Meškiukas bibliotekoje

Penkios geriausios Užgavėnių knygos

Sat, 01 Mar 2025 21:00:00 GMT

Antradienį jau Užgavėnės! Šiemet jas nustelbė Vilniaus knygų mugės šurmulys, bet tai viena mėgstamiausių mūsų švenčių, tad mes jau tariamės, kas kokius blynus keps, kokias knygas skaitys. Juk kone kasmet dūkstam, kaimynus šiurpinam ir reportažus ta tema rašome. Apsižvalgusi meškiukų bibliotekoje, suskaičiavau net tris įrašus apie Užgavėnių džiaugsmus. Tik anuomet aš taip stengiausi rasti nors menką šios šventės paminėjimą knygose, kad tie įrašai išsamūs, bet painūs. Šįkart noriu pamėginti kitaip, o jei knygų pritrūksite, aplankykite senesnius įrašus su Užgavėnių žyma.

Iš Dalios Bieliūnaitės plakatų rinkinio apie senąsias lietuviškas šventes

Taigi, šiemet siūlau tik penkias knygas, tinkančias Užgavėnių skaitymams. Nedaug, bet visos rinktinės, skirtingo amžiaus skaitytojams tinkamos.

Iš blynų istorijos… Sud. Asta Veverskytė. Mintis, 2011. 156 psl.
Kazys Saja. Žuvėdas. Dail. Gediminas Leonavičius. TYPOART, 2016. 28 psl.
Jonas Vaiškūnas, Daiva Vaiškūnienė. Žiūroniukas vaduoja Saulę // Žiūroniuko nuotykiai. Dail. Dovydas Stonkus. Dominicus Lituanus, 2009. 54 psl.
Marlene Krause. Wood. Kitokia Grafika, 2017. 24 psl.
Kotryna Zylė. Sukeistas. Dail. Kotryna Zylė. Aukso žuvys, 2019. 232 psl.

Pradėkime nuo šeimyninės knygos, kurios dar nė karto jums nerodžiau, nors jau kelerius metus niekaip ja neatsidžiaugiu. Tai Astos Veverskytės ir Neringos Jančiūtės papasakota blynų istorija su blynų fenomenologijos ir Užgavėnių mitiškumo analizės inkliuzais. Aš čia ne be reikalo gudriais žodžiais žarstausi – knyga būten tokia: paprastą blyną nagrinėjanti taip detaliai ir taip plačiai, kad jaunesniam skaitytojui ir nepasiūlysi.

Knygos „Iš blynų istorijos…“ („Mintis“, 2011) atvartas

Užtat pavarčius tiek įdomybių galima rasti! Ar nesmalsu sužinoti, kad lietuvių tautosakoje pirmi blynai iškepami ant Mėnulio plikės? O kada mūsų protėvių buityje atsirado krosnys ir kaip jos atrodė? Kokius blynus valgė Viduramžiais? Gal smagu būtų išbandyti senovinį Homero blynų receptą? Ar paragauti tolimos Kinijos blynelių?

Iš knygos „Iš blynų istorijos…“ („Mintis“, 2011)

Taip, taip – nors knygoje daugiausia dėmesio skiriama būtent lietuviškam paveldui ir Užgavėnėms, bet autorės leidžiasi tyrinėti ir tolimų kraštų, ir senųjų civilizacijų blyniškosios esmės. Taip pat prideda garsių dailininkų paveikslų reprodukcijų, nuotraukų, rašytojų esė, Užgavėnių dainų, receptų... Žodžiu, genys margas, o ši knyga dar margesnė, dar gausesnė. Net per gausi nuosekliam skaitymui, bet labai pravarti šeimyninėms, edukacinėms veikloms praturtinti.

Knygos „Iš blynų istorijos…“ („Mintis“, 2011) atvartas

Mažiesiems geriausia Užgavėnių vakaro pasaka galėtų būti gausiai iliustruota ir gyvai, linksmai parašyta Kazio Sajos „Žuvėdo“ istorija. Turiu prisipažinti, kad man visiškai nepatinka paskutiniai Kazio Sajos kūriniai, o ir Gedimino Leonavičiaus iliustracijos ne prie širdies (jūs tik pažvelkite į tuos be galo keistai stilizuotus „žemaitiškus“ aprėdus!), bet „Žuvėdo“ istorija kažkuo labai patraukė. Gal kad vaikų charakteriai taip vykusiai pavaizduoti. O gal tiesiog siužetas kaip tik man.

K. Sajos knygos „Žuvėdas“ („TYPOART“, 2016) atvartas

Taigi, seniai seniai, gal XIII, gal XIV a. žemaičių vaikai dūko miške ir aptiko keistą žmogelį, vien pataisų marškiniais apsivilkusį, apšarmojusį, sustirusį. Giminės vyresnieji mano, kad tai žuvėdų šnipas, bet ką gi jis šaltyje pusnuogis veikė? Kodėl laumės aplink jį šoko?

Jau atspėjote? Aišku, kad tai buvo pats pavasaris, snieguose pasiklydęs! Tas, kuris vėliau bus pavadintas Kanapiniu ir vis mėgins Lašininio šaltą valdžią nuversti. Šioje Sajos knygelėje jis dar bevardis, o ir Užgavėnių niekas nemini. Bet jau įvardinamas pagrindinis principas: be žmogaus pagalbos pavasaris niekaip neateis. Teks jam pagelbėti: laužais sušildyti, sočiai pavaišinti, pašūkauti ir žiemos piktąsias dvasias išvaikyti.

K. Sajos knygos „Žuvėdas“ („TYPOART“, 2016) atvartas

Truputėlį vyresniems skaitytojams senovinė Užgavėnių šventės prasmė gražiai išdėstoma Jono ir Daivos Vaiškūnų „Žiūroniuko nuotykiuose“, kur pasakojama apie Saulės vadavimą ir kovą su More. Tiesa, šioje knygoje, pasakojančioje visų metų įvykius, Užgavėnės tėra vienas iš epizodų. Berniukas Žiūroniukas stebi skirtingais sezonais matomus kosminius reiškinius ir mėgina juos išsiaiškinti, mitines močiutės ištarmes derindamas su mokslinėmis žiniomis.

J. ir D. Vaiškūnų knygos „Žiūroniukas vaduoja Saulę“ („Dominicus Lituanus“, 2009) atvartas

Kiekvieną skyrių, vis kitam berniuko atradimui paskirtą, galima skaityti atskirai, bet kartą pradėjus sunku sustoti. Nė nepastebėsi, kaip pradėjusi Užgavėnėmis, pasieksi Kalėdas! Gaila tik, kad puikų knygos sumanymą nelabai atitinka iliustracijos.

J. ir D. Vaiškūnų knygos „Žiūroniukas vaduoja Saulę“ („Dominicus Lituanus“, 2009) atvartas

Trečioji knygelė tinka ir jaunesniems, ir vyresniems, ir net visai dideliems grafinių novelių mėgėjams. Įdomu, kad šią knygą apie lietuviškas Užgavėnes sukūrė visai ne lietuviai. Lankydamasi Kaune, vokiečių dailininkė, komiksų kūrėja Marlene Krause sumanė papasakoti apie laike per Užgavėnes pasimetusią mergaitę, kurios namai dabar jau palaidoti Kauno marių dugne.

M. Krause knygos „Wood“ („Kitokia Grafika“, 2017) atvartas

Paklydėlę imasi globoti kaukėtos girių dvasios, pakviečia prie savo laužo. Poetiškas ir mąslus pasakojimas mane tiesiog užbūrė. Labai rekomenduoju! Tik knygelę gali būti sunku rasti.

M. Krause knygos „Wood“ („Kitokia Grafika“, 2017) atvartas

O štai paaugliams ir jaunimui skirtą Kotrynos Zylės apysaką „Sukeistas“ rasime kiekvienoje bibliotekoje. Galima įsigyti ir audioknygą. Rekomenduoju, mat Kotryna Zylė – labiausiai mane stebinanti lietuvių rašytoja. Ji nuolat keičia žanrus, taikosi į labai skirtingus skaitytojus ir dar neretai pati knygas iliustruoja. Sunku patikėti, kad tokia universali kūrėja viską daro vienodai puikiai, bet atsivertusi kiekvieną naują jos knygą apstulbstu – pasirodo, ji dar ir taip moka, ir anaip, ir trečiaip pavyksta!

K. Zylės knygos „Sukeistas“ („Aukso žuvys“, 2019) atvartas

Apysakoje „Sukeistas“ pasakojama apie dviejų paauglių, Gabijos ir Gedo, susidūrimą su nepaaiškinamu mitiniu pasauliu, kuris, pasirodo, yra čia pat, visai greta įprasto gyvenimo. Jaunuoliams tenka grumtis dėl savo gyvybės su laumėmis, knygoje virtusiomis taip pat ir šalčio demonėmis.

K. Zylės knygos „Sukeistas“ („Aukso žuvys“, 2019) atvartas

Nors Užgavėnės pasakojime groja ne pirmu smuiku, jų čia labai daug. Istorija prasideda dailės mokyklos mokiniams besiruošiant šiai šventei, bet jos patirti taip ir netenka. Užgriūva baisi pūga ir anapusinės būtybės mėgina Gabiją nužudyti. Akivaizdu, kad tokie šiurpūs dalykai galėjo nutikti tik tuo metu, kai riba tarp šio ir anapusinio pasaulio beveik išnykusi. Užgavėnės ir yra toji jungtis, plonyčiu tiltu nusidriekianti iš mirties šalčio į pavasarį ir gyvybę. Gabija ir Gedas priversti juo leistis, keliauti visą vasarį ir išsigelbėti (arba pražūti) ant kovo slenksčio. Šiurpu ir įspūdinga!

K. Zylės knygos „Sukeistas“ („Aukso žuvys“, 2019) atvartas

Tiek šįkart skaitinių. O kad tą magišką Užgavėnių atmosferą geriau pajustumėte, štai jums keli burtai iš Jono Balio rinkinių:

Užgavėnių vakare šeimos vyriausiasis turi ištepti visų namiškių kojas ir rankas kiaulienos košeliena, kad apsaugotų nuo gyvačių įkirtimo. Nusiprausti galima tik Pelenų dieną.

Po Užgavėnių vakarienės reikia išsikrapštyti iš tarpdančių trupinius, surišti juos į ryšulėlį. Pirmą Velykų dieną einant į bažnyčią, reikia įsikišti tą ryšulėlį į užantį, tada matysi visas raganas.

Jei per Užgavėnes valgyto sūrio galiuką pasiliksi iki Velykų, tai bažnyčioje užlipęs ant vargonų ir tą sūrį į burną susibrukęs, pamatysi susirinkusias raganas. Jei kuri karvių pieną atima, ant jos galvos pasirodys milžtuvė.

Merginos, Užgavėnių dieną nugraužusios kumpio kaulus, muša jais į tvorą, kad sužinotų, iš kur vyras bus – toje pusėje šunys ims loti.

Per Užgavėnes negalima šukuotis, kad galva neniežtėtų, utėles nepultų ir kasos gerai augtų.

O kad gyvenimas sektųsi, reikia Užgavėnių dieną iš rogių ar ratų išvirsti!

Smagios šventės, žioplų pabaisų, ilgo gyvenimo!

Šiltų knygiukų diena

Wed, 12 Feb 2025 21:00:00 GMT

Ar meškiukų bibliotekoje beliko vien knygiukai? Žinoma, ne! Bet mano širdis priklauso jiems, tad per šv. Valentiną negaliu ištverti nepasigyrusi dar kalnu šaunių, mažulyčių, iš vieno lapo sulankstomų knygelių. Juolab kad paskutiniu metu didžiosios knygos pernelyg dažnai nuvilia. Nutariau, kad jomis aš skųsiuosi tik „Instagrame“, o čia dalinsiuosi šiluma ir meile. :) Neriam į rožines gelmes kartu?

O tose rožinėse gelmėse dvidešimt odžių jausmams. Aštuoniolika knygiukų anglų kalba ir du – lietuvių. Kelios istorijos mažiesiems, kelios – visai šeimai, kelios – tik paaugliams. Man berašant šiuos žodžius, visus tuos kūrinėlius buvo galima atsisiųsti nemokamai, atsispausdinti, sulankstyti ir įteikti savo mylimiausiems žmonėms (ar pasilikti sau!). Turbūt pamenate, kaip lankstomi knygiukai? Jei primiršote, pažiūrėkite į „Vaikų žemės“ nupieštą schemą:

...ir išsirinkite, prie ko linksta jūsų širdis. Man labai patinka knygiukai apie tai, kokia įvairi ir neaprėpiama yra toji meilė. Juk tiek visko galima mylėti!

1. Magikya Studios. „A Love Letter To Love Itself“

„Magikya Studios“ kūrėjų manymu, visokia meilė yra gera, jei tik ji gydo, suteikia jėgų ir džiaugsmo. O pasimokyti meilės gyvenimui galima net iš savo katės! Mylėk kitus, mylėk save, mylėk pačią meilę, – ragina šios žaidimų kūrėjos iš Lotynų Amerikos. Net jų knygiukas pavadintas „Meilės laiškas meilei“, o atsisiųsti jį galima iš studijos parduotuvės nepriklausomų žaidimų kūrėjų platformoje „itch.io“.

2. Miquela Davis. „Objects of My Affection“

Miquela Davis savo rožiniame knygiuke nagrinėja, iš ko susideda meilė gyvenimui. Gal iš maloniausių kvapų ir gardžiausių skonių? Gal iš mėgstamų knygų ir grožėjimosi gamta? O gal iš garaže besikuičiančio tėčio ir vaikystėje matytų filmukų? O kodėl jūs mylite gyvenimą? Ar galite ta meile pripildyti savo knygiuką?

Dailų ir šiltą Miquela Davis kūrinėlį galima rasti jos paskyroje nepriklausomos žurnalistikos ir naujienlaiškių platformoje „Substack“.

3. Diane Fine. „Me & You“

Visgi sunkiausia nuoširdžiai pamilti kitą žmogų, ar ne? Tokį nesuvokiamą, neperprantamą, kitonišką... Užtat meilėje jis atsiveria beveik nepakeliama pilnatve. Apie šį atradimo džiaugsmą pasakoja lakoniškas ir stilingas Diane Fine knygiukas „Aš & Tu“. Rasti jį galima mano mėgstamiausioje zinų bibliotekoje „Quarantine Public Library“.

4. Bernie Jean Schiebeling. „birdsong“

Kartais meilę sunku suprasti. Regis, mūsų širdys tuomet šneka paukščių kalba. Menininkė Bernie šį čiulbesį užrašė angliškai, bet panaudojo tarptautinę fonetinę abėcėlę. Skaitydami Bernie eilėraštį, mes kankinamai ilgai mėginame suvokti pažįstamus žodžius, pasakojančius apie atradimus ir netektis klajonėse po jausmų pasaulį. Šį baugoką knygiuką rasime autorės parduotuvėje „itch.io“ platformoje.

5. Chinn Wang. „Alone (never)“

Kito buvimas šalia – tai meilės palaima ir kartu našta. Kai nelieka vienatvės, šaltą laisvę rinktis savo kelią ima veikti nuolatinis, tegu dažnai efemeriškas visų mylimų būtybių bei mylimų dalykų kuždesys. (Ypač tų mažų, murzinų ir be galo mylimų būtybių lipniais pirščiukais, – bet ne tik jų, ne tik jų). Chinn Wang fiksuoja šį priešybių sūkurį kasdienėje buityje.

Knygiuką galima nemokamai parsisiųsti iš „Quarantine Public Library“.

6. C. Fish. If I Could Go Anywhere

Apie tą patį pasirinkimą, tik gerokai tiesmukiau, rašo C. Fish: jei galėčiau apkeliauti visą pasaulį, labiausiai norėčiau atsidurti tavo glėbyje. Žaismingą mylimai Samanthai sukurtą knygiuką iš „SHERWOOD FOREST ZINE LIBRARY“ zinų bibliotekos galime atsisiųsti ir mes.

7. Bella. „To You, From Me (a diy zine!)“

O dabar pats metas parašyti laiškelį savo mylimam žmogučiui! Jei tas žmogutis dar nedidelis, gal jam ar jai bus smagu gauti širdelių ir zuikučių kupiną, saldų kaip rožinė cukraus vata ar kakava su zefyriukais knygiuką, kurį nupiešė Bella. Tai knygiukas-anketa, kurį galima užpildyti bendrais nuotykiais, linkėjimais ir mėgstamom dainom. Tinka ir mylimiems draugams!

Knygiuką galima nemokamai parsisiųsti iš „uguuBella“ parduotuvės nepriklausomų žaidimų kūrėjų platformoje „itch.io“.

8. Heather Hogan. „Flourish“

Heather Hogan primena, koks svarbus mūsų mylimiems žmonėms dėmesys ir šiluma. Kaip jie pražysta nuo mūsų nuoširdžių žodžių. Pilnas žiedų knygiukas tinka ir mažiesiems – jis tiesiog sutvertas spalvinti!

Knygiuką galima parsisiųsti iš Heather Hogan puslapio „Substack“ platformoje.

9. Sara Capello. „Fowl Lines“

O ką daryti, jei nemokame sakyti komplimentų? Mokykimės iš paukščių! Sara Capello antys ir žąsys labai stengiasi išreikšti savo jausmus, bet paukštiška prigimtis vis suvelia žodžius. Pamėginkime iššifruoti, ką tos būtybės kreksi. Tiesa, gal ne su pačiais mažiausiais... Paukštidės leksikonas toks n-14.

Knygiuką galima parsisiųsti iš autorės parduotuvės skaitmeninių prekių ir paslaugų pardavimo platformoje „Gumroad“. Tiesa, prieš spausdinant teks susitvarkyti maketą arba pasinaudoti automatinio zinų maketavimo programomis.

10. Sara Capello. „Swanna Go Out?“

Sara Capello paukščiai taip šauniai nupiešti, kad tikrai norisi jais dalintis ir su mažais, ir su dideliais. Tad štai dar vienas jos knygiukas, tik šiame nėra jokių abejotinų juokelių. Vien smagi istorija apie dviejų gulbių: Romeo ir Džuljetos pasimatymą Bostone.

Knygiuko ieškokite Saros parduotuvėje „Gumroad“ platformoje. Prieš spausdinant teks susidėlioti puslapius reikiama tvarka.

11. Alicia Souza. „The 5 Love Languages“

Meilė kalba ne tik žodžiais. Alicia Souza sukūrė knygiuką apie penkis būdus, padedančius išreikšti savo jausmus. Ir apie tai, kas gali nepasisekti kuriant santykius, net kai labai stengiesi. Spalvingas knygiukas lengvai paverčiamas atvirute, bet dovanotinas tik turintiems humoro jausmą!

Knygiuką galima parsisiųsti iš autorės svetainės.

12. Carolyn Yoo. „Love Your Inner Artist“

Carolyn Yoo mano, kad tos penkios meilės kalbos iš ankstesnio knygiuko ganėtinai universalios, tad jomis verta naudotis ne tik romantiniuose santykiuose. Gal ir kitos mūsų meilės suklestėtų, jei jas taip pat puoselėtume? Kad ir meilė sau ar... savo vidiniam menininkui! Knygiuką apie tai, kaip palepinti savo menišką prigimtį, galima atsisiųsti iš Carolyn Yoo puslapio „Substack“ platformoje ir padovanoti sau.

13. oofstudio. „Care Package Zine“

Turbūt kartais reikia palepinti absoliučiai visas savo meiles. „oofstudio“ kūrėja(s) padeda sudėlioti rūpesčio ir meilės kupinus siuntinukus svarbiems žmonėms. Jo(s) knygiuką galima naudoti staigmenos planavimui, o galima užpildžius pridėti prie dovanėlės.

Knygiuką rasite „oofstudio“ parduotuvėje nepriklausomų žaidimų kūrėjų platformoje „itch.io“. Tame pačiame archyve yra ir kitas knygiukas – padedantis sukurti tokį patį siuntinuką sau.

14. Bella. „Self Love“

Kaip svarbu save mylėti ir savimi rūpintis, dar kartą primena ir Bella. Patarimų knygiukas subalansuotas paaugliams ir pūkuotiems triušiukams! Jį rasite „uguuBella“ parduotuvėje „itch.io“ platformoje.

15. Linda. „DIY Positive Art Zine“

Išmokus savimi rūpintis, pats laikas išsiųsti sau meilės laišką! Linda sukūrė šabloną, kurį galima prirašyti drąsinančių ir palaikančių žodžių. Džiugių spalvų knygiukas baigiamas aiškiu pareiškimu: aš myliu save. Beje, jis taip pat puikiai tinka slapta įbrukti į kišenes tiems, kam stinga pasitikėjimo savimi. Ypač Valentino dieną.

Atsisiųsti knygiuką galima iš autorės parduotuvės „Ko-fi“ platformoje.

16. Jessica Gath, Katrina Goldsaito, Petra Page-Mann. „How to thaw Your Own Heart“

Sužeistoms sieloms gydyti dar pravartesnis Jessica Gath ir bendraautorių knygiukas „Kaip atšildyti savo širdį“. Sukurtas ne tik tiems, kas sunkiai išgyvena santykių pabaigą, bet visiems, kas neteko artimųjų ar užsisklendė skaudžioje vienatvėje. Dvipusis knygiukas moko, kaip liūdesį paversti praktiniu veiksmu, išgyventi ir paleisti. Pirmiausia iš ledo pasigaminkime širdį...

Detalią instrukciją rasite vienos iš kūrėjų svetainėje.

17. notabeanie. „Orpheus Chose The Sun“

Na, o jei tirpstanti ledo širdis neatnešė palengvėjimo, galbūt padės amžinieji siužetai? notabeanie pasirašanti(s) autorius atsigręžia į Orfėjo mitą ir tragiškame pasakojime randa šviesos. Jo(s) Orfėjas visa širdimi teigia gyvenimą. Ir šis paaugliškai dramatiškas, apie paaugliškas problemas kalbantis knygiukas taip pat teigia gyvenimą. Labai garsiai ir aiškiai.

„Orfėją“ galima parsisiųsti iš notabeanie parduotuvės „itch.io“ platformoje.

18. Karen Cox. „Deer Girl“

Karen Cox knygiukas dar tamsesnis ir dramatiškesnis – su negyvom širdim, skeletais ir kirminais, bet vienu konkrečiu amžiaus tarpsniu visos šios dekoracijos toookios veiksmingos! Tad tegu čia lieka ir šis kūrinys. Tik sutarkime: iki ir po paauglystės rankomis nečiupinėti.

Knygiuką galima atsisiųsti iš zinams skirtos pokalbių grupės „Reddit“ platformoje.

19. Evelina Daciūtė, Dovilė Kačerauskaitė. „Slydas ir Slydėja“

Pabaigsiu šį širdžių paradą pora lietuviškų knygiukų, kuriuos, suprantama, visi kuo puikiausiai žino, bet man vis tiek malonu prie jų sugrįžti. Evelinos Daciūtės Slydas ir Slydėja – tokia darni pora, o Dovilė Kačerauskaitė nupiešė juos taip meiliai susiglaudusius, kad gražesnio knygiuko Valentino dienai nė nerasi. Nors pats knygiukas kurtas „Vaiko psichologijos centro“ organizuojamiems kasmetiniams advento nuotykiams.

Visus advento knygiukus galima gauti užsiregistravus šio centro svetainėje, bet „Slydą ir Slydėją“ galima atsisiųsti ir atskirai iš po truputį pildomos to paties projekto knygiukų bibliotekos.

20. Kotryna Zylė, Inga Dagilė. „Geriausia diena“

Be galo gražus ir Kotrynos Zylės bei Ingos Dagilės knygiukas „Geriausia diena“. Į trumputį pasakojimą autorės tiek visko sutalpino! Visgi mums svarbiausias pagiriamasis žodis mylimiems draugams, su kuriais išmoksti vertinti kiekvieną akimirką.

„Geriausia diena“ buvo sukurta projektui „Knygiukai į pagalbą vaikams“. Ją rasite pirmame projekto bibliotekėlės knygiukų rinkinyje, kurį galima parsisiųsti iš „Vaikų žemės“ svetainės.

Tiek istorijų, piešinių, idėjų, sveikinimų ir meilės. Dalinkimės jais! O jei nei vienas iš čia paminėtų knygiukų į širdį nepasibeldė, kurkime. Jau ne kartą dalinausi knygiukais apie knygiukų kūrimą, bet šįsyk noriu parodyti visą galingą įrankį:

Caroline Dinh sukūrė zino šabloną, kurį galima programuoti specialioje aplinkoje ir vėliau išsaugoti rezultatus. Viskas puikiai dokumentuota, o ir pats knygiukas-instrukcija sukurtas tuo pat būdu. Parsisiųsti jį galima iš autorės parduotuvės „itch.io“ platformoje.

Daug meilės ir dailių knygiukų!

Dvigubai daugiau advento knygiukų!

Thu, 28 Nov 2024 21:00:00 GMT

Labas, drauge, ar lauki Kalėdų? Jei esi vaikas ar šeimoje yra vaikų, turbūt jau nekantrauji. Ir galvoji, kaip tą laukimą paversti švente. Gerai, kad žmonės sugalvojo advento kalendorių! Dar smagiau, kad toks kalendorius gali būti pilnas ne tik skanėstų ar mielų smulkmenų, bet ir skaitinių, nuotykių, susitikimų. Nuo 2019 metų meškiukų adventą lydi knygiukai – mažytės, iš vieno popieriaus lapo išlankstomos knygelės. Šiemet noriu papasakoti apie du tokių knygiukų rinkinius ir pasidalinti nuorodomis į juos.

Vienas rinkinys – tai jaukios istorijos ir smagūs eilėraščiai, o antras, mano pačios sudarytas, – pilnas veiklų, kūrybinių projektų ir smagių iššūkių. Rinkis, kuris labiau patinka. Arba pasidžiauk abiem – knygiukų per daug nebūna!

(Tik prieš tai prisimink, kaip knygiukus lankstyti.)

1. 2024 metų advento nuotykiai su knygiuku

Vakar į mano el. pašto dėžutę įkrito laiškas, kviečiantis į 2024 metų advento nuotykius su knygiuku. Šiuos nuotykius nuo pat 2019-ųjų rengia Monika Skerytė-Kazlauskienė ir VšĮ „Vaiko psichologijos centras“. Kasmet Monika suburia rašytojas ir rašytojus, iliustratorius ir iliustratores, entuziastingas mamas, tėčius ir vaikus, kad šie sukurtų 25 ar daugiau knygiukų, kuriuos visi užsiregistravę gauna dovanų advento išvakarėse. Tad jei knygiukų dar neturi, suskubk užsiprenumeruoti nuotykį.

Šis advento rinkinukas geriausiai tinka 4–8 metų vaikams, nors atskiri knygiukai gali būti įdomūs tiek visai mažučiams skaitytojams, tiek ir gerokai vyresniems. Daugiausia čia trumpų, šiltų istorijų su didaktine gaida. Neretai tokius pasakojimus vadiname terapiniais. Taip pat pasitaiko pašėlusių eilėraščių, vienas kitas pažintinis ar užduotėlių knygiukas. 2024 metų leidime yra trys tokie kūriniai, kviečiantys ką nors nuveikti. Kadangi mudu su Meškinu paprastai norime daugiau veiklos, aš surinkau dar vieną knygiukų komplektą su užduotimis, projektais ir eksperimentais vyresniems (bet ne tik) vaikams. Jis gali papildyti ir praplėsti „Advento nuotykius“. Įdomu? Tuoj viską papasakosiu!

2. Kūrybinis adventas

Kol ieškojau šiurpių istorijų lapkričiui, apstulbau nuo knygiukų anglų kalba gausos ir labai užsimaniau dar ką nors su jais nuveikti. Kodėl gi neatrinkus įvairias veiklas siūlančių knygiukų ir nesudėjus jų į advento kalendorių? – pamaniau. O kartą pamanius, suieškojau įdomiausius ir šiam laikotarpiui geriausiai tinkančius zinus – kaip jie vadinami tuose kraštuose. Dabar kviečiu kartu su manim ir mano Meškinu priimti šį kūrybinį, meninį ir net šiek tiek mokslinį iššūkį. Atsisiųsk ir sulankstyk patinkančius knygiukus – visi jie man berašant šį tekstą buvo prieinami nemokamai. Ir tegu prasideda linksmybės! Jei 25 užduočių daugoka, visada galima išsirinkti tik kelias tinkamiausias žaidimams dienas. Gal bus smagiausia ką nors veikti šeštadieniais?

Gruodžio 1 diena. Pasitinkame žiemą

Ar jauti, kad prasidėjo žiema? Gal matei šalčio raštus ant stiklo? O gal jau klauseisi kalėdinės muzikos? Išeik pasivaikščioti ir paieškok žiemos ženklų, kuriuos savo knygiuke „Žiemos stebuklai“ ("Winter Wonders") nupiešė Rebecca Minifie ir Katie Kulla. Jei ši užduotis tau per lengva, pagalvok, kaip žiemą viena kitą veikia gyvoji ir negyvoji gamta, natūralūs ir žmogaus sukurti dalykai. Perskaityk didingojo MIT'o bibliotekos knygiuką apie miesto ekologiją ("Getting Started with Urban Ecology“) ir leiskis tyrinėti savosios aplinkos. Tau pravers gamtininko užrašų knygiukas, kur galėsi pažymėti pastebėtus dalykus. Labai šaunią užrašinę tavo žygiui ("Nature Journal") sukūrė Kristin Link.

Gruodžio 2 diena. Tyrinėjame akmenis

Gal prisimeni, kur vakar matei akmenų? Keliauk ten ir pamėgink juos prakalbinti. Tau padės Logan Timmins kuriamos S.A.D. / "Small and Delightful" serijos knygiukas dėmesingumo ugdymui. Pagalvok, ką mato tavo akmuo? Ar jam nuobodu?

Jei neturi nuotaikos kalbėtis su akmenimis, tiesiog surask tokį, kuris tau ką nors primena. Galbūt tave įkvėps Susanos Greenspan knygiukas „Mano akmuo yra piniginė“ ("My Rock is a Purse"). Gal pradėsi kaupti savo keistų akmenų kolekciją? O gal imsi juos fotografuoti?

Gruodžio 3 diena. Skaniausia sriuba

Turbūt gerokai sušalai per tuos du žygius? Mane greičiausiai sušildo sriuba. Maia (aka sparklemaia) sukūrė knygiuką apie savo mėgstamas sriubas ("Little Zine of One Pot Vegan Soup Recipes: Volume 1"). Išsirink skaniausią ir išvirk pietums. Jei reikia, paprašyk šeimynykščių pagalbos. Jei visai visai nemoki ir nenori gaminti, išsivirk kakavos ir nupiešk savo mėgstamus patiekalus Thunder Bay meno galerijos knygiuke „Maisto smagumynai“ ("Food Fun").

Gruodžio 4 diena. Popierinis čempionas

Palenktyniaukim? Kas ras daugiau atžalų ir įvilios priešininką į klaidžias džiungles? Zinequeen2024 pasirašanti autorė sukūrė knygiuką apie popieriaus lape žaidžiamą abstraktų strateginį žaidimą „Atžalos“ ("The Pen & Paper Game of Sprouts“). Junk taškus, augink daigus ir laimėk!

Jei taisyklės atrodo painokos, išmėgink kitą tos pačios kūrėjos žaidimų knygiuką – "The Pen & Paper Game of Sims". Ieškok jungčių ir sankirtų klasikiniame „Sim“ žaidime ir išvenk tau priešininko spendžiamų spąstų!

Gruodžio 5 diena. Giesmė apie gatvę

Pailsėjai? Ar nori vėl pasibastyti po apylinkes? Gerai, gerai – neverčiu. Šią užduotį galima įveikti tiek klajojant lauke, tiek tyrinėjant žemėlapius ar kalbinant aplinkinius. Pasvarstyk, kokios istorijos slypi kiekvieną dieną mindomų gatvių pavadinimuose, ką mena upių ir ežerų vardai. Ar gali juos sudėti į eilėraštį? Gal jis pats bus tavo gimtojo miesto formos? O gal įaugs į gatvės grindinį? Gali paieškoti įkvėpimo Monikos Vaicenavičienės ir Agnės Ulytės knygoje „Gatvių susitikimai: o kas, jei Vilniaus gatvės šnekėtųsi?“, bet gal tau užteks ir knygiuko, kurį sukūrė MIT'o biblioteka kartu su Hua Xi. Knygiukas „Vietos poezija“ ("Spatial Poetry") pilnas įspūdingų pavyzdžių bei idėjų.

Jei neturi įkvėpimo eiliuoti, paieškok jo raštuotame Nicole Little knygiuko šablone. Įrašyk tuščiuose laukeliuose pavadinimus, citatas, pamąstymus ir sukurk savo minčių žemėlapį! Jei mintims reikia daugiau vietos, gali atsisiųsti erdvesnį šabloną. Nicole jų daug nupiešė.

Gruodžio 6 diena. Mėgstamiausias knygynas

Kaip manai, gal jau laikas pagalvoti apie dovanas draugams? Jei taupyklėje voras rezga tinklą, pasiguosk, kad dovanos nebūtinai turi būti brangios. Galbūt ką nors pradžiugintų tavo mėgstamiausia knyga? Dar vieną jos egzempliorių gali už porą eurų įsigyti skaitytų knygų knygyne, kurį radai, kai vakar tyrinėjai žemėlapius. Prie dovanos pridėk atvirutę ir Vanessa López knygiuką „Kodėl skaitytų knygų knygynai yra svarbūs?“ ("Why are second-hand bookstores important?".

Jei tavo mieste nėra tokio knygyno, užsuk į muziejų. Gal rasi atvirukų su žymių menininkų reprodukcijomis ar ženkliukų su pačių kūrėjų ar jų kūrinių atvaizdais. Beje, ar žinai, kad 2025 metai Lietuvoje paskelbti Čiurlionio metais? Smagu būtų į atlapą įsisegti Čiurlionį, ar ne? O kol bastysiesi po muziejų, pamąstyk apie tai, kaip daiktai tampa eksponatais. Tau padės Azijos meno muziejaus sukurtas knygiukas „Mano mėgstamiausias daiktas“ ("My Favorite Object").

Gruodžio 7 diena. Kuriame naują knygiuką

O gal knygą gali sukurti tu? Na, visos turbūt nespėsi užbaigti iki Kalėdų, bet knygiukui laiko tikrai pakaks. Gal net ne vienam. Tik pirmiausia pasidomėk, iš kur tie knygiukai atsirado ir kokie jie būna. Tau padės Kels Choo vietiniam zinų festivaliui sukurta atmintinė "Zines 101!". Išvirkščioje pusėje rasi instrukciją, kaip knygiukus lankstyti. Pamėgink pagal ją sulankstyti kelis švarius popieriaus lapus. Tada pagalvok ir savo naujame tuščiame knygiuke užrašyk kelias knygiukų idėjas.

Jei visa tai tau per daug sudėtinga, susirask lietuvišką knygiuką apie knygiukus, kurį sukūrė „Vaiko psichologijos centras“. O sulankstyti jį tau padės Rosa Colón Guerra varliukai iš "Let's make a mini comic!".

Gruodžio 8 diena. Rašome istorijas

Dabar, kai jau tikrai moki lankstyti knygiukus ir nusimanai apie juos, pamėgink sukurti knygiuko vertą pasakojimą. Apie ką jis bus? Ko sieks tavo sukurtas herojus? Kokias kliūtis jam teks įveikti? Kad istorija tvirtai stovėtų ant kojų, ji turi turėti aiškią struktūrą. Jei dar neįgudai konstruoti tokių struktūrų, pasinaudok klasikine – tau padės Robbi Behr ir Matthew Swanson paruoštukas "Pocket Story Builder".

Istorija tavęs neklauso ir mėtosi į šalis? Tada pradėk nuo pasakojimo apie save! Gali pasinaudoti ne visai slaptos draugijos "The Order Of The Zine" / TOOTZ anketa „Kas tu esi?“ ("Who are you?").

Gruodžio 9 diena. Piešiame komiksus

Ar nieko netrūksta tavo istorijai? Gal iliustracijų? Gal net norėtum paversti savo pasakojimą komiksu? Beje, ar pastebėjai, kad Lietuvoje labiausiai mėgstami istoriniai komiksai? Tiesa, kad tokį sukurtum, reikia labai daug žinoti apie senus laikus. Bet tu tikrai gali sukurti dokumentinį komiksą apie tai, kas vyksta šiandien šalia tavęs. Sarah Shay Mirk savo knygiuke rašo, kad komiksas gali pasitarnauti net žurnalistikai! Skaityk „Žurnalistinį komiksą kiekvienam“ ("Comics Journalism for Everyone!") ir sužinok, ko tokiam komiksui reikia. Pamėgink jį sukurti. O jei nori išmokti gudrybių, kaip viską geriau nupiešti, atsiversk Owen B. knygiuką „Vienas prastas rašiklis“ ("1 Bad Pen"). Manai, kad nemoki piešti? Atsipalaiduok! Ir mokykis iš Eve Harms – tau padės knygiukas "How to Draw the 'Eve Harms Way'".

Gruodžio 10 diena. Sluoksnis po sluoksnio

Jei vakar nepavyko visko nupiešti taip, kaip norėjai, nesijaudink. Zinų kūrėjai moka dar vieną triuką – kurti koliažus. Iliustracijas galima lipdyti sluoksniais, marginant lapą iškarpomis, piešiniais, spalvotomis juostelėmis ir net smulkiais daikčiukais - tarsi sienas grafičiais. Dean knygiuke „Kišeninis koliažų kūrimo vadovas“ ("The Pocket Guide to Collage") rasi idėjų ir patarimų, kaip tai daryti smagiausiu būdu.

Gruodžio 11 diena. Gerumo žaidimas

Gal jau nori pailsėti nuo kūrybos? Hmm... O ar įmanoma nuo jos pavargti?! Na, tiek to, nesukim sau galvos. Geriau pažaiskim! Ar žinai, kas yra TTRPG? Tai vaidmenų žaidimai, žaidžiami patogiai susėdus prie stalo. Dažniausiai vienas žaidėjas yra žaidimo meistras, kuris pasakoja istoriją, o kiti mėgina toje istorijoje išgyventi. Bet šiandien į mūsų žaidimą neužklys pabaisos, tik baisiai mieli kačiukai, kuriuos tu turėsi priglausti. Ar pavyks prijaukinti tuos laukinukus? Sužinosi, jei išmėginsi Jessika Rocha sukurtą knygiuką-žaidimą „Katinų paskirstymo sistema“ ("The Cat Distribution System").

Jei vaidmenų žaidimai – ne tavo arkliukas, tiesiog nuspalvink mielus katinus iš Heather Hogan „Kietų katinų spalvinimo zino“ ("Cool Cat Coloring Zine").

Gruodžio 12 diena. Grybaujame :)

Visai nedaug dienų beliko iki Kalėdų. O namus ar papuošei? Pats metas! Girliandos ir eglutės gražu, bet taip įprasta... Gal užauginkim Kalėdoms grybų? Ne, aš nesvaičioju. Ar žinai, kad senais gerais laikais grybai (ypač musmirės!) laikyti Kalėdų simboliu? Daugelyje kraštų musmirės siejamos su sėkme ir laime. Be to, jas labai mėgsta elniai. O kokios gi Kalėdos be devyniaragių elnių? Žinoma, žiemą retas grybas užauga, bet tu gali tokį išdrožti iš šakos, kaip kad rodo Richard Irvine savo knygiuke „Padaryk vietos grybams!“ ("Make Room for the Mushrooms!").

Jei neturi peiliuko, o mama neduoda duonriekio, gali Kalėdoms pasigaminti būgną. (Tada šeima tikrai supras, kad tu norėtum dovanų peiliuko!) Puppetistas užrašė ir nupiešė labai paprastą „Pasidaryk pats būgną!“ ("DIY Drum!") instrukciją.

Gruodžio 13 diena. Skandinaviškos šviesos

Kad jau prisiminėm tradicines musmires, tai pasikalbėkime ir apie skandinaviškus papročius. O tuose kraštuose gruodžio 13 švenčiama šv. Liucijos diena, rengiamas šviesų festivalis, žvakių vainikais pasidabinusios mergaitės veda procesijas. Iškepk skanių, saulutės formos daniškų bandelių ir pavaišink šeimą. Suzanne de Nies sukūrė knygiuką su labai paprastu receptu ("Danish Pastry"), kuriam net galėsi naudoti šaldytos tešlos paruoštukus. Jei tau tai per paprasta, gali tešlą užmaišyti. Arba išsikepti apvalių kaip saulė vaflių! Vaflių knygiuką ne visai slaptam zinų ordinui TOOTZ sukūrė Alec C.

O ką daryti, jei visai nemėgsti ar nenori gaminti? Pavartyk Kieran Riley Abbott knygiuką „Žvakės laikrodis“ ("Candle Clock") ir sukurk savo laikrodį-žvakę!

Gruodžio 14 diena. Eiliuojame kitaip

Ar sugrįžo tavo kūrybinės galios? Labai tikiuosi, nes noriu pakviesti tave kurti matematinius sonetus! Kas tas sonetas? Toks eilėraštis. Kodėl matematinis? Nes parašytas, naudojantis Fibonačio seka. Kas tas Fibonačis? Jei nežinai, siūlau perskaityti labai smagią Hans Magnus Enzensberger knygą „Skaičių kipšas“. Nors išties tau užteks ir Austin Kleon knygiuko „Fibonačio sonetų rašymas“ ("Writing the fibonacci sonnet"). Jei matematinis sonetas atrodo klaidus, parašyk japonišką tanką – 5 eilučių eilėraštį pagal Amber Mccrary atmintinę ("A Tanka mini Zine"). Atmink, kad eilėraštis neprivalo būti rimuotas!

Nežinai, kam tau tie eilėraščiai? Na, visų pirma, tai gražu; be to, eilėraščiai tobulai tinka knygiukams (pagamink dovaną artimiausiam žmogui!). O dar jais galima žaisti! Gal nori pabūti bardu magiškame pasaulyje? Išmėgink Fen sukurtą poetinį žaidimą „Bardas“ ("Bard") ir tau neteks sukti galvos, apie ką rašyti.

Gruodžio 15 diena. Sveikas, pasauli!

Oho! Tik pažiūrėk, kiek tu jau visko sukūrei! O kiekvienam kūrėjui ar kūrėjai gali praversti portfolio internete – asmeninis puslapis su geriausių darbų pavyzdžiais. Nežinai, kaip jį sukurti ir kur patalpinti? Tau padės Manatee knygiukas „Sveiki atvykę į nepriklausomų kūrėjų žiniatinklį!“ ("Welcome to the Indie Web!").

Jei hipertekstas tau dar painokas, gali savo darbus sudėti į „OctoStudio“ pateiktį, kurią galėsi išsaugoti kaip filmuką ir nusiųsti draugams. „OctoStudio“ – savotiškas „Scratch“ analogas išmaniesiems įrenginiams, tik mokantis dar ir reaguoti į įrenginio judėjimą, padėtį, magnetinį lauką. Tikrai smagu! Susipažinti su šia programavimo aplinka vaikams padės MIT'o bibliotekos knygiukas, kuris taip ir vadinasi: „OctoStudio“. Beje, jei tau labiau patinka programuoti dideliame ekrane, bet norisi panašių padėties jutiklių, MIT'o biblioteka turi patarimų, kaip tam panaudoti „micro:bit“ mikrokompiuterį – idėjų paieškok knygiuke „Scratch + micro:bit“. Gal net užsimanysi perrašyti kalėdinių norų sąrašą? Juk su mikrokompiuteriu galima tiek visko nuveikti! Net pasidaryti robotuką robotų kovoms.

Gruodžio 16 diena. Matematiniai saldumynai

Kad jau vakar ėmeisi programuoti, pasakysiu, kad programuotojui be matematikos nė iš vietos! Robotų maršrutai, duomenų apdorojimo algoritmai – visa tai matematika. Manai, kad šio mokslo šaknys karčios? Visai ne! Štai tau saldžių spurgų geometrija ir cukriniai grafai! Matematikė Ayliean knygiuke „Spurzgai“ ("Doughknots") siūlo pasvarstyti, kaip gudriau sumazgyti šiuos saldėsius, kaip cukriniams žmogiukams jaustis ant Möbiuso spurgos ir kokiais tiltais pereiti klampų įdarą.

Jei skirtinguose spurgų matavimuose pasiklysti, išmėgink izometrinį piešimą. Skamba gąsdinančiai, bet idėja visai paprasta. Kita vertus, ją įgyvendinant teks pasukti galvą. Mark Kaercher knygiuką „Piešiant kubus“ ("Drawing Cubes") galima atspausdinti ant abiejų lapo pusių ir treniruotis piešiant figūras, kol širdis apsals.

Gruodžio 17 diena. Tas simetriškas gyvenimas

Ar pastebėjai, kiek daug aplink geometrinių raštų? Visą šį grožį kuria pasikartojimai ir simetrija. Patyrinėk simetrijos dėsningumus su MIT'o bibliotekos ir Alex Berke knygiuku „Nuostabioji simetrija“ ("Beautiful symmetry"), tada pagalvok, kokį simetrišką meno kūrinį norėtum padirbdinti. Gal įkvėpimo rasi paskutiniame puslapyje? O gal norėtum pasiūti skiautinį? Galėtum jį paversti penalu ar pinigine ir padovanoti kam nors per Kalėdas! Apie skiautinių techniką pasakoja Alanna Stapleton knygiuke „Kas kuria skiautinį?“ ("What Makes a Quilt?"), o papildomos informacijos gali rasti šios menininkės svetainėje.

Jei siūti nenori, gali tiesiog nuspalvinti nuostabius geometrinius raštus, kuriuos sukūrė XIX a. ornamentų žinovas ir menininkas Jules Bourgoin. Spalvinimo knygiuką su jo raštais ("Patterns from Bourgoin") nupiešė Stewart C. Russell.

Gruodžio 18 diena. Dailieji algoritmai

Net nuostabiausius ornamentus gali užrašyti algoritmiškai, o tada keisti parametrus ir kurti naujus raštus. Škotų kiltai (priklausomybę klanui rodantys vyriški sijonai) siuvami iš tartano – vilnonio audinio, kurio įvairūs raštai išgaunami eksperimentuojant su gana paprasto algoritmo kintamaisiais. Išsiaiškinti jį gali su Bryan Bischof knygiuku „Matematika & tartanai“ ("Math & Tartans"). Pagal jį sukurk savo klano tartaną! Beje, algoritmu galima aprašyti ne tik spalvas, bet ir juostų pločius. Tam galima panaudoti net tas pačias Fibonačio sekas! Jei įdomu, gali pažiūrėti, kaip tai sekėsi Brady Haran.

O jei žodis „algoritmas“ tau skamba kaip burtažodis (išduosiu, kad jis reiškia taisyklių seką, labai reikalingą rašant kompiuterines programas), pirma pasidaryk savo kompiuterį! Tokiu kompiuteriu gali paversti žurnalo „CS4fn“ ir jo partnerių sukurtą knygiuką ("Build a Computer"). Tik spausdink knygiuką iš png ar docx rinkmenos, nes pdf rinkmenoje nurėžta paraštė.

Gruodžio 19 diena. Blynų mokslas

Turbūt įtari, kad gardi būna ne tik matematika, o gražus – ne tik kompiuterių mokslas. Keliaukime į chemijos valdas išsikepti gardžių ir gražių cheminių blynų! Skamba baisiai? Bet tu, žinoma, supranti, kad be chemijos blynų nebūtų apskritai? Astrochemikė Olivia Harper Wilkins savo knygiuke „Blynų kepimo chemija“ ("The chemistry of cooking pancakes") pasakoja, kokie cheminiai procesai vyksta tau maišant produktus ir kaip tai lemia blynų skonį bei konsistenciją. Labai įdomu! Paskaityk ir iškepk siaubingai moksliškų blynų visai šeimai.

Na, jei blynų nemėgsti, gali pasigrožėti dar vienu mokslu. Su Kanados mokslo ir technologijų muziejumi leiskis tyrinėti skrydžio fiziką. Vartyk knygiuką „Skrydžio zona“ ("The Fly Zone") ir eksperimentuok.

Gruodžio 20 diena. Šviečiantys sveikinimai

Vos kelios dienos liko iki Kalėdų! Pats metas pasirūpinti paskutinėmis dovanomis. Na taip, visada galima užrašyti atvirutę, nupiešti piešinį, bet ar tau nepabodo? Kita vertus, ką pasakytum, jei piešinys šviestų ir mirksėtų? Jau įdomiau skamba, ar ne? Mūsų mylimo MIT'o biblioteka kartu su Jie Qi sukūrė knygiuką apie popierines elektros grandines ("Paper Circuits"). Popierinėmis jos vadinamos, nes kuriamos ant popieriaus lapo klijuojant specialią elektrai laidžią juostą. Jei artimiausioje elektronikos prekių ar edukacinių priemonių parduotuvėje tokios nerasi, nepergyvenk – elektros grandines galima puikiai modeliuoti iš paprasčiausios kepimo folijos juostelių, kurias prie lapo priklijuosi pieštukiniais klijais. Išbandyta! Tereikės įsigyti kelis led'us (būna įvairiaspalvių ir net mirksinčių!) bei porą plokščių baterijų. Jei nemėgsti piešti, popierines grandines gali pritaikyti ir lipdiniams, karoliukų mozaikoms ar paprasčiausiems iš interneto atsisiųstiems ir atspausdintiems šablonams. Kelis tokius rasi MIT'o „PLIX“ forumuose ar Makerspaces.com svetainėje.

Nors skamba labai moksliškai, bet popierines grandines kurti labai lengva. Jei visgi elektronikos prisibijai, pamėgink bent jau nupiešti visai kitokį piešinį. Kad ir sudarytą iš kraigalionių pagal Nicole Little knygiuką „Kraigalionės. Paprastas įvadas į meditatyvų piešimą“ ("Doodle: A Simple Guide to Meditative Drawing").

Gruodžio 21 diena. Lipdukų nebus per daug!

Pakuoji dovanas? Papuošk jas lipdukais! O gal lipdukų nori padovanoti draugei? Ne bėda, jei parduotuvėje nerandi gražių – gali jų pasigaminti namuose iš savo piešinių ar stalčiuje besimėtančių dailių paveikslėlių. Puikią lipdukų gaminimo instrukciją savo knygiuke ("Make Home Made Stickers") pateikė ManMadeZines pasirašanti(s) autorius. Knygiukas buvo sumanytas Helovinui, bet lipdukai tinka visoms progoms – tikrai, tikrai! Man jie labai patinka!

Gruodžio 22 diena. Kartu su šeima

Kūčios ir Kalėdos – šeimos šventė. Ar tavo šeima susirinks prie Kūčių stalo? Gal į svečius jau atvažiavo tolėliau gyvenantys artimieji? O gal tu svečiuojiesi pas senelius? Tai puiki proga pakalbinti šeimyną ir įamžinti ją savo knygiuke. Gali naudoti Sarah Taylor Silverwood „Šeimyninio zino“ ("Family Zine") šabloną.

O gal norėtum daugiau sužinoti apie šeimos kilmę bei tradicijas? Pasišnekėti apie tai, kaip jūs švęsite Kūčias ir Kalėdas? Kodėl jas ir kodėl būtent taip? Ką sužinosi, užrašyk į Alanna Stapleton sukurtą knygiuką-anketą „Viskas apie mus“ ("All about us").

Gruodžio 23 diena. Kepame saldumynus

Oi! Liko tik viena diena iki Kūčių! Ar turėsi kuo pavaišinti šeimą per šventes? Turbūt rytoj virtuvė bus užimta iki pat vakaro, bet šiandien dar spėsi iškepti gardžių sausainių. Jie ilgai negenda, tad galėsi jais ir papuošti Kalėdų stalą, ir pavaišinti bičiulius po švenčių. Man patinka apelsinais ir migdolais kvepiantys sausainukai-džiūvėsėliai iš Sally Wolfe knygiuko ("Orange + Almond Biscotti"). Iškepsi?

O jei į virtuvę visai netraukia, bent jau nuspalvink pačius gardžiausius tortus ir pyragėlius iš knygiuko „Pasivaišink pyragėliu“ ("Have your Cake"), kurį sukūrė Zinthings pasirašanti(s) autorius.

Gruodžio 24 diena. Skaičiuojame žvaigždes

Ar ant stalo jau dvylika patiekalų? Ar papuošta eglutė ir vėlėms lėkštelė padėta? Tada palaukime, kol užsižiebs žvaigždės ir galėsime rinktis Kūčių vakarienės. O kol stebėsi dangų, pagalvok apie žvaigždes ir žvaigždynus. Tau padės Logan Timmins S.A.D. knygiukas apie žvaigždes.

Jei žvaigždžių nesimato pro debesis, patyrinėk šviesą su Kanados mokslo ir technologijų muziejaus knygiuku apie šešėlius ("Casting Shadows") arba nuspalvink Sandrine Pelissier kalėdinį knygiuką-atviruką „Linksmų švenčių“ ("Happy Holidays").

Gruodžio 25 diena. Kalėdos!

Su šventėmis, mano drauge! Apkabinu tave ir kviečiu pasilinksminti. Kiek kalėdinių kvadratėlių užpildysi Julie Klein kalėdinių kraigalionių knygiuke ("Start with a Square. Christmas Edition")? Palenktyniausim? O gal nori kalėdinių galvosūkių? Jei dar tik pradėjai gilintis į kompiuterių mokslus, tau tikrai pravers šventinis žurnalo „CS4fn“ knygiukas ("Merry Christmas from CS4FN"). Kurk, žaisk, džiaukis!

Smagių tau Kalėdų ir Naujųjų Metų!

Advento keliai

Wed, 27 Nov 2024 21:00:00 GMT

Gražus tas Advento metas: spalvingas, bet tykus, pilnas žaidimų, bet mąslus. Skaičiuojantis dienas advento kalendoriais, kuriuose galima slėpti ne tik skanėstus, bet ir skaitinius, klausinius, šiltą buvimą drauge. Nutariau, kad pats laikas į vieną įrašą sudėti didžiausius mūsų advento džiaugsmus, smagiausius atradimus ir geriausias knygas. Kad ir jums švenčių laukimas neprailgtų.

Man gražiausia žiemos tradicija yra advento skaitymai. Skaitome apie žiemą, speigą, Kalėdas. Smaguriaujame artėjančias šventes. Kartais renkamės knygas-advento kalendorius, jau sudalintas dienomis, kartais – tiesiog teminius skaitinius, kurių ilgą sąrašą susidėliojome dar neatmenamais laikais. Štai jis:

2023 metais savo sąrašus atnaujinome, parinkdami 24 su puse sūnaus mėgstamos maginės fantastikos knygas, kuriose veiksmas vyksta per Kalėdas ar viduržiemį. Gavosi išties stebuklingas advento skaitinių kalendorius, kuriuo abu labai didžiuojamės ir jums rekomenduojame.

Rekomenduojame ir knygiukus. Nors mano Meškinas jau senokai išaugo „Vaiko psichologijos centro“ kasmet dovanojamus advento knygiukus, vis tiek juos renkame. Kažką skaitome, bet vis dažniau patys kuriame. Kartais ieškau sūnaus amžiui tinkamų knygiukų svetur, iš jų dėlioju kūrybinį advento kalendorių. Pasakiški tie knygiukai, atvirai sakau!

Būna, kad skaityti nėra kaip, nes leidžiamės į keliones ar kitus nuotykius. Tada mielai klausomės kalėdinių istorijų. Labai žaviuosi Agnės iš „Žydi žaliuoja“ sukurtais „Saulėgrįžos skaitiniais“, tokiais švelniais ir maloniais, kad širdis sąla.

Nuoširdžiai kviečiu pasiklausyti abiejų skaitinių serijų:

Kol Agnė daugiau nieko neįrašė, pritrūkę klausinių galime atverti Lietuvos radijo porą metų kurtą „Pasakų advento kalendorių“.

Žinoma, adventas malonus ne vien literatūrinėmis kelionėmis. Jau kelerius metus mano Meškinas mėgina jėgas, spręsdamas „Advent of Code“ galvosūkius programuotojams. Jo žinių ir įgūdžių kol kas užtenka tik vienai ar dviem užduotims įveikti, bet jis labai stengiasi. Štai ir šį sekmadienį kelsis paryčiais, kad kuo anksčiau kibtų į darbą. Kažin, kodėl „Bebras“ niekada nekėlė tokio entuziazmo? Gal todėl, kad „Advent of Code“ supina smagią istoriją ir rimtas logines užduotis, kurias spręsdami varžosi profesionalai? Meškiukai taip skuba augti.

O kol buvo mažesni, mėginome įvairius STEAM kalendorius su vaizdingais eksperimentais, knebinėjome elektroninius komponentus, terlinomės virtuvėje. Vis dar mielai rekomenduoju kitiems meškiukams šiuos projektus:

Ir, žinoma, kviečiu klausyti adventinių ir kalėdinių dainų. Etninės kultūros globos taryba yra sudariusi kelis puikius grojaraščius. Nemokamai galima klausytis „Youtube“ esančių:

Tiek mūsų advento džiaugsmų. O jei pritrūksite, maloniai kviečiu pasižvalgyti po meškiukų bibliotekos kalėdinę skiltį, kur rasite dar daugiau mūsų skaitinių, žaidimų ir geros nuotaikos.

Giedro ir šviesaus advento!

30 šiurpiukų, kurie padės bijoti oriai

Thu, 31 Oct 2024 21:00:00 GMT

Ne paslaptis, kad man be galo patinka knygiukai – mažutės, iš vieno lapo išlankstomos knygelės vaikams. Jos – kaip tik to, idealiai vaiko delnui tinkančio formato, todėl labai savos ir draugiškos. Be to, jos prieinamos: nori – naują atsispausdink, nori – savo sukurk! Smagu, kad internete galima rasti daugiau nei porą šimtų knygiukų lietuvių kalba. Bet man juk vis maža! Tad vos pirmą kartą išvydusi lietuviškus knygiukus, puoliau ieškoti ir kitomis kalbomis parašytų. Ilgai man nesisekė, bet šį rudenį Google manęs pasigailėjo ir pabėrė jų kaip iš gausybės rago. O aš atrinkau pačius šiurpiausius, kad lapkritį būtų smagiau bijoti.

Tad šįkart pasišnekėkime apie knygiukus, šiurpiukus ir kur jų visų ieškoti.

Pirmiausia priminsiu, kodėl šiek tiek šiurpo vaikams ne tik nekenkia, bet ir praverčia. Šiurpūs skaitiniai – tai saugu ir smagu. O dar jie padeda susitvarkyti su tikromis baimėmis. Plačiau apie vaikams ir paaugliams skirtą siaubo literatūrą galima pasiskaityti Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos lankstinuke, bet jos veiksmingumu galima įsitikinti ir paprasčiausiai stebint mažuosius. Juk ne be reikalo jie nuolat pasakoja vieni kitiems gąsdinančias istorijas! Beje, tokie šiurpinimai – be galo sena žmonijos tradicija. Kiek baisių pasakų sukūrė mūsų protėviai! O Lietuvoje nuo seno tamsiais rudens ar žiemos vakarais buvo įprasta susirinkti ir kartu dirbant sekti kraupias pasakas ar dalintis „tikrais“ siaubingais nutikimais. Vėlių mėnuo – lapkritis niekaip be to neapsieidavo. Tad kodėl ir mums kiekvieną lapkričio vakarą neatsivertus naujo knygiuko apie vaiduoklius, vėles, pabaisas, vorus, gyvates ir kitus baisulingus dalykus?

Kurgi tokių šiurpiukų ieškoti? Daugiausia knygiukų lietuvių kalba yra paskelbęs „Vaiko psichologijos centras“ bei vaikų ir jaunimo literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“. Tiesa, nors jų kolekcijose aptiksime kelias pabaisas, bet apskritai ten sukauptos jaukios, raminančios ir džiuginančios istorijos. Belieka šiurpių knygiukų ieškoti kitomis kalbomis. Ilgą laiką aš nosimi ariau internetą, bet aptikdavau vien kuklius, mėgėjiškus edukacinius leidinukus. Ir visgi negalėjau patikėti, kad šį formatą taip pamilo tik Lietuvos kūrėjai. Pasirodo, aš tiesiog ne ten ieškojau! Į mūsų šalį mažosios knygelės atėjo per vaikų literatūrą, o anglakalbėse šalyse – tai DIY ir punk kultūros reiškinys. Todėl ieškoti reikia ne „tiny / mini / small / one page book“, bet „mini / pocket zine“. Kaip zinams ir priklauso, tokie kūriniai dažniausiai skirti jau dideliems ir kartais net peraugusiems jaunuoliams. Jie dygūs, pasišiaušę, nevengiantys aštrių temų ir juodo humoro, tad tinkamą knygiuką savo meškiukams ne iškart tarp jų atkapstysite. Kita vertus, mane tai džiugina – juk mano Meškinas išaugo vaikų literatūrą ir jau yra visas paauglys. Kaip man smagu dabar rodyti jam meninius ir eksperimentinius knygiukus! Kiek naujų galimybių iš naujo įžvelgiame jau, regis, išaugtose veiklose. Pamėginkite, gal ir jums atsivers nauji horizontai?

Taigi, kviečiu išsirinkti po šiurpiuką kiekvienam lapkričio vakarui. Aš atrinkau tokius, kurie man labiausiai patinka ir yra gana universalūs: įdomūs ir mažiems, ir didesniems skaitytojams, ne per aštrūs ir ne per prėski. Knygiukų sąraše yra nuorodų, kurios padės rasti daugybę kitų, galbūt klaikesnių istorijų. O ir mudu su Meškinu sukūrėme kelias šiurpias knygeles, kuriomis čia jau dalinomės. Tad prisiminkime, kaip knygiukus lankstyti (instrukcija paimta iš „Telling Tales“):

...ir keliaukime prie jų pačių, pradėdami nuo tų kelių retų istorijų lietuvių kalba.

1. Rasa Lazauskaitė ir Simona Jurčiukonytė. „Košmarų gaudyklė“

Prieš pradėdami rimčiau šiurpintis, pasirūpinkime, kad visi perskaityti siaubai taip ir liktų tarp knygos puslapių, nesugrįžtų sapnuose ir netykotų po lova. Rasa Lazauskaitė ir Simona Jurčiukonytė sukūrė be galo originalų knygiuką, kuris mums padės, nes pats gali virsti košmarų gaudykle! Autorės išnaudojo fizinį knygiuko pavidalą ir pavertė jį savo pasakojamos istorijos dalyviu, gelbstinčiu košmarų kamuojamą berniuką. Sumanu!

Tokį terapinį šiurpiuką autorės sukūrė per 2020–2021 metų karantiną Lietuvos rašytojus bei iliustratorius subūrusiam projektui „Knygiukai į pagalbą vaikams“. Anuomet projekto sumanytojai siekė sukaupti vaikus palaikančių ir guodžiančių kūrinių bibliotekėlę. „Košmarų gaudyklę“ rasite pirmame bibliotekėlės knygiukų rinkinyje, kurį galima parsisiųsti iš „Vaikų žemės“ svetainės.

2. Kotryna Zylė ir Mārtiņš Zutis. „Skundas“

Ar jau reikia bijoti? Šis kiek šiurpokas (visgi apie vaiduoklius!) knygiukas jūsų labai neišgąsdins, mat besivaidenantis istorijos herojus nori būti naudingas bendruomenės narys ir net mėgina įsidarbinti dvaro sargu. Deja, įdarbinti tokio seno ir tokio... hmm... negyvo senolio niekas nenori.

Tyki ir pagarbi ironija padeda autoriams kalbėtis su skaitytojais ne tik apie anapusines būtybes, bet ir apie rimtas žmogaus teisių, amžizmo ir diskriminacijos problemas. Juk knygiukas ir buvo sukurtas specialiai žmogaus teises bei kultūrinę įvairovę puoselėti skatinančiam „Vaikų žemės“ projektui. Parsisiųsti jį galima kartu su visų šio projekto knygiukų rinkiniu iš „Vaikų žemės“ svetainės.

3. Kairi Look ir Julia Dürr. „Diena paplūdimyje“

„Vampyriukas išsiropštė iš karsto“, – taip prasideda ši istorija, kuri atskleidžia ne tik siaubingų vampyrų kasdienę buitį, bet ir jų pačių baimes. Ar įmanoma jas įveikti? Kaip siekti savo tikslų pavojingame pasaulyje? Kaip rasti kompromisą?

Aš truputį abejoju, kai patiems mažiausiems siūlomos knygelės, aukštyn kojomis apverčiančios archetipinių gėrį ir blogį atstovaujančių personažų vaidmenis. Bet jei jūs šiurpinate didesnį skaitytoją, šis smagus knygiukas su keliais baugesniais pipiriukais leis pasijuokti iš pasakojimų apie monstrus ir pasimokyti šių išradingumo. „Diena paplūdimyje“ buvo parašyta projektui „Mažos knygelės – svarbios istorijos“, tad atsisiųsti visą komplektą galima iš „Vaikų žemės“ svetainės.

4. Ignė Zarambaitė ir Eidvilė. „Mano voras“

Neretai vaikai labiau bijo skiepų ar kontrolinio nei vampyro iš rūsio. Juk šis kažkur toli, knygose ar filmuose, o griežta mokytoja kasdien tyko prie lentos. Bet yra padarų, kurie savyje apjungia kasdienes ir antgamtines baimes. Taip! Tai šimtakojai, gyvatės ir ypač – vorai! Galvojant logiškai, mūsų kraštuose jie visai nepavojingi, bet kažkodėl atrodo, kad vos užsižiopsosi ir naktį apraizgys voratinkliais ar net nukąs ausį – kaip vos nenutinka šiame knygiuke.

„Mano voras“ buvo sukurtas 2023 metų advento kalendoriui, tad jį gauti galima užsiregistravus į adventinius nuotykius „Vaiko psichologijos centre“. Tų ir kitokių nuotykių ten labai daug, tad svarbu teisingai pasirinkti registracijos formą.

5. Junk World Comics'. „Pocket Bestiary“

Jei jau, kalbėdama apie siaubo literatūrą, užsiminiau apie tradicijas, verta pridurti, kad nuo senų laikų žmonės mėgo dar ir sudarinėti pabaisų katalogus – bestiarijus. Itin išradingus bestiarijus kūrė viduramžių meistrai. Šių stilių smagiai mėgdžioja po Junk World Comics' iškaba besislepiantis autorius. Ji(s) sukūrė šmaikščius viduramžiškų pabaisų portretus, į mažutį knygiuką sutalpindama(s) dar ir trumputę linksmą istoriją. Prisipažinsiu, tai mano mėgstamiausias angliškas šiurpiukas. Ir kas gi nesusižavėtų tokiu dailiu dalykėliu!

Šiurpiuką nemokamai parsisiųsti galima iš autoriaus parduotuvės „Ko-fi“ platformoje.

6. Veronika Dawydow. [Be pavadinimo]

Pabaisiukas iš Veronikos Dawydowos piešinių į jokį bestiarijų netilptų. Jam išsivynioti prireikė visų aštuonių puslapių. Bežodis, net pavadinimo neturintis knygiukas kviečia į siurrealų pasivaikščiojimą tarp pasaulių, po kuriuos nardo labai keistas padaras. Truputį šiurpu ir labai miela!

Šį šiurpiuką galima atsisiųsti iš „ZC MAG“ zinų bibliotekos. Lankstydami atkreipkite dėmesį, kad šis ir kai kurie kiti angliški knygiukai yra sumaketuoti truputį kitaip nei lietuviški. Jų priekinis viršelis yra dešinėje, tad liks palaidu kraštu.

7. Caw and Paw. „Garden Ghosts“

Iš tiesų, pabaisų ir šmėklų galima rasti visur. Galbūt net gėlyne po langais ar parke. Gal ten vaidenasi dvi susipynusios paukščių sielos? O gal šakelių ir komposto monstras? Caw ir Paw prisistatantys autoriai sukūrė kišeninį sodo šmėklų stebėjimo žurnalą, kuriame galima susipažinti su pagrindinėmis šių pabaisų rūšimis bei specialiame laukelyje pažymėti jau aptiktas būtybes.

„Sodo šmėklas“ rasite šių autorių knygiukų rinkinyje, kurį galima nemokamai parsisiųsti iš jų parduotuvės nepriklausomų žaidimų kūrėjų platformoje „itch.io“.

8. Nicole Little. „Ghosts!“

Jei šmėklų pilna net sode, tai paveikslų galerijose jų turėtų knibždėte knibždėti, ar ne? Nicole Little savo knygiuke siūlo paspėlioti, kokių pop meno atstovų ar kitų šiuolaikinių dailininkų paveiksluose slėpėsi jos sugauti vaiduokliai. Prisipažinsiu, atpažinau tik Kusamą ir Haringą – gal jums seksis geriau? Beje, tai patys spalvingiausi vaiduokliai, kokius tik įmanoma įsivaizduoti, tad sudomins net jauniausius meno mylėtojus!

Ryškiaspalvį šiurpiuką galima parsisiųsti iš autorės svetainės.

9. Lewis Carroll. „Jabberwocky“

Susipažinę su žymių dailininkų sukurtomis būtybėmis, keliaukime pas garsius rašytojus. Skaitant Liuiso Kerolio „Alisą Veidrodžio karalystėje“, ne kartą tampa šiurpu ir nejauku, tačiau klaikiu monstru turbūt galėtume pavadinti tik Taukšlį – Jabberwocky. Niūrus lapkričio vakaras geriausiai tinka prisiminti šį siaubingą padarą ir kartu su Alisa vėl leistis į lingvistinį nuotykį, šifruojant klaikią istoriją. Kad nereikėtų skaityti visos Kerolio knygos, pasakojimas apie Taukšlį sudėtas į šį mažą šiurpiuką.

Knygiukus iš viešo naudojimo kūrinių, tokių, kaip Liuiso Kerolio „Alisa“, gamina Hairy Larry arba Larry Heyl vardu pasirašantis entuziastas. „Taukšlį“ galima parsisiųsti iš jo svetainės.

10. Godai. „Cryptids of the World“

Net ir nedideli meškiukai dažniausiai netiki taukšliais, vaiduokliais ir vampyrais, bet ką jie pasakytų apie Nesę ar sniego žmogų? Nuolatos atsiranda žmonių, kurie tvirtina matę šiuos šiuolaikinio folkloro personažus, o ir mokslas negali nei įrodyti, nei paneigti, kad kur nors bastosi kokia čiupakabra. Galų gale tai ne antgamtinės esybės, o viso labo paslaptingi (ir šiurpūs!) gyvūnai. Gal dar kada pasaulio pakrašty juos atrasime – kaip kokią okapiją?

Nedidelį šių kriptidais vadinamų padarų bestiarijų sudarė lenkų menininkas, pasirašantis Godai vardu. Jo šiurpiuką galima atsisiųsti iš jo paties svetainės arba iš „The Small Science Collective“ – projekto, skirto mokslo ir technologijų populiarinimui, naudojant zinus.

11. Adrian Pijoan. „Don't Fear The King“

Mokslas negali mūsų įtikinti, kad po langais netyko čiupakabra. Užtat jis tikrai gali jaunuosius skaitytojus paguosti, jei šie bijo godzilų, king kongų ir milžiniškų vorų ar vabalų. Vieną gūdų rudens vakarą galime paskirti tokių fantastinių padarų anatomijai ir išsiaiškinti, ar jie apskritai įmanomi. O gal subliūkštų nuo savo svorio arba akimirksniu padvėstų iš bado?

Moksliškai ištirti monstrus siūlo „The Small Science Collective“, o šiurpų, bet optimizmą žadinantį knygiuką galima parsisiųsti iš jų svetainės.

12. Michael ir Nicole Little. „Fusion Beasts: Abomidorable mistakes that Nature never made“

Kokias dar neįmanomas pabaisas gali sukurti mūsų fantazija? Nicolė ir Michaelis Littlai pakvietė savo šeimą ir kaimynus fantazuoti apie tai, kas gautųsi į vieną padarą sujungus bitę ir gorilą, aksolotlį ir kengūrą ar pelę ir aštuonkojį. Kuo šie gyvūnai maitintųsi? Kokio dydžio užaugtų? Kur gyventų? Ar dėtų kiaušinius? O svarbiausia – kaip tie siaubūnai atrodytų?! Turiu pasakyti, vaizdelis vietomis šiurpokas...

Įspūdingiausius atvaizdus Littlai sudėjo į knygiuką, kurį galite atsisiųsti iš Nicolės svetainės.

13. Notabeanie. „The Most Ghosts“

Notabeanie vardu pasirašanti(s) autorius naudoja kitą pabaisų konstravimo būdą: ne vaizduojamąjį, o lingvistinį! Kas jei būtybes kurtume pagal žodžių sąskambius? Ar įsivaizduojate sėklų šmėklą? O šmėklą iš (violančelės) dėklo? Anglų kalbos lakoniškumas ir ritmiškumas leidžia autoriaus fantazijai skleistis dar plačiau. Knygiuke apie šmėklas šios skrudinasi (toast), apsėda paltus (coat) ar net rengia vakarėlius (host).

Rožinį ir labai mielą šiurpiuką galima nemokamai parsisiųsti iš Notabeanie parduotuvės nepriklausomų žaidimų kūrėjų platformoje „itch.io“.

14. Celestaerium. „Today's Menu!“

Sveiki atvykę į vaiduoklių užeigą! Šiame šiurpiuke žodžiai keičia ne būtybes, o vaišes. Bet ir tos nuo tokių fonetinių eksperimentų tampa išties pabaisiškos! Tad šį vakarą Tiff / Celestaerium kviečia ragauti nuostabaus terormisu ir kitų antgamtinių patiekalų.

Šiurpiuką rasite Celestaerium parduotuvėje platformoje „itch.io“.

15. Robbi Behr ir Matthew Swanson. „One Page Wonders: Captain A-OK Fights Blug-Glub-Glub“

Be galo išradingą knygiuką apie planetą siaubiantį klaikų kosminį aštuonkojį Blug-Glub-Glubą ir su juo kovojantį kapitoną A sugalvojo „Idiot's Books“ pasirašanti menininkų komanda. Turbūt jie ne kartą susidūrė su neteisingai knygiukus lankstančiais skaitytojais, tad nusprendė padaryti, kad jų kūrinį būtų galima skaityti bet kokia kryptimi – ir kiekvieną kartą rasti naują pasakojimą! Iliustracijos bei tekstas sukurti taip, kad jungtųsi tarpusavyje įvairiausiais būdais. Iš esmės, išnaudodami lankstomos knygelės formatą, autoriai sukūrė begalinę istoriją. O jei jūs pritrūksite fantazijos, kaip dar sumazgyti šį kosminį šiurpą, čia pat laukia keli pasiūlymai:

Parsisiųsti kapitono A nuotykius galima iš fantastikai skirto žurnalo „Reactor“. Ten rasite ir kitas, ne tokias šiurpias begalines istorijas apie laiko keliones ir kosminius mūšius. Atkreipkite dėmesį, kad nors knygiuką galima skaityti įvairiais būdais, patogiau bus, jei išilgai lapo einanti lenkimo linija atsidurs apačioje, o palaidi kraštai – viršuje.

16. Marnix Everaert. „A rather strange story (in various settings)“

Po komiško fantazijos šėlsmo panirkime į daug tamsesnes nepažinaus pasaulio gelmes. Menininkas Marnixas Everaertas, vesdamas mus iš saugių, bet slegiančių namų į spengiantį žiemos šaltį, kartu skatina klausti apie neįmanomą kasdienių daiktų prigimtį ir jų bei mūsų vietą visatoje. Sudėtingas, bet labai gražus knygiukas padės sukurti mąslesnę šio šiurpmečio nuotaiką, kurią išgyventi vaikams taip pat pravartu (prisipažinkit, juk jums vaikystėje rūpėjo Eidrigevičiaus iliustracijos?).

„Keistoką istoriją“ autorius sukūrė specialiai projektui „Quarantine Public Library“, prasidėjusiam maždaug tuo pat metu, kaip ir „Knygiukai į pagalbą vaikams“. Tik jei lietuviškų knygiukų biblioteka per karantiną kaupė terapines istorijas vaikams, tai Katie Garth ir Tracy Honn įkūrė „QPL“ mąstydamos greičiau apie naują erdvę izoliuotiems menininkams. Šių sukurti knygiukai dažnai eksperimentiniai, konceptualūs ir toli gražu ne visiems suprantami. Jie labiau apie saviraišką nei apie dalinimąsi, nors atsisiųsti juos gali visi. Marnixo Everaerto šiurpiuką čia irgi rasite.

17. Angela Rio. „Spirit“

Į siurrealią kelionę taip pat kviečia Angela Rio. Jos „Dvasia“ – tai vienas didelis sūkuriuojančio, verkiančio ir besijuokiančio pasaulio paveikslas, sulankstomas į bežodį pasakojimą apie nuosavo kelio paieškas. Tamsi dvasia klajoja po ugnimi žioruojančius, šikšnosparnių pilnus urvus, rasdama džiaugsmą bei liūdesį ir neleisdama užgesti savo pačios šviesai.

Šiurpiuką galima parsisiųsti iš „Quarantine Public Library“.

18. axoona. „I saw DARKNESS and it saw ME“

Vienos istorijos skaitytoją veda už rankos, kitos – leidžia jam rinktis kelius. Kur nuskubėsime mes, slėpdamiesi nuo tamsos? axoona slapyvardžiu pasirašanti(s) autorius toliau tyrinėja knygiuko erdvinę struktūrą ir galimybes, kurdama(s) interaktyvų grafinį pasakojimą. Įvairiai lankstydami jau ne patį knygiuką, o atskirus jo puslapius, galime rinktis savo melodiją ir savo likimą šiame niūriame pasaulyje.

axoona kūrinys išties daug kraupesnis už kitus čia pristatomus, nors jo(s) žodžių labirintas ir turi viltingą sprendimą. Rizikuokite. Atsisiųskite gabalėlį tamsos iš autoriaus parduotuvės nepriklausomų žaidimų kūrėjų platformoje „itch.io“. Atkreipkite dėmesį, kad knygiukas dvipusis, jis veiks tik tada, jei teisingai atspausdinsite ir sulankstysite.

19. Alex Williams. „Bugs at Night“

Tik nepamirškime, kad tamsa iškraipo pavidalus. Ir kuo daugiau vidinės tamsos, tuo klaikesnis pasaulis atsiskleidžia. Galų gale, ir grožis, ir siaubas egzistuoja tik mumyse. Dailininkas Alexas Williamsas kviečia pažvelgti, kokias formas stojus tamsai vaizduotė suteikia paprasčiausiems vabalėliams ar žolynams. Kai kurios fantazijos išties šiurpios!

„Naktinius vabzdžius“ rasite „Quarantine Public Library“.

20. Jules. „The Swamp Creature“

Ką ten tos pievos... Jei pasitaiko užklysti į pelkę, šešėliai pavirsta dar baisesniais padarais. Senasis Edwinas įsitikinęs, kad ten tyko pelkių pabaisa! Juk kažkas drasko tinklus ir taškosi tamsoje – nejau tik vėjas ir kerplėšos? Nors vietiniai niekada baisūnės taip ir nesutiko, dailininko Juleso vaizduotė padėjo jam šešėliuose įžiūrėti tą šiurpų padarą. Bet pažvelkite – ar ir jums pabaisa atrodo nusiminusi?

Nuostabiai nupieštą ir baugią nuotaiką puikiai perteikiantį šiurpiuką su viltinga pabaiga galima nemokamai parsisiųsti iš autoriaus parduotuvės platformoje „itch.io“.

21. Reagan. „A Bestiary of the West“

Atrodo, atėjo metas pavartyti dar vieną bestiarijų ir paieškoti, gal jame kas rašoma apie pelkių būtybes. Nors nepanašu, nepanašu... Regis, tai nelaimingojo Bartolomėjaus dienoraštis, pasakojantis, kaip nieko neįtariantį jaunuolį jo ponas įvėlė į pavojingus žaidimus su antgamtinėmis būtybėmis. Bartolomėjui gresia siaubingas pavojus!

Nors „Vakarų bestiarijus“ apipavidalintas labai mėgėjiškai ir akivaizdžiai priklauso fanų kultūros ir TRPG žaidėjų veiklos laukui, skaityti jį labai smagu. Į šešis puslapius autorius sutalpino nedidelės žaidimų kampanijos vertą intrigą ir atvirą finalą, skatinantį pasakojimą tęsti savarankiškai. Juolab kad jo veikėjai yra istorinės ir labai ekscentriškos asmenybės. Šį šiurpiuką galima atsisiųsti iš „ZC MAG“ zinų bibliotekos.

22. Krystan Pawlikowski. „Ink R.P.G.“

Beje, knygiuko formatą TRPG žaidimų kūrėjai iš tiesų dažnai naudoja, ruošdamiesi trumpoms ar įvadinėms sesijoms. Krystan Pawlikowski sumanė visą tokių mini žaidimų seriją, skirtą supažindinti jaunuosius žaidėjus su TRPG mechanika ir esminiais principais. O dar – smagiai papiešti ir, žinoma, įveikti vieną kitą požemiuose tūnančią baisą pabaisą. Visai neturint supratimo apie šį žanrą, susigaudyti gali būti nelengva, nors autorius pateikia scenarijaus apmatus.

Į šiurpią kovą kviečiantį knygiuką galima atsisisiųsti iš Krystano Pawlikowskio parduotuvės platformoje „itch.io“. Knygiukas dvipusis – viduje slepiasi žaidimo scenarijus. Patartina turėti tiek knygiuko egzempliorių, kiek žaidėjų trauks galabyti pabaisų.

23. Nicole Little. „Other People's Deities“

O gal pabaisos – visai nėra pabaisos? Gal tos būtybės tėra pamirštos seniai dingusių tautų dievybės? Nicole Little pasakoja jų istorijas savo knygiuke, kad nepamirštume, kaip gimė įvairūs tikėjimai ir prietarai. Tik kad tie pasakojimai kartais tokie šiurpūs! Nenuostabu, kad Vakarų kultūroje senosios dievybės virto demonais, o jų garbintojai – burtininkais ir raganomis.

Dievybių istorijas rasite Nicolės Little svetainėje.

24. Bernie Jean Schiebeling. „Names for Black Cats“

Kad jau prabilome apie raganas, teks paminėti ir juodas kates. Nes kokia gi ragana be katės ar katino? Jei ketinate šiek tiek paraganauti ir priglausti vieną kitą kačiuką, jums pravers Bernie knygiukas, padėsiantis augintiniui suteikti įsimintiną vardą. Tų vardų ir kačių čia tiek daug, kad prireikė dvigubai daugiau puslapių. Taip, taip, knygiukas gali būti ir 16 puslapių, tik tada jį reikia gudriau sulankstyti. Šis sumaketuotas pagal „Techy Mommy“ naudojamą schemą, tad įkirpkite lapą „H“ raidės forma, o lankstyti pradėkite nuo viršelio, tada viskas pavyks!

„Juodų kačių vardus“ galima parsisiųsti iš Bernie parduotuvės platformoje „itch.io“.

25. Kiki D. „Rat Potential“

Sako, blogio jėgoms padeda ne tik katės, bet ir žiurkės. Kažin, ką jos pačios mano apie tokią priverstinę kaimynystę? Šiaip ar taip, Kiki D. pasirašanti autorė sukūrė šiurpiuką raganoms, kad šios nesikamuotų ieškodamas vardų ir savo pilkosioms pagalbininkėms.

Pasigrožėti žiurkytėmis galima parsisiuntus knygiuką iš Kiki parduotuvės platformoje „itch.io“.

26. Tom Marshall. „Corvidae“

Dar aplink raganos trobelę turėtų būriuotis varnos. Tik kurios? Ar mes skiriame kranklį nuo kovo, o juodąją varną nuo kuosos? Tomas Marshallas nupiešė visą būrį skirtingų varninių paukščių, kad kokia nevykusi ragana nesusipainiotų ir neapsijuoktų. O po to dar užrašė šiurpų tų padarų krankimą.

Knygiuką apie visokiausias varnas galima rasti nepriklausomų žaidimų kūrėjų platformoje „itch.io“.

27. Ella L. „Run Away Snakes“

O kaipgi gyvatės?! Visose šiurpiose vietose jų knibždėte knibžda. Gal nedidukas užkalbėjimas padėtų jas išvaikyti? Eiliuotą tekstą parašė vienuolikmetė mergaitė, o knygiuku jį pavertė Amerikos poetų akademija ir jaunųjų rašytojų tinklas, sumanę kartą metuose rengti „Dieną su eilėraščiu kišenėje“. Suprantama, knygiukas į kišenę puikiai telpa, tad tokiu formatu poeziją galima išnešioti po visą miestą.

Užkalbėjimą nuo gyvačių galima parsisiųsti iš Amerikos jaunųjų rašytojų svetainės.

28. Emily Maryniak. „The Apt“

Visgi geriausias užkalbėjimas yra paprastas žodis „labas“. Jei pažvelgsi baimei į akis ir susipažinsi su išgąsdinusiu padaru, gal nebereikės ir klykti iš siaubo? Emily Maryniak kviečia akis į akį susitikti su milžinišku, klaikiu ir... draugišku šimtakoju.

Šiurpiuką galima parsisiųsti iš „Quarantine Public Library“.

29. Joolie Fiveash. „Ghosts“

Galų gale, net vaiduokliai neprivalo būti baisuokliai. Gal jie mėgsta šokti ir slėptis batuose. Gal jie net bijo tamsos!

Visai nešiurpų pasakojimą apie vaiduoklius rasite autorės 2020 metais sukurtų knygiukų rinkinyje, kurį galima nemokamai parsisiųsti iš jos parduotuvės platformoje „itch.io“.

30. Jules. „Opossum's Halloween“

Na, o šiurpiuosius skaitymus užbaikime kiek ironiškai. Globalizacija atnešė mums daug naujų švenčių, bet apvertė jas aukštyn kojomis. Mes įpratome viską švęsti iš anksto. Padarykime atvirkščiai – besibaigiant šiurpmečiui, prisiminkime, kuo šis mėnuo prasidėjo. Ir kad jau vartome anglakalbius knygiukus, tai žvilgtelėkime ir į tų kraštų tradicijas. O ten... O ten oposumui labai prireikė kelių moliūgų Helovino žibintams. Tik kad miškas pilnas kranklių ir šikšnosparnių, iš urvų stebi pikti žvilgsniai ir krūmus laužo pabaisa!

Nepaprastai dailiai nupieštas bežodis knygiukas pabaigiamas šiltai ir jaukiai. Jį rasite autoriaus parduotuvėje platformoje „itch.io“.

Pabaigę šią mėnesį trukusią kelionę, nusipurtykime šiurpuliukus ir ženkime į baltą ir mąslų advento metą!

Kupoliavimas su juodomis avimis

Thu, 18 Jun 2020 21:00:00 GMT

Ką švęsite, bičiuliai? Jonines, Rasas ar Kupolę? Ar deginsite laužus, naktinėsite papartynuose, maudysitės ryto rasoje? Ir svarbiausia – ar skaitysite vaikams knygas apie šią šventę? O jų esama – ir pažintinių, ir grožinių, kur skraido raganos ir šmirinėja nykštukai, riaumoja slibinai ar šoka laumės.

Broniaus Leonavičiaus iliustracija Martyno Vainilaičio mitologinei pasakai „Bruknelė“

Pamėginkime – briskime į baltas lankas ir kvieskime juodas avis skinti kupolę. Devyni žingsniai, devyni žiedai, devynios knygos:

1) Martyno Vainilaičio „Bruknelė“

Rasošventės naktį Dzingutis turi grįžti pas savo mylimąją Bruknelę, mergelę uogelę, ir parnešti jai užkerėtą sužadėtuvių žiedą. Deja, užsukęs į laumės Žydrūnės dvarą, jis patenka į velnių karaliaus Paraliaus nelaisvę. Ginti Dzingučio pakyla visa giria. Stoja į kovą Monas su monukais ir barzdukais, ant slibino atlekia baisusis Paralius. Ir tik paties Perkūno žaibai nulemia mūšio baigtį. Regis, tuoj visa paralija bus sunaikinta, bet mažieji Perkūno dundusėliai raudodami užstoja nakšius su nelabšiais, ir į girią grįžta taika.

Broniaus Leonavičiaus iliustruota Martyno Vainilaičio „Bruknelė“ („Kronta“, 2010)

Nuostabią eiliuotą mitologinę pasaką sukūrė Martynas Vainilaitis, vienas puikiausių lietuvių vaikų poetų. Posmai liete liejasi, ir tokią gyvą, vaizdingą kalbą retai pamatysi. O kiek žavesio prideda iliustracijos! „Bruknelei“ labai pasisekė – ir Broniaus Leonavičiaus, ir Irenos Žviliuvienės iliustracijos tokios paslaptingos, intriguojančios, kad nesugebėjau išsirinkti vieno leidimo ir Meškiuko lentynoje įkurdinau abu.

Irenos Žviliuvienės iliustruota Martyno Vainilaičio „Bruknelė“ („Margi raštai“, 1996

Štai tokias „Brukneles“ galima rasti bibliotekoje:

Martynas Vainilaitis. Bruknelė: mitologinė pasaka. Dail. Bronius Leonavičius. Vyturys, 1991. 104 psl.
Martynas Vainilaitis. Bruknelė: mitologinė pasaka. Dail. Irena Žviliuvienė. Margi raštai, 1996. 142 psl.
Martynas Vainilaitis. Bruknelė: mitologinė pasaka. Dail. Bronius Leonavičius. Kronta, 2010. 104 psl.

Įdomu, kad ši pasaka labai ilgai keliavo pas skaitytojus. Pirmą kartą „Bruknelė“ buvo išspausdinta tik po gero dešimtmečio nuo sukūrimo, bet dar 1983 metais ji buvo įrašyta ir išleista viniline plokštele. Šiandien pasakos galima pasiklausyti internetu arba bibliotekoje pasiėmus 2010 metais perleistą kompaktinę plokštelę su restauruotu 1983 metų įrašu. Labai ramūs, malonūs skaitovų balsai mūsų dienomis skamba kiek neįprastai, bet kaip gražiai! Pasiklausykime:

Martynas Vainilaitis. Bruknelė: mitologinė pasaka. Komp. Algirdas Martinaitis. Rež. Nijolė Strazdūnaitė. Seka Nijolė Gelžinytė, Tomas Vaisieta. Melodija, 1984. 1 plokšt., 52 min.
Martynas Vainilaitis. Bruknelė: mitologinė pasaka (serija „Iš senosios plokštelės“). Komp. Algirdas Martinaitis. Rež. Nijolė Strazdūnaitė. Seka Nijolė Gelžinytė, Tomas Vaisieta. Muzikos Bomba, 2010. 1 CD, 50:59 min.

Beje, poetui Rasos buvo ypatinga šventė. Ir be „Bruknelės“ ne vienas jo kūrinys buvo skirtas šiai šventei, jos herojams ir papročiams. Į anapilį Vainilaitis taip pat iškeliavo stojus trumpiausiai nakčiai, prieš pat 2006 metų Rasas.

2) Rimvydo Stankevičiaus „Pūgos durys“

Medkirtys, per Jonines nugvelbęs iš draugo paparčio žiedą, tampa kone visagalis. Visa, kas paslėpta, jam atsiveria: nesuskaičiuojami lobiai, slapti takai ir slapčiausios žmonių baimės. Belieka tik vienas neišpildytas troškimas – gyventi amžinai. Viduržiemį jis pasibeldžia į laumių malūną, ketindamas iš jų išvilioti gyvybės korį. Bet ne taip paprasta – įsisiautėjusi antgamtiška pūga neleidžia niekam pasprukti, tad nuo jos kerų malūne išsigelbėję keliauninkai pradeda pasakoti savo gyvenimo istorijas.

Šarūno Leonavičiaus iliustruota Rimvydo Stankevičiaus pasaka „Pūgos durys“ (LRS leidykla, 2014)

Rimvydas Stankevičius iš mitologinių sakmių nupynė labai sodrią eiliuotą pasaką. Išties, skaitai ir pasineri į tą masinantį, bet šiurpų burtų ir mitinių būtybių pasaulį. O kaip sueiliuota! Čia toji labai reta šiuolaikinė poezija vaikams. Tikra poezija – be jokių išlygų. Ją galima skaityti net mokyklinių eilėraščių išvargintiems vaikiukams – nepabos. Štai kaip atrodo ši stebuklinga knyga:

Rimvydas Stankevičius. Pūgos durys. Eiliuota pasaka (lietuvių mitologinių sakmių motyvais). Dail. Šarūnas Leonavičius. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. 64 psl.

3) Viktorijos Ežiuko „Memel Blues“

Klaipėdietė Jūrė turi ką papasakoti apie savo miestą ir apie jūrą, kurios pilna kiekviena čia gyvenančių akimirka. Nei turistai, nei metalinės uosto „žirafos“ negali sunaikinti mergaitės ypatingo mistiško santykio su šiomis vietomis. Ji bėga stebėti audrų ir ieškoti undinių, klaidžioti po rūką ar gaudyti krentančių žvaigždžių. Bet šis kraštas moka saugoti savo paslaptis, nebent... Nebent užklystum į Kuršių Nerijos kopas Rasų naktį. Ką čia sutiksi? Ir kada peržengsi ribą tarp sapno ir tikrovės?

Viktorijos Ežiuko komikso „Memel Blues“ fragmentas („Kitokia grafika“, 2015)

Be galo poetiškas Viktorijos Ežiuko komiksas skirtas didesniems skaitytojams, bet jis toks šviesus ir kuria tokią giedrą, svajingą nuotaiką, kad mielai jį skaitau ir savo mažam Meškiukui. Man regis, čia kuriamas pasaulis, kuriame persipina tikrovė ir fantazija, kuriame labai daug vietos stebuklui, be galo artimas vaikams. Deja, vaikų bibliotekose šios knygelės nerasite. Mažu tiražu išleistas eksperimentinis leidinys platinamas tik iš rankų į rankas. Galbūt jį dar galima būtų gauti „Kitokios grafikos“ studijoje ar tiesiai iš autorės.

Viktorija Ežiukas. Memel Blues (serija „Miestų istorijos“). Kitokia grafika, 2015. 28 psl.

Jūrės istorijos nesibaigė šia nediduke knygele. Viktorija Ežiukas ir toliau piešė savo pasakojimus apie pajūrio gyvenimą, tad 2017 metais „Memel Blues“ buvo peržiūrėtas ir įgijo naują pavidalą. Deja, šioje knygelėje, gavusioje „Memel Blues: 1“ pavadinimą, Rasų nebeliko. Galbūt dar sulauksime „Memel Blues: 2“ ir vėl galėsime naktinėti po birželio žvaigždėmis su lapėmis ir sraigėmis, kas žino. Galų gale, Viktorija taip mėgsta piešti naktį ir Rasas. Svajoju, kad jos kada nors įsitaisytų dailioje knygelėje mažiems meškiukams.

Viktorijos Ežiuko piešinys

4) Jono ir Daivos Vaiškūnų „Žiūroniuko nuotykiai“

Kokį vaiką pramintų Žiūroniuku? Žinoma, tokį, kuris nori viską apžiūrėti kuo detaliau ir net pasidirba žiūronus, kad atskleistų kosminių platybių paslaptis. Tiesa, kuo ilgiau jis stebi Saulę, Mėnulį ir žvaigždes, tuo daugiau klausimų jam kyla. Gal močiutė Elvyra galėtų paaiškinti, kodėl per Jonines Saulė šoka? Ir kuo čia dėtos raganos?

Dovydo Stonkaus iliustruoti Jono ir Daivos Vaiškūnų „Žiūroniuko nuotykiai“ („Dominicus Lituanus“, 2009)

Ši neįprasta Jono ir Daivos Vaiškūnų knyga mažiesiems skaitytojams pasakoja apie berniuką Žiūroniuką, kuris ne tik mėgsta stebėti dangaus šviesulius, bet ir mėgina išsiaiškinti, kaip visi tie astronominiai reiškiniai atrodė mūsų protėviams, kaip buvo įprasminami mituose, kalendorinėse šventėse. Abu šie klodai: mokslinis ir mitinis čia nesupriešinami, o netikėtai supinami. Išties retas pavyzdys, kaip pažintinis turinys gali būti pateiktas, neatimant iš vaikų pasakų pasaulio. Su Žiūroniuku vaikai gali apsukti visą metų ratą, paminėdami svarbiausias šventes ir stebėdami dangų.

Jonas Vaiškūnas, Daiva Vaiškūnienė. Žiūroniuko nuotykiai. Dail. Dovydas Stonkus. Dominicus Lituanus, 2009. 54 psl.

Gaila tik, kad knygelė buvo išleista su tokiomis gremėzdiškomis iliustracijomis. Kadaise istorijos apie Žiūroniuką buvo spausdinamos ir „Laimiuko“ žurnale, kur jas mielais piešiniais papuošė Lina Eitmantytė-Valužienė. Argi ne šaunu būtų vartyti tokią knygelę?

Linos Valužienės iliustruoti Žiūroniuko nuotykiai „Laimiuko“ žurnale

5) Elenos Launikonytės „Pelėnas, varlėnas ir Bobo“

Trys maži girios gyventojai ruošiasi Joninių šventei. Labiausiai jiems rūpi rasti paparčio žiedą ir šauniai pasirodyti šventiniame miško žvėrelių konkurse. Deja, nei prizas, nei žiedas negali atitekti išsyk trims draugams! Bet kodėl vos tik kiekvienas nusprendžia kovoti už save, šventė netenka savo žavesio? O dar ir mažylis Bobo paklysta tamsiame miške. Ir štai, ieškodami vieni kitų, jie atranda daug svarbesnius dalykus nei paparčio žiedas, mokosi drąsos, atjautos ir vertinti draugystę.

Elenos Launikonytės knyga „Pelėnas, varlėnas ir Bobo“ („Švieskime vaikus“, 2018)

Pelėno, Varlėno ir vabaliuko Bobo nuotykius parašė ir nupiešė Elena Launikonytė, kurią šiandien žinome kaip nuostabių karpinių kūrėją iš Prancūzijos Eleną Seleną. Labai kukli, jauki knygelė mielomis, ramiomis iliustracijomis mažai primena prašmatnius prancūziškus leidinius, bet išties turi tylaus žavesio. Mažiausius skaitytojus ši knygelė palydi keturiais metų laikais ir įtraukia į keturias istorijas apie draugystę. O smagiausia, kad baigiasi ši savęs atradimo kelionė Joninių laužais.

Elena Launikonytė. Pelėnas, varlėnas ir Bobo (serija „Vaikų bibliotekėlė“). Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2018. 116 psl.

Beje, vos prasidėjus karantinui, fondas „Švieskime vaikus“ pakvietė visą kalną savo knygų skaityti elektroniniu formatu savo svetainėje. Tarp jų ir mielą Elenos Launikonytės pasakojimą apie Pelėną, Varlėną ir Bobo.

6) Gintarės Adomaitytės „Žaliojo namo paslaptis“

Dešimtmetė Rasa įpratusi, kad jos su mama Joninių nešvenčia. Bet iki šiol juodvi kasmet puošdavosi vainikais ir minėdavo Rasas. Štai kodėl palikta viena, mergaitė skriaudą išgyvena ypač giliai – juk kažkada ji jau neteko tėčio. Ar tik ne jis pasivaideno prie upelio tą vienišą naktį? Rasa taip norėtų tikėti, kad tokiu metu mirusieji atgyja, išėjusieji sugrįžta, o mažos mergaitės gali skristi. Deja, peršlapusi ir sušalusi ji išmoksta tik nekęsti. Bet gal kaip tik to ir reikėjo, kad ji pažvelgtų savo baimėms į akis ir iš naujo atrastų pasaulio spalvas?

Mortos Griškevičiūtės iliustruota Gintarės Adomaitytės „Žaliojo namo paslaptis“ („Švieskime vaikus“, 2015)

Skaudžią ir mąslią knygą augesniems sukūrė Gintarė Adomaitytė. Jos istorijos dažnai tokios ir būna: daugiaplanės, sudėtingos, bet gražios ir preciziškai tikslios. Savotiška sielos rentgeno nuotrauka. Skaitant sunku patikėti, kad knyga ne per sunki, ne per paini tokio amžiaus skaitytojams, bet vėl ir vėl su nuostaba atrandu, kaip puikiai Adomaitytės tekstai atliepia vaikų jausmus.

Gintarė Adomaitytė. Žaliojo namo paslaptis (serija „Vaikų bibliotekėlė“). Dail. Morta Griškevičiūtė. Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2015. 62 psl.

7) „Norvegų vaikai“

Tolimoje Norvegijoje vaikai taip pat švenčia Jonines. Štai mokinukai surengė iškylą. Nepavyko? Ką gi – jie mielai sukraus patį didžiausią laužą, net jei teks kviesti visą miestelį į pagalbą, kad ant kalno užtemptų senąjį keltą. O štai gausi gydytojo šeimyna išplaukia į fiordą pasigrožėti vidurnakčio saule. Čia, šiaurėje, vasarvidžio naktį ji kabo aukštai danguje ir nušviečia milžiniškas elnių bandas, slenkančias pro šalį.

Lili Janinos Paškauskaitės iliustruotas Ogotos Jems-Selmer apsakymas „Joninių vakaras“ („Vaga“, 1979)

Šias ir daugelį kitų istorijų iš XIX amžiaus norvegų rašytojų kūrybos atrinko Pranas Mašiotas. Jose daug didaktikos ir neskubraus pasakojimo, daug aprašymų ir senoviškos buities. Bet kaip smagu skaityti apie tokią skirtingą ir tokią panašią tolimo krašto vaikų kasdienybę. Ir kaip įdomu pažvelgti į svečių šalių Joninių papročius. Neprošal įsitikinti, kad trumpiausią metų naktį švenčia kone visas pasaulis, bei pasidžiaugti, kad Lietuvoje mes išsaugojome daugelį savitų senoviškų papročių.

Norvegų vaikai. Apsakymai (serija „Prano Mašioto knygynėlis“). Dail. Lili Janina Paškauskaitė. Vert. Pranas Mašiotas. Vaga, 1979. 338 psl.

Joninių džiaugsmus šioje knygoje aprašė Berntas Li – „Šv. Jono vakaras“ ir Ogota Jems-Selmer – „Joninių vakaras“.

8) „Vasarvidžio nakties sapnas“

Ko tik nenutinka trumpiausią metų naktį! Elfų ir žmonių pasauliai susitinka, ir stebuklingos gėlelės galia supainioja visų jausmus. Ar tikrai fėjų valdovė pamilo audėją asilo galva? Ar elfų karalius Oberonas spės sutrukdyti įsimylėjusių jaunuolių dvikovą? Ar apskritai kas nors ką nors myli? O gal tik sapnuoja, paklydę stebuklingame rūke? Bet šis sapnas negali ilgai trukti – vėl pateka saulė, ir Atėnuose iškeliamos trigubos vestuvės.

Almudos Kunert iliustruotas „Vasarvidžio nakties sapnas“ („Gimtasis žodis“, 2006)

Šaunu, jei jaunieji skaitytojai mielai skaito originalias Šekspyro pjeses, bet amžiai bėga, ir archajiška jų forma darosi vis sunkiau įkandama. O štai siužetai taip tvirtai įleido šaknis mūsų kultūroje, kad labai norisi vaikus su jais nors paviršutiniškai supažindinti. Juo labiau, jei tai pasakojimai apie mažylių pamėgtus elfus ir fėjas, pasirodančias vasarvidžio naktį svečiose šalyse kaip tik tuo metu, kai Lietuvoje pražysta papartis.

Vasarvidžio nakties sapnas: pagal Viljamą Šekspyrą (serija „Pasaulinė literatūra vaikams“). Teksto aut. Barbara Kindermann. Dail. Almud Kunert. Vert. Juozas Macevičius. Gimtasis žodis, 2006. 34 psl.

Kadaise „Gimtasis žodis“ leido paveikslėlių knygų seriją nedideliems skaitytojams, skirtą pažinčiai su pasaulinės literatūros klasika. Pasirodė joje ir iliustruotas pasakojimas pagal Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapną“. Žinoma, tokia knyga negali atstoti originalaus kūrinio, bet gal dailūs piešiniai padės jį pamilti? Juolab kad tose iliustracijose tiek daug nuorodų į teatrą ir jo triukus. Aplankykime Šekspyro teatrą!

9) Martino Handfordo „Surask Joną“

Žymiausias visų laikų keliautojas Jonas lankosi ne tik teatre ar svečiose šalyse, bet ir kosmose bei vandenyno gelmėse, praeityje ir ateityje, užsuka į pasaulinio garso paveikslus ar kino filmų kadrus. Kada gi jo dar ieškoti, jei ne per Jonines! Jei tik jas šventi, surask Joną ir uždėk jam ąžuolų vainiką.

Martino Handfordo „Surask Joną“ („Nieko rimto“, 2014)

Joną (originale – Wally) sugalvojo ir nupiešė Martinas Handfordas. Šios linksmos raizgių paveikslėlių ir slėpynių knygos žinomos visame pasaulyje. Lietuvių kalba buvo išleistos keturios jų (ir dar pora užduočių knygelių).

Martin Handford. Surask Joną! Dail. Martin Handford. Vert. Viktorija Labuckienė. Nieko rimto, 2014. 25 psl.
Martin Handford. Surask Joną dabar! Dail. Martin Handford. Vert. Viktorija Labuckienė. Nieko rimto, 2014. 25 psl.
Martin Handford. Surask Joną! Nepaprasta kelionė. Dail. Martin Handford. Vert. Viktorija Uzėlaitė. Nieko rimto, 2014. 25 psl.
Martin Handford. Surask Joną! Holivude. Dail. Martin Handford. Vert. Tomas Einoris. Nieko rimto, 2017 (2016). 25 psl.

Ar graži tokia knygų kupolė? Jei joje mėgintume įžiūrėti ateitį, tikrai išvystume puikią popietę baltose lankose. Gražios jums šventės, bičiuliai!

Dek, dek, tamsios žiemos pamėkle!

Sun, 23 Feb 2020 21:00:00 GMT

Prisipažinsiu, mudu su Meškiuku – siaubingi namisėdos. Triukšminga Užgavėnių šventė kokiose Rumšiškėse mus gąsdina. Geriau pamažėliais apdaliname blynais kaimynus ir kieme sukūrename kukurdvelkio dydžio Morę. O panorę draugijos, prisėdam prie kokios vietos bendruomenės lauželio. Bet Užgavėnės namie irgi gali būti linksmos. Kol Meškiukas nelankė mokyklos, mes visokių dyvų prasimanydavome – galime ir su jumis pasidalinti. Maloniai prašom paskaityti ir permanyti.

Linksmiausia prieš Užgavėnes, aišku, kaukę gamintis, bet tas darbas ilgas ir kruopštus. Greitosiomis tik popierinę galima suklijuoti, o štai pamėklę iš papjė mašė geriau pradėti lipdyti prieš porą savaičių. Technika labai smagi, net mažiausiems terliotis patinka.

Iš vakaro galima pasiūti veltinio kaukę. Darbas greitas ir malonus, o kaukė švelni veideliui, netrukdo judėti ir žaisti. Pirmąją veltinio kaukę siuvau pagal šiek tiek patobulintą Delilah Iris iškarpą:

O antrosios iškarpą teko sugalvoti man, mat dizainą Meškiukas kūrė pats. Nenuostabu, kad tai jo mėgstamiausia kaukė!

Jei tokios norėtumėte savo mažiesiems skaitytojams, maloniai prašom naudotis mūsų piešiniu. Atspausdinus iškarpą ant A4 formato lapo, pavyks pagaminti kaukę, tinkančią žmogučiams nuo 5-6 metų. Kad ragučiai styrotų, tereikia apačioje juos iš abiejų pusių įkirpti, susukti į kūgius ir susiūti. Kad nosiai būtų kur kyšoti, prakirpkite nurodytoje vietoje. O nasrus verta iškirpti kaukę bebaigiant – pamatavus, kur būtų patogiausia. Jei norisi barzdos ar gaurų, tam puikiai tinka vėlimo vilnos sruogos. Taip pasipuošę galime ramiai laukti šventės!

Užgavėnių rytą pradedame proginiais skaitiniais, prisimename šventės prasmę. Nedaug tų tekstų vaikams esama, bet vis vieną kitą atkapstyti pavyksta. Man smagiausia Žiūroniuko istorija – pagal ją ir savo dieną ritiname, šen bei ten pridurdami ir papildydami.

Pirmiausia į kompaniją priimame savo žaislinius bičiulius, o tada pasikviečiame ir Gavėną – šiais laikais jo po kaimus nepavarinėsi, bet nupiešti jį ar bent jau nuspalvinti, ant lentos prisegti – pats tas. Tegu prižiūri, kaip mums sekasi Užgavėnėms ruoštis. Lietuviškas šventes spalvinti galima su Jūrate Leikaite, bet jei norime stambesnių ir rimtesnių figūrų į žiemos palydas, galima pasiskolinti puikių spalvinimo paveikslėlių iš bulgarų. Jų pavasario kvietimo tradicijos kažkuo panašios į mūsų. Paišant ir pasišnekėti apie tai galima, o po to pasižiūrėti gražų filmuką su bulgariška lopšine:

O kuo gi mūsų tradicijos ypatingos? Meškiukas išsyk prisimena deginamą Morę, taip jau tie laužai jį ir gąsdina, ir masina. Ką gi, Morę (gal net kelias) mes būtinai iš gražesnės, standesnės skiautės susukame. Štai kokios žiemiškos vienais metais mums gavosi:

Beje, tokia lėlytės rišimo technika tikriausiai nėra originali, bet nei knygelėse, nei internetuose man tokios užtikti neteko. Atėjo ji pas mus gana mistišku būdu. Nors kurį laiką domėjausi etninėmis lėlytėmis, bet širdžiai mielos nebuvau atradusi – arba negrabios, arba per daug sudėtingos. Nei tautodailininkų edukacijos, nei „Žaislų muziejus“ nepadėjo. Ir štai kartą nusprendžiau sutrumpinti kelią per mišką... Žiūriu: kur buvus, kur nebuvus, po kojomis išdygo skudurinė lėlytė, didumo sulig kankorėžiu. Apžiūrėjau, susižavėjau, schemą atkūriau, o dabar ir su jumis mielai pasidalinsiu:

Bet Morė nebūtų Morė, jei Saulės neaptūptų. Atsimenate Žiūroniuką? Piktąją žiemos dvasią reikia nugalėti, kad Saulės ratas vėl dangun įriedėtų. Daromės ir mes ratą. Galima iš kartono išsikirpti, iš rykštelės susukti, o mes margą ratą sudėliojome iš termo mozaikos. Dabar ir mūsų pamėklę galima ant dantų krapštuko į ratą pasmeigti, lai siaučia, kol dar jos laikas.

Mes tuo tarpu ruošiamės piktąsias būtybes baidyti. Užsidedame kaukes, velkamės išvirkščias skrandas. Susirandame tarškynes, barškynes. Jei liaudiškų turime – valio, jei ne – puikiai tinka klavesai, guiro, marakai, būgnai. Kad perkūnu sugriaudėtume!

Prisimename Užgavėnių dainas. Dažnam vaikui tik „Žyds juods, žyds rauduons“ į galvą ateina, bet mes tokių nedainuojame. Užgavėnėms puikiai tinka visos dainos apie žirgus ir ožius, apie pavasario atėjimą ir vandenį. Padainavę, pašūkalioję, keliaujame patikrinti, ar pavasaris mus teikėsi išgirsti. Čiumpam žiūronus ir didinamąjį stiklą – nežinia, ar be jo visus ženklus įžiūrėtume. Jei reikia iššūkio, pasidarome ir pirmųjų pavasario ženklų kortelę. Labai gražias gamtos ieškynių korteles galima parsisiųsti iš „Nature Detectives“ svetainės.

Gamtoje pasibuvę, prisidainavę, grįžtam blynų kepti bei puošti.

O prisivaišinę, kaimynus aplankę ir tamsos sulaukę, kuriame lauželį iš trijų pagaliukų. Didelio mums nereikės – juolab mieste laužų kurenti ir negalima. Deginame Morę, žiūrime į ugnį, dar dainuojame. Šiurpuliukai Meškiukui laksto!

Dabar Saulė jau tikrai skaisčiau spindės ir Žemę pažadins! Savąjį Saulės ratą irgi palubėje ar ant lango pasikabiname, dar paskaitome ir miegučio. Kitąryt viską išsapnavę ir apmąstę, gal net savo „knygą“ apie Užgavėnes parašome ir išleidžiame. Man Meškiuko šventinis detektyvas iki šiol labai patinka:

Štai tokios mūsų Užgavėnės kadaise buvo. O dabar vien su blynais ir knyga Meškiuko iš mokyklos lauksiu. Gaila tik, kad mūsų Užgavėnių bibliotekėlė per metus beveik nepasipildė, tad kas buvo paskaitoma, jau seniai suskaityta. Visgi maloniai kviečiu ja naudotis. Jei jau visai skaitinių pritrūktume, galima dar išsitraukti Antano Pivoro istoriją apie suktą Gavėną ar armėnų juokų pasaką apie dingusias Užgavėnes:

Antanas Pivoras. Aukštaičio sakmės. Petro ofsetas, 1999. 58 psl.
Hovhannes Tumanyan. Pasakos. Dail. Naira Muradyan. Vert. Kristina Albertyan. Odilė, 2019. 128 psl.

A. Pivoro knygos „Aukštaičio sakmės“ („Petro ofsetas“, 1999) atvartas

Na, o jei skaitytojai ūgtelėjo taip, jog Meškiukų bibliotekoje jiems ankšta darosi, nepamirškite puikios Kotrynos Zylės knygos vyresniems paaugliams „Sukeistas“. Nors Užgavėnės čia groja ne pirmu smuiku, bet tokie šiurpūs dalykai galėjo nutikti tik apie tą laiką, kai riba tarp šio ir anapusinio pasaulio beveik išnyksta. Jaučiat?

Kotryna Zylė. Sukeistas. Aukso žuvys, 2019. 232 psl.

„Sukeisto“ kalendorius

Šalta žiema šalin eina

Thu, 28 Feb 2019 21:00:00 GMT

Kinkom, supam, deginam? Miestas jau atšventė Užgavėnes, nors iki jų dar kelios dienos – yra laiko prisėsti, paskaityti, savąją šventę sustyguoti. Juk Užgavėnės – ne tik karnavalas, kapela ir blynai. Tai truputį baugi, archajiška šventė. Kaip vaikams apie ją papasakoti? Gal knygos padės?

Petro Repšio „Grumtynės“ iš ciklo „Užgavėnės“, 1992

Nors ką ten padės – kartais atrodo, kad Užgavėnės prieš 30 metų buvo išrastos: tiek mažai jų pėdsakų grožinėje literatūroje, o ir pažintinės knygos mūsų nelepina. Gal todėl, kad Užgavėnių tradicija buvo nutrūkusi ir vėl iš gabalėlių surinkta? Na, bet jei vaikai pradeda klausinėti apie blynų šventę, iš bibliotekos visgi galima šį bei tą parsinešti. Yra kelios pažintinės knygos vaikams apie kalendorines šventes, kur Užgavėnės irgi nepamirštamos: Austės Bareikytės „Metų knygelė“, Gražinos Germanienės kalendoriai, besiskiriantys bemaž vien leidimo metais ir iliustracijomis, Arūno Vaicekausko „Vaikams apie senąsias lietuvių šventes“.

Arūnas Vaicekauskas. Vaikams apie senąsias lietuvių šventes. Šviesa, 2007. 144 psl.
Gražina Germanienė. Senovinis kalendorius mažiesiems:
Senovinis kalendorius mažiesiems. Žiemužėlė. Sud. Gražina Germanienė. E. Vaičekausko knygyno l-kla, 2002. 176 psl.
Senovinis kalendorius mažiesiems. Žiemužė. Sud. Gražina Germanienė. Leidybos centras, 1993. 160 psl.
Gražina Germanienė. Senovinis kalendorius:
Senovinis kalendorius. Sud. Gražina Germanienė. Dail. Nijolė Šaltenytė. Mintis, 2008. 464 psl.
Senovinis kalendorius. Sud. Gražina Germanienė. Dail. Nijolė Šaltenytė. Leidybos centras, 1997. 366 psl.
Austė Bareikytė. Metų knygelė: tautosakos pradžiamokslis. Regnum fondas, 1997. 167 psl.

Šiose knygose sudėtos vaikams tinkamos įdomybės, nesigilinant į visus vaisingumo ritualus ir kraupias kai kurių papročių šaknis. Tačiau nors knygos skirtos mažiesiems šviesti, nei viena iš jų nėra lengvai skaitoma, žaisminga ir įtraukianti. Dar daugiau – neretai autoriai vis vien kalbasi ne su vaikais, o su jų ugdytojais: tėvais ir mokytojais, tad visi šie leidiniai naudingi tik bendram skaitymui ir permanymui, kai didieji žmonės padeda mažiesiems savo linksmomis istorijomis, pokalbiais ir žaidimais.

A. Vaicekausko knygos „Vaikams apie senąsias lietuvių šventes“ („Šviesa“, 2007) atvartas

„Senovinio kalendoriaus“ („Leidybos centras“, 1997) atvartas

A. Bareikytės „Metų knygelės“ („Regnum fondas“, 1997) atvartas

Kur ieškoti įkvėpimo? Suaugusiems, kontekstą susemti mėginantiems, praverčia papildoma literatūra. Kai nerašai mokslinio darbo, o tik ganai meškiukus, tam paprastai užtenka vienos šeimyninės storesnės knygos apie lietuviškas kalendorines šventes. Knygynuose tokių gausu, galima čiupti bet kurią arba vieną net nemokamai parsisiųsti el. formatu – tai Laimos Anglickienės et al „Lietuvių šventinis kalendorius“. Na, o pačių atkakliausių ir smalsiausių bibliotekose laukia vien tik Užgavėnių šventei skirtos knygos. Yra plačiajam skaitytojų ratui parašyta Juozo Kudirkos brošiūrėlė „Užgavėnės“, kurią dabar jau galima el. formatu skaityti nemokamai. Yra žemaičių tautosakos rinktinė „Užgavieniu muonā“. Yra Ingos Kriščiūnienės knygelė, kurioje ne tik pristatyti papročiai, bet dar ir smulkiai aprašyti šiai šventei tinkantys šokiai, žaidimai, rateliai, pateiktas nemažas pluoštas dainų.

Juozas Kudirka. Užgavėnės: etnografinė studija. Dail. Valentinas Ajauskas. Mokslas, 1992. 64 psl.
Užgavieniu muonā: žemaitiu Užgavieniu tautuosakas rinktėnė. Sud. Rita Videikaitė-Macijauskienė. Dail. Valdemaras Eitutis. Druka, 2015. 192 psl.
Inga Kriščiūnienė. Užgavėnės. TECHLAB, 1992. 119 psl.

J. Kudirkos knygos „Užgavėnės“ („Mokslas“, 1992) atvartas

Knygos „Užgavieniu muonā“ („Druka“, 2015) atvartas

I. Kriščiūnienės knygos „Užgavėnės“ („TECHLAB“, 1992) atvartas

Užgavėnių dainų taip pat galima susirasti mūsų mėgstamoje Eirimo Veličkos knygelėje vaikams „Mačiau mačiau kukutį“ arba rimtesniems dainoriams skirtame leidinyje „Žemaičių kalendorinė tautosaka: Užgavėnių dainos“ bei kasetėje „Čiuž čiužela“ (yra ir internete).

Eirimas Velička. Mačiau mačiau kukutį. Dail. Indrė Jaskūnienė. Kronta, 2005. 104 psl. + 1 CD: 78 min.
Žemaičių kalendorinė tautosaka: Užgavėnių dainos. Sud. Lina Petrošienė, Jonas Bukantis. Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 100 psl. + 1 CD.
Čiuž čiužela: Užgavėnių dainos, šokiai, žaidimai (serija „Gyvoji tradicija“). Sud. Skirmantė Valiulytė. Atlieka „Kodravas“ et al. Lietuvos liaudies kultūros centras; Lietuvos etninės kultūros draugija, 1998. 6 psl. + 1 kasetė: 39 min.

E. Veličkos knygos „Mačiau mačiau kukutį“ („Kronta“, 2005) atvartas

Knygos „Žemaičių kalendorinė tautosaka: Užgavėnių dainos“ (Klaipėdos universiteto leidykla, 2010) atvartai

Ne taip jau lengva surankioti įdomesnes Užgavėnių dainas. Daugelyje dainų rinkinių liūto dalį sudaro svetimtaučius išjuokiantys tekstai. Etnologų nuomonės dėl šių dainų ir karnavalo personažų prieštaringos. Kas sako, jog kitų tautybių personažų apdainavimas nėra tiesiogiai sietinas su šių tautybių žmonėmis, mat svetimieji laikytini mitiniais protėvių įvaizdžiais, jų pasirodymas reikalingas, norint išryškinti svetimo ir savo polius, o ne suniekinti tautines mažumas. Kas prieštarauja, kad tokie personažai atsirado palyginus neseniai, sutapus kelioms liūdnoms aplinkybėms: nykstant senajai šventės prasmei, kai tradicinės kaukės prarado savo mistišką poveikį, ir visoje Europoje stiprėjant religiniam, rasiniam, nacionaliniam nepakantumui. Būtent tada į šventės šurmulį įsiliejo nauji komiški veikėjai: žydas, čigonas, vengras, išstumdami archajiškesnius personažus. Žodžiu, kiekvienam sava tiesa, bet mes su Meškiuku persirengiame tik raganomis, velniais ir, aišku, meškomis, o dainuojame apie žirgus, vandenį, jautelius, palikdami abejones keliantį paveldą archyvams ir specialistams.

O kokį paveldą pasiūlyti vaikams? Patyrinėkime Užgavėnes kartu su jais, ir nuspręsime. Galima pavartyti albumus „Užgavėnių kaukės“ bei „Užgavėnės Kurtuvėnuose“. Pluoštelis įvairiausių su Užgavėnėmis susijusių tekstų yra ir vaikams skirtoje „Lietuvių folkloro chrestomatijoje“.

Užgavėnių kaukės. Sud. Arūnas Vaicekauskas. Teksto autoriai Stasys Skrodenis, Libertas Klimka, Arūnas Vaicekauskas, Jonas Kriščiūnas. Vilniaus etninės kultūros centras, 2009. 132 psl.
Užgavėnės Kurtuvėnuose: fotoalbumas. Sud. Vidmantas Lopeta, Salvijus Kulevičius, Rytis Budrys. Foto Balys Buračas et al. Kurtuvėnų regioninio parko direkcija, 2008. 213 psl.
Lietuvių folkloro chrestomatija. Sud. Bronislava Kerbelytė, Bronė Stundžienė. Regnum fondas, 1996 (1999). 270 psl.

„Lietuvių folkloro chrestomatijos“ („Regnum fondas“, 1996) atvartas

Paveikiau apie šventes pasakoja grožiniai kūriniai. Tokia forma Užgavėnių papročiai paliudyti Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzėje“. Tik ar šis kūrinys vaikams įdomus? Man regis, augesniems visai galėtų patikti. O mažyliams... Mažyliams galima Saulę ir Morę parodyti Liberto Klimkos bei Irenos Daukšaitės knygoje „Senovės lietuvių dievai ir deivės“. Senovinė šventės prasmė gražiai išdėstyta Jono ir Daivos Vaiškūnų „Žiūroniuko nuotykiuose“. Trumpą pasakaitę apie raganos apsilankymą Užgavėnių šventėje sukūrė Birutė Masiliauskienė. Su šiuolaikinėmis Užgavėnėmis galima susipažinti pradinukės Adelės dienoraštyje, surašytame Ramunės Savickytės.

Motiejus Valančius. Sekmas vakaras // Palangos Juzė:
Motiejus Valančius. Palangos Juzė (serija „Mokinio skaitiniai“). Žaltvykslė, 2005. 115 psl.
Motiejus Valančius. Palangos Juzė („Skaitinių serija“). Par. Birutė Vanagienė. Baltos lankos, 1996. 157 psl.
Motiejus Valančius. Palangos Juzė. Dail. Vytautas Jurkūnas. Vaga, 1977. 154 psl.
Libertas Klimka, Irena Daukšaitė. Senovės lietuvių dievai ir deivės (serija „Vaivos juosta“). Žara, 2009. 50 psl.
Jonas Vaiškūnas, Daiva Vaiškūnienė. Žiūroniukas vaduoja Saulę // Žiūroniuko nuotykiai. Dail. Dovydas Stonkus. Dominicus Lituanus, 2009. 54 psl.
Ramunė Savickytė. Užgavėnės // Adelės dienoraštis. Žiema (serija „Vaikų bibliotekėlė“). Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016. 93 psl.
Birutė Masiliauskienė. Ragana ir Užgavėnės // Įsimylėjęs kaktusas. Dail. Loreta Valantiejienė. Tabula rasa, 2004. 33 psl.

Pažvelkime į šiuos kūrinius atidžiau. Pirmiausia išsirinkime gražesnį „Palangos Juzę“. Nuo 1869 metų šios knygos leidimų pasirodė gyvas galas – paminėjau tik lengviausiai prieinamus, – bet šmaikščiai iliustruotų būta nedaug. Man patinka 1977 metų leidime panaudotos Vytauto Jurkūno iliustracijos (kurias randame ir „Lietuvių folkloro chrestomatijoje“). Tiek grožio, o kaip dūšios reikalai? Valančius „Juzę“ kūrė ne vaikams, o tolimiems palikuoniams kaip liudijimą apie lietuvių ir žemaičių gyvenimą XIX a. pabaigoje. Visgi knyga dėl savo žaismingumo, gyvumo, vaikų ir paauglių buvo mielai skaitoma. Šiandien kai kurie ano meto papročiai akis bado ir raudonuoti verčia, bet taip jau buvo, ir nieko čia nepadarysi. Nagi, pasėdėkime su kriaučiumi sekmą vakarą, ir jis papasakos, kaip Daujėnuose ir Skapiškyje Užgavėnes šventė.

M. Valančiaus knygos „Palangos Juzė“ („Vaga“, 1977) atvartas

Iš tų pasakojimų nė trupučio nepaaiškėja, kam tą Morę tampo ir gervėmis bei ožiais rėdosi. Mažiesiems prasmę mėgina paaiškinti Libertas Klimka bei Jonas ir Daiva Vaiškūnai. Žiemos dvasios ir Saulė, jų kova ir kaita puikiai parodomos knygelėje „Senovės lietuvių dievai ir deivės“:

L. Klimkos ir I. Daukšaitės knygos „Senovės lietuvių dievai ir deivės“ („Žara“, 2009) atvartai

Kažin, ar viskas čia labai tikslu, bet tas virsmas iš lauktos viešnios į varomą Senę Kūniškę – Morę, šaltąją ir piktąją demonišką būtybę, padeda geriau suvokti Užgavėnių esmę. Vaiškūnai kiek augesniems skaitytojams dar smulkiau viską išdėsto, apie Saulės vadavimą ir kovą su More papasakoja. Tiesa, „Žiūroniuko nuotykiuose“ Užgavėnės tėra vienas iš epizodų – berniukas Žiūroniukas visus metus stebi kosminius reiškinius ir mėgina juos išsiaiškinti, močiutės išmintimi pasikliaudamas. Kiekvieną skyrių, vis kitam atradimui paskirtą, galima skaityti atskirai, bet kartą pradėjus sunku sustoti. Gaila, kad knyga nelabai vykusiai iliustruota.

J. ir D. Vaiškūnų knygos „Žiūroniukas vaduoja Saulę“ („Dominicus Lituanus“, 2009) atvartai

Birutės Masiliauskienės bei Ramunės Savickytės knygelės į gilumas nepretenduoja, gražiais piešiniai nepakeri, tiesiog lengvi proginiai skaitiniai:

B. Masiliauskienės knygos „Įsimylėjęs kaktusas“ („Tabula rasa“, 2004) atvartas

R. Savickytės knygos „Adelės dienoraštis. Žiema“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016) atvartas

Be to, jei Birutės Masiliauskienės „Ragana ir Užgavėnės“ – atskira pasakaitė, tai Ramunės Savickytės „Dienoraštyje“ šiai šventei paskirtas tik puslapis. Nieko nepadarysi – tų užgavėniškų kūrinių taip mažai, kad man knieti visai rimtai pasiūlyti atsiversti mano mažojo Meškiuko sukurtą knygelę. O ką daryti, kai profesionalai neskuba mūsų džiuginti? Tik kurti patiems!

Tiesa, viena tikra knygelė vien apie lietuviškas Užgavėnes visgi yra, tik ją sukūrė visai ne lietuviai. Lankydamasi Kaune, Marlene Krause – vokiečių dailininkė, komiksų kūrėja sumanė papasakoti apie laike per Užgavėnes pasimetusią mergaitę, kurios namai dabar jau palaidoti Kauno marių dugne. Paklydėlę imasi globoti kaukėtos girių dvasios. Labai poetiškas ir mąslus pasakojimas.

Marlene Krause. Wood. Kitokia Grafika, 2017. 24 psl.
Meškiukas. Istorija apie dingusius Užgavėnių blynus ir tikrą vagį. Meškiukas bibliotekoje, 2018. 8 psl.

M. Krause knygos „Wood“ („Kitokia Grafika“, 2017) atvartai

Gerai pagalvojus, kartais Užgavėnių nuotaikas tiksliau perteikia tekstai, kuriuose pačios Užgavėnės net neminimos. Apie pavasario sugrįžimą pasakoja gyvai, linksmai parašyta Kazio Sajos „Žuvėdo“ istorija. Apie saulės kelią, gamtos virsmus primena Selemonas Paltanavičius, kurio vieną puikų tekstą sutikau kalendoriniu principu suguldytoje skaitinių knygoje „Jums, maži ir didesni“. Kiek augesniems skirtuose „Vaikystės skaitiniuose“ irgi galima šį bei tą rasti – tiesa, daug kas kartojasi iš anksčiau minėtų knygų.

Kazys Saja. Žuvėdas. Dail. Gediminas Leonavičius. TYPOART, 2016. 28 psl.
Selemonas Paltanavičius. Kaip sugrįžta saulė // Jums, maži ir didesni: skaitiniai vaikams. Sud. Vitolda Sofija Glebuvienė, Aldona Mazolevskienė. Dail. Eitautas Marčiukaitis. Alma littera, 2014. 268 psl.
Sofija Sasnauskaitė. Dink, pikčiurna žiema! ir kt. // Vaikystės skaitiniai. Sud. Aldona Mazolevskienė. Dail. Inga Marčiukaitytė-Ereminienė. Alma littera, 2014. 320 psl.

Turiu prisipažinti, kad man visiškai nepatinka naujausi Kazio Sajos kūriniai, ir Gedimino Leonavičiaus iliustracijos ne prie širdies, bet „Žuvėdo“ istorija kažkuo labai patraukė. Gal kad vaikų charakteriai labai vykusiai pavaizduoti. O gal tiesiog siužetas kaip tik man. Taigi, seniai seniai, gal XIII, gal XIV a. žemaičių vaikai dūko miške ir aptiko keistą žmogelį, vien pataisų marškiniais apsivilkusį, apšarmojusį, sustirusį. Vyresnieji mano, kad tai žuvėdų šnipas, bet ką gi jis šaltyje pusnuogis veikė? Kodėl laumės aplink jį šoko?

K. Sajos knygos „Žuvėdas“ („TYPOART“, 2016) atvartas

Jau atspėjote? Aišku, kad tai buvo pats pavasaris, snieguose pasiklydęs! Be žmogaus, kaip žinia, jis niekaip neateina – tam ir Užgavėnės sumanytos.

Pluoštelį tekstų apie tai, kaip pavasaris pasitinkamas, atsirinkau iš skaitinių knygų. Deja, per paskutinį dešimtmetį meniška, vykusiai sudaryta skaitinių knyga nebuvo išleista, tad komplektas iš „Jums, maži ir didesni“ bei „Vaikystės skaitinių“ tėra toks biudžetinis namų bibliotekos pakaitalas, kur didaktika smaugia estetiką. Ir visgi iš bėdos šias knygas naudoti galima. Net ir per Užgavėnes!

Knygos „Jums, maži ir didesni“ („Alma littera“, 2014) atvartas

Knygos „Vaikystės skaitiniai“ („Alma littera“, 2014) atvartas

Kartais pagalvoju, kokia įdomia knyga apie šią šventę galėjo tapti Jūratės Leikaitės sumanyta istorija. Deja, Leikaitė kūrė animacinį filmą, ir jis gavosi lietuviškai nerangus (taip, taip – lietuvių animacijai grakštumo labai trūksta!). Apie visą kūrybinį procesą, beje, knyga yra – tai „Užgavėnės: animacinio filmo gimimas“. Net jei filmas visai nepatiks, knygą pavartyti rekomenduoju. Sekti autorės sumanymus, žiūrinėti puikius eskizus labai įdomu net ir mažiesiems. Tik Užgavėnės čia išties baugios: žiemos ir girios dvasios nuolatos slankioja apie žmonių namus, ar prisidengdamos žmonių kaukėmis, įsimaišo į persirengėlių minią, virš pasaulio pakyla milžiniškas vilkas, vilkolakius vaikantys muzikantai virsta paukščiais ir t.t.

Jūratė Leikaitė. Užgavėnės: animacinio filmo gimimas. Filmų štrichai, 2015. 68 psl.
Jūratė Leikaitė. Užgavėnės: animacinis filmas. Filmų štrichai, 2005. 15 min.

J. Leikaitės knygos „Užgavėnės: animacinio filmo gimimas“ („Filmų štrichai“, 2015) atvartas

Jūratė Leikaitė taip pat yra sukūrusi užduočių knygelių seriją vaikams „Lietuvių šventės ir raštai“:

Jūratė Leikaitė. Lietuvių šventės ir raštai: Lavinanti knyga. Išmintis, 2015. 32 psl.
Jūratė Leikaitė. Lietuvių šventės ir raštai. Lavinamoji knyga, 2 dalis. Filmų štrichai, 2018. 48 psl.

Čia keli puslapiai skirti ir Užgavėnių šventei:

Aišku, to maža, bet papildomos šventinės veiklos nesunku prasimanyti. Jei spėsiu, būtinai apie tai parašysiu. O kaip jūs sutinkate Užgavėnes, a?

Gražios šventės, gardžių blynų!

7 rudeninės paveikslėlių knygos vaikams iki 7 metų

Sat, 29 Sep 2018 21:00:00 GMT

Ėhei, kaip šiltai mus pasitiko rugsėjis! Ilgokai pasisvečiavęs, tiesa, apniuko, bet vis tiek neprisipažino esąs rudens vaikas. Tik paskutinę savaitę riedėdama dviratuku į mokyklą, pačiais ausų galiukais pajutau šalnas. Nieko nepadarysi – pajutus neatjusiu, ėmiau dairytis po biblioteką, ką čia rudeniško paskaičius.

O ar pastebėjote tokią keistenybę? Dažnai knygose veiksmas vyksta neapibrėžtu šiltuoju metų laiku: gal pavasarį, gal nekarštą vasarą, gal rudens pradžioje. Jei knyga menkai iliustruota, taip ir lieki pasimetus. Gerai, kad meškiukų bibliotekoje vis dar gyvena daug paveikslėlių knygų. Ir gerai, kad yra dailininkų, mėgstančių piešti rudenį. Šiandien noriu parodyti kelias knygas, kuriose šlama pageltę lapai, pliaupia rudens lietūs, bumbsi kaštonai ir beveik gali užuosti grybų kvapą.

1. Dorothea Cüppers. Popietė miške. Vert. Loreta Kavolė. Alma littera, 2011. 20 psl.

Viena iš labiausiai suskaitytų ir labiausiai mėgtų knygelių meškiukų bibliotekoje yra D. Cüppers „Popietė miške“. Tai paprastutė kartoninė knygelė su langais ir išpjovomis, pasakojanti apie vaikų išvyką į gamtą: kaip jai pasiruošti, kaip keliauti, kokių taisyklių čia verta laikytis, kokių pramogų prasimanyti ir ką namo parsinešti.

Daug pamokymų? Tiesa, bet jie pateikti išmoningai, įdėti į vaikų lūpas. O tie vaikai, aišku, idealizuoti, mieli, draugiški, paslaugūs, tačiau tuo pat metu labai gyvi: jie griūna, peršlampa kojas, išsigąsta šunų, lipa, kur lipti nedera, kapstosi po purvynus ir šliuožia nuo molingų šlaitų.

Na, jie juk tyrinėja pasaulį! Ir sužino labai daug. Net keista, kiek tokioje mažoje knygelėje telpa žinių apie gamtą. Tam labai pasitarnauja ir protingai paaiškinimams (ar mažiems pokštams!) panaudoti knygos langeliai.

Knygelė labai švelniai, labai dailiai ir su lengvu jumoru nupiešta, iliustracijose daug veiksmo, daug detalių, tad žiūrinėti ją patinka net tiems mažyliams, kuriems tekstai dar nerūpi. Daugiausiai džiaugsmo ji gali suteikti skaitytojams nuo 2 iki 5 metų.

Ar yra vaikų, kuriems knyga netiks? Deja, taip. Knygoje į kelionę leidžiasi vienos darželio grupės vaikai. Pastebėjau, kad kartais nedideli skaitytojai jaučia labai didelę skriaudą, supratę, kad jų aplinkoje viskas ne taip puiku kaip knygose. Žinau mergaitę, kuri pasipiktinusi sviedė puikią Doris Rübel knygą „Vizitas pas vaikų gydytoją“, nes „viskas visai ne taip!“ Jei jūsų darželyje vaikai išleidžiami į išvykas du kartus per metus, skaityti apie kassavaitinę „Miško dieną“ gali būti keista. Tada verčiau išsirinkime kokią rudeninę pasaką. Kad ir tokią:

2. Vladimir Sutejev. Maišas obuolių. Vert. Bronė Balčienė. Alma littera, 2001. 44 psl.

Matyta? Vyresni tėvai puikiai žino V. Sutejevo pasakas, tik ne visada atpažįsta autorių. Pažvelkite į iliustracijas – knieti šūktelėti, kad čia filmukas, ar ne? Multikas, kaip anuomet sakydavo. Nenuostabu, juk V. Sutejevas – vienas iš senosios animacijos meistrų, diktavęs tarybinių filmukų temas, stilių, madas. Jis buvo ir scenarijaus autorius, ir režisierius, ir dailininkas, ir multiplikatorius. Vieni filmukai gimdavo iš jo sukurtų istorijų, kiti – patys virsdavo knygelėmis. Kartais po pasaulį klajodavo keli tos pačios istorijos variantai: knygelė, sukurta prieš filmuką, filmukas pagal tą knygelę ir knygelė, sukurta jau pagal filmuką. Lietuvių kalba buvo išleistos kelios plonutės Sutejevo knygelės. Bibliotekose dar galima rasti 2001 metais „Alma litteros“ leistus rinkinukus po 2-3 pasakaites. Pati rudeniškiausia iš jų – „Maišas obuolių“.

Iškeliavo rudenį kiškis į mišką kiškučiams maisto ieškoti. Ilgai nieko rasti negalėjo, kol nepamatė laukinės obelėlės, nuo raudonšonių obuolių palinkusios. Prisikrovė pilną maišą, kad visiems ilgam užtektų, bet kur ten! Namo beeidamas, sutiko tiek alkanų bičiulių, kad viską išdalino. O po obelėle jau vilkas tyko – ką daryti?

Knygelės moralas paprastutis – daryk gerą, ir tau geru bus atlyginta, dalinkis – grįš šimteriopai. Kol kiškis nuo vilko slapstėsi, jo bičiuliai visas rastas rudens gėrybes į jo namus tempė: riešutus, grybus, kopūstus, morkas, bulves, burokus. Pikčiurnai varnai beliko stebėtis, kaip iš tuščio maišo tiek visko atsirasti galėjo.

Miela paprastutė istorija, labai išraiškingi piešiniai, kartais šioje knygelėje net pavaduojantys tekstą, – ko daugiau 3-6 metų vaikams reikia? Gaila tik, kad „Alma litteros“ rinkinukuose iliustracijos spaudai parengtos nelabai kokybiškai, net lyginant su biudžetiniu rusišku variantu. Išplaukusios linijos, dingę detalės, purvas vienspalviuose plotuose knygos nepuošia:

Būtų šaunu sulaukti atnaujinto leidimo, bet po 2001 metų Sutejevą leido tik kelios marginalios leidyklos, siaubingai sudarkydamos tai jo tekstus, tai iliustracijas. Gal jau mūsų lentynose nebėra vietos tarybinei vaikų literatūros klasikai? Bet žinote ką? Šią vasarą aš visus tuos kiškius, ančiukus ir viščiukus sutikau Vokietijos knygynuose – ten niekas jų praeitimi nesiskundžia, juolab, kad istorijos, na, visiškai apolitiškos. Iliustracijose daug mielų buitinių laikmečio ženklų, bet ideologijos uodega niekur nekyšo.

Jei mažajam skaitytojui patiko „Maišas obuolių“, žinokit, kad tarp Sutejevo pasakaičių galima rasti dar kelias rudenines istorijas. Rekomenduoju paskaityti, kaip miško gyventojai obuolį dalinosi („Obuolys“ iš V. Sutejevo knygos „Eglutė“ („Alma littera“, 2001)), arba kaip visokia miško smulkmė po grybuku slėpėsi („Po grybuku“ iš V. Sutejevo knygos „Stebuklinga lazdelė“ („Alma littera“, 2001)). Ir, beje, apie Sutejevo istorijas meškiukų bibliotekoje kalbamės jau ne pirmą kartą.

Ulfo Starko paveikslėlių knygelės irgi pas mus dažnai minimos, vis padejuojant, kad sunku jų gauti, mat jomis prekiauja viena „Ikea“, o bibliotekos „Ikea“ knygų neperka. Gaila, nes tarp tų knygelių pasitaiko tikrų uogelių. Šįkart jums parodysiu rudeninę:

3. Ulf Stark. Ežiukas iškeliauja iš namų. Dail. Ann-Cathrine Sigrid Ståhlberg. Vert. Comactiva Language Partner. IKEA of Sweden, 2014. 31 psl.

Ežiukas per vasarą užaugo, atėjo metas jam iškeliauti į platųjį pasaulį. Nelengva mamai paleisti savo vaiką, ji drąsinasi, esą, tas jau didelis, bet tuoj pat susijaudinusi prašo saugotis bei stengtis kuo daugiau sužinoti apie šį pasaulį.

Ežiukas ir stengiasi. Jis sužino, kad ristis nuo kalno smagu, o maudytis – nelabai, musmirių geriau nevalgyti, o štai voveruškos, jei su kirminėliais, visai tinka vakarienei. Jis išmoksta saugotis lapių ir pelėdų, susirasti draugų, būti narsus ir apginti silpnesnį.

Mažasis skaitytojas irgi sužino daugybę dalykų apie gamtą. Sužino, kad varlės gaudo muses liežuviu, kad lokiai žiemą miega, kad grybai būna nuodingi ir naudingi, kad ežys gali įveikti gyvatę. O iliustracijos moko atpažinti pėdsakus, įvairiausių medžių lapus, vabalėlius ir sraiges, grybus ir uogas.

Tuose piešiniuose tiek daug gražių ir tikslių detalių! Tikriausiai knygos dailininkė buvo nuoširdi, kai sakė, kad pagrindinis jos įkvėpimo šaltinis – Švedijos miškai. Tuo pat metu aš nelabai džiaugiuosi iliustracijomis: gražūs fonai man niekaip nesulimpa su Ståhlberg sukurtais veikėjų paveikslais. Bet vaikams, kiek teko girdėti, patinka.

Užtat Sveno Nordqvisto iliustracijos žavi ir mažus, ir didelius! Todėl šiame sąraše yra net dvi jo iliustruotos knygos: „Mamulė Mū tvarkosi“ bei „Nelaimingas Petsonas“.

4. Jujja ir Tomas Wieslander. Mamulė Mū tvarkosi. Dail. Sven Nordqvist. Vert. Raimonda Jonkutė. Nieko rimto, 2009. 56 psl.

Lai jūsų neapgauna pražydęs viršelis: Mamulė Mū susiruošė tvarkytis pavasarį, bet knygelėje yra ir rudeninė istorija – „Mamulė Mū statosi namelį“. Taip jau mūsuose įprasta: po vienu viršeliu sudėti kelias paveikslėlių knygas.

Taigi, vieną rudenį Mamulė Mū pažvelgė į pageltusius medžius, o ten... Ten – namelis! Vaikai sumeistravo namelį medyje ir nubėgo palikę krūvas lentgalių, pjūklą ir plaktuką. Kokia gi karvė atsispirtų pagundai pastatyti savo namelį medyje? Ir nesvarbu, kad Varna aiškina, jog karvėms taip nedera. Nesvarbu, kad uodega nulaikyti plaktuką nelengva, ir vinys linksta. „Kas tiesu, nebūtinai teisinga“, – sako Mamulė Mū, ir ji visiškai, neabejotinai, absoliučiai teisi!

Ši knygelė vaikų simpatijas užsitarnavo ne tik dėl išmintingos, pasitikinčios savimi, nebijančios klysti, ramiai ir atkakliai savo tikslo siekiančios Mamulės Mū. Ir ne tik dėl labai šiltai pavaizduotos draugystės tarp tokių skirtingų personažų – kiek atlaidumo, kiek atjautos prireikia bičiuliaujantis su karštakoše, egocentriška, bet geraširde Varna. Ko gero, didžiąją skaitytojų simpatijų dalį pelno išradingos iliustracijos.

Nordqvistas piešdamas kuria labai sudėtingą, paslaptingą pasaulį, kuriame tarsi persidengia keli būties klodai. Ypač gerai tai jaučiama jo rašytose knygose, bet ir Mamulės Mū pasaulis nėra vienplanis, jis tirštai gyvenamas labai skirtingų padariukų. Be to, visų tų padarų ir padariukų laikas kartais tame pačiame atvarte praryja savo uodegą, ir Varna gali pati sau paspausti ranką, o Mamulė Mū sustoti abipus to paties berželio.

Žodžiu, bičiuliai, jei jūsų mažieji skaitytojai dar nepažįsta šių dviejų draugių: Mamulės Mū ir Varnos, kviečiu susipažinti. Ir pradėti siūlau nuo namelio medyje. Man regis, ši knygelė serijoje pati šauniausia. O jei norite užmesti akį į kitas serijos knygeles, tai meškiukų bibliotekoje jų daug esama – pavyzdžiui, apie skaityti besimokančią karvę.

Jei knygelę „Mamulė Mū statosi namelį“ Nordqvistas tik iliustravo, tai seriją apie dėdulę Petsoną ir jo katiną Findusą jis sukūrė nuo A iki Z. „Nelaimingas Petsonas“ – viena iš serijai priklausančių paveikslėlių knygelių (dar yra pasakojimų, užduočių, pažintinių ir veiklos knygų). Ji tokia puiki, kad nenuostabu, jog apie ją meškiukų bibliotekoje jau šnekėjomės, bet prisiminti dar kartą neprošal:

5. Sven Nordqvist. Nelaimingas Petsonas. Vert. Alma Braškytė. Nieko rimto, 2012. 24 psl.

Sven Nordqvist. Nelaimingas Petsonas; Sąmyšis darže. Vert. Alma Braškytė. Tyto alba, 2005. 51 psl.

Taigi, vienoje atokioje sodyboje gyveno dėdulė Petsonas ir jo vienišų dienų paguoda, kalbantis katinas Findusas. Dar gyveno vištos, šimtai muklų ir žiurkių, bet kokie iš jų draugai? Vištos išsiblaškiusios, muklos nematomos – niekas nenuoramai katinėliui neprilygsta. Visa bėda, kad tas Findusas kartais per daug triukšmauja ir nenustygsta vietoje. Apniūkusią rudens dieną, kai norisi tik sėdėti ir gailėti savęs, jo strakaliojimai bet ką išvestų iš kantrybės! Ir Petsonas įsiunta, o Findusas supranta, jog laikas dėdulę gelbėti.

Tai labai šauni knygelė 3-6 metų vaikams, knygelė apie pyktį ir atjautą, draugystę ir pagalbą, išmonę ir atkaklumą. O dar – apie būvimą gamtoje, apie raminantį miško grožį, apie apmirusio ežero rudeninę tylą.

Nordqvistas nupiešė kiek rečiau vaikų knygose vaizduojamą rudenį – vėlyvą, kai ant medžių jau beveik nelikę ryškių lapų, spalvos prigesusios, ir dangus, ir ežeras slepiasi po pilka dulksna, bet ta pilkuma tokia gili ir švytinti.

Ko gero, šioje serijos knygoje dailininkas gamtą pavaizdavo tikroviškiausiai, neįpindamas mėgstamų kito mastelio pasaulių ženklų: jokių gigantiškų morkų ir milžinų batų, net muklų ir kitų pabaisiukų beveik nėra. Regis, per darganas jie visi įsikraustė į Petsono namelį. Štai tuose naminiuose atvartuose pokštų skaičius kvadratiniame centimetre išties viršija bet kokias normas, kad ir kaip siustų Petsonas. Nors, pažvelkite, namo jis grįžta jau visai nepiktas:

Matyt, Petsonui neteko miške slapstytis nuo lokio, kaip kad nutiko tėčiui Roželiui.

6. Markus Majaluoma. Tėti, eime grybauti! Vert. Viltarė Urbaitė. Nieko rimto, 2010. 72 psl.

O buvo taip: ankstų rudenį, kai dar galima klydinėti po miškus vienmarškiniams ir skaičiuoti paskutinius drugelius, bet grybų jau pilni pašaliai, Roželių šeimyna išsiruošė grybauti. Na, kaip išsiruošė – vaikai murzinas nosytes užvertė, akytėmis paklapsėjo, ir tėtis nesugebėjo jiems atsispirti.

Tėtis Roželis apskritai nemoka sakyti „ne“, mat jo širdis tirpsta iš meilės savo mažyliams. Nieko nuostabaus, kad mažyliai į kelionę pasiėmė knygą apie dinozaurus, kaimyną Pumputį ir vėliavos stiebą. Ir nieko nuostabaus, kad grybų jie taip ir nepririnko, užtat parsivežė karvę ir daugybę įspūdžių.

Meškiukui labai patiko netikėti Markuso Majaluoma istorijų posūkiai, pasiutiškai linksmos painiavos, o man buvo gera skaityti apie tobulai netobulą tėtį, besidžiaugiantį, pasitikintį savo vaikais, stoiškai pakeliantį to pasitikėjimo pasekmes ir visas vaikų išdaigas.

Prisipažinsiu, nemėgstu nonsenso tekstuose ir karikatūriškumo iliustracijose. Šioje knygoje netrūksta nei vieno, nei kito, tad ilgai nedrįsau jos liesti. Ir tik vaikio dėka galų gale atradau linksmas Majaluoma istorijas. Iki valiai prisikvatojusi, dabar turiu pripažinti, kad jei autorius jaučia ribas ir turi gerą skonį, joks nonsensas jam nepakenks.

Beje, jei su Roželių šeima susidraugausite, galėsite su jais susitikti dar kartą – toje pačioje knygoje sudėtos dvi istorijos, tad jie dar ir prie jūros nukeliauja, o tėtis atsiduria negyvenamoje saloje su milžinišku sieniniu laikrodžiu. Bet ša! Aš jums nieko nesakiau! Verčiau papasakosiu apie dar vieną rudeninę knygą (ėėė... tiksliau, pasikartosiu):

7. Vsevolodas Garšinas. Varlė keliauninkė. Dail. Jevgenijus Čiarušinas. Vert. Kazys Papečkys. Vaga, 1980. 14 psl.

Prisipažinsiu, kviesdama į svečius V. Garšino „Varlę keliauninkę“, aš truputį gudrauju. Tai greičiau ne paveikslėlių, o viso labo iliustruota knyga. Žinote, kuo jos skiriasi? Ogi labiausiai tuo, kad paveikslėlių knygoje tekstas neįsivaizduojamas, iki galo nesuvokiamas be vaizdo, o vaizdas – be teksto. Iliustracijos čia būna dalimi autorinio sumanymo, perpiešti jas iš naujo – tai sukurti naują, kitokią knygą. Tuo tarpu Garšino pasaka pirmus kartus leista visai be iliustracijų, o vėliau iliustruota skirtingų dailininkų, nors, man regis, nei vienas iš jų talentu ir subtilumu neprilygsta Jevgenijui Čiarušinui. Čiarušino piešiniai suteikė didaktiniam pasakojimui naujų niuansų: kažkokio svajingumo, mąslumo.

Leidinio formatas irgi linksta prie paveikslėlių knygų: iliustracijos tarpusavyje susietos, didelės, kiekviename atvarte, dažnai driekiasi per abu atvarto puslapius. Tik tiek, kad tekstas čia kiek sudėtingesnis nei anksčiau minėtose knygose, geriau jį supras 5-8 metų skaitytojai.

O istorija verta dėmesio! Rudenį paukščiai traukia į pietus. O varlės? Ką varlės? Jų dalia slėptis dumble ir laukti, tik ne visoms tai patinka. Viena gudragalvė sumanė įsiprašyti į ančių draugiją. Šios taip nustebo, kad net pamiršo ją praryti. Išradinga varlė pasikinkė antis, įsikabino žabtais į rykštelę ir nuskrido virš miškų ir laukų. Gal būtų ir šiltus kraštus pasiekusi, jei nebūtų prasižiojusi, norėdama savo sumanumu pasigirti. Pamokantis finalas? Pamokantis. Ak, bet ne tai svarbiausia! Mums su Meškiuku daug labiau rūpi rudeninė paukščių kelionė, ir kaip antys sunkiais pilvais pliūkšteli į tvenkinį, kaip svarsto, ar tilps tokia didelė varlė į snapą, kaip žemyn galva tarp ančių įsitaisiusi varlė žiūri į margaspalvį mišką ir laukuose plušančius žmones.

Labai vaizdingas pasakojimas, labai žadinančios fantaziją iliustracijos, kalbančios ne tik spalvomis, bet ir tuščiais plotais, nutylėjimais. Visgi Čiarušinas buvo genialus dailininkas-animalistas. Todėl nors ši knyga lietuviškai paskutinį kartą leista kone prieš keturiasdešimt metų, nuoširdžiai patariu jos paieškoti bibliotekose ir pasidžiaugti neįprasta rudenine pasaka.

Gražių jums skaitinių! Gražaus rudens!