Meškiukas bibliotekoje

Žolynai, žolynėliai: knygos iš plačiojo pasaulio

Tue, 07 Aug 2018 21:00:00 GMT

Šią vasarą mes dažnai vaikštinėjame po pievas, mat mano Meškiukas atrado vaistinių augalų pasaulį. Birželį rašiau, kokios grožinės knygos padėjo jam šį pasaulį pamilti. Deja, tokių knygų vaikams lietuvių kalba radau nedaug. Tad pradėjau žvalgytis po kitų šalių knygynus, juk ką čia reiškia anglų, rusų, vokiečių ar net prancūzų, ispanų, norvegų kalbos. „Google Translate“ visada su mumis! Tiesa, lengviausia susirasti knygų anglų bei rusų kalbomis – šiuos radinius ir noriu jums parodyti. Įdomu? Maloniai prašom.

M. Furlong knygos „Juniper“ („Random House“, 2004) viršelio fragmentas, dailininkai – L. ir D. Dillon

Maniau, kad tokių knygų bus vežimas ir dar nedidelis vežimaitis, bet ne. Nedaug radau, dar mažiau atrinkau. Anglų kalba šia tema rašo gana specifinius interesus turintys autoriai – senųjų Amerikos gyventojų kultūros puoselėtojai, įvairių ezoterinių judėjimų, naujųjų religinių denominacijų atstovai. Smalsu, bet jauniesiems Lietuvos žolininkams menkai naudinga. Žvilgtelėkime į įdomesnius pavyzdžius:

Elaine McLeod. Lesson from Mother Earth. Illustrated by Colleen Wood. Goundwood Books, 2002. 21 p.
Ethel Pochocki. Wildflower Tea. Illustrated by Roger Essley. Green Tiger Press, 1993. 30 p.
Joseph Bruchac. Native Plant Stories. llustrated by John Kahionhes Fadden, Davis Kanietakeron Fadden. Fulcrum Publishing, 1995. 128 p.

Elaine McLeod paveikslėlių knygelė „Motinos Žemės pamoka“ skirta nedideliems skaitytojams. Joje pasakojama, kaip maža indėnė mergaitė mėgina suprasti, ką gamta reiškia jos senelei. Kalnų trobelėje gyvenanti senelė kviečia apžiūrėti savo sodą, bet kur gi tas sodas? Kodėl mergaitė niekada anksčiau jo nepastebėjo? O senyvai indėnei visas pasaulis – sodas. Ji išsiveda anūkę į žygį ir aprodo, kokie žmogui naudingi augalai tarpsta miškuose bei pievose.

Augesniems skirta Ethel Pochocki knyga „Laukinių gėlių arbata“ moko, kad visi metų laikai ir visi žmogaus amžiaus tarpsniai gražūs. Senas žmogus visus metus keliauja rinkdamas vaistinius augalus, kol ateina žiema. Tada jis išsiverda skaniausią pasaulyje arbatą iš dobilų, mėtų, vyšnių, melisų, katžolės, kmynų, erškėčių – viso taip kruopščiai surinkto derliaus.

Dar paaugusiems gali patikti Joseph Bruchac surašytos indėnų pasakos ir legendos apie augalus ir jų galias. Tai gana bauginančios, neretai liūdnos istorijos, kurioms skaityti reikia ne ką mažiau dvasinių jėgų, nei E. Šimkūnaitės pasakoms.

Vaistažolėmis susidomėjusiems paaugliams gali patikti ir kelios maginės fantastikos knygų serijos, kuriose pagrindinės veikėjos yra žiniuonės, raganos, žolininkės. Tiesa, dažniausiai tai tik anturažas, neturintis jokios pažintinės vertės. Kiek daugiau dėmesio vaistažolėms skiriama nebent Monica Furlong trilogijoje „Doran“. Doranos – gerosios raganos, gydančios žmones Britų salose sąlyginiais viduramžiais. Vienai iš jų – jaunutei raganaitei Gudruolei (Wise Child) tenka apsispręsti, kokiu keliu pasukti (apie tai pirmoji serijos knyga, išleista 1987 metais). Rinktis vaikystėje teko ir Gudruolės mokytojai Kadagei (Juniper) – apie tai pasakojama antrojoje knygoje, pasirodžiusiojoje 1990 metais. Na, o paskutinė knyga taip ir nebuvo parašyta iki galo, ji užbaigta ir išleista jau po autorės mirties 2004 metais.

Monica Furlong. Wise Child (Doran, #1). Cover art by Leo and Diane Dillon. Random House, 2004. 228 p.
Monica Furlong. Juniper (Doran, #2). Cover art by Leo and Diane Dillon. Random House, 2004. 198 p.
Monica Furlong, Karen Cushman. Colman (Doran #3). Cover art by Leo and Diane Dillon. Random House, 2004. 288 p.

Išlaikyti pusiausvyrą, kad pasakojimas apie vaistinius augalus nevirstų nereikšminga fono detale, bet kartu ir nenustelbtų nuotykinės sudedamosios, tikrai nelengva. Žolininkė Kimberly Gallagher pamėgino sukurti plonų knygelių seriją visai mažiems ir truputį augesniems vaikams, kurioje žolynus pristatytų miniatiūrinės fėjos.

Kimberly Gallagher. Herb Fairies 1-13. Learning Herbs, 2012-2017.

Trylikoje istorijų ketveriukė klusnių, mielų ir paslaugių vaikų gelbsti fėjų sodą nuo visokiausių bėdų, o tam tenka išmėginti vis kito augalo gydomąsias galias. Deja, vidinės logikos, intrigos ir skonio šiuose pasakojimuose labai trūksta. Nepadeda nė tai, kad autorė sukūrė visą lavinimo sistemą – kartu pateikiami užduočių lapai, receptų knygos, veiklų pasiūlymai. Visa tai džiugintų, jei tekstas nebūtų toks tiesmukas, o personažai būtų pavaizduoti kiek subtiliau.

Taigi, nors anglakalbis pasaulis platus, bet pačios puikiausios knygelės apie vaistinius augalus čia neradau. Apie gamtą labai daug knygų leidžiama rusų kalba, bet ir rusiškai autoriai su vaikais apie vaistinius augalus šnekėtis nesiveržia. Radau vos porą knygelių:

Тамара Крюкова. Лесная аптека: сказочная энциклопедия лекарственных растений (серия «Книги Тамары Крюковой»). Художники Игорь Зуев, Ирина Якимова. Аквилегия-М, 2006 (2009, 2011). 64 с.
Северина Школьникова, Наталья Меньшикова, Надежда Строкова. Операция «Аптека»:
Северина Школьникова, Наталья Меньшикова, Надежда Строкова. Операция «Аптека» для больших и маленьких: лекарственные растения Урала и Зауралья - детям и взрослым. Художники Александр Разбойников, Александр Лежнин, Алексей Шумаков. Ассоциация детских авторов, Металл, 1992. 407 с.
Северина Школьникова, Наталья Меньшикова, Надежда Строкова. Операция «Аптека» для больших и маленьких: лекарственные растения Южного Урала, Предуралья и Зауралья. Художники Александр Разбойников, Александр Лежнин, Алексей Шумаков. Авто Граф, 2016. 359 с.

Ir mažiems, ir augesniems tinka Tamaros Kriukovos pasakaitės apie vaistinius augalus. Šios pasakaitės daug paprastesnės, ne tokios dramatiškos kaip E. Šimkūnaitės. Tiesa, ir ypatingos gelmės čia nesama, bet vaistažolių pasauliu vaikus sudomina.

O štai knyga „Operacija 'Vaistinė'“ skirta dar paūgėjusiems skaitytojams. Čia autorės stengėsi ir vaistinių augalų žinyną įtalpinti, ir receptus sudėti, ir pasakojimais vaikus sudominti. Tam susibūrė skirtingų sričių specialistės, taigi informacija čia turėtų būti daug tikslesnė. Užtat ir knyga labai išsipūtė, buvo nutarta išleisti daugiatomį. Deja, dėl juridinių formalumų projektas buvo nutrauktas po pirmosios dalies pasirodymo. Gaila, šios knygos atvartų parodyti negaliu.

Parodysiu kitą, labai populiarią rusišką knygą, kuri šiuo metu naudojama Rusijos mokyklose kaip papildomų skaitinių knyga pasaulio pažinimo pamokose pradinukams:

Андрей Плешаков. Зелёные страницы:
Андрей Плешаков. Зелёные страницы (cерия «Зеленый дом»). Художники Петр Жиличкин, Владимир Колганов и др. Просвещение, 1997 (1998, 1999... 2012). 223 с.
Андрей Плешаков. Зелёные страницы (cерия «Зеленый дом», «Школа России (ФГОС)»). Художники Петр Жиличкин, Владимир Колганов, Виктор Бастрыкин. Просвещение, 2014 (2015, 2016, 2017, 2018). 223 с.

Nors ši knyga pasakoja ne tik apie augalus, bet ir apie grybus, kerpes, vabzdžius, voragyvius, varliagyvius, paukščius, žinduolius, neįtraukti jos į šią apžvalgą negalėjau, mat autorius augalams skyrė kone ketvirtadalį visų puslapių ir pasirinko įdomią strategiją. Tai ne enciklopediniai tekstai, ne informaciniai blokai, o vaizdingos apybraižos, kuriose pabrėžiama kiekvieno augalo nauda žmogui, jo vaistinės ir maistinės savybės. Po tokių skaitinių taip ir norisi lėkti į pievą vaistažolių rinkti.

Na, o kad tas vaistažoles atpažintume, gali prireikti ir kitokių knygų: žinynų, rodyklių, atlasų bei vadovų. Bet apie tai kitą kartą, bičiuliai.

Žolynai, žolynėliai: vaikams apie vaistinius augalus

Sun, 24 Jun 2018 21:00:00 GMT

Mieli bičiuliai, kuo užaugę būsite? Ketvirtoje klasėje aš išdidžiai sakydavau, jog būsiu etnobotanike. O dabar ir mano Meškiukas žolynus knebinėja. Tai bent obuolys nuo obels! Kol vaikis man iš pievos tempia lapus, pasidalinsiu, kokias grožines knygas apie vaistinius augalus mes skaitome.

Tų knygų visai nedaug. Nors gamtinis ugdymas vis populiarėja, bet vaikų knygose sėlina lapės, šleivoja meškinai, šokinėja kiškiai, stūkso vienas kitas ąžuolas ar vaišinga obelis. Krūmai ir žolynai palikti sau, niekam neįdomūs. Matyt, mano vaikis išties kitoks, nes gyvūnijos pasaulis jo nevilioja. Kol bendraamžiai prašo šuniuko, kačiuko arba bent gyvalazdės, maniškis nekantriai laukia, kada sėsim pipirnę ir aiškinasi, kodėl nurudo pomidorų lapai. Aišku, kad vaistinių augalų paslaptys jį irgi tiesiog užbūrė. Tam taip pat pasitarnavo mūsų vakaro skaitiniai:

Paulius Juodišius. Stebuklinga slyva = The magic plum. Vert. Laima Sruoginis. Algarvė, 2008. 20 psl.
Polonca Kovač. Mažosios burtininkės vaistažolės. Dail. Ančka Gošnik Godec. Vert. Stasys Sabonis. Vaga, 1997. 78 psl.
Eugenija Šimkūnaitė. Girios medeliai, žali žaliuonėliai. Dail. Ilona Norkūnaitė. Valstybinis leidybos centras, 1991. 151 psl.

Pauliaus Juodišiaus plonytė knygelė „Stebuklinga slyva“ skirta visai mažučiams skaitytojams. Bet net ir jiems pravartu žinoti, kad nuo pilvuko sopulių gali padėti paprasčiausia slyva. Tik kas ta slyva? Iš kur ji atsirado? Kiškučiui mylintys šeimynykščiai padeda suprasti, kuo ypatingi augalai, ir užauginti visą medį, apkibusi tokiais naudingais, tiesiog stebuklingais vaisiais.

Pauliaus Juodišiaus knygų iliustracijos mane visada traukė savo botaniniu tikslumu ir gyvumu. Jei jums, bičiuliai, patinka žiūrinėti, kas raizgiuose žolynuose slepias, kviečiu pavartyti ir kitą jo knygelę – „Amarėlio pyragas“. Nors ilgesni P. Juodišiaus tekstai pabyra, neišlaikę tempo, bet šie – trumpučiai, gamtiniai – išties džiugina. Norėčiau, kad jis sukurtų tokių mažų istorijų knygą apie pačius įvairiausius vaistinius augalus.

Kadangi P. Juodišius nesiskubina mano užgaidų pildyti, teko susirasti dailią ir įtraukiančią verstinę knygą apie vaistažoles. Slovėnų rašytoja Polonca Kovač ne tik surašė dažniausiai gydymui naudojamus savo krašto augalus, ne tik surinko vaikams tinkamus saugius receptus, ne tik paaiškino, kaip teisingai žoliauti, kaip surinktas vaistažoles paruošti, bet ir sukūrė visas šias žinias žaismingai pateikiančią istoriją apie mažutelytę burtininkę – tokią mažą, kad jai tenka skraidyti ne ant šluotos, o ant dantų šepetėlio. Ir visgi ši burtininkė spėja aplankyti visus miško žvėris, visus miesto vaikus, o jei kam pagalbos prireikia, tuoj paruošia kokį antpilą ar nuovirą.

Knyga skirta jau augesniems skaitytojams. Čia sudėta labai daug informacijos, bet ji nevargina. Mat burtininkė ir jos draugai peliukai labai išraiškingi, nutikimai artimi vaiko patirčiai, receptai naudingi, o iliustracijos gražios. Augalai jose puikiai atpažįstami, tačiau tai ne nuobodūs žinyno piešiniai – čia vaistažolės tampa lygiavertėmis grafinės istorijos dalyvėmis.

Tiesą sakant, kai tik pradėjome skaityti, pamaniau, kad atradome pačią geriausią, kokia gali būti, knygą apie vaistažoles. Deja, netrukus pasakojimas ėmė trūkčioti ir buksuoti. Įtariu vertėją, bet įrodyti negaliu. Ir vis tiek – tai beveik tobula knyga. Jei dar visi aprašyti augalai Lietuvoje augtų...

Iki pašaknių lietuviška žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės pasakų apie medžius ir jų gydomąsias savybes knyga. Su jos istorijų herojais nesunku miškuose ar parkuose susipažinti. Tiesa, skaityti tas pasakas ne taip lengva – skirtos jos dar paaugusiems meškiukams, kurie sugebės įvertinti ir vingrią, „senobinę“ autorės kalbą, ir įdomų sumanymą. Pamenu, vaikystėje aš gana sunkiai yriausi per pirmuosius knygos puslapius, kol pajutau, kad čia ne šiaip pasakos ir ne šiaip medžių pristatymas, o ištisas nuoseklus ir vidiniais ryšiais susietas pasaulis. E. Šimkūnaitė aiškina, kodėl gydo tam tikri augalai, pateikdama savotišką etinę sistemą, grįstą auka ir atsisakymu, kurdama mitinę erdvę, kurioje kiekvienas medis užima savo vietą. Tad pasakos ir sudomina vaistinėmis augalų savybėmis, ir pasitarnauja kaip mnemonikos, padedančios geriau šias savybes įsiminti.

Gaila tik, kad knygoje nedaug didesnių iliustracijų. O ir tos, kad ir gražiai Ilonos Norkūnaitės nupieštos, bet augalų pažinti nepadeda, tad skaitytojui prireiks ir kokio žinyno ar atlaso. Matyt, knygos kūrėjos manė, jog ją skaitys jau gerai medžius pažįstantys vaikai. Jei P. Kovač knygoje kiekvieną skyrių pradeda augalo botaninis aprašas, tai E. Šimkūnaitė medžių aprašymui dėmesio neskyrė, užtat kiekvieną pasaką užbaigė farmakognostiniu komentaru, kur paaiškino, kokios veikliosios medžiagos yra to medžio lapuose, pumpuruose, žieduose ar žievėje, kaip šią žaliavą rinkti, paruošti ir naudoti.

Tiesa, turiu pridurti, kad nors man ši knyga – tikras lobis, mano Meškiukui jos etinės maksimos pasirodė per daug aukštos ir stačios. Katarsiu jis nesusigundė, tad tik susigraudino ir toliau klausytis nebenorėjo. Manau, šios knygos skaitytojas turėtų būti sukaupęs kiek daugiau ir kiek įvairesnės gyvenimo patirties, todėl nuo šiol E. Šimkūnaitės pasakas stengsiuosi vaikams siūlyti atsargiau.

Tik tiek grožinių, žaidybinių knygų lietuvių kalba apie vaistinius augalus tesugebėjau rasti. Gal yra dar kokių nors, leistų savomis lėšomis ir mažais tiražais, bet man jų regėti neteko. Užtat girdėjau, kad vienas toks iškalbus vaistininkas bei žolininkas Marius Lasinskas žada imti ir sukurti naujutėlę knygą vaikams. Tikiuosi, jam pavyks suburti stiprią komandą, kurioje bus ne tik augalų žinovų, bet ir talentingų rašytojų, dailininkų, maketuotojų, redaktorių... Vajė, kiek visko reikia vienai knygai!

Žodžiu, laikau kumščius ir laukiu lietuviškų naujienų, o tuo tarpu po pasaulį žvalgausi – juk nesunku kokią įdomią knygą išsiversti. Bet apie tai kitą kartą, bičiuliai.

Evaldo Šemioto nuotrauka („Kauno diena“, 2018)

Knygos iš balos

Sat, 28 Apr 2018 21:00:00 GMT

Bičiuliai, kas bijo varlės? Mažos ir didelės? O kas iš paskos po pievą šokinėja ir ieško užkerėto princo ar princesės? Kas tyrinėja jų būtį? Skaičiuoja, kiek varliukų gyvena tvenkinyje, stebi įspūdingas tuoktuves, bando įsitikinti, kad buožgalviams išties užauga kojytės? Štai Aliona iš vienok.lt ir paklausė, ar yra knygų vaikams apie varlių gyvenimą. Yra, bičiuliai, kurgi nebus – juk tai šaunūs padarai.

Ввласенко. Pelophylax esculentus Dniepro užutėkyje prie Kijevo

Apie gamtą išmintingai ir išradingai rašė estų rašytojas bei dailininkas Edgaras Valteris. Jo istorijos apie puokius, mažus miško padarėlius, besislepiančius po šiaudiniais apsiaustėliais ir apsimetančius paprasčiausiais kupstais, yra išleistos lietuviškai. Tie pasakojimai sutilpo dviejose knygose: „Puokiai“ bei „Puokių istorijos“.

Edgar Valter. Puokiai. Vert. Viltarė Urbaitė. Nieko rimto, 2008. 144 psl.
Edgar Valter. Puokių istorijos. Vert. Viltarė Urbaitė. Nieko rimto, 2014. 180 psl.

Pirmoji patraukia paslaptingu, fantastišku pasauliu ir nuotykiais. O štai antroji – tikra gamtos enciklopedija. Senukas Piekis su Puokiais šnekasi apie pasaulio paslaptis. O juk kokia paslaptinga varlių tuoktuvių ceremonija! Reikia aptarti:

Aišku, apie varles čia tėra vienas skyrelis, juk knygos herojai nori sužinoti ir apie kitus gamtos reiškinius, apie tikėjimus bei prietarus, mokslinius faktus ar tiesiog žalią gyvenimo džiaugsmą.

Nedidučiams skaitytojams apie varles trumpai, bet įdomiai papasakoja Obelų ūkio gyventojai. „Usborne ūkio pasakaičių“ serijoje išleista Minna Lacey „Gamtos knyga“ – tai mažasis gamtos žinynas, kurį paįvairina piešti Ievutės, Simo, jų mamos Adelės bei augintinio Rudžio nuotykiai (ir, aišku, guminis ančiukas, besislepiantis kiekviename atvarte). Man regis, ši knyga – viena iš gražiausių ir išmintingiausiai sudarytų knygų apie gamtą vos prakutusiems pipirams.

Minna Lacey. Gamtos knyga (serija „Usborne ūkio pasakaitės“). Dail. Stephen Cartwright, Molly Sage et al. Vert. Renata Taučiūtė. Alma littera, 2011. 48 psl.

Yra knygelių, kuriose kalbama tik apie varles. Rasa Aškinytė nutarė papasakoti apie porą jaunų buožgalvių, kurių varliška prigimtimi kiti ežero gyventojai nė už ką nenori patikėti. Galų gale ir patys mažyliai nutaria, jog juos užbūrė ir į banginiukus pavertė kokia ragana. Aišku, kol jie ieško tos klastingos raganos, ištįsta ir uodegas pameta.

Rasa Aškinytė. Beveik varlės. Dail. Paulius Juodišius. Kronta, 2009. 36 psl.

Knygelėje yra gražių dalykų, linksmų pokštų, nuotykių, net pamokymų. Pavyzdžiui, tokių:

– Taip, ir plūduriuodami savo pelkėje būtumėte virtę varlėmis, – pasakė ponia Varlė. – Visi anksčiau ar vėliau užauga ir tampa tuo, kuo turėjo tapti. Tačiau tik tie, kurie ko nors nori, keliauja ir ieško, tampa išradėjais ir atradėjais. Tampa ne šiaip varlėmis, o Varlių Varlėmis, VARLIAUSIOMIS VARLĖMIS IŠ VISŲ VARLIŲ.

Visgi knygelę rekomenduoju tik ištikimiausiems varlių gerbėjams, mat trūksta jai ritmo, nuoseklumo. Kažkur veiksmas suspaustas į aguonos grūdą, kitur karaliauja nesibaigiantys pokalbiai. Dar labai gaila įdomių Pauliaus Juodišiaus iliustracijų, kurias pražudė sintetinis puslapių fonas.

Varliagyvius prakalbinti mėgina ir kiti rašytojai. Selemonas Paltanavičius vis rašo laiškus į girią bei iš girios, kur be kiškio, ežio, lapino, vilko, gyvena ir rupūžiukas, artimas varlių giminaitis. Pasirodė jau trys tokios knygos su kvapą gniaužiančiomis Linos Eitmantytės-Valužienės iliustracijomis (tiesa, trečioje nėra rupūžiuko).

Selemonas Paltanavičius. Labas, kaip gyveni? 14 laiškų iš girios:
Selemonas Paltanavičius. Labas, kaip gyveni? 14 laiškų iš girios (serija „Žiogams“). Dail. Lina Eitmantytė-Valužienė. Nieko rimto, 2010. 128 psl.
Selemonas Paltanavičius. Labas, kaip gyveni? 14 laiškų iš girios. Dail. Lina Eitmantytė-Valužienė. Nieko rimto, 2014. 104 psl.
Selemonas Paltanavičius. Girios paštas. 28 laiškai iš miesto ir iš girios. Dail. Lina Eitmantytė-Valužienė, fotogr. Selemonas Paltanavičius. Nieko rimto, 2014. 160 psl.

Selemono Paltanavičiaus knygos „Girios paštas“ atvartas

Patys laiškai, prisipažinsiu, man atrodo nuobodoki kaip ir šio autoriaus pažintinės knygos. Tačiau žinios, kuriomis S. Paltanavičius dalinasi, aukso vertės. Štai viena iš tokių jo knygų, kviečiančių mažylius pasižvalgyti po skirtingas gyvenamąsias aplinkas:

Selemonas Paltanavičius. Eime į gamtą! Pamatyk ir sužinok. Dail. Asta Rastauskienė, fotogr. Selemonas Paltanavičius, Asta Rastauskienė et al. Alma littera, 2012 (2014, 2016). 160 psl.

Užsuksime ir prie ežero, kur taškosi varlės:

Na, o jei S. Paltanavičiaus stilius nedžiugina, galima pavartyti gamtos fotografo Mariaus Čepulio knygas. Jei autoriaus jumoro jausmas neatbaidys, jo knygoje „Visa tiesa apie gyvūnus“ galima bus pasišnekėti su pilkąja rupūže.

Marius Čepulis. Visa tiesa apie gyvūnus. Dail. Edgaras Straukas. Nieko rimto, 2018. 104 psl.

Mažiesiems tyrinėtojams gali būti įdomu ne tik, kaip varlės auga, bet ir kur gyvena, kas jas supa. Linos Marmaitės-Snitkienės knygelėje „Paklausyk, ką šnara vėjas“ varlytė pasakoja, kokius padarus pastebi aplinkui, kai palieka gimtąją kūdrą.

Lina Marmaitė-Snitkienė. Paklausyk, ką šnara vėjas. Dail. Brigita Budrytė. Lututė, 2008. 48 psl.

Apie vandenų gyventojus rašo Nikolajus Sladkovas savo kas mėnesį skaityti skirtame „Povandeniniame laikraštyje“. Varlių nuotykiai čia irgi minimi. Varlė net tampa nuolatine rubrikos „Pokalbiai dugne“ heroje.

Nikolajus Sladkovas. Povandeninis laikraštis. Dail. Jelena Bianki, Kiril Ovčinikov. Vert. Mindaugas Marcalis. Vyturys, 1989. 272 psl.

N. Sladkovo „Laikraštyje“ grožiniai ir pažintiniai dalykai supinami labai dailiai, bet spalvų trūksta. Paspalvinti tvenkinių tyrinėjimus padeda šauni Barbaros Wernsing-Bottmeyer knyga „Pažinkime tvenkinį“. Tai jau nebe grožinė, o pažintinė ir užduočių knyga:

Barbara Wernsing-Bottmeyer. Pažinkime tvenkinį (serija „Gamtininko knyga“). Dail. Christine Bietz. Vert. Elena Dapkūnaitė. Presvika, 2008. 48 psl. + 12 l.

Aišku, augalijos bei gyvūnijos pasaulis Lietuvos ir Vokietijos tvenkiniuose kiek skiriasi, bet varliagyviai čia panašūs. Galima pasižiūrėti, kokios varlės bei rupūžės gyvena Vidurio Europoje:

Jos surašytos žinyne:

Wilhelm Eisenreich, Alfred Handel, Ute E. Zimmer. Išsamus augalų ir gyvūnų žinynas. Vert. Dalia Morkvėnienė. Naujoji Rosma, 2007. 559 psl.

O tada pavartyti Broniaus Šablevičiaus arba Jono Augustausko pažintines knygeles apie Lietuvos varliagyvius:

Bronius Šablevičius. Varliagyviai ir ropliai (serija „Gamta šalia tavęs“). Dail. Lina Dabkienė, et al. Lututė, 1999. 36 psl.
Jonas Augustauskas. Varliagyviai ir ropliai (serija „Gamta šalia tavęs“). Lututė, 2012. 104 psl.

Broniaus Šablevičiaus knygos „Varliagyviai ir ropliai“ atvartas

„Išsamus augalų ir gyvūnų žinynas“, kad ir skirtas plačiajai visuomenei, parašytas sausai, moksliškai, o B. Šablevičiaus knygelė sukurta smalsiems vaikams ir maloniai skaitoma. Net maloniau, nei S. Paltanavičiaus spalvingos pažintinės knygos. Bet jei mažyliui dar sunkoka varlių būdą suprasti, enciklopedijose vaikams galima rasti paprasčiau ir lakoniškiau pateiktos informacijos.

Mūsų mėgstamoje „Larousse“ enciklopedijų 5-8 metų vaikams serijoje apie varles papasakota paprastai, aiškiai ir – svarbiausia – vaizdžiai:

Larousse „Mano pirmoji gamtos enciklopedija“

Larousse „Mano pirmoji įdomybių enciklopedija“

Larousse „Mano pirmoji gamtos mokslų enciklopedija“

Mano pirmoji gamtos enciklopedija: 5-8 metai. Dail. Emile Bravo, Laura Bour et al. Vert. Inga Milienė. Alma littera, 2004. 160 psl.
Mano pirmoji gamtos mokslų enciklopedija: gyvybė ir Žemė: 5-8 metai. Dail. Emile Bravo, Ronan Badel et al. Vert. Ramutė Ramunienė. Alma littera, 2005. 160 psl.
Mano pirmoji įdomybių enciklopedija: 5-8 metai. Dail. Peter Allen, Manu Boisteau et al. Vert. Inga Milienė. Alma littera, 2005. 160 psl.

„Mašinos Dinozaurai“ tinklaraštis taip pat rekomenduoja visai pipiriukams skirtą Larousse „Mažųjų enciklopediją“:

Mažųjų enciklopedija. Rašė Agnès Besson, Marion Augustin et al. Dail. Julie Mercier, Jocelyn Millet et al. Vert. Kotryna Žukaitė. Baltos lankos, 2013. 128 psl.

Varlių mėgėjams estetams verta rinktis kitas dvi pažintines knygas: milžinišką, stilingą „Animalium“ bei dailiąją paveikslėlių knygelę „Aš išsiritau iš kiaušinio“.

Jenny Broom. Animalium. Didysis gyvūnų muziejus. Dail. Katie Scott. Vert. Ieva Drazdauskaitė, Simona Žaranskytė-Henderson. Debesų ganyklos, 2016. 112 psl.
Renne. Aš išsiritau iš kiaušinio. Vert. Stasys Kavaliauskas. Vyturys, 1998. 32 psl.

Abi knygos ne tik gražios, bet ir informatyvios. Katie Scott ir Jenny Broom „Animalium“ pristato gyvūnų karalystę – jos įvairovę, raidą, skirtingus biomus. Aprašymai gana išsamūs, bet tuo pat metu nėra visai sausi. Man patinka ši knyga, o štai Meškiukui – nelabai. Šaltoka ji.

Tuo tarpu Renne „Aš išsiritau iš kiaušinio“ – šilta ir pūkuota, nors piešiniai net realistiškesni. Knyga pasakoja apie pačius įvairiausius kiaušinius ir juos dedančius gyvūnus. Tekstas pritaikytas patiems mažiausiems, bet tikslus (ir taiklus). Tiesa, varliukams čia skirta nedaug dėmesio.

Na, o tiems vaikams, kuriuos varlių pasaulis tiesiog pakerėjo, galima ir visai nepažintinę vakaro pasaką apie varles pasekti, ar ne? Žinomiausios pasakų varlės, matyt, yra karalaitis varlė ir varlė karalaitė. Pirmasis geriausiai pažįstamas iš brolių Grimų raštų, o antroji pasirodo rusų liaudies pasakose, dažniausiai Aleksandro Afanasjevo arba Aleksejaus Tolstojaus parengtuose rinkiniuose. Deja, vertų dėmesio šios pasakos leidimų lietuvių kalba nesutikau, tik teko girdėti, kad anuomet, kai dar mūsų šiame pasaulyje nebuvo, buvo išversta Michailo Bulatovo parengta ir Nataljos Orlovos iliustruota „Varlė Karalaitė“. Beje, panaši pasaka žinoma ir Lietuvoje, šis variantas skelbtas „J. Basanavičiaus tautosakos bibliotekoje“.

Broliai Grimai. Karalaitis varlė, arba Geležinis Henrikas. // Broliai Grimai. Pasakos. Dail. Lina Dūdaitė. Vert. Adomas Druktenis. Alma littera, 2011. 5-10 psl. iš 239 psl.
Varlė karalaitė: rusų pasaka. Dail. Natalja Orlova. Vert. Nijolė Anikinienė. Vaga, 1973. 24 psl.
Apie karaliaus tris sūnus ir varlę // J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. Parengė Kostas Aleksynas, Leonardas Sauka. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001. 143-147 psl. iš 544 psl.

Apie paskutines knygas ne ką galiu pasakyti, bet, štai, Linos Dūdaitės iliustruotos brolių Grimų „Pasakos“ yra viena gražiausiai išleistų pasakų knygų lietuvių kalba:

Karališkosios varlės pakerėjo skaitytojus ir įkvėpė rašytojus naujoms istorijoms. Prisiminkime kad ir Ulfo Starko paveikslėlių knygą „Princas Varlius“:

Ulf Stark. Princas varlius. Dail. Silke Leffler. Ikea, 2014. 32 psl.

Tačiau esama ir kitokių pasakiškų varlių. Jei Kosto Kubilinsko sugalvota varlė vis dar svajoja apie nepasiekiamą karūną, tai Joelio Chandlerio Harriso Sesulė Varlė dėl tokių niekų nesuka sau galvos.

Kostas Kubilinskas. Varlė karalienė. Dail. Algirdas Steponavičius. Vaga, 1979. 176 psl.
Kostas Kubilinskas. Varlė karalienė. Dail. Vaiva Lingytė. Vaga, 2011. 32 psl.
Džoelis Haris. Dėdulės Rimuso pasakos. Dail. Genadijus Kalinovskis. Vert. Diana Bartkutė. Vyturys, 1987. 127 psl.

Algirdo Steponavičiaus iliustruotos Kosto Kubilinsko knygos „Varlė karalienė“ atvartas

Genadijaus Kalinovskio iliustruotos Džoelio Hariso knygos „Dėdulės Rimuso pasakos“ atvartas

Beje, varlės gyvena ne tik pasakų knygose. Štai dvi šaunios varliškos paveikslėlių knygelės mažiesiems:

Vsevolodas Garšinas. Varlė keliauninkė. Dail. Jevgenijus Čiarušinas. Vert. Kazys Papečkys. Vaga, 1980. 14 psl.
Max Velthuijs. Varlius ir nepažįstamasis. Vert. Sigita Petuchovaitė-Blaauw. Baltos lankos, 2005. 29 psl.

Knyga apie antis pasikinkiusią varlę jau tapo vaikų literatūros klasika. Ne tik dėl įtaigaus V. Garšino teksto, bet ir dėl puikių J. Čiarušino iliustracijų:

Visame pasaulyje garsus ir M. Velthuijso sukurtas Varlius:

O čia kelios knygelės augesniems skaitytojams:

Kenneth Grahame. Vėjas gluosniuose. Dail. Robert Ingpen. Vert. Aleksandra Dantaitė. Nieko rimto, 2011 (2012). 224 psl.
Andreas H. Schmachtl. Jeronimas Varlė. Pasaulis to laukė. Vert. Milda Kunskaitė. Gimtasis žodis, 2013. 128 psl.
Serž Denel. Nuotykiai Po Upe. Dail. Eglė Kuckaitė. Kronta, 2009. 156 psl.

Prisipažinsiu, „Nuotykių po upe“ mes dar neįveikėme. Knygos pradžia labai graži, bet po kelių skyrių mes visai pasimetėme: tekstas kažkaip pabiro ir išskido. Mėginsime atsiversti dar kartą, kai Meškiukas paaugs, gal bus lengviau susigaudyti?

O štai išradingasis Jeronimas Varlė Meškiukui patiko. Kurgi ne! Jam viskas apie išradėjus patinka.

Bet būna tokių knygų, kad nereikia nei išradėjų, nei ugnikalnių su raketomis, nei kitų dzinguliukų. Mažasis skaitytojas tiesiog pūkšteli į knygos pasaulį ir pradingsta ten kelioms dienoms. Kennetho Grahame „Vėjas gluosniuose“ – viena iš tų stebuklingų istorijų.

Štai tiek varliškų knygų radome meškiukų bibliotekos lentynose. Gal nedaug, bet šįkart nekeliavau į draugiškas bibliotekas ar knygynus. Nežinau, bičiuliai, ar pastebėjote, bet meškiukų bibliotekoje prasidėjo nekūrybinės atostogos. Bibliotekininkė uždarbiauja, kad vėl galėtų papildyti lentynas, skaityti ir rašyti apie naujas knygas. O kad skaitytojams nebūtų nuobodu, sumaniau naują trumpų teminių apžvalgų rubriką, į kurią pirmosios įšoko varlės. Jūs, bičiuliai, man dažnai rašote, klausdami, kokią knygą išrinkti savo vaikams, besidomintiems žirgais, nykštukais ar fėjomis, teiraujatės, kokiose knygose įdomiausiai parašyta apie profesijas ar apie žaibus. Tokių greitų atsakymų sukaupiau jau kupetą ir kupetataitę, tad dabar jais dalinsiuosi su visais. Tegu tai nėra išsamios apžvalgos visuotinai aktualiomis temomis, bet juk įdomu, ar ne? Na, o jei labai pasiilgsite rimtesnių meškiukų, galite padėti mums grįžti į kūrybines vėžes, paremdami mūsų biblioteką. Ačiū ir iki pasimatymo!