Meškiukas bibliotekoje

Kalėdos 2024: bókatíðindi

2024-12-17T21:00:00Z

Lapkritį lankiausi „Kūrėjų saloje“. Tai vaikų literatūros kūrėjams ir leidėjams skirtas renginių ciklas, kuriame šiemet karaliavo kviestiniai svečiai iš Ispanijos ir Portugalijos. Jie vis skundėsi, kaip sunku knygas leisti tokiose mažose rinkose. Lietuvių kūrėjai kikeno pro ašaras ir – tikiuosi – guodėsi mintimis apie Islandiją. Kraštą, kuriame nėra nė 400 tūkstančių gyventojų, užtat kone kiekvienas yra parašęs ar ketina rašyti knygą. O gyvenimo sėkmes ir nesėkmes matuoja prieš Kalėdas gautų knygų skaičiumi. Pasakojama, kad jei žmogus rūpi, reikia jam būtinai padovanoti nors vieną knygą per šventes! Knygas dovanoms islandai renkasi iš bókatíðindi. Nagi, sudarykime ir mes tokį!

Kas gi tas bókatíðindi? Tai kiekvienais metais leidžiamas nemokamas visų knygų, kurias galima įsigyti šventėms, katalogas. Jei įdomu, galite jį pavartyti internete. Tokio lietuviško leidinio mes, regis, neturime. Tiesa, informacijos apie Lietuvoje leidžiamas knygas galima ieškoti Nacionalinėje bibliotekoje, žurnalas „Rubinaitis“ apžvelgia geriausias kiekvienų metų knygas ir leidybos tendencijas, o Lietuvos kultūros institutas kartu su IBBY Lietuvos skyriumi šias tendencijas laikas nuo laiko apibendrina savo leidiniuose anglų kalba. Visa bėda, kad šios naudingos žinios mus pasiekia gerokai pavėlavusios. Ką gi, galime „Rubinaičio“ ir visokių institutų nelaukti ir sudėlioti nedidelį bókatíðindi patys. Tebūnie jame tik 2024 metais pasirodžiusios šventinės, žieminės ir speiguotos knygos, puikiai tinkančios po eglute padėti ar tarpušvenčiu skaityti. Na, o kadangi savąjį katalogą sudarau aš pati, tai įtraukiu į jį tik tas knygas, kurios man atrodo dėmesio vertos, reikalingos, laukiamos, įdomios ar tiesiog be galo dailios.

Pasiruošę? Keliaukime prie mažyliams skirtų knygų.

Mažųjų žiema

Leidyklos nelabai mėgsta proginių knygų, kurias skaitytojai perka tik sezono metu, tačiau retsykiais surizikuoja, jei tokia knyga įeina į populiarią seriją. Štai ir šiemet sulaukėme kalėdinių žymiosios Kakės Makės ir šiurpoko Piktulio nuotykių. „Nieko rimto“ perleido kalėdinį Petsono ir Finduso pasakojimą bei vėl pakartojo Mauri Kunnaso serijos apie Kalėdų Senelį ir nykštukus pirmosios knygos leidimą. Šios dvi paveikslėlių knygelės labai mielos, tik jau matytos. Pasirodė ir dvi visai naujos knygos. „Vilko bičiuliai“ pasakoja apie žiemos linksmybes ir draugystę, o „Didysis miegas“ – apie sapnų paieškas meškiuko žiemos miegui. Šioji Michaelo Roseno (išties puikaus vaikų rašytojo) knyga turėjo pasirodyti dar 2023, bet pernai prieš Kalėdas aš jos nespėjau pagauti, tad pasidėjau šių metų šventėms. Knygelė labai švelni, padrąsinanti, jauki. Jei šioms Kalėdoms reikėtų rinktis vieną paveikslėlių knygą, turbūt ją ir čiupčiau, nes Petsonas su Findusu mūsų lentynose jau seniai sukinėjasi.

Aprilkind, Barbara van den Speulhof, Stephan Pricken. Piktulis …na ir Kalėdos! Vert. Indrė Dalia Klimkaitė. Debesų ganyklos [i.e. Terra Publica], 2024. 30 psl.
Mauri Kunnas. Kalėdų Senelis. Vert. Viltarė Urbaitė. Nieko rimto, 2024. 46 psl.
Sven Nordqvist. Petsono ir Finduso Kalėdos. Vert. Elžbieta Kmitaitė. 2-asis leid. Nieko rimto, 2024. 26 psl.
Michael Rosen. Didysis miegas. Dail. Daniel Egnéus. Vert. Ugnė Gudaitytė. Alma littera, 2023. 32 psl.
Ilmar Tomusk. Vilko bičiuliai. Dail. Catherine Zarip. Vert. Viltarė Urbaitė. Nieko rimto, 2024. 29 psl.
Lina Žutautė. Kakė Makė ir dovanų dėžutė. Alma littera, 2024. 38 psl.

Be paveikslėlių knygų mažieji dar mėgsta žaislines ir veiklos knygeles, kurios masina skirtingais paviršiais, iškartomis, langeliais, garsais ir švieselėmis ar bent jau lipdukais bei šiokiais tokiais galvosūkiais. Šiemet taip pat pasirodė kelios tokios simpatiškesnės knygos, kurių ne gėda ir rekomenduoti.

Gabjota Alūzaitė. Tuoj Kalėdos. Dail. Živilė Adomaitytė ir Eglė Wildheart. Baltų lankų leidyba, 2024. 10 psl.
Tobula Kalėdų eglutė. Parengė Duck Egg Blue. Vert. Odeta Venckienė. Vaiga, 2024. 11 psl.
Dvylika Kalėdų dienų. Vert. Odeta Venckienė. Vaiga, 2024. 17 psl.

Šventės augesnių skaitytojų lentynose

Šiek tiek vyresnių skaitytojų laukia labai spalvingas komiksas „Šiaurės pašvaistė“, kuriame Piterio Peno berniūkščiai paversti troliais, o piratai – vikingais. Nepaisant neoriginalaus siužeto ir labai jau komercinio personažų dizaino, istorija įtraukia. Ji puikiai sudėliota, kupina išradingų detalių ir prabangiai išleista. Gaila, kad lietuvių kalba teturime du iš septynių tomų. Nuogąstauju, kad visų leidykla taip ir neišleis, nors komikso siužetas vientisas. O štai „Kalėdozauro“ serijoje kiekviena knyga – atskira, užbaigta istorija. Šiemet gerbėjai kaip tik sulaukė naujos, kol kas paskutinės dalies. „Didžiosios traukinių mįslės byla“ taip pat tęsia pradinukų pamėgtą seriją. Tiesa, ankstesnės trys „Vaiduoklių biuro“ knygos niekuo su žiema ir Kalėdomis nesusijusios, tad po eglute visų nepadėsi. Nors... Knygelės nedidelės ir idealiai tinka pradedantiems savarankiškai skaityti. Imam! Abi šiemet išleistas „Širdelės viešbučio“ ciklo knygeles taip pat dovanočiau kartu, nors tik antroji pasakoja apie žiemos šventes. Visgi be pirmosios skaitytojai pritrūks konteksto. Apie kontekstą tenka susimąstyti vartant dar dvi knygeles. Tiek „Kalėdos Hogvartse“, tiek „Madikė ir Lisabetė iš Junibakeno“ iš esmės yra tik proginės ištraukos iš didesnių kūrinių, bet jos labai gražiai išleistos ir puikiai tinka pirmai pažinčiai su jau klasika tapusiomis knygų serijomis.

Na, o pati gražiausia ir įdomiausia šių metų kalėdinė knyga yra kuklusis „Barzdukas ir Kalėdų paslaptis“. Gal kiek lėtoka, aprašymais ir pamąstymais besiliejanti istorija visgi pakeri savo išmone, keistu mažų padarėlių pasauliu ir neapsakomomis iliustracijomis. Vajė, jūs tik pažiūrėkite į tą raguotą Kalėdų Senelį ir tuos sodus rauslių urvuose!

Malin Falch. Kelionė į Trolių slėnį (ciklo „Šiaurės pašvaistė“ 1-oji knyga). Vert. Saulė Ilgė. Alma littera, 2024. 168 psl.
Malin Falch. Vikingai ir orakulė (ciklo „Šiaurės pašvaistė“ 2-oji knyga). Vert. Saulė Ilgė. Alma littera, 2024. 148 psl.
Tom Fletcher. Kalėdozauro giesmė (serijos „Kalėdozauras“ 4-oji knyga). Dail. Shane DeVries. Vert. Viktorija Uzėlaitė. Nieko rimto, 2024. 324 psl.
Kallie George. Tikrieji namai (ciklo „Širdelės viešbutis“ 1-oji knyga). Dail. Stephanie Graegin. Vert. Ina Jakaitė. Alma littera, 2024. 174 psl.
Kallie George. Didžiausia dovana (ciklo „Širdelės viešbutis“ 2-oji knyga). Dail. Stephanie Graegin. Vert. Ina Jakaitė. Alma littera, 2024. 174 psl.
Astrid Lindgren, Ilon Wikland. Madikė ir Lisabetė iš Junibakeno. Vert. Eugenija Stravinskienė. Dail. Ilon Wikland. Garnelis, 2024. 96 psl.
Kristina Ohlsson, Moa Wallin. Didžiosios traukinių mįslės byla (serijos „Vaiduoklių biuras“ 4-oji knyga). Vert. Virginija Jurgaitytė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. 112 psl.
J.K. Rowling. Kalėdos Hogvartse: iš knygos „Haris Poteris ir Išminties akmuo“. Vert. Zita Marienė. Dail. Ziyi Gao. Alma littera, 2024. 41 psl.
Nora Surojegin. Barzdukas ir Kalėdų paslaptis. Dail. Pirkko-Liisa Surojegin. Vert. Danutė Sirijos Giraitė. Nieko rimto, 2024. 100 psl.

Vaikams apie dievą

Vis dėlto daugeliui Kalėdos – religinė šventė, tad ir po eglute norisi paslėpti šią prasmę atskleidžiančią knygą. Komiksu paverstas „Biblijos istorijas“ įdomu skaityti ne tik tikintiesiems, bet ir visiems besidomintiems skirtingais tikėjimais vaikams. Vieną iš šios knygos autorių – Jean-François Kieffer mes puikiai atsimename iš smagių komiksų apie Vilkių ir šventąjį Pranciškų, tad galime tikėtis puikiai suręsto pasakojimo. Tiesa, Kalėdos čia tikrai nėra knygos ašis. O štai advento kalendoriaus principu parašytas „Marijos asiliukas“ pasakoja būtent apie Jėzaus gimimą. Labai daili knyga! Daug kuklesnė užduočių knygelė „Kartu su šventąja šeima“ šią pažintį pagilins. Na, o žaismingai su Jėzaus gyvenimu supažindins stalo žaidimas „Taboro kalnas“. Žaisti taip pat kviečia raizgių paveikslėlių knyga (wimmelbuch) „Surask mane Biblijoje“ (viduje knygelė daug dailesnė, nei galėtum pamanyti iš viršelio).

Jean-François Kieffer, Geert De Sutter, Christine Ponsard. Biblijos istorijos: komiksai. Vert. Ilona Valujevičienė. Magnificat leidiniai, 2024. 252 psl.
Andrew Newton, Mario Gushiken. Surask mane Biblijoje. Lietuvos Biblijos draugija, 2024. 32 psl.
Virginia Helen Richards ir D. Thomas Halpin. Kartu su šventąja šeima: užduočių ir spalvinimo knygelė. Vert. Ieva Rekašiūtė. Katalikų pasaulio leidiniai, 2023. 56 psl.
Gunhild Sehlin. Marijos asiliukas: stebuklinga Kalėdų istorija. Dail. Yuliia Karabadzhak. Vert. Virginija Jurgaitytė. Briedis, 2024. 80 psl.
Taboro kalnas. Pažinkime Evangeliją žaisdami. Vert. Rasa Vabuolaitė. Katalikų pasaulio leidiniai, 2024.

Paaugusių skaitytojų žiemos nuotykiai

Mums su Meškinu labiausiai rūpi jau paaugusiems skaitytojams skirtos knygos. Ne visas šias knygas spėjome pagauti, bet mums labai norisi pasekti „Vidurnakčio sergėtojus“, pasaulinio karo siaubus iškeičiančius į kovą su žiemos valdovu. Turėtų būti įdomu leistis į kelionę su paskutiniu baltuoju lokiu knygoje „Paskutinis lokys“. Smalsu, ką iš klasikinės pasakos apie Sniego karalienę padarė M. G. Leonard (garsi savo istorijomis apie vabalų berniuką). Aš net nesu tikra, kad „Ledo vaikai“ tikrai tiks paaugusiems skaitytojams – juk knygos herojai visai jaunučiai. Užtat gausiai iliustruotą, stambiu šriftu besipuikuojantį „Šešėlių“ ciklą jaunesniems paaugliams rekomenduoju drąsiai. Ši Kalėdų istorija labai šiurpi, tegu ir pasakiška. Pirmosios dvi ciklo knygos pasirodė dar pernai, bet paskutinės dalies leidykla 2023 metais išleisti nespėjo, o skaityti šių nedidelės apimties knygelių atskirai tikrai neverta. Čiupkime šiemet!

Iš ankstesnių laikų mums puikiai pažįstamos ir likusios dvi knygos. Josteino Gaarderio („Sofijos pasaulio“ autoriaus) „Kalėdų paslaptis“ lietuvių kalba pirmą kartą pasirodė dar 2014 metais. Apie šią raizgią ir keistą knygą aš jau ne kartą rašiau ir labai džiaugiuosi nauju leidimu. Tai tikrai galvą susukantis advento kalendorius, besidriekiantis nuo Norvegijos iki Palestinos, nuo mūsų laikų iki Kristaus gimimo. Džiugina mane ir naujas „Sielos sumuštinių dėžutėje“ leidimas (minkštu viršeliu). Čia elnias devyniaragis risnoja šalia troleibusų, o etninis paveldas išleidžia savo chtoniškas atžalas mokinukų kasdienybėje. Apsakymų knygoje kalėdinė istorija tik viena, bet visus pasakojimus jungia tamsi, baugi ir mistiška nuotaika, taip tinkanti tamsiems vakarams.

Jostein Gaarder. Kalėdų paslaptis. Dail. Stella East. Vert. Justė Nepaitė. Tyto alba, 2024. 280 psl.
Hannah Gold. Paskutinis lokys. Dail. Levi Pinfold. Vert. Indrė Makauskaitė. Apkabink mėnulį, 2024. 271 psl.
M.G. Leonard. Ledo vaikai. Dail. Penny Neville-Lee. Alma littera, 2024. 284 psl.
Ross Montgomery. Vidurnakčio sergėtojai. Dail. David Dean. Vert. Miglė Šaltytė. Nieko rimto, 2024. 360 psl.
Timo Parvela. Žvangesys (ciklo „Šešėliai“ 1-oji knyga). Dail. Pasi Pitkänen. Vert. Viltarė Urbaitė. Alma littera, 2023. 172 psl.
Timo Parvela. Aurorija (ciklo „Šešėliai“ 2-oji knyga). Dail. Pasi Pitkänen. Vert. Viltarė Urbaitė. Alma littera, 2023. 156 psl.
Timo Parvela. Krampas (ciklo „Šešėliai“ 3-oji knyga). Dail. Pasi Pitkänen. Vert. Viltarė Urbaitė. Alma littera, 2024. 148 psl.
Kotryna Zylė. Siela sumuštinių dėžutėje: nelabai baisios istorijos. Aukso žuvys, 2024. 162 psl.

Dideli skaitytojai ledynuose

Ne kažin ką radau dideliems skaitytojams, bet šis grafinis romanas apie fantastinės ankstyvosios žemės keliautoją, traukiantį paskui savo sielą nuo vieno pasaulio ašigalio prie kito, mane sužavėjo. Tegu fragmentiškas, nesustyguotas, bet toks gražus! Ir, žinoma, knygynuose „Ankstyvosios Žemės enciklopedija“ paslėpta tarp pažintinių knygų mažiesiems. Primygtinai rekomenduoju nepasiduoti ir surasti!

Isabel Greenberg. Ankstyvosios Žemės enciklopedija: grafinis romanas. Vert. Vainius Bakas. Nieko rimto, 2024. 180 psl.

Kalėdinės melodijos

Užbaigti savąjį bókatíðindi noriu kalėdinėmis melodijomis. Nors nuoširdžiai nemėgstu garsinių knygelių dėl prastos garso kokybės, bet kartais mažiesiems jos praverčia. Turiu pripažinti, kad „Džyru džyru Kalėdos“ – tikrai mielas lietuviškų dainų rinkinukas. O jei norisi, kad namai skambėtų kokybiškai įrašytomis liaudies dainomis, kviečiu klausytis „Da laduma ladum. Dzūkų advento–Kalėdų dainos“. Tai naujutėlis gražutėlis šiųmetis albumas su milžinišku informaciniu bukletu. Klausom, skaitom, dainuojam.

Džyru džyru Kalėdos. Lietuviškos kalėdinės dainelės. Sud. Aušra Žičkienė. Dail. Eglė Wildheart. Kompozitorius Vytautas Leistrumas. Baltų lankų leidyba, 2024. 12 psl.
Eglė Kašėtienė. Da laduma ladum. Dzūkų advento–Kalėdų dainos. Dail. Ada Abromaitytė. Eglė Kašėtienė, Paulius Kilbauskas, 2024. 1 CD + 44 psl.

Štai kokį sąrašą sudėliojau, kokių grožybių atradau. Belieka priminti, kad sielą glosto ir senesni kalėdiniai leidiniai, kurių pilna bibliotekose ir skaitytų knygų knygynuose. Meškiukų bibliotekos rekomenduojamas knygas galite atrasti senesniame bókatíðindi ar kalėdinėje svetainės skiltyje. Kalėdinių melodijų rasite Etninės kultūros globos tarybos sudarytame grojaraštyje „Youtube“ svetainėje. O su vaikais dainuoti patogu, naudojantis etnomuzikologo, muzikanto ir mokytojo Eirimo Veličkos sudaryta pateiktimi.

Viskas, bičiuliai, einu skaityti ir dainuoti.

Linksmų švenčių!

Dvigubai daugiau advento knygiukų!

2024-11-28T21:00:00Z

Labas, drauge, ar lauki Kalėdų? Jei esi vaikas ar šeimoje yra vaikų, turbūt jau nekantrauji. Ir galvoji, kaip tą laukimą paversti švente. Gerai, kad žmonės sugalvojo advento kalendorių! Dar smagiau, kad toks kalendorius gali būti pilnas ne tik skanėstų ar mielų smulkmenų, bet ir skaitinių, nuotykių, susitikimų. Nuo 2019 metų meškiukų adventą lydi knygiukai – mažytės, iš vieno popieriaus lapo išlankstomos knygelės. Šiemet noriu papasakoti apie du tokių knygiukų rinkinius ir pasidalinti nuorodomis į juos.

Vienas rinkinys – tai jaukios istorijos ir smagūs eilėraščiai, o antras, mano pačios sudarytas, – pilnas veiklų, kūrybinių projektų ir smagių iššūkių. Rinkis, kuris labiau patinka. Arba pasidžiauk abiem – knygiukų per daug nebūna!

(Tik prieš tai prisimink, kaip knygiukus lankstyti.)

1. 2024 metų advento nuotykiai su knygiuku

Vakar į mano el. pašto dėžutę įkrito laiškas, kviečiantis į 2024 metų advento nuotykius su knygiuku. Šiuos nuotykius nuo pat 2019-ųjų rengia Monika Skerytė-Kazlauskienė ir VšĮ „Vaiko psichologijos centras“. Kasmet Monika suburia rašytojas ir rašytojus, iliustratorius ir iliustratores, entuziastingas mamas, tėčius ir vaikus, kad šie sukurtų 25 ar daugiau knygiukų, kuriuos visi užsiregistravę gauna dovanų advento išvakarėse. Tad jei knygiukų dar neturi, suskubk užsiprenumeruoti nuotykį.

Šis advento rinkinukas geriausiai tinka 4–8 metų vaikams, nors atskiri knygiukai gali būti įdomūs tiek visai mažučiams skaitytojams, tiek ir gerokai vyresniems. Daugiausia čia trumpų, šiltų istorijų su didaktine gaida. Neretai tokius pasakojimus vadiname terapiniais. Taip pat pasitaiko pašėlusių eilėraščių, vienas kitas pažintinis ar užduotėlių knygiukas. 2024 metų leidime yra trys tokie kūriniai, kviečiantys ką nors nuveikti. Kadangi mudu su Meškinu paprastai norime daugiau veiklos, aš surinkau dar vieną knygiukų komplektą su užduotimis, projektais ir eksperimentais vyresniems (bet ne tik) vaikams. Jis gali papildyti ir praplėsti „Advento nuotykius“. Įdomu? Tuoj viską papasakosiu!

2. Kūrybinis adventas

Kol ieškojau šiurpių istorijų lapkričiui, apstulbau nuo knygiukų anglų kalba gausos ir labai užsimaniau dar ką nors su jais nuveikti. Kodėl gi neatrinkus įvairias veiklas siūlančių knygiukų ir nesudėjus jų į advento kalendorių? – pamaniau. O kartą pamanius, suieškojau įdomiausius ir šiam laikotarpiui geriausiai tinkančius zinus – kaip jie vadinami tuose kraštuose. Dabar kviečiu kartu su manim ir mano Meškinu priimti šį kūrybinį, meninį ir net šiek tiek mokslinį iššūkį. Atsisiųsk ir sulankstyk patinkančius knygiukus – visi jie man berašant šį tekstą buvo prieinami nemokamai. Ir tegu prasideda linksmybės! Jei 25 užduočių daugoka, visada galima išsirinkti tik kelias tinkamiausias žaidimams dienas. Gal bus smagiausia ką nors veikti šeštadieniais?

Gruodžio 1 diena. Pasitinkame žiemą

Ar jauti, kad prasidėjo žiema? Gal matei šalčio raštus ant stiklo? O gal jau klauseisi kalėdinės muzikos? Išeik pasivaikščioti ir paieškok žiemos ženklų, kuriuos savo knygiuke „Žiemos stebuklai“ ("Winter Wonders") nupiešė Rebecca Minifie ir Katie Kulla. Jei ši užduotis tau per lengva, pagalvok, kaip žiemą viena kitą veikia gyvoji ir negyvoji gamta, natūralūs ir žmogaus sukurti dalykai. Perskaityk didingojo MIT'o bibliotekos knygiuką apie miesto ekologiją ("Getting Started with Urban Ecology“) ir leiskis tyrinėti savosios aplinkos. Tau pravers gamtininko užrašų knygiukas, kur galėsi pažymėti pastebėtus dalykus. Labai šaunią užrašinę tavo žygiui ("Nature Journal") sukūrė Kristin Link.

Gruodžio 2 diena. Tyrinėjame akmenis

Gal prisimeni, kur vakar matei akmenų? Keliauk ten ir pamėgink juos prakalbinti. Tau padės Logan Timmins kuriamos S.A.D. / "Small and Delightful" serijos knygiukas dėmesingumo ugdymui. Pagalvok, ką mato tavo akmuo? Ar jam nuobodu?

Jei neturi nuotaikos kalbėtis su akmenimis, tiesiog surask tokį, kuris tau ką nors primena. Galbūt tave įkvėps Susanos Greenspan knygiukas „Mano akmuo yra piniginė“ ("My Rock is a Purse"). Gal pradėsi kaupti savo keistų akmenų kolekciją? O gal imsi juos fotografuoti?

Gruodžio 3 diena. Skaniausia sriuba

Turbūt gerokai sušalai per tuos du žygius? Mane greičiausiai sušildo sriuba. Maia (aka sparklemaia) sukūrė knygiuką apie savo mėgstamas sriubas ("Little Zine of One Pot Vegan Soup Recipes: Volume 1"). Išsirink skaniausią ir išvirk pietums. Jei reikia, paprašyk šeimynykščių pagalbos. Jei visai visai nemoki ir nenori gaminti, išsivirk kakavos ir nupiešk savo mėgstamus patiekalus Thunder Bay meno galerijos knygiuke „Maisto smagumynai“ ("Food Fun").

Gruodžio 4 diena. Popierinis čempionas

Palenktyniaukim? Kas ras daugiau atžalų ir įvilios priešininką į klaidžias džiungles? Zinequeen2024 pasirašanti autorė sukūrė knygiuką apie popieriaus lape žaidžiamą abstraktų strateginį žaidimą „Atžalos“ ("The Pen & Paper Game of Sprouts“). Junk taškus, augink daigus ir laimėk!

Jei taisyklės atrodo painokos, išmėgink kitą tos pačios kūrėjos žaidimų knygiuką – "The Pen & Paper Game of Sims". Ieškok jungčių ir sankirtų klasikiniame „Sim“ žaidime ir išvenk tau priešininko spendžiamų spąstų!

Gruodžio 5 diena. Giesmė apie gatvę

Pailsėjai? Ar nori vėl pasibastyti po apylinkes? Gerai, gerai – neverčiu. Šią užduotį galima įveikti tiek klajojant lauke, tiek tyrinėjant žemėlapius ar kalbinant aplinkinius. Pasvarstyk, kokios istorijos slypi kiekvieną dieną mindomų gatvių pavadinimuose, ką mena upių ir ežerų vardai. Ar gali juos sudėti į eilėraštį? Gal jis pats bus tavo gimtojo miesto formos? O gal įaugs į gatvės grindinį? Gali paieškoti įkvėpimo Monikos Vaicenavičienės ir Agnės Ulytės knygoje „Gatvių susitikimai: o kas, jei Vilniaus gatvės šnekėtųsi?“, bet gal tau užteks ir knygiuko, kurį sukūrė MIT'o biblioteka kartu su Hua Xi. Knygiukas „Vietos poezija“ ("Spatial Poetry") pilnas įspūdingų pavyzdžių bei idėjų.

Jei neturi įkvėpimo eiliuoti, paieškok jo raštuotame Nicole Little knygiuko šablone. Įrašyk tuščiuose laukeliuose pavadinimus, citatas, pamąstymus ir sukurk savo minčių žemėlapį! Jei mintims reikia daugiau vietos, gali atsisiųsti erdvesnį šabloną. Nicole jų daug nupiešė.

Gruodžio 6 diena. Mėgstamiausias knygynas

Kaip manai, gal jau laikas pagalvoti apie dovanas draugams? Jei taupyklėje voras rezga tinklą, pasiguosk, kad dovanos nebūtinai turi būti brangios. Galbūt ką nors pradžiugintų tavo mėgstamiausia knyga? Dar vieną jos egzempliorių gali už porą eurų įsigyti skaitytų knygų knygyne, kurį radai, kai vakar tyrinėjai žemėlapius. Prie dovanos pridėk atvirutę ir Vanessa López knygiuką „Kodėl skaitytų knygų knygynai yra svarbūs?“ ("Why are second-hand bookstores important?".

Jei tavo mieste nėra tokio knygyno, užsuk į muziejų. Gal rasi atvirukų su žymių menininkų reprodukcijomis ar ženkliukų su pačių kūrėjų ar jų kūrinių atvaizdais. Beje, ar žinai, kad 2025 metai Lietuvoje paskelbti Čiurlionio metais? Smagu būtų į atlapą įsisegti Čiurlionį, ar ne? O kol bastysiesi po muziejų, pamąstyk apie tai, kaip daiktai tampa eksponatais. Tau padės Azijos meno muziejaus sukurtas knygiukas „Mano mėgstamiausias daiktas“ ("My Favorite Object").

Gruodžio 7 diena. Kuriame naują knygiuką

O gal knygą gali sukurti tu? Na, visos turbūt nespėsi užbaigti iki Kalėdų, bet knygiukui laiko tikrai pakaks. Gal net ne vienam. Tik pirmiausia pasidomėk, iš kur tie knygiukai atsirado ir kokie jie būna. Tau padės Kels Choo vietiniam zinų festivaliui sukurta atmintinė "Zines 101!". Išvirkščioje pusėje rasi instrukciją, kaip knygiukus lankstyti. Pamėgink pagal ją sulankstyti kelis švarius popieriaus lapus. Tada pagalvok ir savo naujame tuščiame knygiuke užrašyk kelias knygiukų idėjas.

Jei visa tai tau per daug sudėtinga, susirask lietuvišką knygiuką apie knygiukus, kurį sukūrė „Vaiko psichologijos centras“. O sulankstyti jį tau padės Rosa Colón Guerra varliukai iš "Let's make a mini comic!".

Gruodžio 8 diena. Rašome istorijas

Dabar, kai jau tikrai moki lankstyti knygiukus ir nusimanai apie juos, pamėgink sukurti knygiuko vertą pasakojimą. Apie ką jis bus? Ko sieks tavo sukurtas herojus? Kokias kliūtis jam teks įveikti? Kad istorija tvirtai stovėtų ant kojų, ji turi turėti aiškią struktūrą. Jei dar neįgudai konstruoti tokių struktūrų, pasinaudok klasikine – tau padės Robbi Behr ir Matthew Swanson paruoštukas "Pocket Story Builder".

Istorija tavęs neklauso ir mėtosi į šalis? Tada pradėk nuo pasakojimo apie save! Gali pasinaudoti ne visai slaptos draugijos "The Order Of The Zine" / TOOTZ anketa „Kas tu esi?“ ("Who are you?").

Gruodžio 9 diena. Piešiame komiksus

Ar nieko netrūksta tavo istorijai? Gal iliustracijų? Gal net norėtum paversti savo pasakojimą komiksu? Beje, ar pastebėjai, kad Lietuvoje labiausiai mėgstami istoriniai komiksai? Tiesa, kad tokį sukurtum, reikia labai daug žinoti apie senus laikus. Bet tu tikrai gali sukurti dokumentinį komiksą apie tai, kas vyksta šiandien šalia tavęs. Sarah Shay Mirk savo knygiuke rašo, kad komiksas gali pasitarnauti net žurnalistikai! Skaityk „Žurnalistinį komiksą kiekvienam“ ("Comics Journalism for Everyone!") ir sužinok, ko tokiam komiksui reikia. Pamėgink jį sukurti. O jei nori išmokti gudrybių, kaip viską geriau nupiešti, atsiversk Owen B. knygiuką „Vienas prastas rašiklis“ ("1 Bad Pen"). Manai, kad nemoki piešti? Atsipalaiduok! Ir mokykis iš Eve Harms – tau padės knygiukas "How to Draw the 'Eve Harms Way'".

Gruodžio 10 diena. Sluoksnis po sluoksnio

Jei vakar nepavyko visko nupiešti taip, kaip norėjai, nesijaudink. Zinų kūrėjai moka dar vieną triuką – kurti koliažus. Iliustracijas galima lipdyti sluoksniais, marginant lapą iškarpomis, piešiniais, spalvotomis juostelėmis ir net smulkiais daikčiukais - tarsi sienas grafičiais. Dean knygiuke „Kišeninis koliažų kūrimo vadovas“ ("The Pocket Guide to Collage") rasi idėjų ir patarimų, kaip tai daryti smagiausiu būdu.

Gruodžio 11 diena. Gerumo žaidimas

Gal jau nori pailsėti nuo kūrybos? Hmm... O ar įmanoma nuo jos pavargti?! Na, tiek to, nesukim sau galvos. Geriau pažaiskim! Ar žinai, kas yra TTRPG? Tai vaidmenų žaidimai, žaidžiami patogiai susėdus prie stalo. Dažniausiai vienas žaidėjas yra žaidimo meistras, kuris pasakoja istoriją, o kiti mėgina toje istorijoje išgyventi. Bet šiandien į mūsų žaidimą neužklys pabaisos, tik baisiai mieli kačiukai, kuriuos tu turėsi priglausti. Ar pavyks prijaukinti tuos laukinukus? Sužinosi, jei išmėginsi Jessika Rocha sukurtą knygiuką-žaidimą „Katinų paskirstymo sistema“ ("The Cat Distribution System").

Jei vaidmenų žaidimai – ne tavo arkliukas, tiesiog nuspalvink mielus katinus iš Heather Hogan „Kietų katinų spalvinimo zino“ ("Cool Cat Coloring Zine").

Gruodžio 12 diena. Grybaujame :)

Visai nedaug dienų beliko iki Kalėdų. O namus ar papuošei? Pats metas! Girliandos ir eglutės gražu, bet taip įprasta... Gal užauginkim Kalėdoms grybų? Ne, aš nesvaičioju. Ar žinai, kad senais gerais laikais grybai (ypač musmirės!) laikyti Kalėdų simboliu? Daugelyje kraštų musmirės siejamos su sėkme ir laime. Be to, jas labai mėgsta elniai. O kokios gi Kalėdos be devyniaragių elnių? Žinoma, žiemą retas grybas užauga, bet tu gali tokį išdrožti iš šakos, kaip kad rodo Richard Irvine savo knygiuke „Padaryk vietos grybams!“ ("Make Room for the Mushrooms!").

Jei neturi peiliuko, o mama neduoda duonriekio, gali Kalėdoms pasigaminti būgną. (Tada šeima tikrai supras, kad tu norėtum dovanų peiliuko!) Puppetistas užrašė ir nupiešė labai paprastą „Pasidaryk pats būgną!“ ("DIY Drum!") instrukciją.

Gruodžio 13 diena. Skandinaviškos šviesos

Kad jau prisiminėm tradicines musmires, tai pasikalbėkime ir apie skandinaviškus papročius. O tuose kraštuose gruodžio 13 švenčiama šv. Liucijos diena, rengiamas šviesų festivalis, žvakių vainikais pasidabinusios mergaitės veda procesijas. Iškepk skanių, saulutės formos daniškų bandelių ir pavaišink šeimą. Suzanne de Nies sukūrė knygiuką su labai paprastu receptu ("Danish Pastry"), kuriam net galėsi naudoti šaldytos tešlos paruoštukus. Jei tau tai per paprasta, gali tešlą užmaišyti. Arba išsikepti apvalių kaip saulė vaflių! Vaflių knygiuką ne visai slaptam zinų ordinui TOOTZ sukūrė Alec C.

O ką daryti, jei visai nemėgsti ar nenori gaminti? Pavartyk Kieran Riley Abbott knygiuką „Žvakės laikrodis“ ("Candle Clock") ir sukurk savo laikrodį-žvakę!

Gruodžio 14 diena. Eiliuojame kitaip

Ar sugrįžo tavo kūrybinės galios? Labai tikiuosi, nes noriu pakviesti tave kurti matematinius sonetus! Kas tas sonetas? Toks eilėraštis. Kodėl matematinis? Nes parašytas, naudojantis Fibonačio seka. Kas tas Fibonačis? Jei nežinai, siūlau perskaityti labai smagią Hans Magnus Enzensberger knygą „Skaičių kipšas“. Nors išties tau užteks ir Austin Kleon knygiuko „Fibonačio sonetų rašymas“ ("Writing the fibonacci sonnet"). Jei matematinis sonetas atrodo klaidus, parašyk japonišką tanką – 5 eilučių eilėraštį pagal Amber Mccrary atmintinę ("A Tanka mini Zine"). Atmink, kad eilėraštis neprivalo būti rimuotas!

Nežinai, kam tau tie eilėraščiai? Na, visų pirma, tai gražu; be to, eilėraščiai tobulai tinka knygiukams (pagamink dovaną artimiausiam žmogui!). O dar jais galima žaisti! Gal nori pabūti bardu magiškame pasaulyje? Išmėgink Fen sukurtą poetinį žaidimą „Bardas“ ("Bard") ir tau neteks sukti galvos, apie ką rašyti.

Gruodžio 15 diena. Sveikas, pasauli!

Oho! Tik pažiūrėk, kiek tu jau visko sukūrei! O kiekvienam kūrėjui ar kūrėjai gali praversti portfolio internete – asmeninis puslapis su geriausių darbų pavyzdžiais. Nežinai, kaip jį sukurti ir kur patalpinti? Tau padės Manatee knygiukas „Sveiki atvykę į nepriklausomų kūrėjų žiniatinklį!“ ("Welcome to the Indie Web!").

Jei hipertekstas tau dar painokas, gali savo darbus sudėti į „OctoStudio“ pateiktį, kurią galėsi išsaugoti kaip filmuką ir nusiųsti draugams. „OctoStudio“ – savotiškas „Scratch“ analogas išmaniesiems įrenginiams, tik mokantis dar ir reaguoti į įrenginio judėjimą, padėtį, magnetinį lauką. Tikrai smagu! Susipažinti su šia programavimo aplinka vaikams padės MIT'o bibliotekos knygiukas, kuris taip ir vadinasi: „OctoStudio“. Beje, jei tau labiau patinka programuoti dideliame ekrane, bet norisi panašių padėties jutiklių, MIT'o biblioteka turi patarimų, kaip tam panaudoti „micro:bit“ mikrokompiuterį – idėjų paieškok knygiuke „Scratch + micro:bit“. Gal net užsimanysi perrašyti kalėdinių norų sąrašą? Juk su mikrokompiuteriu galima tiek visko nuveikti! Net pasidaryti robotuką robotų kovoms.

Gruodžio 16 diena. Matematiniai saldumynai

Kad jau vakar ėmeisi programuoti, pasakysiu, kad programuotojui be matematikos nė iš vietos! Robotų maršrutai, duomenų apdorojimo algoritmai – visa tai matematika. Manai, kad šio mokslo šaknys karčios? Visai ne! Štai tau saldžių spurgų geometrija ir cukriniai grafai! Matematikė Ayliean knygiuke „Spurzgai“ ("Doughknots") siūlo pasvarstyti, kaip gudriau sumazgyti šiuos saldėsius, kaip cukriniams žmogiukams jaustis ant Möbiuso spurgos ir kokiais tiltais pereiti klampų įdarą.

Jei skirtinguose spurgų matavimuose pasiklysti, išmėgink izometrinį piešimą. Skamba gąsdinančiai, bet idėja visai paprasta. Kita vertus, ją įgyvendinant teks pasukti galvą. Mark Kaercher knygiuką „Piešiant kubus“ ("Drawing Cubes") galima atspausdinti ant abiejų lapo pusių ir treniruotis piešiant figūras, kol širdis apsals.

Gruodžio 17 diena. Tas simetriškas gyvenimas

Ar pastebėjai, kiek daug aplink geometrinių raštų? Visą šį grožį kuria pasikartojimai ir simetrija. Patyrinėk simetrijos dėsningumus su MIT'o bibliotekos ir Alex Berke knygiuku „Nuostabioji simetrija“ ("Beautiful symmetry"), tada pagalvok, kokį simetrišką meno kūrinį norėtum padirbdinti. Gal įkvėpimo rasi paskutiniame puslapyje? O gal norėtum pasiūti skiautinį? Galėtum jį paversti penalu ar pinigine ir padovanoti kam nors per Kalėdas! Apie skiautinių techniką pasakoja Alanna Stapleton knygiuke „Kas kuria skiautinį?“ ("What Makes a Quilt?"), o papildomos informacijos gali rasti šios menininkės svetainėje.

Jei siūti nenori, gali tiesiog nuspalvinti nuostabius geometrinius raštus, kuriuos sukūrė XIX a. ornamentų žinovas ir menininkas Jules Bourgoin. Spalvinimo knygiuką su jo raštais ("Patterns from Bourgoin") nupiešė Stewart C. Russell.

Gruodžio 18 diena. Dailieji algoritmai

Net nuostabiausius ornamentus gali užrašyti algoritmiškai, o tada keisti parametrus ir kurti naujus raštus. Škotų kiltai (priklausomybę klanui rodantys vyriški sijonai) siuvami iš tartano – vilnonio audinio, kurio įvairūs raštai išgaunami eksperimentuojant su gana paprasto algoritmo kintamaisiais. Išsiaiškinti jį gali su Bryan Bischof knygiuku „Matematika & tartanai“ ("Math & Tartans"). Pagal jį sukurk savo klano tartaną! Beje, algoritmu galima aprašyti ne tik spalvas, bet ir juostų pločius. Tam galima panaudoti net tas pačias Fibonačio sekas! Jei įdomu, gali pažiūrėti, kaip tai sekėsi Brady Haran.

O jei žodis „algoritmas“ tau skamba kaip burtažodis (išduosiu, kad jis reiškia taisyklių seką, labai reikalingą rašant kompiuterines programas), pirma pasidaryk savo kompiuterį! Tokiu kompiuteriu gali paversti žurnalo „CS4fn“ ir jo partnerių sukurtą knygiuką ("Build a Computer"). Tik spausdink knygiuką iš png ar docx rinkmenos, nes pdf rinkmenoje nurėžta paraštė.

Gruodžio 19 diena. Blynų mokslas

Turbūt įtari, kad gardi būna ne tik matematika, o gražus – ne tik kompiuterių mokslas. Keliaukime į chemijos valdas išsikepti gardžių ir gražių cheminių blynų! Skamba baisiai? Bet tu, žinoma, supranti, kad be chemijos blynų nebūtų apskritai? Astrochemikė Olivia Harper Wilkins savo knygiuke „Blynų kepimo chemija“ ("The chemistry of cooking pancakes") pasakoja, kokie cheminiai procesai vyksta tau maišant produktus ir kaip tai lemia blynų skonį bei konsistenciją. Labai įdomu! Paskaityk ir iškepk siaubingai moksliškų blynų visai šeimai.

Na, jei blynų nemėgsti, gali pasigrožėti dar vienu mokslu. Su Kanados mokslo ir technologijų muziejumi leiskis tyrinėti skrydžio fiziką. Vartyk knygiuką „Skrydžio zona“ ("The Fly Zone") ir eksperimentuok.

Gruodžio 20 diena. Šviečiantys sveikinimai

Vos kelios dienos liko iki Kalėdų! Pats metas pasirūpinti paskutinėmis dovanomis. Na taip, visada galima užrašyti atvirutę, nupiešti piešinį, bet ar tau nepabodo? Kita vertus, ką pasakytum, jei piešinys šviestų ir mirksėtų? Jau įdomiau skamba, ar ne? Mūsų mylimo MIT'o biblioteka kartu su Jie Qi sukūrė knygiuką apie popierines elektros grandines ("Paper Circuits"). Popierinėmis jos vadinamos, nes kuriamos ant popieriaus lapo klijuojant specialią elektrai laidžią juostą. Jei artimiausioje elektronikos prekių ar edukacinių priemonių parduotuvėje tokios nerasi, nepergyvenk – elektros grandines galima puikiai modeliuoti iš paprasčiausios kepimo folijos juostelių, kurias prie lapo priklijuosi pieštukiniais klijais. Išbandyta! Tereikės įsigyti kelis led'us (būna įvairiaspalvių ir net mirksinčių!) bei porą plokščių baterijų. Jei nemėgsti piešti, popierines grandines gali pritaikyti ir lipdiniams, karoliukų mozaikoms ar paprasčiausiems iš interneto atsisiųstiems ir atspausdintiems šablonams. Kelis tokius rasi MIT'o „PLIX“ forumuose ar Makerspaces.com svetainėje.

Nors skamba labai moksliškai, bet popierines grandines kurti labai lengva. Jei visgi elektronikos prisibijai, pamėgink bent jau nupiešti visai kitokį piešinį. Kad ir sudarytą iš kraigalionių pagal Nicole Little knygiuką „Kraigalionės. Paprastas įvadas į meditatyvų piešimą“ ("Doodle: A Simple Guide to Meditative Drawing").

Gruodžio 21 diena. Lipdukų nebus per daug!

Pakuoji dovanas? Papuošk jas lipdukais! O gal lipdukų nori padovanoti draugei? Ne bėda, jei parduotuvėje nerandi gražių – gali jų pasigaminti namuose iš savo piešinių ar stalčiuje besimėtančių dailių paveikslėlių. Puikią lipdukų gaminimo instrukciją savo knygiuke ("Make Home Made Stickers") pateikė ManMadeZines pasirašanti(s) autorius. Knygiukas buvo sumanytas Helovinui, bet lipdukai tinka visoms progoms – tikrai, tikrai! Man jie labai patinka!

Gruodžio 22 diena. Kartu su šeima

Kūčios ir Kalėdos – šeimos šventė. Ar tavo šeima susirinks prie Kūčių stalo? Gal į svečius jau atvažiavo tolėliau gyvenantys artimieji? O gal tu svečiuojiesi pas senelius? Tai puiki proga pakalbinti šeimyną ir įamžinti ją savo knygiuke. Gali naudoti Sarah Taylor Silverwood „Šeimyninio zino“ ("Family Zine") šabloną.

O gal norėtum daugiau sužinoti apie šeimos kilmę bei tradicijas? Pasišnekėti apie tai, kaip jūs švęsite Kūčias ir Kalėdas? Kodėl jas ir kodėl būtent taip? Ką sužinosi, užrašyk į Alanna Stapleton sukurtą knygiuką-anketą „Viskas apie mus“ ("All about us").

Gruodžio 23 diena. Kepame saldumynus

Oi! Liko tik viena diena iki Kūčių! Ar turėsi kuo pavaišinti šeimą per šventes? Turbūt rytoj virtuvė bus užimta iki pat vakaro, bet šiandien dar spėsi iškepti gardžių sausainių. Jie ilgai negenda, tad galėsi jais ir papuošti Kalėdų stalą, ir pavaišinti bičiulius po švenčių. Man patinka apelsinais ir migdolais kvepiantys sausainukai-džiūvėsėliai iš Sally Wolfe knygiuko ("Orange + Almond Biscotti"). Iškepsi?

O jei į virtuvę visai netraukia, bent jau nuspalvink pačius gardžiausius tortus ir pyragėlius iš knygiuko „Pasivaišink pyragėliu“ ("Have your Cake"), kurį sukūrė Zinthings pasirašanti(s) autorius.

Gruodžio 24 diena. Skaičiuojame žvaigždes

Ar ant stalo jau dvylika patiekalų? Ar papuošta eglutė ir vėlėms lėkštelė padėta? Tada palaukime, kol užsižiebs žvaigždės ir galėsime rinktis Kūčių vakarienės. O kol stebėsi dangų, pagalvok apie žvaigždes ir žvaigždynus. Tau padės Logan Timmins S.A.D. knygiukas apie žvaigždes.

Jei žvaigždžių nesimato pro debesis, patyrinėk šviesą su Kanados mokslo ir technologijų muziejaus knygiuku apie šešėlius ("Casting Shadows") arba nuspalvink Sandrine Pelissier kalėdinį knygiuką-atviruką „Linksmų švenčių“ ("Happy Holidays").

Gruodžio 25 diena. Kalėdos!

Su šventėmis, mano drauge! Apkabinu tave ir kviečiu pasilinksminti. Kiek kalėdinių kvadratėlių užpildysi Julie Klein kalėdinių kraigalionių knygiuke ("Start with a Square. Christmas Edition")? Palenktyniausim? O gal nori kalėdinių galvosūkių? Jei dar tik pradėjai gilintis į kompiuterių mokslus, tau tikrai pravers šventinis žurnalo „CS4fn“ knygiukas ("Merry Christmas from CS4FN"). Kurk, žaisk, džiaukis!

Smagių tau Kalėdų ir Naujųjų Metų!

Advento keliai

2024-11-27T21:00:00Z

Gražus tas Advento metas: spalvingas, bet tykus, pilnas žaidimų, bet mąslus. Skaičiuojantis dienas advento kalendoriais, kuriuose galima slėpti ne tik skanėstus, bet ir skaitinius, klausinius, šiltą buvimą drauge. Nutariau, kad pats laikas į vieną įrašą sudėti didžiausius mūsų advento džiaugsmus, smagiausius atradimus ir geriausias knygas. Kad ir jums švenčių laukimas neprailgtų.

Man gražiausia žiemos tradicija yra advento skaitymai. Skaitome apie žiemą, speigą, Kalėdas. Smaguriaujame artėjančias šventes. Kartais renkamės knygas-advento kalendorius, jau sudalintas dienomis, kartais – tiesiog teminius skaitinius, kurių ilgą sąrašą susidėliojome dar neatmenamais laikais. Štai jis:

2023 metais savo sąrašus atnaujinome, parinkdami 24 su puse sūnaus mėgstamos maginės fantastikos knygas, kuriose veiksmas vyksta per Kalėdas ar viduržiemį. Gavosi išties stebuklingas advento skaitinių kalendorius, kuriuo abu labai didžiuojamės ir jums rekomenduojame.

Rekomenduojame ir knygiukus. Nors mano Meškinas jau senokai išaugo „Vaiko psichologijos centro“ kasmet dovanojamus advento knygiukus, vis tiek juos renkame. Kažką skaitome, bet vis dažniau patys kuriame. Kartais ieškau sūnaus amžiui tinkamų knygiukų svetur, iš jų dėlioju kūrybinį advento kalendorių. Pasakiški tie knygiukai, atvirai sakau!

Būna, kad skaityti nėra kaip, nes leidžiamės į keliones ar kitus nuotykius. Tada mielai klausomės kalėdinių istorijų. Labai žaviuosi Agnės iš „Žydi žaliuoja“ sukurtais „Saulėgrįžos skaitiniais“, tokiais švelniais ir maloniais, kad širdis sąla.

Nuoširdžiai kviečiu pasiklausyti abiejų skaitinių serijų:

Kol Agnė daugiau nieko neįrašė, pritrūkę klausinių galime atverti Lietuvos radijo porą metų kurtą „Pasakų advento kalendorių“.

Žinoma, adventas malonus ne vien literatūrinėmis kelionėmis. Jau kelerius metus mano Meškinas mėgina jėgas, spręsdamas „Advent of Code“ galvosūkius programuotojams. Jo žinių ir įgūdžių kol kas užtenka tik vienai ar dviem užduotims įveikti, bet jis labai stengiasi. Štai ir šį sekmadienį kelsis paryčiais, kad kuo anksčiau kibtų į darbą. Kažin, kodėl „Bebras“ niekada nekėlė tokio entuziazmo? Gal todėl, kad „Advent of Code“ supina smagią istoriją ir rimtas logines užduotis, kurias spręsdami varžosi profesionalai? Meškiukai taip skuba augti.

O kol buvo mažesni, mėginome įvairius STEAM kalendorius su vaizdingais eksperimentais, knebinėjome elektroninius komponentus, terlinomės virtuvėje. Vis dar mielai rekomenduoju kitiems meškiukams šiuos projektus:

Ir, žinoma, kviečiu klausyti adventinių ir kalėdinių dainų. Etninės kultūros globos taryba yra sudariusi kelis puikius grojaraščius. Nemokamai galima klausytis „Youtube“ esančių:

Tiek mūsų advento džiaugsmų. O jei pritrūksite, maloniai kviečiu pasižvalgyti po meškiukų bibliotekos kalėdinę skiltį, kur rasite dar daugiau mūsų skaitinių, žaidimų ir geros nuotaikos.

Giedro ir šviesaus advento!

24+1 fantastiški advento keliai

2023-11-30T21:00:00Z

Gražūs tie advento skaitymai! Taip norisi, kad jie gyvuotų, kad gruodžio vakarais knygomis mėgautųsi ne tik patys mažiausieji skaitytojai su tėvais, bet ir ūgtelėję vaikai, paaugliai. Tik ar rasime, kuo tokius išrankius skaitytojus sudominti? Kviečiu pasivaikščioti po magiškąjį advento miestelį ir išsirinkti TĄ knygą. Kasdien šiame miestelyje atversiu naują langą ir naują kūrinį, kuris galėtų pradžiuginti 10-12 metų maginės fantastikos gerbėją.

Visas magiškojo adventinio miestelio gatves piešė Stable Diffusion XL

Nepažadu, kad rasiu tiek įdomios maginės fantastikos, kurioje veiksmas vyktų per Kalėdas. Galbūt kartais bus mažiau burtų, o kartais – mažiau Kalėdų, bet aš pasistengsiu. Tikiuosi, jums bus taip pat smagu kaip ir man!

Nagi, keliaukime!

Ir pirmoje stotelėje mūsų laukia raganos!

Džo, vaikinukas iš Londono, keliauja į Kenterberį švęsti Kalėdų, mat ten po skyrybų persikėlė jo mama. Tačiau dar traukinyje jis netyčia įsivelia į konkuruojančių raganų ir kerėtojų šutvių konfliktą. O kai iš baimės išlipa ne savo stotelėje ir čia pasiskolina dviratį, jo likimas galutinai pasuka kitu keliu. Taip jau nutinka, kad jis gauna raganos pamirštą dviračiu paverstą šluotą, kuri pajutusi gimtųjų namų kvapą pašėlsta ir nuneša savo keleivį tiesiai į raganų irštvą. Tiesa, šios raganos ne tokios ir piktos, o viena jų – visai šauni jauna mergaitė. Ir visgi: kaip burtų ir magijos pasaulyje išsaugoti sveiką protą, apginti draugiškos raganų šutvės garbę ir neleisti svarbiam artefaktui pakliūti į blogas rankas? Apie visa tai pasakoja Anna Dale, sukūrusi „Raganų knygos paslaptį“.

Anna Dale. Raganų knygos paslaptis. Dail. Rokas Gelažius. Vert. Danguolė Žalytė. Garnelis, 2007. 256 psl.

Knyga paprastutė, bet smagi, jauki, pilna išradingų detalių. Juokinga, bet ne absurdiška. Nuotykinė, bet joje telpa ir drama, ir sudėtingi pasirinkimai, ir draugystė, ir stebuklingas išsigelbėjimas. Ir, žinoma, daug daug burtų, sniego ir kalėdinių dekoracijų!

Už antrojo langelio slepiasi visas stebuklingas kraštas, kuriame jau daugelį metų viešpatauja žiema, bet niekada neateina Kalėdos. Šį kraštą valdo žiauri Baltoji ragana, kurios taip paprastai įveikti negali net pats pasaulio kūrėjas liūtas Aslanas. Jam dar reikia tikėjimo, atsidavimo ir pasiaukojimo, bet iš baimės sustingusioje Narnijoje nėra kam pažadinti šių kilnių jausmų. Į tokią keistą vietą patenka keturi nuotykių ištroškę vaikai. Jei jų širdys bus pakankamai drąsios, į mišką galų gale ateis Kalėdos su didingu Kalėdų Seneliu ir dovanomis visiems kalbantiems žvėrims ir geriems vaikams. Tiesa, dovanų šie gaus kalavijus ir lankus – juk lemiama kova dar nelaimėta!

Tokie nuotykiai skaitytojų laukia turbūt garsiausioje maginės fantastikos knygoje vaikams: C. S. Lewiso apysakoje „Liūtas, ragana ir drabužių spinta“, kurios jau trys leidimai pasirodė lietuvių kalba.

Clive Staples Lewis. Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta (serija „Narnijos kronikos“). Dail. Nijolė Šaltenytė. Vert. Violeta Davoliūtė. Katalikų pasaulis, 1997. 142 psl.
C. S. Lewis. Liūtas, ragana ir drabužių spinta (serija „Narnijos kronikos“). Dail. Pauline Baynes. Vert. Aurelija Jucytė. Alma littera, 2011. 199 psl.
C. S. Lewis. Liūtas, ragana ir drabužių spinta (serija „Narnijos kronikos“). Dail. Pauline Baynes. Vert. Aurelija Jucytė. Alma littera, 2021. 192 psl.

Beje, nors „Liūtas, ragana ir drabužių spinta“ yra visiškai užbaigta istorija, autorius su savo sukurtu labai gyvu ir įdomiu pasauliu skirtis nepanoro ir parašė dar šešias knygas, kurios visos kartu sudaro „Narnijos kronikas“. Jose C. S. Lewisas išdėsto visą Narnijos istoriją nuo sutvėrimo iki dramatiškos pasaulio pabaigos, nepraleisdamas jos pakilimų ir nuopolių, stulbinančios narsos ir juodžiausių išdavysčių akimirkų. Seniausi įvykiai dėstomi knygoje „Burtininko sūnėnas“, tad šioji laikoma pirmąja serijos dalimi, tačiau rašyti autorius pradėjo nuo „Liūto, raganos ir drabužių spintos“ – nuo jos skaitytojai dažniausiai ir pradeda savo pažintį su Narnija.

Prisipažinsiu, „Narnijos kronikos“ neiškart užkariavo mano širdį. Jos, o ypač seniausia dalis – „Liūtas, ragana ir drabužių spinta“, yra ne tik kūrybingos, vaizdingos, fantastiškos, bet dar ir didaktiškos, ir perdėm krikščioniškos – dėl ko, beje, autoriui priekaištavo netgi jo religingas bičiulis J. R. R. Tolkienas. „Užmojai epiniai, bet istorija vienaplanė ir infantili,“ – pamaniau aš ir atidaviau knygas vaikui – galų gale, ne mano amžiaus ir patirties skaitytojams C. S. Lewisas ir rašė. Tik kai penktoje dalyje Meškiukas pavargo pats skaityti ir paprašė pagalbos, aš vėl grįžau į Narniją ir apsidžiaugiau: čia atsirado daugiau erdvės, įvairovės ir, svarbiausia, drąsus, kilnus ir karingas kalbantis peliukas. Juokauju. Tiesiog „Narnijos kronikos“ nuo vieno tomo iki kito vis paauga ir pasikeičia, tad bet kas čia gali rasti kuo pasidžiaugti.

Trečiojoje stotelėje reikia saugotis tamsos raitelio! Jis gali išnirti iš kitos garsios klasikinės maginės fantastikos knygos vaikams – Susanos Cooper „Tamsa kyla“, kurią aš savu laiku praleidau, nes ant neskoningo lietuviško leidimo viršelio nėra nei autorės vardo, nei knygos pavadinimo, tik keistas užrašas: „Išrinktasis. Blogio imperijos iškilimas“. Viskas suprantama, juk knygą išleido prastą šlovę pelniusi leidykla, bet neapsigaukite: „Tamsa kyla“ (aka „Išrinktasis“) verta jūsų dėmesio!

Taigi, po kelių dienų Kalėdos, o dar – vienuoliktasis Vilio gimtadienis. Atrodo, kad šventės praeis kaip visada: ginčijantis su seserimis, laukiant laiškų iš vyresnio brolio, šeriant triušius ir darbuojantis namuose. Tačiau po truputį viskas pradeda keistis, lyg pasaulis imtų nebeatpažinti tokio paprasto, drovaus ir mąslaus Vilio. Užtat jį pasiekia ženklai iš kito pasaulio, nesuprantamo, pilno magijos. Tai jaudintų ir intriguotų, jei ne užuominos, kad kartu su naujomis galiomis berniukui teks ir atsakomybė: juk tamsa jau tvenkiasi ir kovoje prieš ją prireiks galios ženklų. Jų ieškodamas Vilis gali palydėti galvą.

Susan Cooper. Tamsa kyla: Išrinktasis. Blogio imperijos iškilimas. Vert. Rasa Krulikauskienė. Obuolys, 2007. 304 psl.

Beje, „Tamsa kyla“ yra tik viena iš penkių to paties pavadinimo ciklo knygų. Ir net ne pirmoji. Neklauskite manęs, kodėl leidykla sugalvojo išleisti tik antrąją, o kitas verčiau pamiršti. Žinoma, gaila, kad likome be viso klasikinio kūrinio, bet pasidžiaukime nors tuo, ką turime. Galų gale, šiame tomelyje yra visiškai užbaigta istorija, o jos pagrindinis herojus Vilis čia pasirodo pirmą kartą. Be Merimeno (Merlino) priešistorės kaip nors išsiversime. Juk svarbiausia, kad galime pasimėgauti puikiu pasakojimu.

Ar puikiu? Luktelėkite, tuoj paaiškinsiu!

Šiandien S. Cooper knyga gali atrodyti kiek šabloniška. Daug ką mes girdėjome, daug ką skaitėme kitose knygose. Tačiau turėkime omenyje, kad ne Cooper kopijavo kitus rašytojus, o jos kolegas įkvėpė Cooper sėkmė. Juk pirmąją serijos „Tamsa kyla“ dalį rašytoja išleido dar 1965 metais! Už ketvirtąją dalį ji gavo Newbery medalį – garbingiausią JAV vaikų literatūros apdovanojimą, kokį tik gali gauti rašytoja šioje šalyje. Todėl kviečiu nerti į šią knygą ir pasimėgauti tamsoka, mistiška atmosfera, kultūrinėmis aliuzijomis, neskubriu pasakojimu. O svarbiausia – visais žiemos atspalviais: nuo permatomo pirmo sniegelio iki nesiliaujančios pūgos, sniego siena atskiriančios mūsų herojus nuo civilizacijos ir grąžinančios pirmykštę magiją. Beje, net ji nesutrukdo Stentonams švęsti tikrų angliškų Kalėdų!

Ketvirtą langelį praverkite labai atsargiai: ten slepiasi klaikūs padarai, apsimetantys elfais ir net pačiu Kalėdų Seneliu. Naudodamiesi vaikų norais, jie grobia šešėlius. Tik ar šešėlis yra vien paprastas šviesos žaismas? O gal kur kas daugiau? Tai teks išsiaiškinti Peteriui, kuris savo šešėlį pažada atiduoti mainais už draugės pagydymą. Kai kartu dingsta ir gyvenimo džiaugsmas, vaikinukas leidžiasi ieškoti jį apmulkinusių niekšelių, o randa nepažįstamą keistą ir labai pavojingą pasaulį. Jį sukūrė Timo Parvela ir Pasi Pitkänen knygų serijoje „Šešėliai“.

Timo Parvela ir Pasi Pitkänen. Žvangesys (serija „Šešėliai“, 1 kn.). Dail. Pasi Pitkänen. Vert. Viltarė Urbaitė. Alma littera, 2023. 172 psl.
Timo Parvela ir Pasi Pitkänen. Aurorija (serija „Šešėliai“, 2 kn.). Dail. Pasi Pitkänen. Vert. Viltarė Urbaitė. Alma littera, 2023. 156 psl.

Tai gausiai iliustruota aštraus siužeto trilogija visai nemažiems skaitytojams, kurie visgi skaityti nėra labai įgudę. Taip aš paaiškinčiau šių knygų formatą. Turėkime omenyje, kad nepaisant didesnio šrifto, trumpų skyrių, daugybės spalvotų iliustracijų, nedidelės kiekvienos knygelės apimties, šiuose puslapiuose sekama istorija yra išties dramatiška, rupi, paliečianti paaugliams rūpinčias temas. Jei tekstą sudėtume į vieną neiliustruotą leidimą, gautume standartinę „10+“ apysaką. Tikrai taip – vieną apysaką. Štai kodėl truputį stebina leidyklos sprendimas trečiosios dalies neleisti kartu su pirmosiomis dviem. Tikiuosi, ji pasirodys iki Kalėdų, mat panašaus formato Parvelos kiberpanko serija vaikams „Kepler62“ lietuvių kalba taip ir liko be pabaigos.

Timo Parvela – puikus vaikų rašytojas, todėl, net ir neturėdama galimybės perskaityti „Šešėlių“ iki galo, rekomenduoju šią knygą ūgtelėjusiems maginės fantastikos mėgėjams, norintiems išvysti tamsiąją kalėdinių istorijų pusę. Tegu fantastinė serijos prielaida naivi, užuomazga sentimentali, bet detalė po detalės autorius dėlioja spalvingą ir intriguojančią mozaiką, ataudžia sudėtingais psichologiniais motyvais ir kviečia pamąstyti apie ksenofobijos ištakas bei prielaidas. Ir, žinoma, čia taip pat kvepia kalėdiniais meduoliais, eglių spygliais, sniegu ir šalčiu.

Penktojoje stotelėje stovi suolelis, kad susėdusios mudvi galėtume pasiginčyti, ar galima magine fantastika pavadinti čia pat gulinčią Evelyne Brisou-Pellen knygą „Vilkų žiema“. Griežtai tariant, magijos joje nėra, tik žmonių tamsumas ir prietarai, tik XIV amžiaus vidurio religinis mąstymas, sumišęs su baimėmis. Bet aš jūsų paklausiu: o kas ta maginė fantastika ir kuo ji jums taip patinka? Kokią šio požanrio knygą jūs labiausiai mėgstate? Daugelis dešimtmečių į tokį klausimą atsakytų nedvejodami: J. Flanagano „Žvalgo mokinį“ – kiek negrabiai ir paskubomis suręstą seriją, kurioje magijos su žiburiu nerasime. Užtat rasime pasaulį, kurio vystymąsi lemia ne technikos pažanga, bet stebuklo, tegu dažnai ir tamsaus, nuojauta. Tas pats ir „Vilkų žiemoje“. Atverskime šią knygą.

Dar tik lapkritis, bet sušalusią, Šimtamečio karo išsekintą XIV amžiaus Europą jau užvertė sniegas. O su šalčiu iš miško pasirodo vilkai. Išsigandę žmonės ieško kaltų. Žinoma, vilkus priviliojo ragana – mergaitė Žordana, gyvenanti atokioje troboje už kaimo ir vienui viena besirūpinanti savo sesutėmis. Turbūt ji ir pati moka pasiversti vilke! Tai ji drasko avis ir puldinėja vaikus! Kaip kitaip – juk dar maža būdama Žordana paklydo miške ir pragyveno ten visą pusmetį su laukiniais žvėrimis. Mergaitė iki šiol supranta vilkų kalbą. Ant laužo ją!

Vienintelis žmogus, kuris tiki Žordanos nekaltumu, yra klajojantis raštininkas Garenas. Jis – tik neturtingas berniūkštis, pramokęs skaityti ir rašyti, tačiau pasaulio matęs gerokai daugiau nei suvargę kaimiečiai. Nors istorijos apie vilkolakius jį baugina, bet jis pastebi daugybę neatitikimų bei keistenybių, todėl susimąsto: kodėl kažkas taip stengiasi atsikratyti Žordanos? Kas kursto žmones? Ir kas iš tiesų atsitiko užsnigtuose laukuose?

Evelyne Brisou-Pellen. Vilkų žiema (ciklas „Garin Trousseboeuf“, 2 kn., serija „10+“). Dail. Nicolas de Wintz. Vert. Jonė Ramunytė. Alma littera, 2004. 207 psl.
Evelyne Brisou-Pellen. Vilkų žiema (ciklas „Garin Trousseboeuf“, 2 kn., serija „Pegaso vaikų kolekcija“). Vert. Jonė Ramunytė. Alma littera, 2022. 174 psl.

Taigi, „Vilkų žiema“ – toks mistinis istorinis detektyvas, švelnesnis „Rožės vardo“ variantas jaunesniesiems paaugliams. Labai intriguojantis ir įtraukiantis. Tačiau beskaitant jums gali kilti šiokių tokių įtarimų, kad autorė mėgina kažką nuslėpti apie apysakos herojų ir pasaulį. Įtarimai pagrįsti – „Vilkų žiema“ yra antroji pasakojimų apie Gareną knyga, todėl visi reveransai skaitytojui sudėti pirmosios dalies puslapiuose. Ir įdomiausia, kad rasti tos pirmosios dalies lietuvių kalba jums nepavyks – 2004–2005 metais „Alma littera“ išleido tik antrą, trečią ir ketvirtą iš dvylikos serijos knygų, o 2022 metais dar kartą perleido antrąją (tik be iliustracijų). Neįsivaizduoju, kokia netikusi turėjo būti pirmoji dalis, kad leidykla ryžosi tokiai šunybei, bet „Vilkų žiemą“ net ir be įžangos skaityti labai, labai įdomu!

Man pačiai „Vilkų žiema“ buvo tikras atradimas. Tai tamsoka knyga apie gerų žmonių likimus niūriais laikais. Skaitykite, jei norite trumpam užsukti į užsnigtą viduramžių kaimą, kurio gyventojai vienodai tiki ir Dievu, ir burtais, kur su atsidavimu meldžiasi ir medžioja raganas, kur laukiniai žvėrys būna kilnesni už žmones. Evelyne Brisou-Pellen puikiai sukūrė tą nesibaigiančios žiemos atmosferą. Žiemos, sustingdžiusios ir gamtą, ir žmonių širdis. Bet visgi knyga skirta jauniems skaitytojams, todėl viskas baigsis laimingai ir mes galėsime leistis į naujus nuotykius su Garenu.

Šeštojoje stotelėje traukinys sustoja. Gerai, kad ne antrojoje – toji po vandeniu, ir kas žino, kokie padarai ten tyko! Šeštojoje saugu – tai pati jaukiausia iš visų Naktinio Ekspreso aplankomų vietų. Tūkstančių žvakių karalystė. Čia lengviausia surasti dingusiuosius – laiko nešamus žmones, kurie pasijuto niekam nereikalingi. Kaip ir vienuolikmetės Danjos močiutė, kuri tokia sena, jog pradeda pamiršti ne tik savo mėgstamų bandelių receptą, bet ir anūkių vardus. Kad susigrąžintų mylimą močiutę, Danja turi ne tik drąsiai leistis į kelionę po prisiminimus, saugomus siurrealistiškose traukinių stotyse, bet ir užbaigti senelio pradėtą grandiozinį „Chronometro“ projektą. Ji turi perjungti bėgius, kad ieškotojų traukinys galų gale išvažiuotų iš tų nelaimingųjų pasąmonės labirintų. Ir reikia suspėti iki Kalėdų, kitaip kai kas gali žūti!

Tokį keistą magiškojo mokslo ir mokslinės magijos pasakojimą sukūrė Karin Erlandsson, parašiusi knygą-advento kalendorių „Naktinis ekspresas“.

Karin Erlandsson, Peter Bergting. Naktinis ekspresas: 24 skyrių pasakojimas. Dail. Peter Bergting. Vert. Mantas Karvelis. Alma littera, 2021 (2022). 208 psl.

Įspūdingu stimpankiniu viršeliu pasipuošusi, spalvotų iliustracijų kupina knyga prasideda tikrai puikiai. Čia tiek daug sodrių detalių, spalvingų veikėjų portretų štrichų, paslapčių, baugių nuojautų ir švelnumo, kad „Naktinį ekspresą“ tikrai sunku skaityti po skyrių per dieną visą advento laikotarpį, kaip autorių sumanyta. Norisi čiupti ir praryti – sužinoti, kuo baigėsi šios klajonės po svetimas svajones ir lūkesčius. Išsiaiškinti, kaip veikia laiko srovės. Pamatyti, kas slypi neprieinamoje dvidešimt ketvirtojoje stotyje. Deja, fantastinė dalis rašytojai pavyko prasčiau nei psichologinė. Ir kuo arčiau pabaigos, tuo labiau siužetas skečiasi per siūles. Gal K. Erlandsson net ir nemanė, kad jis svarbus? Juk galų gale visas tas naktinis geležinkelis pastatytas iš tikėjimo ir ilgesio – racionalaus proto čia nelabai ir reikia. Man dėl to truputį liūdna: galų gale maginė fantastika nuo pasakos tik tuo ir skiriasi, kad pirmosios pasaulis nuoseklus ir veikia pagal tam tikrą sistemą, tegu ir neįmanomą mūsų akimis žiūrint. Atrodo, kad autorė to kosmologinio savo idėjos potencialo taip ir neįgyvendino. Ir vis tiek: kviečiu užžiebti raudoną žvakę ir pakeliauti vėžių sniege nepaliekančiu traukiniu. Grįžti iki Kalėdų tikrai spėsite!

Septintąjį langelį turbūt atveriate įtariai: juk žadėjau dalintis magine fantastika, o čia, žiū, tai viduramžių mistika be magijos, tai magija be viduramžių dūmo! Mano sūnus jau protestuotų: geriausiose knygose būtinai turi būti pilių, drakonų, burtininkų ir raganų! Šiandien rasime jų visą tuntą, nes po septintuoju langeliu slepiasi Angie Sage sukurtas septintojo sūnaus „Septintas sūnus“, kuris, kaip žinia, visada turi ypatingų galių.

Taigi, prieš pat ilgiausią metų naktį eiliniam burtininkui iš pilies lūšnynų gimė septintas sūnus. Vaikelis buvo silpnas ir tėvas išskubėjo parnešti jam stiprinančių žolelių, o grįždamas pusnynuose rado mergytę pamestinukę. Tik ji ir tapo tėvams paguoda, kai paaiškėjo, jog mažasis Septimas pasimirė ir pribuvėja išnešė jo kūnelį palaidoti. Mergaitę tėvai saugojo kaip akies vyzdį, juolab kai ėmė įtarti, jog ši yra netikėtai žuvusios pilies valdovės įpėdinė. Dešimt metų šeimyna gyveno tylutėliai, niekam nepasakodama apie tai, kad mažylė nėra jų dukra, bet blogio jėgos aptiko mergaitės pėdsaką. Prieš pat Viduržemio šventę jai teko bėgti iš namų su nepažįstama burtininke, o šeima išsibarstė slapstydamasi pelkėse ir dykynėse. Taip prasideda pavojingi, stulbinantys ir magiški nuotykiai, kurių sniegynuose rasime Vendrono raganų laužus, vaiduoklių smuklę pilies sienoje, žiurkių pasiuntinukių biurą, skydinius vabalus sargybinius ir patį Septimą, sugrįžusį iš ano pasaulio. Tik nesubloguokit nuo šventinio kopūstų ir ungurių galvų troškinio!

Angie Sage. Septintas sūnus. Dail. Mark Zug. Vert. Zita Marienė. Alma littera, 2006. 216 psl.

Jau iš tokio pristatymo turbūt aišku, kad į vieną knygą viską sutalpinti ir nepalikti palaidų galų pasiutiškai sunku. Todėl autorė ilgam apsistojo šiame įspūdingame pasaulyje ir parašė septynias knygas apie Kirbinių šeimą ir jų draugus bei dvi knygas su pasakojimais, papildančiais pagrindinę liniją. Kiekviena knyga – atskiras nuotykis su savo užuomazga ir išbaigtu finalu, bet visgi gaila, kad lietuvių kalba mes teturime dvi „Septimo Kirbinės“ dalis, nors „Alma littera“ anuomet anonsavo leisianti trilogiją (Angie Sage tik tris tomus tebuvo tada parašiusi).

Apskritai lietuvių kalba išleistos kokybiškos tradicinės maginės fantastikos vaikams ir jaunesniems paaugliams yra visai nedaug. Tokios, kad būtų gražiai parašyta išsami istorija, įtraukianti ir stebinanti, pilna nuotykių, bet be ryškių smurtinių ar erotinių epizodų, o kartu ir be išlygų, kad ką čia tie vaikai supras – supaprastinkim ir nesigilinkim. Tai štai: „Septintas sūnus“ yra ta reta išimtis, ta ideali maginė fantastika vaikams, kurią malonu skaityti net ir tėvams. O svarbiausia – ji suteikia tokį jaukaus buvimo pasaulyje pojūtį. Ir pasiūlo labai gražų šeimos modelį. Kai stos didysis speigas (o jis visados ateina po Viduržemio šventės), atsiverskite šią knygą – ji sušildys.

Pro aštuntą langelį atsargiai dirsčioja gražuolė Oksana – nesupranta, iš kur tokia tamsa nusileido, kai ką tik taip ryškiai švietė mėnuo ir kalėdotojai dūko sniege, numetę savo maišus su surinktomis vaišėmis. Saugokis, Oksana! Tai velnias pavogė mėnulį ir smuko pro kaminą į Solochos pirkią. Juk visi žino, kad Solocha – ragana! Tik Vakula, jos sūnus, burtų nekenčia, todėl priecerkvyje nutapė tokį bjaurų ir apgailėtiną kipšą, kad tas dabar iš kailio neriasi, atkeršyti mėgina. O geriausias kerštas – sužlugdyti Vakulos planus vesti Oksaną!

Stebuklų kupiną istoriją apie meilės ir tamsiųjų jėgų kovą Kalėdų išvakarėse dar XIX a. pradžioje sukūrė ukrainiečių rašytojas Nikolai Gogol. Ta nedidukė apysaka „Kalėdų naktis“ pirmą kartą pasirodė antrojoje „Vakarų viensėdyje ties Dikanka“ knygoje, o vėliau dažnai būdavo leidžiama atskiromis, gausiai iliustruotomis knygelėmis. Labai jau tas tekstas skalsus, sodrus, karnavališkas, pagardintas spalvingomis XVIII a. ukrainiečių papročių, pasakų ir buities detalėmis – taip ir norisi nupiešti! Deja, lietuvių kalba „Kalėdų naktį“ turime tik ekonomiškai išleistose rinktinėse.

Nikolajus Gogolis. Vakarai vienasėdyje prie Dikankos; Mirgorodas („N. Gogolio kūrinių serija“). Vert. Motiejus Miškinis. Vaga, 1979. 453 psl.
Nikolai Gogol. Baubas ir kitos geriausios istorijos („Auksinio Obuolio“ serija). Vert. Motiejus Miškinis. Obuolys, 2020. 560 psl.

Visgi tiems skaitytojams, kurie nori ne tik įsivaizduoti, bet ir pamatyti kazokų apdarus, Oksanos kaspinus, margintus dubenėlius ir raižytas skrynias, galiu šį bei tą patarti. Bibliotekose galima rasti puikiai iliustruotus „Kalėdų nakties“ leidimus ukrainiečių kalba (tai vertimai: pats Gogolis rašė daugiausia rusų kalba, praturtindamas tekstus ukrainietiškais epigrafais bei vaizdingais žodeliais). Susiraskite tokią knygelę lietuviškam vertimui papuošti ir širdžiai palinksminti. Kartu sužinosite šį bei tą apie kaimynų kultūrą ir papročius!

Man „Kalėdų naktis“ labai įdomi – tegu ir įmantriai parašyta, o kartu liaudiškai rupi, gruboka, tegu pilna nevaikiškų užuominų, tabokos ir degtinės nevengiančių personažų. Bet tuo pat metu joje tiek išmonės ir savitumo, kad norisi dešimt kartų ilgesnio teksto. Kas, o kas man papasakos apie tą zaporožietį su skraidančias virtiniais, a?! O apie šluotas su autopilotu ir velnius, šokančius mėnesienoje?

Žinoma, galite sakyti, kad anokia čia maginė fantastika! O aš pasakysiu, kad man ir K. Borutos „Baltaragio malūnas“ – kuo puikiausia maginė fantastika, kol mokykloje analizuoti nereikia. „Vakarai viensėdyje ties Dikanka“ į „Baltaragio malūną“ daug kuo panašūs. Ypač jei šį suplaktume su M. Valančiaus „Palangos Juze“ ir šiek tiek pabarstytume pikantiškais G. Boccaccio ar F. Rabelais pipiriukais. Paragaukite!

Devintas langelis... O devintas langelis išdaužtas! Jei tikėtume ponu Čanu iš „Arnko“ išparduotuvės žaislų skyriaus, pro jį ką tik išlėkė atgiję plastikiniai elniai, tempdami roges, kuriose... Kuriose sėdėjo tas sukčius, neseniai įsidarbinęs Kalėdų Seneliu! Sukčius, kuriam net nereikėjo netikros barzdos prie kostiumo! Bet ša! Kas ten žvilgčioja pro išdaužtą langą? Ar tik ne Baisuoklis Sniego Žmogus? Ko tik nenutinka Blekbaryje ir jo apylinkėse!

Trumpas istorijas su smagiais ir paikais nuotykiais apie Kalėdas, žiemą ir sniegą parašė pasaulinio garso fantastas Terry Pratchett. Jos sugulė į tomelį, dėsningai pavadintą „Netikra Kalėdų Senelio barzda“ (žinoma, jokios netikros barzdos knygoje nerasime nė su žiburiu, bet toks jau tas Pratchettas!).

Terry Pratchett. Netikra Kalėdų Senelio barzda. Dail. Mark Beech. Vert. Daiva Krištopaitienė. Alma littera, 2023. 192 psl.

Ir visgi visus Plokščiojo pasaulio gerbėjus turiu įspėti: tegu kalėdines istorijas rašė tas pats Pratchettas, bet čia jis nevisai toks, kokį mes prisimename. Nieko nuostabaus: turbūt kiekvienas rašytojas turi slaptą stalčių, užverstą ankstyvaisiais plunksnos bandymais, idėjų apmatais, juodraščiais. Palikdamas šį pasaulį, Pratchettas prisakė visus savo užrašus sunaikinti (kas ir buvo padaryta, iškilmingai suvėžinus kietąjį diską volu), bet gedintys gerbėjai atkniso visokias senas, karjeros apyaušriu pseudonimais pasirašytas publikacijas spaudoje ir ėmėsi karštligiškai iš jų lipdyti naujas knygas. Jau pasirodė penkios tokios rinktinės, iš kurių dvi: „Netikra Kalėdų Senelio barzda“ bei „Drakonai Griūvančioje Pilyje“ buvo išverstos ir į lietuvių kalbą. Nemažai šių ankstyvųjų apsakymų galima sujungti į ciklus: apie Blekbarį, apie karalius ir karalystes, apie kilimų žmones, bet jie išbarstyti po skirtingus rinkinius ir net sudėti ne chronologine tvarka. Tad prisiskaičius „Netikros barzdos“, tų pačių istorijų tęsinių teks pasiieškoti vartant kitus tomelius.

Prisipažinsiu, kai išvydau, kad lietuviškai pasirodė „Netikra Kalėdų Senelio barzda“ ir „Drakonai Griūvančioje Pilyje“, šiek tiek suglumau: juk Pratchetto literatūrinis palikimas išties milžiniškas. Dešimtys jo knygų yra tapusios kultinėmis, o lietuvių kalba mes jų perskaityti vis dar negalime! Net jei kalbėsime tik apie vaikų ir paauglių literatūrą, kur paskutinės nepakartojamos Tiffany Aching (Marlinės Skauduolės) serijos knygos? Kur nuostabusis Morisas su visais savo mokytais graužikais? Vietoje to leidykla mums siūlo iš pašalių sušlavinėtus žymaus meistro kūrybinės veiklos galiukus ir skiauteles?

Taip nusiteikus, žinoma, naujomis knygomis nepasidžiaugsi. Bet kai aš pradėjau skaityti „Drakonus“, o vėliau – ir „Netikrą barzdą“, greitai atlyžau. Tegu šios knygos visai kitos svorio kategorijos nei Marlinės ar Maksvelo nuotykiai, bet jos irgi žavios. Smagiai paikos, bet ne infantilios, trumpos, bet taiklios – tarsi jaukūs ir neužgaulūs anekdotai žiemos vakarams praskaidrinti. Be to, šie jaunojo Pratchetto apsakymai yra labai įkvepiantys kūrybai. Jei jauniesiems skaitytojams papasakosime, kad didelę dalį šių tekstų autorius rašė dar paauglystėje ar vos iš jos iškopęs, jei pasiūlysime panagrinėti, kaip apsakymai padaryti (o jie išties labai aiškiai struktūruoti, visos dedamosios reljefiškos ir akivaizdžios), tikiu, sulauksime ne vieno smagaus kūrybinio bandymo. Tad kviečiu į kūrybinę Terry Pratchetto vardo laboratoriją, apsimetančią paprasta kalėdine knyga!

Už dešimtojo langelio nesislepia jokia staigmena. Juk visi gerai pažįstame berniuką su žyme kaktoje, berniuką, kuris išgyveno ir vėlyvą rudenį pateko į nesvetingus giminaičių maglų (žiobarų) namus, kur nepatyrė jokios šilumos, nesidžiaugė jokiomis šventėmis. Bet vieną dieną į duris pasibeldė keistas padaras, atnešęs kvietimą į burtininkų mokyklą. Dabar tereikia sėsti į nematomą traukinį, važiuojantį iš nematomo perono. Mokykloje Hario laukia tikra draugystė ir bjaurios priekabės, įdomūs mokslai ir siaubingi pavojai. Ir pirmos tikros Kalėdos!

J. K. Rowling „Hario Poterio“ serijoje nuotykiai nesibaigia visus metus, bet daugeliui skaitytojų šios knygos siejasi būtent su Kalėdomis. Ir dabar tūkstančiai fanų išsitraukia savąsias poteriadas, kad pasimėgautų mėgstama istorija prieš šventes. O dar jie žiūri pagal Rowling knygas sukurtus filmus, kur Kalėdos pavaizduotos taip gražiai – tiesiog neįmanoma atsispirti!

J. K. Rowling. Haris Poteris ir Išminties akmuo (serija „Harry Potter“, 1 d.). Vert. Zita Marienė. Alma littera, 2023 (2000-2005, 2007-2009, 2014-2019, 2022). 247 psl.
J. K. Rowling. Haris Poteris ir Išminties akmuo (serija „Haris Poteris“, 1 d.). Vert. Zita Marienė. Alma littera, 2021 (2020). 248 psl.
J. K. Rowling. Haris Poteris ir Išminties akmuo (serija „Haris Poteris“, 1 d.). Dail. Jim Kay. Vert. Zita Marienė. Alma littera, 2022. 254 psl.

„Haris Poteris“ sulaukė neįtikėtinos sėkmės visame pasaulyje, tad ir Lietuvoje be gausybės pakartotinių leidimų mes turime tris skirtingai apipavidalintus variantus. Vienas pasipuošęs klasikiniais viršeliais. Antras buvo išleistas serijos dvidešimtmečio proga atnaujintais viršeliais – šiuolaikiškesniais, mistiškesniais ir patrauklesniais vyresniems skaitytojams. O trečias – ypatingas, kolekcinis iliustruotas leidimas. Šio lietuvių kalba išleistos dar tik keturios dalys iš septynių, sudarančių pagrindinį ciklą. Kiekvieną ciklo dalį galime skaityti kaip atskirą istoriją, bet pradėti vis tiek verta nuo „Hario Poterio ir Išminties akmens“, kur susipažįstame su visais herojais ir pačiu fantastiniu HP pasauliu. Tik nepamirškime, kad prašmatnias Kalėdas galima rasti ir „Paslapčių kambaryje“, „Fenikso brolijoje“ ar kitose knygose.

O dar „Hario Poterio“ pasauliui priklauso galybė kitų knygų: scenarijų, fantastinių žinynų, pasakų ir net receptų rinkinių! Vienas knygas parašė pati Rowling, kitas – kiti autoriai. Ši visata vis dar plečiasi ir jūs galite būti jos dalimi (jei tik norite)! Ir kiekvienoms Kalėdoms susirasti naują haripoterišką dovaną.

Rizikuoju užsitraukti skaitytojų nemalonę, bet aš pati nesu didelė „Hario Poterio“ gerbėja. Manau, kad tai neblogai parašyta tradicinė britų fantastika vaikams (su daugybe etiniu požiūriu abejotinų smulkių kabliukų), o didžiulį serijos populiarumą lėmė ne tiek išskirtinis autorės meistriškumas, jos sukurtos istorijos ir veikėjų originalumas, kiek sėkmingai susiklosčiusios aplinkybės. Matyt, todėl Rowling taip ir nepavyko platesnio skaitytojų rato sužavėti kitais savo kūriniais. Mano vaikis „Hario Poterio“ iki šiol taip ir neperskaitė, o aš jo pernelyg neraginu, bet, žiūrėdama į naująjį iliustruotą leidimą, vis stipriau jaučiu, kad tuoj tuoj suteiksiu serijai antrąjį šansą: na, labai jau įspūdingai atrodo tos knygos! Gal jau per šį adventą, a?

Dėmesio, dėmesio! Vienuoliktoje stotelėje tuoj nusileis skraidantis laivas! Kalėdų jis neatgabens, užtat atskraidins į mūsų adventinį miestelį tiek sniego ir ledo, kiek čia jo dar nematėme. Juk šis laivas grįžta iš ekspedicijos į pačius šiauriausius kraštus, kur ieškojo legendinio ledo miesto. Į tą miestą kažkada iškeliavo ir dingo Timio mama. Ar katinui ir jo draugėms pavyko ją rasti? Ar pavyko rasti nors pačią Baltėjos salą? O gal ji seniai paskendo? Juk jau kurį laiką sklinda gandai apie globalinį atšilimą ir nenumaldomai kylantį vandenį, pasiglemžiantį vis daugiau žemės.

Apie šiuos nuotykius šiaurėje pasakoja švedų dailininko (o dabar ir rašytojo) Henriko Tammo knyga „Nindzė Timis ir Ledo miestas“.

Henrik Tamm. Nindzė Timis ir ledo miestas. Dail. Henrik Tamm. Vert. Elžbieta Kmitaitė. Nieko rimto, 2020. 160 psl.

Tai penktoji ir kol kas paskutinioji serijos apie žvėrelius nindzes dalis. Ir nors ją galima skaityti atskirai, bet kodėl gi nepasinaudojus reta proga, kai lietuvių kalba turime visas iki vienos serijos knygas! Juolab, kad istorijos gausiai iliustruotos ir gražiai išleistos ant baltutėlio storo popieriaus, švelniais viršeliais. Be to, kaip teko patirti, jos be galo patinka daugumai vaikų.

Aš „Nindzės Timio“ serijos nepavadinčiau nei literatūros šedevru, nei milžinišku iliustratoriaus pasiekimu, bet ji turi savito žavesio. Paprastučiai, iš klišių ir literatūrinių citatų surinkti siužetai visgi atskleidžia neįprastą, savo atmosferą turintį pasaulį ir patraukliai įrėmina vaikams įdomius personažus. Ką čia vaikams! Duokite ir man maginės fantastikos apie katžmogių ir lemūržmogių gyvenamus miestus – mielai skaitysiu.

Tiesa, „Nindzės Timio“ knygose magijos nedaug. Tai greičiau be galo reto vaikų literatūroje stimpanko draugystės su pasaka pavyzdys: istorijos apie pramonės perversmo laikais pasaulio pokyčius lemiančius neįmanomus išradimus ir neįtikėtinas konstrukcijas iš graviruoto metalo ir odos, kai čia pat stūkso lūšnynai ir vargetos garbsto karalius. Dvylikamečiams visa tai turbūt bus per daug pasakiška ir jie stimpanko ieškos Philipo Reeve'o „Mirtingose mašinose“ ar Philipo Pullmano „Jo tamsiosiose jėgose“, bet jaunesni skaitytojai galbūt atras rašytoją, kalbantį jų kalba ir įkvepiantį konstruoti amžinuosius variklius. Ir dar kviečiantį šią baltą žiemą pasižvalgyti po šiaurines dykras. Na, o ko daugiau galėtum norėti?

Dvyliktame langelyje dega šviesa. Jei pro jį pažvelgsime, pamatysime kalnus keisčiausių knygų apie elfiškas rankdarbių tradicijas ir Ozo šalies paukščius, drakonų receptus ir architektūros pagrindus paršiukams. O kokių skaitinių dar galėtume tikėtis užkeiktame uždarame mieste, kuriame gyvena užsimaskavę amžinieji – tik iš pasakų mums pažįstamos nemirtingos būtybės? Jas čia įkalino Vilhelmas Grimas (taip, iš tų garsiųjų brolių Grimų!), mėgindamas išvengti karo tarp magiškų padarų ir žmonių. Štai kodėl Grimų palikuonių miestelyje daugelis nekenčia ir štai kodėl tiems palikuonims tenka čia palaikyti tvarką ir teisingumą. Oi, ne to tikėjosi Sabrina ir Dafnė Grim, kai dingus tėvams turėjo persikelti pas močiutę! Kai tau vienuolika ar vos septyneri, nesvajoji per naktis parduotuvėje tarp kalėdinių žaisliukų tykoti vagišių ar sprukti nuo įširdusio milžino. Bet kažkas juk turi viskuo pasirūpinti!

Michaelas Buckley sukūrė apie tai didžiulę maginių detektyvų seriją „Seserys Grim“, kurios dvi pirmosios dalys išleistos ir lietuvių kalba. Antrojoje knygoje kaip tik pasakojama, kaip mergaitės Kalėdų išvakarėse bando išaiškinti kraupų nusikaltimą, įvykdyta tiesiog mokykloje. Be sesučių Grim miestelis niekaip neišsivers – juk šerifas Kumpinis jau taip nusiplūkė, kad nespėja nė eglutės pabaigti puošti!

Michael Buckley. Keisti įtariamieji (serija „Seserys Grim“, 2 kn.). Dail. Peter Ferguson. Vert. Vita Šileikienė. Alma littera, 2008. 304 psl.

„Seserų Grim“ serija turi jungiantį siužetą – tai dingusių tėvų paieškos ir kova su ekstremistine organizacija, siekiančia išlaisvinti amžinuosius ir padėti jiems perimti pasaulio valdžią į savo rankas. Tačiau kiekviena knyga taip pat yra atskira detektyvinė byla, todėl, nubraukusios vieną kitą ašarą dėl ir šįkart nebaigto versti ciklo, visgi galime be didelių dvejonių pradėti skaityti bet kurią jo dalį ir nebijoti, kad istorija liks be pabaigos. O jei tą pabaigą išsiaiškinti labai knietės, žinokite, kad anglų kalba yra devyni nuotykių tomeliai ir dar viena knyga su papildoma medžiaga magiškojo Feriport Lendingo gerbėjams. Tiesą sakant, originalo kalba skaityti verta dar ir dėl to, kad lietuviškas vertimas nėra labai kokybiškas.

Beje, turiu perspėti ir dėl turinio: nors serijos herojai atrodo labai nerimti ir nebaisūs, bet siužetas aštrus, o Grimų šeimos tiriami nusikaltimai išties šiurpūs. Adekvataus santykio su žiaurumu autorius savo skaitytojams nepasiūlo, nors ir skiria dėmesio patyčių, išankstinių nuostatų ir ksenofobijos klausimams. Bet ko aš čia skambiais žodžiais kalbu apie pramogai skirtas knygas! O jos išties gali tapti puikia pramoga žiemos vakarams. Nuotykiai lipa vieni kitiems ant kulnų, simpatiški herojai rikiuojasi kiekviename tomelyje, humoras praskaidrina juodžiausias akimirkas, o paauglių problemos aptariamos nutaisius supratingą miną. Be to, kur dar rasime pašte besidarbuojančių milžinų, nykštukų-biurokratų, užkandines laikančių raganų ir piktąjį Vilką Pilką, užsiimanti joga, kol paršeliai puošia eglutę!

Jei pravėrusios tryliktąjį langelį, žengsime į tą įtartiną rūką, persikelsime toli toli – į kraštą, kur magija dar neišsisklaidė, o kalnuose gyvena siaubingi padarai, prieš kuriuos atsilaikyti gali tik dvorfų padermė. Kalnų papėdėje stūkso apleistas dvaras, į kurį prieš pat Kalėdas atvežami trys nelaimingi našlaičiai: dvi sesės ir jų broliukas. Begalinėje našlaičių prieglaudų virtinėje tai jų paskutinė stotelė ir vaikai iš jos nieko gero nesitiki. Bet ši vieta dar keistesnė, nei jie nuogąstavo. Kodėl prieglaudoje nėra jokių kitų vaikų? Kodėl miegamųjų langai grotuoti? Kam priklauso šiurpi apleista laboratorija rūsyje? Ir kaip ištverti vis grįžtančius prisiminimus apie tas Kalėdas prieš dešimt metų, kai tėvai juos apkabino paskutinį kartą ir atidavė nepažįstamam burtininkui?

Atsakymus rasime Johno Stephenso parašytoje nuotykių, magijos ir laiko kelionių kupinoje „Pradžios knygų“ trilogijoje, kurios pirmoji dalis, „Smaragdinis atlasas“, dar ir atskleis mums didžią paslaptį: kokias Kalėdų giesmes mėgsta dvorfai (spoileris: apie kalnakasybos subtilumus).

John Stephens. Smaragdinis atlasas (1 kn.). Vert. Valdemaras Kvietkauskas. Alma littera, 2012. 328 psl.

Visa bėda, kad tų Pradžios knygų yra net trys ir jų galias įvaldyti turi trys vaikai, todėl, suprantama, istoriją rašytojas sudėjo į trilogiją, o lietuvių kalba mūsų mieli leidėjai išleido tik dvi jos dalis. Tad ir vėl man tenka kartoti, kad pabaiga slepiasi burtų ūkanose, bet jūs galite sužinoti visą tiesą apie pirmosios Pradžios knygos – Atlaso magiją. O tada, po smagių Kalėdų su burtininkais, dvorfais ir senosiomis gentimis, dar surasti Ugnies knygą ir apgailėti vertime pasiklydusią paskutiniąją. Paguosiu, kad šie pasakojimai tikrai gali būti skaitomi atskirai.

O skaityti juos verta, jei mėgstate maginę fantastiką apie stebuklingus pasaulius šalia mūsų ir jei nebijote kiek žiauresnių scenų. Žinoma, mūsų herojai išgyvens visur – juk juos saugo likimas ir rašytojo plunksna! Vyresni skaitytojai šį lemtingą rašytojo prisilietimą atpažins daug kartų ir turbūt vietomis nervinsis, kad tie personažai tokie žiopli, o blogiečiai šabloniški, bet, tikiu, ras ir kvapą gniaužiančių nuotykių, ir jautrių scenų, ir komiškų detalių. Tad atverskime stebuklingąjį Atlasą ir persikelkime tiesiai į Kalėdų vakarėlį!

Na, gerai: keturioliktoje stotelėje taip pat pastatysime suolelį, kad galėtume prisėsti ir aptarti, kur baigiasi literatūrinė pasaka ir prasideda maginė fantastika. Bet sakykit ką norit, o šios kalėdinės serijos aš tikrai negalėjau praleisti! Skirtingai nuo daugelio kitų istorijų apie skraidančius elnius ir stambų vyruką kamine, Mattas Haigas knygose „Kaip Kalėdų berniukas tėčio ieškojo“, „Mergaitė, kuri išgelbėjo Kalėdas“, „Tėtušis Kalėda ir aš“ mėgina sukurti fantastinę erdvę, kurioje visi įprasti vakarietiškų Kalėdų simboliai ir ritualai būtų logiški ir tarpusavyje derantys, paaiškinti per savotišką elfų magijos kompleksą ir mitinių būtybių ekosistemą. Svarus argumentas, ar ne? O dabar žvilgtelėkime į pirmosios knygos siužetą.

Seniai seniai, kai Suomija buvo neturtingas alkstantis kraštas, o Norvegijoje apskritai gyveno kokie aštuoni žmonės, medkirčio sūnus Nikolas išsiruošė ieškoti tėčio. Ne, šio nepagrobė troliai, piratai ar piktieji burtininkai. Tėtis tiesiog pavargo būti vargšas ir iškeliavo medžioti elfų. Juk už nematytą neregėtą elfą valdovas turėtų gerai sumokėti! Bet legendinis elfų miestas toli, o Nikolą piktoji tetulė baigia nuvaryti į kapus, todėl berniukas nusprendė nieko nebelaukti ir leistis tėčio pėdsakais į šalčiausią ir atšiauriausią kraštą. Kas galėjo pagalvoti, kad ši pavojinga kelionė visiems laikams pakeis Kalėdų tradicijas!

Matt Haig. Kaip Kalėdų berniukas tėčio ieškojo: tikroji Kalėdų Senelio istorija. Dail. Chris Mould. Vert. Rasa Stamkauskienė. Tyto alba, 2016. 272 psl.
Matt Haig. Mergaitė, kuri išgelbėjo Kalėdas. Dail. Chris Mould. Vert. Rasa Stamkauskienė. Tyto alba, 2017. 344 psl.
Matt Haig. Tėtušis Kalėda ir aš. Dail. Chris Mould. Vert. Augustė Burbaitė. Tyto alba, 2020. 307 psl.

Mattas Haigas parašė ne tik tris knygas apie tai, kaip Nikolas tapo Tėtušiu Kalėda arba Santa Klausu (jei šnekėtume fėjų kalba!), apie tai, kaip sunku jam buvo įtikinti vaikus Kalėdų stebuklais ir kaip teko kovoti su piktaisiais magiškais padarais, bet dar ir kelias istorijas apie šalutinius originalios serijos personažus. Lietuviškai galima paskaityti apie peliuką Miką, kuris kartu su Nikolu atkeliavo į elfų kraštą. O angliškai dar rasime porą pasakojimų apie Tiesos fėją, kuri negali meluoti, bet baisiai mėgsta sprogimus bei piktus pokštus ir yra šiek tiek įsimylėjusi Tėtušį Kalėdą.

Iškart prisipažinsiu: Haigo kalėdinė serija priklauso tam požanriui, kuris mudviem su sūnumi nėra artimas. Čia net viršelių dizainas šaukte šaukia, kad knyga skirta R. Dahlio ir D. Walliamso (Lietuvoje šią nišą užima T. Dirgėla) gerbėjams. Nors „Kalėdų berniuko“ autorius pasakoja apie skaudžius ir tragiškus įvykius, bet niekada nesiliauja šmaikštauti, tad net artimųjų žūtis ar pasakiškų būtybių nusikaltimai atrodo lyg smagaus anekdoto epizodai. Ir ne: man nepatinka sprogstančios galvos, visai nepatinka. Štai kodėl šį langelį atverti patarčiau tik tiems, kam artimesnis juodas humoras, į dideles gelmes nepretenduojantis groteskas, ką linksmina personažų paikystės. Užtat šiems skaitytojams serija turėtų būti tikrai naudinga. Mat, kaip ir Dahlio ar Walliamso knygose, po šiuo grubesniu luobu yra ir tų svarbių, tegu elementarių vertybių, kurias autorius nori nemačiom įbrukti į skaitytojo kišenę. Ir pagrindinė jų labai paprasta: svarbu tikėti savimi, nes tai, kas atrodo neįmanoma, yra galimybė, kurios tu kol kas nesupranti. Išnaudokite visas galimybes tapti geresniais, mieli skaitytojai!

O, ne! Neatverkite šio langelio! Ten slepiasi drakonai! Jie, žinoma, mieli ir sumanūs, bet suprantate, kad jei antrą Kalėdų dieną už lango rasite porelę drakonų, tai jais teks rūpintis per visas atostogas... kol atvažiuos dėdė Mortonas ir susirinks savo augintinius. O žymusis mitinių padarų tyrinėtojas Mortonas Piklis niekada neskuba. Įsivaizduojate, kokių eibių spės iškrėsti sparnuotieji nenaudėliai, jei nusivešite juos į tėčio pilį? Ten jau ruošiamos naujametinės vaišės ir guli milžiniškas kalnas fejerverkų. Ar aš pasakiau „fejerverkų“? O, ne! Tučtuojau patraukite drakonus!

Apie ugnimi spjaudančių žvėrių priežiūros ypatumus net kelias knygeles parašė Joshas Lacey. Žieminės istorijos sudėtos knygoje „Drakonų prižiūrėtojas atostogauja“ ir nuo jų tiesiog neįmanoma atsitraukti.

Josh Lacey. Drakonų prižiūrėtojas atostogauja (serija „Drakonų prižiūrėtojas“, 2 kn.). Dail. Garry Parsons. Vert. Rita Kaminskaitė. Alma littera, 2018. 144 psl.

Kuo gi jos tokios įdomios? Na, tie drakonai krečia tiek šunybių, kad į šimtą knygų nesurašytum! Juolab tokių plonyčių knygelių, kokias kuria Joshas Lacey, kad patrauktų jaunuosius skaitytojus, dar tik neseniai pramokusius dėlioti žodžius. Taip, taip, būtent jiems skirta „Drakonų prižiūrėtojo“ serija, bet ji tokia maloniai ironiška, su daugybe nuorodų šeimyniniam skaitymui ir net paslėpta drama bei pažintiniu turiniu, kad gali būti įdomi ir gerokai vyresniems skaitytojams, norintiems smagiai pakikenti. Galbūt todėl, rengdama lietuvišką leidimą, „Alma littera“ nutarė į kiekvieną tomelį sudėti po dvi istorijas. Taigi, aš jums rekomenduoju antrąją iš dviejų serijos lietuvių kalba knygų, kurioje yra trečia ir ketvirta originalios serijos dalys. O iš viso tų dalių, kad žinotumėt, jau yra dešimt!

Jei kada sakiau, kad nelabai mėgstu „baisiai juokingų“ knygų, tai truputį perdėjau. Man tikrai patinka S. Townsend Adriano Moulo dienoraščių pirmoji dalis ar Ch. Nöstlinger apysakos vaikams. Džiugina mane ir „Drakonų prižiūrėtojas“. Humoras šiose istorijose neįžeidžiantis, veikėjai mieli, o pats sumanymas tiesiog žavingas! Prisiminkime, kaip dažnai jaunieji maginės fantastikos gerbėjai pasvajoja apie kišeninį aitvarą, naminį drakoną ar draugišką elfą? Bet kas iš tiesų nutiktų, jei šiuolaikiniuose namuose apsigyventų drakonas?! Ką darytumėte, jei jis peršaltų ir imtų čiaudėti ugnimi? O jei ilgais nagais suraižytų sofą? O įsivaizduojate, kokio dydžio krūvelę jis prikrautų ant kilimo, jei pamirštumėte išvesti pasivaikščioti? Nors, žinoma, su juo būtų smagu žaisti sniege. Ir jis tikrai galėtų išgelbėti, jei prasidėtų gaisras! Tad skaitykime, smaginkimės ir parsigabenkime suvenyrų iš Mongolijos – šalies, kuri Vakarų pasaulio vaikų literatūroje beveik neegzistuoja!

Šešioliktoje stotelėje mūsų tyko dvasios! Žinoma, dvasios ir vaiduokliai turi savo jaukią mistinės ir siaubo literatūros nišą, bet toji niša vis vien glaudžiasi magiškojo pasaulio paribiuose. Net tada, kai mūsų dvasios tėra alegorija pamokančioje istorijoje, menančioje liūdnus pramoninio perversmo Anglijoje laikus.

Sveiki atvykę į dūmuose paskendusį Londoną, kurio ankštuose, šaltuose kambarėliuose grūdasi nuskurę ir alkani žmogeliai. Net per Kalėdas jie negali iki soties pavalgyti ir sušilti, jei tie, kam šiame gyvenime labiau pasisekė, nepasidalins savo geru. Bet ar lupikautojas paleis iš nagų bent vieną pinigėlį vargšų labui? Štai čia ir pasirodo dvasios, kurios turi pažadinti įmigusią seno gobšuolio sąžinę. Juk jis ne visada buvo toks! Laikas jam priminti kitokias Kalėdas, kada jis dar mokėjo džiaugtis ir mylėti.

Istorija apie gobšuolį Skrudžą, jo bičiulį vaiduoklį ir tris Kalėdų dvasias jau seniai tapo klasika, tad Charleso Dickenso „Kalėdų giesmę“ patartina perskaityti visiems fantastinės ar tiesiog geros literatūros gerbėjams.

Charles Dickens. Neeiliuota Kalėdų giesmė; Varpai. Dail. H. M. Brock. Vert. Elena Kuosaitė-Jašinskienė. Žaltvykslė, 2005. 199 psl.
Charles Dickens. Kalėdų giesmė (serija „H. Ch. Anderseno medalis“). Dail. Robert Ingpen. Vert. Vilija Vitkūnienė. Nieko rimto, 2019 (2016). 192 psl.
Charles Dickens. Kalėdų giesmė. Vert. Elena Kuosaitė-Jašinskienė. Obuolys, 2021 (2020). 160 psl.

Lietuvių skaitytojai su Skrudžu galėjo susipažinti dar 1922 metais. Nuo to laiko pasirodė daugybė kitų leidimų, bet ne visi jie buvo verti dėmesio: sutrumpinti, adaptuoti, versti iš tarpinių kalbų. Galima paminėti tris vertingesnius leidimus, tarp kurių neabejotinai išsiskiria „Nieko rimto“ pristatyta „Kalėdų giesmė“ su nuostabiomis Roberto Ingpeno iliustracijomis. Meistriški Roberto Ingpeno piešiniai kartais ima rodytis per daug vienodi ir pasikartojantys, bet „Kalėdų giesmėje“, man regis, dailininkas pranoko pats save, sukurdamas dūmuose ir rūkuose paskendusį XIX amžiaus Londono paveikslą. Verta paminėti ir dar vieną knygą, įdomią ne tiek savo tekstu, kiek vaizdais. 1998 metais „Alma littera“ išleido visą „Kalėdų giesmės“ enciklopediją, leidžiančią vaikams geriau pažinti Dickenso aprašomą pasaulį.

Charles Dickens. Kalėdų giesmė: populiariausia pasaulyje Kalėdų klasika, sutrumpinta jaunajam skaitytojui pagal paties Dickenso santrauką (serija „Žvilgsnis į klasiką“). Sutr. Shona McKellar. Dail. Andrew Wheatcroft. Vert. Julija Lapienytė. Alma Littera, 1998. 64 psl.
Charles Dickens. Kalėdų giesmė. Vert. Elena Kuosaitė-Jašinskienė. Obuoliukas, 2013 (2009, 2010). 160 psl.
Charles Dickens. Kalėdų giesmė. Vert. Elena Kuosaitė-Jašinskienė. Obuolys, 2020. 128 psl.

Skaityti Ch. Dickensą šiais laikais nelengva – mus jau jaudina kitokie siužetai, mes įpratę prie kitų tropų, kitaip suvokiame literatūros paskirtį. Tačiau viliuosi, kad skaitydami įspūdingai iliustruotą knygą, jaunesnieji paaugliai pajus tą tamsių Londono skersgatvių atmosferą, tą šiurpą, kai belstukas netikėtai virsta vaiduoklio galva ar svetima švytinti ranka lėtai atitraukia užuolaidą. O po to lygiai taip pat smalsiai apžiūrinės Viktorijos laikų Londono gatves ir namus (ypač jų virtuves!), skaitys apie šventinius patiekalus ir tradicijas. Man regis, prieš Kalėdas tai gali būti labai smagu!

Septynioliktas langelis atsiveria tiesiai į jūrą, į mažytę Aranmoro salą, kur senąjį audrų sergėtoją ką tik pakeitė jo anūkas Fionas. Apie berniukui tekusius išbandymus pasakoja Catherine Doyle knyga „Prarasto potvynio kariai“, nukelsianti mus į paskutines dienas prieš Kalėdas tuo nelemtu metu, kai tamsa grasina visam pasauliui. O prasidėjo viskas taip nepastebimai...

Vieną žiemos rytmetį netoli salos išnėrė vandenė – žiauri būtybė ryklio dantimis ir apvaliomis kaip mėnuliai akimis. Ji ieškojo berniuko, kurio kraujyje įkalinta jūros magija. Tam vaikui lemta užbaigti prieš tūkstančius metų prasidėjusį karą tarp dviejų galingų burtininkų. Ir kam rūpi, kad ši žiema berniukui galėjo būti ypatinga – pirma proga per daugelį metų pabūti su artimaisiais, kurių galų gale nebeslegia siaubingos paslaptys. Bet... tik tak: ragana pradėjo skaičiuoti laiką ir per žiemos saulėgrįžą jos besielė kariauna ketina grąžinti į žemę didžiausią blogį. O berniuko šeima puošia eglutę ir kepa imbierinius sausainius...

Catherine Doyle. Prarasto potvynio kariai. Dail. Bill Bragg. Vert. Toma Gudelytė. 700 eilučių, 2022. 320 psl.

„Prarasto potvynio kariai“ yra antroji „Audrų sergėtojo“ trilogijos knyga. Kiekviena dalis pasakoja savo istoriją, kurios susipina į vieną kovos su senoviniu blogiu paveikslą, tad galima jas skaityti ir atskirai. Trečioji knyga lietuvių kalba dar neišleista, bet „700 eilučių“ turi planų seriją užbaigti, todėl susipažinti su pirmomis dviem dalimis verta. Arba bent atsiversti antrąją – žieminę istoriją.

„Audrų sergėtojo“ knygos – tai kelionė į tamsoką ir pavojingą salų ir senovinės magijos pasaulį, kur dabartis ir praeitis neatskiriamai sulydytos žvakių burtais. Nuoširdžiai rekomenduoju skaityti visiems, kas nori pajusti jūrą kraujyje, vėją po oda, leistis į magiškus nuotykius, bet ko negąsdina lengva pasmerktumo ir neišvengiamumo miglelė. Plačiau apie šią seriją jau pasakojau ankstesniame meškiukų bibliotekos įraše. Neatskleidžiau tik, kaip atrodo Kalėdos saliečių lūšnelėse, belaukiant paskutiniojo mūšio. Skaitykite „Prarasto potvynio karius“ ir pamatysite patys!

Už aštuonioliktojo langelio ūžia girnos – ten malūnas. Bet Švarckolmo malūne Kalėdų niekas nešvenčia. Kalėdos visiems primena, kad tuoj baigsis metai, ir Švarckolmo meistras už stebuklingas galias ir amžiną gyvenimą turės susimokėti savo gizelio gyvybe. Dvylika gizelių drebėdami laukia metų pabaigos ir kiekvienas paslapčia tikisi, kad jo skolas apmokės kitas, o pačiam pavyks tapti meistro įpėdiniu. Kaip išsigelbėti Krabatui, jaunam Saksonijos bastūnui, viduržiemį užklydusiam į baisųjį malūną?

Šiurpią istoriją iš sorbų pasakų ir legendų nuaudė Otfriedas Preußleris. Jo „Krabatas, arba treji metai užburtame malūne“ menkai primena tokias juokingas ir šiltas knygas kaip „Plėšikas Hocenplocas“ ar „Raganiukė“.

Otfrydas Proisleris. Krabatas, arba Treji metai užburtame malūne (serija „Siaubų autobusas“, 4 kn.). Vert. Teodoras Četrauskas. Dail. Rūta Lelytė. Lietus, 1996. 205 psl.
Otfried Preußler. Krabatas, arba treji metai užburtame malūne. Dail. Nathie Block. Vert. Teodoras Četrauskas. Nieko rimto, 2021 (2019). 256 psl.

„Krabatas“ tapo vaikų ir paauglių literatūros klasika, tad lietuvių kalba jau pasirodė net penki skirtingi jo leidimai, neskaičiuojant pakartotų tiražų. Visuose juose naudotas tas pats T. Četrausko vertimas ir skiriasi jie tik apipavidalinimu, kurį galime rinktis pagal skaitytojų skonį ir išmanymą: nuo iliustruotų „10+“ serijos knygų iki solidaus ir stilingo, tik vinjetėmis pagražinto „Nieko rimto“ varianto.

Ką bepasirinktumėte, susiraskite jaukią antklodę ir šiltos arbatos. Jūsų laukia labai šiurpus ir šaltas pasakojimas apie lemtingus sprendimus, draugystę ir ištikimybę. Ir apie tikslus, kurie nepateisina priemonių. Man regis, šiomis dienomis labai svarbu tai prisiminti. Bet kai skaitysite, kaip piktas Krabatas išmeta kalėdinius papuošimus, prisiminkite, kad gyviesiems visada lieka vilties. Ir trečiosios Kalėdos Kozelio raiste atneš visai kitas naujienas. Tik sulaukit.

Yra tokia tradicija – prieš Kalėdas skaityti sentimentalias istorijas. Žodį „sentimentalios“ čia rašau be jokios pašaipos. Geriausios jų yra labai gražios, jausmingos, pamokančios, pasakojančios apie stebuklus ir neįtikėtinus sutapimus, kurie keičia žmonių gyvenimus. Apie tai ir Marko Leino „Kalėdų istorija“.

Prieš pat Kalėdas Mikalojaus tėvai išplaukia į jūrą – jie ieško pagalbos netikėtai apsirgusiai mažylei Adai. Deja, audringi vandenys paskandina valtį. Berniukas lieka našlaitis, o jo sesutė pavirsta undinėle. Tuo tiki tik jis vienas, bet metai po metų Mikalojus grįžta prie jūros pasveikinti Ados su gimtadieniu ir Kalėdomis. Metai po metų jis eketėje skandina dovanas ir kažkas gelmėse jam atsako.

Marko Leino. Kalėdų istorija. Vert. Viltarė Urbaitė. Nieko rimto, 2022 (2012, 2014, 2016, 2018, 2020). 248 psl.

Be Marko Leino „Kalėdų istorijos“ švenčių negalime įsivaizduoti jau vienuoliktus metus. Ši knyga užkariavo skaitytojų (o gal dovanotojų?) simpatijas ir perleista net šešis kartus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad istorija apie tai, kaip mažas našlaitis užaugo tikru Kalėdų Seneliu, turėtų patikti tik visai nedideliems vaikams, bet viskas ne taip paprasta. Knyga graudi, tragiška ir sudėtinga. Kad įžvelgtum šios knygos veikėjų meilę gyvenimui, gebėjimą džiaugtis mažais dalykėliais, kad įvertintum, kaip likimo išbandymai nuskaidrina, taurina žmogaus sielą, reikia šiek tiek paaugti. „Kalėdų istorija“ spaudžia ašarą, bet tai tikra tradicinė kalėdinė knyga apie vidinę šviesą ir stebuklą. Ir į skyrius ji suskirstyta taip, kad būtų patogu skaityti advento vakarais, po mažą žingsnelį artėjant prie kalėdinio išsipildymo. Ar leisitės jo ieškoti?

Kieno ten pasišiaušusios plunksnos kyšo iš pusnies? Oi, ne plunksnos – susivėlęs kuodas! Degtukė, ugningo temperamento dešimtmetė menininkų atžala, Kūčių naktį sniege randa kūdikėlį. Bet ar jis tikras? Atrodo, ne visi jį mato. Ir pati Degtukė kartais nesupranta, ar vaikelis egzistuoja, ar tik buvo jos susapnuotas ligos patale. Kūdikis? Vaiduoklis? Angelas? O kad būtų taip! Jo pagalbos labai reikia! Juk kai namuose nėra Kalėdų, viskas žlunga...

Ką gi, žiemos vaikelio paslaptį padės atskleisti Laura Sintija Černiauskaitė, parašiusi knygą „Žiema, kai gimė Pašiauštaplunksnis“.

Laura Sintija Černiauskaitė. Žiema, kai gimė Pašiauštaplunksnis. Dail. Edita Suchockytė. Tyto alba, 2014. 126 psl.

Kad jūs žinotumėt, kokie skalsūs personažai laukia šios knygos puslapiuose! Visiškai pakvaišę menininkai tėvai, grafaitė Michalina su savo prijaukinta pelėda ir kitais augintiniais, Pašvilpaitis – amžinas paštininkas, kuriam visada tik trisdešimt ketveri, šarvuotas archeologas, kurį reikia maitinti šaukšteliu ir daugelis kitų keistų draugų bei kaimynų. O kur dar pati Degtukė – aštri it dagys mergaitė, turinti didelę širdį! Tas personažų paradas, pamirštų Kalėdų atmosfera, karščiuojanti Kūčių nakties mistika mane išties sužavėjo. Gaila, kad prasidėjus detektyvinei linijai, pasakojimas išskysta ir praranda tą grafinį tikslumą. Bet knygelė tokia nedidukė, o dar ir gražiai iliustruota, kad su Degtuke nueiti kelią nuo Kūčių iki Naujųjų Metų, nuo vaidų iki susitaikymo, nuo atstūmimo iki priėmimo tikrai nesunku. Verta pamėginti!

Tai pats puošniausias advento miestelio langelis. Nenuostabu: juk čia Šakelės vilos langas. Niekas kitas nemoka taip išgražinti namų Kalėdoms kaip jaunoji vilos šeimininkė Hedviga ir jos vyresnysis brolis Henrikas! Julianas toks laimingas, kad susidraugavo su ta mergaite. Rodos, po sesers mirties jis neteko visko: švenčių, šeimos ir net draugų. Galbūt Hedviga padės jam atsigauti? Ir dar senasis spaustuvininkas – juk jis toks geras žmogus! Bet kodėl jis sako nesiartinti prie Šakelės? Ir kas vyksta tuščiuose kambariuose, kai Hedviga iš jų pasitraukia?

Šviesi kalėdinė istorija susipina su šiurpiomis nuojautomis Majos Lunde ir Lisos Aisato knygoje „Sniego sesė“.

Maja Lunde. Sniego sesė: Kalėdų istorija. Dail. Lisa Aisato. Vert. Alvyda Gaivenienė. Tyto alba, 2019. 200 psl.

„Sniego sesė“ yra pirmoji dar nebaigtos „Metų laikų kvarteto“ serijos knyga. Serijos, kurios dalys susietos tarpusavyje ne bendru siužetu ar herojais, o bendra koncepcija. Tai įspūdingos padidinto formato knygos-albumai, pasakojančios apie mėginimą susigaudyti savyje po skausmingų išgyvenimų, apie savęs paieškas ir rankiojimą po šukelę. Be to, kiekviena knyga mus nukelia į kitą metų laiką. Be žieminės „Sniego sesės“, sudalintos 24 adventiniais skyreliais, mes lietuvių kalba dar turime pavasarinę „Lilę ir Saulės sergėtoją“. Autorės jau sukūrė ir vasarinę dalį, kurios vertimo dar nesulaukėme.

Puošnios ir gausios Lisos Aisato iliustracijos Majos Lunde „Sniego sesei“ gali suklaidinti – kad ir kokia spalvinga, ši knyga tikrai ne mažyliams! Beveik dešimtmetis jos herojus prieš Kalėdas turi įveikti ilgą gedėjimo ir susitaikymo kelią. Netekties skausmas jį nubloškia į fantazijų ir vizijų pasaulį, kur jis klaidžioja tarp mirusiųjų. Nelengva tema, netikėti siužeto vingiai iš skaitytojo reikalauja susikaupimo, atidumo detalėms ir įgūdžių apmąstyti tekstą, būdingų nebent paaugliams. Bet – taip! – tai tikra, puiki fantastinė advento knyga, pakylėjanti ir suteikianti jėgų atlaikyti gyvenimo negandas.

Dvidešimt antras langelis veda į paslaptingąjį Aventeros pasaulį. Ten per amžius šviesa kaunasi su tamsa, o nuo kovos baigties priklauso ne tik Aventeros, bet ir Žemės likimas. Šįkart į mūšį stos nauja šviesos gynėja Laura. Tik ji pati dar to nežino. Laurai atrodo, kad ji visai paprasta Žemės mergaitė, mėgstanti „Harį Poterį“ ir žirgus, norinti, kad per jos tryliktąjį gimtadienį pasnigtų, ir bijanti artėjančių Kalėdų – juk per praėjusias šventes dingo jos tėtis.

Lauros nuotykius knygoje „Laura ir Aventeros paslaptis“ pasakoja Peteris Freundas.

Peter Freund. Laura ir Aventeros paslaptis (serija „Laura“, 1 kn.). Dail. Tina Dreher. Vert. Teodoras Četrauskas. Alma littera, 2003. 456 psl.

Tų nuotykių tikrai nemažai, o pasakojami jie iš lėto, todėl Peteris Freundas parašė ne vieną, bet net septynias milžiniškas knygas. Šešios iš jų, sudarančios vientisą ciklą, išverstos į lietuvių kalbą. Paskutiniosios dalies, leidžiančios pažvelgti į Lauros ateitį, teks ieškoti vokiečių kalba. Arba neteks – skaitytojai sako, kad verčiau pasitenkinti šešiomis knygomis.

Nežinau, aš čia menka patarėja. „Laura“ man labai priminė vadinamąją fanfiction (gerbėjų kūrybą), kuri labiausiai džiugina kaip tik originaliosios serijos mėgėjus. O Freundo tekstuose daugiausia, žinoma, „Hario Poterio“. Tik jei Rowling savo kūrinyje ironizuoja ir šaržuoja, tai „Laura“ siaubingai rimta, su operetiškai kontrastingais herojais ir dramatiškais pareiškimais. Kas, beje, daugybei jaunų skaitytojų patinka. Todėl jei kokia skaitytoja (ar skaitytojas) žavisi magine fantastika, bet dar nedaug jos yra skaičiusi, gali būti, kad ši serija bus tikras atradimas. Paskubėkite: Aventeros paslaptį turėsite atskleisti greitai: nuo gruodžio ketvirtos iki dvidešimt antros dienos! Kitaip per Kalėdas nebus jokio sniego!

Dvidešimt trečias langelis neatsidaro! Užpustytas. O už jo saldžiai parpia mažieji troliai. Ak, ne! Vienas troliukas pabudo ir mėgina išlįsti pro stoglangį! Ar jis neišsigąs sniego? Juk jo padermė žiemos nepažįsta, užmiega lapkritį ir drybso iki pat pavasario. Kas gi šįkart nutiko? Gal šalčio dvasioms prireikė, kad kažkas jas pamatytų šviežiu žvilgsniu? Tada jos puikiai pasirinko. Niekada žiemos neregėjęs troliukas geriausiai supras žiaurius jos stebuklus, pažins keistus jos padarus, kurių vasarą niekur nesutiksi.

Visi šie stebuklai surašyti Tove Jansson knygose „Stebuklinga žiema“ ir „Nematomas vaikas“ (apsakyme „Eglutė“).

Tove Jansson. Stebuklinga žiema:
Tove Jansson. Trolis Mumis ir žiema. Dail. Tove Jansson. Vert. Jonė Ramunytė. Žaltvykslė, 1993. 192 psl.
Tove Jansson. Baisus vidurvasaris. Stebuklinga žiema („Troliai Mumiai“, 3 kn.). Dail. Tove Jansson. Vert. Laima Bareišienė. Garnelis, 2020 (2006, 2008). 287 psl.
Tove Jansson. Eglutė:
Tuvė Janson. Nematomas vaikas ir kiti apsakymai (serija „H. K. Anderseno premijos laureatai“). Vert. Laima Bareišienė. Lietus, 2000. 160 psl.
Tove Jansson. Kometa atskrieja; Nematomas vaikas („Troliai Mumiai“, 4 kn.). Dail. Tove Jansson. Vert. Laima Bareišienė. Garnelis, 2016 (2007, 2008). 325 psl.

Šios knygos yra iš „Trolių Mumių“ serijos, kuri lietuvių kalba atskiromis knygomis leista ne kartą, bet pilna apimtimi pasirodė tik tada, kai darbo ėmėsi „Garnelis“. Gaila tik, kad ši leidykla įpratusi kelias istorijas dėti po vienu viršeliu, tad ir mūsų žieminiai pasakojimai turi glaustis prie vasariškų. Kita vertus, esu tikra, kad pradėjusios skaityti kurią nors Jansson istoriją, vis tiek negalėsite padėti knygos į šalį ir graušite pasakojimą po pasakojimo – nesvarbu, žieminį ar rudeninį, kol nebeliks nei vieno! Nors parašyti jie taip, kad būtų skaitomi nepriklausomai vienas nuo kito.

Trolių Mumių pasaulį sudaro ne tik apysakos bei apsakymai, bet ir paveikslėlių knygos, komiksai, dainynai... Tiesa, iš lietuvių kalba išleistų šių papildomų knygų Jansson plunksnai priklauso vos vienas komiksų albumėlis. Likusios „Nieko rimto“ leidžiamos Mumių istorijos su Jansson kūryba niekaip nesusijusios, jas kuria kiti autoriai originalių kūrinių motyvais. Bet galime pasidžiaugti, kad sausį lietuviškai turėtų pasirodyti spalvotas pirmojo Jansson komikso leidimas (nespalvotą variantą jau buvo galima rasti leidinyje „Troliai Mumiai: 1“)!

Ką gi, Tove Jansson „Stebuklinga žiema“ - tikra žiemos skaitymų klasika, o „Eglutė“ – kalėdinis perliukas. Ir nesakykit, kad anokia čia fantastika – tik pasaka mažiesiems! Taip, pirmosios istorijos pasakiškos, naivios ir paprastos, bet su kiekviena knyga trolių Mumių pasaulis augo, sudėtingėjo, raizgėsi painiais ryšiais, kol virto visa magiška visata, įdomia net suaugusiam skaitytojui. Taip jau nutiko, kad mano vaikystę Mumių knygos aplenkė, tad „Stebuklingą žiemą“ bei „Tėtį ir jūrą“ aš aptikau jau studentaudama ir visiškai apsalau. Man tos knygos suvirpino tas pačias stygas kaip ir „Žiedų valdovas“. Nejuokauju!

Iš pirmo žvilgsnio „Stebuklinga žiema“ paprasčiausiai pasakoja apie pirmąją pažintį su šiuo metu laiku, puošniu ir smagiu, bet kartu žiauriu ir alkanu. Tačiau visą laiką kirba įtarimas, kad ši istorija turi net ne dvigubą, o kokį keturgubą dugną. Daugelyje Mumių serijos knygų tvyro paradoksali atmosfera: nuolatos jauti, kaip šilti santykiai su šeima ir draugais neištirpdo gilios vidinės vienatvės, bet „Stebuklingoje žiemoje“ ta vienatvė ypač smelkianti, perkeičianti, virstanti kažkokiu mistiniu išgyvenimu. Net šiurpuliukai laksto. O dar ta knyga stebėtinai aktuali mūsų laikais. Skaitai ir mąstai apie migraciją, pabėgėlius ir gerovės valstybės trapumą.

Mažoka kalėdinių dzinguliukų? Ką gi, mažieji troliai Kalėdas švenčia apsakyme „Eglutė“, įeinančiame į „Nematomo vaiko“ rinkinį. Čia trolių Mumių bičiulė Tove Jansson pasinaudoja proga ironiškai pakomentuoti kalėdinį šurmulį. Trumpame pasakojime netikėtai šventėms pažadinti Mumiai mėgina susigaudyti, kas vyksta: kam reikia eglės ir kuo ją „aptaisyti“, kodėl Kalėdos reikalauja vaišių ir dovanų, o svarbiausia – kaip permaldauti šią baisią dvasią, taip išvarginusią kaimynus bei draugus?

O jūs pasirengę klajoti po sniegynus su troliais ir oriai pasitikti didžiausią žiemos šventę?

Ar čia dvidešimt ketvirta stotelė? Tik kur ji? Ir kuriais metais? Maža mergaitė nusivijo ėriuką – pliušinį ėriuką, kuriam nusibodo kalėdinis prekybos centro šurmulys ir kasos aparatų tarškėjimas. Jiedu pabėgo iš žiemos į pavasarį, sutiko angelą Efirielį ir su juo leidosi trumpiausiu keliu į senųjų laikų Betliejų. Bet ką reiškia ši istorija, kurią Joakimas rado sename advento kalendoriuje? Ar ji visiškai pramanyta? Bet kodėl tada 1948 metų laikraščiuose rašoma apie Elisabet Hansen, dingusią per Kalėdų mugę? Ir kodėl senasis gėlininkas saugo moters iš Palestinos, kurią jis vadina Elisabet, nuotrauką?

Tai didžioji „Kalėdų paslaptis“, kurią užrašė Josteinas Gaarderis ir kurią rekomenduojama skaityti it advento kalendorių: po vieną skyrių per dieną iki pat Kalėdų.

Jostein Gaarder. Kalėdų paslaptis. Dail. Stella East. Vert. Justė Nepaitė. Tyto alba, 2014. 280 psl.

Nors iš pirmo žvilgsnio istorija apie advento kalendorių ir Betliejų atrodo paprasta, bet su kiekvienu skyriumi ji užmena vis daugiau mįslių, verčia susimąstyti apie visą tą sudėtingą kultūrinį, geografinį ir politinį kontekstą, iš kurio ji dosniai užmaišyta. Be to, knygoje supintos kelios siužeto gijos, keli Betliejaus istoriją įrėminantys pasakojimai, kurie nuolatos, be galo atsiveria ir užsiveria, atskleisdami naujas gelmes, naujas kryptis – tarsi bedugnė skrynutė. Tad dviem sakiniais neįmanoma pasakyti, apie ką ši knyga. Gal ji yra tiesiog apie laiko ir erdvės apgaulingą tvirtumą, pramušamą iš žaislų lentynos iššokusio ėriuko su varpeliu. Ir štai jau šis erdvėlaikis susilanksto į išblukusį kalendorių su 24 spalvotais paveikslėliais, kuriuos atverti kviečiami skaitytojai. Labai paslaptinga ir žavu! Ir labai tinka Kūčias pasitinkant – o jei iki Kūčių nespėsite perskaityti, žinokite, kad svarbiausi Elisabet pakeleiviai yra Trys Karaliai, tad jūs dar turite laiko – to takaus laiko, kuris šioje knygoje supainiojamas į vieną stebuklingą mazgą.

Štai ir apėjome visą magiškąjį advento miestelį. Bet stabtelėkime dar vienoje stotelėje, pasibelskime į dar vieną langelį. Gal rasime Kalėdas? Tik išsyk susitarkime: jei anoje pusėje aptiksite ne tą knygą, kurios tikėjotės, būkite man atlaidūs, gerai? Ir suteikite knygai šansą – ji to verta!

Prieš pat Kūčias įsisiautėja antgamtiška pūga: žemė su dangumi maišosi ir sniego privertė tiek, kad, regis, tuoj pasieks debesis. Nuo tokios pūgos nepaspruksi, bet jos kerų per stebuklą išvengia keturi keliauninkai. Jie užklysta į paslaptingą malūną ir iš baimės ima pasakoti savo gyvenimo istorijas, mat kiekvienas jų kažkada susidūrė su nežinomybe, kuri apvertė jų gyvenimus. Tačiau malūno šeimininkai irgi nėra paprasti žmonės: galbūt jie ne tik užvers pūgos duris, bet ir pagelbės susitarti su antgamtinėmis jėgomis? Gal laimingos Kalėdos dar įmanomos?

Istoriją apie laumes, vėjus ir užburtus lobius sukūrė Rimvydas Stankevičius. Knyga vadinasi „Pūgos durys“.

Rimvydas Stankevičius. Pūgos durys. Dail. Šarūnas Leonavičius. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. 64 psl.

Taip, prisipažįstu: šią istoriją autorius pristato kaip eiliuotą pasaką. Bet dar nepabėkite! Rimvydas Stankevičius iš mitologinių sakmių nupynė labai sodrų pasakojimą. Jis išties pasakiškas, bet ne schematiškas ar paviršutinis, sudarytas ne iš formulių ir statiškų elementų. Galų gale, pati maginė fantastika gimė iš pasakų ir sakmių, kai rašytojai suteikė joms psichologinio gilumo ir platesnę perspektyvą. Stankevičius su tuo susitvarkė kuo puikiausiai. Skaitai ir pasineri į tą masinantį, bet šiurpų burtų ir mitinių būtybių pasaulį.

Galbūt paaugliams bus nejauku skaityti eiliuotą tekstą? Bet žinote, kad puikioji „Kauko Gugio“ trilogija irgi prasidėjo nuo žavėjimosi eiliuota pasaka? M. Vainilaičio „Bruknele“. Jau nekalbu apie tai, kiek daug maginės fantastikos kūrinių išaugo iš Homero, Vergilijaus, „Edos“ giesmių ar „Kalevalos“. O ką pasakysite apie „Žiedų valdovo“ balades? Kiek daug jos suteikia pasakojimui dvasios! „Pūgos durų“ istorijai eiliuota forma irgi suteikia beveik magiškos galios. Dar ir dėl to, kad sueiliuota puikiai. Čia toji labai reta šiuolaikinė poezija vaikams ir paaugliams. Tikra poezija – be jokių išlygų, neturinti nieko bendro su proginiais mokykliniais eilėraščiais ar sustingusia klasika.

Skriekite su pūga! Sukitės su laumėmis! Ir pasitikite šviesias Kalėdas, kur visiems bus atlyginta už jų darbus.

Na, o jei visgi trokštate ne tokios rafinuotos maginės fantastikos, verčiau prabylančios proza ir keliais žingsneliais atsitraukusios nuo liaudies pasakų tankmės, aš jus šiame advento miestelyje dar palydėsiu prie mažutėlaičių smulkiosios formos trobelių. Iki šiol stengiausi siūlyti didesnės apimties kūrinius, kad pro tuos langelius galėtume nesunkiai apžvelgti plačius fantastinius pasaulius, bet per Kalėdas galima padaryti išimtį. Štai, prašom: du pasakojimai apie devyniaragį elnią, jo kosminę misiją ir tuos pavojus, kuriuos amžinajai magiškai mūsų pasaulio tvarkai atneša šiuolaikinis pasaulis. Juos galima rasti šiose knygose:

Neringa Vaitkutė. Klampynių kronikos 3. Pamiršti dievai (serija „Klampynių kronikos“, 3 knyga). Dail. Neringa Vaitkutė. Nieko rimto, 2021. 232 psl.
Kotryna Zylė. Siela sumuštinių dėžutėje: nelabai baisios istorijos. Dail. Kotryna Zylė. Aukso žuvys, 2022 (2021). 164 psl.

Kotrynos Zylės apsakymas „Troleibusų parkas“ šiurpokas ir tamsus, jis gąsdina, įtraukia ir pamėgina paaiškinti lietuviškus Kūčių bei Kalėdų papročius. Neringa Vaitkutė savo „Klampynių kronikose“, tarsi skiautinių antklodė kalendorine tvarka sudėliotose iš atskirų novelių, supina kelių tautų legendas. Visgi gruodžio novelėje „Šiaurės milžinai“ Agata ir Aringas turi išgelbėti lietuvišką devyniaragį elnią ir Saulę nuo medžiotojų iš tolimų kraštų.

Įsižiūrėkite: gal ir jūs pamatysite, kaip tarp žvaigždžių lekia milžiniškas elnias?

Su šventėmis! Būkit laimingi ir skaitantys!

Advento kalendorius, surikatos, Vilis ir visi, visi, visi!

2021-11-23T21:00:00Z

Meškiukų bibliotekoje Adventas kasmet šiek tiek knyginis. Mes daug skaitome, šnekamės, žaidžiame, bet neapsieiname ir be mažų dovanėlių, kurias į namus neša Senio Kalėdos pagalbininkai: surikata Pranciškus, pelė Stasė, mažylis Vilis. Neseniai prie šios margos draugijos prisijungė ir katinas Svarainis, kurį iš plastilino nulipdė mano Meškinėlis. Iš pradžių jų dovanėlės atsirasdavo Advento kalendoriuje, be abejo, puošusiame namus, bet trukdžiusiame įsivažiuoti mūsų adventiniams žaidimams. Tad netrukus kalendorių pakeitė stebuklinga Advento skrynelė, ir šventiniai stebuklai įsisuko kaip reikiant! Apie pernykščius žaidimus tuoj papasakosiu – gal jie įkvėps ir jūsų meškinus?

Surikatos Pranciškaus koliažas iš Jekaterinos Gavrilovos iliustracijų

Visų pirma turiu jus supažindinti su surikata Pranciškum, ištikimu mūsų Kalėdų bičiuliu nuo pat pirmojo mažojo Meškiuko Advento. Vieną gruodžio rytą Pranciškus atsirado ant snieguotos palangės ir pasibeldė į stiklą, prašydamasis vidun. Nuo tos dienos jis nešė skanėstus, kalėdinius papuošimus ir dalinosi sumanymais, ką nuveikti laukiant švenčių. Kasmet surikata įsiveldavo į kokį nors nuotykį, pasakodavo apie patirtus pavojus, perduodavo laiškus nuo baltojo lokio ir kitų pačių keisčiausių savo pažįstamų. Pernai jis susirūpino, kad gruodžio pirmą vaikis dar neišsiuntė laiško Seniui Kalėdai, tad papasakojo apie savo bičiulio Viljamo Sebastijano Bumso vargus. Šis mažutis žmogeliukas, kurio Senis Kalėda per šventes nė karto neaplankė, mėgino visais įmanomais būdais nusiųsti kvietimą į šiaurę: paliko raštelį šaldytuve, pusnyje, galų gale net nunešė į paštą. Niekas nepadėjo, tad Vilis pats išsiruošė ieškoti Senio Kalėdos ir rimtai su juo pasišnekėti.

Gruodžio pirmoji, surikata pradeda pasakojimą...

Įsivaizduokite, kaip mes nustebome, kai tądien sąžiningai parašę laišką dėdulei iš Šiaurės, suradę surikatos Pranciškaus paslėptą adventinių skaitinių knygą ir pakikenę iš Vilio išmonės, kitąryt ant palangės išvydome paties Vilio pėdsakus! Nebuvo jokios abejonės, kad ieškodamas Senio Kalėdos pro orlaidę pas mus buvo įsmukęs būtent jis – kieno gi dar kojytės tokios mažos, o kišenės tokios pilnos ir tokios kiauros? Teko vaikiui surinkti pabirusius nykštuko turtus, parašyti laiškelį ir tikėtis, kad Vilis prisimins, kur pametė savo šukas ir – svarbiausia! – gaublį. Juk kaip rasi Senį Kalėdą, jei nežinosi į kurį pasaulio kraštą skristi?

Labiausiai apsiskaitę meškinai gal jau pastebėjo, kad mūsų Vilis labai panašus į Asios Vaniakinos knygos „Stebuklai kišenaitėje, arba Senio Šalčio beieškant“ («Чудеса в кармашке, или поиски Деда Мороза») herojų. Neįtikėtinas sutapimas! Nors... Akivaizdu, kad Pranciškus mokėsi piešti iš šios knygos dailininkės Jekaterinos Gavrilovos, bet juk ir surikatoms reikia iš kažko mokytis, ar ne? O pats Vilis toks smagus, kad su juo prieš Kalėdas ar Naujuosius gera dūkti visiems. Ne be reikalo Asia Vaniakina, pasiklausiusi jo pasakojimų, sukūrė kelis Advento žaidimus, prie kurių galima prisijungti virtualiame edukaciniame centre „Ulitka“. Mes projektuose nedalyvavome, nors kai kuriuos viešai prieinamus paruoštukus naudojome su malonumu. O vokus laiškams Pranciškus nušvilpė iš Lizos Arjė Advento kalendoriaus „Pas mus ateina šventė“ («Праздник к нам приходит»). Na, bet ne apie tai mes šiandien, tik pridursiu, kad adventinio nuotykio herojumi, jei jau niekas nepasibeldžia į langą, gali tapti bet kokios knygos personažas. Dar paprasčiau, jei ta knyga jau yra Kalėdinė (mūsų mėgstamų kalėdinių knygų sąrašus galima rasti čia), o gal net parašyta kaip Advento kalendorius (keli tokių knygų pavyzdžiai yra čia). Tuo tarpu aš grįžtu pas Vilį į tą gruodį, smagų ir mieguistą, mat kartais gaudydama pašto balandžius užtrukdavau iki paryčių.

Taigi, radęs laiškelį, kuriame, beje, buvo kviečiamas kartu patykoti Senio Kalėdos po Kūčių, Vilis labai apsidžiaugė, bet pasilikti nesutiko. Jis vylėsi kituose kraštuose Kalėdą pavyti anksčiau, bet pažadėjo rašyti, kaip jam seksis, ir siųsti laiškus su pašto karveliais. Kad tie rastų kelią, Meškinui teko pasidirbti pašto žibintą ir įžiebti jį ant palangės.

Tuo metu Vilis leidosi į kelionę per Baltijos jūrą ir – o, varge! – jo lėktuvėlį ištiko KATASTROFA! Visa laimė, kad Vilis žnektelėjo tiesiai ant Sinterklaaso laivo denio. Čia keliauninkas sužinojo, kad Senis Kalėda, šiuose kraštuose vadinamas Sinterklaasu, olandų vaikus lanko gruodžio penktąją. Deja, kilus nesusipratimui, Juodieji Pitai, paišini Sinterklaaso padėjėjai, Vilį išskraidino iš laivo su visu lėktuvėliu ir nupūtė iki pat Amsterdamo. Mieste jis nutarė lukterėti, kol atplauks Kalėda, o belaukdamas sužinojo apie vietinį paprotį palikti batuose morkų Siterklaaso žirgui, už kurias Juodieji Pitai atlygina tradiciniais kalėdiniais sausainukais ir vardinėmis šokoladinėmis raidėmis. Mūsų surikatą sužavėjo šis sumanymas, tad jis tučtuojau pareikalavo tempti visus batus ir visas morkas, o namuose išslapstė prieskonius paslaptingiesiems olandiškiems sausainiams.

Žinoma, Vilis nespėjo sugauti Kalėdos Olandijoje. Kol laukė prie kamino, tas pasibeldė į duris ir, palikęs maišą su dovanomis, nurūko padangėmis. Vilis siaubingai nusiminė. Kelias dienas mes apie nelaimingąjį keliauninką nieko negirdėjome, kol netikėtai pašto balandis neatnešė kvietimo pačiam Pranciškui – Vilis labai troško draugijos kelionei į Švediją. Reikėjo dar kartą perskristi jūrą, ir berniukas baiminosi vėl nesuvaldyti lėktuvo. Mūsų surikata patikėjo Advento dovanėlių pristatymą vietinėms pelėms ir išlėkė pas draugą, naiviai vildamasis ten sutikti dar ir stipriausią pasaulio mergaitę Pepę, kuri tikrai padės sučiupti nepagaunamąjį Kalėdą.

Ar vertėjo pasitikėti pelėmis? Kaip čia pasakius... Po mūsų lentynomis gyvenanti kultūringa pelė Stasė (apie ją galima paskaityti Monikos Krikštopaitytės knygoje) tuojau pat nusprendė, kad nešioti saldainius – tiesiog žeminantis darbas, tad ji turinti nešti KULTŪRĄ! Namuose išsyk buvo išslapstyti knygiukai, kuriuos rankioti teko ištisą pusdienį. Beje, visa kultūra nesutrukdė Stasei dovanų apkramtyti – še tau ir inteligentė...

Na, užtat mes vėl sulaukėme laiško (ir gardžių lauktuvių!) iš Vilio. Jiedu su Pranciškumi pasiekė Švedijos krantus ir prasmuko į mažą namelį, kur gyveno šeimyna, auginanti net tris vaikus. Namai buvo išpuošti arkliukų girliandomis, o lauke švietė sniego žibintai, tad atrodė, jog Senis Kalėda turėtų tuoj tuoj čia užsukti. Tačiau vietoje tikro Kalėdos keliauninkai sutiko nevisai tikrą šventąją Liuciją. Ir, kas baisiausia, ji užklupo juos miegančius lėlių namelyje! Tačiau viskas baigėsi laimingai – Vilis, Pranciškus ir šventąja persirengusi Lotta susidraugavo, dalyvavo šventinėje eisenoje ir net išmoko kepti tradicines šventosios Liucijos dienos bandeles, panašias į kačių uodegėles. Žinoma, mudu su Meškinėliu tuojau pat išsikepėme tokių pačių ir nekantraudami laukėme, kada sugrįš Pranciškus. Deja, jis užtrūko.

Bičiuliai žadėjo skirtis Danijoje, o to krašto miškai pilni ne tik gerų, bet ir piktų stebuklų. Vilis juokais nulipdė sniego trolį, o šis atgijo ir paspruko nusinešdamas berniuko kepurę ir pirštines. Liūdniausia, kad šiltą kepurę, papuoštą lektuvėliu ir dideliu geltonu bumbulu, Viliui numezgė močiutė. Kaip be jos keliauti, kai taip žvarbu? Žinoma, Pranciškus negalėjo palikti draugo nelaimėje. Šiaip ne taip jiedu rado namuką pamiškėje, kur galėjo apšilti ir pailsėti, tačiau namas buvo apsėstas nissių, geraširdžių, bet savotišką humoro jausmą turinčių gnomų! Netrukus draugai nugirdo, kad Danijoje Senio Kalėdos greičiausiai nesulauks, nes nissės neketina dar kam nors leisti nešioti kalėdinių dovanų. Juk už šį darbą jie gauna gardžios ryžių košės su sviestu ir cinamonu.

Įsitikinęs, kad čia bičiuliui niekas negresia, Pranciškus atidavė Viliui savo kepurę ir leidosi namo pakeleivingais pašto balandžiais. Jis gabeno Meškinui lauktuvių iš Švedijos, bet, regis, pašto maišuose taip pat pasislėpė ir vienas kitas daniškas nissė, nes netrukus mūsų namuose ėmė dėtis keisti dalykai. Kelnių klešnės per naktį susimazgydavo, iš stalčiaus dingdavo visos kojinės, o galų gale ant langų ėmė rastis paslaptingi užrašai, reikalaujantys košės ir Kalėdų. Teko Pranciškui dalintis stebuklingos košės receptais, kad permaldytume įsišėlusius gnomus.

Tik tada atsirado proga apžiūrėti švediškas surikatos dovanas – Lottos paskolintą ir Pranciškaus išverstą knygelę apie kalėdinius Pepės Ilgakojinės nuotykius! Žinoma, surikata su pėlytėmis tuojau pat užsimanė surengti Griebkąnorio šventę mūsų namuose. Nesunku nemačiomis sučiupti dovanėlę, bet kur saldainis, o kur svogūnas?! Buvo daug juoko, ir savo griebkanorius kiekvienas šeiminykštis kabino net po kelis kartus, kol visi prisišėlome iki valios.

Tuo tarpu Vilis Danijoje irgi iškrėtė pokštą, vos nevirtusį didele bėda. Praradęs viltį ten sulaukti Kalėdos, jis sulankstė savo mažąjį lėktuvėlį ir įsigavo į lagaminą, kurį namo šeimininkas ketino pasiimti skrisdamas kažkur į Ameriką. Deja, vos atvykus lagaminas pasimetė, o pats Vilis susigriebė nerandąs savo stebuklingojo lėktuvėlio raktelio. Jis įstrigo aerouoste! Viskas galėjo baigtis labai liūdnai, jei tą naktį į mūsų namus nebūtų pasibeldęs sniego trolis. Taip, tas pats trolis, kurį Vilis nulipdė Danijoje ir kuris, matyt, nuo tada sekė bičiulius, kol galų gale paskui Pranciškų atsikepurnėjo į Lietuvą. O! Jam prireikė ilgų kopėčių, kad užsiliptų iki Meškinėlio lango. Įleistas vidun jis ne tik grąžino kepurę, bet ir paprašė ištraukti iš šono raktą, matyt, Vilio pamestą ir netyčia įminkytą į sniego pabaisą. Mes tuojau pat balandžių paštu išsiuntėme daiktus Viliui, kad jis galėtų tęsti savo kelionę.

Paaiškėjo, kad berniukas atsidūrė Meksikoje, kur vaikai savo kalėdinius norus siunčia trims stebuklingiesiems karaliams. Ir vėl jokio Senio Kalėdos, kaip apmaudu! O šventės jau čia pat. Vilis nusprendė grįžti pas Meškinėlį ir visgi patykoti Senio Kalėdos kartu, o iš Meksikos atsiuntė stebuklingai skanaus kalėdinio pyrago su cukatomis receptą. Meksikiečiai kepdami tą pyragą, roscą, įdeda mažą lėlytę, lemiančią sėkmę tam, kas ją suras, bet mudu su Meškinėliu nusprendėme, lai mūsų užmaišyta rosca laiminga būna visa. Taigi, smaližiaudami ir vyniodami likusias dovanėles, laukėme Vilio. Paskutinis jo laiškas atkeliavo Kūčių rytą. Berniukas rašė neiškart radęs kelią į Europą, bet iki vidurnakčio žadėjo būtinai atskristi. Jei Meškinėlis nesulaukęs užmigs, tai jie pasimatysią ryte.

Žinoma, Meškinas užsnūdo, o Vilis atskrido ir... išskrido. Mat kai Senis Kalėda pasišnekėjo su nykštuku, baisiai nusiminė supratęs, kiek mažų žmogeliukų šiame pasaulyje jis nenoromis nuvylė. Kalėda pakvietė Vilį būti savo padėjėju ir išnešioti laiškelius bei dovanėles tiems, į kurių namelius pats niekaip netilptų. Berniukas negalėjo atsisakyti tokio pasiūlymo, tad paliko Meškinėliui dovaną ir atsiprašymo laišką. O Meškinėlis ir nesupyko – juk kur ten pyksi ant nykštuko, taip norinčio ištaisyti skriaudas. Be to, atskleisiu paslaptį, Meškinėlis gerai pažįsta fantazijų pasaulį ir moka žaisti. Juk tais metais ir jis pakvietė į Advento nuotykį savo nulipdytą katiną Rainį Svarainį. Oranžinis neklaužada kasdien atnešdavo mums po staigmeną: skanėstą, užduotėlę ar mielą smulkmeną. O kokios tai buvo užduotys: pabaigti piešti D&D žemėlapius (ir sužaisti vieną kitą sesiją), perpiešti kosmonautus ir nudažyti kristalus kosminei dioramai, dekoruoti Meškinėlio paruoštas žvakides ir dar daug visko. Vaikio fantazija turtingesnė nei manoji. Buvo taip smagu! Kažkada kai kilo klausimas, ar Kalėdų Senelis tikrai yra, mes sutarėme, kad patikrinti neįmanoma, tad tai ir nesvarbu – daug svarbiau, kad kiekvienas iš mūsų gali tapti kitam Kalėdų Seneliu arba surikata, arba Rainiu Svarainiu. Taip visi jie bus tikrų tikriausi.

Gražaus Advento!

Kalėdos 2020: bókatíðindi

2020-11-24T21:00:00Z

Man neteko klajoti po Islandiją, bet, regis, šiemet ši tolima sala atklys pas mus. Bent jau Kalėdos, apribojus keliones tarp miestų, žada būti išties islandiškos. Pasakojama, kad tame krašte be galo įdomios kalėdinės tradicijos. Šventės išvakarėse kiekvienas islandas turi gauti dovanų bent vieną knygą. Rūpindamiesi artimaisiais, knygas dovanoja visi, tad prasideda Jólabókaflóð – Kalėdinis knygų tvanas. Kūčių vakarą islandai niekur nekeliauja, jie patogiai įsitaiso su kakavos puodeliu ar bokalu jólabland ir skaito padovanotas knygas, kol užmiega.

Nenuostabu, kad daugiausia knygų Islandijoje pasirodo prieš pat Kalėdas. O kadangi vienam žmogui čia išleidžiama kone daugiausia knygų pasaulyje, tai gruodį knygynų lentynos lūžta tiesiogine to žodžio prasme. Kad suvaldytų šį potvynį, islandai dar rudenį sudaro ir visiems skaitytojams išdalina bókatíðindi – nemokamą knygų, kurias galima įsigyti šių metų šventėms, katalogą, leidžiamą nuo pat 1944 metų.

Ką gi, jei mes šias Kalėdas irgi leisime tarp keturių sienų, kodėl neapsirūpinus knygomis ir kakava? Štai jums mažutis meškiukų bibliotekos bókatíðindi, į kurį sudėjau tik šiųmetinius kalėdinius ar žieminius leidinius didesniems ir mažesniems vaikams.

Advento kalendoriai

Pradeda sąrašą Advento kalendoriai – suskirstyti dienomis ir pilni patarimų, kaip gruodį sukurti Kalėdų laukimo nuotaiką. Krikščioniški leidiniai apie šventes prabyla tyliai. Tegu Kalėdos tikintiems yra džiugus metas, bet jis kupinas ir pagarbaus susikaupimo. Atsinaujinęs „Bitutės“ žurnalas gali apie tai daug papasakoti, bet šįkart aš jums noriu parodyti ne jį, o žurnalo komandos sukurtą „Gerumo iššūkio“ kalendorių. Žinoma, Advento kalendorių galima rasti daug: ir saldžių, ir pamokančių, su staigmenomis ar užduotėlėmis, gražiai nupieštų, viliojančių langeliais, lipdukais ar nutrinamais laukeliais, smagių ir išmintingų. Visgi „Bitutės“ kalendorius išsiskiria tarp jų: toks jis išmąstytas, ištobulintas ir atspindintis krikščioniškas vertybes.

Tiesa, jei nesinori prie gerų darbų pridėti saldumynų, elektroniniu formatu galima parsisiųsti ir kitokių gerumo kalendorių. Man labiausiai patiko pasaulietinis „Jaunimo linijos“ sukurtasis – išmėginkite. Beje, gerumo reikia ne tik aplinkiniams, bet ir sau. VŠĮ „Laimi visi“ šiemet sukūrė veiklos kalendorių „Mano laimingesnės Kalėdos“, skirtą stiprinti vaikų laimės ir emocinio stabilumo jausmą. Užsiregistravus iš anksto, šį kalendorių buvo galima gauti nemokamai, dabar galima jį įsigyti el. formatu kūrėjų svetainėje. Kiekviena Advento diena čia virsta vieno puslapio pratimu, padedančiu susigaudyti savyje ir išmokti pasitikėjimo. Žinoma, šias užduotis galima atlikti ir po švenčių – juk jos ne apie tai, kaip pasipuošti Kalėdoms, o daugiau apie tai, kaip iki šventinio baltumo išprausti mintis ir jausmus.

Kalėdų istorijai daugiau dėmesio skiria Juozapas Marija Žukauskas „Trijų karalių kelionėje“. Leidykla „Magnificat“ jau ne pirmus metus religingas šeimas pradžiugina smagiais Advento kalendoriais-žaidimais. Šiemet vaikai galės skaičiuoti dienas nuo gruodžio pirmos iki pat Trijų Karalių, klijuodami lipdukus, o taip pat skaityti apie pirmąsias kūdikėliui Jėzui įteiktas dovanas, žaisti stalo žaidimą ir atrasti naujus maldos žodžius.

Advento kalendorius „Gerumo iššūkis“. Dail. Reda Tomingas. Bitutės žurnalas, 2020. 12,99 €
Jurgita Juknaitė-Kozlova. Mano laimingesnės Kalėdos. VšĮ „Laimi visi“, 2020. 27 psl. 4,00 €
Juozapas Marija Žukauskas. Trijų karalių kelionė. Dail. Gaivilė Tamašauskienė, Liuda Liaudanskaitė. Magnificat vaikams, 2020. 4,00 €

Advento nuotykiai su knygiukais

Bet smagiausias meškiukų biblioteką aplankęs Advento kalendorius yra sudėtas iš mažulyčių knygelių – knygiukų. Su knygiukais mes iš arčiau susipažinome prieš metus – būtent tada Monika Skerytė-Kazlauskienė ir „Vaiko psichologijos centras“ leidosi į Advento nuotykius pirmąkart. O šiemet vėl galima visiškai nemokamai parsisiųsti net 25 naujutėlius knygiukus ir sudėti juos į Advento kalendorių (arba nesudėti ir skaityti, kada širdis prašo). Ne visi jie susiję su šventėmis, bet nuo to tik linksmiau. Beje, smagu tarp knygiukų kūrėjų sutikti garsiausius lietuvių vaikų rašytojus ir iliustratorius: Kotryną Zylę, Marių Marcinkevičių, Eveliną Daciūtę ir kitus.

Prie 25 knygiukų su eilėraščiais bei istorijomis glaudžiasi vienas knygiukas apie knygiukus. Galbūt jis paskatins mažuosius skaitytojus sukurti savąjį opusą? Mes su Meškiuku pernai labai rimtai panirom į tą virtuvę ir su džiaugsmu sulipdėm net du knygiukus liaudies dainų ir pasakų motyvais: apie dūšeles sergstinčius slibinus ir apie Kalėdų stebuklus vidury plyno lauko. Buvo smagu!

Kalėdinės melodijos

Liaudies dainos, varpelių skambesys, religiniai himnai ir klasikinės melodijos – Kalėdos neateina tyliai. Muzikuoti, dainuoti ir klausytis kviečiami ir maži, ir dideli. Patiems mažiausiems pritiks Stephanie Moss kartoninė knyga „Kalėdų varpeliai“ („Alma littera“) su tikrais metaliniais varpeliais – perskaičius paprastutį eilėraštuką ir apžiūrėjus negudrias iliustracijas, bus galima ilgai ilgai knygelę purtyti ir žvangėti it visa elnių banda.

Visai nedideliems skaitytojams taip pat skirta įgarsinta „Kalėdinių dainelių“ („Alma littera“) knyga. Žinoma, geriau dainelių klausytis, naudojant kokybiškesnę techniką, bet jei labai norisi... Gal vaikai net išmoks šias daineles padainuoti? Jos čia keturios: „Tyli naktis“, „Kalėdų varpeliai“, „Džiaugsmingų šventų Kalėdų“, „Kam, tavo, vilkeli, akelės šviesios?“ O jei ir neišmoks, tai nors akis paganys – ryškiaspalves iliustracijas sukūrė šauni dailininkė Greta Alice.

Tokia pat ryški, bet daug puošnesnė bei dekoratyvesnė yra dar viena įgarsinta kalėdinė „Alma litteros“ knyga – „Muzikinė istorija. Spragtukas“. Ji iliustruoja žymųjį Čaikovskio baletą Ernsto Theodoro Amadeuso Hoffmanno pasakos „Spragtukas ir pelių karalius“ motyvais. Pažintis tiek su klasikiniu literatūros kūriniu, tiek su klasikine muzika čia labai paviršutiniška, bet knyga skirta labai nedideliems pipiriukams. O jiems čia bus į ką pasižiūrėti: kol visus eglutės žaisliukus suskaičiuos, kol į prašmatnias kalėdines dovanėles seilę pavarvins...

Vyresniems verta leistis į muzikinę kelionę su „Gilės“ folkloro ansambliu. Prieš pat pernykštes Kalėdas išleistas albumas „Gilės Kalėdos“ taip ir nespėjo apšilti meškiukų bibliotekos grotuve – tikriausiai ne mes vieni nesuskubome jo rasti prieš šventes. Prekyboje aš jį sutikau jau tik sausį, tad atidėjau šiems metams. Tai išties gražios Advento ir Kalėdų dainos, saikingai sušiuolaikintos ir jaunų meškiukų paklausomos. Beje, tie jauni meškiukai su savo moksleivio pažymėjimais galėjo (tikiuosi, ir dabar gali) nemokamai registruotis svetainėje pakartot.lt ir ramiai sau mėgautis visomis kalėdinėmis „Gilės“ (ir ne tik!) dainomis.

O jei tai per sudėtinga, galima pasinaudoti Etninės kultūros globos tarybos sudarytu grojaraščiu ir devyniaragius elnius ganyti tiesiog „Youtube“ svetainėje. Taryba jau kelintus metus atrenka lietuviškas adventines ir kalėdines dainas šventėms. Anksčiau jos būdavo skelbiamos kaip nuorodos į pakartot.lt įkeltus albumus, bet kai ši svetainė tapo mokama, Taryba sudarė „Youtube“ grojaraštį. Pavyko irgi neblogai, yra iš ko išsirinkti savąją Kalėdų dainą.

Tiesa, mėgstamiausią dainą su meškiukais ne visada sudainuosi. Paprastesnius kūrinėlius vaikams atrinko etnomuzikologas, muzikantas ir mokytojas Eirimas Velička. Jo sudarytoje pateiktyje yra ne tik dainų žodžiai bei melodijos, bet ir nuorodos į „Youtube“ įrašus. Puiki pagalba Kalėdų meškiukams!

Stephanie Moss. Kalėdų varpeliai. Dail. James Newman Gray. Vert. Vainius Bakas. Alma littera, 2020. 10 psl. 8,19 €
Kalėdinės dainelės. Dail. Greta Alice. Alma littera, 2020. 10 psl. 9,35 €
Muzikinė istorija. Spragtukas: spausk natą, išgirsi Čaikovskio muziką. Dail. Jessica Courtney-Tickle. Vert. Renata Taučiūtė-Zaveckienė. Alma littera, 2020. 22 psl. 19,99 €
Kauno folkloro ansamblis „Gilė“. Gilės Kalėdos. 1 CD. 10,00 €

Mažųjų žiema

Bet grįžkime prie knygų. Ką gi mes, apsimetę islandais, per naktį skaitysime, kai atplėšime paskutinį Advento kalendoriaus langelį ir sudainuosime visas dainas? Mažiems ir net kiek paaugusiems skaitytojams mes, žinoma, skaitysime mielą, gausiai iliustruotą Corinne'os Giampaglia'jos knygelę „Elė, lokys ir sniegas“ („Nieko rimto“). Nors, atvirai šnekant, geriausia šia paprastute istorija apie Kalėdų džiaugsmo paieškas mėgautis visą gruodį. Nors knygelė nėra sudalinta Adventui, bet joje sutelpa ilgas Kalėdų laukimas, Šventosios Liucijos dienos papročiai ir galybė patarimų, kaip sukurti šventę! Kartu su Ele vaikai mokysis kepti meduolius, pinti Advento vainiką, puošti namus ir – svarbiausia – džiaugtis gyvenimu. Na, tikrai, knyga labai šventinė, saldi, puošni – kaip plakta grietinėlė su zefyriukais ant kakavos!

Kitos šiųmetinės knygos mažiesiems yra ne Kalėdinės, o tiesiog žieminės, bet prie eglutės ir saldumynų vis tiek puikiai tinkančios. Šiemet perleista Benji Davieso paveikslėlių knyga „Nojus ir banginis žiemą“ („Presa“) yra pasakiškai iliustruota istorija apie berniuko ir banginiuko draugystę, apie vienatvę ir ilgesį, ir, žinoma, apie šešias nenuoramas kates. Autorius jautriai iš sniego ir nakties lipdo mažo berniuko jausmų pasaulį, bet nė nemėgina spausti ašarų. Viskas taip subtiliai dera, kad net saldu.

Žiemos žaidimų, išdaigų, sniego kupinos dvi žieminės „Nieko rimto“ naujienos: Elinos Hirvonen „Princesės Nutrūktgalvės žiemos burtai“ bei „Katinėlis Juodis. Žiemos staigmena“. Taip, pirmoji pasakoja apie princese būti trokštančią mažylę, bet nereikia išsigąsti – čia tiek fantazijos ir humoro, kad skaityti įdomu bus ir princesėms, ir riteriams, ir dinozaurų medžiotojams. Juk svarbiausia čia – šeimos santykiai. Ak, tiesa, ne tik jie – taip pat ir gražūs paveikslėliai, kuriuos mažiesiems sukūrė puikioji Mervi Lindman, Pupulės ir Gustų mama.

Prisipažinsiu, katinėliui Juodžiui aš tokios simpatijos nejaučiu. Juolab kad ši knygelė sukurta ne paties Robo Scottono, o tik jo kūrinių motyvais. Juodis ir jo draugas peliukas Seimuras taip išpopuliarėjo, kad istorijos apie juos kepamos kaip karšti pyragėliai. Ar prastos istorijos? Ne – visokios. Šios aš net perskaityti dar nespėjau, mat knygelė buvo užstrigusi spaustuvėje ir tik įpusėjus gruodžiui atkeliaus į knygynus.

Giorgio Volpe ir Paolo Proietti paveikslėlių knyga „Prieš užmiegant“ („Nieko rimto“) knygynų lentynose įsitaisė dar spalį. Nieko nuostabaus – ši lapino Rudžio ir miegapeliaus Kvikio istorija prasideda rudenį. Tikriausiai, tada ją ir įdomiausia skaityti. Bet be Rudžio ir Kvikio knygoje yra dar vienas svarbus veikėjas – žiemos nuojauta. Ji nuolatos sukinėjasi aplinkui, primindama apie save šaltu kvapu ir mintimis apie vienatvę. Galiausiai knygos puslapiai nubąla, miegapelius susiruošia žiemos miego, o lapinas susisuka aplink draugo namelį-arbatinuką it šilta, ryškiai oranžinė ugnelė. Ne, jau vien dėl šio jaukaus atvarto, knyga puikiai užbaigs Jólabókaflóð. Apkabinti po Kalėdų eglute ir miego-o-o-o-ti.

Benji Davies. Nojus ir banginis žiemą. Dail. Benji Davies. Vert. Emilija Ferdmanaitė. Presa, 2020. 32 psl. 6,19 €
Corinne Giampaglia. Elė, lokys ir sniegas. Vert. Laura Vilkaitė. Nieko rimto, 2020. 40 psl. 5,59 €
Elina Hirvonen. Princesės nutrūktgalvės žiemos burtai. Dail. Mervi Lindman. Vert. Viltarė Urbaitė. Nieko rimto, 2020. 40 psl. 5,59 €
Giorgio Volpe. Prieš užmiegant. Dail. Paolo Proietti. Vert. Laura Vilkaitė. Nieko rimto, 2020. 26 psl. 5,59 €
Katinėlis Juodis. Žiemos staigmena (serija „Aš skaitau!“). Pagal Rob Scotton kūrinius. Vert. Viktorija Uzėlaitė. Nieko rimto, 2020. 16 psl.

Augesnieji gelbsti Kalėdas

Daugiausia kalėdinių knygų skirta augesniems skaitytojams. Gal dėl to, kad jie dar labai domisi šia tema, nors jų tikėjimas Kalėdų Seneliu jau pradeda blėsti. Su jais lengva žaisti, nebijant įskaudinti: kurti neįtikėtinas istorijas apie tai, iš kur atsirado Kalėdų Senelis, kaip jis atrodo, kaip gyvena, pasakoti keisčiausius nuotykius, įpinti į pasakojimą dinozaurus, vienaragius, pilietinį aktyvizmą ir visą pulką šamanų su būgnais. Įdomu, kad daugelio šių knygų ir temos panašios – kaip išgelbėti Kalėdas.

Tomo Fletcherio knygoje „Kalėdozauras ir žiemos ragana“ („Nieko rimto“) Kalėdų šventę tenka gelbėti nuo politinės savivalės ateities pasaulyje. Čia Kalėdos draudžiamos, o jas švenčiančius persekioja specialūs policijos padaliniai. Panašu į rimtą antiutopiją? Oi, ne! Ši knyga greičiau priklauso „baisiai juokingų“ knygų šeimai, nors rimtesni klausimai taip pat paliečiami. Kad ir pats knygos herojus, berniukas vardu Viljamas, yra ne visai įprastas – jis prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio. Žodžiu, primaišyta visko, ir neparagavęs nesuprasi, ar tiks ši knyga Kalėdų vakarienei. Tik turiu perspėti, kad „Kalėdozauras ir žiemos ragana“ yra prieš kelerius metus pasirodžiusios knygos „Kalėdozauras“ tęsinys. Prisipažinsiu, mūsų serija nepatraukė, bet girdėjau apie ją gražių atsiliepimų, tad gal būtų nebloga kalėdinė dovanėlė šiek tiek pažengusiems skaitytojams.

Dar vieną kalėdinę seriją pratęsė „Tyto alba“. Kam teko skaityti Matto Haigo knygas „Kaip Kalėdų berniukas tėčio ieškojo“ bei „Mergaitė, kuri išgelbėjo Kalėdas“, tas iškart atpažins naujosios kalėdinės istorijos „Tėtušis Kalėda ir aš“ veikėjus. Metai po metų jiems tenka kovoti dėl tikėjimo su cinišku pasauliu, su elfais-atskalūnais, net su Velykų kiškiu. Matyt, tikėjimo Vakarų pasaulyje beliko tiek nedaug, kad visiems tikrai neužteks. Serijoje daug kalbama apie nelygybę, sunkią vargingiausiai gyvenančių padėtį, patyčias, bet viskas taip šaržuota ir hiperbolizuota, kad belieka tik prunkšti į kumštį. „Baisiai juokingų“ knygų skaitytojams turėtų patikti.

Į juos taiko ir Giacomo Papi knygoje „Broliai Kalėdos. Kalėdinė istorija“ („Alma littera“). Šįkart Kalėdoms grėsmę kelia virusas – Kalėdų Senelis siaubingai serga, o kažkas juk turi išdalinti dovanas! Bet kam galima patikėti tokią misiją? Kalėdų Senelis nepasitiki niekuo, net savo broliu. Juolab kad šis – radikalas su tvirtais politiniais įsitikinimais. Ar nesužlugdys jis visos šventės, kovodamas prieš nelygybę? Iš tiesų ši knyga skirta gerokai vyresniems skaitytojams – juk tai satyra, kuriai suprasti reikia šiokios tokios gyvenimiškos patirties. Tačiau vargu, ar vyresni susidomės istorija apie Kalėdų Senelio pavaduotoją, nykštukus, trolius ir kitus pasakų šalies gyventojus.

O štai Kęstučio Kasparavičiaus trumpos, smagios istorijos apie tai, kaip gyvūnėliai ruošiasi ir dabina savo namus šventėms, skirtos būtent tiems, kas dar gyvena pasakų ir fantazijų pasaulyje. „Kalėdos! Kalėdos!“ („Nieko rimto“) – jau ne paveikslėlių knygelė, bet savo turiniu labai vaikiška. Pradinukai jau nelabai ką joje ras. Tačiau tekstai skalsūs, iliustracijos pažįstamai kasparavičiškos – statiškai geometriškos, bet pilnos išradingų detalių ir žaismingos. Net negaliu pasakyti, kad knyga ras savo skaitytoją – ji jau rado! Dar lapkričiui nesibaigus, „Nieko rimto“ išpardavė visą knygos tiražą. Dabar vieną kitą knygelę galbūt dar galima rasti kitų knygynų lentynose, bet vilties maža. Kita vertus, leidyklos knygynėlyje baigėsi ir „Kalėdozauro“ atsargos, nors pernykštėmis šventinėmis knygomis prekiaujama iki šiol. Gal tai karantininės leidybos grimasos ir kalti virusų apkramtyti tiražai?

Na, kol tie įkyrūs virusai nesučiaumojo likusių knygų, pradžiuginkime savo nedidelius skaitytojus kitomis istorijomis. Paprastutis Ignės Zarambaitės „Emilio laiškas“ („Nieko rimto“) mums jau pažįstamas. Kažkada šią knygą išleido fondas „Švieskime vaikus“, tačiau leidimas buvo kuklus ir neišvaizdus. Naująjį linksmomis iliustracijomis išgražino Greta Alice, ir jau vien dėl to jis vertas dėmesio – ypač jei pasiilgote džiaugsmingų, ryškių spalvų bei kalėdinės nuotaikos. Zarambaitės peliukai juk ne šiaip šmirinėja pašte, jie imasi pildyti kalėdinius vaikų norus! Tiesa, didelių nuotykių, atradimų ir išbandymų jie nepatirs. Rami, lėta knygelė ramiems priešmokyklinukams.

O pradinukai Kalėdų Seneliui galėtų paskaityti naują Bella'os Swift knygelę apie mopsą, kuris vis svajoja tapti kuo nors kitu. Visa ši pradedantiesiems skaitytojams skirta serija kažkada prasidėjo nuo Kalėdų stebuklo, kai mažoji gyvūnų prieglaudos gyventoja mopsė Pegė pagaliau susirado namus ir mylinčius šeimininkus. Dėl jų ji buvo pasiryžusi net virsti vienaragiu! Šįkart Pegė pamėgins tapti šiauriniu elniu – ko tik nepadarysi, kad grąžintum šventinę nuotaiką į namus. Ar jai pavyks? Vaikai tai sužinos, perskaitę gana storą (nors ir atspausdintą padidintu šriftu) knygą „Mopsas, svajojęs tapti šiauriniu elniu“ („Nieko rimto“).

Tom Fletcher. Kalėdozauras ir žiemos ragana. Dail. Shane Devries. Vert. Kšištofas Kšivecas. Nieko rimto, 2020. 424 psl. 7,99 €
Matt Haig. Tėtušis Kalėda ir aš. Dail. Chris Mould. Vert. Augustė Burbaitė. Tyto alba, 2020. 307 psl. 10,39 €
Kęstutis Kasparavičius. Kalėdos! Kalėdos! Dail. Kęstutis Kasparavičius. Nieko rimto, 2020. 48 psl. 6,39 €
Giacomo Papi. Broliai Kalėdos. Kalėdinė istorija. Vert. Lina Tilindytė. Alma littera, 2020. 256 psl. 9,59 €
Bella Swift. Mopsas, svajojęs tapti šiauriniu elniu (serija „Aš skaitau!“). Dail. Nina Jones ir Artful Doodlers. Vert. Šarūnas Šavėla. Nieko rimto, 2020. 120 psl. 6,39 €
Ignė Zarambaitė. Emilio laiškas. Dail. Greta Alice. Nieko rimto, 2020. 64 psl. 6,39 €

Augesniųjų žiema

Žinoma, įsitaisius po eglute, smagu skaityti ne tik apie Kalėdas. Čia labai tinka knygos, kuriose ūžauja ledinis vėjas, siaučia pūgos, baltieji lokiai ropščiasi per pusnis, nutvieksti šiaurės pašvaistės, o sniegas lipdo akis. Juk namie taip šilta ir jauku! Tokių apšarmojusių knygų šiais metais pasirodė nemažai.

Pati šalčiausia visų laikų istorija, be abejo, yra Hanso Christiano Anderseno pasaka „Sniego karalienė“ („Nieko rimto“) apie speigą, kurį į sielą įsileidžiame patys. Ledo rūmuose mėginantis sudėti žodį „amžinybė“ Kajus būtų amžiams sustingęs, jei ne jo mažosios draugės širdies šiluma. Šioje istorijoje daug liūdesio ir net atšiaurumo, bet naujasis knygos leidimas skaitytoją vilioja labai mielomis iliustracijomis. Tikiu, kad daugeliui Manuelos Adreani papuošta knyga patiks, bet aš, matyt, išlepinta – mačiau per daug kitų dailininkų sniego karalienių. Naujosios iliustracijos man nelabai dera su pasakos nuotaika. Kita vertus, šis leidimas prasmingas – juk „Sniego karalienei“ nelabai sekėsi su vertėjais. Retas šios pasakos lietuviškas leidimas gali pasigirti vertimu iš originalo kalbos. Pagaliau sulaukėm!

Žiemos klasika norėčiau pavadinti ir Tove'ės Jansson „Stebuklingą žiemą“ („Garnelis“). Tai ne pati kalėdiškiausia trolių Mumių istorija, bet, tiesą sakant, mažieji troliai Kalėdas švenčia tik viename apsakyme, įeinančiame į „Nematomo vaiko“ rinkinį. Tuo tarpu „Stebuklinga žiema“ pasakoja apie mažojo Muminuko pirmąją pažintį su šiuo metu laiku, puošniu ir smagiu, bet kartu žiauriu ir alkanu. Nors visose serijos knygose ypatinga, paradoksali atmosfera: nuolatos jauti, kaip šilti santykiai su šeima ir draugais neištirpdo gilios vidinės vienatvės, tačiau šioje istorijoje tą vienatvė ypač smelkianti, perkeičianti, virstanti kažkokiu mistiniu išgyvenimu. Net šiurpuliukai laksto. O dar „Stebuklinga žiema“ stebėtinai aktuali mūsų laikais. Skaitai ir mąstai apie pabėgėlių krizę, apie ekonominius migrantus ir gerovės valstybės trapumą. Pats tas pradinukams, ar ne? Tik nelabai patogu, kad „Garnelis“ senu papratimu kelias knygas sudeda po vienu viršeliu – dvigubas, vasarą menantis tomelis nebe taip prašosi po eglute.

Kitos vaikų literatūros klasikės – Astridos Lindgren kūryboje Kalėdų ir žiemos gerokai daugiau. Yra jų ir šiais metais išleistose „Pasakose“ („Garnelis“). Tiesa, tos pasakos nėra nematytos, jas jau skaitėme dviejuose anksčiau atskiromis knygomis leistuose rinkiniuose: „Nykštukas Nilsas Karlsonas“ bei „Papieviai“. Čia keliaujame į Stokholmą, kur parkuose čiuožinėja Mažieji Žmogiukai ir šoka elfai, o senamiesčio dirbtuvėlėse prieš šventes triūsia nykštukai. Medinė laikrodžio gegutė deda auksinius kiaušinius, kad prieš Kalėdas apsirgę vaikai galėtų iš tų nykštukų mamytei ir tėveliui nupirkti dovanų. Bet be spalvingo Stokholmo, Lindgren kviečia mus aplankyti ir senovišką Myrą, kur vargsta našlaičiai. Vienos nesibaigiančios žiemos pilkumoje jie sutinka raudoną paukštį, rodantį kelią į amžino pavasario kraštą pas visų vaikų Motiną. Tiems, kas Astridą Lindgren pažįsta tik iš „Pepės Ilgakojinės“ ar „Ronjos“, su autore teks susipažinti iš naujo. Šios istorijos, kad ir žaižaruojančios fantazija, neretai sentimentaliai graudžios.

Enidos Blyton knygas vadinti klasika turbūt nebūtų teisinga. Per metus dešimtis naujų knygų išleisdavusi autorė savo gimtinėje vertinama prieštaringai. Ji – tarsi britiškas Račickas, nors anglakalbiame pasaulyje ir masinės literatūros kūrėjams tenka būti talentingesniais, subtilesniais ir smagesniais. Konkurencija, bičiuliai. Štai todėl, man regis, jos lengvos nuotykinės detektyvinės istorijos vaikams iki dvylikos metų vertos skaitytojų dėmesio. Šiemet „Garnelis“ perleido pirmas tris „Šauniojo penketuko nuotykių“ serijos knygas – kaip paprastai, po vienu viršeliu. Ir iš to vasariško viršelio nė už ką neatspėsite, kad antroji serijos knyga: „Ir vėl nepaprasti nuotykiai“ yra kalėdinė! Du broliai, jų sesuo ir pusseserė Džordžas, kuri norėtų būti berniuku, leidžia Kalėdų atostogas atokioje, užpustytoje sodyboje. Džordžas skundžiasi, kad žiemos čia nuobodžios, bet netikėtai vaikai sename kaimynų name randa slaptavietę! Regis, tas namas pilnas paslapčių. Bet jų gviešiasi ir dar kai kas... Nuobodžios atostogos virsta kvapą gniaužiančiu detektyviniu nuotykiu.

Snieguoti nuotykiai skaitytojų laukia ir šiuolaikinio autoriaus Henriko Tammo penktojoje knygoje apie nindzę Timį. Ją gali skaityti net ir tie, kurie dar negirdėjo apie stimpankinį Timio pasaulį ir nežino, kaip žvėreliai išradėjai virto geraisiais nindzėmis. Knygoje „Nindzė Timis ir ledo miestas“ („Nieko rimto“) jaunasis katinukas su savo draugėmis leidžiasi į legendinį ledo miestą Frisburgą ieškoti mamos, bet nekaltos paieškos virsta žūtbūtine kova su godžiu verslininku ir jo finansų imperija. Dėl nesaikingos naftos gavybos šiaurę ištiko ekologinė katastrofa – tenka gelbėti apsemto Frisburgo gyventojus, maitinti išbadėjusį sniego žmogų ir atverti akis imigrantams pingvinams. Ne, su šia knyga po eglute tikrai neužmigsi!

Vargu, ar snaudulys apims ir skaitant lietuvių vaikų literatūros klasikės – Vytautės Žilinskaitės knygą „Kelionė į Tandadriką“ („Alma littera“). Naujųjų metų išvakarėse keli išmesti, sulaužyti žaislai susiruošia skristi į žaidimų ir žaislų planetą Tandadriką. Bet tai, kas prasideda it liūdna, pamokanti pasakaitė, netrukus virsta epiška kosmine opera: egzotiškos planetos, priešiškai nusiteikę gigantiški robotai, kova dėl valdžios! Tokia maginė kosminė fantastika, įspūdingas kokteilis. O jei dar pridurčiau, kad kelionė mūsų herojus visiškai pakeičia, priverčia stoti į akistatą su savo pačių tamsiąja puse? Net ir po kone keturiasdešimties metų nuo sukūrimo ši knyga užburia. Tik gaila, kad „Alma littera“ ją perleido su prėskokomis Gintaro Jociaus, o ne genialiomis Stasio Eidrigevičiaus iliustracijomis. Visgi, galiu tik pasidžiaugti, kad šis pasakojimas, vienaip ar kitaip iliustruotas, pasieks mūsų vaikus.

Tiesa, turiu perspėti – jei kalėdiniam skaitymui pasirinksime Žilinskaitės knygą, ryte pagalvė bus šlapia nuo ašarų. Bet augesniems nesunku rasti ir labai lengvų, purių, mielų istorijų. „Alma litteros“ išleistas populiarių užsienio rašytojų apsakymų rinkinys apie žvėrelius „Žiemos stebuklai“ sumanymu panašus į Kasparavičiaus „Kalėdas! Kalėdas!“ Tik istorijos čia ilgesnės ir saldesnės, o Alison Edgson nespalvotuose piešiniuose nerasime jokių griežtų formų, vien pūkų kamuoliukus. Greičiausiai „Žiemos stebuklus“ skaitytojai prarys per vieną vakarą ir daugiau neprisimins, bet gal nieko tokio? Jei norime tik jaukaus vakaro su knyga, kakava ir bandelėmis. O apsispręsti padės vienas vardas – Holly Webb. Kur dedate kablelį frazėje „skaityti negalima atsitraukti“, kai girdite šį vardą, bičiuliai? Žinoma, ji tik viena iš knygos autorių, bet puikiai įkūnija visą rinkinio idėją.

Dar viena šiuolaikinė žiemiška naujiena – Juliano Gougho ir Jimo Fieldo paveikslėlių knyga „Kiškis ir meška: keisti kiškio įpročiai“ („Alma littera“). 112 puslapių paveikslėlių knyga augesniems skaitytojams?! Ar taip būna? Nedažnai, bet pasitaiko – mat knyga skirta tiems, kas neseniai išmoko skaityti ir dar neįgudo to daryti sklandžiai, savo malonumui. Paveikslėliai leidžia maksimaliai supaprastinti kalbą, nenuskurdinant istorijos, ir motyvuoja irtis per raidžių rifus toliau. Ar galima šią knygą skaityti mažesniems? „Kiškio ir meškos“ serija daug kuo primena Sylvia'jos Vanden Heede knygas apie Lapiną ir Zuikę, sukėlusias tiek nepasitenkinimo Lietuvoje. Visos jos, tegu ir panašios į įprastas knygas mažiesiems, yra skirtos pradinukams, tad personažai elgiasi ir šneka kaip jaunesnieji paaugliai. Apgailestauju, jei jos kažkam atrodys vulgarios (jos nėra), bet skaityti motyvuojančiai supergaliai užauginti reikia šiek tiek trąšos. Net jei tai egocentrizmas, vagiliavimas ir kiškio spiros, kurias jis pats ir suėda. Taip, kiškiai tai daro – dar sykį apgailestauju.

Na, o jei norisi neįgudusiam skaitytojui įteikti visai nekaltutę knygą, gal verta susirasti Alexo T. Smitho „Klodas slidinėja“ („Nieko rimto“)? Tai jau penkta knyga apie šunelį klodą ir jo geriausią draugą poną Pūkuotą Kojinę, kuris – kaip netikėta! – yra pati tikriausia kojinė. Bičiuliai kartu lankosi bibliotekoje, maudosi jūroje, eina į cirką, o žiemą, žinoma, slidinėja. Paprastas kaip penki centai humoras ir smagūs piešiniai nesukels jokių rūpesčių ar etinių dilemų.

Hans Christian Andersen. Sniego karalienė. Dail. Manuela Adreani. Vert. Aurelija Bivainytė. Nieko rimto, 2020. 80 psl. 8,99 €
Enid Blyton. Penketukas lobių saloje. Ir vėl nepaprasti nuotykiai. Sėkmingas pabėgimas (serija „Šauniojo penketuko nuotykiai“, 1 knyga). Vert. Liuda Petkevičiūtė. Garnelis, 2020. 376 psl. 9,50 €
Julian Gough, Jim Field. Kiškis ir meška: keisti kiškio įpročiai. Dail. Jim Field. Vert. Asta Tobulevičienė. Alma littera, 2020. 112 psl. 7,79 €
Tove Jansson. Baisus vidurvasaris. Stebuklinga žiema („Troliai Mumiai“, 3 knyga, serija „Hanso Christiano Anderseno premija“). Dail. Tove Jansson. Vert. Laima Bareišienė. Garnelis, 2020. 288 psl. 9,50 €
Astrid Lindgren. Pasakos. Dail. Ilona Wikland. Vert. Eugenija Stravinskienė ir Eglė Bloznelienė. Garnelis, 2020. 222 psl. 10,24 €
Alex T. Smith. Klodas slidinėja (serija „Aš skaitau!“, 5 knyga apie Klodą). Dail. Alex T. Smith. Vert. Tomas Einoris. Nieko rimto, 2020. 96 psl. 4,79 €
Henrik Tamm. Nindzė Timis ir ledo miestas. Dail. Henrik Tamm. Vert. Elžbieta Kmitaitė. Nieko rimto, 2020. 160 psl. 7,19 €
Vytautė Žilinskaitė. Kelionė į Tandadriką. Dail. Gintaras Jocius. Alma littera, 2020. 296 psl. 7,89 €
Holly Webb, Jeanne Willis et al. Žiemos stebuklai. Dail. Alison Edgson. Vert. Vaiva Būgaitė. Alma littera, 2020. 189 psl. 4,49 €

Paaugusių skaitytojų šventės

O kokia knyga sukurtų kalėdinę nuotaiką dar ūgtelėjusiems skaitytojams?

Be Marko Leino „Kalėdų istorijos“ („Nieko rimto“) švenčių negalime įsivaizduoti jau devintus metus. Ši knyga užkariavo skaitytojų (o gal dovanotojų?) simpatijas ir perleidžiama penktą kartą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad istorija apie tai, kaip mažas našlaitis užaugo tikru Kalėdų Seneliu, turėtų patikti tik visai nedideliems vaikams, bet viskas ne taip paprasta. Knyga graudi, tragiška ir sudėtinga. Kad įžvelgtum šios knygos veikėjų meilę gyvenimui, džiaugsmą mažais dalykėliais, kad įvertintum, kaip likimo išbandymai nuskaidrina, taurina žmogaus sielą, reikia šiek tiek paaugti. Taip, „Kalėdų istorija“ spaudžia ašarą, bet tai tikra tradicinė kalėdinė knyga apie vidinę šviesą ir stebuklą. Ir į skyrius ji suskirstyta taip, kad būtų patogu skaityti Advento vakarais, po mažą žingsnelį artėjant prie kalėdinio išsipildymo.

Dar viena knyga, be kurios Kalėdos būtų ne Kalėdos, yra Charleso Dickenso „Kalėdų giesmė“. Istorija apie šykštuolį Skrudžą, į pinigus iškeitusį širdies gerumą ir tik per stebuklą vėl atradusį save, Lietuvos skaitytojams žinoma dar nuo 1922 metų. Taigi, šios knygos leidimų yra nemažai. „Nieko rimto“ knygynų lentynas vis papildo savuoju prašmatniu, Roberto Ingpeno iliustruotu tomeliu, kuriame rašytojo ir dailininko pastangomis atgyja dūmuose ir rūkuose paskendęs XIX amžiaus Londonas. Šiemet ši leidykla „Kalėdų giesmės“ neperleido – dar gyvi pernykščio tiražo likučiai, užtat savąjį variantą pasiūlė „Obuolio“ leidykla. Deja, „Obuolys“ menkai investuoja į savo knygų kokybę: pasenę vertimai, atmestinai į naujus leidimus perkeltos senos (leidykla bevielytų jas vadinti „klasikinėmis“, bet su klasika reikėtų elgtis atsargiau) iliustracijos. Skaitytojus jie mėgina patraukti ryškiais, folijuotais viršeliais ir papildomomis paslaugomis – šįkart siūloma ant viršelio įspausti savo vardą. Ką gi, gal tai ir sudomins jaunesniuosius paaugliukus.

Nors, man regis, nuotykiai juos domina daug labiau! Jei mūsų skaitytojai nebenori gelbėti Kalėdų ar išgirsti dar vienos Kalėdų Senelio kilmės teorijos, Kalėdų naktį jie galėtų mėgautis šiemet „Nieko rimto“ leidyklos dailiai perleista labai žiemiška Philipo Pullmano trilogija „Jo tamsiosios jėgos“. Pirmoji knyga – „Auksinis kompasas“ mus veda į tolimąją šiaurę, kur viešpatauja protingi šarvuotieji lokiai – panserbiornai. Šiaurės pašvaistės nutvieksta vaikų kova dėl laisvės ir draugystės, šeimyninių vertybių perkainojimas, oro balionu lekiant virš ledinės dykumos, klaidžios pūgos ir sunkūs sprendimai... O taip, žiemos čia labai daug: ir tos, kuri kanda skruostus, ir tos, kuri paliečia širdį, bet mažoji laukinukė Laira nė neketina pasiduoti speigo malonei.

Na, ar ne šauni knyga mūsų Jólabókaflóð užbaigti? Tik... tiks ji ne visiems. Ši trilogija – savotiškas žaidimas, kuriame įprastos gėrio ir blogio perskyros bei įsigalėję stereotipai dekonstruojami ir išverčiami į kitą pusę. Sakoma, kad „Jo tamsiosios jėgos“ yra tarsi antitezė krikščioniškoms „Narnijos kronikoms“. Kokiu būdu? Užteks paminėti vien tai, kad Pullmano sukurtame pasaulyje dalis žmogaus sielos gyvena atskirą gyvenimą, įgydama įvairių gyvūnų pavidalus. Ir ši dalis vadinama „demonu“, matyt, apžaidžiant senąją graikiškąją šio žodžio prasmę (bet ne tik!). Jei tai žeidžia skaitytojo religinius jausmus, knygą verčiau atidėti į šalį.

Charles Dickens. Kalėdų giesmė. Vert. Elena Kuosaitė-Jašinskienė. Obuolys, 2020. 160 psl. 14,48 €
Marko Leino. Kalėdų istorija. Vert. Viltarė Urbaitė. Nieko rimto, 2020. 248 psl. 7,99 €
Philip Pullman. Auksinis kompasas (serija „Jo tamsiosios jėgos“). Dail. Andrej Ferez. Vert. Vytautas Petrukaitis. Nieko rimto, 2020. 408 psl. 9,59 €

Didelių skaitytojų žiema

Nepasakytum, kad vyresniems paaugliams skirtų kalėdinių knygų niekas nerašo. Rašo, tik dažniau tai labai lengvos romantinės istorijos. Grego Kincaido kalėdinės knygos tokioje kompanijoje išsiskiria. Jose taip pat netrūksta sentimentalių, jausmingų gaidų, tačiau pagrindinė tema – santykiai šeimoje, negalia, draugystė su gyvūnais ir, žinoma, Kalėdos kaip proga leisti sau būti geresniais. „Namai Kalėdoms“ („Nieko rimto“) – jau trečioji serijos apie Makrėjų šeimyną ir jų šunis knyga. Pirmoji, „Šuo vardu Kalėdos“, menu, man patiko savo ritmu ir kalba, teksto meistryste. Tikiuosi sodraus pasakojimo ir iš šiųmetės naujienos, nors pati tęsinio nelaukiau – man regis, jau buvo užtektinai pasakyta. Kita vertus, tikriausiai visai kitaip ši serija suskamba šeimoms, kuriose auga vaikai su specialiais poreikiais.

Skirtingai galima perskaityti ir Antje'ės Babendererde'ės „Sniego šokėją“ („Nieko rimto“). Tai knyga tiek apie savęs paieškas paauglystėje, apie dar taip menkai pažįstamą meilę ir per daug gerai pažįstamus nesutarimus su tėvais, tiek ir apie egzotišką kraštą, svetimą kultūrą. Ir dar šiek tiek apie tai, ką reiškia būti kitos rasės Vakarų pasaulyje. Atsiversti šią knygą dabar, mūsų drungną žiemą per karantinines Kalėdas verta bent jau dėl sniego jausmo. Nors Jakobas į šiaurę iškeliauja pavasarį, bet ten nuolatos viešpatauja ledas ir sniegas. Ir baltieji lokiai, susitikimas su kuriais gali būti lemtingas.

Taip, mūsų dideliems, rimtiems skaitytojams – rimti ir skaitiniai. Bet štai, nors Naomi Novik savo knygoje „Šimtas metų žiemos“ („Alma littera“) ir stengėsi perteikti slogią viduramžišką atmosferą, daug kas šią istoriją skaitys su šypsena. Eklektiškai maginės fantastikos knygai autorė įkvėpimo sėmėsi iš LDK istorijos, rytų Europos žydų kultūros ir populiarių pasakų. Kaip čia susilaikysi nenusijuokus, kai Litva kenčia starikų magų priespaudą, o aplink sukinėjasi personažai lenkiškais, rusiškais ir lietuviškais vardais. Garbės žodis, ši knyga žadina vidinį kultūrologą (ir kutena jam papades)!

Greg Kincaid. Namai Kalėdoms. Vert. Rita Bakanienė. Nieko rimto, 2020. 224 psl. 6,39 €
Antje Babendererde. Sniego šokėjas. Vert. Teodoras Četrauskas. Nieko rimto, 2020. 392 psl. 7,99 €
Naomi Novik. Šimtas metų žiemos. Vert. Daumantas Gadeikis. Alma littera, 2020. 432 psl. 15,98 €

Žiemos vakarams

Taip, skaityti per Kalėdas turėsime ką. Bet kuo užimti mažas rankeles, kol šeimos vyresnieji pabaigs dideles knygas? Kasmet pasirodo nemažai kalėdinių ir žieminių veiklos knygelių, dažnai pertekusių blizgučiais ir liūdnokų pažiūrėti. Šįkart atrinkau kelias vertesnes dėmesio. Gal kelioms minutėlėms mažieji nenuoramos ras ką jose nuveikti. O po to mamos ir tėčiai galės savo atžalas pakviesti žaisti žiemą. Šiaulių universiteto leidžiamuose STEAM'o užsiėmimų rinkiniuose yra daugybė idėjų žieminiams eksperimentams. O „Edukateka“ siūlo elektroninius žieminių užsiėmimų darželinukams rinkinius. Nenuobodžiausime!

Kalėdų spalvinimo plakatas. Disco products, 2020. 1 l. 3,57 €
Daiva Gedvilienė. Kakė Makė džiaugiasi žiema: spalvinimo ir užduočių knygelė 4–6 metų vaikams. Dail. Laima Zulonė. Alma littera, 2020. 28 psl. 2,80 €
Spalvinu žiemą. Su užduotėlėmis. Dail. Greta Alice. Alma littera, 2020. 16 psl. 2,62 €
Žiemos linksmybės. Vert. Živilė Andriūnienė. Alma littera, 2020. 16 psl. + 2 lipd. l. 3,03 €
Violeta Šlekienė, Ingrida Donielienė, Loreta Ragulienė, Renata Bilbokaitė. STEAMuko žiemos atradimai: mokinio knyga. Dail. Gustė Dominyka Ruplytė. Šiaulių universitetas, 2020. 84 psl. 8,00 €
Violeta Šlekienė, Ingrida Donielienė, Loreta Ragulienė, Renata Bilbokaitė. STEAMuko žiemos atradimai: mokytojo knyga. Dail. Gustė Dominyka Ruplytė. Šiaulių universitetas, 2020. 116 psl. 12,00 €
Metodinis rinkinys Darželis žiemą. Edukateka, 2020. El. leidinys. 12,00 €

Šiaudiniai stebuklai

Bet tikros kalėdinės veiklos visai šeimai yra šiaudinių stebuklų kūrimas. Vilniaus etninės kultūros centras pernai sudarė labai simpatiškus rinkinėlius: „Mano pirmasis sodas“ ir „Suverk ir pažink!“, bet prieš šventes aš jų rasti nespėjau, tikriausiai, kaip ir jūs, bičiuliai. Išmėginsime šiemet? Nedidelėse dėžutėse sudėti paruošti, sukarpyti šiaudai ir brošiūrėlės, kuriose pristatoma vėrimo technika.

Kasmet vėrimo rinkinius ruošia ir tautodailininkė Loreta Lichtarovičienė. Šiemet tiesiai iš jos buvo galima užsisakyti milžiniškos žvaigždės rišimo rinkinį, o „Etno dvare“ įsigyti kūrybinę nedidelio liktariuko vėrimo dėžutę. Abejose dėžutėse yra brošiūrėlės ir smagūs priedai. Beje, vieną iš jų – mažutę kūčių burtų knygelę galima atsisiųsti el. formatu nemokamai. Gaila tik, kad kartu nepavyks atsisiųsti į rinkinuką įeinančių būrimo priemonių: rugių varpų, vaškinės žvakės, šieno kuokšto ir juostų burtukių.

Mano pirmasis sodas. Vad. Marija Liugienė. Dail. Edita Namajūnienė. Vilniaus etninės kultūros centras, 2019. 6,00 €
Suverk ir pažink! Vad. Marija Liugienė. Dail. Edita Namajūnienė. Vilniaus etninės kultūros centras, 2019. 6,00 €
Loreta Lichtarovičienė. Suriškite kalėdų žvaigždę patys. Liktariukai, 2020. 22,00 €
Loreta Lichtarovičienė. Kūčių burtai: liktariuko rišimas. Etno dvaras, 2020. 12,00 €

Viskas, bičiuliai, einu sukti lizdo po Kalėdų eglute ir ieškoti gardžiausios kakavos.

Gleðileg jól!

Knygos-Advento kalendoriai

2019-11-28T21:00:00Z

Vakar iš paštomato parsinešiau labai svarbią knygą. Labai, labai svarbią! Mat su ja mes lauksime Kalėdų. Jei meškiukų bibliotekoje lankotės jau nuo senų laikų, pamenate, kad mes kasmet džiaugiamės Advento skaitiniais. Pernai aš ir jums mėginau mūsų adventines lentynas parodyti bei rūpesčiais pasidalinti. Kokiais rūpesčiais? Kaip žinia, lengva mažutėliams gražių paveikslėlių knygelių pririnkti – kad ir visas 24 ar 25! Jei vykusių pritrūktume, visada galima atsisiųsti kokią šaunią knygelę iš svečių šalių. Paprasta jas išversti: teksto maža, ir jis toks elementarus! Štai, pažvelkite – gražiausias mūsų atradimas buvo Anu Stohner ir Henrike'ės Wilson istorijos apie mažąjį Kalėdų Senelį, tokį mažą, kad kiti seneliai jam net nepatikėdavo dovanų išvežioti.

Arba, va, mūsų naujausios žvaigždės – Yuvalio Zommerio kalėdinė knyga apie miško žvėrelių šventinę eglutę.

Be galo pamėgome ir Angelinos Balerinos kalėdinį pasakojimą.

Oi, rodyčiau ir rodyčiau!

Sunkiau su augesniais susitarti, ką skaitysime. Ne dėl to, kad knygų trūktų, oi, ne! Atvirkščiai: va, šiemet žvelgiu, kaip populiariõs tinklaraštininkės į̇̃kvėptos šeimos knygų Adventui ruošiasi: vynioja į margą popierių 24 apystores kalėdines knygas. Oi, vargeli... Kada gi tiek knygų vaikai įveiks? Matyt, ir rugpjūtį teks apie Kalėdų Senelį skaityti. O juk knyginis Advento kalendorius turėtų išlaisvinti iš vartotojiškos kultūros, ne dar labiau įklampinti. Bet kiek gi knygų tada prireiks? Ir kaip jas skaityti, kad užtektų visiems vakarams? Kaip jas priderinti prie Advento kalendoriaus ritmo?

Gerai, kad Advento skaitymus išrado ne meškiukų biblioteka ir ne populiarios tinklaraštininkės. Vaikų kultūrą šis reiškinys paveikė maždaug XIX amžiuje. Nuo tada šie skaitymai (ir skaitiniai) vis tobulinami, vis geriau pritaikomi šeimyniniams vakarams. Nemažai augesniems ir paaugusiems skaitytojams skirtų kalėdinių knygų jau iškart yra suskirstomos į 24 skyrius, skaitytinus kiekvieną gruodžio vakarą iki pat Kalėdų. T.y. pati knyga yra Advento kalendorius, kartais net su užduotėlėmis ar atverčiamais šventiniais paveikslėliais. Jų tekstai gali būti labai tradiciniai – biblinės istorijos ar pasakojimai apie dievobaimingus žmones, jiems skirtus išbandymus bei galų gale atsivėrusį Kalėdų stebuklą. Būna, kad šis tradicinis turinys įvelkamas į labai šiuolaikišką rūbą – kaip kad sugebėjo padaryti Josteinas Gaarderis „Kalėdų paslaptyje“. Kartais Advento knygos yra tradicinės ne savo turiniu, bet jausena. Meškiukų bibliotekos skaitytojams jau pasakojau apie kalėdinių knygų istoriją ir minėjau, kad XIX amžiuje susiformavo atskiras kalėdinių knygų porūšis – pamokantys pasakojimai apie tragiškus įvykius, kai persipynę stebuklai ir neįtikėtini sutapimai pakeičia veikėjų gyvenimus. Tokios skaidraus liūdesio, skausmo ir susitaikymo kupinos knygos rašomos ir šiandien, kad ir naujoji Maja'os Lunde „Sniego sesė“ ar jau Lietuvos skaitytojų pamėgta Marko Leino „Kalėdų istorija“. Tačiau yra ir labai džiugių knygų, pasakojančių tiesiog apie tai, kaip vaikai ruošiasi šventei – pavyzdžiui, Timo Parvela'os knyga apie pašėlusios Elės ir jos klasės draugų nuotykius Laplandijoje. Nors, prisipažinsiu, man pačiai labiau patinka truputį dramatiškos, bet jaukios ir šiltos istorijos apie vaikus, kurias kuria Antonia Michaelis. Bet ką čia aš – verčiau iš eilės surašysiu man labiausiai patikusias Advento skaitymams pritaikytas knygas.

Štai knyga, kuri tiks net ir paveikslėlių knygelių skaitytojams:

Alex T. Smith. Kaip Vinstonas Kalėdas atnešė. Vert. Vytautas Varanius. Nieko rimto, 2019. 176 psl.

Knyga storoka, tekstas gana sudėtingas, siužetas įtemptas, tad 3-4 metų vaikams tokie Advento skaitiniai gali būti per daug sudėtingi. Bet, štai, personažai – kalbantys peliukai – labiausiai patiks mažyliams, nors gali sudominti ir vyresnius skaitytojus, gal net iki kokių 8 metų. Šiaip ar taip, savo Meškiukui aš kaip tik ir ketinu pasiūlyti susipažinti su Alexo T. Smitho Vinstonu. Šis ruduo buvo nelengvas, tad noriu labai lengvos knygos gruodžio vakarams. Juolab autorius prie kiekvieno skyriaus pridėjo dar ir veiklų idėjas – pasidalino kalėdinių skanėstų receptais, papasakojo, kaip pasigaminti eglutės žaisliukų ar mielų dovanėlių. Gavosi tikrų tikriausias Advento kalendorius! Na, o jei mėgstate kitas šio autoriaus knygas – seriją apie Klodą arba apie poną Pingviną, toks kalendorius bus tobulas!

Pradinukams tuo tarpu labiausiai tiktų šios knygelės apie padaužas jų bendraamžius:

Timo Parvela. Elė Laplandijoje. Dail. Agnė Nananai. Vert. Viltarė Urbaitė. Nieko rimto, 2017. 128 psl.
Antonia Michaelis. Kalėdų laukimas Amerlyje. Dail. Julia Ginsbach. Vert. Vaiva Pliskauskaitė. Alma littera, 2008 (2013). 207 psl.

Šių kukliau iliustruotų knygų pagrindiniai veikėjai yra 7-10 metų neklaužados. Timo Parvela'os Elė ir jos bičiuliai antrokai prieš Kalėdas leidžiasi į klasės išvyką, kuri netikėtai baigiasi Laplandijoje. Čia vaikai, vedini savo gudrumu užmaišyto naivumo, „atskleidžia“ didžiulę paslaptį – jų mokytojas, žinoma, yra Kalėdų senelio sūnelis. Nesusipratimai, nesusikalbėjimai ir paradoksali vaikų logika virsta pašėlusiai juokinga maišatyne. Knyga taip pat rekomenduotina kaip praktinis vadovas pradinių klasių mokiniams, norintiems išvesti mokytoją iš proto vienu nekaltu mirktelėjimu. Parašyta pradinių klasių mokytojo, tad neabejokite – viskas patikrinta!

Antonia Michaelis sukūrė visą seriją knygų apie Amerlio vaikų nuotykius. „Kalėdų laukimas Amerlyje“ man iš jų atrodo švelniausia ir gražiausia. Autorė į savo personažus žvelgia su ironija, bet jų nesukarikatūrina kaip Parvela, tad knygoje sutilpo ne tik netikėtumų pilnas kalėdinio vaidinimo ruošimas, bet ir prieššventiniame šurmulyje išryškėjusios šeimyninės dramos, draugystės išbandymai, kurie, žinoma, baigiasi laimingai. Puiki knyga gruodžiui! Ir tinka pirmai pažinčiai su Amerliu – nors tai ne pirmoji serijos knyga, bet jokių papildomų įžangų ir įvadų tikrai neprireiks.

Mąslesnių pradinukų ir vyresnių jų draugų laukia mistiškos ir dramatiškos istorijos:

Maja Lunde. Sniego sesė: Kalėdų istorija. Dail. Lisa Aisato. Vert. Alvyda Gaivenienė. Tyto alba, 2019. 200 psl.
Marko Leino. Kalėdų istorija. Vert. Viltarė Urbaitė. Nieko rimto, 2012 (2014, 2016, 2018). 248 psl.
Jostein Gaarder. Kalėdų paslaptis. Dail. Stella East. Vert. Justė Nepaitė. Tyto alba, 2014. 280 psl.

Puošnios ir gausios Lisa'os Aisato iliustracijos Maja'os Lunde „Sniego sesei“ gali suklaidinti – kad ir kokia spalvinga, ši knyga tikrai ne priešmokyklinukams! Beveik dešimtmetis jos herojus prieš Kalėdas turi įveikti ilgą gedėjimo ir susitaikymo kelią. Netekties skausmas jį nubloškia į fantazijų ir vizijų pasaulį, kur jis susipažįsta su Hedviga, prieš daugelį metų mirusia mergaite. Nelengva tema, netikėti siužeto vingiai iš skaitytojo reikalauja tokio susikaupimo, atidumo detalėms ir įgūdžių apmąstyti tekstą, kokių dažnas pradinukas dar neturi. Bet – taip! – tai tikra, puiki Advento knyga, pakylėjanti ir suteikianti jėgų atlaikyti gyvenimo negandas.

Marko Leino „Kalėdų istorija“ dar tragiškesnė, beviltiškesnė. Su Meškiuku aš vis dar šios knygos skaityti nedrįstu, nes įtariu, kad mūsų vakarus užpildytų ne šviesus liūdesys, o ašarų upeliai. Reikia šiek tiek daugiau gyvenimo patirties, kad įžvelgtum šios knygos veikėjų meilę gyvenimui, džiaugsmą mažais dalykėliais, kad pasidžiaugtum stebėdamas, kaip likimo išbandymai nuskaidrina, taurina žmogaus sielą. Nors jei skaitytojai nėra perdėtai jautrūs, istorija apie tai, kaip mažas našlaitis užaugo tikru Kalėdų Seneliu, jiems būtų labai įdomi.

Pati sudėtingiausia tarp paminėtų Advento knygų yra Josteino Gaarderio „Kalėdų paslaptis“. Pernai Meškiukas klausėsi jos net nekvėpuodamas, bet, aišku, beveik nesuprato viso to sudėtingo kultūrinio, geografinio ir politinio konteksto, ant kurio ši istorija dosniai užmaišyta. Nelengva jam buvo ir persijungti nuo vienos siužeto gijos prie kitos. Nors visos trys čia minimos paaugusių vaikų knygos turi įrėminantį pasakojimą, bet Gaarderio „Paslaptyje“ tie pasakojimai atsiveria ir užsiveria, atskleisdami naujas gelmes, naujas kryptis nuolatos, be galo, tarsi bedugnė skrynutė. Tad dviem sakiniais neįmanoma pasakyti, apie ką ši knyga. Gal apie berniuką, radusi senovinį Advento kalendorių su istorijomis. Gal apie mergaitę, prieš daugelį metų dingusią kalėdinės mugės šurmulyje. Gal apie didžiąją kelionę į Betliejų. O gal tiesiog apie laiko ir erdvės apgaulingą tvirtumą, pramušamą iš žaislų lentynos iššokusio ėriuko su varpeliu. Ir štai jau šis erdvėlaikis susilanksto į išblukusį kalendorių su 24 spalvotais paveikslėliais, kuriuos atverti kviečiami skaitytojai. Beje, ši knyga pritaikyta ne tik šeimyniniams, bet ir bendruomeniniams skaitymams – vieną kitą vakarą praleidę klausytojai bemat įvedami į pasakojimą nuolatiniais pakartojimais.

Na, o jei vienos knygos jums visgi atrodo per maža, jei trokštate kasdienės staigmenos ir atradimo, kviečiu prisijungti prie „Knygiuko advento nuotykių“, kuriuos rengia „Vaiko psichologijos centras“. Centro komanda kviečia vaikams kiekvieną dieną dovanoti mažytes savadarbes knygeles – „knygiukus“. Kiekvieną jų galima išlankstyti iš vieno popieriaus lapo ir užpildyti savomis istorijomis. 25 istorijas siūlo ir projekto sumanytojos, visiems norintiems atsiųsdamos savo surinktus knygiukus. Šie labai skirtingi – yra labai šaunių, sukurtų tikrų profesionalų, žinomų knygų kūrėjų: Tomo Dirgėlos, Evelinos Daciūtės, Justino Žilinsko ir kitų talentingų žmonių. Man labiausiai patinka puikiosios Gretos Alice knygiukas apie švenčių laukiantį krokodilą.

Aišku, yra ir mėgėjiškų, pabyrančių ir pro ausis pralėksiančių istorijų, bet knygiukų kalendorius tuo ir puikus, kad bet kas jį gali savaip perdaryti, perrašyti ir papildyti. Manau, mes su Meškiuku irgi rasime tam valandėlę kitą. Linksma, bičiuliai! Ak, tiesa, Centras knygiukus skiria 6-10 metų vaikams – aš pasiūlyčiau atskirus knygiukus skaityti nuo dvejų metų, o kurti – nuo ketverių.

Beje, kaip aš pamiršau! Mažiesiems kūrėjams juk yra adventinių užduotėlių ir žaidimų knygelių! Jos leidžiamos kasmet, tiesa, paprastai ištveria tik vieną sezoną, tad bibliotekose dažniausiai neapsigyvena – tenka rinktis tik iš poros metų derliaus knygynuose. Šiemet dar galima įsigyti tokias:

Juozapas Marija Žukauskas. Kelionė per Adventą. Dail. Gaivilė Tamašauskienė, Liuda Liaudanskaitė. Magnificat vaikams, 2018. 32 psl.
Juozapas Marija Žukauskas. Eželio žaidimas Adventui. Dail. Gaivilė Tamašauskienė. Magnificat vaikams, 2019. 48 k.
Ieva Kilienė, Lina Matiukaitė. Advento kalendorius. 24 kūrybinės veiklos idėjos visai šeimai (serija „Skaičių pasakos“). Dail. Eidvilė Viktorija Buožytė. Šviesa, 2018 (2019). 26 l.
Laura Bajoriūnė. Advento kalendorius: 24 kūrybinės STEAM užduotys 5–6 metų vaikams. Dail. Greta Liekytė. Šviesa, 2019. 26 l.

O kalėdinę nuotaiką tiek dideliems, tiek mažiems sukurti dar padeda mažutės įkvėpimo kortelės:

Kišeniniai Advento įkvėpimai. Dail. Tania Rex. Nieko rimto, 2018.
Kišeninis meškio Advento kalendorius. Dail. Vilija Kvieskaitė. Nieko rimto, 2018.

Na ką, bičiuliai, Adventui pasiruošę? O gal pasidalinsite savais sumanymais?

Šviesaus laukimo!

Advento skaitinių kalendorius – trečia savaitė

2018-12-17T21:00:00Z

Ėhė, kokia balta žiema atėjo! Iš mokyklos Meškiukas grįžta šlapias kaip viščiukas: visi kalneliai nučiuožinėti, visos pusnys išgulėtos. O namie laukia knygos knygelės. Ir jums, bičiuliai, parodysiu, ką trečią Advento savaitę bibliotekos meškiukai surinko.

Pirmąją savaitę daugiau skaitėme apie žiemos džiaugsmus, antrąją – susipažinome su Kalėdomis iš arčiau, na o trečiąją savaitę skyrėme pasiruošti šventėms.

Mažųjų skaitiniai

Kęstutis Kasparavičius. Meškelionė:
Kęstutis Kasparavičius. Meškelionė. Nieko rimto, 2017. 32 psl.
Kęstutis Kasparavičius. Meškelionė. Baltos lankos, 2010. 30 psl.
Peliuko Antano Kalėdos // Aurelija Čeredėjevaitė. Tinginė ragana. Dail. Kęstutis Kasparavičius. Kronta, 2004. 6 (92) psl.
Mauri Kunnas, Tarja Kunnas. Dvylika dovanų Kalėdų Seneliui:
Mauri Kunnas, Tarja Kunnas. Dvylika dovanų Kalėdų Seneliui. Vert. Akvilė Giniotaitė. Nieko rimto, 2014. 41 psl.
Mauri Kunnas, Tarja Kunnas. Dvylika dovanų Kalėdų Seneliui. Vert. Danutė Sirijos Giraitė. Versus aureus, 2008. 42 psl.
Mauri Kunnas, Tarja Kunnas. 12 dovanų Kalėdų Seneliui. Vert. Danutė Sirijos Giraitė, Vytautas Sirijos Gira (jaun.). Alma littera, 1996. 40 psl.
Jurga Sakalauskaitė. Kaip Pelytė Smailytė apsilankė Kalėdų senelio fabrike:
Jurga Sakalauskaitė. Kaip Pelytė Smailytė apsilankė Kalėdų senelio fabrike. Dail. Andrius Šliogeris. Realverus, 2010. 8 psl.
Jurga Sakalauskaitė. Smagiosios Pelytės Smailytės istorijos. Dail. Andrius Šliogeris. Realverus, 2010. 88 psl.
Dr. Seuss. Kaip Grinčas Kalėdas vogė! Vert. Nijolė Regina Chijenienė. Metodika, 2011. 56 psl.
Juliet David, Simon Abbot. Kalėdų kelionė: Skaityk ir žaisk. Su erdviniais paveikslėliais. Vert. Jana Štutaitė-Šniūrevičienė. Lietuvos Biblijos draugija, 2015. 1 lankstinys, 24 psl. + 2 figūrėlių l.
Annie M.G. Schmidt. Jipas ir Janikė:
Santa Klausas jau iškeliavo; Jipas mokytojas; Senis Besmegenis su šluota // Annie M.G. Schmidt. Jipas ir Janikė: Lėlė Marė išplaukia ir kiti apsakymėliai. Dail. Fiep Westendorp. Vert. Daiva Balvers. Alma littera, 2008. 152 psl.
Atėjo žiema; Bjauriosios žuvėdros; Vanduo Santa Klauso arkliui; Santa Klauso sulaukus // Annie M.G. Schmidt. Jipas ir Janikė: Gėlių skynimas ir kiti apsakymėliai. Dail. Fiep Westendorp. Vert. Daiva Balvers. Alma littera, 2008. 152 psl.

Kol mes tvarkomės pašalius ir kabiname girliandas, rudosios meškos irgi triūsia, savo namelį nori paversti milžinišku oro balionu – juk reikia viso pasaulio meškas ir meškėnus aplankyti, su Kalėdomis pasveikinti. Apie tai pasakoja Kęstutis Kasparavičius labai gražioje ir išradingoje „Meškelionėje“.

Bet iš plataus pasaulio grįžtame į savo kiemą, ieškome grožinių kūrinių apie lietuviškas Kalėdas. Aurelija Čeredėjevaitė yra parašiusi kelias tokias istorijas. Tegu ne visos jos tobulos, bet „Peliuko Antano Kalėdos“ – šiltos, jaukios ir paprastos, padedančios pasimetusiems pipiriukams susigaudyti, ko laukti ir tikėtis šventiniame šurmulyje. Knyga skirta kiek augesniems, bet dėl Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijų ir nesudėtingo siužeto kviečiu su peliuku pažaisti net pačius mažiausius.

Tikiuosi, kad kūčiukai, naktį prakalbę gyvulėliai, dainos apie žvaigždes skaičiuojantį vilkelį vis dar džiugina Lietuvos vaikus, nors pagrindiniu šventės akcentu jau visą šimtmetį tapę dovanos. Tačiau kas ir kam tas dovanas dovanoja? Maurio Kunnaso sukurto, mums jau pažįstamo Kalėdų senelio mažiausias padėjėjas, nykštukas Vilė, nusprendžia, kad nors kartą apdovanoti reikia ir patį senelį. Mažylio dovanos dažnai sukelia daug nesusipratimų, tačiau juk svarbiausia geri norai, ar ne?

O kaip Kalėdoms ruošiasi pats Kalėdų senelis? Jurgos Sakalauskaitės Pelytė Smailytė apsilankė dovanų fabrike ir išsiaiškino, kaip pluša senelio komanda. Darbas čia organizuotas labai rimtai: viskas kompiuterizuota, automatizuota, iki smulkmenų sustyguota. Nenuostabu, juk Pelytės Smailytės projektas – pažintinis, sumanytas kaip tokie šiuolaikiškesni „Darbėnai“. Pasakojimas apie kalėdinę pelytės kelionę buvo išleistas tiek plona knygele, tiek Smailytės istorijų rinkinyje.

Suprasti, kad Kalėdų dvasia slypi ne dovanose, kad ir kaip malonu būtų jas gauti, padeda dr. Seusso eiliuota pasaka apie pikčiurną Grinčą, mėginusį pavogti šventę. Jis surinko visas dovanas, vaišes, visus papuošimus, bet nesugebėjo nukniaukti kalėdinės kasiukų nuotaikos. Galų gale pats ja užsikrėtė.

Išties, dovanos – nuostabus dalykas. Bėda jos virsta tik tada, kai pati Kalėdų šventė mūsų gyvenime yra netekusi prasmės. Tada mėginame jomis užkišti atsiradusią tuštumą. Lengviausia Kalėdas įprasminti religingiems žmonėms. Pasišnekėti apie krikščioniškąją šventę padeda labai įdomi žaislinė Julietos David ir Simono Abboto knygelė „Kalėdų kelionė“, išsilankstanti į visą senovinį Betliejų.

Na, o užbaigti trečiąją Advento savaitę kviečiu su Jipu ir Janike, dviem nenuoramomis iš Olandijos. Tiesa, olandų vaikus Kalėdų senelis – Sinterklaas – lanko iki švento Mikalojaus, gruodžio penktos, bet patiems mažiausiems gal neverta gilintis į šias smulkmenas. Verčiau paskaitykime, kaip mažyliai sutinka žiemą („Atėjo žiema“, „Bjauriosios žuvėdros“, „Senis Besmegenis su šluota“), kaip laukia Kalėdų senelio („Vanduo Santa Klauso arkliui“), kaip džiaugiasi jo apsilankymu („Santa Klauso sulaukus“, „Santa Klausas jau iškeliavo“, „Jipas mokytojas“). Renkamės, kas labiausiai patinka, mat Jipo ir Janikės istorijas Annie M.G. Schmidt rašė vaikų skilčiai laikraštyje, jos menkai tarpusavyje susiję ir gali būti skaitomos bet kokia tvarka.

Šventinę nuotaiką saldiname eilėraščiais. Gražių jų esama, tik žiemos poezija pabirusi knygose – nesurankiosi. Tad kartais praverčia teminiai rinkiniai. Štai šis mažiesiems skirtas rinkinukas vis perleidžiamas skirtingais pavidalais. Yra jame ir jau skaityta Salomėjos Nėries „Senelės pasaka“, ir kiti klasika tapę eilėraščiai.

Žiemos eilėraščiai. Dail. Deimantė Rybakovienė. Alma littera, 2018 (2012). 16 psl.
Žiemos pasaka: eilėraščiai. Dail. Deimantė Rybakovienė. Alma littera, 2012 (2011). 56 psl.

Apsiskaičiusiems vaikams linksma namus puošti. Knygelė „Kalėdinės dekoracijos“ yra net ne knyga, o greičiau spalvoto popieriaus ir ruošinių rinkinys, bet kaip gerai ji tinka mažiems, nevikriems pirštukams! Gaila, kad tai ne tas leidinys, kurį galima pasiimti iš bibliotekos, ir tik viename kitame atokiame knygyne dar užsiliko koks egzempliorius. Tiesa, visada galima „Dekoracijas“ įsigyti angliškai – snaigių kalba universali.

Po darbų atsikvėpti galima su Maurio ir Jenna'os Kunnasų užduotimis, išleistomis kartu su visomis „Kalėdų senelio“ knygomis.

Kalėdinės dekoracijos. Karpykite, lankstykite ir klijuokite. Aprašė Fiona Watt. Dail. Caroline Johansson, Hannah Ahmed, Chris Arrowsmith. Vert. Rita Kaminskaitė. Alma littera, 2013. 200 psl.
Mauri Kunnas, Jenna Kunnas. Šventinės užduotėlės. Vert. Akvilė Giniotaitė. Nieko rimto, 2013. 34 p.

Skaitiniai augesniems

Augesniems ir knygos augesnės:

Martin Widmark. Viešbučio paslaptis (serija „Sekliai Lasis ir Maja“). Dail. Helena Willis. Vert. Raimonda Jonkutė. Nieko rimto, 2015. 55 psl.
Anne-Cath. Vestly. Aštuoni vaikai, tėtė, mama ir sunkvežimis:
Kalėdos // Anne-Cath. Vestly. Aštuoni vaikai, tėtė, mama ir sunkvežimis. Dail. Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė. Vert. Leonas Petravičius. Pasviręs pasaulis, 2003. 7 (176) psl.
ARBA: Anė Katrinė Vestli. Tėtė, mama, aštuoni vaikai ir sunkvežimis. Dail. B. Markevičius. Vert. Elena Ramonaitienė. Vaga, 1970. 179 psl.
Anne-Cath. Vestly. Aštuoni vaikai, senelė ir Žalmargė. Dail. Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė. Vert. Leonas Petravičius. Pasviręs pasaulis, 2004. 136 psl.
Anne-Cath. Vestly. Mortenas, senelė ir Viesulas. Dail. Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė. Vert. Leonas Petravičius. Pasviręs pasaulis, 2006. 192 psl.

Jei meškiukai nori vienos ilgesnės knygos šiai Advento savaitei, aš jiems siūlau Martino Widmarko detektyvinę istoriją. Per Kalėdų atostogas bičiuliai Maja ir Lasis uždarbiauja viešbutyje. Šventėms ruošiamas jaukus pobūvis, bet viskas gali žlugti – dingsta turtingų svečių šuo. Įtariami visi, o tiesą atskleisti privalo jaunieji detektyvai.

Labai gera per šventes skaityti ir Anne-Cath. Vestly knygas apie aštuonis vaikus auginančią šeimą. Lietuviškai išleistos septynios serijos knygos, tad yra ką veikti. Jei norime tik susipažinti su Marena, Martinu, Marte, Madsu ir visomis kitomis „M“, galime atsiversti vieną pačios pirmos knygos skyrių ir pasmalsauti, kaip ši neturtinga norvegų šeima švenčia Kalėdas. O jei meškiukai nori rimčiau paskaityti, tai pati žiemiškiausia ir šventiškiausia serijos knyga yra „Mortenas, senelė ir Viesulas“. Snieguota ir kalėdinė taip pat istorija apie sūnų paklydėlį „Aštuoni vaikai, senelė ir Žalmargė“.

Aišku, galima skaityti ir trumputes istorijas, po vieną kiekvieną dieną:

Thierry Robin, Lewis Trondheim. Labas rytas. Kalėdų seneliukas. Alma littera, 2007. 48 psl.
Tove Jansson. Eglutė:
Tove Jansson. Kometa atskrieja; Nematomas vaikas. Vert. Laima Bareišienė. Garnelis, 2008 (2007). 15 (325) psl.
Tuvė Janson. Nematomas vaikas ir kiti apsakymai (serija „H. K. Anderseno premijos laureatai“). Vert. Laima Bareišienė. Lietus, 2000. 160 psl.
Kalėdos // Michael Bond. Ir vėl meškiukas Pedingtonas. Dail. Peggy Fortnum. Vert. Viltaras Alksnėnas. Alma littera, 2015. 20 (143) psl.
Smarkuolė Kaisa; Labanakt, pone valkata. // Astrid Lindgren. Smarkuolė Kaisa. Dail. Ingrid Vang Nyman. Vert. Laima Bareišienė. Garnelis, 2012. 27 (115) psl.
Petras Cvirka. Vaikų karas (serija „Grigo Ratai“). Dail. Taida Balčiūnaitė. Alma littera, 1999. 40 psl.
Vėlės // Kotryna Zylė. Didžioji būtybių knyga: o kaip šiandien gyvena lietuvių mitiniai padarai ir dievybės? Aukso žuvys, 2016 (2017). 3 (80) psl.
Kaukai; Sniego močia // Broliai Grimai. Pasakos. Dail. Lina Dūdaitė. Vert. Adomas Druktenis. Alma littera, 2011. 7 (239) psl.

Ką pasakytumėte apie bežodį komiksą, kuriame mažutėlytis Kalėdų seneliukas perdirba šiukšles į dovanas? Žinote, kaip jam tenka rizikuoti, kad gautų žaliavų savo gamyklai? Netikėtai šmaikšti veiksmo komiksų parodija mums labai patiko.

Ironiškai į kalėdinį šurmulį žvelgia ir trolių Mumių bičiulė Tove Jansson. Trumpame apsakyme netikėtai šventėms pažadinti Mumiai mėgina susigaudyti, kas vyksta: kam reikia eglės, ir kuo ją „aptaisyti“, kodėl Kalėdos reikalauja vaišių ir dovanų, kaip permaldauti šią baisią dvasią, taip išvarginusią kaimynus bei draugus?

Linksma Kalėdas pasitikti su mėgstamais literatūriniais personažais. Ne tik su Mumiais, bet ir su meškiuku Pedingtonu. Lietuviškai apie jį išleistos dvi pasakojimų ir viena paveikslėlių knyga. Knygoje „Ir vėl meškiukas Pedingtonas“ yra kelios žieminės ir viena labai miela kalėdinė istorija. Pasakojimų apie Pedingtoną irgi nebūtina skaityti iš eilės.

Koks gi Adventas būtų be Astridos Lindgren knygų? Oi, kiek kalėdinių pasakojimų ji sukūrė! Šįsyk atsiversime apsakymų rinkinį „Smarkuolė Kaisa“. Be to paties pavadinimo švelnios istorijos apie mažą mergaitę, besistengiančią padėti Kalėdų išvakarėse sunegalavusiai senelei, čia yra dar pora tokių, kurių veiksmas vyksta per žiemos šventes. „Labanakt, pone valkata“ – tai vaikiškas žvilgsnis į gyvenimo vingius. O apsakyme „Pelė išsikrausto į tupyklą“ meiliai aprašomas labai įsižeidęs mažylis.

Noriu su meškiukais paskaityti ir apie mūsų krašto vaikų nuotykius. Dar noriu per Adventą vieną kitą klasikinį lietuvių vaikų literatūros kūrinį prisiminti, todėl po Lindgren „Kaisos“ traukiu Petro Cvirkos „Vaikų karą“. Kaip keistai šiandien atrodo tuometinė mokykla, net anų laikų vaikų žaidimai. Yra apie ką pasikalbėti su meškiukais! O apsakyme rašoma apie vaikų draugystę, jos išbandymus ir didįjį sniego mūšį, kurio metu gali apsiversti visas pasaulis.

Aišku, Cvirkos apsakymas neatitinka visų kalėdinės istorijos kriterijų, bet tiek to. Tuoj pasišnekėsime apie lietuviškų Kūčių ir Kalėdų ypatybes. Keli Kotrynos Zylės „Didžiosios būtybių knygos“ puslapiai atskleidžia gilesnę šios šventės prasmę. Šventės, kai anapusinis pasaulis susijungia su įprastu.

Tokių mistiškų, šiurpių kalėdinių gaidų galima aptikti ir kitų Europos tautų pasakose. Broliai Grimai užrašė istoriją apie mažus, nuogus kaukučius, kuriuos prieš pat Kalėdas išvysta batsiuvys su žmona. Ką čia ir kalbėti, net žiema nėra tokia paprasta kaip atrodo. Sniego močia, prašanti išpurenti jai patalus, gali apdovanoti, bet gali ir skaudžiai nubausti.

Jei truputį baugu, skaitykime eilėraščius. Štai dar vienas žieminis rinkinukas su intriguojančiomis iliustracijomis.

Pusnynų pasaka. Žiemos eilėraščiai. Sud. Regina Džiaugytė. Dail. Tomas Markevičius. Alma littera, 2006 (2004, 1999). 64 psl.

O jei norisi dar giliau į etninį paveldą įbristi, paimkime Jūratės Leikaitės spalvinimo knygelę „Devintojo rago šviesa“. Tai ne šiaip spalvinimo knyga, čia ir istorija apie tėčio pasiilgusį berniuką, ir Saulės vadavimo mitas, ir daina apie elnią. Tegu viskas surašyta neįgudusia ranka, bet elnias, saulė ir ornamentai – patys tikriausi.

Tai kuo namus puošime? Saulutėmis ar angeliukais, sodais ar elfais? Turiu kelias knygeles, kur pačios įvairiausios idėjos surinktos. Gal meškiukams patiks koks sumanymas?

Jūratė Leikaitė. Devintojo rago šviesa. Spalvinimo knyga. Filmų štrichai, 2017. 28 psl.
Anna Marianna Krac, Marcelina Grabowska-Piątek. Kalėdiniai papuošalai. Dail. Kasia Kołodziej, Zbigniew Dobosz. Vert. Tatjana Skusevičienė. Educata, 2014. 64 psl.
Kalėdiniai darbeliai vaikams. Dail. Kamila Flonerová. Foto Jiří Vyskočil. Nieko rimto, 2015. 32 psl.

Skaitiniai dar paaugusiems

Jei paaugę skaitytojai ryte prarijo prieš savaitę pradėtas knygas, aš jiems galiu pasiūlyti dar kelias:

Merė Meips Dodž. Sidabrinės pačiūžos. Dail. Anatolijus Itkinas. Vert. Eduardas Pundzevičius. Vaga, 1971. 383 psl.
Julie Salamon. Kalėdų eglutė: gražiausia šventinė istorija. Dail. Jill Weber. Vert. Violeta Palčinskaitė. Metodika, 2011. 127 psl.
James Krüss. Mano prosenelis, herojai ir aš:
James Krüss. Mano prosenelis, herojai ir aš (serija „10+“). Dail. Daiva Kairevičiūtė. Vert. Teodoras Četrauskas. Alma littera, 2012. 272 psl.
Džeimsas Kriusas. Mano prosenelis, herojai ir aš: trumpas mokymas apie herojus eilėmis ir proza, prosenelio ir mano sukurtas palėpės kambariuose Džeimso Kriuso užrašytas vaikams ir jų tėvams palinksminti bei pamokyti. Dail. Jochen Bartsch. Vert. Teodoras Četrauskas. Vyturys, 1989. 238 psl.

Mary'ės Mapes Dodge „Sidabrinės pačiūžos“ – tikra vaikų literatūros klasika. XIX amžiuje parašytas kūrinys yra ir sentimentalus, ir didaktinis, bet kartu labai gilus, spalvingas. Tai istorija apie tai, kaip vaikai ieško savo kelio gyvenime, kaip mokosi atkakliai siekti tikslo. Ir visa tai egzotiškoje Olandijoje, apie kurios kalėdinius papročius taip įdomu skaityti.

Na, o norintiems šiuolaikiškesnės istorijos atidėjau Julie'ės Salamon „Kalėdų eglutę“. Ar kada pagalvojote, kad reikia ypatingo talento atrasti tokią eglutę, kuri išties kurtų kalėdinę nuotaiką? Su tokia eglute galima net susidraugauti.

Taip, draugai būna įvairūs. Štai vieno keturiolikmečio geriausias bičiulis yra jo prosenelis, žvaliai dardantis savo invalido vežimėliu po namus uolos viršūnėje ir rašantis eiles ant sienų apmušalų. Jameso Krüsso knyga yra pati keisčiausia ir linksmiausia paauglių knyga, kokią teko skaityti. Ji apie draugystę, apie savo vietos gyvenime paieškas, apie herojiškumą ir sveiką protą. Ir apie vieną gruodį, kai namai kvepia Kalėdomis, o du tokie skirtingi draugai nutaria atsidėti literatūrinei kūrybai.

Po šitokio šėlsmo galima pailsėti su klasikinėmis britų rimuotėmis. Nors daugelis motulės Žąsies rimuočių skirtos visai mažučiams pipirams, bet „Kalėdų dovanos“ gerokai mąslesnės. Šįkart aš noriu jas pasiūlyti paaugusiems skaitytojams.

Kalėdų dovanos // Motulės Žąsies eilėraščiai: britų tautosaka vaikams. Dail. Aleksandra Jacovskytė. Vert. Violeta Palčinskaitė. Vaga, 1998. 10 (87) psl.

Skaitiniai beveik dideliems

Didelius bibliotekos meškinus aš sutinku retai, ir viršutinę knygų lentyną pildau vangiai. Ką gi kalėdinio galėčiau pasiūlyti?

Čarlzas Dikensas. Židinio svirplys // Čarlzas Dikensas. Židinio svirplys; Gotfridas Keleris. Romeo ir Džuljeta sodžiuje. Vert. Pranas Mantvydas, Jonas Rudys. Vaiga, 1994. 165 psl.
Laura Ingalls Wilder. Namelis prerijose:
Laura Ingalls Wilder. Namelis prerijose. Dail. Garth Williams. Vert. Giedrė Tartėnienė. Obuolys, 2011. 336 psl.
Laura Ingalls Wilder. Namelis girioje. Dail. Garth Williams. Vert. Giedrė Tartėnienė. Obuolys, 2011. 208 psl.
Laura Ingalls Wilder. Namelis prie Sidabro ežero krantų. Dail. Garth Williams. Vert. Giedrė Tartėnienė. Obuolys, 2012. 336 psl.
Laura Ingalls Wilder. Miestelis prerijoje. Dail. Garth Williams. Vert. Giedrė Tartėnienė. Obuolys, 2015. 334 psl.

Atkakliems klasikos gerbėjams patarčiau užbaigti pažintį su šventiniu Dickensu. Advento kalendoriuje jau buvo jo knygos „Kalėdų giesmė“ ir „Varpai“, bet kaip gi be „Svirplio“?

O smalsiems ir jautriems skaitytojams noriu parodyti Laura'os Ingalls Wilder „Namelio prerijose“ seriją (tik, meldžiu, neišsigąskite viršelių!). Šios knygos apie vaikystę Amerikos Vidurio Vakaruose įdomios net ką tik iš paveikslėlių knygų išlipusiems meškiukams, bet dėl serijos apimties ir dokumentalumo man knieti ją pasiūlyti beveik suaugusiems skaitytojams, kurie sugebėtų pastebėti ir įvertinti visus perliukus. Kadangi rašytoja kruopščiai diena po dienos fiksavo Amerikos naujakurių gyvenimą, šiose knygose yra nuostabūs žiemos švenčių aprašymai. Amerikietiškų Kalėdų be parduotuvių, blizgučių ir trumpakelnio Santa Clauso – kas galėtų pamanyti! Aišku, Wilder rašo ne tik apie šventes, ir, skirtingai nuo daugelio kitų į mūsų kalendorių įtrauktų knygų, šių epizodų nepavyksta ištraukti iš konteksto be pasekmių. Bet, bičiuliai, kokie tai epizodai!

Na, ar sutampa mūsų Advento skaitiniai? O gal atradote visai kitas knygas? Papasakosite?

Šviesaus jums Advento!

Advento skaitinių kalendorius – antra savaitė

2018-12-09T21:00:00Z

Et, tos lietuviškos žiemos – vos pabąla, tuoj kiaurai permirksta ir visą grožį nusipurto. Bet mes su Meškiuku vis tiek jaučiame, kaip po truputį artėja Kalėdos. Štai jau ir antroji Advento savaitė įpusėjo. Metas parodyti, kas meškiukų bibliotekoje šiuo metu vartoma, skaitoma, meistraujama.

Neseniai raginome jus, bičiuliai, susidėlioti Advento skaitinius. Kviečiu ir toliau kas vakarą mėgautis knygomis. Pažvelkite, ką išrinkau mažiems ir dideliems skaitytojams antrai savaitei.

Mažųjų skaitiniai

Rūta Baltakienė. Peliukas Anicetas. Alma littera, 2011. 24 psl.
Rūta Baltakienė. Nauji peliuko Aniceto nuotykiai. Alma littera, 2013. 24 psl.
Salomėja Nėris. Senelės pasaka:
Salomėja Nėris. Senelės pasaka: įgarsinta vakaro pasakėlė. Dail. Irmina Dūdėnienė. Įgars. Violeta Mickevičiūtė. Alma littera, 2015, 10 psl.
Salomėja Nėris. Senelės pasaka. Dail. Nijolė Šaltenytė. Spauda, 1995. 16 psl.
Salomėja Nėris. Senelės pasaka (serija „Vyturiukas“). Dail. Nijolė Meškauskaitė. Vaga, 1985. 16 psl.
Ulf Stark, Sara Nilsson Bergman. Draugai svajonių girioje. Dail. Sara Nilsson Bergman. Vert. Comactiva Language Partner. Ikea, 2015. 31 psl.
Zdenĕk Miler, Hana Doskočilová. Kurmis ir sniego senis. Dail. Zdenĕk Miler. Vert. Irena Aleksaitė. Nieko rimto, 2012. 36 psl.
Libertas Klimka, Irena Daukšaitė. Senovės lietuvių dievai ir deivės (serija „Vaivos juosta“). Žara, 2009. 50 psl.
Stephanie Jeffs, Jenny Thorne. Peliuko Kalėdos. Dail. Jenny Thorne. Vert. Jana Štutaitė-Šniūrevičienė. Lietuvos Biblijos draugija, 2011. 30 psl.
Mauri Kunnas, Tarja Kunnas. Kalėdų Senelis. Vert. Viltarė Urbaitė. Versus aureus, 2007. 46 psl.

Su mažaisiais aš į Kalėdas nesiskubinu. Jos ateis savu laiku, o mes dar norime pačiupinėti tai iškrentantį, tai vėl dingstantį sniegą, pasvajoti apie ledo čiuožyklas ir smagius kalniukus. Mažutėlių dienos pilnos atradimų. Apie tokius smulkučius atradimus Rūta Baltakienė nupiešė porą knygelių. Peliuko Aniceto istorijos – tai tarpusavyje nesusiję 3-5 paveikslėlių pasakojimai beveik be žodžių. Mums rūpi keli knygelėse atsidūrę žieminiai nuotykiai.

Snieguotas džiugesys ir nuostaba gražiausiai suskamba eiliuotuose posmuose. Meškiukui iki šiol labai patinka Salomėjos Nėries „Senelės pasaka“, nors nepažįsta jis nei žąsino moliūgo, nei raganos piktos. „Senelės pasaką“ rasime daugelyje Nėries rinkinių, gražiausių eilėraščių knygų, tačiau patogiausia skaityti iš atskiro leidimo. Jų būta daug, kelis čia paminiu.

Šventėms pasiruošti padeda Ulfo Starko paveikslėlių knygelė apie žieminę žydinčią girią ir joje gyvenančius keistus padarėlius. Tiesa, jie ketina švęsti ne Kalėdas, o Tuko gimtadienį, bet mes juk niekur neskubame. Užtat padarėliai šnekasi apie varžybas ir laimėjimus, apie materialias ir nematerialias dovanas ir džiaugsmą, kuriuo pasidalinus, lieka dar daugiau.

Pasikalbėti apie Kalėdas pakvies Zdenĕko Milerio sugalvotas Kurmis, bet pirmiausia jis susiras tikrą žieminį draugą, gerai su juo prisidūks ir net išgelbės nuo nelauktai atšilusio oro. Tik kaip čia yra, kad sniego senis nieko nežino apie Kalėdas? Ką jam papasakosime?

Pirmą savaitę aš visus adventinio kalendoriaus skaitinius suverčiau į vieną didelį kalną, bet juk tai neteisinga: iš tiesų mes švenčiame ne vienas, o kokias trejas Kalėdas. Yra tradicinė, liaudiška šventė, yra krikščioniška ir yra šiuolaikinės, vakarietiškos Kalėdos. Meškiukų bibliotekoje mes šnekamės apie jas visas – kaip kitaip šventiniame šurmulyje susigaudysi?

Atsivertę Liberto Klimkos ir Irenos Daukšaitės knygą apie senovėje garbintus dievus ir deives, pašnekame apie Saulę motinėlę, apie tai, kaip ji ant elnio Devyniaragio ragų grįžta, ir apie piktąją žiemos dvasią, trokštančią viską sušaldyti. Štai iš kur tos dainos apie kibirkštėlę vidur laukų ar eiklųjį elnią.

Religingose šeimose Kalėdų istoriją vaikai jau gimdami gauna. Na, o tie, kam pasakojimas apie kūdikėlio gimimą negirdėtas, mielai leidžiasi į kelionę su mažu peliuku, netyčia prasigraužusiu kiaurai laiką ir erdvę Stephanie Jeffs ir Jenny Thorne knygelėje.

Po to galima susipažinti ir su Kalėdų seneliu. Mauri Kunnas yra sukūręs visą seriją tokių kalėdinių knygelių, ir aš jas dar įtrauksiu į kitos savaitės kalendorių. Šįkart tiesiog pasilabinkime su mūsų švenčių herojumi. Beje, nors prieš porą metų Kalėdų senelio nuotykius perleido „Nieko rimto“, knygelė „Kalėdų Senelis“ liko pamiršta. Ją rasime tik bibliotekoje.

Paskaičius norisi ką nors nuveikti, pirštelius pamiklinti. Kalėdinių veiklos knygelių knygynuose daug, bet reta jų džiugina. Verčiau su mažutėliais „Mitinių būtybių užduočių knygoje“ susirasime elnią Devyniaragį. O jei labai norėsime kokių šventinių užduotėlių, gal pravers ir nedailus, bet neblogai sudėliotas „Presvikos“ sąsiuvinukas.

Vilniaus vaikų darželis „Baltų šalelė“. Mitinių būtybių užduočių knyga. Dail. dizaino studija „PrimPrim“. S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2018. 25 l. + pieštukai.
Kalėdinės užduotėlės 3-5 metų vaikams. Su 40 lipdukų! Presvika, 2016. 24 psl.

Skaitiniai augesniems

Su Meškiuku mes dar gruodžio pirmą išsirinkome didelę knygą, kurią skaitysime iki pat Kalėdų. Na, o tie ūgtelėję skaitytojai, kurie savosios didelės knygos dar nepradėjo, gal spėtų perskaityti Timo Parvela'os istoriją apie pradinukus Laplandijoje, nutarusius, kad jų mokytojas yra iš Kalėdų senelio giminės. Miela knyga, bet mano vaikis nutarė, kad ji per daug juokinga. Taip, taip, mums pasitaiko. Tačiau jei jūs, bičiuliai, ragavote mokytojo duonos, paslapčiomis nuo vaikų perskaitykite „Elę Laplandijoje“. Gal ir juokinga, bet gryna tiesa.

Iš Laplandijos keliaujame į Italiją: vietomis sentimentali ir graudi, bet fantastiška Giannio Rodario „Žydrosios strėlės kelionė“ verta meškiukų dėmesio. Senoji Befana, Italijoje pavaduojanti Kalėdų Senelį, nenori nešti dovanų neturtingiems vaikams. Tada žaislai pasipiktina ir pabėga, ieškodami vieno šaunaus berniuko. Beje, nenusiminkite, jei šios knygos nespėsite pabaigti iki Kalėdų – Befana dovanas išnešioja tik sausį.

Gianni Rodari. Žydrosios strėlės kelionė:
Gianni Rodari. Žydrosios strėlės kelionė. Dail. Gintaras Gesevičius. Vert. Danutė Čiurlionytė. Alma littera, 2004. 144 psl.
Džanis Rodaris. Žydrosios strėlės kelionė. Vert. Danutė Čiurlionytė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958. 130 psl.
Timo Parvela. Elė Laplandijoje. Dail. Agnė Nananai. Vert. Viltarė Urbaitė. Nieko rimto, 2017. 128 psl.

Aišku, galima skaityti ir trumputes istorijas, po vieną kiekvieną dieną.

Pavelas Bažovas. Oželis Sidabranagėlis. Dail. Vasilijus Bajuskinas. Vert. Kazys Kiela. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1951. 16 psl.
Apie šaltuką, piešusį spalvomis // Milošas Macourekas. Du šimtai senelių. Dail. Adolfas Bornas. Vert. Almis Grybauskas. Vyturys, 1994. 143 psl.
Mamulė Mū tamsoje; Šventoji Mūcija // Jujja ir Tomas Wieslander. Mamulė Mū ir Varna. Dail. Sven Nordqvist. Vert. Raimonda Jonkutė. Nieko rimto, 2012 (2016). 127 psl.
Mamulė Mū žaidžia // Jujja Wieslander. Mamulė Mū laipioja po medžius. Dail. Sven Nordqvist. Vert. Raimonda Jonkutė. Nieko rimto, 2007 (2009, 2016). 103 psl.
Linksminamės per Kalėdas // Astrid Lindgren. Lota iš Pramuštgalvių gatvės:
Astrid Lindgren. Lota iš Pramuštgalvių gatvės. Dail. Ilon Wikland. Vert. Laima Bareišienė. Garnelis, 2006 (2007, 2008, 2015). 103 psl.
Astrida Lindgren. Lota iš Pramuštgalvių gatvės (serija „H. K. Anderseno premijos laureatai“). Dail. Ilona Vikland. Vert. Eglė Bučienė. Lietus, 2000. 144 psl.
Žiūroniukas sutinka elnią Devyniaragį // Jonas Vaiškūnas, Daiva Vaiškūnienė. Žiūroniuko nuotykiai. Dail. Dovydas Stonkus. Dominicus Lituanus, 2009. 54 psl.
Jaučio pasaka // Leonardas Gutauskas. Žvirblių sodyba. Gimtasis žodis, 2016. 80 psl.
Julius Janonis. Vaikų dienos:
Julius Janonis. Vaikų dienos. Dail. Eglė Kučaitė. Vaga, 1976. 24 psl.
Julius Janonis. Vaikų dienos. Dail. Laima Barisaitė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963. 22 psl.

Aš mėgstu į skaitymus įtraukti kokį nors tolimame bibliotekos kampe dulkantį kūrinį. Šįkart tai Pavelo Bažovo stebuklinė pasaka apie oželį sidabrine kanopa. Oželiais, žinia, stirniukus bei elniukus vadina, o šio dar ir ragai penkiašakiai. Žiemą lakstydamas jis sidabrine kanopėle brangakmenius išskelia. Kuo ne kalėdinė istorija? Gerai, gerai, gal ir ne kalėdinė, bet ir su augesniais nėra kur skubėti, žiemos skaitiniais mėgaujamės.

Dar viena šauni žieminė istorija yra apie šaltuką Pranuką (Františeką), kuris norėjo langus marginti ne baltomis, o spalvotomis ledo gėlėmis. Gal prisimenate tokį senut senutėlį vaikystėje matytą animacinį filmą? Filmas sukurtas pagal Milošo Macoureko apsakymą. Lietuviškai išleistoje Macoureko knygoje „Du šimtai senelių“ pažįstamų siužetų ir net siurrealistinių kalėdinių pasakojimų randame ir daugiau, bet šįsyk aš jums siūlau susipažinti su mielu niekur nepritampančiu šaltuku.

Na, o Kalėdoms ruoštis linksma su Mamule Mū bei jos drauge Varna. Apie šį nenuilstantį duetą Jujja ir Tomas Wieslanderiai kūrė ne tik paveikslėlių knygeles, bet dar ir apsakymus, kurie sudėti knygose „Mamulė Mū ir Varna“ bei „Mamulė Mū laipioja po medžius“. Keli iš jų yra apie žiemos pramogas („Mamulė Mū žaidžia“), Advento metą („Mamulė Mū tamsoje“) ir švediškas adventines linksmybes („Šventoji Mūcija“). Rinkitės, kuris jums mieliausias.

Po šventosios Liucijos – gruodžio 13 dienos – belieka laukti Kalėdų. Švediškas jų tradicijas puikiai aprašė Astrida Lindgren keliose savo knygose, kurios dar pasirodys kitos savaitės Advento skaitiniuose. O dabar siūlau susirasti „Lotą iš Pramuštgalvių gatvės“. Jei mūsų ūgtelėję skaitytojai dar nepažįsta Jono, Mijos Marijos ir mažosios Lotos, jiems bus gera pasinerti į šventinį linksmos šeimos šurmulį. Knyga sudėta iš trumpų, tarpusavyje menkai susietų istorijų, tad ją galima skaityti bet kokia tvarka, kad ir vieną skyrių „Linksminamės per Kalėdas“.

Bet kaip gi lietuviškos Kalėdos? Nedaug apie jas vaikams rašyta, visgi šį bei tą rasti galima. Yra tokia neįprasta Jono ir Daivos Vaiškūnų knyga apie berniuką Žiūroniuką, mėgstantį stebėti dangaus šviesulius. Ne šiaip stebėti, bet dar ir išsiaiškinti, kaip visi tie astronominiai reiškiniai atrodė mūsų protėviams, kaip buvo įprasminami mituose, kalendorinėse šventėse. Labai įdomu prieš Kalėdas paskaityti, kaip Žiūroniukas sutiko elnią Devyniaragį.

Lietuviškose kalėdinėse tradicijose neatskiriamai susipynę etniniai ir krikščioniški motyvai. Tokį sinkretišką pasaulio pajautimą puikiai perteikia Leonardas Gutauskas. Knygoje „Žvirblių sodyba“ šešiametis Antaniukas apie pasaulio paslaptis šnekasi su savo mokytoju – daug žinančiu, bet pasipūtusiu bajoru Gaidžiu. Viena iš tų paslapčių yra Kūčių naktį prabylantys gyvuliai. Pasirodo, tą stebuklingą valandą kalba tik jautis, kūdikėlio Jėzaus gimimo liudininkas. Gaila, kad ne visos „Žvirblių sodybos“ istorijos yra tokios išradingos ar paslaptingos. Nemaža čia ir visokių tamsybių, tad prieš nešantis knygą namolio, reikia ją gerai pavartyti. Ir visgi „Jaučio pasaka“ vienam Advento vakarui puikiai tiks.

Į skaitymus norisi įtraukti ir ką nors iš mūsų vaikų literatūros klasikos, tik kokia istorija, tokia ir klasika. Neišsigąsite Juliaus Janonio, bičiuliai? Šis jo pasakojimas apie vieną vaikystės žiemą lietuviškame kaime išties mielas. Aišku, ir vaikystė anuomet buvo kitokia, ir auklėjimas, ir santykiai tarp žmonių. Bet kaip tik tai ir svarbu aptarti su savo pipiriukais. Beje, Janonis dar ir aprašė, kaip į Lietuvą atkeliavo paprotys puošti eglutes. Labai įdomu!

Dar įdomiau, kada atsirado paprotys Kalėdų senelį eilėraščiais kamuoti. Gal žinote? Aš – ne, bet jei mažyliui prireikė trumpo žieminio eilėraščio, siūlau pavartyti eiliuotą Matučio kalendorių „Dvylikos svečių lauktuvės“. O jei Kalėdų senelis nebus toks senamadiškas, vis tiek šią savaitę perskaitysime kelis eilėraščius. Be eilės. Gražu gi!

Anzelmas Matutis. Dvylikos svečių lauktuvės. Dail. Albina Makūnaitė. Vaga, 1984. 176 psl.

Šią savaitę meškiukai jau ir atvirutes piešia, siųsti ruošiasi, tad liaudiškus raštus, senuosius simbolius žiūrinėja. Tam padeda dvi Jūratės Leikaitės sukurtos pažintinės veiklos knygelės:

Jūratė Leikaitė. Lietuvių šventės ir raštai. Lavinanti knyga. Išmintis, 2015. 32 psl.
Jūratė Leikaitė. Lietuvių šventės ir raštai. Lavinamoji knyga, 2 dalis. Filmų štrichai, 2018. 48 psl.

Skaitiniai dar paaugusiems

Jei paaugę skaitytojai jau įveikė visas prieš savaitę pradėtas knygas, galima jiems pasiūlyti dar kelias:

Ulf Stark. Meilės kontrolinis. Dail. Rūta Dzin. Vert. Mantas Karvelis. Nieko rimto, 2017. 96 psl.
Louisa May Alcott. Mažosios moterys:
Louisa May Alcott. Mažosios moterys (serija „10+“). Dail. Shirley Hughes. Vert. Lina Paulauskaitė. Alma littera, 2013 (2015). 380 psl.
Louisa May Alcott. Mažosios moterys (serija „10+“). Dail. Shirley Hughes. Vert. Lina Paulauskaitė. Alma littera, 2007. 366 psl.
Louisa May Alcott. Mažosios moterys (serija „10+“). Dail. Shirley Hughes. Vert. Lina Paulauskaitė. Alma littera, 2002. 366 psl.
Motiejus Valančius. Palangos Juzė:
Motiejus Valančius. Palangos Juzė (serija „Mokinio skaitiniai“). Žaltvykslė, 2005. 115 psl.
Motiejus Valančius. Palangos Juzė („Skaitinių serija“). Par. Birutė Vanagienė. Baltos lankos, 1996. 157 psl.
Motiejus Valančius. Palangos Juzė. Dail. Vytautas Jurkūnas. Vaga, 1977. 154 psl.

Ulfo Starko knyga nestora, išpuošta spalvotomis iliustracijomis, tad atrodo skirta kiek jaunesniems vaikams. Tačiau istorija išties pilna dramatiškų posūkių, paliečiamos labai rimtos temos: karas, baimė, nepriteklius, meilė. Ir viskas kvepia kalėdinėmis eglutėmis. Karo siaubiamame pasaulyje šventė dar reikalingesnė, tad jaunasis eglučių pardavėjas sukasi kaip vijurkas.

Karas šmėžuoja ir klasikinėje amerikiečių paauglių knygoje „Mažosios moterys“. Ši knyga apima vienerius metus, nuo Kalėdų iki Kalėdų, per kuriuos keturioms seserims tenka suaugti. Praradęs turtą, tėvas išeina į karą, tad mergaitėms tenka išmokti pasirūpinti viena kita, įveikti skurdą ir kartu neprarasti savęs. Kalėdos virsta tuo lakmuso popierėliu, registruojančiu visus dvasios virptelėjimus.

Na, o apie lietuviškas Kalėdas paaugę vaikai galėtų pasiklausti Palangos Juzės. Juoksitės, bičiuliai, bet man Juzės pasakojimai vaikystėje labai patiko. Gal jie vietomis gruboki ir kelia šiurpą, bet, va, taip žmonės gyveno. Šios knygos leidimų būta daug, čia nurodžiau kelis prieinamus.

Beje, žieminių eilėraščių norėčiau pasiūlyti ir tokiems rimtiems skaitytojams – kad dūšiai per speigus šilčiau būtų. Jų galima susirasti čia:

Sigitas Poškus. Amalgama: eilėraščiai mažiems ir dideliems. Dail. Algis Kliševičius. Ciklonas, 2007. 88 psl.

Skaitiniai beveik dideliems

Beveik dideliems žmonėms tėvų ar bibliotekininkų patarimų nereikia. Nebent kur matomoje vietoje pasidėsime „Kalėdukę“ – septyniolikmetės Elytės šventinę istoriją. O gal paliksime atverstus Charleso Dickenso „Varpus“ – antrą šio autoriaus kalėdinę knygą, kuri taip ir liko „Kalėdų giesmės“ šešėlyje. Įdomu, ar mūsų skaitytojams apskritai patiktų Dickensas? Štai O. Henris, man regis, tikrai galėtų patraukti savo ironija, nepiktais pasišaipymais.

Musierowicz Malgorzata. Kalėdukė. Vert. Lidija Girevičienė. Vaga, 2006. 204 psl.
Varpai // Charles Dickens. Neeiliuota Kalėdų giesmė; Varpai. Dail. H. M. Brock. Vert. Elena Kuosaitė-Jašinskienė. Žaltvykslė, 2005. 199 psl.
O. Henry. Išminčių dovanos; Eglutė su siurprizu:
O. Henry. Išminčių dovanos (serija „Mažos didelės knygos“). Vert. Silvija Lomsargytė-Pukienė. Baltos lankos, 2013. 320 psl.
O. Henry. Išminčių dovanos (serija „Klasika“). Vert. Silvija Lomsargytė-Pukienė. Tyto alba, 2006. 271 psl.
O. Henry. Sukčių novelės. Vert. Augustas Tamaliūnas. Vaidotas Oškinis, 1996. 78 psl.
O. Henris. Apsakymai; Džekas Londonas. Martinas Idenas (serija „Pasaulinės literatūros biblioteka“). Vert. Silvija Lomsargytė-Pukienė, Elena Kuosaitė, Tadas Zaleskis, Gražina Zolubienė. Vaga, 1986. 559 psl.

Ir kad jau visiems dalinu eilėraščius, tai ir prie O. Henrio padėsiu... mažutėliams išleistą Aleksandro Puškino žieminių eilėraščių knygelę! Graži ji man, o eilėraščiai vis vien ne mažyliams rašyti.

Aleksandras Puškinas. Žiemos kelias. Dail. Borisas Dechteriovas ir Georgijus Nikolskis. Vaga, 1976. 17 psl.

Skaitiniai su vaikais

Beje, antroji Advento savaitė – tinkamiausias laikas pasišnekėti apie Kalėdų prasmę ar prasmes, jei prisiminsime visus skirtingus Kalėdų veidus. Krikščioniškas ir populiariąsias Kalėdų tradicijas, šios šventės istoriją aptaria Volker Ufertinger. Juozo Kudirkos knygelėse surinktos žinios apie lietuvių liaudies papročius. O pažvelgti į žiemos šventes skirtingų religijų kontekste padeda puiki pažintinė knyga apie pasaulio religijas.

Volker Ufertinger. Kodėl mes švenčiame Kalėdas? Dail. Klaus Ensikat. Vert. Gražina Vasiliauskienė. Mūsų knyga, 2005. 64 psl.
Juozas Kudirka. Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos. Vaga, 1993. 316 psl.
Burkhard Weitz. Aš domiuosi pasaulio religijomis. Pasikaustyk ir kalbėk. Gimtasis žodis, 2010. 144 psl.

Nors, aišku, savi marškiniai arčiau kūno. Viena kibirkštėlė vidur marių mus labiau sušildo nei visas kojinėmis dabintas židinys, tad mes ir toliau klausomės lietuviškų Advento dainų. Šiemet Etninės kultūros globos taryba sudarė adventinių ir kalėdinių dainų sąrašą su nuorodomis į AGATA muzikos platformą. Jį galima parsisiųsti iš Tarybos interneto svetainės.

Na, ar užteks skaitinių? Ne? O ar jau visas knygas iš pirmojo sąrašo perskaitėte? Ir ką slepiate po pagalve? Gal kokią kalėdinę knygą, apie kurią meškiukai nė negirdėjo? Pasidalinkite, a?

Šviesaus jums Advento, bičiuliai!

Advento skaitinių kalendorius – pirma savaitė

2018-11-30T21:00:00Z

Gruodis prisistatė juvelyriškai tiksliai: sukaustė žemę ledu, užtraukė ežerėlius, upėmis plukdo ledo šmotus. Pažvelgęs pro langą, Meškiukas klausia, ar ne laikas Advento kalendoriuje prakrapštyti pirmąjį langelį. Laikas, oi, laikas. Taip Kalėdų laukimas bus jaukesnis, šviesesnis. Žinau, kad daugelio namuose šiandien maži pirščiukai rakinėja kalendorius. O jei nespėjote tokio nusipiešti, dar galite užsukti į knygyną ir parsinešti vieną iš šiųmetinių spausdintų:

Juozapas Marija Žukauskas. Kelionė per Adventą. Dail. Gaivilė Tamašauskienė, Liuda Liaudanskaitė. Magnificat vaikams, 2018. 32 p. 2,50 €
Ieva Kilienė, Lina Matiukaitė. Advento kalendorius. 24 kūrybinės veiklos idėjos visai šeimai (serija „Skaičių pasakos“). Dail. Eidvilė Viktorija Buožytė. Šviesa, 2018. 26 l. 7,19 €
Kišeniniai Advento įkvėpimai. Dail. Tania Rex. Nieko rimto, 2018. 3,49 €

Arba greitai greitai pasigaminti – tinklaraštis „Su vaikais“ apžvelgia lietuviškas Advento kalendorių idėjas ir dalinasi laiškų bei užduočių šablonais. Tik, bičiuliai, pagalvokit, ar verta savo vaikų kambarėliuose apgyvendinti visaregius skruzdėliukus, visur esančius nykštukus bei visažinius angeliukus? Ar verta gąsdinti, kad Kalėdos neateis, jei neatliksi visų kalendoriaus užduočių? Šnabždėti, kad Kalėdų senelis žino, ką veikei praėjusią vasarą, todėl turi elgtis labai gerai, jei nori sulaukti dovanų? Aišku, tik jūs sprendžiate, kas dabar svarbiau jūsų šeimoje: padovanoti šventę ar ramstyti pašlijusią discipliną...

Aš noriu stebuklo. Todėl man labai patinka kalėdiniai J. R. R. Tolkieno laiškai savo mažyliams. Tiesa, Meškiukas labai mėgsta ir Advento užduotis atlikti. Mes jas surašome patys, ir paprastai jos būna kūrybinės, lengvos ir saugios. Mane truputį trikdo dažname užduočių kalendoriuje įrašytas paliepimas pasirūpinti miško žvėreliais ar palesinti paukštelius. Juk gamtosaugininkai nuolatos rašo, kad mūsų gėrybės laukiniams gyvūnams visai nereikalingos ir net žalingos. Rūpintis žvėreliais reikės, jei prasidės ledynmetis. Batonu nupenėtas gulbes ir antis reikėtų maitinti tik stojus smarkiems šalčiams ir tik tinkamu lesalu. O įrengus lesyklėlę miesto paukščiams, reikia ją nuolatos pripildyti, kitaip mūsų „geras darbas“ virs spąstais patikliems sparnuočiams. Netinka šios užduotys į kalendorių.

Užtat viena užduotis tinka visada – skaityti kalėdines knygas! Galima netgi susidėlioti savo knyginį Advento kalendorių. Norėtumėte pamėginti? Ką gi, gruodžio pirmoji, prasideda pirmoji Advento savaitė...

Mažųjų skaitiniai

Ką skaitysime su pačiais mažiausiais? Oi, kiek gražių paveikslėlių knygelių apie Kalėdas jiems išleista! Bet aš patarčiau neskubėti. Tokie pipiriukai dar nėra labai kantrūs, tad 24 dienos jiems labai prailgs, kasdieniai kalėdiniai skaitiniai išvargins. Neretai patariama mažiausiems sukurti 14 ar net 7 dienų kalendorių. Na, o žiemą galima sutikti dar kartą pasišnekant apie metų laikus:

Annette Fienieg. Keliaukime metų laikais. Vert. Aistė Dagytė. Alma littera, 2010. 12 psl.
Anne Suess. Das große Jahreszeiten-Wimmelbuch. Schwager & Steinlein Verlag. 10 psl.
Matthew Wolf. Metų laikai (serija „Knyga su langais?“). Tekstas Geronimo Stilton, Andriana Sirena. Dail. Matthew Wolf. Vert. Ernesta Mickutė. Alma littera, 2001 (2003, 2005). 12 psl.
Emilia Dziubak. Metai miške. Vert. Irma Rumiancevienė. Jūsų Flintas, 2016. 30 psl.
Selemonas Paltanavičius. Voveriuko metai. Dail. Reda Tomingas. Alma littera, 2018. 60 psl.
Petra Bartíková, Aneta Žabková. Metai sode. Vert. Živilė Andriūnienė. Alma littera, 2018. 19 psl.
Selemonas Paltanavičius. Gamtos metų ratas. Dail. Lina Eitmantytė-Valužienė. Nieko rimto, 2017 (2018). 184 psl.

Kaip puiku atsiversti žieminius raizgius paveikslėlius (wimmelbuch). Daugelis jų rodo, kaip keičiasi gamtos pasaulis. Jei patiems komentuoti šių paveikslėlių nesinori, galima rinktis ir pažintines knygeles „Voveriuko metai“ ar „Metai sode“. O didžioji „Gamtos metų rato“ knyga sudės visus taškus virš i ir ė.

Prisiminus, kuo ta žiema ypatinga, norisi ir žieminės istorijos. Štai 7 žieminės paveikslėlių knygos kiekvienai šios savaitės dienai:

Dingo pradingo // Ramona Bădescu, Benjamin Chaud. Pomelas myli. Vert. Erika Sabaliauskaitė. Nieko rimto, 2013. 32 (89) psl.
Marius Marcinkevičius. Sivužas. Dail. Lina Dūdaitė. Tikra knyga, 2018. 40 psl.
Benji Davies. Nojus ir banginis žiemą. Vert. Emilija Ferdmanaitė. Presa, 2018. 32 psl.
Julia Donaldson. Grufo vaikelis. Dail. Axel Scheffler. Vert. Violeta Palčinskaitė. Nieko rimto, 2015. 32 psl.
Nadia Kovaliova. Meškis ir Žąsis (serija „Aš skaitau!“). Nieko rimto, 2015. 32 psl.
Jujja ir Tomas Wieslander. Mamulė Mū čiuožinėja ledrogėmis. Dail. Sven Nordqvist. Vert. Raimonda Jonkutė. Nieko rimto, 2011. 28 psl.

Oi, vienos trūksta! Renkamės iš šių pasakos „Pirštinė“ variantų:

Senelio pirštinė: įgarsinta vakaro pasakėlė. Dail. Reda Tomingas. Įgars. Violeta Mickevičiūtė. Vert. Bronė Balčienė. Alma littera, 2016. 10 psl.
Marius Zavadskis. Pirštinė. Versus aureus, 2013. 31 psl.
Pirštinė: ukrainiečių pasaka. Dail. Jevgenijus Račiovas. Vert. Jonas Stukas. Gimtasis žodis, 2006. 16 psl.
ARBA: Pirštinė: ukrainiečių liaudies pasaka. Dail. Jevgenijus Račiovas. Vert. Jonas Stukas. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955. 16 psl.

Koks gražus šis metų laikas paveikslėlių knygose! Užburiančios Linos Dūdaitės iliustracijos „Sivuže“, jautriai iš sniego ir nakties lipdomas mažo berniuko jausmų pasaulis knygoje „Nojus ir banginis žiemą“, pašėlusios linksmybės su Sveno Nordqvisto nupiešta Mamule Mū, pirmoji drambliuko Pomelo pažintis su šalčiu ir sniegu. O kur dar klasikinė žiemos pasaka „Pirštinė“? Man labiausiai patinka, kaip ją iliustravo Jevgenijus Račiovas – taip ir jauti, kad tie žvėrys grumdosi, norėdami sušilti. Bet miškas žiemą ne tik atšiaurus, jis taip pat kviečia tyrinėti, atrasti. Ką sekdamas pėdsakais ras Grufo vaikelis? O kaip žiemą praleis Meškis ir Žąsis?

Jei po šaunios knygos apėmė noras ką nors klijuoti, karpyti, piešti ir spalvinti, galima mažiesiems pasiūlyti ir kelias veiklos knygeles:

Lida Danilova. Linksmieji metų laikai. Dail. Maria Truschenkova. Vert. Ernesta Ranonytė. Nieko rimto, 2018. 48 psl.
Miško gyventojai žiemą. Jūsų Flintas, 2017. 16 psl.
Julija Stonytė. Spalvinimo knygelė „Žiema“. Muzikija, 2015. 16 psl.
Žiemos mozaika: mandalų pasaulyje. Tekstas Kristina Čepukaitytė ir Neringa Mikėnaitė. Dail. Rūta Savickienė. Didakta, 2012. 18 l.

Skaitiniai augesniems

Su augesniais vaikais irgi linksma pasišnekėti apie tai, kaip keičiasi metų laikai, kaip gamta ruošiasi žiemai, kaip šie sezoniniai pokyčiai veikia žmonių gyvenimo ritmą. Jiems gali tikti tos pačios raizgalynės ar pažintinės knygos, bet esama ir rimtesnių kalendorinių skaitinių. Aš renkuosi šiuos:

Selemonas Paltanavičius. Voveriuko metai. Dail. Reda Tomingas. Alma littera, 2018. 60 psl.
Selemonas Paltanavičius. Gamtos metų ratas. Dail. Lina Eitmantytė-Valužienė. Nieko rimto, 2017 (2018). 184 psl.
Ričardas Kazlauskas, Dijana Ieva Kazlauskienė. Lietuvos girių glūdumoje. Dail. Dijana Ieva Kazlauskienė. Alma littera, 2000. 103 psl.
Nikolajus Sladkovas. Šarkų tarškalai: pasakojimai ir pasakos. Dail. Michailas Belomlinskis et al. Vert. Mindaugas Marcalis. Vaga, 1981 (1982). 191 psl.
Vitalijus Biankis. Miško laikraštis:
Vitalijus Biankis. Miško laikraštis. Dail. Valentinas Kurdovas. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1953. 343 psl.
Vitalijus Biankis. Miško laikraštis. Dail. Valentinas Kurdovas. Vert. Donatas Sauka, Mečys Šaltenis. Vaga, 1979. 390 psl.
Nikolajus Sladkovas. Povandeninis laikraštis. Dail. Jelena Bianki, Kiril Ovčinikov. Vert. Mindaugas Marcalis. Vyturys, 1989. 272 psl.
Ginta Liaugminienė. Senas kalendorius (serija „Įdomioji senovė“). Dail. Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė. Leidiniai tėvams, 2018. 28 psl.

Gražiai lietuviška žiema pristatyta Ričardo ir Dijanos Ievos Kazlauskų knygoje „Lietuvos girių glūdumoje“. Nikolajaus Sladkovo ir Vitalijaus Biankio knygose pasakojama apie kitą kraštą, bet kaip įdomu sekti paukščių, žvėrių, vandens gyventojų nuotykius keičiantis metų laikams. Na, o Gintos Liaugminienės knygoje rašoma, kaip seniau žmonės gyveno, kokius darbus kiekvieną mėnesį dirbo, kokias šventes šventė, kaip linksminosi.

Augesniems vaikams skaitome ilgesnes knygas, kurių nebūtina įveikti per vieną dieną, tad vargu, ar visas septynias paminėtas knygas per savaitę spėsime pavartyti. Juolab nespėtume įveikti septynių grožinių knygų. Ir nereikia! Su augesniais skaitytojais galime rinktis tokias istorijas, kurias skaitytume iki pat Kalėdų. Jos net būna suskirstytos į 24 ar 25 skyrelius kaip „Kalėdų laukimas Amerlyje“. Panašiai sudėliota ir „Kalėdų senelio staigmena“, pasakojanti apie senų mūsų pažįstamų, Finduso ir Petsono, Adventą. Ilgam prapultume žieminėje Hanso Christiano Anderseno knygoje „Dvylika iš pašto karietos“ (kurią išties vertėtų pasiūlyti dar paaugusiems skaitytojams, jei tik jie neišsigąstų žodžio „pasakos“). O jei nertume į „Narnijos kronikas“... Oi, brolyti! Bet pačią pirmąją istoriją, „Liūtas, ragana ir drabužių spinta“, apie amžinos žiemos apimtą kraštą ir nepasiekiamas Kalėdas, gal spėtume užbaigti iki švenčių? Kaip ir Toves Jansson „Stebuklingą žiemą“?

Antonia Michaelis. Kalėdų laukimas Amerlyje. Dail. Julia Ginsbach. Vert. Vaiva Pliskauskaitė. Alma littera, 2008 (2013). 207 psl.
Sven Nordqvist. Kalėdų senelio staigmena. Vert. Raimonda Jonkutė. Nieko rimto, 2011. 130 psl.
Tove Jansson. Baisus vidurvasaris. Stebuklinga žiema (serija „Troliai Mumiai“). Vert. Laima Bareišienė. Garnelis, 2006 (2008). 287 psl.
C. S. Lewis. Liūtas, ragana ir drabužių spinta:
Clive Staples Lewis. Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta (serija „Narnijos kronikos“). Dail. Nijolė Šaltenytė. Vert. Violeta Davoliūtė. Katalikų pasaulis, 1997. 142 psl.
C. S. Lewis. Liūtas, ragana ir drabužių spinta (serija „Narnijos kronikos“). Dail. Pauline Baynes. Vert. Aurelija Jucytė. Alma littera, 2010 (2011). 199 psl.
Hans Christian Andersen. Dvylika iš pašto karietos: žiemos pasakos, dienoraščio, laiškų, autobiografijų fragmentai. Dail. Vilhelm Pedersen, Lorenz Frølich. Vert. ir sud. Liudas Remeika. Alumnus, 2002 (2015). 240 psl.

Aišku, galima rinktis ir trumpesnes istorijas kiekvienai Advento dienai. Čia ir klasikinė, su nuostabiomis iliustracijomis išleista Antonijaus Pogorelskio pasaka apie keistą nutikimą per vienas žiemos atostogas. Ir įspūdinga „Sniego karalienė“. O gal užteks lakoniško ir filosofiško „Ežiuko rūke“? Ketvirtis šios knygos skirtas žiemos nuotykiams, bet tie vaizdeliai tarpusavyje menkai susiję, trumpučiai – rinkis kokį nori. O kitą dieną galima paskaityti Oscaro Wilde'o pasaką apie žiemą, apsigyvenusią atšiauraus milžino sode. Arba iš mitologinių sakmių nupintą, labai sodrią Rimvydo Stankevičiaus eiliuotą pasaką „Pūgos durys“. Ir nepamirškime klasikos: edukacinių Prano Mašioto vaizdelių ar taip tiksliai vaiko pasaulį piešusio Vinco Krėvės.

Antonijus Pogorelskis. Juodoji višta:
Antonijus Pogorelskis. Juodoji višta, arba Požemio gyventojai. Dail. Gennadij Spirin. Vert. Balys Sriubas. Nieko rimto, 2006. 50 psl.
Antonijus Pogorelskis. Juodoji višta, arba Požemio gyventojai. Dail. Viktoras Pivovarovas. Vert. Balys Sriubas. Vaga, 1984. 62 psl.
Hansas Kristianas Andersenas. Sniego karalienė:
Hansas Kristianas Andersenas. Sniego karalienė. Dail. Vladislavas Jerko. Vert. Danutė Barisauskaitė. Naujoji Rosma, 2001 (2002). 32 psl.
Hansas Kristianas Andersenas. Sniego karalienė: septynių istorijų pasaka. Dail. Lina Eitmantytė-Valužienė. Vert. Laura Blaževičiūtė. A. Remeikos l-kla, 2000. 38 psl.
Žiema // Sergej Kozlov. Ežiukas rūke. Vert. Dalia Saukaitytė. Dail. Sigutė Ach. Nieko rimto, 2010 (2011, 2012, 2015, 2016). 76 (372) psl.
Oscar Wilde. Savanaudis milžinas:
Oscar Wilde. Laimingasis princas ir kitos pasakos. Vert. Rūta Zita Saukienė, Donatas Edmundas Sauka. Vaga, 2009 (2013). 199 psl.
Oskaras Vaildas. Pasakos vaikams. Dail. Jenny Thorne. Vert. Rūta Saukienė ir Donatas Sauka. Egmont Lietuva, 2001. 96 psl.
Rimvydas Stankevičius. Pūgos durys: eiliuota pasaka (lietuvių mitologinių sakmių motyvais). Dail. Šarūnas Leonavičius. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. 64 psl.
Pranas Mašiotas. Žiema; Sniegulės; Netikėtas sniegas; Šerkšnas:
Pranas Mašiotas. Senio pasakos (serija „Prano Mašioto knygynėlis“). Dail. Kastytis Skromanas. Vaga, 1970. 176 psl.
Pranas Mašiotas. Atlikusios senio pasakos (serija „Vaikų knygynėlis“). Lietuvos reikalų komisarijato Kultūros ir švietimo skyriaus leidinys, 1917. 59 psl.
Vincas Krėvė. Antanuko rytas:
Vincas Krėvė. Skerdžius (serija „Literatūra. Svarbiausi tekstai“). Alma littera, 2015. 304 psl.
Vincas Krėvė. Šiaudinėj pastogėj: apsakymai („Skaitinių serija“). Baltos lankos, 1998. 207 psl.
Vincas Krėvė. Antanuko rytas. Dail. Laima Barisaitė. Vaga, 1975. 28 psl.

Augesniems irgi neretai dar rūpi veiklos knygelės, darbeliai, bet kalėdiniams papuošimams meškiukų bibliotekoje ankstoka. Užtat galima peckioti žieminius paveikslėlius:

Žiemos spalvos. Obuolys, 2016. 24 psl.
Žiemos nuotaika. Obuolys, 2016. 24 psl.
Žiemos mandalos. Obuolys, 2016. 24 psl.

Skaitiniai dar paaugusiems

Dar paaugę skaitytojai apie pasaulį jau žino viską ir turi savo interesų ratą. Juos ne taip lengva sudominti kuo nors kitu, bet – ei! – šis gamtos kalendorius toks rimtas ir išsamus, kad man norisi jį parodyti net ir tokiems rimtiems žmonėms. Gal visgi metų laikų kaita gamtoje sudomins ir juos? Nes man pasiutiškai įdomu!

Gediminas Isokas. Lietuvos gamtos kalendorius. Dail. Asta Kiršienė. Foto Jonas Augustauskas et al. Mintis, 2013. 480 psl.

O tada jau ištrauksiu ir šauniąsias kalėdines knygas, skirtas skaityti kasdien po vieną skyrelį. Perspėju, Marko Leino „Kalėdų istorija“ spaudžia ašarą, bet tai tikra tradicinė kalėdinė knyga apie vidinę šviesą ir stebuklą. O Josteino Gaarderio „Kalėdų paslaptis“ – išties paslaptinga, trapi istorija.

Marko Leino. Kalėdų istorija. Vert. Viltarė Urbaitė. Nieko rimto, 2012 (2014, 2016, 2018). 248 psl.
Jostein Gaarder. Kalėdų paslaptis. Dail. Stella East. Vert. Justė Nepaitė. Tyto alba, 2014. 280 psl.

Skaitytojams, kurie nemoka sustoti po vieno neilgo skyrelio, irgi yra ką rinktis. Ir, turiu pridurti, kai kurias knygas perskaityti tiesiog būtina. Kas negirdėjo Charleso Dickenso „Kalėdų giesmės“, apie Kalėdas mažai žino. Prieš porą metų „Nieko rimto“ pristatė labai gražų šios knygos leidimą. O jei dar susirasime 1998 metais pasirodžiusį sutrumpintą leidimą su komentarais, tai tokių įdomybių atrasime! Na, o pavargus nuo klasikos, galima suteikti šansą ir naujesnėms knygoms. Truputį detektyvinės Joachimo Friedricho istorijos apie truputį maištaujančius paauglius tiesiog juokingos. O Lauros Sintijos Černiauskaitės knyga „Žiema, kai gimė Pašiauštaplunksnis“ kiek aštresnė.

Charles Dickens. Kalėdų giesmė:
Charles Dickens. Kalėdų giesmė (serija „H. Ch. Anderseno medalis“). Dail. Robert Ingpen. Vert. Vilija Vitkūnienė. Nieko rimto, 2016. 192 psl.
Charles Dickens. Kalėdų giesmė. Vert. Elena Kuosaitė-Jašinskienė. Obuoliukas, 2009 (2010, 2013). 160 psl.
Charles Dickens. Neeiliuota Kalėdų giesmė; Varpai. Dail. H. M. Brock. Vert. Elena Kuosaitė-Jašinskienė. Žaltvykslė, 2005. 199 psl.
Charles Dickens. Kalėdų giesmė: populiariausia pasaulyje Kalėdų klasika, sutrumpinta jaunajam skaitytojui pagal paties Dickenso santrauką (serija „Žvilgsnis į klasiką“). Sutr. Shona McKellar. Dail. Andrew Wheatcroft. Vert. Julija Lapienytė. Alma Littera, 1998. 64 psl.
Joachim Friedrich. 4 1/2 draugo ir „Kalėdų senelių agentūra“ (serija „4 1/2 draugo“). Dail. Regina Kehn. Vert. Laima Bareišienė. Vaga, 1998. 143 psl.
Laura Sintija Černiauskaitė. Žiema, kai gimė Pašiauštaplunksnis. Dail. Edita Suchockytė. Tyto alba, 2014. 126 psl.

Skaitiniai beveik dideliems

Beveik dideliems galėtų patikti nuostabiai parašyta Grego Kincaido knyga „Šuo vardu Kalėdos“. O gal juos įtrauks pašėlęs ukrainietiško folkloro ir nevaldomos Nikolajaus Gogolio fantazijos sūkurys knygoje „Vakarai viensėdyje prie Dikankos“? Ir kalėdinis Agatha'os Kristie detektyvas? Kaip puikiai ten aprašytos angliškos Kalėdų tradicijos! Gaila, kokybiško leidimo neturime.

Greg Kincaid. Šuo vardu Kalėdos. Dail. Sarah Eden Portraits. Vert. Vilija Vitkūnienė. Nieko rimto, 2018. 126 psl.
Nikolajus Gogolis. Vakarai vienasėdyje prie Dikankos; Mirgorodas („N. Gogolio kūrinių serija“). Vert. Motiejus Miškinis. Vaga, 1979. 453 psl.
Agatha Christie. Kalėdų pudingas (arba Karališkojo rubino pagrobimas):
Agatha Christie. Kalėdų pudingas („Agatos Kristi kolekcija“). Vert. Rasa Kirvaitytė. Sirokas, 2016. 288 psl.
Agatha Christie. Kalėdų pudingas („Agatos Kristi kolekcija“). Vert. Rasa Kirvaitytė. Sirokas, 1998. 257 psl.
Agata Kristi. Faraonų kapo paslaptis (serija „Diližanas“). Dail. Valdas Neimantas. Vert. Vytautas Venclova. Orientas, 1991. 93 psl.

Skaitiniai su vaikais

Tikiu, kad tėvai irgi turi savo adventinių skaitinių kalendorių. Labai norisi jį papildyti knygomis, kurios kupinos įvairiausių veiklos idėjų, tinkančių šiam metų laikui. Austėjos Landsbergienės knygoje galima rasti sumanymų, ką nuveikti su pačiais mažiausiais. Augesni labai mėgsta eksperimentuoti. Na, o jaunieji gamtininkai gali imtis rimtesnių projektų, vadovaujami autoritetingo Selemono Paltanavičiaus.

Austėja Landsbergienė. Žiema. Inovatyvi programa XXI a. tėvams ir pedagogams. Alma littera, 2018. 120 psl.
Selemonas Paltanavičius. Geri darbai gamtai. Dail. Irma Balakauskaitė. Foto Selemonas Paltanavičius. Šviesa, 2007. 208 psl.
Eksperimentai kiekvienai dienai. Žiema. Dail. Knut Junker, Dorothea Tust. Vert. Neringa Goberytė. Šviesa, 2016 (2017). 63 psl.

Man patinka, kai Advento veiklos dar ir dera su liaudiškomis tradicijomis. Daugiau sužinoti apie mūsų protėvių gyvenimą žiemą, apie jų papročius galima iš šių knygų – jose sudėti vaikams suprantami ir įdomūs dalykai:

Gražina Germanienė. Senovinis kalendorius mažiesiems:
Senovinis kalendorius mažiesiems. Žiemužėlė. Sud. Gražina Germanienė. E. Vaičekausko knygyno l-kla, 2002. 176 psl.
Senovinis kalendorius mažiesiems. Žiemužė. Sud. Gražina Germanienė. Leidybos centras, 1993. 160 psl.
Gražina Germanienė. Senovinis kalendorius:
Senovinis kalendorius. Sud. Gražina Germanienė. Dail. Nijolė Šaltenytė. Mintis, 2008. 464 psl.
Senovinis kalendorius. Sud. Gražina Germanienė. Dail. Nijolė Šaltenytė. Leidybos centras, 1997. 366 psl.
Austė Bareikytė. Metų knygelė: tautosakos pradžiamokslis. Regnum fondas, 1997. 167 psl.
Arūnas Vaicekauskas. Vaikams apie senąsias lietuvių šventes. Šviesa, 2007. 144 psl.

Ir dar aš Meškiukui dainuoju Advento dainas. Klausausi, skaitau, mokausi ir dainuoju:

Atvažiuoja Kalėdos: Advento-Kalėdų papročiai ir tautosaka (serija „Gyvoji tradicija“). Sud. Skirmantė Valiulytė, Nijolė Marcinkevičienė, Eugenija Venskauskaitė. Dail. Audronė Lasinskienė. Lietuvos liaudies kultūros centras, 2000. 190 psl.
Velykinės ir kalėdinės dainos ir giesmės. Sud. Vidmantas Sakalauskas. Lucilijus, 2016. 28 psl. + 1 CD.
Kalėdienė: lietuvių kalėdinės dainos ir giesmės. Muz. Juozo Naujalio ir lietuvių liaudies. Muzikinė partija, Garsų studija, 1999. 1 CD.
Eirimas Velička. Mačiau mačiau kukutį. Kronta, 2005. 104 psl. + 1 CD.

Ar užteks skaitinių tam kartui? Jei ne, kviečiu pasidomėti Kalėdų ir kalėdinių knygų istorija Lietuvoje. Gal sugalvosite, kaip praturtinti savo skaitinių kalendorių? Papasakokit ir man, a?

Šviesaus jums Advento, bičiuliai!

Tėvuko Tolkieno kalėdinis laiškas

2017-12-23T21:00:00Z

Artėja Kalėdos, mažieji pipirai jau gavo arba tuoj gaus laiškus nuo Kalėdų senelio. Nemažai tėvų nesuka sau galvos ir užsako tokį laišką arba atspausdina rastą internete. Paprastai tekstas man kelia šiurpą: „Jūsų namuose aš jau buvau ir skruzdėliuką slaptą palikau. Jis seka kiekvieną tavo žingsnelį ir aš sužinau kiekvieną darbelį.“ Įsivaizduokite, kad jūsų vadovas arba VMI atsiunčia jums dovanėlę su prierašu, kad įrengė slaptą kamerą ir matė, kaip puikiai dirbote bei įstatymų laikėtės. Dievulėliau, 1984-ieji! O vaikai kažkodėl turi tuo džiaugtis.

Bet žinote ką? Didieji rašytojai irgi kurdavo savo vaikams laiškus „nuo Kalėdų senelio“:

J.R.R. Tolkieno pieštas Tėvukas Kalėda

Stebėtina, bet jiems nei XIX amžiuje (Markas Twainas), nei XX amžiaus pradžioje (J.R.R. Tolkienas) į galvą neateidavo gąsdinti savo mažylių slaptais Kalėdų senelio agentais. Šiandien noriu jums parodyti vieną J.R.R. Tolkieno laišką. Jis tokius laiškus rašė apie dvidešimtį metų, kol užaugo visi keturi jo vaikai.

Namas ant skardžio

Pasaulio kraštas

Netoli nuo Šiaurės ašigalio

1925 metų Kalėdos

Brangūs berniukai!

Na, ir vargstu šiemet, o atsargos baigiasi. Nuo minčių apie tai mano pirštai virpa labiau, nei paprastai. Tiesą sakant, čia vyksta baisūs dalykai. Dalis dovanų sugadinta, Baltasis Lokys atsisako man padėti, o prieš pat Kalėdas teko kraustytis į naujus namus. Tad galite įsivaizduoti, kokia čia sumaištis, ir suprantate, iš kur atsirado naujas adresas, bei kodėl aš rašau vieną laišką jums abiems.

O prasidėjo viskas nuo to, kad vieną audringą lapkričio popietę vėjas nuplėšė man nuo galvos kepurę ir užmetė ant Šiaurės ašigalyje kyšančios žemės ašies viršūnės. Nors aš ir atkalbinėjau, Baltasis Lokys įsilipo į ašį, norėdamas kepurę nukelti. Na, jam pavyko. Ašis lūžo per pusę ir nukrito ant mano namelio stogo, pro atsiradusią skylę tiesiai į svetainę įdribo Baltasis Lokys su kepure nasruose, visas ant stogo buvęs sniegas nušliaužė paskui jį ir tirpdamas užliejo židinius ir net rūsį, kur aš saugojau šių metų dovanas, o dar Baltasis Lokys įsigudrino susilaužyti leteną. Dabar jis jau sveikas, bet tada aš taip pykau, kad jis įsižeidė ir pareiškė daugiau niekada man nepadėsiąs. Tikiuosi, iki kitų Kalėdų jis atsigaus nuo tokio smūgio savimeilei. Siunčiu jums piešinį, kur pavaizduotas tas nutikimas ir mano naujasis namas ant skardžio, tiesiai virš žemės ašies (kalne aš įrengiau jaukų rūsį).

Jei Džonas neįskaitys mano seniokiškų drebančių raidžių (man juk 1925 metai!), tegu paprašo tėčio pagalbos. O kada Maiklas išmoks skaityti ir pats rašys man laiškus? Siunčiu gražiausius linkėjimus judviem ir Kristoferiui, kurio vardas truputį panašus į manąjį.

Štai ir viskas. Viso geriausio!

Tėvukas Kalėda

Tėvukas Kalėda labai skubėjo ir paliepė man į maišą įdėti vieną iš tų stebuklingų papliauškų. Plėšdami sugalvokite norą ir laukite, kol jis išsipildys. Atsiprašau už plačią rašyseną, mano letenos per storos. Aš padedu Tėvukui vynioti dovanas: mes kartu gyvename. Aš –

Didysis (Poliarinis) Lokys

Tėvukui Kalėdai ir Baltajam Lokiui nuolatos kas nors nutikdavo, tad kasmet vaikai sužinodavo vis ką nors naujo. Visas tas istorijas galima rasti sudėtas knygose, išleistose jau po paties Tolkieno mirties. Beje, skirtinguose leidimuose laiškų skaičius ir transkripcijos gana smarkiai skiriasi. Išvardintos knygos žymi didžiausius pakeitimus:

J.R.R. Tolkien. The Father Christmas Letters. Allen and Unwin, 1976; Houghton Mifflin, 1976.
J.R.R. Tolkien. Letters from Father Christmas. HarperCollins, 1999.
J.R.R. Tolkien. Letters from Father Christmas. HarperCollins, 2012.

Ir kaip jums, bičiuliai, Tolkieno laiškai? Man jie labai patinka. Beje, gal norite parašyti kalėdinį laišką meškiukų bibliotekai? Šiandien jūsų dėmesio ir paramos mums reikia kaip niekad.

Gražių švenčių!

Kalėdinių knygų istorijos

2017-12-09T21:00:00Z

Šeštadienį meškiukai brazdėjo literatūros festivalyje „Vaikų Kalėdų sala“. Oi, bičiuliai, lai jis tampa kasmetiniu! Šauniai pabendravau, į vaikų knygų autorius paspoksojau, pati ant scenos patrypčiojau. O užsikoriau aš ant scenos apie kalėdinių knygų istorijas, apie skirtingų kartų kalėdinius skaitinius pašnekėti. Noriu su jumis savąja prakalba pasidalinti.

„Giedrius Akelis Photography“ nuotrauka

Beje, jei kartais mano ištįsusius įrašus skaityti sunku būna, šįkart galite pažiūrėti vaizdo įrašą, „Vaikų knygos konferencijoje“ padarytą. Tik perspėju: ne viską aš ten pasakiau. O ir ką pasakiau, tai vietomis numikčiojau, mat su projektoriumi susipykusi iš vėžių išklydau, už ką šeimyna mane jau išbarė. Taigi, jūsų dėmesiui įrašas:

O čia skaidrės su komentarais:

Pati save nustebindama, sutikau konferencijoje pašnekėti apie knygų istoriją. Bėda ta, kad kai aš imuosi pasakoti apie kokio nors reiškinio istoriją, visada atsiduriu čia: prieš 19 tūkstančių metų ištapytuose Lascaux urvuose.

Tai ir seniausia žinoma virtualios realybės aplinka, ir seniausia žinoma animacija, ir tikriausiai seniausia žinoma knyga. Beje, jei pažvelgtume į XX a. pabaigos wimmelbuch, pamatytumėme, kad kai kurie dalykai niekada nesikeičia.

Ir visgi aprėpti 19 tūkstančių metų istoriją per 20 minučių būtų per daug ambicingas projektas, todėl buvo nutarta kalbėti tik apie vaikų skaitomas kalėdines knygas lietuvių kalba. Galime šokti tiesiai į XVI amžių, kai LDK buvo įkurta pirmoji spaustuvė.

Čia savo knygas leido Pranciškus Skorina. Tiesa, rusėnų kalba. Nieko tokio: netrukus ne Lietuvoje, užtat lietuvių kalba pirmąją knygą išleido Martynas Mažvydas.

Ją galėtume pavadinti ir pirmąja lietuviška vaikams skirta knyga. Apie tai rašė ir pats autorius pratarmėje, tai rodo ir tiesioginis kreipimasis knygoje į „sūnelius“.

O kadangi Mažvydas dar ir kūrė bei rinko kalėdines giesmes, tai galėtumėme jį vadinti ir lietuviškos vaikų literatūros, ir lietuviškos kalėdinės literatūros pradininku.

Galėtume, tik... Mažvydo laikais vaikystė Vakarų pasaulyje tiesiog dar nebuvo išrasta. Kreipdamasis į jaunąjį skaitytoją, Mažvydas visiškai nesuko galvos dėl jo gebėjimų ar suvokimo ypatumų. Akivaizdu, kad rašydamas seneliams, ūkininkams ar silkių prekeiviams, stiliaus jis nekeistų.

Vakarų pasaulyje vaikystės kultūra paplito maždaug XVII amžiuje. Tada apie vaikus imta kalbėti kaip apie atskirą, savitą socialinę grupę, turinčią savų poreikių.

Knygų pasaulyje šį pokyti žymi legendinė „Orbis pictus“, pirmoji masiškai platinta iliustruota knyga vaikams. Jos autorius Janas Amosas Komenskis bene pirmasis pamėgino kalbėtis su vaikais jų kalba.

Bet apskritai vaikystės išradimas nereiškė, kad prasidėjo vaikų aukso amžius. Mat kažkam vaikai rodėsi mums iš dangaus siųsta dovana, angelėliais, kuriuos reikia apsaugoti nuo žemiško purvo. O kažkam tie patys vaikai ir buvo tuo žemiškuoju purvu, nuodėminga materija, iš kurios per skausmą ir kančią reikia nulipdyti tikrąjį žmogų. Ginčą tarp šių dviejų požiūrių puikiai atspindi pirmasis specialiai vaikams kurtas grožinis kūrinys lietuvių kalba, pasirodęs XVIII amžiaus viduryje. Kartu tai ir pirmasis toks kalėdinis kūrinys: „Kalėdaitis dėl mažų vaikelių“.

Žodis „kalėdaitis“ reiškia ne tik šventinį paplotėlį, bet ir tiesiog kalėdinę dovaną. Ir štai, anoniminis autorius siūlo mažutėliams dovanoti rykštę!

Kažin, ar vaikai džiaugėsi tokiais kalėdiniais skaitiniais?

Turėjo praeiti dar apie 70 metų, kol Komenskio idėjos paplito Lietuvoje. 1824 metais Kajetonas Nezabitauskis vaikams pasiūlė naują apierą, t.y. dovaną. Dailiai iliustruotą, dalyje tiražo net spalvintą, elementorių mažiesiems, pilną trumpų pasakojimų ir vaizdelių apie vaikus supančius dalykus.

Knyga tapo ano meto bestseleriu, buvo išgraibstyta per kelis mėnesius, bet naujas leidimas taip ir nepasirodė. Po LDK padalijimo šalyje visą laiką buvo neramu. Prasidėjus Filomatų ir Filaretų persekiojimams, Nezabitauskis turėjo išvykti iš Lietuvos. Na, o jo pasekėjams tęsti darbą sutrukdė prasidėję sukilimai.

Po 1863 metų sukilimo, kai spauda lotyniškais rašmenimis buvo apskritai uždrausta, lietuviškų knygų leidyba persikėlė į Rytprūsius, kur ir taip buvo leidžiama nemažai „pibẽlių“ bei „pỹbelių“ pradedantiesiems skaitytojams ir rimtų skaitinių jau prakutusiems. To krašto leidinius galima lengvai atskirti iš naudojamo gotiškojo šrifto.

Ir štai vienas tokių skaitinių pavyzdys, kalėdinis: „Naudingas Kalėdų susikalbėjimas apie naujai gimusį kūdikėlį Jėzų“.

Ši knyga nebuvo rašyta vaikams, mat nors elementorių kūrėjai jau daugmaž sutarė, kad reikia taikytis prie vaikų sugebėjimų, bet visame pasaulyje dar vyko aršūs ginčai, ar reikalinga vaikų grožinė literatūra. Kad ir toks grandas kaip Antonas Čechovas net XIX amžiaus pabaigoje tuo smarkiai abejojo. Tad mažieji skaitytojai-lietuviai po elementoriaus turėjo kibti į sielai naudingą religinę literatūrą, kurią suvokti jiems buvo nelengva.

Ištaisyti tai pamėgino Motiejus Valančius sukūręs trumpų pasakojimų apie vaikus knygelę.

Pirmasis „Vaikų knygelės“ leidimas buvo išties prabangus: dailiai iliustruotas, rankomis spalvintas. Vėlesni leidimai apsiėjo jau be abrozdėlių. Na, ir kas šioje šaunioje knygoje buvo parašyta apie Kalėdas? Ogi ničnieko! Aišku, Valančius nenorėjo čia dėti religinių pasakojimų, bet kaip įmanoma nepaminėti Kalėdų, rašant apie vaikų gyvenimą?

Šiandien Kalėdos virtusios vos ne pagrindine vaikų metų švente. Jei vaikų knygose minima žiema, tai būtinai ir Kalėdos. Štai 2008 metais nupieštoje knygoje apie metų laikus žiema – tai kalėdinė mugė su tradiciniais kalėdiniais papuošimais ir vaišėmis, tai besislepiantis Kalėdų senelis ir padabinta eglutė.

Bet dar XX amžiaus pradžioje žiema buvo tiesiog žiema su pramogomis sniege ir ant ledo, be jokių kalėdinių atributų. O Laplandija buvo tiesiog toks atšiaurus kraštas.

Net Naujiems metams buvo skiriama daugiau dėmesio. Štai kunigo Antano Miluko sudarytoje „Lietuviškoje chrestomatijoje“ gyvenantiems Amerikoje lietuvių vaikams ir jaunimui yra pora kūrinių apie Naujuosius, bet nei vieno kalėdinio.

Kodėl? Tokios Kalėdos, kokias mes žinome ir mėgstame nėra toks jau senas dalykas. Jos buvo išrastos XIX amžiuje, kai rašytojai Washingtonas Irvingas, Clementas Clarke'as Moore'as, Markas Twainas ir kiti sukūrė populiarius kalėdinius pasakojimus. Šios istorijos taip ir nepasiekė Lietuvos. Tad anuomet Kalėdos krikščioniams buvo svarbi religinė šventė, bet neitin įspūdinga, pamokslai ir pamaldos menkai žadino vaikų vaizduotę. Aišku, galime prisiminti įspūdingas liaudiškas tradicijas, bet negi būtų išsilavinęs ano meto žmogus rašęs apie prastuomenės pramogas? Juolab kad jos nelabai derėjo su religinėmis tiesomis ir kelis šimtus metų buvo naikinamos.

Prisiminkime, rašydamas apie liaudiškus papročius, Mažvydas liaudies žmogui į lūpas buvo įdėjęs tokius žodžius:

Tiesa, laikai po truputį keitėsi, XIX amžiuje pasaulyje pradėta labiau domėtis beišnykstančia liaudies kultūra, rinkti tautosaką. Motiejus Valančius irgi sumanė užrašyti liaudiškus papročius:

Taip jis sukūrė savo nemirtingąjį „Palangos Juzę“, kuris keliaudamas po Lietuvą patiria, kaip čia žmonės gyvena, kaip šventes švenčia, kaip darbus dirba.

Kalėdoms šiame kūrinyje skirta irgi nemažai vietos. Nors knyga rašyta ne vaikams, bet dėl savo žaismingumo, gyvumo, vaikų ir paauglių buvo mielai skaitoma. Aš ir pati vaikystėje „Palangos Juze“ džiaugiausi, tad nors kūrinyje ir pilna visokiausių vertybinių anachronizmų, patariu į Advento skaitinius jį įtraukti. Juolab, kad be pirmųjų ar paskutiniųjų neiliustruotų leidimų, yra ir tarybiniais metais pasirodžiusių gerokai puošnesnių.

Tačiau tikrieji adventiniai ir kalėdiniai skaitiniai nėra tiesiog knygos apie Kalėdas. Tai atskiras, XIX amžiuje išrastas ir išpopuliarėjęs žanras, kurio pradininkais, pasakojama, buvo Charlesas Dickensas bei jo bičiulis Hansas Christianas Andersenas. Taigi, laukdami švenčių anuomet vakarų pasaulyje žmonės skaitė tiek mažiems, tiek dideliems tinkančius pamokančius pasakojimus, kuriuose persipynę stebuklai ir neįtikėtini sutapimai keitė veikėjų gyvenimus. Nors šios istorijos dažnai būdavo tragiškos, bet paprastai gėris galų gale laimėdavo prieš blogį. O skaitytojas turėdavo progą prisiminti, kokie svarbūs yra mūsų geri darbai, nesavanaudiškumas ir atjauta, pamąstyti apie dievišką ir žmogišką prigimtį.

Į Lietuvą pirmiausia atkeliavo Anderseno kalėdiniai pasakojimai. Jau 1895 metais išleistame jo pasakų rinkinyje lietuvių kalba buvo dvi tokios istorijos: „Mergaitė su degtukais“ bei „Luošys“.

Šiandien mes esame išlepinti gausybės Anderseno pasakų leidimų (jų lietuvių kalba yra per 60), tad ši knygelė mums atrodo labai kukli. Bet spaudos draudimo laikams tai buvo išties prašmatni knyga: gana stora ir net su iliustracijomis! Kas išdidžiai nurodyta ant viršelio.

Šiandieną mergaitė su degtukais jau nebe juodai balta.

Kęstučio Kasparavičiaus dėka ši Anderseno pasaka virto visa paveikslėlių knygele, nors ištikimiausiems paveikslėlių knygų skaitytojams, 2-5 metų mažyliams, ši istorija tikriausiai bus per daug baugi. Užtat iliustracijos užburiančios – iš tų laikų, kai Kasparavičius nustojo sekti Klausu Ensikatu, bet dar neužpildė savo knygų griežtomis geometrinėmis figūromis.

Daugelį Anderseno kalėdinių istorijų (kad ir „Eglutę“ ar „Paskutinį senojo ąžuolo sapną“) galima rasti ir vėliau lietuviškai išleistuose jo pasakų rinkiniuose. Štai šie, man regis, yra vertingiausi, nors visur naudotas tas pats tarybiniais metais cenzūruotas vertimas iš tarpinės, vokiečių, kalbos.

Senelių karta galėjo grožėtis Jano Marcino Szancerio iliustracijomis spalvotose įklijose.

Tėvų karta gal dar spėjo užtikti iš sapnų ir fantazijų supintas Irenos Žviliuvienės iliustracijas.

Dažnai svajoju apie tai, kaip jos atrodytų šiandien, kokybiškai atspaustos ant gero popieriaus. Deja, leidykloms labiau apsimoka užsakyti naujas iliustracijas, nei rankioti senųjų originalus.

Išimtis kartais padaroma viešojo naudojimo kūriniams, bet jie retai pateikiami tinkamai. Tad galime tik pasidžiaugti, kad turime puikiai išleistą Anderseno žiemos pasakų knygą su klasikinėmis rašytojo amžininkų iliustracijomis – „Dvylika iš pašto karietos“.

Be jos per Adventą neapsieisime. Ji ne tik graži, bet ir versta iš originalo kalbos, su visomis originaliomis nuorodomis į krikščionišką pasaulėjautą.

Beje, iš visų Anderseno kalėdinių pasakų XX amžiaus pirmojoje pusėje lietuviai labai pamėgo niūrią ir graudžią „Eglutę“. Pirmą kartą lietuviškai ji buvo išspausdinta „Naujoje chrestomatijoje dėl lietuviškų mokslainių Amerikoje“, kur sutrumpintą ir perpasakotą istoriją pateikė Petras Tumasonis (Brandukas).

Vėliau šis kūrinys buvo perspausdinamas, iš naujo verčiamas ir keliavo iš vadovėlio į vadovėlį, iš vienos skaitinių knygos į kitą.

Nusižiūrėję į populiarias kalėdines istorijas, lietuvių autoriai irgi mėgino jas kurti. 1900 metais spaudoje, o vėliau ir knygoje pasirodė Šatrijos Raganos „Kalėdų vakaras“.

Tiesa, ji tiesiai šviesiai parašė, kad čia „mislįs isz angliszko“ ir veiksmą perkėlė į Londoną. Visas tas kalėdinis anturažas tiesiog nederėjo prie Lietuvos realijų.

Nors tiesą sakant, klasikiniuose kalėdiniuose skaitiniuose Kalėdos galėjo būti išvis neminimos. Levo Tolstojaus apysaka „Kur meilė, ten ir dievas“, lietuviškai pasirodžiusi 1894 metais, puikus tokio kūrinio pavyzdys. Bet kad sąmoningai nerašytum apie Kalėdų atributus, turi bent jau žinoti, kad jie yra, ar ne? Lietuvoje jų beveik nebuvo.

Iškalbingas pavyzdys – Juliaus Janonio 1914 metų autobiografinis kūrinys „Vaikų dienos“.

Tai jautrus, žiemos vakarams puikiai tinkamas pasakojimas, gaila, kad dabar jau pamirštas. O juk kokių gražių knygelių būta, su tokiomis žiemiškomis, sodriomis iliustracijomis!

Šiame kūrinyje Janonis rašė, kaip pirmą kartą išgirdo apie eglutės puošimo paprotį. Esą, jam, tada dar mažutėliui, papasakojo apie tai Kurše tarnavusi sesuo, ir vaikams teko labai pasistengti, kol įkalbėjo tėvą tokiais niekais užsiimti. Pačioje amžiaus pradžioje Biržų krašte toks paprotys buvo beveik nežinomas.

Kita vertus, tuo pat metu Druskininkuose Kalėdų eglutės jau mažai ką stebino.

Jadvygos Čiurlionytės atsiminimuose rašoma, kad Čiurlionių šeima jas nuolatos mažiesiems puošdavo, dovanas dalindavo. Beje, nors Čiurlionytės knyga neskirta vaikams, apie kalėdinį šurmulį Čiurlionių šeimoje tikrai įdomu paskaityti. O jei sausoki Čiurlionytės aprašymai vargina, yra jiems puiki alternatyva. Mat Kazys Boruta kažkada buvo pasišovęs tuos draugės užrašus sutvarkyti ir paversti literatūros kūriniu. Pabaigti šio darbo jis nespėjo, bet teksto juodraštis buvo sudėtas į 1973 metais išleistus jo „Raštus“.

Taigi, į Lietuvą paprotys puošti eglutę atkeliavo tik pačioje XIX amžiaus pabaigoje. Tada ji buvo puošiama rusų mokyklose, vokiečių šeimose, dvaruose. Bet paprotys greitai prigijo ir tarp lietuvių.

1913 metais Pranas Mašiotas apie Kalėdų eglutę jau rašė kaip apie gerai žinomą dalyką.

Jo pasakėlėse Alenytė net paukšteliams nori tokią šventinę eglutę įtaisyti. Beje, Alenytę ir jos paukščiukus nupiešė jau tada gana žinomas, talentingas dailininkas Petras Kalpokas. Mat vaikų knygų leidybos kultūra po truputį augo.

Tiesa, mūsų kartai Mašioto „Dovanėlė“ geriau pažįstama iš kitokių, jau tarybiniais metais sukurtų Lelijos Bičiūnaitės iliustracijų.

Su jomis ši knygelė leidžiama ir dabar. Gaila tik, kad ne vien iliustracijos liko iš tų laikų. Kaip tarybiniais metais redaktoriai pakeitė Kūčias į Naujuosius metus – o taip jie darydavo nuolatos, – taip mes ir šiandien vaikams skaitome. Nesužiūrėjo leidykla.

Bet grįžkime prie mūsų eglučių. Tarpukariu jau net ir Švietimo ministerija ragino jas puošti. To meto šventinėse nuotraukose matome visus mums pažįstamus atributus: ir pačią eglutę, ir dovanėles, ir kalėdiniam vaidinimui pasipuošusius vaikus.

1939 metais net buvo išleistas specialus „Vadovėlis eglutės šventėms rengti“, kur surašyta ir kaip eglutę papuošti, ir kaip pasirodymą surengti. Pasirodymai buvo labai svarbūs. Didelę dalį to meto kalėdinių leidinių apskritai sudarė pjesės ir scenos vaizdeliai mokinių kalėdinėms programoms.

Nieko nuostabaus – XIX amžiaus antrojoje pusėje prasidėjo mėgėjiškų teatrų sąjūdis, apėmęs ir šalies mokyklas. Tiesa, pirmosios knygelėmis išleistos kalėdinės pjesės pasirodė kiek vėliau, po spaudos atgavimo: 1904 metais „Betlejaus stonelę“ išleido Amerikos lietuviai, o 1910 metais kita „Betliejaus stainelė“ pasirodė ir Kaune.

Tarpukariu tokių leidinių, tiesa, neretai primityvių, lėkšto turinio, atsirado gyvas galas.

Kitą didelę tarpukario kalėdinių leidinių grupę sudarė galų gale Lietuvą pasiekę klasikiniai kalėdiniai skaitiniai. 1919 metais kunigas Vincas Kulikauskas išvertė įvairių šalių kalėdines „legendas“, graudžias istorijas apie vargšų dalią ir dievo gailestingumą.

Ši knyga atkūrus nepriklausomybę buvo perleista ir dar šiandien randama bibliotekose. Tą leidimą čia ir matote.

Tačiau svarbiausia, kad tarpukariu galiausiai Lietuvą pasiekė legendinė Dickenso „Neeiliuota Kalėdų giesmė“.

Tiesa, ji buvo pervadinta į „Kalėdų apsakymą su vaiduokliais“ ir versta iš rusų kalbos. Neteko šios knygos vartyti ir įvertinti tų ant viršelio pažadėtų „kelių piešinių“. Bet galiu pasidžiaugti, kad nors šiais laikais sulaukėme gražaus šios knygos leidimo. Pernai pasirodė nuostabiai Roberto Ingpeno iliustruota „Kalėdų giesmė“.

Meistriškos Roberto Ingpeno iliustracijos kartais ima rodytis per daug vienodos, pasikartojančios ir nuobodžios, bet „Kalėdų giesmėje“, man regis, jis pranoko save, sukurdamas dūmuose ir rūkuose paskendusį XIX amžiaus Londono paveikslą.

„Žaltvykslės“ ar „Obuoliuko“ leidimai nė negali lygintis – juose iliustracijų praktiškai ir nėra. O štai „Alma litteros“ sutrumpintas leidimas vertingas ne nuskriaustu Dickenso tekstu, o tuo, kad tai – visa „Kalėdų giesmės“ enciklopedija, leidžianti vaikams geriau pažinti Dickenso aprašomą pasaulį.

Beje, įkvėptas „Giesmės“ sėkmės, Dickensas parašė dar kelias kalėdines knygas. Ir jos lietuvių kalba buvo išleistos tiek tarpukariu, tiek atkūrus nepriklausomybę, bet nei pasaulyje, nei Lietuvoje „Varpai“ ar „Židinio svirplys“ „Giesmės“ likimo nepakartojo. O ir vaikams jas skaityti ne taip įdomu.

Dar vienas svarbus kalėdinis tarpukariu pasirodęs tekstas yra Louisa May Alcott „Mažųjų moterų“ pirmieji skyriai. Amerikoje jie net leidžiami atskira kalėdine knygele.

1923 metais pirmą kartą lietuviškai pasirodžiusi knyga vėl pas mus sugrįžo atkūrus nepriklausomybę. Šiuolaikiniai leidimai papuošti Shirley Hughes piešiniais.

Sakiau, kad klasikinės kalėdinės istorijos neretai būna graudžios. Tačiau kartais jose būna ir nepikto pasišaipymo, švelnaus humoro. O. Henrio suaugusiems rašyti, bet jau seniai į paauglių ir jaunuolių skaitinius persikraustę apsakymai kaip tik tokie. „Išminčių dovanos“ ar „Eglutė su siurprizu“ tikrai praskaidrina nuotaiką.

O. Henrio apsakymai Lietuvoje pirmą kartą išleisti dar 1925 metais, tik negaliu pasakyti, ar tame rinkinyje buvo ir klasikinės „Išminčių dovanos“. Tačiau 1927 metais šis apsakymas jau tikrai buvo įtrauktas į Mykolo Vaitkaus sudarytą knygelę „Kalėdų dovanėlė“.

Be O. Henrio apsakymo joje dar buvo istorija „Mažoji juodoji“, apie vergę, keliaujančią į Judėją. Ir paties Vaitkaus parašytas apsakymas „Kūčių nakties stebuklai“, pasakojantis apie našlaitėlio vargus.

Dar graudesnis, nei Vaitkaus, yra Vinco Krėvės apsakymas „Kūčios vakarą“, apie liūdnas karo meto šventes.

Apsakymas buvo įtrauktas į rinkinį „Šiaudinėj pastogėj“, vėliau išleistas kartu su vaikiškesnėmis istorijomis apie paiką piemenuką bei Antanuką, kuris žiemos rytais šnekasi su močiute apie visokius dyvus, tegu ir ne visai kalėdinius.

Beje, nepaminėjau dar vieno kalėdinio atributo – Kalėdų senelio arba Senelio Šalčio. Mat tarpukario Lietuvoje dar nebuvo visuotinai įprasta dovanoti kalėdines dovanas. 1936-1937 metų spaudoje tėvai raginti pasirūpinti mažomis dovanėlėmis. Bet net ir tada tas dovanėles tiesiog įteikdavo artimieji, atnešdavo angelas ar kūdikėlis Jėzus, o ne Kalėdų senelis. Vadovėliuose, tiesa, buvo galima rasti pasakų apie Šaltutį, Senį Šaltį ir kitus panašius personažus, kurie už gerą apdovanoja.

O toks etatinis dovanų nešėjas, man regis, pirmą kartą pasirodė tik 1939 metais Danutės Čiurlionytės „Kalėdų senelių šalyje“.

Tai buvo viena iš nedaugelio to meto žaismingų, linksminančių ir beveik neauklėjančių istorijų, kurią dailiai iliustravo Domicelė Tarabildienė. Gal būtų ir daugiau tokių knygelių atsiradę, bet užklupo karas. O okupuotoje Lietuvoje Kalėdos buvo tiesiog panaikintos. Apie tarybinių metų vaikų knygas Konferencijoje bus kalbama atskirai. Aš tik pastebėsiu, kad negalima sakyti, jog vaikų kalėdinių skaitinių kraitelė tais metais visai nepasipildė: juk buvo išleistas Ernsto Theodoro Amadeuso Hoffmanno „Spragtukas ir pelių karalius“, Gianni Rodari „Žydriosios Strėlės kelionė“, Mary Mapes Dodge „Sidabrinės pačiūžos“ ir dar keli kiti užsienio autorių kūriniai, bet tai tebuvo lašas jūroje.

Cenzūra nevaržė išeivijos rašytojų bei leidėjų, tačiau jei dipukų, perkeltųjų asmenų, stovyklose per kelerius metus buvo išleista apie 50 knygų vaikams, tai po to, kai pabėgėliai rado savo antruosius namus Vakarų valstybėse, visas šis leidybinis procesas užstrigo. Lietuviškų vaikų knygų leidimas buvo nuostolingas, o ir pati jaunoji karta nesiveržė skaityti lietuvių kalba. Juolab kad sunkią traumą išgyvenę išeivijos rašytojai vaikams daugiausia rašė sentimentalius kūrinius apie lietuvišką kaimą, kurio mažieji nebeprisiminė ir nesuprato.

Puikiai tai iliustruoja 1960 metais išleistas Prano Naujokaičio apsakymas „Kalėdų senelių šalis“.

Čia Algis, gavęs iš Kalėdų senelio lietuviškas knygeles dovanų, abejingai jas numeta ir skuba išmėginti naujų riedučių. Užtat Kalėdų senelis jį pagrobia ir nugabenęs į Kalėdų senelių šalį pristato tas knygeles skaityti. Deja, tokia buvo to meto tikrovė – savo noru retas vaikas rinkosi lietuvišką knygą.

Užsienyje lietuvių vaikų skaitymo poreikiams patenkinti visiškai pakako žurnalo „Eglutė“, kur kiekvienais metais būdavo sudedami tų pačių kelių autorių kalėdiniai eilėraštukai ir trumpi apsakymai.

Tad išeivijoje nedaug buvo užgyventa stiprios vaikų literatūros. Dar mažiau tokios, kuri prašytųsi šiandien perleidžiama. Iš stipresnių autorių galima paminėti Birutę Pūkelevičiūtę. Beje, ji rado įdomų būdą, kaip pasiekti mažuosius, lietuviškai sunkiai skiemenuojančius, skaitytojus. Savo poemėles ji iš pradžių įrašė ir platino garso plokštelėse.

Ir tik vėliau, kai vaikai pamėgo įrašytas pasakas, išleido knygeles. Viena iš jų – kalėdinė istoriją apie netikėtą dovaną, kurią paštininkas ežiukas atgabeno voverytei.

Čia matote 1990 metų leidimą, bet iliustracijos nuo 1973 metų nesikeitė, atnaujintas tik viršelis.

Atkūrus nepriklausomybę, išleista daugybė kalėdinių kūrinių. Aš suskaičiavau apie pusantro šimto vertesnių dėmesio knygų. Aišku, ne visos jos atitinka tą griežtąjį kalėdinių skaitinių apibrėžimą. Bet tikrai galima rasti knygų apie žmogų perkeičiantį kalėdinį stebuklą, apie atjautos ir gerų darbų prasmingumą, apie dieviškumo paieškas žmoguje.

Religingi skaitytojai jau seniai pamėgo Bruno Ferrero kalėdines istorijas. Nedideliems skaitytojams tiks miela knyga apie kalėdinį Amerlį. Jaunesnius paauglius įtrauks vietomis liūdnas, bet kupinas nuotykių pasakojimas apie Kalėdų berniuką arba Kalėdų mergaitę (toks Matto Haigo knygos tęsinys pasirodė šiais metais). Kiek vyresnius galima sugraudinti „Kalėdų istorija“. Na, o mąsliausia knyga iš šių – „Kalėdų paslaptis“. Deja, negaliu daugiau laiko skirti šiuolaikinėms kalėdinėms knygoms, bet pažadu kurią dieną apie jas papasakoti meškiukų bibliotekoje.

Beje, ir jūs galite man ką nors papasakoti apie savo adventinius ir kalėdinius skaitinius. O gal turite klausimų?

Ačiū klausytojams ir skaitytojams! Ačiū šaunioms Kauno apskrities viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus darbuotojoms, padėjusioms ieškoti kalėdinių knygų!