Meškiukas bibliotekoje

Velykos! Velykos!

Wed, 17 Apr 2019 21:00:00 GMT

Oi, kaip norime margučius dažyti, daužyti, ridenti ir dovanoti! Bet, va, ligos į biblioteką įsisuko – nėr jėgų šventei ruoštis. Į patalus kamputyje įsirausiam, priegalviais apsikaišome ir skaitome visą dieną, o kartais ir visą naktį, kai per daug skauda užmigti. Po truputį į skaitinius įsipina velykinės temos. Atsimenat, kiek mes knygų šiai šventei prieš porą metų susikrovėme? Nuo to laiko jų dar padaugėjo. Norite žvilgtelėti?

Dalios Bieliūnaitės iliustracija edukaciniam „Rėdos rato“ kalendoriui

Daugybės naujų velykinių grožinių knygų nepažadu, bet atskirų istorijų prisirinkome.

Annie M.G. Schmidt. Jipas ir Janikė:
Velykų kiaušiniai // Annie M.G. Schmidt. Jipas ir Janikė: Lėlė Marė išplaukia ir kiti apsakymėliai. Dail. Fiep Westendorp. Vert. Daiva Balvers. Alma littera, 2008. 152 psl.
Kiaušinių dažymas; Velykų zuikis // Annie M.G. Schmidt. Jipas ir Janikė: Gėlių skynimas ir kiti apsakymėliai. Dail. Fiep Westendorp. Vert. Daiva Balvers. Alma littera, 2008. 152 psl.
Kaip šuniukas kelnes suplėšė // Josef Čapek. Apie šuniuką ir katytę: kaip jie drauge šeimininkavo ir apie įvairiausius kitokius dalykus. Dail. Josef Čapek. Vert. Stasys Sabonis. Vyturys, 1999. 118 psl.
Astrid Lindgren. Velykos Padaužų kaime:
Astrida Lindgren. Padaužų kaimo vaikai (serija „H. K. Anderseno premijos laureatai“). Dail. Ilona Wikland. Vert. Eugenija Stravinskienė. Lietus, 2001 (1996). 224 psl.
Astrid Lindgren. Padaužų kaimo vaikai. Dail. Ingrid Vang Nyman. Vert. Eugenija Stravinskienė. Garnelis, 2015 (2007, 2005). 304 psl.

Vaikų knygose neretai visi džiaugsmai ir rūpesčiai sukasi metų ritmu. Prisipažinsiu, jei knygos skyriai nėra tarpusavyje siužetiškai susiję, beskaitydama aš vieną kitą praleidžiu, šventėms taupau. Štai ir šioms Velykoms išlaikiau Astridos Lindgren istoriją iš Padaužų kaimo. Kaip bus linksma Meškiukui dar kartą susitikti su pamėgtais herojais!

Šioje serijoje, kurią Lietuvos leidėjai sudėjo po vienu viršeliu, pasakojama apie ketvirto dešimtmečio Švedijos pradinukų kasdienybę mažulyčiame trijų trobų kaime. Vaikai siaučia, mokosi, dirba ir vėl dūksta. Jie atrodo tokie tikri, tokie gyvi, tokie įtikinami! Tiesa, čia ir šioks toks šių istorijų riktas – kadangi kuriami realistiški ketvirto dešimtmečio vaikų portretai, jų vertybės, žaidimai, santykiai irgi iš anų laikų. Tad skaitytojai, kurie tikisi „teisingų“ išmintingosios ir maištingosios Lindgren vertybių gali kiek nustebti. Kita vertus, man atrodo, kad rašytoja tiesiog stengėsi perteikti autentišką laiko dvasios sūkuriavimą, bet visa knygos struktūra, kiekvieno pasakojimo kompozicija persmelkta kiek ironiško, atlaidaus požiūrio į mažus mažų žmonių paklydimus. Mums patiko!

Mažesniems skaitytojams nuostabiai tinka Annie'ės M.G. Schmidt pasakojimai apie Jipą ir Janikę. Šias istorijas Annie M.G. Schmidt rašė vaikų skilčiai laikraštyje, jos menkai tarpusavyje susiję ir gali būti skaitomos bet kokia tvarka. Prieš Velykams malonu pasiskaityti apie „Velykų kiaušinius“, „Kiaušinių dažymą“ ar „Velykų zuikį“.

Čia graži mažylių draugystė, naiviai išmintingi pastebėjimai apie pasaulį ir daug juoko. Tiesa, kai kuriems skaitytojams to juoko net per daug – apie tai aš kažkada pasakojau meškiukų bibliotekoje. Bet jei mažyliai atviri, savikritiški ir per daug nepergyvena dėl gyvenimo neteisybių, sekti Jipo ir Janikės nuotykius jiems bus linksma. Knygų serijos herojams 4-5 metai, tad tokio amžiaus skaitytojams šie pasakojimai labiausiai ir tinka.

Ir tokiems pipiriukams, ir kiek vyresniems būna įdomūs Josefo Čapeko katytės ir šuniuko nuotykiai. Gal dar pamenate seną seną filmuką apie tai, kaip katytė su šuniuku vienas kitu grindis plovė bei šluostė? Taip, taip! Tuos nenuoramas sugalvojo būtent Čapekas, o knyga apie juos yra išversta į lietuvių kalbą.

Tai linksmų nesusipratimų pilnos nonsenso istorijos, grįstos paradoksalia vaikų logika. Deja, velykinis katytės ir šuniuko pasakojimas keistokas ne tik savo nonsenso elementais. Jame iš šuniuko nuolatos kas nors šaiposi, ir nors keliems šaipūnams prastai baigiasi, bet pačios patyčios pateikiamos kaip visiškai natūralus kraštovaizdžio elementas. Neturintiems imuniteto šiai bjauriai infekcijai verčiau nesusigundyti istorija apie šuniuko kelnes, slieką, tarnavusį siūlu, vištą-ekspertę ir siuvėjos velykinius pyragus.

Juolab, kad turime kitų nonsenso meistrų. Jau anoms Velykoms aš rekomendavau Janoschą kaip priešnuodį saldžiam velykinių knygelių kvaituliui. Jo mėgstami herojai kiškeliai kartais būna kieti ir pasiutę, o kartais – filosofiškai nusiteikę atsiskyrėliai, kylantys į dangų su siela ir kūnu. Tiesa, Velykų minėtose knygose būta tik tiek, kiek pats kiškis laikytinas šventės simboliu. Bet kad jau šiais laikais Velykos tokios ilgaausės, tai šių metų skaitymams aš ir vėl pririnkau tiek Janoscho, tiek kitų autorių kiškiškų istorijų.

Titė Miku. Triušiukų abėcėlė. Stiklo tiltai, 2015 (2012). 60 psl.
Janosch. Kiškiai piškiai nekvaili: istorija apie kiškį piškį Jokimėlį Meškiuką Guminuką, jo sesytę ir broliukus Bubę, Bobą, Babą ir Babeliuką. Dail. Janosch. Vert. Rūta Jonynaitė. Vyturys, 1997. 28 psl.
Luka. Kartą Australijoje // Kai Didysis žmogus sėdėjo ant stogo. Sud. Justė Brukštutė ir Benas Buivydas. Dail. Jonas Liugaila. Žaliasis kodas, 2012. 56 psl. + 2 l.
Jonas ir Adolfas Mekai. Iš pasakų krašto: rinktinės įvairių tautų pasakos. Dail. Eugenijus Varkulevičius-Varkalis. Dominicus Lituanus, 2013. 64 psl.

Aišku, Jonoschas man patinka labiausiai. Anuomet liko nepaminėta nuostabi šio autoriaus atskira knygele išleista istorija apie mažų kiškučių kelionę į platųjį pasaulį „Kiškiai piškiai nekvaili“. Pradedantys nuotykių ieškotojai aplanko ne tik kasdieniais darbais užsiėmusius kaimynus, bet ir kiškį Rubensą, dažantį margučius Velykoms.

Lai gausios ir mielos iliustracijos jūsų neapgauna – tai ne įprasta paveikslėlių knygelė, ir skirta ji ne patiems mažiausiems skaitytojams, o tiems, kurie jau sugebės įvertinti aštresnius vaikų literatūros prieskonius.

Saldumynų mėgėjų laukia visai kitokie žvairiai: sušukuoti ir papudruoti, skrybelaitėmis papuošti, mezginiais apdangstyti. Knygas apie juos (ir popierinius žaislus!) kuria Titė Miku (Juventa Mudėnienė). Jei jūsų Velykos karamelės skonio, be šių triušiukų jas įsivaizduoti sunku, nors tikro Velykų kiškio čia ir nesutiksime – daugiau bus atklydusių iš kitų sezonų.

Nieko keisto, Velykų kiškutis tuo metu brolius Joną ir Adolfą Mekus lankė. Yra šie broliai pasakų rinktinę sudarę. Ne šiaip rinktinę, o velykinę dovaną tiems, kam margučių pritrūks. Apie Mekų susitikimą su Velykų bobutės administratoriumi kiškeliu ir yra pirmoji pasakaitė.

Na, o likusios, iš viso pasaulio surankiotos, kitais keliais veda, bet vis šventę pamargina. Tiesa, gali nustebinti netikėtos, „nevaikiškos“ šios knygos iliustracijos, sukurtos Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio, savotiško, lengvų kelių neieškančio menininko, bet ką gali žinoti – gal jos kaip tik pažadins augesnių skaitytojų fantaziją?

O ką pasakytumėte apie triušišką komiksą Velykoms? Juk jei aukštasis menas neužkabina, visada galima rasti alternatyvų.

Keistoje žalioje žalioje knygoje „Kai Didysis žmogus sėdėjo ant stogo“ (kurią galite rasti ir internete) yra žalias žalias Lukos komiksas apie tai, kaip triušiai atkeliavo į Australiją, ir kas iš to gavosi (nieko gero!). Aha, naujas žvilgsnis į seniai pažįstamą šventės simbolį!

Tiesa, kiškiai su triušiais Velykų simboliais Lietuvoje tapo visai neseniai. Panašu, kad tik XX a. pradžioje jie pas mus atkeliavo iš Amerikos, nors Vokietijoje kiškeliai velykines dovanėles išnešiodavo dar XVI a. Jei norime švęsti etniškesnes Velykas, verta labiau pasidomėti vietinėmis tradicijomis. Lietuvos vaikų rašytojai retokai prisimena šią temą, bet vienas kitas trumpas apsakymas yra. Šįkart atradau Vytauto Bubnio „Margučių šventę“.

Margučių šventė // Vytautas Bubnys. Žaltvykslės. Dail. Rima Gaižauskaitė. Vaga, 1981. 183 psl.

Tiesa, kirba man toks įtarimas, jog lietuvių klasikai dažniausiai rašė apie vaikus, o ne vaikams. Taip ir šis apsakymas, toks tirštas, sodrus, kvepiantis vašku ir svogūnų lukštais, atidžiai registruojantis mažos mergaitės širdies virptelėjimus, baigiamas aukščiausiame psichologinės įtampos taške, mergaitei apraudant įsivaizduotas pasaulio neteisybes. Kur jis palieka mažąjį skaitytoją? Ar šis supras, kad tas margučių gedėjimas tėra prasiveržęs mamos ilgesys, mėginimas pasislėpti nuo nemeilės, kurios jokia senelių globa neištrins? Ir ar reikia mūsų skaitytojui tai suprasti? Nežinau. Bet tas margučių dažymas taip gražiai aprašytas. O pati knyga, beje, tokia liūdnai tarybinė.

Jei trūksta grožinių tekstų, galbūt verta atsigręžti į pažintinius leidinius?

Dalia Bazarienė, Eglė Bazaraitė. Savas margutis. Foto Šarūnė Zurba. Dail. Jonė Miškinytė. Dvi tylos, 2019. 266 psl.
Marcelijus Martinaitis. Marcelijaus margučiai: Velykos su Marcelijumi Martinaičiu. Fot. Ričardas Šileika, Vytautas Balčytis. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. 88 psl. + 4 l.
Juozas Kudirka. Velykų šventės: etnografijos studijos. Mokslas, 1992. 96 psl.
Velykų šventės: trumpa istorija, papročiai, praktiniai patarimai – vaikams ir visai šeimai. Sud. Jerutė Vaičekauskienė. E. Vaičekausko knygyno l-kla, 1998. 34 psl.
Velykų rytą lelija pražydo: Verbų sekmadienio, Velykų, Jurginių papročiai ir tautosaka. Sud. Nijolė Marcinkevičienė et al. Fot. Eligija Garšvienė. Lietuvos liaudies kultūros centras, 2006. 792 psl. + 1 CD.

Jau anksčiau minėjau kelias vaikams skirtas knygas apie kalendorinius mūsų protėvių papročius, bet galbūt kartais patogiau užmesti akį į teminę brošiūrėlę? Bibliotekoje radau porą tokių – kuklių, paprastučių, bet lengvai panaudojamų. Tai Juozo Kudirkos „Velykų šventės“:

Ir jau visai paviršutiniška Jerutės Vaičekauskienės sudaryta knygelė:

Šiemet taip pat išleista prašmatni Velykų knyga – Dalios Bazarienės ir Eglės Bazaraitės „Savas margutis“. Nors knygos paskirtis regisi labai proziška – pamokyti marginti kiaušinius, bet autorės ją pavertė giliu poetišku ir net filosofišku pasakojimu apie baltiškąją simboliką, spalvas ir jų suvokimą, apie papročius ir asmeninį santykį su tradicija. Ir apie margučių puošimo technikas, aišku.

Be to, knygoje tiek daug nuotraukų, kad tai praktiškai meno albumas, į kurio bendraautores drąsiai galėtų būti įrašyta fotografė Šarūnė Zurba.

Esama ir daugiau velykinių albumų, kuriuos malonu pavartyti su vaikais prieš šventę. Šįkart aš pasirinkau „Marcelijaus margučius“ – taip pat labai mąslią velykinę kelionę su poetu – o, pasirodo, ir tautodailininku – Marcelijumi Martinaičiu.

Šios dvi knygos parodo dviejų geriausiai Lietuvoje žinomų kiaušinių marginimo technikų galimybes. Kažin, ar mums pavyks sukurti tokį grožį? Mėginsime!

Beje, margučius linksmiau marginti su daina. Ir kad neatsibostų mūsų mėgstama velykinė daina apie karvelius, išbarsčiusius aukso plunksnas, šiemet aš ketinu išmokti kelias negirdėtas. Tikiuosi ką nors įdomaus rasti rimtame rimtiems žmonėms skirtame folkloro rinkinyje „Velykų rytą lelija pražydo“. Prie jo esama ir kompaktinės plokštelės, kurios pasiklausyti galima ne tik bibliotekoje, bet ir internetu. Skambesys, aišku, ne populiariosios muzikos išlepintiems meškiukams, bet mes tik melodijas pasigriebsime! Na, gal dar kokią oraciją nusižiūrėsime. Šiemet bičiulių nelankysime, bet pasvajoti juk galima. Pasišnekėti apie gražiausias Velykas.

Toks Velykų tyrimas mums su Meškiuku reikalingas, kad atrastume savąją šventės prasmę. Nors, pati didžiausia Velykų paslaptis, matyt, yra paprasta kaip kiaušinio lukštas – būti drauge, leisti laiką su šeima. Nenuostabu, kad Trace Moroney savo edukacinėje serijoje apie mažą baltą triušiuką, jo jausmus bei vertybes šeimos temą skleidžia būtent vaizduodama šią šventę. Nors serijos iliustracijos man gerokai per saldžios, bet šis atvartas labai patinka:

Jei jums irgi atrodo gudru su pačiais mažiausiais per Velykas pasišnekėti apie šeimos svarbą, galite bibliotekose paieškoti šios knygelės:

Trace Moroney. Kodėl myliu savo šeimą. Vert. Elmė Sabonytė. Educata, 2014. 22 psl.

Regis, tiekos knygelių mūsų skaitymams šiemet užteks. Ne, aš mielai atsiversčiau dar kokią linksmą, dailią, išradingą pažintinę knygelę, tik kur tokią rasti? Šiek tiek gelbsti žurnaliukai vaikams. Juk tokia ir yra jų paskirtis – atspindėti kalendorines šventes, sezoninius pokyčius. Mes skaitome „Laimiuką“ ir kiekvieną mėnesį džiaugiamės mažais atradimais.

Pernai „Laimiukas“ buvo tiesiog prašmatniai velykinis! Su pasakojimais apie papročius, receptais, teminėmis užduotėlėmis ir nuostabia begaline Kęstučio Kasparavičiaus nupiešta knyga (kurią mes kažkur pradanginom, vajė!). Deja, šiemet mūsų žurnalas pritrūko šventinių idėjų – tik pasidalino keliais kiaušinių marginimo būdais. Bet jūs juk žinote, kad bibliotekose galima skolintis ir senesnius numerius?

Pabaigti šią kuklią ekskursiją kviečiu eilėraščiais.

Velykė // Martynas Vainilaitis. Mano volungėlė. Dail. Laima Barisaitė. Žara, 2002. 104 psl.
Velykos // Martynas Vainilaitis. Vario varteliai. Dail. Edita Suchockytė-Abumuheisen. Kronta, 2006. 240 psl.
Kiškis iš praeities // Ramutė Skučaitė. Pelėda žino. Dail. Jūratė Račinskaitė. Nieko rimto, 2019. 112 psl.
Trys // Marius Marcinkevičius. Maži eilėraščiai mažiems. Dail. Rasa Jančiauskaitė. Tikra knyga, 2018. 36 psl.

Kai lietuvių vaikų poezija dar klestėjo, skelbti eilėraščius apie religines ar su jomis sutampančias šventes buvo rizikinga. Užtat nūnai atnaujintos ano meto poetų rinktinės pasipildė velykiniais bei kalėdiniais posmais. Taip keista matyti šiuos eilėraščius tarp senų pažįstamų. Į Martyno Vainilaičio „Mano volungėlės“ 2002 metų leidimą įriedėjo „Velykė“. O rinktinėje „Vario varteliai“ atsirado „Velykos“.

Jūratės Račinskaitės originaliai iliustruota Ramutės Skučaitės kūrybos rinktinė kviečia sutikti „Kiškį iš praeities“.

Man regis, tai ne patys stipriausi šių poetų tekstai. Matyt, jų tiesiog prireikė atstatyti dvasinei pusiausvyrai. Gal šiandien rašantys vaikų poetai atnaujins tą proginių tekstų fondą žaismingesniais posmais? Vienu tekstu aš mielai su jumis dalinuosi – tai Mariaus Marcinkevičiaus „Trys“ iš knygos „Maži eilėraščiai mažiems“. Labai paslaptinga, beje, knyga. Kai ją dar tik anonsavo leidykla kaip šiuolaikinės vaikų poezijos didžiąją viltį, manęs ji visiškai nesudomino. O pasirodo, geriausi eilėraščiai slėpėsi giliau ir niekas jų nereklamavo socialiniuose tinkluose. Šiandien aš džiaugiuosi šia knyga, nors vizualiai ji man vis dar nelabai patinka. Taip, taip, tos pačios pasauliniu lygiu įvertintos iliustracijos. Ką padarysi. Matyt, aš dar tik auginuosi trečiąjį knygų gurmano dantį, o kol kas tegaliu jus pasikviesti keistis margučiais.

Linksmų Velykų, bičiuliai!

Strakaliukas linki linksmų švenčių!

Fri, 14 Apr 2017 21:00:00 GMT

Meškinai iškeliauja velykauti, o visus, kas šiomis dienomis užplauks į mūsų biblioteką, sveikina su Velykomis! Tikiuosi, visi turite gerų velykinių skaitinių mažiesiems velykautojams.

Aš taip bumbėjau, kad trūksta gerų velykinių knygelių, kad galima pamanyti, jog trūksta man ne šiaip ko – tikrų dangiškų migdolų. O juk kad knygelė būtų gera, tereikia šiek tiek suprasti vaiką ir gerbti jo skonį. Per Velykas noriu jums parodyti, kokia paprasta gali būti gera knygelė mažiesiems:

O dabar lietuviškai ->

Ir jums dailių margučių!

Velykų skaitiniai

Mon, 10 Apr 2017 21:00:00 GMT

Meškiukų bibliotekoje sujudimas: meškinėlis dažo, piešia, stato ir visaip kitaip skubina Velykas. Kad jau taip, tai ir velykinius skaitinius gerai būtų susidėlioti. Tik nesidėlioja jie, nelaimingieji. Beveik nėra margučių, Velykės, kiškių ir viščiukų lietuviškose knygelėse! Gal kad velykinių pasakojimų tradicija buvo nutrūkusi, gal kad krikščioniškoji šventės prasmė sunkiai vaikams paaiškinama – kas žino?

Bet mes nepasidavėm, ridu-ridu po viešąsias bibliotekas, po knygynus bei bukinistų kampelius, ir susidėliojom velykinių skaitinių planą. Gal ir jums pravers?

Velykos yra pavasaris, pavasaris yra Velykos.

Daugelyje metų laikams skirtų knygelių Velykų šventė minima. Probėgšmais, tad nėra ten ko ir skaityti. Bet kartais linksmiau vieną kartą pažiūrėti ir pakalbėti, todėl prieš didžiąsias metų šventes iš meškiukų lentynų traukiamos knygos-raizgalynės (wimmelbuch). Jos tikrai didelės, tad rodau tik po kampelį:

Annette Fienieg. Keliaukime metų laikais! Alma littera, 2010.

Anne Suess. Das große Jahreszeiten-Wimmelbuch. Schwager & Steinlein Verlag.

Lietuvoje „Schwager & Steinlein Verlag“ išleistas raizgalynes galima įsigyti Vilniaus knygų mugės metu leidyklos stende.

O žiūrinėjant raizgalynes, galima pasikalbėti apie Velykų šventimo tradicijas. Tik ką gi vaikams pasakoti? Įvairių knygų, skirtų kalendorinėms šventėms, yra begalė. Kai nerašai mokslinio darbo, o tik ganai meškiukus, tai tinka praktiškai bet kuri: ir J. Kudirkos brošiūrėlės, ir L. Klimkos kalendoriai, ir A. Vaicekausko darbai. O Laimos Anglickienės et al „Lietuvių šventinį kalendorių“ net galima nemokamai parsisiųsti el. formatu. Tik kartais beskaitydama imi ir paklysti tarp visų tų valstietiškų papročių ir vaisingumo ritualų. Tad puiku, kad yra ir vaikams skirtų leidinių. Na, sąlyginai jiems, nes nors šiose knygose atrinktos įdomybės vaikams, bet kreipiamasi vis tiek į ugdytoją.

Austė Bareikytė. Metų knygelė. tautosakos pradžiamokslis. Regnum fondas, 1997.
Senovinis kalendorius mažiesiems. Sud. Gražina Germanienė. E. Vaičekausko knygyno l-kla, 2002.

Arba: Senovinis kalendorius. Sud. Gražina Germanienė. Mintis, 2008.
Arūnas Vaicekauskas. Vaikams apie senąsias lietuvių šventes. Šviesa, 2007.

Tik koks gi etninis ugdymas be liaudies dainų? Daug dainelių yra meškiukų lentynose, bet šis rinkinys, vaikams skirtas, metų laikais ir šventėmis sudėliotas, visiškai nepakeičiamas:

Eirimas Velička. Mačiau mačiau kukutį. Kronta, 2005.

Gerai, gerai, o kur gi grožinės knygelės vien apie Velykas? Deja! Rausiau rausiau, kelias radau – plonytes, sprangiai parašytas, dar prasčiau iliustruotas. Tarp jų išsiskiria tik Danutės Čiurlionytės, Vytauto V. Landsbergio ir Vytauto Rudoko knygelės.

Pirmoji – dar iš tarpukario Lietuvos atkeliavusi, su Domicelės Tarabildienės iliustracijomis. Keistoka ją šiandien skaityti, bet ir smagu.

Danutė Čiurlionytė. Kiškis Piškis baltasis bajoras. Vyturys, 1990 (arba: Spaudos fondas, 1940).

O štai Vytauto V. Landsbergio tekstai nei šiokie, nei tokie. Jei nežinočiau, kad jis yra parašęs puikių eilėraščių, manyčiau, kad eiliuoti ėmėsi pirmąsyk ir nelabai žino, apie ką. Į mūsų lentynėlę ši knygelė pateko tik dėl išradingų Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijų. Tad mes ją vartome kaip paveikslėlių knygą ir gal kada nors jai sukursime savas pasakas.

Vytautas V. Landsbergis. Kiaušinių pasakos. Dominicus Lituanus, 2014 (arba: Nieko rimto, 2006).

Iliustracijomis mane patraukė ir Vytauto Rudoko knygelė (dailininkė – Diana Radavičiūtė). Jaukų velykinį nykštukų ir kiškių miestelį žiūrinėti labai linksma, o paprastutis V. Rudoko eilėraštis paskalsina Velykų laukimą.

Vytautas Rudokas. Pramigau Velykę. Vyturys, 1997.

Tiesa, jei velykinių knygelių maža, tai velykinių eilėraštukų – visas vežimas ir dar vežimaitis. Tik ir vėl: deklaratyvūs, prikišamai didaktiški, nemokšiškai sueiliuoti. Tad tiražuojami vis tie patys Bernardo Brazdžionio (Vytės Nemunėlio) ir Zitos Gaižauskaitės tekstai. Bet ir šie – ne stebuklas. Jei po ranka neturime, tai ir neieškome. Juolab, kad Zitos Gaižauskaitės knygelės dar ir atrodo labai prastai. O ir Bernardui Brazdžioniui pasisekė tik su pora leidimų.

Vytė Nemunėlis. Dail. Laima Barisaitė. Kur gyvena mėnulis. Džiugas, 2002.

Jau geriau pačiupti kokią skaitinių vaikams knygą ir eilėraščius susirasti ten. Beje, tik eilėraščius ir randame, nes skaitinių sudarytojos irgi nesugalvojo, kuo mus dar pradžiuginti per Velykas.

Jums, maži ir didesni: skaitiniai vaikams. Sud. Vitolda Sofija Glebuvienė, Aldona Mazolevskienė. Dail. Eitautas Marčiukaitis. Alma littera, 2014.

Vaikystės skaitiniai. Sud. Aldona Mazolevskienė. Dail. Inga Marčiukaitytė-Ereminienė. Alma littera, 2014.

Apsalę nuo pakilių ir saldžių eilių, užsimanome ko nors sūresnio. Ir ką? Knygelės tokios nerasim, tai bent velykinį skyrių knygelėje. Yra vaikų literatūroje ir savų pankų. Vienas iš jų - Janošas (Janosch), tigrinės anties ir Šmurliuko sumanytojas. Kartą jis parašė istorijėlę apie velykinį kiškį. Štai tokį:

Janosch. Žvėrių gyvenimas, papasakotas, nupieštas ir nuspalvintas Janošo. Nieko rimto, 2007.

Apskritai, visas Janošo istorijas vaikams rodo tik tikri pankai. Nes atrodo, kad jis mokėsi ne iš amžininkų, bet iš paties Wilhelmo Buscho. Moralas toks: visi mes mirsime, teisybės nesužinosime, prasmės nėra, tiesiog taip nutinka. Ir jei tigrui ar Šmurliukui nutinka gana maloniai, tai žąsiai lemta kiekviename skyriuje pražūti, o veršelis neišvengia skerdyklos. Ir visgi per Velykas vaikams galima parodyti ne tik Janošo sysiojantį velykinį kiškį, bet ir kiškelį Valerijoną.

Janosch. Žvėrių gyvenimas, papasakotas, nupieštas ir nuspalvintas Janošo. Nieko rimto, 2007.

Nes būna pasakojimų apie Velykas, o būna velykinių pasakojimų. Kažkodėl man atrodo, kad šis kaip tik toks. Juk mūsų kasdienybėje etninės bei krikščioniškos tradicijos susipynusios nebeišnarpliojamai, ir Velykos yra apie auką, pasiaukojimą, meilę ir atgimimą. Taip velykine istorija gali tapti ir pasakojimas apie levituojantį kiškelį Valerijoną, ir Clive Stapleso Lewiso „Liūtas, ragana ir drabužių spinta“ iš Narnijos kronikų (Alma littera, 2011/2010). Ne be reikalo Lietuvoje Narnijos ciklą pirmiausiai išleido „Katalikų pasaulis“. Tiesa, knyga vadinosi kiek kitaip: „Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta“ (Katalikų pasaulis, 1997). Na, o toks Edvardas Tiuleinas – tikras dvigubas velykinis herojus. Nes jis – triušis. Ir jam skirtas kančios kelias, mokantis meilės:

Kate DiCamillo. Dail. Bagram Ibatoulline. Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė. Nieko rimto, 2012 (2015).

Šios abi knygos skirtos jau vyresniems meškinams. O kad prakalbome apie velykinius kiškius, tai gal ir kiti ilgaausiai tiks prie velykinių žaidimų? Net ir mažiausius velykautojus galima supažindinti su pačiu įžymiausiu literatūriniu triušiu – triušeliu Petriuku. Jį galima rasti net keliuose Beatrix Potter knygelių leidimuose:

prašmatniame „Pasakų“ leidime (Alma littera, 2010), kur sudėtos visos ponios Potter pasakos;
kuklesniame „Pasakų“ leidime (Alma littera, 2013), kur tilpo tik keturios istorijos;
ir pačiame patogiausiame leidime, kur tėra „Pasaka apie triušį Petriuką“ (Vyturys, 1998).

Paskutinė knygutė nedidukė, į delną telpanti, tad maži Betrix Potter piešiniai ten geriausiai jaučiasi.

Beatrix Potter. Pasakos. Alma littera, 2013.

Kitą labai žymų kiškį sukūrė rašytojas Samas McBratney ir dailininkė Anita Jeram. Tai kiškis, kuris myli:

Sam McBratney. Dail. Anita Jeram. Ar žinai, kaip aš tave myliu?

O lietuvių vaikų literatūroje aukso raidėmis įrašyti Prano Mašioto kiškeliai. Minint rašytojo jubiliejų, 2013 metais buvo surengtas paveikslėlių knygų konkursas, geriausios knygos išleistos. Tad Mašioto kiškeliams teko dar ir nauji, dailūs kailinėliai. Svarbu nesupainioti: tuo pat metu „Ramduva“ perleido „Kiškio pasakas“ su klaikiomis iliustracijomis. Neverta šiuo leidimu akių badytis, juolab kad visas kiškio pasakas galima nemokamai skaityti „ePaveldo“ svetainėje. Į lentynėles dėkime tik padorius kiškelius.

Pranas Mašiotas. Dail. Telesforas Kulakauskas. Kiškio pasakos. Vaga, 1967.
Pranas Mašiotas. Dail. Agnė Matulionytė. Kiškis Drąsuolis. Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2014.
Pranas Mašiotas. Dail. Ieva Babilaitė. Kiškis Smaližis. Jungtinės spaudos paslaugos, 2014.
Pranas Mašiotas. Dail. Rima Gaižauskaitė. Kiškis vagilis. Vaga, 1984.

Nauji apdarai teko ir Prano Mašioto „Vištelei“ – kuo ne velykinė knygelė (dail. Šarūnas Joneikis. Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2014)? Apie vištelę ir kiaušinius juk.

Labiau velykinė nebent ta vištytė, kuri padėjo kiaušinį, ne paprastą, bet auksinį. Kur ją Lietuvoje rasti – neaišku. Tik bibliografinis įrašas šviečia:

Raiboji vištytė. Perpasakojo Ona Petkevičiūtė. Dail. I. Verpovskis. Mažoji Rosma, 2000.

Gal ta pati, kas žino? O mūsų vištytė tokia:

Курочка ряба. В обр. К. Д. Ушинского. Худ. М. Успенская. Детская литература, 1987.

Būna ir kitokių vištų. Karmela visai nenorėjo dėti kiaušinių, nes „Karmela nori pamatyti jūrą“. Taip vadinasi „Nieko rimto“ 2013 metais išleista Christian Jolibois ir Christian Heinrich knygelė, pradedanti seriją apie vištų nuotykius danguje ir žemėje. Nelabai man Karmelos su Karmelitais simpatiškos, bet gal kam patiks?

Beje, kiaušinius deda ne tik vištos. Dar, pavyzdžiui, ir kuosos. Tą pastebėjęs Vladas Braziūnas parašė gražią knygą apie kuosą Kro, o Sigutė Chlebinskaitė išpuošė ją kiaušinio tangramomis. Dėlioti jas – kuo puikiausias velykinis žaidimas.

Vladas Braziūnas. Dail. Sigutė Chlebinskaitė. Kuosos Kro gyvenimas ir atvirkščiai. Versus aureus, 2011.

Juk nuo kiaušinio viskas prasidėjo:

Žirniukas. Red. Albinas Jarusevičius. Šeima, 1993.

O jei kyla noras dar daugiau apie kiaušinius sužinoti, pati geriausia knyga yra Renne „Aš išsiritau iš kiaušinio“ (Vyturys, 1998).

Renne. Aš išsiritau iš kiaušinio. Vyturys, 1998.

Linksma pažiūrėti, kas dar išsirita iš kiaušinių ir išsiskleidžiančiose trimatėse iliustracijose, kurias nupiešė ir sukonstravo Maurice Pledger. Šios iliustracijos buvo panaudotos „Trijų nykštukų“ išleistoje knygelėje „Ieškynės kiaušininės“ (2009). Jau iš pavadinimo aišku, kad skaityti teksto negalima jokiu būdu, bet atgyjantys popieriniai modeliai – įspūdingi.

Ieškynės kiaušininės. Dail. Maurice Pledger. Trys nykštukai, 2009.

Ką gi, pagal juos su vaikiu kuriam pasakojimus. Mums tai – veiklos knygelė. Juolab, kad tų velykinių veiklos knygelių beveik ir nesama. Naudojame tokias:

Jūratės Leikaitės „Lietuvių šventės ir raštai“ nors ir turi paantraštę: „Lavinanti knyga“, bet veiklai menkai tinka. Atrodo, kad autorė tiesiog sudėjo savo piešinius ir tada bandė pritempti kokias nors užduotis. Keisčiausia, kai siūloma piešti, užbaigti piešinį, bet erdvės tam visai nepalikta. Taigi, tai greičiau spalvinimo knygelė, patraukli naudojama lietuviška simbolika.

Jūratė Leikaitė. Lietuvių šventės ir raštai: Lavinanti knyga. Išmintis, 2015.

Beje, Jūratė Leikaitė yra ir animacinių filmų režisierė, dailininkė. Ir nors lietuvių animacija išgyvena ne pačius geriausius laikus, bet Leikaitės „Margučių rytas“ tikrai vertas dėmesio. Apie šio animacinio filmo kūrimą yra išleista knyga, bet ji, matyt, bus įdomesnė suaugusiems animacijos gerbėjams, nei meškiukams.

Jūratė Leikaitė. Margučių rytas: animacinio filmo gimimas. Filmų štrichai, 2015.

Meškiukai mieliau puoš namus. Iš pirmo žvilgsnio dekoracijų knygelės atrodo beprasmiškos. Galų gale, tai tik spalvoto popieriaus rinkiniai. Negi girliandų nesuversi be specialios knygelės?! Bet išbandžius suprantu, kad tos kelios nupieštos kirpimo ir lenkimo linijos padaro šį negudrų darbą įkandamu 4-5 metų vaikams. O linksmi raštai skatina juos nemesti darbo.

Dekoracijos: Karpykite, lankstykite ir klijuokite. Alma littera, 2014.

Tokio pat amžiaus vaikams skirta ir pavasarinė Kakės Makės knygelė, nors ant viršelio puikuojasi ir kitoks patarimas. Ši knygelė yra skirta karpymui. Trimečio rankos retai būna tokios vikrios, kad iškirptų gana smulkias, sudėtingo kontūro detales ir priklijuotų jas už vieno krašto. Tiesa, loginės užduotėlės tikrai labiau tinka trimetinukui. Kaip ir pats Kakės Makės personažas.

Daiva Gedvilienė, Lina Žutautė, Vilmantas Žumbys. Kakė Makė ieško pavasario. Alma littera, 2014.

Beliko paminėti dar vieną velykinių skaitinių rūšį. Tai knygos, pasakojančios apie krikščioniškąją Velykų šventės prasmę. Ne be reikalo jas palikau pabaigai. Nors meškiukų biblioteka visiškai pasaulietinė, bet mes stengiamės sužinoti ir apie tikinčiųjų įsitikinimus, tradicijas. Tik... Per Kalėdas kalbamės apie Kristaus gimimą. Per Velykas tektų kalbėti apie jo mirtį ir prisikėlimą. Tai sudėtinga tema mažiems meškiukams, tad mes laukiame, kol pačiam vaikiui kils klausimų apie šią istoriją. Juolab, kad ir skaitinių, padedančių kalbėtis apie tai su mažaisiais, taip ir nepavyko surankioti (nors kažkur fonduose jų teoriškai esama).

Religingose šeimose tikriausiai šis klausimas nekyla. Į velykines apeigas vaikai įauga natūraliai. O tą augimą lydi Biblijos vaikams skaitymai. Ramūs, nuoseklūs, pagarbūs. Deja, mums tai netinka. Ir visgi mes pamėginome surasti skaitinius, kurie padės mums pažinti krikščioniškų švenčių prasmę po poros metų.

„Biblijos skaitiniai“ mums pravers tiesiog norint suvokti bendrą vaizdą. Skirstymas savaitėmis, kalendorinių švenčių išryškinimas, teksto pritaikymas vaikams ir jaunimui, ne per daug saldžios iliustracijos – visa tai nulėmė mano pasirinkimą.

K. Kammelberger. Dail. H. Bledl. Biblijos skaitiniai: Liturginiams metams. LKB TKK leidykla, 1995.

Bet kad tos istorijos neliktų sausomis schemomis, mes pasitelksime grožinį tekstą: knygą „Kristaus legendos“, kurią sukūrė Selma Lagerlöf. Velykinė legenda pasakojama skyriuje „Šventosios Veronikos skepetaitė“. Lietuviškai knyga buvo išleista porą kartų, bet gaila, kad taip kukliai.

Selma Lagerlöf. Kristaus legendos. Katalikų pasaulis, 2015 (1997).

Tad vaizdų ieškosime Nacionalinės galerijos Londone parengtoje knygoje „Naujojo Testamento pasakojimai“. Čia Biblijos tekstas iliustruojamas žymių tapybos darbų fragmentais. Pavyzdžiui, Velykos parodomos per Titiano paveikslą.

Štai ir viskas. Surikiuosiu knygeles, ir iki Atvelykio nereikės sukti galvos, ką skaitysime vakarais.

Velykų spalvos

Sun, 09 Apr 2017 21:00:00 GMT

Kažkodėl edukacijų rengėjai šventai tiki, kad visi vaikai mėgsta spalvinti. Nieko panašaus! Juk spalvinimas – tai ne laisvė, o taisyklės, ne kūryba, o pratimas. Tiesa, labai naudingas pratimas, kai prireikia lavinti motoriką, spalvų pajautimą ar tiesiog kantrybę. Tik kaip tokia veikla sudominti nemėgstantį spalvinti vaiką?

Ėgi, labai paprastai! Praktiškai įrodyta, kad vaiko susidomėjimas proporcingas spalvonės dydžiui. Net ir negalintis pieštukų pakęsti vaikis, pamatęs pusę sienos dengiantį plakatą, atšuoliuoja šaukdamas: „O galima man?“ Dabar svarbu tik duoti jam kokybiškas piešimo priemones. Empiriškai patikrinta, kad daugelis vaikų, gavę netikusius kietus, blankius, lūžtančius pieštukus, pabėga klykdami.

O dabar jūsų dėmesiui Velykinių plakatų nerštavietės ->

Stilingas ir žavus „Mr P“ kiaušingalvis mielai šypsosis ant jūsų sienos:

Prieš du metus spalvinome pieno upes velykinių pyragų krantais. „Расти умным“ plakatas rekomenduojamas angeliukų gerbėjams:

O šiemet vaikis išsirinko didžiulį velykinį pyragą iš Sibiro. „Сибирский семейный сайт“ ridena tuziną margučių:

Labai dailų, bet mažesnį plakatą galima rasti svetainėje „Быть мамой“. Tiesa, matyt, ne patys piešė...

Tataigi, mes jau spalvinam. O jūs?