Meškiukas bibliotekoje

Penkios geriausios Užgavėnių knygos

2025-03-01T21:00:00Z

Antradienį jau Užgavėnės! Šiemet jas nustelbė Vilniaus knygų mugės šurmulys, bet tai viena mėgstamiausių mūsų švenčių, tad mes jau tariamės, kas kokius blynus keps, kokias knygas skaitys. Juk kone kasmet dūkstam, kaimynus šiurpinam ir reportažus ta tema rašome. Apsižvalgusi meškiukų bibliotekoje, suskaičiavau net tris įrašus apie Užgavėnių džiaugsmus. Tik anuomet aš taip stengiausi rasti nors menką šios šventės paminėjimą knygose, kad tie įrašai išsamūs, bet painūs. Šįkart noriu pamėginti kitaip, o jei knygų pritrūksite, aplankykite senesnius įrašus su Užgavėnių žyma.

Iš Dalios Bieliūnaitės plakatų rinkinio apie senąsias lietuviškas šventes

Taigi, šiemet siūlau tik penkias knygas, tinkančias Užgavėnių skaitymams. Nedaug, bet visos rinktinės, skirtingo amžiaus skaitytojams tinkamos.

Iš blynų istorijos… Sud. Asta Veverskytė. Mintis, 2011. 156 psl.
Kazys Saja. Žuvėdas. Dail. Gediminas Leonavičius. TYPOART, 2016. 28 psl.
Jonas Vaiškūnas, Daiva Vaiškūnienė. Žiūroniukas vaduoja Saulę // Žiūroniuko nuotykiai. Dail. Dovydas Stonkus. Dominicus Lituanus, 2009. 54 psl.
Marlene Krause. Wood. Kitokia Grafika, 2017. 24 psl.
Kotryna Zylė. Sukeistas. Dail. Kotryna Zylė. Aukso žuvys, 2019. 232 psl.

Pradėkime nuo šeimyninės knygos, kurios dar nė karto jums nerodžiau, nors jau kelerius metus niekaip ja neatsidžiaugiu. Tai Astos Veverskytės ir Neringos Jančiūtės papasakota blynų istorija su blynų fenomenologijos ir Užgavėnių mitiškumo analizės inkliuzais. Aš čia ne be reikalo gudriais žodžiais žarstausi – knyga būten tokia: paprastą blyną nagrinėjanti taip detaliai ir taip plačiai, kad jaunesniam skaitytojui ir nepasiūlysi.

Knygos „Iš blynų istorijos…“ („Mintis“, 2011) atvartas

Užtat pavarčius tiek įdomybių galima rasti! Ar nesmalsu sužinoti, kad lietuvių tautosakoje pirmi blynai iškepami ant Mėnulio plikės? O kada mūsų protėvių buityje atsirado krosnys ir kaip jos atrodė? Kokius blynus valgė Viduramžiais? Gal smagu būtų išbandyti senovinį Homero blynų receptą? Ar paragauti tolimos Kinijos blynelių?

Iš knygos „Iš blynų istorijos…“ („Mintis“, 2011)

Taip, taip – nors knygoje daugiausia dėmesio skiriama būtent lietuviškam paveldui ir Užgavėnėms, bet autorės leidžiasi tyrinėti ir tolimų kraštų, ir senųjų civilizacijų blyniškosios esmės. Taip pat prideda garsių dailininkų paveikslų reprodukcijų, nuotraukų, rašytojų esė, Užgavėnių dainų, receptų... Žodžiu, genys margas, o ši knyga dar margesnė, dar gausesnė. Net per gausi nuosekliam skaitymui, bet labai pravarti šeimyninėms, edukacinėms veikloms praturtinti.

Knygos „Iš blynų istorijos…“ („Mintis“, 2011) atvartas

Mažiesiems geriausia Užgavėnių vakaro pasaka galėtų būti gausiai iliustruota ir gyvai, linksmai parašyta Kazio Sajos „Žuvėdo“ istorija. Turiu prisipažinti, kad man visiškai nepatinka paskutiniai Kazio Sajos kūriniai, o ir Gedimino Leonavičiaus iliustracijos ne prie širdies (jūs tik pažvelkite į tuos be galo keistai stilizuotus „žemaitiškus“ aprėdus!), bet „Žuvėdo“ istorija kažkuo labai patraukė. Gal kad vaikų charakteriai taip vykusiai pavaizduoti. O gal tiesiog siužetas kaip tik man.

K. Sajos knygos „Žuvėdas“ („TYPOART“, 2016) atvartas

Taigi, seniai seniai, gal XIII, gal XIV a. žemaičių vaikai dūko miške ir aptiko keistą žmogelį, vien pataisų marškiniais apsivilkusį, apšarmojusį, sustirusį. Giminės vyresnieji mano, kad tai žuvėdų šnipas, bet ką gi jis šaltyje pusnuogis veikė? Kodėl laumės aplink jį šoko?

Jau atspėjote? Aišku, kad tai buvo pats pavasaris, snieguose pasiklydęs! Tas, kuris vėliau bus pavadintas Kanapiniu ir vis mėgins Lašininio šaltą valdžią nuversti. Šioje Sajos knygelėje jis dar bevardis, o ir Užgavėnių niekas nemini. Bet jau įvardinamas pagrindinis principas: be žmogaus pagalbos pavasaris niekaip neateis. Teks jam pagelbėti: laužais sušildyti, sočiai pavaišinti, pašūkauti ir žiemos piktąsias dvasias išvaikyti.

K. Sajos knygos „Žuvėdas“ („TYPOART“, 2016) atvartas

Truputėlį vyresniems skaitytojams senovinė Užgavėnių šventės prasmė gražiai išdėstoma Jono ir Daivos Vaiškūnų „Žiūroniuko nuotykiuose“, kur pasakojama apie Saulės vadavimą ir kovą su More. Tiesa, šioje knygoje, pasakojančioje visų metų įvykius, Užgavėnės tėra vienas iš epizodų. Berniukas Žiūroniukas stebi skirtingais sezonais matomus kosminius reiškinius ir mėgina juos išsiaiškinti, mitines močiutės ištarmes derindamas su mokslinėmis žiniomis.

J. ir D. Vaiškūnų knygos „Žiūroniukas vaduoja Saulę“ („Dominicus Lituanus“, 2009) atvartas

Kiekvieną skyrių, vis kitam berniuko atradimui paskirtą, galima skaityti atskirai, bet kartą pradėjus sunku sustoti. Nė nepastebėsi, kaip pradėjusi Užgavėnėmis, pasieksi Kalėdas! Gaila tik, kad puikų knygos sumanymą nelabai atitinka iliustracijos.

J. ir D. Vaiškūnų knygos „Žiūroniukas vaduoja Saulę“ („Dominicus Lituanus“, 2009) atvartas

Trečioji knygelė tinka ir jaunesniems, ir vyresniems, ir net visai dideliems grafinių novelių mėgėjams. Įdomu, kad šią knygą apie lietuviškas Užgavėnes sukūrė visai ne lietuviai. Lankydamasi Kaune, vokiečių dailininkė, komiksų kūrėja Marlene Krause sumanė papasakoti apie laike per Užgavėnes pasimetusią mergaitę, kurios namai dabar jau palaidoti Kauno marių dugne.

M. Krause knygos „Wood“ („Kitokia Grafika“, 2017) atvartas

Paklydėlę imasi globoti kaukėtos girių dvasios, pakviečia prie savo laužo. Poetiškas ir mąslus pasakojimas mane tiesiog užbūrė. Labai rekomenduoju! Tik knygelę gali būti sunku rasti.

M. Krause knygos „Wood“ („Kitokia Grafika“, 2017) atvartas

O štai paaugliams ir jaunimui skirtą Kotrynos Zylės apysaką „Sukeistas“ rasime kiekvienoje bibliotekoje. Galima įsigyti ir audioknygą. Rekomenduoju, mat Kotryna Zylė – labiausiai mane stebinanti lietuvių rašytoja. Ji nuolat keičia žanrus, taikosi į labai skirtingus skaitytojus ir dar neretai pati knygas iliustruoja. Sunku patikėti, kad tokia universali kūrėja viską daro vienodai puikiai, bet atsivertusi kiekvieną naują jos knygą apstulbstu – pasirodo, ji dar ir taip moka, ir anaip, ir trečiaip pavyksta!

K. Zylės knygos „Sukeistas“ („Aukso žuvys“, 2019) atvartas

Apysakoje „Sukeistas“ pasakojama apie dviejų paauglių, Gabijos ir Gedo, susidūrimą su nepaaiškinamu mitiniu pasauliu, kuris, pasirodo, yra čia pat, visai greta įprasto gyvenimo. Jaunuoliams tenka grumtis dėl savo gyvybės su laumėmis, knygoje virtusiomis taip pat ir šalčio demonėmis.

K. Zylės knygos „Sukeistas“ („Aukso žuvys“, 2019) atvartas

Nors Užgavėnės pasakojime groja ne pirmu smuiku, jų čia labai daug. Istorija prasideda dailės mokyklos mokiniams besiruošiant šiai šventei, bet jos patirti taip ir netenka. Užgriūva baisi pūga ir anapusinės būtybės mėgina Gabiją nužudyti. Akivaizdu, kad tokie šiurpūs dalykai galėjo nutikti tik tuo metu, kai riba tarp šio ir anapusinio pasaulio beveik išnykusi. Užgavėnės ir yra toji jungtis, plonyčiu tiltu nusidriekianti iš mirties šalčio į pavasarį ir gyvybę. Gabija ir Gedas priversti juo leistis, keliauti visą vasarį ir išsigelbėti (arba pražūti) ant kovo slenksčio. Šiurpu ir įspūdinga!

K. Zylės knygos „Sukeistas“ („Aukso žuvys“, 2019) atvartas

Tiek šįkart skaitinių. O kad tą magišką Užgavėnių atmosferą geriau pajustumėte, štai jums keli burtai iš Jono Balio rinkinių:

Užgavėnių vakare šeimos vyriausiasis turi ištepti visų namiškių kojas ir rankas kiaulienos košeliena, kad apsaugotų nuo gyvačių įkirtimo. Nusiprausti galima tik Pelenų dieną.

Po Užgavėnių vakarienės reikia išsikrapštyti iš tarpdančių trupinius, surišti juos į ryšulėlį. Pirmą Velykų dieną einant į bažnyčią, reikia įsikišti tą ryšulėlį į užantį, tada matysi visas raganas.

Jei per Užgavėnes valgyto sūrio galiuką pasiliksi iki Velykų, tai bažnyčioje užlipęs ant vargonų ir tą sūrį į burną susibrukęs, pamatysi susirinkusias raganas. Jei kuri karvių pieną atima, ant jos galvos pasirodys milžtuvė.

Merginos, Užgavėnių dieną nugraužusios kumpio kaulus, muša jais į tvorą, kad sužinotų, iš kur vyras bus – toje pusėje šunys ims loti.

Per Užgavėnes negalima šukuotis, kad galva neniežtėtų, utėles nepultų ir kasos gerai augtų.

O kad gyvenimas sektųsi, reikia Užgavėnių dieną iš rogių ar ratų išvirsti!

Smagios šventės, žioplų pabaisų, ilgo gyvenimo!

Saulė – dangaus karalienė ir meškiukų globėja

2023-08-23T21:00:00Z

Didžioji Saulė – gyvybės teikėja, mūsų akių šviesa ir valdovė... Kone kiekvienas darželinukas šiandien pasakytų, kad ji tėra milžiniškas liepsnojančių dujų kamuolys. O kaipgi jos mitinis lygmuo? Ar mes sekame vaikams pasakas apie Saulės sodus po auksiniu ąžuolu? Apie jos gražiąsias dukteris ir jų dieviškuosius jaunikius? Apie tai, kaip dieną Saulė vaišina Perkūną obuoliais, o naktį leidžiasi lankyti mūsų mirusių artimųjų? Turbūt ir pačios menkai išmanome tuos išlikusius senųjų mitų trupinėlius, kuriuos surinko ir apie kuriuos mums primena knygos „Saulė – dangaus karalienė“ („Aukso žuvys“, 2023) autorė etnologė Nijolė Laurinkienė.

Ne paslaptis, kad tautinio epo Lietuvoje mes taip ir neužgyvenome, o gal išbarstėme istorijos vingiuose, tad nedaug težinome apie tai, kaip pasaulyje jautėsi mūsų protėviai. Kaip jie žvelgė į gamtos reiškinius, kokiems dievams ar deivėms juos priskyrė, kieno pagalbos prašė. N. Laurinkienė deivės Saulės paros ir metų kelionę, istorijas apie jos gimimą, augimą, vestuves, įkalinimą ir išlaisvinimą atkuria remdamasi ne tik lietuvių, bet ir latvių tautosaka bei mitologija. Latvė ir dailininkė, nupiešusi šią knygą. Anete Bajare-Babčuka, beje, Saulės gyvenimą ir buitį perteikė tiesiog nuostabiai. Gal dėl to, kad latvių tauta išlaikė daugiau prisiminimų apie šių kraštų deives? Tie liaudiški vaizdiniai, simboliai, ornamentai taip lengvai, tarsi savaime įsipynė į vizualų pasakojimą, lyg dailininkei nė nereikėtų tyčia jų ieškoti, tyrinėti, derinti.

Labai smagu, kad knygos vaizdai kuria ne tik dangiškąją mitinių laikų istoriją, bet ir žemišką pasakojimą apie dabar po tuo dangumi gyvenančią mažą mergaitę, jos tėtį ir šunelį. Kaip ir puikiose Kotrynos Zylės knygose, čia dievai ir deivės nėra praeities prisiminimai, jie ir šiandien pasirodo mūsų pasaulyje. Saulė vis dar saugo nuo baubų jaunąją dviratininkę, sušildo besimankštinančius paplūdimyje, šoka švenčiantiems Rasų rytą, parjoja ant devyniaragio elnio tiesiai į miesto aikštę per Kalėdas ir veda mažąją mergaitę už rankos visu metų ratu.

Tekstas, atvirkščiai, skirtingų laikmečių į vieną nesuaudžia ir mitologinių elementų neįpina į literatūrinę pasaką. Tai mokslininkės tekstas. Jis tikslus ir lakoniškas: jokių fantazijų, tik autentiškas protėvių palikimas, suprantamai užrašytas ir paaiškintas mažiesiems skaitytojams. Kokio mažumo? Leidykla savo knygą siūlo tiems, kam jau sukako šešeri. Tai mane šiek tiek stebina. Aš mielai pakviesčiau Saulės istorijas tyrinėti ir tuos kodėlčiukus, kuriems vos treji, ketveri metukai. Jiems turėtų patikti ir pažintinės knygelės formatas, ir smagias detales, savus pasakojimus slepiančios iliustracijos.

Kartais tėvai nerimauja, kad mažieji, dar nedaug teišmanantys apie pasaulį, paklys tarp fantazijų, susipainios tarp to, kas tikra ir kas tėra pramanas. Visgi vaikai turi natūralų imunitetą. Augdami jie tarsi kartoja žmonijos kelią ir prieš įsiliedami į vakarietiško filosofinio mąstymo kultūrą kuo puikiausiai verčiasi su mąstymu mitiniu, leidžiančiu greta sugyventi keliems pasakojimams apie saulę: Saulę-žvaigždę, Saulę-deivę ir kalvio nukaltą metalinį šviesulį, kurį galima įkelti ir nukelti iš dangaus. Tos istorijos tik praturtina mažuosius. Na, o didesnius?

Ką gi, yra čia ko ieškoti ir didesniems. Galbūt jie rimtais veidais tyrinės etnokultūrinį paveldą, stebėsis senų laikų žmonių išmone ir džiaugsis radę komiksų atvartus. Galbūt kažkam tai bus ir pirmoji savarankiškai perskaityta knyga: turinti nedaug teksto, gausiai iliustruota, bet ne „kūdikiška“. Tokia, kokią negėda ir bendraklasiams pirmokams parodyti. O gal knygelę atsivers ir būsimas maginės fantastikos gerbėjas? Kuriam gražuolė Saulė parodys kelią ne tik į Tolkieno ar Lewiso, bet ir į baltiškosios maginės fantastikos pasaulius? Šiaip ar taip, man, jau gerokai peraugusiai skaitytojai, knyga be galo patinka. Kaip smagu būtų, jei paskui ją į lentynas atkeliautų tokio pat formato istorijos apie Žemyną ir Perkūną, Medeiną ir Bangpūtį, kitas dievybes ir mitines būtybes. Juk taip gražu ir sava!

P.S. Ačiū „Aukso žuvims“, nelauktai netikėtai šią grožybę meškiukams atplukdžiusioms. Ir net su autorės autografu! Dovana buvo iš visos širdies ir be jokių įpareigojimų, tad visa, kas čia surašyta, taip pat yra kuo nuoširdžiausia mano nuomonė be jokių reklamos pabarstukų.

P.P.S. Knygos viršelį labai malonu liesti, o nedengtas puslapių popierius leidžia spalvotais pieštukais pieštoms iliustracijoms alsuoti. Tad knyga tokia prašmatni, jog puikiai tinka dovanai.

Apie knygą

Nijolė Laurinkienė, Anete Bajāre-Babčuka. Saulė – dangaus karalienė. Dail. Anete Bajāre-Babčuka. Aukso žuvys, 2023. 44 psl. 14,00 €

Kupoliavimas su juodomis avimis

2020-06-18T21:00:00Z

Ką švęsite, bičiuliai? Jonines, Rasas ar Kupolę? Ar deginsite laužus, naktinėsite papartynuose, maudysitės ryto rasoje? Ir svarbiausia – ar skaitysite vaikams knygas apie šią šventę? O jų esama – ir pažintinių, ir grožinių, kur skraido raganos ir šmirinėja nykštukai, riaumoja slibinai ar šoka laumės.

Broniaus Leonavičiaus iliustracija Martyno Vainilaičio mitologinei pasakai „Bruknelė“

Pamėginkime – briskime į baltas lankas ir kvieskime juodas avis skinti kupolę. Devyni žingsniai, devyni žiedai, devynios knygos:

1) Martyno Vainilaičio „Bruknelė“

Rasošventės naktį Dzingutis turi grįžti pas savo mylimąją Bruknelę, mergelę uogelę, ir parnešti jai užkerėtą sužadėtuvių žiedą. Deja, užsukęs į laumės Žydrūnės dvarą, jis patenka į velnių karaliaus Paraliaus nelaisvę. Ginti Dzingučio pakyla visa giria. Stoja į kovą Monas su monukais ir barzdukais, ant slibino atlekia baisusis Paralius. Ir tik paties Perkūno žaibai nulemia mūšio baigtį. Regis, tuoj visa paralija bus sunaikinta, bet mažieji Perkūno dundusėliai raudodami užstoja nakšius su nelabšiais, ir į girią grįžta taika.

Broniaus Leonavičiaus iliustruota Martyno Vainilaičio „Bruknelė“ („Kronta“, 2010)

Nuostabią eiliuotą mitologinę pasaką sukūrė Martynas Vainilaitis, vienas puikiausių lietuvių vaikų poetų. Posmai liete liejasi, ir tokią gyvą, vaizdingą kalbą retai pamatysi. O kiek žavesio prideda iliustracijos! „Bruknelei“ labai pasisekė – ir Broniaus Leonavičiaus, ir Irenos Žviliuvienės iliustracijos tokios paslaptingos, intriguojančios, kad nesugebėjau išsirinkti vieno leidimo ir Meškiuko lentynoje įkurdinau abu.

Irenos Žviliuvienės iliustruota Martyno Vainilaičio „Bruknelė“ („Margi raštai“, 1996

Štai tokias „Brukneles“ galima rasti bibliotekoje:

Martynas Vainilaitis. Bruknelė: mitologinė pasaka. Dail. Bronius Leonavičius. Vyturys, 1991. 104 psl.
Martynas Vainilaitis. Bruknelė: mitologinė pasaka. Dail. Irena Žviliuvienė. Margi raštai, 1996. 142 psl.
Martynas Vainilaitis. Bruknelė: mitologinė pasaka. Dail. Bronius Leonavičius. Kronta, 2010. 104 psl.

Įdomu, kad ši pasaka labai ilgai keliavo pas skaitytojus. Pirmą kartą „Bruknelė“ buvo išspausdinta tik po gero dešimtmečio nuo sukūrimo, bet dar 1983 metais ji buvo įrašyta ir išleista viniline plokštele. Šiandien pasakos galima pasiklausyti internetu arba bibliotekoje pasiėmus 2010 metais perleistą kompaktinę plokštelę su restauruotu 1983 metų įrašu. Labai ramūs, malonūs skaitovų balsai mūsų dienomis skamba kiek neįprastai, bet kaip gražiai! Pasiklausykime:

Martynas Vainilaitis. Bruknelė: mitologinė pasaka. Komp. Algirdas Martinaitis. Rež. Nijolė Strazdūnaitė. Seka Nijolė Gelžinytė, Tomas Vaisieta. Melodija, 1984. 1 plokšt., 52 min.
Martynas Vainilaitis. Bruknelė: mitologinė pasaka (serija „Iš senosios plokštelės“). Komp. Algirdas Martinaitis. Rež. Nijolė Strazdūnaitė. Seka Nijolė Gelžinytė, Tomas Vaisieta. Muzikos Bomba, 2010. 1 CD, 50:59 min.

Beje, poetui Rasos buvo ypatinga šventė. Ir be „Bruknelės“ ne vienas jo kūrinys buvo skirtas šiai šventei, jos herojams ir papročiams. Į anapilį Vainilaitis taip pat iškeliavo stojus trumpiausiai nakčiai, prieš pat 2006 metų Rasas.

2) Rimvydo Stankevičiaus „Pūgos durys“

Medkirtys, per Jonines nugvelbęs iš draugo paparčio žiedą, tampa kone visagalis. Visa, kas paslėpta, jam atsiveria: nesuskaičiuojami lobiai, slapti takai ir slapčiausios žmonių baimės. Belieka tik vienas neišpildytas troškimas – gyventi amžinai. Viduržiemį jis pasibeldžia į laumių malūną, ketindamas iš jų išvilioti gyvybės korį. Bet ne taip paprasta – įsisiautėjusi antgamtiška pūga neleidžia niekam pasprukti, tad nuo jos kerų malūne išsigelbėję keliauninkai pradeda pasakoti savo gyvenimo istorijas.

Šarūno Leonavičiaus iliustruota Rimvydo Stankevičiaus pasaka „Pūgos durys“ (LRS leidykla, 2014)

Rimvydas Stankevičius iš mitologinių sakmių nupynė labai sodrią eiliuotą pasaką. Išties, skaitai ir pasineri į tą masinantį, bet šiurpų burtų ir mitinių būtybių pasaulį. O kaip sueiliuota! Čia toji labai reta šiuolaikinė poezija vaikams. Tikra poezija – be jokių išlygų. Ją galima skaityti net mokyklinių eilėraščių išvargintiems vaikiukams – nepabos. Štai kaip atrodo ši stebuklinga knyga:

Rimvydas Stankevičius. Pūgos durys. Eiliuota pasaka (lietuvių mitologinių sakmių motyvais). Dail. Šarūnas Leonavičius. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. 64 psl.

3) Viktorijos Ežiuko „Memel Blues“

Klaipėdietė Jūrė turi ką papasakoti apie savo miestą ir apie jūrą, kurios pilna kiekviena čia gyvenančių akimirka. Nei turistai, nei metalinės uosto „žirafos“ negali sunaikinti mergaitės ypatingo mistiško santykio su šiomis vietomis. Ji bėga stebėti audrų ir ieškoti undinių, klaidžioti po rūką ar gaudyti krentančių žvaigždžių. Bet šis kraštas moka saugoti savo paslaptis, nebent... Nebent užklystum į Kuršių Nerijos kopas Rasų naktį. Ką čia sutiksi? Ir kada peržengsi ribą tarp sapno ir tikrovės?

Viktorijos Ežiuko komikso „Memel Blues“ fragmentas („Kitokia grafika“, 2015)

Be galo poetiškas Viktorijos Ežiuko komiksas skirtas didesniems skaitytojams, bet jis toks šviesus ir kuria tokią giedrą, svajingą nuotaiką, kad mielai jį skaitau ir savo mažam Meškiukui. Man regis, čia kuriamas pasaulis, kuriame persipina tikrovė ir fantazija, kuriame labai daug vietos stebuklui, be galo artimas vaikams. Deja, vaikų bibliotekose šios knygelės nerasite. Mažu tiražu išleistas eksperimentinis leidinys platinamas tik iš rankų į rankas. Galbūt jį dar galima būtų gauti „Kitokios grafikos“ studijoje ar tiesiai iš autorės.

Viktorija Ežiukas. Memel Blues (serija „Miestų istorijos“). Kitokia grafika, 2015. 28 psl.

Jūrės istorijos nesibaigė šia nediduke knygele. Viktorija Ežiukas ir toliau piešė savo pasakojimus apie pajūrio gyvenimą, tad 2017 metais „Memel Blues“ buvo peržiūrėtas ir įgijo naują pavidalą. Deja, šioje knygelėje, gavusioje „Memel Blues: 1“ pavadinimą, Rasų nebeliko. Galbūt dar sulauksime „Memel Blues: 2“ ir vėl galėsime naktinėti po birželio žvaigždėmis su lapėmis ir sraigėmis, kas žino. Galų gale, Viktorija taip mėgsta piešti naktį ir Rasas. Svajoju, kad jos kada nors įsitaisytų dailioje knygelėje mažiems meškiukams.

Viktorijos Ežiuko piešinys

4) Jono ir Daivos Vaiškūnų „Žiūroniuko nuotykiai“

Kokį vaiką pramintų Žiūroniuku? Žinoma, tokį, kuris nori viską apžiūrėti kuo detaliau ir net pasidirba žiūronus, kad atskleistų kosminių platybių paslaptis. Tiesa, kuo ilgiau jis stebi Saulę, Mėnulį ir žvaigždes, tuo daugiau klausimų jam kyla. Gal močiutė Elvyra galėtų paaiškinti, kodėl per Jonines Saulė šoka? Ir kuo čia dėtos raganos?

Dovydo Stonkaus iliustruoti Jono ir Daivos Vaiškūnų „Žiūroniuko nuotykiai“ („Dominicus Lituanus“, 2009)

Ši neįprasta Jono ir Daivos Vaiškūnų knyga mažiesiems skaitytojams pasakoja apie berniuką Žiūroniuką, kuris ne tik mėgsta stebėti dangaus šviesulius, bet ir mėgina išsiaiškinti, kaip visi tie astronominiai reiškiniai atrodė mūsų protėviams, kaip buvo įprasminami mituose, kalendorinėse šventėse. Abu šie klodai: mokslinis ir mitinis čia nesupriešinami, o netikėtai supinami. Išties retas pavyzdys, kaip pažintinis turinys gali būti pateiktas, neatimant iš vaikų pasakų pasaulio. Su Žiūroniuku vaikai gali apsukti visą metų ratą, paminėdami svarbiausias šventes ir stebėdami dangų.

Jonas Vaiškūnas, Daiva Vaiškūnienė. Žiūroniuko nuotykiai. Dail. Dovydas Stonkus. Dominicus Lituanus, 2009. 54 psl.

Gaila tik, kad knygelė buvo išleista su tokiomis gremėzdiškomis iliustracijomis. Kadaise istorijos apie Žiūroniuką buvo spausdinamos ir „Laimiuko“ žurnale, kur jas mielais piešiniais papuošė Lina Eitmantytė-Valužienė. Argi ne šaunu būtų vartyti tokią knygelę?

Linos Valužienės iliustruoti Žiūroniuko nuotykiai „Laimiuko“ žurnale

5) Elenos Launikonytės „Pelėnas, varlėnas ir Bobo“

Trys maži girios gyventojai ruošiasi Joninių šventei. Labiausiai jiems rūpi rasti paparčio žiedą ir šauniai pasirodyti šventiniame miško žvėrelių konkurse. Deja, nei prizas, nei žiedas negali atitekti išsyk trims draugams! Bet kodėl vos tik kiekvienas nusprendžia kovoti už save, šventė netenka savo žavesio? O dar ir mažylis Bobo paklysta tamsiame miške. Ir štai, ieškodami vieni kitų, jie atranda daug svarbesnius dalykus nei paparčio žiedas, mokosi drąsos, atjautos ir vertinti draugystę.

Elenos Launikonytės knyga „Pelėnas, varlėnas ir Bobo“ („Švieskime vaikus“, 2018)

Pelėno, Varlėno ir vabaliuko Bobo nuotykius parašė ir nupiešė Elena Launikonytė, kurią šiandien žinome kaip nuostabių karpinių kūrėją iš Prancūzijos Eleną Seleną. Labai kukli, jauki knygelė mielomis, ramiomis iliustracijomis mažai primena prašmatnius prancūziškus leidinius, bet išties turi tylaus žavesio. Mažiausius skaitytojus ši knygelė palydi keturiais metų laikais ir įtraukia į keturias istorijas apie draugystę. O smagiausia, kad baigiasi ši savęs atradimo kelionė Joninių laužais.

Elena Launikonytė. Pelėnas, varlėnas ir Bobo (serija „Vaikų bibliotekėlė“). Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2018. 116 psl.

Beje, vos prasidėjus karantinui, fondas „Švieskime vaikus“ pakvietė visą kalną savo knygų skaityti elektroniniu formatu savo svetainėje. Tarp jų ir mielą Elenos Launikonytės pasakojimą apie Pelėną, Varlėną ir Bobo.

6) Gintarės Adomaitytės „Žaliojo namo paslaptis“

Dešimtmetė Rasa įpratusi, kad jos su mama Joninių nešvenčia. Bet iki šiol juodvi kasmet puošdavosi vainikais ir minėdavo Rasas. Štai kodėl palikta viena, mergaitė skriaudą išgyvena ypač giliai – juk kažkada ji jau neteko tėčio. Ar tik ne jis pasivaideno prie upelio tą vienišą naktį? Rasa taip norėtų tikėti, kad tokiu metu mirusieji atgyja, išėjusieji sugrįžta, o mažos mergaitės gali skristi. Deja, peršlapusi ir sušalusi ji išmoksta tik nekęsti. Bet gal kaip tik to ir reikėjo, kad ji pažvelgtų savo baimėms į akis ir iš naujo atrastų pasaulio spalvas?

Mortos Griškevičiūtės iliustruota Gintarės Adomaitytės „Žaliojo namo paslaptis“ („Švieskime vaikus“, 2015)

Skaudžią ir mąslią knygą augesniems sukūrė Gintarė Adomaitytė. Jos istorijos dažnai tokios ir būna: daugiaplanės, sudėtingos, bet gražios ir preciziškai tikslios. Savotiška sielos rentgeno nuotrauka. Skaitant sunku patikėti, kad knyga ne per sunki, ne per paini tokio amžiaus skaitytojams, bet vėl ir vėl su nuostaba atrandu, kaip puikiai Adomaitytės tekstai atliepia vaikų jausmus.

Gintarė Adomaitytė. Žaliojo namo paslaptis (serija „Vaikų bibliotekėlė“). Dail. Morta Griškevičiūtė. Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2015. 62 psl.

7) „Norvegų vaikai“

Tolimoje Norvegijoje vaikai taip pat švenčia Jonines. Štai mokinukai surengė iškylą. Nepavyko? Ką gi – jie mielai sukraus patį didžiausią laužą, net jei teks kviesti visą miestelį į pagalbą, kad ant kalno užtemptų senąjį keltą. O štai gausi gydytojo šeimyna išplaukia į fiordą pasigrožėti vidurnakčio saule. Čia, šiaurėje, vasarvidžio naktį ji kabo aukštai danguje ir nušviečia milžiniškas elnių bandas, slenkančias pro šalį.

Lili Janinos Paškauskaitės iliustruotas Ogotos Jems-Selmer apsakymas „Joninių vakaras“ („Vaga“, 1979)

Šias ir daugelį kitų istorijų iš XIX amžiaus norvegų rašytojų kūrybos atrinko Pranas Mašiotas. Jose daug didaktikos ir neskubraus pasakojimo, daug aprašymų ir senoviškos buities. Bet kaip smagu skaityti apie tokią skirtingą ir tokią panašią tolimo krašto vaikų kasdienybę. Ir kaip įdomu pažvelgti į svečių šalių Joninių papročius. Neprošal įsitikinti, kad trumpiausią metų naktį švenčia kone visas pasaulis, bei pasidžiaugti, kad Lietuvoje mes išsaugojome daugelį savitų senoviškų papročių.

Norvegų vaikai. Apsakymai (serija „Prano Mašioto knygynėlis“). Dail. Lili Janina Paškauskaitė. Vert. Pranas Mašiotas. Vaga, 1979. 338 psl.

Joninių džiaugsmus šioje knygoje aprašė Berntas Li – „Šv. Jono vakaras“ ir Ogota Jems-Selmer – „Joninių vakaras“.

8) „Vasarvidžio nakties sapnas“

Ko tik nenutinka trumpiausią metų naktį! Elfų ir žmonių pasauliai susitinka, ir stebuklingos gėlelės galia supainioja visų jausmus. Ar tikrai fėjų valdovė pamilo audėją asilo galva? Ar elfų karalius Oberonas spės sutrukdyti įsimylėjusių jaunuolių dvikovą? Ar apskritai kas nors ką nors myli? O gal tik sapnuoja, paklydę stebuklingame rūke? Bet šis sapnas negali ilgai trukti – vėl pateka saulė, ir Atėnuose iškeliamos trigubos vestuvės.

Almudos Kunert iliustruotas „Vasarvidžio nakties sapnas“ („Gimtasis žodis“, 2006)

Šaunu, jei jaunieji skaitytojai mielai skaito originalias Šekspyro pjeses, bet amžiai bėga, ir archajiška jų forma darosi vis sunkiau įkandama. O štai siužetai taip tvirtai įleido šaknis mūsų kultūroje, kad labai norisi vaikus su jais nors paviršutiniškai supažindinti. Juo labiau, jei tai pasakojimai apie mažylių pamėgtus elfus ir fėjas, pasirodančias vasarvidžio naktį svečiose šalyse kaip tik tuo metu, kai Lietuvoje pražysta papartis.

Vasarvidžio nakties sapnas: pagal Viljamą Šekspyrą (serija „Pasaulinė literatūra vaikams“). Teksto aut. Barbara Kindermann. Dail. Almud Kunert. Vert. Juozas Macevičius. Gimtasis žodis, 2006. 34 psl.

Kadaise „Gimtasis žodis“ leido paveikslėlių knygų seriją nedideliems skaitytojams, skirtą pažinčiai su pasaulinės literatūros klasika. Pasirodė joje ir iliustruotas pasakojimas pagal Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapną“. Žinoma, tokia knyga negali atstoti originalaus kūrinio, bet gal dailūs piešiniai padės jį pamilti? Juolab kad tose iliustracijose tiek daug nuorodų į teatrą ir jo triukus. Aplankykime Šekspyro teatrą!

9) Martino Handfordo „Surask Joną“

Žymiausias visų laikų keliautojas Jonas lankosi ne tik teatre ar svečiose šalyse, bet ir kosmose bei vandenyno gelmėse, praeityje ir ateityje, užsuka į pasaulinio garso paveikslus ar kino filmų kadrus. Kada gi jo dar ieškoti, jei ne per Jonines! Jei tik jas šventi, surask Joną ir uždėk jam ąžuolų vainiką.

Martino Handfordo „Surask Joną“ („Nieko rimto“, 2014)

Joną (originale – Wally) sugalvojo ir nupiešė Martinas Handfordas. Šios linksmos raizgių paveikslėlių ir slėpynių knygos žinomos visame pasaulyje. Lietuvių kalba buvo išleistos keturios jų (ir dar pora užduočių knygelių).

Martin Handford. Surask Joną! Dail. Martin Handford. Vert. Viktorija Labuckienė. Nieko rimto, 2014. 25 psl.
Martin Handford. Surask Joną dabar! Dail. Martin Handford. Vert. Viktorija Labuckienė. Nieko rimto, 2014. 25 psl.
Martin Handford. Surask Joną! Nepaprasta kelionė. Dail. Martin Handford. Vert. Viktorija Uzėlaitė. Nieko rimto, 2014. 25 psl.
Martin Handford. Surask Joną! Holivude. Dail. Martin Handford. Vert. Tomas Einoris. Nieko rimto, 2017 (2016). 25 psl.

Ar graži tokia knygų kupolė? Jei joje mėgintume įžiūrėti ateitį, tikrai išvystume puikią popietę baltose lankose. Gražios jums šventės, bičiuliai!

Dek, dek, tamsios žiemos pamėkle!

2020-02-23T21:00:00Z

Prisipažinsiu, mudu su Meškiuku – siaubingi namisėdos. Triukšminga Užgavėnių šventė kokiose Rumšiškėse mus gąsdina. Geriau pamažėliais apdaliname blynais kaimynus ir kieme sukūrename kukurdvelkio dydžio Morę. O panorę draugijos, prisėdam prie kokios vietos bendruomenės lauželio. Bet Užgavėnės namie irgi gali būti linksmos. Kol Meškiukas nelankė mokyklos, mes visokių dyvų prasimanydavome – galime ir su jumis pasidalinti. Maloniai prašom paskaityti ir permanyti.

Linksmiausia prieš Užgavėnes, aišku, kaukę gamintis, bet tas darbas ilgas ir kruopštus. Greitosiomis tik popierinę galima suklijuoti, o štai pamėklę iš papjė mašė geriau pradėti lipdyti prieš porą savaičių. Technika labai smagi, net mažiausiems terliotis patinka.

Iš vakaro galima pasiūti veltinio kaukę. Darbas greitas ir malonus, o kaukė švelni veideliui, netrukdo judėti ir žaisti. Pirmąją veltinio kaukę siuvau pagal šiek tiek patobulintą Delilah Iris iškarpą:

O antrosios iškarpą teko sugalvoti man, mat dizainą Meškiukas kūrė pats. Nenuostabu, kad tai jo mėgstamiausia kaukė!

Jei tokios norėtumėte savo mažiesiems skaitytojams, maloniai prašom naudotis mūsų piešiniu. Atspausdinus iškarpą ant A4 formato lapo, pavyks pagaminti kaukę, tinkančią žmogučiams nuo 5-6 metų. Kad ragučiai styrotų, tereikia apačioje juos iš abiejų pusių įkirpti, susukti į kūgius ir susiūti. Kad nosiai būtų kur kyšoti, prakirpkite nurodytoje vietoje. O nasrus verta iškirpti kaukę bebaigiant – pamatavus, kur būtų patogiausia. Jei norisi barzdos ar gaurų, tam puikiai tinka vėlimo vilnos sruogos. Taip pasipuošę galime ramiai laukti šventės!

Užgavėnių rytą pradedame proginiais skaitiniais, prisimename šventės prasmę. Nedaug tų tekstų vaikams esama, bet vis vieną kitą atkapstyti pavyksta. Man smagiausia Žiūroniuko istorija – pagal ją ir savo dieną ritiname, šen bei ten pridurdami ir papildydami.

Pirmiausia į kompaniją priimame savo žaislinius bičiulius, o tada pasikviečiame ir Gavėną – šiais laikais jo po kaimus nepavarinėsi, bet nupiešti jį ar bent jau nuspalvinti, ant lentos prisegti – pats tas. Tegu prižiūri, kaip mums sekasi Užgavėnėms ruoštis. Lietuviškas šventes spalvinti galima su Jūrate Leikaite, bet jei norime stambesnių ir rimtesnių figūrų į žiemos palydas, galima pasiskolinti puikių spalvinimo paveikslėlių iš bulgarų. Jų pavasario kvietimo tradicijos kažkuo panašios į mūsų. Paišant ir pasišnekėti apie tai galima, o po to pasižiūrėti gražų filmuką su bulgariška lopšine:

O kuo gi mūsų tradicijos ypatingos? Meškiukas išsyk prisimena deginamą Morę, taip jau tie laužai jį ir gąsdina, ir masina. Ką gi, Morę (gal net kelias) mes būtinai iš gražesnės, standesnės skiautės susukame. Štai kokios žiemiškos vienais metais mums gavosi:

Beje, tokia lėlytės rišimo technika tikriausiai nėra originali, bet nei knygelėse, nei internetuose man tokios užtikti neteko. Atėjo ji pas mus gana mistišku būdu. Nors kurį laiką domėjausi etninėmis lėlytėmis, bet širdžiai mielos nebuvau atradusi – arba negrabios, arba per daug sudėtingos. Nei tautodailininkų edukacijos, nei „Žaislų muziejus“ nepadėjo. Ir štai kartą nusprendžiau sutrumpinti kelią per mišką... Žiūriu: kur buvus, kur nebuvus, po kojomis išdygo skudurinė lėlytė, didumo sulig kankorėžiu. Apžiūrėjau, susižavėjau, schemą atkūriau, o dabar ir su jumis mielai pasidalinsiu:

Bet Morė nebūtų Morė, jei Saulės neaptūptų. Atsimenate Žiūroniuką? Piktąją žiemos dvasią reikia nugalėti, kad Saulės ratas vėl dangun įriedėtų. Daromės ir mes ratą. Galima iš kartono išsikirpti, iš rykštelės susukti, o mes margą ratą sudėliojome iš termo mozaikos. Dabar ir mūsų pamėklę galima ant dantų krapštuko į ratą pasmeigti, lai siaučia, kol dar jos laikas.

Mes tuo tarpu ruošiamės piktąsias būtybes baidyti. Užsidedame kaukes, velkamės išvirkščias skrandas. Susirandame tarškynes, barškynes. Jei liaudiškų turime – valio, jei ne – puikiai tinka klavesai, guiro, marakai, būgnai. Kad perkūnu sugriaudėtume!

Prisimename Užgavėnių dainas. Dažnam vaikui tik „Žyds juods, žyds rauduons“ į galvą ateina, bet mes tokių nedainuojame. Užgavėnėms puikiai tinka visos dainos apie žirgus ir ožius, apie pavasario atėjimą ir vandenį. Padainavę, pašūkalioję, keliaujame patikrinti, ar pavasaris mus teikėsi išgirsti. Čiumpam žiūronus ir didinamąjį stiklą – nežinia, ar be jo visus ženklus įžiūrėtume. Jei reikia iššūkio, pasidarome ir pirmųjų pavasario ženklų kortelę. Labai gražias gamtos ieškynių korteles galima parsisiųsti iš „Nature Detectives“ svetainės.

Gamtoje pasibuvę, prisidainavę, grįžtam blynų kepti bei puošti.

O prisivaišinę, kaimynus aplankę ir tamsos sulaukę, kuriame lauželį iš trijų pagaliukų. Didelio mums nereikės – juolab mieste laužų kurenti ir negalima. Deginame Morę, žiūrime į ugnį, dar dainuojame. Šiurpuliukai Meškiukui laksto!

Dabar Saulė jau tikrai skaisčiau spindės ir Žemę pažadins! Savąjį Saulės ratą irgi palubėje ar ant lango pasikabiname, dar paskaitome ir miegučio. Kitąryt viską išsapnavę ir apmąstę, gal net savo „knygą“ apie Užgavėnes parašome ir išleidžiame. Man Meškiuko šventinis detektyvas iki šiol labai patinka:

Štai tokios mūsų Užgavėnės kadaise buvo. O dabar vien su blynais ir knyga Meškiuko iš mokyklos lauksiu. Gaila tik, kad mūsų Užgavėnių bibliotekėlė per metus beveik nepasipildė, tad kas buvo paskaitoma, jau seniai suskaityta. Visgi maloniai kviečiu ja naudotis. Jei jau visai skaitinių pritrūktume, galima dar išsitraukti Antano Pivoro istoriją apie suktą Gavėną ar armėnų juokų pasaką apie dingusias Užgavėnes:

Antanas Pivoras. Aukštaičio sakmės. Petro ofsetas, 1999. 58 psl.
Hovhannes Tumanyan. Pasakos. Dail. Naira Muradyan. Vert. Kristina Albertyan. Odilė, 2019. 128 psl.

A. Pivoro knygos „Aukštaičio sakmės“ („Petro ofsetas“, 1999) atvartas

Na, o jei skaitytojai ūgtelėjo taip, jog Meškiukų bibliotekoje jiems ankšta darosi, nepamirškite puikios Kotrynos Zylės knygos vyresniems paaugliams „Sukeistas“. Nors Užgavėnės čia groja ne pirmu smuiku, bet tokie šiurpūs dalykai galėjo nutikti tik apie tą laiką, kai riba tarp šio ir anapusinio pasaulio beveik išnyksta. Jaučiat?

Kotryna Zylė. Sukeistas. Aukso žuvys, 2019. 232 psl.

„Sukeisto“ kalendorius

Šalta žiema šalin eina

2019-02-28T21:00:00Z

Kinkom, supam, deginam? Miestas jau atšventė Užgavėnes, nors iki jų dar kelios dienos – yra laiko prisėsti, paskaityti, savąją šventę sustyguoti. Juk Užgavėnės – ne tik karnavalas, kapela ir blynai. Tai truputį baugi, archajiška šventė. Kaip vaikams apie ją papasakoti? Gal knygos padės?

Petro Repšio „Grumtynės“ iš ciklo „Užgavėnės“, 1992

Nors ką ten padės – kartais atrodo, kad Užgavėnės prieš 30 metų buvo išrastos: tiek mažai jų pėdsakų grožinėje literatūroje, o ir pažintinės knygos mūsų nelepina. Gal todėl, kad Užgavėnių tradicija buvo nutrūkusi ir vėl iš gabalėlių surinkta? Na, bet jei vaikai pradeda klausinėti apie blynų šventę, iš bibliotekos visgi galima šį bei tą parsinešti. Yra kelios pažintinės knygos vaikams apie kalendorines šventes, kur Užgavėnės irgi nepamirštamos: Austės Bareikytės „Metų knygelė“, Gražinos Germanienės kalendoriai, besiskiriantys bemaž vien leidimo metais ir iliustracijomis, Arūno Vaicekausko „Vaikams apie senąsias lietuvių šventes“.

Arūnas Vaicekauskas. Vaikams apie senąsias lietuvių šventes. Šviesa, 2007. 144 psl.
Gražina Germanienė. Senovinis kalendorius mažiesiems:
Senovinis kalendorius mažiesiems. Žiemužėlė. Sud. Gražina Germanienė. E. Vaičekausko knygyno l-kla, 2002. 176 psl.
Senovinis kalendorius mažiesiems. Žiemužė. Sud. Gražina Germanienė. Leidybos centras, 1993. 160 psl.
Gražina Germanienė. Senovinis kalendorius:
Senovinis kalendorius. Sud. Gražina Germanienė. Dail. Nijolė Šaltenytė. Mintis, 2008. 464 psl.
Senovinis kalendorius. Sud. Gražina Germanienė. Dail. Nijolė Šaltenytė. Leidybos centras, 1997. 366 psl.
Austė Bareikytė. Metų knygelė: tautosakos pradžiamokslis. Regnum fondas, 1997. 167 psl.

Šiose knygose sudėtos vaikams tinkamos įdomybės, nesigilinant į visus vaisingumo ritualus ir kraupias kai kurių papročių šaknis. Tačiau nors knygos skirtos mažiesiems šviesti, nei viena iš jų nėra lengvai skaitoma, žaisminga ir įtraukianti. Dar daugiau – neretai autoriai vis vien kalbasi ne su vaikais, o su jų ugdytojais: tėvais ir mokytojais, tad visi šie leidiniai naudingi tik bendram skaitymui ir permanymui, kai didieji žmonės padeda mažiesiems savo linksmomis istorijomis, pokalbiais ir žaidimais.

A. Vaicekausko knygos „Vaikams apie senąsias lietuvių šventes“ („Šviesa“, 2007) atvartas

„Senovinio kalendoriaus“ („Leidybos centras“, 1997) atvartas

A. Bareikytės „Metų knygelės“ („Regnum fondas“, 1997) atvartas

Kur ieškoti įkvėpimo? Suaugusiems, kontekstą susemti mėginantiems, praverčia papildoma literatūra. Kai nerašai mokslinio darbo, o tik ganai meškiukus, tam paprastai užtenka vienos šeimyninės storesnės knygos apie lietuviškas kalendorines šventes. Knygynuose tokių gausu, galima čiupti bet kurią arba vieną net nemokamai parsisiųsti el. formatu – tai Laimos Anglickienės et al „Lietuvių šventinis kalendorius“. Na, o pačių atkakliausių ir smalsiausių bibliotekose laukia vien tik Užgavėnių šventei skirtos knygos. Yra plačiajam skaitytojų ratui parašyta Juozo Kudirkos brošiūrėlė „Užgavėnės“, kurią dabar jau galima el. formatu skaityti nemokamai. Yra žemaičių tautosakos rinktinė „Užgavieniu muonā“. Yra Ingos Kriščiūnienės knygelė, kurioje ne tik pristatyti papročiai, bet dar ir smulkiai aprašyti šiai šventei tinkantys šokiai, žaidimai, rateliai, pateiktas nemažas pluoštas dainų.

Juozas Kudirka. Užgavėnės: etnografinė studija. Dail. Valentinas Ajauskas. Mokslas, 1992. 64 psl.
Užgavieniu muonā: žemaitiu Užgavieniu tautuosakas rinktėnė. Sud. Rita Videikaitė-Macijauskienė. Dail. Valdemaras Eitutis. Druka, 2015. 192 psl.
Inga Kriščiūnienė. Užgavėnės. TECHLAB, 1992. 119 psl.

J. Kudirkos knygos „Užgavėnės“ („Mokslas“, 1992) atvartas

Knygos „Užgavieniu muonā“ („Druka“, 2015) atvartas

I. Kriščiūnienės knygos „Užgavėnės“ („TECHLAB“, 1992) atvartas

Užgavėnių dainų taip pat galima susirasti mūsų mėgstamoje Eirimo Veličkos knygelėje vaikams „Mačiau mačiau kukutį“ arba rimtesniems dainoriams skirtame leidinyje „Žemaičių kalendorinė tautosaka: Užgavėnių dainos“ bei kasetėje „Čiuž čiužela“ (yra ir internete).

Eirimas Velička. Mačiau mačiau kukutį. Dail. Indrė Jaskūnienė. Kronta, 2005. 104 psl. + 1 CD: 78 min.
Žemaičių kalendorinė tautosaka: Užgavėnių dainos. Sud. Lina Petrošienė, Jonas Bukantis. Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 100 psl. + 1 CD.
Čiuž čiužela: Užgavėnių dainos, šokiai, žaidimai (serija „Gyvoji tradicija“). Sud. Skirmantė Valiulytė. Atlieka „Kodravas“ et al. Lietuvos liaudies kultūros centras; Lietuvos etninės kultūros draugija, 1998. 6 psl. + 1 kasetė: 39 min.

E. Veličkos knygos „Mačiau mačiau kukutį“ („Kronta“, 2005) atvartas

Knygos „Žemaičių kalendorinė tautosaka: Užgavėnių dainos“ (Klaipėdos universiteto leidykla, 2010) atvartai

Ne taip jau lengva surankioti įdomesnes Užgavėnių dainas. Daugelyje dainų rinkinių liūto dalį sudaro svetimtaučius išjuokiantys tekstai. Etnologų nuomonės dėl šių dainų ir karnavalo personažų prieštaringos. Kas sako, jog kitų tautybių personažų apdainavimas nėra tiesiogiai sietinas su šių tautybių žmonėmis, mat svetimieji laikytini mitiniais protėvių įvaizdžiais, jų pasirodymas reikalingas, norint išryškinti svetimo ir savo polius, o ne suniekinti tautines mažumas. Kas prieštarauja, kad tokie personažai atsirado palyginus neseniai, sutapus kelioms liūdnoms aplinkybėms: nykstant senajai šventės prasmei, kai tradicinės kaukės prarado savo mistišką poveikį, ir visoje Europoje stiprėjant religiniam, rasiniam, nacionaliniam nepakantumui. Būtent tada į šventės šurmulį įsiliejo nauji komiški veikėjai: žydas, čigonas, vengras, išstumdami archajiškesnius personažus. Žodžiu, kiekvienam sava tiesa, bet mes su Meškiuku persirengiame tik raganomis, velniais ir, aišku, meškomis, o dainuojame apie žirgus, vandenį, jautelius, palikdami abejones keliantį paveldą archyvams ir specialistams.

O kokį paveldą pasiūlyti vaikams? Patyrinėkime Užgavėnes kartu su jais, ir nuspręsime. Galima pavartyti albumus „Užgavėnių kaukės“ bei „Užgavėnės Kurtuvėnuose“. Pluoštelis įvairiausių su Užgavėnėmis susijusių tekstų yra ir vaikams skirtoje „Lietuvių folkloro chrestomatijoje“.

Užgavėnių kaukės. Sud. Arūnas Vaicekauskas. Teksto autoriai Stasys Skrodenis, Libertas Klimka, Arūnas Vaicekauskas, Jonas Kriščiūnas. Vilniaus etninės kultūros centras, 2009. 132 psl.
Užgavėnės Kurtuvėnuose: fotoalbumas. Sud. Vidmantas Lopeta, Salvijus Kulevičius, Rytis Budrys. Foto Balys Buračas et al. Kurtuvėnų regioninio parko direkcija, 2008. 213 psl.
Lietuvių folkloro chrestomatija. Sud. Bronislava Kerbelytė, Bronė Stundžienė. Regnum fondas, 1996 (1999). 270 psl.

„Lietuvių folkloro chrestomatijos“ („Regnum fondas“, 1996) atvartas

Paveikiau apie šventes pasakoja grožiniai kūriniai. Tokia forma Užgavėnių papročiai paliudyti Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzėje“. Tik ar šis kūrinys vaikams įdomus? Man regis, augesniems visai galėtų patikti. O mažyliams... Mažyliams galima Saulę ir Morę parodyti Liberto Klimkos bei Irenos Daukšaitės knygoje „Senovės lietuvių dievai ir deivės“. Senovinė šventės prasmė gražiai išdėstyta Jono ir Daivos Vaiškūnų „Žiūroniuko nuotykiuose“. Trumpą pasakaitę apie raganos apsilankymą Užgavėnių šventėje sukūrė Birutė Masiliauskienė. Su šiuolaikinėmis Užgavėnėmis galima susipažinti pradinukės Adelės dienoraštyje, surašytame Ramunės Savickytės.

Motiejus Valančius. Sekmas vakaras // Palangos Juzė:
Motiejus Valančius. Palangos Juzė (serija „Mokinio skaitiniai“). Žaltvykslė, 2005. 115 psl.
Motiejus Valančius. Palangos Juzė („Skaitinių serija“). Par. Birutė Vanagienė. Baltos lankos, 1996. 157 psl.
Motiejus Valančius. Palangos Juzė. Dail. Vytautas Jurkūnas. Vaga, 1977. 154 psl.
Libertas Klimka, Irena Daukšaitė. Senovės lietuvių dievai ir deivės (serija „Vaivos juosta“). Žara, 2009. 50 psl.
Jonas Vaiškūnas, Daiva Vaiškūnienė. Žiūroniukas vaduoja Saulę // Žiūroniuko nuotykiai. Dail. Dovydas Stonkus. Dominicus Lituanus, 2009. 54 psl.
Ramunė Savickytė. Užgavėnės // Adelės dienoraštis. Žiema (serija „Vaikų bibliotekėlė“). Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016. 93 psl.
Birutė Masiliauskienė. Ragana ir Užgavėnės // Įsimylėjęs kaktusas. Dail. Loreta Valantiejienė. Tabula rasa, 2004. 33 psl.

Pažvelkime į šiuos kūrinius atidžiau. Pirmiausia išsirinkime gražesnį „Palangos Juzę“. Nuo 1869 metų šios knygos leidimų pasirodė gyvas galas – paminėjau tik lengviausiai prieinamus, – bet šmaikščiai iliustruotų būta nedaug. Man patinka 1977 metų leidime panaudotos Vytauto Jurkūno iliustracijos (kurias randame ir „Lietuvių folkloro chrestomatijoje“). Tiek grožio, o kaip dūšios reikalai? Valančius „Juzę“ kūrė ne vaikams, o tolimiems palikuoniams kaip liudijimą apie lietuvių ir žemaičių gyvenimą XIX a. pabaigoje. Visgi knyga dėl savo žaismingumo, gyvumo, vaikų ir paauglių buvo mielai skaitoma. Šiandien kai kurie ano meto papročiai akis bado ir raudonuoti verčia, bet taip jau buvo, ir nieko čia nepadarysi. Nagi, pasėdėkime su kriaučiumi sekmą vakarą, ir jis papasakos, kaip Daujėnuose ir Skapiškyje Užgavėnes šventė.

M. Valančiaus knygos „Palangos Juzė“ („Vaga“, 1977) atvartas

Iš tų pasakojimų nė trupučio nepaaiškėja, kam tą Morę tampo ir gervėmis bei ožiais rėdosi. Mažiesiems prasmę mėgina paaiškinti Libertas Klimka bei Jonas ir Daiva Vaiškūnai. Žiemos dvasios ir Saulė, jų kova ir kaita puikiai parodomos knygelėje „Senovės lietuvių dievai ir deivės“:

L. Klimkos ir I. Daukšaitės knygos „Senovės lietuvių dievai ir deivės“ („Žara“, 2009) atvartai

Kažin, ar viskas čia labai tikslu, bet tas virsmas iš lauktos viešnios į varomą Senę Kūniškę – Morę, šaltąją ir piktąją demonišką būtybę, padeda geriau suvokti Užgavėnių esmę. Vaiškūnai kiek augesniems skaitytojams dar smulkiau viską išdėsto, apie Saulės vadavimą ir kovą su More papasakoja. Tiesa, „Žiūroniuko nuotykiuose“ Užgavėnės tėra vienas iš epizodų – berniukas Žiūroniukas visus metus stebi kosminius reiškinius ir mėgina juos išsiaiškinti, močiutės išmintimi pasikliaudamas. Kiekvieną skyrių, vis kitam atradimui paskirtą, galima skaityti atskirai, bet kartą pradėjus sunku sustoti. Gaila, kad knyga nelabai vykusiai iliustruota.

J. ir D. Vaiškūnų knygos „Žiūroniukas vaduoja Saulę“ („Dominicus Lituanus“, 2009) atvartai

Birutės Masiliauskienės bei Ramunės Savickytės knygelės į gilumas nepretenduoja, gražiais piešiniai nepakeri, tiesiog lengvi proginiai skaitiniai:

B. Masiliauskienės knygos „Įsimylėjęs kaktusas“ („Tabula rasa“, 2004) atvartas

R. Savickytės knygos „Adelės dienoraštis. Žiema“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016) atvartas

Be to, jei Birutės Masiliauskienės „Ragana ir Užgavėnės“ – atskira pasakaitė, tai Ramunės Savickytės „Dienoraštyje“ šiai šventei paskirtas tik puslapis. Nieko nepadarysi – tų užgavėniškų kūrinių taip mažai, kad man knieti visai rimtai pasiūlyti atsiversti mano mažojo Meškiuko sukurtą knygelę. O ką daryti, kai profesionalai neskuba mūsų džiuginti? Tik kurti patiems!

Tiesa, viena tikra knygelė vien apie lietuviškas Užgavėnes visgi yra, tik ją sukūrė visai ne lietuviai. Lankydamasi Kaune, Marlene Krause – vokiečių dailininkė, komiksų kūrėja sumanė papasakoti apie laike per Užgavėnes pasimetusią mergaitę, kurios namai dabar jau palaidoti Kauno marių dugne. Paklydėlę imasi globoti kaukėtos girių dvasios. Labai poetiškas ir mąslus pasakojimas.

Marlene Krause. Wood. Kitokia Grafika, 2017. 24 psl.
Meškiukas. Istorija apie dingusius Užgavėnių blynus ir tikrą vagį. Meškiukas bibliotekoje, 2018. 8 psl.

M. Krause knygos „Wood“ („Kitokia Grafika“, 2017) atvartai

Gerai pagalvojus, kartais Užgavėnių nuotaikas tiksliau perteikia tekstai, kuriuose pačios Užgavėnės net neminimos. Apie pavasario sugrįžimą pasakoja gyvai, linksmai parašyta Kazio Sajos „Žuvėdo“ istorija. Apie saulės kelią, gamtos virsmus primena Selemonas Paltanavičius, kurio vieną puikų tekstą sutikau kalendoriniu principu suguldytoje skaitinių knygoje „Jums, maži ir didesni“. Kiek augesniems skirtuose „Vaikystės skaitiniuose“ irgi galima šį bei tą rasti – tiesa, daug kas kartojasi iš anksčiau minėtų knygų.

Kazys Saja. Žuvėdas. Dail. Gediminas Leonavičius. TYPOART, 2016. 28 psl.
Selemonas Paltanavičius. Kaip sugrįžta saulė // Jums, maži ir didesni: skaitiniai vaikams. Sud. Vitolda Sofija Glebuvienė, Aldona Mazolevskienė. Dail. Eitautas Marčiukaitis. Alma littera, 2014. 268 psl.
Sofija Sasnauskaitė. Dink, pikčiurna žiema! ir kt. // Vaikystės skaitiniai. Sud. Aldona Mazolevskienė. Dail. Inga Marčiukaitytė-Ereminienė. Alma littera, 2014. 320 psl.

Turiu prisipažinti, kad man visiškai nepatinka naujausi Kazio Sajos kūriniai, ir Gedimino Leonavičiaus iliustracijos ne prie širdies, bet „Žuvėdo“ istorija kažkuo labai patraukė. Gal kad vaikų charakteriai labai vykusiai pavaizduoti. O gal tiesiog siužetas kaip tik man. Taigi, seniai seniai, gal XIII, gal XIV a. žemaičių vaikai dūko miške ir aptiko keistą žmogelį, vien pataisų marškiniais apsivilkusį, apšarmojusį, sustirusį. Vyresnieji mano, kad tai žuvėdų šnipas, bet ką gi jis šaltyje pusnuogis veikė? Kodėl laumės aplink jį šoko?

K. Sajos knygos „Žuvėdas“ („TYPOART“, 2016) atvartas

Jau atspėjote? Aišku, kad tai buvo pats pavasaris, snieguose pasiklydęs! Be žmogaus, kaip žinia, jis niekaip neateina – tam ir Užgavėnės sumanytos.

Pluoštelį tekstų apie tai, kaip pavasaris pasitinkamas, atsirinkau iš skaitinių knygų. Deja, per paskutinį dešimtmetį meniška, vykusiai sudaryta skaitinių knyga nebuvo išleista, tad komplektas iš „Jums, maži ir didesni“ bei „Vaikystės skaitinių“ tėra toks biudžetinis namų bibliotekos pakaitalas, kur didaktika smaugia estetiką. Ir visgi iš bėdos šias knygas naudoti galima. Net ir per Užgavėnes!

Knygos „Jums, maži ir didesni“ („Alma littera“, 2014) atvartas

Knygos „Vaikystės skaitiniai“ („Alma littera“, 2014) atvartas

Kartais pagalvoju, kokia įdomia knyga apie šią šventę galėjo tapti Jūratės Leikaitės sumanyta istorija. Deja, Leikaitė kūrė animacinį filmą, ir jis gavosi lietuviškai nerangus (taip, taip – lietuvių animacijai grakštumo labai trūksta!). Apie visą kūrybinį procesą, beje, knyga yra – tai „Užgavėnės: animacinio filmo gimimas“. Net jei filmas visai nepatiks, knygą pavartyti rekomenduoju. Sekti autorės sumanymus, žiūrinėti puikius eskizus labai įdomu net ir mažiesiems. Tik Užgavėnės čia išties baugios: žiemos ir girios dvasios nuolatos slankioja apie žmonių namus, ar prisidengdamos žmonių kaukėmis, įsimaišo į persirengėlių minią, virš pasaulio pakyla milžiniškas vilkas, vilkolakius vaikantys muzikantai virsta paukščiais ir t.t.

Jūratė Leikaitė. Užgavėnės: animacinio filmo gimimas. Filmų štrichai, 2015. 68 psl.
Jūratė Leikaitė. Užgavėnės: animacinis filmas. Filmų štrichai, 2005. 15 min.

J. Leikaitės knygos „Užgavėnės: animacinio filmo gimimas“ („Filmų štrichai“, 2015) atvartas

Jūratė Leikaitė taip pat yra sukūrusi užduočių knygelių seriją vaikams „Lietuvių šventės ir raštai“:

Jūratė Leikaitė. Lietuvių šventės ir raštai: Lavinanti knyga. Išmintis, 2015. 32 psl.
Jūratė Leikaitė. Lietuvių šventės ir raštai. Lavinamoji knyga, 2 dalis. Filmų štrichai, 2018. 48 psl.

Čia keli puslapiai skirti ir Užgavėnių šventei:

Aišku, to maža, bet papildomos šventinės veiklos nesunku prasimanyti. Jei spėsiu, būtinai apie tai parašysiu. O kaip jūs sutinkate Užgavėnes, a?

Gražios šventės, gardžių blynų!

Ką vėjai šneka

2018-12-02T21:00:00Z

Sekmadienį nelauktai netikėtai Kotryna Zylė pakvietė meškiukus į spektaklį „Būtybės“, įkvėptą jos „Didžiosios būtybių knygos“. Oi, kaip mes bėgom, net nesišukavę, pakeliui barstydami šlepetes ir pusryčių trupinius! Juk labai norėjome į šį spektaklį, o bilietai buvo išparduoti.

Spektaklis, bičiuliai, puikus!

Meškiukas juokėsi ir bijojo, tėtis graudinosi, o aš prunkščiojau, braukdama ašarą. Išties, spektaklio kūrėjos lengvų kelių neieškojo – pagrindinė tema čia yra mirtis ir santykis su ja. Dvi mergaitės: vienišė Meda ir lengvabūdė deivė Austėja pačioje pasakojimo pradžioje praranda savo augintinius ir nusprendžia surasti Giltinę, kad patrumpintų jos nuodingą liežuvį. Ieškodamos šiurpiosios deivės, jos susipažįsta su kitomis mitinėmis būtybėmis, mokosi bičiuliautis, pasitikėti, apginti draugus. Ir galų gale pripažįsta, kad mirtis yra kita gyvenimo pusė, būtina šiam pasauliui.

Tačiau spektaklis nėra niūrus. Jame tiek pokštų, linksmų dainų, tiek spalvingų personažų, įdomių pasakojimų. Ir viskas išmoningai supinta, skoningai pateikta. Juk nesitikėtum teatre sužinoti apie pirmąją elektros lemputę, užžiebtą Lietuvoje, apie Rietavo dvaro istoriją? Kaip įmanoma tokius istorinius ekskursus sudėti į mitinių būtybių lūpas ir nenuskurdinti dialogų?! Spektaklio kūrėjoms pavyko. Žiūrėjome nekvėpuodami.

Kviečiu, bičiuliai, mėgautis šiuo šauniu reginiu. Tik turiu perspėti, kad tai labai „pagoniškas“ spektaklis. Jei „Didžioji būtybių knyga“ skaitoma tiesiog kaip pažintinė knyga apie protėvių tikėjimus, kaip viena iš tų fantastinių enciklopedijų (juk matėte tokių: apie trolius, elfus, drakonus, nykštukus), tai spektakliu, regis, siekiama perteikti tam tikras vertybes, pasaulėžiūrą, iškelti tikėjimo klausimus. Ir kapstoma giliai, nesistengiant nusileisti iki kažkokio tariamo „vaikų lygio“.

Visa spektaklio struktūra taip pat gana sudėtinga. Iš tikrųjų apie Medos ir Austėjos nuotykius mums pasakoja keturi vėjai, susirinkę vieno daugiabučio virtuvėje. Jų pašnekesiai įrėmina visą vyksmą, bet patys vėjai irgi dalyvauja sekamoje pasakoje, čia pat ją keisdami ir papildydami. Ta jų pasaka įsivelia į mergaitės sapnus. Bet kas iš tikrųjų sapnuoja: mergaitė Meda ar deivė Medeina?

Oi, kaip mums viskas patiko! Tikimės, kad vėjų pažadas netrukus pasekti dar vieną istoriją išsipildys. Džiaugiuosi, kad Zylės atgaivintos būtybės ištrūko į platųjį pasaulį ir dabar siaučia.

Šiek tiek informacijos apie spektaklį:

„Būtybės“ – muzikinis spektaklis vaikams nuo 5 metų,
sukurtas Kotrynos Zylės „Didžiosios būtybių knygos“ motyvais

Režisierė Eglė Kižaitė

Dramaturgė Monika Baranauskaitė

Scenografijos ir kostiumų dailininkė Justė Kondratė

Kompozitoriai Arūnas W Blažys, Pijus Narijauskas

Vaidina Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė, Inga Mikutavičiūtė, Tomas Erbrėderis,
Dominyka Budinavičiūtė, Dominykas Vaitiekūnas, Rokas Lažaunykas

Spektaklis sukurtas kartu su „Vėjų teatru“

Pamatyti būtybes galima Nacionalinio Kauno dramos teatro Mažojoje scenoje nuo 2018 m. gruodžio 1 dienos. Apie spektaklio virtuvę galima sužinoti iš straipsnio „Menų faktūroje“.

Įraše panaudotos Nacionalinio Kauno dramos teatro svetainėje skelbtos nuotraukos. O gyvai atrodo dar geriau!

Būtybės aplink tave

2018-11-05T21:00:00Z

Ar girdite, bičiuliai, kaip Paukščių tako prieigose elnias devyniaragis kanopomis žiežirbas skelia? Jau greitai jis leisis į kelionę, kad per Kalėdas ant savo ragų parneštų saulę. Norite vaikams tą elnią parodyti? Šen, į „Baltų šalelę“! Tai jie elnius gano ir su šilčiausiais linkėjimais viso pasaulio meškiukams siunčia:

Be galo subtili, stilinga „Mitinių būtybių užduočių knyga“ gali tapti puikia kalėdine dovana, bet tai nėra proginis leidinys. Tiesą sakant, šis būtybių albumas tinka visomis progomis. Čia ne tik devyniaragis elnias prabėga. Mažieji skaitytojai susipažįsta su mūsų protėvių deivėmis: Gabija, Žemyna, Medeina, Austėja, su dievais: Perkūnu, Vėlinu, su kitomis mitinėmis būtybėmis: Aitvaru, Laume, Maumu ar suasmenintomis gamtos jėgomis: Saule, Mėnuliu, Vėju. Iš viso dvylika susitikimų, dvylika pažinčių, galinčių virsti visų metų kelione po lietuvišką etninį paveldą.

Ištikimi meškiukų bibliotekos skaitytojai jau matė kelias knygas vaikams apie lietuvių gerbtas mitines būtybes:

Stasys Kavaliauskas. Senovės lietuvių deivės ir dievai, mitologinės būtybės. Tekstai: Libertas Klimka, Stasys Kavaliauskas. Dail. Stasys Kavaliauskas. Amalkeros leidyba, 2005. 60 psl.
Libertas Klimka, Irena Daukšaitė. Senovės lietuvių dievai ir deivės (serija „Vaivos juosta“). Žara, 2009. 50 psl.
Virgina Šukytė. Stebuklų pripoškėjęs pasaulis: senovės lietuvių dievai ir sakmės apie juos. Dail. Lina Kusaitė. 700 eilučių, 2015. 128 psl.
Kotryna Zylė. Didžioji būtybių knyga: o kaip šiandien gyvena lietuvių mitiniai padarai ir dievybės? Aukso žuvys, 2016 (2017). 80 psl.
Giedrė Norkūnė, Dalia Bieliūnaitė. Meškutis baltas. G. Norkūnė, 2018. 24 psl.

Kuo gi „Mitinių būtybių užduočių knyga“ nuo jų skiriasi? Visų pirma ji pritaikyta gerokai jaunesniems skaitytojams, suprantama net dvejų metų mažyliams. Tuo pat metu ji nėra nei infantili, nei primityvi, todėl gali sudominti ir šešiamečius. Tiesiog kiekviena būtybė čia pristatyta labai lakoniškai, bet taikliai, vos keliais taupiais, esminiais štrichais. Šios būtybės pažįstamos ne tiek per tekstą, kiek per veiklą, viską mažais piršteliais iščiupinėjant.

Pažvelkime. Pirmoji užduotis teminiame atvarte – atpažinti ir lipdukų lape surasti atitinkamos būtybės atvaizdą. Jį įklijavus baigiama pildyti būtybės anketa.

Dabar metas susipažinti su šios būtybės atributais, savybėmis. Tam pasitelkiamos nesudėtingos užduotėlės: skirtumų paieška, porų jungimas, labirintai, objektų grupavimas, spalvinimas pagal skaičius. Kitaip tariant, visa tai, kas ugdo dėmesį, pastabumą, logiką, grafomotorinius gebėjimus. Galiu tik pagirti, kad užduotys pakankamai įvairios, išradingai susietos su tyrinėjama būtybe. Štai, pavyzdžiui, siūloma palyginti skirtingus Perkūno pavidalus – jis ūsuotas ar visgi barzdotas? Skaičiais raginama Austėją nuspalvinti tokiomis pat spalvomis kaip ir medumi varvantį korį. Maumą patariama įveikti atrandant būdus išvengti ligų.

Dailiai nupieštas būtybes ir jų atributus taip pat galima spalvinti. Nesudėtingas, ryškus kontūras, stambios detalės leidžia su šia užduotimi susidoroti net ir visai neseniai pirmą kartą į rankas pieštukus paėmusiems mažyliams.

Kas toliau?

Užduočių knygelių gyvenimas trumpas. Neretai jos iškeliauja tiesiai į knygų rojų, vos išsprendžiamas paskutinis galvosūkis. „Mitinių būtybių užduočių knyga“ yra kitokia. Tai greičiau kūrybinis projektas. Užduotys čia yra būdas įtraukti vaikus į bendrą knygos kūrimo procesą. Susidraugavę su visomis būtybėmis, jie ir toliau galės fantazuoti, piešti, užrašinėti istorijas. Gal tėvai ar seneliai papasakos apie kaukus, undines, žuvų piemenis? O gal pats mažylis kokį po lova netyčiomis apsistojusį pypalą suras? Šiems įspūdžiams palikti keli tušti lapai. Kai knyga bus iki galo užpildyta, vaikui liks nuostabus, paties puoštas mitologinių būtybių albumas.

Beje, kad kūrybinių sumanymų nesugriautų žiauri tikrovė, knyga išleista ant labai standaus popieriaus. Nors 2-7 metų vaikams rekomenduojama daugiausia piešti pieštukais, knyga pritaikyta įvairiausioms technikoms, laisvai, nevaržomai kūrybai. Puslapiai nepermirks nuo akvarelės, nesusiraukšlės nuo klijų, nešvies flomasterių dėmėmis ir, kas svarbiausia, nesusilamdys dar nerangiose rankelėse. Tikiu, kad tos rankelės pieštukų irgi nepamirš – galų gale jie įeina į parduodamą komplektą.

Išties, stebina, kaip išmintingai, kaip apdairiai ta „Mitinių būtybių užduočių knyga“ sumanyta, sudaryta ir sukomplektuota. Kaip jau minėjau, knyga sukurta vaikų darželio „Baltų šalelė“ kolektyvo. Akivaizdu, kad kūrėjai labai gerai suvokia vaiko gebėjimus ir poreikius skirtingais amžiaus tarpsniais, greičiausiai ir patys daugelį knygos atradimų praktiškai išbandė su savo mažyliais. Taigi, siūlomos užduotėlės idealiai tinka 3-5 metų vaikams, o mitinių būtybių pristatymo formatas patrauklus visiems nuo 2 iki 7 (ir net vyresniems!).

Aišku, tik jūs patys, bičiuliai, galite nuspręsti, kada ir kokia apimtimi vaikus supažindinsite su lietuviškomis mitinėmis būtybėmis. Juk dvimečius toks turinys gali kiek sutrikdyti – jie dar labai žemiški. Be to, nepasakyčiau, kad knygoje pateikiamas dievų ir kitų būtybių sąrašas preciziškai dera su religijotyrininkų ar etnologų tyrimais. Pavyzdžiui, visai tikėtina, kad tokios išraiškingos, mielos ir nūnai populiarios Austėjos išties nė nebuvo mūsų protėvių gyvenime. Austėja – tai naujosios, neopagoniškosios tradicijos tęsinys, kas, žinoma, nesumenkina jos reikšmės. Jei tikėsime tradicijų tęstinumu arba jei pačia „Mitinių būtybių užduočių knyga“ džiaugsimės kaip pasaka, kaip žaidimu, abejonių dėl jos pažintinės vertės kilti neturėtų.

Ir paskutinis štrichas – knygos autoriai labai kuklūs, slepiasi po kolektyviniu slapyvardžiu, tačiau nurodyta, kad knygos tekstą, iliustracijas ir dizainą kūrė studija „Prim Prim“, kurioje dirba ir mums gerai žinoma Kotryna Zylė, „Milžino mažylio“ bei „Didžiosios būtybių knygos“ autorė. Kas tai, jei ne kokybės ženklas, bičiuliai?

Na, o įsigyti šį kokybišką leidinį galima „Baltų šalelėje“. Rašykite jiems elektroniniu paštu: info@baltusalele.lt arba aplankykite gražiausiame lietuviškame vaikų literatūros festivalyje „Vaikų Kalėdų sala“.

Vilniaus vaikų darželis „Baltų šalelė“. Mitinių būtybių užduočių knyga. Dail. dizaino studija „PrimPrim“. S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2018. 25 l. + pieštukai. 13,00 €.

Lietuviškų knygų iššūkis

2018-06-27T21:00:00Z

Valio! Atostogos! Dabar jau tikrai užteks laiko vasaros skaitymo iššūkiui. Jei apie jį dar negirdėjote, kviečiu pasidomėti ir prisijungti – išties linksma! O kad būtų dar linksmiau, aš jums pasiūlysiu visokių šaunių knygų kiekvienai užduočiai. Beje, šiais metais pirmoji užduotis yra skaityti apie Lietuvą ir visokiausius lietuviškus dalykus. Oi, kaip man tai patinka! Jau pernai, kai bibliotekininkės kvietė skaityti lietuvių autorių knygas, aš nutariau, jog tos knygos turi būti nepaprastos – iki gyvuonies lietuviškos, išryškinančios mūsų kultūrinį savitumą. Taigi, tereikia truputį pataisyti bei papildyti andainykštį sąrašą, ir jis vėl pravers renkantis skaitinius.

Skaitiniai mažiesiems

Yra gražių knygų, kurios pačius mažiausius pipiriukus supažindina su tautiniu paveldu, etnine kultūra. Tik ką daryti su pirmosios užduoties kontroliniu klausimu – prašymu nurodyti, kokios vietovės paminėtos knygoje? Mažutėliams didžioji geografija dar nesuvokiama, tik kambarys, namas, kiemas, gatvė. Jų knygos – to paties mastelio net ir tada, kai aptariami kosminės reikšmės dalykai. Tad iššūkio korčiukėse tektų rašyti „namai po egle“, „sala mariose“, „mėnulis“. O jei norisi konkretesnių vietų, verta rinktis „Lietuvių sakmes“ arba „Tautišką giesmę“.

Giedrė Norkūnė, Dalia Bieliūnaitė. Meškutis baltas. G. Norkūnė, 2018. 24 psl.
Libertas Klimka, Irena Daukšaitė. Senovės lietuvių dievai ir deivės (serija „Vaivos juosta“). Žara, 2009. 50 psl.
Libertas Klimka, Irena Daukšaitė. Mitologinės lietuvių sakmės apie dangų ir žemę (serija „Vaivos juosta“). Žara, 2010. 41 psl.
Laimonas Trota, Lina Sasnauskaitė. Tautiška giesmė: įdomybių knyga V. Kudirkos kūrinio motyvais. Tikra knyga, 2016. 24 psl.

Beje, daugiau apie „Meškutį baltą“ ir „Tautišką giesmę“ galima sužinoti meškiukų bibliotekos puslapiuose.

Skaitiniai augesniems

Pernai jau džiaugiausi, kiek daug augesniems skaitytojams sukurta šaunių knygų, kur veikia visokiausios lietuviškos mitinės būtybės. Per metus tų istorijų dar daugiau užderėjo, bet mums su Meškiuku vis dar labiausiai patinka tos pačios:

Martynas Vainilaitis. Bruknelė
Martynas Vainilaitis. Bruknelė: mitologinė pasaka. Dail. Bronius Leonavičius. Vyturys, 1991. 104 psl.
Martynas Vainilaitis. Bruknelė: mitologinė pasaka. Dail. Irena Žviliuvienė. Margi raštai, 1996. 142 psl.
Martynas Vainilaitis. Bruknelė: mitologinė pasaka. Dail. Bronius Leonavičius. Kronta, 2010. 104 psl.
Gintaras Beresnevičius. Kaukučiai
Gintaras Beresnevičius. Kaukučiai ir Varinis Šernas. Dail. Lina Dūdaitė. Nieko rimto, 2007. 64 psl.
Gintaras Beresnevičius. Kaukų šeimynėlė (serija „Žiogams“). Dail. Lina Dūdaitė. Nieko rimto, 2009. 78 psl.
Gintarė Adomaitytė. Ryčio ir Vakarės nuotykiai
Gintarė Adomaitytė. Laumių stalas: Ryčio ir Vakarės nuotykiai. Dail. Aušra Čapskytė. Gimtasis žodis, 2011. 80 psl.
Gintarė Adomaitytė. Čiobrelių dvaras: Ryčio ir Vakarės nuotykiai. Dail. Aušra Čapskytė. Edukologija, 2013. 80 psl.

Kai kurios iš šių knygų gana sudėtingos, bet kokios puikios! Kiek plačiau apie jas pasakojau, pristatydama anų metų skaitymo iššūkį.

Tiesa, nors M. Vainilaičio, G. Beresnevičiaus, G. Adomaitytės sukurtos istorijos lietuviškos iki paskutinio kablelio, jose ne visada skiriama dėmesio geografiškai tiksliems vietovardžiams. Vis dėlto tai fantazijų ir pasakų Lietuva. Jei šį iššūkį sumanytume paversti geografiniu, praverstų kitas knygų sąrašas, skirtas įsivaizduojamoms mažų ir augesnių meškiukų kelionėms po pasaulį ir Lietuvą.

Skaitiniai dar paaugusiems

Truputį rimtesniems skaitytojams skirtas knygas irgi jau ne kartą šiuose puslapiuose gyriau. Jei įdomu, maloniai kviečiu pasiskaityti apie susitikimą su Kotrynos Zylės prikeltomis mitinėmis būtybėmis ar apie Justino Žilinsko aprašytą baisųjį karą tarp kaukų ir kipšų.

Kotryna Zylė. Milžinas mažylis: apie skraidančius ežerus, gyvus akmenis ir kitus dyvus. Aukso žuvys, 2014. 132 psl.
Kotryna Zylė. Didžioji būtybių knyga: o kaip šiandien gyvena lietuvių mitiniai padarai ir dievybės? Aukso žuvys, 2016 (2017). 80 psl.
Justinas Žilinskas. Kaukas Gugis ir kerų karas. Dail. Gediminas Skyrius. Aukso žuvys, 2017. 320 psl.

Skaitiniai beveik dideliems

Na, o beveik dideliems skaitytojams galima pasiūlyti visai didelę literatūrą, tik kad jie tų pasiūlymų neklausys. Ai, tiek to, vis tiek matomoje vietoje padėkime Gintaro Grajausko „Ereziją“. Nebent nedrąsu jaunuoliams erezijas siūlyti, tada galima paprastesnės nuotykinės literatūros paieškoti. Gal jiems Renatos Šerelytės „Jundos lemtis“ patiks, o gal Romualdo Neimanto pasakojimai apie gintarus ir gintaro keliuose beveik prieš du tūkstančius metų paklydusius drąsuolius. Beje, nustebau atradusi, kad ši apysaka 2002 metais buvo perleista kitu pavadinimu. Antrasis leidimas apipavidalintas mėgėjiškai, užtat žadėtas pataisytas tekstas, nebeliko įvado apie socialistinių respublikų bendrystę. Nė nežinau, kurį dabar rekomenduoti. Nors... Tikriausiai visgi tą, kuris gražiau iliustruotas.

Romualdas Neimantas. Gintaro kelias:
Romualdas Neimantas. Gintaro kelias: istorinė nuotykių apysaka (serija „Žinių pasaulyje“). Dail. Justas Tolvaišis. Šviesa, 1985. 224 psl.
Romualdas Neimantas. Saulės akmens pėdsakais: istorinė, etnografinė, kelionių ir nuotykių mokslo populiarinimo apysaka iš senovės baltų gyvenimo beveik prieš du tūkstančius metų, antrame mūsų eros amžiuje. Dail. Algirda Karaliūtė. Epaisas, 2002. 305 psl.
Skomantas. Jundos lemtis. Dail. Gintaras Jocius. Tvermė, 1997. 157 psl.
Gintaras Grajauskas. Erezija. Baltos lankos, 2005. 244 psl.

Ar užteks skaitinių, bičiuliai? Jei ne, kviečiu prisiminti 2017 metais pasirodžiusias knygas apie Lietuvą, jos istoriją, kultūrą. Be to, meškiukų bibliotekoje yra labai paranki žyma: „etninis ugdymas“ – naudokitės į sveikatą!

Aišku, sąrašai ne visagaliai. Štai ir mano vaikis šiai užduočiai išsirinko knygą ne iš sąrašo, bet iš mokyklos bibliotekos:

Marius Jakubauskas, Danguolė Kandrotienė et al. Lietuvos istorija: nuo seniausių laikų iki šių dienų. Sud. Vytautas Kandrotas. Terra publica, 2009 (2012). 35 psl.

Silpnoka, padrika knyga pasitaikė – istoriniai faktai paberti ir suvelti, trūksta konteksto, sąsajų, bet Meškiukas atkakliai kapstosi pirmyn. Sako, įdomu. Tikiuosi, patiks jam ir kitos iššūkiui atrinktos knygos. Aš jų nekantriai laukiu. O jūs jau pabaigėte pirmąją iššūkio knygą?

Balti Dalios Bieliūnaitės meškučiai

2018-05-15T21:00:00Z

Nenumaniau, nesitikėjau, o mano Meškiukas gimė jau su savo norais, interesais, pomėgiais. Net vardą jis atsinešė pats, nors mes visa gimine ilgai bandėme įsiūlyti jam kokį kitą. Tada aš nedaug žinojau apie vaikus. Vis sukau galvą, kaip mažutį migdyti, maudyti, maitinti, kuo rengti, bet, regis, visada žinojau, ką jam dainuoti ir skaityti. Buvo visiškai aišku, kad reikia eiti į etninius rytmečius, švęsti senąsias šventes, rabaždintis su dvejų metų mažyliu per visą Lietuvą į „Juodaragį“, marginti namus senaisiais raštais. Šiam vaikui tai pritiko, ir nieko negalėjau pakeisti. Tik ne visada rasdavau tokių renginių, žaislų, knygų. Šiandien viskas kitaip:

Šiandien Meškiuką pralinksminti man būtų daug paprasčiau, mat susipažinau su įdomia jauna dailininke, Dalia Bieliūnaite, kuriai labai rūpi etninis ugdymas. Dar studijuodama Dalia darželiams sukūrė plakatų rinkinį apie senąsias lietuviškas šventes. O prieš pat šias Kalėdas kartu su „Baltų raštų“ bendruomene pavertė tuos plakatus labai dailiu, kruopščiai parengtu kalendoriumi, pilnu mažyčių slėpinių. Prie spalvingų Dalios piešinių glaudžiasi iš liaudiškų juostų, drožinių, lipdinių atkeliavę senieji baltiški simboliai. Menamos mįslės, beriamos senojo kalendoriaus paslaptys: keisti mėnesių pavadinimai, paslaptingos šventės. Idealus kalendorius mano Meškiukui!

Iš spaustuvės jau keliauja dar vienas Dalios kūrinys mažiesiems – knygelė apie rudą meškutį, kuris norėjo būti baltu. Ir tapo. Tik ne kailį pakeitė, o susipažino su baltiškuoju paveldu, pats šviesesniu virto.

Giedrė Norkūnė, Dalia Bieliūnaitė. Meškutis baltas. G. Norkūnė, 2018. 24 psl.

Kone kiekvienas šios paveikslėlių knygelės atvartas skirtas vis kitam senoviniam simboliui, kurį meškiukui parodo aitvaras, požemių nykštukai, vandenų gyventojai ar pati žemė, saulė. Dalia tais simboliais tiesiog meistriškai žongliruoja: jie ne tik paaiškinami per veiksmą, situaciją, bet ir grafiškai išnarstomi. Štai Laimos ženklais mama lokė išsiuvinėja iškeliaujančio meškučio marškinius, kad vaiką laimė lydėtų. Bet šie ženklai – tai stilizuotas medelis, „eglutė“, todėl ir fone gyva eglė stūkso. Toje eglėje laimingi meškinų šeimos namai, į tą eglę ropščiasi tėtis lokys, kad sūnui pamotų ir laimės kelyje palinkėtų.

O štai baigiama kelionė taško simboliu, bet taškas – tai ir pradžios, kūrimo ženklas, todėl gretimame atvarte žemę apkabina karūnuotas žaltys, įsikandęs savo uodegą ir vaizdžiai paaiškinantis, kad pradžios ir pabaigos taškas yra tas pats.

Ši reikšmių žaismė tekste nekartojama, tad tai išties paveikslėlių knygelė, kurioje tekstas ir vaizdas papildo, praplečia vienas kitą. Be to, Dalia labai atidi detalėms, tad be pagrindinės iliustruoto žodinio pasakojimo linijos, čia atsiranda ir šalutinės, vien vaizdinės. Vienur tai tik trumpi grafiniai anekdotai (kaip ta nuo palinkusios eglės dribtelėjusi voverė), kitur taip ir norisi ilgam sustoti, gerai galvas pasukti: ko tos bitės apipuolė meškutį, kieno tie mažučiai nameliai ir aviliai, kaip meškutis toks didelis tapo, ir kodėl žemės rankos medžiais virto?

Net jei tų mįslių neįminsime, iliustracijos vaikui vis tiek labai įdomios. Dalia savo sukurtą pasaulį apgyvendino keisčiausiais padariukais, be to, čia atgyja net akmenys, ugnys, salos. Medžiai turi veidelius, žuvys – charakterius.

O dar mums su Meškiuku labai patinka firminė šilta Dalios spalvų paletė. Tiesa, jei knygelę vartydama, žiūrinėdama džiūgavau, tai skaitydama ją kiek pasimečiau, mat Giedrės Norkūnės eilėms likau kurčia kaip šimtakojis. Pasitaiko. Bet knygelė taip linksmai atrodo ir taip originaliai sumanyta, kad nutariau, jog kartais pasakoti istorijas savais žodžiais net linksmiau.

Beje, sumanė tokią knygelę ne rašytoja Giedrė Norkūnė, ne dailininkė Dalia Bieliūnaitė, o Dalios sesuo Rasa, rimtai besidominti senaisiais simboliais. Įdomu, kad sesės su „Baltų raštų“ bendruomene jau buvo išleidusios nediduką simbolių žinyną suaugusiems skaitytojams.

Baltų raštai. Sud. „Baltų raštai“. Dail. Dalia ir Rasa Bieliūnaitės. Baltų raštai, 2017. 48 psl.

Atsivertus „Meškutį baltą“, tas žinynas tikrai gali praversti. Be to, jis puikiai tinka į pirmąsias vaiko knygeles. Rimtai! Nors tekstas skirtas dideliems, bet nedidelio formato knygelė suapvalintais kampais prašyte prašosi į mažas rankeles, o lakoniška juoda linija baltame fone nubrėžti ženklai savo kontrastingumu ir paprastomis formomis traukia mažylio žvilgsnį. Savo piešiniais sesės tyčia ar netyčia žinyną pavertė tokia etnine ankstyvojo lavinimo priemone! Palyginkime:

Baltų raštai („Baltų raštai“, 2017)

Black, White & Red Infant-Stim Clip Along Flash Cards ("Genius Babies")

Aišku, skaitydama apie šiuos ornamentus ir jų simbolines reikšmes, apie senuosius papročius ir tikėjimus, aš kartais susimąstau, ar tikrai čia perteikiamas autentiškas baltiškasis pasaulėvaizdis – juk patikimų žinių šaltinių tiek nedaug. Šių knygelių kūrėjos nesistengė būti akademiškai tikslios. Bet jei raštų žinyno tekstai dar gali kelti įtarimų, tai „Meškučio balto“ surinkti elementarūs ženklai yra tokie universalūs, jog juos būtų sudėtinga iškreipti. Visa kita yra linksmas žaidimas su etniškais prieskoniais. Galų gale net nesvarbu, kaip tie simboliai aiškinami, jei tik vaikas pajus ir supras, jog velykinis margutis ar seni drožinėti rakandai yra ne tik papuošti, bet ir išrašyti reikšminiais ženklais, pasakojančiais apie tai, kuo gyveno ir ką tikėjo mūsų protėviai. Jei vaikas išmoks vertinti paveldą.

Meškiukas ieško simbolių

Žodžiu, „Meškutis baltas“ keliauja į mūsų lentyną. Jei jūs irgi norėtumėte tokios knygelės, parašykite jo kūrėjoms „Meškučio balto“ fb puslapyje arba tiesiog užsukite į „Baltų raštų“ palapinę šį šeštadienį, per „Hanza dienas“ Kaune. Ten paprastai galima rasti visokių mielų smulkmenų: sesių Bieliūnaičių kurtų puodelių, puikių Dalios atviručių, žaidimų su baltų raštais, o dabar dar ir knygų. Mes su Meškiuku vis kokį džiaugsmelį ir įkvėpimo šaltinį parsitempiam.

Štai Dalios padariukai keliauja iš Vilniaus į Kauną:

Ir mes paskui juos. O jūs?

Jaučio trobelėje su „Muzikija“

2018-03-19T21:00:00Z

Yra, bičiuliai, tokia leidykla – „Muzikija“. Ne, ne taip! Iš tikrųjų yra toks ugdymo centras „Strazdanėlės“. Kartais, kai „Strazdanėlės“ sukuria ką nors ypatingai gražaus, pasivadina „Muzikija“ ir savo ugdytiniams bei visiems geros valios žmonėms išleidžia knygą ar muzikinę plokštelę. Kaip ir daugelis mažų leidyklų, „Muzikija“ neranda bendros kalbos su didžiaisiais knygų platintojais ir jau kurį laiką nesuka sau dėl to galvos, skirdama savo leidinius aplink ugdymo centrą susibūrusios bendruomenės nariams. Apmaudu? Ne tas žodis! Mes turime tiek nedaug meniniam ugdymui skirtų knygų, o šios dar ir slepiasi! Pamėginkime tą paslapties šydą truputį praskleisti.

Ne taip lengva. „Muzikijos“ paslaptis it koks svogūnėlis – lukštas ant lukšto, o po tuo lukštu dar vienas slypi. Kas tokia ta „Muzikija“, jau papasakojau, bet – antroji paslaptis – ką gi ji leidžia, ir kur tai rasti?

Iki šių metų daugelį leidyklos knygų buvo galima gauti tik „Strazdanėlių“ mokyklėlėje arba elektroniniame knygyne. Tačiau po sėkmingos Vilniaus knygų mugės šiais nepaprastais leidiniais susidomėjo „Vaga“, „Patogu pirkti“ bei „Children city“. Nenuostabu, juk Lietuvoje nėra daugiau tokių kūrinių, kuriuose taip supinamas tekstas, vaizdas ir garsas, muzikinis ugdymas derinamas su etniniu ir pagardinamas pasaka. Šiuo metu galima įsigyti:

Charles Perrault. Batuotas katinas. Dail. Gabriel Pacheco. Vert. Indrė Šeputienė. Muzikija, 2017. 32 psl. + 1 CD.
Sonata Latvėnaitė-Kričenienė, Jolanta Vaišvilienė. Vienaragio mįslė: muzikinė istorija (serija „Klasikinė muzika vaikams“). Dail. Gediminas Pranckevičius. Muzikija, 2017. 48 psl. + 1 CD.
Sonata Latvėnaitė-Kričenienė, Petras Kričena. Jaučio trobelė: muzikinė pasaka pagal lietuvių liaudies tautosaką. Dail. Julija Stonytė, Ieva Stonytė ir Vita Matulytė. Muzikija, 2015. 47 psl. + 1 CD.
Lina Beržinienė, Sonata Latvėnaitė-Kričenienė. Mano lagaminas: muzikiniai-teatriniai edukaciniai žaidimai. Dail. Julija Stonytė. Muzikija, 2014. 48 psl. + 1 CD.
Sonata Latvėnaitė-Kričenienė, Petras Kričena. Čiulba ulba ūbauja: muzikinė pasaka pagal lietuvių tautosaką ir dainelės apie paukščius. Dail. Julija Stonytė, Elena Šimulynaitė, Joana Čuilko. Fot. Eugenijus Kavaliauskas. Muzikija, 2013. 56 psl. + 1 CD.

Pamačiusi tiek įdomybių, užsimaniau visko ir kuo daugiau. Tačiau užsisakyti nedrįsau: taupūs meškiukai katino maiše už dvylika ar daugiau pinigėlių imti neskuba. Štai, regis, būtų knygynuose ir bibliotekose, pavartyčiau, išsirinkčiau pačią pačiausią knygelę, juk taip noriu, kad sūnus kūrybingas ir smalsus augtų. Taigi, trečioji paslaptis – kas ten, viduje? Mums „Muzikija“ kaip tik vieną knygelę padovanojo, „Jaučio trobelę“ – muzikinę pasaką pagal lietuvių liaudies tautosaką. Parodyti?

Ot, ir nerodysiu! Nes jei iškart parodysiu, tai gūžtelėsite pečiais ir nueisite toliau po lentynas dairytis. Todėl pirmiau savo įspūdžius papasakosiu. Prisipažinsiu, atsivertusi „Jaučio trobelę“ sutrikau. Kas čia? Scenarijus? Išplėstinė kadruotė? Tekstas punktyrinis, siužetas neplėtojamas, kalba fragmentiška. Jei tai būtų tiesiog paveikslėlių knygelė, nenorėčiau jos skaityti. Bet tai, bičiuliai, nėra paveikslėlių knygelė. Tai kvietimas žaisti, vaidinti, pasinerti į pasaką. Be garso įrašo ši knygelė neveikia. Kita vertus, garso įrašas irgi nėra skirtas vien klausimui. Tai ne audio pasaka! Čia per daug ilgos muzikinės pauzės, per daug dainų tokiam trumpam siužetui. Iš esmės, „Jaučio trobelė“ yra spektaklis, kuriame klausytojas turi aktyviai dalyvauti. Tad paklausiusi ir paskaičiusi pati, savo mažąjį pakviečiau vaidinti. Čiupome dėžę žaislų ir klausydamiesi, į knygelę vis pasižiūrėdami, kūrėme pasakos pasaulį: lakstėme su piemenukais, tiesėme kaspinų upes, statėme malūną, badėmės avinukais. Visam tam erdvės įraše palikta tikrai užtektinai. Stabtelėti teko tik kartą – mūsų jaučiukas užtruko namą bestatydamas.

Ir štai su šiuo vaidinimu visos pauzės ir punktyrai stojo į savo vietas, knygelė buvo pagirta ir apkabinta (turi mano Meškiukas tokį ritualą), o malūnai ir kalvės tapo savaitės žaidimų dekoracijomis. Bežaidžiant vėl tenka prie knygos grįžti, perbėgti čia išspausdintą pasakos santrauką ir toliau plėtoti savo istoriją. Tikrai linksma, nors kiek neįprasta. Tikit? Tada galiu ir knygą nebijodama atversti:

Taip, taip, kruopštus, bet tarsi vaikiškas piešinys spalvotais pieštukas neatrodo man toks jau žavus savo naivumu. Kita vertus, Meškiukui patinka. Jis mielai žiūrinėja senovines buities detales ir gaudo peliuką. Peliukas Strazdaniukas, besislepiantis kiekviename atvarte, – antrosios knygos dalies herojus. Čia turiu pridurti, kad knygelė sunerta iš kelių sluoksnių. Viename siaučia piemenukai, o atėjusi šeimininkė juos vaišina virtiniais bei pasakomis. Antrame glūdi viena iš tų pasakų, apie jautelį, užsimaniusį namą pasistatyti. O trečiame šmirinėja ir viską užsirašo mažas peliukas. Jo užrašai apie tai, kaip žmonės kadais darbus dirbo ir linksminosi, patiko man labiausiai.

Kaip ir knygoje „Čiulba ulba ūbauja“, pažintinė dalis nuo likusio pasakojimo skiriasi ir vizualiai, ir pasakojimo turiniu, ir jo pateikimu. Tai tarsi knyga knygoje, nors kiekvienas atvartas atkartoja ir paaiškina kažkurį piemenėlių ir jautuko istorijos epizodą, supažindina su pasauliu, kuriame vyksta veiksmas. Ir tai stengiamasi padaryti kuo įvairiau. Panaudojamos archyvinės nuotraukos, piešiniai, tautosaka. Stengiamasi vaiką įtraukti: siūlomos temos diskusijai, kviečiama kartu dainuoti. Štai pažvelkime į piemenėliams skirtą atvartą:

Jie pristatomi nuotraukoje, šalia nupiešti jų atributai. Kitame puslapyje aprašytas kasdienis gyvenimas ganyklose. Įsijausti padeda čia pat pateikti piemenukų burtai ir mėgstamas vaikų ratelis, kurio galima pasiklausyti kompaktinėje plokštelėje, o galima ir patiems padainuoti, pažaisti. Knygelėje pateiktos natos, o plokštelėje yra fonograma. Linksma, kad nepamirštos ir piemenukų profesinės šventės: Jurginės bei Ožio diena. Siūloma pasišnekėti, palyginti anų laikų ir šių dienų vaikų darbus, žaidimus. Panašiai sudėlioti ir kiti atvartai. Vienuose daugiau pasakojimų apie žmonių gyvenimą, kituose – įvairiausių techninių detalių. Štai, kaip malūnas ištyrinėtas:

O pasakoje jis atrodė šitaip:

Žinių čia daug. Ir nors mes su Meškiuku visą knygelę iškart prarijome, bet, ko gero, pravartu būtų jai skirti kelias dienas, po truputį susipažįstant ir su senosiomis profesijomis, ir su jaučiuko nuotykiais, po truputį klausant ir įsiklausant į mažųjų strazdaniukų traukiamas daineles. Beje, strazdaniukai labai šaunūs, artistiški. Liaudies dainos čia atliekamos labai skirtingai – yra net toks liaudiškas repas. Gerai, gerai, ne visai repas, bet skamba pasiutiškai įdomiai. Ir viso muzikinio spektaklio, ir kiekvienos dainos pateikimas, aranžuotė, vieta puikiai apgalvoti. Net instrumentiniai intarpai, kurie, regis, skirti tik pauzėms užpildyti ir veiksmams atskirti, yra neatsitiktiniai. Žiūrėk, ten nuskamba „šėmi jauteliai bauboja“ melodija (nors pati daina ir nenaudojama), kitur įsiterpia kelios natos „bū-bū, aš jautukas“, primenančios, kas šios pasakos herojus.

Dainuoja ne tik vaikai. Pagrindinė pasakotoja ir svarbi dainininkė čia – Veronika Povilionienė. Jos lūpose paprastutė pasaka atgyja, apauga papildomomis detalėmis, nuspalvinama emociškai. Knygos tekstas šiek tiek skiriasi nuo sekamo įraše, ir gerai. Mes matome, kaip pasaka auginama, ir patys to mokomės.

Žodžiu, šią neįprastą pasaką patirti buvo linksma ir naudinga tiek man, tiek Meškiukui, nors tai tikrai ne paveikslėlių knyga, kaip galėtum pamanyti. Žinau, kad noriai įtrauksiu „Jaučio trobelę“ į piemeniškus, rudeninius ar etninius skaitymus 5-8 metų vaikams. Ir jums, bičiuliai, rekomenduoju bent pavartyti, išmėginti tokius netikėtus „Muzikijos“ kūrinius. Nesakysiu, kad „Jaučio trobelė“ tobula. Net ir sugulus visiems teksto punktyrams į vietas, vis vien norėjosi knygelėje jį šiek tiek palyginti, pašukuoti. Ir iliustracijų norėčiau kiek išradingesnių. Bet panašu, kad ir pačios „Strazdanėlės“ su „Muzikija“ nori augti. Naujausios jų knygos atrodo net įspūdingiau. Įdėmiau jų paskaityti, tiesa, progos nebuvo, ir visgi pasirodė, kad tobulėjama labai sparčiai.

Na, ir pabaigai apie techninius dalykus. Nors knygą išleido nedidelė leidykla, bet labai kokybiškai. Kietas knygos viršelis malonus pačiupinėti, aksominės faktūros su lakuotais elementais. Atrodo išties puošniai. Pati knyga atspausta ant balto, standaus, nepersišviečiančio popieriaus. Spalvos švarios, malonios akiai. Maketas tvarkingas, šriftas padidintas, patogus skaityti. Palikti ir didesni tarpai tarp eilučių, pakankamos paraštės, tad tinka ir pradedančiajam skaitytojui. Blokas gana tvirtas, siūtas. Tiesa, mums bežaidžiant ir smagiai vartant knygą, pora sąsiuvinių atlipo nuo kaptalo, bet tai menka bėda – blokas nepažiro. Natūralus nusidėvėjimas, taip sakant.

Apskritai leidimas prašmatnus ir darantis įspūdį, išryškinantis knygelės privalumus. Prašyte prašosi bičiuliams dovanojamas. Jie apsidžiaugs, tikrai žinau. Žinot, kaip mes su Meškiuku apsidžiaugėm?

Dėkoju „Strazdanėlėms“ ir „Muzikijai“ už linksmą pažintį! O jums, bičiuliai, kad skaitote!

Mažylio biblioteka (4): paveikslėlių knygos liaudies dainų motyvais

2018-01-18T21:00:00Z

Kol mūsų mažasis skaitytojas yra labiau klausytojas, knygų paveikslėliai atrodo ne tokie ir svarbūs. Bet juk maždaug tarp 4 ir 12 mėnesių jis tampa kvalifikuotu žiūrėtoju. Gal po 20 metų ir neatmins, ką tokioje kūdikystėje matęs, bet grožio supratimas priklausys ir nuo to, kas anuomet mėgstamose knygelėse pleveno. Va todėl mums ir reikia dailių paveikslėlių knygelių. Pirmosiomis tokiomis knygelėmis gali tapti iliustruotos pažįstamos liaudies dainelės.

Vaclovo Kosciuškos iliustracijos knygai „Aš turiu svirnelį“ fragmentas

Trumputis istorinis ekskursas: knygelės vaikams iki trejų metų lietuvių kalba atsirado visai neseniai. Tiesą sakant, net 3-7 metų vaikams iki 1910 metų rašoma nebuvo. Pirmosiomis knygelėmis mažiesiems kaip tik ir tapo paveikslėlių knygos tautosakos motyvais, pradėtos leisti 4-ajame XX amžiaus dešimtmetyje. Tarp jų atsidūrė ir iliustruotos lietuvių liaudies dainelės. Tokių knygų buvo sukurta nemažai, bet iki mūsų dienų visas žanras kažkodėl nunyko. Man gi ši paveikslėlių knygelių rūšis patinka. Tad šį bei tą ir jums parodysiu, praleisdama tarpukario leidinius, kurių jau ir su žiburiu niekur nerasi.

Nemažai liaudies dainelių nupiešė Nijolė Jatulytė-Šeibokienė. Kviečiu žvilgtelėti į porą jų.

Naujienos:
Naujienos: lietuvių liaudies daina. Dail. Nijolė Jatulytė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1954 (1959). 16 psl.
Naujienos: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Vaga, 1965. 12 psl.
Naujienos: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Vyturys, 1996. 12 psl.
Naujienos: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Mažasis Vyturys, 2002. 16 psl.
Atvažiavo meška: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955. 10 psl.
Kas ragaišį kepė:
Kas ragaišį kepė? Lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955 (1959). 11 psl.
Kas ragaišį kepė? Lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Vyturys, 1996. 12 psl.
Avižėlė: lietuvių liaudies dainelė:
Avižėlė: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. 16 psl.
Avižėlė: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Vaga, 1965. 16 psl.
Šoka kiškis, šoka lapė: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962. 16 psl.

Populiariausia tarp Jatulytės pieštų dainelių buvo melų ir juokų dainelė „Naujienos“. Sakoma, kad tokie juokai mažyliams visai netinka. Juk kūdikiai tik mokosi pažinti pasaulį, todėl kinkomos žuvys ir panaši maišatynė juos tik supainiotų. Šią knygelę verčiau atidėti ateičiai.

Knygos „Naujienos“ („Vyturys“, 1996) atvartas

Bet yra dailininkės knygelių tobulai tinkančių mažiesiems. Mat ji gražiausiai mokėjo vaizduoti kasdienę namų buitį: kaip visa šeimyna kepa pyragėlius, mama trenka vaikui galvą, tėtis kapoja malkas. Ir visa tai su mielomis detalėmis, grafiniais pokštais.

Knygos „Kas ragaišį kepė?“ („Vyturys“, 1996) atvartas

Liaudies daineles piešė ir Vaclovas Kosciuška, dailininkas, kurį daugelis prisimena iš ganėtinai nevykusių „Zuikio Puikio“ iliustracijų. Bet jis yra sukūręs ir įdomesnių darbų. Apskritai jo knygelės tarpusavyje gana smarkiai skiriasi.

Aš turiu svirnelį: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955. 12 psl.
Šalia kelio vieškelėlio:
Šalia kelio vieškelėlio: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956. 15 psl.
Šalia kelio vieškelėlio: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Vaga, 1965. 13 psl.
Šalia kelio vieškelėlio: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Victoria, 1993. 14 psl.
Šalia kelio vieškelėlio: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Mažasis Vyturys, 2003. 16 psl.
Du gaideliai:
Du gaideliai: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. 16 psl.
Du gaideliai: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Vaga, 1966 (1969, 1972, 1976). 14 psl.
Du gaideliai: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosčiuška. Muzika, 1992. 14 psl.
Du gaideliai: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Mažasis Vyturys, 2000. 12 psl.
Du gaideliai: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Alma littera, 2010. 12 psl.

Dainelės „Šalia kelio vieškelėlio“ iliustracijos detalios ir pašėlusios:

Knygos „Šalia kelio vieškelėlio“ („Mažasis Vyturys“, 2003) atvartas

Panašiai, tik švelniau, dailininkas iliustravo ir dainelę „Aš turiu svirnelį“:

Vaclovo Kosciuškos iliustracija knygai „Aš turiu svirnelį“

Švelnindamas kontūrus Kosciuška kūrė erdvės įspūdį. Jo „Du gaideliai“, kad ir ne tokie mieli, kone trimačiai!

Knygos „Du gaideliai“ („Alma littera“, 2010) atvartas

Įdomu, kad dailininkas kelis kartus savo gaidelius perpiešė. Yra juos pavaizdavęs ir kitaip, griežčiau, mums įprasčiau:

Knygos „Du gaideliai“ („Vaga“, 1976) atvartas

Apskritai populiariausia lietuvių liaudies vaikų dainelė „Du gaideliai“ yra daugybę kartų išleista atskira knygele. Ir kartono lapais, ir su garsais, su žaisliniu pianinu, su užduotėlėmis, spalvinimo lapais. Ir, aišku, skirtingomis iliustracijomis. Bet kažkodėl dažniausiai tie leidiniai atrodo gana liūdnai, o visi tie garsiniai priedai yra blogiausia, kas gali nutikti dainelių knygelei. Keli pavyzdžiai:

Du gaideliai: lietuvių daina. Dail. Juozas Kvietinskas. Spindulys, 1995. 8 psl.
Du gaideliai. Galvok, spalvink, lipink! Užduočių knygelė. Dail. Rūta Savickienė. Geradariai, 2012. 20 psl.
Du gaideliai: žaislinė knygelė su garsais. Dail. Ieva Zalepugaitė. Alma littera, 2014 (2016, 2017). 10 psl.

Lai čia dėl bendros tvarkos lieka tik viena knygelė su kukulakiais gaidžiais:

Knygos „Du gaideliai“ („Spindulys“, 1995) atvartas

Grįžtu prie knygos meistrų. Taida Balčiūnienė iliustravo ne tik dainelių rinkinius, bet ir sukūrė paveikslėlių knygelę pagal dainelę „Tindi rindi riuška“. O iš lietuvių liaudies pasakų iliustracijų mums gerai pažįstama Aspazija Surgailienė papuošė dainelę „Mano tėvelis buvo kalvelis“. Šios dainelės taip pat sulaukė dėmesio iš kitų dailininkų, bet įdomesnį piešinį galima rasti nebent Vytauto Banio „Kalvelyje“.

Mano tėvelis buvo kalvelis:
Mano tėvelis buvo kalvelis: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vytautas Banys. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961. 16 psl.
Mano tėvelis buvo kalvelis: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Aspazija Surgailienė. Vaga, 1975. 16 psl.
Tindi rindi riuška:
Tindi rindi riuška: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Taida Balčiūnienė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962. 16 psl.
Tindi rindi riuška: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Taida Balčiūnienė. Lina, 1993. 12 psl.

Kaip mane žavi Surgailienės knygelė! Dekoratyvi, linksmų spalvų, puikiai tinkama su ūgtelėjusiu mažyliu žaisti visokias ieškynes. Tik pažvelkite, kiek šiame atvarte kalvio įrankių bei dirbinių!

Knygos „Mano tėvelis buvo kalvelis“ („Vaga“, 1975) atvartas

Na, o Balčiūnienės „Tindi rindi riuška“ ne tokia įdomi, kaip kitos jos knygos, blankesnė. Akis bado toks sutarybintas disnėjiškas stilius, visi tie mieli žvėreliai, riestanosiai vaikeliai. Ir lyg to mielumo neužtektų, vėlesnis knygelės leidimas dar buvo pašviesintas, pagiedrintas.

Knygos „Tindi rindi riuška“ (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962) atvartas

Knygos „Tindi rindi riuška“ („Lina“, 1993) atvartas

Lietuvių liaudies vaikų dainas iliustravo ir Nijolė Kryževičiūtė-Jurgelionienė. Viena iš tų dainelių, „Vilkas šieną bepjaunąs“, buvo išleista atskira knygele. Deja, meškiukų bibliotekoje jos neturime. Užtat parodysiu, kaip dainelę apie ūkišką vilką iliustravo Lelija Bičiūnaitė. Jos iliustracijos, sunertos iš ryškiaspalvių plokštumų, mažiesiems paprastai puikiai tinka, nors ne visada džiugina akį.

Vilkas šieną bepjaunąs:
Vilkas šieną bepjaunąs: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Lelija Bičiūnaitė. Vaga, 1965 (1973, 1976). 16 psl.
Vilkas šieną bepjaunąs: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Kryževičiūtė-Jurgelionienė. Vaga, 1983. 16 psl.
Vilkas šieną bepjaunąs: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Kryževičiūtė-Jurgelionienė. Mažasis Vyturys, 2000. 16 psl.

Knygos „Vilkas šieną bepjaunąs“ („Vaga“, 1965) atvartas

Tarybiniais metais paveikslėlių knygelių su liaudies dainomis dar pagausėjo, kai „Vagos“ vaikų literatūros skyriuje pradėta vis daugiau dėmesio skirti patiems mažiausiems skaitytojams. Iš pradžių atsirado jiems sukurta knygelių serija „Vyturiukas“, o 1985 metais ir visas vaikų literatūros skyrius pavirto atskira „Vyturio“ leidykla. „Vyturys“ perleido daugelį jau skaitytojų pamėgtų dainelių knygelių, tačiau, matyt, tam, kad firminė serija atrodytų stilistiškai vieninga, užsakė dailininkams naujas iliustracijas. Negaliu skųstis – daineles ir vėl piešė puikūs dailininkai: Valentinas Ajauskas, Irena Guobienė ir kiti. Žvilgtelėkime į kelias „Vyturiuko“ knygeles:

Turėjo bobutė žilą oželį: lietuvių liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Vanga Gedmantaitė. Vaga, 1976 (Vyturys, 1986). 18 psl.
Naujienos: lietuvių liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Laimutė Barisaitė. Vaga, 1977. 16 psl.
Šalia kelio vieškelėlio: lietuvių liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Valentinas Ajauskas. Vaga, 1979. 16 psl.
Du gaideliai: lietuvių liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Valentinas Ajauskas. Vaga, 1980. 16 psl.
Atvažiavo meška: lietuvių liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Vanga Gedmantaitė. Vaga, 1981. 16 psl.
Aš turėjau gaidį: liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Rimantas Tumasonis. Vaga, 1984 (Mažasis Vyturys, 2001). 16 psl.
Atlėkė garnelis: liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Irena Guobienė. Vyturys, 1985 (Mažasis Vyturys, 2001). 24 psl.
Tindi rindi riuška: lietuvių liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Elvyra Kriaučiūnaitė. Vyturys, 1987. 16 psl.

Baisią dainelę apie neklusnų oželį iliustravo Vanga Gedmantaitė. Vaikai mėgsta saugiai bijoti, bet truputį vyresniame amžiuje, tad oželio apraudojimas atidedamas į didesnių skaitytojų lentynėlę. Juolab kad ir be galo įdomios, komikso principu sudėliotos iliustracijos pirmajai pažinčiai su paveikslėlių knygomis nelabai tinka. Pirma taisyklė kūdikio paveikslėlių knygelei – jokių mėlynų ožių!

Knygos „Turėjo bobutė žilą oželį“ („Vaga“, 1976) atvartas

O štai spalvotas, Valentino Ajausko sukurtas Alvitos miestelis mažuosius skaitytojus masinte masina, nors apie kermošių su dūdomis, smuikais ir riestainiais net ir vyresni žalio supratimo neturi.

Knygos „Šalia kelio vieškelėlio“ („Vaga“, 1979) atvartas

Mažiesiems nuostabiai tinka interaktyvios formulinės dainos. O jei jos dar ir supažindina su pasauliu! Kokius gyvulius žmonės augina? Kaip tie gyvuliai šneka? Kuo žmogui naudingi? Knygelė „Aš turėjau gaidį“ – tiesiog ideali paveikslėlių dainelė (štai kokį žanrą išskyriau!). Juolab, kad Rimanto Tumasonio akvarelės labai pūkuotos, lengvos, bet gyvūnai pavaizduoti tikroviškai.

Knygos „Aš turėjau gaidį“ („Vaga“, 1984) atvartas

Irenos Guobienės piešiamas pasaulis, atvirkščiai, peržaistas, permąstytas – detalės gana tikroviškos, bet susipynusios neįtikėtinais būdais. Tai grafinės mįslės, mažyliui nesuprantamos, užtat skatinančios mąstyti.

Knygos „Atlėkė garnelis“ („Vyturys“, 1985) atvartas

Daug mažiesiems skirtų knygelių buvo leidžiama ir iki „Vyturiuko“, ir po jo. Bet geresnės lietuviškos skaitinių serijos pradedantiesiems skaitytojams taip niekas ir nesukūrė. Nuo 1976 iki 2003 metų gyvavusi serija apėmė knygeles, įdomias vaikams nuo gimimo iki 7-8 metų. „Vyturiukas“ turėjo viską: žaidinimus, daineles, greitakalbes, mįsles, erzekles, pasakas, eilėraščius, trumpus apsakymus. Be to, buvo leidžiami teminiai kūrinių rinkiniai. Knygelės buvo tinkamiausio tokiems vaikams formato: plonos, plonais viršeliais, gausiai iliustruotos.

Tėvai dažnai bijo, kad vaikai knygelių plonais viršeliais ir puslapiais nesuplėšytų, bet tos baimės kiek perdėtos. Aišku, kūdikių judesiai dar nelabai tikslūs, o kartais jie nori ir paeksperimentuoti su tokiu įdomiu objektu kaip knyga, tačiau jei nuskriaustos knygos pagailimos ir čia pat taisomos, labai greitai mūsų skaitytojai tampa pagarbūs ir atsargūs. Šešių mėnesių Meškiuką aš jau galėjau ramiai palikti bibliotekoje ir nebijoti jokių netikėtumų. O plonos lengvos knygelės patogiausios mažoms rankutėms ir įveikiamos mažoms galvelėms su trumpa atmintimi bei menka kantrybe.

Po „Vyturiuko“ kelios leidyklos mėgino leisti plonų knygelių serijas. Sėkmingiausios buvo „Pradinuko biblioteka“ (2004-2008 metai, apie 40 knygelių), „Vaikų knygelė“ (2003-2008 metai, apie 15 knygelių). Dabar leidžiamos „Skiemeninės pasakos“ (2013-2017 metai, 6 knygelės). Tačiau nei vienoje iš šių serijų nėra dainelių. Kelios paveikslėlių dainelės-knygelės buvo pasirodžiusios tik visai varganose „Drakoniuko“ ar „Gudručio bibliotekos“ serijose. Savotiška alternatyva galėjo tapti „Muzikos“ leidyklos kuriamos paveikslėlių knygos vien tik liaudies dainų motyvais. Nuo 1990 metų leidykla į pasaulį paleido tris knygeles. Be tradicinių „Dviejų gaidelių“ čia gimė „Zuikio lopšinė“ bei „Graži ponia pelėda“. Deja, tuo viskas ir baigėsi.

Zuikio lopšinė: lietuvių liaudies daina. Sud. Dana Česnulienė. Dail. Stasė Biliūnienė. Muzika, 1990. 4 psl.
Graži ponia pelėda: lietuvių liaudies daina. Sud. Dana Česnulienė. Dail. Teresė Lekienė-Bajorūnaitė. Muzika, 1991. 17 psl.

Jei pirmieji „Muzikos“ bandymai buvo prisvilę, tai „Ponia pelėda“ atrodė tikrai įdomiai. Kokios pirštinaitės, kokios skrybėlaitės! Noriu ir jums, bičiuliai, šią retai sutinkamą knygelę parodyti:

Knygos „Graži ponia pelėda“ („Muzika“, 1991) atvartas

Argi ne linksma?

O kad dar linksmiau būtų, pridursiu, jog kažkada kurtos ir žaislinės dainelių knygelės. Ne, ne su garsais, kad juos kur! Su erdvinėmis, išsilankstančiomis iliustracijomis.

Katinas ir pelė: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Arūnas Žilys. Vyturys, 1987. 7 psl.
Du gaideliai: žaislinė knygelė. Dail. Arūnas Žilys. Vyturys, 1990. 16 psl.

Anuomet tokių knygelių „Vyturiui“ sukūrė dailininkas Arūnas Žilys. Kaip vaikystėje žavėjo iš knygos iškylantys pasauliai:

Tiesa, jei su plonais knygelių lapais mažyliai išmoksta elgtis labai greitai, tai įvairios erdvinės detalės, atveriami langai ir judinami elementai netyčiomis nukrapštomi ir ūgtelėjusių vaikų. Mat visi tie dalykėliai prašyte prašosi čiupinėjami bei tyrinėjami. Langai Meškiuko pirštų ėmė klausyti, kai jam buvo 9-10 mėnesių, o erdvines iliustracijas teko saugoti dar ilgai. Ko tik nepadarysi, kad vaikas džiaugtųsi knygomis!

Na, bet užteks apie lietuvių liaudies daineles šnekėti. Kitąsyk, bičiuliai, leisimės į platųjį pasaulį, kur dar daug gražių kūrinių mažutėliams skaitoma, sekama ir dainuojama. Iki pasimatymo!

Mažylio biblioteka (3): lietuvių liaudies vaikų dainos

2018-01-16T21:00:00Z

Užkliuvo už varčios, ir vėl iš pradžios, sakysite, bet aš vis tiek noriu dar pašnekėti apie vaikų dainas. Juk 12-18 mėnesių mažyliui galime padainuoti ir sudėtingesnių kūrinėlių, nei lopšinės ar žaidinimų skanduotės. Tiesą sakant, jau septynerių mėnesių kūdikiui labai patinka visokie pakartojimai, kurių gausu liaudies dainose. Aštuonerių jis ima suvokti melodijos kontūrą. O vyresnis susidomi dainų siužetais, detaliais visokių darbų nupasakojimais. Yra manančių, kad tai, kas išdainuojama, daug lengviau išmokstama. Tad į mažylio biblioteką prašyte prašosi nors keli dainų rinkiniai.

Taidos Balčiūnienės iliustracija knygai „Bėgs pelytė vandenėlio“ („Alma littera“, 2011)

Jau kalbėjome apie didžiuosius, storuosius vaikų dainų rinkinius, skirtus tėvams ir pedagogams:

Lietuvių liaudies dainynas. T. 1: Vaikų dainos. Sud. Pranė Jokimaitienė, Zofija Puteikienė. Vaga, 1980. 760 psl.
Vaikučiams pabiručiams. Dainuojamosios tautosakos rinkinys ikimokyklinio amžiaus vaikams (serija „Vaikų darželis“). Sud. Albina Katinienė. Šviesa, 1990. 128 psl.
Saulė siuvo marškinaičius: tautosakos rinkinys pradinių klasių mokytojams. Sud. Daiva Prakopimaitė. Šviesa, 1991. 78 psl.
Vaikų dainos. Sud. Živilė Ramoškaitė. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. 294 psl. + 1 CD

Bet nuo XX amžiaus pradžios jau buvo leidžiami ir rinkiniai vaikams. Vienuose iš jų buvo tiesiog atrenkamos lengvesnės dainos (kaip kad 1909 metų M.K. Čiurlionio bei Vinco Palukaičio parengtame „Vieversėlyje“), kituose – stengtąsi sudėti vaikams įdomesnes dainas ir jas gražiai iliustruoti (kaip kad 1948 metų Jadvygos Čiurlionytės „Lietuvių liaudies dainose vaikams“), dar kituose – liaudies dainos virto siužetais paveikslėlių knygelėms (kaip kad Taidos Balčiūnienės iliustracijose).

Taigi, pirmiausia į mažylio biblioteką susidedu knygas, kurios jau puošnesnės ir plonesnės, bet dar nelabai aišku, kam iš tiesų skirtos. Šiaip ar taip, iš jų patogiau ir maloniau dainuoti, nei iš storesnių bei išsamesnių.

Jadvyga Čiurlionytė. Lietuvių liaudies dainos vaikams:
Jadvyga Čiurlionytė. Lietuvių liaudies dainos vaikams. Dail. Domicelė Tarabildienė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1948. 138 psl.
Jadvyga Čiurlionytė. Lietuvių liaudies dainos vaikams. Dail. Domicelė Tarabildienė. Vyturys, 1999. 144 psl.
Balys Dvarionas. Aš atradau kukutį. Dail. Domicelė Tarabildienė. Vaga, 1970. 81 psl.
Su saule lijo: lietuvių liaudies dainelės. Sud. Pranė Jokimaitienė. Dail. Marija Ladigaitė. Vaga, 1983. 143 psl.
Dainuoj zuikis, dainuoj lapė. Sud. Dalia Vaicenavičienė. Dail. Ingrida Umbrasaitė. Gimtasis žodis, 2004. 64 psl. + 1 CD: 67 min. 08 sek.
Eirimas Velička. Mačiau mačiau kukutį. Dail. Indrė Jaskūnienė. Kronta, 2005. 104 psl. + 1 CD: 78 min. 37 sek.

Jadvygos Čiurlionytės sudarytas lietuvių liaudies dainų vaikams rinkinys jau tapo klasika. Jame surinktos vaikų dainos keliauja iš vienos knygelės į kitą, nors originali, puikiai Domicelės Tarabildienės iliustruota knyga tebuvo perleista vieną kartą, 1999 metais. Gaila, nes dainuoti iš jos labai patogu. Čia surinktos 82 labai skirtingos dainelės, suskirstytos pagal sudėtingumą. Visoms pateiktos melodijos.

Jadvygos Čiurlionytės knygos „Lietuvių liaudies dainos vaikams“ („Vyturys“, 1999) atvartas

Tiesa, Čiurlionytės rinkinys dar turi vieną keistą inkarnaciją. 1970 metais buvo išleista Balio Dvariono parengta knyga „Aš atradau kukutį“, kurioje panaudota maždaug trečdalis Čiurlionytės surinktų dainelių su tomis pačiomis Tarabildienės iliustracijomis. Dvarionas mėgo liaudies dainas ir dažnai akompanuodavo tuo metu žinomai liaudies dainų atlikėjai Beatričei Grincevičiūtei. Kartu jie įrašė plokštelę su 32 dainomis iš Čiurlionytės rinkinio, o Dvariono sukurtos partijos fortepijonui buvo išleistos atskira knyga.

Balio Dvariono knygos „Aš atradau kukutį“ („Vaga“, 1970) atvartas

Šiandieną taip atliekamos liaudies dainos skamba keistokai. Tačiau Dvarionas ir Grincevičiūtė labai daug nuveikė populiarindami liaudies kūrybą. Jų plokštelės buvo daug kartų perleidžiamos, tad ir dabar galime kokią susirasti ir pasimokyti dainuoti vieną kitą įdomesnę lietuvių liaudies vaikų dainą. Štai keli prieinami įrašai, derantys prie knygos „Aš atradau kukutį“ (arba prie Čiurlionytės rinkinio):

Balys Dvarionas. Lietuvių liaudies dainos vaikams (ciklas „B. Dvariono kūryba“). Atl. Beatričė Grincevičiūtė, Aldona Dvarionaitė. Мелодия, 1976 (1977, 1982). 1 pl.
Beatričė Grincevičiūtė, Balys Dvarionas, Aldona Dvarionaitė. Aš atradau kukutį: 32 harmonizuotos lietuvių liaudies dainos vaikams. Lietuvos radijas, 2003. 1 CD: 35 min. 14 sek.
Beatričė Grincevičiūtė, Balys Dvarionas, Aldona Dvarionaitė. Vaikų dainos: lietuvių liaudies dainos. Lietuvos muzikų sąjunga, Lietuvos radijas, 2011. 1 CD: 35 min. 14 sek.

Knyga „Su saule lijo“, atvirkščiai, visiškai tyli – nėra nei ją lydinčios plokštelės, nei natų. Sakytum, nelabai ji ir naudinga, bet stebėtinai jauki. Toks pageltęs seniai išmoktų dainų sąsiuvinis. Dailininkė Marija Ladigaitė sukūrė šiai knygai kiek melancholišką, svajingą pasaulį. Iš vienos iliustracijos į kitą skrenda paukščiai, kuriuos stebi vaikai ir gyvulėliai, kol kažkas patyliukais dainuoja. Dainos, beje, čia visokios: ir vaikų, ir mamų. Knygelė pradedama lopšinėmis, po jų – daugybė dainų apie gyvūnus, galiausiai sudėtos piemenėlių dainos.

Knygos „Su saule lijo“ („Vaga“, 1983) atvartas

Šiuolaikiškai išleista knyga „Dainuoj zuikis, dainuoj lapė“: ji ir gausiai iliustruota, ir su garso įrašais. Knygos įžanga irgi daug žada: esą atrinktos įvairių regionų dainos su sklandžiais, linksmais tekstais, su kuo įvairesnėmis melodijomis, kurios pateiktos patogia tonacija. Įrašytose dainelėse išlaikytos tarmės, panaudoti tradicinių instrumentų garsai. Deja, man čia vis ko nors trūksta. Iliustracijoms trūksta subtilumo. Dainos sudėliotos keistokai: pradedama nuo žaidinimų, tada sudėtos vaikų ir net jaunimo dainos, pabaigoje – lopšinės. Žaidinimai neaprašyti ir įrašuose nekomentuojami, užtat įdainuoti kaip sceniniai kūriniai. Ir, aišku, jokių šypsenų. Žodžiu, nelabai patraukli, bet naudinga knyga.

Knygos „Dainuoj zuikis, dainuoj lapė“ („Gimtasis žodis“, 2004) atvartas

Meškiukų bibliotekoje geriausiai prigijo Eirimo Veličkos knygelė „Mačiau mačiau kukutį“, nors iš pirmo žvilgsnio ji atrodo tokia eklektiška ir raiba. Dainelės čia sudėtos pagal metų laikus, tad tai ir vaikų dainos, ir kalendorinės, ir sutartinės, ir lopšinės, žaidimai, pamėgdžiojimai. Yra net kitų kraštų kūrinių. Tiesa, parinktos vaikams suprantamos dainos. Tad tikrai patogu kas mėnesį atsiversti knygelę, greitai susirasti tam metui tinkamą kūrinį. Kadangi kiekvienai datai yra parinktos kelios skirtingo sudėtingumo dainelės, tai mes jų niekada nepritrūkstame.

Knygelė iliustruota popieriaus karpiniais. Ją papildo garso įrašas, kur patys vaikai atsakingai viską ir įdainavo. Tiesa, jie taip stengėsi, kad piemeniškos dvasios nė kvapo neliko, tik pasiutiškas rimtumas. Tad vėlgi – diskas ne klausymuisi, o mokymuisi.

Eirimo Veličkos knygos „Mačiau mačiau kukutį“ („Kronta“, 2005) atvartas

Visgi kartu su savo pipirais dažniau vartysime kitokius dainų rinkinėlius: gausiai iliustruotus, kur nupiešti patys vaikai, žvėrys, gyvulėliai, jų nuotykiai. Šiuos rinkinius vaikai mėgsta traukti iš lentynos ir prašo: „Padainuok!“ Bet, aišku, visa tai bus jau vėliau. Nors sakoma, kad spalvas kūdikiai pradeda suprasti būdami 3-4 mėnesių, o 7-8 mėnesių regimąjį vaizdą jau suvokia labai panašiai kaip mes (nepaisant nedidelės fiziologinės trumparegystės), bet stebint mažylius atrodo, kad kontrastingi dvispalviai vaizdai jiems ilgą laiką būna patrauklesni nei spalvingi siužetiniai paveikslėliai. Taip Meškiukas iki 12 mėnesių labiau domėjosi juodomis raidžių skruzdėlytėmis nei puikiausiomis iliustracijomis. Kita vertus, mažylio biblioteka turi augti kartu su juo, kitaip anokia čia biblioteka. Taigi, net į kūdikio lentyną tegu keliauja:

Bėgs pelytė vandenėlio:
Bėgs pelytė vandenėlio: lietuvių liaudies dainelės. Dail. Taida Balčiūnienė. Vaga, 1966 (1970, 1976). 21 psl.
Bėgs pelytė vandenėlio: lietuvių liaudies dainelės. Dail. Taida Balčiūnienė. Reco Dias, 1991. 21 psl.
Bėgs pelytė vandenėlio: lietuvių liaudies dainelės. Dail. Taida Balčiūnienė. Alma littera, 2001 (2002, 2004, 2008, 2011). 24 psl.
Ganau ganau aveles: lietuvių liaudies dainelės. Dail. Taida Balčiūnienė. Vaga, 1968 (1972, 1990). 24 psl.
Tili lili dūda: lietuvių liaudies dainelės. Dail. Nijolė Kryževičiūtė-Jurgelionienė. Vaga, 1968 (1977). 25 psl.
Plaukė žąselė per ežerėlį: lietuvių liaudies dainelės. Dail. Petras Ilgūnas. Vaga, 1978. 26 psl.

Taidos Balčiūnienės iliustruotą dainelių knygą „Bėgs pelytė vandenėlio“ daugelis mena iš savo vaikystės. Išties, su ja užaugo kelios kartos – ir pelnytai. Balčiūnienės iliustracijos mielos ir valiūkiškos. Ir jose beprotiškai linksmai sumišę skirtingų laikmečių ženklai: prisegamos vaikų kojinės iš 1920-1950 metų, suknytės ir medpadžiai iš septinto dešimtmečio, liaudiškos klumpės ir vyžos, naščiai ir austos juostos. Ir visa tai tokiame pastoraliniame kaime, kur vaikai traukia pačias paprasčiausias 3-natos-5-žodžiai daineles. O tų dainelių čia tik devynios. Paprastutės jų melodijos knygos gale surašytos.

„Bėgs pelytė vandenėlio“ – viena iš nedaugelio praeito amžiaus knygelių, mielai iki šiol perleidžiamų. Deja, tų leidimų kokybė neatitinka šiuolaikinių reikalavimų: vaizdas išplaukęs, spalvos išblukę, sodrumas užkeltas, detalės pradingę, kraštai nukarpyti. Pažvelkite patys:

Knygos „Bėgs pelytė vandenėlio“ („Vaga“, 1966) atvartas

Knygos „Bėgs pelytė vandenėlio“ („Alma littera“, 2011) atvartas

Pamačius parodoje iliustracijų originalus, knygą vartyti liūdna. Tad labai tikiuosi, jog atsiras leidykla, kuri atgaivins šią puikią knygelę. Viena ausimi girdėjau, kad „Pelytes“ ketino priglausti „Odilė“, bet dabar jokių oficialių pareiškimų nebematau. Tad tiesiog linkiu šiai jaunai leidyklai sėkmės bei gerų knygų. Na, ir seku vis viena akim...

Būtų šaunu sulaukti ir kitos Balčiūnienės iliustruotos knygelės – „Ganau ganau aveles“ – naujo leidimo. Bet tikriausiai neverta ir tikėtis. Nors knygelė irgi daili (kad ir ne tokia šelmiška), bet dainelės čia truputį kitokios. Sudėtingesnės, ne visos iš vaikų repertuaro. Be to, ne visoms pateiktos melodijos. Gal todėl tokio pasisekimo „Avelės“ nesulaukė ir po 1990 metų perleistos jau nebebuvo. Gaila, nes fotografuotinis 1990 metų leidimas neišvengiamai siaubingos kokybės, o senesnių jau ir su žiburių nerasi. Palyginimui rodau pačią linksmiausią knygelės iliustraciją ir jos transformacijas senesniuose leidimuose:

Taidos Balčiūnienės iliustracija knygai „Ganau ganau aveles“

Knygos „Ganau ganau aveles“ („Vaga“, 1968) atvartas

Knygos „Ganau ganau aveles“ („Vaga“, 1972) atvartas

Yra dar pora gausiai iliustruotų, bet ne tokių išvaizdžių knygelių: „Tili lili dūda“ bei „Plaukė žąselė per ežerėlį“. Pirmojoje vienuolika gerai žinomų trumpų vaikiškų dainelių, apipintų raizgiais augaliniais raštais. Antrojoje sudėtos jau kitokios dainelės. Net iš pavadinimo aišku, kad čia nesistengta surinkti archajiškų liaudies dainų. Kas užderėjo, tą ir dainuojam: apie mokyklėlę, apie pintinėlę su šešiais kampeliais, apie vargšelį kiškeliuką. Melodijos knygos gale surašytos, abrozdėliai spalvoti – ką čia dar galvoti?

Tiesa, labai įdomūs keliai, kuriais skirtingi dailininkai pasuko, kurdami liaudies dainų dvasią atitinkančias iliustracijas. Kas stengėsi pavaizduoti pastoralinius siužetus, kas akcentavo senovines buities detales, o kas rinkosi tautodailei artimą techniką. Štai Tarabildienės grotažas toks panašus į kokį margučių skutinėjimą. Jaskūnienė ne tik naudoja karpinius, bet dar ir tarsi paverčia juos austais, nertais ar siuvinėtais raštais. „Žąselės“ dailininkas Petras Ilgūnas kuria iliustracijas iš plačių spalvotų brūkšnelių – nei tai drožinys puoštas, nei vašku pamarginta.

Knygos „Plaukė žąselė per ežerėlį“ („Vaga“, 1978) atvartas

Jūs, bičiuliai, nepykit, kad aš tokias senas knygeles jūsų mažylio bibliotekai siūlau. Tiesiog naujesnės ne visada įdomesnės ir net ne visada prieinamesnės. Dideliais tiražais tarybiniais metais leistas knygeles dažnai nesunku rasti bukinistų lentynose. Ir jei nėra kada po tokius knygynėlius atokiuose rūsiuose lakstyti, tai nors kartą metuose, per Vilniaus knygų mugę, maloniai kviečiu neaplenkti bukinistų pasažo. Meškiukai per muges visada ten geriausią laimikį nučiumpa.

Be to, verta aplankyti draugiškas bibliotekas. Liaudies dainų Kaune, pavyzdžiui, galima ieškoti Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje ir – ypač – Kauno apskrities viešosios bibliotekos Muzikos leidinių skyriuje. Ten galima tokių mielų keistenybių rasti! Aš išsyk užsimaniau į meškiukų biblioteką parnešti šiuos leidinius:

Vaikų dainos: 1991 metų kalendorius. Sud. Pranė Jokimaitienė. Dail. Rimvydas Kepežinskas et al. Vyturys, 1990. 14 psl.
Čip čipo, rip ripo. Triolai pritaikė Ipolitas Petrošius. Dail. Marija Ladigaitė. Vaga, 1973. 24 psl.

1991 metams skirtas liaudies dainų kalendorius – kuo gražiausias 12 dainų rinkinukas, iliustruotas skirtingų, bet labai talentingų dailininkų. Viskas puikiai parinkta, gražiai išleista. Ir net kirpimo linija yra, kad po 1991 metų kalendorius virstu mėgstamiausiu mažųjų dainynu.

1991 metų kalendoriaus „Vaikų dainos“ („Vyturys“, 1990) atvartai

Dar egzotiškesnė šiandien atrodo knygelė „Čip čipo, rip ripo“ – 9 lietuvių liaudies dainelės, pritaikytos groti triola. Triola, jei ką, toks žaislinis VDR gamintas muzikos instrumentas, seniai nukeliavęs į užmarštį. O knygelė liko ir kuo puikiausiai gali būti naudojama. Spalvinius kodus galima pritaikyti ir kitiems vaikų kambaryje įkurdintiems instrumentams. Be to, knygelės gale yra ir įprastu būdu užrašytos melodijos.

Gerai, gerai, prisipažinsiu – rodau šią knygelę labiau norėdama jus palinksminti, nei tikėdamasi įsiūlyti. Bet negalėjau susilaikyti – labai man vaikystėje tokie didžiaakiai padariukai patiko. Nors triola negrojau, bet dailininkė Marija Ladigaitė panašius nykštukėlius-debesėlius buvo įkurdinusi ir Palčinskaitės, ir Sajos, ir Degutytės knygose. Iki šiol prisimenu!

Knygos „Čip čipo, rip ripo“ („Vaga“, 1973) atvartas

Bėda su tomis seno leidimo knygomis tik viena – reikia mokėti natas skaityti. Nemokantiems daugiau naudos bus ne iš knygelių, o iš garso plokštelių. Jau minėjau tėvams labai naudingas plokšteles:

Pinu pinu pynę: lietuvių liaudies dainos vaikams (serija „Gyvoji tradicija“). Sud. Jūratė Šemetaitė. Lietuvos liaudies kultūros centras, Lietuvių etninės kultūros draugija, Vilniaus plokštelių studija, 1998. 12 psl. + 1 CD: 57 min. 28 sek.
Gyvi ar gyvi? Paukščių balsai ir jų mėgdžiojimai, lietuvių liaudies dainos, rateliai, sakmės (serija „Gyvoji tradicija“). Sud. Jūratė Šemetaitė. Lietuvos liaudies kultūros centras, 2004. 1 CD: 71 min. 16 sek.

Paukštiškąjį albumą galima ir mažylio fonotekoje palikti. Kada nors, gerokai ūgtelėjęs, jis su malonumu pasiklausys viso to žalio triukšmo. Nors, aišku, esama ir populiariau, mažiesiems patraukliau įdainuotų liaudies dainų albumų.

Teatriukas. Kas ten šoka ir dainuoja: lietuvių liaudies vaikų dainos apie gyvūnus. Nieko rimto, 2012. 1 CD: 57 min. 28 sek.
Aistė Smilgevičiūtė. Tilidūda: dainos mažiausiems. Via Artis, 2016. 1 CD: 53 min. 41 sek.

„Teatriuko“ dainos apie gyvūnus mane patraukia emocingu atlikimu. Galų gale nors kas nors dainuodamas šypsosi, liūdi, šėlioja ir kvailioja. Spektaklyje šios dainos skamba dar įspūdingiau, bet ir taip meškiukus labai džiugina. Tiesa, turiu perspėti, kad atlikėjai naudoja įvairiausius, taip pat ir šiuolaikinius muzikos instrumentus, o dainos skamba kitaip nei mūsų prosenelių laikais. Nesu folkloro žinovė, tad nesiimu vertinti, ar „Teatriukas“ taip tęsia tradicijas, praplėsdamas liaudies dainos galimybes, ar nukrypsta į lankas. Man tiesiog norisi strykinėti iš džiaugsmo.

Patinka mums su Meškiuku ir Smilgevičiūtės „Tilidūda“. Bet ir čia naujoviškos aranžuotės, šiuolaikiniai instrumentai. Tikriausiai ta suprantamesnė, artimesnė muzikinė kalba mus ir traukia. Tik vienas dalykas kliūna – vaiko balsas. Nesuprantu, kai leidžiamos vaikų rašytos, iliustruotos knygos, nesidžiaugiu ir klausydama jaunųjų talentų, padedančių tėvams scenoje. Ši kūryba svarbi patiems vaikams ir jų artimiesiems, bet kitus vaikus retai sudomina. Gerai, kad „Tilidūdoje“ tuo labai nepiktnaudžiaujama.

Beje, „Tilidūda“ – milžiniškas projektas. Tai ne tik dainos kompaktinėje plokštelėje, bet ir „Animotuko“ animaciniai filmai, muzikinė pasaka bei knyga. Animacinių filmų nerekomenduoju. Mažyliams iki 24 mėnesių apskritai nepatartina būti prie ekranų. Be to, šie filmai nėra subtilios, estetiškos animacijos pavyzdys. Tikiu, kad kūrėjai padarė viską, kas mūsų sąlygomis buvo įmanoma, bet tai vis tiek pigi, biudžetinė animacija ir lėkštoki personažų dizainai.

Panašu, kad tie patys personažai keliauja ir į Roko Radzevičiaus knygą, bet vartyti jos dar neteko, kaip ir matyti spektaklio ar klausytis įrašytos pasakos. Kita vertus, Radzevičius – patyręs, talentingas pasakorius, tad „Tilidūdos“ gerbėjai tikriausiai nenusivils, į lentyną ateičiai pasidėję šią naujieną:

Rokas Radzevičius. Muzikinė pasaka „Tilidūda arba kaip nuo Jono Dūda pabėgo“. Promostar, 2017. 36 psl. + 1 CD.

Ech, gerai, kai galima su vaiku ką nors ramiai paklausyti. Tik ar kūdikis norės klausytis įrašo – štai kur klausimas. Patys mažiausieji nė nesupras to balso iš dėžutės, todėl vis tiek geriau tėvams patiems dainuoti vaikui.

Jau vartote dainynus ir ieškote formulinių dainų, piemenėlių dainų ar dainelių apie gyvūnus? Minutėlę! Noriu paminėti dar porą džiaugsmo ir krykštavimo šaltinių. Ar pamenate aguonėlę, kurią reikia sėti, auginti, nokinti, nukrėsti ir suvalgyti? Kaip man patikdavo visa tai rodyti... O juk „Aguonėlę“ ne visuose dainynuose rasime, nes tai ne dainelė, bet ratelis. Taip, rateliai skirti paaugusiems vaikams, ne besimokantiems vaikščioti pipirams. Tik kas mus verčia visą ratelį šokti? Paprasti ratelių žodžiai mažylius sudomins, o rodomi judesiai gali būti panašesni į žaidinimus.

Kurgi rasti visas „Biteles pilkąsias“, „Šiaudų batus“, „Jurgelius meistrelius“ ir „Aguonėles“?

Klausė žvirblis čiulbuonėlis:
Klausė žvirblis čiulbuonėlis: lietuvių liaudies žaidimai. Sud. Pranė Jokimaitienė. Dail. Taida Balčiūnienė. Vyturys, 1986 (1997). 64 psl.
Klausė žvirblis čiulbuonėlis: lietuvių liaudies žaidimai. Sud. Pranė Jokimaitienė. Dail. Taida Balčiūnienė. Alma littera, 2013. 64 psl.
Vaikų rateliai ir žaidimai:
Vaikų rateliai ir žaidimai. Sud. Ernesta Šiupytė ir Vilgemina Laurutienė. Dail. Sigita Milvidienė. K.J. Vasiliausko įm., 2001. 52 psl.
Vaikų rateliai ir žaidimai. Sud. Ernesta Šiupytė ir Vilgemina Laurutienė. Dail. Sigita Milvidienė. Lucilijus, 2004. 52 psl.

Knygelė „Klausė žvirblis čiulbuonėlis“ praverčia labiausiai. Čia surinktos skaičiuotės, rateliai ir žaidimai. Visi jie aprašyti ir dailiai Balčiūnienės iliustruoti. Tegu ši knygelė ne taip gausiai išdabinta kaip anksčiau minėtos dainelių knygos, bet ji ir neskirta skaitymui.

Beje, naujesniame „Žvirblio“ leidime kiek pakeisti žaidimų aprašymai ir pakoreguotas knygos maketas, tad nenustebkite, jei iš vaikystės pažįstama knyga pasirodys kažkokia pasikeitusi.

Knygos „Klausė žvirblis čiulbuonėlis“ („Alma littera“, 2013) atvartas

O dabar galima ir padainuoti! Daugiau šiandien nieko nerodysiu. O kitąkart... Net nežinau, ar pradžiuginsiu, ar nuliūdinsiu jus tuo, bičiuliai, bet kitąkart pavartysime dar daugiau knygelių su lietuvių liaudies dainelėmis vaikams. Tik tai bus ne paprasti dainynai, o paveikslėlių knygelės. Tad iki pasimatymo!

Mažylio biblioteka (2): skaičiuotės, erzeklės, pamėgdžiojimai

2018-01-08T21:00:00Z

Ėni kėni, šmiki šmaki, orbi sorbi, viki baki! Skaičiuotės ir greitakalbės puikiai tinka ir augesniems vaikams žaisti, ir mažuosius žaidinti. Kurgi ne: trumpučiai, smagūs, skambūs kūrinėliai visus pralinksmina. Tad aš juos siūlau ne tik pagal paskirtį skanduoti, bet ir kūdikių mankštinimui, pirštukų žaidimams naudoti. Šiandieną papasakosiu, kokiose dailesnėse knygelėse tie tautosakos lobiai surašyti.

Algirdo Steponavičiaus iliustracijos knygai „Šepetys repetys“ (R. Paknio leidykla, 2016) fragmentas

Pamenate, iš pat pradžių mažylio lentynoje pasidėjau kelias pilkas, rimtas knygas? Jų mums ir vėl prireiks, mat patogu turėti bent vieną knygą apie viską. Pakišai po lovele, o kai reikia, tik op – dainelę atsivertei, op – susiradai, ką kuosa kranksėjo!

Lietuvių liaudies dainynas. T. 1: Vaikų dainos. Sud. Pranė Jokimaitienė, Zofija Puteikienė. Vaga, 1980. 760 psl.
Vaikučiams pabiručiams. Dainuojamosios tautosakos rinkinys ikimokyklinio amžiaus vaikams (serija „Vaikų darželis“). Sud. Albina Katinienė. Šviesa, 1990. 128 psl.
Saulė siuvo marškinaičius: tautosakos rinkinys pradinių klasių mokytojams. Sud. Daiva Prakopimaitė. Šviesa, 1991. 78 psl.
Vaikų dainos. Sud. Živilė Ramoškaitė. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. 294 psl. + 1 CD

Ir taip, kol nenusibos pilkus puslapius vartyti, kol neparūps į vaikų biblioteką užsukti, spalvų paieškoti. Bibliotekininkės papasakos, kad be minėtų knygų, smulkiosios tautosakos galima rasti tokiose vaikams skirtose, iliustruotose knygelėse:

Šepetys repetys: dainelės, pasakos, skaičiuotės, priežodžiai, mįslės:
Šepetys repetys: dainelės, pasakos, skaičiuotės, priežodžiai, mįslės. Sud. Leonardas Sauka. Dail. Algirdas Steponavičius. Vaga, 1965. 80 psl.
Šepetys repetys: dainelės, pasakos, skaičiuotės, priežodžiai, mįslės. Sud. Leonardas Sauka. Dail. Algirdas Steponavičius. R. Paknio leidykla, 2016. 80 psl.
Šešios žąsys: lietuviškos greitakalbės:
Šešios žąsys: lietuviškos greitakalbės (serija „Vyturiukas“). Sud. Kazys Grigas. Dail. Giedrė Gučaitė. Vyturys, 1988. 39 psl.
Šešios žąsys: lietuviškos greitakalbės (serija „Vyturiukas“). Sud. Kazys Grigas. Dail. Giedrė Gučaitė. Mažasis Vyturys, 2001. 40 psl.
Bėk, Pilypai, iš kanapių: lietuvių liaudies skaičiuotės. Sud. Bronė Kazlauskienė. Dail. Taida Balčiūnienė. Vaga, 1989. 62 psl.
Kadarai, kadarai: juokavimai (serija „Vyturiukas“). Sud. Vida Bėkštienė, Kazys Grigas. Dail. V. Ajauskas. Vyturys, 1990. 31 psl.
Dievo karvyte, pasakyk: tradiciniai vaikų būrimai (serija „Šnekutis“). Sud. Gediminas Radvilas. Dail. Živilė Šimėnienė. Gimtasis žodis, 2005. 64 psl.

Štai neseniai buvo perleista pati keisčiausia knyga iš šios krūvelės: „Šepetys repetys“. Į ją, regis, suberta viskas: mįslės ir patarlės, lopšinės ir pasakaitės, skaičiuotės ir erzeklės, gyvūnų pamėgdžiojimai ir juokai. Suberta ne pagal rūšis, o pagal temas: įvairūs gyvūnai, paukščiai, gamtos reiškiniai ir namai, žmogus. Be to, vietomis ir nesuprasi, kas čia per dalykas ir apie ką, mat dainelės pateikiamos be melodijų, mįslės apie morkas prikabintos prie žmonelių (nes geltona mergelė) ir pan. Tik, man regis, čia ne aplaidus knygos sudarymas, o toks ypatingas sumanymas – panardinti skaitytoją į folklorą ir gerai pamakaluoti. Kūdikiams, aišku, to nereikia, bet tėvų įkvėpimui labai pravers.

Dar galima mažiesiems parodyti kontrastingas, dekoratyvias Algirdo Steponavičiaus iliustracijas, dėl kurių ši knyga labai vertinama. Didesni vaikai gal jų ir nelabai supras (nors vaikai gerokai atviresni menui ir turi daug mažiau išankstinių nuostatų, nei įprasta manyti), o mažylius tokie vaizdai veikia hipnotizuojančiai, ne blogiau nei visi „sontok, montok, tevel vevel“ „su kupetatuške“.

Knygos „Šepetys repetys“ (R. Paknio leidykla, 2016) atvartas

Taip, ne visas skaičiuotes ir greitakalbes kūdikis supras, ne visos jos ir skirtos suprasti. Yra manančių, kad sunkiau suvokiami kūriniai mažiesiems būtini, nes skatina protinį vystymąsi. Atskirose ankstyvojo lavinimo metodikose siūloma tyčia vaikus mokyti ilgų tarptautinių žodžių, sudėtingų terminų. Ir mažyliams tai patinka! Aišku, tokie žaidimai priklauso nuo vaiko kalbos raidos. Kas vienam tiks septynerių mėnesių, kitam ir dvejų metų bus per sunku. Bet visada galima atrinkti linksmiausius, paprasčiausius kūrinėlius ir džiaugtis, kad jie išties naudingi mažylio fonetinei klausai lavinti.

Daili greitakalbių knygelė „Šešios žąsys“ buvo išleista „Vyturiuko“ serijoje. Tų greitakalbių čia nedaug, kiekviena iliustruota visu atvartu, kuriuos paaugę skaitytojai mielai žiūrinės (geros knygos apskritai tarnauja ilgai ir tinka išaugimui).

Knygos „Šešios žąsys“ (Vyturys, 1988) atvartas

Skaičiuotės buvo gražiai išleistos knygelėje „Bėk, Pilypai, iš kanapių“. Tai Taidos Balčiūnienės iliustruota, labai miela, žaisminga knygelė. Čia surinktos ir senosios, ir naujesnės vaikų sukurtos skaičiuotės. Senosios džiugina mažylius keistais garsažodžiai, o naujesnės turi gana išplėtotus siužetus, tad pasitarnauja kaip ritmingos pasakaitės. Tik reikia atkreipti dėmesį, ką ten tie vaikai prikirčiavo, kad mažųjų neapniktų visokie kalbiniai kenkėjai.

Knygos „Bėk, Pilypai, iš kanapių“ (Vaga, 1989) atvartas

Juokams ir erzeklėms skirta knygelė „Kadarai, kadarai“. O! Tai pavojinga knyga, nebent mėgstate pirkti dramblį ir gerai skiriate vaizdingą kalbą nuo vaizdingų patyčių. Nė nenutuokiu, ar norėsite tuos „Kadarus“ ilgam pakabinti savo lentynose. Bet iš kur dar sužinosite, kada vėjo vaikai verkia, ir kodėl vakare reikia leisti žvirbliams sutūpti? O mažyliams turėtų patikti skambus žaidimas žodžiais.

Knygos „Kadarai, kadarai“ (Vyturys, 1990) atvartas

Paskutinė šioje krūvelėje tradicinių vaikų būrimų knygelė „Dievo karvyte, pasakyk“. Į ją sudėtos mažųjų kalbėtos maldelės, visokie vaikiški kerai (kaip kisielių sutirštinti, vaivorykštę išsklaidyti ar gandrą privilioti), užkalbėjimai, ateities spėjimai. Tikriausiai ne visoms šeimoms toks folkloras priimtinas, bet net ir tada trumpi posmeliai, sveikinantys patekančią saulę, prakalbinantys boružėlę ar praskrendančias gerves gali patikti ir praversti. Jie tikrai visai naivūs ir nekalti. Nepatinka man tik Živilės Šimėnienės piešta dantinga, rūgščių spalvų dievo karvytė. Karikatūrinant personažus kažkur dingo saiko jausmas.

Knygos „Dievo karvyte, pasakyk“ (Gimtasis žodis, 2005) atvartas

Beje, „Dievo karvytė“ – tik viena iš penkių „Šnekučio“ serijos knygelių. Kitose surinkti šmaikštūs frazeologizmai, keiksmai, net šiurpės. Bet šis paveldas tikrai nepanaudojamas šnekinant ir žaidinant mažiausius.

O kas dar gali būti panaudota?

6-12 mėnesių mažyliai paprastai mėgsta mėgdžioti įvairiausius garsus. Galime vaikus paskatinti, pažaisti su jais, tinkamu metu įterpdami gražius liaudiškus gyvūnų balsų pamėgdžiojimus. Jie tikrai įdomesni, nei paprastas „au-au“. Tik kiek mes jų žinome?

Yra kelios knygelės, kuriose tokie pamėgdžiojimai surašyti. Tiesa, kažkodėl knygų sudarytojai labiausiai pamėgo paukščių balsus.

Paukšteliai gieda: lietuvių liaudies dainelės. Užrašė Jurgis Dovydaitis. Dail. Laima Prialgauskaitė. Vaga, 1985. 33 psl.
Šuldu buldu: garsų pamėgdžiojimai. Sud. Vida Bėkštienė. Dail. Birutė Grabauskienė. Vyturys, 1999. 40 psl.
Sonata Latvėnaitė-Kričenienė, Petras Kričena. Čiulba ulba ūbauja: muzikinė pasaka pagal lietuvių tautosaką ir dainelės apie paukščius. Dail. Julija Stonytė, Elena Šimulynaitė, Joana Čuilko. Fot. Eugenijus Kavaliauskas. Muzikija, 2013. 56 psl. + 1 CD.

Paukščių balsai skamba 1985 metais išleistoje knygelėje „Paukšteliai gieda“. Tiesa, čia surinkti ne tik pamėgdžiojimai, bet ir dainelės apie paukščius. O į tuos paukščius įdomu čia pat pažiūrėti, nes kiekviename atvarte dailininkė Laima Prialgauskaitė nupiešė dainelių herojus. Piešiniai detalūs, tikroviški, iš jų vaikas gali mokytis sparnuočius pažinti.

Knygos „Paukšteliai gieda“ (Vaga, 1985) atvartas

Paukščiams skirta ir Sonatos Latvėnaitės-Kričenienės bei Petro Kričenos knygelė „Čiulba ulba ūbauja“. Šioji sudaryta iš dviejų dalių. Vienoje užrašyta pagal liaudies kūrinius sukurta pasaka apie paukščius – nei ji labai sklandžiai išdėstyta, nei puikiai iliustruota, nei mažyliams tinkama:

Sonatos Latvėnaitės-Kričenienės ir Petro Kričenos knygos „Čiulba ulba ūbauja“ (Muzikija, 2013) atvartas

Užtat kitoje knygos dalyje – paukščių nuotraukos, trumpi aprašymai, dainelės su užrašytomis melodijos, balsų pamėgdžiojimai. Viskas tvarkingai, skoningai sudėliota ir dar į plokštelę įgrota bei įčiulbėta:

Sonatos Latvėnaitės-Kričenienės ir Petro Kričenos knyga „Čiulba ulba ūbauja“ (Muzikija, 2013)

Ne tik paukščių, bet ir kitų gyvūnų ar net daiktų skleidžiamų garsų pamėgdžiojimai surinkti knygoje „Šuldu buldu“. Kas žino, kaip girgžda ratai, plepa košė ar burbuliuoja virdama bulvienė? Deja negaliu parodyti originalių šios knygos puslapių, nes meškiukų bibliotekoje tėra jos kopija.

Knygos „Šuldu buldu“ (Vyturys, 1999) puslapių kopijos

Yra ir kelios garso plokštelės, skirtos paukščiams bei jų giesmėms.

Teatriukas. Piemenėlių išdaigos: muzikinis spektaklis pagal smulkiąją lietuvių liaudies tautosaką visai šeimai. Muzikinė partija, 1999. 1 kasetė (1 CD): 37 min. 09 sek.
Gyvi ar gyvi? Paukščių balsai ir jų mėgdžiojimai, lietuvių liaudies dainos, rateliai, sakmės (serija „Gyvoji tradicija“). Sud. Jūratė Šemetaitė. Lietuvos liaudies kultūros centras, 2004. 1 CD: 71 min. 16 sek.

Lietuvos liaudies kultūros centras išleido labai šaunų įvairių folklorinių kūrinių apie paukščius rinkinį „Gyvi ar gyvi?“ Pagrindinę vietą čia užima patys paukščių balsai bei tų balsų liaudiški pamėgdžiojimai. Paukščių čia – net 21! Aišku, mažyliui dar anksti klausytis plokštelės, bet tėvams pravers.

Vyresniems vaikams skirtas ir muzikinis „Teatriuko“ spektaklis pagal smulkiąją lietuvių liaudies tautosaką „Piemenėlių išdaigos“. Čia senų laikų „Teatriukas“, tad jo skambesys manęs nedžiugina, bet paukščių balsai mėgdžiojami šauniai. Tinka pasiklausyti ir pasimokyti, kaip su vaiku kvailioti, kaip daineles į žaidimus įterpti.

O apie daineles, bičiuliai, kitąsyk. Mat jų mums prireiks visos kupetos su priekupiečiu ir kupetatuške! Iki pasimatymo!

Mažylio biblioteka (1): lopšinės ir žaidinimai

2018-01-06T21:00:00Z

Kai bibliotekos skaitytoja Eglė paklausė, ką skaityti 7 mėnesių mažyliui, aš tik gūžtelėjau pečiais. Aišku, daiktų knygas! Tokio amžiaus pipirai dar tik susipažįsta su pasauliu, jų žodynas labai ribotas, akiratis siauras. Bet Eglė buvo atkakli – ji norėjo ne žiūrinėti paveikslėlius, o pradžiuginti kūdikį gyvu, grožiniu tekstu. Ir tada aš prisiminiau... Prisiminiau, kaip vos mėnesio sulaukusiam Meškiukui tėtis deklamavo Donelaičio „Metus“ (hegzametras puikiai migdo!), kaip jau truputį prakutęs mažylis įdėmiai klausydavosi Sergejaus Kozlovo istorijų apie Ežiuką ir Meškiuką, kaip džiaugdavosi šeimyniniais Joelio Chandlerio Harriso skaitymais. Tad šiandieną kviečiu pradėti dėlioti 6-18 mėnesių mažylio biblioteką.

Ką skaito dešimties mėnesių meškiukai?

Išties, kūdikiui galima skaityti įvairiausius tekstus. Tegu jis nedaug supras, bet visada džiaugsis girdėdamas artimųjų balsus. Tokie skaitymai lavina fonetinę klausą, skatina susidomėjimą kalba ir knyga, plečia žodyną (net ir paprasčiausios paveikslėlių knygos yra gerokai žodingesnės, nei mūsų kasdieniai, buitiniai pašnekesiai!), stiprina suaugusiojo ir vaiko ryšį. Bet ką čia aš: apie ankstyvojo skaitymo naudą mes girdime nuolatos ir nė neabejojame, kad apsiskaitęs vaikas bus protingesnis, laimingesnis, sėkmingesnis.

VŠĮ „Laikas skaityti“ atmintinė

Ir vis tiek kyla klausimų, ką ir kaip skaityti mažyliui, mat išties ankstyvasis skaitymas dažnai nė nepanašus į skaitymą. Susigaudyti šiuo nepaprastu laiku padeda Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros tarybos (IBBY) Lietuvos skyrius, rengdamas įvairias rekomendacijas. 2009 metais buvo net išverstas ir išleistas „Fundalectura“ vadovas tėvams, turintiems vaikų iki 6 metų, kurio el. versiją galima rasti internete. Šioje knygelėje aptartas skaitymas skirtingais amžiaus tarpsniais, pateikti tinkamų knygų lietuvių kalba pavyzdžiai. Tiesa, šie knygų sąrašai neilgi ir jau kiek senstelėję. 2016 metais knygelė buvo perleista, bet matyti naujojo leidimo neteko. Galiu tik tikėtis, kad sąrašai buvo patikslinti ir atnaujinti.

Skaitykime savo vaikams: vadovas tėvams, turintiems vaikų iki 6 metų. Vert. Irena Plaušinaitytė. Literatūros sąrašus parengė Vita Mozūraitė, Reda Tamulienė, Kęstutis Urba. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2009. 40 psl.
Skaitykime savo vaikams: vadovas tėvams, turintiems vaikų iki 6 metų. Vert. Irena Plaušinaitytė. Literatūros sąrašus parengė Eglė Baliutavičiūtė, Vita Mozūraitė, Reda Tamulienė, Kęstutis Urba. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2016. 40 psl.

Aišku, išsamaus knygų sąrašo pateikti nė neįmanoma. Pasikartosiu: daugelis pirmųjų kūdikio „knygų“ apskritai nėra knygos. Kūdikio laukia ilgas skaitymo kelias, prasidedantis nuo pirmųjų mamos žodžių ir pirmojo pamatyto paveikslėlio. Pamėginau pasekti tą kelią ir parinkti tinkamus skaitinius kiekvienai stotelei. Jų pririnkau daug, tad įrašas virto visu įrašų ciklu, o šiandien su jumis noriu pasišnekėti apie lopšines ir žaidinimus – man regis, tai puikus būdas įžengti į fantazijos ir visokiausių istorijų pasaulį.

Būna, tėvai guodžiasi, kad vaikas nemėgsta klausytis skaitomų knygų. Išties, klausytis – nelengvas darbas. Reikia mokėti sutelkti dėmesį ir suvokti pasakojimo prasmę, t.y. ne tik išklausyti, bet ir aprėpti visumą, suprasti vidinius ryšius. 7-12 mėnesių kūdikis dar tikrai nepasiruošęs siužetinei paveikslėlių knygelei ar eiliuotai pasakai, net jei ji mums atrodo paprastutė. Sutelkti dėmesį tokį vaiką mokome jam kalbėdami ir jį kalbindami. Tokiam pipirui „skaitymas“ yra balsų klausymasis. Tam tinka ir foninis šnekinimas ar skaitymas, kol vaikas tyrinėja pasaulį, bet verta pamėginti ir giliau niurktelėti. Gal pavyks balsu patraukti bei išlaikyti mažylio dėmesį nors kelias minutes? Tokie pratimai, beje, naudingi ne tik kūdikiui, bet ir vyresniam vaikui, kuris jau noriai seka siužetą paveikslėlių knygelėse... bet tik pagal piešinius! Kad vaikas augtų nuovokiu skaitytoju, jam anksčiau ar vėliau teks palikti iliustracijų pasaulį. Tad nuo mažens verta po truputį skaityti ir kukliau iliustruotas knygas (taip, taip, apie tai irgi dar kada parašysiu).

Sutelkti dėmesį padeda kitų juslių ar kūno judesių įtraukimas, klausantis pasakojimo. Vaiko pirštukų ar rankų judinimas, skatinimas ploti ar kartoti tam tikrus gestus gali būti labai naudingas. Taip pat dėmesį geriau patraukia ritmiški, nors nebūtinai rimuoti tekstai, kuriuose gausu pakartojimų, garsažodžių ir įvairiausių pamėgdžiojimų. Visa tai galima rasti liaudies kūryboje. Daugelis tautų turi gilias vaikų žaidinimo, mylavimo, kykavimo, liūliavimo tradicijas. Tai taip vadinama „motinos poezija“, skirta betarpiškam tėvų bendravimui su savo mažyliu. Tačiau kūdikio dėmesį gali patraukti ir vaikų folkloras: vaikų dainos, skaičiuotės, erzeklės, būrimai, gyvūnų balsų mėgdžiojimai.

Nors visi šie kūriniai veda vaiką į literatūros, į knygų pasaulį, bet būtų gerai, kad pačios knygos šiek tiek luktelėtų lentynose mūsų mažųjų skaitytojų. Iš pradžių betarpiškas bendravimas su kūdikiu veiksmingesnis. Tad pirmosiomis knygomis kūdikio bibliotekoje galėtų būti įvairiausi mamoms ir tėčiams skirti liaudies dainų rinkiniai. Jie gali būti stori, pilki ir atrodyti nuobodžiau už pernykštį sniegą – mes jų mažyliams net nerodysime, patyliukais perskaitysime ir atrasime, kuo savo skaitytojus palinksminti ir kaip nuraminti.

Lietuvių liaudies dainynas. T. 1: Vaikų dainos. Sud. Pranė Jokimaitienė, Zofija Puteikienė. Vaga, 1980. 760 psl.
Vaikučiams pabiručiams. Dainuojamosios tautosakos rinkinys ikimokyklinio amžiaus vaikams (serija „Vaikų darželis“). Sud. Albina Katinienė. Šviesa, 1990. 128 psl.
Saulė siuvo marškinaičius: tautosakos rinkinys pradinių klasių mokytojams. Sud. Daiva Prakopimaitė. Šviesa, 1991. 78 psl.
Vaikų dainos. Sud. Živilė Ramoškaitė. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. 294 psl. + 1 CD
Lopšinės ir žaidinimai. Sud. Jūratė Šemetaitė. Lietuvos liaudies kultūros centras, 1992. 79 psl.
Merkinės lopšinės ir žaidinimai. Sud. Rita Černiauskienė. Merkinės jaunimo etnokultūros klubas „Kukumbalis“, 2007. 143 psl.

Šiose knygose neretai sudėta viskas iš eilės: ir lopšinės, ir žaidinimai, ir vaikų folkloras. Be to, visko išties daug, tad nebereikia sukti galvos, kur dar paieškoti kokios įdomesnės dainelės. Štai, pavyzdžiui, pirmame dar 1980 metais išleistame „Dainyno“ tome, skirtame vaikų dainoms, yra 1000 tekstų bei keli šimtai melodijų. Čia surinktos lopšinės, žaidinimai, dainos apie gyvūnus, formulinės dainos, erzinimai.

Lietuvių liaudies dainyno (Vaga, 1980) atvartas

2007 metais išleistose „Vaikų dainose“ jau tik 200 dainų su melodijomis. Tai irgi lopšinės, žaidinimai, dainos apie gyvūnus, pamėgdžiojimai bei erzinimai. Kuklesniame darželių auklėtojoms skirtame rinkinyje „Vaikučiams pabiručiams“ sudėtos lopšinės, žaidinimai, gamtos garsų pamėgdžiojimai, erzinimai, rateliai, skaičiuotės, žaidimai, pasakos be galo, mįslės ir pan. Čia jie sugrupuoti pagal vaikų amžių. Labai panašiai sudaryta knygelė „Saulė siuvo marškinaičius“. Nors ji ir skirta pradinių klasių mokytojams, vis tiek pradedama nuo lopšinių ir žaidinimų, toliau sudėtos įvairiausios vaikų dainos, būrimai, pamėgdžiojimai, kalendorinės dainos, žaidimai bei rateliai. Vien lopšinėms ir žaidinimams skirti Jūratės Šemetaitės bei Ritos Černiauskienės sudaryti rinkiniai.

Šios knygos ne tik turiniu, bet ir išvaizda labai panašios: dažnai visai neiliustruotos, sausos, preciziškos, akademinės.

Knygos „Vaikų dainos“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007) atvartas

Gal tik „Merkinės lopšinės“ kiek išsiskiria. Knyga iliustruota projekto dalyvių nuotraukomis bei keliais piešiniais. Tai jaunimo klubo rengtas leidinys, tad ne toks sausas, bet ir ne toks profesionalus. Užtat jis turi vieną neabejotiną pranašumą – platinamas nemokamai „Kukumbalio“ svetainėje. Jame surinkti Merkinės krašte vis dar dainuojami liaudiški bei literatūrinės kilmės kūriniai, dažnai be melodijų.

Knygos „Merkinės lopšinės ir žaidinimai“ („Kukumbalis“, 2007) atvartas

Tuo tarpu nauji dainų rinkiniai neretai leidžiami ne tik su užrašytomis melodijomis, bet ir su garso plokštelėmis (kaip ir minėtos „Vaikų dainos“), tik klausyti originalių įrašų iš archyvų gana sunku. Tad platesnei auditorijai skirtuose leidiniuose vis dažniau pateikiami profesionalių atlikėjų sudainuoti kūriniai.

Nuolatos leidžiami ir folkloro kolektyvų bei populiarių dainininkų įrašytų lopšinių ar dainų vaikams rinkiniai. Čia svarbu nepamiršti, kad šie įrašai vis vien neturėtų pakeisti gyvo artimųjų dainavimo. Kūdikis įrašyto garso nesuvokia taip, kaip mes – jam iš tų plokštelių maža džiaugsmo. Juolab, kad taip lopšinės praranda visą prasmę: nepalaiko, nestiprina ryšio tarp tėvų ir vaikų. Be to, įtariu, kad lopšinės tėvams gerokai reikalingesnės, nei kūdikiui, bet tsss... Neišsiduokime, kokie mes pažeidžiami savo motinystėje ar tėvystėje. Klausykimės lopšinių, mokykimės jų, dainuokime. Jei dar neįtikinau, apie lopšinių dainavimą gražiai yra parašiusi Valaičių Miglė. O aš galiu pasiūlyti kelis įrašus į pagalbą:

Pinu pinu pynę: lietuvių liaudies dainos vaikams (serija „Gyvoji tradicija“). Sud. Jūratė Šemetaitė. Lietuvos liaudies kultūros centras, Lietuvių etninės kultūros draugija, Vilniaus plokštelių studija, 1998. 12 psl. + 1 CD: 57 min. 28 sek.
Veronika Povilionienė ir Dainius Pulauskas. Vakaro dainos-lopšinės. Veronika Povilionienė, 2007. 20 psl. + 1 CD: 61 min. 28 sek.
Teatriukas. Lietuvių lopšinės. Nieko rimto, 2008. 1 CD: 41 min. 27 sek.
Ilona Balsytė. Lopšinės. Miegokit, sapnelį sapnuokit… Košė malošė, Muzikinė partija, 2012. 1 CD: 28 min. 18 sek.

Neradau plokštelės, kurioje lopšinės skambėtų visiškai taip, kaip man patinka. Man atrodo, kad atlikėjai dainuodami jas pamiršta šypsotis, tada ir aš nebeturiu noro jiems pritarti. Todėl man labiau patinka mokytis dainelių iš knygų. Be jau rodytų leidinių profesionalams, yra nemažai puošnesnių, besitaikančių į vaikų lentynas. Išties, tokios spalvingos lopšinių knygelės praverčia ir kaip pirmosios paveikslėlių knygelės. Jei vaikas jau daug kartų girdėjo apie katytę-motinytę, kuri marškinėlius siuva, vieną dieną apsidžiaugs ją knygelėje pamatęs. O tada galima atversti kitą puslapį ir pasiūlyti padainuoti apie zuikį, mešką ir pelėdą.

Pelyte, nešk miegelį: lietuvių liaudies lopšinės. Sud. Leonardas Sauka. Dail. Sigutė Valiuvienė. Vaga, 1973 (1980). 24 psl.
Lolita Navickienė, Albertas Navickas. Būsimųjų mamų dainos: skirtos ir tiems, kurie mėgsta dainuoti. Dail. Rūta Čigriejūtė. Kronta, 2005. 108 psl. + 2 CD.
Kas tą pupą supa: lopšinės ir žaidinimai. Sud. Lina Sakalauskaitė. Dail. Simona Juškevičiūtė. Šviesa, 2006. 48 psl.
Mano lopšinės. Dail. Ieva Juknytė. Alma littera, 2016. 10 psl.
Kicu kicu bė bė: Lietuvių liaudies lopšinės ir žaidinimai:
Kicu kicu bė bė: Lietuvių liaudies lopšinės ir žaidinimai [knyga] (serija „Gyvoji tradicija“). Sud. Jūratė Šemetaitė. Dail. Rasa Špokauskaitė. Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2017. 72 psl.
Kicu kicu bė bė: lietuvių liaudies lopšinės ir žaidinimai [garso plokštelė] (serija „Gyvoji tradicija“). Sud. Jūratė Šemetaitė. Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2004. 8 psl. + 1 CD: 56 min. 25 sek.
Kicu kicu bė bė: lietuvių liaudies lopšinės ir žaidinimai [garso plokštelė] (serija „Gyvoji tradicija“). Sud. Jūratė Šemetaitė. Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2016. 16 psl. + 1 CD: 43 min. 43 sek.

Man labai graži dar 1973 metais išleista pelytės lopšinių knyga, iliustruota Sigutės Valiuvienės. Dailininkė nupiešė visokių senų laikų mamų, glaudžiančių savo mažylius. Gavosi labai švelni, skaidri knyga, kurioje jaučiama ta amžius rišanti gija. Tiesa, iliustracijos yra ne kiekviename atvarte, bet gražumo užteks ir mamai, ir vaikui. Melodijos pateiktos knygos gale.

Knygelės „Pelyte, nešk miegelį“ („Vaga“, 1973) atvartas

Graži ir Rūtos Čigriejūtės iliustruota „Būsimųjų mamų dainų“ knyga. Bėda tik, kad šią knygelę Lolita ir Albertas Navickai sumanė ne kaip lopšinių rinkinį, o kaip savosios prenatalinio ir ankstyvojo muzikinio ugdymo metodikos taikymo pavyzdį. Tad po puikios pirmosios – liaudiškos – dalies pridėta labai nerangių, banalių autorinių tekstų. Knyga išleista su dviem garso plokštelėmis, bet paklausyti man jų nepavyko. Atsimenat, bičiuliai, šypseną? Čia jos tikrai nėra. Klausantis atrodo, kad lopšinės dainuojamos ant pasaulio krašto paskutiniojo teismo dieną. Gerai, kad surašytos melodijos. Tad jei kam užtenka labai dailios, puikiai sudarytos, patogaus formato vienos knygos pusės be garso įrašų – rekomenduoju.

Knygos „Būsimųjų mamų dainos“ („Kronta“, 2005) atvartas

O štai knygelė „Kas tą pupą supa“ labai spalvinga, gausiai iliustruota, bet man akį rėžia. Atrodo, kad visko čia per daug, tad vaikams jos nerodyčiau. Užtat dėl nedidelio formato ji gali būti kišenine mamos knyga. Apskritai, dainuoti iš šių plonesnių (ypač lyginant su dainynu!) knygų daug paprasčiau. Rimtuose leidiniuose pateikiama galybė tos pačios dainos variantų, tarp kurių pasiklysti – juokų darbas. Išvardintuose iliustruotuose rinkinėliuose pateiktos skirtingos lopšinės, jų švelnesni variantai. Juk prabočiai ir pramotės dainuodavo apie savo gyvenimą: čia ir vaikai kapuos, ir tėvai karuos. Galiu tik džiaugtis, kad šiandien šio pasakojimų klodo retai prireikia.

Knygos „Kas tą pupą supa“ („Šviesa“, 2006) atvartas

Kartais leidėjai taip stengiasi, kad lopšinių knygelės būtų perkamos vaikams, jog persistengia. Blogiausia, ką galima padaryti su lopšinėmis, tai įrašyti jas į tuos primityvius pypsiukus, naudojamus garsinėse vaikų knygose. Jei jau taip norisi, tegul burzgia knygelėse traktoriai ir žvengia arkliai, bet dainoms, muzikai reikėtų geresnės garso kokybės, o lopšinės skirtos gyvam bendravimui. Vis dėlto Ievos Juknytės iliustruotų lopšinių nurašyti nenorėčiau, mat tai visai miela, pastelinė knygelė kartono puslapiais. Svarbu, laiku išimti baterijas.

Knygos „Mano lopšinės“ („Alma littera“, 2016) atvartas

Na, o naudingiausia lopšinių knyga, kokią šiandien galima įsigyti, yra Lietuvos nacionalinio kultūros centro paruošta „Kicu kicu bė bė“. Rinkinio istorija prasidėjo 1996 metais, kai buvo išleista to paties pavadinimo kasetė. Vėliau ji virto garso plokštele. Šioji prieš metus buvo perleista, o visai neseniai pasirodė ir prie plokštelės deranti knyga. Viena vertus, tai daili, spalvinga, nedidelė knygelė (čia sudėtos 26 lopšinės ir virš 40 žaidinimų). Kita vertus, tai profesionaliai sudarytas rinkinys. Dainelės neiškraipytos, protingai parinktos. Jų melodijos užrašytos, pačios dainelės įrašytos plokštelėje.

Puslapis iš knygos „Kicu kicu bė bė“ (Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2017)

Ir „Kicu kicu bė bė“, ir „Kas tą pupą supa“ yra ne tik lopšinių, bet ir žaidinimų knygos. Žaidinimus minėjau ir pasakodama apie didžiuosius dainų rinkinius, įrašyti jie plokštelėje „Pinu pinu pynę“. Bet menu iš patirties, kad reta naujai iškepta mama ką nors apie tokius dalykus yra girdėjusi. Kelis žaidinimus žino, bet kad tai būtent žaidinimai, kas jie tokie, ir kur jų daugiau ieškoti – ne.

Jei lopšinės yra skirtos vaiką nuraminti ir užkalbėti, tai žaidinimai, atvirkščiai, aktyvina, linksmina. Šie kūrinėliai jau artimesni įprastam pasakojimui, nors ir labai trumpučiai. Čia jau yra ir veikėjai, ir siužetas: gyvulėliai, paukšteliai ar patys vaikai joja į turgų, kepa pyragus, valgo košelę. Išskirtinis žaidinimų bruožas, kad jų tekstai yra lydimi tam tikrų judesių: kutenimo, kilnojimo, glostymo, rankų bei pirštų žaidimų. Visa tai padeda sutelkti ir išlaikyti mažylio dėmesį (o taip pat yra puiki mankšta).

Mėstamiausios žaidinimų rūšys: mylavimai, kykavimai, katutės, košelės virimas. Myluodami vaiką, jį apkabiname, sūpuojame, glostome, kutename ir mėtome.

Puslapis iš knygos „Kicu kicu bė bė“ (Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2017)

Kykuodami ar kėkuodami, supame vaiką ant kojos. Jodindami – ant kelių.

Knygos „Kas tą pupą supa“ („Šviesa“, 2006) atvartas

Žaisdami katutes ar ladutes, plojame vaiko rankelėmis ar skatiname jį ploti, kitaip mankštiname vaiko pirštelius. Atskiras ir tikriausiai geriausiai žinomas tokių žaidinimų porūšis – košelės virimas.

Knygos „Bitė ritė baltaragė“ (Gimtasis žodis, 2004) atvartas

Pastarasis pavyzdys, beje, yra iš nuostabios vien tik žaidinimams skirtos knygelės „Bitė ritė baltaragė“. Pirmą kartą „Bitė“ suzvimbė dar 1981 metais ir jau spėjo tapti klasika. Tėvai knygą pamėgo ne tik dėl puikiai parinktos medžiagos, bet ir dėl nepakartojamų Taidos Balčiūnienės iliustracijų. Sunku net pasakyti, kuo jos taip patraukia. Regis, saldžios, bet tuo pat metu šmaikščios. Regis, pavaizduota vaikų buitis nieko bendro su mūsų laikais neturi, bet mažylių išdaigos, jausmai taip gerai perteikti. Kaip būtų puiku, jei kokia leidykla atgaivintų šią knygelę. Mat „Gimtojo žodžio“ leidimas jau toks kontūrus pametęs, spalvas praradęs, kad graudu žiūrėti.

Kitos tokios lietuviškos knygelės, skirtos vien liaudiškiems vaikų žaidinimams, nežinau. Nors tikrai praverstų knygelė šiek tiek paaugusiems pipirams, kurie jau noriai kartoja rodomus judesius patys. Kūdikių žaidinimuose veiksmus atlieka suaugę, judindami mažylio kojytes, rankas, pirštelius. Tačiau dažnam net ir 6-7 mėnesių vaikui jau nelabai norisi būti judinama lėlyte. Jei jis nebenori masažų ar katučių, tai mielai žiūri, ką rodo mama ar tėtis. O ką mama ar tėtis galėtų rodyti? Nagi, maždaug tokius dalykus, kokie surašyti bei nupiešti Marco Browno knygelėje „Play Rhymes“.

O štai visas šios mielos knygelės atvartas:

Panašius žaidimus naudoja pedagogai per pedagogines pertraukėles bei logopedai, kurie tiki, kad kalbos raida susijusi su motorikos vystymusi. Yra kelios jiems skirtos knygelės ir lietuvių kalba. Deja, tekstai jose dažnai tiesiog neįmanomi, pačių logopedų išversti ar čia pat greitosiomis surimuoti. Aišku, kai reikia čia ir dabar padėti vaikui, nėra kada galvoti, kaip tai paveiks jo literatūrinio skonio pojūtį. Bet žaisdama su normaliai besivystančiu mažyliu, tokių tekstų vengčiau. Galiu rekomenduoti pavartyti Eugenijos Adaškevičienės ar Gražinos Musteikienės knygeles – iš jų galima šį bei tą atsirinkti, nors pratimai čia skirti vyresniems. Beje, jei vaikas neprisijungė prie žaidimo, nereikia manyti, kad jis per mažas. Tiesiog susivokti ir suvaldyti savo kūną mažyliui yra pasiutiškai sudėtingas uždavinys, atimantis daug laiko. Jis gali kelis mėnesius žiūrėti ir tik po to imti ką nors kartoti. Jei mylavimai gali vaiką lydėti nuo gimimo, tai paprastus, daug kartų matytus (sic!) motorikos žaidimus vaikas dažnai pradeda žaisti tik 12-14 mėnesių.

Taigi, žaidinimams pravarčios knygelės:

Bitė ritė baltaragė: vaikų žaidinimai:
Bitė ritė baltaragė: vaikų žaidinimai (serija „Vyturiukas“). Sud. Pranė Jokimaitienė. Dail. Taida Balčiūnienė. Vaga, 1981 (1984). 24 psl.
Bitė ritė baltaragė: vaikų žaidinimai. Sud. Pranė Jokimaitienė. Dail. Taida Balčiūnienė. Gimtasis žodis, 2004. 24 psl.
Eugenija Adaškevičienė. Mankštos pertraukėlės vaikų darželyje. Dail. Taida Balčiūnienė. Šviesa, 1984. 80 psl.
Gražina Musteikienė. Žaidimai rankų pirštams mankštinti. Lucilijus, 2001. 60 psl.
Lina Beržinienė, Sonata Latvėnaitė-Kričenienė. Mano lagaminas: muzikiniai-teatriniai edukaciniai žaidimai. Dail. Julija Stonytė. Muzikija, 2014. 48 psl. + 1 CD.

Jei „Bitę ritę“ mielai žiūrinės ir vaikai, tai Eugenijos Adaškevičienės ar Gražinos Musteikienės knygelės skirtos skaityti tik suaugusiems. Nors knygelę apie mankštas irgi iliustravo genialioji Taida Balčiūnienė:

Eugenijos Adaškevičienės knygos „Mankštos pertraukėlės vaikų darželyje“ (Šviesa, 1984) atvartas

Šioje knygelėje sudėtos imitacinės mankštos, įvairūs pratimai, ramūs ir aktyvūs žaidimai. Kitaip tariant, užsiėmimai stambiajai motorikai. Džiugina, kad imitacinėms mankštoms parinkti eiliuoti tekstai sukurti talentingų poetų.

Tuo tarpu Gražinos Musteikienės siūlomi pratimai yra skirti smulkiajai motorikai. Tų pratimų ir juos įdarbinančių eilėraštukų čia išties daug, bet tekstai parinkti nelabai kruopščiai, toks eklektiškas kratinys.

Gražinos Musteikienės knygos „Žaidimai rankų pirštams mankštinti“ (Lucilijus, 2001) atvartas

Žaismingiausią ir panašiausią į rodytą Marco Browno knygelę sukūrė Lina Beržinienė ir Sonata Latvėnaitė-Kričenienė. Džiugią, spalvingą muzikinę knygelę išleido „Muzikija“, tad gauti ją išties nelengva. Teko tik viena akimi ją pamatyti Knygų mugėje, bet tuos žaidimus mielai išbandyčiau su kokiu nedideliu meškiuku, nors tekstams ir trūksta liaudiško lengvumo.

Linos Beržinienės ir Sonatos Latvėnaitės-Kričenienės knygos „Mano lagaminas“ (Muzikija, 2014) atvartai

Tiesą sakant, kūrybingi tėvai lengvai gali pritaikyti tokiems žaidimams lietuvių liaudies smulkiosios tautosakos kūrinėlius. Apie šiuos kūrinėlius ir jų naudą mažiesiems papasakosiu čia. Juk mes dar tik pradėjome dėlioti savo kūdikėlio biblioteką. Žinote, kiek aš knygelių į ją jau atrinkau? Oi, apie du šimtus! Tad iki pasimatymo!

Kaukas Gugis meškiukų bibliotekoje

2017-12-19T21:00:00Z

Klausiat, bičiuliai, ką mes prieš Kalėdas skaitome. Gal kurią iš naujai išleistų kalėdinių knygų? O gal kokį klasikinį pasakojimą? Nieko panašaus! Mes bastomės po Kaukašlaitį, kur kipšų ir kaukų kariuomenės ruošiasi žūtbūtiniam mūšiui. Šią paslaptingą vietą mums užrodė Justinas Žilinskas – rašytojas, o taip pat tarptautinės ir karo teisės žinovas. Tad nors jo knygoje „Kaukas Gugis ir kerų karas“ („Aukso žuvys“, 2017) kovoja saujelė katės dydžio padarų, viskas pasiutiškai rimta. Derybos, intrigos, provokacijos, žvalgyba, propaganda. Baisu? Nebijokim. Dramatiška istorija – tik viena šios knygos dedamoji. Dar yra nuostabi atmosfera.

Gedimino Skyriaus iliustracijos Justino Žilinsko knygai „Kaukas Gugis ir kerų karas“ fragmentas

Rašytojas lengva ranka mus išsiunčia į laikus, kai žmonės dalinosi žeme su kitomis būtybėmis, kurios irgi mokėjo bičiuliautis, pyktis, mylėti ir išduoti. Čia kerėjo kipšai, šoko laumės, rangėsi aitvarai. Kiekviename urve – po kauką, kiekviename akivare – po maumą. Ir tai ne šiaip būtybių paradas. Kiekviena mažoji giminė skyrėsi nuo kitų išvaizda, gyvenimo būdu, papročiais, gebėjimais. Smalsūs kipšiukai plevėsuodami margintomis barzdomis kibo į mokslus. Atsiskyrėliai aitvarai slapstėsi medžių viršūnėse ir tik per gaisrus pasirodydavo vandeniu nešini. Kaukai, tie naivūs gamtos vaikai, išmanė paukščių ir žvėrių įpročius, bet nekišo nosies iš savųjų medžioklės plotų. Na, visi kaukai, išskyrus tą nenuoramą Gugį, kuris tai į žmonių kaimus nusibastydavo, tai po pelkes šlepsėdavo. Nuo jo, beje, visa ši istorija ir prasidėjo. Koks dar kaukas leistųsi gaudyti pelkės ramybę drumsčiančius kipšus? Ir ką jis sau manė? Kad išbaidys tęvus atėjūnus kaip žvirblius? Deja, ne viskas taip paprasta. Tik ką dabar daryti, jei priešai pasirodė kilnesni už draugus? O atitaisyti seną skriaudą įmanoma tik išduodant saviškius? Patekęs į kipšų nelaisvę, Gugis sužinojo, ką slepia kaukų vyresnieji ir pasiryžo padaryti viską, kad karas tarp dviejų giminių niekada nekiltų.

320 knygos puslapių mes su Meškiuku prarijome per šešis vakarus. Nieko nuostabaus: nors knyga tikrai neplona, įtampa čia išlaikoma meistriškai, įvykiai veja vienas kitą. Be to, visuose epizoduose yra koks nors kabliukas su vyšnaite ant viršūnėlės, tad vaikis prašė skaityti dar ir dar. Kita vertus, knyga visai nepanaši į veiksmo filmo santrauką. Anaiptol. Pirmas Meškiuko įspūdis buvo, kad knygoje „labai daug žodžių“. Kokių žodžių? Ogi tokių, iš kurių galima pamatyti kaukų pasaulį, – paaiškino mano šešiametis literatūrologas.

Išties, pasaulis aprašytas vaizdingai. Būna, skaitai kokią knygą, ir ima kirbėti įtarimas, kad autorius net ir savo pagrindinių veikėjų nelabai pažįsta. Kad be raudonų marškinių, pasišiaušusio kuodo ar spygaus balso tie veikėjai niekuo nepasižymi, vienodi ir plikutėliai. Tuo tarpu „Kerų kare“ jauti, kad autorius žino visas kiekvieno kauko ar kipšo gyvenimo istorijas, pažįsta kiekvieną kelmą ar samanų kuokštą poros mylių spinduliu aplink veiksmo vietą. Ko gero, taip yra dar ir dėl to, kad J. Žilinskas jau ne pirmą kartą pasakoja mums Gugio nuotykius. 2006 metais pasirodė knyga „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“.

Justinas Žilinskas. Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas. Dail. Neringa Meškauskaitė. Tyto alba, 2006. 304 psl.
Justinas Žilinskas. Kaukas Gugis ir kerų karas. Dail. Gediminas Skyrius. Aukso žuvys, 2017. 320 psl.

Tiesa, skaityti apie draugystę su žmonėmis prieš „Kerų karą“ visai nebūtina. Nors knygas sieja tas pats pasaulis ir veikėjai, istorijos nesikerta. Atrodo, kad jos net skirtos skirtingo amžiaus skaitytojams. Žmonių draugas Gugis – paauglys, ieškantis nuotykių ir auginamas užgriuvusių išbandymų. Jo pasakojimas įdomus augesniems vaikams. Kipšų ir kaukų intrigose mėginantis susigaudyti Gugis – jau jaunuolis, gebantis pasirinkti savo kelią ir atsakyti už klaidas. Tad naujoji knyga labiau tiks vyresniems paaugliams.

Prisipažinsiu, kai parsinešiau knygą ir ją peržvelgiau, pamaniau, kad Meškiukui jos dar neverta rodyti, nors ir kaip jam patiktų mitinių būtybių pasaulis. Tariau sau, kad garsiai perskaitysiu tik kelias ištraukas. Bet kur ten! Vaikis pasipiktino ir pareikalavo tuojau pat ir kuo daugiau tos įdomios knygos, net jei daug ko ir nesuprato. Tad patarčiau šešiamečių neerzinti ir patyliukais padėti knygą išaugimui. Ne, ne dėl karo temos. Mūšis čia buvo vienas, ir tą patį aitvarai atvėsino, ežero vandeniu kovotojus išmaudę. Tik ne be reikalo ant viršelio užrašyta „magiškoji fantastika“. Ne „literatūrinė pasaka“, o „magiškoji fantastika“. Gal čia ir nėra tokių mitologinių nėrinių, kaip J. R. R. Tolkieno „Hobite“, užtat slanki gėrio ir blogio riba reikalauja dar brandesnio mąstymo.

Teko skaityti, kad vaikams knygose labai reikia aiškios ribos tarp gėrio ir blogio, kitaip jie pasimeta ir jaučiasi nesaugūs. Man regis, kad griežtos perskyros mąstymui apskritai nenaudingos, bet turiu pripažinti, kad tiekos „Kerų karo“ gėrio ir blogio atspalvių mano šešiametis išties nepajėgia aprėpti. Juolab, kad autorius nei vieno dramos dalyvio nepasmerkia ir neišaukština. Todėl vaikiškas skaitytojo egocentriškumas neleidžia patikėti, jog veikėjas, su kuriuo jis susitapatino, gali elgtis netinkamai, iš esmės klysti. Kadangi istorija pasakojama iš kaukų perspektyvos, net ir išduoti, pažeminti kipšiukai Meškiukui atrodė blogi, ir tiek. Vyresni skaitytojai puikiai supras, kad ne viskas taip paprasta. Jie jau sugebės įvertinti Gugio pastangas būti sąžiningam su pačiu savimi. Ir tikriausiai įvertins autoriaus pasitikėjimą skaitytoju. Autoriaus, kuris nebruka „teisingų“ atsakymų.

Oi, palaukit, čia turėjo būti ne odė mums su Meškiuku labai patikusiai knygai, bet sąžiningas atsiliepimas. Negi knyga neturi nei vieno trūkumo? Tiesą sakant, mes taip į tą Kaukašlaitį įaugome, kad jokie trūkumai neberūpėjo. Gal tik truputį nustebino J. Žilinsko noras stilizuoti kūrinio kalbą, suteikti jai archajiškumo, sakmiškumo. Naujadarai ir archaizmai (privertę net knygos gale žodyną prikabinti), palyginimų pynės, epitetų virtinės man kuria ne tiek sakmiškos, kiek barokinės kalbos įspūdį. Norisi tą nuoseklią programą truputį sutaršyti – kad pasišiauštų kaip padorus kaukas po medžioklės. Bet po poros skyrių jau nebepastebi, kur ten kokie kaukajaunių kaukažodžiai styro.

Taigi, bičiuliai, knygą „Kaukas Gugis ir kerų karas“ mes su Meškiuku nuoširdžiai rekomenduojame. Galėtų būti puiki kalėdinė dovana! Tuo labiau, kad atrodo ji solidžiai: stora, viršelis aukso raidėm švyti, kaptalo spalva dera – gražu! Ir viduje viskas tvarkinga: popierius lygus, nedengtas, kiek gelsvo atspalvio, šriftas kiek padidintas, paraštės erdvios. Ir paliesti, ir skaityti malonu. Gal tik tamsioms iliustracijoms toks popierius nelabai tinkamas. O gal pačios iliustracijos čia kaltos – nelabai jos mane džiugina, bet kad naudojamos tik trims knygos dalims atskirti, tai ir prikibti nėra prie ko. Tik skaityti, skaityti, skaityti!

Beje, lažinamės, kad J. Žilinsko „Kaukas Gugis ir kerų karas“ pateks į geriausių metų knygų rinkimus?

Duonutė su moliūgais

2017-10-14T21:00:00Z

Žinote, kodėl mums patinka Pyplių ūkis? Aš irgi nežinau, tiesiog taip jau yra. Namukas su duonkepe, aplink kurią krebžda vaikai – čia nuolatos vyksta edukacijos. Ajerų priaugusi sodželka, moliūgų laukas, krienų laukas, šuo amsi. Lyja. Kai mes Pypliuose, visada lyja. Šeimininkė vaišina karšta arbata. Gardžiai kvepia šviežia duona.

Kai pirmą kartą čia lankėmės, ūkyje buvo labai tyku. Mažai kas buvo girdėjęs apie Pyplių duoną, nesirikiavo norintys paglostyti iš kubilo lipančią tešlą, nesistumdė prie krosnies smalsuoliai. Vos kelios užsukusios šeimos kirto skaniausias ant kopūstlapių keptas bandas, šnekėjosi apie šventą Agotą bei Gabiją ir, aišku, lipdė duonos kepaliukus.

Ne iškart, oi, ne iškart žmonės patikėjo, kad kepti duoną gali būti linksma ir gera. Užtat dabar ūkis norinčių neatsigina.

Kai šeimininkai sumanė dalintis moliūgais, miestiečiai irgi ne iškart patikėjo. Iki pat šalčių putlūs moliūgai vartėsi nuo lapo ant lapo ir laukė, kol juos kas nusiveš į jaukią virtuvę. Mažai kam pasisekė. Tą žiemą iš po sniego kyšojo oranžiniai šonai. Gražesnio lauko neteko matyti.

Šiemet viskas kitaip: į „Moliūgų dieną“ nuo pat ryto suvažiavo praktiški žmonės. Karučiais, maišais, stumte ir riste jie tempė moliūgus. Pakelėje gulėjo persprogę oranžiniai nelaimėliai. Pilnos bagažinės, pilnas salonas, gal dar koks mažutis tilptų į daiktadėžę, a? Tad dvyliktą valandą, kai mes su meškiuku atbridome į moliūgų lauką, jis buvo tuščias.

Nieko baisaus. Pakilnojome lapus, apžiūrėjome žiedus. Meškiukas juk neturėjo žalio supratimo, kaip auga moliūgai! Manė, kad žemėje – kaip ropės. Kai išmaišėme visą lauką, iki soties pasitaškėme purvynėje per lietų, tolimame kampe iš po lapo išlindo ir pamojo vienas nedidukas simpatiškas moliūgėlis. Tai buvo džiaugsmo Meškiukui! Nežinau, kaip dabar teks tą draugišką moliūgą valgyti. Tikriausiai tiesiog bus šeimos draugas.

Moliūgų, tiesa, ir taip paragavome. Šeimininkės prikepė gardžių moliūgų pyragų, vaikus vaišino moliūgų saldainiais ir sėmė moliūgų sriubą tiesiai iš milžiniško moliūgo! Sriubos mes pavėlavome, mat maklinėjome po kiemą, kramtėme šermukšnius ir rojaus obuoliukus, rinkome stambias rudašones giles ir purtėme ilgųjų kukurdvelkių kempines. Matėte prinokusių ilgųjų kukurdvelkių, bičiuliai? Jie stebuklingi!

O kol mes linksminomės, iškepė duona. Meškiukas apsikabino šiltą kepalėlį ir iki namų nepaleido, šildėsi. Kad įmanytų, jis duoną kasdien keptų.

Tai, kaip manot, kodėl mums patinka Pyplių ūkis? Gal todėl, kad ten visada galima išsikepti gardžiausios duonos ir išgirsti apie jos ilgą kelią, gal kad ten prie pečiaus sukasi labai miela šeimininkė, gal tiesiog vieta tokia – kas žino... Bet kviečiu jus, bičiuliai, čiupti mažuosius į glėbį ir nukeliauti į tą duonos rojų. Gera ten.

Būtybės juodais ragais

2017-09-11T21:00:00Z

Ech, nuo tų darganų meškiukai visai surūdijo – net vasaros įspūdžiais nebespėjome su jumis, bičiuliai, pasidalinti. Na, tiek to, bus tų vasarų. Bet apie vieną savaitgalį aš visgi noriu papasakoti. Mat jis buvo šiek tiek knygynis, šiek tiek tautiškas ir mažajam mūsų skaitytojui labai linksmas. Tad jei jūsų pipirai irgi mielai giriose Medeinos paieškotų ar keliautų sakmių bei padavimų takais, maloniai prašom versti puslapį.

Rugpjūčio lietūs nepagailėjo ne tik meškiukų, bet ir Dūburio salos. Nuskalbė jai šonus, pavertė klampyne. O paskutinį mėnesio šeštadienį, it kokia pelkių karalienė, į sausesnę vietelę atplasnojo Zylė, nešina vaikais ir knygomis. Jei dar nepažįstat Kotrynos Zylės, bičiuliai, tai priminsiu, kad ji parašė dvi reto puikumo knygas vaikams: „Milžiną Mažylį“ bei „Didžiąją būtybių knygą“.

Kotryna Zylė. Milžinas mažylis: apie skraidančius ežerus, gyvus akmenis ir kitus dyvus. Aukso žuvys, 2014. 132 psl.
Kotryna Zylė. Didžioji būtybių knyga: o kaip šiandien gyvena lietuvių mitiniai padarai ir dievybės? Aukso žuvys, 2016 (2017). 80 psl.

Apie paslaptingas miškų, vandenų ar net namų būtybes tądien ir sukosi kalba. O kur gi daugiau apie tai šnekėtis, jei ne baltų kultūros festivalyje „Mėnuo Juodaragis“? Čia susirinkę vaikai visokių mitologinių esybių vardus bėrė kaip žirnius, bet ir jiems reikėjo gerai pasukti galvas, kad sugalvotų, kur tos esybės galėjo pasidėti šiuolaikiniame pasaulyje. Ir kad jau Kotryna Zylė parašė apie tai visą „Didžiąją būtybių knygą“, tai vaikai į jos pasakojimus paniro iki ausų, knygos paleisti iš rankų nenorėjo bei klausimais autorę apipylė.

Tikriausiai nenustebinsiu pasakiusi, kad Zylė – puiki pasakorė, mokanti labai gražiai bendrauti su vaikais, išklausyti ir įsiklausyti. Tad jei išgirsite, jog ji kokiame renginyje dalyvauja (o ji vis dalyvauja, gal netrukus ir knygą patiems mažiausiems pristatys), užsukite. Gali būti, kad net ir nelabai skaitantis vaikas po tokio susitikimo panorės praleisti vakarą su knyga. O jau mėgstantis skaityti bus laimingas kaip mėnuliukas. Juk „Juodaragyje“ Zylė ne tik pristatė knygą, bet ir nemažai papasakojo apie savo kūrybinę virtuvę. Štai – kaip nutiko, kad į knygą pateko toks, regis, menkas dievuliukas Rūgutis? O kas sugalvojo, kad šiais laikais Baubas turėtų būti gerokai sublogęs?

Be to, Zylė – ne tik rašytoja, bet ir dailininkė. Ir kaip šaunu, kad ji nebijojo rizikuoti, kad sukūrė tokias originalias, tarsi kiek prislopintų spalvų iliustracijas. Apie tai, kas tas iliustracijas įkvėpė, kas joms pozavo, ir buvo daugiausiai kalbos. Zylė pasakojo, kad pozuotojų nekankino, piešė naudodamasi nuotraukomis. Bet kaip linksma buvo pamatyti tas nuotraukas, kur ji pati mėgino įsijausti į orkaitėje sėdinčios Gabijos vaidmenį, ar kur iš lovos ištrauktas jos vyras buvo pristatytas žirglioti milžinu. O jaunylis kaukutis? Kurį Zylė pagrobė tiesiai nuo vystymo stalo, nes staiga prireikė nuotraukos su dviem balansuojančiais mažyliais!

Kotryna Zylė demonstruoja Zylę Gabijos amplua

Kaukučiai be sauskelnių

Iliustracijos pilnos mažų užuominų ir paslapčių, intriguojančios. Dalį tų paslapčių atskleisti gali tik pati Zylė – tik ji žino, kieno telefonas įrašytas nupieštoje skelbimų lentoje, ir virš kokio namo skrenda aitvaras. Bet yra ir atviresnių žaidimų. Štai Meškiuko mėgstamiausias „Būtybių knygos“ atvartas yra... priešlapiai! Skaitydamas knygą, jis vis tikrindavo, kokius būtybių atributus jau iššifravo. Ir stengdavosi išvardinti, kas, kam ir kodėl priklauso.

Priešlapio fragmentas

Šis būtybių – simbolių žaidimas pravertė kitą dieną, kai „Juodaragis“ pakvietė vaikus į orientacines varžybas. Mūsų pipirai turėjo surinkti po septynis akmenukus su skirtingų dievybių ženklais. Tam turėjo aptikti Perkūno lobį žaibo trenktame ąžuole, išbraidžioti pakrantes, ieškodami Ežerinio ženklo, susitikti su Gabija ir ugniai paaukoti grūdų, atrasti Žemynos altorėlį po išvirtusiu medžiu, pagauti Medeiną. Nė nežinau, kas tas varžybas organizavo, bet tai buvo pusvalandis gryno džiaugsmo.

Po dalybų su komandos nariais likę akmenėliai

Guli dabar tie akmenėliai lentynoje, o galvoje kirba sumanymai. Juk galima su jais visaip žaisti. Pavyzdžiui, traukti iš maišelio ir kurti visokias istorijas apie dievų ir deivių nuotykius (tokie „Story Cubes“ su etniškais prieskoniais). Tik gal reikėtų mums su meškiuku daugiau tokių akmenėlių ištapyti? Būtų puiki kūrybinė valandėlė! O gal geriau pačiai akmenėlių paruošti ir leistis į dar vieną žygį?

Kai skaitėme Kotrynos Zylės „Milžiną mažylį“ – knygą apie vieno jauno milžino pirmąją kelionę po Lietuvą – buvo labai linksma sekti Kerniaus klajones žemėlapyje. Galima būtų ir pakeliauti tais maršrutais. Prie tų akmenų, ežerėlių, šaltinių paieškoti savų akmenėlių su paslaptingais ten gyvenančių būtybių simboliais. Meškiukui turėtų patikti!

Kerniaus nuotykiai žemėlapyje

O jei vaiko nelabai džiugina piliakalniai ar senoliai ąžuolai, galima suderinti mitologinius žygius su kitomis pramogomis. Kai Zylė rašė „Milžiną mažylį“, ji sukūrė kelis kelionių maršrutus po Lietuvą ir juos skelbė „Tavo vaiko“ portale. Jei įdomu į juos žvilgtelėti, maloniai prašom bakstelėti štai čia, o toliau ieškokite straipsnių su paantrašte „Milžiniškas šeimos savaitgalis“. Arba atsisiųskite aprašymus iš Zylės tinklaraščio. Tiesa, mažesniems ar keliauti nemėgstantiems vaikams, matyt, reikėtų paprastesnių žygių. Tada patogu rinktis kad ir bet kokį mitologinį pažintinį taką. O jei vaikui keliauti patiks, toliau įkvėpimo galima bus ieškoti ir „Milžine“, ir kitose knygose (apie meškiukų bibliotekoje mėgstamas jauniesiems žygeiviams skirtas knygeles ir priemones jau rašiau).

Beje, o kaipgi kelionių vietose paslėpti akmenėlius? Kai mes leidžiamės į lobių medžioklę, aš retai kada slepiu lobius iš anksto. Mažutį akmenėlį nemačiomis padėti reikiamoje vietoje galima jau pradėjus ieškoti. Kad paieškos rimčiau atrodytų ir kad būtų kada lobį paslėpti, galima ir instrukcijas paruošti: eiti šen, eiti ten, apsisukti, užsimerkti, iki dešimt suskaičiuoti:

Gal taip gražu kaip „Juodaragyje“ ir nebus, bet pasilinksminti galima šauniai.

Ne tik akmenėlių rinkimą, bet ir daug kitų vaikiškų festivalio pramogų norisi pakartoti. Štai, susipažinome su „Vienaragio“ komanda. Jų svetainėje stebuklų nematyti, bet į festivalį vienaragiai buvo atvežę kelis dar neišleistus žaidimus. Vienas iš jų – užkrečiamas kaip sloga ir įtraukiantis kaip liūnas, tačiau baisiai smagus balansavimo žaidimas. O kitas – toks „Dixit“ ir „Story Cubes“ hibridas pasakų motyvais, į kurį galima žiūrėti ir žiūrėti. Daugybę piešinių šiam žaidimui sukūrė Marija Smirnovaitė, o vienaragiai mėgina sugalvoti, ką dabar su tomis kortelėmis daryti. Sakė, taisyklės dar kuriamos. Dabar tai bendradarbiavimo (įveikti reikia iššūkį, ne kitus žaidėjus) ir fantazavimo žaidimas.

Mes žaidėme su jauniausiais žaidėjais, tad taisyklės buvo paprastos. Kiekvienas traukė po dvi kortas, tada rinkosi labiau patinkančią ir, į ją įsižiūrėjęs, pridurdavo galiuką prie bendros pasakos. Su didesniais galima naudoti balsavimo žetonus: žaidėjai mėgina atspėti, kurią kortą jų draugas pasirinks. Jei neatspėja, žetonai atitenka žaidimui, jei atspėja – komandai. Vienaragiai turi dar daug visokių papildomų taisyklių ir sumanymų, tad galutinis žaidimas tikriausiai bus puikus. Bet aš neturiu kantrybės laukti! Juk sekti pasakas labai linksma. Manau, mes su meškiuku pamėginsime taip pažaisti naudodami „Dixit“ kortas. Nors, aišku, „Pasakų skrynelės“ kortos tam tinka daug labiau: jose daug detalių, daug veiksmo, daug personažų. Tai būtent pasakų kortos, o „Dixit“ kūrėjus, regis, įkvepia poezija bei filosofija. Na, iš bėdos išmėginsime „Ikea“ pasakų korteles, štai tokias:

Grožio joms, tiesa, trūksta. O ir mažoka jų. Tad jei turite geresnių sumanymų, pasidalinkite, a?

Aišku, „Juodaragyje“ buvo ir neatkartojamų vaikiškų pramogų: tai ir „Stalo teatro“ spektaklis, ir eksperimentai su azotu, ir pasakos prie laužo, ir visuotinis būgnų daužymas, ir įspūdinga Perkūno pilis. Tą pilį Meškiukas iki šiol prisimena.

Milžinišką, šieno pilį apniko pačių vaikų pagaminti velniukai. Teko padėti Perkūnui ir tuos velniukus iš pilies mušte išmušti. Iš pradžių kovotojai „kirvukus“ svaidė, o kai kalavijus pačiupo, tai ir pilies nebeliko.

Kažin, ar Perkūnui tokia baigtis patiko? Juolab, kad netrukus ir štai tokie Perkūno ožiai buvo paties garbei bei žmonių palinksminimui sudeginti:

Perkūnas Perkūnu, užtat vaikai buvo patenkinti. Tad „Juodaragis“ išties yra vaikams draugiškas festivalis. Deja, šiais metais jis buvo visai nedraugiškas tėvams. „Folk scena“, vienintelė, prie kurios galėjo nueiti tėvai, kol jų atžalos dūksta „Vaikų kiemutyje“, net ir šeštadienį ištisas valandas stovėjo dyka. Pagrindinėse scenose jokio veiksmo nebuvo iki pat 18 valandos. „Auli“, „Skylė“ ar koks „Kamanių šilelis“, kurių įdomu su vaikais pasiklausyti, buvo nugrūsti į tokias vėlumas, kad jų teko klausytis jau iš palapinės, vaikui miegant.

Apskritai per visą festivalį šįkart nespėjome nei į vieną koncertą, kurio klausytis būtų išties gera. O juk jau buvome įpratę, kad „Juodaragyje“ galima tiesiog klajoti savo ritmu ir išgirsti įdomių dalykų, atrasti naujas grupes. Aišku, muzika – skonio reikalas, bet kaip šiemet trūko gražiai atliekamo lietuviško folkloro (net „Folk scenoje“). Ir kaip keista buvo po Perkūno vėliava pamatyti „G&G sindikatą“ ar „Lemon Joy“ – jie tikrai nesupainiojo festivalių?

O gal čia kokios finansinės bėdos „Juodaragį“ užklupo? Nes, tiesą sakant, labai nustebino ir tas smulkmeniškumas, kai už apyrankę vaikui, už palapinės numerėlį buvo prašoma sumokėti dar po eurą. Aha, prie tų devyniasdešimt kažkiek eurų už bilietą. O pridėti iškart nebuvo galima? Lai lankytojai su manta vidury purvynės stovėdami po kišenes pasikuičia. Iš klaidų mokomasi, bet, tiesą sakant, į pastabą, kad nelabai jie čia vykusiai su tom rinkliavom sumanė, bilietuotoja paaiškino, jog nėr čia ko: „Juodaragis“ labai geranoriškas, o jei mums čia kas nuostabą kelia, tai reikia važiuoti į kitą festivalį. Geranoriškai taip pasakė, aha. Tai gali būti, kad kitąmet ir ieškosime to kito festivalio, kuriame būtų gera mums visiems. Nebent Meškiukas nesutiks – jam čia tikrai patiko.

Et, nenoriu tokia nykia gaida pabaigti šio pasakojimo. Truputį pasidžiaugsiu, galima? Užtat buvo Zylė ir laumžirgiai, laumžirgiai ir Zylė!

Ką veiksim kitą vasarą, bičiuliai?

Vasaros skaitymo iššūkis (3)

2017-07-15T21:00:00Z

O koks buvo sumanymas! Atseit, trečiojo, lietuviškojo, iššūkio imsimės per Valstybės dieną, šnekėsimės apie lietuvybę ir istoriją. Kur tau! Mes vis dar mėginame užtempti Sizifą ant stiklo kalno – vis dar skaitome Jipo ir Janikės istorijas iš antrosios knygelės. Po pastraipą, po sakinį, besislėpdami po antklode, nes „Jipo mama tuoj supyks“. Suprantat, bičiuliai, labai baisu, kai mamos pyksta, todėl šios šiltos istorijos mums vietoje šiurpių. O šiurpes skaityti baugu, bet ir liautis neįmanoma.

Tataigi, karališkosios dienos atėjo ir praėjo, o mes tik dabar imsimės lietuviškų skaitinių. Maloniai prašom su mumis.

Tiesa, kad jau prakalbau apie šiurpes, prisipažinsiu, kad atsaku į antrąjį iššūkį mums tapo M. Sendako knyga „Kur gyvena pabaisos“. Ir žinote ką? Pabaisos meškiuko nė per nago juodymą negąsdina, šiurpina tik tai, kad mama nedavė vakarienės! Čia tai košmaras! O jei pabaisos suės – ką ten, pasitaiko. Na, žiūrėkite ir klausykite patys:

O mes imamės trečiojo iššūkio. Jis toks:

Perskaityk lietuvių autoriaus knygą.

Meškiukų bibliotekoje yra tokia speciali lietuviška lentynėlė. Kai pradėjau ją dėlioti, baisiai pykau, kad niekas nepasiūlo kolekcinių klasikinių lietuviškų knygų vaikams leidimų. Juk pasaulyje labai pagarbiai elgiamasi su tokiu paveldu. Bet vos mūsų lentyna ėmė pilnėti, vos ėmiau iš naujo šias knygas skaityti, tuoj pajutau, kad norisi virkauti ir kartoti paskui P. Mašiotą ar J. Degutytę, jog prastoka ta mūsų literatūra vaikams. Silpnumo akimirka net norėjau lentyną iškraustyti į artimiausią knygų namelį, palikdama tik kelis perliukus, bet ir vėl... Tos knygos – mūsų literatūros istorijos dalis, o tą istoriją pamirštame greičiau, nei jos siūlas suverpiamas. Štai, kad ir šiandien: internetuose užtikau pokalbį su Kotryna Zyle, kuri pasakoja, kad savo „Didžiąją būtybių knygą“ (tokį lietuvių mitinių būtybių žinyną) sumanė, nes tokio pobūdžio knygų vaikams tiesiog nebuvo. Tai tau, galvoju. Pasiutiškai talentinga ta Zylė, ir knygos jos puikios, bet kaip galima taip aklai knygų lankose klydinėti? Gerai, gerai – nebūtina žinoti visų nepriklausomų leidyklų Ignalinos miškuose leidžiamų opusų, bet juk vos 2009 metais buvo išleista puiki Liberto Klimkos ir Irenos Daukšaitės knyga vaikams „Senovės lietuvių dievai ir deivės“. Aiman, jau pamiršo...

Žodžiu, į trečiąjį iššūkį įtraukiu knygas, kurios ne tik lietuvių autorių sukurtos, bet ir iki gyvuonies lietuviškos. Nes arba remia visą mūsų vaikų literatūros tradiciją, arba mėgina išryškinti mūsų kultūrinį savitumą, tad visapusiškai naudingos beigi reikalingos. O tiems, kam šio sąrašo neužteks, siūlau nesidrovėti ir šiemet sudarytą reikšmingiausių lietuvių vaikų rašytojų kūrinių šimtuką pavartyti („Rubinaičio“ svetainėje galima ir lankstinuką gauti).

Mažųjų skaitiniai

Iš ko gi išaugo mūsų vaikų literatūra, nuo ko prasidėjo? Nuo „Kalėdaičio dėl mažų vaikelių“, A. Tatarės, M. Valančiaus – tekstų, kuriems vietos vaikų kambaryje jau nebėra, tad ir aš nebesiūlau lietuvybės jais puoselėti. O štai Žemaitės ir P. Mašioto knygelės mažiesiems labai tinkamos.

1904 metais pasirodęs Žemaitės „Rinkinėlis vaikams“ buvo sumanytas kaip skaitinių knyga pradinukams, tad rašytojos papasakotos pasakaitės, dainelės, mįslės yra trumpos, paprastutės. Tiesą sakant, šiandienos pradinukams, užaugusiems įvairesnėje, daug labiau stimuliuojančioje aplinkoje, šie tekstai nuobodoki, bet štai mažyliams – pats tas. Juolab, kad Žemaitė stengėsi taip parinkti tekstus ir juos sudėlioti, jog medžiaga iš lėto sudėtingėtų, įvairėtų. Nuo buitinių vaizdelių ir gyvulinių pasakų pereinama prie vis dramatiškesnių nuotykių, prie stebuklinių istorijų.

Anuomet skaitytojai knygelę pamėgo, ir ji sulaukė galybės perleidimų. Tuose perleidimuose vieni tekstai būdavo pridedami, kiti – išmetami, kad knygelė atlieptų besikeičiančius skaitytojų poreikius. Deja, paskutinis vertesnis rinkinėlio leidimas ir už mane vyresnis, tad sunkiai net bibliotekose berandamas. Užtat pirmąjį leidimą galima rasti ir perskaityti „ePaveldo“ svetainėje.

Žemaitė. Rinkinėlis vaikams
Žemaitės rinkinėlis vaikams. Jablonskyčių išleidimas, 1904. 40 psl.
Žemaitė. Rinkinėlis vaikams. Juozapo Zavadzkio lėšomis ir jo spaustuvėje, 1907. 56 psl.
Žemaitė. Vaikams rinkinėlis. J. Zavadzkio knygynas, 1916. 56 psl.
Žemaitė. Rinkinėlis vaikams. Dail. Vytautas Valius. Valst. grož. lit. l-kla, 1956. 70 psl.
Žemaitė. Mano pasakėlės. Dail. Aspazija Surgailienė. Valst. grož. lit. l-kla, 1961 (1963). 8 knygelės dėkle.
Žemaitė. Rinkinėlis vaikams. Dail. Birutė Demkutė. Vaga, 1970 (1976). 80 psl.
Žemaitė. Mano pasakėlės (serija „Vyturiukas“). Dail. Aspazija Surgailienė. Vaga, 1980. 34 psl.
Žemaitė. Lapė ir ožys: pasakos. Dail. Lina Pauliukienė. E. Vaičekausko knygyno leidykla, 2006. 40 psl.

O štai P. Mašioto knygelės ir šiandien sulaukia leidyklų dėmesio. „Mano dovanėlę“ „Alma littera“ perleidžia kone kasmet. Tik kažin, ar ši knygelė skaitoma, ar vien lentyną puošia. Juk net amžininkai stebėjosi, kodėl jos vaizdeliai tokie „neturiningi“. Išties, jei knygelę skaitysime su pradinukais, kuriems ir buvo skirta „Dovanėlė“, tai tik pagūžčiosim pečiais – kokia, esą, nyki skaitymo lavinimo medžiaga. O štai jei skaitysime mažiesiems... Tada knygelė – tiesiog lobis. Joje pasakojimai irgi sudėlioti nuo paprastų iki sudėtingesnių. Jie ramūs, nedirginantys, tad daugelis tinka ir ypač jautriems vaikams. Gal vietomis tekstai ir prikišamai pamokomi, bet tai atleistina.

Beje, pirmąjį knygelės leidimą iliustravo P. Kalpokas – neblogai aniems laikams! Šis leidimas buvo suskaitmenintas ir paskelbtas „ePaveldo“ svetainėje bei paverstas el. knyga, kurią galima parsisiųsti į savo įrenginius.

Pranas Mašiotas. Mano dovanėlė
Pranys Mašiotas. Mano dovanėlė: 16 pasakėlių mažiausiems skaitytojams ir klausytojams. Dail. Petras Kalpokas. 1913. 23 psl.
Pranys Mašiotas. Mano dovanėlė: 16 pasakėlių mažiausiems skaitytojams ir klausytojams. Dail. Petras Kalpokas. Švyturys, 1918. 19 psl.
Pranys Mašiotas. Mano dovanėlė: 16 pasakėlių mažiausiems skaitytojams ir klausytojams. Dail. Petras Kalpokas. Švyturys, 1921. 30 psl.
Pranas Mašiotas. Mano dovanėlė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1946. 83 psl.
Pranas Mašiotas. Mano dovanėlė (serija „Prano Mašioto knygynėlis“). Dail. Lelija Bičiūnaitė. Vaga, 1970. 96 psl.
Pranas Mašiotas. Mano dovanėlė. Dail. Lelija Bičiūnaitė. Alma littera, 2012 (2013, 2015, 2016). 95 psl.

Na, o jei senos geros knygos netraukia, pažiūrėkime, kas dar lentynėlėse gyvena.

„Mykoliuko diena“ iš pirmo žvilgsnio visai netinka į šį sąrašą. Tai dar ne kelių kartų savastimi virtusi klasika. Tai ne patriotiniam ar etniniam ugdymui skirta knyga. Bet ji moko būti ir suvokti save šiame pasaulyje su meile. Pradėti ilgąją kelionę savo kieme, sode. Be to, knygą piešė Šarūnas Sauka – dailininkas, kurio vardas tapo vienu iš Lietuvą pasaulyje žyminčių ženklų. Tokių knygų, kuriose žymių Lietuvos dailininkų paveikslai virstų istorijomis vaikams, nedaug. O gaila. Vaiko meilė tėvynei nebūna abstrakti. Pamilti tėvynę per jos meną yra visai gražus kelias. Tiesa, tarp mūsų bičiulių labai nedaug kam „Mykoliuko diena“ patiko. Š. Saukos tapyba sunkiasvorė – nedaug kas ją linkęs įleisti į vaiko pasaulį.

L. Trotos sumanyta ir L. Sasnauskaitės nupiešta „Tautiška giesmė“ – puikus pavyzdys, kaip galima neįkyriai, nebanaliai ir ne per daug sentimentaliai supažindinti vaikus su jų tėvyne. Beje, knyga tinka įvairaus amžiaus vaikams, tad šioje lentynėlėje atsidūrė tik dėl to, kad prieinama jau ir mažiesiems.

Gintarė Adomaitytė, Šarūnas Sauka. Mykoliuko diena. Žalmedis, 2004. 18 psl.
Laimonas Trota, Lina Sasnauskaitė. Tautiška giesmė: įdomybių knyga V. Kudirkos kūrinio motyvais. Tikra knyga, 2016. 24 psl.

Skaitiniai augesniems

Augesniems, į stebuklinių istorijų pasaulį žengiantiems skaitytojams, yra nemažai knygų, kur veikia visokie mitiniai personažai, gerai pažinoti mūsų prosenių. Tai ir K. Zylės, ir G. Adomaitytės, ir V. Šukytės, N. Kepenienės, G. Beresnevičiaus, M. Vainilaičio, R. Stankevičiaus, L. Inio, V. V. Landsbergio, J. Žilinsko, K. Sajos, ir daugelio kitų knygos. Išrinkau tas, kurios man pasirodė geriausiai meškinams tinkamos.

Legendinė M. Vainilaičio „Bruknelė“ – toks eiliuotas mitologinis trileris, vienintelis ir nepakartojamas, nors pats rašytojas yra sueiliavęs gyvą galą pasakų. O kiek žavesio prideda iliustracijos! Knygai labai pasisekė – ir B. Leonavičiaus, ir I. Žviliuvienės iliustracijos tokios paslaptingos, intriguojančios, kad nesugebėjau išsirinkti ir lentynoje įkurdinau abi grožybes.

Martynas Vainilaitis. Bruknelė
Martynas Vainilaitis. Bruknelė: mitologinė pasaka. Dail. Bronius Leonavičius. Vyturys, 1991. 104 psl.
Martynas Vainilaitis. Bruknelė: mitologinė pasaka. Dail. Irena Žviliuvienė. Margi raštai, 1996. 142 psl.
Martynas Vainilaitis. Bruknelė: mitologinė pasaka. Dail. Bronius Leonavičius. Kronta, 2010. 104 psl.

Iš pirmo žvilgsnio G. Beresnevičiaus knygos – idealios mažiesiems lietuviškų pasakų gerbėjams. O L. Dūdaitės sukurti kaukų ir kitos chtoniškos smulkmės atvaizdai, regis, turėtų pakerėti bet kokio skaitytojo širdį. Tačiau kiek kartų mėginome šių knygų imtis, tiek turėjome atsitraukti. Gal jų neverta čiupti bent iki šešerių?

Gintaras Beresnevičius. Kaukučiai
Gintaras Beresnevičius. Kaukučiai ir Varinis Šernas. Dail. Lina Dūdaitė. Nieko rimto, 2007. 64 psl.
Gintaras Beresnevičius. Kaukų šeimynėlė (serija „Žiogams“). Dail. Lina Dūdaitė. Nieko rimto, 2009. 78 psl.

G. Adomaitytės ciklas apie Rytį ir Vakarę, atvirščiai, atrodo parašytas visai ne vaikams, bet meškiukas jau ne kartą prašė paskaityti apie paežerės namų gyventojus. G. Adomaitytės knygų adresatas apskritai toks nesuprantamas. Dailiai atrodančią „Karuselę“ aš net išnešiau į kažkokią knygų mainyklą, nes taip ir nesupratau kokio amžiaus ir kokio būdo meškinams tai galėtų būti įdomu. Ryčio ir Vakarės nuotykiuose penkių-šešių metų vaikams (tokio amžiaus knygų veikėjai, taigi ir labiausiai tikėtini skaitytojai) irgi nelengva susigaudyti. Siužetas šuoliuoja kaip jaunas kumeliukas, bet viską atperka paslaptinga atmosfera, stebuklo – tikrų tikriausio, ne pramanyto – laukimas. Nedidukės knygelės spėja užminti daug mįslių, bet pasakojimas vyniojasi aplink patį vaiko augimo jausmą, jo įėjimą į suaugusiųjų pasaulį ir mistinio išgyvenimo galimybę (ar būtinybę?).

Gintarė Adomaitytė. Ryčio ir Vakarės nuotykiai
Gintarė Adomaitytė. Laumių stalas: Ryčio ir Vakarės nuotykiai. Dail. Aušra Čapskytė. Gimtasis žodis, 2011. 80 psl.
Gintarė Adomaitytė. Čiobrelių dvaras: Ryčio ir Vakarės nuotykiai. Dail. Aušra Čapskytė. Edukologija, 2013. 80 psl.

Kai „Milžiną mažylį“ skaičiau viena, nepastebėjau jo grožio. O štai kai ėmėmės knygos su meškiuku, ilgam pradingome tame priešistoriniame pasaulyje, kur milžinai kalnus pylė ir milžinropes graužė. Tai viena iš didžiausią įspūdį meškiukui palikusių knygų.

Antroji K. Zylės knyga yra tarsi koks papildymas – jau milžino Kerniaus sutiktų ir dar nematytų mitinių būtybių žinynas. Vargu, ar jis vienas pats taip smarkiai augųjį mūsų skaitytoją užkabintų, bet po „Milžino mažylio“ – pats tas.

Kotryna Zylė. Milžinas mažylis: apie skraidančius ežerus, gyvus akmenis ir kitus dyvus. Aukso žuvys, 2014. 132 psl.
Kotryna Zylė. Didžioji būtybių knyga: o kaip šiandien gyvena lietuvių mitiniai padarai ir dievybės? Aukso žuvys, 2016 (2017). 80 psl.

Skaitiniai beveik dideliems

O štai dideliems, bet dar ne visai suaugusiems skaitytojams gerą etninį ar tautinį prieskonį turinčią knygą rasti sunkiau. Kažkaip „Jaučio aukojimo“ siūlyti vaikams, net ir dideliems, nesinori. Norisi, kad būtų nuotykiai, baltiškasis anturažas, maginė fantastika. Ne literatūrinė pasaka – maginė fantastika, suprantat? Tad šiems skaitytojams siūlau tegu netobulas, bet tokias knygas, kuriose atsiveria savitai surėdytas, pagal kitokius dėsnius veikiantis stebuklingas pasaulis.

Štai viena iš naujesnių šio žanro knygų – Jurgos Lago „Lietaus žemė“ turi gausybę trūkumų: siužeto vingiai paauglį tik prajuokins, trūksta stiprios pabaigos. Bet kokia atmosfera!

Į kitokį pasaulį perkelia ir Skomanto „Jundos lemtis“. Dideli skaitytojai čia ras įtemptą istoriją, stiprią heroję, nesuvokiamą senųjų dievų įsikišimą į žmonių dramas. Apsalę nuo šio kokteilio galės pasičiupti ir kitas serijos knygas. Deja, jose, regis, tik veikėjai tie patys, o pasaulis kitas. Serijos „autorius“ Skomantas yra Kazio Almeno suburta rašytojų grupė, tad stilius labai netolygus. „Jundos lemtį“, geriausią serijos knygą, sukūrė R. Šerelytė. Šiuo metu „Skomanto“ likimu bei autorių atranka rūpinasi leidykla „Bonus animus“, ir atrodo, kad nieko gero laukti neverta.

Jei fantastika neintriguoja, siūlau nuotykių apysaką „Gintaro kelias“. Prisimenu ją iš vaikystės, tada knyga mane įtraukė iki ausų, ir gintaru norėjosi apsivynioti penkiais sluoksniais.

Romualdas Neimantas. Gintaro kelias: istorinė nuotykių apysaka (serija „Žinių pasaulyje“). Dail. Justas Tolvaišis. Šviesa, 1985. 224 psl.
Skomantas. Jundos lemtis. Dail. Gintaras Jocius. Tvermė, 1997. 157 psl.
Jurga Lago. Lietaus žemė. Nieko rimto, 2016. 183 psl.

Skaitiniai visai dideliems

Suaugėliai mūsuose keliauja poetinio iššūkio klystkeliais. Sau aš irgi išsitraukiau porą knygelių. Tai tokie Lietuvos skiautiniai: S. Gedos marginti praeitimi ir amžių sandūros fejerverkais M. Gimžausko (Šamano) užmaišyti.

Sigitas Geda. Žydinti slyva Snaigyno ežere. Vaga, 1981. 160 psl.
Mantas Gimžauskas. Šamanas™: poetiniai ir vizualiniai tekstai. Sudarymas ir dizainas: Tomas S. Butkus. Kitos knygos, 2007. 191 psl.

Ar gerai patariau? Jei ne, prašykite lentynų kauko pagelbėti. Sėkmės!