Meškiukas bibliotekoje

Mažylio biblioteka (6): eiliuojam!

Thu, 08 Mar 2018 21:00:00 GMT

Oi, bičiuliai, žinote, kad kovo mėnesį minima Pasaulinė poezijos diena? Laikas ruoštis! Nors jei auginate mažylį, tikriausiai jums kiekviena diena – poezijos. Juk dar nešnekantis vaikelis rimuoja nuo ryto iki vakaro: gu-gu, ba-ba, ma-ma, te-te. Nenuostabu, kad jis taip įdėmiai įsiklauso į paprastas liaudiškas rimuotes, taip susidomi eilėraščiais. Poezija – ankstyvosios vaikystės kalba. Aišku, ne bet koks eilėraštis įkandamas pirmiesiems mažylio dantukams.

VŠĮ „Laikas skaityti“ atvirlaiškis

Apie vaikų kalbos (ir jos suvokimo) raidą yra nemažai ir mokslinių, ir populiariosios psichologijos knygų, bet man labiausiai patiko vieno vaikų rašytojo, daugelį metų stebėjusio augančius vaikus, atliktas darbas. Tai net Lietuvos skaitytojams pažįstamo Kornejaus Čiukovskio knyga „Nuo dvejų iki penkerių“ (į lietuvių kalbą neversta, aš skaičiau iš: Корней Чуковский. От двух до пяти // Собрание сочинений в пятнадцати томах. Том второй. Агентство ФТМ, 2012. 384 с. из 640 с.). Pavadinimas atspindi įdomią vaikų literatūros jaunėjimo tendenciją. XIX – XX amžių sandūroje vis dar buvo svarstoma, ar apskritai reikia rašyti specialiai vaikams. Lietuvoje neskaitantiems vaikams tuo metu jokių knygų leidžiama nebuvo. Po 1910 metų ėmė rastis knygos 3-7 metų pipirams. Kornejus Čiukovskis, kaip matome, jau susimąstė, kad galima rašyti ir dvejų metų mažyliams. Bet daugelis jo pastebėjimų puikiai tinka ir jaunesniems, 7-24 mėnesių vaikams, tiesiog jam dar buvo sunku priimti tokį mažą skaitytoją. O mes juk tam pasiruošę, ar ne, bičiuliai?

20 skaitymo mėnesių

Pasiruošę? O ką skaitysim? Kaip aš nustebau, kai ėmiausi vartyti lietuvių autorių poeziją vaikams. Tegu dabar jos negausu, bet prieš penkiasdešimt–keturiasdešimt metų ji buvo taip suklestėjusi, kad pripildė mūsų literatūros aukso fondą iki stogo. Ir ką? Beveik visi tie tekstai skirti jau mokyklą pradėjusiems lankyti žmogučiams. Sugrįžkime prie Kornejaus Čiukovskio – kokia, anot jo, turi būti poezija mažiesiems?

Kornejaus Čiukovskio priesakai vaikų poetams

Rašytojas pastebi, kad mažylius rimas ir ritmas domina daug labiau, nei prasmė. Kūdikiui rimas reikalingas ne dėl grožio, o kalbai palengvinti. Jam lengviau ištarti panašius garsus (pridursiu, kad lengviau ir įsiminti). Todėl kuo prasčiau jis kalba, tuo daugiau rimuoja. Net nekalbantis vaikutis godžiai klausosi liaudiškų dainelių ir žaidinimų. Klausydamas, kurdamas ir kartodamas rimuotes, jis lavina savo fonetinę klausą ir kalbos padargus. Be rimo, tai būtų vien sunkus ir nuobodus darbas. Būtent todėl gyvenimo pradžioje mes visi esame poetai, ir tik vėliau prabylame proza. Poezija šiame amžiuje yra natūralus raiškos būdas. Vaikai ne tik kalba, bet ir jaučia, mąsto poetiškai. Linksma, kad net visai mažutėliai kuria prasmingas rimuotų žodžių poras. Taip kiekvienam žodyje esančiam skiemeniui „ma“ jie ieško kitame žodyje atitinkančio skiemens „tė“. Nes juk jiems visi žodžiai vaikšto poromis, o mama neatskiriama nuo tėtės.

Taigi, ragina Čiukovskis, turime mokytis iš vaiko, kokia poezija jam reikalinga. Tai nereiškia pataikauti jo skoniui. Tai reiškia išsiaiškinti mažylio skonius ir poreikius, kad galėtume kūrybingai jį nukreipti, ugdyti, auklėti. Kitaip mūsų pastangos nueis niekais, nes vaikas reikalavo ir reikalaus štai šitaip parašytų štai tokių eilėraščių, o kitokių ir girdėti nenorės. Veiksmingos literatūrinės formos turi atitikti vaiko gebėjimus, suvokimo ir mąstymo ypatumus, būdingus konkrečiam amžiaus tarpsniui. Rašytojo žodžių teisingumu lengva įsitikinti – kiek daug vyresnių vaikų ir suaugusiųjų nemėgsta poezijos ar net apskritai literatūros, nes jiems buvo kemšami visiškai jų poreikių netenkinantys, nesuvokiami tekstai.

Čiukovskis suformulavo (o aš trumpai sukonspektavau) keturiolika priesakų poetams, rašantiems patiems mažiausiems:

Vaizdumas. Eilėraščiai turi būti grafiški, kad kiekvieną posmą ar net dvieilį būtų galima iliustruoti.
Greitas vaizdų keitimasis. Mažyliai suvokia ne tiek daiktų savybes, kiek jų judėjimą, veiksmus su jais. Todėl eiliuoto teksto siužete turi būti įvairovė, judesys, pokyčiai, kad ta pati iliustracija tiktų tik 5-6 eilutėms.
Lyriškumas. Visa ši žodinė tapyba turi būti lyriška. Vaikui nepakanka matyti sueiliuoto epizodo, jam reikia dainos ir šokio.
Nepastovus, kintantis ritmas. Bet kokie stambesni kūriniai mažyliui tiks tik tada, jei bus sudaryti iš virtinės lyrinių dainų, turinčių savo ritmą ir savo emocinį atspalvį.
Muzikalumas. Poezija mažyliams turi būti ypač daininga. Kai ir taip nuolatos tenka kovoti su priebalsiais, jų sangrūdos eilėraščiuose nedžiugina.
Rimavimas. Rimuoti žodžiai turi būti kuo arčiau vienas kito. Vaikai nesugeba taip ilgai kaip suaugę prisiminti ankstesnės eilutės pabaigos. Jie neišgirs rimo, jei eilutės išties ilgos.
Akcentai. Rimuoti žodžiai turi perteikti visos frazės esmę. Jie turi būti reikšminiai.
Pauzės. Kiekviena eilutė – atskiras organizmas, ji turi gyventi savo gyvenimą, todėl ilgesniems tekstams labiau tinka dvieiliai. Jokių vidinių pauzių vaikų poezijoje būti neturi, kad neiširtų melodija.
Epitetai. Negalima apkrauti eilėraščio būdvardžiais. Epitetai suvokiami tiems, kas jau gerai pažįsta daiktų pasaulį. Tai mažiesiems nebūdingos patirties, stebėjimo, tyrinėjimo rezultatas. Mažylį literatūroje traukia veiksmas, todėl eilėraščiui pritinka veiksmažodžiai, o ne būdvardžiai.
Metras. Vyraujantis metras turėtų būti chorėjas (kirčiuojamas kas antras skiemuo, eilutė pradedama kirčiuotu arba dviem nekirčiuotais skiemenimis).
Žaismingumas. Eilėraštis turi būti kartu ir žaidimas, nes vaikai žaidžia ne tik žaislais, bet ir garsais. Pavyzdžiui, dažnai mažylius linksmina žodžių kraipymas, bet tik tada, jei jie jau gerai įsisavino teisingas tų žodžių formas.
Kokybė. Mažiesiems skirtą poeziją ir suaugusieji turi suvokti kaip poeziją. Nors mažyliams reikia rašyti kitaip, bet literatūrinė jiems skirtų eilėraščių vertė matuojama remiantis tais pačiais kriterijais, galiojančiais visai poezijai. Negali prastas eilėraštis būti pakankamai geras vaikams.
Poetinis ugdymas. Vaikų poezijoje reikia ne tik taikytis prie vaiko, bet ir padėti jam prisitaikyti prie suaugusiųjų mąstymo bei suvokimo. Atsižvelgdami į mažylio gebėjimus, galime atsargiai naudoti vis sudėtingesnę poetinę formą, kad išmokytume jį suprasti rimtąją poeziją.
Rašytojas. Rašyti vaikams turėtų laimingi žmonės.

Pamąstykime, bičiuliai, kokio lietuvių poeto eilėraščiai geriausiai atitinka šiuos priesakus?

Kostas Kubilinskas

Matyt, ne vien iš inercijos jau kelios vaikų kartos „ieško batų“ ir džiaugiasi, klausydamos, kur „stuksena geniai“. Kostas Kubilinskas, pripažintas vaikų literatūros klasikas, kurio net trys knygos įtrauktos į reikšmingiausių lietuvių autorių vaikų knygų šimtuką, nebuvo nei laimingas, nei labai doras žmogus. Tad išties tenka gerai pagalvoti, ar norime jo poeziją įsileisti į savo namus. Mes įsileidome, ir aš jau pasakojau, kodėl.

Na, o jei poeto gyvenimas ir vertybės kelia daug abejonių, tai poetinės formos meistriškas parinkimas išties pagirtinas. Vaikus patraukia trumpos rimuotos eilutės, ekspresyvus veiksmas, žaismingumas ir gyva kalba.

Buvo išleista daugybė K. Kubilinsko knygų. Geriausiai žinomos jo eiliuotos pasakos, bet mažiesiems mūsų skaitytojams labiau tinka trumpi eilėraščiai. Ir čia mes susiduriame su dilema: ar rinktis šiuolaikinius, gana negausius, leidimus, ar gerokai pilnesnius, dažnai puikiai iliustruotus senus leidimus, kuriuose daug nemalonių, deklaratyvių programinių tekstų.

Mūsų pagrindinė K. Kubilinsko knyga – 2013 metais „Nieko rimto“ išleistas rinkinys „Debesėlių tiltas“, ir tik jei pritrūkstu kokio iš vaikystės atmenamo eilėraštuko, atsiverčiu senesnius rinkinius. „Debesėlių tilte“ atrinkti eilėraščiai apie mažus vaikų nuotykius bežaidžiant, dirbant dienos darbus, stebint aplinką. Dažnai apžaidžiami iš tautosakos paimti motyvai ar imituojamos liaudiškos intonacijos:

Šarka raitė

Beržo tošį,

Šarka kaitė

Grikių košę.

Knygelę dailiai iliustravo Marija Smirnovaitė. Nors nesu didelė šios dailininkės gerbėja, bet „Debesėlių tiltas“ man labai gražus.

K. Kubilinsko knygos „Debesėlių tiltas“ („Nieko rimto“, 2013) atvartas

Aišku, prie šių eilėraštukų dar norisi pridėti „Mano batai buvo du“, „Eglutę“, spalvų ciklą, eiliuotus ratelius bei daineles. Ieškokime jų čia:

Kostas Kubilinskas. Debesėlių tiltas. Dail. Marija Smirnovaitė. Nieko rimto, 2013. 72 psl.
Kostas Kubilinskas. Mano batai buvo du: eilėraščiai, mįslės vaikams. Dail. Algė Varnaitė. Vaga, 1999. 116 psl.
Kostas Kubilinskas. Zuikio baravykai; Linksmas ratelis // Kostas Kubilinskas. Gintarėliai. Dail. Albina Makūnaitė. Vaga, 1969 (1974). 159 psl.
Kostas Kubilinskas. Riešutėliai. Dail. Laima Barisaitė. Valstybinis leidybos centras, 1995. 23 psl.
Kostas Kubilinskas. Vai tu Martynai:
Kostas Kubilinskas. Vai tu Martynai: rateliai-žaidimai. Dail. Alina Meškauskaitė. Vaga, 1969. 20 psl.
Kostas Kubilinskas. Vai tu Martynai: rateliai-žaidimai (serija „Vyturiukas“). Dail. Lelija Bičiūnaitė. Vaga, 1977. 23 psl.
Kostas Kubilinskas. Mano spalvos:
Kostas Kubilinskas. Mano spalvos. Dail. Sigutė Valiuvienė. Vaga, 1976. 24 psl.
Kostas Kubilinskas. Mano spalvos. Dail. Živilė Žviliūtė. Žara, 2004. 20 psl.

Vykęs rinkinys „Mano batai buvo du“. Jo viršelis kiek apgaulingas – viduje viskas daug ramiau ir subtiliau. Gerai parinkti tekstai. Dalį jų galima rasti ir „Debesėlių tilte“, bet čia dar yra spalvų, skaičių, grybų ciklai (kurie parūps, kai mažylis paūgės).

K. Kubilinsko knygos „Mano batai buvo du“ („Vaga“, 1999) atvartas

Kartais tenka atsiversti ir seno leidimo knygas. Aš pasirinkau 1974 metų „Gintarėlius“, mat juose yra tikrai puikių tekstų mažiesiems (skyriai „Zuikio baravykai“ bei „Linksmas ratelis“). Tuo pat metu ten yra tiesiog klaikių medinių santvarkos pašlovinimų. Ši knyga gali gyventi stalčiuje ir laukti, kol mamai ar tėčiui prireiks naujo eilėraščio:

K. Kubilinsko knygos „Gintarėliai“ („Vaga“, 1974) atvartas

Arba dainelės:

K. Kubilinsko knygos „Gintarėliai“ („Vaga“, 1974) atvartas

Albinos Makūnaitės iliustracijas, aišku, irgi galima mažiesiems parodyti. Jos tokios dekoratyvios, ryškių, grynų spalvų, nors Rimtauto Gibavičiaus iliustracijos „Gintarėliams“ (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961), man regis, įdomesnės. Bet – dėmesio! – tų leidimų turinys labai smarkiai skiriasi, ir senesniame nėra visų šių mielų eilėraščių bei dainelių patiems mažiausiems.

Kūrinių tokiems pipirams galima ieškoti ir plonuose rinkinėliuose: „Riešutėliai“, „Vai tu Martynai“, „Mano spalvos“. Apie spalvų ciklą jau rašiau, o štai „Riešutėlių“ dar nerodžiau. Laimos Barisaitės piešiniai prie šios knygelės dera ir puikiai perteikia nuotaiką. Štai kaip iliustruotas geriausias visų laikų didaktinis eilėraštis mamoms:

K. Kubilinsko knygos „Riešutėliai“ („Valstybinis leidybos centras“, 1995) atvartas

Tiesa, daugumą eilėraščių iš šios knygelės rasime jau vartytuose rinkiniuose. Nebus naujiena ir ratelis „Vai tu Martynai“ iš to paties pavadinimo knygelių, bet Martynui draugiją palaiko dar vienas tekstas. „Paukštininke būsiu“ – ne toks populiarus K. Kubilinsko eilėraštis–ratelis, tačiau labai šaunus, žaismingai pasakojantis apie skirtingų paukščių balsus. Šiuos ratelius galima rinktis skaityti su Alinos Meškauskaitės arba Lelijos Bičiūnaitės iliustracijomis:

K. Kubilinsko knygos „Vai tu Martynai“ („Vaga“, 1969) atvartas

K. Kubilinsko knygos „Vai tu Martynai“ („Vaga“, 1977) atvartas

K. Kubilinskas apskritai yra sukūręs nemažai pažintinių tekstų, pasakojančių, kaip gyvūnai šneka, kokį būstą stato, aptariančių skirtingas profesijas, mokančių pažinti spalvas, skaičius ar raides. Vienas iš tokių eilėraščių – „Pam pam puri“, įtrauktas ir į „Debesėlių tiltą“, buvo išleistas atskira knygele. Gražūs paukščiai čia lizdus suka:

K. Kubilinsko knygos „Pam pam puri“ („Džiugas“, 1995) atvartas

Tokiomis paveikslėlių knygelėmis yra virtę keli K. Kubilinsko eilėraščiai. Deja, naujausi leidimai gąsdina garsais.

Kostas Kubilinskas. Pam pam puri: ratelis-žaidimas. Dail. Vilius Antanas Jurkūnas. Džiugas, 1995. 8 psl.
Kostas Kubilinskas. Darbininkai:
Kostas Kubilinskas. Darbininkai: ratelis-žaidimas. Muz. Vytautas Paltanavičius. Dail. Taida Balčiūnienė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1964. 22 psl.
Kostas Kubilinskas. Darbininkai: ratelis-žaidimas. Muz. Vytautas Paltanavičius. Dail. Taida Balčiūnienė. Vaga, 1969 (1974, 1976, 1982). 22 psl.
Kostas Kubilinskas. Vai tu, Martynai. Dail. Lelija Bičiūnaitė. Alma littera, 2014. 14 psl.
Kostas Kubilinskas. Mano batai buvo du. Dail. Agnė Nananai. Alma littera, 2016. 10 psl.

Pažvelkime į puikiai Taidos Balčiūnienės iliustruotą knygelę apie senąsias profesijas ir darbus:

K. Kubilinsko knygos „Darbininkai“ („Vaga“, 1982) atvartas

Gal mažyliui ir nelabai aktualu, kaip audžia, žlugtą velėja ar šieną grėbia, bet knygelė labai žaisminga (tik poną norisi išcenzūruoti). Rasti aktualių tekstų miesto vaikiui, ypač visai nedideliam, labai nelengva. Tad ir toliau žaidžiame žirgelius, karvytes, oželius. Visi jie triukšmauja knygelėje „Vai tu, Martynai“. Iliustracijos šiai knygelei paimtos iš jau minėto 1977 metų leidimo, tad gerai pažįstamos:

K. Kubilinsko knygos „Vai tu, Martynai“ („Alma littera“, 2014) atvartas

O štai knygelei „Mano batai buvo du“ Agnė Nananai sukūrė visiškai naujas iliustracijas. Dailininkė sumanė paversti eilėraštuką smagiomis slėpynėmis:

K. Kubilinsko knygos „Mano batai buvo du“ („Alma littera“, 2016) atvartas

Na, o jei tokia klasika jūsų namams, bičiuliai, netinka, galime prisiminti kitokią.

Vytė Nemunėlis

Bernardas Brazdžionis, tautinių, krikščioniškų pažiūrų rašytojas, vaikams kūrė slėpdamasis po Vytės Nemunėlio vardu. Jo tekstai į jokius šimtukus nepateko, bet „Meškiuką Rudnosiuką“ žino tikrai daugelis. O be neklaužados meškiuko, išleista dar virš dvidešimties Vytės Nemunėlio knygelių. Daugelį tų tekstų galėtume pavadinti jau senstelėjusiais, bet tarp jų galima rasti ir perliukų. Štai vaikas iš kaladėlių pastatė namą:

Durys eit į vidų kviečia,

Kaminas iš tolo šviečia.

Toks geras namas, nei per aukštas, nei per žemas, viskas telpa, net šuniukas:

Netelpa tik uodegytė... –

Kur ją dėti, kas daryti?..

O kur dar dainelė apie uodą, numynusį vilkui koją? Kur smalsūs kiškiai? Žodžiu, mažutėlius yra kuo palinksminti. Gaila tik, kad rašytojo knygos buvo leidžiamos nelabai dailiai, yra vos kelios geriau pavykusios. Į mažylio lentynėlę rinkčiausi:

Vytė Nemunėlis. Kur gyvena mėnulis. Dail. Laima Barisaitė. Džiugas, 2002. 28 psl.
Vytė Nemunėlis. Šimtą metų aš gyvensiu (serija „33 eilėraščiai“). Sud. Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė. Dail. Rimvydas Kepežinskas. Gimtasis žodis, 2006. 53 psl.

Plonais viršeliais išleistą didelio formato knygelę „Kur gyvena mėnulis“ iliustravo Laima Barisaitė:

Vytės Nemunėlio knygos „Kur gyvena mėnulis“ („Džiugas“, 2002) atvartas

O štai „33 eilėraščių“ serijos knygelę, skirtą Bernardui Brazdžioniui, papuošė Rimvydas Kepežinskas. Šis rinkinukas atrodo daug įdomiau:

Kazys Jakubėnas

Kazys Jakubėnas irgi vienas iš pirmųjų Lietuvoje ėmėsi rašyti labai mažiems vaikams. Tikriausiai daugelis pamena jo „Abėcėlę“ ikimokyklinukams (įtrauktą į šimtuką), bet rašytojas yra sukūręs eilėraštukų net ir mažesniems. Dar tarpukariu pasirodė jo „Riešutėliai“, „Čyru–vyru“, „Du gaideliai giesmininkai“, „Bus pavasarėlis“. Tekstai čia paprastučiai, bet mieli, dainingi (nors „kregždė“ ir stringa gerklėje):

– Vyt-vyt-vyt!

Tu, kregždyt,

Ar lietutis

Greit ims lyt?

– Kai Dundulis

Sudundės,

Tai lietutis

Lyt pradės.

1971 metais „Čyru–vyru“ eilėraščius nuostabiai iliustravo Domicelė Tarabildienė, bet jie buvo sudėti į rinkinį „Šimtas vyturėlių“ ir įrėminti ideologiškai aniems laikams subalansuotais tekstais apie plačiąją tėvynę bei pionierius. Nereikia apsigauti: K. Jakubėnas nebuvo tarybinis veikėjas, jis neįtiko nei vienai valdžiai, tad „Vyturėliai“ tiesiog tapo laikmečio auka, kaip ir jų be laiko pražuvęs autorius.

K. Jakubėno knygos „Šimtas vyturėlių“ („Vaga“, 1971) atvartas

Na, o jei tokia graži, bet ideologiškai nelygi knygelė lentynoje nedera, yra dar įspūdingai atrodantis vėlesniais laikais išleistas rinkinukas iš jau minėtos „33 eilėraščių“ serijos. Tą seriją galima tiesiog kolekcionuoti ir džiaugtis. Tinka ir vaikams skaityti, ir kambariui puošti (bet geriau skaityti!).

K. Jakubėno knygos „Kas kiemely daros“ („Gimtasis žodis“, 2003) atvartas

Taigi, K. Jakubėno eilėraščių mažiesiems ieškosime šiose knygose:

Kazys Jakubėnas. Šimtas vyturėlių. Dail. Domicelė Tarabildienė. Vaga, 1971 (1977). 104 psl.
Kazys Jakubėnas. Kas kiemely daros (serija „33 eilėraščiai“). Sud. Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė. Dail. Sigutė Chlebinskaitė. Gimtasis žodis, 2003. 60 psl.

Juozas Nekrošius

Toliau slinkdami laiko juosta, sutiksime Juozą Nekrošių. Anokia čia poezija, sakysite prisiminę „Gero elgesio abėcėlę“ ar kokį kitą jo taikomojo eiliavimo pavyzdį, šiandien randamą knygynuose. Tačiau yra ir įdomesnių šio poeto kūrinių. Patiems mažiausiems kadais buvo išleisti rinkinėliai „Baltas ėriukas“ ir „Vyturio lizdas“, o kiek vyresniems skirta knygelė „Keturi žodžiai“ anuomet sulaukė milžiniško pasisekimo. Nenuostabu – vaikų poezijos gramatiką poetas puikiai išmanė:

Kibirus, vandens pripiltus,

Nešė vėjas Vaivos tiltais.

Bet už debesies užkliuvo –

Keberiokšt – vargšelis griuvo.

Ir dabar iš debesų

Lyja lyja – net baisu.

Taigi, mažutėliams eilėraštukų galima ieškoti:

Juozas Nekrošius. Baltas ėriukas:
Juozas Nekrošius. Baltas ėriukas. Dail. Lidija Glinskienė. Vaga, 1971. 28 psl.
Juozas Nekrošius. Baltas ėriukas. Dail. Lidija Glinskienė. Alka, 2005. 29 psl.
Juozas Nekrošius. Vyturio lizdas. Dail. Rasa Dočkutė. Vaga, 1974. 32 psl.
Juozas Nekrošius. Keturi žodžiai:
Juozas Nekrošius. Keturi žodžiai. Dail. Rimvydas Kepežinskas. Vaga, 1982. 79 psl.
Juozas Nekrošius. Keturi žodžiai. Dail. Taida Balčiūnaitė. Vyturys, 1985. 79 psl.

Parodysiu tik vieną iš šių knygelių – Taidos Balčiūnaitės (ne Balčiūnienės) iliustruotus „Keturis žodžius“:

J. Nekrošiaus knygos „Keturi žodžiai“ („Vyturys“, 1985) atvartas

Knygelės gražios, tik nepamirškime, kad tarybiniais metais leistuose poezijos rinkiniuose beveik neišvengiami politiniai reveransai. Nors būta ir tokių poetų, kuriems geriau sekėsi apeiti tas taisykles.

Martynas Vainilaitis

Net ir anais laikais leistose Martyno Vainilaičio knygose plyti šviesus, paslaptingas, pasakiškas ir visiškai apolitiškas vaiko pasaulis. Nenuostabu, kad net trys rašytojo knygos įtrauktos į reikšmingiausių lietuvių autorių vaikų knygų šimtuką.

Mažiesiems skaitytojams galėtų tikti linksmiausia ir žaismingiausia poeto knygelė „Juokų maišelis“. Prisipažinsiu, tai mėgstamiausia mano ankstyvos vaikystės knyga: skaityta, nešiota, po pagalve laikyta. Pamenu, kai poetas atvažiavo į mūsų mokyklą, ir aš džiugiai atšuoliavau su ta knygele autografo, mokytoja mane iš eilės išvijo, nes „gėda tokią nušiurusią knygą rodyti“. Et!

„Juokų maišelis“ buvo perleistas jau ir mūsų amžiuje su Rimanto Rolios iliustracijomis. Bet gal dėl vaikystės sentimentų, gal dėl to, kad nesu Rimanto Rolios talento gerbėja, man mielesnė Zenono Šteinio iliustruota knygelė. Tie piešiniai labai gyvi, pilni judesio, užkabinantys:

M. Vainilaičio knygos „Juokų maišelis“ („Vaga“, 1983) atvartas

Nors ir R. Rolia sukūrė įdomų pasaulį:

M. Vainilaičio knygos „Juokų maišelis“ („Kronta“, 2006) atvartas

Tiesa, į šiuos du maišelius sukrauti dalykai gerokai skiriasi. Į 2006 metų knygą sudėti beveik visi 1983 metais publikuoti eilėraščiai, o po to pridėta antra tiek iš kitų šaltinių surinktų. Gaila, kad nebeliko vaikystėje mane taip stebinusio „Telefono ir sifono“. Tiesa, jį galima rasti knygoje „Mano volungėlė“, kur „Juokų maišelis“, matyt, pasirodė pirmą kartą kaip atskiras rinktinės skyrius. Aišku, šis „Maišelis“ dar kitoks. O ir 2002 metais perleista „Mano volungėlė“ gana smarkiai skiriasi nuo 1975 metų knygos. Žodžiu, pasirinkimas platus ir painus:

Martynas Vainilaitis. Juokų maišelis:
Martynas Vainilaitis. Juokų maišelis (serija „Vyturiukas“). Dail. Zenonas Šteinys. Vaga, 1983. 37 psl.
Martynas Vainilaitis. Juokų maišelis. Dail. Rimantas Rolia. Kronta, 2006. 104 psl.
Martynas Vainilaitis. Mano volungėlė:
Martynas Vainilaitis. Mano volungėlė. Dail. Laima Barisaitė. Vaga, 1975 (1982). 127 psl.
Martynas Vainilaitis. Mano volungėlė. Dail. Laima Barisaitė. Žara, 2002. 104 psl.

L. Barisaitės iliustruota „Volungėlė“ labai spalvinga:

M. Vainilaičio knygos „Mano volungėlė“ („Žara“, 2002) atvartas

Tačiau stebina, jog iliustracijų stilius, ryškumas, spalvingumas labai nevienodi, ir knyga atrodo kiek chaotiškai. Kita vertus, juk ji tokia ir yra – sulipdyta iš kelių rinkinių, tad čia ir eiliuotos pasakaitės, ir visai trumpučiai posmai mažiesiems. Bet skambių, džiugių eilių tikrai užtenka:

Puku puku – du ežiai,

Du ežiai kaip garvežiai.

Puku puku – per kelmyną

Pas barsuką, pas kaimyną.

– Ei, kaimyne, kelk iš miego,

Nebėra šilely sniego!

Anzelmas Matutis

Kitas vaikystėje mane žavėjęs poetas buvo Anzelmas Matutis. Jis – toks tikras miško gyventojas ir rašė apie girios žvėris, paukščius, medžius. Į šimtuką irgi pakliuvo jo miškinės knygelės: „Girios televizorius“ bei „Margaspalvė genio kalvė“, bet šios skirtos truputį augesniems skaitytojams. Posmai patiems mažiausiems sudėti Matučio „Milžinų šaukšte“. Čia taip pat daug lyriškų gamtos pasakėlių, o prie jų mažutės istorijos apie vaikų žaidimus ar išmintingus pastebėjimus:

Suradau

Mamytės dažą –

Juodą, juodą

Ir nemažą!

Brūkšt!

Užrėžtas

Vienas ūsas!

Tuoj aš būsiu...

Troleibusas!

Beje, „Milžinų šaukštas“ su Kastyčio Juodikaičio iliustracijomis man vis dar regisi viena iš gražiausiai išleistų poezijos knygų vaikams. Gal tai irgi sentimentai, bet čia mane žavi viskas: formatas, maketas, piešiniai:

A. Matučio knygos „Milžinų šaukštas“ („Šviesa“, 1982) atvartas

Tiesa, būna, kad net gražiausios poezijos knygos taip ir neprisibeldžia į mūsų kasdienius skaitymus, nes paprasčiausiai neaišku, kaip jas skaityti. Vieną eilėraštį? Bet jis toks trumpas! Vaikas dar nesuprato, kad skaitome, o jau pabaiga. Kelis eilėraščius iš eilės? Bet jie skirtingų nuotaikų, skirtingo ritmo – tik susiraizgo, susimala į vieną nebeatmenamą gumulą. Eilėraštį prieš paveikslėlių knygelę? Nustelbs... Išties, geriausia būtų ne skaityti, o iš atminties padeklamuoti prie mūsų patyrimų derantį tekstą. Tik kaip tiek prisiminti? Štai ir sukamės, kaip mokame, deriname poeziją prie savo dienos ritmo, kuriame naujus ritualus. Tam praverčia kita A. Matučio knyga: „Dvylikos svečių lauktuvės“, kur surašyti eilėraščiai kiekvienai metų dienai, skaitytini kad ir atsibudus ar prieš keliaujant į lauką:

A. Matučio knygos „Dvylikos svečių lauktuvės“ („Vaga“, 1984) atvartas

Gaila, kad ne viskas šioje knygoje tinka patiems mažiausiems skaitytojams. Jiems gražių tekstų galima rasti paveikslėlių knygelėje „Žirgelio namai“ bei rinktinėje „Tai margumai genelio“.

Anzelmas Matutis. Milžinų šaukštas. Dail. Kastytis Juodikaitis. Šviesa, 1978 (1982). 56 psl.
Anzelmas Matutis. Tai margumai genelio. Dail. Rasa Dočkutė. Vaga, 1983. 103 psl.
Anzelmas Matutis. Dvylikos svečių lauktuvės. Dail. Albina Makūnaitė. Vaga, 1984. 176 psl.
Anzelmas Matutis. Žirgelio namai. Dail. Feličija Avram. Vaga, 1985. 26 psl.

„Žirgelio namai“ – jau visa poemėlė, pasakojanti apie tai, kur gyvena skirtingi gyvūnai:

A. Matučio knygos „Žirgelio namai“ („Vaga“, 1985) atvartas

O knygelė „Tai margumai genelio“ išties marga. Čia ir augesniems skirti kūriniai: eiliuota pasaka, vieno personažo jungiamas eilėraščių ciklas, keistoka poemėlė. Bet telpa ir mažiesiems puikiai tinkantis eilėraščių pluoštas, kur išradingai apžaidžiamos liaudies dainelės, garsų pamėgdžiojimai, skaičiuotės, žaidinimai. Visas skyrius skirtas autorinėms greitakalbėms, skaičiuotėms, mįslėms ir pasakoms be galo. O kur dar baisiai išradinga abėcėlė, čia kiekvienai raidei paskirti du posmai: vienas aptariantis grafinį raidės pavidalą, o kitas akcentuojantis garsą:

H

TARP DVIEJŲ PUŠŲ

KARTELĖ...

STRYKT PER JĄ

GELSVA STIRNELĖ.

HAMAKAS PRIE HAMAKO.

HAMAKŲ DAUG PRIE TAKO...

VORELIS ČIA, MIŠKE,

SŪPUOJAS HAMAKE.

Sunkesni garsai dar įtvirtinami vieno posmo greitakalbėse.

Bičiuliai, gal jums atrodo, kad aš pamiršau, kokio amžiaus skaitytojams renku šią biblioteką, bet išties įvairiausias eiliuotas abėcėles patariama skaityti 12-24 mėnesių mažyliams. Tai labai tinka jų fonetinei klausai lavinti. Na, o mano Meškiuką šiame amžiuje ir pačios raidės labai domino. Žodžiu, jei sumanytumėte, aš rekomenduoju būtent šią abėcėlę ir visą „Genelį“. O dėl Rasos Dočkutės iliustracijų ši knyga bus viena keisčiausių ir originaliausių mažylio lentynoje:

A. Matučio knygos „Tai margumai genelio“ („Vaga“, 1983) atvartas

Violeta Palčinskaitė

Kad nebūtų taip keista, greta galima apgyvendinti bene populiariausią poezijos rinktinę vaikams, išleistą per paskutinius dešimtį metų – Violetos Palčinskaitės „Vaikų kambarį“. Savo dydžiu ir svoriu ši knyga nelabai tinka mažoms rankelėms. Tai greičiau tėvų knyga kasdieniams skaitymams su savo pipirais. Bet kaip gražiai ji išleista! Kiekvienas atvartas dailiai iliustruotas, kiekviename sava nuotaika ir spalvos, nors yra ir tęstinių siužetų. Kruopščiai parinktas formatas, popierius, šrifto dydis, daug erdvės. Aišku, Sigutės Ach piešiniai kuria nostalgiško žvilgsnio į pastelinę, idilišką vaikystę įspūdį, kuris kartais prislopina pašėliškas V. Palčinskaitės intonacijas:

– Oi, pūga, pūga, pūga,

Ką darei per dieną, ką?

– Aš praeiviams plaukus vėliau,

Skrybėles į viršų kėliau.

Kad atrodytų gražiau,

Dangų su žeme maišiau.

Bet tokia interpretacija irgi patraukli. Daug angelų, paukščių, sparnuotų žirgelių ir avyčių nuteikia svajingai:

V. Palčinskaitės knygos „Vaikų kambarys“ („Nieko rimto“, 2013) atvartas

Nors nepasakyčiau, kad čia labai daug eilėraščių, tinkamų mažiausiems. Net kai V. Palčinskaitė imasi eiliuoti tekstus kartoninėms knygelėms, jie būna kiek sudėtingesni, nei mums su K. Čiukovskiu norėtųsi...

V. Palčinskaitės knygos „Alkani peliukai“ („Egmont Lietuva“, 1999) atvartas

Ir visgi pamėginti verta. V. Palčinskaitė – puiki vaikų rašytoja, net kelios jos knygos įtrauktos į reikšmingiausių lietuvių autorių knygų šimtuką. Geriausi eilėraščiai iš tų premijuotų knygų atkeliavo į rinktinę „Vaikų kambarys“. Tad šįkart siūlau pavartyti:

Violeta Palčinskaitė. Vaikų kambarys. Dail. Sigutė Ach. Nieko rimto, 2013 (2014, 2017). 200 psl.
Violeta Palčinskaitė. Alkani peliukai. Dail. John Collins. Egmont Lietuva, 1999. 10 psl.
Violeta Palčinskaitė. Triušiukai žaidžia. Dail. John Collins. Egmont Lietuva, 1999. 10 psl.

Beje, skaityti šiuos eilėraščius norisi dar ir dėl to, kad juose daug miesto: senamiesčio gatvelių, parduotuvių vitrinų, stogų, troleibusų, fontanų, teatrų. Auginant vaikus mieste, šios temos daug artimesnės, nei vyturėlių giesmelės ar miško paslaptys. Kita vertus, gamtinės, liaudiškos temos neatskiriamos nuo liaudiškų intonacijų, kurios mažyliams irgi labai reikalingos. Jos intuityviai suprantamos ir natūraliai priimamos, per jas vaikai pajunta vidinius kalbos dėsningumus. Kaip pastebėjo K. Čiukovskis, tauta per šimtmečius savo dainomis ir pasakomis sukūrė idealius meninės bei pedagoginės sąveikos su vaiku metodus. Todėl rašant vaikams, būtina pirmiausia mokytis iš folkloro – mokytis suvokti kūrybos vaikams ypatumus, nors imituoti, kopijuoti tikrai neverta.

Sigitas Geda

Daugelis jau minėtų poetų mielai naudojo tautosakos elementus savo eilėraščiuose. Tačiau originaliausiai ją interpretavo ir perkūrė Sigitas Geda (dar vienas šimtukininkas mūsų sąraše). Jo knygose vaikams yra ištisi eksperimentinės tautosakos skyriai:

Balti vyšnių sodeliai,

Po tom vyšniom žirgeliai,

Daug žirgelių, daug šyvųjų

Miega visą vasarėlę.

Ši poezija ypatinga tuo, kad poetas ne tiek skolinosi liaudies išgrynintas formas, kiek siekė kurti vientisą kosmologinį lauką, išryškinti folklorinį pasaulėvaizdį, naudodamasis vaiko ir mitinio mąstymo panašumais. Kai eksperimentas pavykdavo, atsiverdavo naujos susikalbėjimo su vaikais galimybės, galimybės net su pačiais mažiausiais šnekėti apie būtį. Jau pirmojoje S. Gedos knygoje vaikams „Užmigę žirgeliai“ tai pastebima, bet labiausiai pajaučiama „Močiutės dainose“. Čia tautosakiniai elementai perkuriami taip, kad išryškėtų jų maginė, ritualinė prigimtis.

Kadangi visas šis pasaulis lipdomas ant alogizmų (kad ir būdingų mažyliui) karkaso, tikriausiai S. Gedos eilėraščius norėsis skaityti vyresniems pipirams. Tačiau tekstų muzikalumas, žaismingumas skatina išmėginti tokios poezijos galimybes net ir su pačiais mažiausiais. Juolab, kad vaikui visai nebūtina iškart viską suprasti. Jis auga, tobulėja, jam reikalingi iššūkiai. Sunkiau suprantami kūriniai tampa tokiais iššūkiais ir skatina vystymąsi. Na, o kiek paprastesnės struktūros eilėraščių, tegu ir ne tokių folklorinių, galima rasti knygelėje „Praniukas Pramaniūgas“.

Eilėraščiai iš šių knygų taip pat buvo įtraukti į stambesnes poezijos rinktines. „Močiutės dainos“ ir „Praniukas Pramaniūgas“ atsidūrė 2005 metais išleistose „Strazdelio dainose“, o „Užmigę žirgeliai“ pakliuvo į populiariąją „Baltąją varnelę“.

Sigitas Geda. Užmigę žirgeliai. Dail. Petras Repšys. Vaga, 1970. 34 psl.
Sigitas Geda. Praniukas Pramaniūgas: trumpi ir ilgi eilėraščiai. Dail. Rimvydas Kepežinskas. Vyturys, 1986. 39 psl.
Sigitas Geda. Močiutės dainos. Dail. Gintaras Gesevičius. Vyturys, 1991. 56 psl.
Sigitas Geda. Baltoji varnelė:
Sigitas Geda. Baltoji varnelė. Dail. Rasa Dočkutė. Vyturys, 1985. 175 psl.
Sigitas Geda. Baltoji varnelė (serija „Grigo Ratai“). Dail. Rasa Dočkutė. Alma littera, 2000. 168 psl.
Sigitas Geda. Baltoji varnelė. Dail. Rasa Dočkutė. Alma littera, 2015. 168 psl.
Sigitas Geda. Strazdelio dainos: vieno gyvenimo rinktinė. Dail. Rimantas Rolia. Kronta, 2005. 104 psl.

S. Gedai labai sekėsi su iliustratoriais, tad visos šios knygos pašėlusiai gražios. Puošia tekstus Petro Repšio nesvarūs žirgeliai, oželiai, žolynų pynės:

Puikiai Praniukui Pramaniūgui tinka greiti ir tikslūs R. Kepežinsko brūkšniai:

S. Gedos knygos „Praniukas Pramaniūgas“ („Vyturys“, 1986) atvartas

Gintaro Gesevičiaus iliustracijos „Močiutės dainoms“ apskritai perkelia į kažkokią paralelinę tikrovę, kurioje ir baugu, ir smalsu:

S. Gedos knygos „Močiutės dainos“ („Vyturys“, 1991) atvartas

Bet, regis, labiausiai S. Gedos eilėms tinka R. Dočkutės biomechaniniai sutvėrimai. Pasakojama, kad pats poetas ir paprašė šių keistų iliustracijų:

S. Gedos knygos „Baltoji varnelė“ („Vyturys“, 1985) atvartas

„Baltoji varnelė“ buvo kelis kartus perleista, ją iki šiol galima rasti knygynuose. Deja, „Alma littera“ knygą visiškai sudarkė: nebeliko visų spalvotų piešinių, puikiai papildančių S. Gedos tekstus. Taigi, vėlesni leidimai atrodo neužbaigti, blankūs. Belieka ieškoti kitų poeto knygų vaikams.

Bibliotekose dar ne iki galo suskaityta ir net kartais knygynuose randama rinktinė „Strazdelio dainos“ taip pat labai graži. Jau minėjau, kad R. Rolios stilius man nėra artimas, bet yra dvi jo iliustruotos knygos, be kurių neįsivaizduoju jokios bibliotekos. „Strazdelio dainos“ – viena iš jų.

S. Gedos knygos „Strazdelio dainos“ („Kronta“, 2005) atvartas

Sigitas Poškus

Iki šiol rašiau apie autorius, kurių kūryba yra tikrų tikriausia klasika, autorius, kurie debiutavo tarybiniais metais ar net tarpukariu. Tikriausiai, bičiuliai, jau susimąstėte, negi nėra geros naujesnės poezijos vaikams? Šiek tiek jos esama, bet patiems mažiausiems rašyti išties nelengva, todėl dažniausiai poetai kreipiasi į tokį neapibrėžtą abstraktų vaiką, eilėraščius kalantį pradinuką ar darželinuką, nesukdami sau galvos dėl jo suvokimo, mąstymo ypatumų. Užtat jie puikiai įsivaizduoja ugdymo įstaigų poreikius ir gamina proginius eilėraščius. Deja, poezija tokiame katile retai randasi. Dažniau tai būna taikomasis eiliavimas, kurį K. Čiukovskis išvadino trūnėsiais, trukdančiais vaikams atrasti tikrą poeziją, gadinančiais meninį skonį ir skatinančiais aplaidų santykį su žodžiu.

Nuo primityvios rašliavos vaikus apsaugoti nori ir rašytojas Sigitas Poškus, debiutavęs jau po nepriklausomybės atgavimo ir manantis, kad mūsų vaikų literatūroje trūksta inovacijų. Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad S. Poškaus ieškojimai neretai artimi S. Gedos eksperimentams. Tai įvairiausios improvizacinės dainelės, besiremiančios tautosaka ir žaismingais alogizmais, tik be tokių kosminių užmojų. S. Poškui labiau rūpi žaidimas dėl žaidimo, jo kūryba kiek chuliganiška. Iš liaudies aruodo šis poetas skolinasi garsinius ornamentus, iš kurių lipdo ką užsimanęs. Tai išties labai tinka mažyliams, daug labiau besidomintiems skambesiu ir fonetiniais žaidimais, nei prasme.

Man labiausiai patinka S. Poškaus eilėraščių knyga „Amalgama“, bet ją skaityti verta truputį vyresniems, o štai mažyliams tikriausiai tiktų „Skaitinių“ serija, jei tik ją lengviau būtų rasti knygynuose ir bibliotekose. Deja, Klaipėdos universiteto leidykloje leidžiami kukliai apipavidalinti „kūrybos sąsiuviniai“ plačiau po Lietuvą nepasklinda. Tad galiu tik pasidžiaugti, kad gruodį „Odilė“ į didžiuosius knygynus ganytis paleido šauniai V. Ajausko iliustruotą S. Poškaus knygą „Šokanti karvė, arba Maišatynė“. Joje galima rasti eilėraščių, dainelių, vaidinimų ir didesniems, ir mažesniems skaitytojams.

Sigitas Poškus. Šokanti karvė, arba Maišatynė. Dail. Valentinas Ajauskas. Odilė, 2017. 128 psl.

S. Poškaus knygos „Šokanti karvė, arba Maišatynė“ („Odilė“, 2017) atvartas

Beje, daineles gal net atpažinsite. Jos dažnai skamba renginiuose vaikams, darželiuose ir mokyklose (tik paprastai atliekamos klaikiai, bet tai ne dainelių kaltė):

S. Poškaus knygos „Šokanti karvė, arba Maišatynė“ („Odilė“, 2017) atvartas

Padainuokime

Na, o jei prakalbome apie daineles... Vienas iš būdų susipažinti ir susidraugauti su poezija – ją dainuoti. Mažyliams talentingai sukurti tekstai paprastai prašyte prašosi išdainuojami, tad nuo seno poetų eilėms rašoma muzika. Pavyzdžiui, Vytės Nemunėlio, Kazio Jakubėno eilėraščius dainuoti galima iš 1937 metais pirmą kartą pasirodžiusios (1990 metais perleistos) Jadvygos Čiurlionytės knygelės „30 dainelių mažiems vaikams“. Sigito Gedos, Anzelmo Matučio eilėraščiai natomis užrašyti Algirdo Klovos „Dainų vaikams“ rinkinyje. Galima prisiminti ir partitūrų seriją „Mūsų mažiesiems“, leistą virš 20 metų. Panašių dainelių rinkinių išleista labai daug. Vien Kosto Kubilinsko tekstus dainelėmis vertė Vytautas Paltanavičius, Algirdas Klova, Balys Dvarionas, Kazio Jakubėno – Antanas Rekašius, Jadvyga Čiurlionytė, Elena Tolvaišienė, Juozo Nekrošiaus – Algimantas Raudonikis, Jonas Tamulionis, Martyno Vainilaičio – Algimantas Raudonikis, Vladas Švedas, Gediminas Storpirštis, Anzelmo Matučio – Dalia Kairaitytė, Valentinas Bagdonas, Laimutis Vilkončius, Violetos Palčinskaitės – Vytautas Barkauskas, Mikalojus Novikas, Žilvinas Ramanauskas, Sigito Gedos – Bronius Kutavičius, Vytautas Juozapaitis, Vytautas Kernagis, Sigito Poškaus – Rūta Budinavičienė, Aloyzas Žilys, pats Sigitas Poškus. Ir čia tik keli pavyzdžiai!

Jei natas skaityti nelabai sekasi, dainelių išmokti galima iš įrašų. Juolab, kad dabar nesunku rasti ir naujai išleistų albumų, ir senų įrašų iš vinilinių plokštelių. Tik kaip keistai šiandien skamba tie prieš 40 ar 50 metų įdainuoti eilėraštukai. Ir tekstai, ir aranžuotės, ir atlikimas tarsi iš kitos kultūros. Norite paragauti egzotikos? Maloniai prašom:

Mikalojus Novikas. M. Noviko dainos. Dainų tekstai: Martynas Vainilaitis, Albinas Bernotas et al. Dainuoja: Beatričė Grincevičiūtė. Groja: Halina Znaidzilauskaitė. Melodija, 1965. 1 pl.: 8 min. 19 s.
Antanas Rekašius. ABC: dainelės ir eilėraščiai. Dainų tekstai: Kazys Jakubėnas. Dainuoja: Beatričė Grincevičiūtė. Groja: Halina Znaidzilauskaitė. Melodija, 1972. 1 pl.: 48 min. 16 s.
Vladas Švedas. Šimtas vyturėlių: literatūrinis muzikinis montažas. Dainų tekstai: Martynas Vainilaitis, Kostas Kubilinskas, Justinas Marcinkevičius et al. Dainuoja: Gražina Apanavičiūtė, Kauno J. Naujalio vidurinės meno mokyklos vaikų choras. Groja: Gražina Ručytė, Andrius Krevnevičius et al. Melodija, 1972 (1974). 1 pl.: 48 min. 07 s.
Jurgis Gaižauskas. Kiškių išdaigos: muzikinė literatūrinė kompozicija vaikams. Dainų tekstai: Martynas Vainilaitis. Dainuoja: Regina Maciūtė. Groja: Skudučių Ansamblis, Jurgis Gaižauskas, Lina Naikelienė, Antanas Smolskus. Melodija, 1981. 1 pl.: 10 min. 22 s.

O kur šiuolaikiškiau skambančios dainelės pagal talentingų vaikų poetų žodžius? Aišku, „Teatriuko“ kraitėje. Ir kuo vėlesnis tas „Teatriukas“, tuo man labiau patinka. „Vaikų kambarys“, kur sudėtos Violetos Palčinskaitės žodžiams sukurtos dainos, – vienas iš mėgstamiausių Meškiuko albumų, o „Pūga“ rauna stogą! Pagal lietuvių poetų eiles sukurtos ir albumo „Vaikystės pusnys ir žiedai“ dainos. „Teatriukas“ taip pat įdainavo klasikinėms melodijoms pritaikytas lopšines, kurioms lietuviškus tekstus parašė Ramutė Skučaitė, Violeta Palčinskaitė, Vytautas Bložė, Gražina Kadžytė (ir nebereikia pačiai mėginti versti lopšinės iš „Porgio ir Besės“). Šis albumas priklauso „Teatriuko“ lopšinių ciklui, kurį užbaigia pačių aktorių ir jų bičiulių savo vaikams sukurtos „Lietuvių autorių lopšinės“. Gal šie kūriniai ir nevienodos kokybės, bet kartais taip puikiai atitinka mano patirtis, kaip joks kitas klasiko tekstas. Na, o jei labai norisi, galima rasti ir senesnių „Teatriuko“ albumų, kur karaliauja Juozas Erlickas, Violeta Palčinskaitė, Liutauras Degėsys, Martynas Vainilaitis ir kiti. Bet ten aranžuotės jau visai kitokios.

Teatriukas. Vaikų kambarys: dainelės su fonogramomis. Dainų tekstai: Violeta Palčinskaitė. Nieko rimto, 2013. 1 CD: 69 min. 02 sek.
Teatriukas. Vaikystės pusnys ir žiedai: muzikinis spektaklis. Dainų tekstai: Martynas Vainilaitis, Sigitas Geda, Violeta Palčinskaitė et al. Teatriukas; Kronta, 2007 (2008). 2 CD: 37 min. + 73 min.
Teatriukas. Lietuvių autorių lopšinės. Dainų tekstai: Ramutė Skučaitė, Liutauras Degėsys, Žilvinas Ramanauskas et al. Nieko rimto, 2008 (2011, 2012, 2015). 1 CD: 45 min. 4 sek.
Teatriukas. Klasikinės lopšinės. Dainų tekstai: Ramutė Skučaitė, Violeta Palčinskaitė, Vytautas Bložė et al. Muzikos aut.: Wolfgang Amadeus Mozart, Piotr Čaikovskij, George Gershwin et al. Nieko rimto, 2008 (2015). 1 CD: 42 min. 52 sek.

Kai kuriuos eilėraščius vaikams pasigavo ir išpopuliarino bardai. Puikiai visiems žinomos Vytauto Kernagio dainos pagal Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio eiles. Žinomos ir Olego Ditkovskio, Gedimino Storpirščio bei kitų atliekamos dainos. Dalis jų buvo sudėta į vieną albumą – „Stebuklų pilnas kambarys“. Vėliau išleista ir to paties pavadinimo knyga su tekstais bei akordais. Taigi, galima mėginti paieškoti melodijų čia:

Vytautas Kernagis. Baltojo Nieko dainelės:
Vytautas Kernagis. Baltojo Nieko dainelės. Dainų tekstai: Sigitas Geda. Groja: Vytautas Kernagis, Marijaus Šnaro vadovaujama instrumentinė grupė. Melodija, 1979 (1981, 1982). 1 pl.: 16 min.
Vytautas Kernagis. Baltojo Nieko dainelės. Dainų tekstai: Sigitas Geda. Groja: Vytautas Kernagis, Marijaus Šnaro vadovaujama instrumentinė grupė. Čiki Piki, 2000 (Vytauto Kernagio fondas, 2006). 1 kasetė / 1 CD: 17 min. 14 s.
Stebuklų pilnas kambarys: bardų dainos vaikams. Sud. Gediminas Storpirštis. Dainų tekstai: Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius, Martynas Vainilaitis et al. Dainuoja: Aidas Giniotis, Vytautas Kernagis, Gediminas Storpirštis et al. Prior Musica, 2006. 1 CD: 36 min. 13 sek.

Taip, taip, ieškome tik melodijų – juk mažyliui gražiausi tėvų balsai, net jei tėvams meška visas keturias ausis numynė. Tad teoriškai tų melodijų galima ieškoti ir visokių pop chorų, vokalinių estradinių vaikų grupių ir kitokių stūmtraukių įrašuose. Bet, garbės žodis, nesinori. Linksmiau tų pasiutiškai rimtų aštunto dešimtmečio sopranų klausytis. O jei žinote kokį išties malonų klausai albumą, kur naudojama lietuvių vaikų poezija, pasidalinkit, gerai, bičiuliai?

Aš gi pasidalinsiu dar vienu pastebėjimu: net ir tikroms knygų kandims pabosta versti vieną eilėraščių knygą po kitos, kad atkapstytų porą skaitytojo amžių ir gudrumą atitinkančių tekstų. Et, manau, kad taip susiradus po poezijos rinktinę mažiems, augesniems ir paaugusiems – tai patogu būtų! Kaip man sekėsi ieškoti tokios knygos, parašysiu kitą sykį.

Dar nepavargote skaitydami? Rimtai? Tada maloniai kviečiu aplankyti kitus vaikų poezijos gerbėjus. Kol rašiau, platusis internetas man atnešė kelis įdomius pasakojimus. Pasirodo, jau prieš porą metų apie eiles vaikams, remdamasi tuo pačiu K. Čiukovskiu, rašė Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė. Jos straipsnyje galima rasti dar ilgesnį poetų sąrašą, kuris pravers mažyliui augant. Apie augesnius pipirus bei eilių skaitymą (dainavimą, vaidinimą ir piešimą) su jais papasakojo ir „Trys žirniai“. Ačiū jiems už atidumą poezijai!

Padėkoti noriu ir Eglei, be kurios nebūčiau pradėjusi pasakoti apie mažylių skaitinius. Taip pat Tylūnams ir jų puikiajai bibliotekai, kur nuolatos ką nors atrandu. Ačiū!

Ir iki pasimatymo!

Mažylio biblioteka (5): skambantis pasaulis

Fri, 02 Feb 2018 21:00:00 GMT

Jau supratote, bičiuliai, kad man geriausia pirmoji mažylio knyga yra liaudies dainas dainuojantys, kūdikėlius žaidinantys tėvai. Kodėl liaudies? Tokie kūrinėliai po kruopelę, po žodį surinkti ir sudėti, jų forma nugludinta, daugelio kartų patikrinta bei ištobulinta. Ir jei vyresniems skirtos dainos, pasakos, sakmės persmelktos anų laikų gyvenimo būdo bei vertybių, mažiesiems skirtoje „motinos poezijoje“ užtenka vietos tik mamos švelnumui ir meilei. Beje, ši liaudies kūryba nebūtinai turi būti iš mūsų krašto! Kodėl kartais nepakeliavus po Italiją, Olandiją ar Moldaviją?

Ados Skliutauskaitės iliustracijos knygai „Vaikystės rytmetėliai: latvių vaikų poezija“ (Vyturys, 1988) fragmentas

Aišku, būna, kad folkloras neatskiriamai suaugęs su kalba ir neišverčiamas. Bet būna ir paprastesnių kūrinių, vertėjų-stebukladarių ar tiesiog be galo gražių knygų, kurios prašyte prašosi į mažylio lentynėlę. Tegu jam pačiam nesvarbu, kurio krašto lopšinę tėtis šiandien patyliukais dainuoja, užtat tėčiui linksmiau kartais persikelti į kitą pasaulio galą, argi ne?

O šią kelionę pradėkime nuo Rusijos, nes pati gražiausia lietuviškai išleista liaudies dainų ir žaidinimų knyga yra „Vaivorykštė“, kurią iliustravo Jurijus Vasnecovas. Šis dailininkas nupiešė kelias panašias knygas, skirtas patiems mažiausiems skaitytojams. Teko girdėti, kad lietuviškai buvo pasirodę ir „Katutės“ («Ладушки»), bet jų tiražas jau seniai suskaitytas į skutelius, net pavartyti niekur neradau. Be šių grožybių, dar yra mažesnis rusų liaudies dainelių, priežodžių ir mįslių rinkinukas „Pabiručiai“. Pažvelkim:

Katutės: rusų liaudies pasakos ir dainelės. Dail. Jurijus Vasnecovas. Vert. Paulius Širvys. Vaga, 1967. 40 psl.
Vaivorykštė: rusų liaudies dainelės. Dail. Jurijus Vasnecovas. Vert. Stasė Budrytė. Vaga, 1974. 79 psl.
Pabiručiai: rusų liaudies dainelės, priežodžiai, mįslės. Sud. Irina Karnauchova. Dail. Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė. Vert. Irena Rudokienė. Vyturys, 1986. 32 psl.

1969 metais išleista „Vaivorykštė“ iškart tapo įvykiu ir šiandien laikoma vienu iš knyginės iliustracijos šedevrų. Dailininkas sukūrė labai dekoratyvius piešinius, permąstydamas rusų tautodailės tradicijas:

„Vaivorykštėje“ sudėti įvairūs rusų liaudies kūrinėliai mažiesiems. Ne tik žaidinimai ar lopšinės, bet ir kitokios dainelės, erzeklės, burtai, juokai, posakiai, palinkėjimai. Čia nepateikiamos dainelių melodijos ar žaidinimų aprašymai, tik žodžiai, tad reikia arba išmanyti rusų folklorą, arba tiesiog fantazuoti. Į lietuvių kalbą knyga buvo išversta 1974 metais. Stasės Budrytės vertimas nėra labai lygus: vietomis kūriniai suskamba įdomiau, vietomis liaudiškas gyvumas, intonacijos pametamos. Palyginkime:

«Радуга-дуга» («Детская литература», 1969)	„Vaivorykštė“ („Vaga“, 1974)
Пошёл котик на торжок,	Ėjo miestan katinėlis,
Купил котик пирожок,	Buvo turguj rainakėlis,
Пошёл котик на улочку,	Užu vieną pinigėlį
Купил котик булочку.	Pirko pyragėlį.
Самому ли есть,	Ar sušlamšti pačiam,
Либо Бореньке снесть?	Ar nešt Borenkai mažam?
Я и сам укушу	Atsikąsiu aš pats,
Да и Бореньке снесу.	Ir dar Borenkai užteks.

Kaip ir „Vaivorykštėje“ „Pabiručių“ knygelėje sudėtos lopšinės, vaikų dainelės, burtai ir visokie smulkūs liaudiški kūrinėliai. Tiesa, toji kūryba šiek tiek pritaikyta prie tuometinių realijų – vietoje kaimo ar kiemo išnyra... kolūkis! O paskui kolūkį atidarda ir traktoriai. Įdomu, kad vertėja Irena Rudokienė didelę dalį tų kolūkių vėl išmetė, ropes pavertė bajorėmis, o Raudonąją armiją – nespalvotais kavaleristais. Štai tokia jos estetinė ir pilietinė pozicija, štai tokie nematomi mūšiai vyko vaikų literatūroje. Deja, nors vertėja apvalė tekstą nuo apnašų, jai tik vietomis pavyko išsaugoti liaudiškas intonacijas ir rusišką egzotiką. Palyginkime:

«Рассыпушки» («Детская литература», 1969)	„Pabiručiai“ („Vyturys“, 1986)
Как у бабушки Арины	Žiūri, stebis Arina:
Расплясалась вся скотина.	Kas čia dedasi kieme?
Заиграли утки в дудки,	Ėmė antys dūdas pūsti,
Тараканы в барабаны.	Tarakonai būgnus mušti.
Коза в синем сарафане,	Net ožkelė išsipustė –
Во льняных платках,	Skarom daugianytėm,
В шерстяных чулках	Vilnų kojinytėm...
Так и пляшет,	Ir kad ims striksėti,
Ногой машет.	Kojele trepsėti!
Журавли пошли плясать,	Gervės irgi neišlaikė,
Долги ноги выставлять,	Šoko, trypė, kojas klaipė,
Серым хвостиком махать.	Uodegėles kraipė.

Na, ir dailininkė Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė per daug nesuko sau galvos dėl autentikos. Rusiškus marškinius, sarafanus, skaras paliko, bet visą buitį sušiuolaikino. Įdomu, kad originalios rusiško leidimo iliustracijos (dailininkė – Aleksandra Jakobson) buvo tiesiog puikios ir labiau atitiko tekstą. Gaila, kad jų buvo atsisakyta.

Kadangi versti dainuojamąją tautosaką išties nelengva, tokių knygų išleista gana nedaug. Daugiausia jų pasirodė tarybiniais metais, kai versti vaikų literatūrą iš socialistinių respublikų kalbų buvo politinis sprendimas (kaip anuomet sakydavo, leidžiama buvo ne literatūra, o geografija). Šiuose vertimuose stengtasi kartu ir pabrėžti kultūrinius ypatumus, ir parodyti sąjunginių kraštų bendrystę. Tad knygose spaliai, vėliavos, paradai būdavo supinami su klasikiniais to krašto kūriniais ir liaudies kūryba, kuri mus šiandien labiausiai domina. Taip gimė serija „Želmenėliai“:

Debesų dėdulė: armėnų vaikų poezija. Sud. Surenas Muradianas. Dail. Elena Lisauskienė. Vert. Juozas Nekrošius. Vaga, 1984. 49 psl.
Saulėgrąža ir saulė: baltarusių vaikų poezija. Sud. Pavlas Martinovičius. Dail. Elvyra Kriaučiūnaitė. Vert. Anzelmas Matutis. Vaga, 1984. 47 psl.
Kregždelė = Ласточка: rusų vaikų poezija. Sud. Lidija Aleksandrova, Vladimiras Aleksandrovas. Dail. Viktoras Šatunovas. Vert. Anzelmas Matutis et al. Vyturys, 1985. 113 psl.
Kalnų tulpės: kirgizų poetų eilėraščiai vaikams. Sud. Abzijus Kydyrovas. Dail. Elena Lisauskienė. Vert. Anzelmas Matutis. Vyturys, 1985. 48 psl.
Juodi ėriukai: turkmėnų vaikų poezija. Sud. ir vert. Ramutė Skučaitė. Dail. Loreta Pladienė. Vyturys, 1986. 70 psl.
Už kalnelio, už miškelio: ukrainiečių vaikų poezija. Sud. Bogdanas Čalas. Dail. Vida Norkutė. Vert. Petras Panavas. Vyturys, 1986. 64 psl.
Gandras virš vynuogynų: moldavų vaikų poezija. Sud. Konstantinas Dragomiras, Vasilė Romančiukas. Dail. Vytautas Jurkūnas jaun. Vert. Juozas Nekrošius. Vyturys, 1987. 47 psl.
Stepių aguonėlės: kazachų vaikų poezija. Sud. Kaldarbekas Naimanbajevas. Dail. Irena Guobienė. Vert. Alfredas Šimkus. Vyturys, 1987. 64 psl.
Mes iš Pamyro: tadžikų vaikų poezija. Sud. Narimantas Bakozadė. Dail. Sigita Kišonaitė. Vert. Ramutė Skučaitė. Vyturys, 1988. 48 psl.
Vaikystės rytmetėliai: latvių vaikų poezija. Sud. Evaldas Juchnevičius. Dail. Ada Skliutauskaitė. Vert. Sigitas Geda. Vyturys, 1988. 58 psl.
Berniukas ir jūra: estų vaikų poezija. Sud. Tyv Sandrak. Dail. Silvi Lyva. Vert. Anzelmas Matutis. Vyturys, 1989. 64 psl.

Pati storiausia „Želmenėlių“ knyga (ir vienintelė dvikalbė), „Kregždelė“, aišku, buvo skirta rusų vaikų poezijai. Ją gausiai iliustravo žinomas Vilniuje gyvenantis dailininkas Viktoras Šatunovas. Bet, man regis, būtent šis jo darbas nebuvo labai vykęs.

Užtat tekstai parinkti stiprūs, net šlubuojantis vertimas jų galutinai nesugadina. Tiesa, šie eilėraščiai skirti jau gerokai vyresniems vaikams, o liaudies kūrybos čia visai nedaug, vos pora tekstų:

Daug daugiau tautosakos ukrainiečių vaikų poezijos rinkinyje „Už kalnelio, už miškelio“. Ir iliustracijos linksmos: tapybiškos, egzotiškos (kol tarybiniai kiškiai neužšokuoja ant kalnelio).

Graži Ados Skliutauskaitės iliustruota latvių vaikų poezijos knyga „Vaikystės rytmetėliai“. Čia irgi gausiai paberta tautosakos kūrinių.

O ir parinkti poetų eilėraščiai skamba tuo pačiu ritmu. Štai, pavyzdžiui, koks liaudiškas Janio Rainio eilėraštis–mįslė:

Aukso sietelis

Aukso sietelis,

Sidabro gijos,

Deimanto sėklelės

Sijojamos.

Vasaros rytą

Laimužė vaikšto,

Po laukus sėja

Deimanto rasą.

Tas, kas pažiūri

Pro tą sietelį,

Regi pasaulį

Deimantais mirgant.

Aišku, tokį tekstą supras tik augesni vaikai, bet knygelėje esama ir dailių autorinių lopšinių.

Lengvesni tekstai surinkti iš estų kalbos verstoje knygelėje „Berniukas ir jūra“. Čia irgi įdėtos kelios liaudies dainelės, juokai, žaidinimai, pamėgdžiojimai.

Deja, dalis „Želmenėlių“ knygelių buvo verčiama iš tarpinės, rusų, kalbos. Ir tai, ko gero, geriausiai parodo prie serijos prisidėjusių žmonių požiūrį į tokį projektą bei paaiškina, kodėl šios knygelės netapo įvykiu. Pritrūko smalsumo, domesio, kruopštumo, nors dirbo tikri meistrai. Visgi parodysiu jums ir kelias iš rusų kalbos verstas knygeles – jos išties egzotiškos.

Štai armėnų tautosakos pavyzdžiai iš knygos „Debesų dedulė“:

Įdomūs moldavų (knyga „Gandras virš vynuogynų“) tekstai – su pašūkavimais, paūkavimais:

O kokia lopšinė graži:

Elnias atsargus

Pakelia ragus.

Tai ragų didumas! –

Tartum tankus krūmas.

Ant ragų galingų

Lopšys stebuklingas,

Šilkais siuvinėtas,

Išpuoštas, gėlėtas,

Dukrelei –

Vynuogių šakelei.

Berniukui –

Mažam skambaliukui.

Stebina kazachų vaikų poezijos knygelė „Stepių aguonėlė“. Ji ir pati dailiausia – iliustravo Irena Guobienė, ir žaisminga, ir egzotiška.

Tiesa, visai gali būti, kad tą egzotiką kūrė ne vien kazachai. Va, sklando gandai, kad poeto Džambulo Džabajevo apskritai niekada nebuvo. Tiesiog reikėjo ideologiškai tvirto senolio akyno, ir jis buvo sukurtas tariamų sekretorių bei kazachų kalbos nemokėjusių vertėjų. Tad nežinia, kieno tokia neįprasta daina skamba prie lopšio:

Tu, mažyli, užmigai,

O Džambulas dar ilgai

Skambins dombra kalnų klevo,

Pirštais liesdamas stygas.

Šiaip, anuomet neatsakingo „vertimo“ praktika (vertimas iš tarpinių kalbų, perkūrimas, interpretavimas, etc.) buvo paplitus. Gaila, kad net liaudies dainos, kur kiekvienas žodis aukso vertės, neišvengdavo tokio likimo. Vertėja Eugenija Stravinskienė atsiminimuose rašė, kaip gavo versti vengrų liaudies daineles vaikams: vyriausiasis redaktorius Jurgis Tornau atnešė vengrišką knygutę „Trys varniukai“ ir prisakė pasiėmus žodyną išversti. Stravinskienė vengriškai visiškai nekalbėjo, o privargusi su „Varniukais“ nusprendė niekada tos kalbos ir nesimokyti. Visgi knyga buvo sėkmingai išleista.

Galima prisiminti ir Sigitą Gedą, „vertųsi“ iš visų kalbų geriausiu atveju pagal kitų atliktą pažodinį vertimą. Kartais netikslumus kompensuodavo poetinis talentas, kartais – ne. Tiesa, iš latvių kalbos Geda, matyt, vertė rimtai, mat tuo kraštu domėjosi ir bendravo su latvių rašytojais. Net antroji jo išversta latvių liaudies dainų vaikams knyga, „Lekia mano žirgelis“, buvo dalis savotiško dialogo su latvių rašytoju Knuts Skujenieks, išvertusiu lietuvių dainas.

Taigi, dar kelios nuorodos į anuometinę literatūros geografiją, meškiukų bibliotekoje neturimą, nevartytą (pateikti arba lietuviškų leidimų, arba leidimų, iš kurių versta, viršeliai):

Trys varniukai: vengrų liaudies dainelės. Vert. Eugenija Kirmontaitė-Stravinskienė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. 39 psl.
Virė pelytė košelę: slovakų liaudies dainelės. Dail. Liudovitas Fula. Vert. Stasė Budrytė. Vaga, 1969. 21 psl.
Strazdas strazdelis: moldavų liaudies dainelės. Sud. Spiridonas Vangelis. Dail. Levas Tokmakovas. Vert. Jonas Jakštas. Vaga, 1978. 17 psl.
Kregždutė: armėnų liaudies dainelės. Sud. Artašesas Nazinjanas. Dail. Davidas Chaikinas. Vert. Petras Palilionis. Vaga, 1979. 16 psl.
Lekia mano žirgelis: latvių dainos. Dail. Kęstutis Grigaliūnas. Vert. Sigitas Geda. Vyturys, 1989. 142 psl.

Kad ir nevarčiau šių knygų, bet dailininkų vardai sako, jog jų būta gražių. Tad jei kur papuls, būtinai pasičiupsiu slovakų daineles su Ľudovít Fulla iliustracijomis:

Norėčiau ir moldavų dainelių, nes Levas Tokmakovas – ypatingo talento meistras:

Na, gerai, o ar anuomet mėginta vaikus supažindinti su kokiomis nors šalimis, nepriklausančiomis Rytų blokui? Truputį. Kažkodėl buvo mėgiama Škotija. Ir škotų liaudies dainelės buvo išleistos lietuviškai:

Nykštukas Vilis Vinkis: škotų liaudies dainelės. Dail. Levas Tokmakovas. Vert. Paulius Širvys. Vaga, 1964. 13 psl.

Tiesa, Paulius Širvys jas vertė iš Irinos Tokmakovos rusiško perpasakojimo. O iliustravo ir vėl Levas Tokmakovas. Štai, kaip tai atrodė rusiškame leidime:

Nepriklausomybės metais literatūros geografija iš esmės pasikeitė, bet kitų šalių liaudies dainų ir žaidinimų išleista dar mažiau. Paminėti galima:

Motulės Žąsies eilėraščiai: britų tautosaka vaikams. Dail. Aleksandra Jacovskytė. Vert. Violeta Palčinskaitė. Vaga, 1998. 87 psl.
JAV vaikų dainos. Sud. Algirdas Klova. Dail. Asta Puikienė. Vert. Birutė Marcinkevičiūtė. Kronta, 2002. 80 psl.
Italų vaikų dainos. Sud. ir vert. Daiva Kuklytė-Niccolini. Dail. Jurga Zaksė. Kronta, 2006. 76 psl. + 1 CD
My song = Mano daina: angliškos dainelės pradinių klasių mokiniams. Sud. ir vert. Daiva Niccolini. Dail. Edita Suchockytė. Šviesa, 2014. 36 psl. + 1 CD
Ten, lauke, miega avelė. Dail. Mies van Hout. Vert. Alma Karosaitė. Nieko rimto, 2015. 32 psl.
Ant didžiulės musmirės. Dail. Mies van Hout. Vert. Alma Karosaitė. Nieko rimto, 2015. 32 psl.

Ypatingos vertės čia – „Motulės Žąsies eilėraščiai“, su kuriais užaugo visas anglakalbis pasaulis. Išties, tai nei eilėraščiai, nei dainelės – tokios rimuotės, skanduotės, mėgtos ir vaikų, ir suaugusiųjų. Į „Motulės Žąsies“ rinkinukus atkeliaudavo ir liaudies kūryba, ir žymių poetų kūriniai. Kai kuriems buvo pritaikytos liaudiškos melodijos. Dabar didžiąją dalį šių rimuočių sudaro lopšinės, žaidimai, mįslės, abėcėlės, priežodžiai, erzeklės, skaičiuotės, būrimai. Pasižymi jos ekscentrišku britišku humoru, tad gal ne visada patiks lietuvių skaitytojui. Kita vertus, jei ritmas padeda išlaikyti kūdikio dėmesį, tai humoras, nonsensas, dinamika padeda jau vyresniam vaikeliui nemesti pasakojimo gijos.

Taip, nonsensas bei keisti personažų vardai, vietovių pavadinimai mažyliams nesuprantami, bet ne tik mūsų mažyliams. Britanijos vaikai lygiai taip pat nesupranta gausių archaizmų, nežino minimų senovinių įrankių, valgių, papročių. Jiems tai – žodžių magija, atvirumą pasauliui, smalsumą skatinančios paslaptys. Atsimenat, minėjau, kad sunkiau suvokiami kūriniai mažiesiems būtini, nes skatina protinį vystymąsi?

Versti folklorą sunku, versti be galo sodrias „Motulės Žąsies“ rimuotes ypatingai sunku. Violeta Palčinskaitė ilgai dirbo prie „Motulės Žąsies eilėraščių“ vertimo, stengėsi išsaugoti tekstą, sąskambius ir ritmiką (dažnai atitinkančią žaidinimo ar erzinimo logiką), bet tam turėjo paaukoti dalį prasmės, kuriamos per veikėjų vardus (kurių Palčinskaitė nevertė) ar kitas subtilybes. Visgi, vertėja nuveikė milžinišką darbą. Ir gaila, kad lietuviškai pasirodė tik vienas kuklus „Motulės Žąsies eilėraščių“ leidimas, atspaustas ant prastoko, gelstančio popieriaus, ir sunkiai vartomas dėl klijuoto bloko. Kokybiškos čia tik pilkais atspalviais žaidžiančios Aleksandros Jacovskytės iliustracijos.

Būtų puiku, jei tas vertimas vieną dieną būtų papildytas ir perleistas. O gal atsiras ir naujas vertimas? Juk tekstai išties labai žaismingi ir reikalingi, norint suprasti vaikų literatūros klasiką. Atskirų mėginimų versti vieną kitą rimuotę išties būta. Štai vienas pavyzdys:

„Motulės Žąsies eilėraščiai“. Vert. Živilė Samėnaitė // „Žirniukas“. Red. Albinas Jarusevičius. Šeima, 1993. 25 psl.

Palyginkime vertimus:

Raktas	Raktas
(vert. Violeta Palčinskaitė)	(vert. Živilė Samėnaitė)

Štai jums vienos karalystės raktas:	Štai jums karalystės raktas:
Toje karalystėje yra miestas.	Karalystėj miestas stūkso
Tame mieste yra senamiestis.	Tam mieste – maža gatvelė,
Tame senamiestyje yra gatvė.	Toj gatvelėj – kiemelis,
Toje gatvėje yra skersgatvis	Tam kiemelyje – namelis,
Tame skersgatvyje yra kiemas.	Tam namelyje – kertelė,
Tame kieme stovi namas.	Toj kertelėj – lovelė,
Tame name yra kambarys.	Toj lovelėje – krepšelis,
Tame kambary yra lova.	Tam krepšely – gėlės baltos.
Toje lovoje yra pintinė.
Toje pintinėje žydi gėlės.	Gėlės baltos, ar matai?!

Gėlės – pintinėje.	Gėlės – krepšelyje,
Pintinė – lovoje.	Krepšelis – ant lovos,
Lova – kambaryje.	Lova – kertelėje,
Kambarys – name.	Kertelė – name,
Namas – kieme.	Namas – gatvelėje,
Kiemas – skersgatvyje.	Gatvelė – mieste,
Skersgatvis – gatvėje.	Miestas – karalystėje.
Gatvė – senamiesty.	O štai tos karalystės raktas.
Senamiestis – mieste.
Miestas – karalystėje.	Raktas šitas – štai!

O štai jums šitos karalystės raktas.

Klasikinė kūrinio versija:

This Is The Key Of The Kingdom
("Mother Goose's Nursery Rhymes". Ed. by L. Edna Walter. A. & C. Black, 1922)

This is the key of the kingdom;
In that kingdom there is a city;
In that city there is a town;
In that town there is a street;
In that street there is a lane;
In that lane there is a yard;
In that yard there is a house;
In that house there is a room;
In that room there is a bed;
On that bed there is a basket;
In that basket there are some flowers.
Flowers in a basket, basket in the bed, bed in the room, room in the house,
house in the yard, yard in the lane, lane in the street, street in the town,
town in the city, city in the kingdom.

Kaip jau minėta, motulė Žąsis nesivargindavo išdainuoti savo rimuočių, tad rinkiniuose jos pateikiamos be melodijų. Melodijas (natas, gitaros akordus bei garso įrašus) kai kurioms iš jų galima rasti knygelėje „My Song = Mano daina“. Tai dvikalbė, neblogai iliustruota angliškų dainelių knyga, išleista ant nusikalstamai plono popieriaus. Joje surinkta 15 vaikų mėgstamų liaudies ir autorinių dainų, aprašyti jų atlikimo bei žaidimo variantai.

Kiek anksčiau buvo išleista ir kita dvikalbė angliškų dainelių knyga, tik joje sudėtos dainelės vien iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Neišsigąskite, nors knyga atrodo tikrai siaubingai, bet turinys geras. Surinktos lopšinės, juokų dainos, žaidimai, o taip pat kiti vaikų mėgstami kūrinėliai. Knygos sudarytojas Algirdas Klova daugelį dainų aprašė: papasakojo, kaip šios atsirado, ką reiškia jų žodžiai, kas ir kada jas dainuodavo, bei nurodė, kaip geriau tas daineles atlikti.

Deja, Birutės Marcinkevičiūtės vertimas, nors ir sklandus, bet ne visada tikslus, pasitaiko ir grubių vertimo klaidų (dievulėliau – bobtail = Bobio uodegėlė). Įdomu šį vertimą palyginti su tikslesniu, bet ne visada darniu Daivos Niccolini ("My Song") vertimu.

Skamba varpeliai	Din-di-lin varpeliai
(ištrauka, vert. Daiva Niccolini)	(ištrauka, vert. Birutė Marcinkevičiūtė)

Skriejam per pusnis rogutėmis sniegu,	Žvilga baltas sniegas – kelias ir laukai,
Mes per laukus vis čiuožiam, krykštaujam balsu.	Per pusnis sau riedam, krykštaujam linksmai.
Varpeliai arklio karčiuos skamba taip linksmai,	Ant Bobio uodegėlės varpelis „din-di-lin“,
Kaip nuostabu per sniegą lėkt, dainuoti su visais!	Vai, kaip linksma rogėm skrieti su daina tolyn.

Jingle Bells
(ištrauka, kaip pateikta knygoje "My Song")

Dashing through the snow
In a one-horse open sleigh,
Over the fields we go
Laughing all the way.
The bells on bobtail ring,
They make the spirits bright.
What fun it is to ride and sing
A sleighing song tonight!

Į abi minėtas knygeles panaši „Italų vaikų dainų“ knyga. Kaip ir „JAV vaikų dainos“, ji puikiai sudaryta, dainelės ir žaidimai aprašyti, paaiškinti. Yra čia puikių lopšinių, formulinių ir šventinių dainų, tinkamų net visai mažiems pipirams. Mėgstamiausia mūsų su Meškiuku dainelė yra kaip tik iš šios knygos, tai – „Meistro Jurgelio turguje“.

Tuo pat metu, vertimai tikslūs, bet ne visada sklandūs, mat italų dainas, kaip ir knygelėje "My Song", vertė Daiva Niccolini. Ir taip pat, kaip "My Song", ši knygelė gana gražiai iliustruota, bet išleista ant per daug plono popieriaus. Bene kompaktinei plokštelei su fonogramomis taupė? Šioji pridėta, bet nedžiugina.

Mūsų dainuojamąją geografiją paįvairina olandų vaikų rimuotės, kurias gana neseniai išleido „Nieko rimto“. Kaip ir „Motulės Žąsies eilėraščiai, šios rimuotės pateikiamos be melodijų, nors prašyte prašosi dainuojamos ar bent skanduojamos. Taip jau šie tekstai sudėlioti, tokia jų vidinė logika, nors Almos Karosaitės vertimai nėra skambūs. Negaliu palyginti pačių olandiškų rimuočių ir jų vertimų, bet man regis, kad verčiant visas grožis gerokai išbluko ir aptrupėjo. Liko tik išties linksmi piešiniai. Ypač žaismingos „Ten, lauke, miega avelė“ iliustracijos, kuriose mažasis skaitytojas lydi iš lapo į lapą keliaujančią pelytę. Šioji kiekviename atvarte vis kažką iškrečia ir nugvelbia sau trofėjų.

Galiniame priešlapyje ji sugrįžta į savo urvelį ir, išsidėliojusi visus radinius, susikuria jaukų kampelį.

Antroje knygelėje, „Ant didžiulės musmirės“, per puslapius keliauja voras. Ir nors iliustracijos tokios pat mielos, voro nuotykius sekti nebe taip įdomu.

Galėčiau paminėti dar porą knygelių, bet vienos vartyti neteko, o antroji mane šiurpina baisiais vaikiško pianino garsais. Na, meškiukų bibliotekos skaitytojai prašė rašyti apie viską... Ypač jei tas „viskas“ išleistas jau mūsų amžiuje. Ką gi, rašau – pasiruošę? (Tik nepamirškite užsikimšti ausų!)

Jolanta Sukovienė, Kristina Beliavskaja. Pasaulio tautų liaudies dainos vaikams. Vilniaus kolegija, Ciklonas, 2008. 56 psl.
Augo putins su šermukšniu. Sud. ir vert. Jolanta Vaišvilienė, Eirimas Velička. Dail. Dileta Vitkuvienė, Danguolė Žemaitytė. Alma littera, 2007. 16 psl.

Visi sveiki? Išties, ne tik vaikiškas pianinas, bet ir dainelių įrašai ar fonogramos iš pridėtų prie knygelių plokštelių nedžiugina. Nors mažučiai vaikeliai patys tų įrašų neklausys, bet ir tėvams nelabai linksma iš jų mokytis. Tad dabar pamaloninkime savo klausą: gerą skambesį ir visą kalną egzotiškų lopšinių galima rasti „Teatriuko“ repertuare:

Teatriukas. Pasaulio tautų lopšinės lietuviškai. Nieko rimto, 2009. 24 psl. + 1 CD: 45 min. 8 sek.

Teatriukas dainuoja lietuviškai, bet kartais norisi išgirsti pasaulio lopšines visomis pasaulio kalbomis. „Metronomo“ studijoje buvo sukurtas be galo gražus animacinių filmų ciklas „Pasaulio lopšinės“ («Колыбельные мира»):

Pirmuosius filmukus režisavo, ir piešė labai talentinga animacinių filmų kūrėja Jelizaveta Skvorcova, vėliau komanda išaugo, bet dauguma lopšinių padarytos tikrai išradingai, įdomiai, išlaikant pusiausvyrą tarp autorinės animacijos eksperimentų ir lengviau suprantamos komercinės audiovizualinės kalbos. 2013 metais 10 animuotų lopšinių buvo išleista DVD plokštelėje. O iš viso sukurta apie 60 animacinių filmų, kuriuos galima pamatyti oficialiame studijos „Metronom“ YouTube kanale. Nors dabar lopšinės papildytos įžangomis, pasakojančiomis apie skirtingas šalis, bet pačius filmukus galima žiūrėti nemokant jokių kalbų.

Aišku, iki dvejų metų vaikams nerekomenduojama leisti laiko prie ekranų. Bet nusprendus parodyti vaikui animacijos pasaulį, „Pasaulio lopšinės“ gali tapti gera pradžia. Ypač jei vaikas jau girdėjo, kaip tos lopšinės skamba.

Aš labai ieškojau gražaus albumo su pasaulio lopšinėmis ir skirtingų šalių vaikų folkloru tų šalių kalbomis. Deja, taip ir neradau, kas man išties patiktų ir klausytųsi nors perpus tiek maloniai kaip „Pasaulio tautų lopšinės lietuviškai“. Bet atskirų dainų galima pasirankioti iš „Putumayo Kids“ leidžiamų albumų, kurių jau yra virš 40.

„Putumayo Kids“ – tai pasaulio (world) muziką populiarinančios leidyklos „Putumayo“ padalinys, nuo 2002 metų sudarinėjantis teminius šio žanro rinkinius vaikams. Čia sukurtos kelios įdomios serijos: „Playground“ (pažintis su kitų kraštų muzika), „Dreamland“ (lopšinės ir atpalaiduojanti muzika), „Sing Along“ (kalbų mokymasis per dainas). Tinkamas vaikams dainas atrenka etnomuzikologai, pedagogai kuria pamokų planus, muzika integruojama į pasaulio pažinimo užsiėmimus – padalinyje vyksta rimtas darbas.

Taigi, „Putumayo Kids“ albumai labiausiai pravers jau augesniems vaikams ir kaip įkvėpimo šaltinis kūdikių tėvams, nors ir pačiam 18-24 mėnesių mažyliui jau gali būti įdomios tolimų kraštų dainos. Tad jei mama užkimo, lai lopšinės skamba iš garso plokštelių:

O kol neužmigote, bičiuliai, noriu paprašyti, kad dar padarytumėte vietos lentynoje. Jei jau šiandien pradėjome šneką apie eilėraščius vaikams, tai netrukus aš pasiūlysiu kelias lietuvių autorių poezijos knygas, kurios turėtų puikiai tikti patiems mažiausiems skaitytojams. Parinkti jas, kaip ir svečių šalių daineles, man padėjo Tylūnų šeimyna, sukaupusi bene gausiausią Kaune 1960-2000 metais leistų knygų biblioteką. Ačiū jiems! Ir iki pasimatymo!

Mažylio biblioteka (4): paveikslėlių knygos liaudies dainų motyvais

Thu, 18 Jan 2018 21:00:00 GMT

Kol mūsų mažasis skaitytojas yra labiau klausytojas, knygų paveikslėliai atrodo ne tokie ir svarbūs. Bet juk maždaug tarp 4 ir 12 mėnesių jis tampa kvalifikuotu žiūrėtoju. Gal po 20 metų ir neatmins, ką tokioje kūdikystėje matęs, bet grožio supratimas priklausys ir nuo to, kas anuomet mėgstamose knygelėse pleveno. Va todėl mums ir reikia dailių paveikslėlių knygelių. Pirmosiomis tokiomis knygelėmis gali tapti iliustruotos pažįstamos liaudies dainelės.

Vaclovo Kosciuškos iliustracijos knygai „Aš turiu svirnelį“ fragmentas

Trumputis istorinis ekskursas: knygelės vaikams iki trejų metų lietuvių kalba atsirado visai neseniai. Tiesą sakant, net 3-7 metų vaikams iki 1910 metų rašoma nebuvo. Pirmosiomis knygelėmis mažiesiems kaip tik ir tapo paveikslėlių knygos tautosakos motyvais, pradėtos leisti 4-ajame XX amžiaus dešimtmetyje. Tarp jų atsidūrė ir iliustruotos lietuvių liaudies dainelės. Tokių knygų buvo sukurta nemažai, bet iki mūsų dienų visas žanras kažkodėl nunyko. Man gi ši paveikslėlių knygelių rūšis patinka. Tad šį bei tą ir jums parodysiu, praleisdama tarpukario leidinius, kurių jau ir su žiburiu niekur nerasi.

Nemažai liaudies dainelių nupiešė Nijolė Jatulytė-Šeibokienė. Kviečiu žvilgtelėti į porą jų.

Naujienos:
Naujienos: lietuvių liaudies daina. Dail. Nijolė Jatulytė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1954 (1959). 16 psl.
Naujienos: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Vaga, 1965. 12 psl.
Naujienos: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Vyturys, 1996. 12 psl.
Naujienos: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Mažasis Vyturys, 2002. 16 psl.
Atvažiavo meška: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955. 10 psl.
Kas ragaišį kepė:
Kas ragaišį kepė? Lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955 (1959). 11 psl.
Kas ragaišį kepė? Lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Vyturys, 1996. 12 psl.
Avižėlė: lietuvių liaudies dainelė:
Avižėlė: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. 16 psl.
Avižėlė: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Vaga, 1965. 16 psl.
Šoka kiškis, šoka lapė: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962. 16 psl.

Populiariausia tarp Jatulytės pieštų dainelių buvo melų ir juokų dainelė „Naujienos“. Sakoma, kad tokie juokai mažyliams visai netinka. Juk kūdikiai tik mokosi pažinti pasaulį, todėl kinkomos žuvys ir panaši maišatynė juos tik supainiotų. Šią knygelę verčiau atidėti ateičiai.

Knygos „Naujienos“ („Vyturys“, 1996) atvartas

Bet yra dailininkės knygelių tobulai tinkančių mažiesiems. Mat ji gražiausiai mokėjo vaizduoti kasdienę namų buitį: kaip visa šeimyna kepa pyragėlius, mama trenka vaikui galvą, tėtis kapoja malkas. Ir visa tai su mielomis detalėmis, grafiniais pokštais.

Knygos „Kas ragaišį kepė?“ („Vyturys“, 1996) atvartas

Liaudies daineles piešė ir Vaclovas Kosciuška, dailininkas, kurį daugelis prisimena iš ganėtinai nevykusių „Zuikio Puikio“ iliustracijų. Bet jis yra sukūręs ir įdomesnių darbų. Apskritai jo knygelės tarpusavyje gana smarkiai skiriasi.

Aš turiu svirnelį: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955. 12 psl.
Šalia kelio vieškelėlio:
Šalia kelio vieškelėlio: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956. 15 psl.
Šalia kelio vieškelėlio: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Vaga, 1965. 13 psl.
Šalia kelio vieškelėlio: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Victoria, 1993. 14 psl.
Šalia kelio vieškelėlio: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Mažasis Vyturys, 2003. 16 psl.
Du gaideliai:
Du gaideliai: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. 16 psl.
Du gaideliai: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Vaga, 1966 (1969, 1972, 1976). 14 psl.
Du gaideliai: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosčiuška. Muzika, 1992. 14 psl.
Du gaideliai: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Mažasis Vyturys, 2000. 12 psl.
Du gaideliai: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Alma littera, 2010. 12 psl.

Dainelės „Šalia kelio vieškelėlio“ iliustracijos detalios ir pašėlusios:

Knygos „Šalia kelio vieškelėlio“ („Mažasis Vyturys“, 2003) atvartas

Panašiai, tik švelniau, dailininkas iliustravo ir dainelę „Aš turiu svirnelį“:

Vaclovo Kosciuškos iliustracija knygai „Aš turiu svirnelį“

Švelnindamas kontūrus Kosciuška kūrė erdvės įspūdį. Jo „Du gaideliai“, kad ir ne tokie mieli, kone trimačiai!

Knygos „Du gaideliai“ („Alma littera“, 2010) atvartas

Įdomu, kad dailininkas kelis kartus savo gaidelius perpiešė. Yra juos pavaizdavęs ir kitaip, griežčiau, mums įprasčiau:

Knygos „Du gaideliai“ („Vaga“, 1976) atvartas

Apskritai populiariausia lietuvių liaudies vaikų dainelė „Du gaideliai“ yra daugybę kartų išleista atskira knygele. Ir kartono lapais, ir su garsais, su žaisliniu pianinu, su užduotėlėmis, spalvinimo lapais. Ir, aišku, skirtingomis iliustracijomis. Bet kažkodėl dažniausiai tie leidiniai atrodo gana liūdnai, o visi tie garsiniai priedai yra blogiausia, kas gali nutikti dainelių knygelei. Keli pavyzdžiai:

Du gaideliai: lietuvių daina. Dail. Juozas Kvietinskas. Spindulys, 1995. 8 psl.
Du gaideliai. Galvok, spalvink, lipink! Užduočių knygelė. Dail. Rūta Savickienė. Geradariai, 2012. 20 psl.
Du gaideliai: žaislinė knygelė su garsais. Dail. Ieva Zalepugaitė. Alma littera, 2014 (2016, 2017). 10 psl.

Lai čia dėl bendros tvarkos lieka tik viena knygelė su kukulakiais gaidžiais:

Knygos „Du gaideliai“ („Spindulys“, 1995) atvartas

Grįžtu prie knygos meistrų. Taida Balčiūnienė iliustravo ne tik dainelių rinkinius, bet ir sukūrė paveikslėlių knygelę pagal dainelę „Tindi rindi riuška“. O iš lietuvių liaudies pasakų iliustracijų mums gerai pažįstama Aspazija Surgailienė papuošė dainelę „Mano tėvelis buvo kalvelis“. Šios dainelės taip pat sulaukė dėmesio iš kitų dailininkų, bet įdomesnį piešinį galima rasti nebent Vytauto Banio „Kalvelyje“.

Mano tėvelis buvo kalvelis:
Mano tėvelis buvo kalvelis: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vytautas Banys. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961. 16 psl.
Mano tėvelis buvo kalvelis: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Aspazija Surgailienė. Vaga, 1975. 16 psl.
Tindi rindi riuška:
Tindi rindi riuška: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Taida Balčiūnienė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962. 16 psl.
Tindi rindi riuška: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Taida Balčiūnienė. Lina, 1993. 12 psl.

Kaip mane žavi Surgailienės knygelė! Dekoratyvi, linksmų spalvų, puikiai tinkama su ūgtelėjusiu mažyliu žaisti visokias ieškynes. Tik pažvelkite, kiek šiame atvarte kalvio įrankių bei dirbinių!

Knygos „Mano tėvelis buvo kalvelis“ („Vaga“, 1975) atvartas

Na, o Balčiūnienės „Tindi rindi riuška“ ne tokia įdomi, kaip kitos jos knygos, blankesnė. Akis bado toks sutarybintas disnėjiškas stilius, visi tie mieli žvėreliai, riestanosiai vaikeliai. Ir lyg to mielumo neužtektų, vėlesnis knygelės leidimas dar buvo pašviesintas, pagiedrintas.

Knygos „Tindi rindi riuška“ (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962) atvartas

Knygos „Tindi rindi riuška“ („Lina“, 1993) atvartas

Lietuvių liaudies vaikų dainas iliustravo ir Nijolė Kryževičiūtė-Jurgelionienė. Viena iš tų dainelių, „Vilkas šieną bepjaunąs“, buvo išleista atskira knygele. Deja, meškiukų bibliotekoje jos neturime. Užtat parodysiu, kaip dainelę apie ūkišką vilką iliustravo Lelija Bičiūnaitė. Jos iliustracijos, sunertos iš ryškiaspalvių plokštumų, mažiesiems paprastai puikiai tinka, nors ne visada džiugina akį.

Vilkas šieną bepjaunąs:
Vilkas šieną bepjaunąs: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Lelija Bičiūnaitė. Vaga, 1965 (1973, 1976). 16 psl.
Vilkas šieną bepjaunąs: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Kryževičiūtė-Jurgelionienė. Vaga, 1983. 16 psl.
Vilkas šieną bepjaunąs: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Kryževičiūtė-Jurgelionienė. Mažasis Vyturys, 2000. 16 psl.

Knygos „Vilkas šieną bepjaunąs“ („Vaga“, 1965) atvartas

Tarybiniais metais paveikslėlių knygelių su liaudies dainomis dar pagausėjo, kai „Vagos“ vaikų literatūros skyriuje pradėta vis daugiau dėmesio skirti patiems mažiausiems skaitytojams. Iš pradžių atsirado jiems sukurta knygelių serija „Vyturiukas“, o 1985 metais ir visas vaikų literatūros skyrius pavirto atskira „Vyturio“ leidykla. „Vyturys“ perleido daugelį jau skaitytojų pamėgtų dainelių knygelių, tačiau, matyt, tam, kad firminė serija atrodytų stilistiškai vieninga, užsakė dailininkams naujas iliustracijas. Negaliu skųstis – daineles ir vėl piešė puikūs dailininkai: Valentinas Ajauskas, Irena Guobienė ir kiti. Žvilgtelėkime į kelias „Vyturiuko“ knygeles:

Turėjo bobutė žilą oželį: lietuvių liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Vanga Gedmantaitė. Vaga, 1976 (Vyturys, 1986). 18 psl.
Naujienos: lietuvių liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Laimutė Barisaitė. Vaga, 1977. 16 psl.
Šalia kelio vieškelėlio: lietuvių liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Valentinas Ajauskas. Vaga, 1979. 16 psl.
Du gaideliai: lietuvių liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Valentinas Ajauskas. Vaga, 1980. 16 psl.
Atvažiavo meška: lietuvių liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Vanga Gedmantaitė. Vaga, 1981. 16 psl.
Aš turėjau gaidį: liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Rimantas Tumasonis. Vaga, 1984 (Mažasis Vyturys, 2001). 16 psl.
Atlėkė garnelis: liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Irena Guobienė. Vyturys, 1985 (Mažasis Vyturys, 2001). 24 psl.
Tindi rindi riuška: lietuvių liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Elvyra Kriaučiūnaitė. Vyturys, 1987. 16 psl.

Baisią dainelę apie neklusnų oželį iliustravo Vanga Gedmantaitė. Vaikai mėgsta saugiai bijoti, bet truputį vyresniame amžiuje, tad oželio apraudojimas atidedamas į didesnių skaitytojų lentynėlę. Juolab kad ir be galo įdomios, komikso principu sudėliotos iliustracijos pirmajai pažinčiai su paveikslėlių knygomis nelabai tinka. Pirma taisyklė kūdikio paveikslėlių knygelei – jokių mėlynų ožių!

Knygos „Turėjo bobutė žilą oželį“ („Vaga“, 1976) atvartas

O štai spalvotas, Valentino Ajausko sukurtas Alvitos miestelis mažuosius skaitytojus masinte masina, nors apie kermošių su dūdomis, smuikais ir riestainiais net ir vyresni žalio supratimo neturi.

Knygos „Šalia kelio vieškelėlio“ („Vaga“, 1979) atvartas

Mažiesiems nuostabiai tinka interaktyvios formulinės dainos. O jei jos dar ir supažindina su pasauliu! Kokius gyvulius žmonės augina? Kaip tie gyvuliai šneka? Kuo žmogui naudingi? Knygelė „Aš turėjau gaidį“ – tiesiog ideali paveikslėlių dainelė (štai kokį žanrą išskyriau!). Juolab, kad Rimanto Tumasonio akvarelės labai pūkuotos, lengvos, bet gyvūnai pavaizduoti tikroviškai.

Knygos „Aš turėjau gaidį“ („Vaga“, 1984) atvartas

Irenos Guobienės piešiamas pasaulis, atvirkščiai, peržaistas, permąstytas – detalės gana tikroviškos, bet susipynusios neįtikėtinais būdais. Tai grafinės mįslės, mažyliui nesuprantamos, užtat skatinančios mąstyti.

Knygos „Atlėkė garnelis“ („Vyturys“, 1985) atvartas

Daug mažiesiems skirtų knygelių buvo leidžiama ir iki „Vyturiuko“, ir po jo. Bet geresnės lietuviškos skaitinių serijos pradedantiesiems skaitytojams taip niekas ir nesukūrė. Nuo 1976 iki 2003 metų gyvavusi serija apėmė knygeles, įdomias vaikams nuo gimimo iki 7-8 metų. „Vyturiukas“ turėjo viską: žaidinimus, daineles, greitakalbes, mįsles, erzekles, pasakas, eilėraščius, trumpus apsakymus. Be to, buvo leidžiami teminiai kūrinių rinkiniai. Knygelės buvo tinkamiausio tokiems vaikams formato: plonos, plonais viršeliais, gausiai iliustruotos.

Tėvai dažnai bijo, kad vaikai knygelių plonais viršeliais ir puslapiais nesuplėšytų, bet tos baimės kiek perdėtos. Aišku, kūdikių judesiai dar nelabai tikslūs, o kartais jie nori ir paeksperimentuoti su tokiu įdomiu objektu kaip knyga, tačiau jei nuskriaustos knygos pagailimos ir čia pat taisomos, labai greitai mūsų skaitytojai tampa pagarbūs ir atsargūs. Šešių mėnesių Meškiuką aš jau galėjau ramiai palikti bibliotekoje ir nebijoti jokių netikėtumų. O plonos lengvos knygelės patogiausios mažoms rankutėms ir įveikiamos mažoms galvelėms su trumpa atmintimi bei menka kantrybe.

Po „Vyturiuko“ kelios leidyklos mėgino leisti plonų knygelių serijas. Sėkmingiausios buvo „Pradinuko biblioteka“ (2004-2008 metai, apie 40 knygelių), „Vaikų knygelė“ (2003-2008 metai, apie 15 knygelių). Dabar leidžiamos „Skiemeninės pasakos“ (2013-2017 metai, 6 knygelės). Tačiau nei vienoje iš šių serijų nėra dainelių. Kelios paveikslėlių dainelės-knygelės buvo pasirodžiusios tik visai varganose „Drakoniuko“ ar „Gudručio bibliotekos“ serijose. Savotiška alternatyva galėjo tapti „Muzikos“ leidyklos kuriamos paveikslėlių knygos vien tik liaudies dainų motyvais. Nuo 1990 metų leidykla į pasaulį paleido tris knygeles. Be tradicinių „Dviejų gaidelių“ čia gimė „Zuikio lopšinė“ bei „Graži ponia pelėda“. Deja, tuo viskas ir baigėsi.

Zuikio lopšinė: lietuvių liaudies daina. Sud. Dana Česnulienė. Dail. Stasė Biliūnienė. Muzika, 1990. 4 psl.
Graži ponia pelėda: lietuvių liaudies daina. Sud. Dana Česnulienė. Dail. Teresė Lekienė-Bajorūnaitė. Muzika, 1991. 17 psl.

Jei pirmieji „Muzikos“ bandymai buvo prisvilę, tai „Ponia pelėda“ atrodė tikrai įdomiai. Kokios pirštinaitės, kokios skrybėlaitės! Noriu ir jums, bičiuliai, šią retai sutinkamą knygelę parodyti:

Knygos „Graži ponia pelėda“ („Muzika“, 1991) atvartas

Argi ne linksma?

O kad dar linksmiau būtų, pridursiu, jog kažkada kurtos ir žaislinės dainelių knygelės. Ne, ne su garsais, kad juos kur! Su erdvinėmis, išsilankstančiomis iliustracijomis.

Katinas ir pelė: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Arūnas Žilys. Vyturys, 1987. 7 psl.
Du gaideliai: žaislinė knygelė. Dail. Arūnas Žilys. Vyturys, 1990. 16 psl.

Anuomet tokių knygelių „Vyturiui“ sukūrė dailininkas Arūnas Žilys. Kaip vaikystėje žavėjo iš knygos iškylantys pasauliai:

Tiesa, jei su plonais knygelių lapais mažyliai išmoksta elgtis labai greitai, tai įvairios erdvinės detalės, atveriami langai ir judinami elementai netyčiomis nukrapštomi ir ūgtelėjusių vaikų. Mat visi tie dalykėliai prašyte prašosi čiupinėjami bei tyrinėjami. Langai Meškiuko pirštų ėmė klausyti, kai jam buvo 9-10 mėnesių, o erdvines iliustracijas teko saugoti dar ilgai. Ko tik nepadarysi, kad vaikas džiaugtųsi knygomis!

Na, bet užteks apie lietuvių liaudies daineles šnekėti. Kitąsyk, bičiuliai, leisimės į platųjį pasaulį, kur dar daug gražių kūrinių mažutėliams skaitoma, sekama ir dainuojama. Iki pasimatymo!

Mažylio biblioteka (3): lietuvių liaudies vaikų dainos

Tue, 16 Jan 2018 21:00:00 GMT

Užkliuvo už varčios, ir vėl iš pradžios, sakysite, bet aš vis tiek noriu dar pašnekėti apie vaikų dainas. Juk 12-18 mėnesių mažyliui galime padainuoti ir sudėtingesnių kūrinėlių, nei lopšinės ar žaidinimų skanduotės. Tiesą sakant, jau septynerių mėnesių kūdikiui labai patinka visokie pakartojimai, kurių gausu liaudies dainose. Aštuonerių jis ima suvokti melodijos kontūrą. O vyresnis susidomi dainų siužetais, detaliais visokių darbų nupasakojimais. Yra manančių, kad tai, kas išdainuojama, daug lengviau išmokstama. Tad į mažylio biblioteką prašyte prašosi nors keli dainų rinkiniai.

Taidos Balčiūnienės iliustracija knygai „Bėgs pelytė vandenėlio“ („Alma littera“, 2011)

Jau kalbėjome apie didžiuosius, storuosius vaikų dainų rinkinius, skirtus tėvams ir pedagogams:

Lietuvių liaudies dainynas. T. 1: Vaikų dainos. Sud. Pranė Jokimaitienė, Zofija Puteikienė. Vaga, 1980. 760 psl.
Vaikučiams pabiručiams. Dainuojamosios tautosakos rinkinys ikimokyklinio amžiaus vaikams (serija „Vaikų darželis“). Sud. Albina Katinienė. Šviesa, 1990. 128 psl.
Saulė siuvo marškinaičius: tautosakos rinkinys pradinių klasių mokytojams. Sud. Daiva Prakopimaitė. Šviesa, 1991. 78 psl.
Vaikų dainos. Sud. Živilė Ramoškaitė. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. 294 psl. + 1 CD

Bet nuo XX amžiaus pradžios jau buvo leidžiami ir rinkiniai vaikams. Vienuose iš jų buvo tiesiog atrenkamos lengvesnės dainos (kaip kad 1909 metų M.K. Čiurlionio bei Vinco Palukaičio parengtame „Vieversėlyje“), kituose – stengtąsi sudėti vaikams įdomesnes dainas ir jas gražiai iliustruoti (kaip kad 1948 metų Jadvygos Čiurlionytės „Lietuvių liaudies dainose vaikams“), dar kituose – liaudies dainos virto siužetais paveikslėlių knygelėms (kaip kad Taidos Balčiūnienės iliustracijose).

Taigi, pirmiausia į mažylio biblioteką susidedu knygas, kurios jau puošnesnės ir plonesnės, bet dar nelabai aišku, kam iš tiesų skirtos. Šiaip ar taip, iš jų patogiau ir maloniau dainuoti, nei iš storesnių bei išsamesnių.

Jadvyga Čiurlionytė. Lietuvių liaudies dainos vaikams:
Jadvyga Čiurlionytė. Lietuvių liaudies dainos vaikams. Dail. Domicelė Tarabildienė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1948. 138 psl.
Jadvyga Čiurlionytė. Lietuvių liaudies dainos vaikams. Dail. Domicelė Tarabildienė. Vyturys, 1999. 144 psl.
Balys Dvarionas. Aš atradau kukutį. Dail. Domicelė Tarabildienė. Vaga, 1970. 81 psl.
Su saule lijo: lietuvių liaudies dainelės. Sud. Pranė Jokimaitienė. Dail. Marija Ladigaitė. Vaga, 1983. 143 psl.
Dainuoj zuikis, dainuoj lapė. Sud. Dalia Vaicenavičienė. Dail. Ingrida Umbrasaitė. Gimtasis žodis, 2004. 64 psl. + 1 CD: 67 min. 08 sek.
Eirimas Velička. Mačiau mačiau kukutį. Dail. Indrė Jaskūnienė. Kronta, 2005. 104 psl. + 1 CD: 78 min. 37 sek.

Jadvygos Čiurlionytės sudarytas lietuvių liaudies dainų vaikams rinkinys jau tapo klasika. Jame surinktos vaikų dainos keliauja iš vienos knygelės į kitą, nors originali, puikiai Domicelės Tarabildienės iliustruota knyga tebuvo perleista vieną kartą, 1999 metais. Gaila, nes dainuoti iš jos labai patogu. Čia surinktos 82 labai skirtingos dainelės, suskirstytos pagal sudėtingumą. Visoms pateiktos melodijos.

Jadvygos Čiurlionytės knygos „Lietuvių liaudies dainos vaikams“ („Vyturys“, 1999) atvartas

Tiesa, Čiurlionytės rinkinys dar turi vieną keistą inkarnaciją. 1970 metais buvo išleista Balio Dvariono parengta knyga „Aš atradau kukutį“, kurioje panaudota maždaug trečdalis Čiurlionytės surinktų dainelių su tomis pačiomis Tarabildienės iliustracijomis. Dvarionas mėgo liaudies dainas ir dažnai akompanuodavo tuo metu žinomai liaudies dainų atlikėjai Beatričei Grincevičiūtei. Kartu jie įrašė plokštelę su 32 dainomis iš Čiurlionytės rinkinio, o Dvariono sukurtos partijos fortepijonui buvo išleistos atskira knyga.

Balio Dvariono knygos „Aš atradau kukutį“ („Vaga“, 1970) atvartas

Šiandieną taip atliekamos liaudies dainos skamba keistokai. Tačiau Dvarionas ir Grincevičiūtė labai daug nuveikė populiarindami liaudies kūrybą. Jų plokštelės buvo daug kartų perleidžiamos, tad ir dabar galime kokią susirasti ir pasimokyti dainuoti vieną kitą įdomesnę lietuvių liaudies vaikų dainą. Štai keli prieinami įrašai, derantys prie knygos „Aš atradau kukutį“ (arba prie Čiurlionytės rinkinio):

Balys Dvarionas. Lietuvių liaudies dainos vaikams (ciklas „B. Dvariono kūryba“). Atl. Beatričė Grincevičiūtė, Aldona Dvarionaitė. Мелодия, 1976 (1977, 1982). 1 pl.
Beatričė Grincevičiūtė, Balys Dvarionas, Aldona Dvarionaitė. Aš atradau kukutį: 32 harmonizuotos lietuvių liaudies dainos vaikams. Lietuvos radijas, 2003. 1 CD: 35 min. 14 sek.
Beatričė Grincevičiūtė, Balys Dvarionas, Aldona Dvarionaitė. Vaikų dainos: lietuvių liaudies dainos. Lietuvos muzikų sąjunga, Lietuvos radijas, 2011. 1 CD: 35 min. 14 sek.

Knyga „Su saule lijo“, atvirkščiai, visiškai tyli – nėra nei ją lydinčios plokštelės, nei natų. Sakytum, nelabai ji ir naudinga, bet stebėtinai jauki. Toks pageltęs seniai išmoktų dainų sąsiuvinis. Dailininkė Marija Ladigaitė sukūrė šiai knygai kiek melancholišką, svajingą pasaulį. Iš vienos iliustracijos į kitą skrenda paukščiai, kuriuos stebi vaikai ir gyvulėliai, kol kažkas patyliukais dainuoja. Dainos, beje, čia visokios: ir vaikų, ir mamų. Knygelė pradedama lopšinėmis, po jų – daugybė dainų apie gyvūnus, galiausiai sudėtos piemenėlių dainos.

Knygos „Su saule lijo“ („Vaga“, 1983) atvartas

Šiuolaikiškai išleista knyga „Dainuoj zuikis, dainuoj lapė“: ji ir gausiai iliustruota, ir su garso įrašais. Knygos įžanga irgi daug žada: esą atrinktos įvairių regionų dainos su sklandžiais, linksmais tekstais, su kuo įvairesnėmis melodijomis, kurios pateiktos patogia tonacija. Įrašytose dainelėse išlaikytos tarmės, panaudoti tradicinių instrumentų garsai. Deja, man čia vis ko nors trūksta. Iliustracijoms trūksta subtilumo. Dainos sudėliotos keistokai: pradedama nuo žaidinimų, tada sudėtos vaikų ir net jaunimo dainos, pabaigoje – lopšinės. Žaidinimai neaprašyti ir įrašuose nekomentuojami, užtat įdainuoti kaip sceniniai kūriniai. Ir, aišku, jokių šypsenų. Žodžiu, nelabai patraukli, bet naudinga knyga.

Knygos „Dainuoj zuikis, dainuoj lapė“ („Gimtasis žodis“, 2004) atvartas

Meškiukų bibliotekoje geriausiai prigijo Eirimo Veličkos knygelė „Mačiau mačiau kukutį“, nors iš pirmo žvilgsnio ji atrodo tokia eklektiška ir raiba. Dainelės čia sudėtos pagal metų laikus, tad tai ir vaikų dainos, ir kalendorinės, ir sutartinės, ir lopšinės, žaidimai, pamėgdžiojimai. Yra net kitų kraštų kūrinių. Tiesa, parinktos vaikams suprantamos dainos. Tad tikrai patogu kas mėnesį atsiversti knygelę, greitai susirasti tam metui tinkamą kūrinį. Kadangi kiekvienai datai yra parinktos kelios skirtingo sudėtingumo dainelės, tai mes jų niekada nepritrūkstame.

Knygelė iliustruota popieriaus karpiniais. Ją papildo garso įrašas, kur patys vaikai atsakingai viską ir įdainavo. Tiesa, jie taip stengėsi, kad piemeniškos dvasios nė kvapo neliko, tik pasiutiškas rimtumas. Tad vėlgi – diskas ne klausymuisi, o mokymuisi.

Eirimo Veličkos knygos „Mačiau mačiau kukutį“ („Kronta“, 2005) atvartas

Visgi kartu su savo pipirais dažniau vartysime kitokius dainų rinkinėlius: gausiai iliustruotus, kur nupiešti patys vaikai, žvėrys, gyvulėliai, jų nuotykiai. Šiuos rinkinius vaikai mėgsta traukti iš lentynos ir prašo: „Padainuok!“ Bet, aišku, visa tai bus jau vėliau. Nors sakoma, kad spalvas kūdikiai pradeda suprasti būdami 3-4 mėnesių, o 7-8 mėnesių regimąjį vaizdą jau suvokia labai panašiai kaip mes (nepaisant nedidelės fiziologinės trumparegystės), bet stebint mažylius atrodo, kad kontrastingi dvispalviai vaizdai jiems ilgą laiką būna patrauklesni nei spalvingi siužetiniai paveikslėliai. Taip Meškiukas iki 12 mėnesių labiau domėjosi juodomis raidžių skruzdėlytėmis nei puikiausiomis iliustracijomis. Kita vertus, mažylio biblioteka turi augti kartu su juo, kitaip anokia čia biblioteka. Taigi, net į kūdikio lentyną tegu keliauja:

Bėgs pelytė vandenėlio:
Bėgs pelytė vandenėlio: lietuvių liaudies dainelės. Dail. Taida Balčiūnienė. Vaga, 1966 (1970, 1976). 21 psl.
Bėgs pelytė vandenėlio: lietuvių liaudies dainelės. Dail. Taida Balčiūnienė. Reco Dias, 1991. 21 psl.
Bėgs pelytė vandenėlio: lietuvių liaudies dainelės. Dail. Taida Balčiūnienė. Alma littera, 2001 (2002, 2004, 2008, 2011). 24 psl.
Ganau ganau aveles: lietuvių liaudies dainelės. Dail. Taida Balčiūnienė. Vaga, 1968 (1972, 1990). 24 psl.
Tili lili dūda: lietuvių liaudies dainelės. Dail. Nijolė Kryževičiūtė-Jurgelionienė. Vaga, 1968 (1977). 25 psl.
Plaukė žąselė per ežerėlį: lietuvių liaudies dainelės. Dail. Petras Ilgūnas. Vaga, 1978. 26 psl.

Taidos Balčiūnienės iliustruotą dainelių knygą „Bėgs pelytė vandenėlio“ daugelis mena iš savo vaikystės. Išties, su ja užaugo kelios kartos – ir pelnytai. Balčiūnienės iliustracijos mielos ir valiūkiškos. Ir jose beprotiškai linksmai sumišę skirtingų laikmečių ženklai: prisegamos vaikų kojinės iš 1920-1950 metų, suknytės ir medpadžiai iš septinto dešimtmečio, liaudiškos klumpės ir vyžos, naščiai ir austos juostos. Ir visa tai tokiame pastoraliniame kaime, kur vaikai traukia pačias paprasčiausias 3-natos-5-žodžiai daineles. O tų dainelių čia tik devynios. Paprastutės jų melodijos knygos gale surašytos.

„Bėgs pelytė vandenėlio“ – viena iš nedaugelio praeito amžiaus knygelių, mielai iki šiol perleidžiamų. Deja, tų leidimų kokybė neatitinka šiuolaikinių reikalavimų: vaizdas išplaukęs, spalvos išblukę, sodrumas užkeltas, detalės pradingę, kraštai nukarpyti. Pažvelkite patys:

Knygos „Bėgs pelytė vandenėlio“ („Vaga“, 1966) atvartas

Knygos „Bėgs pelytė vandenėlio“ („Alma littera“, 2011) atvartas

Pamačius parodoje iliustracijų originalus, knygą vartyti liūdna. Tad labai tikiuosi, jog atsiras leidykla, kuri atgaivins šią puikią knygelę. Viena ausimi girdėjau, kad „Pelytes“ ketino priglausti „Odilė“, bet dabar jokių oficialių pareiškimų nebematau. Tad tiesiog linkiu šiai jaunai leidyklai sėkmės bei gerų knygų. Na, ir seku vis viena akim...

Būtų šaunu sulaukti ir kitos Balčiūnienės iliustruotos knygelės – „Ganau ganau aveles“ – naujo leidimo. Bet tikriausiai neverta ir tikėtis. Nors knygelė irgi daili (kad ir ne tokia šelmiška), bet dainelės čia truputį kitokios. Sudėtingesnės, ne visos iš vaikų repertuaro. Be to, ne visoms pateiktos melodijos. Gal todėl tokio pasisekimo „Avelės“ nesulaukė ir po 1990 metų perleistos jau nebebuvo. Gaila, nes fotografuotinis 1990 metų leidimas neišvengiamai siaubingos kokybės, o senesnių jau ir su žiburių nerasi. Palyginimui rodau pačią linksmiausią knygelės iliustraciją ir jos transformacijas senesniuose leidimuose:

Taidos Balčiūnienės iliustracija knygai „Ganau ganau aveles“

Knygos „Ganau ganau aveles“ („Vaga“, 1968) atvartas

Knygos „Ganau ganau aveles“ („Vaga“, 1972) atvartas

Yra dar pora gausiai iliustruotų, bet ne tokių išvaizdžių knygelių: „Tili lili dūda“ bei „Plaukė žąselė per ežerėlį“. Pirmojoje vienuolika gerai žinomų trumpų vaikiškų dainelių, apipintų raizgiais augaliniais raštais. Antrojoje sudėtos jau kitokios dainelės. Net iš pavadinimo aišku, kad čia nesistengta surinkti archajiškų liaudies dainų. Kas užderėjo, tą ir dainuojam: apie mokyklėlę, apie pintinėlę su šešiais kampeliais, apie vargšelį kiškeliuką. Melodijos knygos gale surašytos, abrozdėliai spalvoti – ką čia dar galvoti?

Tiesa, labai įdomūs keliai, kuriais skirtingi dailininkai pasuko, kurdami liaudies dainų dvasią atitinkančias iliustracijas. Kas stengėsi pavaizduoti pastoralinius siužetus, kas akcentavo senovines buities detales, o kas rinkosi tautodailei artimą techniką. Štai Tarabildienės grotažas toks panašus į kokį margučių skutinėjimą. Jaskūnienė ne tik naudoja karpinius, bet dar ir tarsi paverčia juos austais, nertais ar siuvinėtais raštais. „Žąselės“ dailininkas Petras Ilgūnas kuria iliustracijas iš plačių spalvotų brūkšnelių – nei tai drožinys puoštas, nei vašku pamarginta.

Knygos „Plaukė žąselė per ežerėlį“ („Vaga“, 1978) atvartas

Jūs, bičiuliai, nepykit, kad aš tokias senas knygeles jūsų mažylio bibliotekai siūlau. Tiesiog naujesnės ne visada įdomesnės ir net ne visada prieinamesnės. Dideliais tiražais tarybiniais metais leistas knygeles dažnai nesunku rasti bukinistų lentynose. Ir jei nėra kada po tokius knygynėlius atokiuose rūsiuose lakstyti, tai nors kartą metuose, per Vilniaus knygų mugę, maloniai kviečiu neaplenkti bukinistų pasažo. Meškiukai per muges visada ten geriausią laimikį nučiumpa.

Be to, verta aplankyti draugiškas bibliotekas. Liaudies dainų Kaune, pavyzdžiui, galima ieškoti Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje ir – ypač – Kauno apskrities viešosios bibliotekos Muzikos leidinių skyriuje. Ten galima tokių mielų keistenybių rasti! Aš išsyk užsimaniau į meškiukų biblioteką parnešti šiuos leidinius:

Vaikų dainos: 1991 metų kalendorius. Sud. Pranė Jokimaitienė. Dail. Rimvydas Kepežinskas et al. Vyturys, 1990. 14 psl.
Čip čipo, rip ripo. Triolai pritaikė Ipolitas Petrošius. Dail. Marija Ladigaitė. Vaga, 1973. 24 psl.

1991 metams skirtas liaudies dainų kalendorius – kuo gražiausias 12 dainų rinkinukas, iliustruotas skirtingų, bet labai talentingų dailininkų. Viskas puikiai parinkta, gražiai išleista. Ir net kirpimo linija yra, kad po 1991 metų kalendorius virstu mėgstamiausiu mažųjų dainynu.

1991 metų kalendoriaus „Vaikų dainos“ („Vyturys“, 1990) atvartai

Dar egzotiškesnė šiandien atrodo knygelė „Čip čipo, rip ripo“ – 9 lietuvių liaudies dainelės, pritaikytos groti triola. Triola, jei ką, toks žaislinis VDR gamintas muzikos instrumentas, seniai nukeliavęs į užmarštį. O knygelė liko ir kuo puikiausiai gali būti naudojama. Spalvinius kodus galima pritaikyti ir kitiems vaikų kambaryje įkurdintiems instrumentams. Be to, knygelės gale yra ir įprastu būdu užrašytos melodijos.

Gerai, gerai, prisipažinsiu – rodau šią knygelę labiau norėdama jus palinksminti, nei tikėdamasi įsiūlyti. Bet negalėjau susilaikyti – labai man vaikystėje tokie didžiaakiai padariukai patiko. Nors triola negrojau, bet dailininkė Marija Ladigaitė panašius nykštukėlius-debesėlius buvo įkurdinusi ir Palčinskaitės, ir Sajos, ir Degutytės knygose. Iki šiol prisimenu!

Knygos „Čip čipo, rip ripo“ („Vaga“, 1973) atvartas

Bėda su tomis seno leidimo knygomis tik viena – reikia mokėti natas skaityti. Nemokantiems daugiau naudos bus ne iš knygelių, o iš garso plokštelių. Jau minėjau tėvams labai naudingas plokšteles:

Pinu pinu pynę: lietuvių liaudies dainos vaikams (serija „Gyvoji tradicija“). Sud. Jūratė Šemetaitė. Lietuvos liaudies kultūros centras, Lietuvių etninės kultūros draugija, Vilniaus plokštelių studija, 1998. 12 psl. + 1 CD: 57 min. 28 sek.
Gyvi ar gyvi? Paukščių balsai ir jų mėgdžiojimai, lietuvių liaudies dainos, rateliai, sakmės (serija „Gyvoji tradicija“). Sud. Jūratė Šemetaitė. Lietuvos liaudies kultūros centras, 2004. 1 CD: 71 min. 16 sek.

Paukštiškąjį albumą galima ir mažylio fonotekoje palikti. Kada nors, gerokai ūgtelėjęs, jis su malonumu pasiklausys viso to žalio triukšmo. Nors, aišku, esama ir populiariau, mažiesiems patraukliau įdainuotų liaudies dainų albumų.

Teatriukas. Kas ten šoka ir dainuoja: lietuvių liaudies vaikų dainos apie gyvūnus. Nieko rimto, 2012. 1 CD: 57 min. 28 sek.
Aistė Smilgevičiūtė. Tilidūda: dainos mažiausiems. Via Artis, 2016. 1 CD: 53 min. 41 sek.

„Teatriuko“ dainos apie gyvūnus mane patraukia emocingu atlikimu. Galų gale nors kas nors dainuodamas šypsosi, liūdi, šėlioja ir kvailioja. Spektaklyje šios dainos skamba dar įspūdingiau, bet ir taip meškiukus labai džiugina. Tiesa, turiu perspėti, kad atlikėjai naudoja įvairiausius, taip pat ir šiuolaikinius muzikos instrumentus, o dainos skamba kitaip nei mūsų prosenelių laikais. Nesu folkloro žinovė, tad nesiimu vertinti, ar „Teatriukas“ taip tęsia tradicijas, praplėsdamas liaudies dainos galimybes, ar nukrypsta į lankas. Man tiesiog norisi strykinėti iš džiaugsmo.

Patinka mums su Meškiuku ir Smilgevičiūtės „Tilidūda“. Bet ir čia naujoviškos aranžuotės, šiuolaikiniai instrumentai. Tikriausiai ta suprantamesnė, artimesnė muzikinė kalba mus ir traukia. Tik vienas dalykas kliūna – vaiko balsas. Nesuprantu, kai leidžiamos vaikų rašytos, iliustruotos knygos, nesidžiaugiu ir klausydama jaunųjų talentų, padedančių tėvams scenoje. Ši kūryba svarbi patiems vaikams ir jų artimiesiems, bet kitus vaikus retai sudomina. Gerai, kad „Tilidūdoje“ tuo labai nepiktnaudžiaujama.

Beje, „Tilidūda“ – milžiniškas projektas. Tai ne tik dainos kompaktinėje plokštelėje, bet ir „Animotuko“ animaciniai filmai, muzikinė pasaka bei knyga. Animacinių filmų nerekomenduoju. Mažyliams iki 24 mėnesių apskritai nepatartina būti prie ekranų. Be to, šie filmai nėra subtilios, estetiškos animacijos pavyzdys. Tikiu, kad kūrėjai padarė viską, kas mūsų sąlygomis buvo įmanoma, bet tai vis tiek pigi, biudžetinė animacija ir lėkštoki personažų dizainai.

Panašu, kad tie patys personažai keliauja ir į Roko Radzevičiaus knygą, bet vartyti jos dar neteko, kaip ir matyti spektaklio ar klausytis įrašytos pasakos. Kita vertus, Radzevičius – patyręs, talentingas pasakorius, tad „Tilidūdos“ gerbėjai tikriausiai nenusivils, į lentyną ateičiai pasidėję šią naujieną:

Rokas Radzevičius. Muzikinė pasaka „Tilidūda arba kaip nuo Jono Dūda pabėgo“. Promostar, 2017. 36 psl. + 1 CD.

Ech, gerai, kai galima su vaiku ką nors ramiai paklausyti. Tik ar kūdikis norės klausytis įrašo – štai kur klausimas. Patys mažiausieji nė nesupras to balso iš dėžutės, todėl vis tiek geriau tėvams patiems dainuoti vaikui.

Jau vartote dainynus ir ieškote formulinių dainų, piemenėlių dainų ar dainelių apie gyvūnus? Minutėlę! Noriu paminėti dar porą džiaugsmo ir krykštavimo šaltinių. Ar pamenate aguonėlę, kurią reikia sėti, auginti, nokinti, nukrėsti ir suvalgyti? Kaip man patikdavo visa tai rodyti... O juk „Aguonėlę“ ne visuose dainynuose rasime, nes tai ne dainelė, bet ratelis. Taip, rateliai skirti paaugusiems vaikams, ne besimokantiems vaikščioti pipirams. Tik kas mus verčia visą ratelį šokti? Paprasti ratelių žodžiai mažylius sudomins, o rodomi judesiai gali būti panašesni į žaidinimus.

Kurgi rasti visas „Biteles pilkąsias“, „Šiaudų batus“, „Jurgelius meistrelius“ ir „Aguonėles“?

Klausė žvirblis čiulbuonėlis:
Klausė žvirblis čiulbuonėlis: lietuvių liaudies žaidimai. Sud. Pranė Jokimaitienė. Dail. Taida Balčiūnienė. Vyturys, 1986 (1997). 64 psl.
Klausė žvirblis čiulbuonėlis: lietuvių liaudies žaidimai. Sud. Pranė Jokimaitienė. Dail. Taida Balčiūnienė. Alma littera, 2013. 64 psl.
Vaikų rateliai ir žaidimai:
Vaikų rateliai ir žaidimai. Sud. Ernesta Šiupytė ir Vilgemina Laurutienė. Dail. Sigita Milvidienė. K.J. Vasiliausko įm., 2001. 52 psl.
Vaikų rateliai ir žaidimai. Sud. Ernesta Šiupytė ir Vilgemina Laurutienė. Dail. Sigita Milvidienė. Lucilijus, 2004. 52 psl.

Knygelė „Klausė žvirblis čiulbuonėlis“ praverčia labiausiai. Čia surinktos skaičiuotės, rateliai ir žaidimai. Visi jie aprašyti ir dailiai Balčiūnienės iliustruoti. Tegu ši knygelė ne taip gausiai išdabinta kaip anksčiau minėtos dainelių knygos, bet ji ir neskirta skaitymui.

Beje, naujesniame „Žvirblio“ leidime kiek pakeisti žaidimų aprašymai ir pakoreguotas knygos maketas, tad nenustebkite, jei iš vaikystės pažįstama knyga pasirodys kažkokia pasikeitusi.

Knygos „Klausė žvirblis čiulbuonėlis“ („Alma littera“, 2013) atvartas

O dabar galima ir padainuoti! Daugiau šiandien nieko nerodysiu. O kitąkart... Net nežinau, ar pradžiuginsiu, ar nuliūdinsiu jus tuo, bičiuliai, bet kitąkart pavartysime dar daugiau knygelių su lietuvių liaudies dainelėmis vaikams. Tik tai bus ne paprasti dainynai, o paveikslėlių knygelės. Tad iki pasimatymo!

Mažylio biblioteka (2): skaičiuotės, erzeklės, pamėgdžiojimai

Mon, 08 Jan 2018 21:00:00 GMT

Ėni kėni, šmiki šmaki, orbi sorbi, viki baki! Skaičiuotės ir greitakalbės puikiai tinka ir augesniems vaikams žaisti, ir mažuosius žaidinti. Kurgi ne: trumpučiai, smagūs, skambūs kūrinėliai visus pralinksmina. Tad aš juos siūlau ne tik pagal paskirtį skanduoti, bet ir kūdikių mankštinimui, pirštukų žaidimams naudoti. Šiandieną papasakosiu, kokiose dailesnėse knygelėse tie tautosakos lobiai surašyti.

Algirdo Steponavičiaus iliustracijos knygai „Šepetys repetys“ (R. Paknio leidykla, 2016) fragmentas

Pamenate, iš pat pradžių mažylio lentynoje pasidėjau kelias pilkas, rimtas knygas? Jų mums ir vėl prireiks, mat patogu turėti bent vieną knygą apie viską. Pakišai po lovele, o kai reikia, tik op – dainelę atsivertei, op – susiradai, ką kuosa kranksėjo!

Lietuvių liaudies dainynas. T. 1: Vaikų dainos. Sud. Pranė Jokimaitienė, Zofija Puteikienė. Vaga, 1980. 760 psl.
Vaikučiams pabiručiams. Dainuojamosios tautosakos rinkinys ikimokyklinio amžiaus vaikams (serija „Vaikų darželis“). Sud. Albina Katinienė. Šviesa, 1990. 128 psl.
Saulė siuvo marškinaičius: tautosakos rinkinys pradinių klasių mokytojams. Sud. Daiva Prakopimaitė. Šviesa, 1991. 78 psl.
Vaikų dainos. Sud. Živilė Ramoškaitė. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. 294 psl. + 1 CD

Ir taip, kol nenusibos pilkus puslapius vartyti, kol neparūps į vaikų biblioteką užsukti, spalvų paieškoti. Bibliotekininkės papasakos, kad be minėtų knygų, smulkiosios tautosakos galima rasti tokiose vaikams skirtose, iliustruotose knygelėse:

Šepetys repetys: dainelės, pasakos, skaičiuotės, priežodžiai, mįslės:
Šepetys repetys: dainelės, pasakos, skaičiuotės, priežodžiai, mįslės. Sud. Leonardas Sauka. Dail. Algirdas Steponavičius. Vaga, 1965. 80 psl.
Šepetys repetys: dainelės, pasakos, skaičiuotės, priežodžiai, mįslės. Sud. Leonardas Sauka. Dail. Algirdas Steponavičius. R. Paknio leidykla, 2016. 80 psl.
Šešios žąsys: lietuviškos greitakalbės:
Šešios žąsys: lietuviškos greitakalbės (serija „Vyturiukas“). Sud. Kazys Grigas. Dail. Giedrė Gučaitė. Vyturys, 1988. 39 psl.
Šešios žąsys: lietuviškos greitakalbės (serija „Vyturiukas“). Sud. Kazys Grigas. Dail. Giedrė Gučaitė. Mažasis Vyturys, 2001. 40 psl.
Bėk, Pilypai, iš kanapių: lietuvių liaudies skaičiuotės. Sud. Bronė Kazlauskienė. Dail. Taida Balčiūnienė. Vaga, 1989. 62 psl.
Kadarai, kadarai: juokavimai (serija „Vyturiukas“). Sud. Vida Bėkštienė, Kazys Grigas. Dail. V. Ajauskas. Vyturys, 1990. 31 psl.
Dievo karvyte, pasakyk: tradiciniai vaikų būrimai (serija „Šnekutis“). Sud. Gediminas Radvilas. Dail. Živilė Šimėnienė. Gimtasis žodis, 2005. 64 psl.

Štai neseniai buvo perleista pati keisčiausia knyga iš šios krūvelės: „Šepetys repetys“. Į ją, regis, suberta viskas: mįslės ir patarlės, lopšinės ir pasakaitės, skaičiuotės ir erzeklės, gyvūnų pamėgdžiojimai ir juokai. Suberta ne pagal rūšis, o pagal temas: įvairūs gyvūnai, paukščiai, gamtos reiškiniai ir namai, žmogus. Be to, vietomis ir nesuprasi, kas čia per dalykas ir apie ką, mat dainelės pateikiamos be melodijų, mįslės apie morkas prikabintos prie žmonelių (nes geltona mergelė) ir pan. Tik, man regis, čia ne aplaidus knygos sudarymas, o toks ypatingas sumanymas – panardinti skaitytoją į folklorą ir gerai pamakaluoti. Kūdikiams, aišku, to nereikia, bet tėvų įkvėpimui labai pravers.

Dar galima mažiesiems parodyti kontrastingas, dekoratyvias Algirdo Steponavičiaus iliustracijas, dėl kurių ši knyga labai vertinama. Didesni vaikai gal jų ir nelabai supras (nors vaikai gerokai atviresni menui ir turi daug mažiau išankstinių nuostatų, nei įprasta manyti), o mažylius tokie vaizdai veikia hipnotizuojančiai, ne blogiau nei visi „sontok, montok, tevel vevel“ „su kupetatuške“.

Knygos „Šepetys repetys“ (R. Paknio leidykla, 2016) atvartas

Taip, ne visas skaičiuotes ir greitakalbes kūdikis supras, ne visos jos ir skirtos suprasti. Yra manančių, kad sunkiau suvokiami kūriniai mažiesiems būtini, nes skatina protinį vystymąsi. Atskirose ankstyvojo lavinimo metodikose siūloma tyčia vaikus mokyti ilgų tarptautinių žodžių, sudėtingų terminų. Ir mažyliams tai patinka! Aišku, tokie žaidimai priklauso nuo vaiko kalbos raidos. Kas vienam tiks septynerių mėnesių, kitam ir dvejų metų bus per sunku. Bet visada galima atrinkti linksmiausius, paprasčiausius kūrinėlius ir džiaugtis, kad jie išties naudingi mažylio fonetinei klausai lavinti.

Daili greitakalbių knygelė „Šešios žąsys“ buvo išleista „Vyturiuko“ serijoje. Tų greitakalbių čia nedaug, kiekviena iliustruota visu atvartu, kuriuos paaugę skaitytojai mielai žiūrinės (geros knygos apskritai tarnauja ilgai ir tinka išaugimui).

Knygos „Šešios žąsys“ (Vyturys, 1988) atvartas

Skaičiuotės buvo gražiai išleistos knygelėje „Bėk, Pilypai, iš kanapių“. Tai Taidos Balčiūnienės iliustruota, labai miela, žaisminga knygelė. Čia surinktos ir senosios, ir naujesnės vaikų sukurtos skaičiuotės. Senosios džiugina mažylius keistais garsažodžiai, o naujesnės turi gana išplėtotus siužetus, tad pasitarnauja kaip ritmingos pasakaitės. Tik reikia atkreipti dėmesį, ką ten tie vaikai prikirčiavo, kad mažųjų neapniktų visokie kalbiniai kenkėjai.

Knygos „Bėk, Pilypai, iš kanapių“ (Vaga, 1989) atvartas

Juokams ir erzeklėms skirta knygelė „Kadarai, kadarai“. O! Tai pavojinga knyga, nebent mėgstate pirkti dramblį ir gerai skiriate vaizdingą kalbą nuo vaizdingų patyčių. Nė nenutuokiu, ar norėsite tuos „Kadarus“ ilgam pakabinti savo lentynose. Bet iš kur dar sužinosite, kada vėjo vaikai verkia, ir kodėl vakare reikia leisti žvirbliams sutūpti? O mažyliams turėtų patikti skambus žaidimas žodžiais.

Knygos „Kadarai, kadarai“ (Vyturys, 1990) atvartas

Paskutinė šioje krūvelėje tradicinių vaikų būrimų knygelė „Dievo karvyte, pasakyk“. Į ją sudėtos mažųjų kalbėtos maldelės, visokie vaikiški kerai (kaip kisielių sutirštinti, vaivorykštę išsklaidyti ar gandrą privilioti), užkalbėjimai, ateities spėjimai. Tikriausiai ne visoms šeimoms toks folkloras priimtinas, bet net ir tada trumpi posmeliai, sveikinantys patekančią saulę, prakalbinantys boružėlę ar praskrendančias gerves gali patikti ir praversti. Jie tikrai visai naivūs ir nekalti. Nepatinka man tik Živilės Šimėnienės piešta dantinga, rūgščių spalvų dievo karvytė. Karikatūrinant personažus kažkur dingo saiko jausmas.

Knygos „Dievo karvyte, pasakyk“ (Gimtasis žodis, 2005) atvartas

Beje, „Dievo karvytė“ – tik viena iš penkių „Šnekučio“ serijos knygelių. Kitose surinkti šmaikštūs frazeologizmai, keiksmai, net šiurpės. Bet šis paveldas tikrai nepanaudojamas šnekinant ir žaidinant mažiausius.

O kas dar gali būti panaudota?

6-12 mėnesių mažyliai paprastai mėgsta mėgdžioti įvairiausius garsus. Galime vaikus paskatinti, pažaisti su jais, tinkamu metu įterpdami gražius liaudiškus gyvūnų balsų pamėgdžiojimus. Jie tikrai įdomesni, nei paprastas „au-au“. Tik kiek mes jų žinome?

Yra kelios knygelės, kuriose tokie pamėgdžiojimai surašyti. Tiesa, kažkodėl knygų sudarytojai labiausiai pamėgo paukščių balsus.

Paukšteliai gieda: lietuvių liaudies dainelės. Užrašė Jurgis Dovydaitis. Dail. Laima Prialgauskaitė. Vaga, 1985. 33 psl.
Šuldu buldu: garsų pamėgdžiojimai. Sud. Vida Bėkštienė. Dail. Birutė Grabauskienė. Vyturys, 1999. 40 psl.
Sonata Latvėnaitė-Kričenienė, Petras Kričena. Čiulba ulba ūbauja: muzikinė pasaka pagal lietuvių tautosaką ir dainelės apie paukščius. Dail. Julija Stonytė, Elena Šimulynaitė, Joana Čuilko. Fot. Eugenijus Kavaliauskas. Muzikija, 2013. 56 psl. + 1 CD.

Paukščių balsai skamba 1985 metais išleistoje knygelėje „Paukšteliai gieda“. Tiesa, čia surinkti ne tik pamėgdžiojimai, bet ir dainelės apie paukščius. O į tuos paukščius įdomu čia pat pažiūrėti, nes kiekviename atvarte dailininkė Laima Prialgauskaitė nupiešė dainelių herojus. Piešiniai detalūs, tikroviški, iš jų vaikas gali mokytis sparnuočius pažinti.

Knygos „Paukšteliai gieda“ (Vaga, 1985) atvartas

Paukščiams skirta ir Sonatos Latvėnaitės-Kričenienės bei Petro Kričenos knygelė „Čiulba ulba ūbauja“. Šioji sudaryta iš dviejų dalių. Vienoje užrašyta pagal liaudies kūrinius sukurta pasaka apie paukščius – nei ji labai sklandžiai išdėstyta, nei puikiai iliustruota, nei mažyliams tinkama:

Sonatos Latvėnaitės-Kričenienės ir Petro Kričenos knygos „Čiulba ulba ūbauja“ (Muzikija, 2013) atvartas

Užtat kitoje knygos dalyje – paukščių nuotraukos, trumpi aprašymai, dainelės su užrašytomis melodijos, balsų pamėgdžiojimai. Viskas tvarkingai, skoningai sudėliota ir dar į plokštelę įgrota bei įčiulbėta:

Sonatos Latvėnaitės-Kričenienės ir Petro Kričenos knyga „Čiulba ulba ūbauja“ (Muzikija, 2013)

Ne tik paukščių, bet ir kitų gyvūnų ar net daiktų skleidžiamų garsų pamėgdžiojimai surinkti knygoje „Šuldu buldu“. Kas žino, kaip girgžda ratai, plepa košė ar burbuliuoja virdama bulvienė? Deja negaliu parodyti originalių šios knygos puslapių, nes meškiukų bibliotekoje tėra jos kopija.

Knygos „Šuldu buldu“ (Vyturys, 1999) puslapių kopijos

Yra ir kelios garso plokštelės, skirtos paukščiams bei jų giesmėms.

Teatriukas. Piemenėlių išdaigos: muzikinis spektaklis pagal smulkiąją lietuvių liaudies tautosaką visai šeimai. Muzikinė partija, 1999. 1 kasetė (1 CD): 37 min. 09 sek.
Gyvi ar gyvi? Paukščių balsai ir jų mėgdžiojimai, lietuvių liaudies dainos, rateliai, sakmės (serija „Gyvoji tradicija“). Sud. Jūratė Šemetaitė. Lietuvos liaudies kultūros centras, 2004. 1 CD: 71 min. 16 sek.

Lietuvos liaudies kultūros centras išleido labai šaunų įvairių folklorinių kūrinių apie paukščius rinkinį „Gyvi ar gyvi?“ Pagrindinę vietą čia užima patys paukščių balsai bei tų balsų liaudiški pamėgdžiojimai. Paukščių čia – net 21! Aišku, mažyliui dar anksti klausytis plokštelės, bet tėvams pravers.

Vyresniems vaikams skirtas ir muzikinis „Teatriuko“ spektaklis pagal smulkiąją lietuvių liaudies tautosaką „Piemenėlių išdaigos“. Čia senų laikų „Teatriukas“, tad jo skambesys manęs nedžiugina, bet paukščių balsai mėgdžiojami šauniai. Tinka pasiklausyti ir pasimokyti, kaip su vaiku kvailioti, kaip daineles į žaidimus įterpti.

O apie daineles, bičiuliai, kitąsyk. Mat jų mums prireiks visos kupetos su priekupiečiu ir kupetatuške! Iki pasimatymo!

Mažylio biblioteka (1): lopšinės ir žaidinimai

Sat, 06 Jan 2018 21:00:00 GMT

Kai bibliotekos skaitytoja Eglė paklausė, ką skaityti 7 mėnesių mažyliui, aš tik gūžtelėjau pečiais. Aišku, daiktų knygas! Tokio amžiaus pipirai dar tik susipažįsta su pasauliu, jų žodynas labai ribotas, akiratis siauras. Bet Eglė buvo atkakli – ji norėjo ne žiūrinėti paveikslėlius, o pradžiuginti kūdikį gyvu, grožiniu tekstu. Ir tada aš prisiminiau... Prisiminiau, kaip vos mėnesio sulaukusiam Meškiukui tėtis deklamavo Donelaičio „Metus“ (hegzametras puikiai migdo!), kaip jau truputį prakutęs mažylis įdėmiai klausydavosi Sergejaus Kozlovo istorijų apie Ežiuką ir Meškiuką, kaip džiaugdavosi šeimyniniais Joelio Chandlerio Harriso skaitymais. Tad šiandieną kviečiu pradėti dėlioti 6-18 mėnesių mažylio biblioteką.

Ką skaito dešimties mėnesių meškiukai?

Išties, kūdikiui galima skaityti įvairiausius tekstus. Tegu jis nedaug supras, bet visada džiaugsis girdėdamas artimųjų balsus. Tokie skaitymai lavina fonetinę klausą, skatina susidomėjimą kalba ir knyga, plečia žodyną (net ir paprasčiausios paveikslėlių knygos yra gerokai žodingesnės, nei mūsų kasdieniai, buitiniai pašnekesiai!), stiprina suaugusiojo ir vaiko ryšį. Bet ką čia aš: apie ankstyvojo skaitymo naudą mes girdime nuolatos ir nė neabejojame, kad apsiskaitęs vaikas bus protingesnis, laimingesnis, sėkmingesnis.

VŠĮ „Laikas skaityti“ atmintinė

Ir vis tiek kyla klausimų, ką ir kaip skaityti mažyliui, mat išties ankstyvasis skaitymas dažnai nė nepanašus į skaitymą. Susigaudyti šiuo nepaprastu laiku padeda Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros tarybos (IBBY) Lietuvos skyrius, rengdamas įvairias rekomendacijas. 2009 metais buvo net išverstas ir išleistas „Fundalectura“ vadovas tėvams, turintiems vaikų iki 6 metų, kurio el. versiją galima rasti internete. Šioje knygelėje aptartas skaitymas skirtingais amžiaus tarpsniais, pateikti tinkamų knygų lietuvių kalba pavyzdžiai. Tiesa, šie knygų sąrašai neilgi ir jau kiek senstelėję. 2016 metais knygelė buvo perleista, bet matyti naujojo leidimo neteko. Galiu tik tikėtis, kad sąrašai buvo patikslinti ir atnaujinti.

Skaitykime savo vaikams: vadovas tėvams, turintiems vaikų iki 6 metų. Vert. Irena Plaušinaitytė. Literatūros sąrašus parengė Vita Mozūraitė, Reda Tamulienė, Kęstutis Urba. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2009. 40 psl.
Skaitykime savo vaikams: vadovas tėvams, turintiems vaikų iki 6 metų. Vert. Irena Plaušinaitytė. Literatūros sąrašus parengė Eglė Baliutavičiūtė, Vita Mozūraitė, Reda Tamulienė, Kęstutis Urba. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2016. 40 psl.

Aišku, išsamaus knygų sąrašo pateikti nė neįmanoma. Pasikartosiu: daugelis pirmųjų kūdikio „knygų“ apskritai nėra knygos. Kūdikio laukia ilgas skaitymo kelias, prasidedantis nuo pirmųjų mamos žodžių ir pirmojo pamatyto paveikslėlio. Pamėginau pasekti tą kelią ir parinkti tinkamus skaitinius kiekvienai stotelei. Jų pririnkau daug, tad įrašas virto visu įrašų ciklu, o šiandien su jumis noriu pasišnekėti apie lopšines ir žaidinimus – man regis, tai puikus būdas įžengti į fantazijos ir visokiausių istorijų pasaulį.

Būna, tėvai guodžiasi, kad vaikas nemėgsta klausytis skaitomų knygų. Išties, klausytis – nelengvas darbas. Reikia mokėti sutelkti dėmesį ir suvokti pasakojimo prasmę, t.y. ne tik išklausyti, bet ir aprėpti visumą, suprasti vidinius ryšius. 7-12 mėnesių kūdikis dar tikrai nepasiruošęs siužetinei paveikslėlių knygelei ar eiliuotai pasakai, net jei ji mums atrodo paprastutė. Sutelkti dėmesį tokį vaiką mokome jam kalbėdami ir jį kalbindami. Tokiam pipirui „skaitymas“ yra balsų klausymasis. Tam tinka ir foninis šnekinimas ar skaitymas, kol vaikas tyrinėja pasaulį, bet verta pamėginti ir giliau niurktelėti. Gal pavyks balsu patraukti bei išlaikyti mažylio dėmesį nors kelias minutes? Tokie pratimai, beje, naudingi ne tik kūdikiui, bet ir vyresniam vaikui, kuris jau noriai seka siužetą paveikslėlių knygelėse... bet tik pagal piešinius! Kad vaikas augtų nuovokiu skaitytoju, jam anksčiau ar vėliau teks palikti iliustracijų pasaulį. Tad nuo mažens verta po truputį skaityti ir kukliau iliustruotas knygas (taip, taip, apie tai irgi dar kada parašysiu).

Sutelkti dėmesį padeda kitų juslių ar kūno judesių įtraukimas, klausantis pasakojimo. Vaiko pirštukų ar rankų judinimas, skatinimas ploti ar kartoti tam tikrus gestus gali būti labai naudingas. Taip pat dėmesį geriau patraukia ritmiški, nors nebūtinai rimuoti tekstai, kuriuose gausu pakartojimų, garsažodžių ir įvairiausių pamėgdžiojimų. Visa tai galima rasti liaudies kūryboje. Daugelis tautų turi gilias vaikų žaidinimo, mylavimo, kykavimo, liūliavimo tradicijas. Tai taip vadinama „motinos poezija“, skirta betarpiškam tėvų bendravimui su savo mažyliu. Tačiau kūdikio dėmesį gali patraukti ir vaikų folkloras: vaikų dainos, skaičiuotės, erzeklės, būrimai, gyvūnų balsų mėgdžiojimai.

Nors visi šie kūriniai veda vaiką į literatūros, į knygų pasaulį, bet būtų gerai, kad pačios knygos šiek tiek luktelėtų lentynose mūsų mažųjų skaitytojų. Iš pradžių betarpiškas bendravimas su kūdikiu veiksmingesnis. Tad pirmosiomis knygomis kūdikio bibliotekoje galėtų būti įvairiausi mamoms ir tėčiams skirti liaudies dainų rinkiniai. Jie gali būti stori, pilki ir atrodyti nuobodžiau už pernykštį sniegą – mes jų mažyliams net nerodysime, patyliukais perskaitysime ir atrasime, kuo savo skaitytojus palinksminti ir kaip nuraminti.

Lietuvių liaudies dainynas. T. 1: Vaikų dainos. Sud. Pranė Jokimaitienė, Zofija Puteikienė. Vaga, 1980. 760 psl.
Vaikučiams pabiručiams. Dainuojamosios tautosakos rinkinys ikimokyklinio amžiaus vaikams (serija „Vaikų darželis“). Sud. Albina Katinienė. Šviesa, 1990. 128 psl.
Saulė siuvo marškinaičius: tautosakos rinkinys pradinių klasių mokytojams. Sud. Daiva Prakopimaitė. Šviesa, 1991. 78 psl.
Vaikų dainos. Sud. Živilė Ramoškaitė. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. 294 psl. + 1 CD
Lopšinės ir žaidinimai. Sud. Jūratė Šemetaitė. Lietuvos liaudies kultūros centras, 1992. 79 psl.
Merkinės lopšinės ir žaidinimai. Sud. Rita Černiauskienė. Merkinės jaunimo etnokultūros klubas „Kukumbalis“, 2007. 143 psl.

Šiose knygose neretai sudėta viskas iš eilės: ir lopšinės, ir žaidinimai, ir vaikų folkloras. Be to, visko išties daug, tad nebereikia sukti galvos, kur dar paieškoti kokios įdomesnės dainelės. Štai, pavyzdžiui, pirmame dar 1980 metais išleistame „Dainyno“ tome, skirtame vaikų dainoms, yra 1000 tekstų bei keli šimtai melodijų. Čia surinktos lopšinės, žaidinimai, dainos apie gyvūnus, formulinės dainos, erzinimai.

Lietuvių liaudies dainyno (Vaga, 1980) atvartas

2007 metais išleistose „Vaikų dainose“ jau tik 200 dainų su melodijomis. Tai irgi lopšinės, žaidinimai, dainos apie gyvūnus, pamėgdžiojimai bei erzinimai. Kuklesniame darželių auklėtojoms skirtame rinkinyje „Vaikučiams pabiručiams“ sudėtos lopšinės, žaidinimai, gamtos garsų pamėgdžiojimai, erzinimai, rateliai, skaičiuotės, žaidimai, pasakos be galo, mįslės ir pan. Čia jie sugrupuoti pagal vaikų amžių. Labai panašiai sudaryta knygelė „Saulė siuvo marškinaičius“. Nors ji ir skirta pradinių klasių mokytojams, vis tiek pradedama nuo lopšinių ir žaidinimų, toliau sudėtos įvairiausios vaikų dainos, būrimai, pamėgdžiojimai, kalendorinės dainos, žaidimai bei rateliai. Vien lopšinėms ir žaidinimams skirti Jūratės Šemetaitės bei Ritos Černiauskienės sudaryti rinkiniai.

Šios knygos ne tik turiniu, bet ir išvaizda labai panašios: dažnai visai neiliustruotos, sausos, preciziškos, akademinės.

Knygos „Vaikų dainos“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007) atvartas

Gal tik „Merkinės lopšinės“ kiek išsiskiria. Knyga iliustruota projekto dalyvių nuotraukomis bei keliais piešiniais. Tai jaunimo klubo rengtas leidinys, tad ne toks sausas, bet ir ne toks profesionalus. Užtat jis turi vieną neabejotiną pranašumą – platinamas nemokamai „Kukumbalio“ svetainėje. Jame surinkti Merkinės krašte vis dar dainuojami liaudiški bei literatūrinės kilmės kūriniai, dažnai be melodijų.

Knygos „Merkinės lopšinės ir žaidinimai“ („Kukumbalis“, 2007) atvartas

Tuo tarpu nauji dainų rinkiniai neretai leidžiami ne tik su užrašytomis melodijomis, bet ir su garso plokštelėmis (kaip ir minėtos „Vaikų dainos“), tik klausyti originalių įrašų iš archyvų gana sunku. Tad platesnei auditorijai skirtuose leidiniuose vis dažniau pateikiami profesionalių atlikėjų sudainuoti kūriniai.

Nuolatos leidžiami ir folkloro kolektyvų bei populiarių dainininkų įrašytų lopšinių ar dainų vaikams rinkiniai. Čia svarbu nepamiršti, kad šie įrašai vis vien neturėtų pakeisti gyvo artimųjų dainavimo. Kūdikis įrašyto garso nesuvokia taip, kaip mes – jam iš tų plokštelių maža džiaugsmo. Juolab, kad taip lopšinės praranda visą prasmę: nepalaiko, nestiprina ryšio tarp tėvų ir vaikų. Be to, įtariu, kad lopšinės tėvams gerokai reikalingesnės, nei kūdikiui, bet tsss... Neišsiduokime, kokie mes pažeidžiami savo motinystėje ar tėvystėje. Klausykimės lopšinių, mokykimės jų, dainuokime. Jei dar neįtikinau, apie lopšinių dainavimą gražiai yra parašiusi Valaičių Miglė. O aš galiu pasiūlyti kelis įrašus į pagalbą:

Pinu pinu pynę: lietuvių liaudies dainos vaikams (serija „Gyvoji tradicija“). Sud. Jūratė Šemetaitė. Lietuvos liaudies kultūros centras, Lietuvių etninės kultūros draugija, Vilniaus plokštelių studija, 1998. 12 psl. + 1 CD: 57 min. 28 sek.
Veronika Povilionienė ir Dainius Pulauskas. Vakaro dainos-lopšinės. Veronika Povilionienė, 2007. 20 psl. + 1 CD: 61 min. 28 sek.
Teatriukas. Lietuvių lopšinės. Nieko rimto, 2008. 1 CD: 41 min. 27 sek.
Ilona Balsytė. Lopšinės. Miegokit, sapnelį sapnuokit… Košė malošė, Muzikinė partija, 2012. 1 CD: 28 min. 18 sek.

Neradau plokštelės, kurioje lopšinės skambėtų visiškai taip, kaip man patinka. Man atrodo, kad atlikėjai dainuodami jas pamiršta šypsotis, tada ir aš nebeturiu noro jiems pritarti. Todėl man labiau patinka mokytis dainelių iš knygų. Be jau rodytų leidinių profesionalams, yra nemažai puošnesnių, besitaikančių į vaikų lentynas. Išties, tokios spalvingos lopšinių knygelės praverčia ir kaip pirmosios paveikslėlių knygelės. Jei vaikas jau daug kartų girdėjo apie katytę-motinytę, kuri marškinėlius siuva, vieną dieną apsidžiaugs ją knygelėje pamatęs. O tada galima atversti kitą puslapį ir pasiūlyti padainuoti apie zuikį, mešką ir pelėdą.

Pelyte, nešk miegelį: lietuvių liaudies lopšinės. Sud. Leonardas Sauka. Dail. Sigutė Valiuvienė. Vaga, 1973 (1980). 24 psl.
Lolita Navickienė, Albertas Navickas. Būsimųjų mamų dainos: skirtos ir tiems, kurie mėgsta dainuoti. Dail. Rūta Čigriejūtė. Kronta, 2005. 108 psl. + 2 CD.
Kas tą pupą supa: lopšinės ir žaidinimai. Sud. Lina Sakalauskaitė. Dail. Simona Juškevičiūtė. Šviesa, 2006. 48 psl.
Mano lopšinės. Dail. Ieva Juknytė. Alma littera, 2016. 10 psl.
Kicu kicu bė bė: Lietuvių liaudies lopšinės ir žaidinimai:
Kicu kicu bė bė: Lietuvių liaudies lopšinės ir žaidinimai [knyga] (serija „Gyvoji tradicija“). Sud. Jūratė Šemetaitė. Dail. Rasa Špokauskaitė. Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2017. 72 psl.
Kicu kicu bė bė: lietuvių liaudies lopšinės ir žaidinimai [garso plokštelė] (serija „Gyvoji tradicija“). Sud. Jūratė Šemetaitė. Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2004. 8 psl. + 1 CD: 56 min. 25 sek.
Kicu kicu bė bė: lietuvių liaudies lopšinės ir žaidinimai [garso plokštelė] (serija „Gyvoji tradicija“). Sud. Jūratė Šemetaitė. Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2016. 16 psl. + 1 CD: 43 min. 43 sek.

Man labai graži dar 1973 metais išleista pelytės lopšinių knyga, iliustruota Sigutės Valiuvienės. Dailininkė nupiešė visokių senų laikų mamų, glaudžiančių savo mažylius. Gavosi labai švelni, skaidri knyga, kurioje jaučiama ta amžius rišanti gija. Tiesa, iliustracijos yra ne kiekviename atvarte, bet gražumo užteks ir mamai, ir vaikui. Melodijos pateiktos knygos gale.

Knygelės „Pelyte, nešk miegelį“ („Vaga“, 1973) atvartas

Graži ir Rūtos Čigriejūtės iliustruota „Būsimųjų mamų dainų“ knyga. Bėda tik, kad šią knygelę Lolita ir Albertas Navickai sumanė ne kaip lopšinių rinkinį, o kaip savosios prenatalinio ir ankstyvojo muzikinio ugdymo metodikos taikymo pavyzdį. Tad po puikios pirmosios – liaudiškos – dalies pridėta labai nerangių, banalių autorinių tekstų. Knyga išleista su dviem garso plokštelėmis, bet paklausyti man jų nepavyko. Atsimenat, bičiuliai, šypseną? Čia jos tikrai nėra. Klausantis atrodo, kad lopšinės dainuojamos ant pasaulio krašto paskutiniojo teismo dieną. Gerai, kad surašytos melodijos. Tad jei kam užtenka labai dailios, puikiai sudarytos, patogaus formato vienos knygos pusės be garso įrašų – rekomenduoju.

Knygos „Būsimųjų mamų dainos“ („Kronta“, 2005) atvartas

O štai knygelė „Kas tą pupą supa“ labai spalvinga, gausiai iliustruota, bet man akį rėžia. Atrodo, kad visko čia per daug, tad vaikams jos nerodyčiau. Užtat dėl nedidelio formato ji gali būti kišenine mamos knyga. Apskritai, dainuoti iš šių plonesnių (ypač lyginant su dainynu!) knygų daug paprasčiau. Rimtuose leidiniuose pateikiama galybė tos pačios dainos variantų, tarp kurių pasiklysti – juokų darbas. Išvardintuose iliustruotuose rinkinėliuose pateiktos skirtingos lopšinės, jų švelnesni variantai. Juk prabočiai ir pramotės dainuodavo apie savo gyvenimą: čia ir vaikai kapuos, ir tėvai karuos. Galiu tik džiaugtis, kad šiandien šio pasakojimų klodo retai prireikia.

Knygos „Kas tą pupą supa“ („Šviesa“, 2006) atvartas

Kartais leidėjai taip stengiasi, kad lopšinių knygelės būtų perkamos vaikams, jog persistengia. Blogiausia, ką galima padaryti su lopšinėmis, tai įrašyti jas į tuos primityvius pypsiukus, naudojamus garsinėse vaikų knygose. Jei jau taip norisi, tegul burzgia knygelėse traktoriai ir žvengia arkliai, bet dainoms, muzikai reikėtų geresnės garso kokybės, o lopšinės skirtos gyvam bendravimui. Vis dėlto Ievos Juknytės iliustruotų lopšinių nurašyti nenorėčiau, mat tai visai miela, pastelinė knygelė kartono puslapiais. Svarbu, laiku išimti baterijas.

Knygos „Mano lopšinės“ („Alma littera“, 2016) atvartas

Na, o naudingiausia lopšinių knyga, kokią šiandien galima įsigyti, yra Lietuvos nacionalinio kultūros centro paruošta „Kicu kicu bė bė“. Rinkinio istorija prasidėjo 1996 metais, kai buvo išleista to paties pavadinimo kasetė. Vėliau ji virto garso plokštele. Šioji prieš metus buvo perleista, o visai neseniai pasirodė ir prie plokštelės deranti knyga. Viena vertus, tai daili, spalvinga, nedidelė knygelė (čia sudėtos 26 lopšinės ir virš 40 žaidinimų). Kita vertus, tai profesionaliai sudarytas rinkinys. Dainelės neiškraipytos, protingai parinktos. Jų melodijos užrašytos, pačios dainelės įrašytos plokštelėje.

Puslapis iš knygos „Kicu kicu bė bė“ (Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2017)

Ir „Kicu kicu bė bė“, ir „Kas tą pupą supa“ yra ne tik lopšinių, bet ir žaidinimų knygos. Žaidinimus minėjau ir pasakodama apie didžiuosius dainų rinkinius, įrašyti jie plokštelėje „Pinu pinu pynę“. Bet menu iš patirties, kad reta naujai iškepta mama ką nors apie tokius dalykus yra girdėjusi. Kelis žaidinimus žino, bet kad tai būtent žaidinimai, kas jie tokie, ir kur jų daugiau ieškoti – ne.

Jei lopšinės yra skirtos vaiką nuraminti ir užkalbėti, tai žaidinimai, atvirkščiai, aktyvina, linksmina. Šie kūrinėliai jau artimesni įprastam pasakojimui, nors ir labai trumpučiai. Čia jau yra ir veikėjai, ir siužetas: gyvulėliai, paukšteliai ar patys vaikai joja į turgų, kepa pyragus, valgo košelę. Išskirtinis žaidinimų bruožas, kad jų tekstai yra lydimi tam tikrų judesių: kutenimo, kilnojimo, glostymo, rankų bei pirštų žaidimų. Visa tai padeda sutelkti ir išlaikyti mažylio dėmesį (o taip pat yra puiki mankšta).

Mėstamiausios žaidinimų rūšys: mylavimai, kykavimai, katutės, košelės virimas. Myluodami vaiką, jį apkabiname, sūpuojame, glostome, kutename ir mėtome.

Puslapis iš knygos „Kicu kicu bė bė“ (Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2017)

Kykuodami ar kėkuodami, supame vaiką ant kojos. Jodindami – ant kelių.

Knygos „Kas tą pupą supa“ („Šviesa“, 2006) atvartas

Žaisdami katutes ar ladutes, plojame vaiko rankelėmis ar skatiname jį ploti, kitaip mankštiname vaiko pirštelius. Atskiras ir tikriausiai geriausiai žinomas tokių žaidinimų porūšis – košelės virimas.

Knygos „Bitė ritė baltaragė“ (Gimtasis žodis, 2004) atvartas

Pastarasis pavyzdys, beje, yra iš nuostabios vien tik žaidinimams skirtos knygelės „Bitė ritė baltaragė“. Pirmą kartą „Bitė“ suzvimbė dar 1981 metais ir jau spėjo tapti klasika. Tėvai knygą pamėgo ne tik dėl puikiai parinktos medžiagos, bet ir dėl nepakartojamų Taidos Balčiūnienės iliustracijų. Sunku net pasakyti, kuo jos taip patraukia. Regis, saldžios, bet tuo pat metu šmaikščios. Regis, pavaizduota vaikų buitis nieko bendro su mūsų laikais neturi, bet mažylių išdaigos, jausmai taip gerai perteikti. Kaip būtų puiku, jei kokia leidykla atgaivintų šią knygelę. Mat „Gimtojo žodžio“ leidimas jau toks kontūrus pametęs, spalvas praradęs, kad graudu žiūrėti.

Kitos tokios lietuviškos knygelės, skirtos vien liaudiškiems vaikų žaidinimams, nežinau. Nors tikrai praverstų knygelė šiek tiek paaugusiems pipirams, kurie jau noriai kartoja rodomus judesius patys. Kūdikių žaidinimuose veiksmus atlieka suaugę, judindami mažylio kojytes, rankas, pirštelius. Tačiau dažnam net ir 6-7 mėnesių vaikui jau nelabai norisi būti judinama lėlyte. Jei jis nebenori masažų ar katučių, tai mielai žiūri, ką rodo mama ar tėtis. O ką mama ar tėtis galėtų rodyti? Nagi, maždaug tokius dalykus, kokie surašyti bei nupiešti Marco Browno knygelėje „Play Rhymes“.

O štai visas šios mielos knygelės atvartas:

Panašius žaidimus naudoja pedagogai per pedagogines pertraukėles bei logopedai, kurie tiki, kad kalbos raida susijusi su motorikos vystymusi. Yra kelios jiems skirtos knygelės ir lietuvių kalba. Deja, tekstai jose dažnai tiesiog neįmanomi, pačių logopedų išversti ar čia pat greitosiomis surimuoti. Aišku, kai reikia čia ir dabar padėti vaikui, nėra kada galvoti, kaip tai paveiks jo literatūrinio skonio pojūtį. Bet žaisdama su normaliai besivystančiu mažyliu, tokių tekstų vengčiau. Galiu rekomenduoti pavartyti Eugenijos Adaškevičienės ar Gražinos Musteikienės knygeles – iš jų galima šį bei tą atsirinkti, nors pratimai čia skirti vyresniems. Beje, jei vaikas neprisijungė prie žaidimo, nereikia manyti, kad jis per mažas. Tiesiog susivokti ir suvaldyti savo kūną mažyliui yra pasiutiškai sudėtingas uždavinys, atimantis daug laiko. Jis gali kelis mėnesius žiūrėti ir tik po to imti ką nors kartoti. Jei mylavimai gali vaiką lydėti nuo gimimo, tai paprastus, daug kartų matytus (sic!) motorikos žaidimus vaikas dažnai pradeda žaisti tik 12-14 mėnesių.

Taigi, žaidinimams pravarčios knygelės:

Bitė ritė baltaragė: vaikų žaidinimai:
Bitė ritė baltaragė: vaikų žaidinimai (serija „Vyturiukas“). Sud. Pranė Jokimaitienė. Dail. Taida Balčiūnienė. Vaga, 1981 (1984). 24 psl.
Bitė ritė baltaragė: vaikų žaidinimai. Sud. Pranė Jokimaitienė. Dail. Taida Balčiūnienė. Gimtasis žodis, 2004. 24 psl.
Eugenija Adaškevičienė. Mankštos pertraukėlės vaikų darželyje. Dail. Taida Balčiūnienė. Šviesa, 1984. 80 psl.
Gražina Musteikienė. Žaidimai rankų pirštams mankštinti. Lucilijus, 2001. 60 psl.
Lina Beržinienė, Sonata Latvėnaitė-Kričenienė. Mano lagaminas: muzikiniai-teatriniai edukaciniai žaidimai. Dail. Julija Stonytė. Muzikija, 2014. 48 psl. + 1 CD.

Jei „Bitę ritę“ mielai žiūrinės ir vaikai, tai Eugenijos Adaškevičienės ar Gražinos Musteikienės knygelės skirtos skaityti tik suaugusiems. Nors knygelę apie mankštas irgi iliustravo genialioji Taida Balčiūnienė:

Eugenijos Adaškevičienės knygos „Mankštos pertraukėlės vaikų darželyje“ (Šviesa, 1984) atvartas

Šioje knygelėje sudėtos imitacinės mankštos, įvairūs pratimai, ramūs ir aktyvūs žaidimai. Kitaip tariant, užsiėmimai stambiajai motorikai. Džiugina, kad imitacinėms mankštoms parinkti eiliuoti tekstai sukurti talentingų poetų.

Tuo tarpu Gražinos Musteikienės siūlomi pratimai yra skirti smulkiajai motorikai. Tų pratimų ir juos įdarbinančių eilėraštukų čia išties daug, bet tekstai parinkti nelabai kruopščiai, toks eklektiškas kratinys.

Gražinos Musteikienės knygos „Žaidimai rankų pirštams mankštinti“ (Lucilijus, 2001) atvartas

Žaismingiausią ir panašiausią į rodytą Marco Browno knygelę sukūrė Lina Beržinienė ir Sonata Latvėnaitė-Kričenienė. Džiugią, spalvingą muzikinę knygelę išleido „Muzikija“, tad gauti ją išties nelengva. Teko tik viena akimi ją pamatyti Knygų mugėje, bet tuos žaidimus mielai išbandyčiau su kokiu nedideliu meškiuku, nors tekstams ir trūksta liaudiško lengvumo.

Linos Beržinienės ir Sonatos Latvėnaitės-Kričenienės knygos „Mano lagaminas“ (Muzikija, 2014) atvartai

Tiesą sakant, kūrybingi tėvai lengvai gali pritaikyti tokiems žaidimams lietuvių liaudies smulkiosios tautosakos kūrinėlius. Apie šiuos kūrinėlius ir jų naudą mažiesiems papasakosiu čia. Juk mes dar tik pradėjome dėlioti savo kūdikėlio biblioteką. Žinote, kiek aš knygelių į ją jau atrinkau? Oi, apie du šimtus! Tad iki pasimatymo!

Krokodilas po lova, pingvinai skrynioje: Kur dingo Spotas?

Thu, 10 Aug 2017 21:00:00 GMT

Ruošdamasi detektyviniam iššūkiui prisiminiau vieną žavią knygelę patiems mažiausiems. Kažkada jau rašiau apie ją specialiai „Nieko rimto“, bet kažin, ar jūs, bičiuliai, tą tekstą skaitėte. Tad imsiu ir pasikartosiu. Juk knygelė tikrai šauni, o ir aš nė vienu žodžiu tiesai nenusižengiau bei dar apie pirmuosius vaiko skaitinius pasvarsčiau. Gal pravers?

Kur Spotas?

Tvirtos, spalvingos ir paprastos – tokios būna pirmosios vaiko knygelės. Jos tokios nerimtos, skirtos ne tiek skaityti, kiek žaisti. Rodos, ko iš jų reikalausi, ko tikėsiesi? Ir kaip džiugu knygyno lentynose tarp šimtų kitų kartoninių knygelių mažiesiems atrasti tokias, kurių autoriai šį nerimtą darbą atliko labai rimtai, labai reikliai. Todėl bičiuliams, ieškantiems pirmųjų knygelių savo mažiesiems skaitytojams, patarčiau pradėti nuo niekorimtiškos kolekcijos (knygelės jau išparduotos, bet ir bibliotekose jos puikiai jaučiasi). Štai puiki žodžių knyga „Kaip vadinami daiktai“, kurią sukūrė Bettina Abel ir Dorothee Raab. Štai išradingas Annes Mußenbrock „Pirmųjų spalvų“ albumėlis.

Ir štai galiausiai Erico Hillo knygelė su langais „Kur dingo Spotas?“ Jei pirmos dvi yra tiesiog lavinančios, tai pastaroji – jau „tikra“ knyga, kurioje yra savi herojai ir siužetas. Bet, aišku, išsiskiria ji iš kitų lietuviškai išleistų kartoninių knygų ne tuo, o savo žaismingumu, nutrūktgalviškumu, netikėtumu.

Šunelio Spoto mama ieško sūnaus po visus namus, bet jo niekur nėra. Užtat po laiptais gyvena liūtas, spintoje – beždžionė, o palovėje – krokodilas! Jei mažasis skaitytojas jau išmano daiktų tvarką pasaulyje, tai atverdamas kiekvieną langelį iš džiaugsmo spygaus kaip jūrų kiaulytė! Juk šie netikėtai aukštyn kojomis apvirtę namai tarsi skrynelė su iššokančiu velniuku! Bet knygelė tinka ne tik patiems mažiausiems skaitytojams, savo žaismingumu ji įtiks ir baisiai dideliems darželinukams, kurie šiaip jau kartoninių knygelių nebeskaito. Kelios minutės įkvėpto tyrinėjimo ir atradimų džiaugsmo garantuotos ir mažiems, ir dideliems.

Aišku, tėveliai gali susimąstyti, ar neišgąsdins jų mažylių toks saugios ir įprastos namų aplinkos suardymas, apgyvendinant visose pakampėse meškas ir gyvates. Tačiau žvėrys čia visai negrėsmingi, jie padeda Spoto mamai ieškoti sūnaus ir yra ne tik ir ne tiek linksmas dailininko pokštas, kiek įrodymas, kad sugyventi gali patys įvairiausi padarai. O jų netikėtos buveinės puikiai atspindi mažųjų filosofišką mokėjimą džiugiai stebėtis, kur apkerpėję suaugėliai tik pašiurptų iš baimės.

Kur Spotas?

Vizualiai knygelė atrodo paprastutė, bet tas paprastumas iš metodiškai teisingų. Taip retai pasitaiko lakoniško kontūro, grynų spalvų iliustracijos, kurios tuo pat metu nerėžtų akies ir būtų išraiškingos bei gyvybingos. Todėl Spoto nuotykiai ne tik suteiks tėveliams valandžiukę ramybės, bet ir pasitarnaus vaikų skonio, kūrybiškumo ugdymui.

Ir taip, kaip mes įpratę, „Nieko rimto“ leidimas nepriekaištingos kokybės: švarios, suderintos puslapių ir atsidarančių langų spalvos, tvirtas kartonas, lengvai valomas paviršius.