Tie pavasariai kupini poezijos, ar ne? Bent jau UNESCO tuo taip įsitikinusi, kad net paskelbė kovo 21-ąją Pasauline poezijos diena. Mėgino ir lietuviai geru pavyzdžiu pasekti, pavadindami visą kovą Vaikų poezijos mėnesiu. Neprigijo... Gal tas kovas dar per šaltas, o gal geros vaikų poezijos pritrūkom? Belieka žvalgytis po kitus kraštus ir gerąsias praktikas skolintis. O tų praktikų tiek, kad net ausyse švilpia!
Prieš pat Kalėdas vyresni Čiurlionių berniokai keliaudavo į mišką eglutės. Paslapčiom ją papuošdavo, o kai po sočių Kūčių mažieji sumigdavo, medelį atbogindavo į svetainę. Tada vaikiukus žadindavo, sakydami, kad buvo atskridęs angelas su dovanomis. Žinoma, papuošimus ir dovanas paprastai iš Varšuvos atgabendavo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Mamai – kavos, vaikams – ledinukų ir – būtinai! – knygelių. Čiurlionių namuose mažieji skaitė Kiplingo istorijas apie džiungles, Anderseno ir Vaildo pasakas, Konopnickos apysakas. Paaugę imdavosi Diuma ir Dikenso.
Būna šiame pasaulyje knygiukų – nedidelių knygelių, sulankstomų iš vieno popieriaus lapo ir pasakojančių trumputes istorijas vaikams. O aš noriu jums pristatyti šiurpiukus! Šiurpius knygiukus, kuriuos taip smagu skaityti ir kurti vėlų rudenį, saugiai įsisupus į šiltą antklodę ir žvilgčiojant į už lango siaučiančias piktąsias darganos dvasias. Žinoma, šiurpiukai taip pat turi pasakoti apie dvasias, pabaisas, klaikias mitines būtybes ir siaubingus išbandymus.
Bičiuliai, ar jums svarbu, kad vaikų knygos būtų gražios? Mes su Meškiuku einame dėl gražių knygų iš proto, tikrai tikrai. Galime pasidėti knygą ant stalo ir savaitėmis ja grožėtis. Bet kaip rasti pačias dailiausias, įdomiausiai iliustruotas knygas? Į ką atkreipti dėmesį?
Prisipažinsiu, mudu su Meškiuku – siaubingi namisėdos. Triukšminga Užgavėnių šventė kokiose Rumšiškėse mus gąsdina. Geriau pamažėliais apdaliname blynais kaimynus ir kieme sukūrename kukurdvelkio dydžio Morę. O panorę draugijos, prisėdam prie kokios vietos bendruomenės lauželio. Bet Užgavėnės namie irgi gali būti linksmos. Kol Meškiukas nelankė mokyklos, mes visokių dyvų prasimanydavome – galime ir su jumis pasidalinti. Maloniai prašom paskaityti ir permanyti.
Viščiukus skaičiuoja rudenį. O meškiukus? Dėl visa ko nusprendžiau palaukti žiemos, o dabar išsitraukiau skaitliukus. Taigi, dėmesio, dėmesio! Tuoj girsiuos! Šioje nuotraukoje yra trys šiemet į meškiukų biblioteką atsikrausčiusios knygos, prie kurių atsiradimo šiek tiek prisidėjome ir mes su mažuoju skaitytoju:
Ačiū „Debesų ganykloms“, kurios mumis pasitikėjo ir suteikė galimybę iš arčiau pažinti leidybos virtuvę. Tai buvo nuotykis! Vietomis stulbinantis, vietomis varantis į neviltį. Tai juk pirmosios vaikų knygos, prie kurių krapščiausi, tad naujų sumanymų euforiją keitė juodas liūdesys, kai jų įgyvendinti nepavykdavo. Ir didžiulis džiaugsmas, kai viskas susiklostydavo geriau nei planuota.
skaityti toliau…Meškiukų bibliotekoje nuolatos žaidžiama žodžiu. Regis, niekas tyčia tų žaidimų negalvoja, jie patys užgimsta ir krebžda pakampėmis. Štai neseniai Meškiukas paskyrė vieną sąsiuvinį eilėraščiams, rašo pats ir laksto iš paskos, kai mes pamirštame įrašyti savo tekstus. Jam patinka kurti mįsles, kryžiažodžius, istorijas. Aišku, jos turi būti sudėtos į knygas. Ir kad tos knygos būtų tikrų tikriausios: su viršeliu ir nugarėle, su nurodytu autoriumi ir pavadinimu. Anotacijos, mama, nepamiršk!
Užgavėnėms artėjant, noriu pakviesti jus į mūsų kūrybinę virtuvę bei pasidalinti Meškiuko knygele apie dingusius blynus ir tikrą vagį. Man ji labai patinka!
Oi, kad įsivažiavau: žaisti kviečiu, spalvotais ratais akinu, o kad ne visi tokius ratukus turi, tai ir pamiršau. Edukaciniuose plakatuose dažnai vaizduojamas klasikinis spalvų ratas, kur parodomos ir įvardinamos tik pagrindinės ir papildomos spalvos. O kaip atskirus atspalvius pavadinti? Kas padės?
Meškiukai turi savo gaires – Zinos Surovos „Spalvotą kalendorių“. Gaila, negaliu pasidalinti jos sukurtu dailiu spalvų ratu. Tad pamėginau jame naudojamus atspalvių pavadinimus išversti ir jums kuklesnį, bet, tikiuosi, naudingą spalvų ratą nupiešti.
Kurį laiką aš linksmai dirbau muziejuje. Ypač patiko mažuosius ganyti. Bet, būdavo, sustyguoju aš jiems edukaciją, prakalbą sudėlioju, per jėgą visus savo mėgstamus daugžodžius nukapoju, o atvedusi vaikus mokytoja mano, kad kažko trūksta! Ir sako: „Palaukit, aš juos dar prie savo mėgstamiausio paveikslo nuvesiu“. Tada ką? Surikiuoja vargdienėlius ir pareiškia: „Žiūrėkite, koks gražus paveikslas, kaip dvasinga, kokios spalvos!“ Vaikai žiovauja ir pabyra kaip bitės.
Mes to nenorime, ar ne? Pamėginau sudėlioti į lentynėles, kodėl ir kaip verta kalbėtis apie paveikslus su 5-8 metų pipirais. Į lentynėlę gula ir mano sudarytas pokalbių apie paveikslus rinkinys. Jums dovanoju geltonąjį skyrių:
