Meškiukas bibliotekoje

Kiekvienoje kišenėj pavasarių šimtas

2025-03-20T21:00:00Z

Tie pavasariai kupini poezijos, ar ne? Bent jau UNESCO tuo taip įsitikinusi, kad net paskelbė kovo 21-ąją Pasauline poezijos diena. Mėgino ir lietuviai geru pavyzdžiu pasekti, pavadindami visą kovą Vaikų poezijos mėnesiu. Neprigijo... Gal tas kovas dar per šaltas, o gal geros vaikų poezijos pritrūkom? Belieka žvalgytis po kitus kraštus ir gerąsias praktikas skolintis. O tų praktikų tiek, kad net ausyse švilpia!

San Diego bibliotekos kvietimas

Kai kurios šalys Nacionaliniu poezijos mėnesiu skelbia balandį. Visą tą mėnesį vyksta poezijos skaitymai, susitikimai su poetais, konkursai. Leidžiamos naujos knygos ir proginiai almanachai, nemokamai dalinamos eilėraščių rinktinės. Mokyklose vyksta poezijos dirbtuvės. Amerikos poetų bendruomenė skelbia didžiulį galimų veiklų sąrašą ir dar kalną edukacinių idėjų mokymo įstaigoms. Vienas iš smagiausių šio mėnesio renginių man yra Eilėraščio kišenėje diena, skirta dalintis patikusiais eilėraščiais. Nors, pagal organizatorių sumanymą, šio pavadinimo nederėtų suprasti pažodžiui, daugelis bendruomenių iš tiesų prisigamina kišeninių eilėraščių, kuriuos dovanoja draugams ar praeiviams. Internete nesunku rasti daugybę tokių paruoštukų:

„Poets House“ bibliotekos paruoštukai

Žinoma, dalintis galima ir savo eilėraščiais. Kad atrodytų dailiau, juos siūloma užrašyti paruoštuose šablonuose arba sulankstyti iš jų origami. Gal net sukurti knygiuką! Amerikos jaunųjų poetų tinklas jau kelis metus kuria tokius pavyzdinius kišeninius knygiukus ir ragina atsisiųsti tuščius šablonus savo tekstams:

Galų gale balandį visi kviečiami aktyviai kurti eilėraščius. Pagal analogiją su lapkritį vykstančiu NaNoWriMo, kai daugybė žmonių mėgina per mėnesį parašyti romaną ar apysaką, balandį visas būrys interneto projektų skelbia NaPoWriMo – Nacionalinį poezijos rašymo mėnesį. Jo metu dalyviai stengiasi kasdien sukurti po eilėraštį. Kai kurie organizatoriai pradedantiesiems poetams siūlo temas, kiti – tik pagalbines gaires.

Nuoširdžiai kviečiu visus jaunuosius kūrėjus leistis į tokį poetinį nuotykį. Jei ne kasdien po eilėraštį rašyti, tai bent paminėti Pasaulinę poezijos dieną ir sukurti kelis kišeninius eilėraštukus. Balandis tam puikiai tinka – juk kaip tik iki gegužės 10 dienos savo kūrinius galima siųsti į „Poezijos pavasarėlį“ – vaikų poeto Anzelmo Matučio atminimui rengiamą eilėraščių konkursą.

Mudu su Meškinu nei į „Poezijos pavasarėlį“, nei į „Poezijos pavasarį“ dar netaikom, bet kojas jau apšilom. Sukūrėme Pasaulinei poezijos dienai skirtą knygiuką. Šįkart pasiskirstėme darbus: Meškinas pasidalino savo tapyba, aš sugalvojau tekstą. Prisipažinsiu, šimtą metų pati nerašiau eilėraščių. O su tais eilėraščiais kaip su siuvinėjimu kryželiu: tuoj ir pamiršti, kaip geriausiai užmegzti mazgelį ar spalvą tvarkingai pakeisti. Bet tiek jau to – labai norėjau sūnų naujiems žygiams paskatinti. Jei dar kas įsikvėps poetinius zinus kurti, būsiu labai patenkinta.

Beje, tai ne pirmasis mūsų eiliuotas knygiukas. Daugiau jų galima surasti mūsų knygiukų skiltyje, bet dar geriau būtų įkvėpimo pasieškoti nuostabiuose lietuvių autorių knygiukuose, kurtuose Advento nuotykiams ar paguodai per karantiną. Štai mūsų mėgstamiausi eiliuoti knygiukai, kuriuos nuoširdžiai rekomenduojame:

Juos galima susirasti internete ir nemokamai parsisiųsti, nors dar šauniau, žinoma, būtų susirasti geriausias knygas. Gaila tik, kad iš kasmet pasirodančios poezijos vaikams vos keli trupinėliai verti dėmesio. Jau kadų kadais ruošiausi tuos eilių klodus peržiūrėti ir į lentynas sudėlioti, tačiau vis nespėju ir nespėju. Visgi, neminint klasikos, be kelių kūrinių jokios bibliotekos negaliu įsivaizduoti. Štai meškiukų bibliotekos mėgstamiausios po 2000 metų sukurtos knygos:

Jas perskaitęs bet kuris vaikas rizikuoja tapti puikiu poetu!

Šiurpiukai kraupiems rudens vakarams

2024-10-25T21:00:00Z

Būna šiame pasaulyje knygiukų – nedidelių knygelių, sulankstomų iš vieno popieriaus lapo ir pasakojančių trumputes istorijas vaikams. O aš noriu jums pristatyti šiurpiukus! Šiurpius knygiukus, kuriuos taip smagu skaityti ir kurti vėlų rudenį, saugiai įsisupus į šiltą antklodę ir žvilgčiojant į už lango siaučiančias piktąsias darganos dvasias. Žinoma, šiurpiukai taip pat turi pasakoti apie dvasias, pabaisas, klaikias mitines būtybes ir siaubingus išbandymus.

Gal jūs ir nepatikėsite, bet siaubo istorijos yra vaikų priebėga nuo tikro siaubo. Jos padeda susitvarkyti su realiomis baimėmis ir moko pasitikėti savimi. Jei vis dar abejojate, rekomenduoju paskaityti vaikų siaubo literatūrai skirtą „Rubinaičio“ numerį ar Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos atmintinę. O tada kibti į darbą ir sukurti savo šiurpiuką! Arba bent jau atsispausdinti meškiukų bibliotekos knygiukus. Jei savo vaikams papasakosite, kad šias istorijas sugalvojo ir nupiešė jų bendraamžis, esu tikra, įkvėpsite atžalas imtis darbo.

Šiurpiukai gali būti labai paprasti. Juk net nebūtina kurti istorijų! Gal tai bus tiesiog vaikų baimių portretai, gal jų pačių sugalvotos pabaisos ar palovyje gyvenantys baubai? O gal jūsų vaikas – tikras pabaisologas ir žino šimtus istorijų apie mituose ir pasakose sutinkamas būtybes, kurias taip knieti nupiešti?

Prieš trejus metus manasis Meškinas rimtai susidomėjo kriptidais. Tai tokie padarai, kuriuos žmonės sakosi regėję, bet mokslas dar nepažįsta. Liudininkams jie atrodo kraupūs, pavojingi ir net antgamtiški. Tiesa, kadaise kriptidais buvo laikomi ir ančiasnapiai, okapijos ar net gorilos! Šiandien jie puikiai jaučiasi zoologijos vadovėliuose. Bet daugybė kitų padarų taip ir liko tik šiuolaikinio folkloro personažais. Ypač daug pasakojimų apie juos radosi tuose kraštuose, į kuriuos europiečiai atklydo palyginus neseniai ir kurių gamta buvo jiems nepažįstama, kur nuolatiniai išbandymai vertė gyventi įtampoje. Todėl, man regis, pasaulio kriptidų centru tapo ir amžinai liks JAV.

Amerikos kriptidus ėmė piešti ir mano sūnus. Iš mums labiausiai patikusių piešinių mes padarėme du šiurpiukus, pristatančius pačius baugiausius to krašto padarus: su kalnų nuošliaužomis medkirčius ar angliakasius puolančius plėšrūnus, ugnimi šaudančius paslaptingus skraiduolius ar iš pelkių lendančius milžiniškus varliažmogius. Pažvelkite, gal ir jūsų atžalos atras kokį personažą savo istorijoms? O gal užsimanys pranokti mano anuomet dešimtmetį dailininką?

Spaudai tinkančias šių knygiukų rinkmenas rasite čia ir čia.

Beje, nors visus padarus manasis Meškinas piešė pats nuo pradžios iki galo, skraidantį kipšą iš Naujojo Džersio spalvinau aš, mat pastarąjį gavau dovanų kaip spalvinimo paveikslėlį. Galite jį išsispausdinti bei nuspalvinti ir jūs. Jei atspausdinsite ant blogosios knygiuko pusės, tai šį sulankstę turėsite šiurpiuką su paslaptimi!

O jei norite šiurpiuko ne tik su paslaptimi, bet ir su istorija, tai mes turime jums knygiuką apie klaikų lietuvišką Žiburinį (rinkmena – čia). Eiliuotą pasaką apie jį sūnus sukūrė ir iliustravo pernai, įkvėptas intriguojančių lietuviškų mitinių būtybių portretų iš Kotrynos Zylės „Didžiosios būtybių knygos“. Štai, kas jam gavosi:

Atsispausdinkite, perskaitykite, pasiimkite „Didžiąją būtybių knygą“ ir meskite iššūkį savo žmogučiams. Štai jums nemokamas tuščias knygiuko šablonas iš „Teachers Pay Teachers“:

O štai lankstymo instrukcija iš „Telling Tales“:

Beje, jei sukursite savo šiurpiukų, atsiųskite ir man, a? Mudviem su sūnumi būtų labai smagu juos paskaityti ir aš mielai jūsų šiurpiukus paskelbčiau meškiukų bibliotekoje.

Kūrybingo šiurpmečio!

Advento kalendorius, surikatos, Vilis ir visi, visi, visi!

2021-11-23T21:00:00Z

Meškiukų bibliotekoje Adventas kasmet šiek tiek knyginis. Mes daug skaitome, šnekamės, žaidžiame, bet neapsieiname ir be mažų dovanėlių, kurias į namus neša Senio Kalėdos pagalbininkai: surikata Pranciškus, pelė Stasė, mažylis Vilis. Neseniai prie šios margos draugijos prisijungė ir katinas Svarainis, kurį iš plastilino nulipdė mano Meškinėlis. Iš pradžių jų dovanėlės atsirasdavo Advento kalendoriuje, be abejo, puošusiame namus, bet trukdžiusiame įsivažiuoti mūsų adventiniams žaidimams. Tad netrukus kalendorių pakeitė stebuklinga Advento skrynelė, ir šventiniai stebuklai įsisuko kaip reikiant! Apie pernykščius žaidimus tuoj papasakosiu – gal jie įkvėps ir jūsų meškinus?

Surikatos Pranciškaus koliažas iš Jekaterinos Gavrilovos iliustracijų

Visų pirma turiu jus supažindinti su surikata Pranciškum, ištikimu mūsų Kalėdų bičiuliu nuo pat pirmojo mažojo Meškiuko Advento. Vieną gruodžio rytą Pranciškus atsirado ant snieguotos palangės ir pasibeldė į stiklą, prašydamasis vidun. Nuo tos dienos jis nešė skanėstus, kalėdinius papuošimus ir dalinosi sumanymais, ką nuveikti laukiant švenčių. Kasmet surikata įsiveldavo į kokį nors nuotykį, pasakodavo apie patirtus pavojus, perduodavo laiškus nuo baltojo lokio ir kitų pačių keisčiausių savo pažįstamų. Pernai jis susirūpino, kad gruodžio pirmą vaikis dar neišsiuntė laiško Seniui Kalėdai, tad papasakojo apie savo bičiulio Viljamo Sebastijano Bumso vargus. Šis mažutis žmogeliukas, kurio Senis Kalėda per šventes nė karto neaplankė, mėgino visais įmanomais būdais nusiųsti kvietimą į šiaurę: paliko raštelį šaldytuve, pusnyje, galų gale net nunešė į paštą. Niekas nepadėjo, tad Vilis pats išsiruošė ieškoti Senio Kalėdos ir rimtai su juo pasišnekėti.

Gruodžio pirmoji, surikata pradeda pasakojimą...

Įsivaizduokite, kaip mes nustebome, kai tądien sąžiningai parašę laišką dėdulei iš Šiaurės, suradę surikatos Pranciškaus paslėptą adventinių skaitinių knygą ir pakikenę iš Vilio išmonės, kitąryt ant palangės išvydome paties Vilio pėdsakus! Nebuvo jokios abejonės, kad ieškodamas Senio Kalėdos pro orlaidę pas mus buvo įsmukęs būtent jis – kieno gi dar kojytės tokios mažos, o kišenės tokios pilnos ir tokios kiauros? Teko vaikiui surinkti pabirusius nykštuko turtus, parašyti laiškelį ir tikėtis, kad Vilis prisimins, kur pametė savo šukas ir – svarbiausia! – gaublį. Juk kaip rasi Senį Kalėdą, jei nežinosi į kurį pasaulio kraštą skristi?

Labiausiai apsiskaitę meškinai gal jau pastebėjo, kad mūsų Vilis labai panašus į Asios Vaniakinos knygos „Stebuklai kišenaitėje, arba Senio Šalčio beieškant“ («Чудеса в кармашке, или поиски Деда Мороза») herojų. Neįtikėtinas sutapimas! Nors... Akivaizdu, kad Pranciškus mokėsi piešti iš šios knygos dailininkės Jekaterinos Gavrilovos, bet juk ir surikatoms reikia iš kažko mokytis, ar ne? O pats Vilis toks smagus, kad su juo prieš Kalėdas ar Naujuosius gera dūkti visiems. Ne be reikalo Asia Vaniakina, pasiklausiusi jo pasakojimų, sukūrė kelis Advento žaidimus, prie kurių galima prisijungti virtualiame edukaciniame centre „Ulitka“. Mes projektuose nedalyvavome, nors kai kuriuos viešai prieinamus paruoštukus naudojome su malonumu. O vokus laiškams Pranciškus nušvilpė iš Lizos Arjė Advento kalendoriaus „Pas mus ateina šventė“ («Праздник к нам приходит»). Na, bet ne apie tai mes šiandien, tik pridursiu, kad adventinio nuotykio herojumi, jei jau niekas nepasibeldžia į langą, gali tapti bet kokios knygos personažas. Dar paprasčiau, jei ta knyga jau yra Kalėdinė (mūsų mėgstamų kalėdinių knygų sąrašus galima rasti čia), o gal net parašyta kaip Advento kalendorius (keli tokių knygų pavyzdžiai yra čia). Tuo tarpu aš grįžtu pas Vilį į tą gruodį, smagų ir mieguistą, mat kartais gaudydama pašto balandžius užtrukdavau iki paryčių.

Taigi, radęs laiškelį, kuriame, beje, buvo kviečiamas kartu patykoti Senio Kalėdos po Kūčių, Vilis labai apsidžiaugė, bet pasilikti nesutiko. Jis vylėsi kituose kraštuose Kalėdą pavyti anksčiau, bet pažadėjo rašyti, kaip jam seksis, ir siųsti laiškus su pašto karveliais. Kad tie rastų kelią, Meškinui teko pasidirbti pašto žibintą ir įžiebti jį ant palangės.

Tuo metu Vilis leidosi į kelionę per Baltijos jūrą ir – o, varge! – jo lėktuvėlį ištiko KATASTROFA! Visa laimė, kad Vilis žnektelėjo tiesiai ant Sinterklaaso laivo denio. Čia keliauninkas sužinojo, kad Senis Kalėda, šiuose kraštuose vadinamas Sinterklaasu, olandų vaikus lanko gruodžio penktąją. Deja, kilus nesusipratimui, Juodieji Pitai, paišini Sinterklaaso padėjėjai, Vilį išskraidino iš laivo su visu lėktuvėliu ir nupūtė iki pat Amsterdamo. Mieste jis nutarė lukterėti, kol atplauks Kalėda, o belaukdamas sužinojo apie vietinį paprotį palikti batuose morkų Siterklaaso žirgui, už kurias Juodieji Pitai atlygina tradiciniais kalėdiniais sausainukais ir vardinėmis šokoladinėmis raidėmis. Mūsų surikatą sužavėjo šis sumanymas, tad jis tučtuojau pareikalavo tempti visus batus ir visas morkas, o namuose išslapstė prieskonius paslaptingiesiems olandiškiems sausainiams.

Žinoma, Vilis nespėjo sugauti Kalėdos Olandijoje. Kol laukė prie kamino, tas pasibeldė į duris ir, palikęs maišą su dovanomis, nurūko padangėmis. Vilis siaubingai nusiminė. Kelias dienas mes apie nelaimingąjį keliauninką nieko negirdėjome, kol netikėtai pašto balandis neatnešė kvietimo pačiam Pranciškui – Vilis labai troško draugijos kelionei į Švediją. Reikėjo dar kartą perskristi jūrą, ir berniukas baiminosi vėl nesuvaldyti lėktuvo. Mūsų surikata patikėjo Advento dovanėlių pristatymą vietinėms pelėms ir išlėkė pas draugą, naiviai vildamasis ten sutikti dar ir stipriausią pasaulio mergaitę Pepę, kuri tikrai padės sučiupti nepagaunamąjį Kalėdą.

Ar vertėjo pasitikėti pelėmis? Kaip čia pasakius... Po mūsų lentynomis gyvenanti kultūringa pelė Stasė (apie ją galima paskaityti Monikos Krikštopaitytės knygoje) tuojau pat nusprendė, kad nešioti saldainius – tiesiog žeminantis darbas, tad ji turinti nešti KULTŪRĄ! Namuose išsyk buvo išslapstyti knygiukai, kuriuos rankioti teko ištisą pusdienį. Beje, visa kultūra nesutrukdė Stasei dovanų apkramtyti – še tau ir inteligentė...

Na, užtat mes vėl sulaukėme laiško (ir gardžių lauktuvių!) iš Vilio. Jiedu su Pranciškumi pasiekė Švedijos krantus ir prasmuko į mažą namelį, kur gyveno šeimyna, auginanti net tris vaikus. Namai buvo išpuošti arkliukų girliandomis, o lauke švietė sniego žibintai, tad atrodė, jog Senis Kalėda turėtų tuoj tuoj čia užsukti. Tačiau vietoje tikro Kalėdos keliauninkai sutiko nevisai tikrą šventąją Liuciją. Ir, kas baisiausia, ji užklupo juos miegančius lėlių namelyje! Tačiau viskas baigėsi laimingai – Vilis, Pranciškus ir šventąja persirengusi Lotta susidraugavo, dalyvavo šventinėje eisenoje ir net išmoko kepti tradicines šventosios Liucijos dienos bandeles, panašias į kačių uodegėles. Žinoma, mudu su Meškinėliu tuojau pat išsikepėme tokių pačių ir nekantraudami laukėme, kada sugrįš Pranciškus. Deja, jis užtrūko.

Bičiuliai žadėjo skirtis Danijoje, o to krašto miškai pilni ne tik gerų, bet ir piktų stebuklų. Vilis juokais nulipdė sniego trolį, o šis atgijo ir paspruko nusinešdamas berniuko kepurę ir pirštines. Liūdniausia, kad šiltą kepurę, papuoštą lektuvėliu ir dideliu geltonu bumbulu, Viliui numezgė močiutė. Kaip be jos keliauti, kai taip žvarbu? Žinoma, Pranciškus negalėjo palikti draugo nelaimėje. Šiaip ne taip jiedu rado namuką pamiškėje, kur galėjo apšilti ir pailsėti, tačiau namas buvo apsėstas nissių, geraširdžių, bet savotišką humoro jausmą turinčių gnomų! Netrukus draugai nugirdo, kad Danijoje Senio Kalėdos greičiausiai nesulauks, nes nissės neketina dar kam nors leisti nešioti kalėdinių dovanų. Juk už šį darbą jie gauna gardžios ryžių košės su sviestu ir cinamonu.

Įsitikinęs, kad čia bičiuliui niekas negresia, Pranciškus atidavė Viliui savo kepurę ir leidosi namo pakeleivingais pašto balandžiais. Jis gabeno Meškinui lauktuvių iš Švedijos, bet, regis, pašto maišuose taip pat pasislėpė ir vienas kitas daniškas nissė, nes netrukus mūsų namuose ėmė dėtis keisti dalykai. Kelnių klešnės per naktį susimazgydavo, iš stalčiaus dingdavo visos kojinės, o galų gale ant langų ėmė rastis paslaptingi užrašai, reikalaujantys košės ir Kalėdų. Teko Pranciškui dalintis stebuklingos košės receptais, kad permaldytume įsišėlusius gnomus.

Tik tada atsirado proga apžiūrėti švediškas surikatos dovanas – Lottos paskolintą ir Pranciškaus išverstą knygelę apie kalėdinius Pepės Ilgakojinės nuotykius! Žinoma, surikata su pėlytėmis tuojau pat užsimanė surengti Griebkąnorio šventę mūsų namuose. Nesunku nemačiomis sučiupti dovanėlę, bet kur saldainis, o kur svogūnas?! Buvo daug juoko, ir savo griebkanorius kiekvienas šeiminykštis kabino net po kelis kartus, kol visi prisišėlome iki valios.

Tuo tarpu Vilis Danijoje irgi iškrėtė pokštą, vos nevirtusį didele bėda. Praradęs viltį ten sulaukti Kalėdos, jis sulankstė savo mažąjį lėktuvėlį ir įsigavo į lagaminą, kurį namo šeimininkas ketino pasiimti skrisdamas kažkur į Ameriką. Deja, vos atvykus lagaminas pasimetė, o pats Vilis susigriebė nerandąs savo stebuklingojo lėktuvėlio raktelio. Jis įstrigo aerouoste! Viskas galėjo baigtis labai liūdnai, jei tą naktį į mūsų namus nebūtų pasibeldęs sniego trolis. Taip, tas pats trolis, kurį Vilis nulipdė Danijoje ir kuris, matyt, nuo tada sekė bičiulius, kol galų gale paskui Pranciškų atsikepurnėjo į Lietuvą. O! Jam prireikė ilgų kopėčių, kad užsiliptų iki Meškinėlio lango. Įleistas vidun jis ne tik grąžino kepurę, bet ir paprašė ištraukti iš šono raktą, matyt, Vilio pamestą ir netyčia įminkytą į sniego pabaisą. Mes tuojau pat balandžių paštu išsiuntėme daiktus Viliui, kad jis galėtų tęsti savo kelionę.

Paaiškėjo, kad berniukas atsidūrė Meksikoje, kur vaikai savo kalėdinius norus siunčia trims stebuklingiesiems karaliams. Ir vėl jokio Senio Kalėdos, kaip apmaudu! O šventės jau čia pat. Vilis nusprendė grįžti pas Meškinėlį ir visgi patykoti Senio Kalėdos kartu, o iš Meksikos atsiuntė stebuklingai skanaus kalėdinio pyrago su cukatomis receptą. Meksikiečiai kepdami tą pyragą, roscą, įdeda mažą lėlytę, lemiančią sėkmę tam, kas ją suras, bet mudu su Meškinėliu nusprendėme, lai mūsų užmaišyta rosca laiminga būna visa. Taigi, smaližiaudami ir vyniodami likusias dovanėles, laukėme Vilio. Paskutinis jo laiškas atkeliavo Kūčių rytą. Berniukas rašė neiškart radęs kelią į Europą, bet iki vidurnakčio žadėjo būtinai atskristi. Jei Meškinėlis nesulaukęs užmigs, tai jie pasimatysią ryte.

Žinoma, Meškinas užsnūdo, o Vilis atskrido ir... išskrido. Mat kai Senis Kalėda pasišnekėjo su nykštuku, baisiai nusiminė supratęs, kiek mažų žmogeliukų šiame pasaulyje jis nenoromis nuvylė. Kalėda pakvietė Vilį būti savo padėjėju ir išnešioti laiškelius bei dovanėles tiems, į kurių namelius pats niekaip netilptų. Berniukas negalėjo atsisakyti tokio pasiūlymo, tad paliko Meškinėliui dovaną ir atsiprašymo laišką. O Meškinėlis ir nesupyko – juk kur ten pyksi ant nykštuko, taip norinčio ištaisyti skriaudas. Be to, atskleisiu paslaptį, Meškinėlis gerai pažįsta fantazijų pasaulį ir moka žaisti. Juk tais metais ir jis pakvietė į Advento nuotykį savo nulipdytą katiną Rainį Svarainį. Oranžinis neklaužada kasdien atnešdavo mums po staigmeną: skanėstą, užduotėlę ar mielą smulkmeną. O kokios tai buvo užduotys: pabaigti piešti D&D žemėlapius (ir sužaisti vieną kitą sesiją), perpiešti kosmonautus ir nudažyti kristalus kosminei dioramai, dekoruoti Meškinėlio paruoštas žvakides ir dar daug visko. Vaikio fantazija turtingesnė nei manoji. Buvo taip smagu! Kažkada kai kilo klausimas, ar Kalėdų Senelis tikrai yra, mes sutarėme, kad patikrinti neįmanoma, tad tai ir nesvarbu – daug svarbiau, kad kiekvienas iš mūsų gali tapti kitam Kalėdų Seneliu arba surikata, arba Rainiu Svarainiu. Taip visi jie bus tikrų tikriausi.

Gražaus Advento!

Dek, dek, tamsios žiemos pamėkle!

2020-02-23T21:00:00Z

Prisipažinsiu, mudu su Meškiuku – siaubingi namisėdos. Triukšminga Užgavėnių šventė kokiose Rumšiškėse mus gąsdina. Geriau pamažėliais apdaliname blynais kaimynus ir kieme sukūrename kukurdvelkio dydžio Morę. O panorę draugijos, prisėdam prie kokios vietos bendruomenės lauželio. Bet Užgavėnės namie irgi gali būti linksmos. Kol Meškiukas nelankė mokyklos, mes visokių dyvų prasimanydavome – galime ir su jumis pasidalinti. Maloniai prašom paskaityti ir permanyti.

Linksmiausia prieš Užgavėnes, aišku, kaukę gamintis, bet tas darbas ilgas ir kruopštus. Greitosiomis tik popierinę galima suklijuoti, o štai pamėklę iš papjė mašė geriau pradėti lipdyti prieš porą savaičių. Technika labai smagi, net mažiausiems terliotis patinka.

Iš vakaro galima pasiūti veltinio kaukę. Darbas greitas ir malonus, o kaukė švelni veideliui, netrukdo judėti ir žaisti. Pirmąją veltinio kaukę siuvau pagal šiek tiek patobulintą Delilah Iris iškarpą:

O antrosios iškarpą teko sugalvoti man, mat dizainą Meškiukas kūrė pats. Nenuostabu, kad tai jo mėgstamiausia kaukė!

Jei tokios norėtumėte savo mažiesiems skaitytojams, maloniai prašom naudotis mūsų piešiniu. Atspausdinus iškarpą ant A4 formato lapo, pavyks pagaminti kaukę, tinkančią žmogučiams nuo 5-6 metų. Kad ragučiai styrotų, tereikia apačioje juos iš abiejų pusių įkirpti, susukti į kūgius ir susiūti. Kad nosiai būtų kur kyšoti, prakirpkite nurodytoje vietoje. O nasrus verta iškirpti kaukę bebaigiant – pamatavus, kur būtų patogiausia. Jei norisi barzdos ar gaurų, tam puikiai tinka vėlimo vilnos sruogos. Taip pasipuošę galime ramiai laukti šventės!

Užgavėnių rytą pradedame proginiais skaitiniais, prisimename šventės prasmę. Nedaug tų tekstų vaikams esama, bet vis vieną kitą atkapstyti pavyksta. Man smagiausia Žiūroniuko istorija – pagal ją ir savo dieną ritiname, šen bei ten pridurdami ir papildydami.

Pirmiausia į kompaniją priimame savo žaislinius bičiulius, o tada pasikviečiame ir Gavėną – šiais laikais jo po kaimus nepavarinėsi, bet nupiešti jį ar bent jau nuspalvinti, ant lentos prisegti – pats tas. Tegu prižiūri, kaip mums sekasi Užgavėnėms ruoštis. Lietuviškas šventes spalvinti galima su Jūrate Leikaite, bet jei norime stambesnių ir rimtesnių figūrų į žiemos palydas, galima pasiskolinti puikių spalvinimo paveikslėlių iš bulgarų. Jų pavasario kvietimo tradicijos kažkuo panašios į mūsų. Paišant ir pasišnekėti apie tai galima, o po to pasižiūrėti gražų filmuką su bulgariška lopšine:

O kuo gi mūsų tradicijos ypatingos? Meškiukas išsyk prisimena deginamą Morę, taip jau tie laužai jį ir gąsdina, ir masina. Ką gi, Morę (gal net kelias) mes būtinai iš gražesnės, standesnės skiautės susukame. Štai kokios žiemiškos vienais metais mums gavosi:

Beje, tokia lėlytės rišimo technika tikriausiai nėra originali, bet nei knygelėse, nei internetuose man tokios užtikti neteko. Atėjo ji pas mus gana mistišku būdu. Nors kurį laiką domėjausi etninėmis lėlytėmis, bet širdžiai mielos nebuvau atradusi – arba negrabios, arba per daug sudėtingos. Nei tautodailininkų edukacijos, nei „Žaislų muziejus“ nepadėjo. Ir štai kartą nusprendžiau sutrumpinti kelią per mišką... Žiūriu: kur buvus, kur nebuvus, po kojomis išdygo skudurinė lėlytė, didumo sulig kankorėžiu. Apžiūrėjau, susižavėjau, schemą atkūriau, o dabar ir su jumis mielai pasidalinsiu:

Bet Morė nebūtų Morė, jei Saulės neaptūptų. Atsimenate Žiūroniuką? Piktąją žiemos dvasią reikia nugalėti, kad Saulės ratas vėl dangun įriedėtų. Daromės ir mes ratą. Galima iš kartono išsikirpti, iš rykštelės susukti, o mes margą ratą sudėliojome iš termo mozaikos. Dabar ir mūsų pamėklę galima ant dantų krapštuko į ratą pasmeigti, lai siaučia, kol dar jos laikas.

Mes tuo tarpu ruošiamės piktąsias būtybes baidyti. Užsidedame kaukes, velkamės išvirkščias skrandas. Susirandame tarškynes, barškynes. Jei liaudiškų turime – valio, jei ne – puikiai tinka klavesai, guiro, marakai, būgnai. Kad perkūnu sugriaudėtume!

Prisimename Užgavėnių dainas. Dažnam vaikui tik „Žyds juods, žyds rauduons“ į galvą ateina, bet mes tokių nedainuojame. Užgavėnėms puikiai tinka visos dainos apie žirgus ir ožius, apie pavasario atėjimą ir vandenį. Padainavę, pašūkalioję, keliaujame patikrinti, ar pavasaris mus teikėsi išgirsti. Čiumpam žiūronus ir didinamąjį stiklą – nežinia, ar be jo visus ženklus įžiūrėtume. Jei reikia iššūkio, pasidarome ir pirmųjų pavasario ženklų kortelę. Labai gražias gamtos ieškynių korteles galima parsisiųsti iš „Nature Detectives“ svetainės.

Gamtoje pasibuvę, prisidainavę, grįžtam blynų kepti bei puošti.

O prisivaišinę, kaimynus aplankę ir tamsos sulaukę, kuriame lauželį iš trijų pagaliukų. Didelio mums nereikės – juolab mieste laužų kurenti ir negalima. Deginame Morę, žiūrime į ugnį, dar dainuojame. Šiurpuliukai Meškiukui laksto!

Dabar Saulė jau tikrai skaisčiau spindės ir Žemę pažadins! Savąjį Saulės ratą irgi palubėje ar ant lango pasikabiname, dar paskaitome ir miegučio. Kitąryt viską išsapnavę ir apmąstę, gal net savo „knygą“ apie Užgavėnes parašome ir išleidžiame. Man Meškiuko šventinis detektyvas iki šiol labai patinka:

Štai tokios mūsų Užgavėnės kadaise buvo. O dabar vien su blynais ir knyga Meškiuko iš mokyklos lauksiu. Gaila tik, kad mūsų Užgavėnių bibliotekėlė per metus beveik nepasipildė, tad kas buvo paskaitoma, jau seniai suskaityta. Visgi maloniai kviečiu ja naudotis. Jei jau visai skaitinių pritrūktume, galima dar išsitraukti Antano Pivoro istoriją apie suktą Gavėną ar armėnų juokų pasaką apie dingusias Užgavėnes:

Antanas Pivoras. Aukštaičio sakmės. Petro ofsetas, 1999. 58 psl.
Hovhannes Tumanyan. Pasakos. Dail. Naira Muradyan. Vert. Kristina Albertyan. Odilė, 2019. 128 psl.

A. Pivoro knygos „Aukštaičio sakmės“ („Petro ofsetas“, 1999) atvartas

Na, o jei skaitytojai ūgtelėjo taip, jog Meškiukų bibliotekoje jiems ankšta darosi, nepamirškite puikios Kotrynos Zylės knygos vyresniems paaugliams „Sukeistas“. Nors Užgavėnės čia groja ne pirmu smuiku, bet tokie šiurpūs dalykai galėjo nutikti tik apie tą laiką, kai riba tarp šio ir anapusinio pasaulio beveik išnyksta. Jaučiat?

Kotryna Zylė. Sukeistas. Aukso žuvys, 2019. 232 psl.

„Sukeisto“ kalendorius

Namudinė leidyba: Istorija apie dingusius Užgavėnių blynus

2019-02-26T21:00:00Z

Meškiukų bibliotekoje nuolatos žaidžiama žodžiu. Regis, niekas tyčia tų žaidimų negalvoja, jie patys užgimsta ir krebžda pakampėmis. Štai neseniai Meškiukas paskyrė vieną sąsiuvinį eilėraščiams, rašo pats ir laksto iš paskos, kai mes pamirštame įrašyti savo tekstus. Jam patinka kurti mįsles, kryžiažodžius, istorijas. Aišku, jos turi būti sudėtos į knygas. Ir kad tos knygos būtų tikrų tikriausios: su viršeliu ir nugarėle, su nurodytu autoriumi ir pavadinimu. Anotacijos, mama, nepamiršk!

Užgavėnėms artėjant, noriu pakviesti jus į mūsų kūrybinę virtuvę bei pasidalinti Meškiuko knygele apie dingusius blynus ir tikrą vagį. Man ji labai patinka!

Norėtumėt parsisiųsti?

Pamenu, kad šią istoriją Meškiukas sugalvojo būdamas šešerių. Jo mėgstamame „Laimiuko“ žurnale buvo skelbiamas detektyvinių kūrinių konkursas, o ką tik praūžusios Užgavėnės įkvėpė norą išdykauti. Taigi, aptarėme svarbiausius siužetinius posūkius, ir vaikis išdėstė visą tiesą apie blynus diktafonui. Man teko iššifruoti įrašą ir kokį šimtą kartų perskaityti šį tekstą savo žmogučiui, kol jis svarstė, ką ir kur reikėtų pakeisti. Prisipažinsiu, kelias klaideles nuo jo nuslėpiau – jos tokios mielos! „Naminis medelis“ tikrai vertas šypsenos.

„Istorija apie dingusius Užgavėnių blynus ir tikrą vagį“ iškeliavo „Laimiukui“, o mes nusprendėme padovanoti ją savo draugams. Aišku, žaidžiant su nedideliais meškiukais, geriau nepamiršti, kad jiems visko reikia greitai. Neužtenka kantrybės kruopščiai piešti kalno iliustracijų, laukti, kol mama sudėlios tvarkingą maketą ar sugalvos, kaip čia dailiau įrišti mūsų mažą knygelę. Skubam: čia tept, ten lept, kad tik greičiau ta knygelė būtų. Tokią aš jums ją ir rodau – netobulą, namudinę, bet vaiko pagamintą ir šiltą kaip šviežia bandelė.

Kokį pusmetį vaikis ja labai didžiavosi, net buvo nusinešęs pardavinėti į blusturgį, iškišęs liežuvį raitė autografus. Dabar jos drovisi, trypčioja kaip netikėtai ištįsęs elniukas ir sako, kad viskas nesąmonė. Pažiūrėsiu, ar pavyks pakišti mintį sukurti kitokią knygą. Juk kelerius metus tai buvo jo mėgstamas žaidimas.

O jūs mėgstate žaisti leidyklą? Jei nesistengi knygos „išleisti“ tobulai, viskas taip paprasta! Atspausdiname savo istoriją ant A4 formato lapų, juos sulenkiame pusiau ir susegame ar susiuvame. Mes norėjome knygelių kietais viršeliais, tad kartu prisiuvome ir spalvoto popieriaus lapą priešlapiams, kuriuos po to priklijavome prie kartono.

Na, o kol Meškiukas buvo mažesnis ir nemokėjo lygiai siūti bei kruopščiau klijuoti, gamindavo vienetines knygeles iš visko, kas po ranka pakliūdavo: vatmano ir rašomojo popieriaus, firminių vokų ir net senų kvitų. Nelygu kada ir kur įkvėpimas užplūsdavo.

Dabar tas knygeles aš vartau kone su ašaromis. Kiek čia fantazijos, laisvos saviraiškos. Švietimo sistema išmokė nepasitikėti savo jėgomis, prikąsti liežuvį, prisitaikyti prie standartų ir šablonų – atvirkščia mokyklinės socializacijos pusė. Ar pavyks ją kada kompensuoti? Et, pamirškim. Verčiau dar sykį pavartysiu dviejų skyrių „mokslinę knygelę“ dvigubu pavadinimu „Apie stiklą. Plastikinė musė“. Čia mano penkiametis dėstė įsivaizduojamas mokslines tiesas bei atradimų istorijas:

Ir aiškino, kaip teisingai leisti knygas:

Patikėkit, jis daug apie tai žino. Yra parašęs dainelių knygelę ir knygelę su langais, istoriją apie lobių ieškotojus ir erdvinę knygą apie stichijas, užduočių knygelę ir atlasą. Dešimtis knygų knygelių. Tikiuosi, bus jų ir daugiau, jei tik šis žaidimas teiks džiaugsmo. Gal net sukursime naują Užgavėnių knygelę... Tik pasakykit, ar jums patinka senoji, bičiuliai, a?

Parsisiųskite čia

Duonutė su moliūgais

2017-10-14T21:00:00Z

Žinote, kodėl mums patinka Pyplių ūkis? Aš irgi nežinau, tiesiog taip jau yra. Namukas su duonkepe, aplink kurią krebžda vaikai – čia nuolatos vyksta edukacijos. Ajerų priaugusi sodželka, moliūgų laukas, krienų laukas, šuo amsi. Lyja. Kai mes Pypliuose, visada lyja. Šeimininkė vaišina karšta arbata. Gardžiai kvepia šviežia duona.

Kai pirmą kartą čia lankėmės, ūkyje buvo labai tyku. Mažai kas buvo girdėjęs apie Pyplių duoną, nesirikiavo norintys paglostyti iš kubilo lipančią tešlą, nesistumdė prie krosnies smalsuoliai. Vos kelios užsukusios šeimos kirto skaniausias ant kopūstlapių keptas bandas, šnekėjosi apie šventą Agotą bei Gabiją ir, aišku, lipdė duonos kepaliukus.

Ne iškart, oi, ne iškart žmonės patikėjo, kad kepti duoną gali būti linksma ir gera. Užtat dabar ūkis norinčių neatsigina.

Kai šeimininkai sumanė dalintis moliūgais, miestiečiai irgi ne iškart patikėjo. Iki pat šalčių putlūs moliūgai vartėsi nuo lapo ant lapo ir laukė, kol juos kas nusiveš į jaukią virtuvę. Mažai kam pasisekė. Tą žiemą iš po sniego kyšojo oranžiniai šonai. Gražesnio lauko neteko matyti.

Šiemet viskas kitaip: į „Moliūgų dieną“ nuo pat ryto suvažiavo praktiški žmonės. Karučiais, maišais, stumte ir riste jie tempė moliūgus. Pakelėje gulėjo persprogę oranžiniai nelaimėliai. Pilnos bagažinės, pilnas salonas, gal dar koks mažutis tilptų į daiktadėžę, a? Tad dvyliktą valandą, kai mes su meškiuku atbridome į moliūgų lauką, jis buvo tuščias.

Nieko baisaus. Pakilnojome lapus, apžiūrėjome žiedus. Meškiukas juk neturėjo žalio supratimo, kaip auga moliūgai! Manė, kad žemėje – kaip ropės. Kai išmaišėme visą lauką, iki soties pasitaškėme purvynėje per lietų, tolimame kampe iš po lapo išlindo ir pamojo vienas nedidukas simpatiškas moliūgėlis. Tai buvo džiaugsmo Meškiukui! Nežinau, kaip dabar teks tą draugišką moliūgą valgyti. Tikriausiai tiesiog bus šeimos draugas.

Moliūgų, tiesa, ir taip paragavome. Šeimininkės prikepė gardžių moliūgų pyragų, vaikus vaišino moliūgų saldainiais ir sėmė moliūgų sriubą tiesiai iš milžiniško moliūgo! Sriubos mes pavėlavome, mat maklinėjome po kiemą, kramtėme šermukšnius ir rojaus obuoliukus, rinkome stambias rudašones giles ir purtėme ilgųjų kukurdvelkių kempines. Matėte prinokusių ilgųjų kukurdvelkių, bičiuliai? Jie stebuklingi!

O kol mes linksminomės, iškepė duona. Meškiukas apsikabino šiltą kepalėlį ir iki namų nepaleido, šildėsi. Kad įmanytų, jis duoną kasdien keptų.

Tai, kaip manot, kodėl mums patinka Pyplių ūkis? Gal todėl, kad ten visada galima išsikepti gardžiausios duonos ir išgirsti apie jos ilgą kelią, gal kad ten prie pečiaus sukasi labai miela šeimininkė, gal tiesiog vieta tokia – kas žino... Bet kviečiu jus, bičiuliai, čiupti mažuosius į glėbį ir nukeliauti į tą duonos rojų. Gera ten.

Piktos knygos: kaip atpažinti jausmus

2017-09-20T21:00:00Z

Vaje, vaikas supyko... Ką daryti? Kaip tą ugnikalnį atvėsinti? Kaip tą mažą nelaimingą pipirą nuo kraterio krašto nukrapštyti? Čia, meškiukų bibliotekoje, mes sprendimo neturime. Stengiamės išlaukti ir patys neužsiliepsnoti. O kai karštis atlėgsta, keliaujame skaityti apie tai, kaip pyksta lapiukai, triušiai ir katinai, nes man atrodo, kad baisiausia vaikui būna ne tada, kai jis susiduria su savo sunkiais jausmais, bet kai apskritai nesupranta, kas vyksta. Tad skaitome.

Valerie Thomas ir Korky Paul „Katino Vilburo jausmų knygelė“. Nieko rimto, 2014

Ir šiandien savo piktaisiais skaitiniais pradedame dalintis su meškiukų bičiuliais bei – ypač – su šią temą pasiūliusia Dalia. (Taip, taip, dar viena Dalia – mūsų ištikimiausios skaitytojos bei remėjos yra Dalios, Agnės, Eglės – visų po kelias).

Pradėsiu iš toli: mažam Meškiukui kažkada labai padėjo du paprasti žodžiai – „tu pyksti“ (tik, neduokdie, dabar šešiamečiui taip pasakyti). Tu pyksti, taip būna, tu ne vienas, tad tai tikrai ne pasaulio pabaiga, nors ir labai sunku. Bet pats žodis „pyktis“ nieko nereiškia be konteksto, be kitus jausmus nusakančių žodžių. Kaip žmonėms nėra įgimtas spalvų matymas, taip ir emocinis intelektas nesivystys be tinkamo sąvokų aparato. Nemažai vaikų taip ir teskiria dvi būsenas: jaučiuosi gerai / jaučiuosi blogai, esu laimingas / esu nelaimingas. Ta blogoji būsena kartais dar skiriama į dvi: jei noriu verkti, esu liūdnas, jei noriu muštis, esu piktas. Bet kas tas abstraktus pyktis, ar jis apskritai yra? O gal esu tiesiog nusivylęs, pavydžiu? Tad pirmiausia su meškiukais skaitome apie jausmus ir mokomės juos skirti.

Apie jausmus patiems mažiausiems

Patiems mažiausiems meškiukams yra sukurta visa jausmų pažinimo ir raiškos lavinimo sistema „Kimochis“. Tai ir knygelės, ir pliušiniai žaislai, ir metodiniai patarimai, ir pačios įvairiausios priemonės.

Lietuvoje kimočiai buvo atsiradę, naudoti turtingesniuose darželiuose, bet taip plačiau ir neprigijo. Gal dėl to, kad ši lavinimo sistema ganėtinai brangi, versti ir lokalizuoti jos platintojai nesiėmė, o atskirų entuziastų atliktas darbas negalėjo būti viešai platinamas. Tačiau pats sumanymas atrodo tikrai įdomiai. Pažiūrėkite, su kokiomis emocijomis susiduria kimočių pliušinukai:

Tam tikra lietuviška alternatyva kimočių žaislams yra „Psichologinio konsultavimo grupės“ sukurtos pirštukų lėlės ir lėlės-pirštinės, kurias galima arba patiems pasisiūti, arba įsigyti jau pasiūtas.

Kūrybinis pirštelių lėlių rinkinys 2-10 metų vaikams. Psichologinio konsultavimo grupė. 4-8 lėlės. 10-18 €
Kūrybinis lėlių rinkinys 4-10 metų vaikams. Psichologinio konsultavimo grupė. 4-8 lėlės. 17-29 €
Lėlių rinkinys specialistams, skirtas dirbti su 4-10 metų vaikais. Psichologinio konsultavimo grupė. 4-8 lėlės. 23-41 €

Aišku, šios priemonės ne tokios visaapimančios – tai tik lėlės ir metodiniai patarimai. O mūsų Meškiukui didžiausią autoritetą turi būtent knygelės. Gerai, kad jų bibliotekose irgi esama. Patiems mažiausiems tiks „Katino Vilburo jausmų knygelė“ ir „Spalvų monstriukas“.

Valerie Thomas ir Korky Paul. Katino Vilburo jausmų knygelė. Vert. Viktorija Uzėlaitė. Nieko rimto, 2014. 14 psl.
Anna Llenas. Spalvų monstriukas. Vert. Jurga Tūrienė. Right Thing, 2016. 40 psl.

Išraiškingos mimikos katiną galime sutikti ne tik čia. Jo nuotykiai aprašyti ir Valerie Thomas paveikslėlių knygelėse, ir augesniems skirtose Laura Owen tekstuose. Tad jei įdomu, nuo ko viskas prasidėjo, maloniai prašom pavartyti mūsų spalvotas knygas – ten rasite ir spalvotą katiną Vilburą. O taip pat sužinosite, kodėl paprastam katinui teko patirti tiek daug sudėtingų jausmų. Mat „Jausmų knygelėje“ atsakymo į šį klausimą nėra – čia tik akimirkos nuotaikos:

„Monstriuko“ knygoje teksto daugiau. Maža mergaitė monstriuką moko atpažinti ir sudėlioti jausmus į lentynėles, kad pavyktų suprasti, ką jis iš tiesų jaučia.

Monstriuko mimika nėra tokia išraiškinga, užtat kiekvienas jausmas susiejamas su spalva. Tad kol mūsų herojus sutrikęs, jis margai murzinas, o pripažindamas kiekvieną jausmą, nušvinta grynomis spalvomis. Per spalvas aiškinti jausmus įprasta jau senokai, ir, ko gero, tai neblogas intuityvus būdas pažinti save. Galima net su vaikais susikurti tokį ritualą – kas kelias dienas piešti savo nuotaiką, o po to mėginti prisiminti, ką ir kodėl anądien piešdamas jautei.

Beje, knygelė pasakiškai graži. Ir turiu jums gerą žinią – tas reklaminis raudonas burbulas nuo viršelio lengvai nukrapštomas. Tada knyga atrodo tiesiog tobulai ir tinka bet kokiai bibliotekai papuošti. Šaunuoliai, „Right Thing“!

Apie jausmus truputį didesniems

Jausmus atpažinti išmokusiems meškiukams norisi apie tuos jausmus daugiau papasakoti. Čia jau sunku viena knygele išsisukti, kuriamos ištisos serijos. Bene geriausiai dabar žinomos „Educatos“ išleistos Trace Moroney serijos „Kai jaučiuosi...“ bei „Kodėl myliu...“. Bet man daug labiau patinka dešimčia metų anksčiau pasirodžiusios Núria Roca „Nuo... iki“ knygelės. Jos tarsi vientisesnės, patarimai tėvams suprantamesni, siūlomi įdomūs žaidimai.

Núria Roca. Jausmai: nuo nevilties iki laimės (serija „Nuo... iki“). Dail. Rosa Maria Curto. Vert. Odeta Venckienė. Šviesa, 2004. 36 psl.
Núria Roca. Draugystė: nuo senų draugų iki naujų draugų (serija „Nuo... iki“). Dail. Rosa Maria Curto. Vert. Odeta Venckienė. Šviesa, 2004. 36 psl.
Núria Roca. Baimė: nuo bailumo iki drąsos (serija „Nuo... iki“). Dail. Rosa Maria Curto. Vert. Odeta Venckienė. Šviesa, 2004. 36 psl.

„Jausmų“ knygelės idėja paprasta – augimas yra nuotykis, jausmai – to nuotykio dalis. Ne visi jie malonūs, bet su jais išmokstama gyventi. Kažką galime pakeisti patys, kažką teks tiesiog išlaukti ir išaugti. Ir tokių, ir anokių pavyzdžių pilna knyga.

Puslapiai iš Núria Roca knygos „Jausmai: nuo nevilties iki laimės“

Tiesa, šios knygelės stiprioji pusė – gyvenimiški pavyzdžiai – yra ir jos didžiausias trūkumas. Mat jei vaikui iki šiol nebuvo atėję į galvą, kad jaunyliu šeimoje rūpinamasi daug labiau, ar kad išplaukusi lova yra didelė gėda, ar kad tamsa yra labai baisi, tai versdamas puslapius, jis apie tai tikriausiai susimąstys.

Trace Moroney knygelės gerokai abstraktesnės, jose stengiamasi pateikti tik labai vienareikšmiškus paprastus pavyzdžius, bet, ko gero, visos kalbos apie jausmus gali tiek padėti, tiek pažadinti giliai snaudžiančias pabaisas. Tad visada verta pirmiausia patiems pažiūrėti, kokiomis stygomis siūloma knyga gali sugroti, kokius jausmus paliesti. Lietuviškai išleistos aštuonios T. Moroney knygos apie jausmus ir keturios – apie vertybes.

Trace Moroney. Kai jaučiu pavydą. Vert. Daiva Litvinskaitė. Educata, 2013. 18 psl.
Trace Moroney. Kai jaučiuosi geras. Vert. Daiva Litvinskaitė. Educata, 2013 (2015). 18 psl.
Trace Moroney. Kai jaučiuosi išsigandęs. Vert. Daiva Litvinskaitė. Educata, 2014. 18 psl.
Trace Moroney. Kai jaučiuosi laimingas. Vert. Daiva Litvinskaitė. Educata, 2013 (2015). 18 psl.
Trace Moroney. Kai jaučiuosi liūdnas. Vert. Daiva Litvinskaitė. Educata, 2014. 18 psl.
Trace Moroney. Kai jaučiuosi mylimas. Vert. Daiva Litvinskaitė. Educata, 2014. 18 psl.
Trace Moroney. Kai jaučiuosi piktas. Vert. Daiva Litvinskaitė. Educata, 2013 (2015). 18 psl.
Trace Moroney. Kai jaučiuosi vienišas. Vert. Daiva Litvinskaitė. Educata, 2014. 18 psl.

Trace Moroney. Kodėl man patinka miego metas. Vert. Elmė Sabonytė. Educata, 2014. 22 psl.
Trace Moroney. Kodėl myliu draugus. Vert. Elmė Sabonytė. Educata, 2014. 22 psl.
Trace Moroney. Kodėl myliu save. Vert. Elmė Sabonytė. Educata, 2014. 22 psl.
Trace Moroney. Kodėl myliu savo šeimą. Vert. Elmė Sabonytė. Educata, 2014. 22 psl.

Truputį vėliau parodysiu jums, kas T. Moroney knygelių viduje. O tuo tarpu tik padejuosiu, kad serijos retai išleidžiamos iki galo. „Šviesa“ nepabaigė leisti Núria Roca knygelių (ir vargu, ar dar kada nors jas prisimins). „Educata“ neišleido likusių keturių T. Moroney knygelių iš serijos „Kodėl myliu...“ Kadangi ši leidykla jau metus neberodo gyvybės ženklų, matyt, daugiau pasakojimų apie triušiuką ir nebesulauksim (et, o juk „Kodėl man patinka mokykla“ būtų sulaukusi pasisekimo!). Dar labiau gaila bankrutavusios „Burokėlio“ leidyklos, kuri su savim į nebūtį nusinešė du pabaisiukus. Iš Islandijos kilę jaunučiai pabaisiukai mokėsi spręsti nesutarimus ir drąsiai sakyti, ką jaučia. Áslaug Jónsdóttir, Rakel Helmsdal ir Kalle Güettler sukūrė jau aštuonias knygas apie šiuos keistus, pasišiaušusius ir dažnai pykstančius padarus. Mus pasiekė tik dvi. Pikčiausią iš jų aš dar kiek vėliau parodysiu.

Áslaug Jónsdóttir, Kalle Güettler, Rakel Helmsdal. Dideli pabaisiukai neverkia. Vert. Jurgita Marija Abraitytė. Burokėlis, 2014. 32 psl.
Áslaug Jónsdóttir, Kalle Güettler, Rakel Helmsdal. Mažasis Pabaisiukas sako Ne! Vert. Jurgita Marija Abraitytė. Burokėlis, 2014. 32 psl.

Apie jausmus augesniems meškiukams

Dar augesniems meškiukams, kurie kad ir gudrūs, bet jausmuose nesusigaudo, gali tikti Rimanto Želvio „Smalsučio“ serijai rašytos knygos. Jos turėjo būti trys, bet trečioji – „Aš ne toks: psichologinių sunkumų ABC“ – taip ir nepasirodė. O gaila, juk šioji būtų artimiausia mūsų ieškomoms „piktoms“ knygoms. Bibliotekose galima rasti tik štai ką:

Rimantas Želvys. Aš esu aš: psichologijos ABC (serija „Smalsutis“). Dail. Arvydas Pakalnis. Vyturys, 1990. 24 psl.
Rimantas Želvys. Aš tarp kitų: bendravimo ABC (serija „Smalsutis“). Dail. Arvydas Pakalnis. Vyturys, 1991. 23 psl.

Pamojuokime Miciui, jei tokį dar pamenate, ir žvilgt:

Rimantas Želvys „Aš esu aš: psichologijos ABC“

Knygelės nėra lengvai skaitomos. Pirmoji panašesnė į psichologijos įvado konspektą, sudėliotą dialogo forma, nei į knygą vaikams. Žinių nemažai, bet ką su jomis meškiukui daryti – nelabai aišku. Visos tos klasifikacijos, aiškiai apibrėžiamos, į darnią sistemą sugulančios sąvokos – studento, ketinančio toliau gilintis į šią temą, įrankis, o ne meškiukų džiaugsmai. Bet jei kokio vaikio mąstymas labai griežtai ir logiškai surėdytas, gal jam ir patiks?

Rimantas Želvys „Aš tarp kitų: bendravimo ABC“

Antroji knygelė praktiškesnė ir gyvesnė. Čia Rūta ir jos tėtis mėgina suprasti, kaip sutarti su kitais žmonėmis: kada kyla pykčiai ir kaip jų išvengti, kaip suprasti jaunesnius ir vyresnius, kodėl ne visi nori bendrauti ir taip toliau. Bet yra čia ir slidžių momentų. Žinote, kokia, anot R. Želvio, yra viena iš pagrindinių kultūringo bendravimo taisyklių? Ogi paklusnumas! Besąlygiškas paklusnumas vyresniems, nes „suaugusieji nori vaikams gero“, „be reikalo niekas nebara“, todėl vaikai privalo „nešokti į akis“. Man regis, toks auklėjimas – tiesiog pavojingas. Taip, tokie vaikai būtų labai patogūs. Bet ar patogumas vertas daugiau, nei fizinis ir psichinis vaiko saugumas?

Panaši didaktika būdinga ir daugeliui kitų „gero elgesio“ ir „vertybinio ugdymo“ knygų. Apie jas tai jau nė žodžio, lai prasmenga. Palyginus su jomis, R. Želvio knygelės vis dėlto turi ir privalumų: tai atidus profesionalo žvilgsnis į žmones, aiškūs, gyvenimiški pavyzdžiai ir linksmos iliustracijos. Be to, taip ir neradau kitų knygų vaikams lietuvių kalba, kur žmonių elgesys ar psichikos procesai būtų ne tik aprašomi ir vertinami, bet ir analizuojami. O juk meškiukams tai labai rūpi!

Gyvybiškai svarbios temos sudėtos ir į augesniems vaikams skirtą vadovą, kaip elgtis sudėtingose situacijose. Gausaus autorių kolektyvo parašytą knygą išleido „Debesų ganyklos“.

Giedrė Aleliūnaitė et al. Nepamesk galvos! Praktinis vadovas vaikams, kaip elgtis įvairiose situacijose. Sud. Danguolė Kandrotienė. Dail. Eglė Ratkevičiūtė. Debesų ganyklos, 2014. 240 psl.

Malonu, kad autorės net tik daug dėmesio skyrė fiziniam vaikų saugumui (ką daryti kilus gaisrui, pasiklydus, užpuolus šuniui), bet ir pamėgino išsiaiškinti, kada ir kodėl vaikai blogai jaučiasi (bijo eiti į mokyklą, pyksta, liūdi).

Knygoje daug aiškių, nesunkiai įgyvendinamų patarimų, kaip sau padėti ar į ką kreiptis pagalbos. Bet dar svarbiau, kad vaikai tiesiog pamokomi geriau suprasti ir priimti savo neigiamus jausmus.

Aišku, yra ir šaukštas deguto. Knygoje galima rasti baisiai kreivų stereotipų: pavyzdžiui, ar žinojote, kad mamos negali sėkmingai pasišnekėti su namų bendrijos atstovais apie stogo remontą? Tik tėčiai, apsigimę statybininkai. Žinojote, kad berniukams dera žaisti krepšinį, o mergaitėms – siuvinėti, ir – šiukštu! – nelįsti į svetimą parapiją? Na, ir iliustracijos nedžiugina. Tokia biudžetinė manga. Kažkaip nesiseka „Debesų ganykloms“ su dailininkais.

Apie jausmus kitaip

Yra ir vienas sisteminis beveik visų šių knygų trūkumas. Jose labai daug „reikia“, „turėtum“, „derėtų“. O juk kalbama apie jausmus! Tad labai gaila, kad „Baltos lankos“ užmetė prancūzų filosofo Oscaro Brenifier knygų seriją. O. Brenifier knygos nėra vien apie jausmus, jos greičiau moko sąmoningai gyventi, keldamos klausimus: kokia yra gyvenimo prasmė, ar aš galiu daryti viską, ką noriu, kas yra gėris ir blogis, ar galima mylėti ir nesutarti, kas yra laisvė, kas yra grožis, etc. Ir nei į vieną iš šių klausimų nėra pateikiamas galutinis atsakymas.

Deja, „Baltos lankos“ išleido tik du O. Brenifier ir J. Després albumus iš serijos „Filosofijos idėjos“ („Philozidées“):

Oscar Brenifier. Didžiųjų filosofinių priešybių knyga. Dail. Jacques Després. Vert. Kotryna Žukaitė. Baltos lankos, 2008. 80 psl.
Oscar Brenifier. Meilė ir draugystė. Dail. Jacques Després. Vert. Dovilė Kėdikaitė. Baltos lankos, 2011. 30 psl.

Gal ir nieko nuostabaus: šios knygos sunkiai randa skaitytoją. Mat, iš pirmo žvilgsnio, jos atrodo kaip paveikslėlių knygelės mažiesiems, nors pats O. Brenifier jas pristato kaip albumus jaunuoliams nuo 7 metų. Idėjos ir situacijos, kurias autoriai čia aptaria, suvokiamos tik labai nemažiems meškiukams. Ir jos pateiktos pernelyg abstrakčiai, kad užkabintų atsitiktinį skaitytoją, o ne tą, kuris jau susidomėjo šia tema ir ieško atsakymų knygos.

Oscar Brenifier „Meilė ir draugystė“

Ir visgi, jei kas gali patampyti leidyklą už ūsų ir paagituoti perleisti bei pratęsti seriją, būkit tokie malonūs, a? Juk dar yra gėrio ir blogio, gyvenimo prasmės, psichologinių priešybių, klausimų apie dievą knygos. Nors prancūziškai skaityk, garbės žodis!

Beje, iš šios serijos užgimė animacinis serialas. O kol jis buvo kuriamas, autoriai nusprendė ir savo albumus pritaikyti mažesniems vaikams. Taip atsirado dar viena serija knygų su tais pačiais personažais – „C’est quoi l’idée?“ Šios knygelės net labiau tinka šnekėtis apie jausmus. Tai: „Kas yra mano draugas“, „Kodėl aš pykstu“, „Kodėl aš pavydžiu“, „Ar visada reikia paklusti“, „Kodėl turiu eiti į mokyklą“.

Na, o man labiausiai patinka O. Brenifier „PhiloZenfants“ knygos. Čia naudojamas tas pats principas: kiekvieną dalyką pamatyti iš skirtingų pusių, kelti klausimus, bet nesiūlyti sukramtytų atsakymų. Tik teksto čia gerokai daugiau. Serijos dailininkai netraukia antklodės į savo pusę, ir knygoms tai tik į naudą. Temos, kurias autorius renkasi, yra jausmų pasaulis, laisvė, laimė, gėris ir blogis, kas yra gyvenimas ir kas esu aš, ką reiškia žinoti. Tiesa, ne visos knygos vienodai stiprios, o kadangi temos turi bendrų sąlyčio taškų, tai neišvengiama ir pakartojimų. Bet juk kam ateitų į galvą skaityti visą seriją iš eilės?

Iš gana dideliems meškiukams skirtų „PhiloZenfants“ knygų taip pat išaugo serija mažučiams meškinėliams – „Les petits PhiloZenfants“ . Nuo šios aš tiesiog iš pasigėrėjimo cypauju! Mažas berniukas klausinėja: „Sakyk, mama, kodėl aš esu?“, „Sakyk, tėti, kodėl tu mane myli?“, „Kodėl aš einu į mokyklą?“, „Kodėl aš nedarau to, ko noriu?“ Iš pradžių į savo klausimus jis sulaukia nei šiokių, nei tokių atsakymų, bet labai ryžtingas pliušinis draugas jį guodžia ir palaiko, kol jie pasišneka su visais sutiktais žmonėmis, gyvūnais, net daiktais ir galų gale pasijunta kažką supratę.

Tataigi, jei skaitote prancūziškai ir ieškote „jausmingų“ knygų, meškiukai rekomenduoja:

Atskleisiu, kad O. Brenifier kartu su Iris de Moüy bei Delphine Perret taip pat yra sukūrę komiksų seriją, kur apie laimę, meilę, tiesą ir grožį pasakoja mergaitė Ninon. Bet šių knygelių vartyti neteko, tad palieku jūsų nuožiūrai.

Dar viena knyga, kurioje apie jausmus nebijoma kalbėti klausimais (nors atsakymų visgi daugiau), yra vienas iš „Larousse“ enciklopedijos vaikams tomų. Tikriausiai daugelyje vaikiškų enciklopedijų galima rasti skyrius apie jausmus, emocijas, santykius. Tik aš jau skundžiausi, kad tokie leidiniai man paprastai visai nepatinka, ir verta dėmesio pasirodė tik „Larousse“ „Mano pirmoji enciklopedija“, kurią pakaitomis leido „Baltos lankos“ ir „Alma littera“. Vienas iš šios enciklopedijos tomų, labai turiningu pavadinimu „Kas tai yra?“, skirtas kasdieniam žmogaus gyvenimui, jo santykiams su kitais žmonėmis, jo laisvei ir atsakomybei.

Larousse. Mano pirmoji enciklopedija. „Kas tai yra?“ 5-8 metų vaikams. Dail. Jacques Azam et al. Baltos lankos, 2010. 160 psl.

Augesniems meškiukams ši knyga galėtų tapti puikiu vadovu į jausmų pasaulį. Ji kad ir lakoniška, bet tiksli, užduoda tinkamus klausimus. Be to, kokybiškai išleista, gerai iliustruota. Tik keliose vietose man užkliuvo, kaip vartojamos sąvokos – pavyzdžiui, sutapatinama gėda ir drovumas, bet tai pataisoma skaitant.

Grožiniai skaitiniai

Knygos, kurias čia vartėme, yra pažintinės, lavinamosios. Siužeto jose nėra arba jis pasitarnauja tik kaip pastoliai, renčiant žinių rūmą. Bet juk dar yra grožinė literatūra. Ir ji jau savaime padeda geriau suprasti žmonių jausmus, leidžia modeliuoti įvairiausių žmonių bendravimą. Žodžiu, kuo daugiau vaikai skaito, tuo labiau ugdoma empatija. Aišku, yra grožinių knygų, kuriose svarbesnis veiksmas, ir knygų, kuriose daug svarbesnis vidinis pasaulis. Jausmuose mėginančiam susigaudyti nedideliam meškiukui patarčiau susipažinti su Jipu ir Janike, apie kuriuos jau rašiau. O po to svarbu tiesiog rinktis geras knygas.

Annie M.G. Schmidt. Jipas ir Janikė: Lėlė Marė išplaukia ir kiti apsakymėliai. Dail. Fiep Westendorp. Vert. Daiva Balvers. Alma littera, 2008. 152 psl.
Annie M.G. Schmidt. Jipas ir Janikė: Gėlių skynimas ir kiti apsakymėliai. Dail. Fiep Westendorp. Vert. Daiva Balvers. Alma littera, 2008. 152 psl.

Na, ir dar yra ištisa literatūros dalis, išmananti tik jausmų kalbą. Ei, meškinėliai! Atspėkit: kokios knygos parašytos jausmų kalba?

Poezija – tai momentinės vidinio pasaulio nuotraukos. Ją skaitydami, išmokstame matyti ir įvardinti subtilius jausmų atspalvius. Gera poezija ne vertina, o leidžia pažvelgti kitaip, kito akimis. Ugdo supratingumą, jautrumą, empatiją. Jei pažintinės knygos praplečia meškiukų „jausmingąjį“ žodyną, tai eilėraščiai moko jausmų gramatikos. Ši irgi būtina, kad vaikis susigaudytų savyje.

Lietuviškai poezijos vaikams dabar rašoma nedaug, bet dar nepaseno ir tie eilėraščiai, su kuriais užaugome mes. Tad nesunku rasti tinkamą knygą, ir aš nesiimsiu jums, bičiuliai, siūlyti pačios geriausios. Viena pasakysiu: neverta rinktis ypatingai dvasingų eilėraščių. Jų jausminė gramatika kaip tik labai skurdi.

Žaidžiame jausmus

Didžiausią įspūdį palikusias knygas Meškiukas žaidžia. Juk žaidimas – pats geriausias būdas įsisavinti naujoves, ar ne? Ir nors bet koks žaidimas yra jausmų mokykla, galima vaikiui pasiūlyti ir kelis specifinius, skirtus emocijų atpažinimui. Jau minėjau, kad Núria Roca knygoje „Jausmai: nuo nevilties iki laimės“ keli tokie yra aprašyti. Bet mums juk vis maža!

„Psichologinio konsultavimo grupė“ siūlo įsigyti stalo žaidimą „Zuikių miestas“, skirtą 4-12 metų vaikams. Žadama, kad žaidėjai mokysis emocijų atpažinimo ir verbalizavimo, mandagaus elgesio, bendravimo taisyklių, problemų sprendimo strategijų, lavins kūrybinį mąstymą ir net koordinaciją bei pusiausvyrą. Mes su Meškinėliu šio žaidimo gyvai nematėme, taisyklių neskaitėme, tik į simpatišką paveikslėlį pavėpsojome.

O štai „Mr P“ žaislą „Make a face!“ išmėginti labai paprasta. Mat jį galima ne tik nusipirkti, bet ir pasigaminti patiems, naudojantis autoriaus maloniai dovanojamu šablonu, arba iš bet kokio kūrybinio kalimo rinkinio sukonstruoti. Žaidimų galima susigalvoti pačių įvairiausių. Pavyzdžiui, vienas žaidėjas sudeda veidelį, kitas mėgina įvardinti emociją arba pats atkartoti veido išraišką. Galima papildomai naudoti emocijų korteles. Traukti jas ir pamėginti sudėlioti atitinkančius veidelius.

Emocijų kortelės apskritai gali įkvėpti dešimtis žaidimų. Ir jei nerandame tinkamų kortelių nusipirkti, jas galima atspausdinti patiems. Geri žmonės dalinasi savo darbais:

Miške gyvenanti Jana nupiešė pačias šauniausias mano matytas emocijų korteles. Mažiesiems robotų gerbėjams turėtų patikti „Mr P“ kortelės. O žiemą linksma spėlioti, ką jaučia besmegeniai.

Pieštos kortelės geros tuo, kad emocijas čia galima pavaizduoti perdėtai išraiškingai, tad ir suprasti jas lengva. Tikrų žmonių veidus skaityti daug sunkiau. Tad sudėtingesnis lygis – atpažinti emocijas nuotraukose. „Teaching Ideas“ svetainėje galima rasti tam tinkančių kortelių bei plakatą.

Patiems mažiausiems žaidėjams iš šių kortelių galima pagaminti loto ar memo. Taip pat galima žaisti grupavimo žaidimus: surasti visas korteles su maloniomis ir nemaloniomis emocijomis, su emocijomis, būdingomis vienam ar kitam žmogui, knygos personažui. Grupavimas gali būti ir sudėtingesnis. Jei atspausdinsime kelis skirtingus kortelių rinkinius, galima bus dėlioti pasjansą: išrikiavę vieno rinkinio korteles nuo pačių nemaloniausių iki džiugiausių emocijų, turėsime rasti tų emocijų atitikmenis kituose rinkiniuose.

Su emocijų kortelėmis taip pat galima žaisti įvairius „Alias“ šeimos žaidimus. Mėginti emocijas apibūdinti kitais žodžiais, nupiešti, suvaidinti. Žaidžiant su artimaisiais, galima įvesti dar vieną taisyklę. Kai įmenama emocija, kiekvienas papasakoja, kada taip jautėsi.

Nepavargstu kartoti, kad norint suprasti jausmus, reikalingas platus žodynas. Tad galima žaisti ir taip: traukti korteles ir rungtyniauti, kas daugiau žodžių sugalvos pavaizduotoms emocijoms įvardinti. O kad jau pradėjome žaisti kalbos lavinimo žaidimus, tai išmėginkime ir istorijų kūrimą. Ištraukime kelias korteles, sudėkime jas į eilę ir pasekime, kas gi nutiko šiems žmonėms, robotams ar besmegeniams.

Pasakoti apie tai, kaip keičiasi žmogaus jausmai, įdomu ir naudojant emocijų dėliones ar emocijų lėlytes. Tokių žaislų galima ir nusipirkti, ir pasigaminti patiems.

Štai kokią gražią dėlionę sukūrė miškinė Jana. O kaip jums tas jausmuose pasiklydęs lokys? O „The Craft Train“ sugalvotos lėlės, kurių išraiškas galima keisti, sukant spalvotą įdėklą?

Ėhė! Sakysit, čia jau ne žaidimai, o darbščiųjų rankų būrelis! O aš jums į tai pasiūlysiu darbščiųjų rankų žaidimą – mėtydami kauliuką, piešim piešinį, gerai? Galima žaisti taip: sutarti, kokią veidelio ar kūno dalį piešime, kai iškris tam tikras taškų skaičius. Tada iš eilės mesti kauliuką ir piešti. Laimi tas, kas po 12 metimų ar po 5 minučių, ar kol atvės košė, bus užbaigęs daugiau veidelių/žmogeliukų/gyvūnėlių, kurių kiekvienas turi būti nutaisęs kitokią išraišką. Jei patiems sunku tas skirtingas išraiškas sukurti, galima naudotis paruoštukais. „Expressive monkeys“ yra sukūrę ir tokių paruoštukų, ir paprastesnį kauliukų žaidimą, kuriame kiekvienu metimu piešiama kita personažo dalis, o taškų skaičius parodo, kaip ją piešti. Šiuo metu galite pamėginti nupiešti paukštį.

Galų gale, galima tiesiog piešti veidus! Būna, kad vaikai nežino, nuo ko pradėti, ir bijo balto popieriaus lapo. Jiems dailininkai yra pripiešę visokių galvyčių. Taip ir nepasitikintys savimi mažieji piešėjai gali pažaisti su skirtingomis jausmų išraiškomis. Prašau pamėginti!

Kelis veidelius dovanoja šeimyninis projektas Расти умным!, dar kelis – „Dabbles & Babbles“.

Tęsinys kitame numeryje?

Och, čia turėjo būti tokia labai trumpa įžangėlė į piktų knygų apžvalgą, o surašiau pusę enciklopedijos ir dar galiuką! Pavargot? Tada kviečiu čiupti atžalėles ir pažaisti! Su labai piktomis knygomis pakviesiu susipažinti kitą kartą. Užsuksite?

Būtybės juodais ragais

2017-09-11T21:00:00Z

Ech, nuo tų darganų meškiukai visai surūdijo – net vasaros įspūdžiais nebespėjome su jumis, bičiuliai, pasidalinti. Na, tiek to, bus tų vasarų. Bet apie vieną savaitgalį aš visgi noriu papasakoti. Mat jis buvo šiek tiek knygynis, šiek tiek tautiškas ir mažajam mūsų skaitytojui labai linksmas. Tad jei jūsų pipirai irgi mielai giriose Medeinos paieškotų ar keliautų sakmių bei padavimų takais, maloniai prašom versti puslapį.

Rugpjūčio lietūs nepagailėjo ne tik meškiukų, bet ir Dūburio salos. Nuskalbė jai šonus, pavertė klampyne. O paskutinį mėnesio šeštadienį, it kokia pelkių karalienė, į sausesnę vietelę atplasnojo Zylė, nešina vaikais ir knygomis. Jei dar nepažįstat Kotrynos Zylės, bičiuliai, tai priminsiu, kad ji parašė dvi reto puikumo knygas vaikams: „Milžiną Mažylį“ bei „Didžiąją būtybių knygą“.

Kotryna Zylė. Milžinas mažylis: apie skraidančius ežerus, gyvus akmenis ir kitus dyvus. Aukso žuvys, 2014. 132 psl.
Kotryna Zylė. Didžioji būtybių knyga: o kaip šiandien gyvena lietuvių mitiniai padarai ir dievybės? Aukso žuvys, 2016 (2017). 80 psl.

Apie paslaptingas miškų, vandenų ar net namų būtybes tądien ir sukosi kalba. O kur gi daugiau apie tai šnekėtis, jei ne baltų kultūros festivalyje „Mėnuo Juodaragis“? Čia susirinkę vaikai visokių mitologinių esybių vardus bėrė kaip žirnius, bet ir jiems reikėjo gerai pasukti galvas, kad sugalvotų, kur tos esybės galėjo pasidėti šiuolaikiniame pasaulyje. Ir kad jau Kotryna Zylė parašė apie tai visą „Didžiąją būtybių knygą“, tai vaikai į jos pasakojimus paniro iki ausų, knygos paleisti iš rankų nenorėjo bei klausimais autorę apipylė.

Tikriausiai nenustebinsiu pasakiusi, kad Zylė – puiki pasakorė, mokanti labai gražiai bendrauti su vaikais, išklausyti ir įsiklausyti. Tad jei išgirsite, jog ji kokiame renginyje dalyvauja (o ji vis dalyvauja, gal netrukus ir knygą patiems mažiausiems pristatys), užsukite. Gali būti, kad net ir nelabai skaitantis vaikas po tokio susitikimo panorės praleisti vakarą su knyga. O jau mėgstantis skaityti bus laimingas kaip mėnuliukas. Juk „Juodaragyje“ Zylė ne tik pristatė knygą, bet ir nemažai papasakojo apie savo kūrybinę virtuvę. Štai – kaip nutiko, kad į knygą pateko toks, regis, menkas dievuliukas Rūgutis? O kas sugalvojo, kad šiais laikais Baubas turėtų būti gerokai sublogęs?

Be to, Zylė – ne tik rašytoja, bet ir dailininkė. Ir kaip šaunu, kad ji nebijojo rizikuoti, kad sukūrė tokias originalias, tarsi kiek prislopintų spalvų iliustracijas. Apie tai, kas tas iliustracijas įkvėpė, kas joms pozavo, ir buvo daugiausiai kalbos. Zylė pasakojo, kad pozuotojų nekankino, piešė naudodamasi nuotraukomis. Bet kaip linksma buvo pamatyti tas nuotraukas, kur ji pati mėgino įsijausti į orkaitėje sėdinčios Gabijos vaidmenį, ar kur iš lovos ištrauktas jos vyras buvo pristatytas žirglioti milžinu. O jaunylis kaukutis? Kurį Zylė pagrobė tiesiai nuo vystymo stalo, nes staiga prireikė nuotraukos su dviem balansuojančiais mažyliais!

Kotryna Zylė demonstruoja Zylę Gabijos amplua

Kaukučiai be sauskelnių

Iliustracijos pilnos mažų užuominų ir paslapčių, intriguojančios. Dalį tų paslapčių atskleisti gali tik pati Zylė – tik ji žino, kieno telefonas įrašytas nupieštoje skelbimų lentoje, ir virš kokio namo skrenda aitvaras. Bet yra ir atviresnių žaidimų. Štai Meškiuko mėgstamiausias „Būtybių knygos“ atvartas yra... priešlapiai! Skaitydamas knygą, jis vis tikrindavo, kokius būtybių atributus jau iššifravo. Ir stengdavosi išvardinti, kas, kam ir kodėl priklauso.

Priešlapio fragmentas

Šis būtybių – simbolių žaidimas pravertė kitą dieną, kai „Juodaragis“ pakvietė vaikus į orientacines varžybas. Mūsų pipirai turėjo surinkti po septynis akmenukus su skirtingų dievybių ženklais. Tam turėjo aptikti Perkūno lobį žaibo trenktame ąžuole, išbraidžioti pakrantes, ieškodami Ežerinio ženklo, susitikti su Gabija ir ugniai paaukoti grūdų, atrasti Žemynos altorėlį po išvirtusiu medžiu, pagauti Medeiną. Nė nežinau, kas tas varžybas organizavo, bet tai buvo pusvalandis gryno džiaugsmo.

Po dalybų su komandos nariais likę akmenėliai

Guli dabar tie akmenėliai lentynoje, o galvoje kirba sumanymai. Juk galima su jais visaip žaisti. Pavyzdžiui, traukti iš maišelio ir kurti visokias istorijas apie dievų ir deivių nuotykius (tokie „Story Cubes“ su etniškais prieskoniais). Tik gal reikėtų mums su meškiuku daugiau tokių akmenėlių ištapyti? Būtų puiki kūrybinė valandėlė! O gal geriau pačiai akmenėlių paruošti ir leistis į dar vieną žygį?

Kai skaitėme Kotrynos Zylės „Milžiną mažylį“ – knygą apie vieno jauno milžino pirmąją kelionę po Lietuvą – buvo labai linksma sekti Kerniaus klajones žemėlapyje. Galima būtų ir pakeliauti tais maršrutais. Prie tų akmenų, ežerėlių, šaltinių paieškoti savų akmenėlių su paslaptingais ten gyvenančių būtybių simboliais. Meškiukui turėtų patikti!

Kerniaus nuotykiai žemėlapyje

O jei vaiko nelabai džiugina piliakalniai ar senoliai ąžuolai, galima suderinti mitologinius žygius su kitomis pramogomis. Kai Zylė rašė „Milžiną mažylį“, ji sukūrė kelis kelionių maršrutus po Lietuvą ir juos skelbė „Tavo vaiko“ portale. Jei įdomu į juos žvilgtelėti, maloniai prašom bakstelėti štai čia, o toliau ieškokite straipsnių su paantrašte „Milžiniškas šeimos savaitgalis“. Arba atsisiųskite aprašymus iš Zylės tinklaraščio. Tiesa, mažesniems ar keliauti nemėgstantiems vaikams, matyt, reikėtų paprastesnių žygių. Tada patogu rinktis kad ir bet kokį mitologinį pažintinį taką. O jei vaikui keliauti patiks, toliau įkvėpimo galima bus ieškoti ir „Milžine“, ir kitose knygose (apie meškiukų bibliotekoje mėgstamas jauniesiems žygeiviams skirtas knygeles ir priemones jau rašiau).

Beje, o kaipgi kelionių vietose paslėpti akmenėlius? Kai mes leidžiamės į lobių medžioklę, aš retai kada slepiu lobius iš anksto. Mažutį akmenėlį nemačiomis padėti reikiamoje vietoje galima jau pradėjus ieškoti. Kad paieškos rimčiau atrodytų ir kad būtų kada lobį paslėpti, galima ir instrukcijas paruošti: eiti šen, eiti ten, apsisukti, užsimerkti, iki dešimt suskaičiuoti:

Gal taip gražu kaip „Juodaragyje“ ir nebus, bet pasilinksminti galima šauniai.

Ne tik akmenėlių rinkimą, bet ir daug kitų vaikiškų festivalio pramogų norisi pakartoti. Štai, susipažinome su „Vienaragio“ komanda. Jų svetainėje stebuklų nematyti, bet į festivalį vienaragiai buvo atvežę kelis dar neišleistus žaidimus. Vienas iš jų – užkrečiamas kaip sloga ir įtraukiantis kaip liūnas, tačiau baisiai smagus balansavimo žaidimas. O kitas – toks „Dixit“ ir „Story Cubes“ hibridas pasakų motyvais, į kurį galima žiūrėti ir žiūrėti. Daugybę piešinių šiam žaidimui sukūrė Marija Smirnovaitė, o vienaragiai mėgina sugalvoti, ką dabar su tomis kortelėmis daryti. Sakė, taisyklės dar kuriamos. Dabar tai bendradarbiavimo (įveikti reikia iššūkį, ne kitus žaidėjus) ir fantazavimo žaidimas.

Mes žaidėme su jauniausiais žaidėjais, tad taisyklės buvo paprastos. Kiekvienas traukė po dvi kortas, tada rinkosi labiau patinkančią ir, į ją įsižiūrėjęs, pridurdavo galiuką prie bendros pasakos. Su didesniais galima naudoti balsavimo žetonus: žaidėjai mėgina atspėti, kurią kortą jų draugas pasirinks. Jei neatspėja, žetonai atitenka žaidimui, jei atspėja – komandai. Vienaragiai turi dar daug visokių papildomų taisyklių ir sumanymų, tad galutinis žaidimas tikriausiai bus puikus. Bet aš neturiu kantrybės laukti! Juk sekti pasakas labai linksma. Manau, mes su meškiuku pamėginsime taip pažaisti naudodami „Dixit“ kortas. Nors, aišku, „Pasakų skrynelės“ kortos tam tinka daug labiau: jose daug detalių, daug veiksmo, daug personažų. Tai būtent pasakų kortos, o „Dixit“ kūrėjus, regis, įkvepia poezija bei filosofija. Na, iš bėdos išmėginsime „Ikea“ pasakų korteles, štai tokias:

Grožio joms, tiesa, trūksta. O ir mažoka jų. Tad jei turite geresnių sumanymų, pasidalinkite, a?

Aišku, „Juodaragyje“ buvo ir neatkartojamų vaikiškų pramogų: tai ir „Stalo teatro“ spektaklis, ir eksperimentai su azotu, ir pasakos prie laužo, ir visuotinis būgnų daužymas, ir įspūdinga Perkūno pilis. Tą pilį Meškiukas iki šiol prisimena.

Milžinišką, šieno pilį apniko pačių vaikų pagaminti velniukai. Teko padėti Perkūnui ir tuos velniukus iš pilies mušte išmušti. Iš pradžių kovotojai „kirvukus“ svaidė, o kai kalavijus pačiupo, tai ir pilies nebeliko.

Kažin, ar Perkūnui tokia baigtis patiko? Juolab, kad netrukus ir štai tokie Perkūno ožiai buvo paties garbei bei žmonių palinksminimui sudeginti:

Perkūnas Perkūnu, užtat vaikai buvo patenkinti. Tad „Juodaragis“ išties yra vaikams draugiškas festivalis. Deja, šiais metais jis buvo visai nedraugiškas tėvams. „Folk scena“, vienintelė, prie kurios galėjo nueiti tėvai, kol jų atžalos dūksta „Vaikų kiemutyje“, net ir šeštadienį ištisas valandas stovėjo dyka. Pagrindinėse scenose jokio veiksmo nebuvo iki pat 18 valandos. „Auli“, „Skylė“ ar koks „Kamanių šilelis“, kurių įdomu su vaikais pasiklausyti, buvo nugrūsti į tokias vėlumas, kad jų teko klausytis jau iš palapinės, vaikui miegant.

Apskritai per visą festivalį šįkart nespėjome nei į vieną koncertą, kurio klausytis būtų išties gera. O juk jau buvome įpratę, kad „Juodaragyje“ galima tiesiog klajoti savo ritmu ir išgirsti įdomių dalykų, atrasti naujas grupes. Aišku, muzika – skonio reikalas, bet kaip šiemet trūko gražiai atliekamo lietuviško folkloro (net „Folk scenoje“). Ir kaip keista buvo po Perkūno vėliava pamatyti „G&G sindikatą“ ar „Lemon Joy“ – jie tikrai nesupainiojo festivalių?

O gal čia kokios finansinės bėdos „Juodaragį“ užklupo? Nes, tiesą sakant, labai nustebino ir tas smulkmeniškumas, kai už apyrankę vaikui, už palapinės numerėlį buvo prašoma sumokėti dar po eurą. Aha, prie tų devyniasdešimt kažkiek eurų už bilietą. O pridėti iškart nebuvo galima? Lai lankytojai su manta vidury purvynės stovėdami po kišenes pasikuičia. Iš klaidų mokomasi, bet, tiesą sakant, į pastabą, kad nelabai jie čia vykusiai su tom rinkliavom sumanė, bilietuotoja paaiškino, jog nėr čia ko: „Juodaragis“ labai geranoriškas, o jei mums čia kas nuostabą kelia, tai reikia važiuoti į kitą festivalį. Geranoriškai taip pasakė, aha. Tai gali būti, kad kitąmet ir ieškosime to kito festivalio, kuriame būtų gera mums visiems. Nebent Meškiukas nesutiks – jam čia tikrai patiko.

Et, nenoriu tokia nykia gaida pabaigti šio pasakojimo. Truputį pasidžiaugsiu, galima? Užtat buvo Zylė ir laumžirgiai, laumžirgiai ir Zylė!

Ką veiksim kitą vasarą, bičiuliai?

Kas aš? Kur aš? Meškiukas ieško vietos

2017-08-05T21:00:00Z

Meškiukas auga, jam kyla vis nauji klausimai, tad ir jo kampelis vis keičiasi. Į kitas lentynas iškeliauja išaugtos knygos, pliušinukus keičia dinozaurai, pavasariškos vėliavėlės užleidžia vietą krentančioms rugpjūčio žvaigždėms, iškabiname naujus piešinius ir plakatus. Kaip visada, kaip visur, kur ganomi maži meškiukai. Ir aš, bičiuliai, jums apie tai nepasakočiau, jei ne mūsų draugai iš Vilniaus, atsiuntę mums netikėtą dovaną.

Vieną ankstų rytą pro duris vos įsispraudė laiškanešė su milžinišku ritiniu. Jau supratote, kas buvo tame ritinyje?

O meškiukas ne iškart susigaudė. Kad būtumėt matę jo akis, kai iš tūtos pasirodė... pasirodė iš tūtos... Na, gerai, prisipažinsiu: ne taip jau lengvai ir greitai pasirodė, bet galų gale džiaugsmingai buvo išvyniotas didysis puikusis „Lietuvon“ žemėlapis vaikams!

Jūs tikriausiai girdėjote apie „Lietuvon“ prenumeruojamus kelionių maršrutus. Tai nuostabus sumanymas! Visa kelionė suplanuota, belieka tik aikčioti, kokių gražių kampelių Lietuvoje esama. Tiesa, meškiukui aikčioti greitai pabosta, tad keliauti su „Lietuvon“ mes nepuolėme. Laukėme, kol kas atrinks vaikams įdomiausias vieteles. Ir sulaukėme! Naujasis „Lietuvon“ žemėlapis – tai ne laukas, pieva, kelias, upė, tai įstabiausi žmogaus ar gamtos sukurti dalykai, kurie gali sudominti mažuosius. Belieka tik, kad kūrėjai savo svetainėje sudėtų patrauklius šių objektų aprašus.

Žemėlapis gavosi dailus, linksmas, bet neperkrautas, išpuoštas baltiškais raštais, žaliai apkraštuotas, kviečiantis prisijungti ir savo mėgstamus dalykėlius čia pat nupiešti. Beje, kai kūrėjai tik paskelbė išleisiantys tokį žemėlapį, fb buvo pasipiktinusių, kad jį ne tyros mergelės rankomis ant kraftinio ryžių popieriaus spaudžia, ir kad bus parduodamas tik laminuotas variantas. Tai štai, noriu nuraminti, jog šis žemėlapis, kad ir laminuotas, visai nepanašus į pigesnius mokyklinius žemėlapius. Jis visiškai matinis, minkštas ir labai švelnus. Prisipažinsiu, klijuodama prie sienos, glosčiau jį kur kas ilgiau, nei būtina.

Meškiukas dovana labai džiaugiasi. Jau kurį laiką jam labai įdomu, kur šiame pasaulyje yra jis, ir kas dar yra be jo, ir kaip visi dalykai dera tarpusavyje. Tad dabar visos jo kambarėlio sienos nukabinėtos žemėlapiais. Matote: pasaulis, Europa, Lietuva. Trūksta tik Kauno. Deja, turistiniai Kauno žemėlapiai vaikį tik supainioja, nors mes po truputį ir mokomės jais naudotis. Ko gero, jie tiesiog per daug abstraktūs, kad mano meškinėlis susietų taškus žemėlapyje su savo patirtimis. Jei „Lietuvon“ žemėlapis skatina kurti istorijas, tai turistinis žemėlapis išmoko tik pasukti į kairę. Įdomu, kad Eglė Majauskaitė Kauno miesto savivaldybei sukūrė tokį istorijų kupiną žemėlapį, bet įsigyti jo neįmanoma, tik atsisiųsti elektroninę versiją. Labai gaila. Vilniečiams pasisekė labiau.

Aišku, tokiame žemėlapyje meškiukui visko kiek per daug. Be to, istorijos istorijomis, o kur tikslumas? Ko iš tokių žemėlapių vaikis išmoks? Abejotinų aktualijų, paviršutiniško vertinimo? Kita vertus, man regis, kad to tikslumo reikės vėliau. O 5-7 metų vaikams leiskime žaisti ir paversti žemėlapį fantazijų erdve. Kuo mažiau geografinių detalių, kuo daugiau paslaptingų užuominų... Jau greitai meškiukas išaugs šį žaidimą, bet dabar pats laikas mėgautis juo. Tai didžiųjų geografinių atradimų amžius, kai jūrose dar knibžda pabaisos, o užjūriuose kaunasi kentaurai, bet baltų dėmių žemėlapyje vis mažėja. Taip taip, meškiukai irgi turi savo akmens bei geležies amžių, savo viduramžius bei renesansą, ir aš jau matau, kaip garo ir dūmų debesyse atidunda pramoninė revoliucija. Šiukštu – neskubinsiu jos! Šiandieną mes plaukiame į Afriką.

Įsivaizduojamose kelionėse, beje, mums labai praverčia atlasai bei visokiausios knygos. Ir labai džiugu, kad yra keli lietuvių kalba išleisti atlasai, puikiai atitinkantys meškiuko amžių. Tai Aleksandros ir Danieliaus Mizielinskių „Pasaulio atlasas“ bei Benoît Delalandre ir Jérémy Clapin „Mano pirmasis atlasas“.

Benoît Delalandre. Mano pirmasis atlasas. Dail. Jérémy Clapin. Vert. Elena Algimanta Kryžanauskaitė. Alma littera, 2006. 52 psl.
Aleksandra ir Danielius Mizielinskiai. Pasaulio atlasas: iliustruota kelionė po pasaulio žemynus, jūras ir šalių kultūras. Vert. Vida Rimkienė. Debesų ganyklos, 2014 (2016). 109 psl.

Taip taip, žinau, kad atlasų – net ir labai vaikiškų – dar yra gyvas galas, bet dailių ir tokio amžiaus vaikams puikiai tinkamų radau tik tiek. Juos puikiai papildo užduočių knygelės.

Sam Lake. Pasaulio atlasas su lipdukais. Dail. Nathalie Ragondet. Vert. Audrius Puidokas. Alma littera, 2013 (2016). 25 psl.
Aleksandra ir Danielius Mizielinskiai. Spalvonių knyga jaunajam tyrinėtojui: kūrybinių piešimo ir spalvinimo užduočių knyga. Vert. Daiva Dmuchovska. Debesų ganyklos, 2015. 76 psl.

O istorijas apie tolimus kraštus kurti ir įsijausti į egzotiškas kultūras padeda milžiniška „Pasaulio pasakų“ serija bei knygos apie skirtingų šalių valgius ar žymiausius statinius (kuriuos, beje, galima patiems išlankstyti).

Rozenn Bothuon, Jonas Le Saint, Bénédicte Le Loarer. Įspūdingiausi pasaulio statiniai. Popieriniai žaislai: 10 statinių, kuriuos galima sukonstruoti. Vert. Asta Bieliauskaitė. Debesų ganyklos, 2014. 44 psl.
Delphine Godard, Laura Guéry. Didysis pasaulio katilas: kitų kraštų skoniai. Vert. Lina Rimkuvienė. Burokėlis, 2015. 45 psl.

Jei rasite, kur įsigyti knygelę „Įspūdingiausi pasaulio statiniai“ arba „Mano pirmasis atlasas“, kartu gausite ir labai simpatišką sieninį pasaulio žemėlapį. Prie statinių knygelės pridėtas žemėlapis labai lakoniškas, čia pažymėtos tik žemynų apybraižos. Man regis, pirmai pažinčiai to ir pakanka. Pasaulyje valstybių kiek per daug, kad mažos galvelės nesusisuktų. Užtenka, kad atpažintume Lietuvos kontūrus ir po truputį imtume žvalgytis į Europos valstybes.

Pažinčiai su Europa puikiai tinka minėti pasaulio atlasai. Be to, Europos sąjungoje leidžiami ir nemokamai dalinami įvairūs žemėlapiai, brošiūros, užduočių knygelės. Dažnai jie būna baisūs, bet kartais pasitaiko ir įdomesnių. Na, ir nepamirškime pasakų bei legendų. Paskutinioji knygelė skirta, aišku, ne vaikams, o jų suaugusiems bičiuliams.

Vienybė įvairovėje. European Communities, 2005 (2007, 2011). 36 psl.
Vilija Mozurienė, Aušra Siniuvienė. Sveika, Europa: komiksas. Dail. Daiva Kairevičiūtė. Eugrimas, 2004. 56 psl.
Gitana Kazimieraitienė. Legendos pasakoja: Europos ir Azijos geografiniai objektai. Šviesa, 2009. 191 psl.

Bet svarbiausia, visų svarbiausia meškiukui, jau truputį pažįstančiam savo miestą, pajusti savosios šalies mastelį. Regis, Lietuvoje apie Lietuvą turėtų būti nesuskaičiuojama galybė leidinių. Tik kur ten – įdomių, dailių ir nedideliems vaikams tinkamų leidinių, galinčių palydėti į kelionę, su žiburiu tenka ieškoti. Ir ką turim? Ogi tą patį „Lietuvon“ žemėlapį ir Mizielinskių atlasą – jie labiausiai intriguoja ir gundo leistis į kelią. Žemėlapį jau rodžiau, o štai ir atlaso lietuviškasis atvartas:

Ką aplankysime? Ką išbandyti norėsime? Nemažai idėjų, ar ne? Europos sąjungos leidinyje jų mažiau, bet irgi yra apie ką pasišnekėti:

Daug idėjų jauniesiems keliautojams yra ir D. Kandrotienės veiklos knygelėje. Tiesa, šioji meškiukui dar laisvoka, reikia truputuką ūgtelėti. Be to, joje daugybė patarimų, kaip susiruošti bei kaip suplanuoti kelionę, kaip išsisukti iš keblių padėčių, ką veikti gamtoje ar mieste, kuo užsiimti, kai nuobodu ir t. t., bet labai nedaug patarimų, kur nukeliauti ir ką pamatyti. Taigi, knygelė universali, tik mažo meškiuko ant kelio neužvedanti. Ir dar man visai nepatinka iliustratorės sukurti personažai (tas paukštis su maišais paakiuose – brr...).

Danguolė Kandrotienė. Mano kelionių dienoraštis. Dail. Jurgita Rancevienė. Terra publica, 2015. 120 psl.

Ne ką gražiau atrodo ir gandriuko Kuko knygelių serija. Užtat ji tikrai skirta mažiesiems keliautojams. Penkiose knygelėse (pakol kas išleistos tik trys) autorės žada paskraidinti skaitytojus po visą Lietuvą. Antrojoje, beje, keliaujama geriausiai meškiukui žinomu maršrutu: Trakai-Prienai-Birštonas-Kaunas-Rumšiškės.

Rasa Kuncaitė. Gandriuko Kuko kelionės po Lietuvą: Vilnius, Kernavė, Zarasai, Utena, Molėtai. Dail. Gintarė Markevičienė. Su pliusu, 2015. 35 psl.
Rasa Kuncaitė. Gandriuko Kuko kelionės po Lietuvą: Trakai, Prienai, Birštonas, Kaunas, Rumšiškės. Dail. Gintarė Markevičienė. Su pliusu, 2016. 35 psl.
Rasa Kuncaitė. Gandriuko Kuko kelionės po Lietuvą: Kėdainiai, Panevėžys, Anykščiai, Rokiškis, Pasvalys. Dail. Gintarė Markevičienė. Su pliusu, 2016. 35 psl.

Štai būtų ir viskas, jei ne užsienio lietuviai. Jų vaikams ruošiamos pačios įvairiausios ugdymo priemonės, kurios ir mūsų vaikams gali būti įdomios. 2015 metais buvo išleistas mokymo priemonių 6-9 metų vaikams komplektas „Kelionė į Lietuvą“. Čia ir Herkaus Kunčiaus parašyta bei Aistės Papartytės iliustruota istorija apie mažos mergaitės susapnuotą kelionę į Lietuvą, ir daugybė užduotėlių, ir metodiniai patarimai, ir garso įrašai. Ir visa tai galima tiesiog pasiimti „Ugdymo sode“.

Herkus Kunčius et al. Kelionė į Lietuvą: literatūrinių tekstų knyga. Sud. Saulius Vasiliauskas. Dail. Aistė Papartytė. Petro ofsetas, 2015. 60 psl., garso įrašas.
Jolanta Zabarskaitė. Kelionė į Lietuvą: kūrybiškumo knyga. Dail. Aistė Papartytė. Petro ofsetas, 2015. 107 psl.
Rita Mikelionytė, Gintarė Šeškevičiūtė. Kelionė į Lietuvą: pratybų sąsiuvinis. Dail. Aistė Papartytė. Petro ofsetas, 2015. 98 psl.
Vilija Dailidienė et al. Mokytojo knyga: metodiniai patarimai mokomosioms lituanistinio ugdymo priemonėms „Kelionė į Lietuvą“ ir „Laiškai iš Lietuvos“. Petro ofsetas, 2015. 124 psl.

Dar mažesniems keliautojams tinka užduočių knygelė „Kaip stumbriukas Tumas po Lietuvą keliavo“. Deja, jos beveik neįmanoma gauti, mat ją platina tik Valstybinis turizmo departamentas: dalina išeivių vaikams arba savo renginiuose. Tas pats likimas ištiko ir kiek vyresniems skirtą papildytos tikrovės knygą „Stumbrytės Plukės atostogos Lietuvoje“. Tik tiek, kad šią knygelę galima peržiūrėti „Lithuania Travel“ svetainėje.

Kaip stumbriukas Tumas po Lietuvą keliavo: užduočių knygelė. Dail. Rasa Joni. Valstybinis turizmo departamentas, 2014. 30 psl.
Danguolė Kandrotienė. Stumbrytės Plukės atostogos Lietuvoje: pažintinė užduočių knygelė. Dail. Jurgita Rancevienė. Debesų ganyklos, 2015. 48 psl.

Tad nori nenori, vis tiek teks mamoms ir tėčiams galvas sukti, kaip ir ką čia tiems meškiukams Lietuvoje parodyti. Gal truputį padės kelionių vadovai. Juk yra vienas, patariantis keliaujantiems visa draugiška, bet nelabai sportiška šeima. O dar mūsų bibliotekoje guli toks senas geras vadovas, kurio pusė maršrutų skirta keliaujantiems su mokyklinio amžiaus vaikais. Mokinukams skirta ir knygelė apie panemunės pilis. Tai, aišku, ne kelionės vadovas, bet puiki idėja ir medžiaga kelionei. O jei istorijų pritrūktų, visada galima pačiupti kokią legendų, padavimų, sakmių knygą.

Pažinkime Lietuvą: vadovas po 100 žymiausių vietovių, susijusių su mūsų krašto kultūra, istorija, gamta. Sud. Rimantas Krupickas. Šviesa, 1995. 166 psl.
Po Lietuvą su šeima: 25 maršrutai. Sud. Vytautas Kandrotas. Terra publica, 2014. 224 psl.
Gitana Kazimieraitienė. Legendos pasakoja: Lietuvos geografiniai objektai. Šviesa, 2008. 160 psl.
Romas Sadauskas. Nuo pilies ant pilies. Dail. Ingrida Umbrasaitė. Žuvėdra, 1997 (2010). 54 psl.

Juk svarbiausia, kad kelionėse – ir tikrose, ir įsivaizduojamose – linksma būtų. Ar ne, bičiuliai?

Mėtinė ekspuodicija

2017-07-25T21:00:00Z

O mes su meškiuku buvome ekspuodicijoje: spalvų gaudyti! Juk spalvos – tai irgi rambliai. Neieškojęs nerasi, neįvardinęs nepastebėsi. Tad šiais metais meškiukų bibliotekoje tik to ir mokomės. Kiekvieną mėnesį gauname po laišką, skirtą vienai spalvai, ir kalbamės, piešiame, skaitome, žiūrinėjame paveikslus, žaidžiame ta spalva. Visa tai regisi tolima nuo mūsų mėgstamo STEMo, bet STEMas be A(rt) kažkaip neveikia. O su spalvom kažkaip sušvinta. Tad žaliąjį mėnesį mes iškeliavome ieškoti tų spalvų kiemuose bei daržuose.

Taisyklės paprastos: bakst į spalvų ratą, įvardiname atspalvį ir ieškome dviejų tos spalvos dalykų, juos fotografuojame. Mažiems meškiukams visai nelengva įdėmiai dairytis. Bent manasis toks plačiakampis: viską aprėpia vienu žvilgsniu ir paklaustas gali išvardinti smulkiausias matytas detales. Bet kad pats dėmesį atkreiptų... Hmm... Fotomedžioklė – puiki šio įgūdžio treniruotė. Mes ieškojome mėtinės ir alyvuogių, garstyčių ir trynio, šokoladinės ir kakavinės, azuro ir vyšninės spalvos. O fotografuoti juk nelengva: nusitaikyti, mygtuką spausti, fokusuoti. Regis, tuoj kantrybės pritrūks, bet čia pastebi tarp žolynų reikiamą spalvą!

Tikriausiai būtume žaidę iki tamsos, tik aš gi tokia – tai valgyti laikas, tai ridikėlių parsinešt pamiršom. Kas čia būtų, jei žaistume visą dieną. Juk entuziazmo ir kantrybės turi užtekti dviems žaliems mėnesiams, o ne vienai mėtinei popietei! Užduočių – gyvas galas.

Mes maišėme žalius dažus, lyginome žalius atspalvius, skaičiavome žalias mašinas ir žalius rūbus, mėginome prisiminti žalius vaisius bei daržoves, aptarinėjome žalias patarles ir žaliai rengėmės.

Viena iš linksmiausių mano meškinui užduočių yra spalvų knygos pildymas. Mes išverčiame rūšiuotas šiukšleles ir ieškome tinkamų atspalvių skiautelių. O po to jas dar apipaišome visais rastais tos spalvos pieštukais bei dažais.

Tiesą sakant, pieštukų dėžutėje retai rasi šešias skirtingas žalias, tad kiekvieną mėnesį mes dar keliaujame išsirinkti gražiausių mėnesio spalvos pieštukų. Matytumėt, kaip prie jų stovo blizga meškiuko akys! Norėčiau tik, kad tie vienetiniai paišeliai būtų truputį pigesni... Gal žinote slaptų vietų?

Gerai, kad nors dažai puikiai maišosi, užtenka kelių pagrindinių spalvų, kad išgautum daugybę atspalvių. Kiek? Reikia išmėginti! Filipas siūlo suręsti kuo aukštesnį žalių atspalvių bokštą. Mums labai patiko. Kitą kartą rengsime varžybas, o šįkart tiesiog statėme. Meškiukas sako, kad čia stebuklinga vasaros žiema nykštukų mieste. Matote, kaip visi kūrena savo krosneles? Meškiukas visada piešia kaminėlius.

Meškiukas apskritai mielai piešia, bet tik ne viena spalva! Nebent toji spalva būtų rožinė. O štai žalia būtinai prašosi draugijos. Mes užsižaidėme žaluma, tad žaliai piešėme net per Rasas, nors jau seniai buvo atėjęs raudonasis mėnuo.

Bet kuo čia stebėtis! Juk mes sodininkavome. Vienos sodininko dienos mums buvo maža – mes atsakingai auginome pupą, o ji per naktį neišdygsta, kad ir ką sektų pasakoriai. Tiesą sakant, sodininkaujame mes kasmet. Derliaus neužauginame, bet tam, kad vaikis pamatytų, kas ir kaip auga, užtenka ir to metro kaimynų patvoryje. Tik iki šiol mes auginome gėles ir pomidorą, o šįkart rinkomės žalią žalią pupą.

O skaitėme apie žalią žalią žirnį: H. K. Anderseno pasaką „Penki iš vienos ankšties“. Ją galima rasti dažname pasakų rinkinyje, pavyzdžiui:

Hansas Kristianas Andersenas. Laukinės gulbės (serija „Pasaulio pasakos“). Dail. Irena Žviliuvienė. Vert. Juozas Balčikonis. Vaga, 1984. 308 psl.
Hansas Kristianas Andersenas. Laukinės gulbės. Dail. Irena Žviliuvienė. Vert. Juozas Balčikonis. Vyturys, 1985. 308 psl.
Hans Christian Andersen. Pasakos. Dail. Vilhelm Pedersen ir Lorenz Frølich. Vert. Juozas Balčikonis. Garnelis, 2017. 359 psl.

Aišku, mums vienos žalios pasakos neužteko. Meškiukas graudinosi skaitydamas apie tai, kaip miškas atkeliavo į miestą (parašė I. Ziedonis). Susižavėję V. Pivovarovo piešiniu, vertėme I. Tokmakovos eiliuotą pasaką.

O jei mano vaikis būtų augesnis, skaitytume P. Bažovo sakmes iš gryno malachito. Oi, kaip noriu! Lietuviški „Uralo sakmių“ leidimai gana kuklūs, bet mes turime P. Bažovo pasakas rusiškai, su B. Diodorovo iliustracijomis. Tad kada nors skaitysime vieną, o žiūrinėsime kitą knygą.

Pavelas Bažovas. Uralo sakmės. Vert. Jadvyga Kardelytė. Vaga, 1965. 239 psl.
Pavelas Bažovas. Uralo sakmės. Dail. Viktoras Šatunovas. Vert. Jadvyga Kardelytė. Vaga, 1979. 206 psl.

Mes apskritai knygas renkamės ne tiek pagal tekstą, kiek pagal iliustracijas. Vaizdai – mūsų silpnybė. Tad meškinas su Filipu mielai žiūrinėja ne tik iliustruotas knygeles, bet ir paveikslų reprodukcijas. Štai, kokius žalius paveikslus mes žinome:

Aš jau rašiau, kaip kalbėtis apie dailę su mažaisiais, ir dalinausi geltonuoju pokalbiu. O po mėtinės ekspuodicijos mes su meškiuku leidomės į C. Monet sodą, kur dailiuose tvenkiniuose žydi vandens lelijos. Tam užtenka vos vieno paveikslo – Claude Monet „Japoniško tiltelio“, kuris buvo nutapytas aliejiniais dažais ant drobės 1899 metais. Jo dydis: 81,3 x 101,6 cm. Paveikslas saugomas Nacionalinėje meno galerijoje (National Gallery of Art) Vašingtone, JAV. Apžiūrėti jį detaliau galima Galerijos svetainėje. O kuo jis gali sudominti meškiukus?

– Čia pieva? – klausia meškiukas.

– Oi, oi! Nebandyk čia stotis! Anksčiau čia buvo pieva, bet dailininkas užtvenkė upelį ir prisodino vandens lelijų. Dabar čia jo tvenkinys. Gal ir keista, kad žalias. Bet kokia yra tikroji vandens spalva? Ramus vanduo atspindi pakrantės augalus ir dangų, bet neslepia susipynusių vandens augalų. Juk šio tvenkinio vanduo – labai skaidrus. Tuo rūpinasi ėdrūs karpiai ir sodininkas, išgriebiantis visas šiukšleles, – aiškinu aš. Ir pasakoju apie lelijų rūšis, Monet vaikus, japoniškas graviūras. Mes svarstome, kaip tapyti įspūdžius, ir kada užbaigti paveikslą. Svarstome be galo, nelaukite mūsų. Gal verčiau užmeskite akį į dar vieną žalią paveikslą?

Viktoro Borisovo-Musatovo „Smaragdų vėrinys“ buvo nutapytas aliejiniais dažais ant drobės 1903-1904 metais. Jo dydis: 125 х 214,3 cm. Paveikslas saugomas Valstybinėje Tretjakovo galerijoje Maskvoje. Deja, šiuo metu Galerijos svetainėje paveikslo apžiūrėti negalima. Bet mes dar spėjome ir štai ką atradome:

– Kas tas „vėrinys“?

– Toks kaklo papuošalas. Matai: perlų vėriniu pasipuošė dešinėje esanti mergina.

– O kur smaragdai?

– Iš pradžių dailininkas pavadino paveikslą tiesiog „Vėriniu“, ir visi ėmė spėlioti, kuo tie perlai tokie ypatingi. Supykęs dailininkas nusprendė iškrėsti žiūrovams pokštą ir prirašė: „Smaragdų vėrinys“. Nes tikrosios brangenybės čia – merginos smaragdo žalumo pievoje. Jų suknelės, plaukai, papuošalai spindi net ir ąžuolo paunksmėje.

Įdomu, ar ne? Dar mes kalbėjome apie senovinius apdarus, metų laikų kaitą, garbingas profesijas ir spalvų derinimą. Pasišnekėję visa tai aprašėme čia (netrukus šį leidinį bus galima paprastai įsigyti):

Tokių arklių nebūna! Pokalbiai apie paveikslus su 5-8 metų vaikais. Meškiukas bibliotekoje, 2017.

Ir vėl nuskubėjome piešti. Juk tokie pavyzdžiai įkvepia!

O technika, inžinerija ir matematika niekur nedings. Jų gi ir taip pilni namai:

Svarbu, kad visiems linksma. Ir jums, bičiuliai, to linkiu!

Noriu nulipdyti zombį!

2017-05-27T21:00:00Z

Savaitgalį meškiukai šėlo, kaip žinia, „Vilnius Mini Maker Faire“. Oi, bičiuliai, kiek vaikų lipdė keisčiausius baibokus! Kiek jų džiaugėsi įžiebtu šviesos diodu ir spiegiančiais signalizatoriais! Tad nors pavargau, nors pailsau, bet manau, kad mes dar lipdysim.

O tuo tarpu papasakosiu, kaip mums sekėsi minkyti grandines, kas pavyko ir kur tykojo vietiniai gremlinai.

Tie kenkėjai užpuolė nelauktai netikėtai, dar ruošiantis „Maker Faire“. Kai užmigdžiusi meškiuką, aš mokiausi lituoti, jie, begėdžiai, sudegino lituoklį. Ačiū „Kaunas Makerspace“: ten net ir vidurnaktį galima rasti reikiamų įrankių ar pasiskolinti medžiagų.

Lituoti ne taip baisu, kaip atrodo – kažin, kodėl mūsų to neišmokė mokykloje? Vienintelė bėda, kad trūksta poros rankų. Nežinau, kaip sukasi meistrai, o meškiukų bibliotekoje buvo išrastas litavimas su gumine antyte. Na, jei galima programuoti su gumine antyte, tai ir lituoti pavyks, argi ne?

Mes su antyte visai neblogai pasidarbavome – 80% kontaktų ištvėrė iki pat šventės pabaigos. Kažin, kiek nusivylusių žvilgsnių būtų tekę išvysti, jei kontaktus būtume tik užspaudusios, kaip ketinome iš pradžių?

Kol mes deginom ir svilinom, nedori gremlinai nušvilpė visus padorius maistinius dažus iš parduotuvių. (Taip, lipdymo masę vaikams aš gaminu naudodama maistinius dažus! Tokia, štai, bailė.) O juk meškiukų biblioteka visada didžiavosi savo įvairiaspalviu naminiu plastilinu! Tokiu:

Šįkart teko pasitenkinti vos pora spalvų, ir per šventę mums tikrai trūko mėlynų, violetinių atspalvių. Kita vertus, mėgstamiausios meškiuko rausvos turėjome į valias. O kad nebūtų liūdna, dar pagaminome rožinės lipdymo masės su blizgučiais. O taip! Mielesni tik kačiukai.

Manėte, gremlinus tuo papirkome? Visai ne! „Maker Faire“ vyko puikioje vietoje – Energetikos ir technikos muziejuje. Ir minkomų grandinių stalas buvo jaukiame, saulėtame kamputyje. Saulėtame, Karlai! Dar negimė tas šviesos diodas, kuris perspjautų saulę. Tad mes truputį panešiojome stalus, bet visas tas diodinis reikalas vis tiek buvo blankokas.

O nuotraukose liko tik juodi siluetai šviesulio fone. Kuriuos jums, bičiuliai, vis tiek parodysiu, piktdžiugiškai kikendama. Nes vaikai – nuostabūs, smalsūs ir kūrybingi. Gal jūs to nežinojote ir be vaizdinių įrodymų nepatikėsite.

Manote, lipdymas – vaikų žaidimai? Tikrai taip, linksmi žaidimai. Bet kai darbo imdavosi suaugę, jie klupdavo tose pačiose vietose: pamiršdavo, kad šviesos diodo išvadai skiriasi, pamiršdavo apie varžas ir užtrumpindavo grandines. Labai demokratiškos tos minkomos grandinės.

Į dirbtuvėles buvo atėjęs labai šaunus keturmetis, kuris viską suprato iš pusės žodžio. Aišku, čia labai svarbu, kad ta žodžio pusė būtų vykusi. Kalbėdama su mažaisiais, aš naudojausi dr. AnnMarie Thomas pasakėle apie poną diodą ir jo batus.

O dar mažesni veikėjai atbėgdavo tiesiog palipdyti. Ir po to prašydavo užžiebti jiems švieselę.

Kartais vaikai taip įsitraukdavo į kūrybą, kad tėvai nesugalvodavo, kuo čia atžalas išviliojus. Net ledai nepadėdavo! Tas vaikis, norėjęs nulipdyti zombį, irgi mielai būtų apsigyvenęs prie mūsų stalo.

Gaila, kad tokiame vaikų sūkuryje nepavyksta kiekvienam vaikui skirti daugiau dėmesio. Taip norėtųsi padėti jiems atrasti visokių grandinių paslapčių, užsiminti apie skirtingus tokių grandinių lipdymo būdus, paskatinti daugiau eksperimentuoti. Kad žinios ne įkalintų, o įgalintų.

O juk dažnai būna atvirkščiai. Menu, vienas pedagogas rašė, kad jo klasėje Lego ir Logo niekada nebus. Jis manė, kad šie įrankiai skatina šablonišką mąstymą. Meškiukų bibliotekoje Lego kalnas beveik tokio pat dydžio kaip knygų kalnas. Ir mes nė už ką šio žaislo neatsisakysime. Tačiau jei lego yra vienintelė vaiko konstravimo aplinka, jam tarsi uždedami akidangčiai.

Lego robotika – tokia pat ribojanti. Puikus įrankis, jei tai vienas iš įrankių. Ir ribojanti, jei susitelkiame tik į ją. Buvo labai keista matyti, kaip augesni vaikai iš robotikos būrelių, teoriškai žinodami apie grandines viską, ką aš galėjau jiems papasakoti, praktiškai niekaip negalėdavo nulipdyti savo sumanymų. Vienas toks visgi sugebėjo rimtai užtrumpinti bateriją ir apsvilinti pajungimo lizdą.

Aišku, nei viena maža rankelė nenukentėjo. Kai ganai meškiukus, pakaušyje užsiaugini akis bei šešiasdešimt pirmą jausmą. Ir stengiesi viską apgalvoti. Pavyzdžiui, lipdantys vaikai buvo papuošti apsauginiais akiniais. Aš nelabai tikiu, kad tiesiogiai prie 9 V srovės šaltinio pajungtas šviesos diodas sprogs, užtat apsauginiai akiniai vaikams nuolatos primena, kad žaidimas – dalykas rimtas. Jie saugūs, bet turi ir patys saugotis.

Juk minkomos grandinės – žaidimas su taisyklėmis. Ir net su savikontrolės sistema. Nepavyksta apsimesti, kad diodai šviečia, jei jie nešviečia, ar ne? Tiesa, vaikai išradingi. Ir štai jau sumanė, kad jei jų išradimas neveikia, tai išsikrovė baterija. Juk taip lengviau, nei ieškoti klaidos, taip? Rodau, kad baterija čia niekuo dėta, ir ugdome atsakomybę.

Paprasčiausias būdas rasti klaidą – sekti piršteliu visą elektros kelią. Kur ji, tokia tingi, keliaus? Tikrai neperšoks šios prarajos ir nekils į diodą, verčiau praners pro plastiliną, ir pašvilpk!

Be pertraukos lipdėme nuo 10.30 iki 17.00. Tebuvo tik du trumpi momentai, kai prie stalo likome vieni su meškiuku. Vakarėjo. Mano vaikis ėmė laidyti visokias užuominas, kad jau būtų laikas pasirūpinti ir kitais malonumais. Kad ir tokiais:

Ir demonstratyviai ėmėsi ieškoti pamestų dangtelių ir diodų:

Ką gi, šventė baigėsi. Bet iki pat paskutinės akimirkos kūrybingiausi lipdytojai nesitraukė iš posto. Būna tėvų, kurių begalinė kantrybė kelia susižavėjimą. O manoji kantrybė gražiai paaiškinti, ką mes čia minkome, buvo beišsenkanti jau prieš keturias. Et...

Na, o jei po viso šio ilgo pasakojimo su abrozdėliais jums taip ir nepaaiškėjo, ką mes minkėme, galima pažiūrėti vaizdo reportažą, mat „Maker Faire“ mus nufilmavo:

Norite pamėginti grandines paminkyti patys? Bičiuliams Kaune mielai perleisčiau atlikusią lipdymo masę. O su visais kitais geros valios žmonėmis kitą savaitę mielai pasidalinsiu receptais ir pastebėjimais. Jei nekantraujate, galite skaityti angliškai ir eksperimentuoti.

Linksmų žaidimų!

Visuomene, informuokimės!

2017-05-16T21:00:00Z

Terminą „informacinė visuomenė“ pirmąkart išgirdau pradėjusi mokytis tuometinėje Teisės akademijoje. Ir tai buvo vienas iš tų stebuklingų raktažodžių, nuo kurių apima kosminis jausmas – „ohoviskastaipiryra“. Noras išsiaiškinti, kaip ten tas viskas yra, vedė iš vieno universiteto į kitą, pačiais keisčiausiais klystkeliais. Prisipažinsiu: nespėjau, visuomenė jau postinformacinė, o mano vežimaitis vis dar ten pat. Tik vežimaityje meškiukas tupi. Kur jį vežti – neaišku.

Robotai, skrendam į „Maker Faire“?

Ką gi, šiandien, kai minime Pasaulinę informacinės pernykščio sniego visuomenės dieną, ruošiuosi lėkti visai netoli – į „Vilnius Mini Maker Faire“. Jei neapšlubsim, gegužės 27 dieną mes su meškiukais jus ten palinksminsim. Žinot, kaip?

Ogi taip:

Minkomos grandinės!

Tai minkomos grandinės, arba Squishy Circuits, klasikinis fizikos mokytojų triukas, kurį patobulino viena žaisminga St. Thomas universiteto laboratorija. Laboratorijoje dirbęs studentas net įkūrė kompaniją, parduodančią šiam žaidimui pritaikytus komplektus. Ir tai ne vienintelė tokia kompanija, nes Laboratorijos darbo rezultatai buvo platinami pagal atviro kodo principus.

Mes su meškiuku šiandien išbandėme Laboratorijos rekomenduojamus plastilino receptus ir išsiaiškinome, kuo ta elektra teka. Darbinė meškiuko hipotezė buvo, kad elektra plastilinu gali tekėti dėl jame esančio vandens. Tad kol aš įpyliau distiliuoto vandens bei vandens iš čiaupo, meškiukas sujungė paprastą grandinę su šviesos diodu.

Ir ką? Menkai tas distiliuotas vanduo elektros srovę praleidžia. Tad savo elektrai laidų plastiliną gaminome su sūdytu vandenėliu.

Mugėje gaminti plastilino mes negalėsime, o gaila! Mat visas tas maišymas bei minkymas yra baisiai linksmas reikalas ir mažoms letenėlėms ypač naudingas.

Tiesą sakant, tik todėl ir verta namie tokius pyragus užmaišyti, nes savo savybėmis naminė lipdymo masė menkai skyrėsi nuo pirktos „Play-Doh“. Palyginome „Play-Doh“, „Play-Doh Plus“ ir dvi pagal skirtingus receptus pagamintas namines sūrias lipdymo mases.

Esminis skirtumas buvo tik tarp šių košių ir saldžios, ant tyro distiliuoto vandens užmaišytos.

Dabar tereikia sugalvoti, ką čia įdomesnio nulipdžius. Gal ir jūs ką nors sugalvosite? Ir jei aplankysite mus „Maker Faire“, kartu apkarstysime jūsų statinį šviesos diodais bei... Bet ša! Neatskleiskime visų planų iš karto!

Lauksime!

Balionėlis meškiukui-ugniagesiui

2017-05-09T21:00:00Z

Ū-yyy! Ū-yyy! Mes ir vėl skubame į pagalbą! Kas dega? Kad svyla? Kas medyje įstrigo?

Tikriausiai, visi ikimokyklinukai retkarčiais taškosi vandeniu, garsiai stūgaudami. Bet jei jie taip dūksta kiekvieną antradienį, jiems turbūt reikalinga rimta ugniagesių įranga bei apsaugos priemonės. Ėmėm mes jas ir pasidirbom.

Kodėl pasidirbom? Nors rašiau, kad kuo mažiau žaislų, tuo vaikui geriau, bet nėra taisyklių be išimčių. Jei vaikui sunkiai sekasi reikiamą žaidimui daiktą įsivaizduoti, padirbti ar tiesiog to daikto labai dažnai prireikia, galima kartu su vaiku pasigaminti žaislą-prototipą, tik bendrais bruožais primenantį tikrą, suaugusių naudojamą įrankį ar priemonę.

O kadangi vienu metu mano meškiukas labai bijojo gaisrų, mums prireikė visokių šaunių dalykėlių kasdieniams ugniagesių žaidimams, kad tas baimes išreikštume ir įveiktume. Tik kuo ekipuoti savo ugniagesį?

Sharon Rentta. Diena su gyvūnais ugniagesiais. Nieko rimto, 2015.

Visa krūva daiktų, ar ne? Jei nukeliautume į žaislų parduotuvę, parsineštume didelį kalną plastmasiukų, kurie greitai nusibostų. Juk jie šaukte šaukia, kad tinka žaisti tik ugniagesius. Ir jokių kosmonautų ar povandeninio pasaulio tyrinėtojų!

Tad pasirausę tarp savo žaislų ir pasitelkę truputį fantazijos, mes sudėliojome nuosavą komplektą:

Geras jis tuo, kad lengvai virsta kuo tik nori! Mes jau nardėm su banginiais, kopėm į kalnus. Ir, aišku, gesinom gaisrus. Šie žaislai ne imituoja, o tik užsimena apie galimą paskirtį.

Beje, deguonies įrangą pasidaryti labai lengva. Tereikia klijų, lipnios juostos, kartono, poros butelių, vamzdelių, raištelių iš tėčio megztinio ir jogurto.

Kartono lakšte prakirpome skyles, įvėrėme raištelį ir surišome, tada kartoną perlenkėme pusiau ir suklijavome karštais klijais. Priklijavome porą butelių (geriau rinktis plokščius, nes apvalūs per daug kliūna – tenka taisyti vėl ir vėl) bei vamzdelį. Jogurtą suvalgėme, o indelį pavertėme kauke:

Jei indelis per daug gerai priglunda prie gaisrininko nosies, reikėtų pribadyti skylučių (indelyje, ne nosyje). O jei jogurto užsimanė visa šeima, tai dar galima pasidirbti signalinius švyturėlius. Tereikia poros šviesos diodų ir plokščių baterijų (plokščios baterijos labai pavojingos mažiems ėdrūnams, todėl tinka žaisti tik vyresniems vaikams) arba poros šviesos diodų žvakelių.

Naudojant savadarbius žaislus ir prototipus, labai svarbu tampa žaidime pažymėti vaidmenis. Mes tam turime visą dėželę ženklelių, kortelių, amuletų ir įvairiausių smulkių aksesuarų:

Vieni jų pirkti, kiti – savadarbiai. Parduotuvinis gaisrininko ženklelis saugus, neturi aštraus užsegimo. Bet, tiesą sakant, paprasčiausias kortelių dėkliukas patogesnis ir universalesnis. Vaikui dažnai prireikia naujų vaidmenų kortelių, telieka tik iškirpti bei užrašyti. Aišku, bijau, kad įsidurs tuo žiogeliu. Bet tvardausi ir cituoju sau Korczaką.

Jei neištversiu, priklijuosiu prie dėkliuko magnetuką. Toks užsegimas labai patogus – išmėginome su dviračių parado ženkleliu (tuo juodu), kuris mums dabar irgi tarnauja kaip vaidmenų kortelė: prie jo klijuojam reikiamus paveikslėlius. Tiesa, magnetai irgi labai pavojingi mažiems ėdrūnams, tad tinka tik didesniems vaikams.

Žiū, kas įsisegė ženkliuką, pasičiupo balioną ir purkštuką. Va taip į namus atsikrausto ugniagesiai. Ilgam atsikrausto. Mums ši įranga tarnauja jau metus. Vis truputį perdaroma, vis keičia paskirtį. Ir vis dar mėgstama.

Gesinkite saugiai!

Palėk palėk, voruškėle, tavo nameliai dega!

2017-05-03T21:00:00Z

Kur lekia ugniagesių automobilis, garsiai stūgaudamas? Gaisrų gesinti, gaisrų gesinti. Ką tempia mažas meškiukas? Gesintuvus, deguonies balionus, kirvį ir kibirą. Meškiukas – ugniagesys. Trys raudonos kreidelės sudilo bepiešiant liepsnas, kibiras vandens išpurkštas jas gesinant. Geras žaidimas Gaisrų sergėtojo dienai, tai juokias šventas Florijonas!

O aš seku pasakas apie vaidmenų žaidimus ir pradedu ugniagesių temą, juk gaisrai ne tik per šventą Florijoną kyla, ar ne?

Pasaka tokia: kai aš maža buvau, baisiai pykau, kad kiti maži žaisti nemoka! Na, jie žinojo, kaip klases šokinėti, „Žemes“ dalinti, kamuolį spardyti, bet nesuprato, kaip žaisti seklius, žvaigždžių karus ir princesės pagrobimą. Net gydytojai ir gaisrininkai iš jų buvo nekokie, mat ilgam įsijausti į vaidmenį ir sugalvoti siužetą – oi, nelengva.

Žaidėjų iš didžiosios „Ž“ kieme buvo, bet nedaug. Nenuostabu, juk žaisti – kad ir pačius įdomiausius žaidimus – irgi tenka išmokti. Jei kieme panašaus amžiaus vaikai, iš ko mokysies? O jei dar ir į kiemą tėvai neišleidžia? Darželyje visa grupė ant to paties išsivystymo laiptelio tupi ir gailiai mirksi. Nebent prieitų mama ar tėtis ir žaidimų paslaptis atskleistų. Palengva, neskubėdami, nes vaidmenų žaidimai – tai tokios kopėtėlės: per pakopą šoksi, nuslysi.

Štai kodėlčiukas, pačiupęs meškį keliauja į lėlės gimtadienį. Truputį paaugęs pats riaumoja meškinu. Nepraeis nė metai, ir jam prireiks draugų: vis svarbiau tampa ne būti kažkuo, o išmėginti, kaip meškinas kalbina lapę. Teks išmokti nustatyti žaidimo taisykles. Ir štai, jei viskas pavyko, vaikis aptinka sukūręs nuosavą žaidimų erdvę, fantazijos šalį, kurioje viskas įmanoma. Oho!

Kaip sužinoti, kad mažasis žaidėjas pakeliui užstrigo? Jei jis žaidžia tik su mašinėlėmis, jei neišlipa iš to paties siužeto, jei pametęs savo lėkšteles, nebegali žaisti kavinės, jei žaidimuose nenaudoja konstruktorių, kaladėlių ar apskritai neaiškios kilmės objektų, jam reikia pagalbos.

Kas čia?

Kaip pagelbės suaugėlis? Pažais kartu, parinks tinkamus žaislus, padės sukurti žaidimo aplinką, išjudins įklimpusį siužetą. Mums nesunku, o vaikis be pagalbos gali tiesiog nesuvokti žaidimo galimybių. Kaip dažnai tenka girdėti, kad „mano sūnui rūpi tik mašinėlės“ ar „ne, manoji – ne statybininkė, Lego jai visai nerūpi“. Gal tie vaikai ir labai kryptingi, bet dažniau tiesiog nemokantys žaisti kitaip ar ribojami turimų žaislų.

Oi, ne! Nesakau, kad žaislų trūksta. Dažniau jų būna per daug, ir jie per daug tiksliai imituoja suaugusiųjų įrankius bei reikmenis. Daug daugiau bus žaidžiama su paprasta dėže, nei su tikslia viryklės kopija, su kibirėliu, nei su blizgančiu gaisrininko šalmu, su pledu, nei su laivo formos palapine. Kuo vyresnis žaidėjas, tuo jam mažiau reikia žaislų ir tuo daugiau – medžiagų. Ach, kaip praverstų nuosava šiukšlelių ir šlamšto dėžutė! Pilna akmenėlių, šakalių, virvučių, vamzdelių, kamštelių. Šie gali tapti bet kuo, o vaikis tuo metu mokosi mąstyti abstrakčiai. T.y. matematikos, logikos ir programuoti, cha!

Virvelės!

Mažesniam žaidėjui visgi reikalingos užuominos ir priminimai apie žaidžiamų dalykų paskirtį. Tegu jie būna kuklūs ir neriboja vaizduotės: flomasteriu nupiešta skalė, ženkleliai, savadarbiai lipdukai, o ne pypsintys, grojantys ir šviečiantys nupirktukai. Toks vaizduotės paradoksas: vaidmenų atributai praverčia, karnavaliniai kostiumai – riboja. Jei mažasis gaisrininkas teturi kelis kostiumo elementus, jam tenka ne atlikti vaidmenį, o į jį įsijausti. T.y. mokytis empatijos, cha!

Ugniagesys darbui pasiruošęs!

Svarbu parodyti, kaip paprasti daiktai gali virsti ugniagesio, gydytojo ar kirpėjo rinkiniu. Atrasti su vaikais slaptus daiktų ir kitų žaislų gyvenimus. Ir labai greitai vaikai išmoksta matyti giliau, nei apkiautę suaugėliai.

Kur skuba ugniagesių mašina?

Ką veža ugniagesių mašina?

Velykų spalvos

2017-04-09T21:00:00Z

Kažkodėl edukacijų rengėjai šventai tiki, kad visi vaikai mėgsta spalvinti. Nieko panašaus! Juk spalvinimas – tai ne laisvė, o taisyklės, ne kūryba, o pratimas. Tiesa, labai naudingas pratimas, kai prireikia lavinti motoriką, spalvų pajautimą ar tiesiog kantrybę. Tik kaip tokia veikla sudominti nemėgstantį spalvinti vaiką?

Ėgi, labai paprastai! Praktiškai įrodyta, kad vaiko susidomėjimas proporcingas spalvonės dydžiui. Net ir negalintis pieštukų pakęsti vaikis, pamatęs pusę sienos dengiantį plakatą, atšuoliuoja šaukdamas: „O galima man?“ Dabar svarbu tik duoti jam kokybiškas piešimo priemones. Empiriškai patikrinta, kad daugelis vaikų, gavę netikusius kietus, blankius, lūžtančius pieštukus, pabėga klykdami.

O dabar jūsų dėmesiui Velykinių plakatų nerštavietės ->

Stilingas ir žavus „Mr P“ kiaušingalvis mielai šypsosis ant jūsų sienos:

Prieš du metus spalvinome pieno upes velykinių pyragų krantais. „Расти умным“ plakatas rekomenduojamas angeliukų gerbėjams:

O šiemet vaikis išsirinko didžiulį velykinį pyragą iš Sibiro. „Сибирский семейный сайт“ ridena tuziną margučių:

Labai dailų, bet mažesnį plakatą galima rasti svetainėje „Быть мамой“. Tiesa, matyt, ne patys piešė...

Tataigi, mes jau spalvinam. O jūs?

Spalvoti žaidimai

2017-04-05T21:00:00Z

Kam vaikui spalvos? Gal užtenka vaivorykštės, ir nebekankinkime mažylių turkio žydra ar burokėlių raudona? Juk tai, kad vaikai neįvardina spalvų ir atspalvių, nereiškia, jog jų neskiria, ar ne? Deja, deja... Kalba ir suvokimas susiję labai tampriai. Kultūrose, kuriose nėra žodžio žaliai spalvai, žmonės menkai skiria mėlyną nuo žalios. Kad matytum, tenka naudoti žodžius.

Gal todėl klasikinėse (ir jau senstelėjusiose) ugdymo sistemose, tokiose kaip Montessori ar Domano, buvo daug dėmesio skiriama spalvoms. Čia manyta, kad imdamas suvokti plačią pasaulio spalvų gamą, mažylis geriau vystysis. Manyta, kad atspalvių pažinimas skatina protinę raidą.

Viena iš man labiausiai patinkančių spalvų pažinimo priemonių yra spalvų ratas. Juo galima džiaugtis ir žaisti visą dieną. Prisijungsit?

Mūsų spalvų ratas nėra klasikinis. Jis atkeliavo iš Zinos Surovos „Spalvoto kalendoriaus“. Autorė ne tik pritaikė spalvų ratą vaikams, bet ir pasiūlė kelis žaidimus juo. Štai vienas iš jų:

Užsimerk ir bakstelėk pirštu į ratą. Pažiūrėk, į kokį atspalvį pataikei. Prisimink, kas būna lygiai tokios pačios spalvos? Pamėgink namie ar pasivaikščiojimo metu rasti tokios spalvos dalykų.

Jei pataikei į obuoliuką, pasakyk atspalvį, kurio nėra rate.

Sugalvok trumpą istoriją arba tiesiog sakinį, panaudodamas to atspalvio pavadinimą. Pavyzdžiui, „Pravažiavo citrinų spalvos automobilis“.

Matote? Žaidžiant spalvas, taip pat vystoma vaizduotė ir kalba, lavinama atmintis.

Mažiesiems šį žaidimą galima supaprastinti:

Užsimerk ir bakstelėk pirštu į ratą. Pažiūrėk, į kokį atspalvį pataikei. Prisimink, kas būna tos pačios spalvos? Koks tas daiktas? Kaip jį apibūdintum? Pavyzdžiui, „Oranžinis būna katinas. Jis švelnus.“

O vyresniems užduotį pasunkinkime:

Užsimerk ir bakstelėk pirštu į ratą. Pažiūrėk, į kokį atspalvį pataikei. Kas būna lygiai tokios pačios spalvos miške? Vandenyne? Tavo kambaryje? Žaidimų aikštelėje?

Su vyresniais vaikais galima varžytis, kas sugalvos daugiau tokio atspalvio dalykų. Galima vardinti tuos dalykus po vieną. Tada žaidimas pasibaigs, kai vienas žaidėjų pritrūks žodžių. Galima varžytis, kas daugiau surašys to atspalvio dalykų per vieną minutę. Išbraukime pasikartojančius žaidėjų žodžius. Kam liko daugiausiai žodžių?

Žaidimas gali įgyti ekologinį pobūdį:

Užsimerk ir bakstelėk pirštu į ratą. Ar toks atspalvis pasitaiko gamtoje? Kas būna tokio atspalvio gamtoje?

Besiruošdamas pasivaikščiojimui, peržvelk visą spalvų ratą. Pasižymėk, kokius atspalvius ir kur tikiesi surasti. O dabar keliauk patikrinti savo hipotezių! Tai jau visas mokslinis tyrimas.

Jei spalvų ratą laminuosime ar įdėsime į įmautę, rastas spalvas galėsime flomasteriu žymėti tiesiai ant jo. Bet dar įdomiau rinkti spalvų pavyzdžius. Tiesa, žaidimas nebus ekologinis, jei nepaaiškinsime vaikams, kad rinkti derėtų tik tai, ką jie randa ant žemės. Jei žaidžiame ne savo pačių gėlyne, stenkimės neskainioti žolynų (nebent... labai labai reikia!).

Namie žaidimą galima tęsti. Paverskime spalvų žaidimą į estetinio lavinimo pratimą:

Surinktus pavyzdžius suklijuok į nuosavą gamtinį spalvų ratą. Arba sudėk į puokštę.

Miesto vaikams kartais sunku įsivaizduoti gamtos spalvas. O kartais nėra kur jų ir ieškoti. Tada, kad nebūtų taip liūdna, gamtos spalvų galima ieškoti knygelėse ar kortelėse. Pavyzdžiui, André Boos albume „Le grand livre des animaux“ gyvūnai surūšiuoti pagal spalvas, o vidurio Europos augalai pagal spalvas sudėti lietuviškai išleistame Wilhelmo Eisenreicho, Alfredo Handelo, Ute A. Zimmer „Išsamiame augalų ir gyvūnų žinyne“.

Galima ir atsispausdinti tinkamas korteles. Tokiomis dalinasi, pavyzdžiui, Julija iš „Welcome to Mommyhood“.

Spalvų žaidimai taip pat puikiai tinka susipažįstant su metų laikais:

Užsimerk ir bakstelėk pirštu į ratą. Pažiūrėk, į kokį atspalvį pataikei. Kokiam metų laikui ši spalva labiausiai tinka? Kodėl taip manai? Kas tuo metu būna tokios spalvos? O koks dabar metų laikas? Kur dabar šią spalvą galima rasti?

Keliaudamas pasivaikščioti, pagalvok, kokios spalvos būdingos šiam metų laikui. Pažymėk jas spalvų rate ir leiskis ieškoti.

Su vyresniais vaikais galima rungtis, kas pirmas ras pažymėtus atspalvius. Tik nepamirškime aptiktus atspalvius išbraukti ir skaičiuoti taškus. Galima varžytis, ir kas daugiau tokių spalvų suras. Lengviau bus įvertinti, jei rinksime pavyzdžius.

Beje, pavyzdžius nebūtina rinkti į krepšį. Galima juos fotografuoti ar piešti. Tada namie irgi galėsite sudėlioti kiekvieno metų laiko spalvų ratą.

Dėlioti spalvų ratus galima ne tik iš radinių ar nuotraukų. Retkarčiais leidžiame sau saldų žaidimą:

Pačiupk saują spalvotų cukatų ir paberk ant stalo. Sudėliok juos ant spalvų rato. O dabar visi valgo po vieną kiekvienos spalvos cukatą! Kiek cukatų suvalgė mama?

Valgomas žaidimas gali būti ir sveikesnis:

Užsimerk ir bakstelėk pirštu į ratą. Pažiūrėk, į kokį atspalvį pataikei. Kokią žinai tos spalvos daržovę? Vaisių?

Po žaidimo išrink skaniausią paminėtą daržovę ar vaisių. Iškilmingai paruošk ir suvalgyk. Nepamiršk pavaišinti kitų žaidėjų!

Ką daryti, jei vaikas neprisimena vaisių ir daržovių spalvų? Turėkime po ranka paruoštukų. „Mažųjų ekspertų mokykla“ siūlo atsisiųsti spalvinimo lapų su įvairiaspalvėmis daržovėmis (1, 2, 3, 4). Kai galva susisuka, galime išsitraukti ir išsirinkti daržovę. O jei galva sukasi nenustodama, tai paskirkime valandėlę daržovėms ir vaisiams apžiūrėti. Keliaukime į turgų! O namie parinkime tinkamas paletes:

Tai klasikinė lavinimo kortelių rūšis. Panašių galima rasti begalę. Puikias paruošė miškuose gyvenanti dizainerė Jana.

Spalvų ratą galima panaudoti ir stalo žaidimams, jei turite žaidimų lentą, kurioje yra spalvoti laukai. Galima tokią pasigaminti ir patiems arba atsispausdinti (ar ne gražiai padirbėjo „tinyme“?). O kad nereikėtų nuolatos užsimerkti ieškant spalvų, galima iš poros sąvaržėlių pasigaminti suktuką.

Pasuk rodyklę. Kokį atspalvį išsukai? Kas būna tokio atspalvio? Jei žinai, eik pirmyn iki artimiausio tos spalvos lauko. Nežinai? Keliauk atgal!

Tokį žaidimą taip pat galima padaryti sudėtingesnį, pasirinkus temą. Arba net pasirenkant temą kiekvienam sukimui.

Nusibodo klausimai? Galima žaisti ir su dažais.

Nagi, bakstelėk į ratą. Ar sugebėsi sumaišyti tokį patį atspalvį? Kokius dažus naudosi? Primaišei dažų? Ką jais gali nupiešti?

O gal tu maišai ne dažus, bet stebuklingą eleksyrą? Jei pavyks, galėsi išburti karalystę išgelbėsiantį vaivorykščių tiltą ar sieną, ginančią nuo drakono, ar balionėlius, kurie nuskraidins į pasakų karalystę.

Tereikia paruošti žaidimui piešinį, kur būtų galima pripiešti trūkstamas įvairiaspalves detales.

Piešti – garbingas užsiėmimas. Jei į lauką nešimės kreidelių ar pieštukų, galėsime patobulinti ir savo ieškynių žaidimus.

Bakstelėjai į ratą? O tavo draugai? Dabar visi turite po vieną atspalvį. Raskite lauke tokios spalvos dalykų ir juos nupieškite! Nerungtyniaukite. Verčiau surenkite namie parodą. Su iškilmingu atidarymu, gidu ir furšetu.

Vienintelis šio žaidimo trūkumas – reikia įsigyti didelį pieštukų rinkinį. Mes dar mėgstame piešti aliejinėmis kreidelėmis. Jos labai teplios, bet užtat galima maišyti spalvas. Ir be to, jos ganėtinai storos, tad nori nenori tenka dėmesį sutelkti į spalvinį įspūdį, o ne į detales.

Beje, toks žaidimas gali būti ir teminis. Pavasarį, pavyzdžiui, malonu piešti gėles. O po to ieškoti jų pavadinimų žinynuose! Galima sudaryti visą pieštą herbariumą.

Linksma žaisti ir trafaretais. Jei tokių iškarpysime, galėsime ne tik ieškoti išbaksnoto atspalvio, bet ir pamatuoti jam kitokias drapanas. Ar būna alyvinių pomidorų? O kaip atrodo samanų spalvos arbatinukas? Galima rinkti tikroviškiausią ir linksmiausią formą.

O gal aprenkime vaikus tokių atspalvių rūbais? Ta pati miškuose gyvenanti Jana nupiešė mums trafaretą.

Užsimerk ir bakstelėk pirštu į ratą. Pažiūrėk, į kokį atspalvį pataikei. Surask Janikei tokios spalvos suknelę.

Tik nepamirškite nufotografuoti rezultato!

Patiko modeliuoti rūbus? Pamėginkime derinti medžiagų spalvas pagal spalvų ratą.

Prirink įvairiaspalvių medžiagos ar popieriaus skiautelių. Paskleisk jas ir pažiūrėk, kaip jos atrodo kartu. Ar visos gražiai dera?

Dabar pažiūrėk į spalvų ratą. Matai: raudoni ir rožiniai atspalviai yra priešais žalius, o mėlyni ir violetiniai – priešais oranžinius ir geltonus. Šios spalvos iš tiesų yra priešingos. Jei sudėsi tokių spalvų skiautes greta, jos išryškės, bet toks derinys gali rėžti akį. Pamėgink pakeisti antrą spalvą dešiniau ar kairiau jos esančiu atspalviu. Vykusius derinius nufotografuok.

Nenusibodo? Tada galima paieškoti Montessori pedagogikoje naudojamų priemonių chromatiniam suvokimui lavinti. Na, ir aišku, kad puikus būdas pažinti spalvas – žiūrinėti su vaiku paveikslus. Taip, tas pačias spalvas jūs rasite ir kasdienėje aplinkoje, tačiau dailininkai moka jas taip išryškinti ir pateikti, kad spalvos tampa išties įdomios ir reikšmingos.

Žaiskime, kol akys apraibs!

Saulės zuikių medžioklė spalvų pasaulyje

2017-03-28T21:00:00Z

Su savo mažuoju meškinu mes kasdieną statome, konstruojame, programuojame, tad vieną dieną susigriebiau, jog mūsų STEMui pritrūko STEAMo. Tik kaip gi jį užkurti? Gal susirasti kūrybingų draugų? Taip mes pradėjome susirašinėti su muzikantu Filipu, keliaujančiu po spalvų pasaulį. Filipą sugalvojo rašytoja Zina Surova, tad istorijas tereikėjo išversti ir perrašyti pirmu asmeniu.

Filipo laiškai D.

Taigi, dabar kas mėnesį mums ateina laiškas su Filipo „nuotrauka“ ir pasakojimu. Belieka džiaugtis, žaisti spalvomis, eksperimentuoti, piešti, žiūrinėti paveikslus. Kaip tai vyksta? Žvilgt į mūsų studiją!

Mes susirašinėjame su visokiais įsivaizduojamais draugais, nes man knieti su vaiku pasidalinti tuo džiugiu laukimu, kuris teko man pačiai vaikystėje. Anuomet laukdavau „Genio“ ar „Liksmųjų paveikslėlių“. Nūnai nerandu nieko panašaus, atitinkančio mano vaiko amžių ir protą. Tenka naktimis rašyti laiškus.

O laiško gavimas visada rauna stogą! Tiesą sakant, galima jo ir neskaityti. Svarbiausia – sulaukti. Pirmojo Filipo laiško turinys labai jau garsių valiavimų nesukėlė, nors vaikis linksmai kikeno iš kiškio ir helikono, iš pusnies ant dūdos. Sakė, labai nori dar gauti laiškų iš Filipo ir būtinai rašys atsakymą.

Tikrosios linksmybės prasidėjo trečiame lape, mat Filipas ne tik pasakoja, kokias spalvas jis mato aplink, bet ir siūlo jas patirti pačiais įvairiausiais būdais:

Didelio entuziazmo sulaukė pasiūlymas karpyti ir klijuoti raides. Žurnalų neradom, gelbėjo Ikea (ačiū, močiut). Viskas, aišku, baigėsi karpinių fejerverkais. Linksma!

Ir ne tik linksma – juk kartu pakartojome raides, o karpymas penkiamečiui yra naudingiausias motorikos pratimas. Mąstymo, dėmesio, atminties Filipas irgi neapleidžia. Nagi, kas būna tik juoda arba balta? O kokie gyvūnai išmarginti geltonai? Ar žinai, kaip vadinasi mėlyna papūga?

Taip užkluptas, mano vaikis iš juodų ir baltų dalykų prisiminė tik sniegą ir tėčio drėlę, tad nusprendėme pasigilinti į juodai baltą pasaulį.

Pačiupom lipdukų knygelę mažiesiems (šią išleido „Trys nykštukai“, o daugiau apie spalvų knygeles – kitąsyk). Iš esmės, tai paprasčiausia spalvų rūšiavimo užduotis. Ir net naudingiau ją būtų atlikti ne su specialiais lipdukais, o su krūva atspausdintų ir sukarpytų paveikslėlių. Bet kas gi atsisakys lipdukų?

Ieškojom, klijavom, įvardinom, skaičiavom, diskutavom, ar orka juoda, ar balta. O kas toliau?

Labai svarbu, kad Filipo užduotys neturi būti atliekamos visos iš karto. Juk ir į kalendorių jos buvo sudėtos neatsitiktinai. Išgyventi spalvas laike yra toks specialus pedagoginis sumanymas. Tad kai pirmąją dieną vaikis nepanoro piešti juodai baltų piešinių, primygtinai nesiūliau – jam tokia ankstyvoji paauglystė, „stop“ ženklas ant durų, „ne“ ant liežuvio ir pan. Cha, tuomet jis dar nežinojo, kad turiu slaptą ginklą – juodų ir baltų figūrinių flomasterių!

Juos išsitraukėme kitą dieną. Išties, jei vaikas nenori kažko daryti, dažnai pakanka tiesiog pasiūlyti naują įrankį. O dažai gali vieną-kitą dieną palaukti.

Beje, kartu paaiškėjo, kad vaikis neprisimena juodai baltų nuotraukų, nors ir matė Kosakovskio bei Bulhako parodas. Tiesa, mes ten labiau žaidėm su projektoriaus šėšėliais ir ieškojome elfų. Tad suradau pluoštelį gražių nuotraukų.

Ir pradėjau galvoti, kokį čia Čaplino filmą parodžius... Vaikis rauda, skaitydamas Samo McBratney „Ar žinai, kaip aš tave myliu?“, o Čaplino komedijos stebėtinai dramatiškos. Pati čiupčiau „The Kid“, vaikui galų gale išrinkau „The Gold Rush“ ištrauką. 1925 metai – juodai balčiau nebūna!

O mes ar mokam taip – tik juodai ir baltai? Vaikis panoro išmėginti baltus flomasterius ant juodo popieriaus. Peizažas su keliu ir debesimis geras, ar ne? Aišku, man irgi teko piešti. Žinau, žinau – ne fontanai. Bet čia galioja dainuojančios mamos principas. Girdėjot: mama dainuoja gerai, jei ji apskritai dainuoja. Su piešimu – tas pats. Ir juk nesitikite, kad vaikas džiugiai pieš, jei nepaimate teptuko į rankas?

O kai mama nupiešia portretą, vaikas irgi užsimano. Man regis, šiame portrete matyti, kaip man tądien sopėjo nugarą... Labai, labai paniurusi mama. Užtat skirtingo storio ir formos brūkšniai išmėginti 150 proc.

Gera pradžia – pusė darbo. Kitą dieną jau filipavome su dažais. Gaminome pilkas spalvas.

Akvarelė čia visai netinka – mums reikėjo sodrios juodos. Bet ir maksiminis guašas nuvylė: per daug blizgus ir takus, maišosi nelabai kaip. Teko atsiprašyti temperos ir akrilo.

Štai ta pilka! Tądien mes skaitėme I. Ziedonio spalvotas pasakas (taip, taip – apie knygeles dar bus!), tad sužinojome, kad pilka – pati dosniausia spalva.

Ir visgi juodas popierius stebuklingas. Vaikas ant jo nori piešti šimtą kartų labiau. Kaip jums medžiai pusnynuos?

Man atrodo, laikas daryti parodą! Bet vaikis susidrovėjo – argi čia paveikslai? Tikri paveikslai – muziejuje! Ką gi, iškeliavom į muziejų. Nesupažindinu vaiko su dailininkais, bet mielai žiūrinėjame jų darbus. Puiku, kai yra teminiai rinkiniai vaikams su dailės kūriniais. Šiuo atveju, mums padėjo puiki rusiška knygelė „Visos vaivorykštės spalvos muziejuje“. Noriu tokios su lietuvių dailininkų darbais!

Filipas mums irgi kiekvieną mėnesį siūlo po vieną ar du spalvotus paveikslus. Tik ne taip lengva imti juos ir aptarti. Taip tik atrodo, kad visada yra ką pasakyti apie mėgstamą paveikslą. Kalbėti su vaikais apie meną reikia įgusti ir būtinai pasiruošti. Ruošdamasi užtrukau gerokai ilgiau, nei versdama ir rengdama visas kitas užduotis kartu paėmus! Juk lietuviškai jokių pagalbinių priemonių ar metodikų, kaip kalbėtis apie meną su 5-8 metų vaikais, man rasti nepavyko. Užtat dabar pati paruošiau rinkinį pagal F. Barbe-Gall patarimus ir esu patenkinta kaip bebras.

Manote, jau viskas? Filipas nebūtų Filipas, jei rašydamas apie spalvas, pamirštų šviesą. Su Filipu mes vaidinome šešėlių teatre (projektorius nepakeičiamas!), gaudėme saulės zuikučius (linksmiausia priminti zuikiui uodegą!) ir spoksojome į dangų.

Tinkamo dangaus, beje, teko palaukti. Filipo užduotyse daug laukimo, daug kantrybės. Juk negali paskelbti mėlynos dienos vidury savaitės! Reikia ramaus šeštadienio, kad galėtum išversti rūbų spintą ir visą rytą čiupinėti mėlynas drapanas, dėlioti, rinktis kostiumą.

Ieškynės? Aišku! Filipas nuolatos kviečia apsidairyti ir padaikteliauti. Vasarį pradėjome kurti spalvų knygą. Gerai, kad rūšiuojame atliekas: spalvotos pakuotės ir reklamos visada po ranka. O laimingiausias vaikas – tas, kuriam leidžiama įsirausti į šiukšlių kalną!

Be to, filipauti galima be galo. Apsipilti krakmoliniu baltu sniegu, įrengti mėlyną jūrą mėlynajam banginiui, išspausti geltoną citriną ir su ja paeksperimentuoti, jei jau negalime gyventi be eksperimentų. Ar žinote, kodėl citrina šviesina arbatą? O kas bus, jei įpilsime šaukštą sodos?

O! Dar neišsiaiškinome, kodėl viščiukų snapai geltoni! Laukia visas mokslinis projektas. Reikia paskubėti, po poros savaičių atkeliaus naujas laiškas.