Saulės zuikių medžioklė spalvų pasaulyje
Su savo mažuoju meškinu mes kasdieną statome, konstruojame, programuojame, tad vieną dieną susigriebiau, jog mūsų STEMui pritrūko STEAMo. Tik kaip gi jį užkurti? Gal susirasti kūrybingų draugų? Taip mes pradėjome susirašinėti su muzikantu Filipu, keliaujančiu po spalvų pasaulį. Filipą sugalvojo rašytoja Zina Surova, tad istorijas tereikėjo išversti ir perrašyti pirmu asmeniu.
Taigi, dabar kas mėnesį mums ateina laiškas su Filipo „nuotrauka“ ir pasakojimu. Belieka džiaugtis, žaisti spalvomis, eksperimentuoti, piešti, žiūrinėti paveikslus. Kaip tai vyksta? Žvilgt į mūsų studiją!
Mes susirašinėjame su visokiais įsivaizduojamais draugais, nes man knieti su vaiku pasidalinti tuo džiugiu laukimu, kuris teko man pačiai vaikystėje. Anuomet laukdavau „Genio“ ar „Liksmųjų paveikslėlių“. Nūnai nerandu nieko panašaus, atitinkančio mano vaiko amžių ir protą. Tenka naktimis rašyti laiškus.
O laiško gavimas visada rauna stogą! Tiesą sakant, galima jo ir neskaityti. Svarbiausia – sulaukti. Pirmojo Filipo laiško turinys labai jau garsių valiavimų nesukėlė, nors vaikis linksmai kikeno iš kiškio ir helikono, iš pusnies ant dūdos. Sakė, labai nori dar gauti laiškų iš Filipo ir būtinai rašys atsakymą.
Tikrosios linksmybės prasidėjo trečiame lape, mat Filipas ne tik pasakoja, kokias spalvas jis mato aplink, bet ir siūlo jas patirti pačiais įvairiausiais būdais:
Didelio entuziazmo sulaukė pasiūlymas karpyti ir klijuoti raides. Žurnalų neradom, gelbėjo Ikea (ačiū, močiut). Viskas, aišku, baigėsi karpinių fejerverkais. Linksma!
Ir ne tik linksma – juk kartu pakartojome raides, o karpymas penkiamečiui yra naudingiausias motorikos pratimas. Mąstymo, dėmesio, atminties Filipas irgi neapleidžia. Nagi, kas būna tik juoda arba balta? O kokie gyvūnai išmarginti geltonai? Ar žinai, kaip vadinasi mėlyna papūga?
Taip užkluptas, mano vaikis iš juodų ir baltų dalykų prisiminė tik sniegą ir tėčio drėlę, tad nusprendėme pasigilinti į juodai baltą pasaulį.
Pačiupom lipdukų knygelę mažiesiems (šią išleido „Trys nykštukai“, o daugiau apie spalvų knygeles – kitąsyk). Iš esmės, tai paprasčiausia spalvų rūšiavimo užduotis. Ir net naudingiau ją būtų atlikti ne su specialiais lipdukais, o su krūva atspausdintų ir sukarpytų paveikslėlių. Bet kas gi atsisakys lipdukų?
Ieškojom, klijavom, įvardinom, skaičiavom, diskutavom, ar orka juoda, ar balta. O kas toliau?
Labai svarbu, kad Filipo užduotys neturi būti atliekamos visos iš karto. Juk ir į kalendorių jos buvo sudėtos neatsitiktinai. Išgyventi spalvas laike yra toks specialus pedagoginis sumanymas. Tad kai pirmąją dieną vaikis nepanoro piešti juodai baltų piešinių, primygtinai nesiūliau – jam tokia ankstyvoji paauglystė, „stop“ ženklas ant durų, „ne“ ant liežuvio ir pan. Cha, tuomet jis dar nežinojo, kad turiu slaptą ginklą – juodų ir baltų figūrinių flomasterių!
Juos išsitraukėme kitą dieną. Išties, jei vaikas nenori kažko daryti, dažnai pakanka tiesiog pasiūlyti naują įrankį. O dažai gali vieną-kitą dieną palaukti.
Beje, kartu paaiškėjo, kad vaikis neprisimena juodai baltų nuotraukų, nors ir matė Kosakovskio bei Bulhako parodas. Tiesa, mes ten labiau žaidėm su projektoriaus šėšėliais ir ieškojome elfų. Tad suradau pluoštelį gražių nuotraukų.
Ir pradėjau galvoti, kokį čia Čaplino filmą parodžius... Vaikis rauda, skaitydamas Samo McBratney „Ar žinai, kaip aš tave myliu?“, o Čaplino komedijos stebėtinai dramatiškos. Pati čiupčiau „The Kid“, vaikui galų gale išrinkau „The Gold Rush“ ištrauką. 1925 metai – juodai balčiau nebūna!
O mes ar mokam taip – tik juodai ir baltai? Vaikis panoro išmėginti baltus flomasterius ant juodo popieriaus. Peizažas su keliu ir debesimis geras, ar ne? Aišku, man irgi teko piešti. Žinau, žinau – ne fontanai. Bet čia galioja dainuojančios mamos principas. Girdėjot: mama dainuoja gerai, jei ji apskritai dainuoja. Su piešimu – tas pats. Ir juk nesitikite, kad vaikas džiugiai pieš, jei nepaimate teptuko į rankas?
O kai mama nupiešia portretą, vaikas irgi užsimano. Man regis, šiame portrete matyti, kaip man tądien sopėjo nugarą... Labai, labai paniurusi mama. Užtat skirtingo storio ir formos brūkšniai išmėginti 150 proc.
Gera pradžia – pusė darbo. Kitą dieną jau filipavome su dažais. Gaminome pilkas spalvas.
Akvarelė čia visai netinka – mums reikėjo sodrios juodos. Bet ir maksiminis guašas nuvylė: per daug blizgus ir takus, maišosi nelabai kaip. Teko atsiprašyti temperos ir akrilo.
Štai ta pilka! Tądien mes skaitėme I. Ziedonio spalvotas pasakas (taip, taip – apie knygeles dar bus!), tad sužinojome, kad pilka – pati dosniausia spalva.
Ir visgi juodas popierius stebuklingas. Vaikas ant jo nori piešti šimtą kartų labiau. Kaip jums medžiai pusnynuos?
Man atrodo, laikas daryti parodą! Bet vaikis susidrovėjo – argi čia paveikslai? Tikri paveikslai – muziejuje! Ką gi, iškeliavom į muziejų. Nesupažindinu vaiko su dailininkais, bet mielai žiūrinėjame jų darbus. Puiku, kai yra teminiai rinkiniai vaikams su dailės kūriniais. Šiuo atveju, mums padėjo puiki rusiška knygelė „Visos vaivorykštės spalvos muziejuje“. Noriu tokios su lietuvių dailininkų darbais!
Filipas mums irgi kiekvieną mėnesį siūlo po vieną ar du spalvotus paveikslus. Tik ne taip lengva imti juos ir aptarti. Taip tik atrodo, kad visada yra ką pasakyti apie mėgstamą paveikslą. Kalbėti su vaikais apie meną reikia įgusti ir būtinai pasiruošti. Ruošdamasi užtrukau gerokai ilgiau, nei versdama ir rengdama visas kitas užduotis kartu paėmus! Juk lietuviškai jokių pagalbinių priemonių ar metodikų, kaip kalbėtis apie meną su 5-8 metų vaikais, man rasti nepavyko. Užtat dabar pati paruošiau rinkinį pagal F. Barbe-Gall patarimus ir esu patenkinta kaip bebras.
Manote, jau viskas? Filipas nebūtų Filipas, jei rašydamas apie spalvas, pamirštų šviesą. Su Filipu mes vaidinome šešėlių teatre (projektorius nepakeičiamas!), gaudėme saulės zuikučius (linksmiausia priminti zuikiui uodegą!) ir spoksojome į dangų.
Tinkamo dangaus, beje, teko palaukti. Filipo užduotyse daug laukimo, daug kantrybės. Juk negali paskelbti mėlynos dienos vidury savaitės! Reikia ramaus šeštadienio, kad galėtum išversti rūbų spintą ir visą rytą čiupinėti mėlynas drapanas, dėlioti, rinktis kostiumą.
Ieškynės? Aišku! Filipas nuolatos kviečia apsidairyti ir padaikteliauti. Vasarį pradėjome kurti spalvų knygą. Gerai, kad rūšiuojame atliekas: spalvotos pakuotės ir reklamos visada po ranka. O laimingiausias vaikas – tas, kuriam leidžiama įsirausti į šiukšlių kalną!
Be to, filipauti galima be galo. Apsipilti krakmoliniu baltu sniegu, įrengti mėlyną jūrą mėlynajam banginiui, išspausti geltoną citriną ir su ja paeksperimentuoti, jei jau negalime gyventi be eksperimentų. Ar žinote, kodėl citrina šviesina arbatą? O kas bus, jei įpilsime šaukštą sodos?
O! Dar neišsiaiškinome, kodėl viščiukų snapai geltoni! Laukia visas mokslinis projektas. Reikia paskubėti, po poros savaičių atkeliaus naujas laiškas.
