Tie pavasariai kupini poezijos, ar ne? Bent jau UNESCO tuo taip įsitikinusi, kad net paskelbė kovo 21-ąją Pasauline poezijos diena. Mėgino ir lietuviai geru pavyzdžiu pasekti, pavadindami visą kovą Vaikų poezijos mėnesiu. Neprigijo... Gal tas kovas dar per šaltas, o gal geros vaikų poezijos pritrūkom? Belieka žvalgytis po kitus kraštus ir gerąsias praktikas skolintis. O tų praktikų tiek, kad net ausyse švilpia!
Antradienį jau Užgavėnės! Šiemet jas nustelbė Vilniaus knygų mugės šurmulys, bet tai viena mėgstamiausių mūsų švenčių, tad mes jau tariamės, kas kokius blynus keps, kokias knygas skaitys. Juk kone kasmet dūkstam, kaimynus šiurpinam ir reportažus ta tema rašome. Apsižvalgusi meškiukų bibliotekoje, suskaičiavau net tris įrašus apie Užgavėnių džiaugsmus. Tik anuomet aš taip stengiausi rasti nors menką šios šventės paminėjimą knygose, kad tie įrašai išsamūs, bet painūs. Šįkart noriu pamėginti kitaip, o jei knygų pritrūksite, aplankykite senesnius įrašus su Užgavėnių žyma.
Kokią gimtadienio atvirutę šiemet siųstumėte Lietuvai? Turbūt su M. K. Čiurlionio karaliais? O gal pasirinktumėte kažką iš jo „Jūros sonatos“ ar pranašiškų paukščių? Juk 2025 metai paskelbti Čiurlionio metais, tad verta po Lietuvą pasižvalgyti per šio menininko kūrybos, vertybių, patirčių prizmę. Galų gale, nors pats Čiurlionis nepriklausomos Lietuvos atkūrimo nesulaukė, bet labai stengėsi gaivinti lietuvybę – kad atėjus laikui būtų kam tą nepriklausomybę pasirinkti.
Ar meškiukų bibliotekoje beliko vien knygiukai? Žinoma, ne! Bet mano širdis priklauso jiems, tad per šv. Valentiną negaliu ištverti nepasigyrusi dar kalnu šaunių, mažulyčių, iš vieno lapo sulankstomų knygelių. Juolab kad paskutiniu metu didžiosios knygos pernelyg dažnai nuvilia. Nutariau, kad jomis aš skųsiuosi tik „Instagrame“, o čia dalinsiuosi šiluma ir meile. :) Neriam į rožines gelmes kartu?
Ne paslaptis, kad man be galo patinka knygiukai – mažutės, iš vieno lapo išlankstomos knygelės vaikams. Jos – kaip tik to, idealiai vaiko delnui tinkančio formato, todėl labai savos ir draugiškos. Be to, jos prieinamos: nori – naują atsispausdink, nori – savo sukurk! Smagu, kad internete galima rasti daugiau nei porą šimtų knygiukų lietuvių kalba. Bet man juk vis maža! Tad vos pirmą kartą išvydusi lietuviškus knygiukus, puoliau ieškoti ir kitomis kalbomis parašytų. Ilgai man nesisekė, bet šį rudenį Google manęs pasigailėjo ir pabėrė jų kaip iš gausybės rago. O aš atrinkau pačius šiurpiausius, kad lapkritį būtų smagiau bijoti.
Netikiu astrologija, bet man smagu, kad Rytų kraštuose metai turi savo gyvūnus globėjus. Dar smagiau, kai tie gyvūnai mitiniai, pasakiški. Vasario 10 dieną kinai pradės naujus metus su žaliuoju mediniu drakonu. Kaipgi ta proga neprisiminti žymiausių ir šauniausių knyginių drakonų! Juolab kad mano Meškinui vaikystėje jie taip patiko. Tiesą sakant, nujaučiu, kad, net ir suaugęs į paauglius, jis šiems galingiems ropliams vis dar neabejingas. Todėl kviečiu pasigrožėti tiek mažesniems, tiek vyresniems skaitytojams skirtomis drakoniškomis knygomis!
Gražūs tie advento skaitymai! Taip norisi, kad jie gyvuotų, kad gruodžio vakarais knygomis mėgautųsi ne tik patys mažiausieji skaitytojai su tėvais, bet ir ūgtelėję vaikai, paaugliai. Tik ar rasime, kuo tokius išrankius skaitytojus sudominti? Kviečiu pasivaikščioti po magiškąjį advento miestelį ir išsirinkti TĄ knygą. Kasdien šiame miestelyje atversiu naują langą ir naują kūrinį, kuris galėtų pradžiuginti 10-12 metų maginės fantastikos gerbėją.
O, brolyčiai ir sesutės, ar jūsų meškiukai nuo mažens dėlioja kaladėles, renka akmenis ir žada galiniame kieme išmūryti natūralaus dydžio Gedimino pilį? Ar jiems labiau patinka statyti lego gaisrines ir ligonines nei jomis žaisti? Ar jie piešia tik namus, bokštus, rūmus – ir dar keliais skirtingais pjūviais? Sveikinu, auginate architektą! Ir jums labai reikia Eglės Januškienės knygos „Moder... Kas? Kauno modernizmas!“ („Mažasis architektas“, 2021).
Tai bent metai: šįkart vasario šešioliktą švenčiame uždarytą blynų Lietuvą. „Tautišką giesmę“ užkandame trispalviais sklindžiais, ant Užgavėnių kaukių užsitempiame medicinines, o Morę deginame internetu, svajodami, kada vėl galėsime laisvai keliauti bent jau po savo šalį. Ir visgi, minėdami Lietuvos valstybės atkūrimą, guodžiamės – būta ir niūresnių laikų, ir sunkesnių išbandymų. Nenusiminkime, verčiau šiemet vėl susidėliokime lietuviškiausių knygų lentyną, suraskime savo meškiukams įdomiausią veikalą apie Lietuvos istoriją ir pasveikinkime tėvynę su gimtadieniu.
Ką švęsite, bičiuliai? Jonines, Rasas ar Kupolę? Ar deginsite laužus, naktinėsite papartynuose, maudysitės ryto rasoje? Ir svarbiausia – ar skaitysite vaikams knygas apie šią šventę? O jų esama – ir pažintinių, ir grožinių, kur skraido raganos ir šmirinėja nykštukai, riaumoja slibinai ar šoka laumės.
Kiek Lietuvų žino jūsų meškiukai? Kiek pamato, žingsniuodami metų ratu nuo vieno Lietuvos gimtadienio prie kito? Kol manasis mažylis buvo visai pipiras, didžioji Lietuvos šventė jam buvo Valstybės diena liepos šeštą. Tądien jis puošdavosi karūna ir susisupęs į „šermuonėlių“ mantiją klausydavosi istorijų apie Mindaugą, kunigaikščius, pilis ir, žinoma, apie slibinus bei žynius. Kai Meškiukas truputį ūgtelėjo, ūgtelėjo ir jo Lietuva. Šnekėjomės, kur dingo pradingo pasakų laikai, kur prasmego pilys, kokiame kalne miega drąsieji vyčiai – kaip buvo prarasta valstybė ir vėl atkurta po daugelio metų. Tuokart svarbiausia švente tapo Lietuvos valstybės atkūrimo diena vasario šešioliktą. Na, o dabar?
Vos užgimusi pasuki myriop. Nelengva su tuo susitaikyti, tenka ilgai pratintis prie tos minties – lyg prieš nerdama kištum pirštus į šaltą vandenį (ir neištvėrusi pasuktum į krantą). Gal todėl klasikinėje vaikų literatūroje tiek mirties? Ir gal todėl nepakeliama sunkenybe ir graudumu persunkti Biliūno ir Vienuolio, Lazdynų Pelėdos ir Šatrijos Raganos tomeliai šiandien džiūsta nejudinami atokiose bibliotekų lentynose? skaityti toliau…
Oi, kaip norime margučius dažyti, daužyti, ridenti ir dovanoti! Bet, va, ligos į biblioteką įsisuko – nėr jėgų šventei ruoštis. Į patalus kamputyje įsirausiam, priegalviais apsikaišome ir skaitome visą dieną, o kartais ir visą naktį, kai per daug skauda užmigti. Po truputį į skaitinius įsipina velykinės temos. Atsimenat, kiek mes knygų šiai šventei prieš porą metų susikrovėme? Nuo to laiko jų dar padaugėjo. Norite žvilgtelėti?
Kinkom, supam, deginam? Miestas jau atšventė Užgavėnes, nors iki jų dar kelios dienos – yra laiko prisėsti, paskaityti, savąją šventę sustyguoti. Juk Užgavėnės – ne tik karnavalas, kapela ir blynai. Tai truputį baugi, archajiška šventė. Kaip vaikams apie ją papasakoti? Gal knygos padės?
Šventės su nedideliais meškiukais įgyja naujų atspalvių ir skambesio. Net erdvė ir laikas kitaip išsilanksto: vasario septynioliktą Vasario 16-toji nesibaigia. Tądien tik prasideda ilga kelionė didžiąja istorijos upe ir mažųjų šeimyninių pasakojimų, anekdotų, legendų upeliais. Šventė – tarsi starto vėliavėlė, pokalbio pradžia. Kai skirtingi balsai susiraizgo iki dūzgesio, kai įsipina skaitomos knygos, kūrybiniai sumanymai, išvykos. Kur nukeliausime, ką atrasime? Gal savo atkurtą Lietuvos valstybę?
Ėhei, kaip šiltai mus pasitiko rugsėjis! Ilgokai pasisvečiavęs, tiesa, apniuko, bet vis tiek neprisipažino esąs rudens vaikas. Tik paskutinę savaitę riedėdama dviratuku į mokyklą, pačiais ausų galiukais pajutau šalnas. Nieko nepadarysi – pajutus neatjusiu, ėmiau dairytis po biblioteką, ką čia rudeniško paskaičius.
Vajė, rugsėjis atlekia kaip greitasis traukinys, ir tėvai vis dažniau apniunka, spėliodami, kaip tam vaikui paaiškinus, ką čia su juo nuveikus ar paskaičius, kad jis užsimanytų į mokyklą, kad būtų jai pasiruošęs ir ten gerai jaustųsi. Gal kur ir yra tokia stebuklinga knyga su atsakymais į visus klausimus, tik aš jos dar neradau. Būsimiems priešmokyklinukams ar pirmokams mielai įteikčiau Oscaro Brenifier paveikslėlių knygelę „Kodėl aš einu į mokyklą?“, bet jos dar niekas lietuviškai neišleido. Ką gi daryti? Pasiraususi bibliotekoje šį bei tą atrinkau ir skubu su jumis pasidalinti.
Šią vasarą mes dažnai vaikštinėjame po pievas, mat mano Meškiukas atrado vaistinių augalų pasaulį. Birželį rašiau, kokios grožinės knygos padėjo jam šį pasaulį pamilti. Deja, tokių knygų vaikams lietuvių kalba radau nedaug. Tad pradėjau žvalgytis po kitų šalių knygynus, juk ką čia reiškia anglų, rusų, vokiečių ar net prancūzų, ispanų, norvegų kalbos. „Google Translate“ visada su mumis! Tiesa, lengviausia susirasti knygų anglų bei rusų kalbomis – šiuos radinius ir noriu jums parodyti. Įdomu? Maloniai prašom.
Mieli bičiuliai, kuo užaugę būsite? Ketvirtoje klasėje aš išdidžiai sakydavau, jog būsiu etnobotanike. O dabar ir mano Meškiukas žolynus knebinėja. Tai bent obuolys nuo obels! Kol vaikis man iš pievos tempia lapus, pasidalinsiu, kokias grožines knygas apie vaistinius augalus mes skaitome.
Bičiuliai, kas bijo varlės? Mažos ir didelės? O kas iš paskos po pievą šokinėja ir ieško užkerėto princo ar princesės? Kas tyrinėja jų būtį? Skaičiuoja, kiek varliukų gyvena tvenkinyje, stebi įspūdingas tuoktuves, bando įsitikinti, kad buožgalviams išties užauga kojytės? Štai Aliona iš vienok.lt ir paklausė, ar yra knygų vaikams apie varlių gyvenimą. Yra, bičiuliai, kurgi nebus – juk tai šaunūs padarai.
Oi, bičiuliai, žinote, kad kovo mėnesį minima Pasaulinė poezijos diena? Laikas ruoštis! Nors jei auginate mažylį, tikriausiai jums kiekviena diena – poezijos. Juk dar nešnekantis vaikelis rimuoja nuo ryto iki vakaro: gu-gu, ba-ba, ma-ma, te-te. Nenuostabu, kad jis taip įdėmiai įsiklauso į paprastas liaudiškas rimuotes, taip susidomi eilėraščiais. Poezija – ankstyvosios vaikystės kalba. Aišku, ne bet koks eilėraštis įkandamas pirmiesiems mažylio dantukams.
Meškiuko tėtis kartais juokauja, kad mes su savo patriotiniu ugdymu iš vystyklų taikome tiesiai į Šaulius. Bet išties aš stengiuosi, kad mūsų namuose suskambėtų ne pilietiškumas, o etniškumas. Ir Valstybės atkūrimo dienai, prisipažinsiu, skyriau gerokai mažiau dėmesio, nei Užgavėnėms. Taigi, tikros teminės apžvalgos nebus, nors tokia mintis ir kirbėjo. Deja, nesibaigiantys žieminiai varvanosiai privertė visus darbus atidėti geresniems laikams, pasidalinsiu tik keliais pastebėjimais ir lašu vaikiškos išminties.
Jau supratote, bičiuliai, kad man geriausia pirmoji mažylio knyga yra liaudies dainas dainuojantys, kūdikėlius žaidinantys tėvai. Kodėl liaudies? Tokie kūrinėliai po kruopelę, po žodį surinkti ir sudėti, jų forma nugludinta, daugelio kartų patikrinta bei ištobulinta. Ir jei vyresniems skirtos dainos, pasakos, sakmės persmelktos anų laikų gyvenimo būdo bei vertybių, mažiesiems skirtoje „motinos poezijoje“ užtenka vietos tik mamos švelnumui ir meilei. Beje, ši liaudies kūryba nebūtinai turi būti iš mūsų krašto! Kodėl kartais nepakeliavus po Italiją, Olandiją ar Moldaviją?
Kol mūsų mažasis skaitytojas yra labiau klausytojas, knygų paveikslėliai atrodo ne tokie ir svarbūs. Bet juk maždaug tarp 4 ir 12 mėnesių jis tampa kvalifikuotu žiūrėtoju. Gal po 20 metų ir neatmins, ką tokioje kūdikystėje matęs, bet grožio supratimas priklausys ir nuo to, kas anuomet mėgstamose knygelėse pleveno. Va todėl mums ir reikia dailių paveikslėlių knygelių. Pirmosiomis tokiomis knygelėmis gali tapti iliustruotos pažįstamos liaudies dainelės.
Užkliuvo už varčios, ir vėl iš pradžios, sakysite, bet aš vis tiek noriu dar pašnekėti apie vaikų dainas. Juk 12-18 mėnesių mažyliui galime padainuoti ir sudėtingesnių kūrinėlių, nei lopšinės ar žaidinimų skanduotės. Tiesą sakant, jau septynerių mėnesių kūdikiui labai patinka visokie pakartojimai, kurių gausu liaudies dainose. Aštuonerių jis ima suvokti melodijos kontūrą. O vyresnis susidomi dainų siužetais, detaliais visokių darbų nupasakojimais. Yra manančių, kad tai, kas išdainuojama, daug lengviau išmokstama. Tad į mažylio biblioteką prašyte prašosi nors keli dainų rinkiniai.
Ėni kėni, šmiki šmaki, orbi sorbi, viki baki! Skaičiuotės ir greitakalbės puikiai tinka ir augesniems vaikams žaisti, ir mažuosius žaidinti. Kurgi ne: trumpučiai, smagūs, skambūs kūrinėliai visus pralinksmina. Tad aš juos siūlau ne tik pagal paskirtį skanduoti, bet ir kūdikių mankštinimui, pirštukų žaidimams naudoti. Šiandieną papasakosiu, kokiose dailesnėse knygelėse tie tautosakos lobiai surašyti.
Kai bibliotekos skaitytoja Eglė paklausė, ką skaityti 7 mėnesių mažyliui, aš tik gūžtelėjau pečiais. Aišku, daiktų knygas! Tokio amžiaus pipirai dar tik susipažįsta su pasauliu, jų žodynas labai ribotas, akiratis siauras. Bet Eglė buvo atkakli – ji norėjo ne žiūrinėti paveikslėlius, o pradžiuginti kūdikį gyvu, grožiniu tekstu. Ir tada aš prisiminiau... Prisiminiau, kaip vos mėnesio sulaukusiam Meškiukui tėtis deklamavo Donelaičio „Metus“ (hegzametras puikiai migdo!), kaip jau truputį prakutęs mažylis įdėmiai klausydavosi Sergejaus Kozlovo istorijų apie Ežiuką ir Meškiuką, kaip džiaugdavosi šeimyniniais Joelio Chandlerio Harriso skaitymais. Tad šiandieną kviečiu pradėti dėlioti 6-18 mėnesių mažylio biblioteką.
Šeštadienį meškiukai brazdėjo literatūros festivalyje „Vaikų Kalėdų sala“. Oi, bičiuliai, lai jis tampa kasmetiniu! Šauniai pabendravau, į vaikų knygų autorius paspoksojau, pati ant scenos patrypčiojau. O užsikoriau aš ant scenos apie kalėdinių knygų istorijas, apie skirtingų kartų kalėdinius skaitinius pašnekėti. Noriu su jumis savąja prakalba pasidalinti.
Meškiukas jau didelis ir išmintingas. Su juo galima pasišnekėti apie atomus ir molekules, apie raketinius variklius ir egzoplanetas. Žmonių jausmus jis irgi puikiai pažįsta. Bet viena yra išmanyti, o kita tuos jausmus patirti. Ypač pyktį. „Tu labai gerai sakai, – aiškina Meškiukas, – bet kai man reikia, aš visus žodžius pamirštu!“ Knygos – tie patys žodžiai, bet kažkodėl įtaigesni, ir juos prisiminti lengviau. Todėl šiandien dalinuosi ypatingomis knygomis – apie pyktį.
Pasaulis tampa mažesnis už kišenę. Tikriausiai tai gerai. Ir nieko tokio, kad šiandien visoje Lietuvoje skaptuojami moliūgai, kad vaikai matuojasi šikšnosparnių sparnus ir smailias raganų skrybelaites. Kur dėsies Vakarų pasaulyje be Helovyno, kalėdinio Santos ir Velykų triušio? Ir visgi norėčiau, kad šios šaltos, vėjuotos rudens dienos vaikams nevirstų vien tik karnavalų ir saldainių sūkuriu. Šis metas – net ir toje subendravardiklintoje Vakarų kultūroje – yra skirtas mirčiai.
Maloningosios ponios ir ponai, noriu pristatyti jums šauniausias užjūrio princeses, jaunąsias karalienes, šamachų valdoves!
Pirmiausia pakviesiu jus pasivaikščioti po autorines pasakas. Taip taip, visai neseniai rašiau apie liaudies pasakos išminties klodus ir slaptus kodus, o pradedu vis tiek nuo autorinių vizijų. Visų pirma, šių pasakų princesės mūsų kraštuose pačios mėgstamiausios. Visų antra, taip laisvai su tautosaka elgęsi rašytojai buvo vieni iš pirmųjų, kurie apskritai atkreipė dėmesį į liaudies pasakos grožį ir pasistengė tą grožį išsaugoti.skaityti toliau…
Tramtamtam! Meškiukai skelbia dar vieną mėnesį su princesėmis! Bet šįsyk ne su keistuolėmis ir padaužomis, o su tradicinėmis pasakų princesėmis, nuo kurių visas tas rožinis šaršalas ir prasidėjo. Tik ar jūs, bičiuliai, skaitote vaikams pasakas? Ne, ne tas su paantraštėmis „trumpos“ ir „prieš miegą“, o ilgas, keistas, vietomis baisias tradicines pasakas, užrašytas kad ir XVII amžiuje? Prisipažinsiu, mes su Meškiuku dar bijome į tas gūdumas giliau lįsti.
Vaje, vaikas supyko... Ką daryti? Kaip tą ugnikalnį atvėsinti? Kaip tą mažą nelaimingą pipirą nuo kraterio krašto nukrapštyti? Čia, meškiukų bibliotekoje, mes sprendimo neturime. Stengiamės išlaukti ir patys neužsiliepsnoti. O kai karštis atlėgsta, keliaujame skaityti apie tai, kaip pyksta lapiukai, triušiai ir katinai, nes man atrodo, kad baisiausia vaikui būna ne tada, kai jis susiduria su savo sunkiais jausmais, bet kai apskritai nesupranta, kas vyksta. Tad skaitome.
Ir šiandien savo piktaisiais skaitiniais pradedame dalintis su meškiukų bičiuliais bei – ypač – su šią temą pasiūliusia Dalia.skaityti toliau…
Jei auginate mergaites ne miško trobelėje, tikėtina, jog vieną dieną pabusite šaltibarščių spalvos rojuje su blizgučiais ir tutu sijonėliais. Tartum piktajai burtininkei burtų lazdele mostelėjus, jūsų mergaitės virs princesėmis, fėjomis arba mažaisiais poniais. Blogiausiu atveju – fėjų princesėmis ant ponių. Meškiukų bibliotekos bičiulė ir remėja Dalia pakvietė mus pamąstyti, kaip su tuo gyventi ir ką skaityti. Tad nors mes su meškiuku princesių temai abejingi (ko nepasakytum apie rausvus atspalvius, bet tai jau kita kalba), problema susidomėjome ir leidomės į prašaliečiams tokį atšiaurų pramanytų karalysčių pasaulį.
Meškiukas auga, jam kyla vis nauji klausimai, tad ir jo kampelis vis keičiasi. Į kitas lentynas iškeliauja išaugtos knygos, pliušinukus keičia dinozaurai, pavasariškos vėliavėlės užleidžia vietą krentančioms rugpjūčio žvaigždėms, iškabiname naujus piešinius ir plakatus. Kaip visada, kaip visur, kur ganomi maži meškiukai. Ir aš, bičiuliai, jums apie tai nepasakočiau, jei ne mūsų draugai iš Vilniaus, atsiuntę mums netikėtą dovaną.
Vieną ankstų rytą pro duris vos įsispraudė laiškanešė su milžinišku ritiniu. Jau supratote, kas buvo tame ritinyje?
Visi meškiukai skirtingi, bet ar yra nors vienas nesidomėjęs, kokia čia didelė, raudona, greita ir staugianti mašina laksto po miestą? O kur ji važiuoja? Ką veža? Kas ją vairuoja? Kaip ji veikia? Ir jei bibliotekininkės nežino atsakymų, tai patys meškiukai išsiaiškina ir paaiškina:
Čia bibliotekininkės susigėsta ir neria į lentynas. Išneria su ilgu sąrašu. Norite pamatyti?
skaityti toliau…Dienos permainingos, spalvingos: lietus ir saulė, sniegas ir žiedai. O mes dar ir žaidžiame spalvas, tad vis dažniau prireikia eilėraščių, kurie suspindėtų skirtingais atspalviais. Kur mes jų ieškome? Nagi, dvejose nedidukėse knygelėse:
Meškiukų bibliotekoje sujudimas: meškinėlis dažo, piešia, stato ir visaip kitaip skubina Velykas. Kad jau taip, tai ir velykinius skaitinius gerai būtų susidėlioti. Tik nesidėlioja jie, nelaimingieji. Beveik nėra margučių, Velykės, kiškių ir viščiukų lietuviškose knygelėse! Gal kad velykinių pasakojimų tradicija buvo nutrūkusi, gal kad krikščioniškoji šventės prasmė sunkiai vaikams paaiškinama – kas žino?
Bet mes nepasidavėm, ridu-ridu po viešąsias bibliotekas, po knygynus bei bukinistų kampelius, ir susidėliojom velykinių skaitinių planą. Gal ir jums pravers?
Kai mūsų vakariniai skaitiniai tapo spalvoti, dienomis mes ėmėme žaisti su spalvotomis užduočių knygelėmis. Mat Filipo pasiūlymų mums vis neužtekdavo.
Ir tada atradau knygelę, kurią lentynose mačiau tūkstantį kartų. Ir nė karto neatsiverčiau. Mat ji pavadinta „Spalvink pieštukais“ (naujas leidimas – „Nuspalvink mane“). O spalvinimas nieko bendro neturi nei su fantazija, nei su kūryba. Tai pratimas dėmesiui, smulkiajai motorikai ir disciplinai lavinti. Bet ši knygelė tik apsimeta spalvinimo knygele! Norite pamatyti, kas ten, viduje?
skaityti toliau…Kai mes pradėjome susirašinėti su Filipu ir įsukome spalvų ratą, mūsų vakariniai skaitiniai irgi tapo spalvoti!
Kada vaikai mokosi spalvų? Kada jiems norisi, ar ne? O knygų leidėjai mano, kad iki trejų metų. Rasti knygų apie spalvas augesniems – nelengva užduotis. Juk jiems jau nepakanka vien spalvų pavadinimų. Penkiamečiai dažnai jau puikiai skiria pagrindines spalvas. Juos gali sudominti nebent atspalvių įvairovė ir simbolika. Jie mokosi matyti spalvas aplink ir fantazuoti apie jas.
