Meškiukas bibliotekoje

Mėtinė ekspuodicija

Tue, 25 Jul 2017 21:00:00 GMT

O mes su meškiuku buvome ekspuodicijoje: spalvų gaudyti! Juk spalvos – tai irgi rambliai. Neieškojęs nerasi, neįvardinęs nepastebėsi. Tad šiais metais meškiukų bibliotekoje tik to ir mokomės. Kiekvieną mėnesį gauname po laišką, skirtą vienai spalvai, ir kalbamės, piešiame, skaitome, žiūrinėjame paveikslus, žaidžiame ta spalva. Visa tai regisi tolima nuo mūsų mėgstamo STEMo, bet STEMas be A(rt) kažkaip neveikia. O su spalvom kažkaip sušvinta. Tad žaliąjį mėnesį mes iškeliavome ieškoti tų spalvų kiemuose bei daržuose.

Taisyklės paprastos: bakst į spalvų ratą, įvardiname atspalvį ir ieškome dviejų tos spalvos dalykų, juos fotografuojame. Mažiems meškiukams visai nelengva įdėmiai dairytis. Bent manasis toks plačiakampis: viską aprėpia vienu žvilgsniu ir paklaustas gali išvardinti smulkiausias matytas detales. Bet kad pats dėmesį atkreiptų... Hmm... Fotomedžioklė – puiki šio įgūdžio treniruotė. Mes ieškojome mėtinės ir alyvuogių, garstyčių ir trynio, šokoladinės ir kakavinės, azuro ir vyšninės spalvos. O fotografuoti juk nelengva: nusitaikyti, mygtuką spausti, fokusuoti. Regis, tuoj kantrybės pritrūks, bet čia pastebi tarp žolynų reikiamą spalvą!

Tikriausiai būtume žaidę iki tamsos, tik aš gi tokia – tai valgyti laikas, tai ridikėlių parsinešt pamiršom. Kas čia būtų, jei žaistume visą dieną. Juk entuziazmo ir kantrybės turi užtekti dviems žaliems mėnesiams, o ne vienai mėtinei popietei! Užduočių – gyvas galas.

Mes maišėme žalius dažus, lyginome žalius atspalvius, skaičiavome žalias mašinas ir žalius rūbus, mėginome prisiminti žalius vaisius bei daržoves, aptarinėjome žalias patarles ir žaliai rengėmės.

Viena iš linksmiausių mano meškinui užduočių yra spalvų knygos pildymas. Mes išverčiame rūšiuotas šiukšleles ir ieškome tinkamų atspalvių skiautelių. O po to jas dar apipaišome visais rastais tos spalvos pieštukais bei dažais.

Tiesą sakant, pieštukų dėžutėje retai rasi šešias skirtingas žalias, tad kiekvieną mėnesį mes dar keliaujame išsirinkti gražiausių mėnesio spalvos pieštukų. Matytumėt, kaip prie jų stovo blizga meškiuko akys! Norėčiau tik, kad tie vienetiniai paišeliai būtų truputį pigesni... Gal žinote slaptų vietų?

Gerai, kad nors dažai puikiai maišosi, užtenka kelių pagrindinių spalvų, kad išgautum daugybę atspalvių. Kiek? Reikia išmėginti! Filipas siūlo suręsti kuo aukštesnį žalių atspalvių bokštą. Mums labai patiko. Kitą kartą rengsime varžybas, o šįkart tiesiog statėme. Meškiukas sako, kad čia stebuklinga vasaros žiema nykštukų mieste. Matote, kaip visi kūrena savo krosneles? Meškiukas visada piešia kaminėlius.

Meškiukas apskritai mielai piešia, bet tik ne viena spalva! Nebent toji spalva būtų rožinė. O štai žalia būtinai prašosi draugijos. Mes užsižaidėme žaluma, tad žaliai piešėme net per Rasas, nors jau seniai buvo atėjęs raudonasis mėnuo.

Bet kuo čia stebėtis! Juk mes sodininkavome. Vienos sodininko dienos mums buvo maža – mes atsakingai auginome pupą, o ji per naktį neišdygsta, kad ir ką sektų pasakoriai. Tiesą sakant, sodininkaujame mes kasmet. Derliaus neužauginame, bet tam, kad vaikis pamatytų, kas ir kaip auga, užtenka ir to metro kaimynų patvoryje. Tik iki šiol mes auginome gėles ir pomidorą, o šįkart rinkomės žalią žalią pupą.

O skaitėme apie žalią žalią žirnį: H. K. Anderseno pasaką „Penki iš vienos ankšties“. Ją galima rasti dažname pasakų rinkinyje, pavyzdžiui:

Hansas Kristianas Andersenas. Laukinės gulbės (serija „Pasaulio pasakos“). Dail. Irena Žviliuvienė. Vert. Juozas Balčikonis. Vaga, 1984. 308 psl.
Hansas Kristianas Andersenas. Laukinės gulbės. Dail. Irena Žviliuvienė. Vert. Juozas Balčikonis. Vyturys, 1985. 308 psl.
Hans Christian Andersen. Pasakos. Dail. Vilhelm Pedersen ir Lorenz Frølich. Vert. Juozas Balčikonis. Garnelis, 2017. 359 psl.

Aišku, mums vienos žalios pasakos neužteko. Meškiukas graudinosi skaitydamas apie tai, kaip miškas atkeliavo į miestą (parašė I. Ziedonis). Susižavėję V. Pivovarovo piešiniu, vertėme I. Tokmakovos eiliuotą pasaką.

O jei mano vaikis būtų augesnis, skaitytume P. Bažovo sakmes iš gryno malachito. Oi, kaip noriu! Lietuviški „Uralo sakmių“ leidimai gana kuklūs, bet mes turime P. Bažovo pasakas rusiškai, su B. Diodorovo iliustracijomis. Tad kada nors skaitysime vieną, o žiūrinėsime kitą knygą.

Pavelas Bažovas. Uralo sakmės. Vert. Jadvyga Kardelytė. Vaga, 1965. 239 psl.
Pavelas Bažovas. Uralo sakmės. Dail. Viktoras Šatunovas. Vert. Jadvyga Kardelytė. Vaga, 1979. 206 psl.

Mes apskritai knygas renkamės ne tiek pagal tekstą, kiek pagal iliustracijas. Vaizdai – mūsų silpnybė. Tad meškinas su Filipu mielai žiūrinėja ne tik iliustruotas knygeles, bet ir paveikslų reprodukcijas. Štai, kokius žalius paveikslus mes žinome:

Aš jau rašiau, kaip kalbėtis apie dailę su mažaisiais, ir dalinausi geltonuoju pokalbiu. O po mėtinės ekspuodicijos mes su meškiuku leidomės į C. Monet sodą, kur dailiuose tvenkiniuose žydi vandens lelijos. Tam užtenka vos vieno paveikslo – Claude Monet „Japoniško tiltelio“, kuris buvo nutapytas aliejiniais dažais ant drobės 1899 metais. Jo dydis: 81,3 x 101,6 cm. Paveikslas saugomas Nacionalinėje meno galerijoje (National Gallery of Art) Vašingtone, JAV. Apžiūrėti jį detaliau galima Galerijos svetainėje. O kuo jis gali sudominti meškiukus?

– Čia pieva? – klausia meškiukas.

– Oi, oi! Nebandyk čia stotis! Anksčiau čia buvo pieva, bet dailininkas užtvenkė upelį ir prisodino vandens lelijų. Dabar čia jo tvenkinys. Gal ir keista, kad žalias. Bet kokia yra tikroji vandens spalva? Ramus vanduo atspindi pakrantės augalus ir dangų, bet neslepia susipynusių vandens augalų. Juk šio tvenkinio vanduo – labai skaidrus. Tuo rūpinasi ėdrūs karpiai ir sodininkas, išgriebiantis visas šiukšleles, – aiškinu aš. Ir pasakoju apie lelijų rūšis, Monet vaikus, japoniškas graviūras. Mes svarstome, kaip tapyti įspūdžius, ir kada užbaigti paveikslą. Svarstome be galo, nelaukite mūsų. Gal verčiau užmeskite akį į dar vieną žalią paveikslą?

Viktoro Borisovo-Musatovo „Smaragdų vėrinys“ buvo nutapytas aliejiniais dažais ant drobės 1903-1904 metais. Jo dydis: 125 х 214,3 cm. Paveikslas saugomas Valstybinėje Tretjakovo galerijoje Maskvoje. Deja, šiuo metu Galerijos svetainėje paveikslo apžiūrėti negalima. Bet mes dar spėjome ir štai ką atradome:

– Kas tas „vėrinys“?

– Toks kaklo papuošalas. Matai: perlų vėriniu pasipuošė dešinėje esanti mergina.

– O kur smaragdai?

– Iš pradžių dailininkas pavadino paveikslą tiesiog „Vėriniu“, ir visi ėmė spėlioti, kuo tie perlai tokie ypatingi. Supykęs dailininkas nusprendė iškrėsti žiūrovams pokštą ir prirašė: „Smaragdų vėrinys“. Nes tikrosios brangenybės čia – merginos smaragdo žalumo pievoje. Jų suknelės, plaukai, papuošalai spindi net ir ąžuolo paunksmėje.

Įdomu, ar ne? Dar mes kalbėjome apie senovinius apdarus, metų laikų kaitą, garbingas profesijas ir spalvų derinimą. Pasišnekėję visa tai aprašėme čia (netrukus šį leidinį bus galima paprastai įsigyti):

Tokių arklių nebūna! Pokalbiai apie paveikslus su 5-8 metų vaikais. Meškiukas bibliotekoje, 2017.

Ir vėl nuskubėjome piešti. Juk tokie pavyzdžiai įkvepia!

O technika, inžinerija ir matematika niekur nedings. Jų gi ir taip pilni namai:

Svarbu, kad visiems linksma. Ir jums, bičiuliai, to linkiu!

Saulės zuikių medžioklė spalvų pasaulyje

Tue, 28 Mar 2017 21:00:00 GMT

Su savo mažuoju meškinu mes kasdieną statome, konstruojame, programuojame, tad vieną dieną susigriebiau, jog mūsų STEMui pritrūko STEAMo. Tik kaip gi jį užkurti? Gal susirasti kūrybingų draugų? Taip mes pradėjome susirašinėti su muzikantu Filipu, keliaujančiu po spalvų pasaulį. Filipą sugalvojo rašytoja Zina Surova, tad istorijas tereikėjo išversti ir perrašyti pirmu asmeniu.

Filipo laiškai D.

Taigi, dabar kas mėnesį mums ateina laiškas su Filipo „nuotrauka“ ir pasakojimu. Belieka džiaugtis, žaisti spalvomis, eksperimentuoti, piešti, žiūrinėti paveikslus. Kaip tai vyksta? Žvilgt į mūsų studiją!

Mes susirašinėjame su visokiais įsivaizduojamais draugais, nes man knieti su vaiku pasidalinti tuo džiugiu laukimu, kuris teko man pačiai vaikystėje. Anuomet laukdavau „Genio“ ar „Liksmųjų paveikslėlių“. Nūnai nerandu nieko panašaus, atitinkančio mano vaiko amžių ir protą. Tenka naktimis rašyti laiškus.

O laiško gavimas visada rauna stogą! Tiesą sakant, galima jo ir neskaityti. Svarbiausia – sulaukti. Pirmojo Filipo laiško turinys labai jau garsių valiavimų nesukėlė, nors vaikis linksmai kikeno iš kiškio ir helikono, iš pusnies ant dūdos. Sakė, labai nori dar gauti laiškų iš Filipo ir būtinai rašys atsakymą.

Tikrosios linksmybės prasidėjo trečiame lape, mat Filipas ne tik pasakoja, kokias spalvas jis mato aplink, bet ir siūlo jas patirti pačiais įvairiausiais būdais:

Didelio entuziazmo sulaukė pasiūlymas karpyti ir klijuoti raides. Žurnalų neradom, gelbėjo Ikea (ačiū, močiut). Viskas, aišku, baigėsi karpinių fejerverkais. Linksma!

Ir ne tik linksma – juk kartu pakartojome raides, o karpymas penkiamečiui yra naudingiausias motorikos pratimas. Mąstymo, dėmesio, atminties Filipas irgi neapleidžia. Nagi, kas būna tik juoda arba balta? O kokie gyvūnai išmarginti geltonai? Ar žinai, kaip vadinasi mėlyna papūga?

Taip užkluptas, mano vaikis iš juodų ir baltų dalykų prisiminė tik sniegą ir tėčio drėlę, tad nusprendėme pasigilinti į juodai baltą pasaulį.

Pačiupom lipdukų knygelę mažiesiems (šią išleido „Trys nykštukai“, o daugiau apie spalvų knygeles – kitąsyk). Iš esmės, tai paprasčiausia spalvų rūšiavimo užduotis. Ir net naudingiau ją būtų atlikti ne su specialiais lipdukais, o su krūva atspausdintų ir sukarpytų paveikslėlių. Bet kas gi atsisakys lipdukų?

Ieškojom, klijavom, įvardinom, skaičiavom, diskutavom, ar orka juoda, ar balta. O kas toliau?

Labai svarbu, kad Filipo užduotys neturi būti atliekamos visos iš karto. Juk ir į kalendorių jos buvo sudėtos neatsitiktinai. Išgyventi spalvas laike yra toks specialus pedagoginis sumanymas. Tad kai pirmąją dieną vaikis nepanoro piešti juodai baltų piešinių, primygtinai nesiūliau – jam tokia ankstyvoji paauglystė, „stop“ ženklas ant durų, „ne“ ant liežuvio ir pan. Cha, tuomet jis dar nežinojo, kad turiu slaptą ginklą – juodų ir baltų figūrinių flomasterių!

Juos išsitraukėme kitą dieną. Išties, jei vaikas nenori kažko daryti, dažnai pakanka tiesiog pasiūlyti naują įrankį. O dažai gali vieną-kitą dieną palaukti.

Beje, kartu paaiškėjo, kad vaikis neprisimena juodai baltų nuotraukų, nors ir matė Kosakovskio bei Bulhako parodas. Tiesa, mes ten labiau žaidėm su projektoriaus šėšėliais ir ieškojome elfų. Tad suradau pluoštelį gražių nuotraukų.

Ir pradėjau galvoti, kokį čia Čaplino filmą parodžius... Vaikis rauda, skaitydamas Samo McBratney „Ar žinai, kaip aš tave myliu?“, o Čaplino komedijos stebėtinai dramatiškos. Pati čiupčiau „The Kid“, vaikui galų gale išrinkau „The Gold Rush“ ištrauką. 1925 metai – juodai balčiau nebūna!

O mes ar mokam taip – tik juodai ir baltai? Vaikis panoro išmėginti baltus flomasterius ant juodo popieriaus. Peizažas su keliu ir debesimis geras, ar ne? Aišku, man irgi teko piešti. Žinau, žinau – ne fontanai. Bet čia galioja dainuojančios mamos principas. Girdėjot: mama dainuoja gerai, jei ji apskritai dainuoja. Su piešimu – tas pats. Ir juk nesitikite, kad vaikas džiugiai pieš, jei nepaimate teptuko į rankas?

O kai mama nupiešia portretą, vaikas irgi užsimano. Man regis, šiame portrete matyti, kaip man tądien sopėjo nugarą... Labai, labai paniurusi mama. Užtat skirtingo storio ir formos brūkšniai išmėginti 150 proc.

Gera pradžia – pusė darbo. Kitą dieną jau filipavome su dažais. Gaminome pilkas spalvas.

Akvarelė čia visai netinka – mums reikėjo sodrios juodos. Bet ir maksiminis guašas nuvylė: per daug blizgus ir takus, maišosi nelabai kaip. Teko atsiprašyti temperos ir akrilo.

Štai ta pilka! Tądien mes skaitėme I. Ziedonio spalvotas pasakas (taip, taip – apie knygeles dar bus!), tad sužinojome, kad pilka – pati dosniausia spalva.

Ir visgi juodas popierius stebuklingas. Vaikas ant jo nori piešti šimtą kartų labiau. Kaip jums medžiai pusnynuos?

Man atrodo, laikas daryti parodą! Bet vaikis susidrovėjo – argi čia paveikslai? Tikri paveikslai – muziejuje! Ką gi, iškeliavom į muziejų. Nesupažindinu vaiko su dailininkais, bet mielai žiūrinėjame jų darbus. Puiku, kai yra teminiai rinkiniai vaikams su dailės kūriniais. Šiuo atveju, mums padėjo puiki rusiška knygelė „Visos vaivorykštės spalvos muziejuje“. Noriu tokios su lietuvių dailininkų darbais!

Filipas mums irgi kiekvieną mėnesį siūlo po vieną ar du spalvotus paveikslus. Tik ne taip lengva imti juos ir aptarti. Taip tik atrodo, kad visada yra ką pasakyti apie mėgstamą paveikslą. Kalbėti su vaikais apie meną reikia įgusti ir būtinai pasiruošti. Ruošdamasi užtrukau gerokai ilgiau, nei versdama ir rengdama visas kitas užduotis kartu paėmus! Juk lietuviškai jokių pagalbinių priemonių ar metodikų, kaip kalbėtis apie meną su 5-8 metų vaikais, man rasti nepavyko. Užtat dabar pati paruošiau rinkinį pagal F. Barbe-Gall patarimus ir esu patenkinta kaip bebras.

Manote, jau viskas? Filipas nebūtų Filipas, jei rašydamas apie spalvas, pamirštų šviesą. Su Filipu mes vaidinome šešėlių teatre (projektorius nepakeičiamas!), gaudėme saulės zuikučius (linksmiausia priminti zuikiui uodegą!) ir spoksojome į dangų.

Tinkamo dangaus, beje, teko palaukti. Filipo užduotyse daug laukimo, daug kantrybės. Juk negali paskelbti mėlynos dienos vidury savaitės! Reikia ramaus šeštadienio, kad galėtum išversti rūbų spintą ir visą rytą čiupinėti mėlynas drapanas, dėlioti, rinktis kostiumą.

Ieškynės? Aišku! Filipas nuolatos kviečia apsidairyti ir padaikteliauti. Vasarį pradėjome kurti spalvų knygą. Gerai, kad rūšiuojame atliekas: spalvotos pakuotės ir reklamos visada po ranka. O laimingiausias vaikas – tas, kuriam leidžiama įsirausti į šiukšlių kalną!

Be to, filipauti galima be galo. Apsipilti krakmoliniu baltu sniegu, įrengti mėlyną jūrą mėlynajam banginiui, išspausti geltoną citriną ir su ja paeksperimentuoti, jei jau negalime gyventi be eksperimentų. Ar žinote, kodėl citrina šviesina arbatą? O kas bus, jei įpilsime šaukštą sodos?

O! Dar neišsiaiškinome, kodėl viščiukų snapai geltoni! Laukia visas mokslinis projektas. Reikia paskubėti, po poros savaičių atkeliaus naujas laiškas.

Filipas keliauja po spalvas

Sun, 26 Mar 2017 21:00:00 GMT

Sveiki, aš – Filipas. Esu muzikantas ir keliauju savo furgonėliu iš miesto į miestą, kad galėčiau pagroti ten, kur mane kviečia, ir kur man pačiam patinka. Mano nuotykius rusiškai aprašė talentinga rašytoja ir dailininkė Zina Surova. Štai koks puikus leidinukas gavosi:

Зина Сурова. Цветной календарь. МИФ, 2015.

O tada aš sutikau berniuką D. ir jo mamą. Ji padėjo man parašyti laišką savo sūnui lietuviškai. Tai ne taip lengva! Juk aš noriu papasakoti apie mane supantį garsų ir spalvų pasaulį.

Įsivaizduojate, garsus galima matyti! Jie nuspalvina viską aplinkui, ir mėnesių mėnesius aplink matai sūkuriuojant šimtus tos pačios spalvos atspalvių. Man trūksta žodžių apie juos kalbėti, ir ponia Zina nupiešė man spalvų ratą su pačiais gražiausiais pagrindinių spalvų atspalviais. Bet kaip juos pavadinti lietuviškai? Kaip berniukui iš Lietuvos papasakoti apie tirpstančio sniego, gelstelėjusio dangaus ar nakties atspindžio jūroje spalvas? Tai bent darbelis D. mamai!

Todėl aš manau, kad geriausia, jei vaikai ne tik skaito apie kiekvieną spalvą, bet dar ir tyrinėja ją: maišo dažus, ieško tos spalvos daiktų, renka spalvotus popierėlius, žiūrinėja paveikslus, klausosi spalvotų pasakų. Tada jie tikrai supranta, ką aš noriu papasakoti!

Labai norėčiau, kad mano pasakojimus galėtų perskaityti ir kiti Lietuvos vaikai. Deja, mano vertėjai nelabai sekasi bendrauti su leidyklomis, tad mano helikonas skamba tik kukliuose laiškuose vienam berniukui. Ir visgi tikiuosi, kad mes dar pasimatysime!

Pagarbiai Filipas

PS Paprašykite D. mamos, kad parodytų, kaip D. žaidžia su mano laiškais. Aš taip tuo džiaugiuosi!