Velykos! Velykos!

Oi, kaip norime margučius dažyti, daužyti, ridenti ir dovanoti! Bet, va, ligos į biblioteką įsisuko – nėr jėgų šventei ruoštis. Į patalus kamputyje įsirausiam, priegalviais apsikaišome ir skaitome visą dieną, o kartais ir visą naktį, kai per daug skauda užmigti. Po truputį į skaitinius įsipina velykinės temos. Atsimenat, kiek mes knygų šiai šventei prieš porą metų susikrovėme? Nuo to laiko jų dar padaugėjo. Norite žvilgtelėti?

Dalios Bieliūnaitės iliustracija edukaciniam „Rėdos rato“ kalendoriui
Dalios Bieliūnaitės iliustracija edukaciniam „Rėdos rato“ kalendoriui

Daugybės naujų velykinių grožinių knygų nepažadu, bet atskirų istorijų prisirinkome.

  • Annie M.G. Schmidt. Jipas ir Janikė:
    Velykų kiaušiniai // Annie M.G. Schmidt. Jipas ir Janikė: Lėlė Marė išplaukia ir kiti apsakymėliai. Dail. Fiep Westendorp. Vert. Daiva Balvers. Alma littera, 2008. 152 psl.
    Kiaušinių dažymas; Velykų zuikis // Annie M.G. Schmidt. Jipas ir Janikė: Gėlių skynimas ir kiti apsakymėliai. Dail. Fiep Westendorp. Vert. Daiva Balvers. Alma littera, 2008. 152 psl.
  • Kaip šuniukas kelnes suplėšė // Josef Čapek. Apie šuniuką ir katytę: kaip jie drauge šeimininkavo ir apie įvairiausius kitokius dalykus. Dail. Josef Čapek. Vert. Stasys Sabonis. Vyturys, 1999. 118 psl.
  • Astrid Lindgren. Velykos Padaužų kaime:
    Astrida Lindgren. Padaužų kaimo vaikai (serija „H. K. Anderseno premijos laureatai“). Dail. Ilona Wikland. Vert. Eugenija Stravinskienė. Lietus, 2001 (1996). 224 psl.
    Astrid Lindgren. Padaužų kaimo vaikai. Dail. Ingrid Vang Nyman. Vert. Eugenija Stravinskienė. Garnelis, 2015 (2007, 2005). 304 psl.

Vaikų knygose neretai visi džiaugsmai ir rūpesčiai sukasi metų ritmu. Prisipažinsiu, jei knygos skyriai nėra tarpusavyje siužetiškai susiję, beskaitydama aš vieną kitą praleidžiu, šventėms taupau. Štai ir šioms Velykoms išlaikiau Astridos Lindgren istoriją iš Padaužų kaimo. Kaip bus linksma Meškiukui dar kartą susitikti su pamėgtais herojais!

Šioje serijoje, kurią Lietuvos leidėjai sudėjo po vienu viršeliu, pasakojama apie ketvirto dešimtmečio Švedijos pradinukų kasdienybę mažulyčiame trijų trobų kaime. Vaikai siaučia, mokosi, dirba ir vėl dūksta. Jie atrodo tokie tikri, tokie gyvi, tokie įtikinami! Tiesa, čia ir šioks toks šių istorijų riktas – kadangi kuriami realistiški ketvirto dešimtmečio vaikų portretai, jų vertybės, žaidimai, santykiai irgi iš anų laikų. Tad skaitytojai, kurie tikisi „teisingų“ išmintingosios ir maištingosios Lindgren vertybių gali kiek nustebti. Kita vertus, man atrodo, kad rašytoja tiesiog stengėsi perteikti autentišką laiko dvasios sūkuriavimą, bet visa knygos struktūra, kiekvieno pasakojimo kompozicija persmelkta kiek ironiško, atlaidaus požiūrio į mažus mažų žmonių paklydimus. Mums patiko!

Mažesniems skaitytojams nuostabiai tinka Annie'ės M.G. Schmidt pasakojimai apie Jipą ir Janikę. Šias istorijas Annie M.G. Schmidt rašė vaikų skilčiai laikraštyje, jos menkai tarpusavyje susiję ir gali būti skaitomos bet kokia tvarka. Prieš Velykams malonu pasiskaityti apie „Velykų kiaušinius“, „Kiaušinių dažymą“ ar „Velykų zuikį“.

Čia graži mažylių draugystė, naiviai išmintingi pastebėjimai apie pasaulį ir daug juoko. Tiesa, kai kuriems skaitytojams to juoko net per daug – apie tai aš kažkada pasakojau meškiukų bibliotekoje. Bet jei mažyliai atviri, savikritiški ir per daug nepergyvena dėl gyvenimo neteisybių, sekti Jipo ir Janikės nuotykius jiems bus linksma. Knygų serijos herojams 4-5 metai, tad tokio amžiaus skaitytojams šie pasakojimai labiausiai ir tinka.

Ir tokiems pipiriukams, ir kiek vyresniems būna įdomūs Josefo Čapeko katytės ir šuniuko nuotykiai. Gal dar pamenate seną seną filmuką apie tai, kaip katytė su šuniuku vienas kitu grindis plovė bei šluostė? Taip, taip! Tuos nenuoramas sugalvojo būtent Čapekas, o knyga apie juos yra išversta į lietuvių kalbą.

Tai linksmų nesusipratimų pilnos nonsenso istorijos, grįstos paradoksalia vaikų logika. Deja, velykinis katytės ir šuniuko pasakojimas keistokas ne tik savo nonsenso elementais. Jame iš šuniuko nuolatos kas nors šaiposi, ir nors keliems šaipūnams prastai baigiasi, bet pačios patyčios pateikiamos kaip visiškai natūralus kraštovaizdžio elementas. Neturintiems imuniteto šiai bjauriai infekcijai verčiau nesusigundyti istorija apie šuniuko kelnes, slieką, tarnavusį siūlu, vištą-ekspertę ir siuvėjos velykinius pyragus.

Juolab, kad turime kitų nonsenso meistrų. Jau anoms Velykoms aš rekomendavau Janoschą kaip priešnuodį saldžiam velykinių knygelių kvaituliui. Jo mėgstami herojai kiškeliai kartais būna kieti ir pasiutę, o kartais – filosofiškai nusiteikę atsiskyrėliai, kylantys į dangų su siela ir kūnu. Tiesa, Velykų minėtose knygose būta tik tiek, kiek pats kiškis laikytinas šventės simboliu. Bet kad jau šiais laikais Velykos tokios ilgaausės, tai šių metų skaitymams aš ir vėl pririnkau tiek Janoscho, tiek kitų autorių kiškiškų istorijų.

Aišku, Jonoschas man patinka labiausiai. Anuomet liko nepaminėta nuostabi šio autoriaus atskira knygele išleista istorija apie mažų kiškučių kelionę į platųjį pasaulį „Kiškiai piškiai nekvaili“. Pradedantys nuotykių ieškotojai aplanko ne tik kasdieniais darbais užsiėmusius kaimynus, bet ir kiškį Rubensą, dažantį margučius Velykoms.

Lai gausios ir mielos iliustracijos jūsų neapgauna – tai ne įprasta paveikslėlių knygelė, ir skirta ji ne patiems mažiausiems skaitytojams, o tiems, kurie jau sugebės įvertinti aštresnius vaikų literatūros prieskonius.

Saldumynų mėgėjų laukia visai kitokie žvairiai: sušukuoti ir papudruoti, skrybelaitėmis papuošti, mezginiais apdangstyti. Knygas apie juos (ir popierinius žaislus!) kuria Titė Miku (Juventa Mudėnienė). Jei jūsų Velykos karamelės skonio, be šių triušiukų jas įsivaizduoti sunku, nors tikro Velykų kiškio čia ir nesutiksime – daugiau bus atklydusių iš kitų sezonų.

Nieko keisto, Velykų kiškutis tuo metu brolius Joną ir Adolfą Mekus lankė. Yra šie broliai pasakų rinktinę sudarę. Ne šiaip rinktinę, o velykinę dovaną tiems, kam margučių pritrūks. Apie Mekų susitikimą su Velykų bobutės administratoriumi kiškeliu ir yra pirmoji pasakaitė.

Na, o likusios, iš viso pasaulio surankiotos, kitais keliais veda, bet vis šventę pamargina. Tiesa, gali nustebinti netikėtos, „nevaikiškos“ šios knygos iliustracijos, sukurtos Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio, savotiško, lengvų kelių neieškančio menininko, bet ką gali žinoti – gal jos kaip tik pažadins augesnių skaitytojų fantaziją?

O ką pasakytumėte apie triušišką komiksą Velykoms? Juk jei aukštasis menas neužkabina, visada galima rasti alternatyvų.

Keistoje žalioje žalioje knygoje „Kai Didysis žmogus sėdėjo ant stogo“ (kurią galite rasti ir internete) yra žalias žalias Lukos komiksas apie tai, kaip triušiai atkeliavo į Australiją, ir kas iš to gavosi (nieko gero!). Aha, naujas žvilgsnis į seniai pažįstamą šventės simbolį!

Tiesa, kiškiai su triušiais Velykų simboliais Lietuvoje tapo visai neseniai. Panašu, kad tik XX a. pradžioje jie pas mus atkeliavo iš Amerikos, nors Vokietijoje kiškeliai velykines dovanėles išnešiodavo dar XVI a. Jei norime švęsti etniškesnes Velykas, verta labiau pasidomėti vietinėmis tradicijomis. Lietuvos vaikų rašytojai retokai prisimena šią temą, bet vienas kitas trumpas apsakymas yra. Šįkart atradau Vytauto Bubnio „Margučių šventę“.

  • Margučių šventė // Vytautas Bubnys. Žaltvykslės. Dail. Rima Gaižauskaitė. Vaga, 1981. 183 psl.

Tiesa, kirba man toks įtarimas, jog lietuvių klasikai dažniausiai rašė apie vaikus, o ne vaikams. Taip ir šis apsakymas, toks tirštas, sodrus, kvepiantis vašku ir svogūnų lukštais, atidžiai registruojantis mažos mergaitės širdies virptelėjimus, baigiamas aukščiausiame psichologinės įtampos taške, mergaitei apraudant įsivaizduotas pasaulio neteisybes. Kur jis palieka mažąjį skaitytoją? Ar šis supras, kad tas margučių gedėjimas tėra prasiveržęs mamos ilgesys, mėginimas pasislėpti nuo nemeilės, kurios jokia senelių globa neištrins? Ir ar reikia mūsų skaitytojui tai suprasti? Nežinau. Bet tas margučių dažymas taip gražiai aprašytas. O pati knyga, beje, tokia liūdnai tarybinė.

Jei trūksta grožinių tekstų, galbūt verta atsigręžti į pažintinius leidinius?

  • Dalia Bazarienė, Eglė Bazaraitė. Savas margutis. Foto Šarūnė Zurba. Dail. Jonė Miškinytė. Dvi tylos, 2019. 266 psl.
  • Marcelijus Martinaitis. Marcelijaus margučiai: Velykos su Marcelijumi Martinaičiu. Fot. Ričardas Šileika, Vytautas Balčytis. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. 88 psl. + 4 l.
  • Juozas Kudirka. Velykų šventės: etnografijos studijos. Mokslas, 1992. 96 psl.
  • Velykų šventės: trumpa istorija, papročiai, praktiniai patarimai – vaikams ir visai šeimai. Sud. Jerutė Vaičekauskienė. E. Vaičekausko knygyno l-kla, 1998. 34 psl.
  • Velykų rytą lelija pražydo: Verbų sekmadienio, Velykų, Jurginių papročiai ir tautosaka. Sud. Nijolė Marcinkevičienė et al. Fot. Eligija Garšvienė. Lietuvos liaudies kultūros centras, 2006. 792 psl. + 1 CD.

Jau anksčiau minėjau kelias vaikams skirtas knygas apie kalendorinius mūsų protėvių papročius, bet galbūt kartais patogiau užmesti akį į teminę brošiūrėlę? Bibliotekoje radau porą tokių – kuklių, paprastučių, bet lengvai panaudojamų. Tai Juozo Kudirkos „Velykų šventės“:

Ir jau visai paviršutiniška Jerutės Vaičekauskienės sudaryta knygelė:

Šiemet taip pat išleista prašmatni Velykų knyga – Dalios Bazarienės ir Eglės Bazaraitės „Savas margutis“. Nors knygos paskirtis regisi labai proziška – pamokyti marginti kiaušinius, bet autorės ją pavertė giliu poetišku ir net filosofišku pasakojimu apie baltiškąją simboliką, spalvas ir jų suvokimą, apie papročius ir asmeninį santykį su tradicija. Ir apie margučių puošimo technikas, aišku.

Be to, knygoje tiek daug nuotraukų, kad tai praktiškai meno albumas, į kurio bendraautores drąsiai galėtų būti įrašyta fotografė Šarūnė Zurba.

Esama ir daugiau velykinių albumų, kuriuos malonu pavartyti su vaikais prieš šventę. Šįkart aš pasirinkau „Marcelijaus margučius“ – taip pat labai mąslią velykinę kelionę su poetu – o, pasirodo, ir tautodailininku – Marcelijumi Martinaičiu.

Šios dvi knygos parodo dviejų geriausiai Lietuvoje žinomų kiaušinių marginimo technikų galimybes. Kažin, ar mums pavyks sukurti tokį grožį? Mėginsime!

Beje, margučius linksmiau marginti su daina. Ir kad neatsibostų mūsų mėgstama velykinė daina apie karvelius, išbarsčiusius aukso plunksnas, šiemet aš ketinu išmokti kelias negirdėtas. Tikiuosi ką nors įdomaus rasti rimtame rimtiems žmonėms skirtame folkloro rinkinyje „Velykų rytą lelija pražydo“. Prie jo esama ir kompaktinės plokštelės, kurios pasiklausyti galima ne tik bibliotekoje, bet ir internetu. Skambesys, aišku, ne populiariosios muzikos išlepintiems meškiukams, bet mes tik melodijas pasigriebsime! Na, gal dar kokią oraciją nusižiūrėsime. Šiemet bičiulių nelankysime, bet pasvajoti juk galima. Pasišnekėti apie gražiausias Velykas.

Toks Velykų tyrimas mums su Meškiuku reikalingas, kad atrastume savąją šventės prasmę. Nors, pati didžiausia Velykų paslaptis, matyt, yra paprasta kaip kiaušinio lukštas – būti drauge, leisti laiką su šeima. Nenuostabu, kad Trace Moroney savo edukacinėje serijoje apie mažą baltą triušiuką, jo jausmus bei vertybes šeimos temą skleidžia būtent vaizduodama šią šventę. Nors serijos iliustracijos man gerokai per saldžios, bet šis atvartas labai patinka:

Jei jums irgi atrodo gudru su pačiais mažiausiais per Velykas pasišnekėti apie šeimos svarbą, galite bibliotekose paieškoti šios knygelės:

  • Trace Moroney. Kodėl myliu savo šeimą. Vert. Elmė Sabonytė. Educata, 2014. 22 psl.

Regis, tiekos knygelių mūsų skaitymams šiemet užteks. Ne, aš mielai atsiversčiau dar kokią linksmą, dailią, išradingą pažintinę knygelę, tik kur tokią rasti? Šiek tiek gelbsti žurnaliukai vaikams. Juk tokia ir yra jų paskirtis – atspindėti kalendorines šventes, sezoninius pokyčius. Mes skaitome „Laimiuką“ ir kiekvieną mėnesį džiaugiamės mažais atradimais.

Pernai „Laimiukas“ buvo tiesiog prašmatniai velykinis! Su pasakojimais apie papročius, receptais, teminėmis užduotėlėmis ir nuostabia begaline Kęstučio Kasparavičiaus nupiešta knyga (kurią mes kažkur pradanginom, vajė!). Deja, šiemet mūsų žurnalas pritrūko šventinių idėjų – tik pasidalino keliais kiaušinių marginimo būdais. Bet jūs juk žinote, kad bibliotekose galima skolintis ir senesnius numerius?

Pabaigti šią kuklią ekskursiją kviečiu eilėraščiais.

  • Velykė // Martynas Vainilaitis. Mano volungėlė. Dail. Laima Barisaitė. Žara, 2002. 104 psl.
  • Velykos // Martynas Vainilaitis. Vario varteliai. Dail. Edita Suchockytė-Abumuheisen. Kronta, 2006. 240 psl.
  • Kiškis iš praeities // Ramutė Skučaitė. Pelėda žino. Dail. Jūratė Račinskaitė. Nieko rimto, 2019. 112 psl.
  • Trys // Marius Marcinkevičius. Maži eilėraščiai mažiems. Dail. Rasa Jančiauskaitė. Tikra knyga, 2018. 36 psl.

Kai lietuvių vaikų poezija dar klestėjo, skelbti eilėraščius apie religines ar su jomis sutampančias šventes buvo rizikinga. Užtat nūnai atnaujintos ano meto poetų rinktinės pasipildė velykiniais bei kalėdiniais posmais. Taip keista matyti šiuos eilėraščius tarp senų pažįstamų. Į Martyno Vainilaičio „Mano volungėlės“ 2002 metų leidimą įriedėjo „Velykė“. O rinktinėje „Vario varteliai“ atsirado „Velykos“.

Jūratės Račinskaitės originaliai iliustruota Ramutės Skučaitės kūrybos rinktinė kviečia sutikti „Kiškį iš praeities“.

Man regis, tai ne patys stipriausi šių poetų tekstai. Matyt, jų tiesiog prireikė atstatyti dvasinei pusiausvyrai. Gal šiandien rašantys vaikų poetai atnaujins tą proginių tekstų fondą žaismingesniais posmais? Vienu tekstu aš mielai su jumis dalinuosi – tai Mariaus Marcinkevičiaus „Trys“ iš knygos „Maži eilėraščiai mažiems“. Labai paslaptinga, beje, knyga. Kai ją dar tik anonsavo leidykla kaip šiuolaikinės vaikų poezijos didžiąją viltį, manęs ji visiškai nesudomino. O pasirodo, geriausi eilėraščiai slėpėsi giliau ir niekas jų nereklamavo socialiniuose tinkluose. Šiandien aš džiaugiuosi šia knyga, nors vizualiai ji man vis dar nelabai patinka. Taip, taip, tos pačios pasauliniu lygiu įvertintos iliustracijos. Ką padarysi. Matyt, aš dar tik auginuosi trečiąjį knygų gurmano dantį, o kol kas tegaliu jus pasikviesti keistis margučiais.

Linksmų Velykų, bičiuliai!