Meškiukas bibliotekoje

Mėnuo su princesėmis (3): princesės autorinėse kitų kraštų pasakose

2017-10-23T21:00:00Z

Maloningosios ponios ir ponai, noriu pristatyti jums šauniausias užjūrio princeses, jaunąsias karalienes, šamachų valdoves!

Ivano Bilibino iliustracija pasakai apie auksinį gaidelį

Pirmiausia pakviesiu jus pasivaikščioti po autorines pasakas. Taip taip, visai neseniai rašiau apie liaudies pasakos išminties klodus ir slaptus kodus, o pradedu vis tiek nuo autorinių vizijų. Visų pirma, šių pasakų princesės mūsų kraštuose pačios mėgstamiausios. Visų antra, taip laisvai su tautosaka elgęsi rašytojai buvo vieni iš pirmųjų, kurie apskritai atkreipė dėmesį į liaudies pasakos grožį ir pasistengė tą grožį išsaugoti. Pačiai liaudžiai pasakos tiesiog buvo – kaip medžiai ar akmenys. Ir, kaip tie medžiai, iki mūsų laikų spėjo apnykti (aišku, ir naujų užaugo, bet tai jau visai kiti žilvičiai). Taigi, maloniai kviečiu pažvelgti, kas anuomet mėgo ne tik sekti pasakas apie princeses ir princus, bet ir jas užrašinėti.

XVII amžiuje rašęs Charles Perrault paliko mums kelias pasakas apie merginas, turinčias ypatingų dorybių. Jo amžininkai mėgo moterų ydas išjuokiančias satyras, tad taip pasakininkas mėgino apginti moterų garbę ir padėti joms išlaikyti orumą tuometinėje visuomenėje. Įdomu, kad šiais laikais jo kuriami nuolankių ir ištvermingų moterų portretai vargu ar įgalina mažąsias princeses tapti laimingomis. Juk Ch. Perrault pasakų veikėjos laimės siekia kantriai laukdamos princo, o po to – besąlygiškai paklusdamos vyrui ir kęsdamos visas patyčias:

„Taip, – mąsto ji, – mane kankina vyras,

Bet privalau sau būti atvira:

Jei būtų man lemtis vien džiaugsmą skyrus,

Gal imtų nykt kantrybė ir dora.

Manau, kad šitai jis širdy turėjo,

Todėl tikiu, kad norai jo geri.

O jei ne jo – vadinas, Sutvėrėjo, –

Tad privalau paklust ir būt kantri.

„Grizelda“, vert. Ramutė Skučaitė

Ir visgi mažosios princesės krykščia iš džiaugsmo, kai Pelenė galų gale nukaukši savo stiklinėmis kurpaitėmis į karališkus rūmus. Princo sulaukia ir piemenaitė Grizelda, ir karalaitė Asilo oda, ir Miegančio miško gražuolė, ir mergaitė, kuriai iš burnos krenta gėlės bei brangakmeniai, ir princesė kvailutė, sutikusi tekėti už pačio negražiausio pasaulyje žmogaus. Tiesa, Ch. Perrault sąžiningai perspėja savo skaitytojas:

Į sostą nepateksite tikrai,

Jei jūsų krikšto motina ne fėja.

„Pelenė, arba stiklinis batelis“, vert. Ramutė Skučaitė

Ir dar pamoko, kad nors grožis be proto nieko vertas, bet, tiesą sakant, ir grožį, ir protą įvertinti moka tik mylinti širdis. Kad jau taip, mes su Meškiuku mielai perskaitysime ir „Pelenę“, ir „Rikę Kuoduotąjį“ – porą intriguojančių neeiliuotų pasakų. O jei jūs, bičiuliai, irgi norėsite susipažinti ne su Grimų ar dar kokia vėlesne, bet būtent su Ch. Perrault Pelene, kviečiu savo knygų lentynas papuošti „Motulės Žąsies pasakomis“. Tarp visų lietuviškai leistų knygų su Ch. Perrault pasakomis, šioji kruopščiausiai paruošta ir gražiausiai išleista. Net jei Sigutės Ach iliustracijos kam atrodo sentimentalokos, man regis, čia jos puikiai dera. Dailininkė nupiešė pačias švelniausias, pačias princesiškiausias princeses, kokios tik gali būti. Deja, ekrane šis subtilumas dingsta, verta atsiversti popierinę knygą.

Charles Perrault „Motulės Žąsies pasakos: senų laikų istorijos ir pasakos“

Žavus ir knygos viršelis, puoštas lakuotais ir folijuotais elementais. Fantaziją žadina raizgūs priešlapiai, išradingi inicialai. Knyga beveik ideali. Gal tik norėtųsi šiek tiek didesnio kontrasto tarp teksto ir fono, subtilesnio teksto įkomponavimo rėmelyje ir matinio popieriaus, bet tai smulkmenos. Žodžiu, kviečiu pasižiūrėti patiems. Jei ne gyvai, tai nors ekrane.

Charles Perrault princesės gyvena keliose lietuviškai išleistose knygose. Štai labiausiai vykę pasakų rinkiniai:

Charles Perrault. Motulės Žąsies pasakos: senų laikų istorijos ir pasakos. Dail. Sigutė Ach. Vert. Ramutė Skučaitė. Nieko rimto, 2006. 190 psl.
Šarlio Pero pasakos. Dail. Gustave Doré. Vert. Dominykas Urbas ir Margarita Šeškuvienė. Vaiga, 2012. 160 psl.

O štai atskirai išleista populiariausia Ch. Perrault pasaka „Pelenė“:

Šarlis Pero. Pelenė. Dail. Ada Skliutauskaitė. Vert. Dominykas Urbas. Vaga, 1973. 19 psl.
Šarlis Pero. Pelenė. Dail. Konstancija Petrikaitė-Tulienė. Vert. Dominykas Urbas. Vyturys, 1992 (Mažasis Vyturys, 2001). 16 psl.

Aišku, galima rasti ir naujų „Pelenės“ leidimų, tik tekstas juose turi mažai ką bendro su Ch. Perrault pasaka, o ir iliustracijos šiaip sau. Kažin, ar dar imsis kokia leidykla kokybiškai leisti plonas knygeles pradedantiesiems skaitytojams?

Bet grįžkime prie mūsų kilmingų damų. Nors Ch. Perrault pasakų herojės buvo bejėgės kaip kūdikiai, visgi įkvėpė vieną kitą veiklią XVII a. moteriškę. Avantiūristė, rašytoja, literatūrinio salono šeimininkė Marie Catherine d'Aulnoy nusprendė sekti Perrault pavyzdžiu ir rašyti pasakas. Dvejose knygose – „Fėjų pasakos“ ir „Naujos pasakos, arba madingos fėjos“ – garbioji dama pasakoja apie fėjomis knibždančių rūmų gyvenimą, kuris ne visada būna dorovingas, tad su kiekvienu leidimu tos pasakos būdavo vis truputį paredaguojamos, kol atkeliavo į vaikų bibliotekas.

Beje, d'Aulnoy pasakose be ilgesingai dūsaujančių princesių yra ir veiklių merginų. Už žalio jūrų žalčio ištekėjusiai (nieko neprimena?) negražiai karalaitei tenka ir voratinklį suverpti, ir geležinius batus sudėvėti, ir į pasaulio kraštą nukeliauti, kad įsiteiktų senei burtininkei ir išgelbėtų savo mylimąjį. Tiesa, visas šis žygis yra bausmė už nepaklusimą vyro valiai, galų gale paklusnumo jaunoji karalienė ir išmoksta. Tataigi, nauja mergelė, sena dainelė...

Deja, teturime tik vieną kiek geresnį lietuvišką d'Aulnoy pasakų leidimą. Jos kūriniai taip pat buvo įtraukti į porą seniau leistų abejotinos kokybės rinkinių.

Marie Catherine d'Aulnoy. Fėjų pasakos. Dail. Loreta Valantiejienė. Vert. Renata Zajančkauskaitė, Vytautas Venslovas. Šviesa, 2002. 176 psl.
Fėjų pasakos. Vert. Juozas Balčikonis. Dail. Bertali, Beaucé. Vaga, 1968. 138 psl.
Mėlynbarzdis. Fėjų pasakos. Dail. Bertali. Europos centras, 1992. 64 psl.

Marie Catherine d'Aulnoy „Fėjų pasakos“

Ch. Perrault knygos paveikė ne tik d'Aulnoy, bet ir kitus žymius pasakininkus. Jo dailiai surašytos pasakos tapo tokios populiarios, kad vėl sugrįžo į liaudies lobyną, iš kurio XIX amžiuje įkvėpimo sėmėsi Broliai Grimai. Grimai buvo mokslininkai, folkloras priklausė jų akademinių interesų laukui, tad galėtume tikėtis, kad su pasakomis jie elgėsi labai atsargiai. Nieko panašaus! Surinktos pasakos buvo taisomos ir tobulinamos, pritaikomos to meto skoniams ir poreikiams. Atsirado išraiškingos detalės, dialogai, paaiškinti veikėjų motyvai, pridėti pamokymai bei nuorodos į krikščionybę, suvokietinta viskas, kas tik įmanoma. Sako, kad paskutinės kai kurių pasakų redakcijos tapo net du kartus ilgesnės, nei pirmosios. Ir gerokai švelnesnės.

Tiesa, nors Grimai ir išmėtė daugybę žiaurių ar erotinių epizodų, jų pasakos nebuvo skirtos vaikams. Taip taip, net tos – „Vaikų ir namų“. XIX amžiuje vaikystės kultūra ir vaikų literatūra Vakarų Europoje jau buvo pilnai susiformavusios. Pasakos buvo tapusios svarbia tos kultūros dalimi, todėl kritikai dažnai priekaištaudavo Grimams dėl perdėto jų pasakų žiaurumo. Ir vis tiek broliai atsisakė išmesti iš savo knygų pačius šiurpiausius tekstus, tik įžangoje pridūrė, jog tėvai patys turi nukreipti vaikus prie tinkamų jų amžiui skaitinių. Vaikams Grimai rašyti pradėjo tik praėjus septyneriems metams po pirmojo pasakų leidimo. Tada atsirado naujos pasakos, senosios apaugo pamokymais bei pabarimais, vaikus ėdančios motinos virto raganomis bei pamotėmis, o princai ėmė dorovingiau elgtis su gelbėjamomis gražuolėmis. Ir vis tiek, su jaunesniais vaikais lengviau skaityti Ch. Perrault – ne Grimų – „Pelenę“. Anoje bent niekas kojų nepjausto ir balandžiai akių nekapoja.

Mėgstamiausios Brolių Grimų princesiškos pasakos yra „Karalius Strazdabarzdis“, „Pelenė“, „Snieguolė“, „Erškėtrožė“ („Miegančioji gražuolė“), „Karalaitis varlė“, „Šešios gulbės“, „Sultenė“ („Rapunzel“), „Runcuncukas“ („Rumpelstilzchen“) ir daugelis kitų. Šios pasakos yra išverstos į lietuvių kalbą ir ne kartą leistos, tad yra iš ko rinktis. Visgi aš siūlyčiau atkreipti dėmesį į du leidimus: patį gražiausią, iliustruotą Linos Dūdaitės, ir patį pilniausią – „Vaikų ir namų pasakų“ keturtomį (šis leidimas dar buvo kartojamas naujais viršeliais).

Broliai Grimai. Pasakos. Dail. Lina Dūdaitė. Vert. Adomas Druktenis. Alma littera, 2011. 239 psl.
Vaikų ir namų pasakos. Dail. Diana Faraponienė. Vert. Adomas Druktenis. Alma littera, 1999-2000. 4 t.
Vaikų ir namų pasakos. Dail. Diana Faraponienė, Agnes Indre. Vert. Adomas Druktenis. Alma littera, 2008. 4 t.

Abiejuose leidimuose naudoti Adomo Druktenio išversti tekstai. Tačiau, jei „Vaikų ir namų pasakos“ atrodo gana kukliai ir lentynoje niekuo neišsiskiria, tai L. Dūdaitės iliustruota knyga yra tikras lobis. Tai knyga, kurią lieti atsargiai, pirštų galiukais, nedrįsdama net kvėpuoti į jos pusę, kurią atvertus tikiesi stebuklo. Tegu pasakų čia nėra tiek daug, bet knyga didelė, sunki ir graži.

L. Dūdaitės iliustracijas daug kas jau atpažįsta iš pirmo žvilgsnio. Dailininkė mėgsta kurti labai išraiškingo charakterio personažus, naudoti netikėtus rakursus ir įterpti žaismingas detales. Be to ji tikra pramanytų padarų meistrė – jos piešiniuose aš iš naujo susipažinau su kaukais, velniais, raganomis ir milžinais. Prisipažinsiu, įsivaizdavau juos kitaip, bet dabar jau žinau, kaip yra iš tikrųjų! 18 puikių iliustruotų atvartų įtikins kuo tik nori.

Brolių Grimų „Pasakų“ knygos atvartas

L. Dūdaitės iliustracija Brolių Grimų „Pasakoms“

Gaila, aišku, kad „Pasakose“ nėra „Strazdabarzdžio“ ar „Erškėtrožės“, tad namų biblioteką norisi papildyti ir kitomis Grimų knygomis. Ką rinktis, jei netraukia milžiniškas keturtomis? Iš bėdos galima susirasti dar tokias knygas:

Broliai Jokūbas ir Vilhelmas Grimai. Jei suverpsi aukso siūlus (serija „Garsiausi pasaulio pasakoriai“). Sud. Arnica Esterl. Dail. Anastasija Archipova. Vert. Antanas Danielius, Zita Baranauskaitė. Trys nykštukai, 1999. 198 psl.
Miegančioji gražuolė: Brolių Grimų pasaka (serija „Knygų iliustravimo aukso amžius“). Dail. Julius Diez. Bestiary, 2014. 14 psl.
Pelenė: Brolių Grimų pasaka (serija „Knygų iliustravimo aukso amžius“). Dail. Adolf Münzer. Bestiary, 2014. 14 psl.

Knyga „Jei suverpsi aukso siūlus“ dydžiu ir prašmatnumu vejasi „Pasakas“. Deja, leidykla „Trys nykštukai“ niekada nesirūpino vertimų kokybe, tad nors ši knyga – viena iš geriausių leidyklos knygų, bet tekstas vietomis veliasi ir smėliu ant dantų girkši. Užtat švelnios A. Archipovos iliustracijos puikiai įtraukia į Grimų pasaulį. Gal jos kiek monotoniškos, bet pasakų veikėjų ir jų apdarų grožis papirks daugelį skaitytojų. Maketo trūkumai, aišku, tą įspūdį truputį gadina, bet ką padarysi.

Brolių Grimų knygos „Jei suverpsi aukso siūlus“ atvartas

Anastasijos Archipovos iliustracija Brolių Grimų knygai „Jei suverpsi aukso siūlus“

Leidykla „Bestiary“ vertėjų apskritai nesivargina nurodyti. Ir nors pasakas leidžia po „Knygų iliustravimo aukso amžiaus“ serijos vėliava, bendru knygos vaizdu nelabai rūpinasi. Kita vertus, klasikinės iliustracijos – net ir taip mėgėjiškai apdorotos bei pateiktos – atrodo įdomiai, o kadangi geresnių plonų knygelių šiais laikais maža, tenka džiaugtis ir tuo, kas yra. Jei jūsų vaikai, bičiuliai, nori kuo greičiau iki galo perskaityti pradėtą knygą, jūs mane suprasit.

Išties, knygos formatas labai svarbus. Kad vaikas pamėgtų skaityti, jis turi mėgti ir pačią knygą – kaip objektą. Todėl mes renkamės gražias knygas, todėl Masaru Ibuka ragina leisti vaikams žaisti su knygomis, todėl, galų gale, gerai yra turėti vieną kitą žaislinę knygą – net jei jos turinys yra skurdus. Tad prie Ch. Perrault ir Brolių Grimų princesių bibliotekos, aš dar pridedu porą knygelių su erdviniais paveikslėliais. Žaidimams.

Pelenė: pasakų knyga su erdviniais paveikslėliais. Dail. Lee Krutop. Vert. Laura Lipskytė. Mūsų knyga, 2009. 21 psl.
Pelenė (serija „Ženk vidun“). Pasakojo Ronne Randall. Dail. Fran Thatcher. Konstr. Richard Jewitt, Kathryn Smith. Vert. Audronė Macijauskienė. Alma littera, 2007. 14 psl.
Snieguolė (serija „Ženk vidun“). Pasakojo Ronne Randall. Dail. Fran Thatcher. Konstr. Richard Jewitt, Kathryn Smith. Vert. Audronė Macijauskienė. Alma littera, 2007. 14 psl.

Skaityti jų neverta. Sunku net pasakyti, kokius čia žinomų pasakų variantus mėginta atpasakoti: Perrault, Grimų ar apskritai kokią liaudies sekamą pasaką. Galų gale šie siužetai plačiai paplitę.

Originalių siužetų autorines pasakas XIX amžiuje išpopuliarino kitas pasakininkas – Hansas Christianas Andersenas. Neturtingas keistuolis danas norėjo rašyti suaugusiems, bet pastebėjo, kad bičiulių vaikams patinka jo sekamos istorijos, ir išleido nedidelę knygelę. Nuo to viskas ir prasidėjo. Šiandien H. Ch. Anderseno kūrinių suaugusiems beveik niekas neskaito, o pasakos tvirtai įaugo mūsų kultūroje.

Daug šnekama apie tai, kokios jos jautrios, filosofiškos ir ypatingos, apie tai, kad tas gelmes gali suprasti tik brandus žmogus. Bet Andersenas, skirtingai nuo Grimų ar Perrault, savo pasakas skyrė būtent vaikams. Ar dėl to jas skaityti lengviau? Čia nebėra tokio žiaurumo ar smurto, tik tai visai nereiškia, kad mažieji skaitytojai neras dėl ko nusiminti. Mat tos pasakos dažnai graudžios, rašytojas nevengia priminti, kad viskas tėra tuštybių tuštybė, gyvenime nutinka negerų dalykų, o mirtis vaikšto šalia. Paguodą teikia geresnio anapusinio gyvenimo viltis. Andersenas buvo tikintis ir rašė pamaldžiam skaitytojui. Bet daugelyje mums prieinamų vertimų į lietuvių kalbą kaip tik šios nuorodos į krikščionišką pasaulėjautą dingo. Gal dėl to, kad verčiama buvo ne iš originalo kalbos, gal dėl to, kad aktualūs vertimai daryti tarybiniais metais. Tiesa, Anderseną į lietuvių kalbą pradėta versti dar 1884 metais, bet rimtesnė knyga pasirodė tik 1957 metais, kai Juozas Balčikonis sutvarkė savo ir savo mokinių nuo 1914 metų rengtus vertimus. Tad bažnyčios virto bokštais, vilčių suteikianti Viešpaties saulė – meilia saulute, pasitikėjimas Dievu – viltimi, vedybų apeigų aprašymai dingo ir t. t. Daugelis mamų, tėčių ir močiučių su seneliais prisimena kaip tik tokias Anderseno pasakas, jų niūrumą ir beviltiškumą. Naujus vertimus meškiukams skaityti bus daug paprasčiau. Net jei skaitytojai nėra religingi, jie pajus kitą kūrinių nuotaiką.

Kur gi ieškoti tų naujųjų vertimų? Nemažai Anderseno tekstų iš danų kalbos išvertė Liudas Remeika, leidyklai „Nieko rimto“ verčia Ieva Toleikytė. Tiesa, tarp šių naujai išverstų pasakų princesiškų istorijų nedaug: „Undinėlė“ („Jūros karalaitė“), „Laukinės gulbės“, labai norėdami princesiškomis galėtume pavadinti ir „Skiltuvą“ ar „Coliukę“.

Hans Christian Andersen. Pasakos. Dail. Kaarina Kaila. Vert. Ieva Toleikytė. Nieko rimto, 2014. 152 psl.
Hans Christian Andersen. Skiltuvas. Dail. Vladyslav Yerko. Vert. Ieva Toleikytė. Nieko rimto, 2013. 24 psl.

Kaip ten bebūtų, princesių knygų lentynoje I. Toleikytės išversta ir Kaarina Kaila iliustruota Anderseno pasakų knyga tiesiog būtina. Šiuo metu tai geriausia Anderseno knyga lietuvių kalba. Ir ne tik dėl vertimų. Knygos iliustratorė sukūrė pasakoms puikiai tinkančias skaidrias, melancholiškas iliustracijas, švelnų, nekaltą mergaičių pasaulį.

Hanso Christiano Anderseno knygos „Pasakos“ atvartas

Deja, ne viskas knygoje man patinka. Nors knyga išleista labai gražiai: nepriekaištingas maketas, dailus viršelis, medžiaginė nugarėlė, bet kontrastas tarp grubaus akvarelinio popieriaus, ant kurio, regis, dailininkė piešė, ir lygaus, kiek blizgančio popieriaus, ant kurio tos iliustracijos atspaustos, man rėžia akį. Atrodo, lyg iliustracijos būtų išskidusios, vaizdas nesufokusuotas. Bet, tiesą sakant, negirdėjau, kad dar kas tuo skųstųsi.

„Skiltuvo“ iliustracijos irgi išskirtinės, nors visai kitokios. Dailininko Vladyslavo Yerko darbai balansuoja ties kičo riba. Bet, drįstu manyti, jos taip ir neperžengia. O dėmesys detalėms, nuorodos į klasikinę tapybą bei kiekvienoje iliustracijoje įterptos papildomos mini istorijos tikrai užburia. Vaikai šią knygą gali žiūrinėti valandų valandas.

Hanso Christiano Anderseno knygos „Skiltuvas“ atvartas

Bet kas toliau? Kur rasti kitas mėgstamas princesiškas Anderseno pasakas? Kur „Karalaitė ant žirnio“ ar „Skraidanti skrynia“? Ką gi, pavartykime senesnio ar pakartoto leidimo knygas, verstas J. Balčikonio ne iš danų, o iš vokiečių kalbos. Jų daug, bet, man regis, kad geriausios yra šios:

Hansas Kristianas Andersenas. Pasakos. Dail. Jan Marcin Szancer. Vert. Juozas Balčikonis. Vaga, 1966. 286 psl.
Hansas Kristianas Andersenas. Laukinės gulbės (serija „Pasaulio pasakos“). Dail. Irena Žviliuvienė. Vert. Juozas Balčikonis. Vaga, 1984. 308 psl.
Hansas Kristianas Andersenas. Laukinės gulbės. Dail. Irena Žviliuvienė. Vert. Juozas Balčikonis. Vyturys, 1985. 308 psl.
Hans Christian Andersen. Pasakos. Dail. Tomas Markevičius. Vert. Juozas Balčikonis. Alma littera, 2001. 223 psl.
Hansas Kristianas Andersenas. Laukinės gulbės. Daržininkas ir ponai. Kiekvienam savo vieta. Dail. Aušra Čapskytė. Vert. Juozas Balčikonis. Informacijos vadybos agentūra, 2010. 66 psl.
Hans Christian Andersen. Pasakos. Dail. Vilhelm Pedersen ir Lorenz Frølich. Vert. Juozas Balčikonis. Garnelis, 2017. 359 psl.

Vaikystėje aš skaičiau Jano Marcino Szancerio iliustruotas Anderseno „Pasakas“, tad ši knyga man pati gražiausia ir geriausia. Tegu tai nostalgija ir sentimentai, bet žvilgtelėkite patys, bičiuliai! Argi ne puikiai dailininkas jaučia, ką ir kaip pasakiško amžiaus skaitytojams piešti?

Stebina ir Irenos Žviliuvienės išmonė iliustruojant Anderseno pasakų rinkinį „Laukinės gulbės“. Visa Žvilių šeimyna atrodo atklydusi iš kokių paslaptingų pasakiškų erdvių, mat tokią nuotaiką moka sukurti tik jie. I. Žviliuvienės iliustracijos tarsi supintos iš sapnų, žiūrinėti jas įdomu ir mažam, ir dideliam. Deja, 1984-1985 metais knygų leidyba išgyveno ne geriausius laikus, ir abu knygos leidimai nuo to smarkiai nukentėjo. Bet vis tiek – tai vienas iš įdomesnių Anderseno rinkinių lietuvių kalba, be kurio pasakų lentynoje visada kažko trūks. Tad aš pamaniau, kad vieną tokią knygą jums, bičiuliai, galėčiau padovanoti. Jei jūsų meškiukams ji įdomi, užsukite į bibliotekos meškiuko fb paskyrą.

Simpatiškos taip pat Tomo Markevičiaus juodai baltos iliustracijos, spalvingi Aušros Čapskytės ornamentai. O štai šiemet „Garnelio“ išleista knyga atrodo skurdžiau, nors tekstai tie patys, J. Balčikonio versti. Šios „Pasakos“ papuoštos klasikinėmis, Anderseno amžininkų sukurtomis iliustracijomis. Deja, senas iliustracijas reikia mokėti pateikti, „Garneliui“ tai dažnai nepavyksta.

Na, o kur plonos Anderseno knygelės jauniesiems nekantriesiems skaitytojams? Randu tik porą tokių, kurių tekstai nėra beviltiškai sužaloti:

Hansas Kristianas Andersenas. Karalaitė ant žirnio. Puikioji adata (serija „Pradinuko biblioteka“). Dail. Danguolė Lunskienė. Šviesa, 2006. 10 psl.
Hansas Kristianas Andersenas. Skiltuvas. Dail. Viktor Čižikov. Vert. Juozas Balčikonis. Vaga, 1977. 26 psl.
Hansas Kristianas Andersenas. Undinėlė. Dail. Jūratė Stauskaitė. Vert. Dominykas Urbas. Vaga, 1980. 40 psl.

Užtat yra pasakininkas, kurio pasakų lietuviškus vertimus galima rasti bemaž vien plonose knygelėse minkštais viršeliais, leistose praeitame amžiuje. O juk vienoje netolimoje šalyje iki šiol visut visutėliai vaikai žino nors kelias šio autoriaus eilutes:

Prie jūros ąžuolas karšinčius.

Po juo su aukso grandine

Tapnoja katinas mokslinčius

Aplinkui ąžuolą kalne.

Pasuks į dešinę – dainuoja,

Į kairę – pasakas murkuos.

Barzda miškinis traką šluoja,

Undinė sėdi ant šakos, –

Kiek dyvų! Žvėrys nematyti

Palikę pėdas tarp miškų.

Ant vištos kojų trobelytė

Be durų gunkso, be langų.

Vert. Kostas Kubilinskas

Atpažįstat, bičiuliai? Šias eilutes parašė Aleksandras Sergejevičius Puškinas, genialus XIX amžiaus poetas, aistringas liaudies dainų ir pasakų gerbėjas. Sako, prisiklausė jis tų pasakų iš senosios savo auklės, baudžiauninkės Arinos, prisirinko keliaudamas po Kaukazą, ir nebegalėjo nečiulbėti. Sueiliavo jų visą pluoštą. O kad pasakos stebuklinės, tai ir be princesių neapsieita. Tiesa, čia jos caraitėmis vadinamos.

Aišku, kaip anuomet rimtiems rašytojams buvo įprasta, A. Puškinas rašė ne vaikams. Tad ir siužetai nevaikiški, ir dviprasmiškų scenų pakanka. Štai kad ir minėtas katinas mokslinčius atsėlina tiesiai iš poemos „Ruslanas ir Liudmila“, pasakojančios apie meilės daugiakampius, pavydą, išdavystę. Šios poemos dedikacijoje autorius rašo:

Tik jums, gražuolės, jums, valdovės

Ir mano sielos, ir minčių,

Nebūtas pasakas senovės,

Kurias laisvalaikiu girdžiu,

Bylojant praeičiai nuo seno,

Žaisminga plunksna surašiau.

Vert. Kostas Kubilinskas

Ar verta meškiukams skaityti tai, kas surašyta, norint prieš gražuoles pasipuikuoti? Viena vertus, A. Puškino pasakos be galo vaizdingos, tikrai ne tokios kraupios kaip Brolių Grimų ar Vilhelmo Haufo ir supažindina mus su slavų folkloro personažais, kokių mūsų kraštuose nei sutiksi, nei išgirsi. Kita vertus, nelengva bus vaikams paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, išvydęs gražuolę, caras pamiršo sūnų žūtį. O ir klausytis šių eilių vaikams gali būti sunkoka – A. Puškino tekstas nėra lengvai išverčiamas, turimi Kosto Kubilinsko bei Antano Busilo vertimai gerokai senstelėję.

Visgi manau, kad trys caraitiškos A. Puškino pasakos mūsų kolekcijoje tiesiog būtinos. Tai: „Pasaka apie carą Saltaną“, „Pasaka apie auksinį gaidelį“ bei „Pasaka apie mirusiąją caraitę ir apie septynis milžinus“. Pastarąją labai linksma lyginti su „Miegančiąja gražuole“: septyni nykštukai čia virsta septyniais karžygiais, anoniminis princas – dingusios mylimosios seniai ieškančiu sužadėtiniu ir t. t.

O šias pasakas meškiukai skaito iš tokių knygelių:

Aleksandr Puškin. Miegančioji caraitė. Dail. Vilius Jomantas. Vert. Antanas Busilas. Mokytojų knygynas, 1938. 38 psl.
Aleksandras Puškinas. Pasaka apie mirusiąją caraitę ir apie septynis milžinus. Dail. Boris Dechterev. Vert. Antanas Busilas. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1950. 36 psl.
Aleksandras Puškinas. Pasaka apie mirusiąją caraitę ir apie septynis milžinus. Dail. Vladimir Konaševič. Vert. Antanas Busilas. Vaga, 1969 (1982). 36 psl.

Aleksandr Puškin. Caras Saltanas: pasaka. Dail. Vilius Jomantas. Vert. Antanas Busilas. Mokytojų knygynas, 1938. 54 psl.
Aleksandras Puškinas. Pasaka apie carą Saltaną, apie jo sūnų šlovingą ir narsųjį didvyrį kniazių Gvidoną Saltanovičių ir apie gražuolę karalaitę Gulbę. Dail. Ivan Bilibin. Vert. Antanas Busilas. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1950. 58 psl.
Aleksandras Puškinas. Pasaka apie carą Saltaną, apie jo sūnų šlovingą ir galingą kniazių Gvidoną ir apie gražuolę caraitę gulbę. Dail. Tatjana Mavrina. Vert. Kostas Kubilinskas. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1954. 48 psl.
Aleksandras Puškinas. Pasaka apie carą Saltaną, jo sūnų šlovingą ir galingą kniazių Gvidoną ir apie gražuolę caraitę Gulbę. Dail. Vladimir Konaševič. Vert. Kostas Kubilinskas. Vaga, 1967 (1979). 52 psl.
Aleksandras Puškinas. Pasaka apie carą Saltaną: pasaka apie carą Saltaną, jo sūnų, šlovingą ir galingą kniazių Gvidoną, ir apie gražuolę caraitę Gulbę (serija „Atlantida“). Dail. Olegas Ablažiejus. Vert. Kostas Kubilinskas. Alma littera, 1999. 40 psl.

Aleksandras Puškinas. Pasaka apie auksinį gaidelį. Dail. Vladimir Konaševič. Vert. Antanas Busilas. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1950. 16 psl.
Aleksandras Puškinas. Pasaka apie auksinį gaidelį. Dail. Vladimir Konaševič. Vert. Antanas Busilas. Vaga, 1968 (1981). 20 psl.
Aleksandr Puškin. Pasaka apie auksinį gaidelį. Dail. Vladimir Konaševič. Vert. Antanas Busilas. Gimtasis žodis, 2006. 22 psl.

A. Puškino pasakas Rusijoje iliustravo tikri meistrai, tad šios plonos knygelės – tiesiog lobis. Lietuviškai daugiausiai pasakų buvo išleista su lengvais, žaismingais Vladimiro Konaševičiaus piešiniais. Bet esama ir iliustruotų Boriso Dechterevo, Tatjanos Mavrinos, Ivano Bilibino – nelengva išsirinkti. Pažvelkime, štai Boriso Dechterevo iliustracija „Pasakai apie mirusiąją caraitę“:

O štai V. Konaševičiaus iliustracijos tai pačiai pasakai:

Įspūdingos šio dailininko iliustracijos ir „Pasakai apie carą Saltaną“:

O štai kaip „Pasaką apie carą Saltaną“ matė I. Bilibinas bei T. Mavrina:

„Pasaką apie auksinį gaidelį“ lietuviškai randame tik su V. Konaševičiaus iliustracijomis, bet skirtinguose leidimuose jos skiriasi! Palyginkime 1950 metų ir 1981 metų leidimuose naudotas iliustracijas:

Gaila, kad tas grožis labai nukentėjęs dėl prastos spaudos kokybės. Ir, deja, naujesni leidimai atrodo prasčiau, nei senesni – panašu, kad spausta iš kopijų kopijų, mėginant išgauti kuo sodresnį vaizdą. Na, gal kada nors mūsų leidyklos atsigręš ir į šią klasiką. Ir padirbės iš peties. Tuo tarpu tenka pasikliauti bukinistais.

Primenu, kad vieną bukinistinį lobį aš šiandien pažadėjau padovanoti geram žmogui. Jei jums patinka senos knygos ir jų dvasia, užsukite į bibliotekos meškiuko fb paskyrą.

Gražių jums skaitinių! O kai skaitinių pritrūksite, maloniai prašom vėl aplankyti meškiukų biblioteką: pasišnekėsime apie liaudies pasakas!

Mėnuo su princesėmis (2): pasakos!

2017-10-21T21:00:00Z

Tramtamtam! Meškiukai skelbia dar vieną mėnesį su princesėmis! Bet šįsyk ne su keistuolėmis ir padaužomis, o su tradicinėmis pasakų princesėmis, nuo kurių visas tas rožinis šaršalas ir prasidėjo. Tik ar jūs, bičiuliai, skaitote vaikams pasakas? Ne, ne tas su paantraštėmis „trumpos“ ir „prieš miegą“, o ilgas, keistas, vietomis baisias tradicines pasakas, užrašytas kad ir XVII amžiuje? Prisipažinsiu, mes su Meškiuku dar bijome į tas gūdumas giliau lįsti.

Chris Buzelli. „Book Monster“, iliustracijos straipsniui „Taming the Wild Text“ fragmentas

Matote abrozdėlį? Pedagogė Pam Allyn ir dailininkas Chrisas Buzelli mėgino parodyti, kaip vaikus kartais gąsdina knygos. Bet atrodo, kad dažniau vaikų knygų bijo suaugę – ir aš ne išimtis. Juk, regis, ims netikusi knyga ir išmokys blogo, įdiegs netinkamas vertybes, supainios vaiką, galų gale tiesiog išgąsdins ir traumuos. Vaje vaje, negi dabar skaitysi apie duobę žarijų, Žaliabarzdį ir kalaitę, kojomis išsukinėtomis?

Tačiau specialistai ragina skaityti vaikams pasakas. Visai neseniai lietuviškai buvo išleista Bruno Bettelheimo knyga „Kodėl mums reikia stebuklo. Pasakų reikšmė ir svarba, psichoanalitinis požiūris“. Apie pasakų reikšmę kalba ir terapinių pasakų propaguotojai. Juk pasakos gali pasitarnauti kaip savotiška smėlio dėžė, kurioje vaikas gali saugiai pažinti net ir rūsčią gyvenimo tikrovę, išmokti išgyventi neteisybes ir nesėkmes, morališkai pasiruošti išbandymams.

Tuo pat metu, nepamirškime, kad pasakos nebuvo kuriamos vaikams. Mat ilgus amžius Vakarų pasaulyje pasakos buvo, o „vaikų“ nebuvo. Tik prieš kelis šimtus metų, pradėjus spausdinti knygas, plintant raštingumui, sumažėjus vaikų mirtingumui, atsirado sąlygos formuotis vaikystės kultūrai. Ir tai – toji kultūra gerokai skyrėsi nuo mums įprastos. Psichologinis būtinos atjautos vaikui kompleksas – palyginti naujas mūsų kultūros darinys. Dar 1763 metais išspausdintas pirmasis vaikams skirtas eilėraštis lietuvių kalba „Kalėdaitis dėl mažų vaikelių“ moko, kad vaikas iš prigimties yra blogas, ir tik prievarta galima išgelbėti „dūšią jo iš peklos“:

Pašlovink, Dieve, mokytojus ir tas motinas,

Kurios tvoja rykšte mažus vaikelius.

Pašlovink, Dieve, ir tuos miškus,

Kur rykštės auga kaip ant ilgiausio čėso.

Tad kam gi buvo skirtos pasakos? Pirmiausia suaugusiems. Labai griežtai reguliuojamoje tradicinėje bendruomenėje pasakos turėjo daugybę funkcijų: tai ir veiksmingas sukauptos patirties perdavimo būdas, ir vientiso pasaulėvaizdžio palaikymas, etc. Bet kartu tai ir simbolinio išsilaisvinimo iš bendruomenės normų kelias. Nenuostabu, kad originaliuose tautosakos rinkiniuose esama daugybės tamsių dalykų, erotinių ir smurtinių fantazijų. Mačiusiems Disney studijos „Snieguolę“, sunku patikėti, jog tarp šiai pasakų grupei priskirtų užrašytų siužetų yra pasakojančių apie seksualinę prievartą, kanibalizmą ir vaikžudystę.

Ką gi daryti? Gal verta rinktis adaptuotas pasakas? Išties, visos vaikams leidžiamos pasakos jau yra adaptuotos, tačiau jų apdorojimas skiriasi. Pasakos yra sakytinis menas, tad pažodžiui užrašytose jose nebelieka reikšmingų pauzių, žvilgsnių, intonacijų, užtat išryškėja visi loginiai trūkumai, pasakojimas netenka rišlumo. Ruošiant pasakas plačiajai visuomenei skirtoms publikacijoms, tenka tekstą tvarkyti. Ir tai nėra tik literatūros redaktoriaus darbas. Reikia labai plačių etnologijos ir filologijos žinių, kad būtų įmanoma atskirti, kur tėra pasakotojo riktas, o kur esminis, tegu šiuolaikiniam žmogui ir nesuvokiamas dalykas. Tenka lyginti skirtingas tos pačios grupės pasakas, nuspręsti, kokį variantą – archajiškiausią, labiausiai išplėtotą ar populiariausią – parinkti ir įtraukti į knygą.

Neturėdami reikiamų žinių ir stengdamiesi apvalyti pasakas nuo visų bauginančių dalykų, neatsakingi „sudarytojai“ sukuria keisčiausias iškamšų galerijas. Iš išorės tokios pasakos atrodo beveik kaip tikros, tačiau prasmės jose nelieka nė per nago juodymą. Gal jau teko skaityti apie Raudonkepuraitę, kuri su senele nuo vilko slepiasi spintoje, o jas išgelbsti eigulys, plėšrūną išgabenęs į zoologijos sodą? Tokią istoriją nebaisu pasekti ir jautresniam ar jaunesniam vaikui, bet ji prėska – pasakos magija išgaravo. B. Bettelheimas akcentuoja pasakos struktūros, jos simbolinės kalbos svarbą. Tad ir „Raudonkepuraitėje“ svarbi kiekviena smulkmena, kiekvienas motyvas, kurie sugula į sudėtingą raštą. Išmesk dalį, ir kodas taps nebeiššifruojamas. Tegu be specialistų pagalbos aš niekaip nesugebėčiau susieti raudonos kepuraitės su mergyste ir nesuvokčiau, kad pats Raudonkepuraitės bei senelės prarijimas reiškia jų dvasinį nuopolį, bet simbolinėje plotmėje išgyventi šie dalykai lieka manyje kaip grūdas, galintis sudygti reikiamu momentu.

Matyt, todėl etninio lavinimo specialistai mėgsta sakyti, jog mūsų tautinis paveldas gali būti gyvas: pasakas, dainas, raštus galima papildyti, kad jie atlieptų mūsų patirtis, mūsų suvokimą, tik niekada nereikia nieko iš jų išmesti.

Beje, sunku pasakyti, kaip smarkiai Ch. Perrault pakeitė „Raudonkepuraitės“ siužetą, kiek ši pasaka yra autorinė, o kiek – liaudies. Tačiau įdomu, kad norėdamas amžininkams suprantama kalba paaiškinti pasakos prasmę, jis neįterpė užuominų į pasaką, o ją papildė eiliuotu moralu:

Priminkim vaikam, kas jų laukia kely,

O ypač mergaitėm žavingom,

Drąsiom, paslaugiom ir ryžtingom,

Kad tų gražbylių, kurie gali atrodyt mieli,

Nereikia sustojus klausyti,

Nes gali ir vilkas praryti!

Vert. Ramutė Skučaitė

Taigi, meškiukų bibliotekoje mes manome, kad pasakos reikalingos, tačiau jos turi būti kruopščiai parinktos. Pasakų knygos turi būti atsakingai sudarytos, gerai išverstos ir vykusiai iliustruotos. Ir jos turi sulaukti, kol skaitytojai bus pajėgūs priimti tas pasakas tokias, kokios jos yra. Trejų metų vaikai gali puoštis karūnomis, bet tikros, gyvos, tradicinės pasakos apie princeses jiems dar nereikalingos. Iš patirties regisi, kad stebuklinės pasakos geriau tinka vyresniems, nors 7-8 metų sulaukusiems skaitytojams.

Ką gi, po šios ilgos įžangos, bičiuliai, aš noriu jums parodyti princesiškas pasakas. Atskiruose įrašuose papasakosiu apie:

gražiausias autorines pasakas iš svečių šalių,
tolimų kraštų liaudies pasakas,
lietuvių liaudies pasakas,
Lietuvos rašytojų pasakas,
klasikinių pasakų autorinius perdirbinius.

Ar įdomu? Tada užplikykit skanios arbatos, skaitysime kartu! Jau labai greitai.

Mėnuo su princesėmis (1): istorijos augesnėms (ir augesniems)

2017-08-16T21:00:00Z

Jei auginate mergaites ne miško trobelėje, tikėtina, jog vieną dieną pabusite šaltibarščių spalvos rojuje su blizgučiais ir tutu sijonėliais. Tartum piktajai burtininkei burtų lazdele mostelėjus, jūsų mergaitės virs princesėmis, fėjomis arba mažaisiais poniais. Blogiausiu atveju – fėjų princesėmis ant ponių. Meškiukų bibliotekos bičiulė ir remėja Dalia pakvietė mus pamąstyti, kaip su tuo gyventi ir ką skaityti. Tad nors mes su meškiuku princesių temai abejingi (ko nepasakytum apie rausvus atspalvius, bet tai jau kita kalba), problema susidomėjome ir leidomės į prašaliečiams tokį atšiaurų pramanytų karalysčių pasaulį.

Ian Falconer. Olivia and the Fairy Princesses. Atheneum Books for Young Readers, 2012

Pasirausę savo lentynose ir draugiškoje KVB, sukrovėme tokį lietuvišką knygakalnį, kad visko vienu įrašu ir neapsakysi. Tad šiandien – tik apie originalius princesiškus siužetus augesniems (maždaug 5-10 metų) vaikams, tokiems, kaip Dalios vyresnėlė. Patikslinu: geros knygos, net jei jos apie princeses, visada tinka ir augesniems berniukams.

Princesių tema apskritai yra artimiausia tokio amžiaus vaikams – kai jau nebetrikdo stebuklinės pasakos, bet dar neatrodo kvaila svajoti apie dureles į paslaptingą karalystę, pažįstamą iš močiutės spintoje rastų knygų. Klasikiniais pasakų siužetais taip pat remiasi visa princesių industrija. Tiesa, jie išvalomi ir nukenksminami, kad tiktų ir pačioms mažiausioms vartotojoms, ir pačioms nervingiausioms mamoms. Jei klasikinėse princesių pasakose (kurių iki septynerių, atleiskit, ir nevalia skaityti) būta ir kitų personažų, su kuriais galima tapatintis, archetipų, senųjų papročių ar ritualų liekanų (nesuprantamų, bet paveikių), galimybės išgyventi katarsį, tai po industrinio apdorojimo lieka tik pati princesė, mergaitė-augalas. Ne veltui tėvams dažnai kelia įtarimų šis rožinis susirgimas. Spalvą galima ištverti, bet vaikiška princesių subkultūra ugdo pasyvumą, bejėgiškumo jausmą, vartotojiškumą, moko suvokti save kaip objektą, diegia kenksmingus lyčių vaidmenų stereotipus.

Pirmas bibliotekininkių impulsas – mesti visą tą rožinį šlamštą iš lentynų. Antra vertus, jau seniai susiformavo ir kita literatūrinė tradicija – neprincesiškos princesės. Tiesą sakant, rinkai diriguojant, viskas taip susimaišė, kad jei šiandien norite sėkmingai parduoti knygą apie princeses, tai tos princesės turi turėti bent vieną anti-princesišką atributą, likdamos iš esmės princesiškos (aš tuoj pati susipainiosiu!), tad kartais garbingiau atrodo kitas sprendimas: pasinaudoti mergaičių aistringu įsitraukimu į pasakų pasaulį ir patyliukais išmokyti ko nors naudingo. Tegu tik tiesiai sėdėti ar nešliurpti makaronų. Minutėlę, tuoj bus pavyzdžių!

Princesių albumai

Tapti princesiškos bibliotekos ašimi daugiausiai šansų turi didelė, prašmatni knyga. Tai gali būti išradingai ar bent dailiai iliustruotas albumas, turiningas, su daug mažų paslapčių, prie kurio vis norėtųsi sugrįžti. Atmetus po Disney iškaba leidžiamą rožinį siaubą, lieka trys princesiški albumai:

Philippe Lechermeier, Rébecca Dautremer. Princesės – pamirštos ir nežinomos… Vert. Erika Sabaliauskaitė. Nieko rimto, 2007. 94 psl.
Katell Goyer. Pasaulio princesės: gražiausios pasaulio legendos. Dail. Misstigri. Vert. Margarita Šeškuvienė. Vaiga, 2009. 30 psl.
Stella Gurney. Princesės knyga: princesių pamokos. Dail. Sophie Allsopp et al. Vert. Jolita Žalgirytė. Presvika, 2007. 24 psl.

Ir šie trys albumai yra puikūs skirtingų literatūrinių tradicijų pavyzdžiai. P. Lechermeier ir R. Dautremer knyga pabrėžtinai antiprincesiška (nors pilna barzdotų juokelių). Sklinda gandai, kad dailininkė net buvo nupiešusi viršelį su vienaake princese, tik leidykla jo nepatvirtino, mat knygas visgi ruošėsi parduoti mažosioms princesėms. Tad nestandartinių princesių albumas buvo užmaskuotas drugeliais bei širdelėmis.

Standartiškos princesės, kurių pagrindinė dorybė – nežemiškas grožis, sudėtos albume „Pasaulio princesės“. Jos neplėšia seifų, neraganauja ir nebūna surūgusios – kaip pamirštosios R. Dautremer keistuolės, o sąžiningai laukia gelbėtojų. Tekstai sausi (nors pavadinimas ir žada legendas), iliustracijos saldžios, bet ne kokčios. Tiesa, princesių pozos ir žvilgsniai visai nevaikiški.

Žemiškesnės ir jaukesnės princesės „Princesės knygoje“. Net rausvi atspalviai čia ne tokie rėžiantys akį. Tik, aišku, princesių pamokos yra vien apie tai, kaip būti gražiai ir susirasti princą. Jei pasiseks mergaitės taip pat daugiau sužinos apie spalvas, išmoks maloniai bendrauti bei nečepsėti prie stalo. Tėvams belieka nuspręsti, ar daugiau žalos, ar naudos atneš tokia knyga.

Kitokios princesės

Na, o skaityti su vaikais linksmiau visgi apie drąsias ir stiprias karalaites, kurios turi savo svajonių. Ar bent jau neatitinka princesiškų standartų. Tokias galima sutikti C. Funke ar E. Farjeon istorijose. Šios princesės vertina laisvę, pačios gali nugalėti drakonus ar sudalyvauti riterių turnyruose.

Eleonor Farjeon. Septintoji princesė: pasakos ir apsakymai (serija „H. Ch. Anderseno medalis“). Dail. Sigutė Ach. Vert. Viltaras Alksnėnas. Nieko rimto, 2008. 255 psl.
Eleonor Farjeon. Mažoji siuvėja: pasakos ir apsakymai (serija „H. Ch. Anderseno medalis“). Dail. Sigutė Ach. Vert. Viltaras Alksnėnas. Nieko rimto, 2008. 225 psl.
Cornelia Funke pasakoja apie knygų graužikus, palėpėse gyvenančius vaiduoklius ir kitokius padarus. Dail. Wilfried Gebhard et al. Vert. Marija Rindokienė. Gimtasis žodis, 2007. 198 psl.

Tik, štai, šiose knygose princesių ne tiek jau daug – jos pasirodo keliose trumpose istorijose, ir tiek. O ten, kur princesių nors vežimu vežk, autoriai tik apsimeta, kad jų sukurtos herojės yra siaubingos maištininkės, nors viso labo nori jodinėti, auginti ponį ar pasišnekėti su kaimo vaikais. Toks aksominis maištas kyla princesės Elės arklidėse (serija „Princesė ir poniai“). Griūk iš juoko – tradicinis princesiškas atributas, žirgai, čia pateikiamas kaip išskirtinumas, dėl kurio žlunga visa rūmų tvarka. Tad jei yra noro vienus šablonus išstumti kitais, D. Kimpton serija puikiai tiks. Tiesa, iš visos didžiulės serijos lietuviškai tėra išleistos dvi knygos.

Diana Kimpton. Princesė Elė skuba į pagalbą (serija „Princesė ir poniai“). Dail. Lizzie Finlay. Vert. Rita Ivaškaitė. Vaga, 2006. 95 psl.
Diana Kimpton. Princesės Elės paslaptis (serija „Princesė ir poniai“). Dail. Lizzie Finlay. Vert. Rita Ivaškaitė. Vaga, 2006. 96 psl.

Draugės bei poniai rūpi ir princesei Gvendolinai. Čia paliečiami kiek rimtesni klausimai, o princesė mėgsta kišti savo nosį į visus pašalius ir nebijo jokių pavojų. Dar moka atsikalbinėti ir žino viską geriau už kitus. Knyga nėra labai jau puiki, bet princesėmis kliedinčią skaitytoją gali nukreipti prie šiek tiek turiningesnių skaitinių.

Patricia Schröder. Princesė Gvendolina: Karališkasis pasirodymas. Dail. Edda Skibbe. Vert. Valda Kropienė. Gimtasis žodis, 2012. 142 psl.
Patricia Schröder. Princesė Gvendolina: Karališkoji drakono medžioklė. Dail. Edda Skibbe. Vert. Danutė Povilavičiūtė. Gimtasis žodis, 2012. 160 psl.
Patricia Schröder. Princesė Gvendolina: Karališkųjų vedybų klasta. Dail. Edda Skibbe. Vert. Daiva Dumbliauskienė. Gimtasis žodis, 2013. 174 psl.

O štai princesė Lulu nepasitenkina protestu prieš etiketo pamokas. Susipažinusi su ponu Skeletonu, ji nebegali apsimesti, kad nieko nežino apie tėčio karaliaus juodus darbelius. Tad galų gale tik dėl jos prasideda didžiulės valdymo reformos. Jei jūsų netrikdo mieli kalbantys skeletai, knyga gali sudominti. Tik nelabai suprantama, kodėl lietuviškai ji buvo išleista ne su originaliomis iliustracijomis. Kad ir kaip ten būtų, nuo pat viršelio ši knygelė pareiškia, kad princesės čia visai ne princesiškos (tik tai ne visai tiesa).

N. Baxterio knygoje – atvirkščiai – rožinis viršelis žada nėrinius, gėles, garbanas ir širdeles, bet trumpose istorijose princesės stengiasi išsisukti nuo savo princesiškų priedermių arba pasirodo ne tokios jau kilnios sielos, arba... Žodžiu, yra ne visai tokios, kaip senose gerose pasakose.

Piret Raud. Princesė Lulu ir ponas Skeletonas. Dail. Jonas Landsbergis. Vert. Kristina Bykovienė. Dominicus Lituanus, 2015. 134 psl.
Nicola Baxter. Princesių pasakos. Dail. Helen Smith. Vert. Deimantė Mirauskienė. Alma littera, 2004. 80 psl.

Pavargę nuo rožinių istorijų, rašytojai princeses apdovanojo ne tik kitoniškomis dorybėmis, bet ir karališkai giminei nepriderančiomis ydomis. Naujosios princesės staiga pamėgo nesiprausti, nesišukuoti bei apskritai asmenine higiena nesirūpinti. Toks įprotis, aišku, tiesiog skandalingas, tad visa karalystė ir net užjūrio išminčiai stengiasi princeses (ir skaitytojas) perauklėti.

J. Kelero murzina karalaitė, matyt, patiko skaitytojams, nes pasirodė du skirtingi šios knygos leidimai. Iš pirmo žvilgsnio, karalaitė išties miela – ji mėgsta žaisti futbolą, o nesiprausia tik dėl to, kad nesusitvarko su praradimo skausmu. Bet autoriui pritrūko kažkokio subtilumo, kruopštumo, ir manęs ši knyga nedžiugina.

Julius Keleras. Karalaitė Murzė. Dail. Viktoras Binkis. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. 40 psl.
Julius Keleras. Karalaitė, kuri nesiprausė. Dail. Viktoras Binkis. Kitos knygos, 2015. 48 psl.

Daug įdomesnė pasirodė R. Radzevičiaus „Karalaitė Garbanėlė“. Tiesa, tai muzikinė pasaka, ir ją pirmiausia reikia klausyti, o ne skaityti. Nors netvarkingoji karalaitė čia daugiau niekuo neypatinga, paprasta kaip plaktukas (ir tai parodijuojama), išraiškingas atlikimas turi tiek žavesio, kad labai panorau su meškiuku šia istorija pasidžiaugti.

Rokas Radzevičius. Karalaitė Garbanėlė arba Kaip kanklininkas Antanėlis karalaitės Garbanėlės plaukus gelbėjo: muzikinė pasaka. Dail. Romualdas Radzevičius. Įgarsinta Rokas Radzevičius et al. Monako produkcija, 2009. 29 psl.

Princesės-rausvi debesėliai

Jei knygelės apie kitokias princeses kartais nustebina ir nudžiugina, tai skaitydami apie „tradicines“ masinės gamybos princeses tėvai rizikuoja sveiku protu. Bet ką daryti, jei mažąsias skaitytojas aplankė sentimentali ir svajinga nuotaika, o išvakarėse matytas Disnėjaus studijos filmas neduoda ramybės? Svarbiausia – neiti į knygyną, nes namų biblioteka bus praturtinta šaltibarščių spalvos perlais:

Tegu geriau būna sentimentalios istorijos apie „tikrosios“ princesės esmę bei gyvenimo prasmę (paprastą kaip pusantro euro – švytėti). Nykoka, bet rišlu. Ir jei nepavyksta suintriguoti gera literatūra, tai tebūnie bent jau rišlus, nuoseklus tekstas.

Birutė Mar. Princesių sala. Dail. Kristina Norvilaitė. Kronta, 2011. 96 psl.

Išties, anokia čia bėda, kad vaikas skaito prastą literatūrą – lai tik skaito! Ir jei skaitys ganėtinai daug, gali būti, kad išsiaiškins, kas gražu, o kas nelabai. Čia atleistinas net toks purvinas triukas: pakišti kokią seriją. Tik geriau ne Vivian French „Karūnos klubą“ (na, tikrai, pagailėkite savęs – jums dar apie tai su savo princese kasdien kalbėtis!), o kokią „Paslaptingą karalystę“. Irgi liūdnokas mergaičių, užsiimančių mergaitiškais reikalais bei protarpiais gelbstinčių pasakų pasaulį, aptvarėlis, tačiau ne toks skausmingas tėvams. Tiesa, princesės čia ne visai tikros, bet karūnas turi!

Rosie Banks. Užkerėti rūmai (ciklas „Paslaptinga karalystė“). Vert. Simona Kaziukonytė. Alma littera, 2013. 117 psl.
Rosie Banks. Vienaragių slėnis (ciklas „Paslaptinga karalystė“). Vert. Simona Kaziukonytė. Alma littera, 2013. 110 psl.
Rosie Banks. Debesų sala (ciklas „Paslaptinga karalystė“). Vert. Simona Kaziukonytė. Alma littera, 2013. 111 psl.
Rosie Banks. Undinių rifas (ciklas „Paslaptinga karalystė“). Vert. Simona Kaziukonytė. Alma littera, 2013. 112 psl.
Rosie Banks. Burtų kalnas (ciklas „Paslaptinga karalystė“). Vert. Simona Kaziukonytė. Alma littera, 2013. 119 psl.
Rosie Banks. Auksinis paplūdimys (ciklas „Paslaptinga karalystė“). Vert. Simona Kaziukonytė. Alma littera, 2013. 118 psl.

Tikiuosi, šių rausvučių princesių visiems užteks, nes giliau į tą pusę bristi visai nesinori. Verčiau į lentyną pasiūlysiu lietuviškų karalaičių!

Lietuviškos karalaitės

Taip, tikra tiesa, vainikuoto karaliaus Lietuvoje tik vieno tebūta, tad ir su karalaitėmis striuka. Bet mes turime savų pelenių ir snieguolių, sulaukusių karaliūno ant balto žirgo. Aišku, J. Mačiukevičiaus knygelės per daug sentimentalios ir pakylėtos. O „Mažųjų istorijos“ knygelė sukurta ne skaitytojams, bet spalvintojams. Ir visgi:

Barbora Radvilaitė: karališkos meilės istorija 7< metų vaikams (serija „Mažųjų Lietuvos istorija“). Dail. Birutė Zokaitytė. Aukso žuvys, 2012. 31 psl.
Jonas Mačiukevičius. Barbora. Dail. Eglė Mieliauskienė. Rosma, 2002. 38 psl.
Jonas Mačiukevičius. Birutė. Dail. Giedrius Jonaitis. Vaga, 2006. 47 psl.

Tegu tai irgi ne puiki literatūra, užtat pažintinė. Gal vaikai užsikabins už įdomios temos? Tai visiems džiaugsmo būtų.

O jei norime savo rožinį vaiką palydėti prie geresnių knygų, galima paieškoti tokių, kur princesės kad ir negroja pirmu smuiku, bet vis šmėkšteli.

Šmėžuojančios karalaitės

Taip Džimo Sagos šešėlyje vis prašmežuoja mažoji princesė iš Mandalos. Knygoje yra ir princesių, ir garvežių, ir šėlsmo, ir draugystės. Gražios, gyvos iliustracijos, tik pats Džimas nupieštas taip, kad visi rasistai ploja rankomis. Aišku, visi personažai čia pavaizduoti kiek karikatūriškai, bet blackface – ne karikatūra, o ilga tyčiojimosi ir diskriminavimo tradicija. Toks dailininko sprendimas atrodo juolab keistas, nes M. Ende rašė antinacistinę knygą. Tad jei mes pasiruošę kalbėtis, kelti klausimus ir patys ieškoti atsakymų, Džimo Sagos ir jo draugų nuotykiai praturtins mūsų vakarinius skaitymus. Kitu atveju, neverta nė prasidėti.

Michaelis Endė. Džimas Saga ir mašinistas Lukas. Dail. F.J. Tripas. Vert. Teodoras Četrauskas. Vyturys, 1998. 245 psl.
Michael Ende. Džimas Saga ir mašinistas Lukas. Dail. F.J. Tripas. Vert. Teodoras Četrauskas. Vaga, 2009. 263 psl.
Michaelis Endė. Džimas Saga ir pašėlęs tryliktukas. Dail. F.J. Tripas. Vert. Teodoras Četrauskas. Vyturys, 2000. 271 psl.
Michael Ende. Džimas Saga ir pašėlęs tryliktukas. Dail. F.J. Tripas. Vert. Teodoras Četrauskas. Vaga, 2009. 272 psl.

Peliukas Desperas taip pat pažįsta vieną princesę, kuriai labai reikia pagalbos. Viena bėda, peliukas Desperas – toks skriaudžiamas ir nemylimas padaras, kad nedideliems vaikams gali būti per sunku tai skaityti. Tikriausiai knygą vertėtų rinktis paaugliams, bet kur tau jie skaitys apie kažkokius peliukus ir princeses.

Kate DiCamillo. Pasaka apie Desperą, arba Pasakojimas apie peliuką, princesę, sriubą ir siūlų ritę. Dail. Timothy Basil Ering. Vert. Rita Ivaškaitė. Vaga, 2005. 270 psl.
Kate DiCamillo. Pasaka apie Desperą, arba Pasakojimas apie peliuką, princesę, sriubą ir siūlų ritę. Dail. Remigijus Januškevičius. Vert. Rita Bakanienė. Nieko rimto, 2015. 248 psl.

Žaidžiame princeses

Na, taip, visos tos princesės – vaikų žaidimai. Bet žaidimas – dalykas rimtas, ir rašytojai tai puikiai supranta. Štai kelios knygos, kurios pasakoja ne princesių nuotykius, o vaikų svajones, kol jie žaidžia princeses ir riterius.

Pavadinimai būna apgaulingi: V. Dautarto knygoje negyvena karalaitė. Tik vienas mažas berniukas viename trumpame apsakyme laukia, kol ji pasirodys laikrodžio bokšte. Laukia ir laukia pasakos. Juk pasaka gydo. Apie gydančią ir išlaisvinančią pasakų galią yra ir M. Aromštam, ir F. Hodgson Burnett, ir net H. Rosenboom knygos. Tik jei M. Aromštam knygoje žaidimui vadovauja mokytoja, tai F. Hodgson Burnett mažajai princesei prireikia princesės kaukės, kad ištvertų negandas ir pasislėptų nuo suaugusiųjų pasaulio. Abi šias knygas išties siūlyčiau jau beveik dideliems vaikams, jei tik jie sutiktų skaityti apie jaunesnius už save. Na, o „Vadovėlis princesėms“ – gerokai lengvesnė knyga ir augesnių vaikų neišgąsdins.

Vladas Dautartas. Karalaitė gyvena:
Vladas Dautartas. Karalaitė gyvena: apysaka ir apsakymai. Dail. Leonardas Gutauskas. Vyturys, 1988. 206 psl.
Vladas Dautartas. Karalaitė gyvena: apsakymai. Sud. Marija Virketienė. Dail. Leonardas Gutauskas. Grafija, 2004. 160 psl.
Marina Aromštam. Kai ilsis angelai. Vert. Virginija Genienė. Gelmės, 2016. 208 psl.
Hilke Rosenboom. Vadovėlis princesėms. Dail. Franziska Harvey. Vert. Viktorija Labuckienė. Alma littera, 2008 (2009). 184 psl.
Frances Hodgson Burnett. Mažoji princesė:
Frances Hodgson Burnett. Mažoji princesė (serija „10+“). Dail. Aida Janonytė. Vert. Viltaras Alksnėnas. Alma littera, 2000 (2005, 2007). 288 psl.
Frances Hodgson Burnett. Mažoji princesė (serija „10+“). Dail. Aida Janonytė. Vert. Viltaras Alksnėnas. Alma littera, 2011. 284 psl.

Karališkas darbas

Iki soties prisiskaičius, galima ir kokį princesišką darbelį nuveikti. Na, juk visos tos garbanos, karūnos ir raukinukai galėtų pasitarnauti kokiam nors tikslui, ar ne? Pavyzdžiui, palengvinti pratybas. Taigi, laviname ranką spalvindamos princeses I. Metzen knygelėje. Bet kaip puiku būtų princeses pasitelkti ir rimtesnėms grafomotorikos užduotims. Rusiškai tokias knygeles daro Nika Dubrovskaja. Bet, aišku, rusiškos knygelės mums visai netinka, net pagaliukus kitokius reikėtų paišyti (juk jie virs raidžių elementais). Tačiau, kol autorė knygelėmis dalinasi, galima tas pratybas parsisiųsti ir 7-14 puslapiuose pagaliukus papaišyti bei princeses apvedžioti – nepakenks.

Isabelle Metzen. Princesės paslaptis. Pasakiška spalvinimo knyga. Vaiga, 2017. 64 psl.
Ника Дубровская. Прописи для девочек. [МИФ, 2014]. 141 c.

Na, kaip? Ar užtenka šiandien princesių? Galėtume dar ilgai raustis lentynose, iki rožinių vienaragių akyse. Bet verčiau palikime pasakas ir knygeles labai mažoms bei labai didelėms princesėms kitam kartui.

Ramių (sic!) skaitinių!