Meškiukas bibliotekoje

Moder... Kas? – stalo knyga jaunajam architektui

2023-09-11T21:00:00Z

O, brolyčiai ir sesutės, ar jūsų meškiukai nuo mažens dėlioja kaladėles, renka akmenis ir žada galiniame kieme išmūryti natūralaus dydžio Gedimino pilį? Ar jiems labiau patinka statyti lego gaisrines ir ligonines nei jomis žaisti? Ar jie piešia tik namus, bokštus, rūmus – ir dar keliais skirtingais pjūviais? Sveikinu, auginate architektą! Ir jums labai reikia Eglės Januškienės knygos „Moder... Kas? Kauno modernizmas!“ („Mažasis architektas“, 2021).

Specialiai vaikams skirtų knygų lietuvių kalba apie architektūrą turime labai nedaug, tad kiekviena – aukso vertės. Šioji ypatinga dar ir tuo, kad pasakoja apie lietuvių architektūros aukso amžių – didžiąsias statybas Kaune tarpukariu, kai laikinajai sostinei reikėjo suteikti deramą pavidalą, o plūstantiems į šį miestą žmonėms parūpinti šiuolaikiškus ir patogius būstus. Teisybės dėlė žino, kad ne visi jie buvo tokie jau patogūs ir šiuolaikiški, mat naujai atsikraustę gyventojai neretai būdavo priversti ręsti lūšnas Brazilkoje ar glaustis drėgnuose fortų griuvėsiuose, bet Eglė rašo ne apie šiuos gėdingus miesto istorijos puslapius, o apie Kauno architektūros deimančiukus, pripažintus svarbiu Lietuvos ir Europos paveldu, besibraunančius į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Taip, tokie pastatai verti mažųjų meškiukų dėmesio, tačiau nedidelėje 80 puslapių knygelėje telpa ne tik jie. O kas dar?

Knygelė yra labai gerai apgalvota, puikios struktūros. Net ir architektūros naujokė ar naujokas nepasijus nejaukiai, mat iš pradžių paaiškinama pati architektūros esmė, pristatoma architekto profesija, tada apibūdinami skirtingi architektūros stiliai ir tik po to keliaujama prie modernizmo. Šis pristatomas ne kaip izoliuotas reiškinys, visai ne! Aptariamos jo techninės, ekonominės, socialinės prielaidos ir idėjos jį suformavusios. Tik tada grįžtama į Lietuvą, pristatomi čia tarpukariu kūrę architektai modernistai ir leidžiamasi klajoti po nuostabųjį Kauną. Po daugybės apžiūrėtų pastatų vaikai kviečiami suprojektuoti savąjį. Ir daryti tai siūloma ne bet kaip, o labai rimtai: teks paruošti eskizą, aprašą, detalius brėžinius. Galima net pasigaminti maketą! Jei savojo namo maketą pasigaminti dar sunkoka, galima atsisiųsti autorės sukurtus brėžinius ir iš popieriaus suklijuoti Kauno modernizmo pastatus. Pasaka, ar ne?

O gal visa tai pernelyg sudėtinga? Kur ten mūsų meškiukams nagrinėti socialines kažin ko prielaidas? Ar įdomūs jiems tie kažin kada gyvenę architektai? Neišsigąskit, sesutės ir brolyčiai, Eglės knygoje išlaikoma ideali pažintinės ir grožinės medžiagos pusiausvyra. Garbės žodis, pati nustebau, o mūsų Meškinas-tėtis, kuris retai knygai randa gerą žodį, taip džiaugėsi vykusia derme, kad net prašėsi priimamas į mūsų vakarinį skaitymo klubą. Deja, klubas laikinai persikėlė į ligos patalą, tad naujų narių nepriėmėm ir tegaliu pasidalinti mudviejų su Meškiuku įspūdžiais. Na, ką padarysi. Grįžkime prie tos dermės ir harmonijos, kurią taip išgyriau. Kaip ji kuriama?

Ogi labai natūraliai! Knygos autorė augina du šaunius berniukus, kurie seka tėvų pėdomis. Eglė jų susižavėjimą architektūra mielai puoselėja ir rengia vaikams įvairiausius žaidimus. Vienu metu tokiomis pramogomis dalindavosi „Mažojo architekto“ fb paskyroje – nuoširdžiai rekomenduoju pasirausti istorijoje ir susirasti tuos senesnius įrašus. Tai grynas džiaugsmas! Tikiuosi, kada nors ir toji medžiaga suguls į kokį leidinį, lygiai taip, kaip sūnaus Ąžuolo pokalbiai su tėčiu apie architektūrą suteikė pavidalą knygai „Moder... Kas?“. Pažvelkime į knygos siužetą. Ąžuolas pasakoja apie vieną dieną, kurią praleido su tėčiu darbe. Iš pradžių pristato save ir savo tėčio profesiją, šio gautą naująjį užsakymą. Tas užsakymas susijęs su modernizmo pastato sutvarkymu, bet berniukas nežino, kas yra modernizmas. Reikia išsiaiškinti! O po to padėti tėčiui atlikti tyrimą – juk prieš projektuojant būtina susipažinti su pastato istorija bei aplinka. Šiuo atveju – aplankyti vertingiausius tokio stiliaus statinius Kaune. Ramus, bet ilgas pasivaikščiojimas po Kauną, pašnekesiai apžiūrinėjant įvairiausius pastatus ir sudaro didžiąją knygos dalį. Visa tai puikiai įrėmina pažintinį turinį, pateikiamą nuosekliai, tarp kitko, ta apimtimi, kuri tuo metu natūraliai prašosi.

Edukacinė „Mažojo architekto“ medžiaga

Kita vertus, vietomis pati knygos kalba tampa šiek tiek per sudėtinga. Turbūt Eglės berniukai, augantys tarp architektų ir urbanistų, įpratę prie profesinio žargono, bet kitiems meškiukams teks paaiškinti, kodėl „dominuoja“, o ne „vyrauja“ ar tiesiog „daugiausia yra“, kaip galima „perkrauti detalėmis“ fasadą, kas ta „asimetrija“ ir „viešoji erdvė“. Reikia pasakyti, kad specialūs architektūriniai terminai puikiai paaiškinti nedideliame žodynėlyje, tad problema – ne jie, o tiesiog specifinė kalbėjimo maniera. Galbūt minimalus literatūros redaktoriaus ar pedagogo prisilietimas būtų padaręs knygos tekstą dar prieinamesnį ir dar labiau įtraukiantį.

Čia turiu pastebėti, kad rašau žvilgčiodama į knygos egzempliorių iš pačios pirmosios partijos, anuomet ką tik atkeliavusios iš spaustuvės. Mačiau, kad vėliau renginiuose buvo pristatomas kiek kitaip atrodantis knygos ir edukacinės medžiagos komplektas (išties, prašmatnus). Tad įmanoma, kad vėliau būta ir teksto taisymų, ir naujų leidimų. O jei nebūta, labai linkiu autorei dosnių rėmėjų, kurie padėtų parengti antrąjį tokios išskirtinės ir vykusios knygos leidimą. Ir, tiesą sakant, antrajame leidime labiausiai norėčiau išvysti ne tiek stilistiškai suredaguotą tekstą, ištaisytas kelias korektūros klaidas, kiek padidintą knygos formatą! (Galima aš čia įrašysiu ne vieną, o tris šauktukus: !!!)

Naujasis komplektas, nuotrauka iš straipsnio apie renginį

Apie formatą dar šiek tiek paliežuvausiu. Nežinau, kaip jūs ir jūsų meškiukai, o aš vaikystėje be galo mėgau raustis po senų sodininko žurnalų stirtas ir žiūrinėti sodų namelių ir sklypų projektus. Tokie man gražūs buvo tie planai, brėžiniai, sutartiniai ženklai. Viso to grožio pilna ir Eglės knyga. Net ir švelniais akvarelės potėpiais nuspalvinti pastatų fasadai išlaiko autocadiškai griežtas ir tikslias linijas, o po puriomis medžių lajomis pravažiuojančios mašinos, skubantys žmonės ir šmirinėjantys gyvūnėliai paimti tiesiai iš architektams skirtų autocado simbolių bibliotekų (nuorodas į kurias rasite knygos pabaigoje – naudokitės į sveikatą!), tad visi atvartai pilni tos žavios minimalistinės tvarkos ir vizualinės švaros estetikos. Net nežinau, ar tokias iliustracijas galima pavadinti dailininkės iliustratorės darbu, bet tai žiauriai įspūdinga ir tuos piešinius-brėžinius be galo norisi apžiūrėti iš arčiau, gerooookai didesnius. Didesnis formatas taip pat leistų sukurti erdvesnį maketą, mat vietomis tekstas sunkiai sutalpinamas, įspraustas į ankštus langelius, pasirinktas gana smulkus šriftas, o laiko juostose elementai taip persidengia, kad jų seka tampa nelabai aiški. Be to, didesniuose puslapiuose daugiau laisvės turėtų vaikai, atlikdami knygoje esančias užduotis. Žodžiu, prašau bent jau A4, o dar geriau – Mizielinskių atlaso ir Sochos „Bičių“ formato, sutarta?

Reziumuodama noriu pasidžiaugti originalia, įdomia, išskirtine knyga vaikams, kurios gerumo paslaptis: netikėtos iliustracijos; šauni beletristinės, pažintinės ir interaktyvios dedamosios dermė; autorės išradingumas ir puikus temos išmanymas.

Oi, apie išradingumą taip nieko ir neparašiau! Tuoj pasitaisysiu. Pirmiausia derėtų atskleisti, kad knygą lydėjo neįtikėtina, fantastiška paroda, kuri ne tiek „pa-rodė“, kiek pasiūlė jauniesiems lankytojams aplinką laisvai kūrybai ir žaidimui modernizmo ir architekto profesijos tema. Nedrįstu plačiau apie ją šnekėti, mat nebežinau, ar parodą dar galima kur nors rasti. Knygą turbūt gauti lengviau, o joje tas pats atidumas detalėms ir vaiko patirtims. Štai, pavyzdžiui, vaikas gali pats susiplanuoti klajonių po modernistinį Kauną maršrutą, naudodamasis pridėtu žemėlapiu. Aplankęs namą, gali susirasti jį sukūrusio architekto portretą. Ir, beje, architektai pavaizduoti ne savo karjeros pabaigoje, ne patriarchais, o jaunais žmonėmis, tokiais kaip pačių skaitytojų tėčiai, tokiais, kokiais, regis, galima nesunkiai tapti (kaip man tai patiko!). Apskritai, kur tik įmanoma, autorė stengiasi susieti didžiąją architektūrą su mažosiomis vaiko patirtimis. Ir tai puikus pasirinkimas.

Parodos akimirkos, 2021 gruodis

Na, o jei į skutelius suskaitęs „Moder... Kas?“ ir visus Kauno modernizmo takus išvaikščiojęs vaikas pareikalaus „daugiau architektūros!“, tai štai jums jaunojo architekto bibliotekėlė lietuvių kalba:

Skaitykit ir statykit!

Apie knygą

Eglė Januškienė. Moder… kas? Kauno modernizmas! Mažasis architektas, 2021. 80 psl. + el. dok.

Maištingų mergaičių biblioteka

2017-11-29T21:00:00Z

Jauna leidykla „Dvi Tylos“ jau pradėjo prekiauti knyga „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“. Žinau, kad knyga laukiama ir iš jos daug tikimasi. Ką čia – jei auginčiau vieną kitą meškutę, jau krapštyčiau taupyklę (18 €, ne juokas!), mat šios „Vakaro istorijos“ yra biografinių apybraižų rinkinys, supažindinantis su ypatingo proto, talento ir drąsos moterimis.

Iliustracijos E. Favilli, F. Cavallo knygai „Good Night Stories for Rebel Girls“

Taip, mums reikia knygų, kurios skatintų mergaites pasitikėti savo jėgomis ir domėtis pasauliu. Bet ar ši knyga tam tinka? Turiu šiokių tokių abejonių. Gal pasvarstykime kartu, protingieji kurmiai?

Jei dar nematėte šios knygos angliško leidimo („Good Night Stories for Rebel Girls“), prašau susipažinti: „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“ – šauniai iliustruota knyga nelabai reiklioms įvairaus amžiaus skaitytojoms. Kiekviena apybraiža trumputė, vos vieno puslapio, parašyta gana sausai. Kita vertus, autorės sugebėjo išmintingai išnaudoti tas kelias pastraipas, palikdamos daug erdvės skaitytojų fantazijai ir daug smalsumą žadinančių kabliukų. Trumpą lietuviško leidimo ištrauką galima rasti internete. O knygynuose „Vakaro istorijas“ pavartyti bus galima gruodžio viduryje. Žadama knygą pristatyti ir literatūros festivalyje „Vaikų Kalėdų sala“.

E. Favilli, F. Cavallo knygos „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“ atvartas

Na, o dabar apie abejones.

Knyga sumanyta kaip sektinų pavyzdžių rinkinys mergaitėms, kad šios patikėtų, jog pasaulyje gali būti ne tik statistėmis. Tačiau pats knygos formatas teigia visai ką kita. Atrinkdamos istorijas apie moteris, autorės kaip tik įtvirtina perskyrą tarp vyrų ir moterų. Skirdamos savo knygą mergaitėms, jos tarsi pareiškia, kad moterų istorijos įdomios tik joms pačioms. Svarstau, ką pasakys mano Meškiukas, jei aš imsiu jam skaityti „Istorijas mergaitėms“? Matyt, teks nuslėpti pavadinimą. Man regis, ir jaunosioms skaitytojoms geriau to pavadinimo nežinoti. Kad nepatikėtų, jog būna knygų vyrams ir moterims, mergaitėms ir berniukams:

Lietuviškų knygynų asortimentas

Juolab, kad knygos apie iškilius vyrus nedažnai puikuojasi savo vyriškumu. Jos apsimeta esančios tiesiog apie žmones, o kad mūsų kultūroje daugelį amžių žmonėmis galėjo būti tik vyrai, lieka tarp eilučių. Deja, knygos moterims apie moteris ne paneigia šį stereotipą, o kaip tik įtvirtina. Nuo XX amžiaus vidurio tokių knygų išleista nemažai. Jų autorės ir autoriai turėjo pačių geriausių norų – ištaisyti tą skriaudą, kurią patyrė moterys, išnaudojamos ar žlugdomos vien dėl savo lyties. Bėda su šiomis knygomis yra ta, kad jos menkai skatina žmonių bendradarbiavimą ir lygių galimybių užtikrinimą.

Rašydami ir skaitydami knygas, skirtas vien moterų istorijoms, mes ne tik pasiūlome savo mergaitėms įkvepiantį pavyzdį, bet ir paaiškiname, kad moterys yra kitokios, nei vyrai, nors jos „irgi“ gali. Man tas „irgi“ labai įtartinas. Kai sakome, kad „dramblys irgi gali tapyti“, tai reiškia, kad apskritai drambliai tapyti negali. Nebent susiklosčius ypatingoms sąlygoms. Tai štai: mergaitės – ne drambliai! Man regis, svarbiausia mergaitėms suvokti, kad jos – tiesiog žmonės, ir jų galimybes riboja ne jų moteriška, bet jų žmogiška prigimtis. Jos nėra blogesnės ir nėra geresnės už berniukus vien dėl to, kad šiems net ir šiandien nuo pat gimimo suteikiamos didesnės galimybės (bet juk niekas nesirenka, kuo gimti – berniukai irgi). Tad aš norėčiau knygos, kuri jungia, o ne skiria.

Ką gi daryti su „Vakaro istorijomis mergaitėms maištininkėms“? Kaip manote?

Kol kas man atrodo, kad tai gana pavojingas kokteilis. Tiesiog įteiktas jaunai skaitytojai, jis gali pridaryti daugiau bėdos nei naudos. Tačiau knyga puikiai tinka bendram skaitymui ir šeimyniniams pokalbiams. O geriausia, man regis, jei namų bibliotekoje ši knyga stovės kartu su keliomis kitomis „vyriškomis“ ir „moteriškomis“ knygomis. Aišku, teks sugalvoti, kaip paaiškinti, kodėl biografijos suskirstytos pagal lytį, o ne pagal akių ar plaukų spalvą, bet mes sugebėsime, ar ne? Meškiukų bibliotekoje mes kada nors pramaišiui skaitysime „Vakaro istorijas“ bei dar vaikystėje man į širdį kritusius „Etiudus apie mokslininkus“. Ir tikiuosi, kad mano Meškiukui niekada į galvą neateis, kad mergaitės kilusios iš Veneros.

Franceska Cavallo, Elena Favilli. Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms. Šimtas pasakojimų apie išskirtines moteris. Dail. Elisabetta Stoinich et al. Vert. Mila Monk. Dvi tylos, 2017. 224 psl.
Jaroslavas Golovanovas. Etiudai apie mokslininkus
Jaroslavas Golovanovas. Etiudai apie mokslininkus. Dail. Anatolijus Beliukinas. Vert. Algirdas Bukleris. Šviesa, 1981. 384 psl.
Jaroslavas Golovanovas. Etiudai apie mokslininkus, 2-asis papild. leid. Dail. Anatolijus Beliukinas. Vert. Algirdas Bukleris. Šviesa, 1986. 398 psl.

J. Golovanovo knygos „Etiudai apie mokslininkus“ atvartas

Aišku, „Etiudai apie mokslininkus“ yra morališkai senstelėjusi knyga, bet panorėjus galima nesunkiai rasti ir kitų, naujesnių knygų apie mokslininkus, menininkus ir kitus iškilius žmones. „Etiudai“ man patinka, nes autorius siekė rašyti apie laimingus žmones – žmones, kurie džiaugėsi užsiimdami moksline veikla. Palyginkime su „Vakaro istorijomis“, kurių leitmotyvas yra pasiekimai ir pasididžiavimas jais. Na, o štai kelios kitos knygos, daugiausia skirtos vyresniems paaugliams:

Sebastian Cichocki. M.E.N.A.S. Menininkų efektingi, neįprasti, akiplėšiški sumanymai. Dail. Aleksandra ir Daniel Mizielińscy. Vert. Irena Aleksaitė. Modernaus meno centras, 2013. 216 psl.
Brad Finger. 13 modernių dailininkų, kuriuos dera žinoti. Vert. Tomas Čepaitis. Modernaus meno centras, 2014. 46 psl.
Romualdas Karazija. Įžymūs fizikai ir jų atradimai. Šviesa, 2002. 192 psl.
Valentinas Matiuchinas. Etiudai apie matematikus. Kronta, 2003. 129 psl.
Paolo Novaresio. Didieji atradėjai: nuo antikos iki šių dienų. Vert. Virginija Elena Stakienė. Šviesa, 2007. 312 psl.
Bettina Schümann. 13 menininkių, kurias dera žinoti. Vert. Dalia Kižlienė, Tomas Čepaitis. Modernaus meno centras, 2015. 46 psl.
Vilius Stakėnas. Matematikos istorijos skiautiniai. Tikros istorijos apie matematikus ir jų mokslą. Žara, 2017. 480 psl.
Keliautojai ir atradėjai: dviejų tūkstantmečių kelionių aprašymai (serija „Akiratis“). Vert. Teodoras Četrauskas. Mintis, 1980. 223 psl.

Kaip manot, gal kas tiks „Vakaro istorijoms“ į kaimynystę?

Beje, bičiuliai, ar jums atrodo, kad aš čia išpeikiau „Vakaro istorijas“? Tikrai nenorėjau. Ši knyga labai reikalinga, tiesiog jos stipriosios bei silpnosios pusės taip susiraizgė, kad be Makedoniečio ir neišriši. O apie silpnąsias puses knieti kalbėti dėl to, kad reklamuodamos knygą, autorės pabėrė labai daug abejotinų tiesų, į kurias įsipainiojusi naudinga knyga vos nepavirto savo priešingybe. Apie tuos keistus triukus ir abejotinus reklaminius tyrimus aš jau rašiau, kai buvo pradėta prekiauti anglišku leidimu. Regis, laikas pasikartoti, bet apie tai atskiru įrašu.

Draugiškų jums skaitinių!

Noriu nulipdyti zombį!

2017-05-27T21:00:00Z

Savaitgalį meškiukai šėlo, kaip žinia, „Vilnius Mini Maker Faire“. Oi, bičiuliai, kiek vaikų lipdė keisčiausius baibokus! Kiek jų džiaugėsi įžiebtu šviesos diodu ir spiegiančiais signalizatoriais! Tad nors pavargau, nors pailsau, bet manau, kad mes dar lipdysim.

O tuo tarpu papasakosiu, kaip mums sekėsi minkyti grandines, kas pavyko ir kur tykojo vietiniai gremlinai.

Tie kenkėjai užpuolė nelauktai netikėtai, dar ruošiantis „Maker Faire“. Kai užmigdžiusi meškiuką, aš mokiausi lituoti, jie, begėdžiai, sudegino lituoklį. Ačiū „Kaunas Makerspace“: ten net ir vidurnaktį galima rasti reikiamų įrankių ar pasiskolinti medžiagų.

Lituoti ne taip baisu, kaip atrodo – kažin, kodėl mūsų to neišmokė mokykloje? Vienintelė bėda, kad trūksta poros rankų. Nežinau, kaip sukasi meistrai, o meškiukų bibliotekoje buvo išrastas litavimas su gumine antyte. Na, jei galima programuoti su gumine antyte, tai ir lituoti pavyks, argi ne?

Mes su antyte visai neblogai pasidarbavome – 80% kontaktų ištvėrė iki pat šventės pabaigos. Kažin, kiek nusivylusių žvilgsnių būtų tekę išvysti, jei kontaktus būtume tik užspaudusios, kaip ketinome iš pradžių?

Kol mes deginom ir svilinom, nedori gremlinai nušvilpė visus padorius maistinius dažus iš parduotuvių. (Taip, lipdymo masę vaikams aš gaminu naudodama maistinius dažus! Tokia, štai, bailė.) O juk meškiukų biblioteka visada didžiavosi savo įvairiaspalviu naminiu plastilinu! Tokiu:

Šįkart teko pasitenkinti vos pora spalvų, ir per šventę mums tikrai trūko mėlynų, violetinių atspalvių. Kita vertus, mėgstamiausios meškiuko rausvos turėjome į valias. O kad nebūtų liūdna, dar pagaminome rožinės lipdymo masės su blizgučiais. O taip! Mielesni tik kačiukai.

Manėte, gremlinus tuo papirkome? Visai ne! „Maker Faire“ vyko puikioje vietoje – Energetikos ir technikos muziejuje. Ir minkomų grandinių stalas buvo jaukiame, saulėtame kamputyje. Saulėtame, Karlai! Dar negimė tas šviesos diodas, kuris perspjautų saulę. Tad mes truputį panešiojome stalus, bet visas tas diodinis reikalas vis tiek buvo blankokas.

O nuotraukose liko tik juodi siluetai šviesulio fone. Kuriuos jums, bičiuliai, vis tiek parodysiu, piktdžiugiškai kikendama. Nes vaikai – nuostabūs, smalsūs ir kūrybingi. Gal jūs to nežinojote ir be vaizdinių įrodymų nepatikėsite.

Manote, lipdymas – vaikų žaidimai? Tikrai taip, linksmi žaidimai. Bet kai darbo imdavosi suaugę, jie klupdavo tose pačiose vietose: pamiršdavo, kad šviesos diodo išvadai skiriasi, pamiršdavo apie varžas ir užtrumpindavo grandines. Labai demokratiškos tos minkomos grandinės.

Į dirbtuvėles buvo atėjęs labai šaunus keturmetis, kuris viską suprato iš pusės žodžio. Aišku, čia labai svarbu, kad ta žodžio pusė būtų vykusi. Kalbėdama su mažaisiais, aš naudojausi dr. AnnMarie Thomas pasakėle apie poną diodą ir jo batus.

O dar mažesni veikėjai atbėgdavo tiesiog palipdyti. Ir po to prašydavo užžiebti jiems švieselę.

Kartais vaikai taip įsitraukdavo į kūrybą, kad tėvai nesugalvodavo, kuo čia atžalas išviliojus. Net ledai nepadėdavo! Tas vaikis, norėjęs nulipdyti zombį, irgi mielai būtų apsigyvenęs prie mūsų stalo.

Gaila, kad tokiame vaikų sūkuryje nepavyksta kiekvienam vaikui skirti daugiau dėmesio. Taip norėtųsi padėti jiems atrasti visokių grandinių paslapčių, užsiminti apie skirtingus tokių grandinių lipdymo būdus, paskatinti daugiau eksperimentuoti. Kad žinios ne įkalintų, o įgalintų.

O juk dažnai būna atvirkščiai. Menu, vienas pedagogas rašė, kad jo klasėje Lego ir Logo niekada nebus. Jis manė, kad šie įrankiai skatina šablonišką mąstymą. Meškiukų bibliotekoje Lego kalnas beveik tokio pat dydžio kaip knygų kalnas. Ir mes nė už ką šio žaislo neatsisakysime. Tačiau jei lego yra vienintelė vaiko konstravimo aplinka, jam tarsi uždedami akidangčiai.

Lego robotika – tokia pat ribojanti. Puikus įrankis, jei tai vienas iš įrankių. Ir ribojanti, jei susitelkiame tik į ją. Buvo labai keista matyti, kaip augesni vaikai iš robotikos būrelių, teoriškai žinodami apie grandines viską, ką aš galėjau jiems papasakoti, praktiškai niekaip negalėdavo nulipdyti savo sumanymų. Vienas toks visgi sugebėjo rimtai užtrumpinti bateriją ir apsvilinti pajungimo lizdą.

Aišku, nei viena maža rankelė nenukentėjo. Kai ganai meškiukus, pakaušyje užsiaugini akis bei šešiasdešimt pirmą jausmą. Ir stengiesi viską apgalvoti. Pavyzdžiui, lipdantys vaikai buvo papuošti apsauginiais akiniais. Aš nelabai tikiu, kad tiesiogiai prie 9 V srovės šaltinio pajungtas šviesos diodas sprogs, užtat apsauginiai akiniai vaikams nuolatos primena, kad žaidimas – dalykas rimtas. Jie saugūs, bet turi ir patys saugotis.

Juk minkomos grandinės – žaidimas su taisyklėmis. Ir net su savikontrolės sistema. Nepavyksta apsimesti, kad diodai šviečia, jei jie nešviečia, ar ne? Tiesa, vaikai išradingi. Ir štai jau sumanė, kad jei jų išradimas neveikia, tai išsikrovė baterija. Juk taip lengviau, nei ieškoti klaidos, taip? Rodau, kad baterija čia niekuo dėta, ir ugdome atsakomybę.

Paprasčiausias būdas rasti klaidą – sekti piršteliu visą elektros kelią. Kur ji, tokia tingi, keliaus? Tikrai neperšoks šios prarajos ir nekils į diodą, verčiau praners pro plastiliną, ir pašvilpk!

Be pertraukos lipdėme nuo 10.30 iki 17.00. Tebuvo tik du trumpi momentai, kai prie stalo likome vieni su meškiuku. Vakarėjo. Mano vaikis ėmė laidyti visokias užuominas, kad jau būtų laikas pasirūpinti ir kitais malonumais. Kad ir tokiais:

Ir demonstratyviai ėmėsi ieškoti pamestų dangtelių ir diodų:

Ką gi, šventė baigėsi. Bet iki pat paskutinės akimirkos kūrybingiausi lipdytojai nesitraukė iš posto. Būna tėvų, kurių begalinė kantrybė kelia susižavėjimą. O manoji kantrybė gražiai paaiškinti, ką mes čia minkome, buvo beišsenkanti jau prieš keturias. Et...

Na, o jei po viso šio ilgo pasakojimo su abrozdėliais jums taip ir nepaaiškėjo, ką mes minkėme, galima pažiūrėti vaizdo reportažą, mat „Maker Faire“ mus nufilmavo:

Norite pamėginti grandines paminkyti patys? Bičiuliams Kaune mielai perleisčiau atlikusią lipdymo masę. O su visais kitais geros valios žmonėmis kitą savaitę mielai pasidalinsiu receptais ir pastebėjimais. Jei nekantraujate, galite skaityti angliškai ir eksperimentuoti.

Linksmų žaidimų!

Visuomene, informuokimės!

2017-05-16T21:00:00Z

Terminą „informacinė visuomenė“ pirmąkart išgirdau pradėjusi mokytis tuometinėje Teisės akademijoje. Ir tai buvo vienas iš tų stebuklingų raktažodžių, nuo kurių apima kosminis jausmas – „ohoviskastaipiryra“. Noras išsiaiškinti, kaip ten tas viskas yra, vedė iš vieno universiteto į kitą, pačiais keisčiausiais klystkeliais. Prisipažinsiu: nespėjau, visuomenė jau postinformacinė, o mano vežimaitis vis dar ten pat. Tik vežimaityje meškiukas tupi. Kur jį vežti – neaišku.

Robotai, skrendam į „Maker Faire“?

Ką gi, šiandien, kai minime Pasaulinę informacinės pernykščio sniego visuomenės dieną, ruošiuosi lėkti visai netoli – į „Vilnius Mini Maker Faire“. Jei neapšlubsim, gegužės 27 dieną mes su meškiukais jus ten palinksminsim. Žinot, kaip?

Ogi taip:

Minkomos grandinės!

Tai minkomos grandinės, arba Squishy Circuits, klasikinis fizikos mokytojų triukas, kurį patobulino viena žaisminga St. Thomas universiteto laboratorija. Laboratorijoje dirbęs studentas net įkūrė kompaniją, parduodančią šiam žaidimui pritaikytus komplektus. Ir tai ne vienintelė tokia kompanija, nes Laboratorijos darbo rezultatai buvo platinami pagal atviro kodo principus.

Mes su meškiuku šiandien išbandėme Laboratorijos rekomenduojamus plastilino receptus ir išsiaiškinome, kuo ta elektra teka. Darbinė meškiuko hipotezė buvo, kad elektra plastilinu gali tekėti dėl jame esančio vandens. Tad kol aš įpyliau distiliuoto vandens bei vandens iš čiaupo, meškiukas sujungė paprastą grandinę su šviesos diodu.

Ir ką? Menkai tas distiliuotas vanduo elektros srovę praleidžia. Tad savo elektrai laidų plastiliną gaminome su sūdytu vandenėliu.

Mugėje gaminti plastilino mes negalėsime, o gaila! Mat visas tas maišymas bei minkymas yra baisiai linksmas reikalas ir mažoms letenėlėms ypač naudingas.

Tiesą sakant, tik todėl ir verta namie tokius pyragus užmaišyti, nes savo savybėmis naminė lipdymo masė menkai skyrėsi nuo pirktos „Play-Doh“. Palyginome „Play-Doh“, „Play-Doh Plus“ ir dvi pagal skirtingus receptus pagamintas namines sūrias lipdymo mases.

Esminis skirtumas buvo tik tarp šių košių ir saldžios, ant tyro distiliuoto vandens užmaišytos.

Dabar tereikia sugalvoti, ką čia įdomesnio nulipdžius. Gal ir jūs ką nors sugalvosite? Ir jei aplankysite mus „Maker Faire“, kartu apkarstysime jūsų statinį šviesos diodais bei... Bet ša! Neatskleiskime visų planų iš karto!

Lauksime!