Vaikystė Varnalėšų lauke

Wed, 05 Mar 2025 21:00:00 GMT

Vienu metu mano vaikis buvo sumanęs pats rašyti knygų apžvalgas. Ir jam puikiai sekėsi! Geriau nei man, garbės žodis. Sugalvojo sau pseudonimą, grotažymę, tinklaraščio koncepciją, knygų vertinimo sistemą. Aš tik žiopčiojau apstulbusi ir stebėjausi, iš kur jis visa tai traukia. Tiesa, mažieji skaitytojai nėra labai kantrūs, tad netrukus ir manasis recenzentas atsistatydino, apleidęs savo paskyrą. Pamaniau, pats laikas jo darbus perkelti į meškiukų biblioteką ir jau čia atgaivinti jaunojo „apžvalginuko“ žymą. Maloniai kviečiu skaityti nuoširdžius paties vaiko atsiliepimus apie knygas vaikams, kuriuos papildysiu savo komentarais. O pradėsime nuo puikaus Katarzynos Ryrych „Varnalėšų lauko“.

Štai ką apie knygą rašė mano sūnus:

Sveiki,

aš esu Pranciškus. Man beveik 10 metų ir aš turiu uodegą, todėl man labai patinka knygos apie uodegas (katinų!). Viena iš tokių yra Katarzynos Ryrych „Varnalėšų laukas“.

Katarzyna Ryrych – tai tokia teta, kuri buvo hipė ir daug rašė apie uodegas bei katinus. „Varnalėšų lauke“ jų pilna: katinas Senelis, Raganos katinas ir, mur… mur…, miela kačiukų šeimynėlė! Beje, raganos darė gerą katinams ir nelaimingiems vaikams, bet Raganos katinas – visiška šeimininkės priešingybė ir net buvo pavertęs vieną mergaitę varle. Šalia Raganos gyveno DRAKULA! Ne visai tikras vampyras.

Hmm… Užteks paslapčių, miau! Pasakysiu tik tiek, kad knyga man labai patiko. Ypač gražios Grażynos Rigall iliustracijos. Aš vertinu dešimčia uodegėlių (tai toks vertinimo būdas, kur 10 uodegėlių reiškia labai patinka, o -10 – visai nepatinka).

🐈‍🐈‍⬛🐈‍⬛🐈‍⬛🐈‍⬛🐈‍⬛🐈‍⬛🐈‍⬛🐈‍⬛🐈‍⬛
Pranciškus (beveik katinas)

Turiu pasakyti, kad vaikis puikiai sudėliojo akcentus, o ir jo išvadoms aš pritariu. Anuomet, kai jis dar buvo nedidelis, o aš buvau labai jautri vaikų knygose perteikiamoms vertybėms ir normalizuojamam elgesiui, „Varnalėšų lauko“ ėmiausi nusiteikusi skeptiškai. Atrodė, ką jau čia gero rasiu knygoje, kurioje mergaitės ir berniukai – dvi atskiros visatos, o indėnai – tokie drąsus laukiniai su tomahaukais, kurių tragediją galima žaisti kiemo šabakštynuose. Tekstas vingrus, pasakojimas dailiai sumazgytas iš daugybės linijų – lyg būtų skirtas didesniems skaitytojams, bet atvirai pasakiškas, pilnas kalbančių katinų, avietinių ledinukų ir pliušinių žaislų – lyg taikytųsi į mažųjų interesus. Nežinojau nė ką galvoti. Bet skaičiau, skaičiau... Ir taip tame varnalėšų lauke jaukiai pasijutau, taip užsimiršau, kad numečiau į šalį raudoną pieštuką ir tiesiog mėgavausi tuo magišku vaikystės dvelkimu.

Paaiškėjo, kad daugelis stereotipų čia tėra išeities taškas, autorė juos po truputį narplioja, išleisdama ir sumegzdama visai naujus raštus. Gal išsprendžiama ne viskas, tačiau stengiamasi kuo jautriau – bet be sentimentų! – šnekėtis su skaitytojais apie negalią, ligą, vienatvę, skurdą, mirtį. Jei kur ir pamoralizuojama, tuojau pat tirštai užpilama magiškojo realizmo padažo. Nes šioji knyga visgi ne pasaka ir ne maginė fantastika. Man regis, ji labiausiai priartėja būtent prie magiškojo realizmo. Jos stebukliškumas įsibėgėja iš lėto, slėpdamasis už gandų, prasimanymų, akies kampučiu pastebėtų keistenybių, paguodos poreikio, pedagoginių eksperimentų ir paprasčiausių pokštų. Užtat istorijai įpusėjus, naivių vaikų fantazijos apie keistus kaimynus tampa nebevaldomos ir ima pildytis: kiemo katinus prižiūrinti senutė virsta tikra ragana ant šluotos, kurios draugai gali atsivesti į svečius debesis ar dėžėje įkalinti nuobodulį... Tampa visiškai neaišku, kas šioje pasakojimo erdvėje „tikra“, o kas „pramanyta“. Toji atmosfera vis tirštėja, vis labiau įtraukia, kol supurto visą kiemo gyvenimą ir skaitytojo dūšelę.

Vaikų literatūroje nedažnai kuriami ir tokie pilni, įvairiapusiai personažų charakteriai. Nors knyga pasakoja apie laimingą vaikystę, iš kurios kai kurie mūsų herojai net atsisako išaugti, bet ji nėra isteriškai džiugi, ryškiaspalvė ir cukrinė. Tai labai prieštaringas nelengvų sprendimų, augimo skausmų ir stulbinančių atradimų metas. Istorija apie tai galėtų būti tamsoka, jei ne katinai. O! Knygos katinai nepakartojami! Tai nenuspėjamai besielgiantys ir savo supratimą apie gėrį ir blogį turintys triksteriai, galintys netikėtai apdovanoti ar žiauriai nubausti net ne už poelgį, o už mintį, intenciją, ketinimą. Jie ironiški, nemėgstantys švelnybių, tačiau leidžiantys pakasyti paausį bei kolekcionuojantys šlepečių bumbulus.

Reikia pastebėti, kad nuostabūs katinai, varnalėšos, raganos, pašėlę vaikai ir vampyrai dar ir puikiai nupiešti. Knygos iliustracijos vėlgi vaikiškesnės nei galėtų lydėti tokį sudėtingą pasakojimą, bet išties išmintingos, provokuojančios, pilnos gudrių užuominų ir sąmojo.

Žodžiu, kol pasiekiau paskutinį puslapį, jau buvau beviltiškai „Varnalėšų lauką“ įsimylėjusi. O ir mano vaikui, anuomet devynmečiui, knyga patiko, todėl drąsiai rekomenduoju visiems augantiems skaitytojams.

Katarzyna Ryrych. Varnalėšų laukas. Dail. Grażyna Rigall. Vert. Odeta Venckavičienė. Debesų ganyklos [i.e. Terra publica], 2019. 128 psl.

Beje, ištraukų iš knygos galima pasiklausyti LRT „Vakaro pasakoje“. Bet knyga – šimtą kartų geresnė!

Meškiukas bibliotekoje

Vaikystė Varnalėšų lauke