Mažylio biblioteka (3): lietuvių liaudies vaikų dainos

Užkliuvo už varčios, ir vėl iš pradžios, sakysite, bet aš vis tiek noriu dar pašnekėti apie vaikų dainas. Juk 12-18 mėnesių mažyliui galime padainuoti ir sudėtingesnių kūrinėlių, nei lopšinės ar žaidinimų skanduotės. Tiesą sakant, jau septynerių mėnesių kūdikiui labai patinka visokie pakartojimai, kurių gausu liaudies dainose. Aštuonerių jis ima suvokti melodijos kontūrą. O vyresnis susidomi dainų siužetais, detaliais visokių darbų nupasakojimais. Yra manančių, kad tai, kas išdainuojama, daug lengviau išmokstama. Tad į mažylio biblioteką prašyte prašosi nors keli dainų rinkiniai.

Taidos Balčiūnienės iliustracija knygai „Bėgs pelytė vandenėlio“ („Alma littera“, 2011)
Taidos Balčiūnienės iliustracija knygai „Bėgs pelytė vandenėlio“ („Alma littera“, 2011)

Jau kalbėjome apie didžiuosius, storuosius vaikų dainų rinkinius, skirtus tėvams ir pedagogams:

  • Lietuvių liaudies dainynas. T. 1: Vaikų dainos. Sud. Pranė Jokimaitienė, Zofija Puteikienė. Vaga, 1980. 760 psl.
  • Vaikučiams pabiručiams. Dainuojamosios tautosakos rinkinys ikimokyklinio amžiaus vaikams (serija „Vaikų darželis“). Sud. Albina Katinienė. Šviesa, 1990. 128 psl.
  • Saulė siuvo marškinaičius: tautosakos rinkinys pradinių klasių mokytojams. Sud. Daiva Prakopimaitė. Šviesa, 1991. 78 psl.
  • Vaikų dainos. Sud. Živilė Ramoškaitė. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. 294 psl. + 1 CD

Bet nuo XX amžiaus pradžios jau buvo leidžiami ir rinkiniai vaikams. Vienuose iš jų buvo tiesiog atrenkamos lengvesnės dainos (kaip kad 1909 metų M.K. Čiurlionio bei Vinco Palukaičio parengtame „Vieversėlyje“), kituose – stengtąsi sudėti vaikams įdomesnes dainas ir jas gražiai iliustruoti (kaip kad 1948 metų Jadvygos Čiurlionytės „Lietuvių liaudies dainose vaikams“), dar kituose – liaudies dainos virto siužetais paveikslėlių knygelėms (kaip kad Taidos Balčiūnienės iliustracijose).

Taigi, pirmiausia į mažylio biblioteką susidedu knygas, kurios jau puošnesnės ir plonesnės, bet dar nelabai aišku, kam iš tiesų skirtos. Šiaip ar taip, iš jų patogiau ir maloniau dainuoti, nei iš storesnių bei išsamesnių.

  • Jadvyga Čiurlionytė. Lietuvių liaudies dainos vaikams:
    Jadvyga Čiurlionytė. Lietuvių liaudies dainos vaikams. Dail. Domicelė Tarabildienė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1948. 138 psl.
    Jadvyga Čiurlionytė. Lietuvių liaudies dainos vaikams. Dail. Domicelė Tarabildienė. Vyturys, 1999. 144 psl.
  • Balys Dvarionas. Aš atradau kukutį. Dail. Domicelė Tarabildienė. Vaga, 1970. 81 psl.
  • Su saule lijo: lietuvių liaudies dainelės. Sud. Pranė Jokimaitienė. Dail. Marija Ladigaitė. Vaga, 1983. 143 psl.
  • Dainuoj zuikis, dainuoj lapė. Sud. Dalia Vaicenavičienė. Dail. Ingrida Umbrasaitė. Gimtasis žodis, 2004. 64 psl. + 1 CD: 67 min. 08 sek.
  • Eirimas Velička. Mačiau mačiau kukutį. Dail. Indrė Jaskūnienė. Kronta, 2005. 104 psl. + 1 CD: 78 min. 37 sek.

Jadvygos Čiurlionytės sudarytas lietuvių liaudies dainų vaikams rinkinys jau tapo klasika. Jame surinktos vaikų dainos keliauja iš vienos knygelės į kitą, nors originali, puikiai Domicelės Tarabildienės iliustruota knyga tebuvo perleista vieną kartą, 1999 metais. Gaila, nes dainuoti iš jos labai patogu. Čia surinktos 82 labai skirtingos dainelės, suskirstytos pagal sudėtingumą. Visoms pateiktos melodijos.

Jadvygos Čiurlionytės knygos „Lietuvių liaudies dainos vaikams“ („Vyturys“, 1999) atvartas
Jadvygos Čiurlionytės knygos „Lietuvių liaudies dainos vaikams“ („Vyturys“, 1999) atvartas

Tiesa, Čiurlionytės rinkinys dar turi vieną keistą inkarnaciją. 1970 metais buvo išleista Balio Dvariono parengta knyga „Aš atradau kukutį“, kurioje panaudota maždaug trečdalis Čiurlionytės surinktų dainelių su tomis pačiomis Tarabildienės iliustracijomis. Dvarionas mėgo liaudies dainas ir dažnai akompanuodavo tuo metu žinomai liaudies dainų atlikėjai Beatričei Grincevičiūtei. Kartu jie įrašė plokštelę su 32 dainomis iš Čiurlionytės rinkinio, o Dvariono sukurtos partijos fortepijonui buvo išleistos atskira knyga.

Balio Dvariono knygos „Aš atradau kukutį“ („Vaga“, 1970) atvartas
Balio Dvariono knygos „Aš atradau kukutį“ („Vaga“, 1970) atvartas

Šiandieną taip atliekamos liaudies dainos skamba keistokai. Tačiau Dvarionas ir Grincevičiūtė labai daug nuveikė populiarindami liaudies kūrybą. Jų plokštelės buvo daug kartų perleidžiamos, tad ir dabar galime kokią susirasti ir pasimokyti dainuoti vieną kitą įdomesnę lietuvių liaudies vaikų dainą. Štai keli prieinami įrašai, derantys prie knygos „Aš atradau kukutį“ (arba prie Čiurlionytės rinkinio):

Knyga „Su saule lijo“, atvirkščiai, visiškai tyli – nėra nei ją lydinčios plokštelės, nei natų. Sakytum, nelabai ji ir naudinga, bet stebėtinai jauki. Toks pageltęs seniai išmoktų dainų sąsiuvinis. Dailininkė Marija Ladigaitė sukūrė šiai knygai kiek melancholišką, svajingą pasaulį. Iš vienos iliustracijos į kitą skrenda paukščiai, kuriuos stebi vaikai ir gyvulėliai, kol kažkas patyliukais dainuoja. Dainos, beje, čia visokios: ir vaikų, ir mamų. Knygelė pradedama lopšinėmis, po jų – daugybė dainų apie gyvūnus, galiausiai sudėtos piemenėlių dainos.

Knygos „Su saule lijo“ („Vaga“, 1983) atvartas
Knygos „Su saule lijo“ („Vaga“, 1983) atvartas

Šiuolaikiškai išleista knyga „Dainuoj zuikis, dainuoj lapė“: ji ir gausiai iliustruota, ir su garso įrašais. Knygos įžanga irgi daug žada: esą atrinktos įvairių regionų dainos su sklandžiais, linksmais tekstais, su kuo įvairesnėmis melodijomis, kurios pateiktos patogia tonacija. Įrašytose dainelėse išlaikytos tarmės, panaudoti tradicinių instrumentų garsai. Deja, man čia vis ko nors trūksta. Iliustracijoms trūksta subtilumo. Dainos sudėliotos keistokai: pradedama nuo žaidinimų, tada sudėtos vaikų ir net jaunimo dainos, pabaigoje – lopšinės. Žaidinimai neaprašyti ir įrašuose nekomentuojami, užtat įdainuoti kaip sceniniai kūriniai. Ir, aišku, jokių šypsenų. Žodžiu, nelabai patraukli, bet naudinga knyga.

Knygos „Dainuoj zuikis, dainuoj lapė“ („Gimtasis žodis“, 2004) atvartas
Knygos „Dainuoj zuikis, dainuoj lapė“ („Gimtasis žodis“, 2004) atvartas

Meškiukų bibliotekoje geriausiai prigijo Eirimo Veličkos knygelė „Mačiau mačiau kukutį“, nors iš pirmo žvilgsnio ji atrodo tokia eklektiška ir raiba. Dainelės čia sudėtos pagal metų laikus, tad tai ir vaikų dainos, ir kalendorinės, ir sutartinės, ir lopšinės, žaidimai, pamėgdžiojimai. Yra net kitų kraštų kūrinių. Tiesa, parinktos vaikams suprantamos dainos. Tad tikrai patogu kas mėnesį atsiversti knygelę, greitai susirasti tam metui tinkamą kūrinį. Kadangi kiekvienai datai yra parinktos kelios skirtingo sudėtingumo dainelės, tai mes jų niekada nepritrūkstame.

Knygelė iliustruota popieriaus karpiniais. Ją papildo garso įrašas, kur patys vaikai atsakingai viską ir įdainavo. Tiesa, jie taip stengėsi, kad piemeniškos dvasios nė kvapo neliko, tik pasiutiškas rimtumas. Tad vėlgi – diskas ne klausymuisi, o mokymuisi.

Eirimo Veličkos knygos „Mačiau mačiau kukutį“ („Kronta“, 2005) atvartas
Eirimo Veličkos knygos „Mačiau mačiau kukutį“ („Kronta“, 2005) atvartas

Visgi kartu su savo pipirais dažniau vartysime kitokius dainų rinkinėlius: gausiai iliustruotus, kur nupiešti patys vaikai, žvėrys, gyvulėliai, jų nuotykiai. Šiuos rinkinius vaikai mėgsta traukti iš lentynos ir prašo: „Padainuok!“ Bet, aišku, visa tai bus jau vėliau. Nors sakoma, kad spalvas kūdikiai pradeda suprasti būdami 3-4 mėnesių, o 7-8 mėnesių regimąjį vaizdą jau suvokia labai panašiai kaip mes (nepaisant nedidelės fiziologinės trumparegystės), bet stebint mažylius atrodo, kad kontrastingi dvispalviai vaizdai jiems ilgą laiką būna patrauklesni nei spalvingi siužetiniai paveikslėliai. Taip Meškiukas iki 12 mėnesių labiau domėjosi juodomis raidžių skruzdėlytėmis nei puikiausiomis iliustracijomis. Kita vertus, mažylio biblioteka turi augti kartu su juo, kitaip anokia čia biblioteka. Taigi, net į kūdikio lentyną tegu keliauja:


  • Bėgs pelytė vandenėlio:
    Bėgs pelytė vandenėlio: lietuvių liaudies dainelės. Dail. Taida Balčiūnienė. Vaga, 1966 (1970, 1976). 21 psl.
    Bėgs pelytė vandenėlio: lietuvių liaudies dainelės. Dail. Taida Balčiūnienė. Reco Dias, 1991. 21 psl.
    Bėgs pelytė vandenėlio: lietuvių liaudies dainelės. Dail. Taida Balčiūnienė. Alma littera, 2001 (2002, 2004, 2008, 2011). 24 psl.
  • Ganau ganau aveles: lietuvių liaudies dainelės. Dail. Taida Balčiūnienė. Vaga, 1968 (1972, 1990). 24 psl.
  • Tili lili dūda: lietuvių liaudies dainelės. Dail. Nijolė Kryževičiūtė-Jurgelionienė. Vaga, 1968 (1977). 25 psl.
  • Plaukė žąselė per ežerėlį: lietuvių liaudies dainelės. Dail. Petras Ilgūnas. Vaga, 1978. 26 psl.

Taidos Balčiūnienės iliustruotą dainelių knygą „Bėgs pelytė vandenėlio“ daugelis mena iš savo vaikystės. Išties, su ja užaugo kelios kartos – ir pelnytai. Balčiūnienės iliustracijos mielos ir valiūkiškos. Ir jose beprotiškai linksmai sumišę skirtingų laikmečių ženklai: prisegamos vaikų kojinės iš 1920-1950 metų, suknytės ir medpadžiai iš septinto dešimtmečio, liaudiškos klumpės ir vyžos, naščiai ir austos juostos. Ir visa tai tokiame pastoraliniame kaime, kur vaikai traukia pačias paprasčiausias 3-natos-5-žodžiai daineles. O tų dainelių čia tik devynios. Paprastutės jų melodijos knygos gale surašytos.

„Bėgs pelytė vandenėlio“ – viena iš nedaugelio praeito amžiaus knygelių, mielai iki šiol perleidžiamų. Deja, tų leidimų kokybė neatitinka šiuolaikinių reikalavimų: vaizdas išplaukęs, spalvos išblukę, sodrumas užkeltas, detalės pradingę, kraštai nukarpyti. Pažvelkite patys:

Knygos „Bėgs pelytė vandenėlio“ („Vaga“, 1966) atvartas
Knygos „Bėgs pelytė vandenėlio“ („Vaga“, 1966) atvartas

Knygos „Bėgs pelytė vandenėlio“ („Alma littera“, 2011) atvartas
Knygos „Bėgs pelytė vandenėlio“ („Alma littera“, 2011) atvartas

Pamačius parodoje iliustracijų originalus, knygą vartyti liūdna. Tad labai tikiuosi, jog atsiras leidykla, kuri atgaivins šią puikią knygelę. Viena ausimi girdėjau, kad „Pelytes“ ketino priglausti „Odilė“, bet dabar jokių oficialių pareiškimų nebematau. Tad tiesiog linkiu šiai jaunai leidyklai sėkmės bei gerų knygų. Na, ir seku vis viena akim...

Būtų šaunu sulaukti ir kitos Balčiūnienės iliustruotos knygelės – „Ganau ganau aveles“ – naujo leidimo. Bet tikriausiai neverta ir tikėtis. Nors knygelė irgi daili (kad ir ne tokia šelmiška), bet dainelės čia truputį kitokios. Sudėtingesnės, ne visos iš vaikų repertuaro. Be to, ne visoms pateiktos melodijos. Gal todėl tokio pasisekimo „Avelės“ nesulaukė ir po 1990 metų perleistos jau nebebuvo. Gaila, nes fotografuotinis 1990 metų leidimas neišvengiamai siaubingos kokybės, o senesnių jau ir su žiburių nerasi. Palyginimui rodau pačią linksmiausią knygelės iliustraciją ir jos transformacijas senesniuose leidimuose:

Taidos Balčiūnienės iliustracija knygai „Ganau ganau aveles“
Taidos Balčiūnienės iliustracija knygai „Ganau ganau aveles“

Knygos „Ganau ganau aveles“ („Vaga“, 1968) atvartas
Knygos „Ganau ganau aveles“ („Vaga“, 1968) atvartas

Knygos „Ganau ganau aveles“ („Vaga“, 1972) atvartas
Knygos „Ganau ganau aveles“ („Vaga“, 1972) atvartas

Yra dar pora gausiai iliustruotų, bet ne tokių išvaizdžių knygelių: „Tili lili dūda“ bei „Plaukė žąselė per ežerėlį“. Pirmojoje vienuolika gerai žinomų trumpų vaikiškų dainelių, apipintų raizgiais augaliniais raštais. Antrojoje sudėtos jau kitokios dainelės. Net iš pavadinimo aišku, kad čia nesistengta surinkti archajiškų liaudies dainų. Kas užderėjo, tą ir dainuojam: apie mokyklėlę, apie pintinėlę su šešiais kampeliais, apie vargšelį kiškeliuką. Melodijos knygos gale surašytos, abrozdėliai spalvoti – ką čia dar galvoti?

Tiesa, labai įdomūs keliai, kuriais skirtingi dailininkai pasuko, kurdami liaudies dainų dvasią atitinkančias iliustracijas. Kas stengėsi pavaizduoti pastoralinius siužetus, kas akcentavo senovines buities detales, o kas rinkosi tautodailei artimą techniką. Štai Tarabildienės grotažas toks panašus į kokį margučių skutinėjimą. Jaskūnienė ne tik naudoja karpinius, bet dar ir tarsi paverčia juos austais, nertais ar siuvinėtais raštais. „Žąselės“ dailininkas Petras Ilgūnas kuria iliustracijas iš plačių spalvotų brūkšnelių – nei tai drožinys puoštas, nei vašku pamarginta.

Knygos „Plaukė žąselė per ežerėlį“ („Vaga“, 1978) atvartas
Knygos „Plaukė žąselė per ežerėlį“ („Vaga“, 1978) atvartas

Jūs, bičiuliai, nepykit, kad aš tokias senas knygeles jūsų mažylio bibliotekai siūlau. Tiesiog naujesnės ne visada įdomesnės ir net ne visada prieinamesnės. Dideliais tiražais tarybiniais metais leistas knygeles dažnai nesunku rasti bukinistų lentynose. Ir jei nėra kada po tokius knygynėlius atokiuose rūsiuose lakstyti, tai nors kartą metuose, per Vilniaus knygų mugę, maloniai kviečiu neaplenkti bukinistų pasažo. Meškiukai per muges visada ten geriausią laimikį nučiumpa.

Be to, verta aplankyti draugiškas bibliotekas. Liaudies dainų Kaune, pavyzdžiui, galima ieškoti Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje ir – ypač – Kauno apskrities viešosios bibliotekos Muzikos leidinių skyriuje. Ten galima tokių mielų keistenybių rasti! Aš išsyk užsimaniau į meškiukų biblioteką parnešti šiuos leidinius:

  • Vaikų dainos: 1991 metų kalendorius. Sud. Pranė Jokimaitienė. Dail. Rimvydas Kepežinskas et al. Vyturys, 1990. 14 psl.
  • Čip čipo, rip ripo. Triolai pritaikė Ipolitas Petrošius. Dail. Marija Ladigaitė. Vaga, 1973. 24 psl.

1991 metams skirtas liaudies dainų kalendorius – kuo gražiausias 12 dainų rinkinukas, iliustruotas skirtingų, bet labai talentingų dailininkų. Viskas puikiai parinkta, gražiai išleista. Ir net kirpimo linija yra, kad po 1991 metų kalendorius virstu mėgstamiausiu mažųjų dainynu.

1991 metų kalendoriaus „Vaikų dainos“ („Vyturys“, 1990) atvartai
1991 metų kalendoriaus „Vaikų dainos“ („Vyturys“, 1990) atvartai

Dar egzotiškesnė šiandien atrodo knygelė „Čip čipo, rip ripo“ – 9 lietuvių liaudies dainelės, pritaikytos groti triola. Triola, jei ką, toks žaislinis VDR gamintas muzikos instrumentas, seniai nukeliavęs į užmarštį. O knygelė liko ir kuo puikiausiai gali būti naudojama. Spalvinius kodus galima pritaikyti ir kitiems vaikų kambaryje įkurdintiems instrumentams. Be to, knygelės gale yra ir įprastu būdu užrašytos melodijos.

Gerai, gerai, prisipažinsiu – rodau šią knygelę labiau norėdama jus palinksminti, nei tikėdamasi įsiūlyti. Bet negalėjau susilaikyti – labai man vaikystėje tokie didžiaakiai padariukai patiko. Nors triola negrojau, bet dailininkė Marija Ladigaitė panašius nykštukėlius-debesėlius buvo įkurdinusi ir Palčinskaitės, ir Sajos, ir Degutytės knygose. Iki šiol prisimenu!

Knygos „Čip čipo, rip ripo“ („Vaga“, 1973) atvartas
Knygos „Čip čipo, rip ripo“ („Vaga“, 1973) atvartas

Bėda su tomis seno leidimo knygomis tik viena – reikia mokėti natas skaityti. Nemokantiems daugiau naudos bus ne iš knygelių, o iš garso plokštelių. Jau minėjau tėvams labai naudingas plokšteles:

Paukštiškąjį albumą galima ir mažylio fonotekoje palikti. Kada nors, gerokai ūgtelėjęs, jis su malonumu pasiklausys viso to žalio triukšmo. Nors, aišku, esama ir populiariau, mažiesiems patraukliau įdainuotų liaudies dainų albumų.

„Teatriuko“ dainos apie gyvūnus mane patraukia emocingu atlikimu. Galų gale nors kas nors dainuodamas šypsosi, liūdi, šėlioja ir kvailioja. Spektaklyje šios dainos skamba dar įspūdingiau, bet ir taip meškiukus labai džiugina. Tiesa, turiu perspėti, kad atlikėjai naudoja įvairiausius, taip pat ir šiuolaikinius muzikos instrumentus, o dainos skamba kitaip nei mūsų prosenelių laikais. Nesu folkloro žinovė, tad nesiimu vertinti, ar „Teatriukas“ taip tęsia tradicijas, praplėsdamas liaudies dainos galimybes, ar nukrypsta į lankas. Man tiesiog norisi strykinėti iš džiaugsmo.

Patinka mums su Meškiuku ir Smilgevičiūtės „Tilidūda“. Bet ir čia naujoviškos aranžuotės, šiuolaikiniai instrumentai. Tikriausiai ta suprantamesnė, artimesnė muzikinė kalba mus ir traukia. Tik vienas dalykas kliūna – vaiko balsas. Nesuprantu, kai leidžiamos vaikų rašytos, iliustruotos knygos, nesidžiaugiu ir klausydama jaunųjų talentų, padedančių tėvams scenoje. Ši kūryba svarbi patiems vaikams ir jų artimiesiems, bet kitus vaikus retai sudomina. Gerai, kad „Tilidūdoje“ tuo labai nepiktnaudžiaujama.

Beje, „Tilidūda“ – milžiniškas projektas. Tai ne tik dainos kompaktinėje plokštelėje, bet ir „Animotuko“ animaciniai filmai, muzikinė pasaka bei knyga. Animacinių filmų nerekomenduoju. Mažyliams iki 24 mėnesių apskritai nepatartina būti prie ekranų. Be to, šie filmai nėra subtilios, estetiškos animacijos pavyzdys. Tikiu, kad kūrėjai padarė viską, kas mūsų sąlygomis buvo įmanoma, bet tai vis tiek pigi, biudžetinė animacija ir lėkštoki personažų dizainai.

Panašu, kad tie patys personažai keliauja ir į Roko Radzevičiaus knygą, bet vartyti jos dar neteko, kaip ir matyti spektaklio ar klausytis įrašytos pasakos. Kita vertus, Radzevičius – patyręs, talentingas pasakorius, tad „Tilidūdos“ gerbėjai tikriausiai nenusivils, į lentyną ateičiai pasidėję šią naujieną:

  • Rokas Radzevičius. Muzikinė pasaka „Tilidūda arba kaip nuo Jono Dūda pabėgo“. Promostar, 2017. 36 psl. + 1 CD.

Ech, gerai, kai galima su vaiku ką nors ramiai paklausyti. Tik ar kūdikis norės klausytis įrašo – štai kur klausimas. Patys mažiausieji nė nesupras to balso iš dėžutės, todėl vis tiek geriau tėvams patiems dainuoti vaikui.

Jau vartote dainynus ir ieškote formulinių dainų, piemenėlių dainų ar dainelių apie gyvūnus? Minutėlę! Noriu paminėti dar porą džiaugsmo ir krykštavimo šaltinių. Ar pamenate aguonėlę, kurią reikia sėti, auginti, nokinti, nukrėsti ir suvalgyti? Kaip man patikdavo visa tai rodyti... O juk „Aguonėlę“ ne visuose dainynuose rasime, nes tai ne dainelė, bet ratelis. Taip, rateliai skirti paaugusiems vaikams, ne besimokantiems vaikščioti pipirams. Tik kas mus verčia visą ratelį šokti? Paprasti ratelių žodžiai mažylius sudomins, o rodomi judesiai gali būti panašesni į žaidinimus.

Kurgi rasti visas „Biteles pilkąsias“, „Šiaudų batus“, „Jurgelius meistrelius“ ir „Aguonėles“?

  • Klausė žvirblis čiulbuonėlis:
    Klausė žvirblis čiulbuonėlis: lietuvių liaudies žaidimai. Sud. Pranė Jokimaitienė. Dail. Taida Balčiūnienė. Vyturys, 1986 (1997). 64 psl.
    Klausė žvirblis čiulbuonėlis: lietuvių liaudies žaidimai. Sud. Pranė Jokimaitienė. Dail. Taida Balčiūnienė. Alma littera, 2013. 64 psl.
  • Vaikų rateliai ir žaidimai:
    Vaikų rateliai ir žaidimai. Sud. Ernesta Šiupytė ir Vilgemina Laurutienė. Dail. Sigita Milvidienė. K.J. Vasiliausko įm., 2001. 52 psl.
    Vaikų rateliai ir žaidimai. Sud. Ernesta Šiupytė ir Vilgemina Laurutienė. Dail. Sigita Milvidienė. Lucilijus, 2004. 52 psl.

Knygelė „Klausė žvirblis čiulbuonėlis“ praverčia labiausiai. Čia surinktos skaičiuotės, rateliai ir žaidimai. Visi jie aprašyti ir dailiai Balčiūnienės iliustruoti. Tegu ši knygelė ne taip gausiai išdabinta kaip anksčiau minėtos dainelių knygos, bet ji ir neskirta skaitymui.

Beje, naujesniame „Žvirblio“ leidime kiek pakeisti žaidimų aprašymai ir pakoreguotas knygos maketas, tad nenustebkite, jei iš vaikystės pažįstama knyga pasirodys kažkokia pasikeitusi.

Knygos „Klausė žvirblis čiulbuonėlis“ („Alma littera“, 2013) atvartas
Knygos „Klausė žvirblis čiulbuonėlis“ („Alma littera“, 2013) atvartas

O dabar galima ir padainuoti! Daugiau šiandien nieko nerodysiu. O kitąkart... Net nežinau, ar pradžiuginsiu, ar nuliūdinsiu jus tuo, bičiuliai, bet kitąkart pavartysime dar daugiau knygelių su lietuvių liaudies dainelėmis vaikams. Tik tai bus ne paprasti dainynai, o paveikslėlių knygelės. Tad iki pasimatymo!