Meškiukas bibliotekoje

Kiekvienoje kišenėj pavasarių šimtas

Thu, 20 Mar 2025 21:00:00 GMT

Tie pavasariai kupini poezijos, ar ne? Bent jau UNESCO tuo taip įsitikinusi, kad net paskelbė kovo 21-ąją Pasauline poezijos diena. Mėgino ir lietuviai geru pavyzdžiu pasekti, pavadindami visą kovą Vaikų poezijos mėnesiu. Neprigijo... Gal tas kovas dar per šaltas, o gal geros vaikų poezijos pritrūkom? Belieka žvalgytis po kitus kraštus ir gerąsias praktikas skolintis. O tų praktikų tiek, kad net ausyse švilpia!

San Diego bibliotekos kvietimas

Kai kurios šalys Nacionaliniu poezijos mėnesiu skelbia balandį. Visą tą mėnesį vyksta poezijos skaitymai, susitikimai su poetais, konkursai. Leidžiamos naujos knygos ir proginiai almanachai, nemokamai dalinamos eilėraščių rinktinės. Mokyklose vyksta poezijos dirbtuvės. Amerikos poetų bendruomenė skelbia didžiulį galimų veiklų sąrašą ir dar kalną edukacinių idėjų mokymo įstaigoms. Vienas iš smagiausių šio mėnesio renginių man yra Eilėraščio kišenėje diena, skirta dalintis patikusiais eilėraščiais. Nors, pagal organizatorių sumanymą, šio pavadinimo nederėtų suprasti pažodžiui, daugelis bendruomenių iš tiesų prisigamina kišeninių eilėraščių, kuriuos dovanoja draugams ar praeiviams. Internete nesunku rasti daugybę tokių paruoštukų:

„Poets House“ bibliotekos paruoštukai

Žinoma, dalintis galima ir savo eilėraščiais. Kad atrodytų dailiau, juos siūloma užrašyti paruoštuose šablonuose arba sulankstyti iš jų origami. Gal net sukurti knygiuką! Amerikos jaunųjų poetų tinklas jau kelis metus kuria tokius pavyzdinius kišeninius knygiukus ir ragina atsisiųsti tuščius šablonus savo tekstams:

Galų gale balandį visi kviečiami aktyviai kurti eilėraščius. Pagal analogiją su lapkritį vykstančiu NaNoWriMo, kai daugybė žmonių mėgina per mėnesį parašyti romaną ar apysaką, balandį visas būrys interneto projektų skelbia NaPoWriMo – Nacionalinį poezijos rašymo mėnesį. Jo metu dalyviai stengiasi kasdien sukurti po eilėraštį. Kai kurie organizatoriai pradedantiesiems poetams siūlo temas, kiti – tik pagalbines gaires.

Nuoširdžiai kviečiu visus jaunuosius kūrėjus leistis į tokį poetinį nuotykį. Jei ne kasdien po eilėraštį rašyti, tai bent paminėti Pasaulinę poezijos dieną ir sukurti kelis kišeninius eilėraštukus. Balandis tam puikiai tinka – juk kaip tik iki gegužės 10 dienos savo kūrinius galima siųsti į „Poezijos pavasarėlį“ – vaikų poeto Anzelmo Matučio atminimui rengiamą eilėraščių konkursą.

Mudu su Meškinu nei į „Poezijos pavasarėlį“, nei į „Poezijos pavasarį“ dar netaikom, bet kojas jau apšilom. Sukūrėme Pasaulinei poezijos dienai skirtą knygiuką. Šįkart pasiskirstėme darbus: Meškinas pasidalino savo tapyba, aš sugalvojau tekstą. Prisipažinsiu, šimtą metų pati nerašiau eilėraščių. O su tais eilėraščiais kaip su siuvinėjimu kryželiu: tuoj ir pamiršti, kaip geriausiai užmegzti mazgelį ar spalvą tvarkingai pakeisti. Bet tiek jau to – labai norėjau sūnų naujiems žygiams paskatinti. Jei dar kas įsikvėps poetinius zinus kurti, būsiu labai patenkinta.

Beje, tai ne pirmasis mūsų eiliuotas knygiukas. Daugiau jų galima surasti mūsų knygiukų skiltyje, bet dar geriau būtų įkvėpimo pasieškoti nuostabiuose lietuvių autorių knygiukuose, kurtuose Advento nuotykiams ar paguodai per karantiną. Štai mūsų mėgstamiausi eiliuoti knygiukai, kuriuos nuoširdžiai rekomenduojame:

Juos galima susirasti internete ir nemokamai parsisiųsti, nors dar šauniau, žinoma, būtų susirasti geriausias knygas. Gaila tik, kad iš kasmet pasirodančios poezijos vaikams vos keli trupinėliai verti dėmesio. Jau kadų kadais ruošiausi tuos eilių klodus peržiūrėti ir į lentynas sudėlioti, tačiau vis nespėju ir nespėju. Visgi, neminint klasikos, be kelių kūrinių jokios bibliotekos negaliu įsivaizduoti. Štai meškiukų bibliotekos mėgstamiausios po 2000 metų sukurtos knygos:

Jas perskaitęs bet kuris vaikas rizikuoja tapti puikiu poetu!

Čiurlioniškos istorijos

Sun, 22 Dec 2024 21:00:00 GMT

Prieš pat Kalėdas vyresni Čiurlionių berniokai keliaudavo į mišką eglutės. Paslapčiom ją papuošdavo, o kai po sočių Kūčių mažieji sumigdavo, medelį atbogindavo į svetainę. Tada vaikiukus žadindavo, sakydami, kad buvo atskridęs angelas su dovanomis. Žinoma, papuošimus ir dovanas paprastai iš Varšuvos atgabendavo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Mamai – kavos, vaikams – ledinukų ir – būtinai! – knygelių. Čiurlionių namuose mažieji skaitė Kiplingo istorijas apie džiungles, Anderseno ir Vaildo pasakas, Konopnickos apysakas. Paaugę imdavosi Diuma ir Dikenso.

Išsamiau su Čiurlionių šeimos skaitiniais bus galima susipažinti netrukus pasirodysiančioje knygoje „Čiurlionių šeima ir Druskininkai“. Žvilgtelėti į Čiurlionių Kalėdas padės Dalios Bieliūnaitės komiksas mažiesiems „Kastuko istorijos“, o apie Mikalojaus Konstantino gyvenimą Varšuvoje pasakoja komiksas kiek vyresniems – „Kastukas ir Geniukas nesustabdomi“.

Čiurlionių šeima ir Druskininkai – rengiama spaudai.
Dalia Bieliūnaitė. Kastuko istorijos: komiksas, paremtas Jadvygos Čiurlionytės pasakojimais. Varėnos rajono savivaldybės viešoji biblioteka, 2023. 20 psl.
Aistė Mišinytė ir Dalia Bieliūnaitė. Kastukas ir Geniukas nesustabdomi: komiksas apie M. K. Čiurlionį, paremtas amžininkų prisiminimais. Dail. Dalia Bieliūnaitė. Varėnos rajono savivaldybės viešoji biblioteka, 2024. 24 psl.

Visas šias knygas sieja ne tik herojus – garsiausias Lietuvos kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, bet ir viena man labai svarbi smulkmena: prie knygų atsiradimo nors truputį prisidėjau ir aš. Ypač daug teko darbuotis prie visai mažučio, bet labai reikalingo komikso apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jaunystę Varšuvoje. Taip jau nutiko, kad 2022 metais Varėnos biblioteka sumanė išleisti kelias knygeles vaikams apie Čiurlionį. Šis gimė Senojoje Varėnoje, tad nenuostabu, jog biblioteka nusprendė įamžinti žymųjį kraštietį. Visgi pristatyti jį vaikams norėjo ne kaip nepasiekiamą pusdievį, o guviais, šiltais ir žmogiškais vaizdais.

2023 m. pasirodė „Kastuko istorijos“. Priešmokyklinukams ir pradinukams skirtoje knygelėje Mikalojus Konstantinas Čiurlionis vadinamas švelniu naminiu vardu: jis – Kastukas. Ir šis Kastukas – toks pats mažas padauža kaip ir knygelės skaitytojai. Čia nepasakojama apie nuostabius paveikslus ar muziką, tik apie vaikystės nuotykius. Net tuose keliuose puslapiuose, kuriuose sutinkame jau suaugusį Kastuką, matome jį iš vaiko perspektyvos: žaidžiantį, auklėjantį, mylintį.

Kalėdos. Iš Dalios Bieliūnaitės knygos „Kastuko istorijos“

Antroji, su „Kastuko istorijomis“ tiesiogiai nesusijusi knygelė turėjo jau paaugusiems vaikams papasakoti apie kitokį Čiurlionį: jauną, veržlų, ieškantį savo kelio. Štai kodėl komiksas „Kastukas ir Geniukas nesustabdomi“ virto kelione į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio studijų laikus, pas geriausią jo draugą Geniuką (būsimą lenkų kompozitorių Eugenijų Moravskį), kur laukė pavojingi nuotykiai. Knygelę sumaniau it kokį avantiūrinį nuotykinį pasakojimą su šnipų istorijų prieskoniais. Ji turėjo prasidėti tokia scena:

Iš eskizų Aistės Mišinytės ir Dalios Bieliūnaitės knygai „Kastukas ir Geniukas nesustabdomi“

Taip jau nutiko, kad įpusėjus darbą, kūrybinė komanda visgi suabejojo, jog jaunieji paaugliai supras ir priims tokį iš sapnų, prisiminimų, nuojautų ir netikėtų posūkių supintą komiksą, tad šios ir daugelio kitų ekscentriškų scenų nebeliko. Užtat iš „Kastuko istorijų“ atklydo Mikalojaus Konstantino jauniausioji sesutė Jadvyga, besiaiškinanti, kur dingo brolio draugas Geniukas.

Sesuo Jadvyga. Iš Aistės Mišinytės ir Dalios Bieliūnaitės knygos „Kastukas ir Geniukas nesustabdomi“

Net ir taip sušukuota istorija vis tiek išsaugojo keletą aštrių kampų, tad visai mažutėliams jos nesiūlyčiau. Juk čia pasakojama apie baisius ir tragiškus laikus, kai Imperija jau ėmė byrėti ir žmonėms teko rinktis tarp kovos ir kolaboravimo, tarp kompromisų su sąžine ir pavojų. Kastukas ir Geniukas taip pat buvo tų įvykių sūkuryje ir ne visada žinodavo, kaip elgtis. Ypač baisios buvo 1905 metų žiemos šventės, kai visame krašte kilo neramumai.

Dailininkai prieš juodašimčius. Iš Aistės Mišinytės ir Dalios Bieliūnaitės knygos „Kastukas ir Geniukas nesustabdomi“

Laviruodamos tarp tų pasirinkimų, įsivaizduojamų skaitytojų lūkesčių ir nedidelės knygelės apimties, iš kai kurių smarkių epizodų palikome tik užuominas. Štai Ribiniškių dvaro svetainėje stovi krepšiai su apelsinais, tarp kurių šmėžuoja revolveriai. Tik tiek beliko iš jaunųjų dailininkų savigynos būrio kelionės pirkti kontrabandinių ginklų, kai pogromų neapsikentę gretimo štetlo gyventojai paprašė pagalbos. Beje, buvome palikusios prierašą, nors šiek tiek paaiškinantį šį apelsininį nuotykį, bet ir tas paslaptingai dingo jau ruošiant maketą spaudai. Mistika! Ir mažutė detektyvinė mįslė, kurią šio mano komentaro nematę skaitytojai galės išrišti patys.

Apelsinai. Iš Aistės Mišinytės ir Dalios Bieliūnaitės knygos „Kastukas ir Geniukas nesustabdomi“

Visgi komiksas apie Kastuką ir Geniuką – tai ne vien revolveriai, gaudynės, slapstymasis ir žandarai. Čia dar daugybė svajonių, traukinių ir net... vienas tarakonas!

Žodžiu, nuoširdžiai kviečiu skaityti ir pažinti kitokį Čiurlionį. Nepasitikėkite paradiniu fotoportretu su mąsliu genijumi, žvelgiančiu į tolį (ar žinojote, kad toje Fleury nuotraukoje Čiurlionis po bemiegės nakties iš paskutiniųjų laikosi neužsnūdęs, o purių plaukų aureolė švyti, nes nesakysiu kas pamiršo susišukuoti?!), išvyskite talentingą ir atkaklų Kastuką, kuris pokštauja, blaškosi, panyra į neviltį, kuria ambicingus planus, gelbsti draugus ir pats ieško pagalbos. Kastuką, kuris visų pirma buvo gyvas žmogus, o ne simbolis.

Jei įtikinau, ieškokite komiksų apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį bibliotekose. Įsigyti jų taip pat galima Čiurlionio muziejuje, kai kuriuose knygynuose, bet turbūt patogiausia užsisakyti tiesiai iš komiksus nupiešusios Dalios Bieliūnaitės. Na, o knygelę „Kastukas ir Geniukas nesustabdomi“ aš kažkam dar ir padovanosiu per Naujuosius Metus – konkursas vyksta meškiukų bibliotekos fb paskyroje. Sėkmės!

Iš Aistės Mišinytės ir Dalios Bieliūnaitės knygos „Kastukas ir Geniukas nesustabdomi“

Šiurpiukai kraupiems rudens vakarams

Fri, 25 Oct 2024 21:00:00 GMT

Būna šiame pasaulyje knygiukų – nedidelių knygelių, sulankstomų iš vieno popieriaus lapo ir pasakojančių trumputes istorijas vaikams. O aš noriu jums pristatyti šiurpiukus! Šiurpius knygiukus, kuriuos taip smagu skaityti ir kurti vėlų rudenį, saugiai įsisupus į šiltą antklodę ir žvilgčiojant į už lango siaučiančias piktąsias darganos dvasias. Žinoma, šiurpiukai taip pat turi pasakoti apie dvasias, pabaisas, klaikias mitines būtybes ir siaubingus išbandymus.

Gal jūs ir nepatikėsite, bet siaubo istorijos yra vaikų priebėga nuo tikro siaubo. Jos padeda susitvarkyti su realiomis baimėmis ir moko pasitikėti savimi. Jei vis dar abejojate, rekomenduoju paskaityti vaikų siaubo literatūrai skirtą „Rubinaičio“ numerį ar Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos atmintinę. O tada kibti į darbą ir sukurti savo šiurpiuką! Arba bent jau atsispausdinti meškiukų bibliotekos knygiukus. Jei savo vaikams papasakosite, kad šias istorijas sugalvojo ir nupiešė jų bendraamžis, esu tikra, įkvėpsite atžalas imtis darbo.

Šiurpiukai gali būti labai paprasti. Juk net nebūtina kurti istorijų! Gal tai bus tiesiog vaikų baimių portretai, gal jų pačių sugalvotos pabaisos ar palovyje gyvenantys baubai? O gal jūsų vaikas – tikras pabaisologas ir žino šimtus istorijų apie mituose ir pasakose sutinkamas būtybes, kurias taip knieti nupiešti?

Prieš trejus metus manasis Meškinas rimtai susidomėjo kriptidais. Tai tokie padarai, kuriuos žmonės sakosi regėję, bet mokslas dar nepažįsta. Liudininkams jie atrodo kraupūs, pavojingi ir net antgamtiški. Tiesa, kadaise kriptidais buvo laikomi ir ančiasnapiai, okapijos ar net gorilos! Šiandien jie puikiai jaučiasi zoologijos vadovėliuose. Bet daugybė kitų padarų taip ir liko tik šiuolaikinio folkloro personažais. Ypač daug pasakojimų apie juos radosi tuose kraštuose, į kuriuos europiečiai atklydo palyginus neseniai ir kurių gamta buvo jiems nepažįstama, kur nuolatiniai išbandymai vertė gyventi įtampoje. Todėl, man regis, pasaulio kriptidų centru tapo ir amžinai liks JAV.

Amerikos kriptidus ėmė piešti ir mano sūnus. Iš mums labiausiai patikusių piešinių mes padarėme du šiurpiukus, pristatančius pačius baugiausius to krašto padarus: su kalnų nuošliaužomis medkirčius ar angliakasius puolančius plėšrūnus, ugnimi šaudančius paslaptingus skraiduolius ar iš pelkių lendančius milžiniškus varliažmogius. Pažvelkite, gal ir jūsų atžalos atras kokį personažą savo istorijoms? O gal užsimanys pranokti mano anuomet dešimtmetį dailininką?

Spaudai tinkančias šių knygiukų rinkmenas rasite čia ir čia.

Beje, nors visus padarus manasis Meškinas piešė pats nuo pradžios iki galo, skraidantį kipšą iš Naujojo Džersio spalvinau aš, mat pastarąjį gavau dovanų kaip spalvinimo paveikslėlį. Galite jį išsispausdinti bei nuspalvinti ir jūs. Jei atspausdinsite ant blogosios knygiuko pusės, tai šį sulankstę turėsite šiurpiuką su paslaptimi!

O jei norite šiurpiuko ne tik su paslaptimi, bet ir su istorija, tai mes turime jums knygiuką apie klaikų lietuvišką Žiburinį (rinkmena – čia). Eiliuotą pasaką apie jį sūnus sukūrė ir iliustravo pernai, įkvėptas intriguojančių lietuviškų mitinių būtybių portretų iš Kotrynos Zylės „Didžiosios būtybių knygos“. Štai, kas jam gavosi:

Atsispausdinkite, perskaitykite, pasiimkite „Didžiąją būtybių knygą“ ir meskite iššūkį savo žmogučiams. Štai jums nemokamas tuščias knygiuko šablonas iš „Teachers Pay Teachers“:

O štai lankstymo instrukcija iš „Telling Tales“:

Beje, jei sukursite savo šiurpiukų, atsiųskite ir man, a? Mudviem su sūnumi būtų labai smagu juos paskaityti ir aš mielai jūsų šiurpiukus paskelbčiau meškiukų bibliotekoje.

Kūrybingo šiurpmečio!

Bolonijos atradimai ir vieno šunelio uodegėlė

Tue, 09 Mar 2021 21:00:00 GMT

Bičiuliai, ar jums svarbu, kad vaikų knygos būtų gražios? Mes su Meškiuku einame dėl gražių knygų iš proto, tikrai tikrai. Galime pasidėti knygą ant stalo ir savaitėmis ja grožėtis. Bet kaip rasti pačias dailiausias, įdomiausiai iliustruotas knygas? Į ką atkreipti dėmesį?

Lietuvoje mes turime Knygos meno konkursą, IBBY Lietuvos skyriaus apdovanojimus: Premiją už geriausią paveikslėlių knygą vaikams ir Domicėlės Tarabildienės premiją už gražiausiai iliustruotą metų knygą vaikams. Vis užmesdami akį į jų laureatus, galime sužinoti apie lietuvių iliustratorių kūrybines sėkmes ir atradimus. Bet juk svarbi ir platesnė perspektyva (bei kaip iš tos perspektyvos atrodo Lietuvos kūrėjai!), o ją gali suteikti keli svarbūs tarptautiniai renginiai. Pirmiausiai, žinoma, Bolonijos vaikų knygų mugė.

Ak, kas gi nėra girdėjęs apie Bolonijos vaikų knygų mugę! Tai svarbiausia vaikų knygų kūrėjų, leidėjų ir kitų specialistų susitikimo vieta Europoje, o gal ir visame vakarų pasaulyje. Būtent čia paaiškėja, kokios knygos mus džiugins artimiausiu metu, kokios temos ir stiliai vyraus. Mugės ypač laukia knygų iliustratoriai, kurie čia būna tikros žvaigždės – juk jų kalba tarptautinė, suprantama visų kraštų vaikams. Štai kodėl nuo 1967 metų Bolonijoje rengiamos iliustratorių darbų parodos, turinčios pademonstruoti naujausias knygų iliustravimo tendencijas ir pristatyti naujus talentus. Šiais metais savo darbus parodai siuntė virš 3000 menininkų iš 68 šalių. Trijų šimtų kūrėjų darbai pasiekė finalą. Tai tarsi pripažinimas, kad juose įkūnytos vaikų knygų vizijos yra vertos pačių smalsiausių ir reikliausių mažųjų skaitytojų.

Štai kelios iš šių vizijų:

DESNITSKAYA ANNA - CITIES ALONG THE TRANS-SIBERIAN RAILWAY - RUSSIA

BELLI GIULIA MARIA - LA MACCHIA - ITALY

Džiugu, kad šiemet į finalą pateko net penkių lietuvių dailininkių kūriniai: Dalios Bieliūnaitės, Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės, Ingos Dagilės, Ievos Gvazdaitytės ir Rasos Jančiauskaitės. Smagu prisiminti, kokiose knygose jau matėme jų darbus anksčiau (į Boloniją, žinoma, keliavo visai kiti). Taigi, Dalia Bieliūnaitė kartu su Giedre Norkūne yra sukūrusios knygą „Meškutis baltas“:

Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė yra sukūrusi knygą „…o mano brolio vardas – Tomas“ bei iliustravusi Dovilės Junigedos „Kalno duris“, Anne-Cath Vestly seriją „Tėtė mama aštuoni vaikai ir sunkvežimis“ ir dešimtis kitų knygų:

Inga Dagilė mums žinoma iš M. Marcinkevičiaus knygos „Akmenėlis“, E. Daciūtės „Drambliai ėjo į svečius“, A. Meškauskaitės „Istorijos skanėstų“ ir dar tuzino knygų iliustracijų:

Ieva Gvazdaitytė yra sukūrusi knygelę „The shy tomato“, piešia komiksus:

Rasa Jančiauskaitė yra iliustravusi M. Marcinkevičiaus knygą „Maži eilėraščiai mažiems“, Modestos Jurgaitytės „Ypatingas“:

O štai bibliografiniai duomenys knygų, kurių iliustracijas čia parodžiau:

Giedrė Norkūnė, Dalia Bieliūnaitė. Meškutis baltas. G. Norkūnė, 2018. 24 psl.
Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė. …o mano brolio vardas – Tomas: istorija apie autizmą pagal Luką. E. Gelažiūtė-Petrauskienė, 2018. 40 psl.
Marius Marcinkevičius. Akmenėlis. Dail. Inga Dagilė. Tikra knyga, 2020. 56 psl.
Ieva Gvazdaitytė. The shy tomato. Kitokia Grafika, 2018. 8 psl.
Marius Marcinkevičius. Maži eilėraščiai mažiems. Dail. Rasa Jančiauskaitė. Tikra knyga, 2018. 36 psl.

Bolonijoje šios menininkės įveikė griežčiausią atranką, juk į finalą pateko vos vienas iš šimto pretendentų! Na, o Rasa taip pat atsidūrė tarp 77 laimėtojų, kurių darbais bus galima tiesiogiai pasigrožėti Bolonijoje ir išvysti specialiame parodos kataloge (arba Mugės svetainėje).

Labai džiaugiuosi visų dailininkių pasiekimais – sunku net patikėti, kad mūsų nedidelėje šalyje taip suklestėjo knygų iliustracija. Ir ypač džiaugiuosi, kad Bolonijos kartelę įveikė ne tik pripažintos, daug knygų iliustravusios menininkės, bet ir pradedančios, dar tik ieškančios savo vietos po saule. Pirmyn, Dalia, laikykis, Ieva! O Dalios įvertinimas man šildo širdį dar ir todėl, kad į konkursą keliavo mūsų kartu kurtos knygelės apie M.K. Čiurlionį, jo šunį Liamoriuką ir muziejuje klaidžiojančią mergaitę Jūrę iliustracijos. Žinoma, šiai istorijai sėkmę šiandien pelnė vien piešiniai, vien Dalios talentas, bet aš taip pat pasijutau šiek tiek arčiau Bolonijos, cha! Ir iš to džiaugsmo truputį papasakosiu apie knygelę.

Kadaise, kai Meškiukas dar buvo mažas ir muziejuose siautėjo smalsūs vaikai, o ne pandemija, mudvi su Dalia dirbome M.K. Čiurlionio galerijoje ir sukome galvas, kaip papasakoti apie dailę visai mažulyčiams pipiriukams. Ir, žinoma, užsimanėme sukurti paveikslėlių knygelę, kurioje po atgijusius Čiurlionio paveikslus klajotų juokingi gyvūnėliai, o pagrindinis knygos veikėjas būtų paties Čiurlionio kadaise augintas šunelis Liamoriukas. Taip ir padarėme: į Muziejų užsukusios mažos mergaitės fantazijose jis atgijo ir vėl pakvietė savo šeimininką piešti, kartu primindamas kadaise patirtus nuotykius.

Atvirai šnekant, apie Čiurlionio kūrybą vaikams jau išleistos net kelios knygos. Vien šiai temai skirtą poetišką Vilkyšiaus dienoraštį „Išėjau su Čiurlioniu. Tuoj grįšiu“ (Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus, 2014) sukūrė Daina Kamarauskienė ir Julija Tolvaišytė-Leonavičienė. Milda Pleitaitė ir Kazimieras Momkus parašė pasakų ir vaizdelių knygą „Šiandien karaliai mums pasakas seka“ (M.K. Čiurlionio namai, 2015). Tačiau šios knygos kalbina vyresnį skaitytoją, o mes troškome turėti būtent paveikslėlių knygelę mažiesiems – smagią, žaismingą ir kviečiančią į meno pasaulį.

Ką gi, mes pasistengėme sukurti knygą-žaidimą, kurioje per sekamą istoriją galėtume parodyti, kaip paveiksluose ieškoti, atpažinti, interpretuoti vaikams artimas detales. Norėjome, kad mažieji pajustų, jog atidžiai įsižiūrėdami į meno kūrinį, gali jame atrasti visą pasaulį, susipažinti su labai įdomiais žmonėmis (ir šuneliais!), patirti netikėtų nuotykių. Mes manėme, kad atradę būdą suprasti paveikslus, jie juos pamėgs. Visa tai aš jau buvau išmėginusi ir su jaunaisiais Galerijos lankytojais, ir su Meškiuku, kai mokėmės pažinti spalvas per paveikslus, tad karštai tikėjau šia idėja. Viliuosi, kad mums su Dalia pavyko ją įgyvendinti.

Šiandien egzistuoja vienas vienintelis knygelės „Dailininkas ir jo šuo“ egzempliorius pačioje meškiukų bibliotekoje, tačiau tikiuosi, kad po tokio tarptautinio paskatinimo mes visgi pasijudinsime ir susirasime leidėją, kuris išdrįs išleisti tokią kiek neįprastą Lietuvai tiek savo sumanymu, tiek estetika knygelę. Linkiu mums visiems kuo greičiau sutikti Liamoriuką knygynuose!

Dek, dek, tamsios žiemos pamėkle!

Sun, 23 Feb 2020 21:00:00 GMT

Prisipažinsiu, mudu su Meškiuku – siaubingi namisėdos. Triukšminga Užgavėnių šventė kokiose Rumšiškėse mus gąsdina. Geriau pamažėliais apdaliname blynais kaimynus ir kieme sukūrename kukurdvelkio dydžio Morę. O panorę draugijos, prisėdam prie kokios vietos bendruomenės lauželio. Bet Užgavėnės namie irgi gali būti linksmos. Kol Meškiukas nelankė mokyklos, mes visokių dyvų prasimanydavome – galime ir su jumis pasidalinti. Maloniai prašom paskaityti ir permanyti.

Linksmiausia prieš Užgavėnes, aišku, kaukę gamintis, bet tas darbas ilgas ir kruopštus. Greitosiomis tik popierinę galima suklijuoti, o štai pamėklę iš papjė mašė geriau pradėti lipdyti prieš porą savaičių. Technika labai smagi, net mažiausiems terliotis patinka.

Iš vakaro galima pasiūti veltinio kaukę. Darbas greitas ir malonus, o kaukė švelni veideliui, netrukdo judėti ir žaisti. Pirmąją veltinio kaukę siuvau pagal šiek tiek patobulintą Delilah Iris iškarpą:

O antrosios iškarpą teko sugalvoti man, mat dizainą Meškiukas kūrė pats. Nenuostabu, kad tai jo mėgstamiausia kaukė!

Jei tokios norėtumėte savo mažiesiems skaitytojams, maloniai prašom naudotis mūsų piešiniu. Atspausdinus iškarpą ant A4 formato lapo, pavyks pagaminti kaukę, tinkančią žmogučiams nuo 5-6 metų. Kad ragučiai styrotų, tereikia apačioje juos iš abiejų pusių įkirpti, susukti į kūgius ir susiūti. Kad nosiai būtų kur kyšoti, prakirpkite nurodytoje vietoje. O nasrus verta iškirpti kaukę bebaigiant – pamatavus, kur būtų patogiausia. Jei norisi barzdos ar gaurų, tam puikiai tinka vėlimo vilnos sruogos. Taip pasipuošę galime ramiai laukti šventės!

Užgavėnių rytą pradedame proginiais skaitiniais, prisimename šventės prasmę. Nedaug tų tekstų vaikams esama, bet vis vieną kitą atkapstyti pavyksta. Man smagiausia Žiūroniuko istorija – pagal ją ir savo dieną ritiname, šen bei ten pridurdami ir papildydami.

Pirmiausia į kompaniją priimame savo žaislinius bičiulius, o tada pasikviečiame ir Gavėną – šiais laikais jo po kaimus nepavarinėsi, bet nupiešti jį ar bent jau nuspalvinti, ant lentos prisegti – pats tas. Tegu prižiūri, kaip mums sekasi Užgavėnėms ruoštis. Lietuviškas šventes spalvinti galima su Jūrate Leikaite, bet jei norime stambesnių ir rimtesnių figūrų į žiemos palydas, galima pasiskolinti puikių spalvinimo paveikslėlių iš bulgarų. Jų pavasario kvietimo tradicijos kažkuo panašios į mūsų. Paišant ir pasišnekėti apie tai galima, o po to pasižiūrėti gražų filmuką su bulgariška lopšine:

O kuo gi mūsų tradicijos ypatingos? Meškiukas išsyk prisimena deginamą Morę, taip jau tie laužai jį ir gąsdina, ir masina. Ką gi, Morę (gal net kelias) mes būtinai iš gražesnės, standesnės skiautės susukame. Štai kokios žiemiškos vienais metais mums gavosi:

Beje, tokia lėlytės rišimo technika tikriausiai nėra originali, bet nei knygelėse, nei internetuose man tokios užtikti neteko. Atėjo ji pas mus gana mistišku būdu. Nors kurį laiką domėjausi etninėmis lėlytėmis, bet širdžiai mielos nebuvau atradusi – arba negrabios, arba per daug sudėtingos. Nei tautodailininkų edukacijos, nei „Žaislų muziejus“ nepadėjo. Ir štai kartą nusprendžiau sutrumpinti kelią per mišką... Žiūriu: kur buvus, kur nebuvus, po kojomis išdygo skudurinė lėlytė, didumo sulig kankorėžiu. Apžiūrėjau, susižavėjau, schemą atkūriau, o dabar ir su jumis mielai pasidalinsiu:

Bet Morė nebūtų Morė, jei Saulės neaptūptų. Atsimenate Žiūroniuką? Piktąją žiemos dvasią reikia nugalėti, kad Saulės ratas vėl dangun įriedėtų. Daromės ir mes ratą. Galima iš kartono išsikirpti, iš rykštelės susukti, o mes margą ratą sudėliojome iš termo mozaikos. Dabar ir mūsų pamėklę galima ant dantų krapštuko į ratą pasmeigti, lai siaučia, kol dar jos laikas.

Mes tuo tarpu ruošiamės piktąsias būtybes baidyti. Užsidedame kaukes, velkamės išvirkščias skrandas. Susirandame tarškynes, barškynes. Jei liaudiškų turime – valio, jei ne – puikiai tinka klavesai, guiro, marakai, būgnai. Kad perkūnu sugriaudėtume!

Prisimename Užgavėnių dainas. Dažnam vaikui tik „Žyds juods, žyds rauduons“ į galvą ateina, bet mes tokių nedainuojame. Užgavėnėms puikiai tinka visos dainos apie žirgus ir ožius, apie pavasario atėjimą ir vandenį. Padainavę, pašūkalioję, keliaujame patikrinti, ar pavasaris mus teikėsi išgirsti. Čiumpam žiūronus ir didinamąjį stiklą – nežinia, ar be jo visus ženklus įžiūrėtume. Jei reikia iššūkio, pasidarome ir pirmųjų pavasario ženklų kortelę. Labai gražias gamtos ieškynių korteles galima parsisiųsti iš „Nature Detectives“ svetainės.

Gamtoje pasibuvę, prisidainavę, grįžtam blynų kepti bei puošti.

O prisivaišinę, kaimynus aplankę ir tamsos sulaukę, kuriame lauželį iš trijų pagaliukų. Didelio mums nereikės – juolab mieste laužų kurenti ir negalima. Deginame Morę, žiūrime į ugnį, dar dainuojame. Šiurpuliukai Meškiukui laksto!

Dabar Saulė jau tikrai skaisčiau spindės ir Žemę pažadins! Savąjį Saulės ratą irgi palubėje ar ant lango pasikabiname, dar paskaitome ir miegučio. Kitąryt viską išsapnavę ir apmąstę, gal net savo „knygą“ apie Užgavėnes parašome ir išleidžiame. Man Meškiuko šventinis detektyvas iki šiol labai patinka:

Štai tokios mūsų Užgavėnės kadaise buvo. O dabar vien su blynais ir knyga Meškiuko iš mokyklos lauksiu. Gaila tik, kad mūsų Užgavėnių bibliotekėlė per metus beveik nepasipildė, tad kas buvo paskaitoma, jau seniai suskaityta. Visgi maloniai kviečiu ja naudotis. Jei jau visai skaitinių pritrūktume, galima dar išsitraukti Antano Pivoro istoriją apie suktą Gavėną ar armėnų juokų pasaką apie dingusias Užgavėnes:

Antanas Pivoras. Aukštaičio sakmės. Petro ofsetas, 1999. 58 psl.
Hovhannes Tumanyan. Pasakos. Dail. Naira Muradyan. Vert. Kristina Albertyan. Odilė, 2019. 128 psl.

A. Pivoro knygos „Aukštaičio sakmės“ („Petro ofsetas“, 1999) atvartas

Na, o jei skaitytojai ūgtelėjo taip, jog Meškiukų bibliotekoje jiems ankšta darosi, nepamirškite puikios Kotrynos Zylės knygos vyresniems paaugliams „Sukeistas“. Nors Užgavėnės čia groja ne pirmu smuiku, bet tokie šiurpūs dalykai galėjo nutikti tik apie tą laiką, kai riba tarp šio ir anapusinio pasaulio beveik išnyksta. Jaučiat?

Kotryna Zylė. Sukeistas. Aukso žuvys, 2019. 232 psl.

„Sukeisto“ kalendorius

Meškiukai rašo knygas

Tue, 10 Dec 2019 21:00:00 GMT

Viščiukus skaičiuoja rudenį. O meškiukus? Dėl visa ko nusprendžiau palaukti žiemos, o dabar išsitraukiau skaitliukus. Taigi, dėmesio, dėmesio! Tuoj girsiuos! Šioje nuotraukoje yra trys šiemet į meškiukų biblioteką atsikrausčiusios knygos, prie kurių atsiradimo šiek tiek prisidėjome ir mes su mažuoju skaitytoju:

Ačiū „Debesų ganykloms“, kurios mumis pasitikėjo ir suteikė galimybę iš arčiau pažinti leidybos virtuvę. Tai buvo nuotykis! Vietomis stulbinantis, vietomis varantis į neviltį. Tai juk pirmosios vaikų knygos, prie kurių krapščiausi, tad naujų sumanymų euforiją keitė juodas liūdesys, kai jų įgyvendinti nepavykdavo. Ir didžiulis džiaugsmas, kai viskas susiklostydavo geriau nei planuota.

1000 klausimų ir atsakymų

Pirmoji į lentynas atkeliavo pagal laidą „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ parengta įdomybių knyga „1000 klausimų ir atsakymų“. Šioji knyga skirta ne tik laidos gerbėjams, bet ir visiems smalsiems paaugliams, norintiems išmėginti savo sumanumą ar patikrinti žinias. Klausimai įdomūs, sukti ir apima labai daug žinijos sričių. Tikrai, tikrai! Puikiai tai žinau, nes parašiau šiai knygai net aštuonis skyrelius!

1000 klausimų ir atsakymų: Lietuvos tūkstantmečio vaikai. Sud. Roma Blėkienė, Danguolė Kandrotienė, Julija Matulaitė, Dalia Ramančauskaitė. Debesų ganyklos, 2019. 216 psl. 14,49 €

Ar aš tapau rašytoja? Žinoma, ne! Pasirodo, pažintinių tekstų kūrimas labiau panašus į kopiraiterio, gal truputį į žurnalisto, bet ne į rašytojo darbą. Sėsdama prie knygos, aš gavau nemažai sausų, vadovėlių stiliumi parašytų tekstų, kuriuose išdėstytus dalykus reikėjo patikrinti ir suprantamai, patraukliai pateikti skaitytojui. Mano opusus persijojo sudarytojos bei redaktorė, nukapodamos visus nereikalingus atsikišimus. O jei atsakymas netilpdavo į maketą, vietomis nukirsdavo ir kokią svarbią šaką, kurią aš gailiai apraudodavau, pykdama, kad dingo teksto lengvumas ir linksmumas.

Ši kolektyvinio rašymo patirtis, prisipažinsiu, mane išmokė apie knygas daugiau nei jų skaitymas. Ir ne tik apie knygas. Vajė, vajė! Tai buvo romumo ir susitaikymo mokykla! Pripažinti klaidas, suvokti, kiek „vandens“ palieku savo tekstuose, vertinti kitų specialistų patirtį... Na, o rezultatą įvertinti galite jūs, jei dar rasite šią knygą knygynuose. Stori, solidžiai atrodantys, blizgančiu moksliuko siluetu puošti tomeliai pasirodė dar sausį ir buvo graibstomi kaip karšti pyragėliai.

Kas? Kaip? Kodėl? 400 pasaulio paslapčių

Netrukus „Debesų ganyklos“ sumanė papildyti savo pažintinių leidinių seriją knyga, skirta gerokai jaunesniems skaitytojams. Tiems, kurie dar neišmano nei kristalinių gardelių, nei izotopų, kuriems dar anksti skaityti Simonaitytės ar Hemingvėjaus kūrinius ar aiškintis geostacionariosios orbitos ypatumus. Jau įtariate, kaip sublizgo mano akys išgirdus apie šiuos planus? Sakyčiau, akinančiai sublizgo, nes pradinukams tinkamos klausimų ir atsakymų knygos koncepcijos kūrimą leidykla ėmė ir patikėjo man, kukliai bibliotekos voverei. O aš pasišaukiau į pagalbą savo Meškiuką ir jo draugus. Mes aptarinėjome, kokios temos jiems rūpi, kokie klausimai kyla, kartu skaitėme rašomus tekstus ir aiškinomės, ar visos sąvokos suprantamos, ar pradinukai teisingai suvokia aptariamų reiškinių mastelius, galų gale – ar jiems paprasčiausiai įdomu. Pagaliau iš lėto ėmė ryškėti knygos „Kas? Kaip? Kodėl? 400 pasaulio paslapčių“ apmatai.

Kas? Kaip? Kodėl? 400 pasaulio paslapčių. Sud. Aistė Mišinytė. Dail. Ula Rugevičiūtė Rugytė. Debesų ganyklos, 2019. 232 psl. 14,99 €

Mano mažasis skaitytojas prie šios knygos dirbo kaip didelis, aukodamas savo vasaros atostogas ir palikęs dulkėti lego statybų aikštelę. Be jo aš nieko gero nebūčiau padariusi. Kaip ir be bičiulių ar šiaip gerų žmonių pagalbos, kurie ištraukdavo mane, kai įstrigdavau, konsultavo ir taisė tekstus. O įstrigdavau aš dažnai – juk patirties labai trūko. Prisipažinsiu, darbo organizavimo ir veiksmingo, tinkamo bendravimo man dar mokytis ir mokytis. Juk enciklopediniam leidiniui parengti kone visada reikia milžiniškos komandos. Ir šį kartą prie knygos dirbo tuntas rašytojų, recenzentų, betaryderių. Mano darbas buvo užtikrinti, kad visi jie judėtų ta pačia kryptimi. Visgi pačiai rašyti man buvo daug lengviau, tad ir šioje knygoje rasite virš šimto mano sukurtų atsakymų į keblius klausimus. Tam pravertė visa mano diplomų kolekcija ir karjeros paklydimai. Štai, prisiminiau teisės mokslus (su meškiukais!):

O čia išbandau savo kompiuterių mokslų žinias:

Filosofijos diplomas irgi nedulka:

Ir ne be reikalo tūnojau galerijoje:

Linksma buvo pramankštinti apdulkėjusius smegenų vingius!

Tik man truputį neramu, kad ši knyga liks gausybės naujai išleistų panašių knygų šešėlyje. Būtų gaila. Jau teko girdėti, kad vaikams mūsų pasaulio paslaptis skaityti smagu, džiugina netikėti palyginimai. Ir nors mažieji to patys nepastebės, ši knyga taip pat turi kitą milžinišką privalumą – ji visiškai šviežia ir visiškai lietuviška. Ne paslaptis, kad Lietuvoje daugiausia leidžiama verstinių enciklopedinių knygų, kurios kartais visai prasilenkia su mūsų kasdieniu gyvenimu. Ar ne lengviau įsivaizduoti Saulės sistemos mastelius, lyginant ją su Vilniumi, o ne su Londonu? Ar ne paprasčiau susipažinti su judesio menu, lankantis šokio spektakliuose Lietuvoje? Argi nepravers patarimas, kaip jauniesiems išradėjams susirasti artimiausias atvirąsias dirbtuves? Taip taip! Parašėme ir apie makerspace'us, ir apie kriptovaliutas bei hakerius, apie politinę Gretos Thunberg karjerą ir „genų žirkles“. Viso to verstinėse, jau dešimtį metų perleidžiamose ir dar prieš dešimtį metų parašytose knygose tikrai nerasite.

Ai, bet ką čia aš. Visgi labiausiai man patinka puikios Ulos Rugevičiūtės Rugytės iliustracijos, pagyvinusios skyrių užsklandas ir kai kuriuos atvartus. Nuostabi dailininkė! Norėčiau, kad jos piešinių knygoje būtų dar daugiau, daug daug daugiau, bet tada klausimų ir atsakymų enciklopedija būtų pavirtusi paveikslėlių knyga. Šiaip, aš – už, bet pradinukai – prieš. Jie juk visi baisiai rimti ir suaugę žmonės.

Žodžiu, jei vis vien ketinote per šventes vaikams įteikti siaubingai naudingą ir mokslingą knygą, kviečiu atkreipti dėmesį ir į šią saulėtą, geltoną pradinukų enciklopediją (kuri tinka, beje, ne tik pradinukams, nors ir suderinta su pradinio ugdymo bendrąja programa). Kartu galėsite ir atsirevanšuoti, jei kada supeikiau jūsų mėgstamą knygą, galėsite rašyti man visokius „o pati tai...“ Juokauju, aišku. Prie „400 pasaulio paslapčių“ dirbo tiek žmonių, kad dabar nei vienas negali bakstelėti ir pasakyti, kad čia tikrai jo(s) nuopelnas ar kliurka.

365 pasakos prieš miegą

O jei smalsu, kaip tos vargšės voverės pačios rašo (ir dar grožinį tekstą), kviečiu aplankyti štai tokį drakoną knygoje „365 pasakos prieš miegą“:

365 pasakos prieš miegą. Sud. Birutė Lenktytė-Masiliauskienė. Debesų ganyklos, 2019. 272 psl. 11,99 €

Taip, tai dar vienas trumpų pasakaičių ir vaizdelių rinkinys, kurių vien tik rudenį pasirodė šeši ar septyni. Labai jau jų žmonės trokšta. Kol vieni tėvai kraustosi iš proto, svarstydami, kaip sudėlioti vakaro skaitinius, kad jie būtų išmintingi, atitiktų šeimos vertybes, ugdytų estetinę pagavą ir emocinį intelektą, kiti labiausiai nori tiesiog patogių, trumpų pasakojimų: trys minutės, perskaitei ir miegot! „365 pasakos prieš miegą“ yra sukurtos kaip tik šiems skubantiems skaitytojams, bet sukurtos visgi su išmanymu ir atsakingai. Knygos sudarytoja rašytoja Birutė Lenktytė-Masiliauskienė stengėsi sudėlioti vakaro pasakojimus taip, kad pakaktų ir linksmybių, ir švelnios didaktikos, ir mąslaus įsiklausymo į pasaulį. Dalis istorijų gimė iš liaudies pasakų ar anekdotų siužetų, kitos – visiškai originalios.

Įdomu, kad į knygą pateko ir „Debesų ganyklų“ rengto trumpų pasakaičių konkurso laureatai. Visai linksmas, pasakysiu, konkursas, leidžiantis savo jėgas išbandyti mėgėjams. Taip taip, aš irgi neatsispyriau tokiai pagundai ir anuomet pasiūliau savo tekstus garbiai komisijai. Bent vidinį garbėtrošką pamaloninsiu, pamaniau, jei išspausdins. Ir ką, bičiuliai, – išspausdino. Nuo to, žinoma, irgi rašytoja netapau, užtat turiu ką jums parodyti. Dabar jau tikrai galite revanšuotis:

Na, kaip? Ar galima tokias istorijas traukti iš stalčiaus? Aš apie tą tetulytę ir kalėdinį knygiuką padariau (daugiau apie knygiukus skaitykite čia: „Knygiukas“ Vaiko psichologijos centre). Gal jau matėt?

O į „365 pasakas“ visgi atkreipkite dėmesį, jei mėgstate visokias „trumpas pasakaites prieš miegą“, „mėgstamiausias istorijas“ bei „skaitinius mažiesiems“. Šioje svorio kategorijoje „Debesų ganyklų“ knyga yra rimta varžovė, gal tik apipavidalinimu nusileidžianti konkurentėms. Gaila, kad knyga nesulaukė dailininko prisilietimo ir nebuvo vieningai, nuosekliai iliustruota. Kita vertus, regis, skaitytojams užteko ir tų kuklių stokinių piešinukų paraštėse bei įspūdingo folijuoto mėnulio ant viršelio, mat „365 pasakos“ jau kai kur į perkamiausių knygų lentynas nutūpė – nesunku bus rasti ir pavartyti.

Gerai su Meškiuku padirbėjom, ar ne? O ką kitąmet sugalvosime? Dar nežinau. Su „Debesų ganyklomis“ bendradarbiavau laikinai, be įsipareigojimų ir įpareigojimų, tad naujų knygų nepažadu. Gal pradėsime siuvinėti kryželiu ar sukonstruosime robotą. Ir, aišku, skaitysime, skaitydami su jumis įspūdžiais dalinsimės. Gražių švenčių, bičiuliai!

Namudinė leidyba: Istorija apie dingusius Užgavėnių blynus

Tue, 26 Feb 2019 21:00:00 GMT

Meškiukų bibliotekoje nuolatos žaidžiama žodžiu. Regis, niekas tyčia tų žaidimų negalvoja, jie patys užgimsta ir krebžda pakampėmis. Štai neseniai Meškiukas paskyrė vieną sąsiuvinį eilėraščiams, rašo pats ir laksto iš paskos, kai mes pamirštame įrašyti savo tekstus. Jam patinka kurti mįsles, kryžiažodžius, istorijas. Aišku, jos turi būti sudėtos į knygas. Ir kad tos knygos būtų tikrų tikriausios: su viršeliu ir nugarėle, su nurodytu autoriumi ir pavadinimu. Anotacijos, mama, nepamiršk!

Užgavėnėms artėjant, noriu pakviesti jus į mūsų kūrybinę virtuvę bei pasidalinti Meškiuko knygele apie dingusius blynus ir tikrą vagį. Man ji labai patinka!

Norėtumėt parsisiųsti?

Pamenu, kad šią istoriją Meškiukas sugalvojo būdamas šešerių. Jo mėgstamame „Laimiuko“ žurnale buvo skelbiamas detektyvinių kūrinių konkursas, o ką tik praūžusios Užgavėnės įkvėpė norą išdykauti. Taigi, aptarėme svarbiausius siužetinius posūkius, ir vaikis išdėstė visą tiesą apie blynus diktafonui. Man teko iššifruoti įrašą ir kokį šimtą kartų perskaityti šį tekstą savo žmogučiui, kol jis svarstė, ką ir kur reikėtų pakeisti. Prisipažinsiu, kelias klaideles nuo jo nuslėpiau – jos tokios mielos! „Naminis medelis“ tikrai vertas šypsenos.

„Istorija apie dingusius Užgavėnių blynus ir tikrą vagį“ iškeliavo „Laimiukui“, o mes nusprendėme padovanoti ją savo draugams. Aišku, žaidžiant su nedideliais meškiukais, geriau nepamiršti, kad jiems visko reikia greitai. Neužtenka kantrybės kruopščiai piešti kalno iliustracijų, laukti, kol mama sudėlios tvarkingą maketą ar sugalvos, kaip čia dailiau įrišti mūsų mažą knygelę. Skubam: čia tept, ten lept, kad tik greičiau ta knygelė būtų. Tokią aš jums ją ir rodau – netobulą, namudinę, bet vaiko pagamintą ir šiltą kaip šviežia bandelė.

Kokį pusmetį vaikis ja labai didžiavosi, net buvo nusinešęs pardavinėti į blusturgį, iškišęs liežuvį raitė autografus. Dabar jos drovisi, trypčioja kaip netikėtai ištįsęs elniukas ir sako, kad viskas nesąmonė. Pažiūrėsiu, ar pavyks pakišti mintį sukurti kitokią knygą. Juk kelerius metus tai buvo jo mėgstamas žaidimas.

O jūs mėgstate žaisti leidyklą? Jei nesistengi knygos „išleisti“ tobulai, viskas taip paprasta! Atspausdiname savo istoriją ant A4 formato lapų, juos sulenkiame pusiau ir susegame ar susiuvame. Mes norėjome knygelių kietais viršeliais, tad kartu prisiuvome ir spalvoto popieriaus lapą priešlapiams, kuriuos po to priklijavome prie kartono.

Na, o kol Meškiukas buvo mažesnis ir nemokėjo lygiai siūti bei kruopščiau klijuoti, gamindavo vienetines knygeles iš visko, kas po ranka pakliūdavo: vatmano ir rašomojo popieriaus, firminių vokų ir net senų kvitų. Nelygu kada ir kur įkvėpimas užplūsdavo.

Dabar tas knygeles aš vartau kone su ašaromis. Kiek čia fantazijos, laisvos saviraiškos. Švietimo sistema išmokė nepasitikėti savo jėgomis, prikąsti liežuvį, prisitaikyti prie standartų ir šablonų – atvirkščia mokyklinės socializacijos pusė. Ar pavyks ją kada kompensuoti? Et, pamirškim. Verčiau dar sykį pavartysiu dviejų skyrių „mokslinę knygelę“ dvigubu pavadinimu „Apie stiklą. Plastikinė musė“. Čia mano penkiametis dėstė įsivaizduojamas mokslines tiesas bei atradimų istorijas:

Ir aiškino, kaip teisingai leisti knygas:

Patikėkit, jis daug apie tai žino. Yra parašęs dainelių knygelę ir knygelę su langais, istoriją apie lobių ieškotojus ir erdvinę knygą apie stichijas, užduočių knygelę ir atlasą. Dešimtis knygų knygelių. Tikiuosi, bus jų ir daugiau, jei tik šis žaidimas teiks džiaugsmo. Gal net sukursime naują Užgavėnių knygelę... Tik pasakykit, ar jums patinka senoji, bičiuliai, a?

Parsisiųskite čia

Vėžiname ratukais!

Thu, 06 Apr 2017 21:00:00 GMT

Oi, kad įsivažiavau: žaisti kviečiu, spalvotais ratais akinu, o kad ne visi tokius ratukus turi, tai ir pamiršau. Edukaciniuose plakatuose dažnai vaizduojamas klasikinis spalvų ratas, kur parodomos ir įvardinamos tik pagrindinės ir papildomos spalvos. O kaip atskirus atspalvius pavadinti? Kas padės?

Meškiukai turi savo gaires – Zinos Surovos „Spalvotą kalendorių“. Gaila, negaliu pasidalinti jos sukurtu dailiu spalvų ratu. Tad pamėginau jame naudojamus atspalvių pavadinimus išversti ir jums kuklesnį, bet, tikiuosi, naudingą spalvų ratą nupiešti.

Parsisiųsti

Kam to reikia? Neturėdami žodžių apibūdinti atspalviams, mes jų ir neskiriame. Todėl skirtingos kultūros skirtingai mato spalvas. Mes neturime scarlet (алый), anglai neturi žydros, japonai – žalios. Istoriškai vakarų pasaulis irgi ne per vieną dieną praregėjo. Tad jūra ar dangus buvo... balti arba net vyno spalvos!

Mes didžiuojamės turtinga lietuvių kalba, bet tyrimai rodo, kad pradinukai sunkiai skiria oranžinę, violetinę spalvas ir visai neskiria subtilesnių atspalvių. Jiems trūksta žodžių. Bandau dalintis žodžiais, bet man sunku: universalios atspalvių pavadinimų sistemos nėra. Tiesa, dizaineriai turi savo profesinę naujakalbę. Tik kas mums iš jų kodų?

Pasisemti išminties šnekamojoje kalboje? Kur gi ne! Istorinis azuras ir šiuolaikinis azuras – tai dvi skirtingos spalvos! O kokios spalvos lietuviška rugiagėlė? Nes rusiška – mėlyna, angliška – žydra. O purpuras? Anglų ir lietuvių kalbose tai dvi skirtingos spalvos. Lietuviškai pupurinė yra tamsiai raudona, vyšninė. Angliškai – baklažano, žibučių, slyvų, tamsių levandų spalva. Kiekviena dažus gaminanti įmonė turi savo paletes, kuriose pavadinimai skiriasi kaip diena nuo nakties. Kiekvienam žmogui – savos vyšnios ir slyvos.

Ką gi, meškiukai subjektyvūs ir nesuka galvos, kad pavadinimai būtų patys teisingiausi. „Teisingų“ pavadinimų apskritai nėra. Juk ir atspalviai gali būti skirtingo intensyvumo. Persikinį įsodrinus, į persiką panašu visai nebus. Ir jei vaikis svarsto, ar čia burokėlių raudona, ar vyšnių, tai mes juokiamės iš vyšninių burokėlių, ir tiek.

Svarbiausia – turėti žodžių kišenėje! Nes tai spalvų „matymo“ sąlyga.

Kam tada mums terakotos ir fuksijos atspalviai? Kam azuras ir ochra? Ogi tam, kad vaikai labai mėgsta visokius keistus žodžius! Ultramarinai ir terakotos lavina atmintį ne mažiau, nei eilėraščių mokymasis atmintinai.

Žodžiu, tikiuosi, kad mūsų spalvoti ratukai jums pravers. Ir primenu – su jais linksma žaisti!

Parsisiųsti

Kodėl saulėgrąžos? Vaikai žiūri paveikslus

Wed, 29 Mar 2017 21:00:00 GMT

Kurį laiką aš linksmai dirbau muziejuje. Ypač patiko mažuosius ganyti. Bet, būdavo, sustyguoju aš jiems edukaciją, prakalbą sudėlioju, per jėgą visus savo mėgstamus daugžodžius nukapoju, o atvedusi vaikus mokytoja mano, kad kažko trūksta! Ir sako: „Palaukit, aš juos dar prie savo mėgstamiausio paveikslo nuvesiu“. Tada ką? Surikiuoja vargdienėlius ir pareiškia: „Žiūrėkite, koks gražus paveikslas, kaip dvasinga, kokios spalvos!“ Vaikai žiovauja ir pabyra kaip bitės.

Mes to nenorime, ar ne? Pamėginau sudėlioti į lentynėles, kodėl ir kaip verta kalbėtis apie paveikslus su 5-8 metų pipirais. Į lentynėlę gula ir mano sudarytas pokalbių apie paveikslus rinkinys. Jums dovanoju geltonąjį skyrių:

Parsisiųsti

Ką su juo veikti? Nagi, perskaityti ir pakviesti vaiką apžiūrėti paveikslo! Mokate garsiai ir nuoširdžiai džiaugtis? Pamėginkite: „Ei, pažiūrėk, ką aš radau!“ O dabar jau galima šnekėtis.

Geltonajame skyriuje surašytas įsivaizduojamas pokalbis su vaiku apie Van Gogo „Saulėgrąžas“. Aišku, nei vienas vaikas jums neužduos lygiai tokių pat klausimų. O jūs pažodžiui neprisiminsite atsakymų. Tai visai nesvarbu! Leiskite vaikui pabūti su paveikslu. Jei tas būvimas visai dykas, visada galima užvesti ant kelio paprastais klausimais: „Apie ką tu dabar galvoji?“, „Ką tu jauti?“, „Ar prisimeni ką nors panašaus?“ ir t.t.

Svarbu, kad perskaitę tekstą, turėsite pagrindą dialogui, žinosite, kuo šis paveikslas gali užkabinti tokio amžiaus vaiką, ir įsivaizduosite, kaip giliai reikia kapstyti.

O kapstyti, patikėkite, giliai nereikia. Tokio amžiaus vaikams nereikia išmanyti chronologijos, civilizacijų ir meno stilių vystymosi istorijos, nereikia ir sisteminio žinių apie meną pateikimo (kad ir kaip eretiškai tai skambėtų!).

Greičiausiai tokio amžiaus vaikui paveiksle patiks tai, kas jam pažįstama iš kasdieninio gyvenimo. Tuo visada galima pasinaudoti ir atkreipti vaiko dėmesį į panašumus: „Žiūrėk, tokį ąsotį turi mama!“, „Atsimeni, tėtis irgi priskynė tokių saulėgrąžų?“, „Spalva visai tokia kaip tavo antklodės.“

Skaitydami atrasite, kad vietomis mano pateiktos aliuzijos jums nelabai tinka. Na, juk jos visų pirma skirtos mano Meškinui, kuris eina iš proto dėl mitologinių būtybių, valandų valandas tupi prie žemėlapių ir nori sodininkauti. Jei jūsų vaikas nežino, kuo skiriasi Vokietija ir Atlanto vandenynas, tiesiog neminėkite jam Prancūzijos klimato.

Nors tekstas pateiktas kaip nuoseklus pokalbis, iš tikrųjų tos sekos laikytis visai nereikia. Išmesti galima bet ką. Su 5-8 metų vaikais jūs nenagrinėsite paveikslo kaip vieningo kūrinio. Svarbiausia nustatyti, ką matote paveiksle, atskirti sudėtines paveikslo dalis.

Manote, lengva? Kad tik nebūtų, kaip toms mokytojoms... Net jei esate išmintingas, kišenėje žodžio neieškantis žmogus, kalbėtis su vaikais apie meną reikia įgusti ir pasiruošti.

Aišku, galima naudotis knygomis. Po poros dienų įnirtingo skaitymo susigaudžiau, kur ir kokių saulėgrąžų pritapė Van Gogas, apžiūrėjau geltonąjį namelį Arlyje ir sužinojau daugiau nei norėjau apie dailininko ausį ir psichikos ligą (kaip dabar tai pamiršti?!). Galva plyšta nuo žinių, o vaikui nėra ką pasakyti. Paaugliams skirtos puikiosios MMC knygos irgi ne ką padeda. Jos, khem, per gilios!

Ar jus įkvepia tokia perspektyva? Iškvėpkite. Atsisiųskite ir išmėginkite vieną, kūrybinėse kančiose mano sudėliotą, pokalbį:

Parsisiųsti

Na, ar pavyko? Penkiamečio dėmesys – kaip kiškis. Čia yra, čia nėr. Jei pasišnekėjote septynias minutes, aš jus tvirtai apkabinu ir išbučiuoju. Jei aptarėte VISĄ VIENĄ klausimą – irgi.

O žinote, kodėl mes kalbėjomės apie Van Gogo „Saulėgrąžas“? Todėl, kad pavasario saulė prašvito meiliai ir geltonai! Aš paruošiau dešimt pokalbių apie dešimtį paveikslų, kurie meškiukus bibliotekoje džiugins pusę metų. Kiekvienas mėnuo – kitos spalvos, kitos nuotaikos, su kitais paveikslais!

Balandis bus žalias, o gegužė – dar žalesnė, gilaus smaragdinio atspalvio. Balandį džiaugsimės Monė (C. Monet), o gegužę...

Oi, aš vėl daugžodžiauju, ar ne? Pamėginsiu trumpiau:

Pokalbių rinkinys skirtas tiems vaikams ir tėvams, kurie nori prisijaukinti meną ilgam. Todėl dailės kūriniai parinkti taip, kad juos būtų galima išgyventi laike. Nors niekas neuždraus pralėkti per dieną.
Šis rinkinys gimė kaip mūsų nuotykių su Filipu dalis. Todėl paveikslai tinka ir spalvų, ir metų laikų žaidimams.
Rinkinį sudaro metodiniai nurody... ėėė... tarkim, geranoriški patarimai ir dešimt pokalbių.
Naudojama F. Barbe-Gall metodika (plačiau: „Comment parler d’art aux enfants“).
Ketinu sukurti ir antrąją dalį, bet tam man reikia resursų. O apie tai – žemiau.

Mėnuo – tiek aš užtrukau ieškodama, rašydama, dėliodama – skirdama paveikslams visą darbo dieną. Mažiausiai mėnesio man prireiks ir antrai rinkinio daliai, ir visiems kitiems projektams, kurių knibždėte knibžda mūsų bibliotekoje. Tad skelbiu akciją nelabai alkaniems meškiukams paremti. Kuo daugiau medaus puodynėje susikaups, tuo dažniau bibliotekininkės galės savo kūrinius nemokamai dalinti visiems geros valios vaikams!

O jei norėsite rinkinį įsigyti, rašykite.