Duonutė su moliūgais

Žinote, kodėl mums patinka Pyplių ūkis? Aš irgi nežinau, tiesiog taip jau yra. Namukas su duonkepe, aplink kurią krebžda vaikai – čia nuolatos vyksta edukacijos. Ajerų priaugusi sodželka, moliūgų laukas, krienų laukas, šuo amsi. Lyja. Kai mes Pypliuose, visada lyja. Šeimininkė vaišina karšta arbata. Gardžiai kvepia šviežia duona.

Kai pirmą kartą čia lankėmės, ūkyje buvo labai tyku. Mažai kas buvo girdėjęs apie Pyplių duoną, nesirikiavo norintys paglostyti iš kubilo lipančią tešlą, nesistumdė prie krosnies smalsuoliai. Vos kelios užsukusios šeimos kirto skaniausias ant kopūstlapių keptas bandas, šnekėjosi apie šventą Agotą bei Gabiją ir, aišku, lipdė duonos kepaliukus.

skaityti toliau…

Piktos knygos: kaip atpažinti jausmus

Vaje, vaikas supyko... Ką daryti? Kaip tą ugnikalnį atvėsinti? Kaip tą mažą nelaimingą pipirą nuo kraterio krašto nukrapštyti? Čia, meškiukų bibliotekoje, mes sprendimo neturime. Stengiamės išlaukti ir patys neužsiliepsnoti. O kai karštis atlėgsta, keliaujame skaityti apie tai, kaip pyksta lapiukai, triušiai ir katinai, nes man atrodo, kad baisiausia vaikui būna ne tada, kai jis susiduria su savo sunkiais jausmais, bet kai apskritai nesupranta, kas vyksta. Tad skaitome.

Valerie Thomas ir Korky Paul „Katino Vilburo jausmų knygelė“. Nieko rimto, 2014
Valerie Thomas ir Korky Paul „Katino Vilburo jausmų knygelė“. Nieko rimto, 2014

Ir šiandien savo piktaisiais skaitiniais pradedame dalintis su meškiukų bičiuliais bei – ypač – su šią temą pasiūliusia Dalia.skaityti toliau…


Būtybės juodais ragais

Ech, nuo tų darganų meškiukai visai surūdijo – net vasaros įspūdžiais nebespėjome su jumis, bičiuliai, pasidalinti. Na, tiek to, bus tų vasarų. Bet apie vieną savaitgalį aš visgi noriu papasakoti. Mat jis buvo šiek tiek knygynis, šiek tiek tautiškas ir mažajam mūsų skaitytojui labai linksmas. Tad jei jūsų pipirai irgi mielai giriose Medeinos paieškotų ar keliautų sakmių bei padavimų takais, maloniai prašom versti puslapį.

skaityti toliau…

Kas aš? Kur aš? Meškiukas ieško vietos

Meškiukas auga, jam kyla vis nauji klausimai, tad ir jo kampelis vis keičiasi. Į kitas lentynas iškeliauja išaugtos knygos, pliušinukus keičia dinozaurai, pavasariškos vėliavėlės užleidžia vietą krentančioms rugpjūčio žvaigždėms, iškabiname naujus piešinius ir plakatus. Kaip visada, kaip visur, kur ganomi maži meškiukai. Ir aš, bičiuliai, jums apie tai nepasakočiau, jei ne mūsų draugai iš Vilniaus, atsiuntę mums netikėtą dovaną.

Vieną ankstų rytą pro duris vos įsispraudė laiškanešė su milžinišku ritiniu. Jau supratote, kas buvo tame ritinyje?

skaityti toliau…

Mėtinė ekspuodicija

O mes su meškiuku buvome ekspuodicijoje: spalvų gaudyti! Juk spalvos – tai irgi rambliai. Neieškojęs nerasi, neįvardinęs nepastebėsi. Tad šiais metais meškiukų bibliotekoje tik to ir mokomės. Kiekvieną mėnesį gauname po laišką, skirtą vienai spalvai, ir kalbamės, piešiame, skaitome, žiūrinėjame paveikslus, žaidžiame ta spalva. Visa tai regisi tolima nuo mūsų mėgstamo STEMo, bet STEMas be A(rt) kažkaip neveikia. O su spalvom kažkaip sušvinta. Tad žaliąjį mėnesį mes iškeliavome ieškoti tų spalvų kiemuose bei daržuose.

Taisyklės paprastos:skaityti toliau…


Noriu nulipdyti zombį!

Savaitgalį meškiukai šėlo, kaip žinia, „Vilnius Mini Maker Faire“. Oi, bičiuliai, kiek vaikų lipdė keisčiausius baibokus! Kiek jų džiaugėsi įžiebtu šviesos diodu ir spiegiančiais signalizatoriais! Tad nors pavargau, nors pailsau, bet manau, kad mes dar lipdysim.

O tuo tarpu papasakosiu, kaip mums sekėsi minkyti grandines, kas pavyko ir kur tykojo vietiniai gremlinai.

skaityti toliau…

Visuomene, informuokimės!

Terminą „informacinė visuomenė“ pirmąkart išgirdau pradėjusi mokytis tuometinėje Teisės akademijoje. Ir tai buvo vienas iš tų stebuklingų raktažodžių, nuo kurių apima kosminis jausmas – „ohoviskastaipiryra“. Noras išsiaiškinti, kaip ten tas viskas yra, vedė iš vieno universiteto į kitą, pačiais keisčiausiais klystkeliais. Prisipažinsiu: nespėjau, visuomenė jau postinformacinė, o mano vežimaitis vis dar ten pat. Tik vežimaityje meškiukas tupi. Kur jį vežti – neaišku.

Robotai, skrendam į „Maker Faire“?
Robotai, skrendam į „Maker Faire“?

Ką gi, šiandien, kai minime Pasaulinę informacinės pernykščio sniego visuomenės dieną, ruošiuosi lėkti visai netoli – į „Vilnius Mini Maker Faire“. Jei neapšlubsim, gegužės 27 dieną mes su meškiukais jus ten palinksminsim. Žinot, kaip?

skaityti toliau…

Balionėlis meškiukui-ugniagesiui

Ū-yyy! Ū-yyy! Mes ir vėl skubame į pagalbą! Kas dega? Kad svyla? Kas medyje įstrigo?

Tikriausiai, visi ikimokyklinukai retkarčiais taškosi vandeniu, garsiai stūgaudami. Bet jei jie taip dūksta kiekvieną antradienį, jiems turbūt reikalinga rimta ugniagesių įranga bei apsaugos priemonės. Ėmėm mes jas ir pasidirbom.

skaityti toliau…

Palėk palėk, voruškėle, tavo nameliai dega!

Kur lekia ugniagesių automobilis, garsiai stūgaudamas? Gaisrų gesinti, gaisrų gesinti. Ką tempia mažas meškiukas? Gesintuvus, deguonies balionus, kirvį ir kibirą. Meškiukas – ugniagesys. Trys raudonos kreidelės sudilo bepiešiant liepsnas, kibiras vandens išpurkštas jas gesinant. Geras žaidimas Gaisrų sergėtojo dienai, tai juokias šventas Florijonas!

O aš seku pasakas apie vaidmenų žaidimus ir pradedu ugniagesių temą, juk gaisrai ne tik per šventą Florijoną kyla, ar ne?

skaityti toliau…

Velykų spalvos

Kažkodėl edukacijų rengėjai šventai tiki, kad visi vaikai mėgsta spalvinti. Nieko panašaus! Juk spalvinimas – tai ne laisvė, o taisyklės, ne kūryba, o pratimas. Tiesa, labai naudingas pratimas, kai prireikia lavinti motoriką, spalvų pajautimą ar tiesiog kantrybę. Tik kaip tokia veikla sudominti nemėgstantį spalvinti vaiką?

Ėgi, labai paprastai! Praktiškai įrodyta, kad vaiko susidomėjimas proporcingas spalvonės dydžiui. Net ir negalintis pieštukų pakęsti vaikis, pamatęs pusę sienos dengiantį plakatą, atšuoliuoja šaukdamas: „O galima man?“ Dabar svarbu tik duoti jam kokybiškas piešimo priemones. Empiriškai patikrinta, kad daugelis vaikų, gavę netikusius kietus, blankius, lūžtančius pieštukus, pabėga klykdami.

O dabar jūsų dėmesiui Velykinių plakatų nerštavietės ->

skaityti toliau…

Spalvoti žaidimai

Kam vaikui spalvos? Gal užtenka vaivorykštės, ir nebekankinkime mažylių turkio žydra ar burokėlių raudona? Juk tai, kad vaikai neįvardina spalvų ir atspalvių, nereiškia, jog jų neskiria, ar ne? Deja, deja... Kalba ir suvokimas susiję labai tampriai. Kultūrose, kuriose nėra žodžio žaliai spalvai, žmonės menkai skiria mėlyną nuo žalios. Kad matytum, tenka naudoti žodžius.

Gal todėl klasikinėse (ir jau senstelėjusiose) ugdymo sistemose, tokiose kaip Montessori ar Domano, buvo daug dėmesio skiriama spalvoms. Čia manyta, kad imdamas suvokti plačią pasaulio spalvų gamą, mažylis geriau vystysis. Manyta, kad atspalvių pažinimas skatina protinę raidą.

skaityti toliau…

Saulės zuikių medžioklė spalvų pasaulyje

Su savo mažuoju meškinu mes kasdieną statome, konstruojame, programuojame, tad vieną dieną susigriebiau, jog mūsų STEMui pritrūko STEAMo. Tik kaip gi jį užkurti? Gal susirasti kūrybingų draugų? Taip mes pradėjome susirašinėti su muzikantu Filipu, keliaujančiu po spalvų pasaulį. Filipą sugalvojo rašytoja Zina Surova, tad istorijas tereikėjo išversti ir perrašyti pirmu asmeniu.

Filipo laiškai D.
Filipo laiškai D.

skaityti toliau…