Meškiukas bibliotekoje

Moder... Kas? – stalo knyga jaunajam architektui

Mon, 11 Sep 2023 21:00:00 GMT

O, brolyčiai ir sesutės, ar jūsų meškiukai nuo mažens dėlioja kaladėles, renka akmenis ir žada galiniame kieme išmūryti natūralaus dydžio Gedimino pilį? Ar jiems labiau patinka statyti lego gaisrines ir ligonines nei jomis žaisti? Ar jie piešia tik namus, bokštus, rūmus – ir dar keliais skirtingais pjūviais? Sveikinu, auginate architektą! Ir jums labai reikia Eglės Januškienės knygos „Moder... Kas? Kauno modernizmas!“ („Mažasis architektas“, 2021).

Specialiai vaikams skirtų knygų lietuvių kalba apie architektūrą turime labai nedaug, tad kiekviena – aukso vertės. Šioji ypatinga dar ir tuo, kad pasakoja apie lietuvių architektūros aukso amžių – didžiąsias statybas Kaune tarpukariu, kai laikinajai sostinei reikėjo suteikti deramą pavidalą, o plūstantiems į šį miestą žmonėms parūpinti šiuolaikiškus ir patogius būstus. Teisybės dėlė žino, kad ne visi jie buvo tokie jau patogūs ir šiuolaikiški, mat naujai atsikraustę gyventojai neretai būdavo priversti ręsti lūšnas Brazilkoje ar glaustis drėgnuose fortų griuvėsiuose, bet Eglė rašo ne apie šiuos gėdingus miesto istorijos puslapius, o apie Kauno architektūros deimančiukus, pripažintus svarbiu Lietuvos ir Europos paveldu, besibraunančius į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Taip, tokie pastatai verti mažųjų meškiukų dėmesio, tačiau nedidelėje 80 puslapių knygelėje telpa ne tik jie. O kas dar?

Knygelė yra labai gerai apgalvota, puikios struktūros. Net ir architektūros naujokė ar naujokas nepasijus nejaukiai, mat iš pradžių paaiškinama pati architektūros esmė, pristatoma architekto profesija, tada apibūdinami skirtingi architektūros stiliai ir tik po to keliaujama prie modernizmo. Šis pristatomas ne kaip izoliuotas reiškinys, visai ne! Aptariamos jo techninės, ekonominės, socialinės prielaidos ir idėjos jį suformavusios. Tik tada grįžtama į Lietuvą, pristatomi čia tarpukariu kūrę architektai modernistai ir leidžiamasi klajoti po nuostabųjį Kauną. Po daugybės apžiūrėtų pastatų vaikai kviečiami suprojektuoti savąjį. Ir daryti tai siūloma ne bet kaip, o labai rimtai: teks paruošti eskizą, aprašą, detalius brėžinius. Galima net pasigaminti maketą! Jei savojo namo maketą pasigaminti dar sunkoka, galima atsisiųsti autorės sukurtus brėžinius ir iš popieriaus suklijuoti Kauno modernizmo pastatus. Pasaka, ar ne?

O gal visa tai pernelyg sudėtinga? Kur ten mūsų meškiukams nagrinėti socialines kažin ko prielaidas? Ar įdomūs jiems tie kažin kada gyvenę architektai? Neišsigąskit, sesutės ir brolyčiai, Eglės knygoje išlaikoma ideali pažintinės ir grožinės medžiagos pusiausvyra. Garbės žodis, pati nustebau, o mūsų Meškinas-tėtis, kuris retai knygai randa gerą žodį, taip džiaugėsi vykusia derme, kad net prašėsi priimamas į mūsų vakarinį skaitymo klubą. Deja, klubas laikinai persikėlė į ligos patalą, tad naujų narių nepriėmėm ir tegaliu pasidalinti mudviejų su Meškiuku įspūdžiais. Na, ką padarysi. Grįžkime prie tos dermės ir harmonijos, kurią taip išgyriau. Kaip ji kuriama?

Ogi labai natūraliai! Knygos autorė augina du šaunius berniukus, kurie seka tėvų pėdomis. Eglė jų susižavėjimą architektūra mielai puoselėja ir rengia vaikams įvairiausius žaidimus. Vienu metu tokiomis pramogomis dalindavosi „Mažojo architekto“ fb paskyroje – nuoširdžiai rekomenduoju pasirausti istorijoje ir susirasti tuos senesnius įrašus. Tai grynas džiaugsmas! Tikiuosi, kada nors ir toji medžiaga suguls į kokį leidinį, lygiai taip, kaip sūnaus Ąžuolo pokalbiai su tėčiu apie architektūrą suteikė pavidalą knygai „Moder... Kas?“. Pažvelkime į knygos siužetą. Ąžuolas pasakoja apie vieną dieną, kurią praleido su tėčiu darbe. Iš pradžių pristato save ir savo tėčio profesiją, šio gautą naująjį užsakymą. Tas užsakymas susijęs su modernizmo pastato sutvarkymu, bet berniukas nežino, kas yra modernizmas. Reikia išsiaiškinti! O po to padėti tėčiui atlikti tyrimą – juk prieš projektuojant būtina susipažinti su pastato istorija bei aplinka. Šiuo atveju – aplankyti vertingiausius tokio stiliaus statinius Kaune. Ramus, bet ilgas pasivaikščiojimas po Kauną, pašnekesiai apžiūrinėjant įvairiausius pastatus ir sudaro didžiąją knygos dalį. Visa tai puikiai įrėmina pažintinį turinį, pateikiamą nuosekliai, tarp kitko, ta apimtimi, kuri tuo metu natūraliai prašosi.

Edukacinė „Mažojo architekto“ medžiaga

Kita vertus, vietomis pati knygos kalba tampa šiek tiek per sudėtinga. Turbūt Eglės berniukai, augantys tarp architektų ir urbanistų, įpratę prie profesinio žargono, bet kitiems meškiukams teks paaiškinti, kodėl „dominuoja“, o ne „vyrauja“ ar tiesiog „daugiausia yra“, kaip galima „perkrauti detalėmis“ fasadą, kas ta „asimetrija“ ir „viešoji erdvė“. Reikia pasakyti, kad specialūs architektūriniai terminai puikiai paaiškinti nedideliame žodynėlyje, tad problema – ne jie, o tiesiog specifinė kalbėjimo maniera. Galbūt minimalus literatūros redaktoriaus ar pedagogo prisilietimas būtų padaręs knygos tekstą dar prieinamesnį ir dar labiau įtraukiantį.

Čia turiu pastebėti, kad rašau žvilgčiodama į knygos egzempliorių iš pačios pirmosios partijos, anuomet ką tik atkeliavusios iš spaustuvės. Mačiau, kad vėliau renginiuose buvo pristatomas kiek kitaip atrodantis knygos ir edukacinės medžiagos komplektas (išties, prašmatnus). Tad įmanoma, kad vėliau būta ir teksto taisymų, ir naujų leidimų. O jei nebūta, labai linkiu autorei dosnių rėmėjų, kurie padėtų parengti antrąjį tokios išskirtinės ir vykusios knygos leidimą. Ir, tiesą sakant, antrajame leidime labiausiai norėčiau išvysti ne tiek stilistiškai suredaguotą tekstą, ištaisytas kelias korektūros klaidas, kiek padidintą knygos formatą! (Galima aš čia įrašysiu ne vieną, o tris šauktukus: !!!)

Naujasis komplektas, nuotrauka iš straipsnio apie renginį

Apie formatą dar šiek tiek paliežuvausiu. Nežinau, kaip jūs ir jūsų meškiukai, o aš vaikystėje be galo mėgau raustis po senų sodininko žurnalų stirtas ir žiūrinėti sodų namelių ir sklypų projektus. Tokie man gražūs buvo tie planai, brėžiniai, sutartiniai ženklai. Viso to grožio pilna ir Eglės knyga. Net ir švelniais akvarelės potėpiais nuspalvinti pastatų fasadai išlaiko autocadiškai griežtas ir tikslias linijas, o po puriomis medžių lajomis pravažiuojančios mašinos, skubantys žmonės ir šmirinėjantys gyvūnėliai paimti tiesiai iš architektams skirtų autocado simbolių bibliotekų (nuorodas į kurias rasite knygos pabaigoje – naudokitės į sveikatą!), tad visi atvartai pilni tos žavios minimalistinės tvarkos ir vizualinės švaros estetikos. Net nežinau, ar tokias iliustracijas galima pavadinti dailininkės iliustratorės darbu, bet tai žiauriai įspūdinga ir tuos piešinius-brėžinius be galo norisi apžiūrėti iš arčiau, gerooookai didesnius. Didesnis formatas taip pat leistų sukurti erdvesnį maketą, mat vietomis tekstas sunkiai sutalpinamas, įspraustas į ankštus langelius, pasirinktas gana smulkus šriftas, o laiko juostose elementai taip persidengia, kad jų seka tampa nelabai aiški. Be to, didesniuose puslapiuose daugiau laisvės turėtų vaikai, atlikdami knygoje esančias užduotis. Žodžiu, prašau bent jau A4, o dar geriau – Mizielinskių atlaso ir Sochos „Bičių“ formato, sutarta?

Reziumuodama noriu pasidžiaugti originalia, įdomia, išskirtine knyga vaikams, kurios gerumo paslaptis: netikėtos iliustracijos; šauni beletristinės, pažintinės ir interaktyvios dedamosios dermė; autorės išradingumas ir puikus temos išmanymas.

Oi, apie išradingumą taip nieko ir neparašiau! Tuoj pasitaisysiu. Pirmiausia derėtų atskleisti, kad knygą lydėjo neįtikėtina, fantastiška paroda, kuri ne tiek „pa-rodė“, kiek pasiūlė jauniesiems lankytojams aplinką laisvai kūrybai ir žaidimui modernizmo ir architekto profesijos tema. Nedrįstu plačiau apie ją šnekėti, mat nebežinau, ar parodą dar galima kur nors rasti. Knygą turbūt gauti lengviau, o joje tas pats atidumas detalėms ir vaiko patirtims. Štai, pavyzdžiui, vaikas gali pats susiplanuoti klajonių po modernistinį Kauną maršrutą, naudodamasis pridėtu žemėlapiu. Aplankęs namą, gali susirasti jį sukūrusio architekto portretą. Ir, beje, architektai pavaizduoti ne savo karjeros pabaigoje, ne patriarchais, o jaunais žmonėmis, tokiais kaip pačių skaitytojų tėčiai, tokiais, kokiais, regis, galima nesunkiai tapti (kaip man tai patiko!). Apskritai, kur tik įmanoma, autorė stengiasi susieti didžiąją architektūrą su mažosiomis vaiko patirtimis. Ir tai puikus pasirinkimas.

Parodos akimirkos, 2021 gruodis

Na, o jei į skutelius suskaitęs „Moder... Kas?“ ir visus Kauno modernizmo takus išvaikščiojęs vaikas pareikalaus „daugiau architektūros!“, tai štai jums jaunojo architekto bibliotekėlė lietuvių kalba:

Skaitykit ir statykit!

Apie knygą

Eglė Januškienė. Moder… kas? Kauno modernizmas! Mažasis architektas, 2021. 80 psl. + el. dok.

Bolonijos atradimai ir vieno šunelio uodegėlė

Tue, 09 Mar 2021 21:00:00 GMT

Bičiuliai, ar jums svarbu, kad vaikų knygos būtų gražios? Mes su Meškiuku einame dėl gražių knygų iš proto, tikrai tikrai. Galime pasidėti knygą ant stalo ir savaitėmis ja grožėtis. Bet kaip rasti pačias dailiausias, įdomiausiai iliustruotas knygas? Į ką atkreipti dėmesį?

Lietuvoje mes turime Knygos meno konkursą, IBBY Lietuvos skyriaus apdovanojimus: Premiją už geriausią paveikslėlių knygą vaikams ir Domicėlės Tarabildienės premiją už gražiausiai iliustruotą metų knygą vaikams. Vis užmesdami akį į jų laureatus, galime sužinoti apie lietuvių iliustratorių kūrybines sėkmes ir atradimus. Bet juk svarbi ir platesnė perspektyva (bei kaip iš tos perspektyvos atrodo Lietuvos kūrėjai!), o ją gali suteikti keli svarbūs tarptautiniai renginiai. Pirmiausiai, žinoma, Bolonijos vaikų knygų mugė.

Ak, kas gi nėra girdėjęs apie Bolonijos vaikų knygų mugę! Tai svarbiausia vaikų knygų kūrėjų, leidėjų ir kitų specialistų susitikimo vieta Europoje, o gal ir visame vakarų pasaulyje. Būtent čia paaiškėja, kokios knygos mus džiugins artimiausiu metu, kokios temos ir stiliai vyraus. Mugės ypač laukia knygų iliustratoriai, kurie čia būna tikros žvaigždės – juk jų kalba tarptautinė, suprantama visų kraštų vaikams. Štai kodėl nuo 1967 metų Bolonijoje rengiamos iliustratorių darbų parodos, turinčios pademonstruoti naujausias knygų iliustravimo tendencijas ir pristatyti naujus talentus. Šiais metais savo darbus parodai siuntė virš 3000 menininkų iš 68 šalių. Trijų šimtų kūrėjų darbai pasiekė finalą. Tai tarsi pripažinimas, kad juose įkūnytos vaikų knygų vizijos yra vertos pačių smalsiausių ir reikliausių mažųjų skaitytojų.

Štai kelios iš šių vizijų:

DESNITSKAYA ANNA - CITIES ALONG THE TRANS-SIBERIAN RAILWAY - RUSSIA

BELLI GIULIA MARIA - LA MACCHIA - ITALY

Džiugu, kad šiemet į finalą pateko net penkių lietuvių dailininkių kūriniai: Dalios Bieliūnaitės, Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės, Ingos Dagilės, Ievos Gvazdaitytės ir Rasos Jančiauskaitės. Smagu prisiminti, kokiose knygose jau matėme jų darbus anksčiau (į Boloniją, žinoma, keliavo visai kiti). Taigi, Dalia Bieliūnaitė kartu su Giedre Norkūne yra sukūrusios knygą „Meškutis baltas“:

Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė yra sukūrusi knygą „…o mano brolio vardas – Tomas“ bei iliustravusi Dovilės Junigedos „Kalno duris“, Anne-Cath Vestly seriją „Tėtė mama aštuoni vaikai ir sunkvežimis“ ir dešimtis kitų knygų:

Inga Dagilė mums žinoma iš M. Marcinkevičiaus knygos „Akmenėlis“, E. Daciūtės „Drambliai ėjo į svečius“, A. Meškauskaitės „Istorijos skanėstų“ ir dar tuzino knygų iliustracijų:

Ieva Gvazdaitytė yra sukūrusi knygelę „The shy tomato“, piešia komiksus:

Rasa Jančiauskaitė yra iliustravusi M. Marcinkevičiaus knygą „Maži eilėraščiai mažiems“, Modestos Jurgaitytės „Ypatingas“:

O štai bibliografiniai duomenys knygų, kurių iliustracijas čia parodžiau:

Giedrė Norkūnė, Dalia Bieliūnaitė. Meškutis baltas. G. Norkūnė, 2018. 24 psl.
Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė. …o mano brolio vardas – Tomas: istorija apie autizmą pagal Luką. E. Gelažiūtė-Petrauskienė, 2018. 40 psl.
Marius Marcinkevičius. Akmenėlis. Dail. Inga Dagilė. Tikra knyga, 2020. 56 psl.
Ieva Gvazdaitytė. The shy tomato. Kitokia Grafika, 2018. 8 psl.
Marius Marcinkevičius. Maži eilėraščiai mažiems. Dail. Rasa Jančiauskaitė. Tikra knyga, 2018. 36 psl.

Bolonijoje šios menininkės įveikė griežčiausią atranką, juk į finalą pateko vos vienas iš šimto pretendentų! Na, o Rasa taip pat atsidūrė tarp 77 laimėtojų, kurių darbais bus galima tiesiogiai pasigrožėti Bolonijoje ir išvysti specialiame parodos kataloge (arba Mugės svetainėje).

Labai džiaugiuosi visų dailininkių pasiekimais – sunku net patikėti, kad mūsų nedidelėje šalyje taip suklestėjo knygų iliustracija. Ir ypač džiaugiuosi, kad Bolonijos kartelę įveikė ne tik pripažintos, daug knygų iliustravusios menininkės, bet ir pradedančios, dar tik ieškančios savo vietos po saule. Pirmyn, Dalia, laikykis, Ieva! O Dalios įvertinimas man šildo širdį dar ir todėl, kad į konkursą keliavo mūsų kartu kurtos knygelės apie M.K. Čiurlionį, jo šunį Liamoriuką ir muziejuje klaidžiojančią mergaitę Jūrę iliustracijos. Žinoma, šiai istorijai sėkmę šiandien pelnė vien piešiniai, vien Dalios talentas, bet aš taip pat pasijutau šiek tiek arčiau Bolonijos, cha! Ir iš to džiaugsmo truputį papasakosiu apie knygelę.

Kadaise, kai Meškiukas dar buvo mažas ir muziejuose siautėjo smalsūs vaikai, o ne pandemija, mudvi su Dalia dirbome M.K. Čiurlionio galerijoje ir sukome galvas, kaip papasakoti apie dailę visai mažulyčiams pipiriukams. Ir, žinoma, užsimanėme sukurti paveikslėlių knygelę, kurioje po atgijusius Čiurlionio paveikslus klajotų juokingi gyvūnėliai, o pagrindinis knygos veikėjas būtų paties Čiurlionio kadaise augintas šunelis Liamoriukas. Taip ir padarėme: į Muziejų užsukusios mažos mergaitės fantazijose jis atgijo ir vėl pakvietė savo šeimininką piešti, kartu primindamas kadaise patirtus nuotykius.

Atvirai šnekant, apie Čiurlionio kūrybą vaikams jau išleistos net kelios knygos. Vien šiai temai skirtą poetišką Vilkyšiaus dienoraštį „Išėjau su Čiurlioniu. Tuoj grįšiu“ (Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus, 2014) sukūrė Daina Kamarauskienė ir Julija Tolvaišytė-Leonavičienė. Milda Pleitaitė ir Kazimieras Momkus parašė pasakų ir vaizdelių knygą „Šiandien karaliai mums pasakas seka“ (M.K. Čiurlionio namai, 2015). Tačiau šios knygos kalbina vyresnį skaitytoją, o mes troškome turėti būtent paveikslėlių knygelę mažiesiems – smagią, žaismingą ir kviečiančią į meno pasaulį.

Ką gi, mes pasistengėme sukurti knygą-žaidimą, kurioje per sekamą istoriją galėtume parodyti, kaip paveiksluose ieškoti, atpažinti, interpretuoti vaikams artimas detales. Norėjome, kad mažieji pajustų, jog atidžiai įsižiūrėdami į meno kūrinį, gali jame atrasti visą pasaulį, susipažinti su labai įdomiais žmonėmis (ir šuneliais!), patirti netikėtų nuotykių. Mes manėme, kad atradę būdą suprasti paveikslus, jie juos pamėgs. Visa tai aš jau buvau išmėginusi ir su jaunaisiais Galerijos lankytojais, ir su Meškiuku, kai mokėmės pažinti spalvas per paveikslus, tad karštai tikėjau šia idėja. Viliuosi, kad mums su Dalia pavyko ją įgyvendinti.

Šiandien egzistuoja vienas vienintelis knygelės „Dailininkas ir jo šuo“ egzempliorius pačioje meškiukų bibliotekoje, tačiau tikiuosi, kad po tokio tarptautinio paskatinimo mes visgi pasijudinsime ir susirasime leidėją, kuris išdrįs išleisti tokią kiek neįprastą Lietuvai tiek savo sumanymu, tiek estetika knygelę. Linkiu mums visiems kuo greičiau sutikti Liamoriuką knygynuose!

Jaučio trobelėje su „Muzikija“

Mon, 19 Mar 2018 21:00:00 GMT

Yra, bičiuliai, tokia leidykla – „Muzikija“. Ne, ne taip! Iš tikrųjų yra toks ugdymo centras „Strazdanėlės“. Kartais, kai „Strazdanėlės“ sukuria ką nors ypatingai gražaus, pasivadina „Muzikija“ ir savo ugdytiniams bei visiems geros valios žmonėms išleidžia knygą ar muzikinę plokštelę. Kaip ir daugelis mažų leidyklų, „Muzikija“ neranda bendros kalbos su didžiaisiais knygų platintojais ir jau kurį laiką nesuka sau dėl to galvos, skirdama savo leidinius aplink ugdymo centrą susibūrusios bendruomenės nariams. Apmaudu? Ne tas žodis! Mes turime tiek nedaug meniniam ugdymui skirtų knygų, o šios dar ir slepiasi! Pamėginkime tą paslapties šydą truputį praskleisti.

Ne taip lengva. „Muzikijos“ paslaptis it koks svogūnėlis – lukštas ant lukšto, o po tuo lukštu dar vienas slypi. Kas tokia ta „Muzikija“, jau papasakojau, bet – antroji paslaptis – ką gi ji leidžia, ir kur tai rasti?

Iki šių metų daugelį leidyklos knygų buvo galima gauti tik „Strazdanėlių“ mokyklėlėje arba elektroniniame knygyne. Tačiau po sėkmingos Vilniaus knygų mugės šiais nepaprastais leidiniais susidomėjo „Vaga“, „Patogu pirkti“ bei „Children city“. Nenuostabu, juk Lietuvoje nėra daugiau tokių kūrinių, kuriuose taip supinamas tekstas, vaizdas ir garsas, muzikinis ugdymas derinamas su etniniu ir pagardinamas pasaka. Šiuo metu galima įsigyti:

Charles Perrault. Batuotas katinas. Dail. Gabriel Pacheco. Vert. Indrė Šeputienė. Muzikija, 2017. 32 psl. + 1 CD.
Sonata Latvėnaitė-Kričenienė, Jolanta Vaišvilienė. Vienaragio mįslė: muzikinė istorija (serija „Klasikinė muzika vaikams“). Dail. Gediminas Pranckevičius. Muzikija, 2017. 48 psl. + 1 CD.
Sonata Latvėnaitė-Kričenienė, Petras Kričena. Jaučio trobelė: muzikinė pasaka pagal lietuvių liaudies tautosaką. Dail. Julija Stonytė, Ieva Stonytė ir Vita Matulytė. Muzikija, 2015. 47 psl. + 1 CD.
Lina Beržinienė, Sonata Latvėnaitė-Kričenienė. Mano lagaminas: muzikiniai-teatriniai edukaciniai žaidimai. Dail. Julija Stonytė. Muzikija, 2014. 48 psl. + 1 CD.
Sonata Latvėnaitė-Kričenienė, Petras Kričena. Čiulba ulba ūbauja: muzikinė pasaka pagal lietuvių tautosaką ir dainelės apie paukščius. Dail. Julija Stonytė, Elena Šimulynaitė, Joana Čuilko. Fot. Eugenijus Kavaliauskas. Muzikija, 2013. 56 psl. + 1 CD.

Pamačiusi tiek įdomybių, užsimaniau visko ir kuo daugiau. Tačiau užsisakyti nedrįsau: taupūs meškiukai katino maiše už dvylika ar daugiau pinigėlių imti neskuba. Štai, regis, būtų knygynuose ir bibliotekose, pavartyčiau, išsirinkčiau pačią pačiausią knygelę, juk taip noriu, kad sūnus kūrybingas ir smalsus augtų. Taigi, trečioji paslaptis – kas ten, viduje? Mums „Muzikija“ kaip tik vieną knygelę padovanojo, „Jaučio trobelę“ – muzikinę pasaką pagal lietuvių liaudies tautosaką. Parodyti?

Ot, ir nerodysiu! Nes jei iškart parodysiu, tai gūžtelėsite pečiais ir nueisite toliau po lentynas dairytis. Todėl pirmiau savo įspūdžius papasakosiu. Prisipažinsiu, atsivertusi „Jaučio trobelę“ sutrikau. Kas čia? Scenarijus? Išplėstinė kadruotė? Tekstas punktyrinis, siužetas neplėtojamas, kalba fragmentiška. Jei tai būtų tiesiog paveikslėlių knygelė, nenorėčiau jos skaityti. Bet tai, bičiuliai, nėra paveikslėlių knygelė. Tai kvietimas žaisti, vaidinti, pasinerti į pasaką. Be garso įrašo ši knygelė neveikia. Kita vertus, garso įrašas irgi nėra skirtas vien klausimui. Tai ne audio pasaka! Čia per daug ilgos muzikinės pauzės, per daug dainų tokiam trumpam siužetui. Iš esmės, „Jaučio trobelė“ yra spektaklis, kuriame klausytojas turi aktyviai dalyvauti. Tad paklausiusi ir paskaičiusi pati, savo mažąjį pakviečiau vaidinti. Čiupome dėžę žaislų ir klausydamiesi, į knygelę vis pasižiūrėdami, kūrėme pasakos pasaulį: lakstėme su piemenukais, tiesėme kaspinų upes, statėme malūną, badėmės avinukais. Visam tam erdvės įraše palikta tikrai užtektinai. Stabtelėti teko tik kartą – mūsų jaučiukas užtruko namą bestatydamas.

Ir štai su šiuo vaidinimu visos pauzės ir punktyrai stojo į savo vietas, knygelė buvo pagirta ir apkabinta (turi mano Meškiukas tokį ritualą), o malūnai ir kalvės tapo savaitės žaidimų dekoracijomis. Bežaidžiant vėl tenka prie knygos grįžti, perbėgti čia išspausdintą pasakos santrauką ir toliau plėtoti savo istoriją. Tikrai linksma, nors kiek neįprasta. Tikit? Tada galiu ir knygą nebijodama atversti:

Taip, taip, kruopštus, bet tarsi vaikiškas piešinys spalvotais pieštukas neatrodo man toks jau žavus savo naivumu. Kita vertus, Meškiukui patinka. Jis mielai žiūrinėja senovines buities detales ir gaudo peliuką. Peliukas Strazdaniukas, besislepiantis kiekviename atvarte, – antrosios knygos dalies herojus. Čia turiu pridurti, kad knygelė sunerta iš kelių sluoksnių. Viename siaučia piemenukai, o atėjusi šeimininkė juos vaišina virtiniais bei pasakomis. Antrame glūdi viena iš tų pasakų, apie jautelį, užsimaniusį namą pasistatyti. O trečiame šmirinėja ir viską užsirašo mažas peliukas. Jo užrašai apie tai, kaip žmonės kadais darbus dirbo ir linksminosi, patiko man labiausiai.

Kaip ir knygoje „Čiulba ulba ūbauja“, pažintinė dalis nuo likusio pasakojimo skiriasi ir vizualiai, ir pasakojimo turiniu, ir jo pateikimu. Tai tarsi knyga knygoje, nors kiekvienas atvartas atkartoja ir paaiškina kažkurį piemenėlių ir jautuko istorijos epizodą, supažindina su pasauliu, kuriame vyksta veiksmas. Ir tai stengiamasi padaryti kuo įvairiau. Panaudojamos archyvinės nuotraukos, piešiniai, tautosaka. Stengiamasi vaiką įtraukti: siūlomos temos diskusijai, kviečiama kartu dainuoti. Štai pažvelkime į piemenėliams skirtą atvartą:

Jie pristatomi nuotraukoje, šalia nupiešti jų atributai. Kitame puslapyje aprašytas kasdienis gyvenimas ganyklose. Įsijausti padeda čia pat pateikti piemenukų burtai ir mėgstamas vaikų ratelis, kurio galima pasiklausyti kompaktinėje plokštelėje, o galima ir patiems padainuoti, pažaisti. Knygelėje pateiktos natos, o plokštelėje yra fonograma. Linksma, kad nepamirštos ir piemenukų profesinės šventės: Jurginės bei Ožio diena. Siūloma pasišnekėti, palyginti anų laikų ir šių dienų vaikų darbus, žaidimus. Panašiai sudėlioti ir kiti atvartai. Vienuose daugiau pasakojimų apie žmonių gyvenimą, kituose – įvairiausių techninių detalių. Štai, kaip malūnas ištyrinėtas:

O pasakoje jis atrodė šitaip:

Žinių čia daug. Ir nors mes su Meškiuku visą knygelę iškart prarijome, bet, ko gero, pravartu būtų jai skirti kelias dienas, po truputį susipažįstant ir su senosiomis profesijomis, ir su jaučiuko nuotykiais, po truputį klausant ir įsiklausant į mažųjų strazdaniukų traukiamas daineles. Beje, strazdaniukai labai šaunūs, artistiški. Liaudies dainos čia atliekamos labai skirtingai – yra net toks liaudiškas repas. Gerai, gerai, ne visai repas, bet skamba pasiutiškai įdomiai. Ir viso muzikinio spektaklio, ir kiekvienos dainos pateikimas, aranžuotė, vieta puikiai apgalvoti. Net instrumentiniai intarpai, kurie, regis, skirti tik pauzėms užpildyti ir veiksmams atskirti, yra neatsitiktiniai. Žiūrėk, ten nuskamba „šėmi jauteliai bauboja“ melodija (nors pati daina ir nenaudojama), kitur įsiterpia kelios natos „bū-bū, aš jautukas“, primenančios, kas šios pasakos herojus.

Dainuoja ne tik vaikai. Pagrindinė pasakotoja ir svarbi dainininkė čia – Veronika Povilionienė. Jos lūpose paprastutė pasaka atgyja, apauga papildomomis detalėmis, nuspalvinama emociškai. Knygos tekstas šiek tiek skiriasi nuo sekamo įraše, ir gerai. Mes matome, kaip pasaka auginama, ir patys to mokomės.

Žodžiu, šią neįprastą pasaką patirti buvo linksma ir naudinga tiek man, tiek Meškiukui, nors tai tikrai ne paveikslėlių knyga, kaip galėtum pamanyti. Žinau, kad noriai įtrauksiu „Jaučio trobelę“ į piemeniškus, rudeninius ar etninius skaitymus 5-8 metų vaikams. Ir jums, bičiuliai, rekomenduoju bent pavartyti, išmėginti tokius netikėtus „Muzikijos“ kūrinius. Nesakysiu, kad „Jaučio trobelė“ tobula. Net ir sugulus visiems teksto punktyrams į vietas, vis vien norėjosi knygelėje jį šiek tiek palyginti, pašukuoti. Ir iliustracijų norėčiau kiek išradingesnių. Bet panašu, kad ir pačios „Strazdanėlės“ su „Muzikija“ nori augti. Naujausios jų knygos atrodo net įspūdingiau. Įdėmiau jų paskaityti, tiesa, progos nebuvo, ir visgi pasirodė, kad tobulėjama labai sparčiai.

Na, ir pabaigai apie techninius dalykus. Nors knygą išleido nedidelė leidykla, bet labai kokybiškai. Kietas knygos viršelis malonus pačiupinėti, aksominės faktūros su lakuotais elementais. Atrodo išties puošniai. Pati knyga atspausta ant balto, standaus, nepersišviečiančio popieriaus. Spalvos švarios, malonios akiai. Maketas tvarkingas, šriftas padidintas, patogus skaityti. Palikti ir didesni tarpai tarp eilučių, pakankamos paraštės, tad tinka ir pradedančiajam skaitytojui. Blokas gana tvirtas, siūtas. Tiesa, mums bežaidžiant ir smagiai vartant knygą, pora sąsiuvinių atlipo nuo kaptalo, bet tai menka bėda – blokas nepažiro. Natūralus nusidėvėjimas, taip sakant.

Apskritai leidimas prašmatnus ir darantis įspūdį, išryškinantis knygelės privalumus. Prašyte prašosi bičiuliams dovanojamas. Jie apsidžiaugs, tikrai žinau. Žinot, kaip mes su Meškiuku apsidžiaugėm?

Dėkoju „Strazdanėlėms“ ir „Muzikijai“ už linksmą pažintį! O jums, bičiuliai, kad skaitote!

Maištingų mergaičių biblioteka

Wed, 29 Nov 2017 21:00:00 GMT

Jauna leidykla „Dvi Tylos“ jau pradėjo prekiauti knyga „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“. Žinau, kad knyga laukiama ir iš jos daug tikimasi. Ką čia – jei auginčiau vieną kitą meškutę, jau krapštyčiau taupyklę (18 €, ne juokas!), mat šios „Vakaro istorijos“ yra biografinių apybraižų rinkinys, supažindinantis su ypatingo proto, talento ir drąsos moterimis.

Iliustracijos E. Favilli, F. Cavallo knygai „Good Night Stories for Rebel Girls“

Taip, mums reikia knygų, kurios skatintų mergaites pasitikėti savo jėgomis ir domėtis pasauliu. Bet ar ši knyga tam tinka? Turiu šiokių tokių abejonių. Gal pasvarstykime kartu, protingieji kurmiai?

Jei dar nematėte šios knygos angliško leidimo („Good Night Stories for Rebel Girls“), prašau susipažinti: „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“ – šauniai iliustruota knyga nelabai reiklioms įvairaus amžiaus skaitytojoms. Kiekviena apybraiža trumputė, vos vieno puslapio, parašyta gana sausai. Kita vertus, autorės sugebėjo išmintingai išnaudoti tas kelias pastraipas, palikdamos daug erdvės skaitytojų fantazijai ir daug smalsumą žadinančių kabliukų. Trumpą lietuviško leidimo ištrauką galima rasti internete. O knygynuose „Vakaro istorijas“ pavartyti bus galima gruodžio viduryje. Žadama knygą pristatyti ir literatūros festivalyje „Vaikų Kalėdų sala“.

E. Favilli, F. Cavallo knygos „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“ atvartas

Na, o dabar apie abejones.

Knyga sumanyta kaip sektinų pavyzdžių rinkinys mergaitėms, kad šios patikėtų, jog pasaulyje gali būti ne tik statistėmis. Tačiau pats knygos formatas teigia visai ką kita. Atrinkdamos istorijas apie moteris, autorės kaip tik įtvirtina perskyrą tarp vyrų ir moterų. Skirdamos savo knygą mergaitėms, jos tarsi pareiškia, kad moterų istorijos įdomios tik joms pačioms. Svarstau, ką pasakys mano Meškiukas, jei aš imsiu jam skaityti „Istorijas mergaitėms“? Matyt, teks nuslėpti pavadinimą. Man regis, ir jaunosioms skaitytojoms geriau to pavadinimo nežinoti. Kad nepatikėtų, jog būna knygų vyrams ir moterims, mergaitėms ir berniukams:

Lietuviškų knygynų asortimentas

Juolab, kad knygos apie iškilius vyrus nedažnai puikuojasi savo vyriškumu. Jos apsimeta esančios tiesiog apie žmones, o kad mūsų kultūroje daugelį amžių žmonėmis galėjo būti tik vyrai, lieka tarp eilučių. Deja, knygos moterims apie moteris ne paneigia šį stereotipą, o kaip tik įtvirtina. Nuo XX amžiaus vidurio tokių knygų išleista nemažai. Jų autorės ir autoriai turėjo pačių geriausių norų – ištaisyti tą skriaudą, kurią patyrė moterys, išnaudojamos ar žlugdomos vien dėl savo lyties. Bėda su šiomis knygomis yra ta, kad jos menkai skatina žmonių bendradarbiavimą ir lygių galimybių užtikrinimą.

Rašydami ir skaitydami knygas, skirtas vien moterų istorijoms, mes ne tik pasiūlome savo mergaitėms įkvepiantį pavyzdį, bet ir paaiškiname, kad moterys yra kitokios, nei vyrai, nors jos „irgi“ gali. Man tas „irgi“ labai įtartinas. Kai sakome, kad „dramblys irgi gali tapyti“, tai reiškia, kad apskritai drambliai tapyti negali. Nebent susiklosčius ypatingoms sąlygoms. Tai štai: mergaitės – ne drambliai! Man regis, svarbiausia mergaitėms suvokti, kad jos – tiesiog žmonės, ir jų galimybes riboja ne jų moteriška, bet jų žmogiška prigimtis. Jos nėra blogesnės ir nėra geresnės už berniukus vien dėl to, kad šiems net ir šiandien nuo pat gimimo suteikiamos didesnės galimybės (bet juk niekas nesirenka, kuo gimti – berniukai irgi). Tad aš norėčiau knygos, kuri jungia, o ne skiria.

Ką gi daryti su „Vakaro istorijomis mergaitėms maištininkėms“? Kaip manote?

Kol kas man atrodo, kad tai gana pavojingas kokteilis. Tiesiog įteiktas jaunai skaitytojai, jis gali pridaryti daugiau bėdos nei naudos. Tačiau knyga puikiai tinka bendram skaitymui ir šeimyniniams pokalbiams. O geriausia, man regis, jei namų bibliotekoje ši knyga stovės kartu su keliomis kitomis „vyriškomis“ ir „moteriškomis“ knygomis. Aišku, teks sugalvoti, kaip paaiškinti, kodėl biografijos suskirstytos pagal lytį, o ne pagal akių ar plaukų spalvą, bet mes sugebėsime, ar ne? Meškiukų bibliotekoje mes kada nors pramaišiui skaitysime „Vakaro istorijas“ bei dar vaikystėje man į širdį kritusius „Etiudus apie mokslininkus“. Ir tikiuosi, kad mano Meškiukui niekada į galvą neateis, kad mergaitės kilusios iš Veneros.

Franceska Cavallo, Elena Favilli. Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms. Šimtas pasakojimų apie išskirtines moteris. Dail. Elisabetta Stoinich et al. Vert. Mila Monk. Dvi tylos, 2017. 224 psl.
Jaroslavas Golovanovas. Etiudai apie mokslininkus
Jaroslavas Golovanovas. Etiudai apie mokslininkus. Dail. Anatolijus Beliukinas. Vert. Algirdas Bukleris. Šviesa, 1981. 384 psl.
Jaroslavas Golovanovas. Etiudai apie mokslininkus, 2-asis papild. leid. Dail. Anatolijus Beliukinas. Vert. Algirdas Bukleris. Šviesa, 1986. 398 psl.

J. Golovanovo knygos „Etiudai apie mokslininkus“ atvartas

Aišku, „Etiudai apie mokslininkus“ yra morališkai senstelėjusi knyga, bet panorėjus galima nesunkiai rasti ir kitų, naujesnių knygų apie mokslininkus, menininkus ir kitus iškilius žmones. „Etiudai“ man patinka, nes autorius siekė rašyti apie laimingus žmones – žmones, kurie džiaugėsi užsiimdami moksline veikla. Palyginkime su „Vakaro istorijomis“, kurių leitmotyvas yra pasiekimai ir pasididžiavimas jais. Na, o štai kelios kitos knygos, daugiausia skirtos vyresniems paaugliams:

Sebastian Cichocki. M.E.N.A.S. Menininkų efektingi, neįprasti, akiplėšiški sumanymai. Dail. Aleksandra ir Daniel Mizielińscy. Vert. Irena Aleksaitė. Modernaus meno centras, 2013. 216 psl.
Brad Finger. 13 modernių dailininkų, kuriuos dera žinoti. Vert. Tomas Čepaitis. Modernaus meno centras, 2014. 46 psl.
Romualdas Karazija. Įžymūs fizikai ir jų atradimai. Šviesa, 2002. 192 psl.
Valentinas Matiuchinas. Etiudai apie matematikus. Kronta, 2003. 129 psl.
Paolo Novaresio. Didieji atradėjai: nuo antikos iki šių dienų. Vert. Virginija Elena Stakienė. Šviesa, 2007. 312 psl.
Bettina Schümann. 13 menininkių, kurias dera žinoti. Vert. Dalia Kižlienė, Tomas Čepaitis. Modernaus meno centras, 2015. 46 psl.
Vilius Stakėnas. Matematikos istorijos skiautiniai. Tikros istorijos apie matematikus ir jų mokslą. Žara, 2017. 480 psl.
Keliautojai ir atradėjai: dviejų tūkstantmečių kelionių aprašymai (serija „Akiratis“). Vert. Teodoras Četrauskas. Mintis, 1980. 223 psl.

Kaip manot, gal kas tiks „Vakaro istorijoms“ į kaimynystę?

Beje, bičiuliai, ar jums atrodo, kad aš čia išpeikiau „Vakaro istorijas“? Tikrai nenorėjau. Ši knyga labai reikalinga, tiesiog jos stipriosios bei silpnosios pusės taip susiraizgė, kad be Makedoniečio ir neišriši. O apie silpnąsias puses knieti kalbėti dėl to, kad reklamuodamos knygą, autorės pabėrė labai daug abejotinų tiesų, į kurias įsipainiojusi naudinga knyga vos nepavirto savo priešingybe. Apie tuos keistus triukus ir abejotinus reklaminius tyrimus aš jau rašiau, kai buvo pradėta prekiauti anglišku leidimu. Regis, laikas pasikartoti, bet apie tai atskiru įrašu.

Draugiškų jums skaitinių!

Vėsūs prisiminimai

Thu, 15 Jun 2017 21:00:00 GMT

Birželio 15 dieną M. Žilinsko dailės galerijoje atidaryta Lietuvos knygų iliustracijų paroda „Šiltas prisiminimas“. Čiupau meškiuką, ir nužygiavom šildytis prie tų piešinių, taip gerai iš knygų pažįstamų. Toks keistas jausmas pamatyti mėgstamų knygų iliustracijų originalus. Spauda jiems būna negailestinga. Spalvos dingsta, detalės nunyksta, kraštai nukarpomi, maži piešiniai ištampomi, dideli – sugrūdami. Juolab, kad eksponuojamos XX a. iliustracijos, kai pačios techninės spaudos galimybės buvo visai kitos.

Žiūri, ir taip gražu. Ir taip gaila to milžiniško dailininkų darbo, virtusio blankiais pavidalais ant pilko popieriaus aštuntame ar devintame dešimtmetyje, kai visko trūko ir visur taupyta. Ypač mane nustebino Rimos Mačiulytės iliustracijų grožis.

Rimos Mačiulytės iliustracijos Afrikos pasakoms

Lapė ir liūtas: Afrikos pasakos. Vyturys, 1986

Nuotraukose to kontrasto tarp piešinio ir knygos neparodysi. Ir ne tik dėl tausojančio salių apšvietimo. Parodos rengėjams akivaizdžiai trūko lėšų, žmonių, energijos, apie tai šaukte šaukia viskas: nuo, regis, buitiniu spausdintuvu atspausto plakato iki netikusio įrėminimo. Blizgūs išeksponuotų piešinių stiklai galėtų pasitarnauti kaip veidrodžiai. O štai įžiūrėti ką nors pro juos nelengva. Ypač jei esi metro su kepure. Bičiuliai, pritūpkit kada nors muziejuje ar galerijoje ir suprasit, kodėl vaikams retai patinka čia lankytis. Kam gi patiktų stabčioti ir dvidešimt kartų žiūrėti į stikle atsispindinčią lempą? Nors suolelį nešiokis, garbės žodis!

Labiau pasisekė tik Algirdo Steponavičiaus darbams. Jie vieninteliai įrėminti su pasportu, antirefleksiniu stiklu.

Tad mes su meškiuku labai apsidžiaugėme, kai pamatėme iliustracijų projekcijas ant sienos. Čia vaikis jau galėjo viską gerai įžiūrėti. Atrinktos projekcijai iliustracijos buvo švelniai animuotos, lydimos muzikos. Ilgai tupėjome ir aptarinėjome, ką matome. Bet įrašas baigėsi, ir eksponatų saugotojos su kuratore ėmė aiškintis, kaip jį paleisti iš naujo. Ir aiškinosi, ir aiškinosi, ir aiškinosi... Teko sprukti į kitą salę nuo to lalavimo.

Vaizdo projekcijos rodomos ir ten – tik televizoriaus ekrane. Atrodo, kaip senas geras videosalonas. Pasidžiaugėm. Tik labai gaila, kad negalima animacija pasimėgauti prie atitinkamų iliustracijų originalų ar bent jau pasirinkti, ką žiūrėti. Ne viskas vaikams įdomu ar tinkama. Nors net „Anabasio“ iliustracijos meškiukui patiko, bet be „Dievų miško“ ar Mieželaičio eilėraščių mielai būtume apsiėję.

Ir visgi liūto dalį parodoje sudaro knygų vaikams iliustracijos. Tad ši paroda – puiki proga vaiką pirmą kartą atsivesti į galeriją ar muziejų. Nors vaikai ir taip lengvai susidomi daile, bet jei ant sienos kabo ne šiaip kokia renesanso teta, o našlaitėlė Elenytė, pinigus nešantis aitvaras ar Čipolinas – atsispirti neįmanoma. Telieka kalbėtis apie piešinius. Nereikia gilios analizės, tik kad meškiukas įsižiūrėtų ir pamėgintų suprasti, kas ir kodėl. Kai netrukdome vaikams kalbėti, sužinome, kokie klausimai jiems rūpi:

O aptarti yra ką. Parodoje surinkti S. Eidrigevičiaus, R. Dočkutės, Žvilių, B. Žilytės-Steponavičienės, L. Gutausko, R. Kepežinsko, V. Petravičiaus, A. Každailio ir t. t. darbai.

Norisi atsitempti karutį knygų ir žiūrinėti, lyginti. Kiek daug žalumos, pasirodo, dingo iš „Miško pasakos“! Koks platus buvo „Bruknelės“ pasaulis. Kokios grynos spalvos turėjo būti afrikietiškose pasakose. Deja, ekspozicijoje knygų beveik nėra. O ir tos, kurios yra, išdėliotos po stiklu, atskirai nuo iškabintų iliustracijų. Tad teks pasikliauti savo atmintimi arba kuprinėje nešiotis kontrabandą (nes su karučiu irgi neįleis – eksponatų saugotojos čia griežtos). O ar ne puiku būtų čia pat su vaiku prisėsti ir pavartyti knygą, perskaityti ištrauką? Mes, pavyzdžiui, atsinešėme E. Mieželaičio „Miško pasaką“.

Ketinau dar po parodos paieškoti knygų su labiausiai patikusiomis iliustracijomis, bet parodos etiketažas buvo skurdus. Vienur nurodyta iliustruojama knyga, kitur – tik pasaka, dar kitur – visai jokios informacijos. Ir, kiek mačiau, niekur nebuvo išsamių bibliografinių aprašų. Jei iliustracija ir nebuvo panaudota knygoje, būtų malonu apie tai perskaityti prie kūrinio. Bet ką čia kalbėti... R. Dočkutės iliustracijų aprašai apskritai klaidingi. Tokio vėjo malūnėlio A. Matučio knygoje niekada nebuvo. Matyt, etiketės buvo sukeistos vietomis.

O kas iliustravo T. Ivanausko „Gamtininko užrašus“? Vytautas Jurkūnas jaun., kaip nurodyta etiketėje, ar vis dėlto Vilius Antanas Jurkūnas, kaip nurodyta Lietuvių vaikų knygų iliustruotojų bibliografiniame žodyne ir Mažvydo bibliotekos bibliografiniame apraše? Ir kuriais metais? 1982 ar visgi 1974? Ir ar tikrai buvo knyga „Lietuvių liaudies lopšinės“, kurią iliustravo S. Valiuvienė? Klausimai-klausimėliai...

Taigi, pavyko pasižymėti tik kelias įdomybes. Meškiukams norėsiu parnešti:

Šimtas liaudies baladžių. Parengė J. Balys. Dail. D. Tarabildienė. LTSR valstybinė leidykla, 1941. 203 psl.
R. Girkontaitė. Rudens papartėlis. Dail. R. Dočkutė. Vaga, 1981. 48 psl.
Atvažiavo meška (serija „Vyturiukas“). Dail. V. Gedmantaitė-Galkuvienė. Vaga, 1981. 16 psl.
Pelyte, nešk miegelį: lietuvių liaudies lopšinės. Paruošė L. Sauka. Dail. S. Valiuvienė. Vaga, 1980. 24 psl.
Z. Sviderskienė. Žvaigždynai. Dail. V. Ajauskas. Mokslas, 1983. 224 psl.

Taip pat norėsiu pavartyti:

Lietuvos fauna. Red. V. Kontrimavičius et al. Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1988-1997. 5 kn.
G. Isokas. Žvėrys ir žvėreliai. Dail. V. Jankauskas. Vaga, 1964. 33 psl.
T. Ivanauskas. „Gamtininko užrašai“. Dail. V. Jurkūnas. Mintis, 1974. 219 psl.

Ir labai norėčiau sužinoti, kur buvo panaudotos B. Leonavičiaus iliustracijos pasakai „Kaip viena merga karalių aplošė“ ar V. Gedmantaitės-Galkuvienės iliustracijos „Saulės vaduotojui“. O kas nutiko K. P. Ramono iliustracijoms „Baltaragio malūnui“? Nagai niežti pradėti detektyvinį tyrimą, bet teks tą darbą palikti muziejininkėms. O gal ne tik joms?

Taip norisi, kad ir leidyklos iš naujo atrastų tą lobyną, surankiotų iliustracijas ir išleistų kolekcinius geriausių XX a. knygų leidimus. Tik reikia paskubėti, kol originalai dar yra čia, kol jų nereikia restauruoti. Nes žiūrėdama vietomis fiziškai jauti, kaip skyla ir trūpa tarybinis guašas ar raitosi rūkomasis popierius. Deja. Net jei knygos perleidžiamos su senosiomis iliustracijomis, leidyklos retai imasi originalų. O dažniausiai renkasi apskritai naujai iliustruoti senas geras knygas.

Labiausiai širdį skauda dėl „Pasaulio pasakų“ serijos. 1976-1981 metais „Vaga“ iš leistų pasakų knygų ėmėsi formuoti seriją. Tiems laikams knygos buvo išleistos gražiai, bet be didesnių iliustracijų, puoštos vien nespalvotomis vinjetėmis. Tad nuo 1982 metų „Vaga“ kartu su „Vyturiu“ ėmėsi seriją atnaujinti – papildė naujais vertimais, dalį knygų perleido. Šios knygos „su slibinu“ jau buvo iliustruotos juodai baltomis, viena papildoma spalva paspalvintomis iliustracijomis. Serija galėjo atrodyti puikiai, bet... devintas dešimtmetis. Apie kokybę teko pamiršti. Paskutinė knyga buvo išleista 1993 metais, vis dar ant labai prasto popieriaus, necelofanuotais viršeliais.

Po kelių metų jauni tėvai pritrūko knygų. Ir „Pasaulio pasakas“ ėmėsi gaivinti, kas netingi. Regis, tik imk ir perleisk kokybiškai tą patį, bet ne. Kas be iliustracijų išleido, kas naujas užsakė. Ir niekam nepavyko aprėpti tiek, kiek anuomet sugebėjo „Vaga“ su „Vyturiu“. Regis, ilgiausiai išsilaikė „Alma littera“, 2006-2008 metais perleidusi šešias serijos knygas. Na, bet palyginkime:

Septynios stirnos: austrų pasakos. Sudarė K. Haiding. Dail. V. Jurkūnas jaun. Vert. D. Urbas, E. Zambacevičiūtė. Vyturys, 1988. 288 psl.

Septynios stirnos: austrų pasakos. Sudarė K. Haiding. Dail. U. Vaičiūnaitė. Vert. D. Urbas, E. Zambacevičiūtė. Alma littera, 2007. 412 psl.

Ir kurios iliustracijos įdomesnės? Labai tikiuosi, kad senosios „Pasaulio pasakų“ iliustracijos nepasimes kur nors dulkėtose palėpėse, kad joms dar bus leista pasirodyti visu gražumu ne tik retose parodose. Juolab, kad parodose išnyra tik vienas kitas piešinys iš visos didžiulės knygos. Ir tądien, lankant „Šiltą prisiminimą“, norėjosi daugiau, daug daugiau eksponatų. Ne tik man – meškiukas pareiškė, kad namo dar neis ir nusitempė mane į antrą Žilinsko galerijos aukštą.

O, brolyti! Štai čia ir pajunti, kaip sparčiai grimzta į nebūtį Lietuvos kultūra. Mes jau supratome, kad Galerija taupo. Bet kaip ji taupo nuolatinėse ekspozicijose! Kol mes einame iš salės į salę, už mūsų gesinamos šviesos. Kai vaikis atsiremia į sieną, tuojau pat gauna pastabą, kad neliestų sienų. Sienų, bičiuliai! Nes, neduokdie, reikės jas valyti ar anksčiau laiko perdažyti. Aišku, kad jokių interakcijų, jokių pačiupinėjamų vaikams dalykų čia taip pat nėra. Tik akcija-atrakcija „Pabūk klasikiniame muziejuje su niūriomis darbuotojomis“. Negali ant jų pykti – jų darbas nykus, muziejininkai ir lankytojai į jas žiūri iš aukšto, atlygis menkas. Keista, kad tarp eksponatų saugotojų apskritai pasitaiko malonių moterų. Bet kai likus dešimčiai minučių iki darbo pabaigos mus išprašo iš salės, mano malonūs įspūdžiai galutinai ištirpsta rūgščiose minose. Mintyse padėkoju, kad dar neatėjo valytoja, skambėdama kibirais ir švaistydamasi šlapiu skuduru. Nors ką čia aš... Galerija taupo – kažin, ar beturi valytoją.

Taigi, iš Galerijos išsinešiau ganėtinai pravėsusius prisiminimus. Ir nors yra ten puikių dalykų, bet kokį pusmetį ten manęs niekas nebenuvilios. Reikia atsigauti po šilto priėmimo ir to jausmo, kad esi bjauri auslinda, savo būvimu teršianti dievo ausį. Kita vertus, meškiukas į rūgščius veidus nesidairė, pastabas ignoravo ir buvo laimingas. Tad visgi patarčiau mažuosius skaitytojus nuvesti į parodą, nes tai išties reta proga giliau pažvelgti į mėgstamas knygas.

Ir šypsokimės, bičiuliai, gerai?

Kodėl saulėgrąžos? Vaikai žiūri paveikslus

Wed, 29 Mar 2017 21:00:00 GMT

Kurį laiką aš linksmai dirbau muziejuje. Ypač patiko mažuosius ganyti. Bet, būdavo, sustyguoju aš jiems edukaciją, prakalbą sudėlioju, per jėgą visus savo mėgstamus daugžodžius nukapoju, o atvedusi vaikus mokytoja mano, kad kažko trūksta! Ir sako: „Palaukit, aš juos dar prie savo mėgstamiausio paveikslo nuvesiu“. Tada ką? Surikiuoja vargdienėlius ir pareiškia: „Žiūrėkite, koks gražus paveikslas, kaip dvasinga, kokios spalvos!“ Vaikai žiovauja ir pabyra kaip bitės.

Mes to nenorime, ar ne? Pamėginau sudėlioti į lentynėles, kodėl ir kaip verta kalbėtis apie paveikslus su 5-8 metų pipirais. Į lentynėlę gula ir mano sudarytas pokalbių apie paveikslus rinkinys. Jums dovanoju geltonąjį skyrių:

Parsisiųsti

Ką su juo veikti? Nagi, perskaityti ir pakviesti vaiką apžiūrėti paveikslo! Mokate garsiai ir nuoširdžiai džiaugtis? Pamėginkite: „Ei, pažiūrėk, ką aš radau!“ O dabar jau galima šnekėtis.

Geltonajame skyriuje surašytas įsivaizduojamas pokalbis su vaiku apie Van Gogo „Saulėgrąžas“. Aišku, nei vienas vaikas jums neužduos lygiai tokių pat klausimų. O jūs pažodžiui neprisiminsite atsakymų. Tai visai nesvarbu! Leiskite vaikui pabūti su paveikslu. Jei tas būvimas visai dykas, visada galima užvesti ant kelio paprastais klausimais: „Apie ką tu dabar galvoji?“, „Ką tu jauti?“, „Ar prisimeni ką nors panašaus?“ ir t.t.

Svarbu, kad perskaitę tekstą, turėsite pagrindą dialogui, žinosite, kuo šis paveikslas gali užkabinti tokio amžiaus vaiką, ir įsivaizduosite, kaip giliai reikia kapstyti.

O kapstyti, patikėkite, giliai nereikia. Tokio amžiaus vaikams nereikia išmanyti chronologijos, civilizacijų ir meno stilių vystymosi istorijos, nereikia ir sisteminio žinių apie meną pateikimo (kad ir kaip eretiškai tai skambėtų!).

Greičiausiai tokio amžiaus vaikui paveiksle patiks tai, kas jam pažįstama iš kasdieninio gyvenimo. Tuo visada galima pasinaudoti ir atkreipti vaiko dėmesį į panašumus: „Žiūrėk, tokį ąsotį turi mama!“, „Atsimeni, tėtis irgi priskynė tokių saulėgrąžų?“, „Spalva visai tokia kaip tavo antklodės.“

Skaitydami atrasite, kad vietomis mano pateiktos aliuzijos jums nelabai tinka. Na, juk jos visų pirma skirtos mano Meškinui, kuris eina iš proto dėl mitologinių būtybių, valandų valandas tupi prie žemėlapių ir nori sodininkauti. Jei jūsų vaikas nežino, kuo skiriasi Vokietija ir Atlanto vandenynas, tiesiog neminėkite jam Prancūzijos klimato.

Nors tekstas pateiktas kaip nuoseklus pokalbis, iš tikrųjų tos sekos laikytis visai nereikia. Išmesti galima bet ką. Su 5-8 metų vaikais jūs nenagrinėsite paveikslo kaip vieningo kūrinio. Svarbiausia nustatyti, ką matote paveiksle, atskirti sudėtines paveikslo dalis.

Manote, lengva? Kad tik nebūtų, kaip toms mokytojoms... Net jei esate išmintingas, kišenėje žodžio neieškantis žmogus, kalbėtis su vaikais apie meną reikia įgusti ir pasiruošti.

Aišku, galima naudotis knygomis. Po poros dienų įnirtingo skaitymo susigaudžiau, kur ir kokių saulėgrąžų pritapė Van Gogas, apžiūrėjau geltonąjį namelį Arlyje ir sužinojau daugiau nei norėjau apie dailininko ausį ir psichikos ligą (kaip dabar tai pamiršti?!). Galva plyšta nuo žinių, o vaikui nėra ką pasakyti. Paaugliams skirtos puikiosios MMC knygos irgi ne ką padeda. Jos, khem, per gilios!

Ar jus įkvepia tokia perspektyva? Iškvėpkite. Atsisiųskite ir išmėginkite vieną, kūrybinėse kančiose mano sudėliotą, pokalbį:

Parsisiųsti

Na, ar pavyko? Penkiamečio dėmesys – kaip kiškis. Čia yra, čia nėr. Jei pasišnekėjote septynias minutes, aš jus tvirtai apkabinu ir išbučiuoju. Jei aptarėte VISĄ VIENĄ klausimą – irgi.

O žinote, kodėl mes kalbėjomės apie Van Gogo „Saulėgrąžas“? Todėl, kad pavasario saulė prašvito meiliai ir geltonai! Aš paruošiau dešimt pokalbių apie dešimtį paveikslų, kurie meškiukus bibliotekoje džiugins pusę metų. Kiekvienas mėnuo – kitos spalvos, kitos nuotaikos, su kitais paveikslais!

Balandis bus žalias, o gegužė – dar žalesnė, gilaus smaragdinio atspalvio. Balandį džiaugsimės Monė (C. Monet), o gegužę...

Oi, aš vėl daugžodžiauju, ar ne? Pamėginsiu trumpiau:

Pokalbių rinkinys skirtas tiems vaikams ir tėvams, kurie nori prisijaukinti meną ilgam. Todėl dailės kūriniai parinkti taip, kad juos būtų galima išgyventi laike. Nors niekas neuždraus pralėkti per dieną.
Šis rinkinys gimė kaip mūsų nuotykių su Filipu dalis. Todėl paveikslai tinka ir spalvų, ir metų laikų žaidimams.
Rinkinį sudaro metodiniai nurody... ėėė... tarkim, geranoriški patarimai ir dešimt pokalbių.
Naudojama F. Barbe-Gall metodika (plačiau: „Comment parler d’art aux enfants“).
Ketinu sukurti ir antrąją dalį, bet tam man reikia resursų. O apie tai – žemiau.

Mėnuo – tiek aš užtrukau ieškodama, rašydama, dėliodama – skirdama paveikslams visą darbo dieną. Mažiausiai mėnesio man prireiks ir antrai rinkinio daliai, ir visiems kitiems projektams, kurių knibždėte knibžda mūsų bibliotekoje. Tad skelbiu akciją nelabai alkaniems meškiukams paremti. Kuo daugiau medaus puodynėje susikaups, tuo dažniau bibliotekininkės galės savo kūrinius nemokamai dalinti visiems geros valios vaikams!

O jei norėsite rinkinį įsigyti, rašykite.