Meškiukas bibliotekoje

Penkios geriausios Užgavėnių knygos

2025-03-01T21:00:00Z

Antradienį jau Užgavėnės! Šiemet jas nustelbė Vilniaus knygų mugės šurmulys, bet tai viena mėgstamiausių mūsų švenčių, tad mes jau tariamės, kas kokius blynus keps, kokias knygas skaitys. Juk kone kasmet dūkstam, kaimynus šiurpinam ir reportažus ta tema rašome. Apsižvalgusi meškiukų bibliotekoje, suskaičiavau net tris įrašus apie Užgavėnių džiaugsmus. Tik anuomet aš taip stengiausi rasti nors menką šios šventės paminėjimą knygose, kad tie įrašai išsamūs, bet painūs. Šįkart noriu pamėginti kitaip, o jei knygų pritrūksite, aplankykite senesnius įrašus su Užgavėnių žyma.

Iš Dalios Bieliūnaitės plakatų rinkinio apie senąsias lietuviškas šventes

Taigi, šiemet siūlau tik penkias knygas, tinkančias Užgavėnių skaitymams. Nedaug, bet visos rinktinės, skirtingo amžiaus skaitytojams tinkamos.

Iš blynų istorijos… Sud. Asta Veverskytė. Mintis, 2011. 156 psl.
Kazys Saja. Žuvėdas. Dail. Gediminas Leonavičius. TYPOART, 2016. 28 psl.
Jonas Vaiškūnas, Daiva Vaiškūnienė. Žiūroniukas vaduoja Saulę // Žiūroniuko nuotykiai. Dail. Dovydas Stonkus. Dominicus Lituanus, 2009. 54 psl.
Marlene Krause. Wood. Kitokia Grafika, 2017. 24 psl.
Kotryna Zylė. Sukeistas. Dail. Kotryna Zylė. Aukso žuvys, 2019. 232 psl.

Pradėkime nuo šeimyninės knygos, kurios dar nė karto jums nerodžiau, nors jau kelerius metus niekaip ja neatsidžiaugiu. Tai Astos Veverskytės ir Neringos Jančiūtės papasakota blynų istorija su blynų fenomenologijos ir Užgavėnių mitiškumo analizės inkliuzais. Aš čia ne be reikalo gudriais žodžiais žarstausi – knyga būten tokia: paprastą blyną nagrinėjanti taip detaliai ir taip plačiai, kad jaunesniam skaitytojui ir nepasiūlysi.

Knygos „Iš blynų istorijos…“ („Mintis“, 2011) atvartas

Užtat pavarčius tiek įdomybių galima rasti! Ar nesmalsu sužinoti, kad lietuvių tautosakoje pirmi blynai iškepami ant Mėnulio plikės? O kada mūsų protėvių buityje atsirado krosnys ir kaip jos atrodė? Kokius blynus valgė Viduramžiais? Gal smagu būtų išbandyti senovinį Homero blynų receptą? Ar paragauti tolimos Kinijos blynelių?

Iš knygos „Iš blynų istorijos…“ („Mintis“, 2011)

Taip, taip – nors knygoje daugiausia dėmesio skiriama būtent lietuviškam paveldui ir Užgavėnėms, bet autorės leidžiasi tyrinėti ir tolimų kraštų, ir senųjų civilizacijų blyniškosios esmės. Taip pat prideda garsių dailininkų paveikslų reprodukcijų, nuotraukų, rašytojų esė, Užgavėnių dainų, receptų... Žodžiu, genys margas, o ši knyga dar margesnė, dar gausesnė. Net per gausi nuosekliam skaitymui, bet labai pravarti šeimyninėms, edukacinėms veikloms praturtinti.

Knygos „Iš blynų istorijos…“ („Mintis“, 2011) atvartas

Mažiesiems geriausia Užgavėnių vakaro pasaka galėtų būti gausiai iliustruota ir gyvai, linksmai parašyta Kazio Sajos „Žuvėdo“ istorija. Turiu prisipažinti, kad man visiškai nepatinka paskutiniai Kazio Sajos kūriniai, o ir Gedimino Leonavičiaus iliustracijos ne prie širdies (jūs tik pažvelkite į tuos be galo keistai stilizuotus „žemaitiškus“ aprėdus!), bet „Žuvėdo“ istorija kažkuo labai patraukė. Gal kad vaikų charakteriai taip vykusiai pavaizduoti. O gal tiesiog siužetas kaip tik man.

K. Sajos knygos „Žuvėdas“ („TYPOART“, 2016) atvartas

Taigi, seniai seniai, gal XIII, gal XIV a. žemaičių vaikai dūko miške ir aptiko keistą žmogelį, vien pataisų marškiniais apsivilkusį, apšarmojusį, sustirusį. Giminės vyresnieji mano, kad tai žuvėdų šnipas, bet ką gi jis šaltyje pusnuogis veikė? Kodėl laumės aplink jį šoko?

Jau atspėjote? Aišku, kad tai buvo pats pavasaris, snieguose pasiklydęs! Tas, kuris vėliau bus pavadintas Kanapiniu ir vis mėgins Lašininio šaltą valdžią nuversti. Šioje Sajos knygelėje jis dar bevardis, o ir Užgavėnių niekas nemini. Bet jau įvardinamas pagrindinis principas: be žmogaus pagalbos pavasaris niekaip neateis. Teks jam pagelbėti: laužais sušildyti, sočiai pavaišinti, pašūkauti ir žiemos piktąsias dvasias išvaikyti.

K. Sajos knygos „Žuvėdas“ („TYPOART“, 2016) atvartas

Truputėlį vyresniems skaitytojams senovinė Užgavėnių šventės prasmė gražiai išdėstoma Jono ir Daivos Vaiškūnų „Žiūroniuko nuotykiuose“, kur pasakojama apie Saulės vadavimą ir kovą su More. Tiesa, šioje knygoje, pasakojančioje visų metų įvykius, Užgavėnės tėra vienas iš epizodų. Berniukas Žiūroniukas stebi skirtingais sezonais matomus kosminius reiškinius ir mėgina juos išsiaiškinti, mitines močiutės ištarmes derindamas su mokslinėmis žiniomis.

J. ir D. Vaiškūnų knygos „Žiūroniukas vaduoja Saulę“ („Dominicus Lituanus“, 2009) atvartas

Kiekvieną skyrių, vis kitam berniuko atradimui paskirtą, galima skaityti atskirai, bet kartą pradėjus sunku sustoti. Nė nepastebėsi, kaip pradėjusi Užgavėnėmis, pasieksi Kalėdas! Gaila tik, kad puikų knygos sumanymą nelabai atitinka iliustracijos.

J. ir D. Vaiškūnų knygos „Žiūroniukas vaduoja Saulę“ („Dominicus Lituanus“, 2009) atvartas

Trečioji knygelė tinka ir jaunesniems, ir vyresniems, ir net visai dideliems grafinių novelių mėgėjams. Įdomu, kad šią knygą apie lietuviškas Užgavėnes sukūrė visai ne lietuviai. Lankydamasi Kaune, vokiečių dailininkė, komiksų kūrėja Marlene Krause sumanė papasakoti apie laike per Užgavėnes pasimetusią mergaitę, kurios namai dabar jau palaidoti Kauno marių dugne.

M. Krause knygos „Wood“ („Kitokia Grafika“, 2017) atvartas

Paklydėlę imasi globoti kaukėtos girių dvasios, pakviečia prie savo laužo. Poetiškas ir mąslus pasakojimas mane tiesiog užbūrė. Labai rekomenduoju! Tik knygelę gali būti sunku rasti.

M. Krause knygos „Wood“ („Kitokia Grafika“, 2017) atvartas

O štai paaugliams ir jaunimui skirtą Kotrynos Zylės apysaką „Sukeistas“ rasime kiekvienoje bibliotekoje. Galima įsigyti ir audioknygą. Rekomenduoju, mat Kotryna Zylė – labiausiai mane stebinanti lietuvių rašytoja. Ji nuolat keičia žanrus, taikosi į labai skirtingus skaitytojus ir dar neretai pati knygas iliustruoja. Sunku patikėti, kad tokia universali kūrėja viską daro vienodai puikiai, bet atsivertusi kiekvieną naują jos knygą apstulbstu – pasirodo, ji dar ir taip moka, ir anaip, ir trečiaip pavyksta!

K. Zylės knygos „Sukeistas“ („Aukso žuvys“, 2019) atvartas

Apysakoje „Sukeistas“ pasakojama apie dviejų paauglių, Gabijos ir Gedo, susidūrimą su nepaaiškinamu mitiniu pasauliu, kuris, pasirodo, yra čia pat, visai greta įprasto gyvenimo. Jaunuoliams tenka grumtis dėl savo gyvybės su laumėmis, knygoje virtusiomis taip pat ir šalčio demonėmis.

K. Zylės knygos „Sukeistas“ („Aukso žuvys“, 2019) atvartas

Nors Užgavėnės pasakojime groja ne pirmu smuiku, jų čia labai daug. Istorija prasideda dailės mokyklos mokiniams besiruošiant šiai šventei, bet jos patirti taip ir netenka. Užgriūva baisi pūga ir anapusinės būtybės mėgina Gabiją nužudyti. Akivaizdu, kad tokie šiurpūs dalykai galėjo nutikti tik tuo metu, kai riba tarp šio ir anapusinio pasaulio beveik išnykusi. Užgavėnės ir yra toji jungtis, plonyčiu tiltu nusidriekianti iš mirties šalčio į pavasarį ir gyvybę. Gabija ir Gedas priversti juo leistis, keliauti visą vasarį ir išsigelbėti (arba pražūti) ant kovo slenksčio. Šiurpu ir įspūdinga!

K. Zylės knygos „Sukeistas“ („Aukso žuvys“, 2019) atvartas

Tiek šįkart skaitinių. O kad tą magišką Užgavėnių atmosferą geriau pajustumėte, štai jums keli burtai iš Jono Balio rinkinių:

Užgavėnių vakare šeimos vyriausiasis turi ištepti visų namiškių kojas ir rankas kiaulienos košeliena, kad apsaugotų nuo gyvačių įkirtimo. Nusiprausti galima tik Pelenų dieną.

Po Užgavėnių vakarienės reikia išsikrapštyti iš tarpdančių trupinius, surišti juos į ryšulėlį. Pirmą Velykų dieną einant į bažnyčią, reikia įsikišti tą ryšulėlį į užantį, tada matysi visas raganas.

Jei per Užgavėnes valgyto sūrio galiuką pasiliksi iki Velykų, tai bažnyčioje užlipęs ant vargonų ir tą sūrį į burną susibrukęs, pamatysi susirinkusias raganas. Jei kuri karvių pieną atima, ant jos galvos pasirodys milžtuvė.

Merginos, Užgavėnių dieną nugraužusios kumpio kaulus, muša jais į tvorą, kad sužinotų, iš kur vyras bus – toje pusėje šunys ims loti.

Per Užgavėnes negalima šukuotis, kad galva neniežtėtų, utėles nepultų ir kasos gerai augtų.

O kad gyvenimas sektųsi, reikia Užgavėnių dieną iš rogių ar ratų išvirsti!

Smagios šventės, žioplų pabaisų, ilgo gyvenimo!

Dek, dek, tamsios žiemos pamėkle!

2020-02-23T21:00:00Z

Prisipažinsiu, mudu su Meškiuku – siaubingi namisėdos. Triukšminga Užgavėnių šventė kokiose Rumšiškėse mus gąsdina. Geriau pamažėliais apdaliname blynais kaimynus ir kieme sukūrename kukurdvelkio dydžio Morę. O panorę draugijos, prisėdam prie kokios vietos bendruomenės lauželio. Bet Užgavėnės namie irgi gali būti linksmos. Kol Meškiukas nelankė mokyklos, mes visokių dyvų prasimanydavome – galime ir su jumis pasidalinti. Maloniai prašom paskaityti ir permanyti.

Linksmiausia prieš Užgavėnes, aišku, kaukę gamintis, bet tas darbas ilgas ir kruopštus. Greitosiomis tik popierinę galima suklijuoti, o štai pamėklę iš papjė mašė geriau pradėti lipdyti prieš porą savaičių. Technika labai smagi, net mažiausiems terliotis patinka.

Iš vakaro galima pasiūti veltinio kaukę. Darbas greitas ir malonus, o kaukė švelni veideliui, netrukdo judėti ir žaisti. Pirmąją veltinio kaukę siuvau pagal šiek tiek patobulintą Delilah Iris iškarpą:

O antrosios iškarpą teko sugalvoti man, mat dizainą Meškiukas kūrė pats. Nenuostabu, kad tai jo mėgstamiausia kaukė!

Jei tokios norėtumėte savo mažiesiems skaitytojams, maloniai prašom naudotis mūsų piešiniu. Atspausdinus iškarpą ant A4 formato lapo, pavyks pagaminti kaukę, tinkančią žmogučiams nuo 5-6 metų. Kad ragučiai styrotų, tereikia apačioje juos iš abiejų pusių įkirpti, susukti į kūgius ir susiūti. Kad nosiai būtų kur kyšoti, prakirpkite nurodytoje vietoje. O nasrus verta iškirpti kaukę bebaigiant – pamatavus, kur būtų patogiausia. Jei norisi barzdos ar gaurų, tam puikiai tinka vėlimo vilnos sruogos. Taip pasipuošę galime ramiai laukti šventės!

Užgavėnių rytą pradedame proginiais skaitiniais, prisimename šventės prasmę. Nedaug tų tekstų vaikams esama, bet vis vieną kitą atkapstyti pavyksta. Man smagiausia Žiūroniuko istorija – pagal ją ir savo dieną ritiname, šen bei ten pridurdami ir papildydami.

Pirmiausia į kompaniją priimame savo žaislinius bičiulius, o tada pasikviečiame ir Gavėną – šiais laikais jo po kaimus nepavarinėsi, bet nupiešti jį ar bent jau nuspalvinti, ant lentos prisegti – pats tas. Tegu prižiūri, kaip mums sekasi Užgavėnėms ruoštis. Lietuviškas šventes spalvinti galima su Jūrate Leikaite, bet jei norime stambesnių ir rimtesnių figūrų į žiemos palydas, galima pasiskolinti puikių spalvinimo paveikslėlių iš bulgarų. Jų pavasario kvietimo tradicijos kažkuo panašios į mūsų. Paišant ir pasišnekėti apie tai galima, o po to pasižiūrėti gražų filmuką su bulgariška lopšine:

O kuo gi mūsų tradicijos ypatingos? Meškiukas išsyk prisimena deginamą Morę, taip jau tie laužai jį ir gąsdina, ir masina. Ką gi, Morę (gal net kelias) mes būtinai iš gražesnės, standesnės skiautės susukame. Štai kokios žiemiškos vienais metais mums gavosi:

Beje, tokia lėlytės rišimo technika tikriausiai nėra originali, bet nei knygelėse, nei internetuose man tokios užtikti neteko. Atėjo ji pas mus gana mistišku būdu. Nors kurį laiką domėjausi etninėmis lėlytėmis, bet širdžiai mielos nebuvau atradusi – arba negrabios, arba per daug sudėtingos. Nei tautodailininkų edukacijos, nei „Žaislų muziejus“ nepadėjo. Ir štai kartą nusprendžiau sutrumpinti kelią per mišką... Žiūriu: kur buvus, kur nebuvus, po kojomis išdygo skudurinė lėlytė, didumo sulig kankorėžiu. Apžiūrėjau, susižavėjau, schemą atkūriau, o dabar ir su jumis mielai pasidalinsiu:

Bet Morė nebūtų Morė, jei Saulės neaptūptų. Atsimenate Žiūroniuką? Piktąją žiemos dvasią reikia nugalėti, kad Saulės ratas vėl dangun įriedėtų. Daromės ir mes ratą. Galima iš kartono išsikirpti, iš rykštelės susukti, o mes margą ratą sudėliojome iš termo mozaikos. Dabar ir mūsų pamėklę galima ant dantų krapštuko į ratą pasmeigti, lai siaučia, kol dar jos laikas.

Mes tuo tarpu ruošiamės piktąsias būtybes baidyti. Užsidedame kaukes, velkamės išvirkščias skrandas. Susirandame tarškynes, barškynes. Jei liaudiškų turime – valio, jei ne – puikiai tinka klavesai, guiro, marakai, būgnai. Kad perkūnu sugriaudėtume!

Prisimename Užgavėnių dainas. Dažnam vaikui tik „Žyds juods, žyds rauduons“ į galvą ateina, bet mes tokių nedainuojame. Užgavėnėms puikiai tinka visos dainos apie žirgus ir ožius, apie pavasario atėjimą ir vandenį. Padainavę, pašūkalioję, keliaujame patikrinti, ar pavasaris mus teikėsi išgirsti. Čiumpam žiūronus ir didinamąjį stiklą – nežinia, ar be jo visus ženklus įžiūrėtume. Jei reikia iššūkio, pasidarome ir pirmųjų pavasario ženklų kortelę. Labai gražias gamtos ieškynių korteles galima parsisiųsti iš „Nature Detectives“ svetainės.

Gamtoje pasibuvę, prisidainavę, grįžtam blynų kepti bei puošti.

O prisivaišinę, kaimynus aplankę ir tamsos sulaukę, kuriame lauželį iš trijų pagaliukų. Didelio mums nereikės – juolab mieste laužų kurenti ir negalima. Deginame Morę, žiūrime į ugnį, dar dainuojame. Šiurpuliukai Meškiukui laksto!

Dabar Saulė jau tikrai skaisčiau spindės ir Žemę pažadins! Savąjį Saulės ratą irgi palubėje ar ant lango pasikabiname, dar paskaitome ir miegučio. Kitąryt viską išsapnavę ir apmąstę, gal net savo „knygą“ apie Užgavėnes parašome ir išleidžiame. Man Meškiuko šventinis detektyvas iki šiol labai patinka:

Štai tokios mūsų Užgavėnės kadaise buvo. O dabar vien su blynais ir knyga Meškiuko iš mokyklos lauksiu. Gaila tik, kad mūsų Užgavėnių bibliotekėlė per metus beveik nepasipildė, tad kas buvo paskaitoma, jau seniai suskaityta. Visgi maloniai kviečiu ja naudotis. Jei jau visai skaitinių pritrūktume, galima dar išsitraukti Antano Pivoro istoriją apie suktą Gavėną ar armėnų juokų pasaką apie dingusias Užgavėnes:

Antanas Pivoras. Aukštaičio sakmės. Petro ofsetas, 1999. 58 psl.
Hovhannes Tumanyan. Pasakos. Dail. Naira Muradyan. Vert. Kristina Albertyan. Odilė, 2019. 128 psl.

A. Pivoro knygos „Aukštaičio sakmės“ („Petro ofsetas“, 1999) atvartas

Na, o jei skaitytojai ūgtelėjo taip, jog Meškiukų bibliotekoje jiems ankšta darosi, nepamirškite puikios Kotrynos Zylės knygos vyresniems paaugliams „Sukeistas“. Nors Užgavėnės čia groja ne pirmu smuiku, bet tokie šiurpūs dalykai galėjo nutikti tik apie tą laiką, kai riba tarp šio ir anapusinio pasaulio beveik išnyksta. Jaučiat?

Kotryna Zylė. Sukeistas. Aukso žuvys, 2019. 232 psl.

„Sukeisto“ kalendorius

Šalta žiema šalin eina

2019-02-28T21:00:00Z

Kinkom, supam, deginam? Miestas jau atšventė Užgavėnes, nors iki jų dar kelios dienos – yra laiko prisėsti, paskaityti, savąją šventę sustyguoti. Juk Užgavėnės – ne tik karnavalas, kapela ir blynai. Tai truputį baugi, archajiška šventė. Kaip vaikams apie ją papasakoti? Gal knygos padės?

Petro Repšio „Grumtynės“ iš ciklo „Užgavėnės“, 1992

Nors ką ten padės – kartais atrodo, kad Užgavėnės prieš 30 metų buvo išrastos: tiek mažai jų pėdsakų grožinėje literatūroje, o ir pažintinės knygos mūsų nelepina. Gal todėl, kad Užgavėnių tradicija buvo nutrūkusi ir vėl iš gabalėlių surinkta? Na, bet jei vaikai pradeda klausinėti apie blynų šventę, iš bibliotekos visgi galima šį bei tą parsinešti. Yra kelios pažintinės knygos vaikams apie kalendorines šventes, kur Užgavėnės irgi nepamirštamos: Austės Bareikytės „Metų knygelė“, Gražinos Germanienės kalendoriai, besiskiriantys bemaž vien leidimo metais ir iliustracijomis, Arūno Vaicekausko „Vaikams apie senąsias lietuvių šventes“.

Arūnas Vaicekauskas. Vaikams apie senąsias lietuvių šventes. Šviesa, 2007. 144 psl.
Gražina Germanienė. Senovinis kalendorius mažiesiems:
Senovinis kalendorius mažiesiems. Žiemužėlė. Sud. Gražina Germanienė. E. Vaičekausko knygyno l-kla, 2002. 176 psl.
Senovinis kalendorius mažiesiems. Žiemužė. Sud. Gražina Germanienė. Leidybos centras, 1993. 160 psl.
Gražina Germanienė. Senovinis kalendorius:
Senovinis kalendorius. Sud. Gražina Germanienė. Dail. Nijolė Šaltenytė. Mintis, 2008. 464 psl.
Senovinis kalendorius. Sud. Gražina Germanienė. Dail. Nijolė Šaltenytė. Leidybos centras, 1997. 366 psl.
Austė Bareikytė. Metų knygelė: tautosakos pradžiamokslis. Regnum fondas, 1997. 167 psl.

Šiose knygose sudėtos vaikams tinkamos įdomybės, nesigilinant į visus vaisingumo ritualus ir kraupias kai kurių papročių šaknis. Tačiau nors knygos skirtos mažiesiems šviesti, nei viena iš jų nėra lengvai skaitoma, žaisminga ir įtraukianti. Dar daugiau – neretai autoriai vis vien kalbasi ne su vaikais, o su jų ugdytojais: tėvais ir mokytojais, tad visi šie leidiniai naudingi tik bendram skaitymui ir permanymui, kai didieji žmonės padeda mažiesiems savo linksmomis istorijomis, pokalbiais ir žaidimais.

A. Vaicekausko knygos „Vaikams apie senąsias lietuvių šventes“ („Šviesa“, 2007) atvartas

„Senovinio kalendoriaus“ („Leidybos centras“, 1997) atvartas

A. Bareikytės „Metų knygelės“ („Regnum fondas“, 1997) atvartas

Kur ieškoti įkvėpimo? Suaugusiems, kontekstą susemti mėginantiems, praverčia papildoma literatūra. Kai nerašai mokslinio darbo, o tik ganai meškiukus, tam paprastai užtenka vienos šeimyninės storesnės knygos apie lietuviškas kalendorines šventes. Knygynuose tokių gausu, galima čiupti bet kurią arba vieną net nemokamai parsisiųsti el. formatu – tai Laimos Anglickienės et al „Lietuvių šventinis kalendorius“. Na, o pačių atkakliausių ir smalsiausių bibliotekose laukia vien tik Užgavėnių šventei skirtos knygos. Yra plačiajam skaitytojų ratui parašyta Juozo Kudirkos brošiūrėlė „Užgavėnės“, kurią dabar jau galima el. formatu skaityti nemokamai. Yra žemaičių tautosakos rinktinė „Užgavieniu muonā“. Yra Ingos Kriščiūnienės knygelė, kurioje ne tik pristatyti papročiai, bet dar ir smulkiai aprašyti šiai šventei tinkantys šokiai, žaidimai, rateliai, pateiktas nemažas pluoštas dainų.

Juozas Kudirka. Užgavėnės: etnografinė studija. Dail. Valentinas Ajauskas. Mokslas, 1992. 64 psl.
Užgavieniu muonā: žemaitiu Užgavieniu tautuosakas rinktėnė. Sud. Rita Videikaitė-Macijauskienė. Dail. Valdemaras Eitutis. Druka, 2015. 192 psl.
Inga Kriščiūnienė. Užgavėnės. TECHLAB, 1992. 119 psl.

J. Kudirkos knygos „Užgavėnės“ („Mokslas“, 1992) atvartas

Knygos „Užgavieniu muonā“ („Druka“, 2015) atvartas

I. Kriščiūnienės knygos „Užgavėnės“ („TECHLAB“, 1992) atvartas

Užgavėnių dainų taip pat galima susirasti mūsų mėgstamoje Eirimo Veličkos knygelėje vaikams „Mačiau mačiau kukutį“ arba rimtesniems dainoriams skirtame leidinyje „Žemaičių kalendorinė tautosaka: Užgavėnių dainos“ bei kasetėje „Čiuž čiužela“ (yra ir internete).

Eirimas Velička. Mačiau mačiau kukutį. Dail. Indrė Jaskūnienė. Kronta, 2005. 104 psl. + 1 CD: 78 min.
Žemaičių kalendorinė tautosaka: Užgavėnių dainos. Sud. Lina Petrošienė, Jonas Bukantis. Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 100 psl. + 1 CD.
Čiuž čiužela: Užgavėnių dainos, šokiai, žaidimai (serija „Gyvoji tradicija“). Sud. Skirmantė Valiulytė. Atlieka „Kodravas“ et al. Lietuvos liaudies kultūros centras; Lietuvos etninės kultūros draugija, 1998. 6 psl. + 1 kasetė: 39 min.

E. Veličkos knygos „Mačiau mačiau kukutį“ („Kronta“, 2005) atvartas

Knygos „Žemaičių kalendorinė tautosaka: Užgavėnių dainos“ (Klaipėdos universiteto leidykla, 2010) atvartai

Ne taip jau lengva surankioti įdomesnes Užgavėnių dainas. Daugelyje dainų rinkinių liūto dalį sudaro svetimtaučius išjuokiantys tekstai. Etnologų nuomonės dėl šių dainų ir karnavalo personažų prieštaringos. Kas sako, jog kitų tautybių personažų apdainavimas nėra tiesiogiai sietinas su šių tautybių žmonėmis, mat svetimieji laikytini mitiniais protėvių įvaizdžiais, jų pasirodymas reikalingas, norint išryškinti svetimo ir savo polius, o ne suniekinti tautines mažumas. Kas prieštarauja, kad tokie personažai atsirado palyginus neseniai, sutapus kelioms liūdnoms aplinkybėms: nykstant senajai šventės prasmei, kai tradicinės kaukės prarado savo mistišką poveikį, ir visoje Europoje stiprėjant religiniam, rasiniam, nacionaliniam nepakantumui. Būtent tada į šventės šurmulį įsiliejo nauji komiški veikėjai: žydas, čigonas, vengras, išstumdami archajiškesnius personažus. Žodžiu, kiekvienam sava tiesa, bet mes su Meškiuku persirengiame tik raganomis, velniais ir, aišku, meškomis, o dainuojame apie žirgus, vandenį, jautelius, palikdami abejones keliantį paveldą archyvams ir specialistams.

O kokį paveldą pasiūlyti vaikams? Patyrinėkime Užgavėnes kartu su jais, ir nuspręsime. Galima pavartyti albumus „Užgavėnių kaukės“ bei „Užgavėnės Kurtuvėnuose“. Pluoštelis įvairiausių su Užgavėnėmis susijusių tekstų yra ir vaikams skirtoje „Lietuvių folkloro chrestomatijoje“.

Užgavėnių kaukės. Sud. Arūnas Vaicekauskas. Teksto autoriai Stasys Skrodenis, Libertas Klimka, Arūnas Vaicekauskas, Jonas Kriščiūnas. Vilniaus etninės kultūros centras, 2009. 132 psl.
Užgavėnės Kurtuvėnuose: fotoalbumas. Sud. Vidmantas Lopeta, Salvijus Kulevičius, Rytis Budrys. Foto Balys Buračas et al. Kurtuvėnų regioninio parko direkcija, 2008. 213 psl.
Lietuvių folkloro chrestomatija. Sud. Bronislava Kerbelytė, Bronė Stundžienė. Regnum fondas, 1996 (1999). 270 psl.

„Lietuvių folkloro chrestomatijos“ („Regnum fondas“, 1996) atvartas

Paveikiau apie šventes pasakoja grožiniai kūriniai. Tokia forma Užgavėnių papročiai paliudyti Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzėje“. Tik ar šis kūrinys vaikams įdomus? Man regis, augesniems visai galėtų patikti. O mažyliams... Mažyliams galima Saulę ir Morę parodyti Liberto Klimkos bei Irenos Daukšaitės knygoje „Senovės lietuvių dievai ir deivės“. Senovinė šventės prasmė gražiai išdėstyta Jono ir Daivos Vaiškūnų „Žiūroniuko nuotykiuose“. Trumpą pasakaitę apie raganos apsilankymą Užgavėnių šventėje sukūrė Birutė Masiliauskienė. Su šiuolaikinėmis Užgavėnėmis galima susipažinti pradinukės Adelės dienoraštyje, surašytame Ramunės Savickytės.

Motiejus Valančius. Sekmas vakaras // Palangos Juzė:
Motiejus Valančius. Palangos Juzė (serija „Mokinio skaitiniai“). Žaltvykslė, 2005. 115 psl.
Motiejus Valančius. Palangos Juzė („Skaitinių serija“). Par. Birutė Vanagienė. Baltos lankos, 1996. 157 psl.
Motiejus Valančius. Palangos Juzė. Dail. Vytautas Jurkūnas. Vaga, 1977. 154 psl.
Libertas Klimka, Irena Daukšaitė. Senovės lietuvių dievai ir deivės (serija „Vaivos juosta“). Žara, 2009. 50 psl.
Jonas Vaiškūnas, Daiva Vaiškūnienė. Žiūroniukas vaduoja Saulę // Žiūroniuko nuotykiai. Dail. Dovydas Stonkus. Dominicus Lituanus, 2009. 54 psl.
Ramunė Savickytė. Užgavėnės // Adelės dienoraštis. Žiema (serija „Vaikų bibliotekėlė“). Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016. 93 psl.
Birutė Masiliauskienė. Ragana ir Užgavėnės // Įsimylėjęs kaktusas. Dail. Loreta Valantiejienė. Tabula rasa, 2004. 33 psl.

Pažvelkime į šiuos kūrinius atidžiau. Pirmiausia išsirinkime gražesnį „Palangos Juzę“. Nuo 1869 metų šios knygos leidimų pasirodė gyvas galas – paminėjau tik lengviausiai prieinamus, – bet šmaikščiai iliustruotų būta nedaug. Man patinka 1977 metų leidime panaudotos Vytauto Jurkūno iliustracijos (kurias randame ir „Lietuvių folkloro chrestomatijoje“). Tiek grožio, o kaip dūšios reikalai? Valančius „Juzę“ kūrė ne vaikams, o tolimiems palikuoniams kaip liudijimą apie lietuvių ir žemaičių gyvenimą XIX a. pabaigoje. Visgi knyga dėl savo žaismingumo, gyvumo, vaikų ir paauglių buvo mielai skaitoma. Šiandien kai kurie ano meto papročiai akis bado ir raudonuoti verčia, bet taip jau buvo, ir nieko čia nepadarysi. Nagi, pasėdėkime su kriaučiumi sekmą vakarą, ir jis papasakos, kaip Daujėnuose ir Skapiškyje Užgavėnes šventė.

M. Valančiaus knygos „Palangos Juzė“ („Vaga“, 1977) atvartas

Iš tų pasakojimų nė trupučio nepaaiškėja, kam tą Morę tampo ir gervėmis bei ožiais rėdosi. Mažiesiems prasmę mėgina paaiškinti Libertas Klimka bei Jonas ir Daiva Vaiškūnai. Žiemos dvasios ir Saulė, jų kova ir kaita puikiai parodomos knygelėje „Senovės lietuvių dievai ir deivės“:

L. Klimkos ir I. Daukšaitės knygos „Senovės lietuvių dievai ir deivės“ („Žara“, 2009) atvartai

Kažin, ar viskas čia labai tikslu, bet tas virsmas iš lauktos viešnios į varomą Senę Kūniškę – Morę, šaltąją ir piktąją demonišką būtybę, padeda geriau suvokti Užgavėnių esmę. Vaiškūnai kiek augesniems skaitytojams dar smulkiau viską išdėsto, apie Saulės vadavimą ir kovą su More papasakoja. Tiesa, „Žiūroniuko nuotykiuose“ Užgavėnės tėra vienas iš epizodų – berniukas Žiūroniukas visus metus stebi kosminius reiškinius ir mėgina juos išsiaiškinti, močiutės išmintimi pasikliaudamas. Kiekvieną skyrių, vis kitam atradimui paskirtą, galima skaityti atskirai, bet kartą pradėjus sunku sustoti. Gaila, kad knyga nelabai vykusiai iliustruota.

J. ir D. Vaiškūnų knygos „Žiūroniukas vaduoja Saulę“ („Dominicus Lituanus“, 2009) atvartai

Birutės Masiliauskienės bei Ramunės Savickytės knygelės į gilumas nepretenduoja, gražiais piešiniai nepakeri, tiesiog lengvi proginiai skaitiniai:

B. Masiliauskienės knygos „Įsimylėjęs kaktusas“ („Tabula rasa“, 2004) atvartas

R. Savickytės knygos „Adelės dienoraštis. Žiema“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016) atvartas

Be to, jei Birutės Masiliauskienės „Ragana ir Užgavėnės“ – atskira pasakaitė, tai Ramunės Savickytės „Dienoraštyje“ šiai šventei paskirtas tik puslapis. Nieko nepadarysi – tų užgavėniškų kūrinių taip mažai, kad man knieti visai rimtai pasiūlyti atsiversti mano mažojo Meškiuko sukurtą knygelę. O ką daryti, kai profesionalai neskuba mūsų džiuginti? Tik kurti patiems!

Tiesa, viena tikra knygelė vien apie lietuviškas Užgavėnes visgi yra, tik ją sukūrė visai ne lietuviai. Lankydamasi Kaune, Marlene Krause – vokiečių dailininkė, komiksų kūrėja sumanė papasakoti apie laike per Užgavėnes pasimetusią mergaitę, kurios namai dabar jau palaidoti Kauno marių dugne. Paklydėlę imasi globoti kaukėtos girių dvasios. Labai poetiškas ir mąslus pasakojimas.

Marlene Krause. Wood. Kitokia Grafika, 2017. 24 psl.
Meškiukas. Istorija apie dingusius Užgavėnių blynus ir tikrą vagį. Meškiukas bibliotekoje, 2018. 8 psl.

M. Krause knygos „Wood“ („Kitokia Grafika“, 2017) atvartai

Gerai pagalvojus, kartais Užgavėnių nuotaikas tiksliau perteikia tekstai, kuriuose pačios Užgavėnės net neminimos. Apie pavasario sugrįžimą pasakoja gyvai, linksmai parašyta Kazio Sajos „Žuvėdo“ istorija. Apie saulės kelią, gamtos virsmus primena Selemonas Paltanavičius, kurio vieną puikų tekstą sutikau kalendoriniu principu suguldytoje skaitinių knygoje „Jums, maži ir didesni“. Kiek augesniems skirtuose „Vaikystės skaitiniuose“ irgi galima šį bei tą rasti – tiesa, daug kas kartojasi iš anksčiau minėtų knygų.

Kazys Saja. Žuvėdas. Dail. Gediminas Leonavičius. TYPOART, 2016. 28 psl.
Selemonas Paltanavičius. Kaip sugrįžta saulė // Jums, maži ir didesni: skaitiniai vaikams. Sud. Vitolda Sofija Glebuvienė, Aldona Mazolevskienė. Dail. Eitautas Marčiukaitis. Alma littera, 2014. 268 psl.
Sofija Sasnauskaitė. Dink, pikčiurna žiema! ir kt. // Vaikystės skaitiniai. Sud. Aldona Mazolevskienė. Dail. Inga Marčiukaitytė-Ereminienė. Alma littera, 2014. 320 psl.

Turiu prisipažinti, kad man visiškai nepatinka naujausi Kazio Sajos kūriniai, ir Gedimino Leonavičiaus iliustracijos ne prie širdies, bet „Žuvėdo“ istorija kažkuo labai patraukė. Gal kad vaikų charakteriai labai vykusiai pavaizduoti. O gal tiesiog siužetas kaip tik man. Taigi, seniai seniai, gal XIII, gal XIV a. žemaičių vaikai dūko miške ir aptiko keistą žmogelį, vien pataisų marškiniais apsivilkusį, apšarmojusį, sustirusį. Vyresnieji mano, kad tai žuvėdų šnipas, bet ką gi jis šaltyje pusnuogis veikė? Kodėl laumės aplink jį šoko?

K. Sajos knygos „Žuvėdas“ („TYPOART“, 2016) atvartas

Jau atspėjote? Aišku, kad tai buvo pats pavasaris, snieguose pasiklydęs! Be žmogaus, kaip žinia, jis niekaip neateina – tam ir Užgavėnės sumanytos.

Pluoštelį tekstų apie tai, kaip pavasaris pasitinkamas, atsirinkau iš skaitinių knygų. Deja, per paskutinį dešimtmetį meniška, vykusiai sudaryta skaitinių knyga nebuvo išleista, tad komplektas iš „Jums, maži ir didesni“ bei „Vaikystės skaitinių“ tėra toks biudžetinis namų bibliotekos pakaitalas, kur didaktika smaugia estetiką. Ir visgi iš bėdos šias knygas naudoti galima. Net ir per Užgavėnes!

Knygos „Jums, maži ir didesni“ („Alma littera“, 2014) atvartas

Knygos „Vaikystės skaitiniai“ („Alma littera“, 2014) atvartas

Kartais pagalvoju, kokia įdomia knyga apie šią šventę galėjo tapti Jūratės Leikaitės sumanyta istorija. Deja, Leikaitė kūrė animacinį filmą, ir jis gavosi lietuviškai nerangus (taip, taip – lietuvių animacijai grakštumo labai trūksta!). Apie visą kūrybinį procesą, beje, knyga yra – tai „Užgavėnės: animacinio filmo gimimas“. Net jei filmas visai nepatiks, knygą pavartyti rekomenduoju. Sekti autorės sumanymus, žiūrinėti puikius eskizus labai įdomu net ir mažiesiems. Tik Užgavėnės čia išties baugios: žiemos ir girios dvasios nuolatos slankioja apie žmonių namus, ar prisidengdamos žmonių kaukėmis, įsimaišo į persirengėlių minią, virš pasaulio pakyla milžiniškas vilkas, vilkolakius vaikantys muzikantai virsta paukščiais ir t.t.

Jūratė Leikaitė. Užgavėnės: animacinio filmo gimimas. Filmų štrichai, 2015. 68 psl.
Jūratė Leikaitė. Užgavėnės: animacinis filmas. Filmų štrichai, 2005. 15 min.

J. Leikaitės knygos „Užgavėnės: animacinio filmo gimimas“ („Filmų štrichai“, 2015) atvartas

Jūratė Leikaitė taip pat yra sukūrusi užduočių knygelių seriją vaikams „Lietuvių šventės ir raštai“:

Jūratė Leikaitė. Lietuvių šventės ir raštai: Lavinanti knyga. Išmintis, 2015. 32 psl.
Jūratė Leikaitė. Lietuvių šventės ir raštai. Lavinamoji knyga, 2 dalis. Filmų štrichai, 2018. 48 psl.

Čia keli puslapiai skirti ir Užgavėnių šventei:

Aišku, to maža, bet papildomos šventinės veiklos nesunku prasimanyti. Jei spėsiu, būtinai apie tai parašysiu. O kaip jūs sutinkate Užgavėnes, a?

Gražios šventės, gardžių blynų!

Namudinė leidyba: Istorija apie dingusius Užgavėnių blynus

2019-02-26T21:00:00Z

Meškiukų bibliotekoje nuolatos žaidžiama žodžiu. Regis, niekas tyčia tų žaidimų negalvoja, jie patys užgimsta ir krebžda pakampėmis. Štai neseniai Meškiukas paskyrė vieną sąsiuvinį eilėraščiams, rašo pats ir laksto iš paskos, kai mes pamirštame įrašyti savo tekstus. Jam patinka kurti mįsles, kryžiažodžius, istorijas. Aišku, jos turi būti sudėtos į knygas. Ir kad tos knygos būtų tikrų tikriausios: su viršeliu ir nugarėle, su nurodytu autoriumi ir pavadinimu. Anotacijos, mama, nepamiršk!

Užgavėnėms artėjant, noriu pakviesti jus į mūsų kūrybinę virtuvę bei pasidalinti Meškiuko knygele apie dingusius blynus ir tikrą vagį. Man ji labai patinka!

Norėtumėt parsisiųsti?

Pamenu, kad šią istoriją Meškiukas sugalvojo būdamas šešerių. Jo mėgstamame „Laimiuko“ žurnale buvo skelbiamas detektyvinių kūrinių konkursas, o ką tik praūžusios Užgavėnės įkvėpė norą išdykauti. Taigi, aptarėme svarbiausius siužetinius posūkius, ir vaikis išdėstė visą tiesą apie blynus diktafonui. Man teko iššifruoti įrašą ir kokį šimtą kartų perskaityti šį tekstą savo žmogučiui, kol jis svarstė, ką ir kur reikėtų pakeisti. Prisipažinsiu, kelias klaideles nuo jo nuslėpiau – jos tokios mielos! „Naminis medelis“ tikrai vertas šypsenos.

„Istorija apie dingusius Užgavėnių blynus ir tikrą vagį“ iškeliavo „Laimiukui“, o mes nusprendėme padovanoti ją savo draugams. Aišku, žaidžiant su nedideliais meškiukais, geriau nepamiršti, kad jiems visko reikia greitai. Neužtenka kantrybės kruopščiai piešti kalno iliustracijų, laukti, kol mama sudėlios tvarkingą maketą ar sugalvos, kaip čia dailiau įrišti mūsų mažą knygelę. Skubam: čia tept, ten lept, kad tik greičiau ta knygelė būtų. Tokią aš jums ją ir rodau – netobulą, namudinę, bet vaiko pagamintą ir šiltą kaip šviežia bandelė.

Kokį pusmetį vaikis ja labai didžiavosi, net buvo nusinešęs pardavinėti į blusturgį, iškišęs liežuvį raitė autografus. Dabar jos drovisi, trypčioja kaip netikėtai ištįsęs elniukas ir sako, kad viskas nesąmonė. Pažiūrėsiu, ar pavyks pakišti mintį sukurti kitokią knygą. Juk kelerius metus tai buvo jo mėgstamas žaidimas.

O jūs mėgstate žaisti leidyklą? Jei nesistengi knygos „išleisti“ tobulai, viskas taip paprasta! Atspausdiname savo istoriją ant A4 formato lapų, juos sulenkiame pusiau ir susegame ar susiuvame. Mes norėjome knygelių kietais viršeliais, tad kartu prisiuvome ir spalvoto popieriaus lapą priešlapiams, kuriuos po to priklijavome prie kartono.

Na, o kol Meškiukas buvo mažesnis ir nemokėjo lygiai siūti bei kruopščiau klijuoti, gamindavo vienetines knygeles iš visko, kas po ranka pakliūdavo: vatmano ir rašomojo popieriaus, firminių vokų ir net senų kvitų. Nelygu kada ir kur įkvėpimas užplūsdavo.

Dabar tas knygeles aš vartau kone su ašaromis. Kiek čia fantazijos, laisvos saviraiškos. Švietimo sistema išmokė nepasitikėti savo jėgomis, prikąsti liežuvį, prisitaikyti prie standartų ir šablonų – atvirkščia mokyklinės socializacijos pusė. Ar pavyks ją kada kompensuoti? Et, pamirškim. Verčiau dar sykį pavartysiu dviejų skyrių „mokslinę knygelę“ dvigubu pavadinimu „Apie stiklą. Plastikinė musė“. Čia mano penkiametis dėstė įsivaizduojamas mokslines tiesas bei atradimų istorijas:

Ir aiškino, kaip teisingai leisti knygas:

Patikėkit, jis daug apie tai žino. Yra parašęs dainelių knygelę ir knygelę su langais, istoriją apie lobių ieškotojus ir erdvinę knygą apie stichijas, užduočių knygelę ir atlasą. Dešimtis knygų knygelių. Tikiuosi, bus jų ir daugiau, jei tik šis žaidimas teiks džiaugsmo. Gal net sukursime naują Užgavėnių knygelę... Tik pasakykit, ar jums patinka senoji, bičiuliai, a?

Meškiukas bibliotekoje

Penkios geriausios Užgavėnių knygos

Dek, dek, tamsios žiemos pamėkle!

Šalta žiema šalin eina

Namudinė leidyba: Istorija apie dingusius Užgavėnių blynus

Norėtumėt parsisiųsti?

Parsisiųskite čia