Meškiukas bibliotekoje

Ugniagesių knygos

2017-05-13T21:00:00Z

Visi meškiukai skirtingi, bet ar yra nors vienas nesidomėjęs, kokia čia didelė, raudona, greita ir staugianti mašina laksto po miestą? O kur ji važiuoja? Ką veža? Kas ją vairuoja? Kaip ji veikia? Ir jei bibliotekininkės nežino atsakymų, tai patys meškiukai išsiaiškina ir paaiškina:

Christoph Niemann. That's How! Greenwillow Books, 2011.

Čia bibliotekininkės susigėsta ir neria į lentynas. Išneria su ilgu sąrašu. Norite pamatyti?

Pasidalinsiu. Tik dar porą žodžių apie tuos sąrašus. Ne aš viena juos sudarinėju. Šį pavasarį tiek naujų atsirado, o keli sekti – atvirkščiai – dingo. Nebeliko Jurgitos Lūžaitės-Kajėnienės kiekvieną mėnesį „Bernardinuose“ ėjusių naujų knygų vaikams apžvalgų. Užtat „Rubinaičio“ svetainėje nuo šiol galima rasti ir naujų knygų sąrašus, ir teminius rekomenduojamų knygų sąrašus, ir 100 reikšmingiausių lietuvių vaikų rašytojų kūrinių sąrašą. Regis, ką čia ir bepridursi. Dalinkis su meškiukų ganytojais nuorodomis, ir tiek. Deja. Visi tie sąrašai meškiukų poreikių neatitinka. Ypač teminiai. Vakariniams skaitymams mes ieškome knygų apie pavasarį, indėnus ar paukščius, ieškome matematinių nuotykių ar knygų apie ugnikalnius, o Mažvydo bibliotekos specialistai knygas grupuoja į linksmas, poetiškas, trumpas, nuotykines ar realistines. Nemanau, kad kada nors tokie patarimai man pravers. Taigi, ir toliau po truputį sąrašauju bei su bičiuliais atradimais dalinuosi. O šiandienos tema – ugniagesiai.

Ir štai kaip keista: vaikai jais žavisi, žaislų parduotuvės pilnos ugniagesių mašinų ir kostiumų, o knygelių apie ugniagesius lietuviškai be galo mažai. Štai, ką radome savo lentynose:

Sharon Rentta. Diena su gyvūnais ugniagesiais. Vert. Agnė Kriščiukaitytė. Nieko rimto, 2015.
Ugniagesiai: pažintinė spalvinimo knygelė (serija „Kaip? Dėl ko? Kodėl?“). Dail. Stefan Lohr. Vert. Janina Ustilaitė. Educata, 2014.
Curious George and the Firefighters. Dail. Anna Grossnickle Hines. Houghton Mifflin Harcourt, 2010.

„Diena su gyvūnais ugniagesiais“ – tai linksma, paprasta paveikslėlių knygelė apie ugniagesių kasdienybę ir darbą, kurioje sužinosime, jog švenčiant 249-ąjį gimtadienį, neverta ant torto degti žvakelių.

Sharon Rentta. Diena su gyvūnais ugniagesiais. Nieko rimto, 2015

Pažintinė knygelė „Ugniagesiai“ daug informatyvesnė ir sausesnė. Užtat su užduotėlėmis, lipdukais ir dideliu spalvinimo plakatu. Tinka žaisti su truputį vyresniais pipirais jaunojo ugniagesio mokymus.

Ugniagesiai: pažintinė spalvinimo knygelė. Educata, 2014

O beždžioniukas Džordžas – mažųjų draugas. Lietuvos vaikams jis pažįstamas iš H. A. Rey knygelės „Smalsutis Džordžas“ (Alma littera, 2008). Mažasis beždžioniukas tapo toks populiarus, kad netrukus pavirto prekės ženklu, tad ir knygelių apie jį yra dešimtys. Daugelis jų su H. A. Rey neturi nieko bendro. Kaip kad lietuviškai išleistos „Smalsutis Džordžas zoologijos sode“, „Smalsutis Džordžas žaislų parduotuvėje“ bei ši angliška knygelė – „Smalsutis Džordžas ir ugniagesiai“. Gal kada nors „Alma littera“ imsis toliau versti šią seriją, tada vaikai pamatys, kad beždžioniukai gali ne tik melagingais iškvietimais trikdyti ugniagesių darbą, bet ir padėti jiems.

H. A. Rey. Smalsutis Džordžas. Alma littera, 2008

Curious George and the Firefighters. Houghton Mifflin Harcourt, 2010

Beje, Džordžą gaudantys ugniagesiai – labai senamadiški, mat H. A. Rey šią istoriją sukūrė dar 1941 metais. Apie praeito amžiaus pradžios ugniagesius esama ir daugiau pasakojimų. Tai ir Boriso Žitkovo trumpos istorijos „Gaisras“ bei „Dūmai“, ir Samujilo Maršako poemėlė „Gaisras“. O Levas Tolstojus net parašė apie keturkojus ugniagesius – gaisrinėje dirbusius šunis. Šių autorių knygų tektų ieškoti močiučių lentynose ar bibliotekų fonduose.

Samujilas Maršakas. Gaisras. Dail. Rimtas Kalpokas. Vert. Kazys Jakubėnas. Sakalas, 1937.
Samujilas Maršakas. Gaisras. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956.
Samujilas Maršakas. Gaisras. Dail. Fiodoras Lemkulis. Vert. Kostas Kubilinskas. Vaga, 1971.
Borisas Žitkovas. Ką aš mačiau: pasakojimai apie daiktus priešmokyklinio amžiaus vaikams. Dail. Jelena Safonova. Vert. Marija Galvydienė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1948.
Levas Tolstojus. Pasakojimai apie gyvulius. Dail. Vladimiras Favorskis. Vert. Dominykas Urbas. Vaga, 1964 (1978, 1982).

Fiodoro Lemkulio iliustracija poemai „Gaisras“

Mūsų lentynėlėje glaudžiasi tik L. Tolstojaus šuneliai. Vladimiras Favorskis iliustravo šią istoriją lakoniškai, tad džiaugiuosi, kad galiu parodyti meškiukui ir spalvingesnį Georgijaus Nikolskio variantą iš rusiško leidimo.

Levas Tolstojus. Pasakojimai apie gyvulius. Vaga, 1978. Palyginimui: Лев Толстой. Слон. Детская литература, 1987

Štai ir viskas. Kuklus sąrašas, ar ne? Jį galima būtų papildyti keliomis menkavertėmis žaislinėmis knygelėmis (pvz., A. Casalis ir T. Wolfo) ar keliomis dokumentinėmis/populiarinimo knygelėmis jaunimui bei suaugusiems (pvz., V. Rimkaus ar D. Lamberto), bet gal tiek to. Jei kodėlčiuko klausimai susuks galvą, verčiau pasinaudosiu Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento bei Ugniagesių gelbėtojų mokyklos svetainėse dosniai dalinama medžiaga. Čia esama plakatų, lankstinukų, spalvinimo knygelių ir net labai rimtų knygų, iš kurių galima sužinoti, kokių rūšių būna gaisrinės žarnos ir kaip Lietuvos ugniagesiai darbuodavosi prieš šimtą metų. Bėda tik, kad apipavidalinti šie el. leidiniai labai prastai – meškiukui geriau nerodyti. Paveikslėlių meškiukui galima paieškoti pažintinėse knygelėse vaikams – ten be ugniagesių niekaip.

Stephen Biesty, Rod Green. Lekiam padėti: atverk langelius ir pamatyk geriausio pasaulyje gelbėjimo transporto vidų! Vert. Šarūnas Šavėla. Nieko rimto, 2015.
Mano pirmoji enciklopedija. Dail. Émile Bravo et al. Vert. Jūratė Navakauskienė. Alma littera, 2002.

Knygelėje „Lekiam padėti“ Stepheno Biesty nupieštos gaisrinės mašinos – tikras lobis mažajam ugniagesiui. Čia detaliai, be supaprastinimų ir stilizacijos pavaizduota šiuolaikinė gelbėjimo tarnybų technika. Atverčiami langai leidžia pažvelgti į visą tą giliau slypinčią mašineriją, o trumpi paaiškinimai – susigaudyti, kaip kas veikia.

Stephen Biesty, Rod Green. Lekiam padėti. Nieko rimto, 2015

Vaikiškose enciklopedijose ugniagesiai irgi užima garbingą atvartą. Tik pačioms enciklopedijoms aš turiu daug priekaištų, todėl meškiukų bibliotekoje jų labai maža. Tik visai neseniai į lentynėles priėmėme leidykloje „Larousse“ sumanytą ir lietuviškai „Alma litteros“ išleistą enciklopedinių leidinių seriją pipirams nuo 5 iki 8 metų. Šių knygų, aišku, knygynuose jau nebeįmanoma rasti. Tad jei „Larousse“ enciklopedijos išgaruotų iš mūsų lentynėlių, rinkčiausi E. Čebatorienės ir V. Dubickienės sudarytą „Kakės Makės enciklopediją“ („Alma littera“, 2015), nors ir nesu Kakės Makės produkcijos gerbėja.

Mano pirmoji enciklopedija. Alma littera, 2002.

Kur dar sutiksime ugniagesį? Knygelės apie automobilius raudonuoja gaisrinėmis mašinomis – juk šios tokios įspūdingos! Knygelėse apie profesijas gali nebūti duomenų analitiko ir programuotojo, bet būtinai puikuosis ugniagesys. Taip buvo ir Richardo Scarry laikais, praeito amžiaus viduryje, tą patį matome ir naujose Silvie Sanža ar Aino Havukainen ir Sami Toivoneno knygose.

Aino Havukainen ir Sami Toivonen. Tatas ir Patas renkasi darbą. Vert. Viltarė Urbaitė. Nieko rimto, 2010.
Silvie Sanža. Kuo aš dirbsiu, kai užaugsiu? Dail. Milan Starý. Vert. Odeta Venckienė. Vaiga, 2016.
Richard Scarry. Ką žmonės dirba visą dieną? Vert. Gražvydas Kirvaitis. Vyturys, 1990 (1992).
Richard Scarry. Ką žmonės dirba visą dieną? Vert. Gražvydas Kirvaitis. Alma littera, 2005 (2009, 20010, 2011, 2012, 2015, 2016, 2017).
Richard Scarry. Darbėnai. Vert. Zuzana Šiušaitė. Alma littera, 2011.
Richard Scarry. Mašinos ir visa, kas važiuoja. Vert. Virgilijus Čepliejus. Alma littera, 1994 (1996, 2013).
Andrea Erne, Ursula Weller. Lengvieji ir krovininiai automobiliai: 2-4 metų vaikams (serija „Kaip? Dėl ko? Kodėl?“). Vert. Žaneta Seliokienė. Educata, 2013.

A. Havukainen ir S. Toivoneno Tatas ir Patas – keistoki personažai, kvailoki ir nenustygstantys, tad per juos iš pradžių neįžvelgi, kiek daug įdomios informacijos talpina knygelė „Tatas ir Patas renkasi darbą“. Jei vaikiui S. Biesty knygelė dar per sudėtinga, tai geriausiai apie ugniagesių naudojamą įrangą papasakos šie du nesusipratėliai.

Aino Havukainen ir Sami Toivonen. Tatas ir Patas renkasi darbą. Nieko rimto, 2010

Silvie Sanža pristato šiuolaikinių gelbėjimo tarnybų darbą, tačiau labai lakoniškai.

Silvie Sanža. Kuo aš dirbsiu, kai užaugsiu? Vaiga, 2016

O štai vaikų dievinama ir gal dešimt kartų perleista R. Scarry „Ką žmonės dirba visą dieną?“ parodo svarbias praeito amžiaus profesijas, užtat linksmai ir plačiai. Tiesa, moterys tame pasaulyje gali dirbti tik slaugėmis, stiuardesėmis ir namų šeimininkėmis... Kilus gaisrui, mama Katė moka tik dejuoti, šaukti ir laukti, kol ją išgelbės pora uniformuotų vyrukų.

Richard Scarry. Ką žmonės dirba visą dieną? Alma littera, 2011

R. Scarry knygose tiek detalių ir painiavos, kad daugelis jų mažyliams netinka. Net pats autorius tai suprato ir yra sukūręs kelias „tylesnes“ knygas jaunesniems skaitytojams. Taigi, knyga „Ką žmonės dirba visą dieną?“ turi savo jaunesnį brolį – „Darbėnus“. Šių Darbėnų gyventojams gaisrai irgi kelia pavojų.

Richard Scarry. Darbėnai. Alma littera, 2011

O jei kam rūpi, kaip atrodo Darbėnų ugniagesių techninis parkas, maloniai prašom atsiversti knygą „Mašinos ir visa, kas važiuoja“. Keista tik, kad šios knygos spalvos tokios blankios. Įdomu būtų palyginti su originalu.

Richard Scarry. Mašinos ir visa, kas važiuoja. Alma littera, 2013

Ryškesnės bei šiuolaikiškesnės mašinos yra knygelėje „Lengvieji ir krovininiai automobiliai“ iš pačios puikiausios pažintinės serijos „Kaip? Dėl ko? Kodėl?“. Serijoje yra ne tik knygelių skirtingo amžiaus vaikams, bet ir rankdarbių ar eksperimentų rinkinių, plakatų, kalbančių rašiklių bei žaislų. Knygelės, aišku, šauniausia dalis. Lietuviškai seriją buvo pradėjusios leisti pora skirtingų leidyklų: „Vaiga“, „Educata“. Ir abi metė šį reikalą. Labai gaila. „Educata“ spėjo išleisti šiek tiek daugiau – ne tik trejetą knygelių su langais, bet ir kelias užduočių knygeles. Pačioje šios apžvalgos pradžioje pristatyti „Ugniagesiai“ irgi priklauso tai pačiai serijai.

Andrea Erne, Ursula Weller. Lengvieji ir krovininiai automobiliai. Educata, 2013

Ar jau užtenka knygų? O gal meškiukams įdomūs ne tik ugniagesiai, bet ir patys gaisrai? Kodėl jie kyla? Kaip jų išvengti? Kaip elgtis, kilus gaisrui? Apie tai sukurta daug daugiau istorijų. Tiesa, dažnai jas galima sutrumpinti iki frazės: „Vaikai, nežaiskite su ugnimi!“ Užtat daugelyje tų knygelių taip pat prašvilpia gražios raudonos mašinos.

Tai kas gi nutinka, kai ežiukai-žiopliukai ar patiklūs vaikai išleidžia ugnelę į laisvę?

Martynas Vainilaitis. Ežio namas. Dail. Zosė Vasilenkaitė (Sofija Vainilaitienė). Vaga, 1967 (1968, 1977).
Martynas Vainilaitis. Ežio namas. Dail. Sofija Vainilaitienė. Žara, 2002.
Sergej Kozlov. Ežiukas rūke: pasakų rinktinė. Dail. Sigutė Ach. Vert. Dalia Saukaitytė. Nieko rimto, 2010 (2011, 2012, 2015, 2016).
Imants Ziedonis. Spalvotosios pasakos. Dail. Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė. Vert. Arvydas Valionis. Pasviręs pasaulis, 2006.

Martynas Vainilaitis gąsdina, kad užsižaidę su ugnele ežiukai namų netenka ir patys vos gyvi lieka. Gerai, kad bebrai-ugniagesiai visada laiku atskuba.

„Ežio namas“ – vis dar mėgstama ir bibliotekininkių siūloma knyga, pateko ji ir į reikšmingiausių lietuvių vaikų rašytojų kūrinių penkiasdešimtuką. Bet ne viskas joje nūdienos vaikams suprantama. Teks meškiukui aiškinti, kodėl tiek ten tas diržas minimas. Nors ežių šeimynos, matyt, būta progresyvios. Po gaisro tėtis Ežys tik padejuoja, kad diržas nebepadės ir pasikviečia sūnus naują namą statyti.

Martynas Vainilaitis. Ežio namas. Žara, 2002

O štai S. Kozlovo Ežiukas (tas, kuris Meškiuko draugas) ugnelę iš krosnies paleidžia, nes jos pagaili. Nežino, kokia ta nenaudėlė. Taip prasideda pasakaitė „Patiklus ežiukas“.

Sergej Kozlov. Ežiukas rūke: pasakų rinktinė. Nieko rimto, 2010

Be reikalo ugnele patiki ir berniukas Ugniukas raudonojoje I. Ziedonio pasakoje (beje, apie I. Ziedonio knygelę jau rašiau). Kokia baugi ta pasaka, kokia grėsminga ir neišvengiama ta ugnis. Baisu skaityti!

Imants Ziedonis. Spalvotosios pasakos. Pasviręs pasaulis, 2006

Bet ar su ugnimi pajuokausi? Kornejus Čiukovskis mėgina. Ir nors gaila į bėdą patekusio banginio, bet negali nesijuokti iš krokodilų, kurie niekaip neužgesina pyragais jūros, nes pasaulyje viskas susimaišė: kačiukai kvykia, žvirbliai mūkia, o varlės skraido. Apie tai rašoma poemėlėje „Painiava“ (S. Gedos vertimas) arba „Maišatynė“ (K. Kubilinsko vertimas). Šią poemėlę galima rasti keliose lietuviškai išleistose K. Čiukovskio knygose.

Kornejus Čiukovskis. Pasakos. Dail. Jevgenijus Čiarušinas et al. Vert. Kostas Kubilinskas. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957.
Kornejus Čiukovskis. Pasakos. Dail. Ilona Ceipė. Vert. Kostas Kubilinskas, Martynas Vainilaitis. Vaga, 1974.
Kornejus Čiukovskis. Painiava: poemėlė. Dail. Frančeska Jarbusova. Vert. Sigitas Geda. Vaga, 1972.
Kornejus Čiukovskis. Musė – vilko pusė. Dail. Edvardas Jazgevičius. Vert. Kostas Kubilinskas. Alma littera, 2012.

Meškiukų bibliotekoje mėgstamiausia 1972 metais išleista „Painiava“. Ne dėl vertimo – kad ir labai skirtingi, abu vertimai man tinka – o dėl tų minkštų ir raiškių Frančeskos Jarbusovos iliustracijų. Beje, F. Jarbusovos piešiniai daug kam jau pažįstami. Jie atgyja legendiniuose animaciniuose filmuose „Ežiukas rūke“, „Pasakų pasaka“ ir kituose.

Kornejus Čiukovskis. Painiava: poemėlė. Vaga, 1972

O štai Edvardo Jazgevičiaus iliustracijos, papuošusios 2012 metų K. Čiukovskio eiliuotų pasakų leidimą, man svetimos, nors profesionalų vertinamos puikiai.

Kornejus Čiukovskis. Musė – vilko pusė. Alma littera, 2012

Ką gi, drugelis sparnais mostelėjo, gaisrą užgesino. Juk ne visada gaisras toks baisus, koks atrodo. Svarbu žinoti, ką ir kaip daryti. Ir nepamiršti: gerai ar blogai darai, visa tai gali tau atsiliepti.

Czesław Janczarski (Česlavas Jančarskis). Meškiuko Nulėpausio pasakos. Dail. Zbignevas Richlickis. Vert. Alfonsas Žinevičius. Vaga, 1970.
Sergejus Michalkovas. Dėdė Stepas. Dail. Keša-Proskuriakovas. Vert. Eduardas Mieželaitis. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1950.
Sergejus Michalkovas. Dėdė Stepas. Dail. Konstantinas Rotovas. Vert. Eduardas Mieželaitis. Vyturys, 1985.
Kazys Binkis. Atsiskyrėlis Antanėlis: eiliuota pasaka mažiems ir dideliems vaikams. Dail. Kazys Šimonis. Spaudos fondas, 1930.
Kazys Binkis. Atsiskyrėlis Antanėlis: eiliuota pasaka mažiems ir dideliems vaikams. Dail. Albina Makūnaitė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1951 (Vyturys, 1999).
Kazys Binkis. Atsiskyrėlis Antanėlis: eiliuota pasaka mažiems ir dideliems vaikams. Dail. Telesforas Kulakauskas. Vaga, 1968 (1970).
Kazys Binkis. Atsiskyrėlis Antanėlis: eiliuota pasaka mažiems ir dideliems vaikams. Dail. Kostas Dockus. Vaga, 1976.
Kazys Binkis. Atsiskyrėlis Antanėlis: eiliuota pasaka mažiems ir dideliems vaikams. Dail. Gintaras Jocius. Alma littera, 2010.
Samujilas Maršakas. Katės namai: pasaka-vaidinimas. Vert. Paulius Širvys. Vaga, 1964.
Samujilas Maršakas. Katės namai: pasaka-vaidinimas. Dail. Erich Gürtzig. Vert. Paulius Širvys. Vaga, 1969.
Samujilas Maršakas. Katės namai: pjesė. Dail. Sigita Nanartavičienė. Vert. Paulius Širvys. Tyrai, 2001 (Jotema, 2002).

Štai žaislinis meškiukas Nulėpausis su draugais puikiai žino, ką daryti išvydus dūmus. Ką? Apie tai parašyta Cz. Janczarskio knygos skyrelyje „Gaisras“. Tiesa, pasirodė, kad ir tas gaisras – žaislinis. Ten viso labo senelis pypkutę prisidegė.

Jei esi ne žaislinis meškiukas, o labai didelis žmogutis, gali pagelbėti ir kilus tikram gaisrui. Milžiniško ūgio Stepui nereikia net gaisrinių kopečių, kad išgelbėtų karvelidėje įkalintus balandžius. Įdomu? Tikrai taip! Tik turiu perspėti: istorija apie dėdę Stepą – tarybinių laikų klasika. Tad čia netrūksta ir tarybinių atributų. Kažkam tai gali būti proga pakalbėti su vaikais apie XX amžiaus pradžią (ir Kešos-Proskuriakovo, ir K. Rotovo iliustracijos puikiai perteikia laikmečio ženklus), o kažkam atrodys, kad knyga pagardinta arkliška propagandos doze.

Sergejus Michalkovas. Dėdė Stepas. Vyturys, 1985

Jei Stepas stengėsi visiems padėti, tai K. Binkio sugalvotam Antanėliui rūpėjo tik jis pats. Įsigeidė Antanėlis medį sudeginti, o lietui prapliupus, nebeturėjo, kur pasislėpti.

Kadaise labai mėgta K. Binkio poemėlė „Atsiskyrėlis Antanėlis“ (žiū, kiek skirtingų leidimų, kiek dailininkų prie jos dirbo) dabar nebeatrodo tokia jau aktuali. Bet gal truputis kolektyvizmo dvasios nepakenks? Ir ne – tai ne tarybinis užsakymas. Pirmą kartą „Atsiskyrėlis Antanėlis“ išleistas 1930 metais. Šis leidimas suskaitmenintas ir gali būti peržiūrėtas ePaveldo svetainėje.

Kazys Binkis. Atsiskyrėlis Antanėlis: eiliuota pasaka mažiems ir dideliems vaikams. Spaudos fondas, 1930

Aišku, šį leidimą rasti būtų nelengva, bet „Alma litteros“ 2010 metų leidimas labai jau negražus. Todėl mūsų lentynėlėse apsigyveno Telesforo Kulakausko piešti vaikai.

Kazys Binkis. Atsiskyrėlis Antanėlis: eiliuota pasaka mažiems ir dideliems vaikams. Vaga, 1970

Į savimi patenkintą Antanėlį panaši ir savim patenkinta teta Katė iš S. Maršako „Katės namų“. Bet ar pasipūtimas padės kilus gaisrui? Ar išgelbės persiškus kilimus ir ąžuolinius baldus? Ar suteiks pastogę? Tenka Katei prašyti pagalbos iš tų, kuriuos atstūmė. Sena gera pamokanti istorija žinoma iš animacinių filmų ir spektaklių, o štai knygelės savo bibliotekai neradome. Teks skolintis.

Ką dar pasiskolintume? Didaktinių Juozo Nekrošiaus ar Almos Karosaitės knygelių tikriausiai neskaitysime. Apie priešgaisrinę saugą papasakoti galima ir pačiai, o padėti gali elektroniniai informaciniai Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento bei Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Sveikatos ir saugos ugdymo skyriaus leidiniai. Tikiuosi, čia bus atsakymai į visus meškiukų klausimus.

Ir galėsime žaisti toliau. Štai taip:

Ū-yyy! Ū-yyy! Ū-yyy!

Balionėlis meškiukui-ugniagesiui

2017-05-09T21:00:00Z

Ū-yyy! Ū-yyy! Mes ir vėl skubame į pagalbą! Kas dega? Kad svyla? Kas medyje įstrigo?

Tikriausiai, visi ikimokyklinukai retkarčiais taškosi vandeniu, garsiai stūgaudami. Bet jei jie taip dūksta kiekvieną antradienį, jiems turbūt reikalinga rimta ugniagesių įranga bei apsaugos priemonės. Ėmėm mes jas ir pasidirbom.

Kodėl pasidirbom? Nors rašiau, kad kuo mažiau žaislų, tuo vaikui geriau, bet nėra taisyklių be išimčių. Jei vaikui sunkiai sekasi reikiamą žaidimui daiktą įsivaizduoti, padirbti ar tiesiog to daikto labai dažnai prireikia, galima kartu su vaiku pasigaminti žaislą-prototipą, tik bendrais bruožais primenantį tikrą, suaugusių naudojamą įrankį ar priemonę.

O kadangi vienu metu mano meškiukas labai bijojo gaisrų, mums prireikė visokių šaunių dalykėlių kasdieniams ugniagesių žaidimams, kad tas baimes išreikštume ir įveiktume. Tik kuo ekipuoti savo ugniagesį?

Sharon Rentta. Diena su gyvūnais ugniagesiais. Nieko rimto, 2015.

Visa krūva daiktų, ar ne? Jei nukeliautume į žaislų parduotuvę, parsineštume didelį kalną plastmasiukų, kurie greitai nusibostų. Juk jie šaukte šaukia, kad tinka žaisti tik ugniagesius. Ir jokių kosmonautų ar povandeninio pasaulio tyrinėtojų!

Tad pasirausę tarp savo žaislų ir pasitelkę truputį fantazijos, mes sudėliojome nuosavą komplektą:

Geras jis tuo, kad lengvai virsta kuo tik nori! Mes jau nardėm su banginiais, kopėm į kalnus. Ir, aišku, gesinom gaisrus. Šie žaislai ne imituoja, o tik užsimena apie galimą paskirtį.

Beje, deguonies įrangą pasidaryti labai lengva. Tereikia klijų, lipnios juostos, kartono, poros butelių, vamzdelių, raištelių iš tėčio megztinio ir jogurto.

Kartono lakšte prakirpome skyles, įvėrėme raištelį ir surišome, tada kartoną perlenkėme pusiau ir suklijavome karštais klijais. Priklijavome porą butelių (geriau rinktis plokščius, nes apvalūs per daug kliūna – tenka taisyti vėl ir vėl) bei vamzdelį. Jogurtą suvalgėme, o indelį pavertėme kauke:

Jei indelis per daug gerai priglunda prie gaisrininko nosies, reikėtų pribadyti skylučių (indelyje, ne nosyje). O jei jogurto užsimanė visa šeima, tai dar galima pasidirbti signalinius švyturėlius. Tereikia poros šviesos diodų ir plokščių baterijų (plokščios baterijos labai pavojingos mažiems ėdrūnams, todėl tinka žaisti tik vyresniems vaikams) arba poros šviesos diodų žvakelių.

Naudojant savadarbius žaislus ir prototipus, labai svarbu tampa žaidime pažymėti vaidmenis. Mes tam turime visą dėželę ženklelių, kortelių, amuletų ir įvairiausių smulkių aksesuarų:

Vieni jų pirkti, kiti – savadarbiai. Parduotuvinis gaisrininko ženklelis saugus, neturi aštraus užsegimo. Bet, tiesą sakant, paprasčiausias kortelių dėkliukas patogesnis ir universalesnis. Vaikui dažnai prireikia naujų vaidmenų kortelių, telieka tik iškirpti bei užrašyti. Aišku, bijau, kad įsidurs tuo žiogeliu. Bet tvardausi ir cituoju sau Korczaką.

Jei neištversiu, priklijuosiu prie dėkliuko magnetuką. Toks užsegimas labai patogus – išmėginome su dviračių parado ženkleliu (tuo juodu), kuris mums dabar irgi tarnauja kaip vaidmenų kortelė: prie jo klijuojam reikiamus paveikslėlius. Tiesa, magnetai irgi labai pavojingi mažiems ėdrūnams, tad tinka tik didesniems vaikams.

Žiū, kas įsisegė ženkliuką, pasičiupo balioną ir purkštuką. Va taip į namus atsikrausto ugniagesiai. Ilgam atsikrausto. Mums ši įranga tarnauja jau metus. Vis truputį perdaroma, vis keičia paskirtį. Ir vis dar mėgstama.

Gesinkite saugiai!

Palėk palėk, voruškėle, tavo nameliai dega!

2017-05-03T21:00:00Z

Kur lekia ugniagesių automobilis, garsiai stūgaudamas? Gaisrų gesinti, gaisrų gesinti. Ką tempia mažas meškiukas? Gesintuvus, deguonies balionus, kirvį ir kibirą. Meškiukas – ugniagesys. Trys raudonos kreidelės sudilo bepiešiant liepsnas, kibiras vandens išpurkštas jas gesinant. Geras žaidimas Gaisrų sergėtojo dienai, tai juokias šventas Florijonas!

O aš seku pasakas apie vaidmenų žaidimus ir pradedu ugniagesių temą, juk gaisrai ne tik per šventą Florijoną kyla, ar ne?

Pasaka tokia: kai aš maža buvau, baisiai pykau, kad kiti maži žaisti nemoka! Na, jie žinojo, kaip klases šokinėti, „Žemes“ dalinti, kamuolį spardyti, bet nesuprato, kaip žaisti seklius, žvaigždžių karus ir princesės pagrobimą. Net gydytojai ir gaisrininkai iš jų buvo nekokie, mat ilgam įsijausti į vaidmenį ir sugalvoti siužetą – oi, nelengva.

Žaidėjų iš didžiosios „Ž“ kieme buvo, bet nedaug. Nenuostabu, juk žaisti – kad ir pačius įdomiausius žaidimus – irgi tenka išmokti. Jei kieme panašaus amžiaus vaikai, iš ko mokysies? O jei dar ir į kiemą tėvai neišleidžia? Darželyje visa grupė ant to paties išsivystymo laiptelio tupi ir gailiai mirksi. Nebent prieitų mama ar tėtis ir žaidimų paslaptis atskleistų. Palengva, neskubėdami, nes vaidmenų žaidimai – tai tokios kopėtėlės: per pakopą šoksi, nuslysi.

Štai kodėlčiukas, pačiupęs meškį keliauja į lėlės gimtadienį. Truputį paaugęs pats riaumoja meškinu. Nepraeis nė metai, ir jam prireiks draugų: vis svarbiau tampa ne būti kažkuo, o išmėginti, kaip meškinas kalbina lapę. Teks išmokti nustatyti žaidimo taisykles. Ir štai, jei viskas pavyko, vaikis aptinka sukūręs nuosavą žaidimų erdvę, fantazijos šalį, kurioje viskas įmanoma. Oho!

Kaip sužinoti, kad mažasis žaidėjas pakeliui užstrigo? Jei jis žaidžia tik su mašinėlėmis, jei neišlipa iš to paties siužeto, jei pametęs savo lėkšteles, nebegali žaisti kavinės, jei žaidimuose nenaudoja konstruktorių, kaladėlių ar apskritai neaiškios kilmės objektų, jam reikia pagalbos.

Kas čia?

Kaip pagelbės suaugėlis? Pažais kartu, parinks tinkamus žaislus, padės sukurti žaidimo aplinką, išjudins įklimpusį siužetą. Mums nesunku, o vaikis be pagalbos gali tiesiog nesuvokti žaidimo galimybių. Kaip dažnai tenka girdėti, kad „mano sūnui rūpi tik mašinėlės“ ar „ne, manoji – ne statybininkė, Lego jai visai nerūpi“. Gal tie vaikai ir labai kryptingi, bet dažniau tiesiog nemokantys žaisti kitaip ar ribojami turimų žaislų.

Oi, ne! Nesakau, kad žaislų trūksta. Dažniau jų būna per daug, ir jie per daug tiksliai imituoja suaugusiųjų įrankius bei reikmenis. Daug daugiau bus žaidžiama su paprasta dėže, nei su tikslia viryklės kopija, su kibirėliu, nei su blizgančiu gaisrininko šalmu, su pledu, nei su laivo formos palapine. Kuo vyresnis žaidėjas, tuo jam mažiau reikia žaislų ir tuo daugiau – medžiagų. Ach, kaip praverstų nuosava šiukšlelių ir šlamšto dėžutė! Pilna akmenėlių, šakalių, virvučių, vamzdelių, kamštelių. Šie gali tapti bet kuo, o vaikis tuo metu mokosi mąstyti abstrakčiai. T.y. matematikos, logikos ir programuoti, cha!

Virvelės!

Mažesniam žaidėjui visgi reikalingos užuominos ir priminimai apie žaidžiamų dalykų paskirtį. Tegu jie būna kuklūs ir neriboja vaizduotės: flomasteriu nupiešta skalė, ženkleliai, savadarbiai lipdukai, o ne pypsintys, grojantys ir šviečiantys nupirktukai. Toks vaizduotės paradoksas: vaidmenų atributai praverčia, karnavaliniai kostiumai – riboja. Jei mažasis gaisrininkas teturi kelis kostiumo elementus, jam tenka ne atlikti vaidmenį, o į jį įsijausti. T.y. mokytis empatijos, cha!

Ugniagesys darbui pasiruošęs!

Svarbu parodyti, kaip paprasti daiktai gali virsti ugniagesio, gydytojo ar kirpėjo rinkiniu. Atrasti su vaikais slaptus daiktų ir kitų žaislų gyvenimus. Ir labai greitai vaikai išmoksta matyti giliau, nei apkiautę suaugėliai.

Kur skuba ugniagesių mašina?

Ką veža ugniagesių mašina?