Penkios geriausios Užgavėnių knygos
Antradienį jau Užgavėnės! Šiemet jas nustelbė Vilniaus knygų mugės šurmulys, bet tai viena mėgstamiausių mūsų švenčių, tad mes jau tariamės, kas kokius blynus keps, kokias knygas skaitys. Juk kone kasmet dūkstam, kaimynus šiurpinam ir reportažus ta tema rašome. Apsižvalgusi meškiukų bibliotekoje, suskaičiavau net tris įrašus apie Užgavėnių džiaugsmus. Tik anuomet aš taip stengiausi rasti nors menką šios šventės paminėjimą knygose, kad tie įrašai išsamūs, bet painūs. Šįkart noriu pamėginti kitaip, o jei knygų pritrūksite, aplankykite senesnius įrašus su Užgavėnių žyma.
Taigi, šiemet siūlau tik penkias knygas, tinkančias Užgavėnių skaitymams. Nedaug, bet visos rinktinės, skirtingo amžiaus skaitytojams tinkamos.
- Iš blynų istorijos… Sud. Asta Veverskytė. Mintis, 2011. 156 psl.
- Kazys Saja. Žuvėdas. Dail. Gediminas Leonavičius. TYPOART, 2016. 28 psl.
- Jonas Vaiškūnas, Daiva Vaiškūnienė. Žiūroniukas vaduoja Saulę // Žiūroniuko nuotykiai. Dail. Dovydas Stonkus. Dominicus Lituanus, 2009. 54 psl.
- Marlene Krause. Wood. Kitokia Grafika, 2017. 24 psl.
- Kotryna Zylė. Sukeistas. Dail. Kotryna Zylė. Aukso žuvys, 2019. 232 psl.
Pradėkime nuo šeimyninės knygos, kurios dar nė karto jums nerodžiau, nors jau kelerius metus niekaip ja neatsidžiaugiu. Tai Astos Veverskytės ir Neringos Jančiūtės papasakota blynų istorija su blynų fenomenologijos ir Užgavėnių mitiškumo analizės inkliuzais. Aš čia ne be reikalo gudriais žodžiais žarstausi – knyga būten tokia: paprastą blyną nagrinėjanti taip detaliai ir taip plačiai, kad jaunesniam skaitytojui ir nepasiūlysi.
Užtat pavarčius tiek įdomybių galima rasti! Ar nesmalsu sužinoti, kad lietuvių tautosakoje pirmi blynai iškepami ant Mėnulio plikės? O kada mūsų protėvių buityje atsirado krosnys ir kaip jos atrodė? Kokius blynus valgė Viduramžiais? Gal smagu būtų išbandyti senovinį Homero blynų receptą? Ar paragauti tolimos Kinijos blynelių?
Taip, taip – nors knygoje daugiausia dėmesio skiriama būtent lietuviškam paveldui ir Užgavėnėms, bet autorės leidžiasi tyrinėti ir tolimų kraštų, ir senųjų civilizacijų blyniškosios esmės. Taip pat prideda garsių dailininkų paveikslų reprodukcijų, nuotraukų, rašytojų esė, Užgavėnių dainų, receptų... Žodžiu, genys margas, o ši knyga dar margesnė, dar gausesnė. Net per gausi nuosekliam skaitymui, bet labai pravarti šeimyninėms, edukacinėms veikloms praturtinti.
Mažiesiems geriausia Užgavėnių vakaro pasaka galėtų būti gausiai iliustruota ir gyvai, linksmai parašyta Kazio Sajos „Žuvėdo“ istorija. Turiu prisipažinti, kad man visiškai nepatinka paskutiniai Kazio Sajos kūriniai, o ir Gedimino Leonavičiaus iliustracijos ne prie širdies (jūs tik pažvelkite į tuos be galo keistai stilizuotus „žemaitiškus“ aprėdus!), bet „Žuvėdo“ istorija kažkuo labai patraukė. Gal kad vaikų charakteriai taip vykusiai pavaizduoti. O gal tiesiog siužetas kaip tik man.
Taigi, seniai seniai, gal XIII, gal XIV a. žemaičių vaikai dūko miške ir aptiko keistą žmogelį, vien pataisų marškiniais apsivilkusį, apšarmojusį, sustirusį. Giminės vyresnieji mano, kad tai žuvėdų šnipas, bet ką gi jis šaltyje pusnuogis veikė? Kodėl laumės aplink jį šoko?
Jau atspėjote? Aišku, kad tai buvo pats pavasaris, snieguose pasiklydęs! Tas, kuris vėliau bus pavadintas Kanapiniu ir vis mėgins Lašininio šaltą valdžią nuversti. Šioje Sajos knygelėje jis dar bevardis, o ir Užgavėnių niekas nemini. Bet jau įvardinamas pagrindinis principas: be žmogaus pagalbos pavasaris niekaip neateis. Teks jam pagelbėti: laužais sušildyti, sočiai pavaišinti, pašūkauti ir žiemos piktąsias dvasias išvaikyti.
Truputėlį vyresniems skaitytojams senovinė Užgavėnių šventės prasmė gražiai išdėstoma Jono ir Daivos Vaiškūnų „Žiūroniuko nuotykiuose“, kur pasakojama apie Saulės vadavimą ir kovą su More. Tiesa, šioje knygoje, pasakojančioje visų metų įvykius, Užgavėnės tėra vienas iš epizodų. Berniukas Žiūroniukas stebi skirtingais sezonais matomus kosminius reiškinius ir mėgina juos išsiaiškinti, mitines močiutės ištarmes derindamas su mokslinėmis žiniomis.
Kiekvieną skyrių, vis kitam berniuko atradimui paskirtą, galima skaityti atskirai, bet kartą pradėjus sunku sustoti. Nė nepastebėsi, kaip pradėjusi Užgavėnėmis, pasieksi Kalėdas! Gaila tik, kad puikų knygos sumanymą nelabai atitinka iliustracijos.
Trečioji knygelė tinka ir jaunesniems, ir vyresniems, ir net visai dideliems grafinių novelių mėgėjams. Įdomu, kad šią knygą apie lietuviškas Užgavėnes sukūrė visai ne lietuviai. Lankydamasi Kaune, vokiečių dailininkė, komiksų kūrėja Marlene Krause sumanė papasakoti apie laike per Užgavėnes pasimetusią mergaitę, kurios namai dabar jau palaidoti Kauno marių dugne.
Paklydėlę imasi globoti kaukėtos girių dvasios, pakviečia prie savo laužo. Poetiškas ir mąslus pasakojimas mane tiesiog užbūrė. Labai rekomenduoju! Tik knygelę gali būti sunku rasti.
O štai paaugliams ir jaunimui skirtą Kotrynos Zylės apysaką „Sukeistas“ rasime kiekvienoje bibliotekoje. Galima įsigyti ir audioknygą. Rekomenduoju, mat Kotryna Zylė – labiausiai mane stebinanti lietuvių rašytoja. Ji nuolat keičia žanrus, taikosi į labai skirtingus skaitytojus ir dar neretai pati knygas iliustruoja. Sunku patikėti, kad tokia universali kūrėja viską daro vienodai puikiai, bet atsivertusi kiekvieną naują jos knygą apstulbstu – pasirodo, ji dar ir taip moka, ir anaip, ir trečiaip pavyksta!
Apysakoje „Sukeistas“ pasakojama apie dviejų paauglių, Gabijos ir Gedo, susidūrimą su nepaaiškinamu mitiniu pasauliu, kuris, pasirodo, yra čia pat, visai greta įprasto gyvenimo. Jaunuoliams tenka grumtis dėl savo gyvybės su laumėmis, knygoje virtusiomis taip pat ir šalčio demonėmis.
Nors Užgavėnės pasakojime groja ne pirmu smuiku, jų čia labai daug. Istorija prasideda dailės mokyklos mokiniams besiruošiant šiai šventei, bet jos patirti taip ir netenka. Užgriūva baisi pūga ir anapusinės būtybės mėgina Gabiją nužudyti. Akivaizdu, kad tokie šiurpūs dalykai galėjo nutikti tik tuo metu, kai riba tarp šio ir anapusinio pasaulio beveik išnykusi. Užgavėnės ir yra toji jungtis, plonyčiu tiltu nusidriekianti iš mirties šalčio į pavasarį ir gyvybę. Gabija ir Gedas priversti juo leistis, keliauti visą vasarį ir išsigelbėti (arba pražūti) ant kovo slenksčio. Šiurpu ir įspūdinga!
Tiek šįkart skaitinių. O kad tą magišką Užgavėnių atmosferą geriau pajustumėte, štai jums keli burtai iš Jono Balio rinkinių:
Užgavėnių vakare šeimos vyriausiasis turi ištepti visų namiškių kojas ir rankas kiaulienos košeliena, kad apsaugotų nuo gyvačių įkirtimo. Nusiprausti galima tik Pelenų dieną.
Po Užgavėnių vakarienės reikia išsikrapštyti iš tarpdančių trupinius, surišti juos į ryšulėlį. Pirmą Velykų dieną einant į bažnyčią, reikia įsikišti tą ryšulėlį į užantį, tada matysi visas raganas.
Jei per Užgavėnes valgyto sūrio galiuką pasiliksi iki Velykų, tai bažnyčioje užlipęs ant vargonų ir tą sūrį į burną susibrukęs, pamatysi susirinkusias raganas. Jei kuri karvių pieną atima, ant jos galvos pasirodys milžtuvė.
Merginos, Užgavėnių dieną nugraužusios kumpio kaulus, muša jais į tvorą, kad sužinotų, iš kur vyras bus – toje pusėje šunys ims loti.
Per Užgavėnes negalima šukuotis, kad galva neniežtėtų, utėles nepultų ir kasos gerai augtų.
O kad gyvenimas sektųsi, reikia Užgavėnių dieną iš rogių ar ratų išvirsti!
Smagios šventės, žioplų pabaisų, ilgo gyvenimo!
