Dek, dek, tamsios žiemos pamėkle!

Prisipažinsiu, mudu su Meškiuku – siaubingi namisėdos. Triukšminga Užgavėnių šventė kokiose Rumšiškėse mus gąsdina. Geriau pamažėliais apdaliname blynais kaimynus ir kieme sukūrename kukurdvelkio dydžio Morę. O panorę draugijos, prisėdam prie kokios vietos bendruomenės lauželio. Bet Užgavėnės namie irgi gali būti linksmos. Kol Meškiukas nelankė mokyklos, mes visokių dyvų prasimanydavome – galime ir su jumis pasidalinti. Maloniai prašom paskaityti ir permanyti.

Linksmiausia prieš Užgavėnes, aišku, kaukę gamintis, bet tas darbas ilgas ir kruopštus. Greitosiomis tik popierinę galima suklijuoti, o štai pamėklę iš papjė mašė geriau pradėti lipdyti prieš porą savaičių. Technika labai smagi, net mažiausiems terliotis patinka.

Iš vakaro galima pasiūti veltinio kaukę. Darbas greitas ir malonus, o kaukė švelni veideliui, netrukdo judėti ir žaisti. Pirmąją veltinio kaukę siuvau pagal šiek tiek patobulintą Delilah Iris iškarpą:

O antrosios iškarpą teko sugalvoti man, mat dizainą Meškiukas kūrė pats. Nenuostabu, kad tai jo mėgstamiausia kaukė!

Jei tokios norėtumėte savo mažiesiems skaitytojams, maloniai prašom naudotis mūsų piešiniu. Atspausdinus iškarpą ant A4 formato lapo, pavyks pagaminti kaukę, tinkančią žmogučiams nuo 5-6 metų. Kad ragučiai styrotų, tereikia apačioje juos iš abiejų pusių įkirpti, susukti į kūgius ir susiūti. Kad nosiai būtų kur kyšoti, prakirpkite nurodytoje vietoje. O nasrus verta iškirpti kaukę bebaigiant – pamatavus, kur būtų patogiausia. Jei norisi barzdos ar gaurų, tam puikiai tinka vėlimo vilnos sruogos. Taip pasipuošę galime ramiai laukti šventės!

Užgavėnių rytą pradedame proginiais skaitiniais, prisimename šventės prasmę. Nedaug tų tekstų vaikams esama, bet vis vieną kitą atkapstyti pavyksta. Man smagiausia Žiūroniuko istorija – pagal ją ir savo dieną ritiname, šen bei ten pridurdami ir papildydami.

Pirmiausia į kompaniją priimame savo žaislinius bičiulius, o tada pasikviečiame ir Gavėną – šiais laikais jo po kaimus nepavarinėsi, bet nupiešti jį ar bent jau nuspalvinti, ant lentos prisegti – pats tas. Tegu prižiūri, kaip mums sekasi Užgavėnėms ruoštis. Lietuviškas šventes spalvinti galima su Jūrate Leikaite, bet jei norime stambesnių ir rimtesnių figūrų į žiemos palydas, galima pasiskolinti puikių spalvinimo paveikslėlių iš bulgarų. Jų pavasario kvietimo tradicijos kažkuo panašios į mūsų. Paišant ir pasišnekėti apie tai galima, o po to pasižiūrėti gražų filmuką su bulgariška lopšine:

O kuo gi mūsų tradicijos ypatingos? Meškiukas išsyk prisimena deginamą Morę, taip jau tie laužai jį ir gąsdina, ir masina. Ką gi, Morę (gal net kelias) mes būtinai iš gražesnės, standesnės skiautės susukame. Štai kokios žiemiškos vienais metais mums gavosi:

Beje, tokia lėlytės rišimo technika tikriausiai nėra originali, bet nei knygelėse, nei internetuose man tokios užtikti neteko. Atėjo ji pas mus gana mistišku būdu. Nors kurį laiką domėjausi etninėmis lėlytėmis, bet širdžiai mielos nebuvau atradusi – arba negrabios, arba per daug sudėtingos. Nei tautodailininkų edukacijos, nei „Žaislų muziejus“ nepadėjo. Ir štai kartą nusprendžiau sutrumpinti kelią per mišką... Žiūriu: kur buvus, kur nebuvus, po kojomis išdygo skudurinė lėlytė, didumo sulig kankorėžiu. Apžiūrėjau, susižavėjau, schemą atkūriau, o dabar ir su jumis mielai pasidalinsiu:

Bet Morė nebūtų Morė, jei Saulės neaptūptų. Atsimenate Žiūroniuką? Piktąją žiemos dvasią reikia nugalėti, kad Saulės ratas vėl dangun įriedėtų. Daromės ir mes ratą. Galima iš kartono išsikirpti, iš rykštelės susukti, o mes margą ratą sudėliojome iš termo mozaikos. Dabar ir mūsų pamėklę galima ant dantų krapštuko į ratą pasmeigti, lai siaučia, kol dar jos laikas.

Mes tuo tarpu ruošiamės piktąsias būtybes baidyti. Užsidedame kaukes, velkamės išvirkščias skrandas. Susirandame tarškynes, barškynes. Jei liaudiškų turime – valio, jei ne – puikiai tinka klavesai, guiro, marakai, būgnai. Kad perkūnu sugriaudėtume!

Prisimename Užgavėnių dainas. Dažnam vaikui tik „Žyds juods, žyds rauduons“ į galvą ateina, bet mes tokių nedainuojame. Užgavėnėms puikiai tinka visos dainos apie žirgus ir ožius, apie pavasario atėjimą ir vandenį. Padainavę, pašūkalioję, keliaujame patikrinti, ar pavasaris mus teikėsi išgirsti. Čiumpam žiūronus ir didinamąjį stiklą – nežinia, ar be jo visus ženklus įžiūrėtume. Jei reikia iššūkio, pasidarome ir pirmųjų pavasario ženklų kortelę. Labai gražias gamtos ieškynių korteles galima parsisiųsti iš „Nature Detectives“ svetainės.

Gamtoje pasibuvę, prisidainavę, grįžtam blynų kepti bei puošti.

O prisivaišinę, kaimynus aplankę ir tamsos sulaukę, kuriame lauželį iš trijų pagaliukų. Didelio mums nereikės – juolab mieste laužų kurenti ir negalima. Deginame Morę, žiūrime į ugnį, dar dainuojame. Šiurpuliukai Meškiukui laksto!

Dabar Saulė jau tikrai skaisčiau spindės ir Žemę pažadins! Savąjį Saulės ratą irgi palubėje ar ant lango pasikabiname, dar paskaitome ir miegučio. Kitąryt viską išsapnavę ir apmąstę, gal net savo „knygą“ apie Užgavėnes parašome ir išleidžiame. Man Meškiuko šventinis detektyvas iki šiol labai patinka:

Štai tokios mūsų Užgavėnės kadaise buvo. O dabar vien su blynais ir knyga Meškiuko iš mokyklos lauksiu. Gaila tik, kad mūsų Užgavėnių bibliotekėlė per metus beveik nepasipildė, tad kas buvo paskaitoma, jau seniai suskaityta. Visgi maloniai kviečiu ja naudotis. Jei jau visai skaitinių pritrūktume, galima dar išsitraukti Antano Pivoro istoriją apie suktą Gavėną ar armėnų juokų pasaką apie dingusias Užgavėnes:

  • Antanas Pivoras. Aukštaičio sakmės. Petro ofsetas, 1999. 58 psl.
  • Hovhannes Tumanyan. Pasakos. Dail. Naira Muradyan. Vert. Kristina Albertyan. Odilė, 2019. 128 psl.

A. Pivoro knygos „Aukštaičio sakmės“ („Petro ofsetas“, 1999) atvartas
A. Pivoro knygos „Aukštaičio sakmės“ („Petro ofsetas“, 1999) atvartas

Na, o jei skaitytojai ūgtelėjo taip, jog Meškiukų bibliotekoje jiems ankšta darosi, nepamirškite puikios Kotrynos Zylės knygos vyresniems paaugliams „Sukeistas“. Nors Užgavėnės čia groja ne pirmu smuiku, bet tokie šiurpūs dalykai galėjo nutikti tik apie tą laiką, kai riba tarp šio ir anapusinio pasaulio beveik išnyksta. Jaučiat?

  • Kotryna Zylė. Sukeistas. Aukso žuvys, 2019. 232 psl.

„Sukeisto“ kalendorius
„Sukeisto“ kalendorius