Meškiukas bibliotekoje

Kiekvienoje kišenėj pavasarių šimtas

Thu, 20 Mar 2025 21:00:00 GMT

Tie pavasariai kupini poezijos, ar ne? Bent jau UNESCO tuo taip įsitikinusi, kad net paskelbė kovo 21-ąją Pasauline poezijos diena. Mėgino ir lietuviai geru pavyzdžiu pasekti, pavadindami visą kovą Vaikų poezijos mėnesiu. Neprigijo... Gal tas kovas dar per šaltas, o gal geros vaikų poezijos pritrūkom? Belieka žvalgytis po kitus kraštus ir gerąsias praktikas skolintis. O tų praktikų tiek, kad net ausyse švilpia!

San Diego bibliotekos kvietimas

Kai kurios šalys Nacionaliniu poezijos mėnesiu skelbia balandį. Visą tą mėnesį vyksta poezijos skaitymai, susitikimai su poetais, konkursai. Leidžiamos naujos knygos ir proginiai almanachai, nemokamai dalinamos eilėraščių rinktinės. Mokyklose vyksta poezijos dirbtuvės. Amerikos poetų bendruomenė skelbia didžiulį galimų veiklų sąrašą ir dar kalną edukacinių idėjų mokymo įstaigoms. Vienas iš smagiausių šio mėnesio renginių man yra Eilėraščio kišenėje diena, skirta dalintis patikusiais eilėraščiais. Nors, pagal organizatorių sumanymą, šio pavadinimo nederėtų suprasti pažodžiui, daugelis bendruomenių iš tiesų prisigamina kišeninių eilėraščių, kuriuos dovanoja draugams ar praeiviams. Internete nesunku rasti daugybę tokių paruoštukų:

„Poets House“ bibliotekos paruoštukai

Žinoma, dalintis galima ir savo eilėraščiais. Kad atrodytų dailiau, juos siūloma užrašyti paruoštuose šablonuose arba sulankstyti iš jų origami. Gal net sukurti knygiuką! Amerikos jaunųjų poetų tinklas jau kelis metus kuria tokius pavyzdinius kišeninius knygiukus ir ragina atsisiųsti tuščius šablonus savo tekstams:

Galų gale balandį visi kviečiami aktyviai kurti eilėraščius. Pagal analogiją su lapkritį vykstančiu NaNoWriMo, kai daugybė žmonių mėgina per mėnesį parašyti romaną ar apysaką, balandį visas būrys interneto projektų skelbia NaPoWriMo – Nacionalinį poezijos rašymo mėnesį. Jo metu dalyviai stengiasi kasdien sukurti po eilėraštį. Kai kurie organizatoriai pradedantiesiems poetams siūlo temas, kiti – tik pagalbines gaires.

Nuoširdžiai kviečiu visus jaunuosius kūrėjus leistis į tokį poetinį nuotykį. Jei ne kasdien po eilėraštį rašyti, tai bent paminėti Pasaulinę poezijos dieną ir sukurti kelis kišeninius eilėraštukus. Balandis tam puikiai tinka – juk kaip tik iki gegužės 10 dienos savo kūrinius galima siųsti į „Poezijos pavasarėlį“ – vaikų poeto Anzelmo Matučio atminimui rengiamą eilėraščių konkursą.

Mudu su Meškinu nei į „Poezijos pavasarėlį“, nei į „Poezijos pavasarį“ dar netaikom, bet kojas jau apšilom. Sukūrėme Pasaulinei poezijos dienai skirtą knygiuką. Šįkart pasiskirstėme darbus: Meškinas pasidalino savo tapyba, aš sugalvojau tekstą. Prisipažinsiu, šimtą metų pati nerašiau eilėraščių. O su tais eilėraščiais kaip su siuvinėjimu kryželiu: tuoj ir pamiršti, kaip geriausiai užmegzti mazgelį ar spalvą tvarkingai pakeisti. Bet tiek jau to – labai norėjau sūnų naujiems žygiams paskatinti. Jei dar kas įsikvėps poetinius zinus kurti, būsiu labai patenkinta.

Beje, tai ne pirmasis mūsų eiliuotas knygiukas. Daugiau jų galima surasti mūsų knygiukų skiltyje, bet dar geriau būtų įkvėpimo pasieškoti nuostabiuose lietuvių autorių knygiukuose, kurtuose Advento nuotykiams ar paguodai per karantiną. Štai mūsų mėgstamiausi eiliuoti knygiukai, kuriuos nuoširdžiai rekomenduojame:

Juos galima susirasti internete ir nemokamai parsisiųsti, nors dar šauniau, žinoma, būtų susirasti geriausias knygas. Gaila tik, kad iš kasmet pasirodančios poezijos vaikams vos keli trupinėliai verti dėmesio. Jau kadų kadais ruošiausi tuos eilių klodus peržiūrėti ir į lentynas sudėlioti, tačiau vis nespėju ir nespėju. Visgi, neminint klasikos, be kelių kūrinių jokios bibliotekos negaliu įsivaizduoti. Štai meškiukų bibliotekos mėgstamiausios po 2000 metų sukurtos knygos:

Jas perskaitęs bet kuris vaikas rizikuoja tapti puikiu poetu!

Penkios geriausios Užgavėnių knygos

Sat, 01 Mar 2025 21:00:00 GMT

Antradienį jau Užgavėnės! Šiemet jas nustelbė Vilniaus knygų mugės šurmulys, bet tai viena mėgstamiausių mūsų švenčių, tad mes jau tariamės, kas kokius blynus keps, kokias knygas skaitys. Juk kone kasmet dūkstam, kaimynus šiurpinam ir reportažus ta tema rašome. Apsižvalgusi meškiukų bibliotekoje, suskaičiavau net tris įrašus apie Užgavėnių džiaugsmus. Tik anuomet aš taip stengiausi rasti nors menką šios šventės paminėjimą knygose, kad tie įrašai išsamūs, bet painūs. Šįkart noriu pamėginti kitaip, o jei knygų pritrūksite, aplankykite senesnius įrašus su Užgavėnių žyma.

Iš Dalios Bieliūnaitės plakatų rinkinio apie senąsias lietuviškas šventes

Taigi, šiemet siūlau tik penkias knygas, tinkančias Užgavėnių skaitymams. Nedaug, bet visos rinktinės, skirtingo amžiaus skaitytojams tinkamos.

Iš blynų istorijos… Sud. Asta Veverskytė. Mintis, 2011. 156 psl.
Kazys Saja. Žuvėdas. Dail. Gediminas Leonavičius. TYPOART, 2016. 28 psl.
Jonas Vaiškūnas, Daiva Vaiškūnienė. Žiūroniukas vaduoja Saulę // Žiūroniuko nuotykiai. Dail. Dovydas Stonkus. Dominicus Lituanus, 2009. 54 psl.
Marlene Krause. Wood. Kitokia Grafika, 2017. 24 psl.
Kotryna Zylė. Sukeistas. Dail. Kotryna Zylė. Aukso žuvys, 2019. 232 psl.

Pradėkime nuo šeimyninės knygos, kurios dar nė karto jums nerodžiau, nors jau kelerius metus niekaip ja neatsidžiaugiu. Tai Astos Veverskytės ir Neringos Jančiūtės papasakota blynų istorija su blynų fenomenologijos ir Užgavėnių mitiškumo analizės inkliuzais. Aš čia ne be reikalo gudriais žodžiais žarstausi – knyga būten tokia: paprastą blyną nagrinėjanti taip detaliai ir taip plačiai, kad jaunesniam skaitytojui ir nepasiūlysi.

Knygos „Iš blynų istorijos…“ („Mintis“, 2011) atvartas

Užtat pavarčius tiek įdomybių galima rasti! Ar nesmalsu sužinoti, kad lietuvių tautosakoje pirmi blynai iškepami ant Mėnulio plikės? O kada mūsų protėvių buityje atsirado krosnys ir kaip jos atrodė? Kokius blynus valgė Viduramžiais? Gal smagu būtų išbandyti senovinį Homero blynų receptą? Ar paragauti tolimos Kinijos blynelių?

Iš knygos „Iš blynų istorijos…“ („Mintis“, 2011)

Taip, taip – nors knygoje daugiausia dėmesio skiriama būtent lietuviškam paveldui ir Užgavėnėms, bet autorės leidžiasi tyrinėti ir tolimų kraštų, ir senųjų civilizacijų blyniškosios esmės. Taip pat prideda garsių dailininkų paveikslų reprodukcijų, nuotraukų, rašytojų esė, Užgavėnių dainų, receptų... Žodžiu, genys margas, o ši knyga dar margesnė, dar gausesnė. Net per gausi nuosekliam skaitymui, bet labai pravarti šeimyninėms, edukacinėms veikloms praturtinti.

Knygos „Iš blynų istorijos…“ („Mintis“, 2011) atvartas

Mažiesiems geriausia Užgavėnių vakaro pasaka galėtų būti gausiai iliustruota ir gyvai, linksmai parašyta Kazio Sajos „Žuvėdo“ istorija. Turiu prisipažinti, kad man visiškai nepatinka paskutiniai Kazio Sajos kūriniai, o ir Gedimino Leonavičiaus iliustracijos ne prie širdies (jūs tik pažvelkite į tuos be galo keistai stilizuotus „žemaitiškus“ aprėdus!), bet „Žuvėdo“ istorija kažkuo labai patraukė. Gal kad vaikų charakteriai taip vykusiai pavaizduoti. O gal tiesiog siužetas kaip tik man.

K. Sajos knygos „Žuvėdas“ („TYPOART“, 2016) atvartas

Taigi, seniai seniai, gal XIII, gal XIV a. žemaičių vaikai dūko miške ir aptiko keistą žmogelį, vien pataisų marškiniais apsivilkusį, apšarmojusį, sustirusį. Giminės vyresnieji mano, kad tai žuvėdų šnipas, bet ką gi jis šaltyje pusnuogis veikė? Kodėl laumės aplink jį šoko?

Jau atspėjote? Aišku, kad tai buvo pats pavasaris, snieguose pasiklydęs! Tas, kuris vėliau bus pavadintas Kanapiniu ir vis mėgins Lašininio šaltą valdžią nuversti. Šioje Sajos knygelėje jis dar bevardis, o ir Užgavėnių niekas nemini. Bet jau įvardinamas pagrindinis principas: be žmogaus pagalbos pavasaris niekaip neateis. Teks jam pagelbėti: laužais sušildyti, sočiai pavaišinti, pašūkauti ir žiemos piktąsias dvasias išvaikyti.

K. Sajos knygos „Žuvėdas“ („TYPOART“, 2016) atvartas

Truputėlį vyresniems skaitytojams senovinė Užgavėnių šventės prasmė gražiai išdėstoma Jono ir Daivos Vaiškūnų „Žiūroniuko nuotykiuose“, kur pasakojama apie Saulės vadavimą ir kovą su More. Tiesa, šioje knygoje, pasakojančioje visų metų įvykius, Užgavėnės tėra vienas iš epizodų. Berniukas Žiūroniukas stebi skirtingais sezonais matomus kosminius reiškinius ir mėgina juos išsiaiškinti, mitines močiutės ištarmes derindamas su mokslinėmis žiniomis.

J. ir D. Vaiškūnų knygos „Žiūroniukas vaduoja Saulę“ („Dominicus Lituanus“, 2009) atvartas

Kiekvieną skyrių, vis kitam berniuko atradimui paskirtą, galima skaityti atskirai, bet kartą pradėjus sunku sustoti. Nė nepastebėsi, kaip pradėjusi Užgavėnėmis, pasieksi Kalėdas! Gaila tik, kad puikų knygos sumanymą nelabai atitinka iliustracijos.

J. ir D. Vaiškūnų knygos „Žiūroniukas vaduoja Saulę“ („Dominicus Lituanus“, 2009) atvartas

Trečioji knygelė tinka ir jaunesniems, ir vyresniems, ir net visai dideliems grafinių novelių mėgėjams. Įdomu, kad šią knygą apie lietuviškas Užgavėnes sukūrė visai ne lietuviai. Lankydamasi Kaune, vokiečių dailininkė, komiksų kūrėja Marlene Krause sumanė papasakoti apie laike per Užgavėnes pasimetusią mergaitę, kurios namai dabar jau palaidoti Kauno marių dugne.

M. Krause knygos „Wood“ („Kitokia Grafika“, 2017) atvartas

Paklydėlę imasi globoti kaukėtos girių dvasios, pakviečia prie savo laužo. Poetiškas ir mąslus pasakojimas mane tiesiog užbūrė. Labai rekomenduoju! Tik knygelę gali būti sunku rasti.

M. Krause knygos „Wood“ („Kitokia Grafika“, 2017) atvartas

O štai paaugliams ir jaunimui skirtą Kotrynos Zylės apysaką „Sukeistas“ rasime kiekvienoje bibliotekoje. Galima įsigyti ir audioknygą. Rekomenduoju, mat Kotryna Zylė – labiausiai mane stebinanti lietuvių rašytoja. Ji nuolat keičia žanrus, taikosi į labai skirtingus skaitytojus ir dar neretai pati knygas iliustruoja. Sunku patikėti, kad tokia universali kūrėja viską daro vienodai puikiai, bet atsivertusi kiekvieną naują jos knygą apstulbstu – pasirodo, ji dar ir taip moka, ir anaip, ir trečiaip pavyksta!

K. Zylės knygos „Sukeistas“ („Aukso žuvys“, 2019) atvartas

Apysakoje „Sukeistas“ pasakojama apie dviejų paauglių, Gabijos ir Gedo, susidūrimą su nepaaiškinamu mitiniu pasauliu, kuris, pasirodo, yra čia pat, visai greta įprasto gyvenimo. Jaunuoliams tenka grumtis dėl savo gyvybės su laumėmis, knygoje virtusiomis taip pat ir šalčio demonėmis.

K. Zylės knygos „Sukeistas“ („Aukso žuvys“, 2019) atvartas

Nors Užgavėnės pasakojime groja ne pirmu smuiku, jų čia labai daug. Istorija prasideda dailės mokyklos mokiniams besiruošiant šiai šventei, bet jos patirti taip ir netenka. Užgriūva baisi pūga ir anapusinės būtybės mėgina Gabiją nužudyti. Akivaizdu, kad tokie šiurpūs dalykai galėjo nutikti tik tuo metu, kai riba tarp šio ir anapusinio pasaulio beveik išnykusi. Užgavėnės ir yra toji jungtis, plonyčiu tiltu nusidriekianti iš mirties šalčio į pavasarį ir gyvybę. Gabija ir Gedas priversti juo leistis, keliauti visą vasarį ir išsigelbėti (arba pražūti) ant kovo slenksčio. Šiurpu ir įspūdinga!

K. Zylės knygos „Sukeistas“ („Aukso žuvys“, 2019) atvartas

Tiek šįkart skaitinių. O kad tą magišką Užgavėnių atmosferą geriau pajustumėte, štai jums keli burtai iš Jono Balio rinkinių:

Užgavėnių vakare šeimos vyriausiasis turi ištepti visų namiškių kojas ir rankas kiaulienos košeliena, kad apsaugotų nuo gyvačių įkirtimo. Nusiprausti galima tik Pelenų dieną.

Po Užgavėnių vakarienės reikia išsikrapštyti iš tarpdančių trupinius, surišti juos į ryšulėlį. Pirmą Velykų dieną einant į bažnyčią, reikia įsikišti tą ryšulėlį į užantį, tada matysi visas raganas.

Jei per Užgavėnes valgyto sūrio galiuką pasiliksi iki Velykų, tai bažnyčioje užlipęs ant vargonų ir tą sūrį į burną susibrukęs, pamatysi susirinkusias raganas. Jei kuri karvių pieną atima, ant jos galvos pasirodys milžtuvė.

Merginos, Užgavėnių dieną nugraužusios kumpio kaulus, muša jais į tvorą, kad sužinotų, iš kur vyras bus – toje pusėje šunys ims loti.

Per Užgavėnes negalima šukuotis, kad galva neniežtėtų, utėles nepultų ir kasos gerai augtų.

O kad gyvenimas sektųsi, reikia Užgavėnių dieną iš rogių ar ratų išvirsti!

Smagios šventės, žioplų pabaisų, ilgo gyvenimo!

Atvirutė Lietuvai

Sat, 15 Feb 2025 21:00:00 GMT

Kokią gimtadienio atvirutę šiemet siųstumėte Lietuvai? Turbūt su M. K. Čiurlionio karaliais? O gal pasirinktumėte kažką iš jo „Jūros sonatos“ ar pranašiškų paukščių? Juk 2025 metai paskelbti Čiurlionio metais, tad verta po Lietuvą pasižvalgyti per šio menininko kūrybos, vertybių, patirčių prizmę. Galų gale, nors pats Čiurlionis nepriklausomos Lietuvos atkūrimo nesulaukė, bet labai stengėsi gaivinti lietuvybę – kad atėjus laikui būtų kam tą nepriklausomybę pasirinkti.

Iliustracija iš Justino Žilinsko ir Povilo Vincento Jankūno knygos „Atgal į Vilnių“

Štai kodėl per šį Lietuvos gimtadienį mudu su Meškinu palikome garbiuosius signatarus mąstyti apie tėvynės ateitį, o patys vėl atsivertėme komiksą apie M. K. Čiurlionio jaunystę:

Iš komikso „Kastukas ir Geniukas nesustabdomi“

Ir štai kodėl praėjusių metų (nuo 2024 pradžios iki 2025 vasario) pačių lietuviškiausių knygų pristatymą taip pat noriu pradėti nuo leidinių apie Čiurlionį. Jų jau pririnkau visą glėbį, o iki 2025 metų pabaigos tikiuosi sulaukti dar daugiau. Kviečiu skaityti ir rinktis. Beje, knygos išrikiuotos ne abėcėlės tvarka, o pagal skaitytojų amžių.

Apie M. K. Čiurlionį ir jo Lietuvą

Labai norėčiau, kad dar nors kelios čiurlioniškos knygelės būtų skirtos 10+ skaitytojams. To vieno minėto trumpučio komikso jiems tikrai neužtenka, o kiti leidiniai sumanyti visai nedideliems meškiukams. Smalsesni paaugliai gal įkiš nosį į perleistą išlikusių Čiurlionio literatūrinių bandymų rinkinėlį, bet šis visgi labiau pravers tėvams, norintiems iš arčiau supažindinti atžalas su žymiausio Lietuvos menininko kūryba ir pasiryžusiems ieškoti deimančiukų tarp menkiau intriguojančio turinio.

Jolanta Lunevičienė. Per pievas pas tave. M. K. Čiurlionis (serija „Lietuvos menas vaikams“). Meno tekstilė, 2024. 22 psl.
Jolanta Lunevičienė. Kaip Čiurlionis: spalvinimo ir piešimo knygelė vaikams (serija „Lietuvos menas vaikams“). Meno tekstilė, 2024. 28 psl.
Vainius Bakas, Gita Balžekaitė, Justė Kutkienė. Čiurlionio abėcėlė. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2024. 72 psl.
Gita Balžekaitė, Justė Kutkienė. Čiurlionio abėcėlės darbeliai: piešk, rašyk, spalvink taip, kaip Čiurlionis! Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2024. 56 psl.
Aistė Mišinytė ir Dalia Bieliūnaitė. Kastukas ir Geniukas nesustabdomi: komiksas apie M. K. Čiurlionį, paremtas amžininkų prisiminimais. Dail. Dalia Bieliūnaitė. Varėnos rajono savivaldybės viešoji biblioteka, 2024. 24 psl.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Žodžio kūryba. Sud. Vytautas Landsbergis. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. 128 psl.

Po truputį apie visą Lietuvą

Tokia kelionė po Čiurlionio Lietuvą turbūt pažadins norą geriau pažinti savo kraštą. Pernai pasirodė pora šaunių bendro pobūdžio knygelių apie mūsų tėvynę. Labai džiaugiuosi, kad „Alma littera“ perleido puikią Zigmo Vitkaus knygą apie kasdienį Lietuvos gyvenimą nuo seniausių laikų iki šių dienų. Anksčiau knyga buvo išleista „Pradinukų enciklopedijos“ serijoje, tačiau šeštokams ar septintokams ji taip pat gali būti įdomi, mat pasakoja ne tiek apie istorinius įvykius ir asmenybes, kiek apie buities detales – o tokių knygų vaikams lietuvių kalba negausu. Naujas leidimas gan smarkiai taisytas ir tikslintas – tai didelis privalumas, bet štai senosios iliustracijos buvo stilingesnės...

Živilė Kalasauskaitė. Myliu Lietuvą: užduotėlės ir daugiau nei 100 lipdukų! (serija „Kakė Makė“). Dail. Rasa Matukaitytė. Alma littera, 2024. 18 psl.
Kristina Šerkšnienė. Smagi kelionė per Lietuvą. Sud. Danguolė Kandrotienė. Debesų ganyklos [i.e. Terra Publica], 2024. 108 psl.
Zigmas Vitkus. Lietuvos kasdiena: nuo akmens amžiaus iki šių dienų Dail. Jūratė Veteikytė. Alma littera, 2024. 168 psl.

Apie Lietuvos praeitį ir ateitį

Nuo bendros šalies gyvenimo panoramos keliaukime prie jos istorijos vingių. Ne visi tie vingiai žavūs, užtat knygos nuostabios! Ir vėl savo grožiu išsiskiria jau mums pažįstamos, naujai perleistos knygos. Naujosios „Per balas link aušros“ dar nė nečiupinėjau ir labai bijau atsiversti, mat leidėjai tikina, jog knyga iš esmės patobulinta, o man ji ir prieš šešerius metus atrodė ideali. Kad tik betaisydami nebūtų pagadinę! „Vilniaus rūmus“ sugadinti sunkiau – tai ne vientisa istorija, o pažintinė mozaika, kuriai ypatingo žavesio suteikia šmaikštūs Linos Itagaki piešiniai. Panašaus pobūdžio ir Rūtos Kačkutės „Gintaro kelias“, kurį puošia talentingos Redos Tomingas ir Eglės Rudžionytės-Meškėlienės iliustracijos. Pastebėsiu, kad tai nauja knyga, kurios nereikėtų painioti su tuo pačiu pavadinimu anksčiau leistu komiksu ar apysaka. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į naują Miglės Anušauskaitės komiksą apie Lietuvos tarpukario veikėjus – šįkart tai istorija apie šnipus, žvalgybą ir Klaipėdos atgavimą. El. formatu komiksą galima parsisiųsti nemokamai. Beje, yra ir nespalvota versija, kuri man net labiau patinka.

Monika Vaicenavičienė. Per balas link aušros: pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus. Aukso žuvys, 2025. 32 psl.
Nelė Kostinienė, Živilė Mikailienė. Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai. Dail. Lina Itagaki. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai, 2024. 62 psl.
Rūta Kačkutė. Gintaro kelias: nuo Romos iki Baltijos. Dail. Eglė Rudžionytė-Meškėlienė, Reda Tomingas. Alma littera, 2024. 64 psl.
Danguolė Gervytė. Stanislava. Slapta 100 vaikų mama (serija „Perskaitęs duok kitam“). Dail. Jūratė Tamošiūnaitė-Karašauskienė, Mykolas Karašauskas. Artuma, 2024. 72 psl.
Miglė Anušauskaitė. Agento byla „Ivanov XII“. Spalvino Tomas Mitkus. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, 2024. 44 psl.
Mindaugas Lukošaitis, Gintaras Grajauskas. Jūros druska ant lūpų. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, 2023 [pasirodė 2024]. 72 psl.
Eimantas Gudas, Žilvinė Petrauskaitė. Gedimino kraujas: Lietuvos valdovų Gediminaičių dinastija. Alma littera, 2024. 520 psl.
Kamil Janicki. Lietuvos ir Lenkijos istoriją kūrusios damos. Vert. Kazys Uscila. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. 454 psl.
Cherchez la femme: Kauno moterų istorijos (serija „It's Kaunastic“). Kaunas IN, 2024. 1 l.

Įkvėpta etninio paveldo

Su istorine tema glaudžiai siejasi ir mūsų protėvių palikimas: sakmės, pasakos, padavimai, patarlės. Tokių knygų 2024 išleista nedaug, bet šis tas meškiukus pradžiugino.

Visada nekantriai laukiu naujų Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto knygų. Oficialiai 2023 metais išleistos, bet tik 2024 pristatytos „Vilniaus legendos“ grožiu nenusileidžia ankstesniems Instituto deimančiukams: „Dangus griūva“, „Karalaitė ant stiklo kalno“, „Laumių stalas“ ir kt., už ką dėkoti, žinoma, reikėtų kruopščiajam Mariui Jonučiui. Beje, turiniu „Vilniaus legendos“ gal net bus įdomesnės už pirmtakes, mat iš literatūrinių šaltinių surinkti pasakojimai mažiau girdėti ir labiau išplėtoti. Net įdomu, ką dar Institutas sugalvos! Ai, tiesa, 2024 jie dar sugalvojo išleisti įspūdingą rinkinį „Adomas pasiilgo Ievos“, bet šiukštu nepirkit tos knygos vaikams nepaskaitę! Tai pikantiškos ir nešvankios sakmės apie kūnišką meilę, skirtos, man regis, gerokai vyresnei auditorijai.

O štai patarlių knygos „Tabalai tabalai“ aš ir pati dar neskaičiau, bet spirgu iš noro pamatyti, ką su tuo paveldu padarė pati ironiškiausia Lietuvos komiksų kūrėja Miglė Anušauskaitė!

Vilniaus legendos. Sud. Jūratė Šlekonytė ir Gytis Vaškelis. Dail. Marius Jonutis. Tekstus adaptavo Danutė Kalinauskaitė. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, [2023]. 116 psl.
Kol gyveni, tol ir mokaisi = Kamēr dzīvo, tikmēr mācies: iliustruotas lietuvių-latvių patarlių žodynas. Sud. Rasa Bačiulienė. Vert. Gabrielė Aputytė. Pamėginčius, 2024. 128 psl.
Tabalai tabalai: iliustruotos Motiejaus Valančiaus patarlės. Dail. Miglė Anušauskaitė. Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka, 2024 . 64 psl.

Visada smagu sulaukti ne tik naujų autentiškos tautosakos leidimų, bet ir etninės kultūros įkvėptų šiuolaikiškų autorinių kūrinių. Labai džiaugiuosi, kad ką tik pasirodė vienos iš geriausių lietuvių vaikų rašytojų – Neringos Vaitkutės nauja knyga. „Odilės pasakos“ dar neskaičiau, bet jau pastebėjau, kad ten šmižinėja tuntas visokiausių mitinių būtybių. Kaip mes su Meškinu ir mėgstam! Niekada nenuvilia ir Kotrynos Zylės knygos. Tiesa, „Sielą sumuštinių dežutėje“ mes jau skaitėme prieš kelerius metus, o 2024 pasirodė tik jos naujas leidimas minkštu viršeliu. Perleista ir Vainilaičio „Bruknelė“ – nuostabi eiliuota mitologinė pasaka mažiesiems su stebuklingomis Broniaus Leonavičiaus iliustracijomis. Atskirai paminėti norėčiau ir kasmet „Laumių pėdų“ rašomus etninę kultūrą populiarinančius laiškus mažiesiems.

Laiškai. Laumių pėdos, 2020-2025.
Martynas Vainilaitis. Bruknelė: mitologinė pasaka. Dail. Bronius Leonavičius. Žara, [2023/2024]. 104 psl.
Rasa Lazauskaitė. Šiurpinys: pasakos siaubasakos vaikams. Dail. Laimutė Varkalaitė. Laimės gatvė, 2024. 100 psl.
Viktorija Girčiuvienė. Ten, kur gyvena slibinai. Dail. Austėja Masevičiūtė. Alma littera, 2024. 168 psl.
Neringa Vaitkutė. Odilės pasaka. Dail. Reda Tomingas. Aukso žuvys, 2025. 248 psl.
Kotryna Zylė. Siela sumuštinių dėžutėje: nelabai baisios istorijos. Dail. Kotryna Zylė. Aukso žuvys, 2024. 162 psl.

Ne tik dvasinis paveldas puošia Lietuvą. Smagu, kad turime knygelių apie liaudies muzikos instrumentus, tautodailę ar net tradicinius lietuviškus patiekalus! Tegu Justinos Česnauskaitės žvėrelių mieste yra ne tik šaltibarščių ir bulvinių blynų, bet ir kaimynų picos, vis vien malonu prisiminti vaikystės skonius. Jau svajoju apie storesnę ir rimtesnę šios autorės kulinarinę knygą vaikams. O jei dar su etninio paveldo dūmeliu, mmm...

Gabrielė Gudaitytė. Čyru džyru: spalvinimo ir užduočių knygelė. Tautinės muzikos muziejus, 2024.
Justina Česnauskaitė. Gaminam kartu = Let's cook together. Alma littera, 2024. 17 psl.
Šiaudiniai sodai = Straw gardens. Str. aut. Daiva Beliūnienė. Vert. Gabriella Žičkienė. Vilniaus etninės kultūros centras, 2024. – 159 psl.

Lietuviškos dainos

Atskiru sąrašu noriu pateikti dainų leidinius. Tegu didžioji jų dalis apima liaudies dainas, tą patį mūsų etninį paveldą, bet yra pora knygelių, liudijančių mūsų kelią į laisvę: ar tai būtų „Tautiška giesmė“, ar septintojo dešimtmečio Lietuvos roko užuomazgos.

Iš visų šių knygų norėčiau išskirti be galo gražų „Dainelių apie paukščius“ leidimą. Jei nėra noro, galima tų dainelių nė nedainuoti, tik vartyti ir grožėtis visais paukštužėliais. Mano širdis tiesiog apsalo. O štai Eglės Kašetienės „Da laduma ladum“ klausytis teks – tai kompaktinė plokštelė, tiesa, su milžinišku informaciniu bukletu. Per kitą adventą ir Kalėdas tikrai pravers!

Dainelės apie paukščius. Dail. Agnė Berlinskaitė. Vilniaus etninės kultūros centras, 2024. 48 psl.
Džyru džyru Kalėdos. Lietuviškos kalėdinės dainelės. Sud. Aušra Žičkienė. Dail. Eglė Wildheart. Kompozitorius Vytautas Leistrumas. Baltų lankų leidyba, 2024. 12 psl.
Vincas Kudirka. Tautiška giesmė: Lietuvos valstybės himnas. Dail. Dovydas Čiuplys. Aranž. Vytautas Leistrumas. „Baltų lankų“ leidyba, [2024]. 10 psl.
Vaikų dainos. Sud. ir dail. Adelė Bražėnaitė-Gančierė. Vert. Paulina Bražėnaitė. A. Gančierė, 2024. 40 psl.
Eglė Kašėtienė. Da laduma ladum. Dzūkų advento–Kalėdų dainos. Dail. Ada Abromaitytė. Eglė Kašėtienė, Paulius Kilbauskas, 2024. 1 CD + 44 psl.
Dainos, kurios nebuvo užrašytos = Songs that weren’t written down: lietuviško roko septintojo ir aštuntojo dešimtmečių rinkinys. Sud. Eglė Vakarinaitė-Zilnienė, Raminta Naujanytė-Bjelle. Lietuvos muzikos informacijos centras, 2024. 36 psl.

Apie Lietuvos gamtą

Padainavę apie paukščius, turbūt užsimanysime su jais iš arčiau susipažinti. Knygų apie Lietuvos gamtą kasmet pasirodo labai daug. Tiesa, dažnai tai būna arba sausoki žinynai, pravartūs nebent šeimyniniam pavartymui, arba vis tų pačių poros gamtininkų leidiniai vaikams. Barkite mane, jei norite, bet pasakysiu atvirai: Selemono Paltanavičiaus (šiaip, talentingo kūrėjo) gamtos enciklopedijos vaikams jau daugelį metų yra kažkoks konvejeriu einantis nerišlus kratinys. Įtraukiu į sąrašą, nes tiesiog nežinau, kuo jas pakeisti. Ai, dar kartais Paltanavičiaus knygas iliustruoja Reda Tomingas ir tai mane sutaiko su žiauriomis knygų leidybos realijomis.

Augalų abėcėlė: 32 Lietuvoje aptinkami augalai; mokomųjų kortelių rinkinys. Sud. Ada Vilkė, Daiva Mikaliūnienė. Dail. Ugnė Ugenskaitė-Joskaudė. Skaitau nuo gimimo, 2024. 1 dėž. (4 + 64 kort.)
Miško žvėrys: interaktyvios edukacinės kortelės. Lututė, 2024. 16 kort.
Miško paukščiai: interaktyvios edukacinės kortelės. Lututė, 2024. 16 kort.
Koks tai paukštis? II. Smart Bird, 2024. 40 kort.

Selemonas Paltanavičius. Šaltakraujai: pažintis su Lietuvos šaltakraujais. Alma littera, 2025. 128 psl.
Selemonas Paltanavičius. Gyvas vabzdžių pasaulis: pažintis su Lietuvos šešiakojais. Alma littera, 2024. 148 psl.
Selemonas Paltanavičius. Su gamta kišenėje: vaikystės nutikimai. Dail. Reda Tomingas. Debesų ganyklos [i.e. Terra Publica], 2024. – 192 psl.
Marius Čepulis. Metai: gamtos fotografo dienoraštis. Alma littera, 2024. 256 psl.
Bronius Šablevičius. Anykščių krašto gamta. Lututė, 2024. 144 psl.
Romualdas Barauskas, Darius Babelis. Lietuvos žinduoliai: išvaizda, paplitimas ir buveinė, gyvenimo būdas, veiklos žymės. Lututė, 2025. 200 psl.
Giedrius Švitra, Tomas Ūsaitis et al. Vadovas Lietuvos drugiams pažinti: 1 dalis. Lietuvos entomologų draugija, 2024. 344 psl.

Pažįstame Lietuvą keliaudami

Išsirinkę kokį vadovą ar žinyną Lietuvos gamtai pažinti, galbūt norėsime nukeliauti į girią. O gal užteks ir parko. Pakeliui ir po miestą pasidairysime. Bet pradėkime nuo tolimesnės kelionės po Ignalinos apylinkes, Aukštaitijos nacionalinio parko ežerus. Ten persikelti mažiesiems padės Elenos Spurgaitės jūreivis Baltrukas. Pasaka apie jį įtraukta į 2024 išleistą rinktinę „Žaliapūkė“. Gaila tik, kad čia neišsaugotos žavios senesnio leidimo iliustracijos, kurias sukūrė Taida Balčiūnienė ir kurios kiek sušvelnina žiaurių miško gyventojų kovų įspūdžius. Taip, lietuvių vaikų literatūra sensta, vertybės keičiasi. Visgi džiaugiuosi, kad viena kita leidykla mėgina atgaivinti klasiką, juolab tokią intriguojančią.

O štai mažojo giliuko nuotykius Kauno Ąžuolyne ir aplink aprašė labai jauna autorė. 2024 metais pasirodė jos pirmoji knyga „Ace“. Negaliu pasakyti, ar istorija gera, mat perskaityti dar neturėjau šanso, tik užmečiau akį „Kūrėjų saloje“ ir susidomėjau. Dabar ir jus intriguoju.

Grįžus iš Ąžuolyno, po Kauną jus pavedžios Kaukutis – mažiesiems skirtas kelionių gidas su spalvinimo žemėlapiu. Labai smagus! Tikiuosi, kad „Kaunas IN“ dabar sukurs ir tokį pat šaunų leidinį paaugliams. Kaip kad vilnietiška turistinių komiksų serija „Vilnius. Eime!“.

Gabija Gasiunas. Ace. Leidykla ace, 2024. 224 psl.
Kaukutis (serija „It's Kaunastic“). Kaunas IN, 2024. 1 l.
Elena Spurgaitė. Žaliapūkė. Dail. Aistė Tarabildienė. Gelmės, 2024. 216 psl.
Dainius Juozėnas. Vilnius – gailestingumo miestas: šv. Faustinos istorija. Dail. Paulius Lizdenis. Ateities leidybos centras, 2024. 24 psl.
Rugilė Audenienė ir Akvilė Magicdust. Slaptas tunelis į Pavilnį = The secret tunnel to Pavilnys (serija „Vilnius. Eime! = Vilnius. Let’s go! Maršrutas su nuotykiais“, nr. 4). Vert. Dalia Cidzikaitė. Vilniaus miesto savivaldybė; Aukso žuvys, 2024. 44 psl.
Industrinis miestas: Kaunas Stanislovo Lukošiaus žvilgsniu. Tekstų aut. Gediminas Kasparavičius, Rokas Sinkevičius. Rec. Paulius Tautvydas Laurinaitis, Kastytis Antanaitis. Kauno miesto muziejus, 2024. 127 psl.

Apie Lietuvos meną

O dabar dar kartą apie tai, nuo ko pradėjome – apie Lietuvos meną. M. K. Čiurlionis – savotiškas, intriguojantis ir mūsų kraštuose labai garsus kūrėjas, bet juo menas čia nesibaigė. Atvirkščiai, tik praturtėjo ir suvešėjo. Tad rasime dar kelias knygas apie kitus lietuvių kūrėjus, kitas meno šakas.

Labai smagi nedidutė knygutė kviečia mažuosius susipažinti su Vilniaus renesanso architektūra. O nuostabioji ir neįtikėtinai darbšti Miglė Anušauskaitė kiek vyresniems vaikams pristato ne tik dailininką Praną Domšaitį, bet ir dailės pagrindus apskritai. Ji taip pat nupiešė komiksą jaunimui „Meko sodas“ apie avangardinio kino kūrėją Joną Meką. 2024 metais pasirodė ir knyga apie Lietuvos animaciją – šioji skirta ne vaikams, bet gali visai praversti, norint praturtinti šeimyninę filmoteką lietuviškais kūriniais. O dar... O dar! O dar aš į šį sąrašą pridėsiu Marcelijaus Martinaičio eilėraščius apie Kukutį – pačius lietuviškiausius, į mūsų žemę įaugusius ir skaitytinus tokiais vakarais kaip šis!

Atrask Renesansą. Sud. Violeta Indriūnienė, Laura Misiūnienė. Dail. Justina Norkutė-Širin, Artur Širin. Bažnytinio paveldo muziejus. 28 psl.
Miglė Anušauskaitė. Daugiau, nei mato akys: komiksas apie Praną Domšaitį ir meno sroves. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, 2024. 56 psl.
Jurga Vilė, Miglė Anušauskaitė. Meko sodas. Aukso žuvys, 2024. 168 psl.
Valentas Aškinis. Lietuvos animacija, 1910–2024. I tomas. Vilanimos filmų studija, 2024. 502 psl.
Marcelijus Martinaitis. Kukučio baladės. Dail. Austė Vagoraitė. Vaga, 2024. 150 psl.

Štai taip, skaitykime ir džiaukimės Lietuva. Jei skaitinių pritrūktume, kviečiu prisiminti, ką mes apie Lietuvą skaitėme ir kuo meškiukų bibliotekoje dalinomės 2018 ir 2019 metų vasarį, 2020 kovą ar pradėdami 2021 metus.

O čia vienas kukutiškas eilėraštis ant gimtadieninio torto:

KUKUČIO KELIONĖ ŽEMAIČIŲ PLENTU

Važiuoja Kukutis ir kalba:

– Kaip Lietuva panaši į Lietuvą!

Beržai! Ir beržai panašūs į beržus!

O dangus! Visada toks lietuviškas,

visai kaip dangus

viršum Lietuvos!

Iš kur visa Lietuva

ima tą panašumą į Lietuvą –

ką pagalvoji ar atsimeni,

vis panašu į Lietuvą.

Kukutis,

ieškodamas to panašumo,

leidžia pro tarppirščius grūdus,

trupina grumstą,

apžiūri perskeltą akmenį:

– Kurioj vietoj

yra tasai panašumas

visos Lietuvos – į Lietuvą?

Nieks neįstengia panaikinti to panašumo:

kokie kerai bepraeitų –

lieka dangus,

panašus į Lietuvą.

Kad ir kur iškeliautum,

viskas, ką tik galvosi,

bus panašu į Lietuvą:

į dangų,

į grūdus,

byrančius pro pirštus,

į runkelių laukus,

gėlėtus nuo moterų.

Šiltų knygiukų diena

Wed, 12 Feb 2025 21:00:00 GMT

Ar meškiukų bibliotekoje beliko vien knygiukai? Žinoma, ne! Bet mano širdis priklauso jiems, tad per šv. Valentiną negaliu ištverti nepasigyrusi dar kalnu šaunių, mažulyčių, iš vieno lapo sulankstomų knygelių. Juolab kad paskutiniu metu didžiosios knygos pernelyg dažnai nuvilia. Nutariau, kad jomis aš skųsiuosi tik „Instagrame“, o čia dalinsiuosi šiluma ir meile. :) Neriam į rožines gelmes kartu?

O tose rožinėse gelmėse dvidešimt odžių jausmams. Aštuoniolika knygiukų anglų kalba ir du – lietuvių. Kelios istorijos mažiesiems, kelios – visai šeimai, kelios – tik paaugliams. Man berašant šiuos žodžius, visus tuos kūrinėlius buvo galima atsisiųsti nemokamai, atsispausdinti, sulankstyti ir įteikti savo mylimiausiems žmonėms (ar pasilikti sau!). Turbūt pamenate, kaip lankstomi knygiukai? Jei primiršote, pažiūrėkite į „Vaikų žemės“ nupieštą schemą:

...ir išsirinkite, prie ko linksta jūsų širdis. Man labai patinka knygiukai apie tai, kokia įvairi ir neaprėpiama yra toji meilė. Juk tiek visko galima mylėti!

1. Magikya Studios. „A Love Letter To Love Itself“

„Magikya Studios“ kūrėjų manymu, visokia meilė yra gera, jei tik ji gydo, suteikia jėgų ir džiaugsmo. O pasimokyti meilės gyvenimui galima net iš savo katės! Mylėk kitus, mylėk save, mylėk pačią meilę, – ragina šios žaidimų kūrėjos iš Lotynų Amerikos. Net jų knygiukas pavadintas „Meilės laiškas meilei“, o atsisiųsti jį galima iš studijos parduotuvės nepriklausomų žaidimų kūrėjų platformoje „itch.io“.

2. Miquela Davis. „Objects of My Affection“

Miquela Davis savo rožiniame knygiuke nagrinėja, iš ko susideda meilė gyvenimui. Gal iš maloniausių kvapų ir gardžiausių skonių? Gal iš mėgstamų knygų ir grožėjimosi gamta? O gal iš garaže besikuičiančio tėčio ir vaikystėje matytų filmukų? O kodėl jūs mylite gyvenimą? Ar galite ta meile pripildyti savo knygiuką?

Dailų ir šiltą Miquela Davis kūrinėlį galima rasti jos paskyroje nepriklausomos žurnalistikos ir naujienlaiškių platformoje „Substack“.

3. Diane Fine. „Me & You“

Visgi sunkiausia nuoširdžiai pamilti kitą žmogų, ar ne? Tokį nesuvokiamą, neperprantamą, kitonišką... Užtat meilėje jis atsiveria beveik nepakeliama pilnatve. Apie šį atradimo džiaugsmą pasakoja lakoniškas ir stilingas Diane Fine knygiukas „Aš & Tu“. Rasti jį galima mano mėgstamiausioje zinų bibliotekoje „Quarantine Public Library“.

4. Bernie Jean Schiebeling. „birdsong“

Kartais meilę sunku suprasti. Regis, mūsų širdys tuomet šneka paukščių kalba. Menininkė Bernie šį čiulbesį užrašė angliškai, bet panaudojo tarptautinę fonetinę abėcėlę. Skaitydami Bernie eilėraštį, mes kankinamai ilgai mėginame suvokti pažįstamus žodžius, pasakojančius apie atradimus ir netektis klajonėse po jausmų pasaulį. Šį baugoką knygiuką rasime autorės parduotuvėje „itch.io“ platformoje.

5. Chinn Wang. „Alone (never)“

Kito buvimas šalia – tai meilės palaima ir kartu našta. Kai nelieka vienatvės, šaltą laisvę rinktis savo kelią ima veikti nuolatinis, tegu dažnai efemeriškas visų mylimų būtybių bei mylimų dalykų kuždesys. (Ypač tų mažų, murzinų ir be galo mylimų būtybių lipniais pirščiukais, – bet ne tik jų, ne tik jų). Chinn Wang fiksuoja šį priešybių sūkurį kasdienėje buityje.

Knygiuką galima nemokamai parsisiųsti iš „Quarantine Public Library“.

6. C. Fish. If I Could Go Anywhere

Apie tą patį pasirinkimą, tik gerokai tiesmukiau, rašo C. Fish: jei galėčiau apkeliauti visą pasaulį, labiausiai norėčiau atsidurti tavo glėbyje. Žaismingą mylimai Samanthai sukurtą knygiuką iš „SHERWOOD FOREST ZINE LIBRARY“ zinų bibliotekos galime atsisiųsti ir mes.

7. Bella. „To You, From Me (a diy zine!)“

O dabar pats metas parašyti laiškelį savo mylimam žmogučiui! Jei tas žmogutis dar nedidelis, gal jam ar jai bus smagu gauti širdelių ir zuikučių kupiną, saldų kaip rožinė cukraus vata ar kakava su zefyriukais knygiuką, kurį nupiešė Bella. Tai knygiukas-anketa, kurį galima užpildyti bendrais nuotykiais, linkėjimais ir mėgstamom dainom. Tinka ir mylimiems draugams!

Knygiuką galima nemokamai parsisiųsti iš „uguuBella“ parduotuvės nepriklausomų žaidimų kūrėjų platformoje „itch.io“.

8. Heather Hogan. „Flourish“

Heather Hogan primena, koks svarbus mūsų mylimiems žmonėms dėmesys ir šiluma. Kaip jie pražysta nuo mūsų nuoširdžių žodžių. Pilnas žiedų knygiukas tinka ir mažiesiems – jis tiesiog sutvertas spalvinti!

Knygiuką galima parsisiųsti iš Heather Hogan puslapio „Substack“ platformoje.

9. Sara Capello. „Fowl Lines“

O ką daryti, jei nemokame sakyti komplimentų? Mokykimės iš paukščių! Sara Capello antys ir žąsys labai stengiasi išreikšti savo jausmus, bet paukštiška prigimtis vis suvelia žodžius. Pamėginkime iššifruoti, ką tos būtybės kreksi. Tiesa, gal ne su pačiais mažiausiais... Paukštidės leksikonas toks n-14.

Knygiuką galima parsisiųsti iš autorės parduotuvės skaitmeninių prekių ir paslaugų pardavimo platformoje „Gumroad“. Tiesa, prieš spausdinant teks susitvarkyti maketą arba pasinaudoti automatinio zinų maketavimo programomis.

10. Sara Capello. „Swanna Go Out?“

Sara Capello paukščiai taip šauniai nupiešti, kad tikrai norisi jais dalintis ir su mažais, ir su dideliais. Tad štai dar vienas jos knygiukas, tik šiame nėra jokių abejotinų juokelių. Vien smagi istorija apie dviejų gulbių: Romeo ir Džuljetos pasimatymą Bostone.

Knygiuko ieškokite Saros parduotuvėje „Gumroad“ platformoje. Prieš spausdinant teks susidėlioti puslapius reikiama tvarka.

11. Alicia Souza. „The 5 Love Languages“

Meilė kalba ne tik žodžiais. Alicia Souza sukūrė knygiuką apie penkis būdus, padedančius išreikšti savo jausmus. Ir apie tai, kas gali nepasisekti kuriant santykius, net kai labai stengiesi. Spalvingas knygiukas lengvai paverčiamas atvirute, bet dovanotinas tik turintiems humoro jausmą!

Knygiuką galima parsisiųsti iš autorės svetainės.

12. Carolyn Yoo. „Love Your Inner Artist“

Carolyn Yoo mano, kad tos penkios meilės kalbos iš ankstesnio knygiuko ganėtinai universalios, tad jomis verta naudotis ne tik romantiniuose santykiuose. Gal ir kitos mūsų meilės suklestėtų, jei jas taip pat puoselėtume? Kad ir meilė sau ar... savo vidiniam menininkui! Knygiuką apie tai, kaip palepinti savo menišką prigimtį, galima atsisiųsti iš Carolyn Yoo puslapio „Substack“ platformoje ir padovanoti sau.

13. oofstudio. „Care Package Zine“

Turbūt kartais reikia palepinti absoliučiai visas savo meiles. „oofstudio“ kūrėja(s) padeda sudėlioti rūpesčio ir meilės kupinus siuntinukus svarbiems žmonėms. Jo(s) knygiuką galima naudoti staigmenos planavimui, o galima užpildžius pridėti prie dovanėlės.

Knygiuką rasite „oofstudio“ parduotuvėje nepriklausomų žaidimų kūrėjų platformoje „itch.io“. Tame pačiame archyve yra ir kitas knygiukas – padedantis sukurti tokį patį siuntinuką sau.

14. Bella. „Self Love“

Kaip svarbu save mylėti ir savimi rūpintis, dar kartą primena ir Bella. Patarimų knygiukas subalansuotas paaugliams ir pūkuotiems triušiukams! Jį rasite „uguuBella“ parduotuvėje „itch.io“ platformoje.

15. Linda. „DIY Positive Art Zine“

Išmokus savimi rūpintis, pats laikas išsiųsti sau meilės laišką! Linda sukūrė šabloną, kurį galima prirašyti drąsinančių ir palaikančių žodžių. Džiugių spalvų knygiukas baigiamas aiškiu pareiškimu: aš myliu save. Beje, jis taip pat puikiai tinka slapta įbrukti į kišenes tiems, kam stinga pasitikėjimo savimi. Ypač Valentino dieną.

Atsisiųsti knygiuką galima iš autorės parduotuvės „Ko-fi“ platformoje.

16. Jessica Gath, Katrina Goldsaito, Petra Page-Mann. „How to thaw Your Own Heart“

Sužeistoms sieloms gydyti dar pravartesnis Jessica Gath ir bendraautorių knygiukas „Kaip atšildyti savo širdį“. Sukurtas ne tik tiems, kas sunkiai išgyvena santykių pabaigą, bet visiems, kas neteko artimųjų ar užsisklendė skaudžioje vienatvėje. Dvipusis knygiukas moko, kaip liūdesį paversti praktiniu veiksmu, išgyventi ir paleisti. Pirmiausia iš ledo pasigaminkime širdį...

Detalią instrukciją rasite vienos iš kūrėjų svetainėje.

17. notabeanie. „Orpheus Chose The Sun“

Na, o jei tirpstanti ledo širdis neatnešė palengvėjimo, galbūt padės amžinieji siužetai? notabeanie pasirašanti(s) autorius atsigręžia į Orfėjo mitą ir tragiškame pasakojime randa šviesos. Jo(s) Orfėjas visa širdimi teigia gyvenimą. Ir šis paaugliškai dramatiškas, apie paaugliškas problemas kalbantis knygiukas taip pat teigia gyvenimą. Labai garsiai ir aiškiai.

„Orfėją“ galima parsisiųsti iš notabeanie parduotuvės „itch.io“ platformoje.

18. Karen Cox. „Deer Girl“

Karen Cox knygiukas dar tamsesnis ir dramatiškesnis – su negyvom širdim, skeletais ir kirminais, bet vienu konkrečiu amžiaus tarpsniu visos šios dekoracijos toookios veiksmingos! Tad tegu čia lieka ir šis kūrinys. Tik sutarkime: iki ir po paauglystės rankomis nečiupinėti.

Knygiuką galima atsisiųsti iš zinams skirtos pokalbių grupės „Reddit“ platformoje.

19. Evelina Daciūtė, Dovilė Kačerauskaitė. „Slydas ir Slydėja“

Pabaigsiu šį širdžių paradą pora lietuviškų knygiukų, kuriuos, suprantama, visi kuo puikiausiai žino, bet man vis tiek malonu prie jų sugrįžti. Evelinos Daciūtės Slydas ir Slydėja – tokia darni pora, o Dovilė Kačerauskaitė nupiešė juos taip meiliai susiglaudusius, kad gražesnio knygiuko Valentino dienai nė nerasi. Nors pats knygiukas kurtas „Vaiko psichologijos centro“ organizuojamiems kasmetiniams advento nuotykiams.

Visus advento knygiukus galima gauti užsiregistravus šio centro svetainėje, bet „Slydą ir Slydėją“ galima atsisiųsti ir atskirai iš po truputį pildomos to paties projekto knygiukų bibliotekos.

20. Kotryna Zylė, Inga Dagilė. „Geriausia diena“

Be galo gražus ir Kotrynos Zylės bei Ingos Dagilės knygiukas „Geriausia diena“. Į trumputį pasakojimą autorės tiek visko sutalpino! Visgi mums svarbiausias pagiriamasis žodis mylimiems draugams, su kuriais išmoksti vertinti kiekvieną akimirką.

„Geriausia diena“ buvo sukurta projektui „Knygiukai į pagalbą vaikams“. Ją rasite pirmame projekto bibliotekėlės knygiukų rinkinyje, kurį galima parsisiųsti iš „Vaikų žemės“ svetainės.

Tiek istorijų, piešinių, idėjų, sveikinimų ir meilės. Dalinkimės jais! O jei nei vienas iš čia paminėtų knygiukų į širdį nepasibeldė, kurkime. Jau ne kartą dalinausi knygiukais apie knygiukų kūrimą, bet šįsyk noriu parodyti visą galingą įrankį:

Caroline Dinh sukūrė zino šabloną, kurį galima programuoti specialioje aplinkoje ir vėliau išsaugoti rezultatus. Viskas puikiai dokumentuota, o ir pats knygiukas-instrukcija sukurtas tuo pat būdu. Parsisiųsti jį galima iš autorės parduotuvės „itch.io“ platformoje.

Daug meilės ir dailių knygiukų!

30 šiurpiukų, kurie padės bijoti oriai

Thu, 31 Oct 2024 21:00:00 GMT

Ne paslaptis, kad man be galo patinka knygiukai – mažutės, iš vieno lapo išlankstomos knygelės vaikams. Jos – kaip tik to, idealiai vaiko delnui tinkančio formato, todėl labai savos ir draugiškos. Be to, jos prieinamos: nori – naują atsispausdink, nori – savo sukurk! Smagu, kad internete galima rasti daugiau nei porą šimtų knygiukų lietuvių kalba. Bet man juk vis maža! Tad vos pirmą kartą išvydusi lietuviškus knygiukus, puoliau ieškoti ir kitomis kalbomis parašytų. Ilgai man nesisekė, bet šį rudenį Google manęs pasigailėjo ir pabėrė jų kaip iš gausybės rago. O aš atrinkau pačius šiurpiausius, kad lapkritį būtų smagiau bijoti.

Tad šįkart pasišnekėkime apie knygiukus, šiurpiukus ir kur jų visų ieškoti.

Pirmiausia priminsiu, kodėl šiek tiek šiurpo vaikams ne tik nekenkia, bet ir praverčia. Šiurpūs skaitiniai – tai saugu ir smagu. O dar jie padeda susitvarkyti su tikromis baimėmis. Plačiau apie vaikams ir paaugliams skirtą siaubo literatūrą galima pasiskaityti Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos lankstinuke, bet jos veiksmingumu galima įsitikinti ir paprasčiausiai stebint mažuosius. Juk ne be reikalo jie nuolat pasakoja vieni kitiems gąsdinančias istorijas! Beje, tokie šiurpinimai – be galo sena žmonijos tradicija. Kiek baisių pasakų sukūrė mūsų protėviai! O Lietuvoje nuo seno tamsiais rudens ar žiemos vakarais buvo įprasta susirinkti ir kartu dirbant sekti kraupias pasakas ar dalintis „tikrais“ siaubingais nutikimais. Vėlių mėnuo – lapkritis niekaip be to neapsieidavo. Tad kodėl ir mums kiekvieną lapkričio vakarą neatsivertus naujo knygiuko apie vaiduoklius, vėles, pabaisas, vorus, gyvates ir kitus baisulingus dalykus?

Kurgi tokių šiurpiukų ieškoti? Daugiausia knygiukų lietuvių kalba yra paskelbęs „Vaiko psichologijos centras“ bei vaikų ir jaunimo literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“. Tiesa, nors jų kolekcijose aptiksime kelias pabaisas, bet apskritai ten sukauptos jaukios, raminančios ir džiuginančios istorijos. Belieka šiurpių knygiukų ieškoti kitomis kalbomis. Ilgą laiką aš nosimi ariau internetą, bet aptikdavau vien kuklius, mėgėjiškus edukacinius leidinukus. Ir visgi negalėjau patikėti, kad šį formatą taip pamilo tik Lietuvos kūrėjai. Pasirodo, aš tiesiog ne ten ieškojau! Į mūsų šalį mažosios knygelės atėjo per vaikų literatūrą, o anglakalbėse šalyse – tai DIY ir punk kultūros reiškinys. Todėl ieškoti reikia ne „tiny / mini / small / one page book“, bet „mini / pocket zine“. Kaip zinams ir priklauso, tokie kūriniai dažniausiai skirti jau dideliems ir kartais net peraugusiems jaunuoliams. Jie dygūs, pasišiaušę, nevengiantys aštrių temų ir juodo humoro, tad tinkamą knygiuką savo meškiukams ne iškart tarp jų atkapstysite. Kita vertus, mane tai džiugina – juk mano Meškinas išaugo vaikų literatūrą ir jau yra visas paauglys. Kaip man smagu dabar rodyti jam meninius ir eksperimentinius knygiukus! Kiek naujų galimybių iš naujo įžvelgiame jau, regis, išaugtose veiklose. Pamėginkite, gal ir jums atsivers nauji horizontai?

Taigi, kviečiu išsirinkti po šiurpiuką kiekvienam lapkričio vakarui. Aš atrinkau tokius, kurie man labiausiai patinka ir yra gana universalūs: įdomūs ir mažiems, ir didesniems skaitytojams, ne per aštrūs ir ne per prėski. Knygiukų sąraše yra nuorodų, kurios padės rasti daugybę kitų, galbūt klaikesnių istorijų. O ir mudu su Meškinu sukūrėme kelias šiurpias knygeles, kuriomis čia jau dalinomės. Tad prisiminkime, kaip knygiukus lankstyti (instrukcija paimta iš „Telling Tales“):

...ir keliaukime prie jų pačių, pradėdami nuo tų kelių retų istorijų lietuvių kalba.

1. Rasa Lazauskaitė ir Simona Jurčiukonytė. „Košmarų gaudyklė“

Prieš pradėdami rimčiau šiurpintis, pasirūpinkime, kad visi perskaityti siaubai taip ir liktų tarp knygos puslapių, nesugrįžtų sapnuose ir netykotų po lova. Rasa Lazauskaitė ir Simona Jurčiukonytė sukūrė be galo originalų knygiuką, kuris mums padės, nes pats gali virsti košmarų gaudykle! Autorės išnaudojo fizinį knygiuko pavidalą ir pavertė jį savo pasakojamos istorijos dalyviu, gelbstinčiu košmarų kamuojamą berniuką. Sumanu!

Tokį terapinį šiurpiuką autorės sukūrė per 2020–2021 metų karantiną Lietuvos rašytojus bei iliustratorius subūrusiam projektui „Knygiukai į pagalbą vaikams“. Anuomet projekto sumanytojai siekė sukaupti vaikus palaikančių ir guodžiančių kūrinių bibliotekėlę. „Košmarų gaudyklę“ rasite pirmame bibliotekėlės knygiukų rinkinyje, kurį galima parsisiųsti iš „Vaikų žemės“ svetainės.

2. Kotryna Zylė ir Mārtiņš Zutis. „Skundas“

Ar jau reikia bijoti? Šis kiek šiurpokas (visgi apie vaiduoklius!) knygiukas jūsų labai neišgąsdins, mat besivaidenantis istorijos herojus nori būti naudingas bendruomenės narys ir net mėgina įsidarbinti dvaro sargu. Deja, įdarbinti tokio seno ir tokio... hmm... negyvo senolio niekas nenori.

Tyki ir pagarbi ironija padeda autoriams kalbėtis su skaitytojais ne tik apie anapusines būtybes, bet ir apie rimtas žmogaus teisių, amžizmo ir diskriminacijos problemas. Juk knygiukas ir buvo sukurtas specialiai žmogaus teises bei kultūrinę įvairovę puoselėti skatinančiam „Vaikų žemės“ projektui. Parsisiųsti jį galima kartu su visų šio projekto knygiukų rinkiniu iš „Vaikų žemės“ svetainės.

3. Kairi Look ir Julia Dürr. „Diena paplūdimyje“

„Vampyriukas išsiropštė iš karsto“, – taip prasideda ši istorija, kuri atskleidžia ne tik siaubingų vampyrų kasdienę buitį, bet ir jų pačių baimes. Ar įmanoma jas įveikti? Kaip siekti savo tikslų pavojingame pasaulyje? Kaip rasti kompromisą?

Aš truputį abejoju, kai patiems mažiausiems siūlomos knygelės, aukštyn kojomis apverčiančios archetipinių gėrį ir blogį atstovaujančių personažų vaidmenis. Bet jei jūs šiurpinate didesnį skaitytoją, šis smagus knygiukas su keliais baugesniais pipiriukais leis pasijuokti iš pasakojimų apie monstrus ir pasimokyti šių išradingumo. „Diena paplūdimyje“ buvo parašyta projektui „Mažos knygelės – svarbios istorijos“, tad atsisiųsti visą komplektą galima iš „Vaikų žemės“ svetainės.

4. Ignė Zarambaitė ir Eidvilė. „Mano voras“

Neretai vaikai labiau bijo skiepų ar kontrolinio nei vampyro iš rūsio. Juk šis kažkur toli, knygose ar filmuose, o griežta mokytoja kasdien tyko prie lentos. Bet yra padarų, kurie savyje apjungia kasdienes ir antgamtines baimes. Taip! Tai šimtakojai, gyvatės ir ypač – vorai! Galvojant logiškai, mūsų kraštuose jie visai nepavojingi, bet kažkodėl atrodo, kad vos užsižiopsosi ir naktį apraizgys voratinkliais ar net nukąs ausį – kaip vos nenutinka šiame knygiuke.

„Mano voras“ buvo sukurtas 2023 metų advento kalendoriui, tad jį gauti galima užsiregistravus į adventinius nuotykius „Vaiko psichologijos centre“. Tų ir kitokių nuotykių ten labai daug, tad svarbu teisingai pasirinkti registracijos formą.

5. Junk World Comics'. „Pocket Bestiary“

Jei jau, kalbėdama apie siaubo literatūrą, užsiminiau apie tradicijas, verta pridurti, kad nuo senų laikų žmonės mėgo dar ir sudarinėti pabaisų katalogus – bestiarijus. Itin išradingus bestiarijus kūrė viduramžių meistrai. Šių stilių smagiai mėgdžioja po Junk World Comics' iškaba besislepiantis autorius. Ji(s) sukūrė šmaikščius viduramžiškų pabaisų portretus, į mažutį knygiuką sutalpindama(s) dar ir trumputę linksmą istoriją. Prisipažinsiu, tai mano mėgstamiausias angliškas šiurpiukas. Ir kas gi nesusižavėtų tokiu dailiu dalykėliu!

Šiurpiuką nemokamai parsisiųsti galima iš autoriaus parduotuvės „Ko-fi“ platformoje.

6. Veronika Dawydow. [Be pavadinimo]

Pabaisiukas iš Veronikos Dawydowos piešinių į jokį bestiarijų netilptų. Jam išsivynioti prireikė visų aštuonių puslapių. Bežodis, net pavadinimo neturintis knygiukas kviečia į siurrealų pasivaikščiojimą tarp pasaulių, po kuriuos nardo labai keistas padaras. Truputį šiurpu ir labai miela!

Šį šiurpiuką galima atsisiųsti iš „ZC MAG“ zinų bibliotekos. Lankstydami atkreipkite dėmesį, kad šis ir kai kurie kiti angliški knygiukai yra sumaketuoti truputį kitaip nei lietuviški. Jų priekinis viršelis yra dešinėje, tad liks palaidu kraštu.

7. Caw and Paw. „Garden Ghosts“

Iš tiesų, pabaisų ir šmėklų galima rasti visur. Galbūt net gėlyne po langais ar parke. Gal ten vaidenasi dvi susipynusios paukščių sielos? O gal šakelių ir komposto monstras? Caw ir Paw prisistatantys autoriai sukūrė kišeninį sodo šmėklų stebėjimo žurnalą, kuriame galima susipažinti su pagrindinėmis šių pabaisų rūšimis bei specialiame laukelyje pažymėti jau aptiktas būtybes.

„Sodo šmėklas“ rasite šių autorių knygiukų rinkinyje, kurį galima nemokamai parsisiųsti iš jų parduotuvės nepriklausomų žaidimų kūrėjų platformoje „itch.io“.

8. Nicole Little. „Ghosts!“

Jei šmėklų pilna net sode, tai paveikslų galerijose jų turėtų knibždėte knibždėti, ar ne? Nicole Little savo knygiuke siūlo paspėlioti, kokių pop meno atstovų ar kitų šiuolaikinių dailininkų paveiksluose slėpėsi jos sugauti vaiduokliai. Prisipažinsiu, atpažinau tik Kusamą ir Haringą – gal jums seksis geriau? Beje, tai patys spalvingiausi vaiduokliai, kokius tik įmanoma įsivaizduoti, tad sudomins net jauniausius meno mylėtojus!

Ryškiaspalvį šiurpiuką galima parsisiųsti iš autorės svetainės.

9. Lewis Carroll. „Jabberwocky“

Susipažinę su žymių dailininkų sukurtomis būtybėmis, keliaukime pas garsius rašytojus. Skaitant Liuiso Kerolio „Alisą Veidrodžio karalystėje“, ne kartą tampa šiurpu ir nejauku, tačiau klaikiu monstru turbūt galėtume pavadinti tik Taukšlį – Jabberwocky. Niūrus lapkričio vakaras geriausiai tinka prisiminti šį siaubingą padarą ir kartu su Alisa vėl leistis į lingvistinį nuotykį, šifruojant klaikią istoriją. Kad nereikėtų skaityti visos Kerolio knygos, pasakojimas apie Taukšlį sudėtas į šį mažą šiurpiuką.

Knygiukus iš viešo naudojimo kūrinių, tokių, kaip Liuiso Kerolio „Alisa“, gamina Hairy Larry arba Larry Heyl vardu pasirašantis entuziastas. „Taukšlį“ galima parsisiųsti iš jo svetainės.

10. Godai. „Cryptids of the World“

Net ir nedideli meškiukai dažniausiai netiki taukšliais, vaiduokliais ir vampyrais, bet ką jie pasakytų apie Nesę ar sniego žmogų? Nuolatos atsiranda žmonių, kurie tvirtina matę šiuos šiuolaikinio folkloro personažus, o ir mokslas negali nei įrodyti, nei paneigti, kad kur nors bastosi kokia čiupakabra. Galų gale tai ne antgamtinės esybės, o viso labo paslaptingi (ir šiurpūs!) gyvūnai. Gal dar kada pasaulio pakrašty juos atrasime – kaip kokią okapiją?

Nedidelį šių kriptidais vadinamų padarų bestiarijų sudarė lenkų menininkas, pasirašantis Godai vardu. Jo šiurpiuką galima atsisiųsti iš jo paties svetainės arba iš „The Small Science Collective“ – projekto, skirto mokslo ir technologijų populiarinimui, naudojant zinus.

11. Adrian Pijoan. „Don't Fear The King“

Mokslas negali mūsų įtikinti, kad po langais netyko čiupakabra. Užtat jis tikrai gali jaunuosius skaitytojus paguosti, jei šie bijo godzilų, king kongų ir milžiniškų vorų ar vabalų. Vieną gūdų rudens vakarą galime paskirti tokių fantastinių padarų anatomijai ir išsiaiškinti, ar jie apskritai įmanomi. O gal subliūkštų nuo savo svorio arba akimirksniu padvėstų iš bado?

Moksliškai ištirti monstrus siūlo „The Small Science Collective“, o šiurpų, bet optimizmą žadinantį knygiuką galima parsisiųsti iš jų svetainės.

12. Michael ir Nicole Little. „Fusion Beasts: Abomidorable mistakes that Nature never made“

Kokias dar neįmanomas pabaisas gali sukurti mūsų fantazija? Nicolė ir Michaelis Littlai pakvietė savo šeimą ir kaimynus fantazuoti apie tai, kas gautųsi į vieną padarą sujungus bitę ir gorilą, aksolotlį ir kengūrą ar pelę ir aštuonkojį. Kuo šie gyvūnai maitintųsi? Kokio dydžio užaugtų? Kur gyventų? Ar dėtų kiaušinius? O svarbiausia – kaip tie siaubūnai atrodytų?! Turiu pasakyti, vaizdelis vietomis šiurpokas...

Įspūdingiausius atvaizdus Littlai sudėjo į knygiuką, kurį galite atsisiųsti iš Nicolės svetainės.

13. Notabeanie. „The Most Ghosts“

Notabeanie vardu pasirašanti(s) autorius naudoja kitą pabaisų konstravimo būdą: ne vaizduojamąjį, o lingvistinį! Kas jei būtybes kurtume pagal žodžių sąskambius? Ar įsivaizduojate sėklų šmėklą? O šmėklą iš (violančelės) dėklo? Anglų kalbos lakoniškumas ir ritmiškumas leidžia autoriaus fantazijai skleistis dar plačiau. Knygiuke apie šmėklas šios skrudinasi (toast), apsėda paltus (coat) ar net rengia vakarėlius (host).

Rožinį ir labai mielą šiurpiuką galima nemokamai parsisiųsti iš Notabeanie parduotuvės nepriklausomų žaidimų kūrėjų platformoje „itch.io“.

14. Celestaerium. „Today's Menu!“

Sveiki atvykę į vaiduoklių užeigą! Šiame šiurpiuke žodžiai keičia ne būtybes, o vaišes. Bet ir tos nuo tokių fonetinių eksperimentų tampa išties pabaisiškos! Tad šį vakarą Tiff / Celestaerium kviečia ragauti nuostabaus terormisu ir kitų antgamtinių patiekalų.

Šiurpiuką rasite Celestaerium parduotuvėje platformoje „itch.io“.

15. Robbi Behr ir Matthew Swanson. „One Page Wonders: Captain A-OK Fights Blug-Glub-Glub“

Be galo išradingą knygiuką apie planetą siaubiantį klaikų kosminį aštuonkojį Blug-Glub-Glubą ir su juo kovojantį kapitoną A sugalvojo „Idiot's Books“ pasirašanti menininkų komanda. Turbūt jie ne kartą susidūrė su neteisingai knygiukus lankstančiais skaitytojais, tad nusprendė padaryti, kad jų kūrinį būtų galima skaityti bet kokia kryptimi – ir kiekvieną kartą rasti naują pasakojimą! Iliustracijos bei tekstas sukurti taip, kad jungtųsi tarpusavyje įvairiausiais būdais. Iš esmės, išnaudodami lankstomos knygelės formatą, autoriai sukūrė begalinę istoriją. O jei jūs pritrūksite fantazijos, kaip dar sumazgyti šį kosminį šiurpą, čia pat laukia keli pasiūlymai:

Parsisiųsti kapitono A nuotykius galima iš fantastikai skirto žurnalo „Reactor“. Ten rasite ir kitas, ne tokias šiurpias begalines istorijas apie laiko keliones ir kosminius mūšius. Atkreipkite dėmesį, kad nors knygiuką galima skaityti įvairiais būdais, patogiau bus, jei išilgai lapo einanti lenkimo linija atsidurs apačioje, o palaidi kraštai – viršuje.

16. Marnix Everaert. „A rather strange story (in various settings)“

Po komiško fantazijos šėlsmo panirkime į daug tamsesnes nepažinaus pasaulio gelmes. Menininkas Marnixas Everaertas, vesdamas mus iš saugių, bet slegiančių namų į spengiantį žiemos šaltį, kartu skatina klausti apie neįmanomą kasdienių daiktų prigimtį ir jų bei mūsų vietą visatoje. Sudėtingas, bet labai gražus knygiukas padės sukurti mąslesnę šio šiurpmečio nuotaiką, kurią išgyventi vaikams taip pat pravartu (prisipažinkit, juk jums vaikystėje rūpėjo Eidrigevičiaus iliustracijos?).

„Keistoką istoriją“ autorius sukūrė specialiai projektui „Quarantine Public Library“, prasidėjusiam maždaug tuo pat metu, kaip ir „Knygiukai į pagalbą vaikams“. Tik jei lietuviškų knygiukų biblioteka per karantiną kaupė terapines istorijas vaikams, tai Katie Garth ir Tracy Honn įkūrė „QPL“ mąstydamos greičiau apie naują erdvę izoliuotiems menininkams. Šių sukurti knygiukai dažnai eksperimentiniai, konceptualūs ir toli gražu ne visiems suprantami. Jie labiau apie saviraišką nei apie dalinimąsi, nors atsisiųsti juos gali visi. Marnixo Everaerto šiurpiuką čia irgi rasite.

17. Angela Rio. „Spirit“

Į siurrealią kelionę taip pat kviečia Angela Rio. Jos „Dvasia“ – tai vienas didelis sūkuriuojančio, verkiančio ir besijuokiančio pasaulio paveikslas, sulankstomas į bežodį pasakojimą apie nuosavo kelio paieškas. Tamsi dvasia klajoja po ugnimi žioruojančius, šikšnosparnių pilnus urvus, rasdama džiaugsmą bei liūdesį ir neleisdama užgesti savo pačios šviesai.

Šiurpiuką galima parsisiųsti iš „Quarantine Public Library“.

18. axoona. „I saw DARKNESS and it saw ME“

Vienos istorijos skaitytoją veda už rankos, kitos – leidžia jam rinktis kelius. Kur nuskubėsime mes, slėpdamiesi nuo tamsos? axoona slapyvardžiu pasirašanti(s) autorius toliau tyrinėja knygiuko erdvinę struktūrą ir galimybes, kurdama(s) interaktyvų grafinį pasakojimą. Įvairiai lankstydami jau ne patį knygiuką, o atskirus jo puslapius, galime rinktis savo melodiją ir savo likimą šiame niūriame pasaulyje.

axoona kūrinys išties daug kraupesnis už kitus čia pristatomus, nors jo(s) žodžių labirintas ir turi viltingą sprendimą. Rizikuokite. Atsisiųskite gabalėlį tamsos iš autoriaus parduotuvės nepriklausomų žaidimų kūrėjų platformoje „itch.io“. Atkreipkite dėmesį, kad knygiukas dvipusis, jis veiks tik tada, jei teisingai atspausdinsite ir sulankstysite.

19. Alex Williams. „Bugs at Night“

Tik nepamirškime, kad tamsa iškraipo pavidalus. Ir kuo daugiau vidinės tamsos, tuo klaikesnis pasaulis atsiskleidžia. Galų gale, ir grožis, ir siaubas egzistuoja tik mumyse. Dailininkas Alexas Williamsas kviečia pažvelgti, kokias formas stojus tamsai vaizduotė suteikia paprasčiausiems vabalėliams ar žolynams. Kai kurios fantazijos išties šiurpios!

„Naktinius vabzdžius“ rasite „Quarantine Public Library“.

20. Jules. „The Swamp Creature“

Ką ten tos pievos... Jei pasitaiko užklysti į pelkę, šešėliai pavirsta dar baisesniais padarais. Senasis Edwinas įsitikinęs, kad ten tyko pelkių pabaisa! Juk kažkas drasko tinklus ir taškosi tamsoje – nejau tik vėjas ir kerplėšos? Nors vietiniai niekada baisūnės taip ir nesutiko, dailininko Juleso vaizduotė padėjo jam šešėliuose įžiūrėti tą šiurpų padarą. Bet pažvelkite – ar ir jums pabaisa atrodo nusiminusi?

Nuostabiai nupieštą ir baugią nuotaiką puikiai perteikiantį šiurpiuką su viltinga pabaiga galima nemokamai parsisiųsti iš autoriaus parduotuvės platformoje „itch.io“.

21. Reagan. „A Bestiary of the West“

Atrodo, atėjo metas pavartyti dar vieną bestiarijų ir paieškoti, gal jame kas rašoma apie pelkių būtybes. Nors nepanašu, nepanašu... Regis, tai nelaimingojo Bartolomėjaus dienoraštis, pasakojantis, kaip nieko neįtariantį jaunuolį jo ponas įvėlė į pavojingus žaidimus su antgamtinėmis būtybėmis. Bartolomėjui gresia siaubingas pavojus!

Nors „Vakarų bestiarijus“ apipavidalintas labai mėgėjiškai ir akivaizdžiai priklauso fanų kultūros ir TRPG žaidėjų veiklos laukui, skaityti jį labai smagu. Į šešis puslapius autorius sutalpino nedidelės žaidimų kampanijos vertą intrigą ir atvirą finalą, skatinantį pasakojimą tęsti savarankiškai. Juolab kad jo veikėjai yra istorinės ir labai ekscentriškos asmenybės. Šį šiurpiuką galima atsisiųsti iš „ZC MAG“ zinų bibliotekos.

22. Krystan Pawlikowski. „Ink R.P.G.“

Beje, knygiuko formatą TRPG žaidimų kūrėjai iš tiesų dažnai naudoja, ruošdamiesi trumpoms ar įvadinėms sesijoms. Krystan Pawlikowski sumanė visą tokių mini žaidimų seriją, skirtą supažindinti jaunuosius žaidėjus su TRPG mechanika ir esminiais principais. O dar – smagiai papiešti ir, žinoma, įveikti vieną kitą požemiuose tūnančią baisą pabaisą. Visai neturint supratimo apie šį žanrą, susigaudyti gali būti nelengva, nors autorius pateikia scenarijaus apmatus.

Į šiurpią kovą kviečiantį knygiuką galima atsisisiųsti iš Krystano Pawlikowskio parduotuvės platformoje „itch.io“. Knygiukas dvipusis – viduje slepiasi žaidimo scenarijus. Patartina turėti tiek knygiuko egzempliorių, kiek žaidėjų trauks galabyti pabaisų.

23. Nicole Little. „Other People's Deities“

O gal pabaisos – visai nėra pabaisos? Gal tos būtybės tėra pamirštos seniai dingusių tautų dievybės? Nicole Little pasakoja jų istorijas savo knygiuke, kad nepamirštume, kaip gimė įvairūs tikėjimai ir prietarai. Tik kad tie pasakojimai kartais tokie šiurpūs! Nenuostabu, kad Vakarų kultūroje senosios dievybės virto demonais, o jų garbintojai – burtininkais ir raganomis.

Dievybių istorijas rasite Nicolės Little svetainėje.

24. Bernie Jean Schiebeling. „Names for Black Cats“

Kad jau prabilome apie raganas, teks paminėti ir juodas kates. Nes kokia gi ragana be katės ar katino? Jei ketinate šiek tiek paraganauti ir priglausti vieną kitą kačiuką, jums pravers Bernie knygiukas, padėsiantis augintiniui suteikti įsimintiną vardą. Tų vardų ir kačių čia tiek daug, kad prireikė dvigubai daugiau puslapių. Taip, taip, knygiukas gali būti ir 16 puslapių, tik tada jį reikia gudriau sulankstyti. Šis sumaketuotas pagal „Techy Mommy“ naudojamą schemą, tad įkirpkite lapą „H“ raidės forma, o lankstyti pradėkite nuo viršelio, tada viskas pavyks!

„Juodų kačių vardus“ galima parsisiųsti iš Bernie parduotuvės platformoje „itch.io“.

25. Kiki D. „Rat Potential“

Sako, blogio jėgoms padeda ne tik katės, bet ir žiurkės. Kažin, ką jos pačios mano apie tokią priverstinę kaimynystę? Šiaip ar taip, Kiki D. pasirašanti autorė sukūrė šiurpiuką raganoms, kad šios nesikamuotų ieškodamas vardų ir savo pilkosioms pagalbininkėms.

Pasigrožėti žiurkytėmis galima parsisiuntus knygiuką iš Kiki parduotuvės platformoje „itch.io“.

26. Tom Marshall. „Corvidae“

Dar aplink raganos trobelę turėtų būriuotis varnos. Tik kurios? Ar mes skiriame kranklį nuo kovo, o juodąją varną nuo kuosos? Tomas Marshallas nupiešė visą būrį skirtingų varninių paukščių, kad kokia nevykusi ragana nesusipainiotų ir neapsijuoktų. O po to dar užrašė šiurpų tų padarų krankimą.

Knygiuką apie visokiausias varnas galima rasti nepriklausomų žaidimų kūrėjų platformoje „itch.io“.

27. Ella L. „Run Away Snakes“

O kaipgi gyvatės?! Visose šiurpiose vietose jų knibždėte knibžda. Gal nedidukas užkalbėjimas padėtų jas išvaikyti? Eiliuotą tekstą parašė vienuolikmetė mergaitė, o knygiuku jį pavertė Amerikos poetų akademija ir jaunųjų rašytojų tinklas, sumanę kartą metuose rengti „Dieną su eilėraščiu kišenėje“. Suprantama, knygiukas į kišenę puikiai telpa, tad tokiu formatu poeziją galima išnešioti po visą miestą.

Užkalbėjimą nuo gyvačių galima parsisiųsti iš Amerikos jaunųjų rašytojų svetainės.

28. Emily Maryniak. „The Apt“

Visgi geriausias užkalbėjimas yra paprastas žodis „labas“. Jei pažvelgsi baimei į akis ir susipažinsi su išgąsdinusiu padaru, gal nebereikės ir klykti iš siaubo? Emily Maryniak kviečia akis į akį susitikti su milžinišku, klaikiu ir... draugišku šimtakoju.

Šiurpiuką galima parsisiųsti iš „Quarantine Public Library“.

29. Joolie Fiveash. „Ghosts“

Galų gale, net vaiduokliai neprivalo būti baisuokliai. Gal jie mėgsta šokti ir slėptis batuose. Gal jie net bijo tamsos!

Visai nešiurpų pasakojimą apie vaiduoklius rasite autorės 2020 metais sukurtų knygiukų rinkinyje, kurį galima nemokamai parsisiųsti iš jos parduotuvės platformoje „itch.io“.

30. Jules. „Opossum's Halloween“

Na, o šiurpiuosius skaitymus užbaikime kiek ironiškai. Globalizacija atnešė mums daug naujų švenčių, bet apvertė jas aukštyn kojomis. Mes įpratome viską švęsti iš anksto. Padarykime atvirkščiai – besibaigiant šiurpmečiui, prisiminkime, kuo šis mėnuo prasidėjo. Ir kad jau vartome anglakalbius knygiukus, tai žvilgtelėkime ir į tų kraštų tradicijas. O ten... O ten oposumui labai prireikė kelių moliūgų Helovino žibintams. Tik kad miškas pilnas kranklių ir šikšnosparnių, iš urvų stebi pikti žvilgsniai ir krūmus laužo pabaisa!

Nepaprastai dailiai nupieštas bežodis knygiukas pabaigiamas šiltai ir jaukiai. Jį rasite autoriaus parduotuvėje platformoje „itch.io“.

Pabaigę šią mėnesį trukusią kelionę, nusipurtykime šiurpuliukus ir ženkime į baltą ir mąslų advento metą!

Čia gyvena drakonai (1): žinynai, atlasai, chrestomatijos

Fri, 09 Feb 2024 21:00:00 GMT

Netikiu astrologija, bet man smagu, kad Rytų kraštuose metai turi savo gyvūnus globėjus. Dar smagiau, kai tie gyvūnai mitiniai, pasakiški. Vasario 10 dieną kinai pradės naujus metus su žaliuoju mediniu drakonu. Kaipgi ta proga neprisiminti žymiausių ir šauniausių knyginių drakonų! Juolab kad mano Meškinui vaikystėje jie taip patiko. Tiesą sakant, nujaučiu, kad, net ir suaugęs į paauglius, jis šiems galingiems ropliams vis dar neabejingas. Todėl kviečiu pasigrožėti tiek mažesniems, tiek vyresniems skaitytojams skirtomis drakoniškomis knygomis!

Tomislav Tomić drakonai iš knygos „The Dragon Ark“

Visgi ne kiekvienas mitinis roplys atsiliepia drakonu šaukiamas. Lietuvoje jie nori būti vadinami slibinais. Kituose kraštuose gali vadintis vaivernais, lindvormais, zmyjais ar lungais – net galva sukasi! Susipažinti su šių padarų įvairove ir kiekvieno ypatybėmis galima skaitant pasakas ar mitologijos žinynus, bet yra ir tik drakonams skirtų pažintinių leidinių. Gražiausias iš jų man yra „The Dragon Ark“ – milžiniško formato (įvertinkite mastelį nuotraukoje!) ir gan didelės apimties paveikslėlių knyga, skirta toli gražu ne patiems mažiausiems skaitytojams.

Joje pasakojama apie legendinius ar autorių pramanytus viso pasaulio drakonus ir jų nelengvą gyvenimą mūsų laikais, kai žmonės naikina šių padarų buveines ir teršia aplinką. Knygoje įpinamos ir geografijos ar biologijos žinios, daug dėmesio skiriama ekologijos problemoms. Yra ir beletristinė nuotykinė linija: „Drakonų arkos“ – milžiniško stimpankinio drakonus gabenančio laivo komanda ieško beišnykstančio dangiškojo drakono pėdsakų, kad išsaugotų šią retą rūšį. O skaitytojui siūloma įsijausti į komandos naujoko vaidmenį ir bastytis po laivą, mokantis iš patyrusių kolegų, tyrinėjant jų užrašus, renkant užuominas.

Nors čia pasakojama mūsų laikų drakonų istorija, ir nupiešta, ir aprašyta ji vingriai, tarsi sektų Viktorijos laikų madomis, kai aistrą mokslui ir technologijoms lydėjo aristokratiškos manieros. Todėl skaityti viską iš eilės gali būti sunkoka, bet kaip smagu žiūrinėti visas tas stimpankiškas iliustracijas, permetant akimis vieną kitą piešinius lydinčią teksto pastraipą. Kitų tokių įspūdingų drakonų knygose tektų gerai paieškoti!

Beje, yra keli šios knygos leidimai. Mūsų milžinišką „Drakonų arką“ su folijuotais elementais išleido „Magic Cat Publishing“ (kas galėtų atsispirti leidyklai tokiu pavadinimu?), o įsigijome mes ją prieš kelerius metus, kai būdami Kopenhagoje pabaigėme atsivežtas Pratchetto „Marlinės Skauduolės“ knygas ir pritrūkome vakaro skaitinių. „Arkos“ fantastinis pasaulis mus tiesiog išgelbėjo.

Bet jūs turbūt jau stebitės, kodėl aš vis dar nepaminėjau knygos autorių? Na, jie patys prisiprašė, mat užsiima mistifikacijomis: ant viršelio nurodyta, kad knygą sukūrė „Drakonų arkos“ kapitonė Curatoria Draconis. Ir tik iš metrikos paaiškėja, kad tekstų autorė yra Emma Roberts, o iliustracijas piešė Tomislav Tomić, didelis fantastinių istorijų gerbėjas.

Curatoria Draconis [i. e. Emma Roberts]. The Dragon Ark: Join the quest to save the Rarest Dragon on Earth. Dail. Tomislav Tomić. Magic Cat Publishing, 2020. 75 psl.

Tokių žaidimų imasi ir kiti drakoniškųjų žinynų kūrėjai. Taip mano mėgstamiausios drakonų knygos lietuvių kalba autorius apsimeta legendinio pabaisų tyrinėtojo Edwardo Topsellio provaikaičiu, drakonų augintoju Džonu Topseliu, nors iš tiesų knygą „Kaip auginti ir prižiūrėti drakoną“ parašė Josephas Niggas, o iliustravo Dan Malone.

Džonas Topselis [i. e. Joseph Nigg]. Kaip auginti ir prižiūrėti drakoną. Dail. Dan Malone. Vert. Rūta Šalnaitytė. Presvika, 2008. 128 psl.

Įdomu, kad drakonų augintojų knyga nuo drakonų gelbėtojų knygos iš esmės skiriasi savo vertybėmis ir atmosfera. Fikcinio Topselio požiūris į drakonus labai ūkiškas – jis pasakoja, kaip pavojingi ir agresyvūs drakonai išnyko (ar buvo išnaikinti), o veisėjai pradėjo auginti ir selekcionuoti nepavojingas veisles; kaip šie padarai naudojami apsaugai ir pramogai; kokios jų savybės vertinamos parodose. Tiesa, mokoma čia ir atsakomybės už savo augintinius, aiškinama, kad šeimininkui turi rūpėti ne tik nauda, bet ir gyvūnų savijauta, polinkiai, tolimesnis likimas. Žodžiu, tai puiki knyga ir drakonų mylėtojui, ir vaikui, kuris nori namie auginti gyvūnėlį, bet tik ne jaunajam idealistui, siekiančiam apsaugoti gamtą ir suvokiančiam retų ir egzotiškų gyvūnų laikymo nelaisvėje pavojus. Kodėl gi tada ši knyga man patinka?

Šis drakonų žinynas labai sistemingas ir nuoseklus, imituojantis enciklopedinį formatą. Jei „Drakonų arkoje“ apie kiekvieną gyvūną pateikiami atsitiktiniai intriguojantys faktai ar smagios istorijos, tai knygoje „Kaip auginti ir prižiūrėti drakoną“ visi padarai suklasifikuoti ir aprašyti laikantis vieningos tvarkos: trumpas apibūdinimas, kilmė, įpročiai, priežiūra, giminaičiai. Kiekviename atvarte yra schema, kur pavaizduoti skiriamieji bruožai, žemėlapyje pažymėtos gyvenamosios vietos, palygintas drakono ir žmogaus dydis, parodyta, kaip atrodo šios rūšies dedami kiaušiniai, kokia odos danga būdinga. Visas tas moksliškumą imituojantis pedantizmas leidžia įsijausti į mitinių būtybių pasaulį, panirti į fantazijos žaismę, lyg drakonai išties egzistuotų mūsų pasaulio paribiuose.

Tiesa, nupiešti šie drakonai ne taip detaliai kaip „Drakonų arkoje“. Iliustracijos simpatiškos, bet vaikiškesnės, apibendrintos, siaubūnų pozos ir snukiai perdėtai išraiškingi, vietomis net sukarikatūrinti. Realizmu, kuris dar labiau įtrauktų į žaidimą, čia nė nekvepia.

Beje, pats drakonų katalogas tėra nedidelė knygos dalis. Daugiau nei pusę jos sudaro patys įvairiausi patarimai, kaip įsigyti ar išperinti drakonus, kaip paruošti jiems voljerus, kaip gyvūnus maitinti, dresuoti ir parengti parodoms. Skamba įtikinamai! Ir universaliai. Jei ne konkrečios žinios, tai patys principai tikrai pravers šuniuko ar ponio užsimaniusiam vaikui vertinant savo norus ir galimybes, darbų apimtis ir rizikas.

Panašiu principu sudaryta ir gerokai naujesnė Federicos Magrin ir Annos Láng „Didžioji drakonų knyga“, kurią iki šiol galima rasti knygynuose. Šioji taip pat siūlo drakonus auginti namie, dresuoti ir vestis į varžybas. Vizualiai „Didžioji drakonų knyga“ įspūdingesnė nei „Kaip auginti ir prižiūrėti drakoną“, bet joje šie ropliai dar labiau stilizuoti, tarsi žaisliniai ir multiplikaciniai – į galvą išsyk ateina animacinio filmo „Kaip prisijaukinti slibiną“ personažai. Tekstai irgi parašyti taip, kad tiktų plačiajam skaitytojų ratui: paprastučiai, fragmentiški, papildantys iliustracijas.

Federica Magrin. Didžioji drakonų knyga. Dail. Anna Láng. Vert. Šarūnas Šavėla. Nieko rimto, 2020. 64 psl.

Žinoma, „Drakonų knyga“ turi ir savų privalumų. Ji išties džiugina pristatoma didesne rytietiškų drakonų įvairove. Čia sukinėjasi ne tik lungas, bet ir Himalajų drukas, Filipinų bakunava ar neakas iš Kambodžos, užklysta japonų ir korėjiečių augintiniai. Tokia kultūrinė įvairovė jauniesiems skaitytojams labai pravarti. Tiesa, pastebiu, kad visas šis padarų margumynas skirtingose knygose skirtingai ir įvardinamas. Bet jei dėl Džafos ir Jopos drakonų klausimų nekyla, tai dėl kitų vardų transkripcijos kirba šiokios tokios abejonės. Juolab kad Federicos Magrin tekstuose šiek tiek trūksta rišlumo ir esama vidinių prieštaravimų, atsiradusių, jau nežinia, ar dėl rašytojos, ar dėl vertėjo kaltės.

Kita vertus, jaunieji skaitytojai šių riktų turbūt nė nepastebės ir tiesiog džiaugsis ryškia, spalvinga, įspūdinga pažintimi su drakonų pasauliu.

Spalvingumu, blizgučiais ir interaktyviais elementais mėgina patraukti ir „Drakonologijos“ knyga. Tai taip pat plačiajam skaitytojų ratui skirtas leidinys, tik vizualiai ne toks šiuolaikiškas ir madingas. Gal ir gerai, nes realistiškesnė, vietomis senovines graviūras, vietomis praėjusio amžiaus pradžios gamtininkų piešinius, dar kitur – klasikines pasakų iliustracijas primenanti grafika daug geriau limpa prie tokios senos, net apsamanojusios drakonų temos.

Ernestas Dreikas [i. e. Dugald A. Steer]. Drakonologija: Išsami knyga apie drakonus. Dail. Wayne Anderson, Douglas Carrel ir Helen Ward. Vert. Rūta Šalnaitytė. Presvika, 2008. 30 psl.

Iliustracijų stilių diktuoja ir pati knygos idėja – „Drakonologija“ pasakoja ne apie pabaisas, gyvenančias šalia mūsų, bet apie gero šimtmečio senumo tyrinėjimus, kuriuos atliko ir vėl fikcinis knygos autorius – dr. Ernestas Dreikas. Beje, jo tapatybės neatskleidžia nė metrika. Atvirkščiai – metrikoje leidykla tęsia savo žaidimą, teigdama, kad ši knyga tėra faksmilinis 1896 metų originalo perleidimas, kuriuo pasirūpino Dugald A. Steer (tadadam! tikrasis tekstų autorius). O mūsų pramanytasis Dreikas tuo tarpu pasakoja apie paties stebėtus drakonus, kartu komentuodamas savojo pasaulio realijas: nesėkmingas okapijos paieškas Afrikoje, keistas Raitų užmačias pakelti į dangų sunkesnį už orą aparatą ar ginčus dėl Darvino evoliucijos teorijos.

Nepaisant taip apibrėžto laikmečio, „Drakonologija“ mėgina įskiepyti jauniesiems skaitytojams šiuolaikiškas vertybes. Drakonai joje aprašomi kaip pavojingi, bet gamtos pusiausvyrai reikalingi laukiniai padarai, kurių laikyti nelaisvėje nederėtų. Būsimuosius drakonologus autorius skatina gyvūnus stebėti ir tyrinėti, bet ne išnaudoti, rūpintis gamtine įvairove ir saugoti nykstančias rūšis. Visai geras moralas knygai apie mitinius padarus, ar ne? O jei vis tiek abejojate tokios knygos praktine nauda, pastebėsiu, kad joje gausu nedidelių smalsumą ir tyrinėtojo aistrą žadinančių užduočių, užuominų, mįslių ir netikėtų sąsajų.

Visa bėda, kad vos trisdešimtyje puslapių (neskaitant įklijų ar atlankų), kur didžiąją dalį sudaro iliustracijos, ne kažin ką įmanoma papasakoti. Tad ir drakonų čia pristatoma visai nedaug, iškart atmetant vandenų pabaisas ir egzotiškesnius padarus. Užtat šis pristatymas visai smagus: pateiktas čia ir žemėlapis, ir buveinių aprašymai, ir santykinius dydžius rodanti schema. Mes sužinome apie kiekvieno drakono išvaizdą, mitybą, elgseną, galime pamatyti ir pačiupinėti odos „pavyzdžius“. Be to, susipažinsime ir su drakonų anatomijos pagrindais, išgirsime vieną kitą legendą, kad žinotume, kur dar ieškoti žinių apie šiuos nuostabius padarus. Žodžiu, „Drakonologija“ – tikrai smagi, tik gal kiek per marga žaislinė knyga, savo forma patraukli mažiesiems, bet turiniu taikanti į kiek didesnius skaitytojus.

O ar turime pažintinių knygų apie drakonus dar vyresniems? Žinoma! Tik ne tokių vaizdžių. Andreas Gößling surinko pasakas, mitus, legendas, sagas, giesmes ir poemas iš viso pasaulio, kur pasakojama apie galingus drakonus ir žmogaus susidūrimą su jais. Atrinkęs tas istorijas ar jų ištraukas, kurios aiškiai parodo įvairiausių drakoniškų padarų prigimtinį panašumą ir neišvengiamus kultūrinius skirtumus, jis tekstus perrašė šiuolaikine kalba ir sudarė chrestomatinio pobūdžio rinkinį „Drakonai“.

Andreas Gößling. Drakonai. Dail. Ralf Nievelstein. Vert. Rima Menzel. Gimtasis žodis, 2008. 158 psl.

Gavosi visai šauni knyga, neįkyriai ir nesprangiai supažindinanti vyresnius vaikus ir paauglius su legendiniais drakonais, senaisiais literatūros šaltiniais, jų kūrinių siužetais ir kultūrų įvairove. Skaityti išties smalsu, tik vertėjai kartais norisi priekaištingai pažvelgti į akis. Ypač už Beovulfą paverstą Beovilku. Na, bet jau vėlu aiškintis – vertimas senas, knyga išleista dar 2008. Nors, man regis, net ir tais metais iliustracijas spaudai parengti buvo galima geriau. Jos vienspalvės, negausios, bet įdomios, puikiai perteikiančios skirtingų pabaisų ypatybes, tik kiek išplaukusios ir neryškios.

Susipažinti su Gößlingo pristatomais drakonais galima ir LRT „Mediatekoje“, kur įkeltos kelios įgarsintos istorijos: „Drakono ašaros“ ir „Princesė širdyje“ (1 dalis, 2 dalis).

Na, o pabaigai rekomenduoju drakonus... pažaisti! Ne, ne vaidinti drakonus, o pažaisti stalo žaidimą: meškiukų bibliotekoje visada pilna įvairiausių žaidimų, kurie ne tik ugdo naudingus įgūdžius, bet ir padeda smagiai praleisti laiką visų amžių skaitytojams. Kada nors į mūsų lentynas atsikraustys ir geriausias pažintinis drakonų žaidimas – „Wyrmspan“, nusipelniusio žaidimo apie paukščius „Wingspan“ jaunesnysis pusbrolis, kuriame židėjai susipažįsta su įvairiausiomis drakonų rūšimis, jų buveinėmis, mitybos ypatumais bei kasdieniais įpročiais. Ir visa tai su nuostabia grafika bei subalansuota žaidimo mechanika. Valio!

Na, o kinų Naujieji Metai lai atneša jums sėkmę bei drakonų palankumą! Tegu šie sutvėrimai atidžiai stebi ir saugo jus, o mes visą vasarį stebėsime drakonus knygose. Po žinynų ir atlasų ateis eilė drakonams paveikslėlių knygelėse, tada neilgiems vaikams skirtiems pasakojimams apie šiuos galingus padarus, o galiausiai – maginei fantastikai, dėl kurios mano Meškinas pametęs galvą. Tad susitiksime tarp knygų lentynų! Iki!

24+1 fantastiški advento keliai

Thu, 30 Nov 2023 21:00:00 GMT

Gražūs tie advento skaitymai! Taip norisi, kad jie gyvuotų, kad gruodžio vakarais knygomis mėgautųsi ne tik patys mažiausieji skaitytojai su tėvais, bet ir ūgtelėję vaikai, paaugliai. Tik ar rasime, kuo tokius išrankius skaitytojus sudominti? Kviečiu pasivaikščioti po magiškąjį advento miestelį ir išsirinkti TĄ knygą. Kasdien šiame miestelyje atversiu naują langą ir naują kūrinį, kuris galėtų pradžiuginti 10-12 metų maginės fantastikos gerbėją.

Visas magiškojo adventinio miestelio gatves piešė Stable Diffusion XL

Nepažadu, kad rasiu tiek įdomios maginės fantastikos, kurioje veiksmas vyktų per Kalėdas. Galbūt kartais bus mažiau burtų, o kartais – mažiau Kalėdų, bet aš pasistengsiu. Tikiuosi, jums bus taip pat smagu kaip ir man!

Nagi, keliaukime!

Ir pirmoje stotelėje mūsų laukia raganos!

Džo, vaikinukas iš Londono, keliauja į Kenterberį švęsti Kalėdų, mat ten po skyrybų persikėlė jo mama. Tačiau dar traukinyje jis netyčia įsivelia į konkuruojančių raganų ir kerėtojų šutvių konfliktą. O kai iš baimės išlipa ne savo stotelėje ir čia pasiskolina dviratį, jo likimas galutinai pasuka kitu keliu. Taip jau nutinka, kad jis gauna raganos pamirštą dviračiu paverstą šluotą, kuri pajutusi gimtųjų namų kvapą pašėlsta ir nuneša savo keleivį tiesiai į raganų irštvą. Tiesa, šios raganos ne tokios ir piktos, o viena jų – visai šauni jauna mergaitė. Ir visgi: kaip burtų ir magijos pasaulyje išsaugoti sveiką protą, apginti draugiškos raganų šutvės garbę ir neleisti svarbiam artefaktui pakliūti į blogas rankas? Apie visa tai pasakoja Anna Dale, sukūrusi „Raganų knygos paslaptį“.

Anna Dale. Raganų knygos paslaptis. Dail. Rokas Gelažius. Vert. Danguolė Žalytė. Garnelis, 2007. 256 psl.

Knyga paprastutė, bet smagi, jauki, pilna išradingų detalių. Juokinga, bet ne absurdiška. Nuotykinė, bet joje telpa ir drama, ir sudėtingi pasirinkimai, ir draugystė, ir stebuklingas išsigelbėjimas. Ir, žinoma, daug daug burtų, sniego ir kalėdinių dekoracijų!

Už antrojo langelio slepiasi visas stebuklingas kraštas, kuriame jau daugelį metų viešpatauja žiema, bet niekada neateina Kalėdos. Šį kraštą valdo žiauri Baltoji ragana, kurios taip paprastai įveikti negali net pats pasaulio kūrėjas liūtas Aslanas. Jam dar reikia tikėjimo, atsidavimo ir pasiaukojimo, bet iš baimės sustingusioje Narnijoje nėra kam pažadinti šių kilnių jausmų. Į tokią keistą vietą patenka keturi nuotykių ištroškę vaikai. Jei jų širdys bus pakankamai drąsios, į mišką galų gale ateis Kalėdos su didingu Kalėdų Seneliu ir dovanomis visiems kalbantiems žvėrims ir geriems vaikams. Tiesa, dovanų šie gaus kalavijus ir lankus – juk lemiama kova dar nelaimėta!

Tokie nuotykiai skaitytojų laukia turbūt garsiausioje maginės fantastikos knygoje vaikams: C. S. Lewiso apysakoje „Liūtas, ragana ir drabužių spinta“, kurios jau trys leidimai pasirodė lietuvių kalba.

Clive Staples Lewis. Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta (serija „Narnijos kronikos“). Dail. Nijolė Šaltenytė. Vert. Violeta Davoliūtė. Katalikų pasaulis, 1997. 142 psl.
C. S. Lewis. Liūtas, ragana ir drabužių spinta (serija „Narnijos kronikos“). Dail. Pauline Baynes. Vert. Aurelija Jucytė. Alma littera, 2011. 199 psl.
C. S. Lewis. Liūtas, ragana ir drabužių spinta (serija „Narnijos kronikos“). Dail. Pauline Baynes. Vert. Aurelija Jucytė. Alma littera, 2021. 192 psl.

Beje, nors „Liūtas, ragana ir drabužių spinta“ yra visiškai užbaigta istorija, autorius su savo sukurtu labai gyvu ir įdomiu pasauliu skirtis nepanoro ir parašė dar šešias knygas, kurios visos kartu sudaro „Narnijos kronikas“. Jose C. S. Lewisas išdėsto visą Narnijos istoriją nuo sutvėrimo iki dramatiškos pasaulio pabaigos, nepraleisdamas jos pakilimų ir nuopolių, stulbinančios narsos ir juodžiausių išdavysčių akimirkų. Seniausi įvykiai dėstomi knygoje „Burtininko sūnėnas“, tad šioji laikoma pirmąja serijos dalimi, tačiau rašyti autorius pradėjo nuo „Liūto, raganos ir drabužių spintos“ – nuo jos skaitytojai dažniausiai ir pradeda savo pažintį su Narnija.

Prisipažinsiu, „Narnijos kronikos“ neiškart užkariavo mano širdį. Jos, o ypač seniausia dalis – „Liūtas, ragana ir drabužių spinta“, yra ne tik kūrybingos, vaizdingos, fantastiškos, bet dar ir didaktiškos, ir perdėm krikščioniškos – dėl ko, beje, autoriui priekaištavo netgi jo religingas bičiulis J. R. R. Tolkienas. „Užmojai epiniai, bet istorija vienaplanė ir infantili,“ – pamaniau aš ir atidaviau knygas vaikui – galų gale, ne mano amžiaus ir patirties skaitytojams C. S. Lewisas ir rašė. Tik kai penktoje dalyje Meškiukas pavargo pats skaityti ir paprašė pagalbos, aš vėl grįžau į Narniją ir apsidžiaugiau: čia atsirado daugiau erdvės, įvairovės ir, svarbiausia, drąsus, kilnus ir karingas kalbantis peliukas. Juokauju. Tiesiog „Narnijos kronikos“ nuo vieno tomo iki kito vis paauga ir pasikeičia, tad bet kas čia gali rasti kuo pasidžiaugti.

Trečiojoje stotelėje reikia saugotis tamsos raitelio! Jis gali išnirti iš kitos garsios klasikinės maginės fantastikos knygos vaikams – Susanos Cooper „Tamsa kyla“, kurią aš savu laiku praleidau, nes ant neskoningo lietuviško leidimo viršelio nėra nei autorės vardo, nei knygos pavadinimo, tik keistas užrašas: „Išrinktasis. Blogio imperijos iškilimas“. Viskas suprantama, juk knygą išleido prastą šlovę pelniusi leidykla, bet neapsigaukite: „Tamsa kyla“ (aka „Išrinktasis“) verta jūsų dėmesio!

Taigi, po kelių dienų Kalėdos, o dar – vienuoliktasis Vilio gimtadienis. Atrodo, kad šventės praeis kaip visada: ginčijantis su seserimis, laukiant laiškų iš vyresnio brolio, šeriant triušius ir darbuojantis namuose. Tačiau po truputį viskas pradeda keistis, lyg pasaulis imtų nebeatpažinti tokio paprasto, drovaus ir mąslaus Vilio. Užtat jį pasiekia ženklai iš kito pasaulio, nesuprantamo, pilno magijos. Tai jaudintų ir intriguotų, jei ne užuominos, kad kartu su naujomis galiomis berniukui teks ir atsakomybė: juk tamsa jau tvenkiasi ir kovoje prieš ją prireiks galios ženklų. Jų ieškodamas Vilis gali palydėti galvą.

Susan Cooper. Tamsa kyla: Išrinktasis. Blogio imperijos iškilimas. Vert. Rasa Krulikauskienė. Obuolys, 2007. 304 psl.

Beje, „Tamsa kyla“ yra tik viena iš penkių to paties pavadinimo ciklo knygų. Ir net ne pirmoji. Neklauskite manęs, kodėl leidykla sugalvojo išleisti tik antrąją, o kitas verčiau pamiršti. Žinoma, gaila, kad likome be viso klasikinio kūrinio, bet pasidžiaukime nors tuo, ką turime. Galų gale, šiame tomelyje yra visiškai užbaigta istorija, o jos pagrindinis herojus Vilis čia pasirodo pirmą kartą. Be Merimeno (Merlino) priešistorės kaip nors išsiversime. Juk svarbiausia, kad galime pasimėgauti puikiu pasakojimu.

Ar puikiu? Luktelėkite, tuoj paaiškinsiu!

Šiandien S. Cooper knyga gali atrodyti kiek šabloniška. Daug ką mes girdėjome, daug ką skaitėme kitose knygose. Tačiau turėkime omenyje, kad ne Cooper kopijavo kitus rašytojus, o jos kolegas įkvėpė Cooper sėkmė. Juk pirmąją serijos „Tamsa kyla“ dalį rašytoja išleido dar 1965 metais! Už ketvirtąją dalį ji gavo Newbery medalį – garbingiausią JAV vaikų literatūros apdovanojimą, kokį tik gali gauti rašytoja šioje šalyje. Todėl kviečiu nerti į šią knygą ir pasimėgauti tamsoka, mistiška atmosfera, kultūrinėmis aliuzijomis, neskubriu pasakojimu. O svarbiausia – visais žiemos atspalviais: nuo permatomo pirmo sniegelio iki nesiliaujančios pūgos, sniego siena atskiriančios mūsų herojus nuo civilizacijos ir grąžinančios pirmykštę magiją. Beje, net ji nesutrukdo Stentonams švęsti tikrų angliškų Kalėdų!

Ketvirtą langelį praverkite labai atsargiai: ten slepiasi klaikūs padarai, apsimetantys elfais ir net pačiu Kalėdų Seneliu. Naudodamiesi vaikų norais, jie grobia šešėlius. Tik ar šešėlis yra vien paprastas šviesos žaismas? O gal kur kas daugiau? Tai teks išsiaiškinti Peteriui, kuris savo šešėlį pažada atiduoti mainais už draugės pagydymą. Kai kartu dingsta ir gyvenimo džiaugsmas, vaikinukas leidžiasi ieškoti jį apmulkinusių niekšelių, o randa nepažįstamą keistą ir labai pavojingą pasaulį. Jį sukūrė Timo Parvela ir Pasi Pitkänen knygų serijoje „Šešėliai“.

Timo Parvela ir Pasi Pitkänen. Žvangesys (serija „Šešėliai“, 1 kn.). Dail. Pasi Pitkänen. Vert. Viltarė Urbaitė. Alma littera, 2023. 172 psl.
Timo Parvela ir Pasi Pitkänen. Aurorija (serija „Šešėliai“, 2 kn.). Dail. Pasi Pitkänen. Vert. Viltarė Urbaitė. Alma littera, 2023. 156 psl.

Tai gausiai iliustruota aštraus siužeto trilogija visai nemažiems skaitytojams, kurie visgi skaityti nėra labai įgudę. Taip aš paaiškinčiau šių knygų formatą. Turėkime omenyje, kad nepaisant didesnio šrifto, trumpų skyrių, daugybės spalvotų iliustracijų, nedidelės kiekvienos knygelės apimties, šiuose puslapiuose sekama istorija yra išties dramatiška, rupi, paliečianti paaugliams rūpinčias temas. Jei tekstą sudėtume į vieną neiliustruotą leidimą, gautume standartinę „10+“ apysaką. Tikrai taip – vieną apysaką. Štai kodėl truputį stebina leidyklos sprendimas trečiosios dalies neleisti kartu su pirmosiomis dviem. Tikiuosi, ji pasirodys iki Kalėdų, mat panašaus formato Parvelos kiberpanko serija vaikams „Kepler62“ lietuvių kalba taip ir liko be pabaigos.

Timo Parvela – puikus vaikų rašytojas, todėl, net ir neturėdama galimybės perskaityti „Šešėlių“ iki galo, rekomenduoju šią knygą ūgtelėjusiems maginės fantastikos mėgėjams, norintiems išvysti tamsiąją kalėdinių istorijų pusę. Tegu fantastinė serijos prielaida naivi, užuomazga sentimentali, bet detalė po detalės autorius dėlioja spalvingą ir intriguojančią mozaiką, ataudžia sudėtingais psichologiniais motyvais ir kviečia pamąstyti apie ksenofobijos ištakas bei prielaidas. Ir, žinoma, čia taip pat kvepia kalėdiniais meduoliais, eglių spygliais, sniegu ir šalčiu.

Penktojoje stotelėje stovi suolelis, kad susėdusios mudvi galėtume pasiginčyti, ar galima magine fantastika pavadinti čia pat gulinčią Evelyne Brisou-Pellen knygą „Vilkų žiema“. Griežtai tariant, magijos joje nėra, tik žmonių tamsumas ir prietarai, tik XIV amžiaus vidurio religinis mąstymas, sumišęs su baimėmis. Bet aš jūsų paklausiu: o kas ta maginė fantastika ir kuo ji jums taip patinka? Kokią šio požanrio knygą jūs labiausiai mėgstate? Daugelis dešimtmečių į tokį klausimą atsakytų nedvejodami: J. Flanagano „Žvalgo mokinį“ – kiek negrabiai ir paskubomis suręstą seriją, kurioje magijos su žiburiu nerasime. Užtat rasime pasaulį, kurio vystymąsi lemia ne technikos pažanga, bet stebuklo, tegu dažnai ir tamsaus, nuojauta. Tas pats ir „Vilkų žiemoje“. Atverskime šią knygą.

Dar tik lapkritis, bet sušalusią, Šimtamečio karo išsekintą XIV amžiaus Europą jau užvertė sniegas. O su šalčiu iš miško pasirodo vilkai. Išsigandę žmonės ieško kaltų. Žinoma, vilkus priviliojo ragana – mergaitė Žordana, gyvenanti atokioje troboje už kaimo ir vienui viena besirūpinanti savo sesutėmis. Turbūt ji ir pati moka pasiversti vilke! Tai ji drasko avis ir puldinėja vaikus! Kaip kitaip – juk dar maža būdama Žordana paklydo miške ir pragyveno ten visą pusmetį su laukiniais žvėrimis. Mergaitė iki šiol supranta vilkų kalbą. Ant laužo ją!

Vienintelis žmogus, kuris tiki Žordanos nekaltumu, yra klajojantis raštininkas Garenas. Jis – tik neturtingas berniūkštis, pramokęs skaityti ir rašyti, tačiau pasaulio matęs gerokai daugiau nei suvargę kaimiečiai. Nors istorijos apie vilkolakius jį baugina, bet jis pastebi daugybę neatitikimų bei keistenybių, todėl susimąsto: kodėl kažkas taip stengiasi atsikratyti Žordanos? Kas kursto žmones? Ir kas iš tiesų atsitiko užsnigtuose laukuose?

Evelyne Brisou-Pellen. Vilkų žiema (ciklas „Garin Trousseboeuf“, 2 kn., serija „10+“). Dail. Nicolas de Wintz. Vert. Jonė Ramunytė. Alma littera, 2004. 207 psl.
Evelyne Brisou-Pellen. Vilkų žiema (ciklas „Garin Trousseboeuf“, 2 kn., serija „Pegaso vaikų kolekcija“). Vert. Jonė Ramunytė. Alma littera, 2022. 174 psl.

Taigi, „Vilkų žiema“ – toks mistinis istorinis detektyvas, švelnesnis „Rožės vardo“ variantas jaunesniesiems paaugliams. Labai intriguojantis ir įtraukiantis. Tačiau beskaitant jums gali kilti šiokių tokių įtarimų, kad autorė mėgina kažką nuslėpti apie apysakos herojų ir pasaulį. Įtarimai pagrįsti – „Vilkų žiema“ yra antroji pasakojimų apie Gareną knyga, todėl visi reveransai skaitytojui sudėti pirmosios dalies puslapiuose. Ir įdomiausia, kad rasti tos pirmosios dalies lietuvių kalba jums nepavyks – 2004–2005 metais „Alma littera“ išleido tik antrą, trečią ir ketvirtą iš dvylikos serijos knygų, o 2022 metais dar kartą perleido antrąją (tik be iliustracijų). Neįsivaizduoju, kokia netikusi turėjo būti pirmoji dalis, kad leidykla ryžosi tokiai šunybei, bet „Vilkų žiemą“ net ir be įžangos skaityti labai, labai įdomu!

Man pačiai „Vilkų žiema“ buvo tikras atradimas. Tai tamsoka knyga apie gerų žmonių likimus niūriais laikais. Skaitykite, jei norite trumpam užsukti į užsnigtą viduramžių kaimą, kurio gyventojai vienodai tiki ir Dievu, ir burtais, kur su atsidavimu meldžiasi ir medžioja raganas, kur laukiniai žvėrys būna kilnesni už žmones. Evelyne Brisou-Pellen puikiai sukūrė tą nesibaigiančios žiemos atmosferą. Žiemos, sustingdžiusios ir gamtą, ir žmonių širdis. Bet visgi knyga skirta jauniems skaitytojams, todėl viskas baigsis laimingai ir mes galėsime leistis į naujus nuotykius su Garenu.

Šeštojoje stotelėje traukinys sustoja. Gerai, kad ne antrojoje – toji po vandeniu, ir kas žino, kokie padarai ten tyko! Šeštojoje saugu – tai pati jaukiausia iš visų Naktinio Ekspreso aplankomų vietų. Tūkstančių žvakių karalystė. Čia lengviausia surasti dingusiuosius – laiko nešamus žmones, kurie pasijuto niekam nereikalingi. Kaip ir vienuolikmetės Danjos močiutė, kuri tokia sena, jog pradeda pamiršti ne tik savo mėgstamų bandelių receptą, bet ir anūkių vardus. Kad susigrąžintų mylimą močiutę, Danja turi ne tik drąsiai leistis į kelionę po prisiminimus, saugomus siurrealistiškose traukinių stotyse, bet ir užbaigti senelio pradėtą grandiozinį „Chronometro“ projektą. Ji turi perjungti bėgius, kad ieškotojų traukinys galų gale išvažiuotų iš tų nelaimingųjų pasąmonės labirintų. Ir reikia suspėti iki Kalėdų, kitaip kai kas gali žūti!

Tokį keistą magiškojo mokslo ir mokslinės magijos pasakojimą sukūrė Karin Erlandsson, parašiusi knygą-advento kalendorių „Naktinis ekspresas“.

Karin Erlandsson, Peter Bergting. Naktinis ekspresas: 24 skyrių pasakojimas. Dail. Peter Bergting. Vert. Mantas Karvelis. Alma littera, 2021 (2022). 208 psl.

Įspūdingu stimpankiniu viršeliu pasipuošusi, spalvotų iliustracijų kupina knyga prasideda tikrai puikiai. Čia tiek daug sodrių detalių, spalvingų veikėjų portretų štrichų, paslapčių, baugių nuojautų ir švelnumo, kad „Naktinį ekspresą“ tikrai sunku skaityti po skyrių per dieną visą advento laikotarpį, kaip autorių sumanyta. Norisi čiupti ir praryti – sužinoti, kuo baigėsi šios klajonės po svetimas svajones ir lūkesčius. Išsiaiškinti, kaip veikia laiko srovės. Pamatyti, kas slypi neprieinamoje dvidešimt ketvirtojoje stotyje. Deja, fantastinė dalis rašytojai pavyko prasčiau nei psichologinė. Ir kuo arčiau pabaigos, tuo labiau siužetas skečiasi per siūles. Gal K. Erlandsson net ir nemanė, kad jis svarbus? Juk galų gale visas tas naktinis geležinkelis pastatytas iš tikėjimo ir ilgesio – racionalaus proto čia nelabai ir reikia. Man dėl to truputį liūdna: galų gale maginė fantastika nuo pasakos tik tuo ir skiriasi, kad pirmosios pasaulis nuoseklus ir veikia pagal tam tikrą sistemą, tegu ir neįmanomą mūsų akimis žiūrint. Atrodo, kad autorė to kosmologinio savo idėjos potencialo taip ir neįgyvendino. Ir vis tiek: kviečiu užžiebti raudoną žvakę ir pakeliauti vėžių sniege nepaliekančiu traukiniu. Grįžti iki Kalėdų tikrai spėsite!

Septintąjį langelį turbūt atveriate įtariai: juk žadėjau dalintis magine fantastika, o čia, žiū, tai viduramžių mistika be magijos, tai magija be viduramžių dūmo! Mano sūnus jau protestuotų: geriausiose knygose būtinai turi būti pilių, drakonų, burtininkų ir raganų! Šiandien rasime jų visą tuntą, nes po septintuoju langeliu slepiasi Angie Sage sukurtas septintojo sūnaus „Septintas sūnus“, kuris, kaip žinia, visada turi ypatingų galių.

Taigi, prieš pat ilgiausią metų naktį eiliniam burtininkui iš pilies lūšnynų gimė septintas sūnus. Vaikelis buvo silpnas ir tėvas išskubėjo parnešti jam stiprinančių žolelių, o grįždamas pusnynuose rado mergytę pamestinukę. Tik ji ir tapo tėvams paguoda, kai paaiškėjo, jog mažasis Septimas pasimirė ir pribuvėja išnešė jo kūnelį palaidoti. Mergaitę tėvai saugojo kaip akies vyzdį, juolab kai ėmė įtarti, jog ši yra netikėtai žuvusios pilies valdovės įpėdinė. Dešimt metų šeimyna gyveno tylutėliai, niekam nepasakodama apie tai, kad mažylė nėra jų dukra, bet blogio jėgos aptiko mergaitės pėdsaką. Prieš pat Viduržemio šventę jai teko bėgti iš namų su nepažįstama burtininke, o šeima išsibarstė slapstydamasi pelkėse ir dykynėse. Taip prasideda pavojingi, stulbinantys ir magiški nuotykiai, kurių sniegynuose rasime Vendrono raganų laužus, vaiduoklių smuklę pilies sienoje, žiurkių pasiuntinukių biurą, skydinius vabalus sargybinius ir patį Septimą, sugrįžusį iš ano pasaulio. Tik nesubloguokit nuo šventinio kopūstų ir ungurių galvų troškinio!

Angie Sage. Septintas sūnus. Dail. Mark Zug. Vert. Zita Marienė. Alma littera, 2006. 216 psl.

Jau iš tokio pristatymo turbūt aišku, kad į vieną knygą viską sutalpinti ir nepalikti palaidų galų pasiutiškai sunku. Todėl autorė ilgam apsistojo šiame įspūdingame pasaulyje ir parašė septynias knygas apie Kirbinių šeimą ir jų draugus bei dvi knygas su pasakojimais, papildančiais pagrindinę liniją. Kiekviena knyga – atskiras nuotykis su savo užuomazga ir išbaigtu finalu, bet visgi gaila, kad lietuvių kalba mes teturime dvi „Septimo Kirbinės“ dalis, nors „Alma littera“ anuomet anonsavo leisianti trilogiją (Angie Sage tik tris tomus tebuvo tada parašiusi).

Apskritai lietuvių kalba išleistos kokybiškos tradicinės maginės fantastikos vaikams ir jaunesniems paaugliams yra visai nedaug. Tokios, kad būtų gražiai parašyta išsami istorija, įtraukianti ir stebinanti, pilna nuotykių, bet be ryškių smurtinių ar erotinių epizodų, o kartu ir be išlygų, kad ką čia tie vaikai supras – supaprastinkim ir nesigilinkim. Tai štai: „Septintas sūnus“ yra ta reta išimtis, ta ideali maginė fantastika vaikams, kurią malonu skaityti net ir tėvams. O svarbiausia – ji suteikia tokį jaukaus buvimo pasaulyje pojūtį. Ir pasiūlo labai gražų šeimos modelį. Kai stos didysis speigas (o jis visados ateina po Viduržemio šventės), atsiverskite šią knygą – ji sušildys.

Pro aštuntą langelį atsargiai dirsčioja gražuolė Oksana – nesupranta, iš kur tokia tamsa nusileido, kai ką tik taip ryškiai švietė mėnuo ir kalėdotojai dūko sniege, numetę savo maišus su surinktomis vaišėmis. Saugokis, Oksana! Tai velnias pavogė mėnulį ir smuko pro kaminą į Solochos pirkią. Juk visi žino, kad Solocha – ragana! Tik Vakula, jos sūnus, burtų nekenčia, todėl priecerkvyje nutapė tokį bjaurų ir apgailėtiną kipšą, kad tas dabar iš kailio neriasi, atkeršyti mėgina. O geriausias kerštas – sužlugdyti Vakulos planus vesti Oksaną!

Stebuklų kupiną istoriją apie meilės ir tamsiųjų jėgų kovą Kalėdų išvakarėse dar XIX a. pradžioje sukūrė ukrainiečių rašytojas Nikolai Gogol. Ta nedidukė apysaka „Kalėdų naktis“ pirmą kartą pasirodė antrojoje „Vakarų viensėdyje ties Dikanka“ knygoje, o vėliau dažnai būdavo leidžiama atskiromis, gausiai iliustruotomis knygelėmis. Labai jau tas tekstas skalsus, sodrus, karnavališkas, pagardintas spalvingomis XVIII a. ukrainiečių papročių, pasakų ir buities detalėmis – taip ir norisi nupiešti! Deja, lietuvių kalba „Kalėdų naktį“ turime tik ekonomiškai išleistose rinktinėse.

Nikolajus Gogolis. Vakarai vienasėdyje prie Dikankos; Mirgorodas („N. Gogolio kūrinių serija“). Vert. Motiejus Miškinis. Vaga, 1979. 453 psl.
Nikolai Gogol. Baubas ir kitos geriausios istorijos („Auksinio Obuolio“ serija). Vert. Motiejus Miškinis. Obuolys, 2020. 560 psl.

Visgi tiems skaitytojams, kurie nori ne tik įsivaizduoti, bet ir pamatyti kazokų apdarus, Oksanos kaspinus, margintus dubenėlius ir raižytas skrynias, galiu šį bei tą patarti. Bibliotekose galima rasti puikiai iliustruotus „Kalėdų nakties“ leidimus ukrainiečių kalba (tai vertimai: pats Gogolis rašė daugiausia rusų kalba, praturtindamas tekstus ukrainietiškais epigrafais bei vaizdingais žodeliais). Susiraskite tokią knygelę lietuviškam vertimui papuošti ir širdžiai palinksminti. Kartu sužinosite šį bei tą apie kaimynų kultūrą ir papročius!

Man „Kalėdų naktis“ labai įdomi – tegu ir įmantriai parašyta, o kartu liaudiškai rupi, gruboka, tegu pilna nevaikiškų užuominų, tabokos ir degtinės nevengiančių personažų. Bet tuo pat metu joje tiek išmonės ir savitumo, kad norisi dešimt kartų ilgesnio teksto. Kas, o kas man papasakos apie tą zaporožietį su skraidančias virtiniais, a?! O apie šluotas su autopilotu ir velnius, šokančius mėnesienoje?

Žinoma, galite sakyti, kad anokia čia maginė fantastika! O aš pasakysiu, kad man ir K. Borutos „Baltaragio malūnas“ – kuo puikiausia maginė fantastika, kol mokykloje analizuoti nereikia. „Vakarai viensėdyje ties Dikanka“ į „Baltaragio malūną“ daug kuo panašūs. Ypač jei šį suplaktume su M. Valančiaus „Palangos Juze“ ir šiek tiek pabarstytume pikantiškais G. Boccaccio ar F. Rabelais pipiriukais. Paragaukite!

Devintas langelis... O devintas langelis išdaužtas! Jei tikėtume ponu Čanu iš „Arnko“ išparduotuvės žaislų skyriaus, pro jį ką tik išlėkė atgiję plastikiniai elniai, tempdami roges, kuriose... Kuriose sėdėjo tas sukčius, neseniai įsidarbinęs Kalėdų Seneliu! Sukčius, kuriam net nereikėjo netikros barzdos prie kostiumo! Bet ša! Kas ten žvilgčioja pro išdaužtą langą? Ar tik ne Baisuoklis Sniego Žmogus? Ko tik nenutinka Blekbaryje ir jo apylinkėse!

Trumpas istorijas su smagiais ir paikais nuotykiais apie Kalėdas, žiemą ir sniegą parašė pasaulinio garso fantastas Terry Pratchett. Jos sugulė į tomelį, dėsningai pavadintą „Netikra Kalėdų Senelio barzda“ (žinoma, jokios netikros barzdos knygoje nerasime nė su žiburiu, bet toks jau tas Pratchettas!).

Terry Pratchett. Netikra Kalėdų Senelio barzda. Dail. Mark Beech. Vert. Daiva Krištopaitienė. Alma littera, 2023. 192 psl.

Ir visgi visus Plokščiojo pasaulio gerbėjus turiu įspėti: tegu kalėdines istorijas rašė tas pats Pratchettas, bet čia jis nevisai toks, kokį mes prisimename. Nieko nuostabaus: turbūt kiekvienas rašytojas turi slaptą stalčių, užverstą ankstyvaisiais plunksnos bandymais, idėjų apmatais, juodraščiais. Palikdamas šį pasaulį, Pratchettas prisakė visus savo užrašus sunaikinti (kas ir buvo padaryta, iškilmingai suvėžinus kietąjį diską volu), bet gedintys gerbėjai atkniso visokias senas, karjeros apyaušriu pseudonimais pasirašytas publikacijas spaudoje ir ėmėsi karštligiškai iš jų lipdyti naujas knygas. Jau pasirodė penkios tokios rinktinės, iš kurių dvi: „Netikra Kalėdų Senelio barzda“ bei „Drakonai Griūvančioje Pilyje“ buvo išverstos ir į lietuvių kalbą. Nemažai šių ankstyvųjų apsakymų galima sujungti į ciklus: apie Blekbarį, apie karalius ir karalystes, apie kilimų žmones, bet jie išbarstyti po skirtingus rinkinius ir net sudėti ne chronologine tvarka. Tad prisiskaičius „Netikros barzdos“, tų pačių istorijų tęsinių teks pasiieškoti vartant kitus tomelius.

Prisipažinsiu, kai išvydau, kad lietuviškai pasirodė „Netikra Kalėdų Senelio barzda“ ir „Drakonai Griūvančioje Pilyje“, šiek tiek suglumau: juk Pratchetto literatūrinis palikimas išties milžiniškas. Dešimtys jo knygų yra tapusios kultinėmis, o lietuvių kalba mes jų perskaityti vis dar negalime! Net jei kalbėsime tik apie vaikų ir paauglių literatūrą, kur paskutinės nepakartojamos Tiffany Aching (Marlinės Skauduolės) serijos knygos? Kur nuostabusis Morisas su visais savo mokytais graužikais? Vietoje to leidykla mums siūlo iš pašalių sušlavinėtus žymaus meistro kūrybinės veiklos galiukus ir skiauteles?

Taip nusiteikus, žinoma, naujomis knygomis nepasidžiaugsi. Bet kai aš pradėjau skaityti „Drakonus“, o vėliau – ir „Netikrą barzdą“, greitai atlyžau. Tegu šios knygos visai kitos svorio kategorijos nei Marlinės ar Maksvelo nuotykiai, bet jos irgi žavios. Smagiai paikos, bet ne infantilios, trumpos, bet taiklios – tarsi jaukūs ir neužgaulūs anekdotai žiemos vakarams praskaidrinti. Be to, šie jaunojo Pratchetto apsakymai yra labai įkvepiantys kūrybai. Jei jauniesiems skaitytojams papasakosime, kad didelę dalį šių tekstų autorius rašė dar paauglystėje ar vos iš jos iškopęs, jei pasiūlysime panagrinėti, kaip apsakymai padaryti (o jie išties labai aiškiai struktūruoti, visos dedamosios reljefiškos ir akivaizdžios), tikiu, sulauksime ne vieno smagaus kūrybinio bandymo. Tad kviečiu į kūrybinę Terry Pratchetto vardo laboratoriją, apsimetančią paprasta kalėdine knyga!

Už dešimtojo langelio nesislepia jokia staigmena. Juk visi gerai pažįstame berniuką su žyme kaktoje, berniuką, kuris išgyveno ir vėlyvą rudenį pateko į nesvetingus giminaičių maglų (žiobarų) namus, kur nepatyrė jokios šilumos, nesidžiaugė jokiomis šventėmis. Bet vieną dieną į duris pasibeldė keistas padaras, atnešęs kvietimą į burtininkų mokyklą. Dabar tereikia sėsti į nematomą traukinį, važiuojantį iš nematomo perono. Mokykloje Hario laukia tikra draugystė ir bjaurios priekabės, įdomūs mokslai ir siaubingi pavojai. Ir pirmos tikros Kalėdos!

J. K. Rowling „Hario Poterio“ serijoje nuotykiai nesibaigia visus metus, bet daugeliui skaitytojų šios knygos siejasi būtent su Kalėdomis. Ir dabar tūkstančiai fanų išsitraukia savąsias poteriadas, kad pasimėgautų mėgstama istorija prieš šventes. O dar jie žiūri pagal Rowling knygas sukurtus filmus, kur Kalėdos pavaizduotos taip gražiai – tiesiog neįmanoma atsispirti!

J. K. Rowling. Haris Poteris ir Išminties akmuo (serija „Harry Potter“, 1 d.). Vert. Zita Marienė. Alma littera, 2023 (2000-2005, 2007-2009, 2014-2019, 2022). 247 psl.
J. K. Rowling. Haris Poteris ir Išminties akmuo (serija „Haris Poteris“, 1 d.). Vert. Zita Marienė. Alma littera, 2021 (2020). 248 psl.
J. K. Rowling. Haris Poteris ir Išminties akmuo (serija „Haris Poteris“, 1 d.). Dail. Jim Kay. Vert. Zita Marienė. Alma littera, 2022. 254 psl.

„Haris Poteris“ sulaukė neįtikėtinos sėkmės visame pasaulyje, tad ir Lietuvoje be gausybės pakartotinių leidimų mes turime tris skirtingai apipavidalintus variantus. Vienas pasipuošęs klasikiniais viršeliais. Antras buvo išleistas serijos dvidešimtmečio proga atnaujintais viršeliais – šiuolaikiškesniais, mistiškesniais ir patrauklesniais vyresniems skaitytojams. O trečias – ypatingas, kolekcinis iliustruotas leidimas. Šio lietuvių kalba išleistos dar tik keturios dalys iš septynių, sudarančių pagrindinį ciklą. Kiekvieną ciklo dalį galime skaityti kaip atskirą istoriją, bet pradėti vis tiek verta nuo „Hario Poterio ir Išminties akmens“, kur susipažįstame su visais herojais ir pačiu fantastiniu HP pasauliu. Tik nepamirškime, kad prašmatnias Kalėdas galima rasti ir „Paslapčių kambaryje“, „Fenikso brolijoje“ ar kitose knygose.

O dar „Hario Poterio“ pasauliui priklauso galybė kitų knygų: scenarijų, fantastinių žinynų, pasakų ir net receptų rinkinių! Vienas knygas parašė pati Rowling, kitas – kiti autoriai. Ši visata vis dar plečiasi ir jūs galite būti jos dalimi (jei tik norite)! Ir kiekvienoms Kalėdoms susirasti naują haripoterišką dovaną.

Rizikuoju užsitraukti skaitytojų nemalonę, bet aš pati nesu didelė „Hario Poterio“ gerbėja. Manau, kad tai neblogai parašyta tradicinė britų fantastika vaikams (su daugybe etiniu požiūriu abejotinų smulkių kabliukų), o didžiulį serijos populiarumą lėmė ne tiek išskirtinis autorės meistriškumas, jos sukurtos istorijos ir veikėjų originalumas, kiek sėkmingai susiklosčiusios aplinkybės. Matyt, todėl Rowling taip ir nepavyko platesnio skaitytojų rato sužavėti kitais savo kūriniais. Mano vaikis „Hario Poterio“ iki šiol taip ir neperskaitė, o aš jo pernelyg neraginu, bet, žiūrėdama į naująjį iliustruotą leidimą, vis stipriau jaučiu, kad tuoj tuoj suteiksiu serijai antrąjį šansą: na, labai jau įspūdingai atrodo tos knygos! Gal jau per šį adventą, a?

Dėmesio, dėmesio! Vienuoliktoje stotelėje tuoj nusileis skraidantis laivas! Kalėdų jis neatgabens, užtat atskraidins į mūsų adventinį miestelį tiek sniego ir ledo, kiek čia jo dar nematėme. Juk šis laivas grįžta iš ekspedicijos į pačius šiauriausius kraštus, kur ieškojo legendinio ledo miesto. Į tą miestą kažkada iškeliavo ir dingo Timio mama. Ar katinui ir jo draugėms pavyko ją rasti? Ar pavyko rasti nors pačią Baltėjos salą? O gal ji seniai paskendo? Juk jau kurį laiką sklinda gandai apie globalinį atšilimą ir nenumaldomai kylantį vandenį, pasiglemžiantį vis daugiau žemės.

Apie šiuos nuotykius šiaurėje pasakoja švedų dailininko (o dabar ir rašytojo) Henriko Tammo knyga „Nindzė Timis ir Ledo miestas“.

Henrik Tamm. Nindzė Timis ir ledo miestas. Dail. Henrik Tamm. Vert. Elžbieta Kmitaitė. Nieko rimto, 2020. 160 psl.

Tai penktoji ir kol kas paskutinioji serijos apie žvėrelius nindzes dalis. Ir nors ją galima skaityti atskirai, bet kodėl gi nepasinaudojus reta proga, kai lietuvių kalba turime visas iki vienos serijos knygas! Juolab, kad istorijos gausiai iliustruotos ir gražiai išleistos ant baltutėlio storo popieriaus, švelniais viršeliais. Be to, kaip teko patirti, jos be galo patinka daugumai vaikų.

Aš „Nindzės Timio“ serijos nepavadinčiau nei literatūros šedevru, nei milžinišku iliustratoriaus pasiekimu, bet ji turi savito žavesio. Paprastučiai, iš klišių ir literatūrinių citatų surinkti siužetai visgi atskleidžia neįprastą, savo atmosferą turintį pasaulį ir patraukliai įrėmina vaikams įdomius personažus. Ką čia vaikams! Duokite ir man maginės fantastikos apie katžmogių ir lemūržmogių gyvenamus miestus – mielai skaitysiu.

Tiesa, „Nindzės Timio“ knygose magijos nedaug. Tai greičiau be galo reto vaikų literatūroje stimpanko draugystės su pasaka pavyzdys: istorijos apie pramonės perversmo laikais pasaulio pokyčius lemiančius neįmanomus išradimus ir neįtikėtinas konstrukcijas iš graviruoto metalo ir odos, kai čia pat stūkso lūšnynai ir vargetos garbsto karalius. Dvylikamečiams visa tai turbūt bus per daug pasakiška ir jie stimpanko ieškos Philipo Reeve'o „Mirtingose mašinose“ ar Philipo Pullmano „Jo tamsiosiose jėgose“, bet jaunesni skaitytojai galbūt atras rašytoją, kalbantį jų kalba ir įkvepiantį konstruoti amžinuosius variklius. Ir dar kviečiantį šią baltą žiemą pasižvalgyti po šiaurines dykras. Na, o ko daugiau galėtum norėti?

Dvyliktame langelyje dega šviesa. Jei pro jį pažvelgsime, pamatysime kalnus keisčiausių knygų apie elfiškas rankdarbių tradicijas ir Ozo šalies paukščius, drakonų receptus ir architektūros pagrindus paršiukams. O kokių skaitinių dar galėtume tikėtis užkeiktame uždarame mieste, kuriame gyvena užsimaskavę amžinieji – tik iš pasakų mums pažįstamos nemirtingos būtybės? Jas čia įkalino Vilhelmas Grimas (taip, iš tų garsiųjų brolių Grimų!), mėgindamas išvengti karo tarp magiškų padarų ir žmonių. Štai kodėl Grimų palikuonių miestelyje daugelis nekenčia ir štai kodėl tiems palikuonims tenka čia palaikyti tvarką ir teisingumą. Oi, ne to tikėjosi Sabrina ir Dafnė Grim, kai dingus tėvams turėjo persikelti pas močiutę! Kai tau vienuolika ar vos septyneri, nesvajoji per naktis parduotuvėje tarp kalėdinių žaisliukų tykoti vagišių ar sprukti nuo įširdusio milžino. Bet kažkas juk turi viskuo pasirūpinti!

Michaelas Buckley sukūrė apie tai didžiulę maginių detektyvų seriją „Seserys Grim“, kurios dvi pirmosios dalys išleistos ir lietuvių kalba. Antrojoje knygoje kaip tik pasakojama, kaip mergaitės Kalėdų išvakarėse bando išaiškinti kraupų nusikaltimą, įvykdyta tiesiog mokykloje. Be sesučių Grim miestelis niekaip neišsivers – juk šerifas Kumpinis jau taip nusiplūkė, kad nespėja nė eglutės pabaigti puošti!

Michael Buckley. Keisti įtariamieji (serija „Seserys Grim“, 2 kn.). Dail. Peter Ferguson. Vert. Vita Šileikienė. Alma littera, 2008. 304 psl.

„Seserų Grim“ serija turi jungiantį siužetą – tai dingusių tėvų paieškos ir kova su ekstremistine organizacija, siekiančia išlaisvinti amžinuosius ir padėti jiems perimti pasaulio valdžią į savo rankas. Tačiau kiekviena knyga taip pat yra atskira detektyvinė byla, todėl, nubraukusios vieną kitą ašarą dėl ir šįkart nebaigto versti ciklo, visgi galime be didelių dvejonių pradėti skaityti bet kurią jo dalį ir nebijoti, kad istorija liks be pabaigos. O jei tą pabaigą išsiaiškinti labai knietės, žinokite, kad anglų kalba yra devyni nuotykių tomeliai ir dar viena knyga su papildoma medžiaga magiškojo Feriport Lendingo gerbėjams. Tiesą sakant, originalo kalba skaityti verta dar ir dėl to, kad lietuviškas vertimas nėra labai kokybiškas.

Beje, turiu perspėti ir dėl turinio: nors serijos herojai atrodo labai nerimti ir nebaisūs, bet siužetas aštrus, o Grimų šeimos tiriami nusikaltimai išties šiurpūs. Adekvataus santykio su žiaurumu autorius savo skaitytojams nepasiūlo, nors ir skiria dėmesio patyčių, išankstinių nuostatų ir ksenofobijos klausimams. Bet ko aš čia skambiais žodžiais kalbu apie pramogai skirtas knygas! O jos išties gali tapti puikia pramoga žiemos vakarams. Nuotykiai lipa vieni kitiems ant kulnų, simpatiški herojai rikiuojasi kiekviename tomelyje, humoras praskaidrina juodžiausias akimirkas, o paauglių problemos aptariamos nutaisius supratingą miną. Be to, kur dar rasime pašte besidarbuojančių milžinų, nykštukų-biurokratų, užkandines laikančių raganų ir piktąjį Vilką Pilką, užsiimanti joga, kol paršeliai puošia eglutę!

Jei pravėrusios tryliktąjį langelį, žengsime į tą įtartiną rūką, persikelsime toli toli – į kraštą, kur magija dar neišsisklaidė, o kalnuose gyvena siaubingi padarai, prieš kuriuos atsilaikyti gali tik dvorfų padermė. Kalnų papėdėje stūkso apleistas dvaras, į kurį prieš pat Kalėdas atvežami trys nelaimingi našlaičiai: dvi sesės ir jų broliukas. Begalinėje našlaičių prieglaudų virtinėje tai jų paskutinė stotelė ir vaikai iš jos nieko gero nesitiki. Bet ši vieta dar keistesnė, nei jie nuogąstavo. Kodėl prieglaudoje nėra jokių kitų vaikų? Kodėl miegamųjų langai grotuoti? Kam priklauso šiurpi apleista laboratorija rūsyje? Ir kaip ištverti vis grįžtančius prisiminimus apie tas Kalėdas prieš dešimt metų, kai tėvai juos apkabino paskutinį kartą ir atidavė nepažįstamam burtininkui?

Atsakymus rasime Johno Stephenso parašytoje nuotykių, magijos ir laiko kelionių kupinoje „Pradžios knygų“ trilogijoje, kurios pirmoji dalis, „Smaragdinis atlasas“, dar ir atskleis mums didžią paslaptį: kokias Kalėdų giesmes mėgsta dvorfai (spoileris: apie kalnakasybos subtilumus).

John Stephens. Smaragdinis atlasas (1 kn.). Vert. Valdemaras Kvietkauskas. Alma littera, 2012. 328 psl.

Visa bėda, kad tų Pradžios knygų yra net trys ir jų galias įvaldyti turi trys vaikai, todėl, suprantama, istoriją rašytojas sudėjo į trilogiją, o lietuvių kalba mūsų mieli leidėjai išleido tik dvi jos dalis. Tad ir vėl man tenka kartoti, kad pabaiga slepiasi burtų ūkanose, bet jūs galite sužinoti visą tiesą apie pirmosios Pradžios knygos – Atlaso magiją. O tada, po smagių Kalėdų su burtininkais, dvorfais ir senosiomis gentimis, dar surasti Ugnies knygą ir apgailėti vertime pasiklydusią paskutiniąją. Paguosiu, kad šie pasakojimai tikrai gali būti skaitomi atskirai.

O skaityti juos verta, jei mėgstate maginę fantastiką apie stebuklingus pasaulius šalia mūsų ir jei nebijote kiek žiauresnių scenų. Žinoma, mūsų herojai išgyvens visur – juk juos saugo likimas ir rašytojo plunksna! Vyresni skaitytojai šį lemtingą rašytojo prisilietimą atpažins daug kartų ir turbūt vietomis nervinsis, kad tie personažai tokie žiopli, o blogiečiai šabloniški, bet, tikiu, ras ir kvapą gniaužiančių nuotykių, ir jautrių scenų, ir komiškų detalių. Tad atverskime stebuklingąjį Atlasą ir persikelkime tiesiai į Kalėdų vakarėlį!

Na, gerai: keturioliktoje stotelėje taip pat pastatysime suolelį, kad galėtume prisėsti ir aptarti, kur baigiasi literatūrinė pasaka ir prasideda maginė fantastika. Bet sakykit ką norit, o šios kalėdinės serijos aš tikrai negalėjau praleisti! Skirtingai nuo daugelio kitų istorijų apie skraidančius elnius ir stambų vyruką kamine, Mattas Haigas knygose „Kaip Kalėdų berniukas tėčio ieškojo“, „Mergaitė, kuri išgelbėjo Kalėdas“, „Tėtušis Kalėda ir aš“ mėgina sukurti fantastinę erdvę, kurioje visi įprasti vakarietiškų Kalėdų simboliai ir ritualai būtų logiški ir tarpusavyje derantys, paaiškinti per savotišką elfų magijos kompleksą ir mitinių būtybių ekosistemą. Svarus argumentas, ar ne? O dabar žvilgtelėkime į pirmosios knygos siužetą.

Seniai seniai, kai Suomija buvo neturtingas alkstantis kraštas, o Norvegijoje apskritai gyveno kokie aštuoni žmonės, medkirčio sūnus Nikolas išsiruošė ieškoti tėčio. Ne, šio nepagrobė troliai, piratai ar piktieji burtininkai. Tėtis tiesiog pavargo būti vargšas ir iškeliavo medžioti elfų. Juk už nematytą neregėtą elfą valdovas turėtų gerai sumokėti! Bet legendinis elfų miestas toli, o Nikolą piktoji tetulė baigia nuvaryti į kapus, todėl berniukas nusprendė nieko nebelaukti ir leistis tėčio pėdsakais į šalčiausią ir atšiauriausią kraštą. Kas galėjo pagalvoti, kad ši pavojinga kelionė visiems laikams pakeis Kalėdų tradicijas!

Matt Haig. Kaip Kalėdų berniukas tėčio ieškojo: tikroji Kalėdų Senelio istorija. Dail. Chris Mould. Vert. Rasa Stamkauskienė. Tyto alba, 2016. 272 psl.
Matt Haig. Mergaitė, kuri išgelbėjo Kalėdas. Dail. Chris Mould. Vert. Rasa Stamkauskienė. Tyto alba, 2017. 344 psl.
Matt Haig. Tėtušis Kalėda ir aš. Dail. Chris Mould. Vert. Augustė Burbaitė. Tyto alba, 2020. 307 psl.

Mattas Haigas parašė ne tik tris knygas apie tai, kaip Nikolas tapo Tėtušiu Kalėda arba Santa Klausu (jei šnekėtume fėjų kalba!), apie tai, kaip sunku jam buvo įtikinti vaikus Kalėdų stebuklais ir kaip teko kovoti su piktaisiais magiškais padarais, bet dar ir kelias istorijas apie šalutinius originalios serijos personažus. Lietuviškai galima paskaityti apie peliuką Miką, kuris kartu su Nikolu atkeliavo į elfų kraštą. O angliškai dar rasime porą pasakojimų apie Tiesos fėją, kuri negali meluoti, bet baisiai mėgsta sprogimus bei piktus pokštus ir yra šiek tiek įsimylėjusi Tėtušį Kalėdą.

Iškart prisipažinsiu: Haigo kalėdinė serija priklauso tam požanriui, kuris mudviem su sūnumi nėra artimas. Čia net viršelių dizainas šaukte šaukia, kad knyga skirta R. Dahlio ir D. Walliamso (Lietuvoje šią nišą užima T. Dirgėla) gerbėjams. Nors „Kalėdų berniuko“ autorius pasakoja apie skaudžius ir tragiškus įvykius, bet niekada nesiliauja šmaikštauti, tad net artimųjų žūtis ar pasakiškų būtybių nusikaltimai atrodo lyg smagaus anekdoto epizodai. Ir ne: man nepatinka sprogstančios galvos, visai nepatinka. Štai kodėl šį langelį atverti patarčiau tik tiems, kam artimesnis juodas humoras, į dideles gelmes nepretenduojantis groteskas, ką linksmina personažų paikystės. Užtat šiems skaitytojams serija turėtų būti tikrai naudinga. Mat, kaip ir Dahlio ar Walliamso knygose, po šiuo grubesniu luobu yra ir tų svarbių, tegu elementarių vertybių, kurias autorius nori nemačiom įbrukti į skaitytojo kišenę. Ir pagrindinė jų labai paprasta: svarbu tikėti savimi, nes tai, kas atrodo neįmanoma, yra galimybė, kurios tu kol kas nesupranti. Išnaudokite visas galimybes tapti geresniais, mieli skaitytojai!

O, ne! Neatverkite šio langelio! Ten slepiasi drakonai! Jie, žinoma, mieli ir sumanūs, bet suprantate, kad jei antrą Kalėdų dieną už lango rasite porelę drakonų, tai jais teks rūpintis per visas atostogas... kol atvažiuos dėdė Mortonas ir susirinks savo augintinius. O žymusis mitinių padarų tyrinėtojas Mortonas Piklis niekada neskuba. Įsivaizduojate, kokių eibių spės iškrėsti sparnuotieji nenaudėliai, jei nusivešite juos į tėčio pilį? Ten jau ruošiamos naujametinės vaišės ir guli milžiniškas kalnas fejerverkų. Ar aš pasakiau „fejerverkų“? O, ne! Tučtuojau patraukite drakonus!

Apie ugnimi spjaudančių žvėrių priežiūros ypatumus net kelias knygeles parašė Joshas Lacey. Žieminės istorijos sudėtos knygoje „Drakonų prižiūrėtojas atostogauja“ ir nuo jų tiesiog neįmanoma atsitraukti.

Josh Lacey. Drakonų prižiūrėtojas atostogauja (serija „Drakonų prižiūrėtojas“, 2 kn.). Dail. Garry Parsons. Vert. Rita Kaminskaitė. Alma littera, 2018. 144 psl.

Kuo gi jos tokios įdomios? Na, tie drakonai krečia tiek šunybių, kad į šimtą knygų nesurašytum! Juolab tokių plonyčių knygelių, kokias kuria Joshas Lacey, kad patrauktų jaunuosius skaitytojus, dar tik neseniai pramokusius dėlioti žodžius. Taip, taip, būtent jiems skirta „Drakonų prižiūrėtojo“ serija, bet ji tokia maloniai ironiška, su daugybe nuorodų šeimyniniam skaitymui ir net paslėpta drama bei pažintiniu turiniu, kad gali būti įdomi ir gerokai vyresniems skaitytojams, norintiems smagiai pakikenti. Galbūt todėl, rengdama lietuvišką leidimą, „Alma littera“ nutarė į kiekvieną tomelį sudėti po dvi istorijas. Taigi, aš jums rekomenduoju antrąją iš dviejų serijos lietuvių kalba knygų, kurioje yra trečia ir ketvirta originalios serijos dalys. O iš viso tų dalių, kad žinotumėt, jau yra dešimt!

Jei kada sakiau, kad nelabai mėgstu „baisiai juokingų“ knygų, tai truputį perdėjau. Man tikrai patinka S. Townsend Adriano Moulo dienoraščių pirmoji dalis ar Ch. Nöstlinger apysakos vaikams. Džiugina mane ir „Drakonų prižiūrėtojas“. Humoras šiose istorijose neįžeidžiantis, veikėjai mieli, o pats sumanymas tiesiog žavingas! Prisiminkime, kaip dažnai jaunieji maginės fantastikos gerbėjai pasvajoja apie kišeninį aitvarą, naminį drakoną ar draugišką elfą? Bet kas iš tiesų nutiktų, jei šiuolaikiniuose namuose apsigyventų drakonas?! Ką darytumėte, jei jis peršaltų ir imtų čiaudėti ugnimi? O jei ilgais nagais suraižytų sofą? O įsivaizduojate, kokio dydžio krūvelę jis prikrautų ant kilimo, jei pamirštumėte išvesti pasivaikščioti? Nors, žinoma, su juo būtų smagu žaisti sniege. Ir jis tikrai galėtų išgelbėti, jei prasidėtų gaisras! Tad skaitykime, smaginkimės ir parsigabenkime suvenyrų iš Mongolijos – šalies, kuri Vakarų pasaulio vaikų literatūroje beveik neegzistuoja!

Šešioliktoje stotelėje mūsų tyko dvasios! Žinoma, dvasios ir vaiduokliai turi savo jaukią mistinės ir siaubo literatūros nišą, bet toji niša vis vien glaudžiasi magiškojo pasaulio paribiuose. Net tada, kai mūsų dvasios tėra alegorija pamokančioje istorijoje, menančioje liūdnus pramoninio perversmo Anglijoje laikus.

Sveiki atvykę į dūmuose paskendusį Londoną, kurio ankštuose, šaltuose kambarėliuose grūdasi nuskurę ir alkani žmogeliai. Net per Kalėdas jie negali iki soties pavalgyti ir sušilti, jei tie, kam šiame gyvenime labiau pasisekė, nepasidalins savo geru. Bet ar lupikautojas paleis iš nagų bent vieną pinigėlį vargšų labui? Štai čia ir pasirodo dvasios, kurios turi pažadinti įmigusią seno gobšuolio sąžinę. Juk jis ne visada buvo toks! Laikas jam priminti kitokias Kalėdas, kada jis dar mokėjo džiaugtis ir mylėti.

Istorija apie gobšuolį Skrudžą, jo bičiulį vaiduoklį ir tris Kalėdų dvasias jau seniai tapo klasika, tad Charleso Dickenso „Kalėdų giesmę“ patartina perskaityti visiems fantastinės ar tiesiog geros literatūros gerbėjams.

Charles Dickens. Neeiliuota Kalėdų giesmė; Varpai. Dail. H. M. Brock. Vert. Elena Kuosaitė-Jašinskienė. Žaltvykslė, 2005. 199 psl.
Charles Dickens. Kalėdų giesmė (serija „H. Ch. Anderseno medalis“). Dail. Robert Ingpen. Vert. Vilija Vitkūnienė. Nieko rimto, 2019 (2016). 192 psl.
Charles Dickens. Kalėdų giesmė. Vert. Elena Kuosaitė-Jašinskienė. Obuolys, 2021 (2020). 160 psl.

Lietuvių skaitytojai su Skrudžu galėjo susipažinti dar 1922 metais. Nuo to laiko pasirodė daugybė kitų leidimų, bet ne visi jie buvo verti dėmesio: sutrumpinti, adaptuoti, versti iš tarpinių kalbų. Galima paminėti tris vertingesnius leidimus, tarp kurių neabejotinai išsiskiria „Nieko rimto“ pristatyta „Kalėdų giesmė“ su nuostabiomis Roberto Ingpeno iliustracijomis. Meistriški Roberto Ingpeno piešiniai kartais ima rodytis per daug vienodi ir pasikartojantys, bet „Kalėdų giesmėje“, man regis, dailininkas pranoko pats save, sukurdamas dūmuose ir rūkuose paskendusį XIX amžiaus Londono paveikslą. Verta paminėti ir dar vieną knygą, įdomią ne tiek savo tekstu, kiek vaizdais. 1998 metais „Alma littera“ išleido visą „Kalėdų giesmės“ enciklopediją, leidžiančią vaikams geriau pažinti Dickenso aprašomą pasaulį.

Charles Dickens. Kalėdų giesmė: populiariausia pasaulyje Kalėdų klasika, sutrumpinta jaunajam skaitytojui pagal paties Dickenso santrauką (serija „Žvilgsnis į klasiką“). Sutr. Shona McKellar. Dail. Andrew Wheatcroft. Vert. Julija Lapienytė. Alma Littera, 1998. 64 psl.
Charles Dickens. Kalėdų giesmė. Vert. Elena Kuosaitė-Jašinskienė. Obuoliukas, 2013 (2009, 2010). 160 psl.
Charles Dickens. Kalėdų giesmė. Vert. Elena Kuosaitė-Jašinskienė. Obuolys, 2020. 128 psl.

Skaityti Ch. Dickensą šiais laikais nelengva – mus jau jaudina kitokie siužetai, mes įpratę prie kitų tropų, kitaip suvokiame literatūros paskirtį. Tačiau viliuosi, kad skaitydami įspūdingai iliustruotą knygą, jaunesnieji paaugliai pajus tą tamsių Londono skersgatvių atmosferą, tą šiurpą, kai belstukas netikėtai virsta vaiduoklio galva ar svetima švytinti ranka lėtai atitraukia užuolaidą. O po to lygiai taip pat smalsiai apžiūrinės Viktorijos laikų Londono gatves ir namus (ypač jų virtuves!), skaitys apie šventinius patiekalus ir tradicijas. Man regis, prieš Kalėdas tai gali būti labai smagu!

Septynioliktas langelis atsiveria tiesiai į jūrą, į mažytę Aranmoro salą, kur senąjį audrų sergėtoją ką tik pakeitė jo anūkas Fionas. Apie berniukui tekusius išbandymus pasakoja Catherine Doyle knyga „Prarasto potvynio kariai“, nukelsianti mus į paskutines dienas prieš Kalėdas tuo nelemtu metu, kai tamsa grasina visam pasauliui. O prasidėjo viskas taip nepastebimai...

Vieną žiemos rytmetį netoli salos išnėrė vandenė – žiauri būtybė ryklio dantimis ir apvaliomis kaip mėnuliai akimis. Ji ieškojo berniuko, kurio kraujyje įkalinta jūros magija. Tam vaikui lemta užbaigti prieš tūkstančius metų prasidėjusį karą tarp dviejų galingų burtininkų. Ir kam rūpi, kad ši žiema berniukui galėjo būti ypatinga – pirma proga per daugelį metų pabūti su artimaisiais, kurių galų gale nebeslegia siaubingos paslaptys. Bet... tik tak: ragana pradėjo skaičiuoti laiką ir per žiemos saulėgrįžą jos besielė kariauna ketina grąžinti į žemę didžiausią blogį. O berniuko šeima puošia eglutę ir kepa imbierinius sausainius...

Catherine Doyle. Prarasto potvynio kariai. Dail. Bill Bragg. Vert. Toma Gudelytė. 700 eilučių, 2022. 320 psl.

„Prarasto potvynio kariai“ yra antroji „Audrų sergėtojo“ trilogijos knyga. Kiekviena dalis pasakoja savo istoriją, kurios susipina į vieną kovos su senoviniu blogiu paveikslą, tad galima jas skaityti ir atskirai. Trečioji knyga lietuvių kalba dar neišleista, bet „700 eilučių“ turi planų seriją užbaigti, todėl susipažinti su pirmomis dviem dalimis verta. Arba bent atsiversti antrąją – žieminę istoriją.

„Audrų sergėtojo“ knygos – tai kelionė į tamsoką ir pavojingą salų ir senovinės magijos pasaulį, kur dabartis ir praeitis neatskiriamai sulydytos žvakių burtais. Nuoširdžiai rekomenduoju skaityti visiems, kas nori pajusti jūrą kraujyje, vėją po oda, leistis į magiškus nuotykius, bet ko negąsdina lengva pasmerktumo ir neišvengiamumo miglelė. Plačiau apie šią seriją jau pasakojau ankstesniame meškiukų bibliotekos įraše. Neatskleidžiau tik, kaip atrodo Kalėdos saliečių lūšnelėse, belaukiant paskutiniojo mūšio. Skaitykite „Prarasto potvynio karius“ ir pamatysite patys!

Už aštuonioliktojo langelio ūžia girnos – ten malūnas. Bet Švarckolmo malūne Kalėdų niekas nešvenčia. Kalėdos visiems primena, kad tuoj baigsis metai, ir Švarckolmo meistras už stebuklingas galias ir amžiną gyvenimą turės susimokėti savo gizelio gyvybe. Dvylika gizelių drebėdami laukia metų pabaigos ir kiekvienas paslapčia tikisi, kad jo skolas apmokės kitas, o pačiam pavyks tapti meistro įpėdiniu. Kaip išsigelbėti Krabatui, jaunam Saksonijos bastūnui, viduržiemį užklydusiam į baisųjį malūną?

Šiurpią istoriją iš sorbų pasakų ir legendų nuaudė Otfriedas Preußleris. Jo „Krabatas, arba treji metai užburtame malūne“ menkai primena tokias juokingas ir šiltas knygas kaip „Plėšikas Hocenplocas“ ar „Raganiukė“.

Otfrydas Proisleris. Krabatas, arba Treji metai užburtame malūne (serija „Siaubų autobusas“, 4 kn.). Vert. Teodoras Četrauskas. Dail. Rūta Lelytė. Lietus, 1996. 205 psl.
Otfried Preußler. Krabatas, arba treji metai užburtame malūne. Dail. Nathie Block. Vert. Teodoras Četrauskas. Nieko rimto, 2021 (2019). 256 psl.

„Krabatas“ tapo vaikų ir paauglių literatūros klasika, tad lietuvių kalba jau pasirodė net penki skirtingi jo leidimai, neskaičiuojant pakartotų tiražų. Visuose juose naudotas tas pats T. Četrausko vertimas ir skiriasi jie tik apipavidalinimu, kurį galime rinktis pagal skaitytojų skonį ir išmanymą: nuo iliustruotų „10+“ serijos knygų iki solidaus ir stilingo, tik vinjetėmis pagražinto „Nieko rimto“ varianto.

Ką bepasirinktumėte, susiraskite jaukią antklodę ir šiltos arbatos. Jūsų laukia labai šiurpus ir šaltas pasakojimas apie lemtingus sprendimus, draugystę ir ištikimybę. Ir apie tikslus, kurie nepateisina priemonių. Man regis, šiomis dienomis labai svarbu tai prisiminti. Bet kai skaitysite, kaip piktas Krabatas išmeta kalėdinius papuošimus, prisiminkite, kad gyviesiems visada lieka vilties. Ir trečiosios Kalėdos Kozelio raiste atneš visai kitas naujienas. Tik sulaukit.

Yra tokia tradicija – prieš Kalėdas skaityti sentimentalias istorijas. Žodį „sentimentalios“ čia rašau be jokios pašaipos. Geriausios jų yra labai gražios, jausmingos, pamokančios, pasakojančios apie stebuklus ir neįtikėtinus sutapimus, kurie keičia žmonių gyvenimus. Apie tai ir Marko Leino „Kalėdų istorija“.

Prieš pat Kalėdas Mikalojaus tėvai išplaukia į jūrą – jie ieško pagalbos netikėtai apsirgusiai mažylei Adai. Deja, audringi vandenys paskandina valtį. Berniukas lieka našlaitis, o jo sesutė pavirsta undinėle. Tuo tiki tik jis vienas, bet metai po metų Mikalojus grįžta prie jūros pasveikinti Ados su gimtadieniu ir Kalėdomis. Metai po metų jis eketėje skandina dovanas ir kažkas gelmėse jam atsako.

Marko Leino. Kalėdų istorija. Vert. Viltarė Urbaitė. Nieko rimto, 2022 (2012, 2014, 2016, 2018, 2020). 248 psl.

Be Marko Leino „Kalėdų istorijos“ švenčių negalime įsivaizduoti jau vienuoliktus metus. Ši knyga užkariavo skaitytojų (o gal dovanotojų?) simpatijas ir perleista net šešis kartus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad istorija apie tai, kaip mažas našlaitis užaugo tikru Kalėdų Seneliu, turėtų patikti tik visai nedideliems vaikams, bet viskas ne taip paprasta. Knyga graudi, tragiška ir sudėtinga. Kad įžvelgtum šios knygos veikėjų meilę gyvenimui, gebėjimą džiaugtis mažais dalykėliais, kad įvertintum, kaip likimo išbandymai nuskaidrina, taurina žmogaus sielą, reikia šiek tiek paaugti. „Kalėdų istorija“ spaudžia ašarą, bet tai tikra tradicinė kalėdinė knyga apie vidinę šviesą ir stebuklą. Ir į skyrius ji suskirstyta taip, kad būtų patogu skaityti advento vakarais, po mažą žingsnelį artėjant prie kalėdinio išsipildymo. Ar leisitės jo ieškoti?

Kieno ten pasišiaušusios plunksnos kyšo iš pusnies? Oi, ne plunksnos – susivėlęs kuodas! Degtukė, ugningo temperamento dešimtmetė menininkų atžala, Kūčių naktį sniege randa kūdikėlį. Bet ar jis tikras? Atrodo, ne visi jį mato. Ir pati Degtukė kartais nesupranta, ar vaikelis egzistuoja, ar tik buvo jos susapnuotas ligos patale. Kūdikis? Vaiduoklis? Angelas? O kad būtų taip! Jo pagalbos labai reikia! Juk kai namuose nėra Kalėdų, viskas žlunga...

Ką gi, žiemos vaikelio paslaptį padės atskleisti Laura Sintija Černiauskaitė, parašiusi knygą „Žiema, kai gimė Pašiauštaplunksnis“.

Laura Sintija Černiauskaitė. Žiema, kai gimė Pašiauštaplunksnis. Dail. Edita Suchockytė. Tyto alba, 2014. 126 psl.

Kad jūs žinotumėt, kokie skalsūs personažai laukia šios knygos puslapiuose! Visiškai pakvaišę menininkai tėvai, grafaitė Michalina su savo prijaukinta pelėda ir kitais augintiniais, Pašvilpaitis – amžinas paštininkas, kuriam visada tik trisdešimt ketveri, šarvuotas archeologas, kurį reikia maitinti šaukšteliu ir daugelis kitų keistų draugų bei kaimynų. O kur dar pati Degtukė – aštri it dagys mergaitė, turinti didelę širdį! Tas personažų paradas, pamirštų Kalėdų atmosfera, karščiuojanti Kūčių nakties mistika mane išties sužavėjo. Gaila, kad prasidėjus detektyvinei linijai, pasakojimas išskysta ir praranda tą grafinį tikslumą. Bet knygelė tokia nedidukė, o dar ir gražiai iliustruota, kad su Degtuke nueiti kelią nuo Kūčių iki Naujųjų Metų, nuo vaidų iki susitaikymo, nuo atstūmimo iki priėmimo tikrai nesunku. Verta pamėginti!

Tai pats puošniausias advento miestelio langelis. Nenuostabu: juk čia Šakelės vilos langas. Niekas kitas nemoka taip išgražinti namų Kalėdoms kaip jaunoji vilos šeimininkė Hedviga ir jos vyresnysis brolis Henrikas! Julianas toks laimingas, kad susidraugavo su ta mergaite. Rodos, po sesers mirties jis neteko visko: švenčių, šeimos ir net draugų. Galbūt Hedviga padės jam atsigauti? Ir dar senasis spaustuvininkas – juk jis toks geras žmogus! Bet kodėl jis sako nesiartinti prie Šakelės? Ir kas vyksta tuščiuose kambariuose, kai Hedviga iš jų pasitraukia?

Šviesi kalėdinė istorija susipina su šiurpiomis nuojautomis Majos Lunde ir Lisos Aisato knygoje „Sniego sesė“.

Maja Lunde. Sniego sesė: Kalėdų istorija. Dail. Lisa Aisato. Vert. Alvyda Gaivenienė. Tyto alba, 2019. 200 psl.

„Sniego sesė“ yra pirmoji dar nebaigtos „Metų laikų kvarteto“ serijos knyga. Serijos, kurios dalys susietos tarpusavyje ne bendru siužetu ar herojais, o bendra koncepcija. Tai įspūdingos padidinto formato knygos-albumai, pasakojančios apie mėginimą susigaudyti savyje po skausmingų išgyvenimų, apie savęs paieškas ir rankiojimą po šukelę. Be to, kiekviena knyga mus nukelia į kitą metų laiką. Be žieminės „Sniego sesės“, sudalintos 24 adventiniais skyreliais, mes lietuvių kalba dar turime pavasarinę „Lilę ir Saulės sergėtoją“. Autorės jau sukūrė ir vasarinę dalį, kurios vertimo dar nesulaukėme.

Puošnios ir gausios Lisos Aisato iliustracijos Majos Lunde „Sniego sesei“ gali suklaidinti – kad ir kokia spalvinga, ši knyga tikrai ne mažyliams! Beveik dešimtmetis jos herojus prieš Kalėdas turi įveikti ilgą gedėjimo ir susitaikymo kelią. Netekties skausmas jį nubloškia į fantazijų ir vizijų pasaulį, kur jis klaidžioja tarp mirusiųjų. Nelengva tema, netikėti siužeto vingiai iš skaitytojo reikalauja susikaupimo, atidumo detalėms ir įgūdžių apmąstyti tekstą, būdingų nebent paaugliams. Bet – taip! – tai tikra, puiki fantastinė advento knyga, pakylėjanti ir suteikianti jėgų atlaikyti gyvenimo negandas.

Dvidešimt antras langelis veda į paslaptingąjį Aventeros pasaulį. Ten per amžius šviesa kaunasi su tamsa, o nuo kovos baigties priklauso ne tik Aventeros, bet ir Žemės likimas. Šįkart į mūšį stos nauja šviesos gynėja Laura. Tik ji pati dar to nežino. Laurai atrodo, kad ji visai paprasta Žemės mergaitė, mėgstanti „Harį Poterį“ ir žirgus, norinti, kad per jos tryliktąjį gimtadienį pasnigtų, ir bijanti artėjančių Kalėdų – juk per praėjusias šventes dingo jos tėtis.

Lauros nuotykius knygoje „Laura ir Aventeros paslaptis“ pasakoja Peteris Freundas.

Peter Freund. Laura ir Aventeros paslaptis (serija „Laura“, 1 kn.). Dail. Tina Dreher. Vert. Teodoras Četrauskas. Alma littera, 2003. 456 psl.

Tų nuotykių tikrai nemažai, o pasakojami jie iš lėto, todėl Peteris Freundas parašė ne vieną, bet net septynias milžiniškas knygas. Šešios iš jų, sudarančios vientisą ciklą, išverstos į lietuvių kalbą. Paskutiniosios dalies, leidžiančios pažvelgti į Lauros ateitį, teks ieškoti vokiečių kalba. Arba neteks – skaitytojai sako, kad verčiau pasitenkinti šešiomis knygomis.

Nežinau, aš čia menka patarėja. „Laura“ man labai priminė vadinamąją fanfiction (gerbėjų kūrybą), kuri labiausiai džiugina kaip tik originaliosios serijos mėgėjus. O Freundo tekstuose daugiausia, žinoma, „Hario Poterio“. Tik jei Rowling savo kūrinyje ironizuoja ir šaržuoja, tai „Laura“ siaubingai rimta, su operetiškai kontrastingais herojais ir dramatiškais pareiškimais. Kas, beje, daugybei jaunų skaitytojų patinka. Todėl jei kokia skaitytoja (ar skaitytojas) žavisi magine fantastika, bet dar nedaug jos yra skaičiusi, gali būti, kad ši serija bus tikras atradimas. Paskubėkite: Aventeros paslaptį turėsite atskleisti greitai: nuo gruodžio ketvirtos iki dvidešimt antros dienos! Kitaip per Kalėdas nebus jokio sniego!

Dvidešimt trečias langelis neatsidaro! Užpustytas. O už jo saldžiai parpia mažieji troliai. Ak, ne! Vienas troliukas pabudo ir mėgina išlįsti pro stoglangį! Ar jis neišsigąs sniego? Juk jo padermė žiemos nepažįsta, užmiega lapkritį ir drybso iki pat pavasario. Kas gi šįkart nutiko? Gal šalčio dvasioms prireikė, kad kažkas jas pamatytų šviežiu žvilgsniu? Tada jos puikiai pasirinko. Niekada žiemos neregėjęs troliukas geriausiai supras žiaurius jos stebuklus, pažins keistus jos padarus, kurių vasarą niekur nesutiksi.

Visi šie stebuklai surašyti Tove Jansson knygose „Stebuklinga žiema“ ir „Nematomas vaikas“ (apsakyme „Eglutė“).

Tove Jansson. Stebuklinga žiema:
Tove Jansson. Trolis Mumis ir žiema. Dail. Tove Jansson. Vert. Jonė Ramunytė. Žaltvykslė, 1993. 192 psl.
Tove Jansson. Baisus vidurvasaris. Stebuklinga žiema („Troliai Mumiai“, 3 kn.). Dail. Tove Jansson. Vert. Laima Bareišienė. Garnelis, 2020 (2006, 2008). 287 psl.
Tove Jansson. Eglutė:
Tuvė Janson. Nematomas vaikas ir kiti apsakymai (serija „H. K. Anderseno premijos laureatai“). Vert. Laima Bareišienė. Lietus, 2000. 160 psl.
Tove Jansson. Kometa atskrieja; Nematomas vaikas („Troliai Mumiai“, 4 kn.). Dail. Tove Jansson. Vert. Laima Bareišienė. Garnelis, 2016 (2007, 2008). 325 psl.

Šios knygos yra iš „Trolių Mumių“ serijos, kuri lietuvių kalba atskiromis knygomis leista ne kartą, bet pilna apimtimi pasirodė tik tada, kai darbo ėmėsi „Garnelis“. Gaila tik, kad ši leidykla įpratusi kelias istorijas dėti po vienu viršeliu, tad ir mūsų žieminiai pasakojimai turi glaustis prie vasariškų. Kita vertus, esu tikra, kad pradėjusios skaityti kurią nors Jansson istoriją, vis tiek negalėsite padėti knygos į šalį ir graušite pasakojimą po pasakojimo – nesvarbu, žieminį ar rudeninį, kol nebeliks nei vieno! Nors parašyti jie taip, kad būtų skaitomi nepriklausomai vienas nuo kito.

Trolių Mumių pasaulį sudaro ne tik apysakos bei apsakymai, bet ir paveikslėlių knygos, komiksai, dainynai... Tiesa, iš lietuvių kalba išleistų šių papildomų knygų Jansson plunksnai priklauso vos vienas komiksų albumėlis. Likusios „Nieko rimto“ leidžiamos Mumių istorijos su Jansson kūryba niekaip nesusijusios, jas kuria kiti autoriai originalių kūrinių motyvais. Bet galime pasidžiaugti, kad sausį lietuviškai turėtų pasirodyti spalvotas pirmojo Jansson komikso leidimas (nespalvotą variantą jau buvo galima rasti leidinyje „Troliai Mumiai: 1“)!

Ką gi, Tove Jansson „Stebuklinga žiema“ - tikra žiemos skaitymų klasika, o „Eglutė“ – kalėdinis perliukas. Ir nesakykit, kad anokia čia fantastika – tik pasaka mažiesiems! Taip, pirmosios istorijos pasakiškos, naivios ir paprastos, bet su kiekviena knyga trolių Mumių pasaulis augo, sudėtingėjo, raizgėsi painiais ryšiais, kol virto visa magiška visata, įdomia net suaugusiam skaitytojui. Taip jau nutiko, kad mano vaikystę Mumių knygos aplenkė, tad „Stebuklingą žiemą“ bei „Tėtį ir jūrą“ aš aptikau jau studentaudama ir visiškai apsalau. Man tos knygos suvirpino tas pačias stygas kaip ir „Žiedų valdovas“. Nejuokauju!

Iš pirmo žvilgsnio „Stebuklinga žiema“ paprasčiausiai pasakoja apie pirmąją pažintį su šiuo metu laiku, puošniu ir smagiu, bet kartu žiauriu ir alkanu. Tačiau visą laiką kirba įtarimas, kad ši istorija turi net ne dvigubą, o kokį keturgubą dugną. Daugelyje Mumių serijos knygų tvyro paradoksali atmosfera: nuolatos jauti, kaip šilti santykiai su šeima ir draugais neištirpdo gilios vidinės vienatvės, bet „Stebuklingoje žiemoje“ ta vienatvė ypač smelkianti, perkeičianti, virstanti kažkokiu mistiniu išgyvenimu. Net šiurpuliukai laksto. O dar ta knyga stebėtinai aktuali mūsų laikais. Skaitai ir mąstai apie migraciją, pabėgėlius ir gerovės valstybės trapumą.

Mažoka kalėdinių dzinguliukų? Ką gi, mažieji troliai Kalėdas švenčia apsakyme „Eglutė“, įeinančiame į „Nematomo vaiko“ rinkinį. Čia trolių Mumių bičiulė Tove Jansson pasinaudoja proga ironiškai pakomentuoti kalėdinį šurmulį. Trumpame pasakojime netikėtai šventėms pažadinti Mumiai mėgina susigaudyti, kas vyksta: kam reikia eglės ir kuo ją „aptaisyti“, kodėl Kalėdos reikalauja vaišių ir dovanų, o svarbiausia – kaip permaldauti šią baisią dvasią, taip išvarginusią kaimynus bei draugus?

O jūs pasirengę klajoti po sniegynus su troliais ir oriai pasitikti didžiausią žiemos šventę?

Ar čia dvidešimt ketvirta stotelė? Tik kur ji? Ir kuriais metais? Maža mergaitė nusivijo ėriuką – pliušinį ėriuką, kuriam nusibodo kalėdinis prekybos centro šurmulys ir kasos aparatų tarškėjimas. Jiedu pabėgo iš žiemos į pavasarį, sutiko angelą Efirielį ir su juo leidosi trumpiausiu keliu į senųjų laikų Betliejų. Bet ką reiškia ši istorija, kurią Joakimas rado sename advento kalendoriuje? Ar ji visiškai pramanyta? Bet kodėl tada 1948 metų laikraščiuose rašoma apie Elisabet Hansen, dingusią per Kalėdų mugę? Ir kodėl senasis gėlininkas saugo moters iš Palestinos, kurią jis vadina Elisabet, nuotrauką?

Tai didžioji „Kalėdų paslaptis“, kurią užrašė Josteinas Gaarderis ir kurią rekomenduojama skaityti it advento kalendorių: po vieną skyrių per dieną iki pat Kalėdų.

Jostein Gaarder. Kalėdų paslaptis. Dail. Stella East. Vert. Justė Nepaitė. Tyto alba, 2014. 280 psl.

Nors iš pirmo žvilgsnio istorija apie advento kalendorių ir Betliejų atrodo paprasta, bet su kiekvienu skyriumi ji užmena vis daugiau mįslių, verčia susimąstyti apie visą tą sudėtingą kultūrinį, geografinį ir politinį kontekstą, iš kurio ji dosniai užmaišyta. Be to, knygoje supintos kelios siužeto gijos, keli Betliejaus istoriją įrėminantys pasakojimai, kurie nuolatos, be galo atsiveria ir užsiveria, atskleisdami naujas gelmes, naujas kryptis – tarsi bedugnė skrynutė. Tad dviem sakiniais neįmanoma pasakyti, apie ką ši knyga. Gal ji yra tiesiog apie laiko ir erdvės apgaulingą tvirtumą, pramušamą iš žaislų lentynos iššokusio ėriuko su varpeliu. Ir štai jau šis erdvėlaikis susilanksto į išblukusį kalendorių su 24 spalvotais paveikslėliais, kuriuos atverti kviečiami skaitytojai. Labai paslaptinga ir žavu! Ir labai tinka Kūčias pasitinkant – o jei iki Kūčių nespėsite perskaityti, žinokite, kad svarbiausi Elisabet pakeleiviai yra Trys Karaliai, tad jūs dar turite laiko – to takaus laiko, kuris šioje knygoje supainiojamas į vieną stebuklingą mazgą.

Štai ir apėjome visą magiškąjį advento miestelį. Bet stabtelėkime dar vienoje stotelėje, pasibelskime į dar vieną langelį. Gal rasime Kalėdas? Tik išsyk susitarkime: jei anoje pusėje aptiksite ne tą knygą, kurios tikėjotės, būkite man atlaidūs, gerai? Ir suteikite knygai šansą – ji to verta!

Prieš pat Kūčias įsisiautėja antgamtiška pūga: žemė su dangumi maišosi ir sniego privertė tiek, kad, regis, tuoj pasieks debesis. Nuo tokios pūgos nepaspruksi, bet jos kerų per stebuklą išvengia keturi keliauninkai. Jie užklysta į paslaptingą malūną ir iš baimės ima pasakoti savo gyvenimo istorijas, mat kiekvienas jų kažkada susidūrė su nežinomybe, kuri apvertė jų gyvenimus. Tačiau malūno šeimininkai irgi nėra paprasti žmonės: galbūt jie ne tik užvers pūgos duris, bet ir pagelbės susitarti su antgamtinėmis jėgomis? Gal laimingos Kalėdos dar įmanomos?

Istoriją apie laumes, vėjus ir užburtus lobius sukūrė Rimvydas Stankevičius. Knyga vadinasi „Pūgos durys“.

Rimvydas Stankevičius. Pūgos durys. Dail. Šarūnas Leonavičius. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. 64 psl.

Taip, prisipažįstu: šią istoriją autorius pristato kaip eiliuotą pasaką. Bet dar nepabėkite! Rimvydas Stankevičius iš mitologinių sakmių nupynė labai sodrų pasakojimą. Jis išties pasakiškas, bet ne schematiškas ar paviršutinis, sudarytas ne iš formulių ir statiškų elementų. Galų gale, pati maginė fantastika gimė iš pasakų ir sakmių, kai rašytojai suteikė joms psichologinio gilumo ir platesnę perspektyvą. Stankevičius su tuo susitvarkė kuo puikiausiai. Skaitai ir pasineri į tą masinantį, bet šiurpų burtų ir mitinių būtybių pasaulį.

Galbūt paaugliams bus nejauku skaityti eiliuotą tekstą? Bet žinote, kad puikioji „Kauko Gugio“ trilogija irgi prasidėjo nuo žavėjimosi eiliuota pasaka? M. Vainilaičio „Bruknele“. Jau nekalbu apie tai, kiek daug maginės fantastikos kūrinių išaugo iš Homero, Vergilijaus, „Edos“ giesmių ar „Kalevalos“. O ką pasakysite apie „Žiedų valdovo“ balades? Kiek daug jos suteikia pasakojimui dvasios! „Pūgos durų“ istorijai eiliuota forma irgi suteikia beveik magiškos galios. Dar ir dėl to, kad sueiliuota puikiai. Čia toji labai reta šiuolaikinė poezija vaikams ir paaugliams. Tikra poezija – be jokių išlygų, neturinti nieko bendro su proginiais mokykliniais eilėraščiais ar sustingusia klasika.

Skriekite su pūga! Sukitės su laumėmis! Ir pasitikite šviesias Kalėdas, kur visiems bus atlyginta už jų darbus.

Na, o jei visgi trokštate ne tokios rafinuotos maginės fantastikos, verčiau prabylančios proza ir keliais žingsneliais atsitraukusios nuo liaudies pasakų tankmės, aš jus šiame advento miestelyje dar palydėsiu prie mažutėlaičių smulkiosios formos trobelių. Iki šiol stengiausi siūlyti didesnės apimties kūrinius, kad pro tuos langelius galėtume nesunkiai apžvelgti plačius fantastinius pasaulius, bet per Kalėdas galima padaryti išimtį. Štai, prašom: du pasakojimai apie devyniaragį elnią, jo kosminę misiją ir tuos pavojus, kuriuos amžinajai magiškai mūsų pasaulio tvarkai atneša šiuolaikinis pasaulis. Juos galima rasti šiose knygose:

Neringa Vaitkutė. Klampynių kronikos 3. Pamiršti dievai (serija „Klampynių kronikos“, 3 knyga). Dail. Neringa Vaitkutė. Nieko rimto, 2021. 232 psl.
Kotryna Zylė. Siela sumuštinių dėžutėje: nelabai baisios istorijos. Dail. Kotryna Zylė. Aukso žuvys, 2022 (2021). 164 psl.

Kotrynos Zylės apsakymas „Troleibusų parkas“ šiurpokas ir tamsus, jis gąsdina, įtraukia ir pamėgina paaiškinti lietuviškus Kūčių bei Kalėdų papročius. Neringa Vaitkutė savo „Klampynių kronikose“, tarsi skiautinių antklodė kalendorine tvarka sudėliotose iš atskirų novelių, supina kelių tautų legendas. Visgi gruodžio novelėje „Šiaurės milžinai“ Agata ir Aringas turi išgelbėti lietuvišką devyniaragį elnią ir Saulę nuo medžiotojų iš tolimų kraštų.

Įsižiūrėkite: gal ir jūs pamatysite, kaip tarp žvaigždžių lekia milžiniškas elnias?

Su šventėmis! Būkit laimingi ir skaitantys!

Moder... Kas? – stalo knyga jaunajam architektui

Mon, 11 Sep 2023 21:00:00 GMT

O, brolyčiai ir sesutės, ar jūsų meškiukai nuo mažens dėlioja kaladėles, renka akmenis ir žada galiniame kieme išmūryti natūralaus dydžio Gedimino pilį? Ar jiems labiau patinka statyti lego gaisrines ir ligonines nei jomis žaisti? Ar jie piešia tik namus, bokštus, rūmus – ir dar keliais skirtingais pjūviais? Sveikinu, auginate architektą! Ir jums labai reikia Eglės Januškienės knygos „Moder... Kas? Kauno modernizmas!“ („Mažasis architektas“, 2021).

Specialiai vaikams skirtų knygų lietuvių kalba apie architektūrą turime labai nedaug, tad kiekviena – aukso vertės. Šioji ypatinga dar ir tuo, kad pasakoja apie lietuvių architektūros aukso amžių – didžiąsias statybas Kaune tarpukariu, kai laikinajai sostinei reikėjo suteikti deramą pavidalą, o plūstantiems į šį miestą žmonėms parūpinti šiuolaikiškus ir patogius būstus. Teisybės dėlė žino, kad ne visi jie buvo tokie jau patogūs ir šiuolaikiški, mat naujai atsikraustę gyventojai neretai būdavo priversti ręsti lūšnas Brazilkoje ar glaustis drėgnuose fortų griuvėsiuose, bet Eglė rašo ne apie šiuos gėdingus miesto istorijos puslapius, o apie Kauno architektūros deimančiukus, pripažintus svarbiu Lietuvos ir Europos paveldu, besibraunančius į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Taip, tokie pastatai verti mažųjų meškiukų dėmesio, tačiau nedidelėje 80 puslapių knygelėje telpa ne tik jie. O kas dar?

Knygelė yra labai gerai apgalvota, puikios struktūros. Net ir architektūros naujokė ar naujokas nepasijus nejaukiai, mat iš pradžių paaiškinama pati architektūros esmė, pristatoma architekto profesija, tada apibūdinami skirtingi architektūros stiliai ir tik po to keliaujama prie modernizmo. Šis pristatomas ne kaip izoliuotas reiškinys, visai ne! Aptariamos jo techninės, ekonominės, socialinės prielaidos ir idėjos jį suformavusios. Tik tada grįžtama į Lietuvą, pristatomi čia tarpukariu kūrę architektai modernistai ir leidžiamasi klajoti po nuostabųjį Kauną. Po daugybės apžiūrėtų pastatų vaikai kviečiami suprojektuoti savąjį. Ir daryti tai siūloma ne bet kaip, o labai rimtai: teks paruošti eskizą, aprašą, detalius brėžinius. Galima net pasigaminti maketą! Jei savojo namo maketą pasigaminti dar sunkoka, galima atsisiųsti autorės sukurtus brėžinius ir iš popieriaus suklijuoti Kauno modernizmo pastatus. Pasaka, ar ne?

O gal visa tai pernelyg sudėtinga? Kur ten mūsų meškiukams nagrinėti socialines kažin ko prielaidas? Ar įdomūs jiems tie kažin kada gyvenę architektai? Neišsigąskit, sesutės ir brolyčiai, Eglės knygoje išlaikoma ideali pažintinės ir grožinės medžiagos pusiausvyra. Garbės žodis, pati nustebau, o mūsų Meškinas-tėtis, kuris retai knygai randa gerą žodį, taip džiaugėsi vykusia derme, kad net prašėsi priimamas į mūsų vakarinį skaitymo klubą. Deja, klubas laikinai persikėlė į ligos patalą, tad naujų narių nepriėmėm ir tegaliu pasidalinti mudviejų su Meškiuku įspūdžiais. Na, ką padarysi. Grįžkime prie tos dermės ir harmonijos, kurią taip išgyriau. Kaip ji kuriama?

Ogi labai natūraliai! Knygos autorė augina du šaunius berniukus, kurie seka tėvų pėdomis. Eglė jų susižavėjimą architektūra mielai puoselėja ir rengia vaikams įvairiausius žaidimus. Vienu metu tokiomis pramogomis dalindavosi „Mažojo architekto“ fb paskyroje – nuoširdžiai rekomenduoju pasirausti istorijoje ir susirasti tuos senesnius įrašus. Tai grynas džiaugsmas! Tikiuosi, kada nors ir toji medžiaga suguls į kokį leidinį, lygiai taip, kaip sūnaus Ąžuolo pokalbiai su tėčiu apie architektūrą suteikė pavidalą knygai „Moder... Kas?“. Pažvelkime į knygos siužetą. Ąžuolas pasakoja apie vieną dieną, kurią praleido su tėčiu darbe. Iš pradžių pristato save ir savo tėčio profesiją, šio gautą naująjį užsakymą. Tas užsakymas susijęs su modernizmo pastato sutvarkymu, bet berniukas nežino, kas yra modernizmas. Reikia išsiaiškinti! O po to padėti tėčiui atlikti tyrimą – juk prieš projektuojant būtina susipažinti su pastato istorija bei aplinka. Šiuo atveju – aplankyti vertingiausius tokio stiliaus statinius Kaune. Ramus, bet ilgas pasivaikščiojimas po Kauną, pašnekesiai apžiūrinėjant įvairiausius pastatus ir sudaro didžiąją knygos dalį. Visa tai puikiai įrėmina pažintinį turinį, pateikiamą nuosekliai, tarp kitko, ta apimtimi, kuri tuo metu natūraliai prašosi.

Edukacinė „Mažojo architekto“ medžiaga

Kita vertus, vietomis pati knygos kalba tampa šiek tiek per sudėtinga. Turbūt Eglės berniukai, augantys tarp architektų ir urbanistų, įpratę prie profesinio žargono, bet kitiems meškiukams teks paaiškinti, kodėl „dominuoja“, o ne „vyrauja“ ar tiesiog „daugiausia yra“, kaip galima „perkrauti detalėmis“ fasadą, kas ta „asimetrija“ ir „viešoji erdvė“. Reikia pasakyti, kad specialūs architektūriniai terminai puikiai paaiškinti nedideliame žodynėlyje, tad problema – ne jie, o tiesiog specifinė kalbėjimo maniera. Galbūt minimalus literatūros redaktoriaus ar pedagogo prisilietimas būtų padaręs knygos tekstą dar prieinamesnį ir dar labiau įtraukiantį.

Čia turiu pastebėti, kad rašau žvilgčiodama į knygos egzempliorių iš pačios pirmosios partijos, anuomet ką tik atkeliavusios iš spaustuvės. Mačiau, kad vėliau renginiuose buvo pristatomas kiek kitaip atrodantis knygos ir edukacinės medžiagos komplektas (išties, prašmatnus). Tad įmanoma, kad vėliau būta ir teksto taisymų, ir naujų leidimų. O jei nebūta, labai linkiu autorei dosnių rėmėjų, kurie padėtų parengti antrąjį tokios išskirtinės ir vykusios knygos leidimą. Ir, tiesą sakant, antrajame leidime labiausiai norėčiau išvysti ne tiek stilistiškai suredaguotą tekstą, ištaisytas kelias korektūros klaidas, kiek padidintą knygos formatą! (Galima aš čia įrašysiu ne vieną, o tris šauktukus: !!!)

Naujasis komplektas, nuotrauka iš straipsnio apie renginį

Apie formatą dar šiek tiek paliežuvausiu. Nežinau, kaip jūs ir jūsų meškiukai, o aš vaikystėje be galo mėgau raustis po senų sodininko žurnalų stirtas ir žiūrinėti sodų namelių ir sklypų projektus. Tokie man gražūs buvo tie planai, brėžiniai, sutartiniai ženklai. Viso to grožio pilna ir Eglės knyga. Net ir švelniais akvarelės potėpiais nuspalvinti pastatų fasadai išlaiko autocadiškai griežtas ir tikslias linijas, o po puriomis medžių lajomis pravažiuojančios mašinos, skubantys žmonės ir šmirinėjantys gyvūnėliai paimti tiesiai iš architektams skirtų autocado simbolių bibliotekų (nuorodas į kurias rasite knygos pabaigoje – naudokitės į sveikatą!), tad visi atvartai pilni tos žavios minimalistinės tvarkos ir vizualinės švaros estetikos. Net nežinau, ar tokias iliustracijas galima pavadinti dailininkės iliustratorės darbu, bet tai žiauriai įspūdinga ir tuos piešinius-brėžinius be galo norisi apžiūrėti iš arčiau, gerooookai didesnius. Didesnis formatas taip pat leistų sukurti erdvesnį maketą, mat vietomis tekstas sunkiai sutalpinamas, įspraustas į ankštus langelius, pasirinktas gana smulkus šriftas, o laiko juostose elementai taip persidengia, kad jų seka tampa nelabai aiški. Be to, didesniuose puslapiuose daugiau laisvės turėtų vaikai, atlikdami knygoje esančias užduotis. Žodžiu, prašau bent jau A4, o dar geriau – Mizielinskių atlaso ir Sochos „Bičių“ formato, sutarta?

Reziumuodama noriu pasidžiaugti originalia, įdomia, išskirtine knyga vaikams, kurios gerumo paslaptis: netikėtos iliustracijos; šauni beletristinės, pažintinės ir interaktyvios dedamosios dermė; autorės išradingumas ir puikus temos išmanymas.

Oi, apie išradingumą taip nieko ir neparašiau! Tuoj pasitaisysiu. Pirmiausia derėtų atskleisti, kad knygą lydėjo neįtikėtina, fantastiška paroda, kuri ne tiek „pa-rodė“, kiek pasiūlė jauniesiems lankytojams aplinką laisvai kūrybai ir žaidimui modernizmo ir architekto profesijos tema. Nedrįstu plačiau apie ją šnekėti, mat nebežinau, ar parodą dar galima kur nors rasti. Knygą turbūt gauti lengviau, o joje tas pats atidumas detalėms ir vaiko patirtims. Štai, pavyzdžiui, vaikas gali pats susiplanuoti klajonių po modernistinį Kauną maršrutą, naudodamasis pridėtu žemėlapiu. Aplankęs namą, gali susirasti jį sukūrusio architekto portretą. Ir, beje, architektai pavaizduoti ne savo karjeros pabaigoje, ne patriarchais, o jaunais žmonėmis, tokiais kaip pačių skaitytojų tėčiai, tokiais, kokiais, regis, galima nesunkiai tapti (kaip man tai patiko!). Apskritai, kur tik įmanoma, autorė stengiasi susieti didžiąją architektūrą su mažosiomis vaiko patirtimis. Ir tai puikus pasirinkimas.

Parodos akimirkos, 2021 gruodis

Na, o jei į skutelius suskaitęs „Moder... Kas?“ ir visus Kauno modernizmo takus išvaikščiojęs vaikas pareikalaus „daugiau architektūros!“, tai štai jums jaunojo architekto bibliotekėlė lietuvių kalba:

Skaitykit ir statykit!

Apie knygą

Eglė Januškienė. Moder… kas? Kauno modernizmas! Mažasis architektas, 2021. 80 psl. + el. dok.

Nepriklausomi sklindžiai ir kaukėta Lietuva

Mon, 15 Feb 2021 21:00:00 GMT

Tai bent metai: šįkart vasario šešioliktą švenčiame uždarytą blynų Lietuvą. „Tautišką giesmę“ užkandame trispalviais sklindžiais, ant Užgavėnių kaukių užsitempiame medicinines, o Morę deginame internetu, svajodami, kada vėl galėsime laisvai keliauti bent jau po savo šalį. Ir visgi, minėdami Lietuvos valstybės atkūrimą, guodžiamės – būta ir niūresnių laikų, ir sunkesnių išbandymų. Nenusiminkime, verčiau šiemet vėl susidėliokime lietuviškiausių knygų lentyną, suraskime savo meškiukams įdomiausią veikalą apie Lietuvos istoriją ir pasveikinkime tėvynę su gimtadieniu.

Iliustracija iš Monikos Vaicenavičienės knygos „Per balas link aušros“

Meškiukų bibliotekoje gimtadieniniai skaitiniai šiemet labai neįprasti. Tai Alfredo ir Mangirdo Bumblauskų „Lietuvos istorija“ paaugusiems žmonėms:

Apie ją jau rašiau ir dar rašysiu – sausį iš knygyno PatoguPirkti.lt gauta antroji knyga vis vartoma, vis nepaleidžiama iš rankų, vis verčia sukti galvą. Vietomis ji fragmentiška, kaitaliojanti mastelį, kartais nelabai tiksli, bet viską atperka originalus sumanymas, platūs autorių užmojai, aiški struktūrinė ašis, aplink kurią vyniojama visa ši įvairi ir marga, skirtingo akademinio svorio bei visokio smagumo medžiaga.

Na, o jei meškiukai dar nepaaugę ir į paaugusių žmonių knygas nesidairo, kviečiu prisiminti, ką mes skaitėme 2018 ar 2019 metų vasarį ar 2020 kovą. Be to, nuo pernykščio kovo tiek naujų, iki gyvuonies lietuviškų knygų išleista! Kviečiu pavartyti:

Po truputį apie visą Lietuvą

Edita Minkuvienė, Aušra Didžgalvienė. Kelionė po Lietuvą. Dail. Marius Zavadskis, Asta Rastauskienė. Alma littera, 2020. 160 psl.
Lietuva skaičiais 2020: statistikos leidinys lietuvių ir anglų kalbomis. Lietuvos statistikos departamentas, 2020. 184 psl.

Apie Lietuvos praeitį ir ateitį

Marius Marcinkevičius. Akmenėlis. Dail. Inga Dagilė. Tikra knyga, 2020. 56 psl.
Vakaro istorijos Lietuvos maištininkams berniukams: 50 pasakojimų apie Lietuvos superherojus, kurie keičia pasaulį. Sud. Indrė Večerskienė. Obuolys, 2020. 144 psl.
Elvyra Žeižienė. Kedrynų mergaitės istorija (serija „Vaikų bibliotekėlė“). Dail. Andrius Seselskas. Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2020. 88 psl.
Kaip žmonės gyveno ir dirbo prieš 100 metų grafų Tiškevičių Trakų Vokės dvaro sodyboje; Faktai ir įdomybės apie grafų Tiškevičių dvarą ir rūmus Trakų Vokėje. Trakų Vokės dvaro sodyba, 2020. 24 psl.
Ignas Kapleris. Iliustruota Lietuvos istorija. Nuo priešistorės baltų iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos. I tomas. Briedis, 2020. 288 psl.
Alfredas Bumblauskas, Mangirdas Bumblauskas. Lietuvos istorija. Paaugusių žmonių knyga, 2 dalis (serija „Paaugusių žmonių knyga“). Baltos lankos, 2020. 224 psl.

Vincas Pietaris. Algimantas. Obuolys, 2020. 512 psl.
Petras Tarasenka. Pabėgimas. Obuolys, 2020. 240 psl.
Stephen Turnbull, Richard Hook. Žalgiris, 1410 m. Teutonų ordino žlugimas. Vert. Kęstutis Pulokas. Briedis, 2020. 96 psl.
Kristijonas Donelaitis. Metai. Kalbą pritaikė Dalia Dilytė. Sofoklis, 2020. 128 psl.
Moterys, kūrusios Lietuvą. Sud. Aurelija Auškalnytė. Dail. Akvilė Malukienė. Lygių galimybių plėtros centras, 2020. 214 psl.
Inga Baranauskienė. Lietuvos valdovų paslaptys: Kęstutis ir Birutė. Obuolys, 2020. 272 psl.
Kuršių nerija anno 1900: Tilžės fotografo Roberto Minzloffo (1855–1930) stereoskopinių fotografijų rinkinys „Die Kurische Nehrung“, Tilsit, 1900. Sud. Dainius Junevičius, Nijolė Strakauskaitė. Liudviko Rėzos kultūros centras, 2020. 112 psl. + akiniai.
Pasakojimai apie Vilnių ir vilniečius. III. Sud. Zita Medišauskienė. Lietuvos istorijos institutas, 2020. 224 psl.
Ludwik Czarkowski. Vilnius 1867-1875: atsiminimai. Fot. Juozapas Čechavičius. Vert. Stanislovas Žvirgždas. Aštuntoji diena, 2020. 144 psl.
Lietuva 2120. Sud. Eglė Markevičiūtė, Benedikto Gylio paramos fondas. Dail. Aurelija Slapšytė. Fot. Milda Keršulytė. Lapas, 2020. 456 psl.

Įkvėpta etninio paveldo

Aukso tiltas. Lietuvių liaudies pasakos. Sud. Aistė Mišinytė. Dail. Indrė Lelertavičiūtė. Debesų ganyklos, 2020. 192 psl.
Žmogus, kuris nežinojo, kas yra baimė. Šiurpios lietuvių pasakos ir sakmės. Sud. Jūratė Šlekonytė, Gytis Vaškelis. Adapt. Danutė Kalinauskaitė. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2020. 135 psl.
13 lietuvių liaudies pasakų apie raganas. Sud. Maketonas. Dail. Ojaras Mašidlauskas. Maketonas, 2020. 80 psl.
Juokų ir melų pasakos. Sud. Pranas Sasnauskas. Dail. Greta Alice. Alma littera, 2020. 88 psl.
Viktoras Miliūnas. Neringa ir Naglis: senelio pasaka. Sud. Eglė Jokužytė. Dail. Reinoldas Kelpša, Asta Puikienė. Verslas ar menas, 2020. 40/44 psl.
Salomėja Nėris. Eglė žalčių karalienė. Dail. Reda Tomingas. Alma littera, 2020. 72 psl.

Jūratė Leikaitė. Kas gero girdėti? Spalvink patarles ir mįsles, 1 dalis. Filmų štrichai, Išmintis, 2020. 32 psl.
Jūratė Leikaitė. Ką sakei? Spalvink patarles ir mįsles, 2 dalis. Filmų štrichai, 2020. 32 psl.
Sandra Daugirdienė. Beržulis – amatininkas: vieno smalsaus berniuko pažintis su tradiciniais lietuvių amatais. Dail. Vaiva Braškutė. Vilniaus etninės kultūros centras, 2020. 32 psl.
Kotryna Zylė. Didžioji būtybių knyga. Dail. Kotryna Zylė. Aukso žuvys, 2020. 80 psl.
Lietuvių patarlės ir priežodžiai. Sud. Pranas Sasnauskas. Dail. Alfreda Steponavičienė. Vaiga, 2020. 238 psl.

Skirmanta Jakaitė, Solveiga Masteikaitė. Įstabusis Vilniaus miestas. Dail. Skirmanta Jakaitė. Aukso žuvys, 2020. 72 psl.
Lietuvių tradiciniai muzikos instrumentai. Sud. Lina Bukauskienė. Lietuvos nacionalinis muziejus, 2020. 236 psl.
Sodų sakmės. Katalogas. Sud. Marija Liugienė. Dail. Edita Namajūnienė. Vilniaus etninės kultūros centras, 2020.
Loreta Lichtarovičienė. Kūčių burtai: liktariuko rišimas. Etno dvaras, 2020.
Libertas Klimka, Pranciškus Čivilis et al. Metai saulės ratu. Fot. Vytautas Daraškevičius. Dail. Laimis Kosevičius. V. Daraškevičius, 2020. 13 l.
Dusetų kaimų paLikimas: paveldo esmėtyros vadovas, gairės kraštotyros pėdsekiams ir atmintinė keliaujantiems. Sud. Rytis Pivoriūnas. Utenos Indra, 2020. 144 psl.

Apie Lietuvos gamtą

Paukščiai. Mokomųjų kortelių rinkinys. Skaitau Nuo Gimimo, 2020. 20 k.
Selemonas Paltanavičius. Pažinkime Lietuvos gyvūnus. Alma littera, 2020. 164 psl.
Selemonas Paltanavičius. Lietuvos gyvūnų didžioji knyga. Debesų ganyklos, 2020. 240 psl.

Apie Lietuvos meną

MO spalvonės. MO muziejus, 2020. 24 l.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: piešiniai, kompozicijų eskizai, grafika. Sud. Milda Mildažytė-Kulikauskienė. Dail. Albertas Broga. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2020 [2021]. 440 psl.
Lietuvos dailininkų piešiniai nuo 1957 metų: iš MO muziejaus kolekcijos. Sud. Erika Grigoravičienė. MO muziejus, 2020. 320 psl.
Hei, poparte! Lietuvos grafikų kūryba XX a. 7–8 dešimtmečiais. Sud. Deima Žuklytė-Gasperaitienė. Vilniaus grafikos meno centras, 2020. 180 psl.

Pažįstame Lietuvą keliaudami

Su šeima – po Lietuvą! 200 įdomių atradimų Lietuvoje. Dail. Neringa Žukauskaitė. Lietuvon.lt, 2020.
Nutrinamos kortelės Nutrink ir Keliauk! Bitoprint, 2020. 24 k.
Vytautas Kandrotas. Kortelių žaidimas „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“. Terra Publica, 2020. 110 k.
Ypatinga Lietuva. Keliaujame po Lietuvos saugomas teritorijas. Terra Publica, 2020. 240 psl.
Vytautas Kandrotas. Stalo žaidimas „Ypatinga Lietuva“. Terra Publica, 2020. 220 k.

Rūta Norkūnė. Vilnius. Vija ir Meška miestinėja. Miesto gidas. Dail. Asta Kulikauskaitė-Krivickienė. Alma littera, 2020. 88 psl.
Indrė Vaiciukaitė. Vilnius vaikams: veiklų žemėlapis (serija „Neakivaizdinis Vilnius“). Vilniaus miesto savivaldybė, 2020. 1 l.
Nuspalvink Vilnių: Vilniaus rajonų nuotaikų žemėlapiai (serija „Neakivaizdinis Vilnius“). Dail. Fausta Miežytė. Vilniaus miesto savivaldybė, 2021. 11 l.

Vytenis Almonaitis, Junona Almonaitienė. Kauno senamiestis. Keliautojo žinynas. Keliautojo žinynas, 2020. 128 psl.
Žalias miestas (serija „It's Kaunastic“). Kaunas IN, 2020. 1 l.
100 metų teatro (serija „It's Kaunastic“). Kaunas IN, 2020. 1 l.
Kauno tvirtovė (serija „It's Kaunastic“). Kaunas IN, 2020. 1 l.
Skandinaviška popietė (serija „It's Kaunastic“). Kaunas IN, 2020. 1 l.
Greta Duobienė, Goda Karbonskytė, Šančių bendruomenė. Nuo Barakų iki Parako. Fluxus Labas! Šančiai; Kaunas 2022, 2020. 2 l.
Nuo Kauno iki Daugpilio senuoju pašto traktu (serija „It's Kaunastic“). Kaunas IN; Daugpilio Turizmo informacijos centras; Interreg Latvija-Lietuva, 2020. 1 l.
It's Kaunastic interaktyvūs žemėlapiai. Kaunas IN, 2020. El. leidinys.

Tegyvuoja!

Kupoliavimas su juodomis avimis

Thu, 18 Jun 2020 21:00:00 GMT

Ką švęsite, bičiuliai? Jonines, Rasas ar Kupolę? Ar deginsite laužus, naktinėsite papartynuose, maudysitės ryto rasoje? Ir svarbiausia – ar skaitysite vaikams knygas apie šią šventę? O jų esama – ir pažintinių, ir grožinių, kur skraido raganos ir šmirinėja nykštukai, riaumoja slibinai ar šoka laumės.

Broniaus Leonavičiaus iliustracija Martyno Vainilaičio mitologinei pasakai „Bruknelė“

Pamėginkime – briskime į baltas lankas ir kvieskime juodas avis skinti kupolę. Devyni žingsniai, devyni žiedai, devynios knygos:

1) Martyno Vainilaičio „Bruknelė“

Rasošventės naktį Dzingutis turi grįžti pas savo mylimąją Bruknelę, mergelę uogelę, ir parnešti jai užkerėtą sužadėtuvių žiedą. Deja, užsukęs į laumės Žydrūnės dvarą, jis patenka į velnių karaliaus Paraliaus nelaisvę. Ginti Dzingučio pakyla visa giria. Stoja į kovą Monas su monukais ir barzdukais, ant slibino atlekia baisusis Paralius. Ir tik paties Perkūno žaibai nulemia mūšio baigtį. Regis, tuoj visa paralija bus sunaikinta, bet mažieji Perkūno dundusėliai raudodami užstoja nakšius su nelabšiais, ir į girią grįžta taika.

Broniaus Leonavičiaus iliustruota Martyno Vainilaičio „Bruknelė“ („Kronta“, 2010)

Nuostabią eiliuotą mitologinę pasaką sukūrė Martynas Vainilaitis, vienas puikiausių lietuvių vaikų poetų. Posmai liete liejasi, ir tokią gyvą, vaizdingą kalbą retai pamatysi. O kiek žavesio prideda iliustracijos! „Bruknelei“ labai pasisekė – ir Broniaus Leonavičiaus, ir Irenos Žviliuvienės iliustracijos tokios paslaptingos, intriguojančios, kad nesugebėjau išsirinkti vieno leidimo ir Meškiuko lentynoje įkurdinau abu.

Irenos Žviliuvienės iliustruota Martyno Vainilaičio „Bruknelė“ („Margi raštai“, 1996

Štai tokias „Brukneles“ galima rasti bibliotekoje:

Martynas Vainilaitis. Bruknelė: mitologinė pasaka. Dail. Bronius Leonavičius. Vyturys, 1991. 104 psl.
Martynas Vainilaitis. Bruknelė: mitologinė pasaka. Dail. Irena Žviliuvienė. Margi raštai, 1996. 142 psl.
Martynas Vainilaitis. Bruknelė: mitologinė pasaka. Dail. Bronius Leonavičius. Kronta, 2010. 104 psl.

Įdomu, kad ši pasaka labai ilgai keliavo pas skaitytojus. Pirmą kartą „Bruknelė“ buvo išspausdinta tik po gero dešimtmečio nuo sukūrimo, bet dar 1983 metais ji buvo įrašyta ir išleista viniline plokštele. Šiandien pasakos galima pasiklausyti internetu arba bibliotekoje pasiėmus 2010 metais perleistą kompaktinę plokštelę su restauruotu 1983 metų įrašu. Labai ramūs, malonūs skaitovų balsai mūsų dienomis skamba kiek neįprastai, bet kaip gražiai! Pasiklausykime:

Martynas Vainilaitis. Bruknelė: mitologinė pasaka. Komp. Algirdas Martinaitis. Rež. Nijolė Strazdūnaitė. Seka Nijolė Gelžinytė, Tomas Vaisieta. Melodija, 1984. 1 plokšt., 52 min.
Martynas Vainilaitis. Bruknelė: mitologinė pasaka (serija „Iš senosios plokštelės“). Komp. Algirdas Martinaitis. Rež. Nijolė Strazdūnaitė. Seka Nijolė Gelžinytė, Tomas Vaisieta. Muzikos Bomba, 2010. 1 CD, 50:59 min.

Beje, poetui Rasos buvo ypatinga šventė. Ir be „Bruknelės“ ne vienas jo kūrinys buvo skirtas šiai šventei, jos herojams ir papročiams. Į anapilį Vainilaitis taip pat iškeliavo stojus trumpiausiai nakčiai, prieš pat 2006 metų Rasas.

2) Rimvydo Stankevičiaus „Pūgos durys“

Medkirtys, per Jonines nugvelbęs iš draugo paparčio žiedą, tampa kone visagalis. Visa, kas paslėpta, jam atsiveria: nesuskaičiuojami lobiai, slapti takai ir slapčiausios žmonių baimės. Belieka tik vienas neišpildytas troškimas – gyventi amžinai. Viduržiemį jis pasibeldžia į laumių malūną, ketindamas iš jų išvilioti gyvybės korį. Bet ne taip paprasta – įsisiautėjusi antgamtiška pūga neleidžia niekam pasprukti, tad nuo jos kerų malūne išsigelbėję keliauninkai pradeda pasakoti savo gyvenimo istorijas.

Šarūno Leonavičiaus iliustruota Rimvydo Stankevičiaus pasaka „Pūgos durys“ (LRS leidykla, 2014)

Rimvydas Stankevičius iš mitologinių sakmių nupynė labai sodrią eiliuotą pasaką. Išties, skaitai ir pasineri į tą masinantį, bet šiurpų burtų ir mitinių būtybių pasaulį. O kaip sueiliuota! Čia toji labai reta šiuolaikinė poezija vaikams. Tikra poezija – be jokių išlygų. Ją galima skaityti net mokyklinių eilėraščių išvargintiems vaikiukams – nepabos. Štai kaip atrodo ši stebuklinga knyga:

Rimvydas Stankevičius. Pūgos durys. Eiliuota pasaka (lietuvių mitologinių sakmių motyvais). Dail. Šarūnas Leonavičius. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. 64 psl.

3) Viktorijos Ežiuko „Memel Blues“

Klaipėdietė Jūrė turi ką papasakoti apie savo miestą ir apie jūrą, kurios pilna kiekviena čia gyvenančių akimirka. Nei turistai, nei metalinės uosto „žirafos“ negali sunaikinti mergaitės ypatingo mistiško santykio su šiomis vietomis. Ji bėga stebėti audrų ir ieškoti undinių, klaidžioti po rūką ar gaudyti krentančių žvaigždžių. Bet šis kraštas moka saugoti savo paslaptis, nebent... Nebent užklystum į Kuršių Nerijos kopas Rasų naktį. Ką čia sutiksi? Ir kada peržengsi ribą tarp sapno ir tikrovės?

Viktorijos Ežiuko komikso „Memel Blues“ fragmentas („Kitokia grafika“, 2015)

Be galo poetiškas Viktorijos Ežiuko komiksas skirtas didesniems skaitytojams, bet jis toks šviesus ir kuria tokią giedrą, svajingą nuotaiką, kad mielai jį skaitau ir savo mažam Meškiukui. Man regis, čia kuriamas pasaulis, kuriame persipina tikrovė ir fantazija, kuriame labai daug vietos stebuklui, be galo artimas vaikams. Deja, vaikų bibliotekose šios knygelės nerasite. Mažu tiražu išleistas eksperimentinis leidinys platinamas tik iš rankų į rankas. Galbūt jį dar galima būtų gauti „Kitokios grafikos“ studijoje ar tiesiai iš autorės.

Viktorija Ežiukas. Memel Blues (serija „Miestų istorijos“). Kitokia grafika, 2015. 28 psl.

Jūrės istorijos nesibaigė šia nediduke knygele. Viktorija Ežiukas ir toliau piešė savo pasakojimus apie pajūrio gyvenimą, tad 2017 metais „Memel Blues“ buvo peržiūrėtas ir įgijo naują pavidalą. Deja, šioje knygelėje, gavusioje „Memel Blues: 1“ pavadinimą, Rasų nebeliko. Galbūt dar sulauksime „Memel Blues: 2“ ir vėl galėsime naktinėti po birželio žvaigždėmis su lapėmis ir sraigėmis, kas žino. Galų gale, Viktorija taip mėgsta piešti naktį ir Rasas. Svajoju, kad jos kada nors įsitaisytų dailioje knygelėje mažiems meškiukams.

Viktorijos Ežiuko piešinys

4) Jono ir Daivos Vaiškūnų „Žiūroniuko nuotykiai“

Kokį vaiką pramintų Žiūroniuku? Žinoma, tokį, kuris nori viską apžiūrėti kuo detaliau ir net pasidirba žiūronus, kad atskleistų kosminių platybių paslaptis. Tiesa, kuo ilgiau jis stebi Saulę, Mėnulį ir žvaigždes, tuo daugiau klausimų jam kyla. Gal močiutė Elvyra galėtų paaiškinti, kodėl per Jonines Saulė šoka? Ir kuo čia dėtos raganos?

Dovydo Stonkaus iliustruoti Jono ir Daivos Vaiškūnų „Žiūroniuko nuotykiai“ („Dominicus Lituanus“, 2009)

Ši neįprasta Jono ir Daivos Vaiškūnų knyga mažiesiems skaitytojams pasakoja apie berniuką Žiūroniuką, kuris ne tik mėgsta stebėti dangaus šviesulius, bet ir mėgina išsiaiškinti, kaip visi tie astronominiai reiškiniai atrodė mūsų protėviams, kaip buvo įprasminami mituose, kalendorinėse šventėse. Abu šie klodai: mokslinis ir mitinis čia nesupriešinami, o netikėtai supinami. Išties retas pavyzdys, kaip pažintinis turinys gali būti pateiktas, neatimant iš vaikų pasakų pasaulio. Su Žiūroniuku vaikai gali apsukti visą metų ratą, paminėdami svarbiausias šventes ir stebėdami dangų.

Jonas Vaiškūnas, Daiva Vaiškūnienė. Žiūroniuko nuotykiai. Dail. Dovydas Stonkus. Dominicus Lituanus, 2009. 54 psl.

Gaila tik, kad knygelė buvo išleista su tokiomis gremėzdiškomis iliustracijomis. Kadaise istorijos apie Žiūroniuką buvo spausdinamos ir „Laimiuko“ žurnale, kur jas mielais piešiniais papuošė Lina Eitmantytė-Valužienė. Argi ne šaunu būtų vartyti tokią knygelę?

Linos Valužienės iliustruoti Žiūroniuko nuotykiai „Laimiuko“ žurnale

5) Elenos Launikonytės „Pelėnas, varlėnas ir Bobo“

Trys maži girios gyventojai ruošiasi Joninių šventei. Labiausiai jiems rūpi rasti paparčio žiedą ir šauniai pasirodyti šventiniame miško žvėrelių konkurse. Deja, nei prizas, nei žiedas negali atitekti išsyk trims draugams! Bet kodėl vos tik kiekvienas nusprendžia kovoti už save, šventė netenka savo žavesio? O dar ir mažylis Bobo paklysta tamsiame miške. Ir štai, ieškodami vieni kitų, jie atranda daug svarbesnius dalykus nei paparčio žiedas, mokosi drąsos, atjautos ir vertinti draugystę.

Elenos Launikonytės knyga „Pelėnas, varlėnas ir Bobo“ („Švieskime vaikus“, 2018)

Pelėno, Varlėno ir vabaliuko Bobo nuotykius parašė ir nupiešė Elena Launikonytė, kurią šiandien žinome kaip nuostabių karpinių kūrėją iš Prancūzijos Eleną Seleną. Labai kukli, jauki knygelė mielomis, ramiomis iliustracijomis mažai primena prašmatnius prancūziškus leidinius, bet išties turi tylaus žavesio. Mažiausius skaitytojus ši knygelė palydi keturiais metų laikais ir įtraukia į keturias istorijas apie draugystę. O smagiausia, kad baigiasi ši savęs atradimo kelionė Joninių laužais.

Elena Launikonytė. Pelėnas, varlėnas ir Bobo (serija „Vaikų bibliotekėlė“). Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2018. 116 psl.

Beje, vos prasidėjus karantinui, fondas „Švieskime vaikus“ pakvietė visą kalną savo knygų skaityti elektroniniu formatu savo svetainėje. Tarp jų ir mielą Elenos Launikonytės pasakojimą apie Pelėną, Varlėną ir Bobo.

6) Gintarės Adomaitytės „Žaliojo namo paslaptis“

Dešimtmetė Rasa įpratusi, kad jos su mama Joninių nešvenčia. Bet iki šiol juodvi kasmet puošdavosi vainikais ir minėdavo Rasas. Štai kodėl palikta viena, mergaitė skriaudą išgyvena ypač giliai – juk kažkada ji jau neteko tėčio. Ar tik ne jis pasivaideno prie upelio tą vienišą naktį? Rasa taip norėtų tikėti, kad tokiu metu mirusieji atgyja, išėjusieji sugrįžta, o mažos mergaitės gali skristi. Deja, peršlapusi ir sušalusi ji išmoksta tik nekęsti. Bet gal kaip tik to ir reikėjo, kad ji pažvelgtų savo baimėms į akis ir iš naujo atrastų pasaulio spalvas?

Mortos Griškevičiūtės iliustruota Gintarės Adomaitytės „Žaliojo namo paslaptis“ („Švieskime vaikus“, 2015)

Skaudžią ir mąslią knygą augesniems sukūrė Gintarė Adomaitytė. Jos istorijos dažnai tokios ir būna: daugiaplanės, sudėtingos, bet gražios ir preciziškai tikslios. Savotiška sielos rentgeno nuotrauka. Skaitant sunku patikėti, kad knyga ne per sunki, ne per paini tokio amžiaus skaitytojams, bet vėl ir vėl su nuostaba atrandu, kaip puikiai Adomaitytės tekstai atliepia vaikų jausmus.

Gintarė Adomaitytė. Žaliojo namo paslaptis (serija „Vaikų bibliotekėlė“). Dail. Morta Griškevičiūtė. Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2015. 62 psl.

7) „Norvegų vaikai“

Tolimoje Norvegijoje vaikai taip pat švenčia Jonines. Štai mokinukai surengė iškylą. Nepavyko? Ką gi – jie mielai sukraus patį didžiausią laužą, net jei teks kviesti visą miestelį į pagalbą, kad ant kalno užtemptų senąjį keltą. O štai gausi gydytojo šeimyna išplaukia į fiordą pasigrožėti vidurnakčio saule. Čia, šiaurėje, vasarvidžio naktį ji kabo aukštai danguje ir nušviečia milžiniškas elnių bandas, slenkančias pro šalį.

Lili Janinos Paškauskaitės iliustruotas Ogotos Jems-Selmer apsakymas „Joninių vakaras“ („Vaga“, 1979)

Šias ir daugelį kitų istorijų iš XIX amžiaus norvegų rašytojų kūrybos atrinko Pranas Mašiotas. Jose daug didaktikos ir neskubraus pasakojimo, daug aprašymų ir senoviškos buities. Bet kaip smagu skaityti apie tokią skirtingą ir tokią panašią tolimo krašto vaikų kasdienybę. Ir kaip įdomu pažvelgti į svečių šalių Joninių papročius. Neprošal įsitikinti, kad trumpiausią metų naktį švenčia kone visas pasaulis, bei pasidžiaugti, kad Lietuvoje mes išsaugojome daugelį savitų senoviškų papročių.

Norvegų vaikai. Apsakymai (serija „Prano Mašioto knygynėlis“). Dail. Lili Janina Paškauskaitė. Vert. Pranas Mašiotas. Vaga, 1979. 338 psl.

Joninių džiaugsmus šioje knygoje aprašė Berntas Li – „Šv. Jono vakaras“ ir Ogota Jems-Selmer – „Joninių vakaras“.

8) „Vasarvidžio nakties sapnas“

Ko tik nenutinka trumpiausią metų naktį! Elfų ir žmonių pasauliai susitinka, ir stebuklingos gėlelės galia supainioja visų jausmus. Ar tikrai fėjų valdovė pamilo audėją asilo galva? Ar elfų karalius Oberonas spės sutrukdyti įsimylėjusių jaunuolių dvikovą? Ar apskritai kas nors ką nors myli? O gal tik sapnuoja, paklydę stebuklingame rūke? Bet šis sapnas negali ilgai trukti – vėl pateka saulė, ir Atėnuose iškeliamos trigubos vestuvės.

Almudos Kunert iliustruotas „Vasarvidžio nakties sapnas“ („Gimtasis žodis“, 2006)

Šaunu, jei jaunieji skaitytojai mielai skaito originalias Šekspyro pjeses, bet amžiai bėga, ir archajiška jų forma darosi vis sunkiau įkandama. O štai siužetai taip tvirtai įleido šaknis mūsų kultūroje, kad labai norisi vaikus su jais nors paviršutiniškai supažindinti. Juo labiau, jei tai pasakojimai apie mažylių pamėgtus elfus ir fėjas, pasirodančias vasarvidžio naktį svečiose šalyse kaip tik tuo metu, kai Lietuvoje pražysta papartis.

Vasarvidžio nakties sapnas: pagal Viljamą Šekspyrą (serija „Pasaulinė literatūra vaikams“). Teksto aut. Barbara Kindermann. Dail. Almud Kunert. Vert. Juozas Macevičius. Gimtasis žodis, 2006. 34 psl.

Kadaise „Gimtasis žodis“ leido paveikslėlių knygų seriją nedideliems skaitytojams, skirtą pažinčiai su pasaulinės literatūros klasika. Pasirodė joje ir iliustruotas pasakojimas pagal Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapną“. Žinoma, tokia knyga negali atstoti originalaus kūrinio, bet gal dailūs piešiniai padės jį pamilti? Juolab kad tose iliustracijose tiek daug nuorodų į teatrą ir jo triukus. Aplankykime Šekspyro teatrą!

9) Martino Handfordo „Surask Joną“

Žymiausias visų laikų keliautojas Jonas lankosi ne tik teatre ar svečiose šalyse, bet ir kosmose bei vandenyno gelmėse, praeityje ir ateityje, užsuka į pasaulinio garso paveikslus ar kino filmų kadrus. Kada gi jo dar ieškoti, jei ne per Jonines! Jei tik jas šventi, surask Joną ir uždėk jam ąžuolų vainiką.

Martino Handfordo „Surask Joną“ („Nieko rimto“, 2014)

Joną (originale – Wally) sugalvojo ir nupiešė Martinas Handfordas. Šios linksmos raizgių paveikslėlių ir slėpynių knygos žinomos visame pasaulyje. Lietuvių kalba buvo išleistos keturios jų (ir dar pora užduočių knygelių).

Martin Handford. Surask Joną! Dail. Martin Handford. Vert. Viktorija Labuckienė. Nieko rimto, 2014. 25 psl.
Martin Handford. Surask Joną dabar! Dail. Martin Handford. Vert. Viktorija Labuckienė. Nieko rimto, 2014. 25 psl.
Martin Handford. Surask Joną! Nepaprasta kelionė. Dail. Martin Handford. Vert. Viktorija Uzėlaitė. Nieko rimto, 2014. 25 psl.
Martin Handford. Surask Joną! Holivude. Dail. Martin Handford. Vert. Tomas Einoris. Nieko rimto, 2017 (2016). 25 psl.

Ar graži tokia knygų kupolė? Jei joje mėgintume įžiūrėti ateitį, tikrai išvystume puikią popietę baltose lankose. Gražios jums šventės, bičiuliai!

Skaičiuojame Lietuvas

Sun, 08 Mar 2020 21:00:00 GMT

Kiek Lietuvų žino jūsų meškiukai? Kiek pamato, žingsniuodami metų ratu nuo vieno Lietuvos gimtadienio prie kito? Kol manasis mažylis buvo visai pipiras, didžioji Lietuvos šventė jam buvo Valstybės diena liepos šeštą. Tądien jis puošdavosi karūna ir susisupęs į „šermuonėlių“ mantiją klausydavosi istorijų apie Mindaugą, kunigaikščius, pilis ir, žinoma, apie slibinus bei žynius. Kai Meškiukas truputį ūgtelėjo, ūgtelėjo ir jo Lietuva. Šnekėjomės, kur dingo pradingo pasakų laikai, kur prasmego pilys, kokiame kalne miega drąsieji vyčiai – kaip buvo prarasta valstybė ir vėl atkurta po daugelio metų. Tuokart svarbiausia švente tapo Lietuvos valstybės atkūrimo diena vasario šešioliktą. Na, o dabar?

Garsios Lietuvos moterys. Iliustracija iš knygos „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ („Dvi Tylos“, 2020)

Dabar gerokai pasistiebęs, manasis vaikas pasiekia dar nesusigulėjusį, dar jautrų kultūrinį sluoksnį, ir mes galime pasikalbėti apie okupaciją, regis, beviltišką pasipriešinimą ir tą kibirkštėlę, kurią vis tik pavyko išsaugoti, kad baltais siūlais siūta Sąjunga galų gale plykstelėtų ir subyrėtų. Tad šiemet apie Lietuvą daugiausia šnekėsimės minėdami Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną kovo vienuoliktą. Skaitysime, išsidėliosime lietuviškiausias metų knygas. Gal ir jūs norite kokią išsirinkti?

Mes šiemet Kovo 11-tąją pasitiksime su Zigmo Vitkaus „Lietuvos istorija“ pradinukams:

Zigmas Vitkus. Lietuvos istorija (serija „Enciklopedija vaikams“). Dail. Rasa Joni. Alma littera, 2019. 176 psl.
Zigmas Vitkus. Lietuvos istorija (serija „Pradinukų enciklopedija“). Dail. Rasa Joni. Alma littera, 2008. 163 psl.

2019 metais atnaujinta ir perleista knyga gal ir nėra preciziškai tiksli, bet neblogai balansuoja tarp dviejų net vaikų literatūroje pasitaikančių kraštutinumų: perdėto patriotinio patoso iš vienos pusės ir ciniško utilitarizmo iš kitos. Lengva ranka išmarginti, tvirtai ant popieriaus lapo stovintys Rasos Joni žmogiukai taip pat neleidžia prarasti sveikos nuovokos. Bet stipriausia šios knygos pusė yra jos nuoseklumas, kai, regis, iš kelių paskirų faktų ir kelių smalsumą keliančių detalių visgi susidėlioja bendras vaizdas, pakankamas susivokti istorijos klystkeliuose.

Tačiau ir be šios „Lietuvos istorijos“ nuo 2019 metų vasario iki 2020 metų kovo pasirodė kalnas iki gyvuonies lietuviškų knygų. Vienos jų irgi dėsto Lietuvos istoriją, kitos supažindina su nuostabia šalies gamta, trečios mena liaudies kultūrą, ketvirtos kuria ateities vizijas, penktos šlovina lietuvių kalbos vingrybes, šeštos primena apie kraštiečių talentus ir drąsą, septintos... Ak, ką čia beprivardinsi! Susidėliokime savo pasakojimus apie Lietuvą, bičiuliai, patys.

Mažųjų knygos

Daiva Gedvilienė. Aš myliu Lietuvą. Veiklos knygelė su lipdukais. Dail. Jurga Šarmavičiūtė. Alma littera, 2019. 24 psl. 4,55 €
Daiva Gedvilienė. Pažink Lietuvą. Veiklos knyga su lipdukais. Dail. Jurga Šarmavičiūtė. Alma littera, 2019. 24 psl. 4,55 €
Nuspalvink Lietuvą. 3-4 metų vaikams. Alma littera, 2020 [2019]. 16 psl. 2,12 €
Diana Tomkuvienė, Danutė Keturakienė. Tautinės lėlės. Lietuvos etnografinių regionų kostiumai. Dail. Vita Tomkutė. Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2019. 10,00 €
Bėgs pelytė vandenėlio. Dail. Taida Balčiūnienė. Odilė, 2019. 22 psl. 4,25 €
Tilidūda. Kepė boba bandeles. Dail. Meinart, Gaudutė Žilytė. Via artis, 2018. 1 CD. 8,00 €
Liuda Petkevičiūtė. Saulės spalvų poringės. Geltona! I dalis. Dail. Laimutė Varkalaitė. Lieparas, 2019. 160 psl. 16,00 €
Liuda Petkevičiūtė. Saulės spalvų poringės. Geltona! II dalis. Dail. Laimutė Varkalaitė. Lieparas, 2019. 160 psl. 16,00 €
Danguolė Kandrotienė. Pasaibos kelionė po Lietuvą: ką veikti, kai nežinai, ką veikti? 40 stotelių šeimoms, keliaujančioms po Lietuvą su 4–7 metų vaikais. Dail. Jurgita Rancevienė. Debesų ganyklos, 2019. 46 psl. + 2 lipd. l. 0,00 €
Lina Eitmantytė-Valužienė. Gamtos ratas mažiesiems. Nieko rimto, 2019. 40 psl. 2,08 €
Jurga Šarmavičiūtė. Lietuvos gyvūnai. Spalvink ir pažink. 2 d. Alma littera, 2019. 16 psl. 2,39 €

Knygos augesniems

Viktorija Aprimaitė, Viktorija Urbonaitė. Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms. Dail. Lina Vyšniauskaitė, Justine Shirin et al. Dvi Tylos, 2020. 239 psl. 22,00 €
Andrius Vaišnys. Įstatymų leidyba: iliustruota knygelė vaikams. Dail. Rimas Valeikis. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, 2019. 30 psl.
Andrius Vaišnys. Konstitucijos istorija vaikams. Dail. Agnes Indre. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, 2019. 44 psl.
Zigmas Vitkus. Lietuvos istorija. Dail. Rasa Joni. Alma littera, 2019. 176 psl. 13,27 €
Balys Sruoga. Giesmė apie Gediminą: gražiajam jaunimėliui. Dail. Andrius Seselskas. Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2018. 80 psl. 0,00 €
Gintaras Kaltenis. Alšis iš Alšėnų. Dail. Daiva Kibildytė. Fotosąjūdis, 2019. 67 psl. 15,29 €
Nelė Kostinienė, Živilė Mikailienė. Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai. Dail. Lina Itagaki. Tikra knyga, 2019. 76 psl. 8,00 €
Varno užduočių knygelė. Dail. Lina Itagaki. Valdovų rūmų muziejus, 2019. 0,00 €
Viltarė Jasinskytė. Jurgis Bielinis ir mažieji knygnešiai. Dail. Aurimas Matusevičius. Šviesa, 2020. 48 psl. 7,59 €
Norbertas Černiauskas. Apie šaulius, riterius ir drakonus Lietuvoje. Dail. Birutė Bikelytė. Tikra knyga, 2019. 56 psl. 6,00 €
Agnė Ulytė, Monika Vaicenavičienė. Gatvių susitikimai. O kas, jeigu Vilniaus gatvės šnekėtųsi? Aukso žuvys, 2020. 216 psl. 14,00 €

Mįslių pasaulis. Sud. Pranas Sasnauskas. Vaiga, 2019. 240 psl. 3,81 €
Penkiese po Lietuvą. Tekst. Julija Račiūnaitė. Sud. Snaigė Lauciūtė, Neringa Norvaišaitė. Dail. Margarita Musytė. Lietuvos liaudies buities muziejus, 2019. 27 psl.
Aldona Liobytė. Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį. Dail. Birutė Žilytė. R. Paknio leidykla, 2019. 104 psl. 9,79 €
Kazys Binkis. Baltas Vilkas. Dail. Edita Žumbakytė. Jotema, 2019. 32 psl. 5,00 €
Salomėja Nėris. Eglė žalčių karalienė. Dail. Loreta Uzdraitė. Jotema, 2019. 84 psl. 11,50 €
Linas Bitvinskas. Kodėl miške švilpauti negalima. Dail. Audronė Uzielaitė. Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2019. 56 psl. 0,00 €

Danguolė Kandrotienė. Stumbrytės Plukės atostogos Lietuvoje: išplėstinės realybės pažintinė užduočių knygelė. Dail. Jurgita Rancevienė. Debesų ganyklos, 2019. 48 psl. 0,00 €
Arūnas Bėkšta, Audronė Pečiulytė. Atrandu ir spalvinu Kėdainius = Discovering and colouring Kėdainiai. Vert. Ana Kirejeva. Gelmės, 2019. 49 psl.
Arūnas Bėkšta, Zita Genienė. Atrandu ir spalvinu Klaipėdą. Vert. Ana Kirejeva. Gelmės, 2020. 48 psl.
Jurga Riaubytė. Gintaro rūmų paslaptys. J. Riaubytė, 2019. 24 psl. 3,00 €
Kauno Žvėries pasakų knyga. Sud. Rytis Zemkauskas. Dail. Darius Petreikis. Kaunas 2022, 2020. 12,00 €
Kazys Binkis. Kiškių sukilimas. Dail. Edita Žumbakytė. Jotema, 2019. 32 psl. 5,00 €

Linas Jonauskas. Kur ieškoti rudojo lokio ir kiti nutikimai gamtoje. Dail. Dovydas Čiuplys. Baltos lankos, 2020. 36 psl. 11,60 €
Marius Lasinskas. Vaikai vaistažolių pasaulyje. Dail. Giedrė Rušinė. Foto Karina Ikasalaitė. M. Lasinskas, 2019. 88 psl. 15,00 €
Gina Viliūnė. Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą. Dail. Urtė Kraniauskaitė. Tyto alba, 2019. 143 psl. 8,00 €
Plunksnuoti mūsų kaimynai. 123 paukščių rūšys, kurias gali pažinti kiekvienas. Sud. Romualdas Barauskas. Lututė, 2020. 160 psl. 10,00 €
Ingrida Meškinytė. Mūsų pelėdos. Lututė, 2020. 36 psl. 3,00 €
Lietuvos stumbrai. Sud. Romualdas Barauskas, Eugenijus Družas. Lututė, 2020. 36 psl. 4,00 €
Selemonas Paltanavičius. Gandriuko metai. Dail. Reda Tomingas. Alma littera, 2019. 60 psl. 8,39 €
Selemonas Paltanavičius. Bebriukų metai. Nuotykiai gamtoje. Dail. Reda Tomingas. Alma littera, 2019. 60 psl. 8,79 €

Knygos dar paaugusiems

Moterys, kūrusios Lietuvą. Sud. Aurelija Auškalnytė. Dail. Akvilė Malukienė. VšĮ Lygių galimybių plėtros centras, 2020. 216 psl. 20,00 €
Elena Gasiulytė. Lietuvos vizionierės: 10 įspūdžiografijų. Dail. Miglė Anušauskaitė. Tyto alba, 2019. 196 psl. 10,50 €
Laimonas Inis. Milžinų kalvos paunksnėje: istorinės romantinės sakmės. Dail. Vladimiras Beresniovas-Vlaber. Naujasis lankas, 2019. 204 psl. 12,00 €
Laimonas Inis. Dangaus šulinys: žemaitiškos istorijos, tikros ir išgalvotos, girdėtos ir susapnuotos. Naujasis lankas, 2020. 180 psl.
Justinas Žilinskas, Povilas Vincentas Jankūnas. Atgal į Vilnių. Grafinis miesto metraštis. Dail. Povilas Vincentas Jankūnas. Aukso žuvys, 2020. 160 psl. 12,00 €
Šatrijos Ragana. Irkos tragedija. Sename dvare (serija „Literatūra. Svarbiausi tekstai“). Margi raštai, 2019. 216 psl. 3,50 €
Modesta Kairytė. Labas, mõčiut. Labas, miško sese! Partizanės Albinos Norkutės-Kairienės istorija. Dail. Staselė Jakunskaitė. M. Kairytė, 2019. 57 psl.
Neringa Vaitkutė. Klampynių kronikos 2. Neramios dienos. Dail. Neringa Vaitkutė. Nieko rimto, 2020. 7,00 €
Ignė Zarambaitė. Juodavandeniai. Dail. Paulius Uziela. Nieko rimto, 2020 [2019]. 144 psl. 6,39 €
Blezdingas prasklēd žėidus: žemaitiu kalbuos skaitėniū kningelė pauglems ėr jaunimou. Sud. Untulis Edmonds. Dail. Juonaitienė Mėglė. Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešoji biblioteka, 2019. 160 psl.
Alfonsas Kazitėnas. Kalena sodyboje gandrai balti. Lututė, 2020. 160 psl. 6,00 €
Kęstutis Kazimieras Vilkonis. Lietuvos žaliasis rūbas: atlasas. Lututė, 2020. 426 psl. 15,00 €
Bronius Šablevičius. Per orchidėjų pievas ir miškus. Lututė, 2020. 88 psl.

Knygos beveik dideliems

Bronius Genzelis. Lietuvos kultūros istorija. VDU leidybos centras, 2019. 356 psl. 12,04 €
Tomas Venclova. Lietuvos istorija visiems. II tomas. Dail. Jokūbas Jacovskis. R. Paknio leidykla, 2019. 384 psl. 25,99 €
Skomantas. Batijaus kardas. Bonus animus, 2019. 241 psl. 8,79 €
Renata Šerelytė. Izabelė. Alma littera, 2019. 168 psl. 9,59 €
Pasakojimai apie Vilnių ir vilniečius II. Sud. Zita Medišauskienė. Dail. Audronė Uzielaitė, Aliona Voronič. Lietuvos istorijos institutas, 2019. 254 psl. 8,99 €
Michał Brensztein, Czesław Jankowski et al. Vilnius, 1915. Diena po dienos (serija „I pasaulinis karas“). Sud. Norbertas Venckevičius. Vert. Vidas Morkūnas, Leonardas Vilkas, Vitalijus Michalovskis. Briedis, 2019. 232 psl. 29,99 €
Eligijus Raila. Lietuvystės Mozė: Jono Basanavičiaus gyvenimo ir ligos istorija. Naujasis židinys-Aidai, 2020. 432 psl. 12,60 €
Gediminas Kulikauskas. Apelsinų kontrabanda. Tyto alba, 2020 [2019]. 478 psl. 14,50 €
Giedrė Milerytė-Japertienė. Kai Kaunas buvo Kaunas: Pasivaikščiojimai po miestą 1938 m. Tyto alba, 2019. 199 psl. 10,50 €
Raimundas Lopata, Alfonsas Eidintas. Valstybės atkūrimo istorijos. Dail. Kostas Astrauskas. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2020. 552 psl. 17,44 €
Gerda Jord. Daugiabutis. G. Gembickienė, 2019. 192 psl. 12,95 €
Slaptieji Vilniaus klubo užrašai. Sud. Laurynas Peluritis. Naujasis Židinys-Aidai, 2020. 148 psl. 5,00 €

Skaitome ir žaidžiame su vaikais

Lietuvos miestų dėlionės. Lieta, 2019-2020. 500 det. 25,99 €
IX-XIII a. sėlių apranga: 2020-2021 metų kalendorius. Teksto aut. Daiva Steponavičienė. Fot. Artūras Moisiejenko. VšĮ Vita Antiqua, 2019. 15,00 €
Lietuvos miestai. Vaizdų kaita. Sud. Vytas V. Petrošius. Vaga, 2019. 296 psl. 20,93 €
Kęstutis Demereckas. Kretingos krašto praeities vaizdai. Libra Memelensis, 2019. 536 psl. 46,83 €
Dainius Junevičius. Iškilioji Lietuva 1861–1918: stereoskopinių vaizdų albumas. Standartų spaustuvė, 2019. 312 psl. 57,79 €
Vilniaus vaizdų atvirukai, 1897–1915. Sud. Dalia Keršytė. Lietuvos nacionalinis muziejus, 2020. 656 psl. 46,67 €
Morta Baužienė. Pasižvalgymas po Vilniaus apylinkes. Žemėl. Daumantas Bauža. Savastis, 2019. 616 psl.
Sonata Šulcė. Vilniaus istorijos. Gidas po XVIII a. miestą. Tyto alba, 2019. 222 psl. 10,50 €
Gabija Lunevičiūtė. Vilniaus atminties punktyrai. Dvylika pasivaikščiojimų po XX amžiaus Vilnių – miestą, kokio jau nebėra. Balto, 2020. 376 psl. 16,45 €
Eleonora Violeta Marganavičienė. Slaptoji Vilniaus istorija. Obuolys, 2019. 248 psl. 12,49 €
Eleonora Violeta Marganavičienė. Slaptoji Kauno istorija. Obuolys, 2019. 248 psl. 10,49 €

Saulelė tekėjo. Tautosakos rinkinys. Sud. Jūratė Liudavičienė. Lucilijus, 2019. 144 psl. 6,50 €
Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos. Sud. Vytautas Steponaitis. Dail. Diana Tomkuvienė. Vilniaus etninės kultūros centras; Raidynėlis, 2019. 224 psl. 12,00 €
Lietuvių mįslės. Sud. Aelita Kensminienė. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2018. 500 psl. 12,99 €
Atvažiuoja Kalėdos: Advento-Kalėdų papročiai ir tautosaka (serija „Gyvoji tradicija“). Sud. Nijolė Marcinkevičienė, Jūratė Šemetaitė, Audronė Vakarinienė. Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2019. 855 psl. + 2 CD. 15,00 €
Kauno folkloro ansamblis „Gilė“. Gilės Kalėdos. 1 CD. 10,00 €
Bronislava Kerbelytė. Milžinai lietuvių padavimuose ir pasakose. Dail. Eglė Liutkaitytė. Vytauto Didžiojo universitetas, 2019. 64 psl. 6,01 €
Neatrastas Kretingos kraštas: legendos ir padavimai. Kretingos TIC, 2019. 31 psl. 0,00 €
Pranė Dundulienė. Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai. Dail. Albertas Broga. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2020. 248 psl. 7,63 €
Pranė Dundulienė. Senieji lietuvių šeimos papročiai. Dail. Albertas Broga. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2019. 320 psl. 5,99 €
Gintaras Beresnevičius. Lietuvių religija ir mitologija. Dail. Šarūnas Leonavičius. Tyto alba, 2019. 471 psl. 12,00 €
Dalia Bazarienė, Eglė Bazaraitė. Savas margutis. Foto Šarūnė Zurba. Dail. Jonė Miškinytė. Dvi Tylos, 2019. 266 psl. 17,00 €
Mano pirmasis sodas. Vad. Marija Liugienė. Dail. Edita Namajūnienė. Vilniaus etninės kultūros centras, 2019. 6,00 €
Suverk ir pažink! Vad. Marija Liugienė. Dail. Edita Namajūnienė. Vilniaus etninės kultūros centras, 2019. 6,00 €

Įdomiausios kelionės po Lietuvą. TOP 1000 objektų. Sud. Vytautas Kandrotas. Terra Publica, 2019. 384 psl. 17,69 €
Po Lietuvą su šeima. Sud. Vytautas Kandrotas. Terra Publica, 2019. 240 psl. 9,99 €
Albertas Kazlauskas. Vilniaus gatvės gyvos: atgal į periferiją. Gatvės gyvos, 2019. 304 psl. 18,00 €
Vytenis Almonaitis, Junona Almonaitienė. Kauno naujamiestis: keliautojo žinynas. Keliautojo žinynas, 2019. 168 psl. 9,70 €
Kultūrinis šokas (serija „It's Kaunastic“). Kaunas IN, 2019. 1 l. 0,00 €
Greta Duobienė, Nerijus Smola, Garliavos bendruomenės vaikai. Garliavos lobių žemėlapis. Garliavos vaikų ir jaunimo užimtumo klubas; Fluxus Labas! Garliava; Kitokia Grafika, 2019. 0,00 €
Kristina Sadauskienė. Klaipėda: alternatyvus miesto gidas. Dail. Viktorija Dambrauskaitė, Silva Jankauskaitė. Akademikai, 2019. 288 psl. 14,52 €

Selemonas Paltanavičius. Pakalbinti stebuklai. Lietuvos gamtos ir lietuvių įdomybės. Dail. Agnė Beinaravičiūtė. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2020. 192 psl. 10,90 €
Lietuvos saugomos teritorijos: informacinis leidinys-žinynas. Tekstų aut. Rūta Baškytė, Gediminas Raščius, Paulius Kavaliauskas, Tomas Tukačiauskas. Schemų aut. Kristina Jarmalavičienė. Lututė; Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, 2019. 328 psl. + 1 l.
Darius Babelis. Akimirkos, kada sustoja laikas: fotoalbumas. Lututė, 2020. 180 psl. 15,00 €
100 Ignalinos krašto gamtos perlų. Interaktyvi knyga. Sud. Romualdas Barauskas. Lututė, 2019. 152 psl. 18,00 €
Renatas Jakaitis. Punios šilas: senųjų girių takais. Interaktyvi knyga. Lututė, 2019. 144 psl. 15,00 €

O jei poros žodžių pasakojimui pritrūko, primenu, kad meškiukų bibliotekoje jau buvo surašytos lietuviškiausios 2018 metų ir 2017 metų knygos.

Lai būna kalbos!

Nenugalėta mirtis: septynios paveikslėlių knygos

Wed, 30 Oct 2019 21:00:00 GMT

Dalios Bieliūnaitės kapinaitės

Vos užgimusi pasuki myriop. Nelengva su tuo susitaikyti, tenka ilgai pratintis prie tos minties – lyg prieš nerdama kištum pirštus į šaltą vandenį (ir neištvėrusi pasuktum į krantą). Gal todėl klasikinėje vaikų literatūroje tiek mirties? Ir gal todėl nepakeliama sunkenybe ir graudumu persunkti Biliūno ir Vienuolio, Lazdynų Pelėdos ir Šatrijos Raganos tomeliai šiandien džiūsta nejudinami atokiose bibliotekų lentynose? Nūnai paklausios jausmingos, bet džiugios knygos. Rašytojai, leidėjų bei pirkėjų spaudžiami, drebančiomis rankomis ištaiso „jei mirsime“ į „kai būsime toli toli“ (tikra istorija!). Tik ar visais „toliais“ ir „dangumis“, visais „iškeliavo“ ir „užmigo“ mes nemaitiname juodosios bedugnės vaiko sieloje, iš kurios vieną dieną plūstelės atgal tokia neviltis, kad jau nebegalėsime net žioptelėti? O gal verta sekti Vaižganto pavyzdžiu, kuris net mažiausiems skirtuose vaizdeliuose atvirai rašė apie įvairiausius mirties pavidalus? Esą, tegul pažįsta, tegu pripranta prie pasaulio tvarkos.

Skandinavijos ir Nyderlandų vaikų literatūroje ši tema šiandien skamba visais registrais. Aš jau rašiau apie Pernillą Stalfelt, bet galėčiau taip pat paminėti kad ir Ulfo Nilssono bei Eva'os Eriksson "Alla döda små djur" („Visi mirę gyvūnai“) – graudžiai juokingą istoriją apie nuobodžiaujančius vaikus, kurie sumano žaisti laidotuves. Juk visur tiek daug mirusių gyvūnėlių: pelių pelėkautuose, silkių šaldiklyje, bičių ant palangės. Laidoti juos taip smagu... kol nesusiduri su mirtimi ir praradimu iš arčiau. Tą akimirką mirtis pasirodo visai kitokia, ir kruopščiai sustyguotas žaidimas pažyra.

Skirtingus mirties pavidalus tyrinėja Bette Westera ir Sylvia Weve paveikslėlių ir eilėraščių knygoje "Doodgewoon" („Mirtinai paprasta“). Atviri, sąžiningi tekstai čia vietomis skamba kaip raudos ar baladės, bet nė karto nepanyra į sentimentalumą, o iliustracijų ir teksto dermėje daug sveiko jumoro.

Galėčiau vardinti ir vardinti daugybę kitų knygų, tik gaila, kad jos dar neišmoko lietuviškai. Bet gal žingsnis po žingsnio ir mes pasiryšime vėl pažvelgti neišvengiamybei į akis ir atvirai, nuoširdžiai kalbėtis apie mirtį su vaikais. Juk po truputį tokios knygos, net skirtos visai mažiems, vėl skinasi kelią į mūsų lentynas. Yra jau ir kelios paveikslėlių knygos, išleistos lietuvių kalba.

1. Wolf Erlbruch. Antis, mirtis ir tulpė. Vert. Rūta Jonynaitė. Odilė, 2018. 32 psl.

Plačiausią žingsnį, aišku, žengė leidykla „Odilė“ lietuvių kalba išleidusi Wolfo Erlbrucho paveikslėlių knygą „Antis, Mirtis ir tulpė“. Tai be galo atvira ir labai švelni istorija apie mirtingumą. Tokia švelni, kad jos ciniškas atvirumas neužgauna.

O gal tiesiog nespėja užgauti? Autorius ir piešia, ir rašo be galo lakoniškai. Keliais sakiniais mus supažindina su antimi Antimi, kuri pirmą kartą pajunta artėjančią mirtį (vardu Mirtis, aišku). Po kelių puslapių Anties kūnas jau atšąla ir paleidžiamas pasroviui su apvytusia tulpe ant krūtinės. Dramatiška? Gal tik pačiai Ančiai. Mirtis jau ruošia gėlę lapės vaikomam kiškiui, jai nėra kada gedėti. Ir nėra kada jaustis kaltai – juk visas blogybes atneša gyvenimas, o ne mirtis.

2. Benji Davies. Senelio sala. Vert. Emilija Ferdmanaitė. Presa, 2017. 32 psl.

Apie gedulą ir atsisveikinimą su mirusiaisiais pasakoja kitos knygelės. Benji Davies taip subtiliai pakviečia tai apmąstyti, kad ne tik vaikai, bet kartais ir suaugę skaitytojai nepastebi su knygos herojais įžengę į mirusiųjų valdas. „Senelio saloje“ vaikas mėgina paaiškinti sau, kur dingo mylimas senelis.

Jis sukuria istoriją apie nuostabią atogrąžų salą, kurioje seneliui daugiau niekada neprireiks lazdos, palėpėje rūdijantis gramofonas vėl gros mėgstamas melodijas ir iš tuščio narvelio ištrūkusios papūgos pripildys džiungles klegesio. Bet tai nėra pasakojimas apie senelį „danguje“, tai tylus sugrįžimas į akimirką, kai susivoki, kad viskas kaip visada, tik žmogaus nebėra.

3. Martin Widmark, Emilia Dziubak. Ilga kelionė. Vert. Mantas Karvelis. Nieko rimto, 2019. 40 psl.

Martino Widmarko istorija „Ilgoje kelionėje“ ilgesnė, bet ir paprastesnė, tiesmukesnė. Liguistas, melancholiškas berniukas Adamas netenka vienintelio draugo – seno šuns. Negalėdamas ištverti šio išsiskyrimo, jis panyra į sapnus ir regėjimus, vis labiau silpdamas ir toldamas nuo gyvųjų pasaulio.

Išgelbsti jį energinga benamė mergaitė ir jos katė, sumaniusi atsivesti kačiukus tiesiog Adamo namuose. Nauja gyvybė, užpildanti po išsiskyrimo atsiradusias tuštumas, įveikianti mirtį, guodžianti – gal ir ne nauja idėja, tačiau Emilia'os Dziubak piešiniai suteikia pasakojimui gelmės ir savotiško universalumo.

4. Trace Moroney. Kai jaučiuosi liūdnas. Vert. Daiva Litvinskaitė. Educata, 2014. 18 psl.

Trace Moroney. Kai man liūdna. Vert. Simona Šoparaitė. Baltos lankos, 2019. 18 psl.

Kaip dar ištverti liūdesį padeda suprasti Trace'ės Moroney knygelė „Kai jaučiuosi liūdnas“ („Kai man liūdna“ – naujesniame leidime). Jos negalima pavadinti pasakojimu apie mirtį. Mirtis čia minima tik kaip vienas iš liūdinančių dalykų, bet kalbėjimas apie ją ir atviras patiriamų jausmų įvardinimas galbūt padės kokiai skaudančiai sielai pasveikti.

Visa šios autorės „Jausmų“ serija sumanyta kaip savotiška emocinė greitoji pagalba – gairės vaikų ir tėvų pokalbiui, kai užklumpa sunkiai suvokiami ir suvaldomi išgyvenimai. Grožinė knygos vertė, matyt, Moroney rūpėjo mažiausiai, užtat labiausiai – vaiko širdis.

5. Viola Rohner, Dorota Wünsch. Kaip senelis mokėsi plaukti. Vert. Indrė Dalia Klimkaitė. Gimtasis žodis, 2013. 26 psl.

Knygų apie išsiskyrimą ir gedėjimą galima rasti ir daugiau, bet visose jose į mirtį žvelgiama tarsi pro galinio vaizdo veidrodėlį. Mirtis jau nutiko kažkam kitam, tereikia atrasti, kaip su ja susitaikyti. Bet kaip susitaikyti su artėjančia mirtimi? Filosofinį atsakymą siūlo „Antis, Mirtis ir tulpė“, kasdieniškesnį – Violos Rohner ir Dorotos Wünsch „Kaip senelis mokėsi plaukti“. Mažos mergaitės senelį kamuoja mirties baimė, jis kartoja ir kartoja, kad tikriausiai jau paskutinį kartą lanko anūkę, paskutinį kartą mato traukinius, paskutinį kartą perka knygą ir išlydi mirusius draugus. Jo gyvenime nebeliko vietos niekam, tik mirties laukimui.

Bent jau taip jis manė, kol maža mergaitė neparodė, kad iki paskutinio atodūsio yra laiko ir pirmiems kartams. Ir tegu netrukus senelis išplauks visiems laikams, bet šiandien jis gali pirmą kartą paplaukioti ežere, ar ne?

6. Sylvia van Ommen. Dražė. Vert. Vida Bėkštienė. Gimtasis žodis, 2005. 46 psl.

Sylvijos van Ommen „Dražė“ herojai mirties visai nebijo. Jie labai ramiai spėlioja, kas jų laukia anapus. Ar yra dangus? Ar po mirties dings visi prisiminimai? Ar dar pavyks pasimatyti su draugais? Tie svarstymai atrodo labai naivūs, bet nejučiomis pajunti pagarbą dviems bičiuliams, stoiškai priimantiems nežinomybę ir visada matantiems išeitį.

Gali pasirodyti, kad jie vengia galvoti apie tai, kad mirtis gali būti visiška nebūtis, bet vėl ir vėl grįždama prie jų pokalbio, įžiūriu jų ramų pasitikėjimą savimi ir pasauliu – juk sulig nebūtimi neliks ir klausimų, ar ne? O kol gyvename, galime taupiais nespalvotais štrichais keliauti po šią be galo gražiai nupieštą knygelę.

7. Knister, Eve Tharlet. Draugystė su piene. Vert. Loreta Kavolė. Alma littera, 2013. 35 psl.

Pomirtinė būtis bei gyvenimo prasmė neramina ir Knisterio bei Eve'os Tharlet knygoje „Draugystė su piene“ klajojantį švilpiką Rudutį. Nors kiekviena pienė žino, kad jos žydėjimas trumpas, bet mažam švilpikui labai sunku su tuo susitaikyti. Vienintelė viltis – vėl susitikti pavasarį. Ir mažylis laukia, ilgai laukia, bet atšilus jį pasitinka ne senoji draugė, o visa žiedų jūra.

Gyvenimas tęsiasi – per palikuonis, per gamtos ratą, per nuolatinį atsinaujinimą. Ir per mirtį. Gana netikėtas ir kiek trikdantis atsakymas tikriausiai tiks ne kiekvienam vaikui, bet į klausimus apie mirtį apskritai nėra vienareikšmių atsakymų. Gal jų net nereikia – kad tik kalbėtumėmės ir nesužeistume savo mažylių, norėdami juos apsaugoti nuo paties gyvenimo.

Velykos! Velykos!

Wed, 17 Apr 2019 21:00:00 GMT

Oi, kaip norime margučius dažyti, daužyti, ridenti ir dovanoti! Bet, va, ligos į biblioteką įsisuko – nėr jėgų šventei ruoštis. Į patalus kamputyje įsirausiam, priegalviais apsikaišome ir skaitome visą dieną, o kartais ir visą naktį, kai per daug skauda užmigti. Po truputį į skaitinius įsipina velykinės temos. Atsimenat, kiek mes knygų šiai šventei prieš porą metų susikrovėme? Nuo to laiko jų dar padaugėjo. Norite žvilgtelėti?

Dalios Bieliūnaitės iliustracija edukaciniam „Rėdos rato“ kalendoriui

Daugybės naujų velykinių grožinių knygų nepažadu, bet atskirų istorijų prisirinkome.

Annie M.G. Schmidt. Jipas ir Janikė:
Velykų kiaušiniai // Annie M.G. Schmidt. Jipas ir Janikė: Lėlė Marė išplaukia ir kiti apsakymėliai. Dail. Fiep Westendorp. Vert. Daiva Balvers. Alma littera, 2008. 152 psl.
Kiaušinių dažymas; Velykų zuikis // Annie M.G. Schmidt. Jipas ir Janikė: Gėlių skynimas ir kiti apsakymėliai. Dail. Fiep Westendorp. Vert. Daiva Balvers. Alma littera, 2008. 152 psl.
Kaip šuniukas kelnes suplėšė // Josef Čapek. Apie šuniuką ir katytę: kaip jie drauge šeimininkavo ir apie įvairiausius kitokius dalykus. Dail. Josef Čapek. Vert. Stasys Sabonis. Vyturys, 1999. 118 psl.
Astrid Lindgren. Velykos Padaužų kaime:
Astrida Lindgren. Padaužų kaimo vaikai (serija „H. K. Anderseno premijos laureatai“). Dail. Ilona Wikland. Vert. Eugenija Stravinskienė. Lietus, 2001 (1996). 224 psl.
Astrid Lindgren. Padaužų kaimo vaikai. Dail. Ingrid Vang Nyman. Vert. Eugenija Stravinskienė. Garnelis, 2015 (2007, 2005). 304 psl.

Vaikų knygose neretai visi džiaugsmai ir rūpesčiai sukasi metų ritmu. Prisipažinsiu, jei knygos skyriai nėra tarpusavyje siužetiškai susiję, beskaitydama aš vieną kitą praleidžiu, šventėms taupau. Štai ir šioms Velykoms išlaikiau Astridos Lindgren istoriją iš Padaužų kaimo. Kaip bus linksma Meškiukui dar kartą susitikti su pamėgtais herojais!

Šioje serijoje, kurią Lietuvos leidėjai sudėjo po vienu viršeliu, pasakojama apie ketvirto dešimtmečio Švedijos pradinukų kasdienybę mažulyčiame trijų trobų kaime. Vaikai siaučia, mokosi, dirba ir vėl dūksta. Jie atrodo tokie tikri, tokie gyvi, tokie įtikinami! Tiesa, čia ir šioks toks šių istorijų riktas – kadangi kuriami realistiški ketvirto dešimtmečio vaikų portretai, jų vertybės, žaidimai, santykiai irgi iš anų laikų. Tad skaitytojai, kurie tikisi „teisingų“ išmintingosios ir maištingosios Lindgren vertybių gali kiek nustebti. Kita vertus, man atrodo, kad rašytoja tiesiog stengėsi perteikti autentišką laiko dvasios sūkuriavimą, bet visa knygos struktūra, kiekvieno pasakojimo kompozicija persmelkta kiek ironiško, atlaidaus požiūrio į mažus mažų žmonių paklydimus. Mums patiko!

Mažesniems skaitytojams nuostabiai tinka Annie'ės M.G. Schmidt pasakojimai apie Jipą ir Janikę. Šias istorijas Annie M.G. Schmidt rašė vaikų skilčiai laikraštyje, jos menkai tarpusavyje susiję ir gali būti skaitomos bet kokia tvarka. Prieš Velykams malonu pasiskaityti apie „Velykų kiaušinius“, „Kiaušinių dažymą“ ar „Velykų zuikį“.

Čia graži mažylių draugystė, naiviai išmintingi pastebėjimai apie pasaulį ir daug juoko. Tiesa, kai kuriems skaitytojams to juoko net per daug – apie tai aš kažkada pasakojau meškiukų bibliotekoje. Bet jei mažyliai atviri, savikritiški ir per daug nepergyvena dėl gyvenimo neteisybių, sekti Jipo ir Janikės nuotykius jiems bus linksma. Knygų serijos herojams 4-5 metai, tad tokio amžiaus skaitytojams šie pasakojimai labiausiai ir tinka.

Ir tokiems pipiriukams, ir kiek vyresniems būna įdomūs Josefo Čapeko katytės ir šuniuko nuotykiai. Gal dar pamenate seną seną filmuką apie tai, kaip katytė su šuniuku vienas kitu grindis plovė bei šluostė? Taip, taip! Tuos nenuoramas sugalvojo būtent Čapekas, o knyga apie juos yra išversta į lietuvių kalbą.

Tai linksmų nesusipratimų pilnos nonsenso istorijos, grįstos paradoksalia vaikų logika. Deja, velykinis katytės ir šuniuko pasakojimas keistokas ne tik savo nonsenso elementais. Jame iš šuniuko nuolatos kas nors šaiposi, ir nors keliems šaipūnams prastai baigiasi, bet pačios patyčios pateikiamos kaip visiškai natūralus kraštovaizdžio elementas. Neturintiems imuniteto šiai bjauriai infekcijai verčiau nesusigundyti istorija apie šuniuko kelnes, slieką, tarnavusį siūlu, vištą-ekspertę ir siuvėjos velykinius pyragus.

Juolab, kad turime kitų nonsenso meistrų. Jau anoms Velykoms aš rekomendavau Janoschą kaip priešnuodį saldžiam velykinių knygelių kvaituliui. Jo mėgstami herojai kiškeliai kartais būna kieti ir pasiutę, o kartais – filosofiškai nusiteikę atsiskyrėliai, kylantys į dangų su siela ir kūnu. Tiesa, Velykų minėtose knygose būta tik tiek, kiek pats kiškis laikytinas šventės simboliu. Bet kad jau šiais laikais Velykos tokios ilgaausės, tai šių metų skaitymams aš ir vėl pririnkau tiek Janoscho, tiek kitų autorių kiškiškų istorijų.

Titė Miku. Triušiukų abėcėlė. Stiklo tiltai, 2015 (2012). 60 psl.
Janosch. Kiškiai piškiai nekvaili: istorija apie kiškį piškį Jokimėlį Meškiuką Guminuką, jo sesytę ir broliukus Bubę, Bobą, Babą ir Babeliuką. Dail. Janosch. Vert. Rūta Jonynaitė. Vyturys, 1997. 28 psl.
Luka. Kartą Australijoje // Kai Didysis žmogus sėdėjo ant stogo. Sud. Justė Brukštutė ir Benas Buivydas. Dail. Jonas Liugaila. Žaliasis kodas, 2012. 56 psl. + 2 l.
Jonas ir Adolfas Mekai. Iš pasakų krašto: rinktinės įvairių tautų pasakos. Dail. Eugenijus Varkulevičius-Varkalis. Dominicus Lituanus, 2013. 64 psl.

Aišku, Jonoschas man patinka labiausiai. Anuomet liko nepaminėta nuostabi šio autoriaus atskira knygele išleista istorija apie mažų kiškučių kelionę į platųjį pasaulį „Kiškiai piškiai nekvaili“. Pradedantys nuotykių ieškotojai aplanko ne tik kasdieniais darbais užsiėmusius kaimynus, bet ir kiškį Rubensą, dažantį margučius Velykoms.

Lai gausios ir mielos iliustracijos jūsų neapgauna – tai ne įprasta paveikslėlių knygelė, ir skirta ji ne patiems mažiausiems skaitytojams, o tiems, kurie jau sugebės įvertinti aštresnius vaikų literatūros prieskonius.

Saldumynų mėgėjų laukia visai kitokie žvairiai: sušukuoti ir papudruoti, skrybelaitėmis papuošti, mezginiais apdangstyti. Knygas apie juos (ir popierinius žaislus!) kuria Titė Miku (Juventa Mudėnienė). Jei jūsų Velykos karamelės skonio, be šių triušiukų jas įsivaizduoti sunku, nors tikro Velykų kiškio čia ir nesutiksime – daugiau bus atklydusių iš kitų sezonų.

Nieko keisto, Velykų kiškutis tuo metu brolius Joną ir Adolfą Mekus lankė. Yra šie broliai pasakų rinktinę sudarę. Ne šiaip rinktinę, o velykinę dovaną tiems, kam margučių pritrūks. Apie Mekų susitikimą su Velykų bobutės administratoriumi kiškeliu ir yra pirmoji pasakaitė.

Na, o likusios, iš viso pasaulio surankiotos, kitais keliais veda, bet vis šventę pamargina. Tiesa, gali nustebinti netikėtos, „nevaikiškos“ šios knygos iliustracijos, sukurtos Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio, savotiško, lengvų kelių neieškančio menininko, bet ką gali žinoti – gal jos kaip tik pažadins augesnių skaitytojų fantaziją?

O ką pasakytumėte apie triušišką komiksą Velykoms? Juk jei aukštasis menas neužkabina, visada galima rasti alternatyvų.

Keistoje žalioje žalioje knygoje „Kai Didysis žmogus sėdėjo ant stogo“ (kurią galite rasti ir internete) yra žalias žalias Lukos komiksas apie tai, kaip triušiai atkeliavo į Australiją, ir kas iš to gavosi (nieko gero!). Aha, naujas žvilgsnis į seniai pažįstamą šventės simbolį!

Tiesa, kiškiai su triušiais Velykų simboliais Lietuvoje tapo visai neseniai. Panašu, kad tik XX a. pradžioje jie pas mus atkeliavo iš Amerikos, nors Vokietijoje kiškeliai velykines dovanėles išnešiodavo dar XVI a. Jei norime švęsti etniškesnes Velykas, verta labiau pasidomėti vietinėmis tradicijomis. Lietuvos vaikų rašytojai retokai prisimena šią temą, bet vienas kitas trumpas apsakymas yra. Šįkart atradau Vytauto Bubnio „Margučių šventę“.

Margučių šventė // Vytautas Bubnys. Žaltvykslės. Dail. Rima Gaižauskaitė. Vaga, 1981. 183 psl.

Tiesa, kirba man toks įtarimas, jog lietuvių klasikai dažniausiai rašė apie vaikus, o ne vaikams. Taip ir šis apsakymas, toks tirštas, sodrus, kvepiantis vašku ir svogūnų lukštais, atidžiai registruojantis mažos mergaitės širdies virptelėjimus, baigiamas aukščiausiame psichologinės įtampos taške, mergaitei apraudant įsivaizduotas pasaulio neteisybes. Kur jis palieka mažąjį skaitytoją? Ar šis supras, kad tas margučių gedėjimas tėra prasiveržęs mamos ilgesys, mėginimas pasislėpti nuo nemeilės, kurios jokia senelių globa neištrins? Ir ar reikia mūsų skaitytojui tai suprasti? Nežinau. Bet tas margučių dažymas taip gražiai aprašytas. O pati knyga, beje, tokia liūdnai tarybinė.

Jei trūksta grožinių tekstų, galbūt verta atsigręžti į pažintinius leidinius?

Dalia Bazarienė, Eglė Bazaraitė. Savas margutis. Foto Šarūnė Zurba. Dail. Jonė Miškinytė. Dvi tylos, 2019. 266 psl.
Marcelijus Martinaitis. Marcelijaus margučiai: Velykos su Marcelijumi Martinaičiu. Fot. Ričardas Šileika, Vytautas Balčytis. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. 88 psl. + 4 l.
Juozas Kudirka. Velykų šventės: etnografijos studijos. Mokslas, 1992. 96 psl.
Velykų šventės: trumpa istorija, papročiai, praktiniai patarimai – vaikams ir visai šeimai. Sud. Jerutė Vaičekauskienė. E. Vaičekausko knygyno l-kla, 1998. 34 psl.
Velykų rytą lelija pražydo: Verbų sekmadienio, Velykų, Jurginių papročiai ir tautosaka. Sud. Nijolė Marcinkevičienė et al. Fot. Eligija Garšvienė. Lietuvos liaudies kultūros centras, 2006. 792 psl. + 1 CD.

Jau anksčiau minėjau kelias vaikams skirtas knygas apie kalendorinius mūsų protėvių papročius, bet galbūt kartais patogiau užmesti akį į teminę brošiūrėlę? Bibliotekoje radau porą tokių – kuklių, paprastučių, bet lengvai panaudojamų. Tai Juozo Kudirkos „Velykų šventės“:

Ir jau visai paviršutiniška Jerutės Vaičekauskienės sudaryta knygelė:

Šiemet taip pat išleista prašmatni Velykų knyga – Dalios Bazarienės ir Eglės Bazaraitės „Savas margutis“. Nors knygos paskirtis regisi labai proziška – pamokyti marginti kiaušinius, bet autorės ją pavertė giliu poetišku ir net filosofišku pasakojimu apie baltiškąją simboliką, spalvas ir jų suvokimą, apie papročius ir asmeninį santykį su tradicija. Ir apie margučių puošimo technikas, aišku.

Be to, knygoje tiek daug nuotraukų, kad tai praktiškai meno albumas, į kurio bendraautores drąsiai galėtų būti įrašyta fotografė Šarūnė Zurba.

Esama ir daugiau velykinių albumų, kuriuos malonu pavartyti su vaikais prieš šventę. Šįkart aš pasirinkau „Marcelijaus margučius“ – taip pat labai mąslią velykinę kelionę su poetu – o, pasirodo, ir tautodailininku – Marcelijumi Martinaičiu.

Šios dvi knygos parodo dviejų geriausiai Lietuvoje žinomų kiaušinių marginimo technikų galimybes. Kažin, ar mums pavyks sukurti tokį grožį? Mėginsime!

Beje, margučius linksmiau marginti su daina. Ir kad neatsibostų mūsų mėgstama velykinė daina apie karvelius, išbarsčiusius aukso plunksnas, šiemet aš ketinu išmokti kelias negirdėtas. Tikiuosi ką nors įdomaus rasti rimtame rimtiems žmonėms skirtame folkloro rinkinyje „Velykų rytą lelija pražydo“. Prie jo esama ir kompaktinės plokštelės, kurios pasiklausyti galima ne tik bibliotekoje, bet ir internetu. Skambesys, aišku, ne populiariosios muzikos išlepintiems meškiukams, bet mes tik melodijas pasigriebsime! Na, gal dar kokią oraciją nusižiūrėsime. Šiemet bičiulių nelankysime, bet pasvajoti juk galima. Pasišnekėti apie gražiausias Velykas.

Toks Velykų tyrimas mums su Meškiuku reikalingas, kad atrastume savąją šventės prasmę. Nors, pati didžiausia Velykų paslaptis, matyt, yra paprasta kaip kiaušinio lukštas – būti drauge, leisti laiką su šeima. Nenuostabu, kad Trace Moroney savo edukacinėje serijoje apie mažą baltą triušiuką, jo jausmus bei vertybes šeimos temą skleidžia būtent vaizduodama šią šventę. Nors serijos iliustracijos man gerokai per saldžios, bet šis atvartas labai patinka:

Jei jums irgi atrodo gudru su pačiais mažiausiais per Velykas pasišnekėti apie šeimos svarbą, galite bibliotekose paieškoti šios knygelės:

Trace Moroney. Kodėl myliu savo šeimą. Vert. Elmė Sabonytė. Educata, 2014. 22 psl.

Regis, tiekos knygelių mūsų skaitymams šiemet užteks. Ne, aš mielai atsiversčiau dar kokią linksmą, dailią, išradingą pažintinę knygelę, tik kur tokią rasti? Šiek tiek gelbsti žurnaliukai vaikams. Juk tokia ir yra jų paskirtis – atspindėti kalendorines šventes, sezoninius pokyčius. Mes skaitome „Laimiuką“ ir kiekvieną mėnesį džiaugiamės mažais atradimais.

Pernai „Laimiukas“ buvo tiesiog prašmatniai velykinis! Su pasakojimais apie papročius, receptais, teminėmis užduotėlėmis ir nuostabia begaline Kęstučio Kasparavičiaus nupiešta knyga (kurią mes kažkur pradanginom, vajė!). Deja, šiemet mūsų žurnalas pritrūko šventinių idėjų – tik pasidalino keliais kiaušinių marginimo būdais. Bet jūs juk žinote, kad bibliotekose galima skolintis ir senesnius numerius?

Pabaigti šią kuklią ekskursiją kviečiu eilėraščiais.

Velykė // Martynas Vainilaitis. Mano volungėlė. Dail. Laima Barisaitė. Žara, 2002. 104 psl.
Velykos // Martynas Vainilaitis. Vario varteliai. Dail. Edita Suchockytė-Abumuheisen. Kronta, 2006. 240 psl.
Kiškis iš praeities // Ramutė Skučaitė. Pelėda žino. Dail. Jūratė Račinskaitė. Nieko rimto, 2019. 112 psl.
Trys // Marius Marcinkevičius. Maži eilėraščiai mažiems. Dail. Rasa Jančiauskaitė. Tikra knyga, 2018. 36 psl.

Kai lietuvių vaikų poezija dar klestėjo, skelbti eilėraščius apie religines ar su jomis sutampančias šventes buvo rizikinga. Užtat nūnai atnaujintos ano meto poetų rinktinės pasipildė velykiniais bei kalėdiniais posmais. Taip keista matyti šiuos eilėraščius tarp senų pažįstamų. Į Martyno Vainilaičio „Mano volungėlės“ 2002 metų leidimą įriedėjo „Velykė“. O rinktinėje „Vario varteliai“ atsirado „Velykos“.

Jūratės Račinskaitės originaliai iliustruota Ramutės Skučaitės kūrybos rinktinė kviečia sutikti „Kiškį iš praeities“.

Man regis, tai ne patys stipriausi šių poetų tekstai. Matyt, jų tiesiog prireikė atstatyti dvasinei pusiausvyrai. Gal šiandien rašantys vaikų poetai atnaujins tą proginių tekstų fondą žaismingesniais posmais? Vienu tekstu aš mielai su jumis dalinuosi – tai Mariaus Marcinkevičiaus „Trys“ iš knygos „Maži eilėraščiai mažiems“. Labai paslaptinga, beje, knyga. Kai ją dar tik anonsavo leidykla kaip šiuolaikinės vaikų poezijos didžiąją viltį, manęs ji visiškai nesudomino. O pasirodo, geriausi eilėraščiai slėpėsi giliau ir niekas jų nereklamavo socialiniuose tinkluose. Šiandien aš džiaugiuosi šia knyga, nors vizualiai ji man vis dar nelabai patinka. Taip, taip, tos pačios pasauliniu lygiu įvertintos iliustracijos. Ką padarysi. Matyt, aš dar tik auginuosi trečiąjį knygų gurmano dantį, o kol kas tegaliu jus pasikviesti keistis margučiais.

Linksmų Velykų, bičiuliai!

Šalta žiema šalin eina

Thu, 28 Feb 2019 21:00:00 GMT

Kinkom, supam, deginam? Miestas jau atšventė Užgavėnes, nors iki jų dar kelios dienos – yra laiko prisėsti, paskaityti, savąją šventę sustyguoti. Juk Užgavėnės – ne tik karnavalas, kapela ir blynai. Tai truputį baugi, archajiška šventė. Kaip vaikams apie ją papasakoti? Gal knygos padės?

Petro Repšio „Grumtynės“ iš ciklo „Užgavėnės“, 1992

Nors ką ten padės – kartais atrodo, kad Užgavėnės prieš 30 metų buvo išrastos: tiek mažai jų pėdsakų grožinėje literatūroje, o ir pažintinės knygos mūsų nelepina. Gal todėl, kad Užgavėnių tradicija buvo nutrūkusi ir vėl iš gabalėlių surinkta? Na, bet jei vaikai pradeda klausinėti apie blynų šventę, iš bibliotekos visgi galima šį bei tą parsinešti. Yra kelios pažintinės knygos vaikams apie kalendorines šventes, kur Užgavėnės irgi nepamirštamos: Austės Bareikytės „Metų knygelė“, Gražinos Germanienės kalendoriai, besiskiriantys bemaž vien leidimo metais ir iliustracijomis, Arūno Vaicekausko „Vaikams apie senąsias lietuvių šventes“.

Arūnas Vaicekauskas. Vaikams apie senąsias lietuvių šventes. Šviesa, 2007. 144 psl.
Gražina Germanienė. Senovinis kalendorius mažiesiems:
Senovinis kalendorius mažiesiems. Žiemužėlė. Sud. Gražina Germanienė. E. Vaičekausko knygyno l-kla, 2002. 176 psl.
Senovinis kalendorius mažiesiems. Žiemužė. Sud. Gražina Germanienė. Leidybos centras, 1993. 160 psl.
Gražina Germanienė. Senovinis kalendorius:
Senovinis kalendorius. Sud. Gražina Germanienė. Dail. Nijolė Šaltenytė. Mintis, 2008. 464 psl.
Senovinis kalendorius. Sud. Gražina Germanienė. Dail. Nijolė Šaltenytė. Leidybos centras, 1997. 366 psl.
Austė Bareikytė. Metų knygelė: tautosakos pradžiamokslis. Regnum fondas, 1997. 167 psl.

Šiose knygose sudėtos vaikams tinkamos įdomybės, nesigilinant į visus vaisingumo ritualus ir kraupias kai kurių papročių šaknis. Tačiau nors knygos skirtos mažiesiems šviesti, nei viena iš jų nėra lengvai skaitoma, žaisminga ir įtraukianti. Dar daugiau – neretai autoriai vis vien kalbasi ne su vaikais, o su jų ugdytojais: tėvais ir mokytojais, tad visi šie leidiniai naudingi tik bendram skaitymui ir permanymui, kai didieji žmonės padeda mažiesiems savo linksmomis istorijomis, pokalbiais ir žaidimais.

A. Vaicekausko knygos „Vaikams apie senąsias lietuvių šventes“ („Šviesa“, 2007) atvartas

„Senovinio kalendoriaus“ („Leidybos centras“, 1997) atvartas

A. Bareikytės „Metų knygelės“ („Regnum fondas“, 1997) atvartas

Kur ieškoti įkvėpimo? Suaugusiems, kontekstą susemti mėginantiems, praverčia papildoma literatūra. Kai nerašai mokslinio darbo, o tik ganai meškiukus, tam paprastai užtenka vienos šeimyninės storesnės knygos apie lietuviškas kalendorines šventes. Knygynuose tokių gausu, galima čiupti bet kurią arba vieną net nemokamai parsisiųsti el. formatu – tai Laimos Anglickienės et al „Lietuvių šventinis kalendorius“. Na, o pačių atkakliausių ir smalsiausių bibliotekose laukia vien tik Užgavėnių šventei skirtos knygos. Yra plačiajam skaitytojų ratui parašyta Juozo Kudirkos brošiūrėlė „Užgavėnės“, kurią dabar jau galima el. formatu skaityti nemokamai. Yra žemaičių tautosakos rinktinė „Užgavieniu muonā“. Yra Ingos Kriščiūnienės knygelė, kurioje ne tik pristatyti papročiai, bet dar ir smulkiai aprašyti šiai šventei tinkantys šokiai, žaidimai, rateliai, pateiktas nemažas pluoštas dainų.

Juozas Kudirka. Užgavėnės: etnografinė studija. Dail. Valentinas Ajauskas. Mokslas, 1992. 64 psl.
Užgavieniu muonā: žemaitiu Užgavieniu tautuosakas rinktėnė. Sud. Rita Videikaitė-Macijauskienė. Dail. Valdemaras Eitutis. Druka, 2015. 192 psl.
Inga Kriščiūnienė. Užgavėnės. TECHLAB, 1992. 119 psl.

J. Kudirkos knygos „Užgavėnės“ („Mokslas“, 1992) atvartas

Knygos „Užgavieniu muonā“ („Druka“, 2015) atvartas

I. Kriščiūnienės knygos „Užgavėnės“ („TECHLAB“, 1992) atvartas

Užgavėnių dainų taip pat galima susirasti mūsų mėgstamoje Eirimo Veličkos knygelėje vaikams „Mačiau mačiau kukutį“ arba rimtesniems dainoriams skirtame leidinyje „Žemaičių kalendorinė tautosaka: Užgavėnių dainos“ bei kasetėje „Čiuž čiužela“ (yra ir internete).

Eirimas Velička. Mačiau mačiau kukutį. Dail. Indrė Jaskūnienė. Kronta, 2005. 104 psl. + 1 CD: 78 min.
Žemaičių kalendorinė tautosaka: Užgavėnių dainos. Sud. Lina Petrošienė, Jonas Bukantis. Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 100 psl. + 1 CD.
Čiuž čiužela: Užgavėnių dainos, šokiai, žaidimai (serija „Gyvoji tradicija“). Sud. Skirmantė Valiulytė. Atlieka „Kodravas“ et al. Lietuvos liaudies kultūros centras; Lietuvos etninės kultūros draugija, 1998. 6 psl. + 1 kasetė: 39 min.

E. Veličkos knygos „Mačiau mačiau kukutį“ („Kronta“, 2005) atvartas

Knygos „Žemaičių kalendorinė tautosaka: Užgavėnių dainos“ (Klaipėdos universiteto leidykla, 2010) atvartai

Ne taip jau lengva surankioti įdomesnes Užgavėnių dainas. Daugelyje dainų rinkinių liūto dalį sudaro svetimtaučius išjuokiantys tekstai. Etnologų nuomonės dėl šių dainų ir karnavalo personažų prieštaringos. Kas sako, jog kitų tautybių personažų apdainavimas nėra tiesiogiai sietinas su šių tautybių žmonėmis, mat svetimieji laikytini mitiniais protėvių įvaizdžiais, jų pasirodymas reikalingas, norint išryškinti svetimo ir savo polius, o ne suniekinti tautines mažumas. Kas prieštarauja, kad tokie personažai atsirado palyginus neseniai, sutapus kelioms liūdnoms aplinkybėms: nykstant senajai šventės prasmei, kai tradicinės kaukės prarado savo mistišką poveikį, ir visoje Europoje stiprėjant religiniam, rasiniam, nacionaliniam nepakantumui. Būtent tada į šventės šurmulį įsiliejo nauji komiški veikėjai: žydas, čigonas, vengras, išstumdami archajiškesnius personažus. Žodžiu, kiekvienam sava tiesa, bet mes su Meškiuku persirengiame tik raganomis, velniais ir, aišku, meškomis, o dainuojame apie žirgus, vandenį, jautelius, palikdami abejones keliantį paveldą archyvams ir specialistams.

O kokį paveldą pasiūlyti vaikams? Patyrinėkime Užgavėnes kartu su jais, ir nuspręsime. Galima pavartyti albumus „Užgavėnių kaukės“ bei „Užgavėnės Kurtuvėnuose“. Pluoštelis įvairiausių su Užgavėnėmis susijusių tekstų yra ir vaikams skirtoje „Lietuvių folkloro chrestomatijoje“.

Užgavėnių kaukės. Sud. Arūnas Vaicekauskas. Teksto autoriai Stasys Skrodenis, Libertas Klimka, Arūnas Vaicekauskas, Jonas Kriščiūnas. Vilniaus etninės kultūros centras, 2009. 132 psl.
Užgavėnės Kurtuvėnuose: fotoalbumas. Sud. Vidmantas Lopeta, Salvijus Kulevičius, Rytis Budrys. Foto Balys Buračas et al. Kurtuvėnų regioninio parko direkcija, 2008. 213 psl.
Lietuvių folkloro chrestomatija. Sud. Bronislava Kerbelytė, Bronė Stundžienė. Regnum fondas, 1996 (1999). 270 psl.

„Lietuvių folkloro chrestomatijos“ („Regnum fondas“, 1996) atvartas

Paveikiau apie šventes pasakoja grožiniai kūriniai. Tokia forma Užgavėnių papročiai paliudyti Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzėje“. Tik ar šis kūrinys vaikams įdomus? Man regis, augesniems visai galėtų patikti. O mažyliams... Mažyliams galima Saulę ir Morę parodyti Liberto Klimkos bei Irenos Daukšaitės knygoje „Senovės lietuvių dievai ir deivės“. Senovinė šventės prasmė gražiai išdėstyta Jono ir Daivos Vaiškūnų „Žiūroniuko nuotykiuose“. Trumpą pasakaitę apie raganos apsilankymą Užgavėnių šventėje sukūrė Birutė Masiliauskienė. Su šiuolaikinėmis Užgavėnėmis galima susipažinti pradinukės Adelės dienoraštyje, surašytame Ramunės Savickytės.

Motiejus Valančius. Sekmas vakaras // Palangos Juzė:
Motiejus Valančius. Palangos Juzė (serija „Mokinio skaitiniai“). Žaltvykslė, 2005. 115 psl.
Motiejus Valančius. Palangos Juzė („Skaitinių serija“). Par. Birutė Vanagienė. Baltos lankos, 1996. 157 psl.
Motiejus Valančius. Palangos Juzė. Dail. Vytautas Jurkūnas. Vaga, 1977. 154 psl.
Libertas Klimka, Irena Daukšaitė. Senovės lietuvių dievai ir deivės (serija „Vaivos juosta“). Žara, 2009. 50 psl.
Jonas Vaiškūnas, Daiva Vaiškūnienė. Žiūroniukas vaduoja Saulę // Žiūroniuko nuotykiai. Dail. Dovydas Stonkus. Dominicus Lituanus, 2009. 54 psl.
Ramunė Savickytė. Užgavėnės // Adelės dienoraštis. Žiema (serija „Vaikų bibliotekėlė“). Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016. 93 psl.
Birutė Masiliauskienė. Ragana ir Užgavėnės // Įsimylėjęs kaktusas. Dail. Loreta Valantiejienė. Tabula rasa, 2004. 33 psl.

Pažvelkime į šiuos kūrinius atidžiau. Pirmiausia išsirinkime gražesnį „Palangos Juzę“. Nuo 1869 metų šios knygos leidimų pasirodė gyvas galas – paminėjau tik lengviausiai prieinamus, – bet šmaikščiai iliustruotų būta nedaug. Man patinka 1977 metų leidime panaudotos Vytauto Jurkūno iliustracijos (kurias randame ir „Lietuvių folkloro chrestomatijoje“). Tiek grožio, o kaip dūšios reikalai? Valančius „Juzę“ kūrė ne vaikams, o tolimiems palikuoniams kaip liudijimą apie lietuvių ir žemaičių gyvenimą XIX a. pabaigoje. Visgi knyga dėl savo žaismingumo, gyvumo, vaikų ir paauglių buvo mielai skaitoma. Šiandien kai kurie ano meto papročiai akis bado ir raudonuoti verčia, bet taip jau buvo, ir nieko čia nepadarysi. Nagi, pasėdėkime su kriaučiumi sekmą vakarą, ir jis papasakos, kaip Daujėnuose ir Skapiškyje Užgavėnes šventė.

M. Valančiaus knygos „Palangos Juzė“ („Vaga“, 1977) atvartas

Iš tų pasakojimų nė trupučio nepaaiškėja, kam tą Morę tampo ir gervėmis bei ožiais rėdosi. Mažiesiems prasmę mėgina paaiškinti Libertas Klimka bei Jonas ir Daiva Vaiškūnai. Žiemos dvasios ir Saulė, jų kova ir kaita puikiai parodomos knygelėje „Senovės lietuvių dievai ir deivės“:

L. Klimkos ir I. Daukšaitės knygos „Senovės lietuvių dievai ir deivės“ („Žara“, 2009) atvartai

Kažin, ar viskas čia labai tikslu, bet tas virsmas iš lauktos viešnios į varomą Senę Kūniškę – Morę, šaltąją ir piktąją demonišką būtybę, padeda geriau suvokti Užgavėnių esmę. Vaiškūnai kiek augesniems skaitytojams dar smulkiau viską išdėsto, apie Saulės vadavimą ir kovą su More papasakoja. Tiesa, „Žiūroniuko nuotykiuose“ Užgavėnės tėra vienas iš epizodų – berniukas Žiūroniukas visus metus stebi kosminius reiškinius ir mėgina juos išsiaiškinti, močiutės išmintimi pasikliaudamas. Kiekvieną skyrių, vis kitam atradimui paskirtą, galima skaityti atskirai, bet kartą pradėjus sunku sustoti. Gaila, kad knyga nelabai vykusiai iliustruota.

J. ir D. Vaiškūnų knygos „Žiūroniukas vaduoja Saulę“ („Dominicus Lituanus“, 2009) atvartai

Birutės Masiliauskienės bei Ramunės Savickytės knygelės į gilumas nepretenduoja, gražiais piešiniai nepakeri, tiesiog lengvi proginiai skaitiniai:

B. Masiliauskienės knygos „Įsimylėjęs kaktusas“ („Tabula rasa“, 2004) atvartas

R. Savickytės knygos „Adelės dienoraštis. Žiema“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016) atvartas

Be to, jei Birutės Masiliauskienės „Ragana ir Užgavėnės“ – atskira pasakaitė, tai Ramunės Savickytės „Dienoraštyje“ šiai šventei paskirtas tik puslapis. Nieko nepadarysi – tų užgavėniškų kūrinių taip mažai, kad man knieti visai rimtai pasiūlyti atsiversti mano mažojo Meškiuko sukurtą knygelę. O ką daryti, kai profesionalai neskuba mūsų džiuginti? Tik kurti patiems!

Tiesa, viena tikra knygelė vien apie lietuviškas Užgavėnes visgi yra, tik ją sukūrė visai ne lietuviai. Lankydamasi Kaune, Marlene Krause – vokiečių dailininkė, komiksų kūrėja sumanė papasakoti apie laike per Užgavėnes pasimetusią mergaitę, kurios namai dabar jau palaidoti Kauno marių dugne. Paklydėlę imasi globoti kaukėtos girių dvasios. Labai poetiškas ir mąslus pasakojimas.

Marlene Krause. Wood. Kitokia Grafika, 2017. 24 psl.
Meškiukas. Istorija apie dingusius Užgavėnių blynus ir tikrą vagį. Meškiukas bibliotekoje, 2018. 8 psl.

M. Krause knygos „Wood“ („Kitokia Grafika“, 2017) atvartai

Gerai pagalvojus, kartais Užgavėnių nuotaikas tiksliau perteikia tekstai, kuriuose pačios Užgavėnės net neminimos. Apie pavasario sugrįžimą pasakoja gyvai, linksmai parašyta Kazio Sajos „Žuvėdo“ istorija. Apie saulės kelią, gamtos virsmus primena Selemonas Paltanavičius, kurio vieną puikų tekstą sutikau kalendoriniu principu suguldytoje skaitinių knygoje „Jums, maži ir didesni“. Kiek augesniems skirtuose „Vaikystės skaitiniuose“ irgi galima šį bei tą rasti – tiesa, daug kas kartojasi iš anksčiau minėtų knygų.

Kazys Saja. Žuvėdas. Dail. Gediminas Leonavičius. TYPOART, 2016. 28 psl.
Selemonas Paltanavičius. Kaip sugrįžta saulė // Jums, maži ir didesni: skaitiniai vaikams. Sud. Vitolda Sofija Glebuvienė, Aldona Mazolevskienė. Dail. Eitautas Marčiukaitis. Alma littera, 2014. 268 psl.
Sofija Sasnauskaitė. Dink, pikčiurna žiema! ir kt. // Vaikystės skaitiniai. Sud. Aldona Mazolevskienė. Dail. Inga Marčiukaitytė-Ereminienė. Alma littera, 2014. 320 psl.

Turiu prisipažinti, kad man visiškai nepatinka naujausi Kazio Sajos kūriniai, ir Gedimino Leonavičiaus iliustracijos ne prie širdies, bet „Žuvėdo“ istorija kažkuo labai patraukė. Gal kad vaikų charakteriai labai vykusiai pavaizduoti. O gal tiesiog siužetas kaip tik man. Taigi, seniai seniai, gal XIII, gal XIV a. žemaičių vaikai dūko miške ir aptiko keistą žmogelį, vien pataisų marškiniais apsivilkusį, apšarmojusį, sustirusį. Vyresnieji mano, kad tai žuvėdų šnipas, bet ką gi jis šaltyje pusnuogis veikė? Kodėl laumės aplink jį šoko?

K. Sajos knygos „Žuvėdas“ („TYPOART“, 2016) atvartas

Jau atspėjote? Aišku, kad tai buvo pats pavasaris, snieguose pasiklydęs! Be žmogaus, kaip žinia, jis niekaip neateina – tam ir Užgavėnės sumanytos.

Pluoštelį tekstų apie tai, kaip pavasaris pasitinkamas, atsirinkau iš skaitinių knygų. Deja, per paskutinį dešimtmetį meniška, vykusiai sudaryta skaitinių knyga nebuvo išleista, tad komplektas iš „Jums, maži ir didesni“ bei „Vaikystės skaitinių“ tėra toks biudžetinis namų bibliotekos pakaitalas, kur didaktika smaugia estetiką. Ir visgi iš bėdos šias knygas naudoti galima. Net ir per Užgavėnes!

Knygos „Jums, maži ir didesni“ („Alma littera“, 2014) atvartas

Knygos „Vaikystės skaitiniai“ („Alma littera“, 2014) atvartas

Kartais pagalvoju, kokia įdomia knyga apie šią šventę galėjo tapti Jūratės Leikaitės sumanyta istorija. Deja, Leikaitė kūrė animacinį filmą, ir jis gavosi lietuviškai nerangus (taip, taip – lietuvių animacijai grakštumo labai trūksta!). Apie visą kūrybinį procesą, beje, knyga yra – tai „Užgavėnės: animacinio filmo gimimas“. Net jei filmas visai nepatiks, knygą pavartyti rekomenduoju. Sekti autorės sumanymus, žiūrinėti puikius eskizus labai įdomu net ir mažiesiems. Tik Užgavėnės čia išties baugios: žiemos ir girios dvasios nuolatos slankioja apie žmonių namus, ar prisidengdamos žmonių kaukėmis, įsimaišo į persirengėlių minią, virš pasaulio pakyla milžiniškas vilkas, vilkolakius vaikantys muzikantai virsta paukščiais ir t.t.

Jūratė Leikaitė. Užgavėnės: animacinio filmo gimimas. Filmų štrichai, 2015. 68 psl.
Jūratė Leikaitė. Užgavėnės: animacinis filmas. Filmų štrichai, 2005. 15 min.

J. Leikaitės knygos „Užgavėnės: animacinio filmo gimimas“ („Filmų štrichai“, 2015) atvartas

Jūratė Leikaitė taip pat yra sukūrusi užduočių knygelių seriją vaikams „Lietuvių šventės ir raštai“:

Jūratė Leikaitė. Lietuvių šventės ir raštai: Lavinanti knyga. Išmintis, 2015. 32 psl.
Jūratė Leikaitė. Lietuvių šventės ir raštai. Lavinamoji knyga, 2 dalis. Filmų štrichai, 2018. 48 psl.

Čia keli puslapiai skirti ir Užgavėnių šventei:

Aišku, to maža, bet papildomos šventinės veiklos nesunku prasimanyti. Jei spėsiu, būtinai apie tai parašysiu. O kaip jūs sutinkate Užgavėnes, a?

Gražios šventės, gardžių blynų!

Sveiki atkūrę Lietuvos valstybę!

Fri, 15 Feb 2019 21:00:00 GMT

Šventės su nedideliais meškiukais įgyja naujų atspalvių ir skambesio. Net erdvė ir laikas kitaip išsilanksto: vasario septynioliktą Vasario 16-toji nesibaigia. Tądien tik prasideda ilga kelionė didžiąja istorijos upe ir mažųjų šeimyninių pasakojimų, anekdotų, legendų upeliais. Šventė – tarsi starto vėliavėlė, pokalbio pradžia. Kai skirtingi balsai susiraizgo iki dūzgesio, kai įsipina skaitomos knygos, kūrybiniai sumanymai, išvykos. Kur nukeliausime, ką atrasime? Gal savo atkurtą Lietuvos valstybę?

Aistės Papartytės iliustracija leidiniui „Keliauk ir pažink! Atkurtai Lietuvai 100“ (VšĮ „Keliauk Lietuvoje“, 2018)

Jei ir jūs kraunatės kuprines, mielai kviečiu kartu su mumis išsirinkti pakeleivingą knygą. Ir pernai dalinausi, ir šiemet noriu parodyti naujausias, nuo vasario iki vasario išleistas, iki gyvuonies lietuviškas knygas. 2018-ieji buvo jomis ypatingai dosnūs, juk minėjome atkurtos Lietuvos šimtmetį. Tačiau šios knygos tokios įvairios kaip ir mūsų asmeninės Lietuvos. Jau anksčiau stebėjausi, kad kažkas lietuvybės ieško etniniame pavelde, kultūriniame savitume, kažkas – gimtojo krašto grožyje, kažkas – turtingoje istorijoje. Visi keliai geri, bičiuliai, susitiksime ten!

Mažųjų knygos

Baltų ženklų kortelių rinkinys. G. Norkūnė, 2018. 10 l.
Giedrė Norkūnė, Dalia Bieliūnaitė. Meškutis baltas. G. Norkūnė, 2018. 24 psl.
Vilniaus vaikų darželis „Baltų šalelė“. Mitinių būtybių užduočių knyga. Dail. dizaino studija „PrimPrim“. S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2018. 25 l. + pieštukai.
Spalvinu Lietuvą. 1 dalis. Alma littera, 2018. 16 psl.
Spalvinu Lietuvą. 2 dalis. Alma littera, 2018. 16 psl.
Erika Kisieliūtė. Herojai: spalvinimo knygelė. Dail. Rasa Gricienė. Vytauto Didžiojo karo muziejus, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, 2018. 18 psl.

Knygos augesniems

Karalaitė ant stiklo kalno: dvylika gražiausių lietuvių stebuklinių pasakų ir dar viena. Sud. Jūratė Šlekonytė, Gytis Vaškelis. Perpasakojo Danutė Kalinauskaitė. Dail. Marius Jonutis, Rokas Gelažius. Foto Arūnas Baltėnas. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2018. 144 psl.
Labàdienà: stebuklinės pasakos. Labàdienà; BALTO, 2018. 96 psl.
Lietuvių liaudies pasakos. Dail. Rūta Baltakienė. Jotema, 2018. 199 psl.
Neringa Vaitkutė. Klampynių kronikos. Dail. Monika Mitkutė. Nieko rimto, 2018. 232 psl.
Vaiva Rykštaitė. Jūratė, Kastytis ir Mikas. Dail. Viktorija Ežiukas. Nieko rimto, 2018. 56 psl.
Živilė Miežytė. Vilniaus Vilnius (serija „Vaikų bibliotekėlė“). Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2018. 40 psl.
Lina Mickutė, Birutė Bikelytė. Iliustruota Vydūno gyvenimo ir kūrybos istorija. 700 eilučių, 2018. 64 psl.
Vydas Astas. Salaspilis. Homo liber, 2018. 40 psl.

Audronė Meškauskaitė, Aurina Venislovaitė. Istorijos skanėstai. Dail. Inga Dagilė. Žalias kalnas, 2018. 68 psl.
Ginta Liaugminienė. Senas kalendorius (serija „Įdomioji senovė“). Dail. Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė. Leidiniai tėvams, 2018. 28 psl.
Rasa Kuncaitė. Gandriuko Kuko kelionės po Lietuvą. 4-oji knyga: Varėna, Druskininkai, Vilkaviškis, Šakiai, Jurbarkas. Dail. Gintarė Markevičienė. Su pliusu, 2018. 32 psl.
Andrej Ryčkov, Viltarė Jasinskytė. Žygimantas Augustas ir valdovo sostas. Šviesa, 2018. 48 psl.
Vaida Dubickienė, Eglė Čebatorienė. Kakės Makės enciklopedija apie Lietuvą. Dail. Lina Žutautė. Alma littera, 2018. 144 psl.
Lina Matiukaitė. Lietuvos istorija su Kake Make. Užduotys. Dail. Marius Zavadskis. Alma littera, 2018. 32 psl.
Atradimų knygelė: skaityk! žaisk! spėliok! surask! atsakyk! sužinok! 7-12 metų vaikams. Parengė Erika Kisieliūtė. Dail. Rasa Gricienė. Vytauto Didžiojo karo muziejus; Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, 2018. 22 psl.
Jūratė Leikaitė. Lietuvių šventės ir raštai. Lavinamoji knyga, 2 dalis. Filmų štrichai, 2018. 48 psl.

Knygos dar paaugusiems

Titas Antanas Vilkaitis. Santakos. Nežinomo Kauno istorijos. Kitokia Grafika, 2019. 106 psl.
Vincas Krėvė. Dainavos šalies senų žmonių padavimai. Dail. Algirdas Steponavičius. R. Paknio leidykla, 2018. 296 psl.
Rūta Gabrielė Vėliūtė. Partizanai. Pasakojimai jaunimui apie partizaninį karą Lietuvoje. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2018. 128 psl.
Alfredas ir Mangirdas Bumblauskai. Lietuvos istorija: paaugusių žmonių knyga. Baltų lankų vadovėliai, 2017. 339 psl.

Knygos beveik dideliems

Kotryna Zylė. Sukeistas. Aukso žuvys, 2019. 232 psl.
Vytautas V. Landsbergis. Žalčių karalienė. Dail. Ieva Babilaitė. Dominicus Lituanus, 2018. 160 psl.
Renata Šerelytė. Raganos širdis: paslaptingoji Barboros Radvilaitės ir jos patikėtinės Magdalenos istorija. Alma littera, 2018. 224 psl.
Įsivaizduoti Lietuvą. 100 metų, 100 vizijų. 1918–2018. Sud. Marija Drėmaitė, Norbertas Černiauskas ir Tomas Vaiseta. Dail. Birutė Bikelytė. Baltos lankos, 2018. 208 psl.
Tomas Venclova. Lietuvos istorija visiems. R. Paknio leidykla, 2018. 336 psl.
Gediminas Kulikauskas. Lietuvio kodas: įpročiai ir būdas senovės lietuvio prieš 100 metų. Tyto alba, 2018. 416 psl.
Arturas Mickevičius. Vikingai Lietuvos istorijoje. Versus, 2019. 240 psl.
Paul Monty. Vilniaus kelrodis: 1918-ųjų miesto veidas. Dail. Zigmantas Butautis. Vert. Aidas Ivinskis. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 228 psl.
Pasakojimai apie Vilnių ir vilniečius, I. Sud. Zita Medišauskienė. Dail. Audronė Uzielaitė, Aliona Voronič. Lietuvos istorijos institutas, 2018. 208 psl.

Skaitome su vaikais

Vytautas Kandrotas. 123 graži Lietuva. Terra publica, 2018. 204 psl.
Milda Butkienė et al. Nepažinta Lietuva: „National Geographic“ specialus leidinys. Red. Frederikas Jansonas. Alma littera, 2018. 128 psl.
Algimantas Semaška. Panemuniais, pamariais iki Baltijos: intriguojantis vasaros maršrutas. Algimantas, 2018. 120 psl.
Jurgita Viršilienė, Gintautas Zabiela. Atgimę piliakalniai. Lietuvos archeologijos draugija, 2018. 220 psl.
Jonas Barzdėnas, Rimantas Nalivaika. 100 Švenčionijos gamtos perlų. Interaktyvi knyga. Lututė, 2018. 120 psl.
Alfredas Bumblauskas, Alfonsas Eidintas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis. Lietuvos istorija kiekvienam. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2018.
Darius Pocevičius. Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, I dalis. Dail. Lina Sasnauskaitė ir Aurimas Lažinskas. Kitos knygos, 2018. 1000 psl.
Juzefas Ignacas Kraševskis. Vilnius per amžius. Sud. ir vert. Kazys Uscila. Briedis, 2017. 118 psl.
Dainius Junevičius. Abdonas Korzonas – pirmasis Vilniaus vaizdų fotografas. Vilniaus dailės akademija, 2018. 792 psl.
(Ne)matomas Vilnius: tarpukario dailės ir architektūros pavidalai. Sud. Algė Andriulytė, Rasa Butvilaitė, Ilona Mažeikienė. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2019. 80 psl.
Saulius Petreikis. Negirdėta Lietuva. VšĮ Saulės muzika, 2018. 12 psl. + 1 CD.

Yra šiame sąraše išradingų, kvapą gniaužiančių, talentingai parašytų knygų – būtinai jomis pradžiuginsiu Meškiuką. Bet ne šiandien. Šįkart Vasario 16-tąją pasitinkame su dar 2015 metais išleista Andriaus Vaišnio ir Rimanto Rolios knyga:

Andrius Vaišnys. Himno istorija vaikams. Dail. Rimantas Rolia. Artseria, 2015. 32 psl.

Gal kada ir apie ją papasakosiu. O užbaigti šį sveikinimą noriu labai gražiu Vlado Braziūno eilėraščiu iš knygos „Kuosos Kro gyvenimas ir atvirkščiai“ („Versus aureus“, 2011):

Džiugių jums atradimų!

7 rudeninės paveikslėlių knygos vaikams iki 7 metų

Sat, 29 Sep 2018 21:00:00 GMT

Ėhei, kaip šiltai mus pasitiko rugsėjis! Ilgokai pasisvečiavęs, tiesa, apniuko, bet vis tiek neprisipažino esąs rudens vaikas. Tik paskutinę savaitę riedėdama dviratuku į mokyklą, pačiais ausų galiukais pajutau šalnas. Nieko nepadarysi – pajutus neatjusiu, ėmiau dairytis po biblioteką, ką čia rudeniško paskaičius.

O ar pastebėjote tokią keistenybę? Dažnai knygose veiksmas vyksta neapibrėžtu šiltuoju metų laiku: gal pavasarį, gal nekarštą vasarą, gal rudens pradžioje. Jei knyga menkai iliustruota, taip ir lieki pasimetus. Gerai, kad meškiukų bibliotekoje vis dar gyvena daug paveikslėlių knygų. Ir gerai, kad yra dailininkų, mėgstančių piešti rudenį. Šiandien noriu parodyti kelias knygas, kuriose šlama pageltę lapai, pliaupia rudens lietūs, bumbsi kaštonai ir beveik gali užuosti grybų kvapą.

1. Dorothea Cüppers. Popietė miške. Vert. Loreta Kavolė. Alma littera, 2011. 20 psl.

Viena iš labiausiai suskaitytų ir labiausiai mėgtų knygelių meškiukų bibliotekoje yra D. Cüppers „Popietė miške“. Tai paprastutė kartoninė knygelė su langais ir išpjovomis, pasakojanti apie vaikų išvyką į gamtą: kaip jai pasiruošti, kaip keliauti, kokių taisyklių čia verta laikytis, kokių pramogų prasimanyti ir ką namo parsinešti.

Daug pamokymų? Tiesa, bet jie pateikti išmoningai, įdėti į vaikų lūpas. O tie vaikai, aišku, idealizuoti, mieli, draugiški, paslaugūs, tačiau tuo pat metu labai gyvi: jie griūna, peršlampa kojas, išsigąsta šunų, lipa, kur lipti nedera, kapstosi po purvynus ir šliuožia nuo molingų šlaitų.

Na, jie juk tyrinėja pasaulį! Ir sužino labai daug. Net keista, kiek tokioje mažoje knygelėje telpa žinių apie gamtą. Tam labai pasitarnauja ir protingai paaiškinimams (ar mažiems pokštams!) panaudoti knygos langeliai.

Knygelė labai švelniai, labai dailiai ir su lengvu jumoru nupiešta, iliustracijose daug veiksmo, daug detalių, tad žiūrinėti ją patinka net tiems mažyliams, kuriems tekstai dar nerūpi. Daugiausiai džiaugsmo ji gali suteikti skaitytojams nuo 2 iki 5 metų.

Ar yra vaikų, kuriems knyga netiks? Deja, taip. Knygoje į kelionę leidžiasi vienos darželio grupės vaikai. Pastebėjau, kad kartais nedideli skaitytojai jaučia labai didelę skriaudą, supratę, kad jų aplinkoje viskas ne taip puiku kaip knygose. Žinau mergaitę, kuri pasipiktinusi sviedė puikią Doris Rübel knygą „Vizitas pas vaikų gydytoją“, nes „viskas visai ne taip!“ Jei jūsų darželyje vaikai išleidžiami į išvykas du kartus per metus, skaityti apie kassavaitinę „Miško dieną“ gali būti keista. Tada verčiau išsirinkime kokią rudeninę pasaką. Kad ir tokią:

2. Vladimir Sutejev. Maišas obuolių. Vert. Bronė Balčienė. Alma littera, 2001. 44 psl.

Matyta? Vyresni tėvai puikiai žino V. Sutejevo pasakas, tik ne visada atpažįsta autorių. Pažvelkite į iliustracijas – knieti šūktelėti, kad čia filmukas, ar ne? Multikas, kaip anuomet sakydavo. Nenuostabu, juk V. Sutejevas – vienas iš senosios animacijos meistrų, diktavęs tarybinių filmukų temas, stilių, madas. Jis buvo ir scenarijaus autorius, ir režisierius, ir dailininkas, ir multiplikatorius. Vieni filmukai gimdavo iš jo sukurtų istorijų, kiti – patys virsdavo knygelėmis. Kartais po pasaulį klajodavo keli tos pačios istorijos variantai: knygelė, sukurta prieš filmuką, filmukas pagal tą knygelę ir knygelė, sukurta jau pagal filmuką. Lietuvių kalba buvo išleistos kelios plonutės Sutejevo knygelės. Bibliotekose dar galima rasti 2001 metais „Alma litteros“ leistus rinkinukus po 2-3 pasakaites. Pati rudeniškiausia iš jų – „Maišas obuolių“.

Iškeliavo rudenį kiškis į mišką kiškučiams maisto ieškoti. Ilgai nieko rasti negalėjo, kol nepamatė laukinės obelėlės, nuo raudonšonių obuolių palinkusios. Prisikrovė pilną maišą, kad visiems ilgam užtektų, bet kur ten! Namo beeidamas, sutiko tiek alkanų bičiulių, kad viską išdalino. O po obelėle jau vilkas tyko – ką daryti?

Knygelės moralas paprastutis – daryk gerą, ir tau geru bus atlyginta, dalinkis – grįš šimteriopai. Kol kiškis nuo vilko slapstėsi, jo bičiuliai visas rastas rudens gėrybes į jo namus tempė: riešutus, grybus, kopūstus, morkas, bulves, burokus. Pikčiurnai varnai beliko stebėtis, kaip iš tuščio maišo tiek visko atsirasti galėjo.

Miela paprastutė istorija, labai išraiškingi piešiniai, kartais šioje knygelėje net pavaduojantys tekstą, – ko daugiau 3-6 metų vaikams reikia? Gaila tik, kad „Alma litteros“ rinkinukuose iliustracijos spaudai parengtos nelabai kokybiškai, net lyginant su biudžetiniu rusišku variantu. Išplaukusios linijos, dingę detalės, purvas vienspalviuose plotuose knygos nepuošia:

Būtų šaunu sulaukti atnaujinto leidimo, bet po 2001 metų Sutejevą leido tik kelios marginalios leidyklos, siaubingai sudarkydamos tai jo tekstus, tai iliustracijas. Gal jau mūsų lentynose nebėra vietos tarybinei vaikų literatūros klasikai? Bet žinote ką? Šią vasarą aš visus tuos kiškius, ančiukus ir viščiukus sutikau Vokietijos knygynuose – ten niekas jų praeitimi nesiskundžia, juolab, kad istorijos, na, visiškai apolitiškos. Iliustracijose daug mielų buitinių laikmečio ženklų, bet ideologijos uodega niekur nekyšo.

Jei mažajam skaitytojui patiko „Maišas obuolių“, žinokit, kad tarp Sutejevo pasakaičių galima rasti dar kelias rudenines istorijas. Rekomenduoju paskaityti, kaip miško gyventojai obuolį dalinosi („Obuolys“ iš V. Sutejevo knygos „Eglutė“ („Alma littera“, 2001)), arba kaip visokia miško smulkmė po grybuku slėpėsi („Po grybuku“ iš V. Sutejevo knygos „Stebuklinga lazdelė“ („Alma littera“, 2001)). Ir, beje, apie Sutejevo istorijas meškiukų bibliotekoje kalbamės jau ne pirmą kartą.

Ulfo Starko paveikslėlių knygelės irgi pas mus dažnai minimos, vis padejuojant, kad sunku jų gauti, mat jomis prekiauja viena „Ikea“, o bibliotekos „Ikea“ knygų neperka. Gaila, nes tarp tų knygelių pasitaiko tikrų uogelių. Šįkart jums parodysiu rudeninę:

3. Ulf Stark. Ežiukas iškeliauja iš namų. Dail. Ann-Cathrine Sigrid Ståhlberg. Vert. Comactiva Language Partner. IKEA of Sweden, 2014. 31 psl.

Ežiukas per vasarą užaugo, atėjo metas jam iškeliauti į platųjį pasaulį. Nelengva mamai paleisti savo vaiką, ji drąsinasi, esą, tas jau didelis, bet tuoj pat susijaudinusi prašo saugotis bei stengtis kuo daugiau sužinoti apie šį pasaulį.

Ežiukas ir stengiasi. Jis sužino, kad ristis nuo kalno smagu, o maudytis – nelabai, musmirių geriau nevalgyti, o štai voveruškos, jei su kirminėliais, visai tinka vakarienei. Jis išmoksta saugotis lapių ir pelėdų, susirasti draugų, būti narsus ir apginti silpnesnį.

Mažasis skaitytojas irgi sužino daugybę dalykų apie gamtą. Sužino, kad varlės gaudo muses liežuviu, kad lokiai žiemą miega, kad grybai būna nuodingi ir naudingi, kad ežys gali įveikti gyvatę. O iliustracijos moko atpažinti pėdsakus, įvairiausių medžių lapus, vabalėlius ir sraiges, grybus ir uogas.

Tuose piešiniuose tiek daug gražių ir tikslių detalių! Tikriausiai knygos dailininkė buvo nuoširdi, kai sakė, kad pagrindinis jos įkvėpimo šaltinis – Švedijos miškai. Tuo pat metu aš nelabai džiaugiuosi iliustracijomis: gražūs fonai man niekaip nesulimpa su Ståhlberg sukurtais veikėjų paveikslais. Bet vaikams, kiek teko girdėti, patinka.

Užtat Sveno Nordqvisto iliustracijos žavi ir mažus, ir didelius! Todėl šiame sąraše yra net dvi jo iliustruotos knygos: „Mamulė Mū tvarkosi“ bei „Nelaimingas Petsonas“.

4. Jujja ir Tomas Wieslander. Mamulė Mū tvarkosi. Dail. Sven Nordqvist. Vert. Raimonda Jonkutė. Nieko rimto, 2009. 56 psl.

Lai jūsų neapgauna pražydęs viršelis: Mamulė Mū susiruošė tvarkytis pavasarį, bet knygelėje yra ir rudeninė istorija – „Mamulė Mū statosi namelį“. Taip jau mūsuose įprasta: po vienu viršeliu sudėti kelias paveikslėlių knygas.

Taigi, vieną rudenį Mamulė Mū pažvelgė į pageltusius medžius, o ten... Ten – namelis! Vaikai sumeistravo namelį medyje ir nubėgo palikę krūvas lentgalių, pjūklą ir plaktuką. Kokia gi karvė atsispirtų pagundai pastatyti savo namelį medyje? Ir nesvarbu, kad Varna aiškina, jog karvėms taip nedera. Nesvarbu, kad uodega nulaikyti plaktuką nelengva, ir vinys linksta. „Kas tiesu, nebūtinai teisinga“, – sako Mamulė Mū, ir ji visiškai, neabejotinai, absoliučiai teisi!

Ši knygelė vaikų simpatijas užsitarnavo ne tik dėl išmintingos, pasitikinčios savimi, nebijančios klysti, ramiai ir atkakliai savo tikslo siekiančios Mamulės Mū. Ir ne tik dėl labai šiltai pavaizduotos draugystės tarp tokių skirtingų personažų – kiek atlaidumo, kiek atjautos prireikia bičiuliaujantis su karštakoše, egocentriška, bet geraširde Varna. Ko gero, didžiąją skaitytojų simpatijų dalį pelno išradingos iliustracijos.

Nordqvistas piešdamas kuria labai sudėtingą, paslaptingą pasaulį, kuriame tarsi persidengia keli būties klodai. Ypač gerai tai jaučiama jo rašytose knygose, bet ir Mamulės Mū pasaulis nėra vienplanis, jis tirštai gyvenamas labai skirtingų padariukų. Be to, visų tų padarų ir padariukų laikas kartais tame pačiame atvarte praryja savo uodegą, ir Varna gali pati sau paspausti ranką, o Mamulė Mū sustoti abipus to paties berželio.

Žodžiu, bičiuliai, jei jūsų mažieji skaitytojai dar nepažįsta šių dviejų draugių: Mamulės Mū ir Varnos, kviečiu susipažinti. Ir pradėti siūlau nuo namelio medyje. Man regis, ši knygelė serijoje pati šauniausia. O jei norite užmesti akį į kitas serijos knygeles, tai meškiukų bibliotekoje jų daug esama – pavyzdžiui, apie skaityti besimokančią karvę.

Jei knygelę „Mamulė Mū statosi namelį“ Nordqvistas tik iliustravo, tai seriją apie dėdulę Petsoną ir jo katiną Findusą jis sukūrė nuo A iki Z. „Nelaimingas Petsonas“ – viena iš serijai priklausančių paveikslėlių knygelių (dar yra pasakojimų, užduočių, pažintinių ir veiklos knygų). Ji tokia puiki, kad nenuostabu, jog apie ją meškiukų bibliotekoje jau šnekėjomės, bet prisiminti dar kartą neprošal:

5. Sven Nordqvist. Nelaimingas Petsonas. Vert. Alma Braškytė. Nieko rimto, 2012. 24 psl.

Sven Nordqvist. Nelaimingas Petsonas; Sąmyšis darže. Vert. Alma Braškytė. Tyto alba, 2005. 51 psl.

Taigi, vienoje atokioje sodyboje gyveno dėdulė Petsonas ir jo vienišų dienų paguoda, kalbantis katinas Findusas. Dar gyveno vištos, šimtai muklų ir žiurkių, bet kokie iš jų draugai? Vištos išsiblaškiusios, muklos nematomos – niekas nenuoramai katinėliui neprilygsta. Visa bėda, kad tas Findusas kartais per daug triukšmauja ir nenustygsta vietoje. Apniūkusią rudens dieną, kai norisi tik sėdėti ir gailėti savęs, jo strakaliojimai bet ką išvestų iš kantrybės! Ir Petsonas įsiunta, o Findusas supranta, jog laikas dėdulę gelbėti.

Tai labai šauni knygelė 3-6 metų vaikams, knygelė apie pyktį ir atjautą, draugystę ir pagalbą, išmonę ir atkaklumą. O dar – apie būvimą gamtoje, apie raminantį miško grožį, apie apmirusio ežero rudeninę tylą.

Nordqvistas nupiešė kiek rečiau vaikų knygose vaizduojamą rudenį – vėlyvą, kai ant medžių jau beveik nelikę ryškių lapų, spalvos prigesusios, ir dangus, ir ežeras slepiasi po pilka dulksna, bet ta pilkuma tokia gili ir švytinti.

Ko gero, šioje serijos knygoje dailininkas gamtą pavaizdavo tikroviškiausiai, neįpindamas mėgstamų kito mastelio pasaulių ženklų: jokių gigantiškų morkų ir milžinų batų, net muklų ir kitų pabaisiukų beveik nėra. Regis, per darganas jie visi įsikraustė į Petsono namelį. Štai tuose naminiuose atvartuose pokštų skaičius kvadratiniame centimetre išties viršija bet kokias normas, kad ir kaip siustų Petsonas. Nors, pažvelkite, namo jis grįžta jau visai nepiktas:

Matyt, Petsonui neteko miške slapstytis nuo lokio, kaip kad nutiko tėčiui Roželiui.

6. Markus Majaluoma. Tėti, eime grybauti! Vert. Viltarė Urbaitė. Nieko rimto, 2010. 72 psl.

O buvo taip: ankstų rudenį, kai dar galima klydinėti po miškus vienmarškiniams ir skaičiuoti paskutinius drugelius, bet grybų jau pilni pašaliai, Roželių šeimyna išsiruošė grybauti. Na, kaip išsiruošė – vaikai murzinas nosytes užvertė, akytėmis paklapsėjo, ir tėtis nesugebėjo jiems atsispirti.

Tėtis Roželis apskritai nemoka sakyti „ne“, mat jo širdis tirpsta iš meilės savo mažyliams. Nieko nuostabaus, kad mažyliai į kelionę pasiėmė knygą apie dinozaurus, kaimyną Pumputį ir vėliavos stiebą. Ir nieko nuostabaus, kad grybų jie taip ir nepririnko, užtat parsivežė karvę ir daugybę įspūdžių.

Meškiukui labai patiko netikėti Markuso Majaluoma istorijų posūkiai, pasiutiškai linksmos painiavos, o man buvo gera skaityti apie tobulai netobulą tėtį, besidžiaugiantį, pasitikintį savo vaikais, stoiškai pakeliantį to pasitikėjimo pasekmes ir visas vaikų išdaigas.

Prisipažinsiu, nemėgstu nonsenso tekstuose ir karikatūriškumo iliustracijose. Šioje knygoje netrūksta nei vieno, nei kito, tad ilgai nedrįsau jos liesti. Ir tik vaikio dėka galų gale atradau linksmas Majaluoma istorijas. Iki valiai prisikvatojusi, dabar turiu pripažinti, kad jei autorius jaučia ribas ir turi gerą skonį, joks nonsensas jam nepakenks.

Beje, jei su Roželių šeima susidraugausite, galėsite su jais susitikti dar kartą – toje pačioje knygoje sudėtos dvi istorijos, tad jie dar ir prie jūros nukeliauja, o tėtis atsiduria negyvenamoje saloje su milžinišku sieniniu laikrodžiu. Bet ša! Aš jums nieko nesakiau! Verčiau papasakosiu apie dar vieną rudeninę knygą (ėėė... tiksliau, pasikartosiu):

7. Vsevolodas Garšinas. Varlė keliauninkė. Dail. Jevgenijus Čiarušinas. Vert. Kazys Papečkys. Vaga, 1980. 14 psl.

Prisipažinsiu, kviesdama į svečius V. Garšino „Varlę keliauninkę“, aš truputį gudrauju. Tai greičiau ne paveikslėlių, o viso labo iliustruota knyga. Žinote, kuo jos skiriasi? Ogi labiausiai tuo, kad paveikslėlių knygoje tekstas neįsivaizduojamas, iki galo nesuvokiamas be vaizdo, o vaizdas – be teksto. Iliustracijos čia būna dalimi autorinio sumanymo, perpiešti jas iš naujo – tai sukurti naują, kitokią knygą. Tuo tarpu Garšino pasaka pirmus kartus leista visai be iliustracijų, o vėliau iliustruota skirtingų dailininkų, nors, man regis, nei vienas iš jų talentu ir subtilumu neprilygsta Jevgenijui Čiarušinui. Čiarušino piešiniai suteikė didaktiniam pasakojimui naujų niuansų: kažkokio svajingumo, mąslumo.

Leidinio formatas irgi linksta prie paveikslėlių knygų: iliustracijos tarpusavyje susietos, didelės, kiekviename atvarte, dažnai driekiasi per abu atvarto puslapius. Tik tiek, kad tekstas čia kiek sudėtingesnis nei anksčiau minėtose knygose, geriau jį supras 5-8 metų skaitytojai.

O istorija verta dėmesio! Rudenį paukščiai traukia į pietus. O varlės? Ką varlės? Jų dalia slėptis dumble ir laukti, tik ne visoms tai patinka. Viena gudragalvė sumanė įsiprašyti į ančių draugiją. Šios taip nustebo, kad net pamiršo ją praryti. Išradinga varlė pasikinkė antis, įsikabino žabtais į rykštelę ir nuskrido virš miškų ir laukų. Gal būtų ir šiltus kraštus pasiekusi, jei nebūtų prasižiojusi, norėdama savo sumanumu pasigirti. Pamokantis finalas? Pamokantis. Ak, bet ne tai svarbiausia! Mums su Meškiuku daug labiau rūpi rudeninė paukščių kelionė, ir kaip antys sunkiais pilvais pliūkšteli į tvenkinį, kaip svarsto, ar tilps tokia didelė varlė į snapą, kaip žemyn galva tarp ančių įsitaisiusi varlė žiūri į margaspalvį mišką ir laukuose plušančius žmones.

Labai vaizdingas pasakojimas, labai žadinančios fantaziją iliustracijos, kalbančios ne tik spalvomis, bet ir tuščiais plotais, nutylėjimais. Visgi Čiarušinas buvo genialus dailininkas-animalistas. Todėl nors ši knyga lietuviškai paskutinį kartą leista kone prieš keturiasdešimt metų, nuoširdžiai patariu jos paieškoti bibliotekose ir pasidžiaugti neįprasta rudenine pasaka.

Gražių jums skaitinių! Gražaus rudens!

Nenoriu į mokyklą!

Sun, 26 Aug 2018 21:00:00 GMT

Vajė, rugsėjis atlekia kaip greitasis traukinys, ir tėvai vis dažniau apniunka, spėliodami, kaip tam vaikui paaiškinus, ką čia su juo nuveikus ar paskaičius, kad jis užsimanytų į mokyklą, kad būtų jai pasiruošęs ir ten gerai jaustųsi. Gal kur ir yra tokia stebuklinga knyga su atsakymais į visus klausimus, tik aš jos dar neradau. Būsimiems priešmokyklinukams ar pirmokams mielai įteikčiau Oscaro Brenifier paveikslėlių knygelę „Kodėl aš einu į mokyklą?“, bet jos dar niekas lietuviškai neišleido. Ką gi daryti? Pasiraususi bibliotekoje šį bei tą atrinkau ir skubu su jumis pasidalinti.

Pirmą kartą į mokyklą

Norėčiau turėti knygą, kuri išsklaidytų visas būsimųjų pirmokų baimes ir paruoštų juos mokyklai. Tik vis tiek kiekvienas vaikas pats susipažins su naująja mokytoja, pats pirmą kartą įeis į klasę, pats liks tarp nepažįstamų vaikų. Jo jausmai be galo svarbūs, ir jie yra tik jo – jo vieno. Jokios istorijos to nepakeis. Knyga gali tik parodyti, kad nerimauja, bijo, rūpinasi ir kiti pradinukai. Kad tokia būsena visiškai normali. Štai kelios knygos, kuriose pasakojama apie tai, kaip mokyklai ruošiasi ir kaip pirmą kartą peržengę jos slenksti jaučiasi mūsų didvyriški pirmokai:

Ėva Janikovsky. Aš jau einu į mokyklą. Dail. Laslas Rėberis. Vert. Janina Išganaitytė. Vyturys, 1998. 56 psl.
Abby Hanlon. Nenuorama Dorė ir tikra draugė. Vert. Asta Tobulevičienė. Alma littera, 2018. 160 psl.
Beverly Cleary. Įkyrėlė Ramona. Dail. Tracy Dockray. Vert. Irmina Domeikienė. Obuolys, 2011. 224 psl.
Evelina Daciūtė. Meškiai eina į mokyklą (serija „Meškių istorijos“). Dail. Rasa Kaper. Tikra knyga, 2015. 36 psl.

Vengrų rašytojos Ė. Janikovsky knyga „Aš jau einu į mokyklą“ pirmą kartą išleista dar 1983 metais, bet anų laikų mokykla ne taip jau skiriasi nuo šiuolaikinės lietuviškos. Ir, tiesą sakant, knygoje rašoma ne tiek apie mokyklą, kiek apie tai, kodėl verta mokytis. Mat pradėjęs lankyti pirmą klasę, Dinas tikėjosi, jog darželio draugai juo didžiuosis ir truputį pavydės. Deja, Lialei mokykla visai nedaro įspūdžio, ir Dinas sumanė puikų žaidimą, kaip paaiškinti darželinukams, kam ta mokykla ir tie mokslai išvis reikalingi.

Ė. Janikovsky knygos „Aš jau einu į mokyklą“ („Vyturys“, 1998) atvartas

A. Hanlon sugalvota fantazijų pasaulyje gyvenanti mergaitė Dorė susidūrė su kitu iššūkiu. Ji bijojo, kad mokykloje nesusiras draugų, juk brolis ir sesuo sutartinai tvirtino, kad su tokia keistuole niekas nedraugaus. Knyga „Nenuorama Dorė ir tikra draugė“ yra antroji iš šiuo metu sukurtų keturių serijos knygų (paskutinioji pasirodė vos prieš kelis mėnesius), bet skaityti galima ir ją vieną.

A. Hanlon iliustracija knygai „Nenuorama Dorė ir tikra draugė“ („Alma littera“, 2018)

Na, o Ramona pirmą kartą knygų puslapiuose atsirado 1950 metais, dar po penkerių metų jai buvo paskirta atskira knygų serija. B. Cleary nenorėjo skirtis su pamėgtais veikėjais, tad paskutinė serijos knyga pasirodė net 1999 metais. Tiesa, per kone pusę amžiaus Ramona spėjo pabaigti tik ketvirtą klasę. Nieko tokio, ir mokykla, ir iššūkiai, su kuriais susiduria mergaitė menkai tepasikeitė per tuos metus. Be to, visai nebūtina šią seriją skaityti iš eilės. Taigi, knygoje „Įkyrėlė Ramona“ mažoji Ramona pirmą kartą ateina į mokyklą, į paruošiamąją klasę. Ji labai nori būti didelė ir protinga, bet nuolatos pakliūna į bėdą. Jai atrodo, kad ir mokytoja, ir vaikai, ir net tėvai jos nesupranta. Gal tada neverta net eiti į tą mokyklą? Amžinas klausimas, ar ne? Gaila tik, kad knyga prastokai išversta ir labai jau taupiai išleista.

B. Cleary knygos „Įkyrėlė Ramona“ („Obuolys“, 2011) atvartas

Lietuvių autorės irgi užjaučia būsimus pirmokus. Jiems skirta E. Daciūtės bei R. Kaper knyga „Meškiai eina į mokyklą“ iš serijos „Meškių istorijos“. Tai labai tyli serija: ramių spalvų, neskubraus pasakojimo, išmintingų pastebėjimų. Deja, meškiai mūsų bibliotekoje neprigijo, tad apie jų kelią į mokyklą mes net nemėginome skaityti. Pabandykite jūs – gal kaip tik ši knyga padės įveikti mokyklos baimę?

E. Daciūtės knygos „Meškiai eina į mokyklą“ („Tikra knyga“, 2015) atvartas

Gaila, kad lietuvių rašytojos ir rašytojai tiek nedaug dėmesio skyrė šiai temai. O juk baimių mažieji turi oho kiek! Kartais užtenka jas vien įvardinti, ir kelias į mokyklą tampa nebe toks baugus. Tokios labai paprastos, labai konkrečios ir lakoniškos knygos lietuvių kalba aš neradau. Gal dėl to, kad Lietuvoje mokyklą lankyti pradeda septynmečiai dičkiai, kuriems rašomos gerokai rimtesnės istorijos? O štai anglų kalba tokių knygų esama nemažai. Vieną noriu parodyti ir jums:

Robie H. Harris. I am not going to school today! Ill. by Jan Ormerod. Margaret K. McElderry Books, 2003. 32 p.

R. H. Harris knyga paprasta kaip mokyklinė lenta, bet savo užduotį atlieka puikiai. Taigi, pirmąją mokslo metų dieną berniukas atsisako eiti į mokyklą, nes tą dieną ničnieko negalì žinoti. Nežinai klasiokų vardų, nežinai, kur tavo spintelė, ir kur guli kreidelės, nenutuoki, kas bus priešpiečiams, nemoki dainelių, neįsivaizduoji, kada mokytoja skaitys knygelę, nerandi tualeto ir net neįtari, ar galima lyjant žaisti kieme. Bet jei į mokyklą tave lydės geras pažįstamas, kad ir pliušinis, bus gerokai drąsiau.

R. H. Harris knygos „I am not going to school today!“ („Margaret K. McElderry Books“, 2003) atvartas

Puikiai padrąsina ir artimųjų papasakotos istorijos apie tai, kaip jie pirmą kartą ėjo į mokyklą, tegu mokykla ir buvo visai kitokia. Apie tuos senus laikus rašoma šiose knygose:

Jurga Čekatauskaitė. Uršulė eis į mokyklą. Dail. Ieva Babilaitė. Dominicus Lituanus, 2009. 39 psl.
Ramutė Skučaitė. Mano pamokėlės: žaislinė knygelė. Dail. Arūnas Žilys. Vyturys, 1987. 12 psl.
Jevgenijus Švarcas. Pirmokė. Vert. Eduardas Mieželaitis. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1950. 108 psl.
Parvathi Thampi. Gita eina į mokyklą. Dail. German Mazurin. Vert. Salomėja Zastarskytė. Vaga, 1982. 30 psl.

J. Čekatauskaitės knygoje išmaniai supintos dvi istorijos: nerimastingai rugsėjo laukiančios mažosios Uršulės ir jos močiutės, kuri su šypsena prisimena savo mokyklinius metus. Nors močiutė tegali papasakoti apie penketukus ar rudas uniformas su prijuostėmis, bet po tų istorijų Uršulė daug geriau supranta, kas jos laukia. Močiutė šneka apie tai, kad nereikia bijoti suklysti, kad nėra blogų mokinių, ir svarbiausia stengtis pralenkti save, o ne klasės draugus. Ji nežada linksmybių ir mylinčios fėjos mokytojos, bet nuramina, kad mokykloje vaikų niekas nekankina, kad mokytoja padės išspręsti visas bėdas, stengsis dėl vaikų, mokys, auklės ir gal net mylės. Tas „gal“ man labai patiko – meile vaikams per daug spekuliuojama, pragmatiškas močiutės žvilgsnis padeda tvarkingai susidėlioti realius lūkesčius. Tiesa, močiutė ne visada tokia išmintinga – pareiškimas, kad iš kitų vaikų šaiposi tik kvailiai, kiek prieštaringas, ar ne? Ir visgi knyga naudinga, guodžianti ir palaikanti. Ir dar graži, ačiū dailininkei Ievai Babilaitei.

J. Čekatauskaitės knygos „Uršulė eis į mokyklą“ („Dominicus Lituanus“, 2009) atvartas

Penketukus ir prijuostes mena ir mažutė žaislinė R. Skučaitės knygelė „Mano pamokėlės“. Jei dar rasiu bibliotekos lentynoje kur užkritusią, pasodinsiu mažąjį su močiute – lai kartu leidžiasi į kelionę laiku.

Jei kelionė laiku pradžiugins, susirasiu dar vieną knygelę, J. Švarco „Pirmokę“. Ji mena net ne senelių – prosenelių laikus. Istorija apie Marusią pirmą kartą išspausdinta 1947 metais žurnale „Murzilka“, o vėliau pasirodė ir atskiru leidiniu. Knyga atsirado iš scenarijaus tais pačiais metais nufilmuotam kino filmui, tad ir iliustruota ji buvo kino kadrais. „Pirmokę“ skaitytojai pamėgo, Rusijoje ši knyga laikoma vaikų literatūros klasika, perleidžiama ir skaitoma iki šiol. Lietuviškai ji pasirodė 1950 metais, tad daugelyje bibliotekų jau suskaityta. Deja, aš irgi neturiu ir negaliu parodyti lietuviško knygos leidimo. Meškiukui kelias istorijas versiu iš rusų kalbos. Labai man patinka, kaip Marusia keliavo užsirašyti į mokyklą, mat labai panašiai į mokyklą pateko ir Meškiuko močiutė.

J. Švarco knygos „Pirmokė“ iliustracija

Na, o jei vaikiui kils klausimas, ar kartais nebuvo geriau apskritai be mokyklų, galėsime paskaityti P. Thampi knygelę „Gita eina į mokyklą“. Tegu tai ne tokių jau senų laikų istorija, bet čia pasakojama apie vieną Indijos kaimelį, kuriame apie mokyklas niekas nė girdėti negirdėjo. O tada vieną gražią dieną mokykla atsirado, tik vaikai taip ir nesuprato, kam ji skirta. Gita, labai jautri ir lakios fantazijos mergaitė, prisigalvojo tiek visokių baisybių, kad net užeiti į tą naują, erdvų namą nesutiko.

P. Thampi knygos „Gita eina į mokyklą“ („Vaga“, 1982) iliustracijos

Mokykloje linksma

Ne kartą teko girdėti, kaip darželių auklėtojos gąsdina išdykusius mažylius, kad, štai, jie nenusėdi prie tokių linksmų užduotėlių ar bendrų žaidimų, o mokykloje juk teks ramiai sėdėti, rimtai dirbti, nedūkti, gražiai elgtis. Nenuostabu, kad vaikai nenori eiti į tą nuobodžią mokyklą. Ką daryti? Būsimiems pirmokams gali padėti knygos apie linksmą pradinukų gyvenimą. Tik atsargiai! Šių knygų herojai – tikri nenuoramos ir toli gražu ne visada elgiasi tinkamai ar juolab pagarbiai. Skaitytojus jie gali išmokyti visokių išdaigų, kartais ir visai begėdiškų.

Timo Parvela. Elė ir draugai. Dail. Agnė Nananai. Vert. Viltarė Urbaitė. Nieko rimto, 2013. 120 psl.
Timo Parvela. Elė ir pašėlusi klasė. Dail. Agnė Nananai. Vert. Viltarė Urbaitė. Nieko rimto, 2014. 128 psl.
Achim Bröger. Pica ir Oskaras eina į mokyklą. Dail. Gisela Kalow. Vert. Elena Zambacevičiūtė. Gimtasis žodis, 2005. 71 psl.
Jana Frey. Padorių mokytojų baubas! (serija „Patrakėlė klasė“). Dail. Karin Schliehe, Bernhard Mark. Vert. Vidas Morkūnas. Alma littera, 2006 (2013). 107 psl.
René Goscinny, Jean-Jacques Sempé. Mažasis Nikola. Vert. Ramutė Ramunienė. Alma littera, 2006. 156 psl.
René Goscinny, Jean-Jacques Sempé. Mažojo Nikola pertraukos. Vert. Ramutė Ramunienė. Alma littera, 2006. 124 psl.
Astrida Lindgren. Pepė eina į mokyklą (serija „Pradinuko biblioteka“). Dail. Rimvydas Kepežinskas. Vert. Eugenija Stravinskienė. Šviesa, 2005. 9 psl.
J.K. Rowling. Haris Poteris ir Išminties Akmuo. Vert. Zita Marienė. Alma littera, 2000 (2001-2005, 2007-2009, 2014-2018). 247 psl.

Buvęs pradinių klasių mokytojas T. Parvela sukūrė smagią knygų serija apie mergaitę Elę, jos klasiokus ir mokytoją, kuriam teko ši pašėlusi klasė. Suomiškai tų knygų yra kelios dešimtys, lietuviškai išleistos trys, kuriose sudėtos iš viso septynios istorijos. Būsimiems pirmokams artimiausi bus pasakojimai iš knygos „Elė ir draugai“, mat čia rašoma apie kasdienį gyvenimą pirmoje klasėje. Knygoje „Elė ir pašėlusi klasė“ sutiksime tuos pačius nenuoramas, ką tik perėjusius į antrą klasę. Na, o knygoje „Elė Laplandijoje“ rašoma apie nuotykius, patirtus per žiemos atostogas. Gaila, kad T. Parvela jumoro jausmas Meškiukui neįtiko, mano žmogutis baisiai rimtas. O ką jūs manot apie šias knygas, bičiuliai?

T. Parvela knygos „Elė ir draugai“ („Nieko rimto“, 2013) atvartas

A. Bröger irgi parašė kelias istorijas apie nedidelę mergaitę, visų vadinama Pica. Pica turi įsivaizduojamą, o gal ir nevisai įsivaizduojamą draugą – drambliuką Oskarą, kuriam labai knieti sužinoti, kaip gyvena mažos draugiškos mergaitės. Nenuostabu, kad vieną dieną Oskaras nusprendžia apsilankyti mokykloje. Įsivaizduojate, kokia sumaištis čia kilo! Mokykliniai mergaitės ir drambliuko nuotykiai surašyti knygelėje „Pica ir Oskaras eina į mokyklą“.

A. Bröger knygos „Pica ir Oskaras eina į mokyklą“ („Gimtasis žodis“, 2005) atvartas

Dar vieną knygų seriją apie neįtikėtinus nuotykius mokykloje sukūrė J. Frey. Trečiokai buvo tiesiog nepakenčiami, kol jų mokytoja netapo tikrų tikriausia burtininkė. Kas galėjo pagalvoti, kad lankyti mokyklą gali būti taip įdomu! Apie pirmąjį susitikimą su naująja mokytoja ir jos stebuklingais metodais rašoma knygoje „Padorių mokytojų baubas!“

J. Frey knygos „Padorių mokytojų baubas!“ („Alma littera“, 2013) atvartas

Na, o apie Prancūzijos pradinukų gyvenimą pasakojama R. Goscinny bei J. Sempé knygose. Tiesa, skaityti jas reikėtų atsargiai. Nors iliustracijos puikios, o istorijos siaubingai juokingos, bet šie mokiniai tokie velnių priėdę, mokytojų metodai tokie nepedagogiški, išvados tokios paradoksalios, kad tėvams gali kilti šiokių tokių abejonių... Ir gerai, mat šias knygas vaikai turi perskaityti paslapčiomis.

Goscinny ir Sempe knygos „Mažasis Nikola“ („Alma littera“, 2006) atvartas

Įžūlias išdaigas lengviau atleisti nenuoramai Pepei. Jei jos nuotykiai dar neskaityti, pats laikas sužinoti bent kaip jai sekėsi mokykloje. Šis epizodas yra išleistas atskira plona knygele „Pradinuko bibliotekos“ serijoje. Gaila, kad A. Lindgren nedaug terašė apie mokinukų džiaugsmus ir rūpesčius. Madikė ar Emilis, aišku, laiku pradėjo lankyti mokyklą, bet, atrodo, kad visaregė autorės akis visgi kiaurai mokyklos sienas nematė.

Na, o ypatingai lakios vaizduotės vaikams siūlyčiau prieš mokyklą susipažinti ir su J.K. Rowling „Hariu Poteriu“. Nors knygos herojus yra keliais metais vyresnis už mūsų pirmokėlius, bet susiduria su tais pačiais iššūkiais – juk jis irgi pradeda lankyti naują mokyklą, jis irgi siaubingai bijo, kad jam nesiseks mokslai ar nepavyks susirasti draugų. Geriausia, kad šios serijos knygos kuo plačiausiai ir išsamiausiai parodo, kaip įdomu gali būti mokytis naujų dalykų.

Dauguma knygų, kurias čia išvardinau nėra labai senos. Elė į pirmą klasę nuėjo 1995 metais, drambliukas aplankė Picą 1985 metais, patrakėlės klasės nuotykiai prasidėjo 2002 metais, Haris Poteris sėdo ant šluotos 1997 metais. Ir tik Pepė su mažuoju Nikola krėtė šunybes gerokai anksčiau. Pepė į Vilą Vilaitę atsikraustė 1945 metais, o Nikola su klasės draugais susipažino šeštame dešimtmetyje. Nenuostabu, kad daugelis visose tose knygose aprašomų išgyvenimų bei nutikimų atrodo tokie pažįstami ir ne taip jau skiriasi nuo dabartinių pradinukų kasdienybės. Tačiau esama knygų, kurių šiandienos vaikams suprasti nelengva, mat jose aprašoma visai kitokia mokykla. Mokykla, kurioje svarbiausia kolektyvas, kurioje būtina priklausyti politizuotoms vaikų ir jaunimo organizacijoms, kurioje svarbiau laiku nukasti bulves, nei mokytis matematikos. Aišku, vaikai ir anuomet buvo vaikais, o greta makulatūros apie spaliukų grandžių varžymąsi dėl geresnio vidurkio pasitaikydavo tikrai įdomių, šmaikščių ir įžvalgių knygų apie amžinus dalykus. Ak, kad kas išrinktų grūdus iš pelų... Tuo tarpu pasiūlysiu pavartyti tik vieną knygą apie tarybinių laikų ketvirtokus:

Nikolajus Nosovas. Vitia Maliejevas mokykloje ir namie. Dail. Georgijus Pozinas. Vert. Vytautas Visockas. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1953. 180 psl.

Ir jau baikim apie tuos išdykėlius bei jų išdaigas! Galų gale mokslai irgi svarbūs.

Mokytis smagu

Mažutėliai kone visi smalsuoliai. Bet būna, kad domisi kuo nori, tik ne skaitymu, rašymu, skaičiavimu. Ir į mokyklą jų netraukia. Galbūt jiems padėtų kelios knygelės?

Jujja Wieslander. Mamulė Mū skaito. Dail. Sven Nordqvist. Vert. Raimonda Jonkutė. Nieko rimto, 2013. 26 psl.
Becky Bloom. Išsilavinęs vilkas. Dail. Pascal Biet. Vert. Kristina Kudirkienė. Gimtasis žodis, 2004. 26 psl.
Georgijus Jurminas. Apie suolą ir pieštuką... Dail. J. Grušinas. Vert. Renata Zajančkauskaitė. Vaga, 1983. 64 psl.

Yra daugybė pažintinių knygų, skirtų vaikų matematiniams, gamtamoksliniams, kalbiniams ar dar kokiems gebėjimams lavinti. Jų apžvalgos aš čia nedarysiu. Noriu paminėti tik porą knygelių, siūlančių sektinus pavyzdžius – herojus, kurie patys labai trokšta mokytis ir įveikia net didžiausias kliūtis. Štai Mamulė Mū yra karvė, o karvėms nedera skaityti knygų bei lankytis bibliotekose, ir visgi ji atkakliai deda raidę prie raidės.

J. Wieslander knygos „Mamulė Mū skaito“ („Nieko rimto“, 2013) atvartas

O štai B. Bloom sumanė visą ūkį, kuriame skaito ir karvės, ir antys, ir paršeliai. Tik didelis piktas vilkas nemoka skaityti... kol kas. Išmoks ir jis, juk nori padaryti įspūdį ūkio gyventojams.

B. Bloom knygos „Išsilavinęs vilkas“ („Gimtasis žodis“, 2004) atvartas

Abi knygelės yra skirtos visai nedideliems skaitytojams ir labiausiai galėtų patikti 3-5 metų vaikams. Bet jei priešmokyklinukas visai nesidomi skaitymu, tai ir knygų pasaulyje jis tikriausiai jaučiasi nejaukiai. Tokie paprastučiai skaitiniai su daugybe spalvingų paveikslėlių – neblogas startas.

O jei vaikas gudrus ir smarkus, nei raidžių, nei skaičių nebijo, bet nesupranta, kuo mokykla jam gali būti įdomi? Tada gal jam tereikia pagelbėti atidžiau įsižiūrėti? G. Jurmino knyga „Apie suolą ir pieštuką...“, kad ir gerokai senstelėjusi, be galo naudinga. Čia pasakojama apie pačius paprasčiausius, kasdienius mokinuko reikmenis, klasės inventorių, mokymosi organizavimą. Ir dėstoma be galo įdomiai – per trumputes istorines apybraižas. Suprasti visas jas būsimam pirmokėliui gali būti sunkoka, bet iš eilės visko skaityti ir neverta. Per daug pasikeitė ir pati mokykla, ir jos vertybės.

G. Jurmino knygos „Apie suolą ir pieštuką...“ („Vaga“, 1983) atvartas

Mokausi namie

Kokia bebūtų mokykla, lankyti ją lengviau, kai moki šiek tiek daugiau, nei klasiokai. Todėl daug tėvų stengiasi paruošti vaiką mokyklai ne tik morališkai, bet ir lavindami jo kalbą, motoriką, dėmesį. Tam skirtų įvairių užduočių knygų, pratybų knygynuose pilna, tačiau kaip retai šios mokymo priemonės džiugina mažuosius. Man liūdna žiūrėti į populiariąsias „Katino dienas“ ar „Opa Pa“, nesinori vedžioti linijų ar rašyti kabliukų kituose leidiniuose. Tiesą sakant, toks pasiruošimas, man regis, tik atgraso nuo mokyklos. Jei labai norisi, geriau rinktis kokį nedidelį ir simpatišką pratybų sąsiuvinį, net jei jis ir nėra visiškai metodiškai tobulas. Užtat bus galima mėgautis iliustracijomis ir neskubant, iš lėto atlikti užduotis.

Hanna Sörensen. Einu į mokyklą (serija „Mano draugė Tina“). Dail. Uli Velte. Vert. Loreta Kavolė. Alma littera, 2012. 49 psl.
Daiva Gedvilienė. Kakė Makė ruošiasi į mokyklą: užduotys priešmokyklinukams, 1-2 d. Dail. Lina Žutautė, Marius Zavadskis. Alma littera, 2016.

Prieš kelerius metus „Alma littera“ pamėgino leisti Vokietijoje be galo populiarios serijos „Mano draugė Tina“ (vok. "Meine Freundin Conni") užduočių knygeles – jos išties labai mielos. Tikiuosi, kad kada nors ši serija dar užsuks į mūsų kraštus, nors mes čia turime ir savų herojų. Prieštaringoji „Kakė Makė“ pritraukė daugybę gerbėjų. Jiems tikriausiai daug linksmiau bus atlikti pratimus su mėgstamų knygų veikėjais. Bet dar linksmiau mokyklai ruoštis ne tepliojant sąsiuvinius, o žaidžiant arkliukus, gaudant „blusas“ ar dar kaip kvailiojant. Tokių naudingų pakvailiojimų tėvai gali rasti puikioje L. Doyon knygoje „Parenkite savo vaiką mokyklai. 500 psichomotorinių žaidimų 2-6 metų vaikams“:

Louise Doyon. Parenkite savo vaiką mokyklai. 500 psichomotorinių žaidimų 2-6 metų vaikams. Vert. Giedrė Cibulskaitė. Baltos lankos, 2011. 177 psl.
Louise Doyon. Parenkite savo vaiką mokyklai. 500 psichomotorinių žaidimų 2-6 metų vaikams. Vert. Giedrė Cibulskaitė. Baltos lankos, 2017. 178 psl.

Viskas, bičiuliai, mano lentynos ištuštėjo. Nebežinau, ką čia dar įdomaus galėtumėte su būsimais pirmokėliais paskaityti. Tiesa, yra kelios knygos, kurias pravartu perskaityti patiems tėvams.

Apie sužeistą vaiką

Vaiko vidinis pasaulis gal ir nebrandus, bet toks pats sudėtingas. Gal nenoras eiti į mokyklą nėra užgaida? Kokios povandeninės srovės prasiveržia šiomis baimėmis? Specialistai tikriausiai galėtų daug apie tai papasakoti, bet pajusti šį mikropasaulį kitame, kitaip pažvelgti į vaiką man geriausiai padeda grožinė literatūra:

Marija Gripė. Elvis Karlsonas. Dail. Haraldas Gripė. Vert. Eugenija Stravinskienė. Vaga, 1980. 128 psl.
Marija Gripė. Elvi! Elvi! Dail. Haraldas Gripė. Vert. Eugenija Stravinskienė. Vyturys, 1986. 134 psl.
Marina Aromštam. Kai ilsis angelai. Dail. Ilja Donec ir Margarita Ščetinskaja. Vert. Virginija Genienė. Gelmės, 2016. 208 psl.

M. Gripė rašo labai liūdnas ir skaudžias knygas apie nepritampančius ir skriaudžiamus vaikus. Jos turėtų būti skirtos taip pat vaikams, bet kažin, ar Elvio Karlsono bendraamžiai ištvertų tiek daug teksto apie gyvenimo neteisybes. Be to, ko gero, vien suaugę gali visiškai suprasti, kokia skriauda daroma tam mažučiui, tik besiruošiančiam į mokyklą berniukui. Ir gal truputį pasimokyti supratimo bei atjautos.

M. Aromštam knygoje taip pat labai daug skausmo ir nevilties. Tik šįkart perspektyva mainosi, pinasi vaiko ir mokytojos žvilgsniai į pasaulį. Ir jei vaikas susitelkęs į save, mokytoja mėgina sustyguoti klasės bendrabūvį. Ji charizmatiška, ta mokytoja, protinga, atvira ir teisinga. O knyga vis tiek – viena nesekmės istorija, pasakojimas apie netobulus žmones.

Šios knygos mezga paradoksą, rodo, kaip sunku ką nors pakeisti vaiko sieloje, ir kartu – kaip atsargiai reikia tai daryti, kaip lengva viską sugriauti. Todėl, beje, aš į savo sąrašus neįtraukiau kelių kadaise mėgtų ir populiarių knygų apie mokyklą.

Kreivi veidrodžiai

Prisimenat „Zuikį puikį“? Aišku, prisimenat: „Sėdi klasėje / Po du, / Rašo zuikiai / Be klaidų“. Tai viena iš populiariausių lietuviškų poemėlių vaikams, istorija apie zuikį, kuris ruošėsi į mokyklą, bet susidėjo su bloga kompanija ir vos nenuėjo šunkeliais. Šios knygos leidimų skaičius įspūdingas:

Eduardas Mieželaitis. Zuikis puikis:
Eduardas Mieželaitis. Zuikis puikis. Dail. Rimtas Kalpokas. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1949. 16 psl.
Eduardas Mieželaitis. Zuikis puikis. Dail. Vaclovas Kosciuška. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955. 20 psl.
Eduardas Mieželaitis. Zuikis puikis. Dail. Vaclovas Kosciuška. Vaga, 1965 (1973, 1975). 20 psl.
Eduardas Mieželaitis. Zuikis puikis. Dail. Vaclovas Kosciuška. Victoria, 1992. 24 psl.
Eduardas Mieželaitis. Zuikis puikis. Dail. Albina Makūnaitė. Džiugas, 1996 (2001, 2003). 25 psl.
Eduardas Mieželaitis. Zuikis puikis. Dail. Vaclovas Kosciuška. Alma littera, 2009 (2010, 2011, 2013-2016). 21 psl.

Įspūdingas ir čia aprašytas mokinių bendravimas tarpusavyje, mokytojo pedagoginis talentas. Nenorėčiau, kad mano vaikis eitų į tokią mokyklą. Nenorėčiau ir kad susidarytų mokyklos vaizdą pagal šią poemą.

Panašų mokyklos kaip disciplinavimo ir bausmės vietos įvaizdį sukūrė Vytė Nemunėlis (Bernardas Brazdžionis), versdamas Adolfo Holsto poemėlę „Mokykla miške“:

Adolf Holst. Mokykla miške. Dail. E. Wenz-Victor. Vert. Vytė Nemunėlis. Victoria, 1991. 16 psl.

Ne, bičiuliai, jei šias knygas ir sumanysime skaityti, tai tik ne prieš mokyklą!

Dienoraščiai

Beje, besiruošdami į mokyklą, mes ne tik skaitome. Netrukus vieną knygą pradėsime ir rašyti. Taip, taip – tą patį pirmoko dienoraštį. Gali jis būti savadarbis, bet galima jį ir įsigyti. Įvairiausių moksleivio dienoraščių pilni knygynai, mokyklose dalinami „Pirmoko pasai“. Na, o man patiko šis:

Erikas Pauliukonis. Pirmoko dienoraštis: prisiminimų albumas. Šviesa, 2014 (2016, 2017, 2018). 112 psl.

Tikiuosi, į šį albumą tilps daugybė linksmų nutikimų ir malonių įspūdžių. Labai tikiuosi.

Gražaus rugsėjo jūsų mokinukams!

Žolynai, žolynėliai: knygos iš plačiojo pasaulio

Tue, 07 Aug 2018 21:00:00 GMT

Šią vasarą mes dažnai vaikštinėjame po pievas, mat mano Meškiukas atrado vaistinių augalų pasaulį. Birželį rašiau, kokios grožinės knygos padėjo jam šį pasaulį pamilti. Deja, tokių knygų vaikams lietuvių kalba radau nedaug. Tad pradėjau žvalgytis po kitų šalių knygynus, juk ką čia reiškia anglų, rusų, vokiečių ar net prancūzų, ispanų, norvegų kalbos. „Google Translate“ visada su mumis! Tiesa, lengviausia susirasti knygų anglų bei rusų kalbomis – šiuos radinius ir noriu jums parodyti. Įdomu? Maloniai prašom.

M. Furlong knygos „Juniper“ („Random House“, 2004) viršelio fragmentas, dailininkai – L. ir D. Dillon

Maniau, kad tokių knygų bus vežimas ir dar nedidelis vežimaitis, bet ne. Nedaug radau, dar mažiau atrinkau. Anglų kalba šia tema rašo gana specifinius interesus turintys autoriai – senųjų Amerikos gyventojų kultūros puoselėtojai, įvairių ezoterinių judėjimų, naujųjų religinių denominacijų atstovai. Smalsu, bet jauniesiems Lietuvos žolininkams menkai naudinga. Žvilgtelėkime į įdomesnius pavyzdžius:

Elaine McLeod. Lesson from Mother Earth. Illustrated by Colleen Wood. Goundwood Books, 2002. 21 p.
Ethel Pochocki. Wildflower Tea. Illustrated by Roger Essley. Green Tiger Press, 1993. 30 p.
Joseph Bruchac. Native Plant Stories. llustrated by John Kahionhes Fadden, Davis Kanietakeron Fadden. Fulcrum Publishing, 1995. 128 p.

Elaine McLeod paveikslėlių knygelė „Motinos Žemės pamoka“ skirta nedideliems skaitytojams. Joje pasakojama, kaip maža indėnė mergaitė mėgina suprasti, ką gamta reiškia jos senelei. Kalnų trobelėje gyvenanti senelė kviečia apžiūrėti savo sodą, bet kur gi tas sodas? Kodėl mergaitė niekada anksčiau jo nepastebėjo? O senyvai indėnei visas pasaulis – sodas. Ji išsiveda anūkę į žygį ir aprodo, kokie žmogui naudingi augalai tarpsta miškuose bei pievose.

Augesniems skirta Ethel Pochocki knyga „Laukinių gėlių arbata“ moko, kad visi metų laikai ir visi žmogaus amžiaus tarpsniai gražūs. Senas žmogus visus metus keliauja rinkdamas vaistinius augalus, kol ateina žiema. Tada jis išsiverda skaniausią pasaulyje arbatą iš dobilų, mėtų, vyšnių, melisų, katžolės, kmynų, erškėčių – viso taip kruopščiai surinkto derliaus.

Dar paaugusiems gali patikti Joseph Bruchac surašytos indėnų pasakos ir legendos apie augalus ir jų galias. Tai gana bauginančios, neretai liūdnos istorijos, kurioms skaityti reikia ne ką mažiau dvasinių jėgų, nei E. Šimkūnaitės pasakoms.

Vaistažolėmis susidomėjusiems paaugliams gali patikti ir kelios maginės fantastikos knygų serijos, kuriose pagrindinės veikėjos yra žiniuonės, raganos, žolininkės. Tiesa, dažniausiai tai tik anturažas, neturintis jokios pažintinės vertės. Kiek daugiau dėmesio vaistažolėms skiriama nebent Monica Furlong trilogijoje „Doran“. Doranos – gerosios raganos, gydančios žmones Britų salose sąlyginiais viduramžiais. Vienai iš jų – jaunutei raganaitei Gudruolei (Wise Child) tenka apsispręsti, kokiu keliu pasukti (apie tai pirmoji serijos knyga, išleista 1987 metais). Rinktis vaikystėje teko ir Gudruolės mokytojai Kadagei (Juniper) – apie tai pasakojama antrojoje knygoje, pasirodžiusiojoje 1990 metais. Na, o paskutinė knyga taip ir nebuvo parašyta iki galo, ji užbaigta ir išleista jau po autorės mirties 2004 metais.

Monica Furlong. Wise Child (Doran, #1). Cover art by Leo and Diane Dillon. Random House, 2004. 228 p.
Monica Furlong. Juniper (Doran, #2). Cover art by Leo and Diane Dillon. Random House, 2004. 198 p.
Monica Furlong, Karen Cushman. Colman (Doran #3). Cover art by Leo and Diane Dillon. Random House, 2004. 288 p.

Išlaikyti pusiausvyrą, kad pasakojimas apie vaistinius augalus nevirstų nereikšminga fono detale, bet kartu ir nenustelbtų nuotykinės sudedamosios, tikrai nelengva. Žolininkė Kimberly Gallagher pamėgino sukurti plonų knygelių seriją visai mažiems ir truputį augesniems vaikams, kurioje žolynus pristatytų miniatiūrinės fėjos.

Kimberly Gallagher. Herb Fairies 1-13. Learning Herbs, 2012-2017.

Trylikoje istorijų ketveriukė klusnių, mielų ir paslaugių vaikų gelbsti fėjų sodą nuo visokiausių bėdų, o tam tenka išmėginti vis kito augalo gydomąsias galias. Deja, vidinės logikos, intrigos ir skonio šiuose pasakojimuose labai trūksta. Nepadeda nė tai, kad autorė sukūrė visą lavinimo sistemą – kartu pateikiami užduočių lapai, receptų knygos, veiklų pasiūlymai. Visa tai džiugintų, jei tekstas nebūtų toks tiesmukas, o personažai būtų pavaizduoti kiek subtiliau.

Taigi, nors anglakalbis pasaulis platus, bet pačios puikiausios knygelės apie vaistinius augalus čia neradau. Apie gamtą labai daug knygų leidžiama rusų kalba, bet ir rusiškai autoriai su vaikais apie vaistinius augalus šnekėtis nesiveržia. Radau vos porą knygelių:

Тамара Крюкова. Лесная аптека: сказочная энциклопедия лекарственных растений (серия «Книги Тамары Крюковой»). Художники Игорь Зуев, Ирина Якимова. Аквилегия-М, 2006 (2009, 2011). 64 с.
Северина Школьникова, Наталья Меньшикова, Надежда Строкова. Операция «Аптека»:
Северина Школьникова, Наталья Меньшикова, Надежда Строкова. Операция «Аптека» для больших и маленьких: лекарственные растения Урала и Зауралья - детям и взрослым. Художники Александр Разбойников, Александр Лежнин, Алексей Шумаков. Ассоциация детских авторов, Металл, 1992. 407 с.
Северина Школьникова, Наталья Меньшикова, Надежда Строкова. Операция «Аптека» для больших и маленьких: лекарственные растения Южного Урала, Предуралья и Зауралья. Художники Александр Разбойников, Александр Лежнин, Алексей Шумаков. Авто Граф, 2016. 359 с.

Ir mažiems, ir augesniems tinka Tamaros Kriukovos pasakaitės apie vaistinius augalus. Šios pasakaitės daug paprastesnės, ne tokios dramatiškos kaip E. Šimkūnaitės. Tiesa, ir ypatingos gelmės čia nesama, bet vaistažolių pasauliu vaikus sudomina.

O štai knyga „Operacija 'Vaistinė'“ skirta dar paūgėjusiems skaitytojams. Čia autorės stengėsi ir vaistinių augalų žinyną įtalpinti, ir receptus sudėti, ir pasakojimais vaikus sudominti. Tam susibūrė skirtingų sričių specialistės, taigi informacija čia turėtų būti daug tikslesnė. Užtat ir knyga labai išsipūtė, buvo nutarta išleisti daugiatomį. Deja, dėl juridinių formalumų projektas buvo nutrauktas po pirmosios dalies pasirodymo. Gaila, šios knygos atvartų parodyti negaliu.

Parodysiu kitą, labai populiarią rusišką knygą, kuri šiuo metu naudojama Rusijos mokyklose kaip papildomų skaitinių knyga pasaulio pažinimo pamokose pradinukams:

Андрей Плешаков. Зелёные страницы:
Андрей Плешаков. Зелёные страницы (cерия «Зеленый дом»). Художники Петр Жиличкин, Владимир Колганов и др. Просвещение, 1997 (1998, 1999... 2012). 223 с.
Андрей Плешаков. Зелёные страницы (cерия «Зеленый дом», «Школа России (ФГОС)»). Художники Петр Жиличкин, Владимир Колганов, Виктор Бастрыкин. Просвещение, 2014 (2015, 2016, 2017, 2018). 223 с.

Nors ši knyga pasakoja ne tik apie augalus, bet ir apie grybus, kerpes, vabzdžius, voragyvius, varliagyvius, paukščius, žinduolius, neįtraukti jos į šią apžvalgą negalėjau, mat autorius augalams skyrė kone ketvirtadalį visų puslapių ir pasirinko įdomią strategiją. Tai ne enciklopediniai tekstai, ne informaciniai blokai, o vaizdingos apybraižos, kuriose pabrėžiama kiekvieno augalo nauda žmogui, jo vaistinės ir maistinės savybės. Po tokių skaitinių taip ir norisi lėkti į pievą vaistažolių rinkti.

Na, o kad tas vaistažoles atpažintume, gali prireikti ir kitokių knygų: žinynų, rodyklių, atlasų bei vadovų. Bet apie tai kitą kartą, bičiuliai.

Žolynai, žolynėliai: vaikams apie vaistinius augalus

Sun, 24 Jun 2018 21:00:00 GMT

Mieli bičiuliai, kuo užaugę būsite? Ketvirtoje klasėje aš išdidžiai sakydavau, jog būsiu etnobotanike. O dabar ir mano Meškiukas žolynus knebinėja. Tai bent obuolys nuo obels! Kol vaikis man iš pievos tempia lapus, pasidalinsiu, kokias grožines knygas apie vaistinius augalus mes skaitome.

Tų knygų visai nedaug. Nors gamtinis ugdymas vis populiarėja, bet vaikų knygose sėlina lapės, šleivoja meškinai, šokinėja kiškiai, stūkso vienas kitas ąžuolas ar vaišinga obelis. Krūmai ir žolynai palikti sau, niekam neįdomūs. Matyt, mano vaikis išties kitoks, nes gyvūnijos pasaulis jo nevilioja. Kol bendraamžiai prašo šuniuko, kačiuko arba bent gyvalazdės, maniškis nekantriai laukia, kada sėsim pipirnę ir aiškinasi, kodėl nurudo pomidorų lapai. Aišku, kad vaistinių augalų paslaptys jį irgi tiesiog užbūrė. Tam taip pat pasitarnavo mūsų vakaro skaitiniai:

Paulius Juodišius. Stebuklinga slyva = The magic plum. Vert. Laima Sruoginis. Algarvė, 2008. 20 psl.
Polonca Kovač. Mažosios burtininkės vaistažolės. Dail. Ančka Gošnik Godec. Vert. Stasys Sabonis. Vaga, 1997. 78 psl.
Eugenija Šimkūnaitė. Girios medeliai, žali žaliuonėliai. Dail. Ilona Norkūnaitė. Valstybinis leidybos centras, 1991. 151 psl.

Pauliaus Juodišiaus plonytė knygelė „Stebuklinga slyva“ skirta visai mažučiams skaitytojams. Bet net ir jiems pravartu žinoti, kad nuo pilvuko sopulių gali padėti paprasčiausia slyva. Tik kas ta slyva? Iš kur ji atsirado? Kiškučiui mylintys šeimynykščiai padeda suprasti, kuo ypatingi augalai, ir užauginti visą medį, apkibusi tokiais naudingais, tiesiog stebuklingais vaisiais.

Pauliaus Juodišiaus knygų iliustracijos mane visada traukė savo botaniniu tikslumu ir gyvumu. Jei jums, bičiuliai, patinka žiūrinėti, kas raizgiuose žolynuose slepias, kviečiu pavartyti ir kitą jo knygelę – „Amarėlio pyragas“. Nors ilgesni P. Juodišiaus tekstai pabyra, neišlaikę tempo, bet šie – trumpučiai, gamtiniai – išties džiugina. Norėčiau, kad jis sukurtų tokių mažų istorijų knygą apie pačius įvairiausius vaistinius augalus.

Kadangi P. Juodišius nesiskubina mano užgaidų pildyti, teko susirasti dailią ir įtraukiančią verstinę knygą apie vaistažoles. Slovėnų rašytoja Polonca Kovač ne tik surašė dažniausiai gydymui naudojamus savo krašto augalus, ne tik surinko vaikams tinkamus saugius receptus, ne tik paaiškino, kaip teisingai žoliauti, kaip surinktas vaistažoles paruošti, bet ir sukūrė visas šias žinias žaismingai pateikiančią istoriją apie mažutelytę burtininkę – tokią mažą, kad jai tenka skraidyti ne ant šluotos, o ant dantų šepetėlio. Ir visgi ši burtininkė spėja aplankyti visus miško žvėris, visus miesto vaikus, o jei kam pagalbos prireikia, tuoj paruošia kokį antpilą ar nuovirą.

Knyga skirta jau augesniems skaitytojams. Čia sudėta labai daug informacijos, bet ji nevargina. Mat burtininkė ir jos draugai peliukai labai išraiškingi, nutikimai artimi vaiko patirčiai, receptai naudingi, o iliustracijos gražios. Augalai jose puikiai atpažįstami, tačiau tai ne nuobodūs žinyno piešiniai – čia vaistažolės tampa lygiavertėmis grafinės istorijos dalyvėmis.

Tiesą sakant, kai tik pradėjome skaityti, pamaniau, kad atradome pačią geriausią, kokia gali būti, knygą apie vaistažoles. Deja, netrukus pasakojimas ėmė trūkčioti ir buksuoti. Įtariu vertėją, bet įrodyti negaliu. Ir vis tiek – tai beveik tobula knyga. Jei dar visi aprašyti augalai Lietuvoje augtų...

Iki pašaknių lietuviška žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės pasakų apie medžius ir jų gydomąsias savybes knyga. Su jos istorijų herojais nesunku miškuose ar parkuose susipažinti. Tiesa, skaityti tas pasakas ne taip lengva – skirtos jos dar paaugusiems meškiukams, kurie sugebės įvertinti ir vingrią, „senobinę“ autorės kalbą, ir įdomų sumanymą. Pamenu, vaikystėje aš gana sunkiai yriausi per pirmuosius knygos puslapius, kol pajutau, kad čia ne šiaip pasakos ir ne šiaip medžių pristatymas, o ištisas nuoseklus ir vidiniais ryšiais susietas pasaulis. E. Šimkūnaitė aiškina, kodėl gydo tam tikri augalai, pateikdama savotišką etinę sistemą, grįstą auka ir atsisakymu, kurdama mitinę erdvę, kurioje kiekvienas medis užima savo vietą. Tad pasakos ir sudomina vaistinėmis augalų savybėmis, ir pasitarnauja kaip mnemonikos, padedančios geriau šias savybes įsiminti.

Gaila tik, kad knygoje nedaug didesnių iliustracijų. O ir tos, kad ir gražiai Ilonos Norkūnaitės nupieštos, bet augalų pažinti nepadeda, tad skaitytojui prireiks ir kokio žinyno ar atlaso. Matyt, knygos kūrėjos manė, jog ją skaitys jau gerai medžius pažįstantys vaikai. Jei P. Kovač knygoje kiekvieną skyrių pradeda augalo botaninis aprašas, tai E. Šimkūnaitė medžių aprašymui dėmesio neskyrė, užtat kiekvieną pasaką užbaigė farmakognostiniu komentaru, kur paaiškino, kokios veikliosios medžiagos yra to medžio lapuose, pumpuruose, žieduose ar žievėje, kaip šią žaliavą rinkti, paruošti ir naudoti.

Tiesa, turiu pridurti, kad nors man ši knyga – tikras lobis, mano Meškiukui jos etinės maksimos pasirodė per daug aukštos ir stačios. Katarsiu jis nesusigundė, tad tik susigraudino ir toliau klausytis nebenorėjo. Manau, šios knygos skaitytojas turėtų būti sukaupęs kiek daugiau ir kiek įvairesnės gyvenimo patirties, todėl nuo šiol E. Šimkūnaitės pasakas stengsiuosi vaikams siūlyti atsargiau.

Tik tiek grožinių, žaidybinių knygų lietuvių kalba apie vaistinius augalus tesugebėjau rasti. Gal yra dar kokių nors, leistų savomis lėšomis ir mažais tiražais, bet man jų regėti neteko. Užtat girdėjau, kad vienas toks iškalbus vaistininkas bei žolininkas Marius Lasinskas žada imti ir sukurti naujutėlę knygą vaikams. Tikiuosi, jam pavyks suburti stiprią komandą, kurioje bus ne tik augalų žinovų, bet ir talentingų rašytojų, dailininkų, maketuotojų, redaktorių... Vajė, kiek visko reikia vienai knygai!

Žodžiu, laikau kumščius ir laukiu lietuviškų naujienų, o tuo tarpu po pasaulį žvalgausi – juk nesunku kokią įdomią knygą išsiversti. Bet apie tai kitą kartą, bičiuliai.

Evaldo Šemioto nuotrauka („Kauno diena“, 2018)

Knygos iš balos

Sat, 28 Apr 2018 21:00:00 GMT

Bičiuliai, kas bijo varlės? Mažos ir didelės? O kas iš paskos po pievą šokinėja ir ieško užkerėto princo ar princesės? Kas tyrinėja jų būtį? Skaičiuoja, kiek varliukų gyvena tvenkinyje, stebi įspūdingas tuoktuves, bando įsitikinti, kad buožgalviams išties užauga kojytės? Štai Aliona iš vienok.lt ir paklausė, ar yra knygų vaikams apie varlių gyvenimą. Yra, bičiuliai, kurgi nebus – juk tai šaunūs padarai.

Ввласенко. Pelophylax esculentus Dniepro užutėkyje prie Kijevo

Apie gamtą išmintingai ir išradingai rašė estų rašytojas bei dailininkas Edgaras Valteris. Jo istorijos apie puokius, mažus miško padarėlius, besislepiančius po šiaudiniais apsiaustėliais ir apsimetančius paprasčiausiais kupstais, yra išleistos lietuviškai. Tie pasakojimai sutilpo dviejose knygose: „Puokiai“ bei „Puokių istorijos“.

Edgar Valter. Puokiai. Vert. Viltarė Urbaitė. Nieko rimto, 2008. 144 psl.
Edgar Valter. Puokių istorijos. Vert. Viltarė Urbaitė. Nieko rimto, 2014. 180 psl.

Pirmoji patraukia paslaptingu, fantastišku pasauliu ir nuotykiais. O štai antroji – tikra gamtos enciklopedija. Senukas Piekis su Puokiais šnekasi apie pasaulio paslaptis. O juk kokia paslaptinga varlių tuoktuvių ceremonija! Reikia aptarti:

Aišku, apie varles čia tėra vienas skyrelis, juk knygos herojai nori sužinoti ir apie kitus gamtos reiškinius, apie tikėjimus bei prietarus, mokslinius faktus ar tiesiog žalią gyvenimo džiaugsmą.

Nedidučiams skaitytojams apie varles trumpai, bet įdomiai papasakoja Obelų ūkio gyventojai. „Usborne ūkio pasakaičių“ serijoje išleista Minna Lacey „Gamtos knyga“ – tai mažasis gamtos žinynas, kurį paįvairina piešti Ievutės, Simo, jų mamos Adelės bei augintinio Rudžio nuotykiai (ir, aišku, guminis ančiukas, besislepiantis kiekviename atvarte). Man regis, ši knyga – viena iš gražiausių ir išmintingiausiai sudarytų knygų apie gamtą vos prakutusiems pipirams.

Minna Lacey. Gamtos knyga (serija „Usborne ūkio pasakaitės“). Dail. Stephen Cartwright, Molly Sage et al. Vert. Renata Taučiūtė. Alma littera, 2011. 48 psl.

Yra knygelių, kuriose kalbama tik apie varles. Rasa Aškinytė nutarė papasakoti apie porą jaunų buožgalvių, kurių varliška prigimtimi kiti ežero gyventojai nė už ką nenori patikėti. Galų gale ir patys mažyliai nutaria, jog juos užbūrė ir į banginiukus pavertė kokia ragana. Aišku, kol jie ieško tos klastingos raganos, ištįsta ir uodegas pameta.

Rasa Aškinytė. Beveik varlės. Dail. Paulius Juodišius. Kronta, 2009. 36 psl.

Knygelėje yra gražių dalykų, linksmų pokštų, nuotykių, net pamokymų. Pavyzdžiui, tokių:

– Taip, ir plūduriuodami savo pelkėje būtumėte virtę varlėmis, – pasakė ponia Varlė. – Visi anksčiau ar vėliau užauga ir tampa tuo, kuo turėjo tapti. Tačiau tik tie, kurie ko nors nori, keliauja ir ieško, tampa išradėjais ir atradėjais. Tampa ne šiaip varlėmis, o Varlių Varlėmis, VARLIAUSIOMIS VARLĖMIS IŠ VISŲ VARLIŲ.

Visgi knygelę rekomenduoju tik ištikimiausiems varlių gerbėjams, mat trūksta jai ritmo, nuoseklumo. Kažkur veiksmas suspaustas į aguonos grūdą, kitur karaliauja nesibaigiantys pokalbiai. Dar labai gaila įdomių Pauliaus Juodišiaus iliustracijų, kurias pražudė sintetinis puslapių fonas.

Varliagyvius prakalbinti mėgina ir kiti rašytojai. Selemonas Paltanavičius vis rašo laiškus į girią bei iš girios, kur be kiškio, ežio, lapino, vilko, gyvena ir rupūžiukas, artimas varlių giminaitis. Pasirodė jau trys tokios knygos su kvapą gniaužiančiomis Linos Eitmantytės-Valužienės iliustracijomis (tiesa, trečioje nėra rupūžiuko).

Selemonas Paltanavičius. Labas, kaip gyveni? 14 laiškų iš girios:
Selemonas Paltanavičius. Labas, kaip gyveni? 14 laiškų iš girios (serija „Žiogams“). Dail. Lina Eitmantytė-Valužienė. Nieko rimto, 2010. 128 psl.
Selemonas Paltanavičius. Labas, kaip gyveni? 14 laiškų iš girios. Dail. Lina Eitmantytė-Valužienė. Nieko rimto, 2014. 104 psl.
Selemonas Paltanavičius. Girios paštas. 28 laiškai iš miesto ir iš girios. Dail. Lina Eitmantytė-Valužienė, fotogr. Selemonas Paltanavičius. Nieko rimto, 2014. 160 psl.

Selemono Paltanavičiaus knygos „Girios paštas“ atvartas

Patys laiškai, prisipažinsiu, man atrodo nuobodoki kaip ir šio autoriaus pažintinės knygos. Tačiau žinios, kuriomis S. Paltanavičius dalinasi, aukso vertės. Štai viena iš tokių jo knygų, kviečiančių mažylius pasižvalgyti po skirtingas gyvenamąsias aplinkas:

Selemonas Paltanavičius. Eime į gamtą! Pamatyk ir sužinok. Dail. Asta Rastauskienė, fotogr. Selemonas Paltanavičius, Asta Rastauskienė et al. Alma littera, 2012 (2014, 2016). 160 psl.

Užsuksime ir prie ežero, kur taškosi varlės:

Na, o jei S. Paltanavičiaus stilius nedžiugina, galima pavartyti gamtos fotografo Mariaus Čepulio knygas. Jei autoriaus jumoro jausmas neatbaidys, jo knygoje „Visa tiesa apie gyvūnus“ galima bus pasišnekėti su pilkąja rupūže.

Marius Čepulis. Visa tiesa apie gyvūnus. Dail. Edgaras Straukas. Nieko rimto, 2018. 104 psl.

Mažiesiems tyrinėtojams gali būti įdomu ne tik, kaip varlės auga, bet ir kur gyvena, kas jas supa. Linos Marmaitės-Snitkienės knygelėje „Paklausyk, ką šnara vėjas“ varlytė pasakoja, kokius padarus pastebi aplinkui, kai palieka gimtąją kūdrą.

Lina Marmaitė-Snitkienė. Paklausyk, ką šnara vėjas. Dail. Brigita Budrytė. Lututė, 2008. 48 psl.

Apie vandenų gyventojus rašo Nikolajus Sladkovas savo kas mėnesį skaityti skirtame „Povandeniniame laikraštyje“. Varlių nuotykiai čia irgi minimi. Varlė net tampa nuolatine rubrikos „Pokalbiai dugne“ heroje.

Nikolajus Sladkovas. Povandeninis laikraštis. Dail. Jelena Bianki, Kiril Ovčinikov. Vert. Mindaugas Marcalis. Vyturys, 1989. 272 psl.

N. Sladkovo „Laikraštyje“ grožiniai ir pažintiniai dalykai supinami labai dailiai, bet spalvų trūksta. Paspalvinti tvenkinių tyrinėjimus padeda šauni Barbaros Wernsing-Bottmeyer knyga „Pažinkime tvenkinį“. Tai jau nebe grožinė, o pažintinė ir užduočių knyga:

Barbara Wernsing-Bottmeyer. Pažinkime tvenkinį (serija „Gamtininko knyga“). Dail. Christine Bietz. Vert. Elena Dapkūnaitė. Presvika, 2008. 48 psl. + 12 l.

Aišku, augalijos bei gyvūnijos pasaulis Lietuvos ir Vokietijos tvenkiniuose kiek skiriasi, bet varliagyviai čia panašūs. Galima pasižiūrėti, kokios varlės bei rupūžės gyvena Vidurio Europoje:

Jos surašytos žinyne:

Wilhelm Eisenreich, Alfred Handel, Ute E. Zimmer. Išsamus augalų ir gyvūnų žinynas. Vert. Dalia Morkvėnienė. Naujoji Rosma, 2007. 559 psl.

O tada pavartyti Broniaus Šablevičiaus arba Jono Augustausko pažintines knygeles apie Lietuvos varliagyvius:

Bronius Šablevičius. Varliagyviai ir ropliai (serija „Gamta šalia tavęs“). Dail. Lina Dabkienė, et al. Lututė, 1999. 36 psl.
Jonas Augustauskas. Varliagyviai ir ropliai (serija „Gamta šalia tavęs“). Lututė, 2012. 104 psl.

Broniaus Šablevičiaus knygos „Varliagyviai ir ropliai“ atvartas

„Išsamus augalų ir gyvūnų žinynas“, kad ir skirtas plačiajai visuomenei, parašytas sausai, moksliškai, o B. Šablevičiaus knygelė sukurta smalsiems vaikams ir maloniai skaitoma. Net maloniau, nei S. Paltanavičiaus spalvingos pažintinės knygos. Bet jei mažyliui dar sunkoka varlių būdą suprasti, enciklopedijose vaikams galima rasti paprasčiau ir lakoniškiau pateiktos informacijos.

Mūsų mėgstamoje „Larousse“ enciklopedijų 5-8 metų vaikams serijoje apie varles papasakota paprastai, aiškiai ir – svarbiausia – vaizdžiai:

Larousse „Mano pirmoji gamtos enciklopedija“

Larousse „Mano pirmoji įdomybių enciklopedija“

Larousse „Mano pirmoji gamtos mokslų enciklopedija“

Mano pirmoji gamtos enciklopedija: 5-8 metai. Dail. Emile Bravo, Laura Bour et al. Vert. Inga Milienė. Alma littera, 2004. 160 psl.
Mano pirmoji gamtos mokslų enciklopedija: gyvybė ir Žemė: 5-8 metai. Dail. Emile Bravo, Ronan Badel et al. Vert. Ramutė Ramunienė. Alma littera, 2005. 160 psl.
Mano pirmoji įdomybių enciklopedija: 5-8 metai. Dail. Peter Allen, Manu Boisteau et al. Vert. Inga Milienė. Alma littera, 2005. 160 psl.

„Mašinos Dinozaurai“ tinklaraštis taip pat rekomenduoja visai pipiriukams skirtą Larousse „Mažųjų enciklopediją“:

Mažųjų enciklopedija. Rašė Agnès Besson, Marion Augustin et al. Dail. Julie Mercier, Jocelyn Millet et al. Vert. Kotryna Žukaitė. Baltos lankos, 2013. 128 psl.

Varlių mėgėjams estetams verta rinktis kitas dvi pažintines knygas: milžinišką, stilingą „Animalium“ bei dailiąją paveikslėlių knygelę „Aš išsiritau iš kiaušinio“.

Jenny Broom. Animalium. Didysis gyvūnų muziejus. Dail. Katie Scott. Vert. Ieva Drazdauskaitė, Simona Žaranskytė-Henderson. Debesų ganyklos, 2016. 112 psl.
Renne. Aš išsiritau iš kiaušinio. Vert. Stasys Kavaliauskas. Vyturys, 1998. 32 psl.

Abi knygos ne tik gražios, bet ir informatyvios. Katie Scott ir Jenny Broom „Animalium“ pristato gyvūnų karalystę – jos įvairovę, raidą, skirtingus biomus. Aprašymai gana išsamūs, bet tuo pat metu nėra visai sausi. Man patinka ši knyga, o štai Meškiukui – nelabai. Šaltoka ji.

Tuo tarpu Renne „Aš išsiritau iš kiaušinio“ – šilta ir pūkuota, nors piešiniai net realistiškesni. Knyga pasakoja apie pačius įvairiausius kiaušinius ir juos dedančius gyvūnus. Tekstas pritaikytas patiems mažiausiems, bet tikslus (ir taiklus). Tiesa, varliukams čia skirta nedaug dėmesio.

Na, o tiems vaikams, kuriuos varlių pasaulis tiesiog pakerėjo, galima ir visai nepažintinę vakaro pasaką apie varles pasekti, ar ne? Žinomiausios pasakų varlės, matyt, yra karalaitis varlė ir varlė karalaitė. Pirmasis geriausiai pažįstamas iš brolių Grimų raštų, o antroji pasirodo rusų liaudies pasakose, dažniausiai Aleksandro Afanasjevo arba Aleksejaus Tolstojaus parengtuose rinkiniuose. Deja, vertų dėmesio šios pasakos leidimų lietuvių kalba nesutikau, tik teko girdėti, kad anuomet, kai dar mūsų šiame pasaulyje nebuvo, buvo išversta Michailo Bulatovo parengta ir Nataljos Orlovos iliustruota „Varlė Karalaitė“. Beje, panaši pasaka žinoma ir Lietuvoje, šis variantas skelbtas „J. Basanavičiaus tautosakos bibliotekoje“.

Broliai Grimai. Karalaitis varlė, arba Geležinis Henrikas. // Broliai Grimai. Pasakos. Dail. Lina Dūdaitė. Vert. Adomas Druktenis. Alma littera, 2011. 5-10 psl. iš 239 psl.
Varlė karalaitė: rusų pasaka. Dail. Natalja Orlova. Vert. Nijolė Anikinienė. Vaga, 1973. 24 psl.
Apie karaliaus tris sūnus ir varlę // J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. Parengė Kostas Aleksynas, Leonardas Sauka. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001. 143-147 psl. iš 544 psl.

Apie paskutines knygas ne ką galiu pasakyti, bet, štai, Linos Dūdaitės iliustruotos brolių Grimų „Pasakos“ yra viena gražiausiai išleistų pasakų knygų lietuvių kalba:

Karališkosios varlės pakerėjo skaitytojus ir įkvėpė rašytojus naujoms istorijoms. Prisiminkime kad ir Ulfo Starko paveikslėlių knygą „Princas Varlius“:

Ulf Stark. Princas varlius. Dail. Silke Leffler. Ikea, 2014. 32 psl.

Tačiau esama ir kitokių pasakiškų varlių. Jei Kosto Kubilinsko sugalvota varlė vis dar svajoja apie nepasiekiamą karūną, tai Joelio Chandlerio Harriso Sesulė Varlė dėl tokių niekų nesuka sau galvos.

Kostas Kubilinskas. Varlė karalienė. Dail. Algirdas Steponavičius. Vaga, 1979. 176 psl.
Kostas Kubilinskas. Varlė karalienė. Dail. Vaiva Lingytė. Vaga, 2011. 32 psl.
Džoelis Haris. Dėdulės Rimuso pasakos. Dail. Genadijus Kalinovskis. Vert. Diana Bartkutė. Vyturys, 1987. 127 psl.

Algirdo Steponavičiaus iliustruotos Kosto Kubilinsko knygos „Varlė karalienė“ atvartas

Genadijaus Kalinovskio iliustruotos Džoelio Hariso knygos „Dėdulės Rimuso pasakos“ atvartas

Beje, varlės gyvena ne tik pasakų knygose. Štai dvi šaunios varliškos paveikslėlių knygelės mažiesiems:

Vsevolodas Garšinas. Varlė keliauninkė. Dail. Jevgenijus Čiarušinas. Vert. Kazys Papečkys. Vaga, 1980. 14 psl.
Max Velthuijs. Varlius ir nepažįstamasis. Vert. Sigita Petuchovaitė-Blaauw. Baltos lankos, 2005. 29 psl.

Knyga apie antis pasikinkiusią varlę jau tapo vaikų literatūros klasika. Ne tik dėl įtaigaus V. Garšino teksto, bet ir dėl puikių J. Čiarušino iliustracijų:

Visame pasaulyje garsus ir M. Velthuijso sukurtas Varlius:

O čia kelios knygelės augesniems skaitytojams:

Kenneth Grahame. Vėjas gluosniuose. Dail. Robert Ingpen. Vert. Aleksandra Dantaitė. Nieko rimto, 2011 (2012). 224 psl.
Andreas H. Schmachtl. Jeronimas Varlė. Pasaulis to laukė. Vert. Milda Kunskaitė. Gimtasis žodis, 2013. 128 psl.
Serž Denel. Nuotykiai Po Upe. Dail. Eglė Kuckaitė. Kronta, 2009. 156 psl.

Prisipažinsiu, „Nuotykių po upe“ mes dar neįveikėme. Knygos pradžia labai graži, bet po kelių skyrių mes visai pasimetėme: tekstas kažkaip pabiro ir išskido. Mėginsime atsiversti dar kartą, kai Meškiukas paaugs, gal bus lengviau susigaudyti?

O štai išradingasis Jeronimas Varlė Meškiukui patiko. Kurgi ne! Jam viskas apie išradėjus patinka.

Bet būna tokių knygų, kad nereikia nei išradėjų, nei ugnikalnių su raketomis, nei kitų dzinguliukų. Mažasis skaitytojas tiesiog pūkšteli į knygos pasaulį ir pradingsta ten kelioms dienoms. Kennetho Grahame „Vėjas gluosniuose“ – viena iš tų stebuklingų istorijų.

Štai tiek varliškų knygų radome meškiukų bibliotekos lentynose. Gal nedaug, bet šįkart nekeliavau į draugiškas bibliotekas ar knygynus. Nežinau, bičiuliai, ar pastebėjote, bet meškiukų bibliotekoje prasidėjo nekūrybinės atostogos. Bibliotekininkė uždarbiauja, kad vėl galėtų papildyti lentynas, skaityti ir rašyti apie naujas knygas. O kad skaitytojams nebūtų nuobodu, sumaniau naują trumpų teminių apžvalgų rubriką, į kurią pirmosios įšoko varlės. Jūs, bičiuliai, man dažnai rašote, klausdami, kokią knygą išrinkti savo vaikams, besidomintiems žirgais, nykštukais ar fėjomis, teiraujatės, kokiose knygose įdomiausiai parašyta apie profesijas ar apie žaibus. Tokių greitų atsakymų sukaupiau jau kupetą ir kupetataitę, tad dabar jais dalinsiuosi su visais. Tegu tai nėra išsamios apžvalgos visuotinai aktualiomis temomis, bet juk įdomu, ar ne? Na, o jei labai pasiilgsite rimtesnių meškiukų, galite padėti mums grįžti į kūrybines vėžes, paremdami mūsų biblioteką. Ačiū ir iki pasimatymo!

Mažylio biblioteka (6): eiliuojam!

Thu, 08 Mar 2018 21:00:00 GMT

Oi, bičiuliai, žinote, kad kovo mėnesį minima Pasaulinė poezijos diena? Laikas ruoštis! Nors jei auginate mažylį, tikriausiai jums kiekviena diena – poezijos. Juk dar nešnekantis vaikelis rimuoja nuo ryto iki vakaro: gu-gu, ba-ba, ma-ma, te-te. Nenuostabu, kad jis taip įdėmiai įsiklauso į paprastas liaudiškas rimuotes, taip susidomi eilėraščiais. Poezija – ankstyvosios vaikystės kalba. Aišku, ne bet koks eilėraštis įkandamas pirmiesiems mažylio dantukams.

VŠĮ „Laikas skaityti“ atvirlaiškis

Apie vaikų kalbos (ir jos suvokimo) raidą yra nemažai ir mokslinių, ir populiariosios psichologijos knygų, bet man labiausiai patiko vieno vaikų rašytojo, daugelį metų stebėjusio augančius vaikus, atliktas darbas. Tai net Lietuvos skaitytojams pažįstamo Kornejaus Čiukovskio knyga „Nuo dvejų iki penkerių“ (į lietuvių kalbą neversta, aš skaičiau iš: Корней Чуковский. От двух до пяти // Собрание сочинений в пятнадцати томах. Том второй. Агентство ФТМ, 2012. 384 с. из 640 с.). Pavadinimas atspindi įdomią vaikų literatūros jaunėjimo tendenciją. XIX – XX amžių sandūroje vis dar buvo svarstoma, ar apskritai reikia rašyti specialiai vaikams. Lietuvoje neskaitantiems vaikams tuo metu jokių knygų leidžiama nebuvo. Po 1910 metų ėmė rastis knygos 3-7 metų pipirams. Kornejus Čiukovskis, kaip matome, jau susimąstė, kad galima rašyti ir dvejų metų mažyliams. Bet daugelis jo pastebėjimų puikiai tinka ir jaunesniems, 7-24 mėnesių vaikams, tiesiog jam dar buvo sunku priimti tokį mažą skaitytoją. O mes juk tam pasiruošę, ar ne, bičiuliai?

20 skaitymo mėnesių

Pasiruošę? O ką skaitysim? Kaip aš nustebau, kai ėmiausi vartyti lietuvių autorių poeziją vaikams. Tegu dabar jos negausu, bet prieš penkiasdešimt–keturiasdešimt metų ji buvo taip suklestėjusi, kad pripildė mūsų literatūros aukso fondą iki stogo. Ir ką? Beveik visi tie tekstai skirti jau mokyklą pradėjusiems lankyti žmogučiams. Sugrįžkime prie Kornejaus Čiukovskio – kokia, anot jo, turi būti poezija mažiesiems?

Kornejaus Čiukovskio priesakai vaikų poetams

Rašytojas pastebi, kad mažylius rimas ir ritmas domina daug labiau, nei prasmė. Kūdikiui rimas reikalingas ne dėl grožio, o kalbai palengvinti. Jam lengviau ištarti panašius garsus (pridursiu, kad lengviau ir įsiminti). Todėl kuo prasčiau jis kalba, tuo daugiau rimuoja. Net nekalbantis vaikutis godžiai klausosi liaudiškų dainelių ir žaidinimų. Klausydamas, kurdamas ir kartodamas rimuotes, jis lavina savo fonetinę klausą ir kalbos padargus. Be rimo, tai būtų vien sunkus ir nuobodus darbas. Būtent todėl gyvenimo pradžioje mes visi esame poetai, ir tik vėliau prabylame proza. Poezija šiame amžiuje yra natūralus raiškos būdas. Vaikai ne tik kalba, bet ir jaučia, mąsto poetiškai. Linksma, kad net visai mažutėliai kuria prasmingas rimuotų žodžių poras. Taip kiekvienam žodyje esančiam skiemeniui „ma“ jie ieško kitame žodyje atitinkančio skiemens „tė“. Nes juk jiems visi žodžiai vaikšto poromis, o mama neatskiriama nuo tėtės.

Taigi, ragina Čiukovskis, turime mokytis iš vaiko, kokia poezija jam reikalinga. Tai nereiškia pataikauti jo skoniui. Tai reiškia išsiaiškinti mažylio skonius ir poreikius, kad galėtume kūrybingai jį nukreipti, ugdyti, auklėti. Kitaip mūsų pastangos nueis niekais, nes vaikas reikalavo ir reikalaus štai šitaip parašytų štai tokių eilėraščių, o kitokių ir girdėti nenorės. Veiksmingos literatūrinės formos turi atitikti vaiko gebėjimus, suvokimo ir mąstymo ypatumus, būdingus konkrečiam amžiaus tarpsniui. Rašytojo žodžių teisingumu lengva įsitikinti – kiek daug vyresnių vaikų ir suaugusiųjų nemėgsta poezijos ar net apskritai literatūros, nes jiems buvo kemšami visiškai jų poreikių netenkinantys, nesuvokiami tekstai.

Čiukovskis suformulavo (o aš trumpai sukonspektavau) keturiolika priesakų poetams, rašantiems patiems mažiausiems:

Vaizdumas. Eilėraščiai turi būti grafiški, kad kiekvieną posmą ar net dvieilį būtų galima iliustruoti.
Greitas vaizdų keitimasis. Mažyliai suvokia ne tiek daiktų savybes, kiek jų judėjimą, veiksmus su jais. Todėl eiliuoto teksto siužete turi būti įvairovė, judesys, pokyčiai, kad ta pati iliustracija tiktų tik 5-6 eilutėms.
Lyriškumas. Visa ši žodinė tapyba turi būti lyriška. Vaikui nepakanka matyti sueiliuoto epizodo, jam reikia dainos ir šokio.
Nepastovus, kintantis ritmas. Bet kokie stambesni kūriniai mažyliui tiks tik tada, jei bus sudaryti iš virtinės lyrinių dainų, turinčių savo ritmą ir savo emocinį atspalvį.
Muzikalumas. Poezija mažyliams turi būti ypač daininga. Kai ir taip nuolatos tenka kovoti su priebalsiais, jų sangrūdos eilėraščiuose nedžiugina.
Rimavimas. Rimuoti žodžiai turi būti kuo arčiau vienas kito. Vaikai nesugeba taip ilgai kaip suaugę prisiminti ankstesnės eilutės pabaigos. Jie neišgirs rimo, jei eilutės išties ilgos.
Akcentai. Rimuoti žodžiai turi perteikti visos frazės esmę. Jie turi būti reikšminiai.
Pauzės. Kiekviena eilutė – atskiras organizmas, ji turi gyventi savo gyvenimą, todėl ilgesniems tekstams labiau tinka dvieiliai. Jokių vidinių pauzių vaikų poezijoje būti neturi, kad neiširtų melodija.
Epitetai. Negalima apkrauti eilėraščio būdvardžiais. Epitetai suvokiami tiems, kas jau gerai pažįsta daiktų pasaulį. Tai mažiesiems nebūdingos patirties, stebėjimo, tyrinėjimo rezultatas. Mažylį literatūroje traukia veiksmas, todėl eilėraščiui pritinka veiksmažodžiai, o ne būdvardžiai.
Metras. Vyraujantis metras turėtų būti chorėjas (kirčiuojamas kas antras skiemuo, eilutė pradedama kirčiuotu arba dviem nekirčiuotais skiemenimis).
Žaismingumas. Eilėraštis turi būti kartu ir žaidimas, nes vaikai žaidžia ne tik žaislais, bet ir garsais. Pavyzdžiui, dažnai mažylius linksmina žodžių kraipymas, bet tik tada, jei jie jau gerai įsisavino teisingas tų žodžių formas.
Kokybė. Mažiesiems skirtą poeziją ir suaugusieji turi suvokti kaip poeziją. Nors mažyliams reikia rašyti kitaip, bet literatūrinė jiems skirtų eilėraščių vertė matuojama remiantis tais pačiais kriterijais, galiojančiais visai poezijai. Negali prastas eilėraštis būti pakankamai geras vaikams.
Poetinis ugdymas. Vaikų poezijoje reikia ne tik taikytis prie vaiko, bet ir padėti jam prisitaikyti prie suaugusiųjų mąstymo bei suvokimo. Atsižvelgdami į mažylio gebėjimus, galime atsargiai naudoti vis sudėtingesnę poetinę formą, kad išmokytume jį suprasti rimtąją poeziją.
Rašytojas. Rašyti vaikams turėtų laimingi žmonės.

Pamąstykime, bičiuliai, kokio lietuvių poeto eilėraščiai geriausiai atitinka šiuos priesakus?

Kostas Kubilinskas

Matyt, ne vien iš inercijos jau kelios vaikų kartos „ieško batų“ ir džiaugiasi, klausydamos, kur „stuksena geniai“. Kostas Kubilinskas, pripažintas vaikų literatūros klasikas, kurio net trys knygos įtrauktos į reikšmingiausių lietuvių autorių vaikų knygų šimtuką, nebuvo nei laimingas, nei labai doras žmogus. Tad išties tenka gerai pagalvoti, ar norime jo poeziją įsileisti į savo namus. Mes įsileidome, ir aš jau pasakojau, kodėl.

Na, o jei poeto gyvenimas ir vertybės kelia daug abejonių, tai poetinės formos meistriškas parinkimas išties pagirtinas. Vaikus patraukia trumpos rimuotos eilutės, ekspresyvus veiksmas, žaismingumas ir gyva kalba.

Buvo išleista daugybė K. Kubilinsko knygų. Geriausiai žinomos jo eiliuotos pasakos, bet mažiesiems mūsų skaitytojams labiau tinka trumpi eilėraščiai. Ir čia mes susiduriame su dilema: ar rinktis šiuolaikinius, gana negausius, leidimus, ar gerokai pilnesnius, dažnai puikiai iliustruotus senus leidimus, kuriuose daug nemalonių, deklaratyvių programinių tekstų.

Mūsų pagrindinė K. Kubilinsko knyga – 2013 metais „Nieko rimto“ išleistas rinkinys „Debesėlių tiltas“, ir tik jei pritrūkstu kokio iš vaikystės atmenamo eilėraštuko, atsiverčiu senesnius rinkinius. „Debesėlių tilte“ atrinkti eilėraščiai apie mažus vaikų nuotykius bežaidžiant, dirbant dienos darbus, stebint aplinką. Dažnai apžaidžiami iš tautosakos paimti motyvai ar imituojamos liaudiškos intonacijos:

Šarka raitė

Beržo tošį,

Šarka kaitė

Grikių košę.

Knygelę dailiai iliustravo Marija Smirnovaitė. Nors nesu didelė šios dailininkės gerbėja, bet „Debesėlių tiltas“ man labai gražus.

K. Kubilinsko knygos „Debesėlių tiltas“ („Nieko rimto“, 2013) atvartas

Aišku, prie šių eilėraštukų dar norisi pridėti „Mano batai buvo du“, „Eglutę“, spalvų ciklą, eiliuotus ratelius bei daineles. Ieškokime jų čia:

Kostas Kubilinskas. Debesėlių tiltas. Dail. Marija Smirnovaitė. Nieko rimto, 2013. 72 psl.
Kostas Kubilinskas. Mano batai buvo du: eilėraščiai, mįslės vaikams. Dail. Algė Varnaitė. Vaga, 1999. 116 psl.
Kostas Kubilinskas. Zuikio baravykai; Linksmas ratelis // Kostas Kubilinskas. Gintarėliai. Dail. Albina Makūnaitė. Vaga, 1969 (1974). 159 psl.
Kostas Kubilinskas. Riešutėliai. Dail. Laima Barisaitė. Valstybinis leidybos centras, 1995. 23 psl.
Kostas Kubilinskas. Vai tu Martynai:
Kostas Kubilinskas. Vai tu Martynai: rateliai-žaidimai. Dail. Alina Meškauskaitė. Vaga, 1969. 20 psl.
Kostas Kubilinskas. Vai tu Martynai: rateliai-žaidimai (serija „Vyturiukas“). Dail. Lelija Bičiūnaitė. Vaga, 1977. 23 psl.
Kostas Kubilinskas. Mano spalvos:
Kostas Kubilinskas. Mano spalvos. Dail. Sigutė Valiuvienė. Vaga, 1976. 24 psl.
Kostas Kubilinskas. Mano spalvos. Dail. Živilė Žviliūtė. Žara, 2004. 20 psl.

Vykęs rinkinys „Mano batai buvo du“. Jo viršelis kiek apgaulingas – viduje viskas daug ramiau ir subtiliau. Gerai parinkti tekstai. Dalį jų galima rasti ir „Debesėlių tilte“, bet čia dar yra spalvų, skaičių, grybų ciklai (kurie parūps, kai mažylis paūgės).

K. Kubilinsko knygos „Mano batai buvo du“ („Vaga“, 1999) atvartas

Kartais tenka atsiversti ir seno leidimo knygas. Aš pasirinkau 1974 metų „Gintarėlius“, mat juose yra tikrai puikių tekstų mažiesiems (skyriai „Zuikio baravykai“ bei „Linksmas ratelis“). Tuo pat metu ten yra tiesiog klaikių medinių santvarkos pašlovinimų. Ši knyga gali gyventi stalčiuje ir laukti, kol mamai ar tėčiui prireiks naujo eilėraščio:

K. Kubilinsko knygos „Gintarėliai“ („Vaga“, 1974) atvartas

Arba dainelės:

K. Kubilinsko knygos „Gintarėliai“ („Vaga“, 1974) atvartas

Albinos Makūnaitės iliustracijas, aišku, irgi galima mažiesiems parodyti. Jos tokios dekoratyvios, ryškių, grynų spalvų, nors Rimtauto Gibavičiaus iliustracijos „Gintarėliams“ (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961), man regis, įdomesnės. Bet – dėmesio! – tų leidimų turinys labai smarkiai skiriasi, ir senesniame nėra visų šių mielų eilėraščių bei dainelių patiems mažiausiems.

Kūrinių tokiems pipirams galima ieškoti ir plonuose rinkinėliuose: „Riešutėliai“, „Vai tu Martynai“, „Mano spalvos“. Apie spalvų ciklą jau rašiau, o štai „Riešutėlių“ dar nerodžiau. Laimos Barisaitės piešiniai prie šios knygelės dera ir puikiai perteikia nuotaiką. Štai kaip iliustruotas geriausias visų laikų didaktinis eilėraštis mamoms:

K. Kubilinsko knygos „Riešutėliai“ („Valstybinis leidybos centras“, 1995) atvartas

Tiesa, daugumą eilėraščių iš šios knygelės rasime jau vartytuose rinkiniuose. Nebus naujiena ir ratelis „Vai tu Martynai“ iš to paties pavadinimo knygelių, bet Martynui draugiją palaiko dar vienas tekstas. „Paukštininke būsiu“ – ne toks populiarus K. Kubilinsko eilėraštis–ratelis, tačiau labai šaunus, žaismingai pasakojantis apie skirtingų paukščių balsus. Šiuos ratelius galima rinktis skaityti su Alinos Meškauskaitės arba Lelijos Bičiūnaitės iliustracijomis:

K. Kubilinsko knygos „Vai tu Martynai“ („Vaga“, 1969) atvartas

K. Kubilinsko knygos „Vai tu Martynai“ („Vaga“, 1977) atvartas

K. Kubilinskas apskritai yra sukūręs nemažai pažintinių tekstų, pasakojančių, kaip gyvūnai šneka, kokį būstą stato, aptariančių skirtingas profesijas, mokančių pažinti spalvas, skaičius ar raides. Vienas iš tokių eilėraščių – „Pam pam puri“, įtrauktas ir į „Debesėlių tiltą“, buvo išleistas atskira knygele. Gražūs paukščiai čia lizdus suka:

K. Kubilinsko knygos „Pam pam puri“ („Džiugas“, 1995) atvartas

Tokiomis paveikslėlių knygelėmis yra virtę keli K. Kubilinsko eilėraščiai. Deja, naujausi leidimai gąsdina garsais.

Kostas Kubilinskas. Pam pam puri: ratelis-žaidimas. Dail. Vilius Antanas Jurkūnas. Džiugas, 1995. 8 psl.
Kostas Kubilinskas. Darbininkai:
Kostas Kubilinskas. Darbininkai: ratelis-žaidimas. Muz. Vytautas Paltanavičius. Dail. Taida Balčiūnienė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1964. 22 psl.
Kostas Kubilinskas. Darbininkai: ratelis-žaidimas. Muz. Vytautas Paltanavičius. Dail. Taida Balčiūnienė. Vaga, 1969 (1974, 1976, 1982). 22 psl.
Kostas Kubilinskas. Vai tu, Martynai. Dail. Lelija Bičiūnaitė. Alma littera, 2014. 14 psl.
Kostas Kubilinskas. Mano batai buvo du. Dail. Agnė Nananai. Alma littera, 2016. 10 psl.

Pažvelkime į puikiai Taidos Balčiūnienės iliustruotą knygelę apie senąsias profesijas ir darbus:

K. Kubilinsko knygos „Darbininkai“ („Vaga“, 1982) atvartas

Gal mažyliui ir nelabai aktualu, kaip audžia, žlugtą velėja ar šieną grėbia, bet knygelė labai žaisminga (tik poną norisi išcenzūruoti). Rasti aktualių tekstų miesto vaikiui, ypač visai nedideliam, labai nelengva. Tad ir toliau žaidžiame žirgelius, karvytes, oželius. Visi jie triukšmauja knygelėje „Vai tu, Martynai“. Iliustracijos šiai knygelei paimtos iš jau minėto 1977 metų leidimo, tad gerai pažįstamos:

K. Kubilinsko knygos „Vai tu, Martynai“ („Alma littera“, 2014) atvartas

O štai knygelei „Mano batai buvo du“ Agnė Nananai sukūrė visiškai naujas iliustracijas. Dailininkė sumanė paversti eilėraštuką smagiomis slėpynėmis:

K. Kubilinsko knygos „Mano batai buvo du“ („Alma littera“, 2016) atvartas

Na, o jei tokia klasika jūsų namams, bičiuliai, netinka, galime prisiminti kitokią.

Vytė Nemunėlis

Bernardas Brazdžionis, tautinių, krikščioniškų pažiūrų rašytojas, vaikams kūrė slėpdamasis po Vytės Nemunėlio vardu. Jo tekstai į jokius šimtukus nepateko, bet „Meškiuką Rudnosiuką“ žino tikrai daugelis. O be neklaužados meškiuko, išleista dar virš dvidešimties Vytės Nemunėlio knygelių. Daugelį tų tekstų galėtume pavadinti jau senstelėjusiais, bet tarp jų galima rasti ir perliukų. Štai vaikas iš kaladėlių pastatė namą:

Durys eit į vidų kviečia,

Kaminas iš tolo šviečia.

Toks geras namas, nei per aukštas, nei per žemas, viskas telpa, net šuniukas:

Netelpa tik uodegytė... –

Kur ją dėti, kas daryti?..

O kur dar dainelė apie uodą, numynusį vilkui koją? Kur smalsūs kiškiai? Žodžiu, mažutėlius yra kuo palinksminti. Gaila tik, kad rašytojo knygos buvo leidžiamos nelabai dailiai, yra vos kelios geriau pavykusios. Į mažylio lentynėlę rinkčiausi:

Vytė Nemunėlis. Kur gyvena mėnulis. Dail. Laima Barisaitė. Džiugas, 2002. 28 psl.
Vytė Nemunėlis. Šimtą metų aš gyvensiu (serija „33 eilėraščiai“). Sud. Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė. Dail. Rimvydas Kepežinskas. Gimtasis žodis, 2006. 53 psl.

Plonais viršeliais išleistą didelio formato knygelę „Kur gyvena mėnulis“ iliustravo Laima Barisaitė:

Vytės Nemunėlio knygos „Kur gyvena mėnulis“ („Džiugas“, 2002) atvartas

O štai „33 eilėraščių“ serijos knygelę, skirtą Bernardui Brazdžioniui, papuošė Rimvydas Kepežinskas. Šis rinkinukas atrodo daug įdomiau:

Kazys Jakubėnas

Kazys Jakubėnas irgi vienas iš pirmųjų Lietuvoje ėmėsi rašyti labai mažiems vaikams. Tikriausiai daugelis pamena jo „Abėcėlę“ ikimokyklinukams (įtrauktą į šimtuką), bet rašytojas yra sukūręs eilėraštukų net ir mažesniems. Dar tarpukariu pasirodė jo „Riešutėliai“, „Čyru–vyru“, „Du gaideliai giesmininkai“, „Bus pavasarėlis“. Tekstai čia paprastučiai, bet mieli, dainingi (nors „kregždė“ ir stringa gerklėje):

– Vyt-vyt-vyt!

Tu, kregždyt,

Ar lietutis

Greit ims lyt?

– Kai Dundulis

Sudundės,

Tai lietutis

Lyt pradės.

1971 metais „Čyru–vyru“ eilėraščius nuostabiai iliustravo Domicelė Tarabildienė, bet jie buvo sudėti į rinkinį „Šimtas vyturėlių“ ir įrėminti ideologiškai aniems laikams subalansuotais tekstais apie plačiąją tėvynę bei pionierius. Nereikia apsigauti: K. Jakubėnas nebuvo tarybinis veikėjas, jis neįtiko nei vienai valdžiai, tad „Vyturėliai“ tiesiog tapo laikmečio auka, kaip ir jų be laiko pražuvęs autorius.

K. Jakubėno knygos „Šimtas vyturėlių“ („Vaga“, 1971) atvartas

Na, o jei tokia graži, bet ideologiškai nelygi knygelė lentynoje nedera, yra dar įspūdingai atrodantis vėlesniais laikais išleistas rinkinukas iš jau minėtos „33 eilėraščių“ serijos. Tą seriją galima tiesiog kolekcionuoti ir džiaugtis. Tinka ir vaikams skaityti, ir kambariui puošti (bet geriau skaityti!).

K. Jakubėno knygos „Kas kiemely daros“ („Gimtasis žodis“, 2003) atvartas

Taigi, K. Jakubėno eilėraščių mažiesiems ieškosime šiose knygose:

Kazys Jakubėnas. Šimtas vyturėlių. Dail. Domicelė Tarabildienė. Vaga, 1971 (1977). 104 psl.
Kazys Jakubėnas. Kas kiemely daros (serija „33 eilėraščiai“). Sud. Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė. Dail. Sigutė Chlebinskaitė. Gimtasis žodis, 2003. 60 psl.

Juozas Nekrošius

Toliau slinkdami laiko juosta, sutiksime Juozą Nekrošių. Anokia čia poezija, sakysite prisiminę „Gero elgesio abėcėlę“ ar kokį kitą jo taikomojo eiliavimo pavyzdį, šiandien randamą knygynuose. Tačiau yra ir įdomesnių šio poeto kūrinių. Patiems mažiausiems kadais buvo išleisti rinkinėliai „Baltas ėriukas“ ir „Vyturio lizdas“, o kiek vyresniems skirta knygelė „Keturi žodžiai“ anuomet sulaukė milžiniško pasisekimo. Nenuostabu – vaikų poezijos gramatiką poetas puikiai išmanė:

Kibirus, vandens pripiltus,

Nešė vėjas Vaivos tiltais.

Bet už debesies užkliuvo –

Keberiokšt – vargšelis griuvo.

Ir dabar iš debesų

Lyja lyja – net baisu.

Taigi, mažutėliams eilėraštukų galima ieškoti:

Juozas Nekrošius. Baltas ėriukas:
Juozas Nekrošius. Baltas ėriukas. Dail. Lidija Glinskienė. Vaga, 1971. 28 psl.
Juozas Nekrošius. Baltas ėriukas. Dail. Lidija Glinskienė. Alka, 2005. 29 psl.
Juozas Nekrošius. Vyturio lizdas. Dail. Rasa Dočkutė. Vaga, 1974. 32 psl.
Juozas Nekrošius. Keturi žodžiai:
Juozas Nekrošius. Keturi žodžiai. Dail. Rimvydas Kepežinskas. Vaga, 1982. 79 psl.
Juozas Nekrošius. Keturi žodžiai. Dail. Taida Balčiūnaitė. Vyturys, 1985. 79 psl.

Parodysiu tik vieną iš šių knygelių – Taidos Balčiūnaitės (ne Balčiūnienės) iliustruotus „Keturis žodžius“:

J. Nekrošiaus knygos „Keturi žodžiai“ („Vyturys“, 1985) atvartas

Knygelės gražios, tik nepamirškime, kad tarybiniais metais leistuose poezijos rinkiniuose beveik neišvengiami politiniai reveransai. Nors būta ir tokių poetų, kuriems geriau sekėsi apeiti tas taisykles.

Martynas Vainilaitis

Net ir anais laikais leistose Martyno Vainilaičio knygose plyti šviesus, paslaptingas, pasakiškas ir visiškai apolitiškas vaiko pasaulis. Nenuostabu, kad net trys rašytojo knygos įtrauktos į reikšmingiausių lietuvių autorių vaikų knygų šimtuką.

Mažiesiems skaitytojams galėtų tikti linksmiausia ir žaismingiausia poeto knygelė „Juokų maišelis“. Prisipažinsiu, tai mėgstamiausia mano ankstyvos vaikystės knyga: skaityta, nešiota, po pagalve laikyta. Pamenu, kai poetas atvažiavo į mūsų mokyklą, ir aš džiugiai atšuoliavau su ta knygele autografo, mokytoja mane iš eilės išvijo, nes „gėda tokią nušiurusią knygą rodyti“. Et!

„Juokų maišelis“ buvo perleistas jau ir mūsų amžiuje su Rimanto Rolios iliustracijomis. Bet gal dėl vaikystės sentimentų, gal dėl to, kad nesu Rimanto Rolios talento gerbėja, man mielesnė Zenono Šteinio iliustruota knygelė. Tie piešiniai labai gyvi, pilni judesio, užkabinantys:

M. Vainilaičio knygos „Juokų maišelis“ („Vaga“, 1983) atvartas

Nors ir R. Rolia sukūrė įdomų pasaulį:

M. Vainilaičio knygos „Juokų maišelis“ („Kronta“, 2006) atvartas

Tiesa, į šiuos du maišelius sukrauti dalykai gerokai skiriasi. Į 2006 metų knygą sudėti beveik visi 1983 metais publikuoti eilėraščiai, o po to pridėta antra tiek iš kitų šaltinių surinktų. Gaila, kad nebeliko vaikystėje mane taip stebinusio „Telefono ir sifono“. Tiesa, jį galima rasti knygoje „Mano volungėlė“, kur „Juokų maišelis“, matyt, pasirodė pirmą kartą kaip atskiras rinktinės skyrius. Aišku, šis „Maišelis“ dar kitoks. O ir 2002 metais perleista „Mano volungėlė“ gana smarkiai skiriasi nuo 1975 metų knygos. Žodžiu, pasirinkimas platus ir painus:

Martynas Vainilaitis. Juokų maišelis:
Martynas Vainilaitis. Juokų maišelis (serija „Vyturiukas“). Dail. Zenonas Šteinys. Vaga, 1983. 37 psl.
Martynas Vainilaitis. Juokų maišelis. Dail. Rimantas Rolia. Kronta, 2006. 104 psl.
Martynas Vainilaitis. Mano volungėlė:
Martynas Vainilaitis. Mano volungėlė. Dail. Laima Barisaitė. Vaga, 1975 (1982). 127 psl.
Martynas Vainilaitis. Mano volungėlė. Dail. Laima Barisaitė. Žara, 2002. 104 psl.

L. Barisaitės iliustruota „Volungėlė“ labai spalvinga:

M. Vainilaičio knygos „Mano volungėlė“ („Žara“, 2002) atvartas

Tačiau stebina, jog iliustracijų stilius, ryškumas, spalvingumas labai nevienodi, ir knyga atrodo kiek chaotiškai. Kita vertus, juk ji tokia ir yra – sulipdyta iš kelių rinkinių, tad čia ir eiliuotos pasakaitės, ir visai trumpučiai posmai mažiesiems. Bet skambių, džiugių eilių tikrai užtenka:

Puku puku – du ežiai,

Du ežiai kaip garvežiai.

Puku puku – per kelmyną

Pas barsuką, pas kaimyną.

– Ei, kaimyne, kelk iš miego,

Nebėra šilely sniego!

Anzelmas Matutis

Kitas vaikystėje mane žavėjęs poetas buvo Anzelmas Matutis. Jis – toks tikras miško gyventojas ir rašė apie girios žvėris, paukščius, medžius. Į šimtuką irgi pakliuvo jo miškinės knygelės: „Girios televizorius“ bei „Margaspalvė genio kalvė“, bet šios skirtos truputį augesniems skaitytojams. Posmai patiems mažiausiems sudėti Matučio „Milžinų šaukšte“. Čia taip pat daug lyriškų gamtos pasakėlių, o prie jų mažutės istorijos apie vaikų žaidimus ar išmintingus pastebėjimus:

Suradau

Mamytės dažą –

Juodą, juodą

Ir nemažą!

Brūkšt!

Užrėžtas

Vienas ūsas!

Tuoj aš būsiu...

Troleibusas!

Beje, „Milžinų šaukštas“ su Kastyčio Juodikaičio iliustracijomis man vis dar regisi viena iš gražiausiai išleistų poezijos knygų vaikams. Gal tai irgi sentimentai, bet čia mane žavi viskas: formatas, maketas, piešiniai:

A. Matučio knygos „Milžinų šaukštas“ („Šviesa“, 1982) atvartas

Tiesa, būna, kad net gražiausios poezijos knygos taip ir neprisibeldžia į mūsų kasdienius skaitymus, nes paprasčiausiai neaišku, kaip jas skaityti. Vieną eilėraštį? Bet jis toks trumpas! Vaikas dar nesuprato, kad skaitome, o jau pabaiga. Kelis eilėraščius iš eilės? Bet jie skirtingų nuotaikų, skirtingo ritmo – tik susiraizgo, susimala į vieną nebeatmenamą gumulą. Eilėraštį prieš paveikslėlių knygelę? Nustelbs... Išties, geriausia būtų ne skaityti, o iš atminties padeklamuoti prie mūsų patyrimų derantį tekstą. Tik kaip tiek prisiminti? Štai ir sukamės, kaip mokame, deriname poeziją prie savo dienos ritmo, kuriame naujus ritualus. Tam praverčia kita A. Matučio knyga: „Dvylikos svečių lauktuvės“, kur surašyti eilėraščiai kiekvienai metų dienai, skaitytini kad ir atsibudus ar prieš keliaujant į lauką:

A. Matučio knygos „Dvylikos svečių lauktuvės“ („Vaga“, 1984) atvartas

Gaila, kad ne viskas šioje knygoje tinka patiems mažiausiems skaitytojams. Jiems gražių tekstų galima rasti paveikslėlių knygelėje „Žirgelio namai“ bei rinktinėje „Tai margumai genelio“.

Anzelmas Matutis. Milžinų šaukštas. Dail. Kastytis Juodikaitis. Šviesa, 1978 (1982). 56 psl.
Anzelmas Matutis. Tai margumai genelio. Dail. Rasa Dočkutė. Vaga, 1983. 103 psl.
Anzelmas Matutis. Dvylikos svečių lauktuvės. Dail. Albina Makūnaitė. Vaga, 1984. 176 psl.
Anzelmas Matutis. Žirgelio namai. Dail. Feličija Avram. Vaga, 1985. 26 psl.

„Žirgelio namai“ – jau visa poemėlė, pasakojanti apie tai, kur gyvena skirtingi gyvūnai:

A. Matučio knygos „Žirgelio namai“ („Vaga“, 1985) atvartas

O knygelė „Tai margumai genelio“ išties marga. Čia ir augesniems skirti kūriniai: eiliuota pasaka, vieno personažo jungiamas eilėraščių ciklas, keistoka poemėlė. Bet telpa ir mažiesiems puikiai tinkantis eilėraščių pluoštas, kur išradingai apžaidžiamos liaudies dainelės, garsų pamėgdžiojimai, skaičiuotės, žaidinimai. Visas skyrius skirtas autorinėms greitakalbėms, skaičiuotėms, mįslėms ir pasakoms be galo. O kur dar baisiai išradinga abėcėlė, čia kiekvienai raidei paskirti du posmai: vienas aptariantis grafinį raidės pavidalą, o kitas akcentuojantis garsą:

H

TARP DVIEJŲ PUŠŲ

KARTELĖ...

STRYKT PER JĄ

GELSVA STIRNELĖ.

HAMAKAS PRIE HAMAKO.

HAMAKŲ DAUG PRIE TAKO...

VORELIS ČIA, MIŠKE,

SŪPUOJAS HAMAKE.

Sunkesni garsai dar įtvirtinami vieno posmo greitakalbėse.

Bičiuliai, gal jums atrodo, kad aš pamiršau, kokio amžiaus skaitytojams renku šią biblioteką, bet išties įvairiausias eiliuotas abėcėles patariama skaityti 12-24 mėnesių mažyliams. Tai labai tinka jų fonetinei klausai lavinti. Na, o mano Meškiuką šiame amžiuje ir pačios raidės labai domino. Žodžiu, jei sumanytumėte, aš rekomenduoju būtent šią abėcėlę ir visą „Genelį“. O dėl Rasos Dočkutės iliustracijų ši knyga bus viena keisčiausių ir originaliausių mažylio lentynoje:

A. Matučio knygos „Tai margumai genelio“ („Vaga“, 1983) atvartas

Violeta Palčinskaitė

Kad nebūtų taip keista, greta galima apgyvendinti bene populiariausią poezijos rinktinę vaikams, išleistą per paskutinius dešimtį metų – Violetos Palčinskaitės „Vaikų kambarį“. Savo dydžiu ir svoriu ši knyga nelabai tinka mažoms rankelėms. Tai greičiau tėvų knyga kasdieniams skaitymams su savo pipirais. Bet kaip gražiai ji išleista! Kiekvienas atvartas dailiai iliustruotas, kiekviename sava nuotaika ir spalvos, nors yra ir tęstinių siužetų. Kruopščiai parinktas formatas, popierius, šrifto dydis, daug erdvės. Aišku, Sigutės Ach piešiniai kuria nostalgiško žvilgsnio į pastelinę, idilišką vaikystę įspūdį, kuris kartais prislopina pašėliškas V. Palčinskaitės intonacijas:

– Oi, pūga, pūga, pūga,

Ką darei per dieną, ką?

– Aš praeiviams plaukus vėliau,

Skrybėles į viršų kėliau.

Kad atrodytų gražiau,

Dangų su žeme maišiau.

Bet tokia interpretacija irgi patraukli. Daug angelų, paukščių, sparnuotų žirgelių ir avyčių nuteikia svajingai:

V. Palčinskaitės knygos „Vaikų kambarys“ („Nieko rimto“, 2013) atvartas

Nors nepasakyčiau, kad čia labai daug eilėraščių, tinkamų mažiausiems. Net kai V. Palčinskaitė imasi eiliuoti tekstus kartoninėms knygelėms, jie būna kiek sudėtingesni, nei mums su K. Čiukovskiu norėtųsi...

V. Palčinskaitės knygos „Alkani peliukai“ („Egmont Lietuva“, 1999) atvartas

Ir visgi pamėginti verta. V. Palčinskaitė – puiki vaikų rašytoja, net kelios jos knygos įtrauktos į reikšmingiausių lietuvių autorių knygų šimtuką. Geriausi eilėraščiai iš tų premijuotų knygų atkeliavo į rinktinę „Vaikų kambarys“. Tad šįkart siūlau pavartyti:

Violeta Palčinskaitė. Vaikų kambarys. Dail. Sigutė Ach. Nieko rimto, 2013 (2014, 2017). 200 psl.
Violeta Palčinskaitė. Alkani peliukai. Dail. John Collins. Egmont Lietuva, 1999. 10 psl.
Violeta Palčinskaitė. Triušiukai žaidžia. Dail. John Collins. Egmont Lietuva, 1999. 10 psl.

Beje, skaityti šiuos eilėraščius norisi dar ir dėl to, kad juose daug miesto: senamiesčio gatvelių, parduotuvių vitrinų, stogų, troleibusų, fontanų, teatrų. Auginant vaikus mieste, šios temos daug artimesnės, nei vyturėlių giesmelės ar miško paslaptys. Kita vertus, gamtinės, liaudiškos temos neatskiriamos nuo liaudiškų intonacijų, kurios mažyliams irgi labai reikalingos. Jos intuityviai suprantamos ir natūraliai priimamos, per jas vaikai pajunta vidinius kalbos dėsningumus. Kaip pastebėjo K. Čiukovskis, tauta per šimtmečius savo dainomis ir pasakomis sukūrė idealius meninės bei pedagoginės sąveikos su vaiku metodus. Todėl rašant vaikams, būtina pirmiausia mokytis iš folkloro – mokytis suvokti kūrybos vaikams ypatumus, nors imituoti, kopijuoti tikrai neverta.

Sigitas Geda

Daugelis jau minėtų poetų mielai naudojo tautosakos elementus savo eilėraščiuose. Tačiau originaliausiai ją interpretavo ir perkūrė Sigitas Geda (dar vienas šimtukininkas mūsų sąraše). Jo knygose vaikams yra ištisi eksperimentinės tautosakos skyriai:

Balti vyšnių sodeliai,

Po tom vyšniom žirgeliai,

Daug žirgelių, daug šyvųjų

Miega visą vasarėlę.

Ši poezija ypatinga tuo, kad poetas ne tiek skolinosi liaudies išgrynintas formas, kiek siekė kurti vientisą kosmologinį lauką, išryškinti folklorinį pasaulėvaizdį, naudodamasis vaiko ir mitinio mąstymo panašumais. Kai eksperimentas pavykdavo, atsiverdavo naujos susikalbėjimo su vaikais galimybės, galimybės net su pačiais mažiausiais šnekėti apie būtį. Jau pirmojoje S. Gedos knygoje vaikams „Užmigę žirgeliai“ tai pastebima, bet labiausiai pajaučiama „Močiutės dainose“. Čia tautosakiniai elementai perkuriami taip, kad išryškėtų jų maginė, ritualinė prigimtis.

Kadangi visas šis pasaulis lipdomas ant alogizmų (kad ir būdingų mažyliui) karkaso, tikriausiai S. Gedos eilėraščius norėsis skaityti vyresniems pipirams. Tačiau tekstų muzikalumas, žaismingumas skatina išmėginti tokios poezijos galimybes net ir su pačiais mažiausiais. Juolab, kad vaikui visai nebūtina iškart viską suprasti. Jis auga, tobulėja, jam reikalingi iššūkiai. Sunkiau suprantami kūriniai tampa tokiais iššūkiais ir skatina vystymąsi. Na, o kiek paprastesnės struktūros eilėraščių, tegu ir ne tokių folklorinių, galima rasti knygelėje „Praniukas Pramaniūgas“.

Eilėraščiai iš šių knygų taip pat buvo įtraukti į stambesnes poezijos rinktines. „Močiutės dainos“ ir „Praniukas Pramaniūgas“ atsidūrė 2005 metais išleistose „Strazdelio dainose“, o „Užmigę žirgeliai“ pakliuvo į populiariąją „Baltąją varnelę“.

Sigitas Geda. Užmigę žirgeliai. Dail. Petras Repšys. Vaga, 1970. 34 psl.
Sigitas Geda. Praniukas Pramaniūgas: trumpi ir ilgi eilėraščiai. Dail. Rimvydas Kepežinskas. Vyturys, 1986. 39 psl.
Sigitas Geda. Močiutės dainos. Dail. Gintaras Gesevičius. Vyturys, 1991. 56 psl.
Sigitas Geda. Baltoji varnelė:
Sigitas Geda. Baltoji varnelė. Dail. Rasa Dočkutė. Vyturys, 1985. 175 psl.
Sigitas Geda. Baltoji varnelė (serija „Grigo Ratai“). Dail. Rasa Dočkutė. Alma littera, 2000. 168 psl.
Sigitas Geda. Baltoji varnelė. Dail. Rasa Dočkutė. Alma littera, 2015. 168 psl.
Sigitas Geda. Strazdelio dainos: vieno gyvenimo rinktinė. Dail. Rimantas Rolia. Kronta, 2005. 104 psl.

S. Gedai labai sekėsi su iliustratoriais, tad visos šios knygos pašėlusiai gražios. Puošia tekstus Petro Repšio nesvarūs žirgeliai, oželiai, žolynų pynės:

Puikiai Praniukui Pramaniūgui tinka greiti ir tikslūs R. Kepežinsko brūkšniai:

S. Gedos knygos „Praniukas Pramaniūgas“ („Vyturys“, 1986) atvartas

Gintaro Gesevičiaus iliustracijos „Močiutės dainoms“ apskritai perkelia į kažkokią paralelinę tikrovę, kurioje ir baugu, ir smalsu:

S. Gedos knygos „Močiutės dainos“ („Vyturys“, 1991) atvartas

Bet, regis, labiausiai S. Gedos eilėms tinka R. Dočkutės biomechaniniai sutvėrimai. Pasakojama, kad pats poetas ir paprašė šių keistų iliustracijų:

S. Gedos knygos „Baltoji varnelė“ („Vyturys“, 1985) atvartas

„Baltoji varnelė“ buvo kelis kartus perleista, ją iki šiol galima rasti knygynuose. Deja, „Alma littera“ knygą visiškai sudarkė: nebeliko visų spalvotų piešinių, puikiai papildančių S. Gedos tekstus. Taigi, vėlesni leidimai atrodo neužbaigti, blankūs. Belieka ieškoti kitų poeto knygų vaikams.

Bibliotekose dar ne iki galo suskaityta ir net kartais knygynuose randama rinktinė „Strazdelio dainos“ taip pat labai graži. Jau minėjau, kad R. Rolios stilius man nėra artimas, bet yra dvi jo iliustruotos knygos, be kurių neįsivaizduoju jokios bibliotekos. „Strazdelio dainos“ – viena iš jų.

S. Gedos knygos „Strazdelio dainos“ („Kronta“, 2005) atvartas

Sigitas Poškus

Iki šiol rašiau apie autorius, kurių kūryba yra tikrų tikriausia klasika, autorius, kurie debiutavo tarybiniais metais ar net tarpukariu. Tikriausiai, bičiuliai, jau susimąstėte, negi nėra geros naujesnės poezijos vaikams? Šiek tiek jos esama, bet patiems mažiausiems rašyti išties nelengva, todėl dažniausiai poetai kreipiasi į tokį neapibrėžtą abstraktų vaiką, eilėraščius kalantį pradinuką ar darželinuką, nesukdami sau galvos dėl jo suvokimo, mąstymo ypatumų. Užtat jie puikiai įsivaizduoja ugdymo įstaigų poreikius ir gamina proginius eilėraščius. Deja, poezija tokiame katile retai randasi. Dažniau tai būna taikomasis eiliavimas, kurį K. Čiukovskis išvadino trūnėsiais, trukdančiais vaikams atrasti tikrą poeziją, gadinančiais meninį skonį ir skatinančiais aplaidų santykį su žodžiu.

Nuo primityvios rašliavos vaikus apsaugoti nori ir rašytojas Sigitas Poškus, debiutavęs jau po nepriklausomybės atgavimo ir manantis, kad mūsų vaikų literatūroje trūksta inovacijų. Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad S. Poškaus ieškojimai neretai artimi S. Gedos eksperimentams. Tai įvairiausios improvizacinės dainelės, besiremiančios tautosaka ir žaismingais alogizmais, tik be tokių kosminių užmojų. S. Poškui labiau rūpi žaidimas dėl žaidimo, jo kūryba kiek chuliganiška. Iš liaudies aruodo šis poetas skolinasi garsinius ornamentus, iš kurių lipdo ką užsimanęs. Tai išties labai tinka mažyliams, daug labiau besidomintiems skambesiu ir fonetiniais žaidimais, nei prasme.

Man labiausiai patinka S. Poškaus eilėraščių knyga „Amalgama“, bet ją skaityti verta truputį vyresniems, o štai mažyliams tikriausiai tiktų „Skaitinių“ serija, jei tik ją lengviau būtų rasti knygynuose ir bibliotekose. Deja, Klaipėdos universiteto leidykloje leidžiami kukliai apipavidalinti „kūrybos sąsiuviniai“ plačiau po Lietuvą nepasklinda. Tad galiu tik pasidžiaugti, kad gruodį „Odilė“ į didžiuosius knygynus ganytis paleido šauniai V. Ajausko iliustruotą S. Poškaus knygą „Šokanti karvė, arba Maišatynė“. Joje galima rasti eilėraščių, dainelių, vaidinimų ir didesniems, ir mažesniems skaitytojams.

Sigitas Poškus. Šokanti karvė, arba Maišatynė. Dail. Valentinas Ajauskas. Odilė, 2017. 128 psl.

S. Poškaus knygos „Šokanti karvė, arba Maišatynė“ („Odilė“, 2017) atvartas

Beje, daineles gal net atpažinsite. Jos dažnai skamba renginiuose vaikams, darželiuose ir mokyklose (tik paprastai atliekamos klaikiai, bet tai ne dainelių kaltė):

S. Poškaus knygos „Šokanti karvė, arba Maišatynė“ („Odilė“, 2017) atvartas

Padainuokime

Na, o jei prakalbome apie daineles... Vienas iš būdų susipažinti ir susidraugauti su poezija – ją dainuoti. Mažyliams talentingai sukurti tekstai paprastai prašyte prašosi išdainuojami, tad nuo seno poetų eilėms rašoma muzika. Pavyzdžiui, Vytės Nemunėlio, Kazio Jakubėno eilėraščius dainuoti galima iš 1937 metais pirmą kartą pasirodžiusios (1990 metais perleistos) Jadvygos Čiurlionytės knygelės „30 dainelių mažiems vaikams“. Sigito Gedos, Anzelmo Matučio eilėraščiai natomis užrašyti Algirdo Klovos „Dainų vaikams“ rinkinyje. Galima prisiminti ir partitūrų seriją „Mūsų mažiesiems“, leistą virš 20 metų. Panašių dainelių rinkinių išleista labai daug. Vien Kosto Kubilinsko tekstus dainelėmis vertė Vytautas Paltanavičius, Algirdas Klova, Balys Dvarionas, Kazio Jakubėno – Antanas Rekašius, Jadvyga Čiurlionytė, Elena Tolvaišienė, Juozo Nekrošiaus – Algimantas Raudonikis, Jonas Tamulionis, Martyno Vainilaičio – Algimantas Raudonikis, Vladas Švedas, Gediminas Storpirštis, Anzelmo Matučio – Dalia Kairaitytė, Valentinas Bagdonas, Laimutis Vilkončius, Violetos Palčinskaitės – Vytautas Barkauskas, Mikalojus Novikas, Žilvinas Ramanauskas, Sigito Gedos – Bronius Kutavičius, Vytautas Juozapaitis, Vytautas Kernagis, Sigito Poškaus – Rūta Budinavičienė, Aloyzas Žilys, pats Sigitas Poškus. Ir čia tik keli pavyzdžiai!

Jei natas skaityti nelabai sekasi, dainelių išmokti galima iš įrašų. Juolab, kad dabar nesunku rasti ir naujai išleistų albumų, ir senų įrašų iš vinilinių plokštelių. Tik kaip keistai šiandien skamba tie prieš 40 ar 50 metų įdainuoti eilėraštukai. Ir tekstai, ir aranžuotės, ir atlikimas tarsi iš kitos kultūros. Norite paragauti egzotikos? Maloniai prašom:

Mikalojus Novikas. M. Noviko dainos. Dainų tekstai: Martynas Vainilaitis, Albinas Bernotas et al. Dainuoja: Beatričė Grincevičiūtė. Groja: Halina Znaidzilauskaitė. Melodija, 1965. 1 pl.: 8 min. 19 s.
Antanas Rekašius. ABC: dainelės ir eilėraščiai. Dainų tekstai: Kazys Jakubėnas. Dainuoja: Beatričė Grincevičiūtė. Groja: Halina Znaidzilauskaitė. Melodija, 1972. 1 pl.: 48 min. 16 s.
Vladas Švedas. Šimtas vyturėlių: literatūrinis muzikinis montažas. Dainų tekstai: Martynas Vainilaitis, Kostas Kubilinskas, Justinas Marcinkevičius et al. Dainuoja: Gražina Apanavičiūtė, Kauno J. Naujalio vidurinės meno mokyklos vaikų choras. Groja: Gražina Ručytė, Andrius Krevnevičius et al. Melodija, 1972 (1974). 1 pl.: 48 min. 07 s.
Jurgis Gaižauskas. Kiškių išdaigos: muzikinė literatūrinė kompozicija vaikams. Dainų tekstai: Martynas Vainilaitis. Dainuoja: Regina Maciūtė. Groja: Skudučių Ansamblis, Jurgis Gaižauskas, Lina Naikelienė, Antanas Smolskus. Melodija, 1981. 1 pl.: 10 min. 22 s.

O kur šiuolaikiškiau skambančios dainelės pagal talentingų vaikų poetų žodžius? Aišku, „Teatriuko“ kraitėje. Ir kuo vėlesnis tas „Teatriukas“, tuo man labiau patinka. „Vaikų kambarys“, kur sudėtos Violetos Palčinskaitės žodžiams sukurtos dainos, – vienas iš mėgstamiausių Meškiuko albumų, o „Pūga“ rauna stogą! Pagal lietuvių poetų eiles sukurtos ir albumo „Vaikystės pusnys ir žiedai“ dainos. „Teatriukas“ taip pat įdainavo klasikinėms melodijoms pritaikytas lopšines, kurioms lietuviškus tekstus parašė Ramutė Skučaitė, Violeta Palčinskaitė, Vytautas Bložė, Gražina Kadžytė (ir nebereikia pačiai mėginti versti lopšinės iš „Porgio ir Besės“). Šis albumas priklauso „Teatriuko“ lopšinių ciklui, kurį užbaigia pačių aktorių ir jų bičiulių savo vaikams sukurtos „Lietuvių autorių lopšinės“. Gal šie kūriniai ir nevienodos kokybės, bet kartais taip puikiai atitinka mano patirtis, kaip joks kitas klasiko tekstas. Na, o jei labai norisi, galima rasti ir senesnių „Teatriuko“ albumų, kur karaliauja Juozas Erlickas, Violeta Palčinskaitė, Liutauras Degėsys, Martynas Vainilaitis ir kiti. Bet ten aranžuotės jau visai kitokios.

Teatriukas. Vaikų kambarys: dainelės su fonogramomis. Dainų tekstai: Violeta Palčinskaitė. Nieko rimto, 2013. 1 CD: 69 min. 02 sek.
Teatriukas. Vaikystės pusnys ir žiedai: muzikinis spektaklis. Dainų tekstai: Martynas Vainilaitis, Sigitas Geda, Violeta Palčinskaitė et al. Teatriukas; Kronta, 2007 (2008). 2 CD: 37 min. + 73 min.
Teatriukas. Lietuvių autorių lopšinės. Dainų tekstai: Ramutė Skučaitė, Liutauras Degėsys, Žilvinas Ramanauskas et al. Nieko rimto, 2008 (2011, 2012, 2015). 1 CD: 45 min. 4 sek.
Teatriukas. Klasikinės lopšinės. Dainų tekstai: Ramutė Skučaitė, Violeta Palčinskaitė, Vytautas Bložė et al. Muzikos aut.: Wolfgang Amadeus Mozart, Piotr Čaikovskij, George Gershwin et al. Nieko rimto, 2008 (2015). 1 CD: 42 min. 52 sek.

Kai kuriuos eilėraščius vaikams pasigavo ir išpopuliarino bardai. Puikiai visiems žinomos Vytauto Kernagio dainos pagal Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio eiles. Žinomos ir Olego Ditkovskio, Gedimino Storpirščio bei kitų atliekamos dainos. Dalis jų buvo sudėta į vieną albumą – „Stebuklų pilnas kambarys“. Vėliau išleista ir to paties pavadinimo knyga su tekstais bei akordais. Taigi, galima mėginti paieškoti melodijų čia:

Vytautas Kernagis. Baltojo Nieko dainelės:
Vytautas Kernagis. Baltojo Nieko dainelės. Dainų tekstai: Sigitas Geda. Groja: Vytautas Kernagis, Marijaus Šnaro vadovaujama instrumentinė grupė. Melodija, 1979 (1981, 1982). 1 pl.: 16 min.
Vytautas Kernagis. Baltojo Nieko dainelės. Dainų tekstai: Sigitas Geda. Groja: Vytautas Kernagis, Marijaus Šnaro vadovaujama instrumentinė grupė. Čiki Piki, 2000 (Vytauto Kernagio fondas, 2006). 1 kasetė / 1 CD: 17 min. 14 s.
Stebuklų pilnas kambarys: bardų dainos vaikams. Sud. Gediminas Storpirštis. Dainų tekstai: Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius, Martynas Vainilaitis et al. Dainuoja: Aidas Giniotis, Vytautas Kernagis, Gediminas Storpirštis et al. Prior Musica, 2006. 1 CD: 36 min. 13 sek.

Taip, taip, ieškome tik melodijų – juk mažyliui gražiausi tėvų balsai, net jei tėvams meška visas keturias ausis numynė. Tad teoriškai tų melodijų galima ieškoti ir visokių pop chorų, vokalinių estradinių vaikų grupių ir kitokių stūmtraukių įrašuose. Bet, garbės žodis, nesinori. Linksmiau tų pasiutiškai rimtų aštunto dešimtmečio sopranų klausytis. O jei žinote kokį išties malonų klausai albumą, kur naudojama lietuvių vaikų poezija, pasidalinkit, gerai, bičiuliai?

Aš gi pasidalinsiu dar vienu pastebėjimu: net ir tikroms knygų kandims pabosta versti vieną eilėraščių knygą po kitos, kad atkapstytų porą skaitytojo amžių ir gudrumą atitinkančių tekstų. Et, manau, kad taip susiradus po poezijos rinktinę mažiems, augesniems ir paaugusiems – tai patogu būtų! Kaip man sekėsi ieškoti tokios knygos, parašysiu kitą sykį.

Dar nepavargote skaitydami? Rimtai? Tada maloniai kviečiu aplankyti kitus vaikų poezijos gerbėjus. Kol rašiau, platusis internetas man atnešė kelis įdomius pasakojimus. Pasirodo, jau prieš porą metų apie eiles vaikams, remdamasi tuo pačiu K. Čiukovskiu, rašė Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė. Jos straipsnyje galima rasti dar ilgesnį poetų sąrašą, kuris pravers mažyliui augant. Apie augesnius pipirus bei eilių skaitymą (dainavimą, vaidinimą ir piešimą) su jais papasakojo ir „Trys žirniai“. Ačiū jiems už atidumą poezijai!

Padėkoti noriu ir Eglei, be kurios nebūčiau pradėjusi pasakoti apie mažylių skaitinius. Taip pat Tylūnams ir jų puikiajai bibliotekai, kur nuolatos ką nors atrandu. Ačiū!

Ir iki pasimatymo!

Lietuvos valstybė knygų lentynoje

Thu, 15 Feb 2018 21:00:00 GMT

Meškiuko tėtis kartais juokauja, kad mes su savo patriotiniu ugdymu iš vystyklų taikome tiesiai į Šaulius. Bet išties aš stengiuosi, kad mūsų namuose suskambėtų ne pilietiškumas, o etniškumas. Ir Valstybės atkūrimo dienai, prisipažinsiu, skyriau gerokai mažiau dėmesio, nei Užgavėnėms. Taigi, tikros teminės apžvalgos nebus, nors tokia mintis ir kirbėjo. Deja, nesibaigiantys žieminiai varvanosiai privertė visus darbus atidėti geresniems laikams, pasidalinsiu tik keliais pastebėjimais ir lašu vaikiškos išminties.

Linos Sasnauskaitės sveikinimas knygos „Tautiška giesmė“ motyvais

Tiesa, kol aš tinginiavau, varvančias nosis šluostydama ir pasakas skaitydama, kitos bibliotekos darbavosi, net dūmai rūko. Kauno apskrities viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyrius sudėliojo nedidelę knygų apie Lietuvą parodėlę:

Ji ganėtinai marga: čia ir knygos apie svarbiausius valstybės simbolius, ir kovų dėl valstybingumo istorijos, ir tiesiog pažintinės istorinės bei geografinės knygos, ir tautosaka. Gal taip ir reikia – švęsti su vaikais Lietuvos gimtadienį ir patiems nutarti, kas mums ta Lietuva. Jei svarbiausia kultūrinis savitumas, tai vasario šešioliktąją kviečiu susirasti šias mano jau kadais siūlytas puikias knygas. Jei labiau rūpi krašto grožis ir turtinga istorija, primenu, kad jau rašiau, kokios knygos padeda pažinti savo šalį. Rasti tinkamų skaitinių nebus sunku – užtenka apsidairyti knygyne. Kiek gražių, iki gyvuonies lietuviškų leidinių per metus išleista, ir kiek dar pasirodys, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Prisiminkime:

Monika Vaicenavičienė. Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus. Tikra knyga, 2018. 40 psl.
Jurga Vilė, Lina Itagaki. Sibiro haiku. Aukso žuvys, 2017. 240 psl.
Dalia Dilytė. Gedimino paslaptis. Dail. Laimutė Varkalaitė. Sofoklis, 2017. 208 psl.
Daina Jegelevičiūtė-Biekšienė. Barbora Radvilaitė. Rūmų paslaptys. Dail. Božena Gaidamovič. Jūsų Flintas, 2018. 32 psl.
Sigitas Poškus. Baltijos valdovė, pagal Liudviko Adomo Jucevičiaus padavimą. Dail. Marija Smirnovaitė. Verslas ar menas, 2017. 22 psl. + 1 CD
Viktorija Ežiukas. Memel Blues: 1. Kitokia grafika, 2017. 40 psl.
Justinas Žilinskas. Kaukas Gugis ir kerų karas. Dail. Gediminas Skyrius. Aukso žuvys, 2017. 320 psl.
Vytautas V. Landsbergis. Iš gyvenimo laumių. Dail. Gediminas Pranckevičius. Dominicus Lituanus, 2017. 136 psl.

Selemonas Paltanavičius. Aš – lietuvis. Debesų ganyklos, 2017. 108 psl.
Ingrida Veliutė, Vytautas Kandrotas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys. Dail. Aurimas Matusevičius, Lina Kontvainytė, Monika Puzauskaitė, Karolina Vendelskytė. Debesų ganyklos, 2017. 32 psl.
Violeta Indriūnienė et al. Vilniaus arkikatedros mįslės. Dail. Artur Širin, Justina Norkutė-Širin. Bažnytinio paveldo muziejus, 2017. 24 psl.
Ginta Liaugminienė. Sena žaislų dėžė (serija „Įdomioji senovė“). Dail. Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė. Leidiniai tėvams, 2017. 24 psl.
Rasa Kuncaitė. Gandriuko Kuko kelionės po Lietuvą. Tautinės mažumos. Dail. Gintarė Markevičienė. Su pliusu, 2017. 20 psl.
Gintaras Kaltenis. Rainiuko Pikselio kelionės po Lietuvos miestus. Dail. Marius Zavadskis. Nieko rimto, 2018. 176 psl.
Vytautas Kandrotas. 1000 gražiausių Lietuvos vietovių. Terra Publica, 2017. 336 psl.
Įdomiausios kelionės po Lietuvą: 1600 objektų, 700 fotografijų, 70 maršrutų, 1:250 000 mastelio žemėlapiai. Sud. Vytautas Kandrotas. Terra publica, 2017. 464 psl.

Tačiau labiausiai Valstybės atkūrimo dieną tinka skaityti ir žiūrinėti knygą apie Lietuvos himną! Gauta dovanų prieš metus, ji vis dar mums rūpi:

Laimonas Trota, Lina Sasnauskaitė. Tautiška giesmė: įdomybių knyga Vinco Kudirkos kūrinio motyvais. Tikra knyga, 2016. 24 psl.

Tai labai sodri knyga, turtinga prasmių, pokštų, aktualijų. Čia nevengiama žaisti su populiariąja kultūra, bet nenusižengiama geram skoniui.

Tai paveikslėlių knyga, skirta žiūrinėjimui, bet kiekvienas paveikslėlis mus grąžina prie „Tautiškos giesmės“ žodžių. Čia stengiamasi kuo suprantamiau ir įtaigiau paaiškinti himno prasmę, kiekvieną jo eilutę.

Tai žaisminga knyga, pilna po puslapius keliaujančių personažų, mažų užduotėlių ir progų edukacinei veiklai. Nedidelėje knygoje tilpo net kelionių bei tarmių žemėlapiai, stalo žaidimas ir, aišku, pati giesmė.

Tai naudinga knyga, padedanti tėvams prakalbinti sausoką ir nelengvą valstybingumo bei pilietiškumo temą. Čia esama patarimų, kaip skaityti paveikslėlių knygas, ir net trys visiškai paruošti edukacijų planai.

Žodžiu, neįsivaizduoju, kaip pasitikti vasario šešioliktąją be šios įdomybių knygos. Ji moko mąstyti. O kaip mąsto koks nors pipiras apie valstybę? Kartais stebėtinai tiksliai. Jūsų dėmesiui, bičiuliai, fotoreportažas iš įvykio vietos:

– Mama, galima aš pastatysiu Lietuvą?

– ?! Gerai, statyk...

– Lietuvos forma... O dabar miestą pastatysiu. Štai, žiūrėk – Lietuvos valstybė!

– Oi, ne, taip ji sugrius. Geriau aš ją patobulinsiu, kad tvirta būtų.

– Žinai, ką? Aš geriau be sienų ją statysiu, kad daugiau tilptų, kad daugiau vietos Lietuvos valstybei būtų!

Ką gi, su gimtadieniu, Lietuva! Būk tvirta ir erdvi!

Mažylio biblioteka (5): skambantis pasaulis

Fri, 02 Feb 2018 21:00:00 GMT

Jau supratote, bičiuliai, kad man geriausia pirmoji mažylio knyga yra liaudies dainas dainuojantys, kūdikėlius žaidinantys tėvai. Kodėl liaudies? Tokie kūrinėliai po kruopelę, po žodį surinkti ir sudėti, jų forma nugludinta, daugelio kartų patikrinta bei ištobulinta. Ir jei vyresniems skirtos dainos, pasakos, sakmės persmelktos anų laikų gyvenimo būdo bei vertybių, mažiesiems skirtoje „motinos poezijoje“ užtenka vietos tik mamos švelnumui ir meilei. Beje, ši liaudies kūryba nebūtinai turi būti iš mūsų krašto! Kodėl kartais nepakeliavus po Italiją, Olandiją ar Moldaviją?

Ados Skliutauskaitės iliustracijos knygai „Vaikystės rytmetėliai: latvių vaikų poezija“ (Vyturys, 1988) fragmentas

Aišku, būna, kad folkloras neatskiriamai suaugęs su kalba ir neišverčiamas. Bet būna ir paprastesnių kūrinių, vertėjų-stebukladarių ar tiesiog be galo gražių knygų, kurios prašyte prašosi į mažylio lentynėlę. Tegu jam pačiam nesvarbu, kurio krašto lopšinę tėtis šiandien patyliukais dainuoja, užtat tėčiui linksmiau kartais persikelti į kitą pasaulio galą, argi ne?

O šią kelionę pradėkime nuo Rusijos, nes pati gražiausia lietuviškai išleista liaudies dainų ir žaidinimų knyga yra „Vaivorykštė“, kurią iliustravo Jurijus Vasnecovas. Šis dailininkas nupiešė kelias panašias knygas, skirtas patiems mažiausiems skaitytojams. Teko girdėti, kad lietuviškai buvo pasirodę ir „Katutės“ («Ладушки»), bet jų tiražas jau seniai suskaitytas į skutelius, net pavartyti niekur neradau. Be šių grožybių, dar yra mažesnis rusų liaudies dainelių, priežodžių ir mįslių rinkinukas „Pabiručiai“. Pažvelkim:

Katutės: rusų liaudies pasakos ir dainelės. Dail. Jurijus Vasnecovas. Vert. Paulius Širvys. Vaga, 1967. 40 psl.
Vaivorykštė: rusų liaudies dainelės. Dail. Jurijus Vasnecovas. Vert. Stasė Budrytė. Vaga, 1974. 79 psl.
Pabiručiai: rusų liaudies dainelės, priežodžiai, mįslės. Sud. Irina Karnauchova. Dail. Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė. Vert. Irena Rudokienė. Vyturys, 1986. 32 psl.

1969 metais išleista „Vaivorykštė“ iškart tapo įvykiu ir šiandien laikoma vienu iš knyginės iliustracijos šedevrų. Dailininkas sukūrė labai dekoratyvius piešinius, permąstydamas rusų tautodailės tradicijas:

„Vaivorykštėje“ sudėti įvairūs rusų liaudies kūrinėliai mažiesiems. Ne tik žaidinimai ar lopšinės, bet ir kitokios dainelės, erzeklės, burtai, juokai, posakiai, palinkėjimai. Čia nepateikiamos dainelių melodijos ar žaidinimų aprašymai, tik žodžiai, tad reikia arba išmanyti rusų folklorą, arba tiesiog fantazuoti. Į lietuvių kalbą knyga buvo išversta 1974 metais. Stasės Budrytės vertimas nėra labai lygus: vietomis kūriniai suskamba įdomiau, vietomis liaudiškas gyvumas, intonacijos pametamos. Palyginkime:

«Радуга-дуга» («Детская литература», 1969)	„Vaivorykštė“ („Vaga“, 1974)
Пошёл котик на торжок,	Ėjo miestan katinėlis,
Купил котик пирожок,	Buvo turguj rainakėlis,
Пошёл котик на улочку,	Užu vieną pinigėlį
Купил котик булочку.	Pirko pyragėlį.
Самому ли есть,	Ar sušlamšti pačiam,
Либо Бореньке снесть?	Ar nešt Borenkai mažam?
Я и сам укушу	Atsikąsiu aš pats,
Да и Бореньке снесу.	Ir dar Borenkai užteks.

Kaip ir „Vaivorykštėje“ „Pabiručių“ knygelėje sudėtos lopšinės, vaikų dainelės, burtai ir visokie smulkūs liaudiški kūrinėliai. Tiesa, toji kūryba šiek tiek pritaikyta prie tuometinių realijų – vietoje kaimo ar kiemo išnyra... kolūkis! O paskui kolūkį atidarda ir traktoriai. Įdomu, kad vertėja Irena Rudokienė didelę dalį tų kolūkių vėl išmetė, ropes pavertė bajorėmis, o Raudonąją armiją – nespalvotais kavaleristais. Štai tokia jos estetinė ir pilietinė pozicija, štai tokie nematomi mūšiai vyko vaikų literatūroje. Deja, nors vertėja apvalė tekstą nuo apnašų, jai tik vietomis pavyko išsaugoti liaudiškas intonacijas ir rusišką egzotiką. Palyginkime:

«Рассыпушки» («Детская литература», 1969)	„Pabiručiai“ („Vyturys“, 1986)
Как у бабушки Арины	Žiūri, stebis Arina:
Расплясалась вся скотина.	Kas čia dedasi kieme?
Заиграли утки в дудки,	Ėmė antys dūdas pūsti,
Тараканы в барабаны.	Tarakonai būgnus mušti.
Коза в синем сарафане,	Net ožkelė išsipustė –
Во льняных платках,	Skarom daugianytėm,
В шерстяных чулках	Vilnų kojinytėm...
Так и пляшет,	Ir kad ims striksėti,
Ногой машет.	Kojele trepsėti!
Журавли пошли плясать,	Gervės irgi neišlaikė,
Долги ноги выставлять,	Šoko, trypė, kojas klaipė,
Серым хвостиком махать.	Uodegėles kraipė.

Na, ir dailininkė Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė per daug nesuko sau galvos dėl autentikos. Rusiškus marškinius, sarafanus, skaras paliko, bet visą buitį sušiuolaikino. Įdomu, kad originalios rusiško leidimo iliustracijos (dailininkė – Aleksandra Jakobson) buvo tiesiog puikios ir labiau atitiko tekstą. Gaila, kad jų buvo atsisakyta.

Kadangi versti dainuojamąją tautosaką išties nelengva, tokių knygų išleista gana nedaug. Daugiausia jų pasirodė tarybiniais metais, kai versti vaikų literatūrą iš socialistinių respublikų kalbų buvo politinis sprendimas (kaip anuomet sakydavo, leidžiama buvo ne literatūra, o geografija). Šiuose vertimuose stengtasi kartu ir pabrėžti kultūrinius ypatumus, ir parodyti sąjunginių kraštų bendrystę. Tad knygose spaliai, vėliavos, paradai būdavo supinami su klasikiniais to krašto kūriniais ir liaudies kūryba, kuri mus šiandien labiausiai domina. Taip gimė serija „Želmenėliai“:

Debesų dėdulė: armėnų vaikų poezija. Sud. Surenas Muradianas. Dail. Elena Lisauskienė. Vert. Juozas Nekrošius. Vaga, 1984. 49 psl.
Saulėgrąža ir saulė: baltarusių vaikų poezija. Sud. Pavlas Martinovičius. Dail. Elvyra Kriaučiūnaitė. Vert. Anzelmas Matutis. Vaga, 1984. 47 psl.
Kregždelė = Ласточка: rusų vaikų poezija. Sud. Lidija Aleksandrova, Vladimiras Aleksandrovas. Dail. Viktoras Šatunovas. Vert. Anzelmas Matutis et al. Vyturys, 1985. 113 psl.
Kalnų tulpės: kirgizų poetų eilėraščiai vaikams. Sud. Abzijus Kydyrovas. Dail. Elena Lisauskienė. Vert. Anzelmas Matutis. Vyturys, 1985. 48 psl.
Juodi ėriukai: turkmėnų vaikų poezija. Sud. ir vert. Ramutė Skučaitė. Dail. Loreta Pladienė. Vyturys, 1986. 70 psl.
Už kalnelio, už miškelio: ukrainiečių vaikų poezija. Sud. Bogdanas Čalas. Dail. Vida Norkutė. Vert. Petras Panavas. Vyturys, 1986. 64 psl.
Gandras virš vynuogynų: moldavų vaikų poezija. Sud. Konstantinas Dragomiras, Vasilė Romančiukas. Dail. Vytautas Jurkūnas jaun. Vert. Juozas Nekrošius. Vyturys, 1987. 47 psl.
Stepių aguonėlės: kazachų vaikų poezija. Sud. Kaldarbekas Naimanbajevas. Dail. Irena Guobienė. Vert. Alfredas Šimkus. Vyturys, 1987. 64 psl.
Mes iš Pamyro: tadžikų vaikų poezija. Sud. Narimantas Bakozadė. Dail. Sigita Kišonaitė. Vert. Ramutė Skučaitė. Vyturys, 1988. 48 psl.
Vaikystės rytmetėliai: latvių vaikų poezija. Sud. Evaldas Juchnevičius. Dail. Ada Skliutauskaitė. Vert. Sigitas Geda. Vyturys, 1988. 58 psl.
Berniukas ir jūra: estų vaikų poezija. Sud. Tyv Sandrak. Dail. Silvi Lyva. Vert. Anzelmas Matutis. Vyturys, 1989. 64 psl.

Pati storiausia „Želmenėlių“ knyga (ir vienintelė dvikalbė), „Kregždelė“, aišku, buvo skirta rusų vaikų poezijai. Ją gausiai iliustravo žinomas Vilniuje gyvenantis dailininkas Viktoras Šatunovas. Bet, man regis, būtent šis jo darbas nebuvo labai vykęs.

Užtat tekstai parinkti stiprūs, net šlubuojantis vertimas jų galutinai nesugadina. Tiesa, šie eilėraščiai skirti jau gerokai vyresniems vaikams, o liaudies kūrybos čia visai nedaug, vos pora tekstų:

Daug daugiau tautosakos ukrainiečių vaikų poezijos rinkinyje „Už kalnelio, už miškelio“. Ir iliustracijos linksmos: tapybiškos, egzotiškos (kol tarybiniai kiškiai neužšokuoja ant kalnelio).

Graži Ados Skliutauskaitės iliustruota latvių vaikų poezijos knyga „Vaikystės rytmetėliai“. Čia irgi gausiai paberta tautosakos kūrinių.

O ir parinkti poetų eilėraščiai skamba tuo pačiu ritmu. Štai, pavyzdžiui, koks liaudiškas Janio Rainio eilėraštis–mįslė:

Aukso sietelis

Aukso sietelis,

Sidabro gijos,

Deimanto sėklelės

Sijojamos.

Vasaros rytą

Laimužė vaikšto,

Po laukus sėja

Deimanto rasą.

Tas, kas pažiūri

Pro tą sietelį,

Regi pasaulį

Deimantais mirgant.

Aišku, tokį tekstą supras tik augesni vaikai, bet knygelėje esama ir dailių autorinių lopšinių.

Lengvesni tekstai surinkti iš estų kalbos verstoje knygelėje „Berniukas ir jūra“. Čia irgi įdėtos kelios liaudies dainelės, juokai, žaidinimai, pamėgdžiojimai.

Deja, dalis „Želmenėlių“ knygelių buvo verčiama iš tarpinės, rusų, kalbos. Ir tai, ko gero, geriausiai parodo prie serijos prisidėjusių žmonių požiūrį į tokį projektą bei paaiškina, kodėl šios knygelės netapo įvykiu. Pritrūko smalsumo, domesio, kruopštumo, nors dirbo tikri meistrai. Visgi parodysiu jums ir kelias iš rusų kalbos verstas knygeles – jos išties egzotiškos.

Štai armėnų tautosakos pavyzdžiai iš knygos „Debesų dedulė“:

Įdomūs moldavų (knyga „Gandras virš vynuogynų“) tekstai – su pašūkavimais, paūkavimais:

O kokia lopšinė graži:

Elnias atsargus

Pakelia ragus.

Tai ragų didumas! –

Tartum tankus krūmas.

Ant ragų galingų

Lopšys stebuklingas,

Šilkais siuvinėtas,

Išpuoštas, gėlėtas,

Dukrelei –

Vynuogių šakelei.

Berniukui –

Mažam skambaliukui.

Stebina kazachų vaikų poezijos knygelė „Stepių aguonėlė“. Ji ir pati dailiausia – iliustravo Irena Guobienė, ir žaisminga, ir egzotiška.

Tiesa, visai gali būti, kad tą egzotiką kūrė ne vien kazachai. Va, sklando gandai, kad poeto Džambulo Džabajevo apskritai niekada nebuvo. Tiesiog reikėjo ideologiškai tvirto senolio akyno, ir jis buvo sukurtas tariamų sekretorių bei kazachų kalbos nemokėjusių vertėjų. Tad nežinia, kieno tokia neįprasta daina skamba prie lopšio:

Tu, mažyli, užmigai,

O Džambulas dar ilgai

Skambins dombra kalnų klevo,

Pirštais liesdamas stygas.

Šiaip, anuomet neatsakingo „vertimo“ praktika (vertimas iš tarpinių kalbų, perkūrimas, interpretavimas, etc.) buvo paplitus. Gaila, kad net liaudies dainos, kur kiekvienas žodis aukso vertės, neišvengdavo tokio likimo. Vertėja Eugenija Stravinskienė atsiminimuose rašė, kaip gavo versti vengrų liaudies daineles vaikams: vyriausiasis redaktorius Jurgis Tornau atnešė vengrišką knygutę „Trys varniukai“ ir prisakė pasiėmus žodyną išversti. Stravinskienė vengriškai visiškai nekalbėjo, o privargusi su „Varniukais“ nusprendė niekada tos kalbos ir nesimokyti. Visgi knyga buvo sėkmingai išleista.

Galima prisiminti ir Sigitą Gedą, „vertųsi“ iš visų kalbų geriausiu atveju pagal kitų atliktą pažodinį vertimą. Kartais netikslumus kompensuodavo poetinis talentas, kartais – ne. Tiesa, iš latvių kalbos Geda, matyt, vertė rimtai, mat tuo kraštu domėjosi ir bendravo su latvių rašytojais. Net antroji jo išversta latvių liaudies dainų vaikams knyga, „Lekia mano žirgelis“, buvo dalis savotiško dialogo su latvių rašytoju Knuts Skujenieks, išvertusiu lietuvių dainas.

Taigi, dar kelios nuorodos į anuometinę literatūros geografiją, meškiukų bibliotekoje neturimą, nevartytą (pateikti arba lietuviškų leidimų, arba leidimų, iš kurių versta, viršeliai):

Trys varniukai: vengrų liaudies dainelės. Vert. Eugenija Kirmontaitė-Stravinskienė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. 39 psl.
Virė pelytė košelę: slovakų liaudies dainelės. Dail. Liudovitas Fula. Vert. Stasė Budrytė. Vaga, 1969. 21 psl.
Strazdas strazdelis: moldavų liaudies dainelės. Sud. Spiridonas Vangelis. Dail. Levas Tokmakovas. Vert. Jonas Jakštas. Vaga, 1978. 17 psl.
Kregždutė: armėnų liaudies dainelės. Sud. Artašesas Nazinjanas. Dail. Davidas Chaikinas. Vert. Petras Palilionis. Vaga, 1979. 16 psl.
Lekia mano žirgelis: latvių dainos. Dail. Kęstutis Grigaliūnas. Vert. Sigitas Geda. Vyturys, 1989. 142 psl.

Kad ir nevarčiau šių knygų, bet dailininkų vardai sako, jog jų būta gražių. Tad jei kur papuls, būtinai pasičiupsiu slovakų daineles su Ľudovít Fulla iliustracijomis:

Norėčiau ir moldavų dainelių, nes Levas Tokmakovas – ypatingo talento meistras:

Na, gerai, o ar anuomet mėginta vaikus supažindinti su kokiomis nors šalimis, nepriklausančiomis Rytų blokui? Truputį. Kažkodėl buvo mėgiama Škotija. Ir škotų liaudies dainelės buvo išleistos lietuviškai:

Nykštukas Vilis Vinkis: škotų liaudies dainelės. Dail. Levas Tokmakovas. Vert. Paulius Širvys. Vaga, 1964. 13 psl.

Tiesa, Paulius Širvys jas vertė iš Irinos Tokmakovos rusiško perpasakojimo. O iliustravo ir vėl Levas Tokmakovas. Štai, kaip tai atrodė rusiškame leidime:

Nepriklausomybės metais literatūros geografija iš esmės pasikeitė, bet kitų šalių liaudies dainų ir žaidinimų išleista dar mažiau. Paminėti galima:

Motulės Žąsies eilėraščiai: britų tautosaka vaikams. Dail. Aleksandra Jacovskytė. Vert. Violeta Palčinskaitė. Vaga, 1998. 87 psl.
JAV vaikų dainos. Sud. Algirdas Klova. Dail. Asta Puikienė. Vert. Birutė Marcinkevičiūtė. Kronta, 2002. 80 psl.
Italų vaikų dainos. Sud. ir vert. Daiva Kuklytė-Niccolini. Dail. Jurga Zaksė. Kronta, 2006. 76 psl. + 1 CD
My song = Mano daina: angliškos dainelės pradinių klasių mokiniams. Sud. ir vert. Daiva Niccolini. Dail. Edita Suchockytė. Šviesa, 2014. 36 psl. + 1 CD
Ten, lauke, miega avelė. Dail. Mies van Hout. Vert. Alma Karosaitė. Nieko rimto, 2015. 32 psl.
Ant didžiulės musmirės. Dail. Mies van Hout. Vert. Alma Karosaitė. Nieko rimto, 2015. 32 psl.

Ypatingos vertės čia – „Motulės Žąsies eilėraščiai“, su kuriais užaugo visas anglakalbis pasaulis. Išties, tai nei eilėraščiai, nei dainelės – tokios rimuotės, skanduotės, mėgtos ir vaikų, ir suaugusiųjų. Į „Motulės Žąsies“ rinkinukus atkeliaudavo ir liaudies kūryba, ir žymių poetų kūriniai. Kai kuriems buvo pritaikytos liaudiškos melodijos. Dabar didžiąją dalį šių rimuočių sudaro lopšinės, žaidimai, mįslės, abėcėlės, priežodžiai, erzeklės, skaičiuotės, būrimai. Pasižymi jos ekscentrišku britišku humoru, tad gal ne visada patiks lietuvių skaitytojui. Kita vertus, jei ritmas padeda išlaikyti kūdikio dėmesį, tai humoras, nonsensas, dinamika padeda jau vyresniam vaikeliui nemesti pasakojimo gijos.

Taip, nonsensas bei keisti personažų vardai, vietovių pavadinimai mažyliams nesuprantami, bet ne tik mūsų mažyliams. Britanijos vaikai lygiai taip pat nesupranta gausių archaizmų, nežino minimų senovinių įrankių, valgių, papročių. Jiems tai – žodžių magija, atvirumą pasauliui, smalsumą skatinančios paslaptys. Atsimenat, minėjau, kad sunkiau suvokiami kūriniai mažiesiems būtini, nes skatina protinį vystymąsi?

Versti folklorą sunku, versti be galo sodrias „Motulės Žąsies“ rimuotes ypatingai sunku. Violeta Palčinskaitė ilgai dirbo prie „Motulės Žąsies eilėraščių“ vertimo, stengėsi išsaugoti tekstą, sąskambius ir ritmiką (dažnai atitinkančią žaidinimo ar erzinimo logiką), bet tam turėjo paaukoti dalį prasmės, kuriamos per veikėjų vardus (kurių Palčinskaitė nevertė) ar kitas subtilybes. Visgi, vertėja nuveikė milžinišką darbą. Ir gaila, kad lietuviškai pasirodė tik vienas kuklus „Motulės Žąsies eilėraščių“ leidimas, atspaustas ant prastoko, gelstančio popieriaus, ir sunkiai vartomas dėl klijuoto bloko. Kokybiškos čia tik pilkais atspalviais žaidžiančios Aleksandros Jacovskytės iliustracijos.

Būtų puiku, jei tas vertimas vieną dieną būtų papildytas ir perleistas. O gal atsiras ir naujas vertimas? Juk tekstai išties labai žaismingi ir reikalingi, norint suprasti vaikų literatūros klasiką. Atskirų mėginimų versti vieną kitą rimuotę išties būta. Štai vienas pavyzdys:

„Motulės Žąsies eilėraščiai“. Vert. Živilė Samėnaitė // „Žirniukas“. Red. Albinas Jarusevičius. Šeima, 1993. 25 psl.

Palyginkime vertimus:

Raktas	Raktas
(vert. Violeta Palčinskaitė)	(vert. Živilė Samėnaitė)

Štai jums vienos karalystės raktas:	Štai jums karalystės raktas:
Toje karalystėje yra miestas.	Karalystėj miestas stūkso
Tame mieste yra senamiestis.	Tam mieste – maža gatvelė,
Tame senamiestyje yra gatvė.	Toj gatvelėj – kiemelis,
Toje gatvėje yra skersgatvis	Tam kiemelyje – namelis,
Tame skersgatvyje yra kiemas.	Tam namelyje – kertelė,
Tame kieme stovi namas.	Toj kertelėj – lovelė,
Tame name yra kambarys.	Toj lovelėje – krepšelis,
Tame kambary yra lova.	Tam krepšely – gėlės baltos.
Toje lovoje yra pintinė.
Toje pintinėje žydi gėlės.	Gėlės baltos, ar matai?!

Gėlės – pintinėje.	Gėlės – krepšelyje,
Pintinė – lovoje.	Krepšelis – ant lovos,
Lova – kambaryje.	Lova – kertelėje,
Kambarys – name.	Kertelė – name,
Namas – kieme.	Namas – gatvelėje,
Kiemas – skersgatvyje.	Gatvelė – mieste,
Skersgatvis – gatvėje.	Miestas – karalystėje.
Gatvė – senamiesty.	O štai tos karalystės raktas.
Senamiestis – mieste.
Miestas – karalystėje.	Raktas šitas – štai!

O štai jums šitos karalystės raktas.

Klasikinė kūrinio versija:

This Is The Key Of The Kingdom
("Mother Goose's Nursery Rhymes". Ed. by L. Edna Walter. A. & C. Black, 1922)

This is the key of the kingdom;
In that kingdom there is a city;
In that city there is a town;
In that town there is a street;
In that street there is a lane;
In that lane there is a yard;
In that yard there is a house;
In that house there is a room;
In that room there is a bed;
On that bed there is a basket;
In that basket there are some flowers.
Flowers in a basket, basket in the bed, bed in the room, room in the house,
house in the yard, yard in the lane, lane in the street, street in the town,
town in the city, city in the kingdom.

Kaip jau minėta, motulė Žąsis nesivargindavo išdainuoti savo rimuočių, tad rinkiniuose jos pateikiamos be melodijų. Melodijas (natas, gitaros akordus bei garso įrašus) kai kurioms iš jų galima rasti knygelėje „My Song = Mano daina“. Tai dvikalbė, neblogai iliustruota angliškų dainelių knyga, išleista ant nusikalstamai plono popieriaus. Joje surinkta 15 vaikų mėgstamų liaudies ir autorinių dainų, aprašyti jų atlikimo bei žaidimo variantai.

Kiek anksčiau buvo išleista ir kita dvikalbė angliškų dainelių knyga, tik joje sudėtos dainelės vien iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Neišsigąskite, nors knyga atrodo tikrai siaubingai, bet turinys geras. Surinktos lopšinės, juokų dainos, žaidimai, o taip pat kiti vaikų mėgstami kūrinėliai. Knygos sudarytojas Algirdas Klova daugelį dainų aprašė: papasakojo, kaip šios atsirado, ką reiškia jų žodžiai, kas ir kada jas dainuodavo, bei nurodė, kaip geriau tas daineles atlikti.

Deja, Birutės Marcinkevičiūtės vertimas, nors ir sklandus, bet ne visada tikslus, pasitaiko ir grubių vertimo klaidų (dievulėliau – bobtail = Bobio uodegėlė). Įdomu šį vertimą palyginti su tikslesniu, bet ne visada darniu Daivos Niccolini ("My Song") vertimu.

Skamba varpeliai	Din-di-lin varpeliai
(ištrauka, vert. Daiva Niccolini)	(ištrauka, vert. Birutė Marcinkevičiūtė)

Skriejam per pusnis rogutėmis sniegu,	Žvilga baltas sniegas – kelias ir laukai,
Mes per laukus vis čiuožiam, krykštaujam balsu.	Per pusnis sau riedam, krykštaujam linksmai.
Varpeliai arklio karčiuos skamba taip linksmai,	Ant Bobio uodegėlės varpelis „din-di-lin“,
Kaip nuostabu per sniegą lėkt, dainuoti su visais!	Vai, kaip linksma rogėm skrieti su daina tolyn.

Jingle Bells
(ištrauka, kaip pateikta knygoje "My Song")

Dashing through the snow
In a one-horse open sleigh,
Over the fields we go
Laughing all the way.
The bells on bobtail ring,
They make the spirits bright.
What fun it is to ride and sing
A sleighing song tonight!

Į abi minėtas knygeles panaši „Italų vaikų dainų“ knyga. Kaip ir „JAV vaikų dainos“, ji puikiai sudaryta, dainelės ir žaidimai aprašyti, paaiškinti. Yra čia puikių lopšinių, formulinių ir šventinių dainų, tinkamų net visai mažiems pipirams. Mėgstamiausia mūsų su Meškiuku dainelė yra kaip tik iš šios knygos, tai – „Meistro Jurgelio turguje“.

Tuo pat metu, vertimai tikslūs, bet ne visada sklandūs, mat italų dainas, kaip ir knygelėje "My Song", vertė Daiva Niccolini. Ir taip pat, kaip "My Song", ši knygelė gana gražiai iliustruota, bet išleista ant per daug plono popieriaus. Bene kompaktinei plokštelei su fonogramomis taupė? Šioji pridėta, bet nedžiugina.

Mūsų dainuojamąją geografiją paįvairina olandų vaikų rimuotės, kurias gana neseniai išleido „Nieko rimto“. Kaip ir „Motulės Žąsies eilėraščiai, šios rimuotės pateikiamos be melodijų, nors prašyte prašosi dainuojamos ar bent skanduojamos. Taip jau šie tekstai sudėlioti, tokia jų vidinė logika, nors Almos Karosaitės vertimai nėra skambūs. Negaliu palyginti pačių olandiškų rimuočių ir jų vertimų, bet man regis, kad verčiant visas grožis gerokai išbluko ir aptrupėjo. Liko tik išties linksmi piešiniai. Ypač žaismingos „Ten, lauke, miega avelė“ iliustracijos, kuriose mažasis skaitytojas lydi iš lapo į lapą keliaujančią pelytę. Šioji kiekviename atvarte vis kažką iškrečia ir nugvelbia sau trofėjų.

Galiniame priešlapyje ji sugrįžta į savo urvelį ir, išsidėliojusi visus radinius, susikuria jaukų kampelį.

Antroje knygelėje, „Ant didžiulės musmirės“, per puslapius keliauja voras. Ir nors iliustracijos tokios pat mielos, voro nuotykius sekti nebe taip įdomu.

Galėčiau paminėti dar porą knygelių, bet vienos vartyti neteko, o antroji mane šiurpina baisiais vaikiško pianino garsais. Na, meškiukų bibliotekos skaitytojai prašė rašyti apie viską... Ypač jei tas „viskas“ išleistas jau mūsų amžiuje. Ką gi, rašau – pasiruošę? (Tik nepamirškite užsikimšti ausų!)

Jolanta Sukovienė, Kristina Beliavskaja. Pasaulio tautų liaudies dainos vaikams. Vilniaus kolegija, Ciklonas, 2008. 56 psl.
Augo putins su šermukšniu. Sud. ir vert. Jolanta Vaišvilienė, Eirimas Velička. Dail. Dileta Vitkuvienė, Danguolė Žemaitytė. Alma littera, 2007. 16 psl.

Visi sveiki? Išties, ne tik vaikiškas pianinas, bet ir dainelių įrašai ar fonogramos iš pridėtų prie knygelių plokštelių nedžiugina. Nors mažučiai vaikeliai patys tų įrašų neklausys, bet ir tėvams nelabai linksma iš jų mokytis. Tad dabar pamaloninkime savo klausą: gerą skambesį ir visą kalną egzotiškų lopšinių galima rasti „Teatriuko“ repertuare:

Teatriukas. Pasaulio tautų lopšinės lietuviškai. Nieko rimto, 2009. 24 psl. + 1 CD: 45 min. 8 sek.

Teatriukas dainuoja lietuviškai, bet kartais norisi išgirsti pasaulio lopšines visomis pasaulio kalbomis. „Metronomo“ studijoje buvo sukurtas be galo gražus animacinių filmų ciklas „Pasaulio lopšinės“ («Колыбельные мира»):

Pirmuosius filmukus režisavo, ir piešė labai talentinga animacinių filmų kūrėja Jelizaveta Skvorcova, vėliau komanda išaugo, bet dauguma lopšinių padarytos tikrai išradingai, įdomiai, išlaikant pusiausvyrą tarp autorinės animacijos eksperimentų ir lengviau suprantamos komercinės audiovizualinės kalbos. 2013 metais 10 animuotų lopšinių buvo išleista DVD plokštelėje. O iš viso sukurta apie 60 animacinių filmų, kuriuos galima pamatyti oficialiame studijos „Metronom“ YouTube kanale. Nors dabar lopšinės papildytos įžangomis, pasakojančiomis apie skirtingas šalis, bet pačius filmukus galima žiūrėti nemokant jokių kalbų.

Aišku, iki dvejų metų vaikams nerekomenduojama leisti laiko prie ekranų. Bet nusprendus parodyti vaikui animacijos pasaulį, „Pasaulio lopšinės“ gali tapti gera pradžia. Ypač jei vaikas jau girdėjo, kaip tos lopšinės skamba.

Aš labai ieškojau gražaus albumo su pasaulio lopšinėmis ir skirtingų šalių vaikų folkloru tų šalių kalbomis. Deja, taip ir neradau, kas man išties patiktų ir klausytųsi nors perpus tiek maloniai kaip „Pasaulio tautų lopšinės lietuviškai“. Bet atskirų dainų galima pasirankioti iš „Putumayo Kids“ leidžiamų albumų, kurių jau yra virš 40.

„Putumayo Kids“ – tai pasaulio (world) muziką populiarinančios leidyklos „Putumayo“ padalinys, nuo 2002 metų sudarinėjantis teminius šio žanro rinkinius vaikams. Čia sukurtos kelios įdomios serijos: „Playground“ (pažintis su kitų kraštų muzika), „Dreamland“ (lopšinės ir atpalaiduojanti muzika), „Sing Along“ (kalbų mokymasis per dainas). Tinkamas vaikams dainas atrenka etnomuzikologai, pedagogai kuria pamokų planus, muzika integruojama į pasaulio pažinimo užsiėmimus – padalinyje vyksta rimtas darbas.

Taigi, „Putumayo Kids“ albumai labiausiai pravers jau augesniems vaikams ir kaip įkvėpimo šaltinis kūdikių tėvams, nors ir pačiam 18-24 mėnesių mažyliui jau gali būti įdomios tolimų kraštų dainos. Tad jei mama užkimo, lai lopšinės skamba iš garso plokštelių:

O kol neužmigote, bičiuliai, noriu paprašyti, kad dar padarytumėte vietos lentynoje. Jei jau šiandien pradėjome šneką apie eilėraščius vaikams, tai netrukus aš pasiūlysiu kelias lietuvių autorių poezijos knygas, kurios turėtų puikiai tikti patiems mažiausiems skaitytojams. Parinkti jas, kaip ir svečių šalių daineles, man padėjo Tylūnų šeimyna, sukaupusi bene gausiausią Kaune 1960-2000 metais leistų knygų biblioteką. Ačiū jiems! Ir iki pasimatymo!

Mažylio biblioteka (4): paveikslėlių knygos liaudies dainų motyvais

Thu, 18 Jan 2018 21:00:00 GMT

Kol mūsų mažasis skaitytojas yra labiau klausytojas, knygų paveikslėliai atrodo ne tokie ir svarbūs. Bet juk maždaug tarp 4 ir 12 mėnesių jis tampa kvalifikuotu žiūrėtoju. Gal po 20 metų ir neatmins, ką tokioje kūdikystėje matęs, bet grožio supratimas priklausys ir nuo to, kas anuomet mėgstamose knygelėse pleveno. Va todėl mums ir reikia dailių paveikslėlių knygelių. Pirmosiomis tokiomis knygelėmis gali tapti iliustruotos pažįstamos liaudies dainelės.

Vaclovo Kosciuškos iliustracijos knygai „Aš turiu svirnelį“ fragmentas

Trumputis istorinis ekskursas: knygelės vaikams iki trejų metų lietuvių kalba atsirado visai neseniai. Tiesą sakant, net 3-7 metų vaikams iki 1910 metų rašoma nebuvo. Pirmosiomis knygelėmis mažiesiems kaip tik ir tapo paveikslėlių knygos tautosakos motyvais, pradėtos leisti 4-ajame XX amžiaus dešimtmetyje. Tarp jų atsidūrė ir iliustruotos lietuvių liaudies dainelės. Tokių knygų buvo sukurta nemažai, bet iki mūsų dienų visas žanras kažkodėl nunyko. Man gi ši paveikslėlių knygelių rūšis patinka. Tad šį bei tą ir jums parodysiu, praleisdama tarpukario leidinius, kurių jau ir su žiburiu niekur nerasi.

Nemažai liaudies dainelių nupiešė Nijolė Jatulytė-Šeibokienė. Kviečiu žvilgtelėti į porą jų.

Naujienos:
Naujienos: lietuvių liaudies daina. Dail. Nijolė Jatulytė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1954 (1959). 16 psl.
Naujienos: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Vaga, 1965. 12 psl.
Naujienos: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Vyturys, 1996. 12 psl.
Naujienos: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Mažasis Vyturys, 2002. 16 psl.
Atvažiavo meška: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955. 10 psl.
Kas ragaišį kepė:
Kas ragaišį kepė? Lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955 (1959). 11 psl.
Kas ragaišį kepė? Lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Vyturys, 1996. 12 psl.
Avižėlė: lietuvių liaudies dainelė:
Avižėlė: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. 16 psl.
Avižėlė: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Vaga, 1965. 16 psl.
Šoka kiškis, šoka lapė: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Jatulytė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962. 16 psl.

Populiariausia tarp Jatulytės pieštų dainelių buvo melų ir juokų dainelė „Naujienos“. Sakoma, kad tokie juokai mažyliams visai netinka. Juk kūdikiai tik mokosi pažinti pasaulį, todėl kinkomos žuvys ir panaši maišatynė juos tik supainiotų. Šią knygelę verčiau atidėti ateičiai.

Knygos „Naujienos“ („Vyturys“, 1996) atvartas

Bet yra dailininkės knygelių tobulai tinkančių mažiesiems. Mat ji gražiausiai mokėjo vaizduoti kasdienę namų buitį: kaip visa šeimyna kepa pyragėlius, mama trenka vaikui galvą, tėtis kapoja malkas. Ir visa tai su mielomis detalėmis, grafiniais pokštais.

Knygos „Kas ragaišį kepė?“ („Vyturys“, 1996) atvartas

Liaudies daineles piešė ir Vaclovas Kosciuška, dailininkas, kurį daugelis prisimena iš ganėtinai nevykusių „Zuikio Puikio“ iliustracijų. Bet jis yra sukūręs ir įdomesnių darbų. Apskritai jo knygelės tarpusavyje gana smarkiai skiriasi.

Aš turiu svirnelį: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955. 12 psl.
Šalia kelio vieškelėlio:
Šalia kelio vieškelėlio: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956. 15 psl.
Šalia kelio vieškelėlio: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Vaga, 1965. 13 psl.
Šalia kelio vieškelėlio: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Victoria, 1993. 14 psl.
Šalia kelio vieškelėlio: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Mažasis Vyturys, 2003. 16 psl.
Du gaideliai:
Du gaideliai: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. 16 psl.
Du gaideliai: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Vaga, 1966 (1969, 1972, 1976). 14 psl.
Du gaideliai: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosčiuška. Muzika, 1992. 14 psl.
Du gaideliai: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Mažasis Vyturys, 2000. 12 psl.
Du gaideliai: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vaclovas Kosciuška. Alma littera, 2010. 12 psl.

Dainelės „Šalia kelio vieškelėlio“ iliustracijos detalios ir pašėlusios:

Knygos „Šalia kelio vieškelėlio“ („Mažasis Vyturys“, 2003) atvartas

Panašiai, tik švelniau, dailininkas iliustravo ir dainelę „Aš turiu svirnelį“:

Vaclovo Kosciuškos iliustracija knygai „Aš turiu svirnelį“

Švelnindamas kontūrus Kosciuška kūrė erdvės įspūdį. Jo „Du gaideliai“, kad ir ne tokie mieli, kone trimačiai!

Knygos „Du gaideliai“ („Alma littera“, 2010) atvartas

Įdomu, kad dailininkas kelis kartus savo gaidelius perpiešė. Yra juos pavaizdavęs ir kitaip, griežčiau, mums įprasčiau:

Knygos „Du gaideliai“ („Vaga“, 1976) atvartas

Apskritai populiariausia lietuvių liaudies vaikų dainelė „Du gaideliai“ yra daugybę kartų išleista atskira knygele. Ir kartono lapais, ir su garsais, su žaisliniu pianinu, su užduotėlėmis, spalvinimo lapais. Ir, aišku, skirtingomis iliustracijomis. Bet kažkodėl dažniausiai tie leidiniai atrodo gana liūdnai, o visi tie garsiniai priedai yra blogiausia, kas gali nutikti dainelių knygelei. Keli pavyzdžiai:

Du gaideliai: lietuvių daina. Dail. Juozas Kvietinskas. Spindulys, 1995. 8 psl.
Du gaideliai. Galvok, spalvink, lipink! Užduočių knygelė. Dail. Rūta Savickienė. Geradariai, 2012. 20 psl.
Du gaideliai: žaislinė knygelė su garsais. Dail. Ieva Zalepugaitė. Alma littera, 2014 (2016, 2017). 10 psl.

Lai čia dėl bendros tvarkos lieka tik viena knygelė su kukulakiais gaidžiais:

Knygos „Du gaideliai“ („Spindulys“, 1995) atvartas

Grįžtu prie knygos meistrų. Taida Balčiūnienė iliustravo ne tik dainelių rinkinius, bet ir sukūrė paveikslėlių knygelę pagal dainelę „Tindi rindi riuška“. O iš lietuvių liaudies pasakų iliustracijų mums gerai pažįstama Aspazija Surgailienė papuošė dainelę „Mano tėvelis buvo kalvelis“. Šios dainelės taip pat sulaukė dėmesio iš kitų dailininkų, bet įdomesnį piešinį galima rasti nebent Vytauto Banio „Kalvelyje“.

Mano tėvelis buvo kalvelis:
Mano tėvelis buvo kalvelis: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Vytautas Banys. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961. 16 psl.
Mano tėvelis buvo kalvelis: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Aspazija Surgailienė. Vaga, 1975. 16 psl.
Tindi rindi riuška:
Tindi rindi riuška: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Taida Balčiūnienė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962. 16 psl.
Tindi rindi riuška: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Taida Balčiūnienė. Lina, 1993. 12 psl.

Kaip mane žavi Surgailienės knygelė! Dekoratyvi, linksmų spalvų, puikiai tinkama su ūgtelėjusiu mažyliu žaisti visokias ieškynes. Tik pažvelkite, kiek šiame atvarte kalvio įrankių bei dirbinių!

Knygos „Mano tėvelis buvo kalvelis“ („Vaga“, 1975) atvartas

Na, o Balčiūnienės „Tindi rindi riuška“ ne tokia įdomi, kaip kitos jos knygos, blankesnė. Akis bado toks sutarybintas disnėjiškas stilius, visi tie mieli žvėreliai, riestanosiai vaikeliai. Ir lyg to mielumo neužtektų, vėlesnis knygelės leidimas dar buvo pašviesintas, pagiedrintas.

Knygos „Tindi rindi riuška“ (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962) atvartas

Knygos „Tindi rindi riuška“ („Lina“, 1993) atvartas

Lietuvių liaudies vaikų dainas iliustravo ir Nijolė Kryževičiūtė-Jurgelionienė. Viena iš tų dainelių, „Vilkas šieną bepjaunąs“, buvo išleista atskira knygele. Deja, meškiukų bibliotekoje jos neturime. Užtat parodysiu, kaip dainelę apie ūkišką vilką iliustravo Lelija Bičiūnaitė. Jos iliustracijos, sunertos iš ryškiaspalvių plokštumų, mažiesiems paprastai puikiai tinka, nors ne visada džiugina akį.

Vilkas šieną bepjaunąs:
Vilkas šieną bepjaunąs: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Lelija Bičiūnaitė. Vaga, 1965 (1973, 1976). 16 psl.
Vilkas šieną bepjaunąs: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Kryževičiūtė-Jurgelionienė. Vaga, 1983. 16 psl.
Vilkas šieną bepjaunąs: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Nijolė Kryževičiūtė-Jurgelionienė. Mažasis Vyturys, 2000. 16 psl.

Knygos „Vilkas šieną bepjaunąs“ („Vaga“, 1965) atvartas

Tarybiniais metais paveikslėlių knygelių su liaudies dainomis dar pagausėjo, kai „Vagos“ vaikų literatūros skyriuje pradėta vis daugiau dėmesio skirti patiems mažiausiems skaitytojams. Iš pradžių atsirado jiems sukurta knygelių serija „Vyturiukas“, o 1985 metais ir visas vaikų literatūros skyrius pavirto atskira „Vyturio“ leidykla. „Vyturys“ perleido daugelį jau skaitytojų pamėgtų dainelių knygelių, tačiau, matyt, tam, kad firminė serija atrodytų stilistiškai vieninga, užsakė dailininkams naujas iliustracijas. Negaliu skųstis – daineles ir vėl piešė puikūs dailininkai: Valentinas Ajauskas, Irena Guobienė ir kiti. Žvilgtelėkime į kelias „Vyturiuko“ knygeles:

Turėjo bobutė žilą oželį: lietuvių liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Vanga Gedmantaitė. Vaga, 1976 (Vyturys, 1986). 18 psl.
Naujienos: lietuvių liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Laimutė Barisaitė. Vaga, 1977. 16 psl.
Šalia kelio vieškelėlio: lietuvių liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Valentinas Ajauskas. Vaga, 1979. 16 psl.
Du gaideliai: lietuvių liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Valentinas Ajauskas. Vaga, 1980. 16 psl.
Atvažiavo meška: lietuvių liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Vanga Gedmantaitė. Vaga, 1981. 16 psl.
Aš turėjau gaidį: liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Rimantas Tumasonis. Vaga, 1984 (Mažasis Vyturys, 2001). 16 psl.
Atlėkė garnelis: liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Irena Guobienė. Vyturys, 1985 (Mažasis Vyturys, 2001). 24 psl.
Tindi rindi riuška: lietuvių liaudies dainelė (serija „Vyturiukas“). Dail. Elvyra Kriaučiūnaitė. Vyturys, 1987. 16 psl.

Baisią dainelę apie neklusnų oželį iliustravo Vanga Gedmantaitė. Vaikai mėgsta saugiai bijoti, bet truputį vyresniame amžiuje, tad oželio apraudojimas atidedamas į didesnių skaitytojų lentynėlę. Juolab kad ir be galo įdomios, komikso principu sudėliotos iliustracijos pirmajai pažinčiai su paveikslėlių knygomis nelabai tinka. Pirma taisyklė kūdikio paveikslėlių knygelei – jokių mėlynų ožių!

Knygos „Turėjo bobutė žilą oželį“ („Vaga“, 1976) atvartas

O štai spalvotas, Valentino Ajausko sukurtas Alvitos miestelis mažuosius skaitytojus masinte masina, nors apie kermošių su dūdomis, smuikais ir riestainiais net ir vyresni žalio supratimo neturi.

Knygos „Šalia kelio vieškelėlio“ („Vaga“, 1979) atvartas

Mažiesiems nuostabiai tinka interaktyvios formulinės dainos. O jei jos dar ir supažindina su pasauliu! Kokius gyvulius žmonės augina? Kaip tie gyvuliai šneka? Kuo žmogui naudingi? Knygelė „Aš turėjau gaidį“ – tiesiog ideali paveikslėlių dainelė (štai kokį žanrą išskyriau!). Juolab, kad Rimanto Tumasonio akvarelės labai pūkuotos, lengvos, bet gyvūnai pavaizduoti tikroviškai.

Knygos „Aš turėjau gaidį“ („Vaga“, 1984) atvartas

Irenos Guobienės piešiamas pasaulis, atvirkščiai, peržaistas, permąstytas – detalės gana tikroviškos, bet susipynusios neįtikėtinais būdais. Tai grafinės mįslės, mažyliui nesuprantamos, užtat skatinančios mąstyti.

Knygos „Atlėkė garnelis“ („Vyturys“, 1985) atvartas

Daug mažiesiems skirtų knygelių buvo leidžiama ir iki „Vyturiuko“, ir po jo. Bet geresnės lietuviškos skaitinių serijos pradedantiesiems skaitytojams taip niekas ir nesukūrė. Nuo 1976 iki 2003 metų gyvavusi serija apėmė knygeles, įdomias vaikams nuo gimimo iki 7-8 metų. „Vyturiukas“ turėjo viską: žaidinimus, daineles, greitakalbes, mįsles, erzekles, pasakas, eilėraščius, trumpus apsakymus. Be to, buvo leidžiami teminiai kūrinių rinkiniai. Knygelės buvo tinkamiausio tokiems vaikams formato: plonos, plonais viršeliais, gausiai iliustruotos.

Tėvai dažnai bijo, kad vaikai knygelių plonais viršeliais ir puslapiais nesuplėšytų, bet tos baimės kiek perdėtos. Aišku, kūdikių judesiai dar nelabai tikslūs, o kartais jie nori ir paeksperimentuoti su tokiu įdomiu objektu kaip knyga, tačiau jei nuskriaustos knygos pagailimos ir čia pat taisomos, labai greitai mūsų skaitytojai tampa pagarbūs ir atsargūs. Šešių mėnesių Meškiuką aš jau galėjau ramiai palikti bibliotekoje ir nebijoti jokių netikėtumų. O plonos lengvos knygelės patogiausios mažoms rankutėms ir įveikiamos mažoms galvelėms su trumpa atmintimi bei menka kantrybe.

Po „Vyturiuko“ kelios leidyklos mėgino leisti plonų knygelių serijas. Sėkmingiausios buvo „Pradinuko biblioteka“ (2004-2008 metai, apie 40 knygelių), „Vaikų knygelė“ (2003-2008 metai, apie 15 knygelių). Dabar leidžiamos „Skiemeninės pasakos“ (2013-2017 metai, 6 knygelės). Tačiau nei vienoje iš šių serijų nėra dainelių. Kelios paveikslėlių dainelės-knygelės buvo pasirodžiusios tik visai varganose „Drakoniuko“ ar „Gudručio bibliotekos“ serijose. Savotiška alternatyva galėjo tapti „Muzikos“ leidyklos kuriamos paveikslėlių knygos vien tik liaudies dainų motyvais. Nuo 1990 metų leidykla į pasaulį paleido tris knygeles. Be tradicinių „Dviejų gaidelių“ čia gimė „Zuikio lopšinė“ bei „Graži ponia pelėda“. Deja, tuo viskas ir baigėsi.

Zuikio lopšinė: lietuvių liaudies daina. Sud. Dana Česnulienė. Dail. Stasė Biliūnienė. Muzika, 1990. 4 psl.
Graži ponia pelėda: lietuvių liaudies daina. Sud. Dana Česnulienė. Dail. Teresė Lekienė-Bajorūnaitė. Muzika, 1991. 17 psl.

Jei pirmieji „Muzikos“ bandymai buvo prisvilę, tai „Ponia pelėda“ atrodė tikrai įdomiai. Kokios pirštinaitės, kokios skrybėlaitės! Noriu ir jums, bičiuliai, šią retai sutinkamą knygelę parodyti:

Knygos „Graži ponia pelėda“ („Muzika“, 1991) atvartas

Argi ne linksma?

O kad dar linksmiau būtų, pridursiu, jog kažkada kurtos ir žaislinės dainelių knygelės. Ne, ne su garsais, kad juos kur! Su erdvinėmis, išsilankstančiomis iliustracijomis.

Katinas ir pelė: lietuvių liaudies dainelė. Dail. Arūnas Žilys. Vyturys, 1987. 7 psl.
Du gaideliai: žaislinė knygelė. Dail. Arūnas Žilys. Vyturys, 1990. 16 psl.

Anuomet tokių knygelių „Vyturiui“ sukūrė dailininkas Arūnas Žilys. Kaip vaikystėje žavėjo iš knygos iškylantys pasauliai:

Tiesa, jei su plonais knygelių lapais mažyliai išmoksta elgtis labai greitai, tai įvairios erdvinės detalės, atveriami langai ir judinami elementai netyčiomis nukrapštomi ir ūgtelėjusių vaikų. Mat visi tie dalykėliai prašyte prašosi čiupinėjami bei tyrinėjami. Langai Meškiuko pirštų ėmė klausyti, kai jam buvo 9-10 mėnesių, o erdvines iliustracijas teko saugoti dar ilgai. Ko tik nepadarysi, kad vaikas džiaugtųsi knygomis!

Na, bet užteks apie lietuvių liaudies daineles šnekėti. Kitąsyk, bičiuliai, leisimės į platųjį pasaulį, kur dar daug gražių kūrinių mažutėliams skaitoma, sekama ir dainuojama. Iki pasimatymo!

Mažylio biblioteka (3): lietuvių liaudies vaikų dainos

Tue, 16 Jan 2018 21:00:00 GMT

Užkliuvo už varčios, ir vėl iš pradžios, sakysite, bet aš vis tiek noriu dar pašnekėti apie vaikų dainas. Juk 12-18 mėnesių mažyliui galime padainuoti ir sudėtingesnių kūrinėlių, nei lopšinės ar žaidinimų skanduotės. Tiesą sakant, jau septynerių mėnesių kūdikiui labai patinka visokie pakartojimai, kurių gausu liaudies dainose. Aštuonerių jis ima suvokti melodijos kontūrą. O vyresnis susidomi dainų siužetais, detaliais visokių darbų nupasakojimais. Yra manančių, kad tai, kas išdainuojama, daug lengviau išmokstama. Tad į mažylio biblioteką prašyte prašosi nors keli dainų rinkiniai.

Taidos Balčiūnienės iliustracija knygai „Bėgs pelytė vandenėlio“ („Alma littera“, 2011)

Jau kalbėjome apie didžiuosius, storuosius vaikų dainų rinkinius, skirtus tėvams ir pedagogams:

Lietuvių liaudies dainynas. T. 1: Vaikų dainos. Sud. Pranė Jokimaitienė, Zofija Puteikienė. Vaga, 1980. 760 psl.
Vaikučiams pabiručiams. Dainuojamosios tautosakos rinkinys ikimokyklinio amžiaus vaikams (serija „Vaikų darželis“). Sud. Albina Katinienė. Šviesa, 1990. 128 psl.
Saulė siuvo marškinaičius: tautosakos rinkinys pradinių klasių mokytojams. Sud. Daiva Prakopimaitė. Šviesa, 1991. 78 psl.
Vaikų dainos. Sud. Živilė Ramoškaitė. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. 294 psl. + 1 CD

Bet nuo XX amžiaus pradžios jau buvo leidžiami ir rinkiniai vaikams. Vienuose iš jų buvo tiesiog atrenkamos lengvesnės dainos (kaip kad 1909 metų M.K. Čiurlionio bei Vinco Palukaičio parengtame „Vieversėlyje“), kituose – stengtąsi sudėti vaikams įdomesnes dainas ir jas gražiai iliustruoti (kaip kad 1948 metų Jadvygos Čiurlionytės „Lietuvių liaudies dainose vaikams“), dar kituose – liaudies dainos virto siužetais paveikslėlių knygelėms (kaip kad Taidos Balčiūnienės iliustracijose).

Taigi, pirmiausia į mažylio biblioteką susidedu knygas, kurios jau puošnesnės ir plonesnės, bet dar nelabai aišku, kam iš tiesų skirtos. Šiaip ar taip, iš jų patogiau ir maloniau dainuoti, nei iš storesnių bei išsamesnių.

Jadvyga Čiurlionytė. Lietuvių liaudies dainos vaikams:
Jadvyga Čiurlionytė. Lietuvių liaudies dainos vaikams. Dail. Domicelė Tarabildienė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1948. 138 psl.
Jadvyga Čiurlionytė. Lietuvių liaudies dainos vaikams. Dail. Domicelė Tarabildienė. Vyturys, 1999. 144 psl.
Balys Dvarionas. Aš atradau kukutį. Dail. Domicelė Tarabildienė. Vaga, 1970. 81 psl.
Su saule lijo: lietuvių liaudies dainelės. Sud. Pranė Jokimaitienė. Dail. Marija Ladigaitė. Vaga, 1983. 143 psl.
Dainuoj zuikis, dainuoj lapė. Sud. Dalia Vaicenavičienė. Dail. Ingrida Umbrasaitė. Gimtasis žodis, 2004. 64 psl. + 1 CD: 67 min. 08 sek.
Eirimas Velička. Mačiau mačiau kukutį. Dail. Indrė Jaskūnienė. Kronta, 2005. 104 psl. + 1 CD: 78 min. 37 sek.

Jadvygos Čiurlionytės sudarytas lietuvių liaudies dainų vaikams rinkinys jau tapo klasika. Jame surinktos vaikų dainos keliauja iš vienos knygelės į kitą, nors originali, puikiai Domicelės Tarabildienės iliustruota knyga tebuvo perleista vieną kartą, 1999 metais. Gaila, nes dainuoti iš jos labai patogu. Čia surinktos 82 labai skirtingos dainelės, suskirstytos pagal sudėtingumą. Visoms pateiktos melodijos.

Jadvygos Čiurlionytės knygos „Lietuvių liaudies dainos vaikams“ („Vyturys“, 1999) atvartas

Tiesa, Čiurlionytės rinkinys dar turi vieną keistą inkarnaciją. 1970 metais buvo išleista Balio Dvariono parengta knyga „Aš atradau kukutį“, kurioje panaudota maždaug trečdalis Čiurlionytės surinktų dainelių su tomis pačiomis Tarabildienės iliustracijomis. Dvarionas mėgo liaudies dainas ir dažnai akompanuodavo tuo metu žinomai liaudies dainų atlikėjai Beatričei Grincevičiūtei. Kartu jie įrašė plokštelę su 32 dainomis iš Čiurlionytės rinkinio, o Dvariono sukurtos partijos fortepijonui buvo išleistos atskira knyga.

Balio Dvariono knygos „Aš atradau kukutį“ („Vaga“, 1970) atvartas

Šiandieną taip atliekamos liaudies dainos skamba keistokai. Tačiau Dvarionas ir Grincevičiūtė labai daug nuveikė populiarindami liaudies kūrybą. Jų plokštelės buvo daug kartų perleidžiamos, tad ir dabar galime kokią susirasti ir pasimokyti dainuoti vieną kitą įdomesnę lietuvių liaudies vaikų dainą. Štai keli prieinami įrašai, derantys prie knygos „Aš atradau kukutį“ (arba prie Čiurlionytės rinkinio):

Balys Dvarionas. Lietuvių liaudies dainos vaikams (ciklas „B. Dvariono kūryba“). Atl. Beatričė Grincevičiūtė, Aldona Dvarionaitė. Мелодия, 1976 (1977, 1982). 1 pl.
Beatričė Grincevičiūtė, Balys Dvarionas, Aldona Dvarionaitė. Aš atradau kukutį: 32 harmonizuotos lietuvių liaudies dainos vaikams. Lietuvos radijas, 2003. 1 CD: 35 min. 14 sek.
Beatričė Grincevičiūtė, Balys Dvarionas, Aldona Dvarionaitė. Vaikų dainos: lietuvių liaudies dainos. Lietuvos muzikų sąjunga, Lietuvos radijas, 2011. 1 CD: 35 min. 14 sek.

Knyga „Su saule lijo“, atvirkščiai, visiškai tyli – nėra nei ją lydinčios plokštelės, nei natų. Sakytum, nelabai ji ir naudinga, bet stebėtinai jauki. Toks pageltęs seniai išmoktų dainų sąsiuvinis. Dailininkė Marija Ladigaitė sukūrė šiai knygai kiek melancholišką, svajingą pasaulį. Iš vienos iliustracijos į kitą skrenda paukščiai, kuriuos stebi vaikai ir gyvulėliai, kol kažkas patyliukais dainuoja. Dainos, beje, čia visokios: ir vaikų, ir mamų. Knygelė pradedama lopšinėmis, po jų – daugybė dainų apie gyvūnus, galiausiai sudėtos piemenėlių dainos.

Knygos „Su saule lijo“ („Vaga“, 1983) atvartas

Šiuolaikiškai išleista knyga „Dainuoj zuikis, dainuoj lapė“: ji ir gausiai iliustruota, ir su garso įrašais. Knygos įžanga irgi daug žada: esą atrinktos įvairių regionų dainos su sklandžiais, linksmais tekstais, su kuo įvairesnėmis melodijomis, kurios pateiktos patogia tonacija. Įrašytose dainelėse išlaikytos tarmės, panaudoti tradicinių instrumentų garsai. Deja, man čia vis ko nors trūksta. Iliustracijoms trūksta subtilumo. Dainos sudėliotos keistokai: pradedama nuo žaidinimų, tada sudėtos vaikų ir net jaunimo dainos, pabaigoje – lopšinės. Žaidinimai neaprašyti ir įrašuose nekomentuojami, užtat įdainuoti kaip sceniniai kūriniai. Ir, aišku, jokių šypsenų. Žodžiu, nelabai patraukli, bet naudinga knyga.

Knygos „Dainuoj zuikis, dainuoj lapė“ („Gimtasis žodis“, 2004) atvartas

Meškiukų bibliotekoje geriausiai prigijo Eirimo Veličkos knygelė „Mačiau mačiau kukutį“, nors iš pirmo žvilgsnio ji atrodo tokia eklektiška ir raiba. Dainelės čia sudėtos pagal metų laikus, tad tai ir vaikų dainos, ir kalendorinės, ir sutartinės, ir lopšinės, žaidimai, pamėgdžiojimai. Yra net kitų kraštų kūrinių. Tiesa, parinktos vaikams suprantamos dainos. Tad tikrai patogu kas mėnesį atsiversti knygelę, greitai susirasti tam metui tinkamą kūrinį. Kadangi kiekvienai datai yra parinktos kelios skirtingo sudėtingumo dainelės, tai mes jų niekada nepritrūkstame.

Knygelė iliustruota popieriaus karpiniais. Ją papildo garso įrašas, kur patys vaikai atsakingai viską ir įdainavo. Tiesa, jie taip stengėsi, kad piemeniškos dvasios nė kvapo neliko, tik pasiutiškas rimtumas. Tad vėlgi – diskas ne klausymuisi, o mokymuisi.

Eirimo Veličkos knygos „Mačiau mačiau kukutį“ („Kronta“, 2005) atvartas

Visgi kartu su savo pipirais dažniau vartysime kitokius dainų rinkinėlius: gausiai iliustruotus, kur nupiešti patys vaikai, žvėrys, gyvulėliai, jų nuotykiai. Šiuos rinkinius vaikai mėgsta traukti iš lentynos ir prašo: „Padainuok!“ Bet, aišku, visa tai bus jau vėliau. Nors sakoma, kad spalvas kūdikiai pradeda suprasti būdami 3-4 mėnesių, o 7-8 mėnesių regimąjį vaizdą jau suvokia labai panašiai kaip mes (nepaisant nedidelės fiziologinės trumparegystės), bet stebint mažylius atrodo, kad kontrastingi dvispalviai vaizdai jiems ilgą laiką būna patrauklesni nei spalvingi siužetiniai paveikslėliai. Taip Meškiukas iki 12 mėnesių labiau domėjosi juodomis raidžių skruzdėlytėmis nei puikiausiomis iliustracijomis. Kita vertus, mažylio biblioteka turi augti kartu su juo, kitaip anokia čia biblioteka. Taigi, net į kūdikio lentyną tegu keliauja:

Bėgs pelytė vandenėlio:
Bėgs pelytė vandenėlio: lietuvių liaudies dainelės. Dail. Taida Balčiūnienė. Vaga, 1966 (1970, 1976). 21 psl.
Bėgs pelytė vandenėlio: lietuvių liaudies dainelės. Dail. Taida Balčiūnienė. Reco Dias, 1991. 21 psl.
Bėgs pelytė vandenėlio: lietuvių liaudies dainelės. Dail. Taida Balčiūnienė. Alma littera, 2001 (2002, 2004, 2008, 2011). 24 psl.
Ganau ganau aveles: lietuvių liaudies dainelės. Dail. Taida Balčiūnienė. Vaga, 1968 (1972, 1990). 24 psl.
Tili lili dūda: lietuvių liaudies dainelės. Dail. Nijolė Kryževičiūtė-Jurgelionienė. Vaga, 1968 (1977). 25 psl.
Plaukė žąselė per ežerėlį: lietuvių liaudies dainelės. Dail. Petras Ilgūnas. Vaga, 1978. 26 psl.

Taidos Balčiūnienės iliustruotą dainelių knygą „Bėgs pelytė vandenėlio“ daugelis mena iš savo vaikystės. Išties, su ja užaugo kelios kartos – ir pelnytai. Balčiūnienės iliustracijos mielos ir valiūkiškos. Ir jose beprotiškai linksmai sumišę skirtingų laikmečių ženklai: prisegamos vaikų kojinės iš 1920-1950 metų, suknytės ir medpadžiai iš septinto dešimtmečio, liaudiškos klumpės ir vyžos, naščiai ir austos juostos. Ir visa tai tokiame pastoraliniame kaime, kur vaikai traukia pačias paprasčiausias 3-natos-5-žodžiai daineles. O tų dainelių čia tik devynios. Paprastutės jų melodijos knygos gale surašytos.

„Bėgs pelytė vandenėlio“ – viena iš nedaugelio praeito amžiaus knygelių, mielai iki šiol perleidžiamų. Deja, tų leidimų kokybė neatitinka šiuolaikinių reikalavimų: vaizdas išplaukęs, spalvos išblukę, sodrumas užkeltas, detalės pradingę, kraštai nukarpyti. Pažvelkite patys:

Knygos „Bėgs pelytė vandenėlio“ („Vaga“, 1966) atvartas

Knygos „Bėgs pelytė vandenėlio“ („Alma littera“, 2011) atvartas

Pamačius parodoje iliustracijų originalus, knygą vartyti liūdna. Tad labai tikiuosi, jog atsiras leidykla, kuri atgaivins šią puikią knygelę. Viena ausimi girdėjau, kad „Pelytes“ ketino priglausti „Odilė“, bet dabar jokių oficialių pareiškimų nebematau. Tad tiesiog linkiu šiai jaunai leidyklai sėkmės bei gerų knygų. Na, ir seku vis viena akim...

Būtų šaunu sulaukti ir kitos Balčiūnienės iliustruotos knygelės – „Ganau ganau aveles“ – naujo leidimo. Bet tikriausiai neverta ir tikėtis. Nors knygelė irgi daili (kad ir ne tokia šelmiška), bet dainelės čia truputį kitokios. Sudėtingesnės, ne visos iš vaikų repertuaro. Be to, ne visoms pateiktos melodijos. Gal todėl tokio pasisekimo „Avelės“ nesulaukė ir po 1990 metų perleistos jau nebebuvo. Gaila, nes fotografuotinis 1990 metų leidimas neišvengiamai siaubingos kokybės, o senesnių jau ir su žiburių nerasi. Palyginimui rodau pačią linksmiausią knygelės iliustraciją ir jos transformacijas senesniuose leidimuose:

Taidos Balčiūnienės iliustracija knygai „Ganau ganau aveles“

Knygos „Ganau ganau aveles“ („Vaga“, 1968) atvartas

Knygos „Ganau ganau aveles“ („Vaga“, 1972) atvartas

Yra dar pora gausiai iliustruotų, bet ne tokių išvaizdžių knygelių: „Tili lili dūda“ bei „Plaukė žąselė per ežerėlį“. Pirmojoje vienuolika gerai žinomų trumpų vaikiškų dainelių, apipintų raizgiais augaliniais raštais. Antrojoje sudėtos jau kitokios dainelės. Net iš pavadinimo aišku, kad čia nesistengta surinkti archajiškų liaudies dainų. Kas užderėjo, tą ir dainuojam: apie mokyklėlę, apie pintinėlę su šešiais kampeliais, apie vargšelį kiškeliuką. Melodijos knygos gale surašytos, abrozdėliai spalvoti – ką čia dar galvoti?

Tiesa, labai įdomūs keliai, kuriais skirtingi dailininkai pasuko, kurdami liaudies dainų dvasią atitinkančias iliustracijas. Kas stengėsi pavaizduoti pastoralinius siužetus, kas akcentavo senovines buities detales, o kas rinkosi tautodailei artimą techniką. Štai Tarabildienės grotažas toks panašus į kokį margučių skutinėjimą. Jaskūnienė ne tik naudoja karpinius, bet dar ir tarsi paverčia juos austais, nertais ar siuvinėtais raštais. „Žąselės“ dailininkas Petras Ilgūnas kuria iliustracijas iš plačių spalvotų brūkšnelių – nei tai drožinys puoštas, nei vašku pamarginta.

Knygos „Plaukė žąselė per ežerėlį“ („Vaga“, 1978) atvartas

Jūs, bičiuliai, nepykit, kad aš tokias senas knygeles jūsų mažylio bibliotekai siūlau. Tiesiog naujesnės ne visada įdomesnės ir net ne visada prieinamesnės. Dideliais tiražais tarybiniais metais leistas knygeles dažnai nesunku rasti bukinistų lentynose. Ir jei nėra kada po tokius knygynėlius atokiuose rūsiuose lakstyti, tai nors kartą metuose, per Vilniaus knygų mugę, maloniai kviečiu neaplenkti bukinistų pasažo. Meškiukai per muges visada ten geriausią laimikį nučiumpa.

Be to, verta aplankyti draugiškas bibliotekas. Liaudies dainų Kaune, pavyzdžiui, galima ieškoti Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje ir – ypač – Kauno apskrities viešosios bibliotekos Muzikos leidinių skyriuje. Ten galima tokių mielų keistenybių rasti! Aš išsyk užsimaniau į meškiukų biblioteką parnešti šiuos leidinius:

Vaikų dainos: 1991 metų kalendorius. Sud. Pranė Jokimaitienė. Dail. Rimvydas Kepežinskas et al. Vyturys, 1990. 14 psl.
Čip čipo, rip ripo. Triolai pritaikė Ipolitas Petrošius. Dail. Marija Ladigaitė. Vaga, 1973. 24 psl.

1991 metams skirtas liaudies dainų kalendorius – kuo gražiausias 12 dainų rinkinukas, iliustruotas skirtingų, bet labai talentingų dailininkų. Viskas puikiai parinkta, gražiai išleista. Ir net kirpimo linija yra, kad po 1991 metų kalendorius virstu mėgstamiausiu mažųjų dainynu.

1991 metų kalendoriaus „Vaikų dainos“ („Vyturys“, 1990) atvartai

Dar egzotiškesnė šiandien atrodo knygelė „Čip čipo, rip ripo“ – 9 lietuvių liaudies dainelės, pritaikytos groti triola. Triola, jei ką, toks žaislinis VDR gamintas muzikos instrumentas, seniai nukeliavęs į užmarštį. O knygelė liko ir kuo puikiausiai gali būti naudojama. Spalvinius kodus galima pritaikyti ir kitiems vaikų kambaryje įkurdintiems instrumentams. Be to, knygelės gale yra ir įprastu būdu užrašytos melodijos.

Gerai, gerai, prisipažinsiu – rodau šią knygelę labiau norėdama jus palinksminti, nei tikėdamasi įsiūlyti. Bet negalėjau susilaikyti – labai man vaikystėje tokie didžiaakiai padariukai patiko. Nors triola negrojau, bet dailininkė Marija Ladigaitė panašius nykštukėlius-debesėlius buvo įkurdinusi ir Palčinskaitės, ir Sajos, ir Degutytės knygose. Iki šiol prisimenu!

Knygos „Čip čipo, rip ripo“ („Vaga“, 1973) atvartas

Bėda su tomis seno leidimo knygomis tik viena – reikia mokėti natas skaityti. Nemokantiems daugiau naudos bus ne iš knygelių, o iš garso plokštelių. Jau minėjau tėvams labai naudingas plokšteles:

Pinu pinu pynę: lietuvių liaudies dainos vaikams (serija „Gyvoji tradicija“). Sud. Jūratė Šemetaitė. Lietuvos liaudies kultūros centras, Lietuvių etninės kultūros draugija, Vilniaus plokštelių studija, 1998. 12 psl. + 1 CD: 57 min. 28 sek.
Gyvi ar gyvi? Paukščių balsai ir jų mėgdžiojimai, lietuvių liaudies dainos, rateliai, sakmės (serija „Gyvoji tradicija“). Sud. Jūratė Šemetaitė. Lietuvos liaudies kultūros centras, 2004. 1 CD: 71 min. 16 sek.

Paukštiškąjį albumą galima ir mažylio fonotekoje palikti. Kada nors, gerokai ūgtelėjęs, jis su malonumu pasiklausys viso to žalio triukšmo. Nors, aišku, esama ir populiariau, mažiesiems patraukliau įdainuotų liaudies dainų albumų.

Teatriukas. Kas ten šoka ir dainuoja: lietuvių liaudies vaikų dainos apie gyvūnus. Nieko rimto, 2012. 1 CD: 57 min. 28 sek.
Aistė Smilgevičiūtė. Tilidūda: dainos mažiausiems. Via Artis, 2016. 1 CD: 53 min. 41 sek.

„Teatriuko“ dainos apie gyvūnus mane patraukia emocingu atlikimu. Galų gale nors kas nors dainuodamas šypsosi, liūdi, šėlioja ir kvailioja. Spektaklyje šios dainos skamba dar įspūdingiau, bet ir taip meškiukus labai džiugina. Tiesa, turiu perspėti, kad atlikėjai naudoja įvairiausius, taip pat ir šiuolaikinius muzikos instrumentus, o dainos skamba kitaip nei mūsų prosenelių laikais. Nesu folkloro žinovė, tad nesiimu vertinti, ar „Teatriukas“ taip tęsia tradicijas, praplėsdamas liaudies dainos galimybes, ar nukrypsta į lankas. Man tiesiog norisi strykinėti iš džiaugsmo.

Patinka mums su Meškiuku ir Smilgevičiūtės „Tilidūda“. Bet ir čia naujoviškos aranžuotės, šiuolaikiniai instrumentai. Tikriausiai ta suprantamesnė, artimesnė muzikinė kalba mus ir traukia. Tik vienas dalykas kliūna – vaiko balsas. Nesuprantu, kai leidžiamos vaikų rašytos, iliustruotos knygos, nesidžiaugiu ir klausydama jaunųjų talentų, padedančių tėvams scenoje. Ši kūryba svarbi patiems vaikams ir jų artimiesiems, bet kitus vaikus retai sudomina. Gerai, kad „Tilidūdoje“ tuo labai nepiktnaudžiaujama.

Beje, „Tilidūda“ – milžiniškas projektas. Tai ne tik dainos kompaktinėje plokštelėje, bet ir „Animotuko“ animaciniai filmai, muzikinė pasaka bei knyga. Animacinių filmų nerekomenduoju. Mažyliams iki 24 mėnesių apskritai nepatartina būti prie ekranų. Be to, šie filmai nėra subtilios, estetiškos animacijos pavyzdys. Tikiu, kad kūrėjai padarė viską, kas mūsų sąlygomis buvo įmanoma, bet tai vis tiek pigi, biudžetinė animacija ir lėkštoki personažų dizainai.

Panašu, kad tie patys personažai keliauja ir į Roko Radzevičiaus knygą, bet vartyti jos dar neteko, kaip ir matyti spektaklio ar klausytis įrašytos pasakos. Kita vertus, Radzevičius – patyręs, talentingas pasakorius, tad „Tilidūdos“ gerbėjai tikriausiai nenusivils, į lentyną ateičiai pasidėję šią naujieną:

Rokas Radzevičius. Muzikinė pasaka „Tilidūda arba kaip nuo Jono Dūda pabėgo“. Promostar, 2017. 36 psl. + 1 CD.

Ech, gerai, kai galima su vaiku ką nors ramiai paklausyti. Tik ar kūdikis norės klausytis įrašo – štai kur klausimas. Patys mažiausieji nė nesupras to balso iš dėžutės, todėl vis tiek geriau tėvams patiems dainuoti vaikui.

Jau vartote dainynus ir ieškote formulinių dainų, piemenėlių dainų ar dainelių apie gyvūnus? Minutėlę! Noriu paminėti dar porą džiaugsmo ir krykštavimo šaltinių. Ar pamenate aguonėlę, kurią reikia sėti, auginti, nokinti, nukrėsti ir suvalgyti? Kaip man patikdavo visa tai rodyti... O juk „Aguonėlę“ ne visuose dainynuose rasime, nes tai ne dainelė, bet ratelis. Taip, rateliai skirti paaugusiems vaikams, ne besimokantiems vaikščioti pipirams. Tik kas mus verčia visą ratelį šokti? Paprasti ratelių žodžiai mažylius sudomins, o rodomi judesiai gali būti panašesni į žaidinimus.

Kurgi rasti visas „Biteles pilkąsias“, „Šiaudų batus“, „Jurgelius meistrelius“ ir „Aguonėles“?

Klausė žvirblis čiulbuonėlis:
Klausė žvirblis čiulbuonėlis: lietuvių liaudies žaidimai. Sud. Pranė Jokimaitienė. Dail. Taida Balčiūnienė. Vyturys, 1986 (1997). 64 psl.
Klausė žvirblis čiulbuonėlis: lietuvių liaudies žaidimai. Sud. Pranė Jokimaitienė. Dail. Taida Balčiūnienė. Alma littera, 2013. 64 psl.
Vaikų rateliai ir žaidimai:
Vaikų rateliai ir žaidimai. Sud. Ernesta Šiupytė ir Vilgemina Laurutienė. Dail. Sigita Milvidienė. K.J. Vasiliausko įm., 2001. 52 psl.
Vaikų rateliai ir žaidimai. Sud. Ernesta Šiupytė ir Vilgemina Laurutienė. Dail. Sigita Milvidienė. Lucilijus, 2004. 52 psl.

Knygelė „Klausė žvirblis čiulbuonėlis“ praverčia labiausiai. Čia surinktos skaičiuotės, rateliai ir žaidimai. Visi jie aprašyti ir dailiai Balčiūnienės iliustruoti. Tegu ši knygelė ne taip gausiai išdabinta kaip anksčiau minėtos dainelių knygos, bet ji ir neskirta skaitymui.

Beje, naujesniame „Žvirblio“ leidime kiek pakeisti žaidimų aprašymai ir pakoreguotas knygos maketas, tad nenustebkite, jei iš vaikystės pažįstama knyga pasirodys kažkokia pasikeitusi.

Knygos „Klausė žvirblis čiulbuonėlis“ („Alma littera“, 2013) atvartas

O dabar galima ir padainuoti! Daugiau šiandien nieko nerodysiu. O kitąkart... Net nežinau, ar pradžiuginsiu, ar nuliūdinsiu jus tuo, bičiuliai, bet kitąkart pavartysime dar daugiau knygelių su lietuvių liaudies dainelėmis vaikams. Tik tai bus ne paprasti dainynai, o paveikslėlių knygelės. Tad iki pasimatymo!