Meškiukas bibliotekoje

Vaiko pažintis su pasauliu

2018-12-04T21:00:00Z

Ar gali būti įdomi „įdomioji geografija“ (biologija, fizika, chemija), abejodavau aš vaikystėje. Anuomet dauguma pažintinių knygų vadinosi „įdomiosiomis“, bet visas įdomumas buvo ilgi skaičių stulpeliai, liudijantys „aukščiausius“, „didžiausius“, „giliausius“, „dažniausius“. Gal todėl aš šiandien taip džiaugiuosi Meškiuko pažintinėmis knygelėmis. Jose užtenka skaičių, bet autoriai sau kelia visai kitą užduotį: ne informuoti, o prakalbinti mažąjį skaitytoją, kad jis pats leistųsi į kelionę po naująją žinijos sritį. Kol Meškiukas augo, mes sukaupėme nemažą tokių knygų kolekciją. Ir kaip bebūtų keista, rimčiausias šios kolekcijos knygas išleido labai nerimto pavadinimo leidykla:

Tad mes džiugiai pasitikome 2018 rugpjūtį „Nieko rimto“ išleistą Heather Alexander ir Meredith Hamilton knygą „Vaiko pažintis su pasauliu“. Tai ta pati mano vaikystėje apraudota „įdomioji geografija“, tik kokia ji pasikeitusi! Skaitydama knygos įvadą aš tiesiog apsalau:

Būtent taip ir verta aiškinti, kam vaikui reikalingas vienas ar kitas mokslas: konkrečiais pavyzdžiais ir sklandžia kalba, leidžiant viską pačiupinėti, matuojant viską vaiko masteliu. Tiesa, gal įvado pažadai knygoje ir ne visada vykdomi – ne viską pavyksta paaiškinti smagiai ir paprastai, bet čia mums trukdo dar ir kultūriniai skirtumai. Knyga parengta Jungtinėse Amerikos Valstijose, tad šiam kraštui skiriama daugiausia dėmesio, per amerikiečių vaikams pažįstamas realijas aiškinamas pasaulio surėdymas ir atskirų kraštų ypatybės. Tad, pavyzdžiui, mums su Meškiuku sostinės sąvoka netampa aiškesnė, jei brėžiama paralelė su amerikietiškuoju Kapitolijumi (kuris lietuviškame leidime dar ir pavadinamas „seimu“). Nesuprantamas mums palyginimas „dera kaip riešutų sviestas ir želė“ (tai vis dėlto dera ar ne?!). Tokių smulkių niuansų knygoje esama ir daugiau, bet tai nereiškia, kad knyga praranda visą savo žavesį. Oi, ne! Jo ten tiek, kad net išmėčius visą žodžių žaismą bei pavyzdžius iš Kanzaso ir Jutos, skaitai degančiomis akimis – nori sužinoti daugiau, dar daugiau!

O apima knyga tikrai nemažai. Čia ir fizinė geografija, ir politinė, ir socialinė. Pirmoje knygos dalyje aptariami bendrieji klausimai. Kalbama apie pačią planetą, jos vietą kosmose, jos sandarą, reljefo ypatumus, klimato juostas, skirtingus biomus, apie vandenis ir sausumą. Taip pat aptariama geografinių tyrinėjimų istorija, didieji atradimai bei didieji paklydimai. Vaikai mokomi orientuotis pagal pasaulio šalis, supažindinami su ilgumomis ir platumomis, skirtingų tipų žemėlapiais. Na, o pabaigoje pasakojama apie šioje Žemėje gyvenančius žmones, jų skaičiaus kitimą, demografinę sudėtį bei kultūrinius skirtumus. Kad geriau suvoktume šiuos dalykus, skyreliai paįvairinami įdomiais faktais ir smagiais eksperimentais. Pamėginkite patyrinėti tektoninių plokščių judėjimą su šokoladiniais batonėliais – mums buvo labai linksma ir labai saldu!

Antroji knygos dalis skirta žemynams ir juose esančioms šalims. Aišku, ne visoms ir ne vienodai. Taip Jungtinėms Amerikos Valstijoms skiriama tiek pat puslapių, kiek visoms Afrikos valstybėms kartu paėmus. Na, o Pietų Amerikai dėmesio skiriama dar mažiau. Suprantama, kad dėl knygos apimties įsigilinti į atskirų šalių gyvenimą čia nėra kada, tad pateikiama bendra regiono charakteristika, kelios linksmos regiono šalių ypatybės, kartais – ryškiausia šio pasaulio krašto šventė.

Be to, kiekvienas regionas pristatomas trumpute anketa, kur nurodomos būdingos žemės ūkio kultūros, vyraujančios kalbos, mėgstamos šventės, išskirtiniai gyvūnijos atstovai, populiarios sporto šakos, tautiniai patiekalai ir, kas mums su Meškiuku labiausiai patiko, tame krašte padaryti išradimai! Argi nenuostabu, kad naudotis plūgu, valytis dantis dantų pasta bei persodinti širdį žmonės pirmiausia išmoko Afrikoje!

Kad būtų linksmiau skaityti antrąją dalį, čia atskiruose informaciniuose blokuose pasakojamos įdomios istorijos, aiškinamos svarbios sąvokos. Be to, prie žemėlapių dera papildytosios realybės elementai – naudojant išmanųjį įrenginį, knygos puslapiuose galima pamatyti atskirų regionų vaizdingiausių vietų, žymiausių statinių, įdomiausių gyvūnų nuotraukas. Nors, tiesą sakant, jų galėtų būti ir daugiau.

Ką gi, „Vaiko pažintis su pasauliu“ pavyko! Knyga mus džiugina ir lavina. Beje, jos patrauklumą lemia ne tik pagavus tekstas, bet ir puikios iliustracijos. Meredith Hamilton piešiniai labai mieli, spalvingi, bet švelnūs, nerėksmingi. Be to, ji puikiai iliustruoja keistesnius posakius (pavyzdžiui, „tautų katilas“), sudėtingesnes sąvokas (kad ir „ilgumos“ bei „platumos“), linksmai pavaizduoja nuobodesnę informaciją, kad ji sušvytėtų naujomis spalvomis. Na, kam į galvą galėtų ateiti reljefo darinius nupiešti kaip žmogaus šukuosenas?!

Tiesa, negaliu pasakyti, kad knygos puslapiais slydome it per sviestą. Buvo ir keli kliuviniai. Tikiu, kad knygos vertėjai: Šarūnas Šavėla, su geografiniais tekstais dirbantis jau ne vienerius metus, ir puikiai anglų kalbą išmananti Gabija Karpauskaitė tiksliai išvertė specifinius terminus. Jie net patikslino duomenis, kurie po 2010 metų keitėsi. Taip, pavyzdžiui, atsirado išnaša, kad Makinlio kalnas Aliaskoje virto Denalio kalnu. Ačiū už tokį skrupulingumą! Bet štai knygos autorių logikos vertėjai vietomis perteikti nesugebėjo. Mėgindamos paaiškinti, ką reiškia valstybių sienos, ir kodėl jų nematai įvažiuodamas į kitą valstybę, autorės pasakoja, kad būna skirtingų tipų ribos: gamtinės ir politinės, o tai galima iliustruoti taip:

Bet vertėjai laikosi įsikibę žodžio „siena“. Sutikite, Meškiukas ne be reikalo sutriko, pamatęs, kad gamtinė „siena“ yra tarpeklis. Arba, štai, dar vienas pavyzdys – apie rytinę JAV dalį čia rašoma, kad šis „regionas prasideda nuo Meino, tada kyla į šiaurę prie Kanados per Apalačų kalnus iki žemai pietuose esančios Golfo įlankos pakrantės“. Mes nelabai supratome, kaip nepaliekant Valstijų kilti į šiaurę, bet nueiti į pietus. Pritrūko ir paaiškinimo, kur yra Golfo įlanka, o juk knyga skirta savarankiškam skaitymui.

Gerai, kad tokių nelygumų nedaug, tad ramia sąžine rekomenduoju šią knygą visiems kiek ūgtelėjusiems keliautojams bei atradėjams. Ir ne tik tiems, kuriems rūpi egzotiška gamta. Mane „Vaiko pažintis su pasauliu“ patraukė būtent ypatingu dėmesiu žmonių gyvenimui skirtinguose kraštuose, jų kultūrai. Juk labai dažnai pradinukų susidomėjimas gamtos dėsniais priblėsta dėl jiems atsivėrusio socialinių interakcijų pasaulio. Ir žmonės ima rūpėti kur kas labiau nei dinozaurai ar vulkanai. Tada tokia knyga – puiki dovana jiems!

Apie knygą

Heather Alexander, Meredith Hamilton. Vaiko pažintis su pasauliu.
Dail. Meredith Hamilton. Vert. Šarūnas Šavėla, Gabija Karpauskaitė. Nieko rimto, 2018. 96 psl.

Kitos paminėtos knygos

John Farndon, Rob Beattie. Ką turėtum žinoti! Dail. Peter Bull, Steve Fricker et al. Vert. Rūta Karpauskaitė. Nieko rimto, 2015. 80 psl.
Dan Green. Žmogaus kūno fabrikas: visi tavo kūno sraigteliai! Dail. Edmond Davis. Vert. Karina Juodelytė-Moliboga. Nieko rimto, 2014. 48 psl.
Carole Stott. Tarpgalaktinis gidas. Dail. Lisa Swerling ir Ralph Lazar. Vert. Agnė Jašinskienė. Nieko rimto, 2017. 57 psl.
Sam Taplin. Dinozaurai ir priešistoriniai laikai: pirmoji enciklopedija. Dail. David Hancock. Kons. prof. Michael Benton. Vert. Šarūnas Šavėla. Nieko rimto, 2016. 64 psl.

Burtai šmurtai!

2018-10-27T21:00:00Z

Regis man, kad vaikystė ant burtų šmurtų užmaišyta, jais įdaryta ir dar pabarstyta. Gal ne kiekvienam vaikui jų paragauti tenka, bet Idai Mlakar, slovėnų bibliotekininkei ir rašytojai, rodos, vaikystėje stebuklų užteko. Kaip kitaip ji būtų tokį pasakojimą surezgusi: sodrų, raštuotą ir dar su pamušalu. Gerojoje knygos pusėje trys mažieji burtininkai siaučia, tarp pirmadienio ir antradienio paklydusio katino ieško. Na, o į išvirkščiąją pusę pakliuvę skaitytojai aptinka, kad jokių burtų čia nėra, tik pasimetę vaikai slampinėja be vietos po suaugusiųjų pasaulį, svarsto, kur dėtis ir kaip išvengti mokyklos direktorės nemalonės.

Painu? Tikrai, painoka. Mano septynmetis bičiulis pilkąją kasdienybę apskritai atsisakė matyti. Kam jam? Jo pasaulis dar pilnas vaizduotės kerų, prakalbinančių žaislus, augalus, akmenis. Jis dar moka sumaišyti puikius burtus šmurtus iš dantų pastos, batų tepalo ir parūgusios uogienės – visai kaip Idos Mlakar knygos herojus trečiokas Jonas Galvočius. Užtat mano vaikis dar galės grįžti prie šio pasakojimo, kai pajus, kad stebuklai po truputį apleidžia jo tikrovę. Nors suaugusiųjų pasaulis čia vaizduojamas ir ne itin patraukliai, bet rašytoja savo ūgtelėjusius skaitytojus guodžia, parodydama, jog gyvenime visada yra vietos stebuklui, žaidimui, fantazijai.

Džiugina, kad fantazijų šalis šioje knygoje nevirsta slėptuve, nuskriaustų vaikų priebėga. Burtai šmurtai skatina veikti, judėti į priekį, keisti pasaulį. Ir jei iš pradžių jie prasiveržia išdaigomis, tai knygos pabaigoje išmintingasis dantų gydytojas pamoko, kaip žaidimu paversti nykiausius darbus ir pareigas, kaip pažvelgti į kasdienybę kitu kampu, kaip geriau suprasti žmones. Pašėlusios mergiotės Kojinė ir Pašiauša bei jų bendražygis Galvočius atranda, kad pagarbus sugyvenimas yra vertybė.

Tik nepamanykit, kad tai nuobodi didaktika! Nieko panašaus! Mažieji burtininkai neketina nuobodžiauti. Nuo pirmų puslapių mes leidžiamės į nuotykius. Kojinė su Pašiauša pabėga iš pamokų į pirmadienį, tada nutaria jį sutrumpinti, sukarpydamos stebuklingomis žirklėmis. Taip taip, laikas šioje fantazijų erdvėje yra labai materialus: jį galima iškočioti, sukarpyti, pagrobti ir – svarbiausia – juo galima keliauti. Regis, vaikiškai naivaus santykio su erdve ir laiku kuriamas knygos pasaulis apstulbina bei įtraukia net ir suaugusį skaitytoją. Galbūt dėl to, kad rašytoja puikiai supranta, jog žaidimas – dalykas rimtas, ir nežiūri iš aukšto į savo nepatyrusius, naivius, bet intuityviai išmintingus personažus. Greičiau atvirkščiai – ji su priekaištu žvelgia į suaugusiųjų gyvenimo būdą.

Galime savęs tik paklausti, kodėl mažųjų akyse mes esame visai ne gerieji stebukladariai, o galingi ir klastingi burtininkai, nuo kurių vienos bėdos ir nemalonumai. Knyga didelius skaitytojus sugėdina ir primena, kaip vaikai išgyvena nuolatinį skubinimą, be jų žinios jiems primetamas veiklas, dėmesio stoką, įtarumą. Kita vertus, rašytoja visai nenori supriešinti vaikų ir suaugusiųjų, tad įveikti mūsų pasaulio blogybes mažiesiems burtininkams padeda irgi suaugęs žmogus, gebantis atidžiai išklausyti ir atjausti.

Mano ditirambai „Burtams šmurtams“ būtų nepilni, jei nepaminėčiau ir knygos iliustratorės Zarja Menart darbo. Nors čia ir ne paveikslėlių knyga, bet linksmi dailininkės piešiniai labai praturtino pasakojimą. O viršelis apskritai toks, kad norisi knygą čiupti ir nepaleisti – pažvelgus taip ir prasmengi spalvotame vaiko vaizduotės pasaulyje. Taip ryšku, taip marga, net grindinio akmenys blizga folijuotais paviršiais, bet puikiai dera, lygiai taip pat, kaip su vaikyste dera karuselės, nubrozdinti keliai ir vyšnių kauliukų šaudyklės. Kitos iliustracijos gal ir ne tokios įspūdingos, bet irgi valiūkiškos, traukiančios akį. Man tik norėjosi jų daugiau, dar daugiau – kiekviename atvarte, per visą puslapį. Ir gal šiek tiek sodresnių – dėl knygai parinkto popieriaus savybių vidinės iliustracijos kiek nublanko.

Ar pastebėjau kokių nors trūkumų? Oi, nieko rimto! Pasirodė, kad Ida Mlakar neišnaudojo visų savo sukurto, tokio įdomaus pasaulio galimybių. Skaitytojai kartu su mažaisiais burtininkais lėkte pralekia visą savaitę, niekur neužsibūdami, o juk taip įdomu būtų stabtelėti, iš arčiau pažvelgti į tą tąsų laiką ir senųjų burtininkių kerus. Kita vertus, tokia skuba atitinka knygos skaitytojų amžių ir skaitymo gebėjimus. Mūsų mažieji burtininkai yra pradinukai, tokiems vaikams ir skirta ši knyga, tad ir formatas parinktas taip, kad skaityti būtų lengva: trumpi, veiksmo kupini knygos skyriai iliustruoti, šriftas padidintas, paraštės plačios.

Et, ką čia bepridursi – pasiutiškai graži knyga pradedančiajam skaitytojui!

Ida Mlakar. Burtai Šmurtai. Dail. Zarja Menart. Vert. Gabija Kiaušaitė. Nieko rimto, 2018. 56 psl.