Meškiukas bibliotekoje

Mėtinė ekspuodicija

2017-07-25T21:00:00Z

O mes su meškiuku buvome ekspuodicijoje: spalvų gaudyti! Juk spalvos – tai irgi rambliai. Neieškojęs nerasi, neįvardinęs nepastebėsi. Tad šiais metais meškiukų bibliotekoje tik to ir mokomės. Kiekvieną mėnesį gauname po laišką, skirtą vienai spalvai, ir kalbamės, piešiame, skaitome, žiūrinėjame paveikslus, žaidžiame ta spalva. Visa tai regisi tolima nuo mūsų mėgstamo STEMo, bet STEMas be A(rt) kažkaip neveikia. O su spalvom kažkaip sušvinta. Tad žaliąjį mėnesį mes iškeliavome ieškoti tų spalvų kiemuose bei daržuose.

Taisyklės paprastos: bakst į spalvų ratą, įvardiname atspalvį ir ieškome dviejų tos spalvos dalykų, juos fotografuojame. Mažiems meškiukams visai nelengva įdėmiai dairytis. Bent manasis toks plačiakampis: viską aprėpia vienu žvilgsniu ir paklaustas gali išvardinti smulkiausias matytas detales. Bet kad pats dėmesį atkreiptų... Hmm... Fotomedžioklė – puiki šio įgūdžio treniruotė. Mes ieškojome mėtinės ir alyvuogių, garstyčių ir trynio, šokoladinės ir kakavinės, azuro ir vyšninės spalvos. O fotografuoti juk nelengva: nusitaikyti, mygtuką spausti, fokusuoti. Regis, tuoj kantrybės pritrūks, bet čia pastebi tarp žolynų reikiamą spalvą!

Tikriausiai būtume žaidę iki tamsos, tik aš gi tokia – tai valgyti laikas, tai ridikėlių parsinešt pamiršom. Kas čia būtų, jei žaistume visą dieną. Juk entuziazmo ir kantrybės turi užtekti dviems žaliems mėnesiams, o ne vienai mėtinei popietei! Užduočių – gyvas galas.

Mes maišėme žalius dažus, lyginome žalius atspalvius, skaičiavome žalias mašinas ir žalius rūbus, mėginome prisiminti žalius vaisius bei daržoves, aptarinėjome žalias patarles ir žaliai rengėmės.

Viena iš linksmiausių mano meškinui užduočių yra spalvų knygos pildymas. Mes išverčiame rūšiuotas šiukšleles ir ieškome tinkamų atspalvių skiautelių. O po to jas dar apipaišome visais rastais tos spalvos pieštukais bei dažais.

Tiesą sakant, pieštukų dėžutėje retai rasi šešias skirtingas žalias, tad kiekvieną mėnesį mes dar keliaujame išsirinkti gražiausių mėnesio spalvos pieštukų. Matytumėt, kaip prie jų stovo blizga meškiuko akys! Norėčiau tik, kad tie vienetiniai paišeliai būtų truputį pigesni... Gal žinote slaptų vietų?

Gerai, kad nors dažai puikiai maišosi, užtenka kelių pagrindinių spalvų, kad išgautum daugybę atspalvių. Kiek? Reikia išmėginti! Filipas siūlo suręsti kuo aukštesnį žalių atspalvių bokštą. Mums labai patiko. Kitą kartą rengsime varžybas, o šįkart tiesiog statėme. Meškiukas sako, kad čia stebuklinga vasaros žiema nykštukų mieste. Matote, kaip visi kūrena savo krosneles? Meškiukas visada piešia kaminėlius.

Meškiukas apskritai mielai piešia, bet tik ne viena spalva! Nebent toji spalva būtų rožinė. O štai žalia būtinai prašosi draugijos. Mes užsižaidėme žaluma, tad žaliai piešėme net per Rasas, nors jau seniai buvo atėjęs raudonasis mėnuo.

Bet kuo čia stebėtis! Juk mes sodininkavome. Vienos sodininko dienos mums buvo maža – mes atsakingai auginome pupą, o ji per naktį neišdygsta, kad ir ką sektų pasakoriai. Tiesą sakant, sodininkaujame mes kasmet. Derliaus neužauginame, bet tam, kad vaikis pamatytų, kas ir kaip auga, užtenka ir to metro kaimynų patvoryje. Tik iki šiol mes auginome gėles ir pomidorą, o šįkart rinkomės žalią žalią pupą.

O skaitėme apie žalią žalią žirnį: H. K. Anderseno pasaką „Penki iš vienos ankšties“. Ją galima rasti dažname pasakų rinkinyje, pavyzdžiui:

Hansas Kristianas Andersenas. Laukinės gulbės (serija „Pasaulio pasakos“). Dail. Irena Žviliuvienė. Vert. Juozas Balčikonis. Vaga, 1984. 308 psl.
Hansas Kristianas Andersenas. Laukinės gulbės. Dail. Irena Žviliuvienė. Vert. Juozas Balčikonis. Vyturys, 1985. 308 psl.
Hans Christian Andersen. Pasakos. Dail. Vilhelm Pedersen ir Lorenz Frølich. Vert. Juozas Balčikonis. Garnelis, 2017. 359 psl.

Aišku, mums vienos žalios pasakos neužteko. Meškiukas graudinosi skaitydamas apie tai, kaip miškas atkeliavo į miestą (parašė I. Ziedonis). Susižavėję V. Pivovarovo piešiniu, vertėme I. Tokmakovos eiliuotą pasaką.

O jei mano vaikis būtų augesnis, skaitytume P. Bažovo sakmes iš gryno malachito. Oi, kaip noriu! Lietuviški „Uralo sakmių“ leidimai gana kuklūs, bet mes turime P. Bažovo pasakas rusiškai, su B. Diodorovo iliustracijomis. Tad kada nors skaitysime vieną, o žiūrinėsime kitą knygą.

Pavelas Bažovas. Uralo sakmės. Vert. Jadvyga Kardelytė. Vaga, 1965. 239 psl.
Pavelas Bažovas. Uralo sakmės. Dail. Viktoras Šatunovas. Vert. Jadvyga Kardelytė. Vaga, 1979. 206 psl.

Mes apskritai knygas renkamės ne tiek pagal tekstą, kiek pagal iliustracijas. Vaizdai – mūsų silpnybė. Tad meškinas su Filipu mielai žiūrinėja ne tik iliustruotas knygeles, bet ir paveikslų reprodukcijas. Štai, kokius žalius paveikslus mes žinome:

Aš jau rašiau, kaip kalbėtis apie dailę su mažaisiais, ir dalinausi geltonuoju pokalbiu. O po mėtinės ekspuodicijos mes su meškiuku leidomės į C. Monet sodą, kur dailiuose tvenkiniuose žydi vandens lelijos. Tam užtenka vos vieno paveikslo – Claude Monet „Japoniško tiltelio“, kuris buvo nutapytas aliejiniais dažais ant drobės 1899 metais. Jo dydis: 81,3 x 101,6 cm. Paveikslas saugomas Nacionalinėje meno galerijoje (National Gallery of Art) Vašingtone, JAV. Apžiūrėti jį detaliau galima Galerijos svetainėje. O kuo jis gali sudominti meškiukus?

– Čia pieva? – klausia meškiukas.

– Oi, oi! Nebandyk čia stotis! Anksčiau čia buvo pieva, bet dailininkas užtvenkė upelį ir prisodino vandens lelijų. Dabar čia jo tvenkinys. Gal ir keista, kad žalias. Bet kokia yra tikroji vandens spalva? Ramus vanduo atspindi pakrantės augalus ir dangų, bet neslepia susipynusių vandens augalų. Juk šio tvenkinio vanduo – labai skaidrus. Tuo rūpinasi ėdrūs karpiai ir sodininkas, išgriebiantis visas šiukšleles, – aiškinu aš. Ir pasakoju apie lelijų rūšis, Monet vaikus, japoniškas graviūras. Mes svarstome, kaip tapyti įspūdžius, ir kada užbaigti paveikslą. Svarstome be galo, nelaukite mūsų. Gal verčiau užmeskite akį į dar vieną žalią paveikslą?

Viktoro Borisovo-Musatovo „Smaragdų vėrinys“ buvo nutapytas aliejiniais dažais ant drobės 1903-1904 metais. Jo dydis: 125 х 214,3 cm. Paveikslas saugomas Valstybinėje Tretjakovo galerijoje Maskvoje. Deja, šiuo metu Galerijos svetainėje paveikslo apžiūrėti negalima. Bet mes dar spėjome ir štai ką atradome:

– Kas tas „vėrinys“?

– Toks kaklo papuošalas. Matai: perlų vėriniu pasipuošė dešinėje esanti mergina.

– O kur smaragdai?

– Iš pradžių dailininkas pavadino paveikslą tiesiog „Vėriniu“, ir visi ėmė spėlioti, kuo tie perlai tokie ypatingi. Supykęs dailininkas nusprendė iškrėsti žiūrovams pokštą ir prirašė: „Smaragdų vėrinys“. Nes tikrosios brangenybės čia – merginos smaragdo žalumo pievoje. Jų suknelės, plaukai, papuošalai spindi net ir ąžuolo paunksmėje.

Įdomu, ar ne? Dar mes kalbėjome apie senovinius apdarus, metų laikų kaitą, garbingas profesijas ir spalvų derinimą. Pasišnekėję visa tai aprašėme čia (netrukus šį leidinį bus galima paprastai įsigyti):

Tokių arklių nebūna! Pokalbiai apie paveikslus su 5-8 metų vaikais. Meškiukas bibliotekoje, 2017.

Ir vėl nuskubėjome piešti. Juk tokie pavyzdžiai įkvepia!

O technika, inžinerija ir matematika niekur nedings. Jų gi ir taip pilni namai:

Svarbu, kad visiems linksma. Ir jums, bičiuliai, to linkiu!

Spalvotos knygos (3): eilėraščiai

2017-04-26T21:00:00Z

Dienos permainingos, spalvingos: lietus ir saulė, sniegas ir žiedai. O mes dar ir žaidžiame spalvas, tad vis dažniau prireikia eilėraščių, kurie suspindėtų skirtingais atspalviais. Kur mes jų ieškome? Nagi, dvejose nedidukėse knygelėse:

Ramutė Skučaitė. Dail. Rimvydas Kepežinskas. Spalvos ir skaičiukai. Kronta, 1997.
Kostas Kubilinskas. Dail. Živilė Žviliūtė. Mano spalvos. Žara, 2004.

Iškart turiu prisipažinti, kad meškiukų bibliotekoje niekas nesimoko eilėraščių mintinai. Ne todėl, kad mokytis mintinai būtų blogai. Bet todėl, kad tam paskatinti subtiliai aš nemoku, o mažiausiai noriu, kad poezija ištiktų mus kaip prievolė. Mums eilėraščiai – tai žaidimas. Na, ir emocinio intelekto lavinimo priemonė, bet apie tai – tsss! – meškiukams nesakykim.

Abi knygelės, kurias čia rodau, išties žaismingos ir žaidybinės. Ramutės Skučaitės „Spalvos ir skaičiukai“ tinka ir dičkiams palinksminti, ir mažyliams, tik besimokantiems spalvų. Čia kiekviena spalva yra išskaičiuota:

Ar tu buvai tamsoj kada?

Žinok, tamsa juoda juoda!

Ten tupi

ŠEŠIOS juodos katės.

Kažin, ar tu esi jas matęs?

Ir visos šešios katės ar aštuonios mėlynės, ar keturios saulėgrąžos Rimvydo Kepežinsko čia pat nupieštos:

Labai mėgstu šio dailininko iliustracijas, todėl man apmaudu, kad jo iliustruotos knygos pasirodo gana retai ir ne visada lydi vykusius tekstus. Tad „Spalvos ir skaičiukai“ džiugina: tokia nedidukė ir tokia daili knygelė!

Jos dydis pritaikytas mažoms rankelėms, kieto kartono viršelis paminkštintas. Popierius plonokas, kiek persimato. Šriftas šiek tiek padidintas. Nors knygelė išleista net 1997 metais, tikrai neatrodo skurdžiai. O kadangi po „Krontos“ leidyklos bankroto ši knygelė atgulė į amžinojo išpardavimo lentyną, tai ir iki šiol ją šen ten galima rasti po 0,6-0,9 €.

Antroji mūsų knygelė parašyta Kosto Kubilinsko. Suaugusius bibliotekos lankytojus iškart turiu perspėti, kad šis rašytojas labai sudėtingo likimo. Ir dažna šeima iš etinių sumetimų atsisako net „Mano batai buvo du“ deklamuoti. Čia, meškiukų bibliotekoje, mes prisimename ne tik K. Kubilinską, bet ir R. Dahlį ar R. Frajermaną. Tad manome, kad anie laikai buvo tokie sudėtingi, jog net angelai galėjo susitepti. O angelai mūsų parapijoje neskraidė.

Tad atverčiu K. Kubilinsko knygelę... Tik kurią? Atskiru leidimu „Mano spalvos“ buvo išleistos tris kartus:

Kostas Kubilinskas. Dail. Bronė Uogintienė. Mano spalvos. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957.
Kostas Kubilinskas. Dail. Sigutė Valiuvienė. Mano spalvos. Vaga, 1976.
Kostas Kubilinskas. Dail. Živilė Žviliūtė. Mano spalvos. Žara, 2004.

1957 metų knygelę rasti sunkiausia, bet ji buvo suskaitmeninta, tad ją galima peržiūrėti kompiuterio ekrane. Deja, anų laikų spaudos galimybės šiam leidimui nepaliko jokių šansų.

Kostas Kubilinskas. Dail. Bronė Uogintienė. Mano spalvos. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957.

1976 metų leidimą dar galima rasti asmeninėse bibliotekose ar bukinistų kampeliuose. Ir nors Sigutės Valiuvienės iliustruoti „Spalvoti nykštukai“ man vaikystėje paliko labai slogų įspūdį (kaip dabar suprantu, dėl purvinos spaudos ant prasto popieriaus), melancholiškos „Mano spalvų“ iliustracijos man labai patinka. Gerbiu dailininkus, kurie supranta, jog vaikai ne tik šypsosi ir verkia.

Kostas Kubilinskas. Dail. Sigutė Valiuvienė. Mano spalvos. Vaga, 1976.

2004 metais „Mano spalvas“ išleido „Žara“. Nesuprantu, kaip ši leidykla išliko, nes jos knygų asortimentas nesikeičia dešimtmečiais, o tiražai niekaip nesibaigia. Bet mums tai tik į naudą, nes K. Kubilinsko knygelę vis dar galima įsigyti iš leidėjų. Ir nors jos viršelis neįspūdingas, ypač akis bado serijos ženklas, bet pati knygelė graži. Žvilių šeimynos (o regis, kad kokio senovinio Žvilių cecho) iliustracijos man pačios pasakiškiausios, paslaptingiausios tarp visų Lietuvos iliustratorių darbų. Živilė Žviliūtė irgi rezga keistas, daugiaplanes istorijas. Gaila tik, kad atspaustose iliustracijose per daug raudonos. Pamėginkime rudame puslapyje rasti rudą spalvą – bus nelengva.

Kostas Kubilinskas. Dail. Živilė Žviliūtė. Mano spalvos. Žara, 2004.

Visgi, nors pasakas mėgstu, bet rinkčiausi S. Valiuvienės iliustruotą knygelę. Jos sukurtas pasaulis įtraukia kur kas labiau. O ir pati knygelė didesnė, maketas geriau apgalvotas.

Stebina tik, kad tiek „Vagos“, tiek „Žaros“ leidimuose tekstas surinktas didžiosiomis raidėmis. Net jei manytume, kad prasminga iš pradžių vaikus mokyti skaityti tik didžiosiomis raidėmis parašytą tekstą (o meškiukų bibliotekoje taip nemanoma!), vis tiek ankstyvajam skaitymui K. Kubilinsko eilėraščiai netinka.

Užtat tinka ankstyvajam klausymui ir vakariniams pasisedėjimams su knyga! Jei vaikis dar nelabai gali ilgam sutelkti dėmesį, ir nuo Mikės Pūkuotuko jam įskausta galva, plonos knygelės – geriausia išeitis. Tik pamanykit, penkios minutės, ir jau perskaitėme visą knygą! „Žaros“ „Kaukučio knygelių“ serija yra bene vienintelė tokia plonų knygelių serija, kurią dar galima laisvai įsigyti. Ir vienintelis išsigelbėjimas, jei neišsaugojote „Vyturiuko“ knygelių. „Kaukučiai“ tokio pat formato kaip „Vyturiukai“, plonais viršeliais, susegti metalinėmis kabėmis. Bet apie visa tai – kitą kartą. Aš juk apie spalvas porinu. Priminsiu, kad jau paporinau apie spalvotas prozos knygeles, apie spalvotas užduočių knygeles ir apie spalvotus paveikslus, kuriuos taip linksma žiūrinėti su vaikais.

Spalvotų jums vakarų!

Spalvotos knygos (2): užduotys

2017-04-07T21:00:00Z

Kai mūsų vakariniai skaitiniai tapo spalvoti, dienomis mes ėmėme žaisti su spalvotomis užduočių knygelėmis. Mat Filipo pasiūlymų mums vis neužtekdavo.

Ir tada atradau knygelę, kurią lentynose mačiau tūkstantį kartų. Ir nė karto neatsiverčiau. Mat ji pavadinta „Spalvink pieštukais“ (naujas leidimas – „Nuspalvink mane“). O spalvinimas nieko bendro neturi nei su fantazija, nei su kūryba. Tai pratimas dėmesiui, smulkiajai motorikai ir disciplinai lavinti. Bet ši knygelė tik apsimeta spalvinimo knygele! Norite pamatyti, kas ten, viduje?

Sigutė Ach. Nuspalvink mane. Nieko rimto, 2016.

O viduje – spalvų fejerverkai! Kiekvienas skyrius – tai keturi susiję atspalviai ir visa tiesa apie juos: atvaizdai, pavadinimai, susibūrimo vietos, artimiausia aplinka. Ir visą laiką stengiamasi spalvas verbalizuoti, o tekstą paversti spalva. Nežinau geresnio būdo išmokyti vaikus matyti spalvas.

Beje, po kiekvieno informacinio atvarto, yra vienas atvartas laisvam spalvinimui be taisyklių. Čia tiesiog paberta daug smulkių detalių ir vienas didelis piešinys, kurie gali būti nuspalvinti tyrinėjama spalva (o gali ir nebūti).

Sigutė Ach. Nuspalvink mane. Nieko rimto, 2016.

Kad morkos gali būti mėlynos, paaiškina ir knygelės autorė, Sigutė Ach. Jos patarimais ši knygelė ir pradedama. Išmintingais patarimais.

Sigutė Ach. Nuspalvink mane. Nieko rimto, 2016.

Sigutė Ach – puiki vaikiškų knygų iliustratorė, tad čia neteks išvysti klaikių balvonėlių, okupavusių daugelio leidyklų produkciją. Bet visgi tie vektoriniai kontūrai rėžia akį ir norėtųsi gyvesnio piešinio. Na, ir dar man vis norisi truputį pakoreguoti spalvų balansą ir pridėti daugiau geltonos...

Bet čia smulkmenos. Tai labai kokybiška, tvarkingai išleista veiklos knygelė. Baltutėlis, gana standus popierius, idealiai tinkantis pieštukams. A4 formatas, idealiai tinkantis akelėms. Minkštas, bet celofanuotas viršelis, nebijantis mažų pirštukų. Tik sukti spalvų ratus ir džiaugtis!

Tiesa, būna, kad spalvų ratuose pasiklystame. Ir jei kartais klausimas, kas būna geltonos spalvos, įvaro į kampą, padėti gali dar paprastesnė užduočių knygelė – knygelė su lipdukais.

Mes pačiupom lipdukų knygelę mažiesiems. Mūsiškę išleido „Trys nykštukai“ 2014 metais, tad knygynuose ją jau sunku rasti. Tačiau ta pati leidykla yra išleidusi ir storesnę užduočių knygelę, kurioje yra labai panašus skyrius apie spalvas. Pastaroji knygynuose vis dar yra.

Dažna lipdukų knygelė skirta paieškos ir rūšiavimo įgūdžiams lavinti. Tad ir čia: ieškome, kas yra tokios spalvos ir klijuojame atitinkamame vienai spalvai skirtame puslapyje. Taip renkame kiekvienos spalvos dalykų kolekciją. Išardę knygelę, jos puslapius galime naudoti kaip mėnesio spalvai skirtus plakatus.

Spalvos. Lipink ir mokykis. Trys nykštukai, 2014.

Knygelė labai paprasta: iš stockų surinkti paveikslėliai, ir tiek. Bet ji puikiai atlieka savo užduotį. Kokybiškose nuotraukose užfiksuoti įvairių spalvų gyvūnai ir kasdieniai daiktai. Juos žiūrinėjant lengviau susikaupti ir pažadinti atmintį. Be to, kiekviename puslapyje siūloma idėja pokalbiui apie vieną spalvą.

Knygelė išleista gana kokybiškai. Blizgus plonokas popierius šiek tiek persimato, bet spalvos natūralios, daugkartiniai lipdukai tvirti, gana stambūs. Leidinio formatas – sumažintas A4. Akį rėžia tik margi, neskoningi puslapių rėmeliai.

Deja, naujame leidinyje spalvoms skirtų puslapių ir lipdukų mažiau. Tad penkiamečiai ir vyresni gali pritrūkti azarto. Palyginimui, nufotografuota parduotuvėje iš po skverno:

Gyvūnai, spalvos, skaičiai... Trys nykštukai, 2014.

Na, penkiamečiams rūšiavimo užduotys ir yra per daug primityvios, nors ir pasitarnauja kartais geriems tikslams. Man labiau patinka su vaikiu ieškoti spalvų dailininkų paveiksluose. Ir labai patogu, kai yra teminiai rinkiniai vaikams su dailės kūriniais bei užduotimis.

Все цвета радуги в музее. Из коллекции Государственного Эрмитажа. Арка, 2013.

Pavyzdžiui, mums puikiai tiko rusiška knygelė „Visos vaivorykštės spalvos muziejuje“. Kiekvienai spalvai joje skirti du atvartai su įvairių dailės kūrinių fragmentais. Vienas atvartas kviečia įvardinti spalvą, antras – rasti tą spalvą paveiksluose.

Все цвета радуги в музее. Из коллекции Государственного Эрмитажа. Арка, 2013.

Lietuvių kalba nieko panašaus nemačiau. Tad kai prireikė daugiau spalvotų paveikslų, teko pasinaudoti Filipo patarimais ir surinkti savo reprodukcijų kolekciją. Visuose šiuose paveiksluose pirmu smuiku groja vis kita spalva ar jos atspalvis. Ir paveikslai tokie, kad tos spalvos sužiba ir atrodo siaubingai reikšmingos.

Tokių arklių nebūna! Pokalbiai apie paveikslus su 5-8 metų vaikais. Meškiukas bibliotekoje, 2017.

Pokalbiams apie paveikslus aš daug ruošiausi. Bet ir mintis apie spalvas reikėjo galvoje tinkamai sudėlioti. Tad jei meškiukų dienos pilnos spalvingos veiklos, o vakarai – spalvingų skaitinių, tai naktį bibliotekos šturmanės pačios skaito apie spalvas. Greitam minčių surikiavimui tinka mokyklinukams skirta knyga „Erdvė, forma, spalva“. O gilesniam pasinėrimui – „Spalvotyra“. Prisipažinsiu, į tokias gelmes nesileidau. Nėr kada su tais aštunkojais badytis.

Zsuzsa Környeiné Gere, Teréz Reegnné Kuntler. Erdvė, forma, spalva. Šviesa, 1997.

Alvydas Jonaitis. Spalvotyra. Terra publica, 2013.

Ir jums sėkmingo plaukiojimo!

Vėžiname ratukais!

2017-04-06T21:00:00Z

Oi, kad įsivažiavau: žaisti kviečiu, spalvotais ratais akinu, o kad ne visi tokius ratukus turi, tai ir pamiršau. Edukaciniuose plakatuose dažnai vaizduojamas klasikinis spalvų ratas, kur parodomos ir įvardinamos tik pagrindinės ir papildomos spalvos. O kaip atskirus atspalvius pavadinti? Kas padės?

Meškiukai turi savo gaires – Zinos Surovos „Spalvotą kalendorių“. Gaila, negaliu pasidalinti jos sukurtu dailiu spalvų ratu. Tad pamėginau jame naudojamus atspalvių pavadinimus išversti ir jums kuklesnį, bet, tikiuosi, naudingą spalvų ratą nupiešti.

Parsisiųsti

Kam to reikia? Neturėdami žodžių apibūdinti atspalviams, mes jų ir neskiriame. Todėl skirtingos kultūros skirtingai mato spalvas. Mes neturime scarlet (алый), anglai neturi žydros, japonai – žalios. Istoriškai vakarų pasaulis irgi ne per vieną dieną praregėjo. Tad jūra ar dangus buvo... balti arba net vyno spalvos!

Mes didžiuojamės turtinga lietuvių kalba, bet tyrimai rodo, kad pradinukai sunkiai skiria oranžinę, violetinę spalvas ir visai neskiria subtilesnių atspalvių. Jiems trūksta žodžių. Bandau dalintis žodžiais, bet man sunku: universalios atspalvių pavadinimų sistemos nėra. Tiesa, dizaineriai turi savo profesinę naujakalbę. Tik kas mums iš jų kodų?

Pasisemti išminties šnekamojoje kalboje? Kur gi ne! Istorinis azuras ir šiuolaikinis azuras – tai dvi skirtingos spalvos! O kokios spalvos lietuviška rugiagėlė? Nes rusiška – mėlyna, angliška – žydra. O purpuras? Anglų ir lietuvių kalbose tai dvi skirtingos spalvos. Lietuviškai pupurinė yra tamsiai raudona, vyšninė. Angliškai – baklažano, žibučių, slyvų, tamsių levandų spalva. Kiekviena dažus gaminanti įmonė turi savo paletes, kuriose pavadinimai skiriasi kaip diena nuo nakties. Kiekvienam žmogui – savos vyšnios ir slyvos.

Ką gi, meškiukai subjektyvūs ir nesuka galvos, kad pavadinimai būtų patys teisingiausi. „Teisingų“ pavadinimų apskritai nėra. Juk ir atspalviai gali būti skirtingo intensyvumo. Persikinį įsodrinus, į persiką panašu visai nebus. Ir jei vaikis svarsto, ar čia burokėlių raudona, ar vyšnių, tai mes juokiamės iš vyšninių burokėlių, ir tiek.

Svarbiausia – turėti žodžių kišenėje! Nes tai spalvų „matymo“ sąlyga.

Kam tada mums terakotos ir fuksijos atspalviai? Kam azuras ir ochra? Ogi tam, kad vaikai labai mėgsta visokius keistus žodžius! Ultramarinai ir terakotos lavina atmintį ne mažiau, nei eilėraščių mokymasis atmintinai.

Žodžiu, tikiuosi, kad mūsų spalvoti ratukai jums pravers. Ir primenu – su jais linksma žaisti!

Parsisiųsti

Spalvoti žaidimai

2017-04-05T21:00:00Z

Kam vaikui spalvos? Gal užtenka vaivorykštės, ir nebekankinkime mažylių turkio žydra ar burokėlių raudona? Juk tai, kad vaikai neįvardina spalvų ir atspalvių, nereiškia, jog jų neskiria, ar ne? Deja, deja... Kalba ir suvokimas susiję labai tampriai. Kultūrose, kuriose nėra žodžio žaliai spalvai, žmonės menkai skiria mėlyną nuo žalios. Kad matytum, tenka naudoti žodžius.

Gal todėl klasikinėse (ir jau senstelėjusiose) ugdymo sistemose, tokiose kaip Montessori ar Domano, buvo daug dėmesio skiriama spalvoms. Čia manyta, kad imdamas suvokti plačią pasaulio spalvų gamą, mažylis geriau vystysis. Manyta, kad atspalvių pažinimas skatina protinę raidą.

Viena iš man labiausiai patinkančių spalvų pažinimo priemonių yra spalvų ratas. Juo galima džiaugtis ir žaisti visą dieną. Prisijungsit?

Mūsų spalvų ratas nėra klasikinis. Jis atkeliavo iš Zinos Surovos „Spalvoto kalendoriaus“. Autorė ne tik pritaikė spalvų ratą vaikams, bet ir pasiūlė kelis žaidimus juo. Štai vienas iš jų:

Užsimerk ir bakstelėk pirštu į ratą. Pažiūrėk, į kokį atspalvį pataikei. Prisimink, kas būna lygiai tokios pačios spalvos? Pamėgink namie ar pasivaikščiojimo metu rasti tokios spalvos dalykų.

Jei pataikei į obuoliuką, pasakyk atspalvį, kurio nėra rate.

Sugalvok trumpą istoriją arba tiesiog sakinį, panaudodamas to atspalvio pavadinimą. Pavyzdžiui, „Pravažiavo citrinų spalvos automobilis“.

Matote? Žaidžiant spalvas, taip pat vystoma vaizduotė ir kalba, lavinama atmintis.

Mažiesiems šį žaidimą galima supaprastinti:

Užsimerk ir bakstelėk pirštu į ratą. Pažiūrėk, į kokį atspalvį pataikei. Prisimink, kas būna tos pačios spalvos? Koks tas daiktas? Kaip jį apibūdintum? Pavyzdžiui, „Oranžinis būna katinas. Jis švelnus.“

O vyresniems užduotį pasunkinkime:

Užsimerk ir bakstelėk pirštu į ratą. Pažiūrėk, į kokį atspalvį pataikei. Kas būna lygiai tokios pačios spalvos miške? Vandenyne? Tavo kambaryje? Žaidimų aikštelėje?

Su vyresniais vaikais galima varžytis, kas sugalvos daugiau tokio atspalvio dalykų. Galima vardinti tuos dalykus po vieną. Tada žaidimas pasibaigs, kai vienas žaidėjų pritrūks žodžių. Galima varžytis, kas daugiau surašys to atspalvio dalykų per vieną minutę. Išbraukime pasikartojančius žaidėjų žodžius. Kam liko daugiausiai žodžių?

Žaidimas gali įgyti ekologinį pobūdį:

Užsimerk ir bakstelėk pirštu į ratą. Ar toks atspalvis pasitaiko gamtoje? Kas būna tokio atspalvio gamtoje?

Besiruošdamas pasivaikščiojimui, peržvelk visą spalvų ratą. Pasižymėk, kokius atspalvius ir kur tikiesi surasti. O dabar keliauk patikrinti savo hipotezių! Tai jau visas mokslinis tyrimas.

Jei spalvų ratą laminuosime ar įdėsime į įmautę, rastas spalvas galėsime flomasteriu žymėti tiesiai ant jo. Bet dar įdomiau rinkti spalvų pavyzdžius. Tiesa, žaidimas nebus ekologinis, jei nepaaiškinsime vaikams, kad rinkti derėtų tik tai, ką jie randa ant žemės. Jei žaidžiame ne savo pačių gėlyne, stenkimės neskainioti žolynų (nebent... labai labai reikia!).

Namie žaidimą galima tęsti. Paverskime spalvų žaidimą į estetinio lavinimo pratimą:

Surinktus pavyzdžius suklijuok į nuosavą gamtinį spalvų ratą. Arba sudėk į puokštę.

Miesto vaikams kartais sunku įsivaizduoti gamtos spalvas. O kartais nėra kur jų ir ieškoti. Tada, kad nebūtų taip liūdna, gamtos spalvų galima ieškoti knygelėse ar kortelėse. Pavyzdžiui, André Boos albume „Le grand livre des animaux“ gyvūnai surūšiuoti pagal spalvas, o vidurio Europos augalai pagal spalvas sudėti lietuviškai išleistame Wilhelmo Eisenreicho, Alfredo Handelo, Ute A. Zimmer „Išsamiame augalų ir gyvūnų žinyne“.

Galima ir atsispausdinti tinkamas korteles. Tokiomis dalinasi, pavyzdžiui, Julija iš „Welcome to Mommyhood“.

Spalvų žaidimai taip pat puikiai tinka susipažįstant su metų laikais:

Užsimerk ir bakstelėk pirštu į ratą. Pažiūrėk, į kokį atspalvį pataikei. Kokiam metų laikui ši spalva labiausiai tinka? Kodėl taip manai? Kas tuo metu būna tokios spalvos? O koks dabar metų laikas? Kur dabar šią spalvą galima rasti?

Keliaudamas pasivaikščioti, pagalvok, kokios spalvos būdingos šiam metų laikui. Pažymėk jas spalvų rate ir leiskis ieškoti.

Su vyresniais vaikais galima rungtis, kas pirmas ras pažymėtus atspalvius. Tik nepamirškime aptiktus atspalvius išbraukti ir skaičiuoti taškus. Galima varžytis, ir kas daugiau tokių spalvų suras. Lengviau bus įvertinti, jei rinksime pavyzdžius.

Beje, pavyzdžius nebūtina rinkti į krepšį. Galima juos fotografuoti ar piešti. Tada namie irgi galėsite sudėlioti kiekvieno metų laiko spalvų ratą.

Dėlioti spalvų ratus galima ne tik iš radinių ar nuotraukų. Retkarčiais leidžiame sau saldų žaidimą:

Pačiupk saują spalvotų cukatų ir paberk ant stalo. Sudėliok juos ant spalvų rato. O dabar visi valgo po vieną kiekvienos spalvos cukatą! Kiek cukatų suvalgė mama?

Valgomas žaidimas gali būti ir sveikesnis:

Užsimerk ir bakstelėk pirštu į ratą. Pažiūrėk, į kokį atspalvį pataikei. Kokią žinai tos spalvos daržovę? Vaisių?

Po žaidimo išrink skaniausią paminėtą daržovę ar vaisių. Iškilmingai paruošk ir suvalgyk. Nepamiršk pavaišinti kitų žaidėjų!

Ką daryti, jei vaikas neprisimena vaisių ir daržovių spalvų? Turėkime po ranka paruoštukų. „Mažųjų ekspertų mokykla“ siūlo atsisiųsti spalvinimo lapų su įvairiaspalvėmis daržovėmis (1, 2, 3, 4). Kai galva susisuka, galime išsitraukti ir išsirinkti daržovę. O jei galva sukasi nenustodama, tai paskirkime valandėlę daržovėms ir vaisiams apžiūrėti. Keliaukime į turgų! O namie parinkime tinkamas paletes:

Tai klasikinė lavinimo kortelių rūšis. Panašių galima rasti begalę. Puikias paruošė miškuose gyvenanti dizainerė Jana.

Spalvų ratą galima panaudoti ir stalo žaidimams, jei turite žaidimų lentą, kurioje yra spalvoti laukai. Galima tokią pasigaminti ir patiems arba atsispausdinti (ar ne gražiai padirbėjo „tinyme“?). O kad nereikėtų nuolatos užsimerkti ieškant spalvų, galima iš poros sąvaržėlių pasigaminti suktuką.

Pasuk rodyklę. Kokį atspalvį išsukai? Kas būna tokio atspalvio? Jei žinai, eik pirmyn iki artimiausio tos spalvos lauko. Nežinai? Keliauk atgal!

Tokį žaidimą taip pat galima padaryti sudėtingesnį, pasirinkus temą. Arba net pasirenkant temą kiekvienam sukimui.

Nusibodo klausimai? Galima žaisti ir su dažais.

Nagi, bakstelėk į ratą. Ar sugebėsi sumaišyti tokį patį atspalvį? Kokius dažus naudosi? Primaišei dažų? Ką jais gali nupiešti?

O gal tu maišai ne dažus, bet stebuklingą eleksyrą? Jei pavyks, galėsi išburti karalystę išgelbėsiantį vaivorykščių tiltą ar sieną, ginančią nuo drakono, ar balionėlius, kurie nuskraidins į pasakų karalystę.

Tereikia paruošti žaidimui piešinį, kur būtų galima pripiešti trūkstamas įvairiaspalves detales.

Piešti – garbingas užsiėmimas. Jei į lauką nešimės kreidelių ar pieštukų, galėsime patobulinti ir savo ieškynių žaidimus.

Bakstelėjai į ratą? O tavo draugai? Dabar visi turite po vieną atspalvį. Raskite lauke tokios spalvos dalykų ir juos nupieškite! Nerungtyniaukite. Verčiau surenkite namie parodą. Su iškilmingu atidarymu, gidu ir furšetu.

Vienintelis šio žaidimo trūkumas – reikia įsigyti didelį pieštukų rinkinį. Mes dar mėgstame piešti aliejinėmis kreidelėmis. Jos labai teplios, bet užtat galima maišyti spalvas. Ir be to, jos ganėtinai storos, tad nori nenori tenka dėmesį sutelkti į spalvinį įspūdį, o ne į detales.

Beje, toks žaidimas gali būti ir teminis. Pavasarį, pavyzdžiui, malonu piešti gėles. O po to ieškoti jų pavadinimų žinynuose! Galima sudaryti visą pieštą herbariumą.

Linksma žaisti ir trafaretais. Jei tokių iškarpysime, galėsime ne tik ieškoti išbaksnoto atspalvio, bet ir pamatuoti jam kitokias drapanas. Ar būna alyvinių pomidorų? O kaip atrodo samanų spalvos arbatinukas? Galima rinkti tikroviškiausią ir linksmiausią formą.

O gal aprenkime vaikus tokių atspalvių rūbais? Ta pati miškuose gyvenanti Jana nupiešė mums trafaretą.

Užsimerk ir bakstelėk pirštu į ratą. Pažiūrėk, į kokį atspalvį pataikei. Surask Janikei tokios spalvos suknelę.

Tik nepamirškite nufotografuoti rezultato!

Patiko modeliuoti rūbus? Pamėginkime derinti medžiagų spalvas pagal spalvų ratą.

Prirink įvairiaspalvių medžiagos ar popieriaus skiautelių. Paskleisk jas ir pažiūrėk, kaip jos atrodo kartu. Ar visos gražiai dera?

Dabar pažiūrėk į spalvų ratą. Matai: raudoni ir rožiniai atspalviai yra priešais žalius, o mėlyni ir violetiniai – priešais oranžinius ir geltonus. Šios spalvos iš tiesų yra priešingos. Jei sudėsi tokių spalvų skiautes greta, jos išryškės, bet toks derinys gali rėžti akį. Pamėgink pakeisti antrą spalvą dešiniau ar kairiau jos esančiu atspalviu. Vykusius derinius nufotografuok.

Nenusibodo? Tada galima paieškoti Montessori pedagogikoje naudojamų priemonių chromatiniam suvokimui lavinti. Na, ir aišku, kad puikus būdas pažinti spalvas – žiūrinėti su vaiku paveikslus. Taip, tas pačias spalvas jūs rasite ir kasdienėje aplinkoje, tačiau dailininkai moka jas taip išryškinti ir pateikti, kad spalvos tampa išties įdomios ir reikšmingos.

Žaiskime, kol akys apraibs!

Spalvotos knygos (1)

2017-04-01T21:00:00Z

Kai mes pradėjome susirašinėti su Filipu ir įsukome spalvų ratą, mūsų vakariniai skaitiniai irgi tapo spalvoti!

Kada vaikai mokosi spalvų? Kada jiems norisi, ar ne? O knygų leidėjai mano, kad iki trejų metų. Rasti knygų apie spalvas augesniems – nelengva užduotis. Juk jiems jau nepakanka vien spalvų pavadinimų. Penkiamečiai dažnai jau puikiai skiria pagrindines spalvas. Juos gali sudominti nebent atspalvių įvairovė ir simbolika. Jie mokosi matyti spalvas aplink ir fantazuoti apie jas.

Gerai pasirausus bibliotekose ar bukinistikos skyriuose, galima rasti latvių klasiko Imants Ziedonis knygą „Spalvotosios pasakos“, kuri kaip tik ir pažadina penkiamečių bei vyresnių vaikų spalvinę vaizduotę.

Tai vienuolika istorijų, skirtų dešimčiai spalvų ir Margiui – tokiam padarėliui, kuris išmargina pempių kiaušinius, dailininkų paveikslus ir pirmokų sąsiuvinius. Pasakos pilnos absurdo poetikos, tik ji čia neatrodo tokia savitikslė, kaip V. V. Landsbergio knygose. Absurdas čia greičiau – toks ypatingas žvilgsnis į gyvenimą, kuriantis tekste mitišką, keistoką pasaulį. Iš jo, matyt, galima susimojuoti su S. Kozlovo Ežiuku ir Meškiuku.

Ziedonis, Imants. Spalvotosios pasakos. Pasviręs pasaulis, 2006.

Spalvotosios pasakos gali būti skaitomos bet kokia tvarka, nors jose ir šmėkšteli tie patys personažai. Tad jei vaikas nelabai svajingas, greičiau – padūkęs, verta pradėti nuo juodosios pasakos, ji žaismingiausia. Tiesa, perskaitę ją, tikriausiai norėsite pasišnekėti su vaiku apie netinkamą velniukų elgesį (bet juk knygos tam ir rašomos, ar ne?).

Ziedonis, Imants. Spalvotosios pasakos. Pasviręs pasaulis, 2006.

O į iliustracijas atreipėte dėmesį? Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės piešiniai vietomis gruboki, bet labai gyvi, judrūs, daugiasluoksniai. Įdomu juos žiūrinėti. Ir maketas ganėtinai erdvus. Pakankamos paraštės. Stambesnis šriftas. Tik su viršelio šriftu kažkokia bėda. Na, ir popierius plonas, peršviečiamas.

Et, ko norėti, 2006 metai. Anais laikais, būdavo, leidyklos išleidžia knygų vaikams ant plono popieriaus ir – o siaube! – minkštais viršeliais. Va, tų viršelių aš ir pasiilgstu, kai mėginu į kelionę paimti kelias knygeles. „Spalvotosios pasakos“ daug vietos neužima. O viršelis, kad ir minkštas, nugarėle prie bloko klijuotas, bet laiko. Mat anas tvirtai persiūtas ir pabirti neturėtų. Tad ir iš antrų rankų šią knygą saugu įsigyti. Tik jau senokai neteko niekur jos matyti.

Kaune knygą turi keli Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos padaliniai (Aleksote yra, Mapų g. – ne) ir Kauno apskrities viešoji biblioteka fonduose. Skaitykit, kol nenurašė.

Beje, tokiu pat – spalvotų pasakų – principu sudėliota ir Gitos Balžekaitės nemokama elektroninė knygelė „Vaivorykštės lietus“. Vietomis ją labai linksma skaityti, tik knygelei pritrūko švelnaus redaktorių ir profesionalių maketuotojų prisilietimo. Jei nebijote „prieiti prie nuomonės“ ir visokių mokyklinio stiliaus pavyzdžių, parsisiųskite ir įvertinkite.

Balžekaitė, Gita. Vaivorykštės lietus. Naujas vardas, 2014.

Tikiuosi, jums pavyks įveikti prastą, smulkų šriftą, ir pastebėsite mažus autorės atradimus.

Balžekaitė, Gita. Vaivorykštės lietus. Naujas vardas, 2014.

Aišku, „Vaivorykštės lietus“ už „Spalvotąsias pasakas“ ir trumpesnis, ir paprastesnis, artimesnis paveikslėlių knygelėms. Bet kas sakė, kad penkiamečiai ir net pradinukai neturėtų skaityti paveikslėlių knygelių? Su jomis taip jauku pataluose, kai nebenori susikaupti ir daug galvoti. Juolab, kad ir paveikslėlių knygelės būna visokios.

Iš pirmo žvilgsnio paprastutės Vladimiro Sutejevo istorijos – tikras lobis. Nors joms jau daugiau, nei 50 metų, jos visai neatrodo pasenusios. Net atvirkščiai: stebina savo interaktyvumu ir virtualumu. Deja, lietuviškai Sutejevo knygų jau senokai niekas neperleidžia, bet bibliotekose rasti dar galima.

Сутеев, Владимир. Картинки и сказки. АСТ, 2009.

Spalvoms skirtos kelios V. Sutejevo istorijos: „Trys kačiukai“, „Gaidys ir spalvos“. Taip, taip, tas pats gaidys, matytas animaciniame filme. Gal kam Sutejevo piešiniai atrodys neorginalūs, per daug panašūs į tarybinę animaciją, bet nepamirškime, kad pats Sutejevas ir sukūrė tą stilių!

Sutejevas, Vladimiras. Gaidys ir spalvos

Maži vaikai dažnai piešia tik kontūrą, visiškai pamiršdami objektų tūrį. „Gaidys ir spalvos“ kaip tik skatina vaikus atkreipti dėmesį į tai, kas tarp linijų. Ir stebėti aplinkos spalvas.

Sutejevas, Vladimiras. Gaidys ir spalvos

Lietuviškai „Gaidys ir spalvos“ buvo išspausdinta tokiame rinkinyje:

Sutejevas, Vladimiras. Pasaka apie peliuką, apie gaidį ir pieštuką. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956.

Kaune jo jau nerasite, tad ateikite paskaityti su mūsų meškiukais.

Yra ir lietuviškų spalviukų. Juos nupiešė ir aprašė Asta Dovydėnaitė. Jos knygelėje beveik nėra siužeto: spalviukai vaikšto į svečius, ir viskas keičia spalvą.

Dovydėnaitė, Asta. Spalvos ir spalviukai. Vyturys, 1989.

Užtat vaikai gali patys išbandyti ir atrasti, kas nutiks maišant mėlyną ir raudoną, kas pasikeis pridėjus baltos, kaip geltona atrodys mėlyname fone, kokią nuotaiką kuria juodos ir raudonos derinys ir t.t.

Dovydėnaitė, Asta. Spalvos ir spalviukai. Vyturys, 1989.

Kadangi knygelė gundo imtis dažų, vakariniam skaitymui ji nelabai tinka. Tai greičiau veiklos knygelė.

Beje, Kauno bibliotekose ją vis dar galima rasti. Arba įsigyti sena.lt už pusantro euro.

Dovydėnaitė, Asta. Spalvos ir spalviukai. Vyturys, 1989.

O kokią knygelę galima pasidėti ant naktinio stalelio? Pavyzdžiui, Orianne Lallemand paveikslėlių knygą „Vilkas keičia spalvą“. Vargšas vilkas nebenori būti pilkas (tiksliau, juodas) ir mėgina vis kitas spalvas. Iš pirmo žvilgsnio, knyga atrodo džiaugsminga, gyva, bet Vilkas mūsų namuose neužsibuvo. Per daug šabloniška, tiražuojami stereotipai.

Lallemand, Orianne. Vilkas keičia spalvą. Burokėlis, 2015.

Na, bet jei širdelių vėriniai jums neužkliūna, tai turiu pripažinti, kad išleista knyga puikiai. Paminkštintas viršelis tiesiog prašosi į lovytę, tvirtas popierius, geros spalvos.

Beje, vargšė „Burokėlio“ leidykla taip ir nerado savo vietos skaitytojų širdyse. Tad ši ir kitos (kartais visiškai nuostabios) knygos išparduodamos pusvelčiui. Pavyzdžiui, patogupirkti.lt knygelė apie poną Vilką kainuoja 2,99 €. Pirkdami iki balandžio devintos, pasinaudokite slaptu žodžiu „SPEC0401“, ir sutaupysite dar kelis centus.

Ir visgi į svečius geriau pasikviesti raganėlę Vinę, kurią kamuoja labai panaši spalvų bėda. Juodoje Vinės pilyje juodam katinui Vilburui nesiseka – tai šeimininkė ant uodegos užmina, tai užkliūna, tai atsisėda. Kokia spalva nudažyti katiną, kad jį visada pastebėtum? Nelengva užduotis. Leiskite vaikams siūlyti savo variantus – labai linksma!

Thomas, Valerie. Raganėlė Vinė. Nieko rimto, 2013.

Knygą „Nieko rimto“ išleido 2013 metais, ir ją vis dar galima įsigyti. Tai plona paveikslėlių knygelė, bet išleista kietu viršeliu ant ganėtinai storo blizgaus popieriaus, tvirtai susiūtu bloku. Ji didesnio formato, tad K. Paulo iliustracijos puikiai telpa. Jos labai detalios, su daug smulkių vizualinių pokštų.

Tik nesumaišykite šios knygelės su kitomis serijos knygomis. „Vinė ir vaiduoklis paštu“ parašyta visai kitos autorės. Verčiau likite su spalvotuoju Vilburu, nuo kurio viskas prasidėjo.

Thomas, Valerie. Raganėlė Vinė. Nieko rimto, 2013.

Tiesa, Vilburo spalvos – vienas juokas, palyginus su pačiu spalvingiausiu vaikų literatūros personažu – Elmeriu. Tai drambliukas, kurio visas kūnas išmargintas įvariaspalviais lopiniais (nusižiūrėjus nuo dailininko Paulo Klee). Gerai, kad Elmeris nepraranda geros nuotaikos ir supranta, kad būti kitokiu linksma. O kai pabosta – galima keisti spalvą!

McKee, David. Elmeris. Nieko rimto, 2014.

Istorijų apie Elmerį yra virš trisdešimt, bet geriausia, matyt, pirmoji. Po kurios galima savaitę spalvinti dramblius. Kitų serijos knygelių siužetai gana šabloniški, tėveliams gali pabosti. Vaikams, aišku, tai nė motais! Tad jei jie ieško dramblio, ta pati „Nieko rimto“ leidykla išleido dar vieną knygą, kurioje tilpo net trys Elmerio istorijos.

McKee, David. Elmerio nuotykiai. Nieko rimto, 2016.

Kaip ir kitos leidyklos knygos, Elmerio istorijos išleistos kokybiškai. Knygos kietu viršeliu, ant storesnio blizgaus popieriaus, siūtu bloku. Beveik kvadratinės, kartoja drambliuko lopinius. Šriftas tikrai didelis! Žodžiu, ir dovanai, ir lentynai papuošti.

Labai puošni ir Anna LLenas knygelė „Spalvų monstriukas“. Ji skirta vaikų emocinio intelekto lavinimui per spalvas. Tik jos mūsų lentynose dar nėra, tad ką jau čia bepridursi. Nebent kad tokio bestselerio blyno ant viršelio sumanytojui reikia sušerti per pirštus.

Llenas, Anna. Spalvų monstriukas. Right Thing, 2016.

Spalvos išties patogus pretekstas pakalbėti apie jausmus ar net apie vertybes. Teko ir tokią knygelę matyti. Bet skaityti ją buvo taip nyku, kad užverčiau ir pamiršau. Spalvos juk kartais ir nedera, ar ne? Apie tokias nederančias knygeles šįkart nekalbėsiu.

O apie spalvotas eilėraščių ir užduočių knygeles – kitą sykį.

Spalvotų sapnų!

Kodėl saulėgrąžos? Vaikai žiūri paveikslus

2017-03-29T21:00:00Z

Kurį laiką aš linksmai dirbau muziejuje. Ypač patiko mažuosius ganyti. Bet, būdavo, sustyguoju aš jiems edukaciją, prakalbą sudėlioju, per jėgą visus savo mėgstamus daugžodžius nukapoju, o atvedusi vaikus mokytoja mano, kad kažko trūksta! Ir sako: „Palaukit, aš juos dar prie savo mėgstamiausio paveikslo nuvesiu“. Tada ką? Surikiuoja vargdienėlius ir pareiškia: „Žiūrėkite, koks gražus paveikslas, kaip dvasinga, kokios spalvos!“ Vaikai žiovauja ir pabyra kaip bitės.

Mes to nenorime, ar ne? Pamėginau sudėlioti į lentynėles, kodėl ir kaip verta kalbėtis apie paveikslus su 5-8 metų pipirais. Į lentynėlę gula ir mano sudarytas pokalbių apie paveikslus rinkinys. Jums dovanoju geltonąjį skyrių:

Parsisiųsti

Ką su juo veikti? Nagi, perskaityti ir pakviesti vaiką apžiūrėti paveikslo! Mokate garsiai ir nuoširdžiai džiaugtis? Pamėginkite: „Ei, pažiūrėk, ką aš radau!“ O dabar jau galima šnekėtis.

Geltonajame skyriuje surašytas įsivaizduojamas pokalbis su vaiku apie Van Gogo „Saulėgrąžas“. Aišku, nei vienas vaikas jums neužduos lygiai tokių pat klausimų. O jūs pažodžiui neprisiminsite atsakymų. Tai visai nesvarbu! Leiskite vaikui pabūti su paveikslu. Jei tas būvimas visai dykas, visada galima užvesti ant kelio paprastais klausimais: „Apie ką tu dabar galvoji?“, „Ką tu jauti?“, „Ar prisimeni ką nors panašaus?“ ir t.t.

Svarbu, kad perskaitę tekstą, turėsite pagrindą dialogui, žinosite, kuo šis paveikslas gali užkabinti tokio amžiaus vaiką, ir įsivaizduosite, kaip giliai reikia kapstyti.

O kapstyti, patikėkite, giliai nereikia. Tokio amžiaus vaikams nereikia išmanyti chronologijos, civilizacijų ir meno stilių vystymosi istorijos, nereikia ir sisteminio žinių apie meną pateikimo (kad ir kaip eretiškai tai skambėtų!).

Greičiausiai tokio amžiaus vaikui paveiksle patiks tai, kas jam pažįstama iš kasdieninio gyvenimo. Tuo visada galima pasinaudoti ir atkreipti vaiko dėmesį į panašumus: „Žiūrėk, tokį ąsotį turi mama!“, „Atsimeni, tėtis irgi priskynė tokių saulėgrąžų?“, „Spalva visai tokia kaip tavo antklodės.“

Skaitydami atrasite, kad vietomis mano pateiktos aliuzijos jums nelabai tinka. Na, juk jos visų pirma skirtos mano Meškinui, kuris eina iš proto dėl mitologinių būtybių, valandų valandas tupi prie žemėlapių ir nori sodininkauti. Jei jūsų vaikas nežino, kuo skiriasi Vokietija ir Atlanto vandenynas, tiesiog neminėkite jam Prancūzijos klimato.

Nors tekstas pateiktas kaip nuoseklus pokalbis, iš tikrųjų tos sekos laikytis visai nereikia. Išmesti galima bet ką. Su 5-8 metų vaikais jūs nenagrinėsite paveikslo kaip vieningo kūrinio. Svarbiausia nustatyti, ką matote paveiksle, atskirti sudėtines paveikslo dalis.

Manote, lengva? Kad tik nebūtų, kaip toms mokytojoms... Net jei esate išmintingas, kišenėje žodžio neieškantis žmogus, kalbėtis su vaikais apie meną reikia įgusti ir pasiruošti.

Aišku, galima naudotis knygomis. Po poros dienų įnirtingo skaitymo susigaudžiau, kur ir kokių saulėgrąžų pritapė Van Gogas, apžiūrėjau geltonąjį namelį Arlyje ir sužinojau daugiau nei norėjau apie dailininko ausį ir psichikos ligą (kaip dabar tai pamiršti?!). Galva plyšta nuo žinių, o vaikui nėra ką pasakyti. Paaugliams skirtos puikiosios MMC knygos irgi ne ką padeda. Jos, khem, per gilios!

Ar jus įkvepia tokia perspektyva? Iškvėpkite. Atsisiųskite ir išmėginkite vieną, kūrybinėse kančiose mano sudėliotą, pokalbį:

Parsisiųsti

Na, ar pavyko? Penkiamečio dėmesys – kaip kiškis. Čia yra, čia nėr. Jei pasišnekėjote septynias minutes, aš jus tvirtai apkabinu ir išbučiuoju. Jei aptarėte VISĄ VIENĄ klausimą – irgi.

O žinote, kodėl mes kalbėjomės apie Van Gogo „Saulėgrąžas“? Todėl, kad pavasario saulė prašvito meiliai ir geltonai! Aš paruošiau dešimt pokalbių apie dešimtį paveikslų, kurie meškiukus bibliotekoje džiugins pusę metų. Kiekvienas mėnuo – kitos spalvos, kitos nuotaikos, su kitais paveikslais!

Balandis bus žalias, o gegužė – dar žalesnė, gilaus smaragdinio atspalvio. Balandį džiaugsimės Monė (C. Monet), o gegužę...

Oi, aš vėl daugžodžiauju, ar ne? Pamėginsiu trumpiau:

Pokalbių rinkinys skirtas tiems vaikams ir tėvams, kurie nori prisijaukinti meną ilgam. Todėl dailės kūriniai parinkti taip, kad juos būtų galima išgyventi laike. Nors niekas neuždraus pralėkti per dieną.
Šis rinkinys gimė kaip mūsų nuotykių su Filipu dalis. Todėl paveikslai tinka ir spalvų, ir metų laikų žaidimams.
Rinkinį sudaro metodiniai nurody... ėėė... tarkim, geranoriški patarimai ir dešimt pokalbių.
Naudojama F. Barbe-Gall metodika (plačiau: „Comment parler d’art aux enfants“).
Ketinu sukurti ir antrąją dalį, bet tam man reikia resursų. O apie tai – žemiau.

Mėnuo – tiek aš užtrukau ieškodama, rašydama, dėliodama – skirdama paveikslams visą darbo dieną. Mažiausiai mėnesio man prireiks ir antrai rinkinio daliai, ir visiems kitiems projektams, kurių knibždėte knibžda mūsų bibliotekoje. Tad skelbiu akciją nelabai alkaniems meškiukams paremti. Kuo daugiau medaus puodynėje susikaups, tuo dažniau bibliotekininkės galės savo kūrinius nemokamai dalinti visiems geros valios vaikams!

O jei norėsite rinkinį įsigyti, rašykite.

Saulės zuikių medžioklė spalvų pasaulyje

2017-03-28T21:00:00Z

Su savo mažuoju meškinu mes kasdieną statome, konstruojame, programuojame, tad vieną dieną susigriebiau, jog mūsų STEMui pritrūko STEAMo. Tik kaip gi jį užkurti? Gal susirasti kūrybingų draugų? Taip mes pradėjome susirašinėti su muzikantu Filipu, keliaujančiu po spalvų pasaulį. Filipą sugalvojo rašytoja Zina Surova, tad istorijas tereikėjo išversti ir perrašyti pirmu asmeniu.

Filipo laiškai D.

Taigi, dabar kas mėnesį mums ateina laiškas su Filipo „nuotrauka“ ir pasakojimu. Belieka džiaugtis, žaisti spalvomis, eksperimentuoti, piešti, žiūrinėti paveikslus. Kaip tai vyksta? Žvilgt į mūsų studiją!

Mes susirašinėjame su visokiais įsivaizduojamais draugais, nes man knieti su vaiku pasidalinti tuo džiugiu laukimu, kuris teko man pačiai vaikystėje. Anuomet laukdavau „Genio“ ar „Liksmųjų paveikslėlių“. Nūnai nerandu nieko panašaus, atitinkančio mano vaiko amžių ir protą. Tenka naktimis rašyti laiškus.

O laiško gavimas visada rauna stogą! Tiesą sakant, galima jo ir neskaityti. Svarbiausia – sulaukti. Pirmojo Filipo laiško turinys labai jau garsių valiavimų nesukėlė, nors vaikis linksmai kikeno iš kiškio ir helikono, iš pusnies ant dūdos. Sakė, labai nori dar gauti laiškų iš Filipo ir būtinai rašys atsakymą.

Tikrosios linksmybės prasidėjo trečiame lape, mat Filipas ne tik pasakoja, kokias spalvas jis mato aplink, bet ir siūlo jas patirti pačiais įvairiausiais būdais:

Didelio entuziazmo sulaukė pasiūlymas karpyti ir klijuoti raides. Žurnalų neradom, gelbėjo Ikea (ačiū, močiut). Viskas, aišku, baigėsi karpinių fejerverkais. Linksma!

Ir ne tik linksma – juk kartu pakartojome raides, o karpymas penkiamečiui yra naudingiausias motorikos pratimas. Mąstymo, dėmesio, atminties Filipas irgi neapleidžia. Nagi, kas būna tik juoda arba balta? O kokie gyvūnai išmarginti geltonai? Ar žinai, kaip vadinasi mėlyna papūga?

Taip užkluptas, mano vaikis iš juodų ir baltų dalykų prisiminė tik sniegą ir tėčio drėlę, tad nusprendėme pasigilinti į juodai baltą pasaulį.

Pačiupom lipdukų knygelę mažiesiems (šią išleido „Trys nykštukai“, o daugiau apie spalvų knygeles – kitąsyk). Iš esmės, tai paprasčiausia spalvų rūšiavimo užduotis. Ir net naudingiau ją būtų atlikti ne su specialiais lipdukais, o su krūva atspausdintų ir sukarpytų paveikslėlių. Bet kas gi atsisakys lipdukų?

Ieškojom, klijavom, įvardinom, skaičiavom, diskutavom, ar orka juoda, ar balta. O kas toliau?

Labai svarbu, kad Filipo užduotys neturi būti atliekamos visos iš karto. Juk ir į kalendorių jos buvo sudėtos neatsitiktinai. Išgyventi spalvas laike yra toks specialus pedagoginis sumanymas. Tad kai pirmąją dieną vaikis nepanoro piešti juodai baltų piešinių, primygtinai nesiūliau – jam tokia ankstyvoji paauglystė, „stop“ ženklas ant durų, „ne“ ant liežuvio ir pan. Cha, tuomet jis dar nežinojo, kad turiu slaptą ginklą – juodų ir baltų figūrinių flomasterių!

Juos išsitraukėme kitą dieną. Išties, jei vaikas nenori kažko daryti, dažnai pakanka tiesiog pasiūlyti naują įrankį. O dažai gali vieną-kitą dieną palaukti.

Beje, kartu paaiškėjo, kad vaikis neprisimena juodai baltų nuotraukų, nors ir matė Kosakovskio bei Bulhako parodas. Tiesa, mes ten labiau žaidėm su projektoriaus šėšėliais ir ieškojome elfų. Tad suradau pluoštelį gražių nuotraukų.

Ir pradėjau galvoti, kokį čia Čaplino filmą parodžius... Vaikis rauda, skaitydamas Samo McBratney „Ar žinai, kaip aš tave myliu?“, o Čaplino komedijos stebėtinai dramatiškos. Pati čiupčiau „The Kid“, vaikui galų gale išrinkau „The Gold Rush“ ištrauką. 1925 metai – juodai balčiau nebūna!

O mes ar mokam taip – tik juodai ir baltai? Vaikis panoro išmėginti baltus flomasterius ant juodo popieriaus. Peizažas su keliu ir debesimis geras, ar ne? Aišku, man irgi teko piešti. Žinau, žinau – ne fontanai. Bet čia galioja dainuojančios mamos principas. Girdėjot: mama dainuoja gerai, jei ji apskritai dainuoja. Su piešimu – tas pats. Ir juk nesitikite, kad vaikas džiugiai pieš, jei nepaimate teptuko į rankas?

O kai mama nupiešia portretą, vaikas irgi užsimano. Man regis, šiame portrete matyti, kaip man tądien sopėjo nugarą... Labai, labai paniurusi mama. Užtat skirtingo storio ir formos brūkšniai išmėginti 150 proc.

Gera pradžia – pusė darbo. Kitą dieną jau filipavome su dažais. Gaminome pilkas spalvas.

Akvarelė čia visai netinka – mums reikėjo sodrios juodos. Bet ir maksiminis guašas nuvylė: per daug blizgus ir takus, maišosi nelabai kaip. Teko atsiprašyti temperos ir akrilo.

Štai ta pilka! Tądien mes skaitėme I. Ziedonio spalvotas pasakas (taip, taip – apie knygeles dar bus!), tad sužinojome, kad pilka – pati dosniausia spalva.

Ir visgi juodas popierius stebuklingas. Vaikas ant jo nori piešti šimtą kartų labiau. Kaip jums medžiai pusnynuos?

Man atrodo, laikas daryti parodą! Bet vaikis susidrovėjo – argi čia paveikslai? Tikri paveikslai – muziejuje! Ką gi, iškeliavom į muziejų. Nesupažindinu vaiko su dailininkais, bet mielai žiūrinėjame jų darbus. Puiku, kai yra teminiai rinkiniai vaikams su dailės kūriniais. Šiuo atveju, mums padėjo puiki rusiška knygelė „Visos vaivorykštės spalvos muziejuje“. Noriu tokios su lietuvių dailininkų darbais!

Filipas mums irgi kiekvieną mėnesį siūlo po vieną ar du spalvotus paveikslus. Tik ne taip lengva imti juos ir aptarti. Taip tik atrodo, kad visada yra ką pasakyti apie mėgstamą paveikslą. Kalbėti su vaikais apie meną reikia įgusti ir būtinai pasiruošti. Ruošdamasi užtrukau gerokai ilgiau, nei versdama ir rengdama visas kitas užduotis kartu paėmus! Juk lietuviškai jokių pagalbinių priemonių ar metodikų, kaip kalbėtis apie meną su 5-8 metų vaikais, man rasti nepavyko. Užtat dabar pati paruošiau rinkinį pagal F. Barbe-Gall patarimus ir esu patenkinta kaip bebras.

Manote, jau viskas? Filipas nebūtų Filipas, jei rašydamas apie spalvas, pamirštų šviesą. Su Filipu mes vaidinome šešėlių teatre (projektorius nepakeičiamas!), gaudėme saulės zuikučius (linksmiausia priminti zuikiui uodegą!) ir spoksojome į dangų.

Tinkamo dangaus, beje, teko palaukti. Filipo užduotyse daug laukimo, daug kantrybės. Juk negali paskelbti mėlynos dienos vidury savaitės! Reikia ramaus šeštadienio, kad galėtum išversti rūbų spintą ir visą rytą čiupinėti mėlynas drapanas, dėlioti, rinktis kostiumą.

Ieškynės? Aišku! Filipas nuolatos kviečia apsidairyti ir padaikteliauti. Vasarį pradėjome kurti spalvų knygą. Gerai, kad rūšiuojame atliekas: spalvotos pakuotės ir reklamos visada po ranka. O laimingiausias vaikas – tas, kuriam leidžiama įsirausti į šiukšlių kalną!

Be to, filipauti galima be galo. Apsipilti krakmoliniu baltu sniegu, įrengti mėlyną jūrą mėlynajam banginiui, išspausti geltoną citriną ir su ja paeksperimentuoti, jei jau negalime gyventi be eksperimentų. Ar žinote, kodėl citrina šviesina arbatą? O kas bus, jei įpilsime šaukštą sodos?

O! Dar neišsiaiškinome, kodėl viščiukų snapai geltoni! Laukia visas mokslinis projektas. Reikia paskubėti, po poros savaičių atkeliaus naujas laiškas.

Filipas keliauja po spalvas

2017-03-26T21:00:00Z

Sveiki, aš – Filipas. Esu muzikantas ir keliauju savo furgonėliu iš miesto į miestą, kad galėčiau pagroti ten, kur mane kviečia, ir kur man pačiam patinka. Mano nuotykius rusiškai aprašė talentinga rašytoja ir dailininkė Zina Surova. Štai koks puikus leidinukas gavosi:

Зина Сурова. Цветной календарь. МИФ, 2015.

O tada aš sutikau berniuką D. ir jo mamą. Ji padėjo man parašyti laišką savo sūnui lietuviškai. Tai ne taip lengva! Juk aš noriu papasakoti apie mane supantį garsų ir spalvų pasaulį.

Įsivaizduojate, garsus galima matyti! Jie nuspalvina viską aplinkui, ir mėnesių mėnesius aplink matai sūkuriuojant šimtus tos pačios spalvos atspalvių. Man trūksta žodžių apie juos kalbėti, ir ponia Zina nupiešė man spalvų ratą su pačiais gražiausiais pagrindinių spalvų atspalviais. Bet kaip juos pavadinti lietuviškai? Kaip berniukui iš Lietuvos papasakoti apie tirpstančio sniego, gelstelėjusio dangaus ar nakties atspindžio jūroje spalvas? Tai bent darbelis D. mamai!

Todėl aš manau, kad geriausia, jei vaikai ne tik skaito apie kiekvieną spalvą, bet dar ir tyrinėja ją: maišo dažus, ieško tos spalvos daiktų, renka spalvotus popierėlius, žiūrinėja paveikslus, klausosi spalvotų pasakų. Tada jie tikrai supranta, ką aš noriu papasakoti!

Labai norėčiau, kad mano pasakojimus galėtų perskaityti ir kiti Lietuvos vaikai. Deja, mano vertėjai nelabai sekasi bendrauti su leidyklomis, tad mano helikonas skamba tik kukliuose laiškuose vienam berniukui. Ir visgi tikiuosi, kad mes dar pasimatysime!

Pagarbiai Filipas

PS Paprašykite D. mamos, kad parodytų, kaip D. žaidžia su mano laiškais. Aš taip tuo džiaugiuosi!