Šalta žiema šalin eina

Kinkom, supam, deginam? Miestas jau atšventė Užgavėnes, nors iki jų dar kelios dienos – yra laiko prisėsti, paskaityti, savąją šventę sustyguoti. Juk Užgavėnės – ne tik karnavalas, kapela ir blynai. Tai truputį baugi, archajiška šventė. Kaip vaikams apie ją papasakoti? Gal knygos padės?

Petro Repšio „Grumtynės“ iš ciklo „Užgavėnės“, 1992
Petro Repšio „Grumtynės“ iš ciklo „Užgavėnės“, 1992

Nors ką ten padės – kartais atrodo, kad Užgavėnės prieš 30 metų buvo išrastos: tiek mažai jų pėdsakų grožinėje literatūroje, o ir pažintinės knygos mūsų nelepina. Gal todėl, kad Užgavėnių tradicija buvo nutrūkusi ir vėl iš gabalėlių surinkta? Na, bet jei vaikai pradeda klausinėti apie blynų šventę, iš bibliotekos visgi galima šį bei tą parsinešti. Yra kelios pažintinės knygos vaikams apie kalendorines šventes, kur Užgavėnės irgi nepamirštamos: Austės Bareikytės „Metų knygelė“, Gražinos Germanienės kalendoriai, besiskiriantys bemaž vien leidimo metais ir iliustracijomis, Arūno Vaicekausko „Vaikams apie senąsias lietuvių šventes“.

  • Arūnas Vaicekauskas. Vaikams apie senąsias lietuvių šventes. Šviesa, 2007. 144 psl.
  • Gražina Germanienė. Senovinis kalendorius mažiesiems:
    Senovinis kalendorius mažiesiems. Žiemužėlė. Sud. Gražina Germanienė. E. Vaičekausko knygyno l-kla, 2002. 176 psl.
    Senovinis kalendorius mažiesiems. Žiemužė. Sud. Gražina Germanienė. Leidybos centras, 1993. 160 psl.
  • Gražina Germanienė. Senovinis kalendorius:
    Senovinis kalendorius. Sud. Gražina Germanienė. Dail. Nijolė Šaltenytė. Mintis, 2008. 464 psl.
    Senovinis kalendorius. Sud. Gražina Germanienė. Dail. Nijolė Šaltenytė. Leidybos centras, 1997. 366 psl.
  • Austė Bareikytė. Metų knygelė: tautosakos pradžiamokslis. Regnum fondas, 1997. 167 psl.

Šiose knygose sudėtos vaikams tinkamos įdomybės, nesigilinant į visus vaisingumo ritualus ir kraupias kai kurių papročių šaknis. Tačiau nors knygos skirtos mažiesiems šviesti, nei viena iš jų nėra lengvai skaitoma, žaisminga ir įtraukianti. Dar daugiau – neretai autoriai vis vien kalbasi ne su vaikais, o su jų ugdytojais: tėvais ir mokytojais, tad visi šie leidiniai naudingi tik bendram skaitymui ir permanymui, kai didieji žmonės padeda mažiesiems savo linksmomis istorijomis, pokalbiais ir žaidimais.

A. Vaicekausko knygos „Vaikams apie senąsias lietuvių šventes“ („Šviesa“, 2007) atvartas
A. Vaicekausko knygos „Vaikams apie senąsias lietuvių šventes“ („Šviesa“, 2007) atvartas

„Senovinio kalendoriaus“ („Leidybos centras“, 1997) atvartas
„Senovinio kalendoriaus“ („Leidybos centras“, 1997) atvartas

A. Bareikytės „Metų knygelės“ („Regnum fondas“, 1997) atvartas
A. Bareikytės „Metų knygelės“ („Regnum fondas“, 1997) atvartas

Kur ieškoti įkvėpimo? Suaugusiems, kontekstą susemti mėginantiems, praverčia papildoma literatūra. Kai nerašai mokslinio darbo, o tik ganai meškiukus, tam paprastai užtenka vienos šeimyninės storesnės knygos apie lietuviškas kalendorines šventes. Knygynuose tokių gausu, galima čiupti bet kurią arba vieną net nemokamai parsisiųsti el. formatu – tai Laimos Anglickienės et al „Lietuvių šventinis kalendorius“. Na, o pačių atkakliausių ir smalsiausių bibliotekose laukia vien tik Užgavėnių šventei skirtos knygos. Yra plačiajam skaitytojų ratui parašyta Juozo Kudirkos brošiūrėlė „Užgavėnės“, kurią dabar jau galima el. formatu skaityti nemokamai. Yra žemaičių tautosakos rinktinė „Užgavieniu muonā“. Yra Ingos Kriščiūnienės knygelė, kurioje ne tik pristatyti papročiai, bet dar ir smulkiai aprašyti šiai šventei tinkantys šokiai, žaidimai, rateliai, pateiktas nemažas pluoštas dainų.

J. Kudirkos knygos „Užgavėnės“ („Mokslas“, 1992) atvartas
J. Kudirkos knygos „Užgavėnės“ („Mokslas“, 1992) atvartas

Knygos „Užgavieniu muonā“ („Druka“, 2015) atvartas
Knygos „Užgavieniu muonā“ („Druka“, 2015) atvartas

I. Kriščiūnienės knygos „Užgavėnės“ („TECHLAB“, 1992) atvartas
I. Kriščiūnienės knygos „Užgavėnės“ („TECHLAB“, 1992) atvartas

Užgavėnių dainų taip pat galima susirasti mūsų mėgstamoje Eirimo Veličkos knygelėje vaikams „Mačiau mačiau kukutį“ arba rimtesniems dainoriams skirtame leidinyje „Žemaičių kalendorinė tautosaka: Užgavėnių dainos“ bei kasetėje „Čiuž čiužela“ (yra ir internete).

E. Veličkos knygos „Mačiau mačiau kukutį“ („Kronta“, 2005) atvartas
E. Veličkos knygos „Mačiau mačiau kukutį“ („Kronta“, 2005) atvartas

Knygos „Žemaičių kalendorinė tautosaka: Užgavėnių dainos“ (Klaipėdos universiteto leidykla, 2010) atvartai
Knygos „Žemaičių kalendorinė tautosaka: Užgavėnių dainos“ (Klaipėdos universiteto leidykla, 2010) atvartai

Ne taip jau lengva surankioti įdomesnes Užgavėnių dainas. Daugelyje dainų rinkinių liūto dalį sudaro svetimtaučius išjuokiantys tekstai. Etnologų nuomonės dėl šių dainų ir karnavalo personažų prieštaringos. Kas sako, jog kitų tautybių personažų apdainavimas nėra tiesiogiai sietinas su šių tautybių žmonėmis, mat svetimieji laikytini mitiniais protėvių įvaizdžiais, jų pasirodymas reikalingas, norint išryškinti svetimo ir savo polius, o ne suniekinti tautines mažumas. Kas prieštarauja, kad tokie personažai atsirado palyginus neseniai, sutapus kelioms liūdnoms aplinkybėms: nykstant senajai šventės prasmei, kai tradicinės kaukės prarado savo mistišką poveikį, ir visoje Europoje stiprėjant religiniam, rasiniam, nacionaliniam nepakantumui. Būtent tada į šventės šurmulį įsiliejo nauji komiški veikėjai: žydas, čigonas, vengras, išstumdami archajiškesnius personažus. Žodžiu, kiekvienam sava tiesa, bet mes su Meškiuku persirengiame tik raganomis, velniais ir, aišku, meškomis, o dainuojame apie žirgus, vandenį, jautelius, palikdami abejones keliantį paveldą archyvams ir specialistams.

O kokį paveldą pasiūlyti vaikams? Patyrinėkime Užgavėnes kartu su jais, ir nuspręsime. Galima pavartyti albumus „Užgavėnių kaukės“ bei „Užgavėnės Kurtuvėnuose“. Pluoštelis įvairiausių su Užgavėnėmis susijusių tekstų yra ir vaikams skirtoje „Lietuvių folkloro chrestomatijoje“.

  • Užgavėnių kaukės. Sud. Arūnas Vaicekauskas. Teksto autoriai Stasys Skrodenis, Libertas Klimka, Arūnas Vaicekauskas, Jonas Kriščiūnas. Vilniaus etninės kultūros centras, 2009. 132 psl.
  • Užgavėnės Kurtuvėnuose: fotoalbumas. Sud. Vidmantas Lopeta, Salvijus Kulevičius, Rytis Budrys. Foto Balys Buračas et al. Kurtuvėnų regioninio parko direkcija, 2008. 213 psl.
  • Lietuvių folkloro chrestomatija. Sud. Bronislava Kerbelytė, Bronė Stundžienė. Regnum fondas, 1996 (1999). 270 psl.

„Lietuvių folkloro chrestomatijos“ („Regnum fondas“, 1996) atvartas
„Lietuvių folkloro chrestomatijos“ („Regnum fondas“, 1996) atvartas

Paveikiau apie šventes pasakoja grožiniai kūriniai. Tokia forma Užgavėnių papročiai paliudyti Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzėje“. Tik ar šis kūrinys vaikams įdomus? Man regis, augesniems visai galėtų patikti. O mažyliams... Mažyliams galima Saulę ir Morę parodyti Liberto Klimkos bei Irenos Daukšaitės knygoje „Senovės lietuvių dievai ir deivės“. Senovinė šventės prasmė gražiai išdėstyta Jono ir Daivos Vaiškūnų „Žiūroniuko nuotykiuose“. Trumpą pasakaitę apie raganos apsilankymą Užgavėnių šventėje sukūrė Birutė Masiliauskienė. Su šiuolaikinėmis Užgavėnėmis galima susipažinti pradinukės Adelės dienoraštyje, surašytame Ramunės Savickytės.

  • Motiejus Valančius. Sekmas vakaras // Palangos Juzė:
    Motiejus Valančius. Palangos Juzė (serija „Mokinio skaitiniai“). Žaltvykslė, 2005. 115 psl.
    Motiejus Valančius. Palangos Juzė („Skaitinių serija“). Par. Birutė Vanagienė. Baltos lankos, 1996. 157 psl.
    Motiejus Valančius. Palangos Juzė. Dail. Vytautas Jurkūnas. Vaga, 1977. 154 psl.
  • Libertas Klimka, Irena Daukšaitė. Senovės lietuvių dievai ir deivės (serija „Vaivos juosta“). Žara, 2009. 50 psl.
  • Jonas Vaiškūnas, Daiva Vaiškūnienė. Žiūroniukas vaduoja Saulę // Žiūroniuko nuotykiai. Dail. Dovydas Stonkus. Dominicus Lituanus, 2009. 54 psl.
  • Ramunė Savickytė. Užgavėnės // Adelės dienoraštis. Žiema (serija „Vaikų bibliotekėlė“). Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016. 93 psl.
  • Birutė Masiliauskienė. Ragana ir Užgavėnės // Įsimylėjęs kaktusas. Dail. Loreta Valantiejienė. Tabula rasa, 2004. 33 psl.

Pažvelkime į šiuos kūrinius atidžiau. Pirmiausia išsirinkime gražesnį „Palangos Juzę“. Nuo 1869 metų šios knygos leidimų pasirodė gyvas galas – paminėjau tik lengviausiai prieinamus, – bet šmaikščiai iliustruotų būta nedaug. Man patinka 1977 metų leidime panaudotos Vytauto Jurkūno iliustracijos (kurias randame ir „Lietuvių folkloro chrestomatijoje“). Tiek grožio, o kaip dūšios reikalai? Valančius „Juzę“ kūrė ne vaikams, o tolimiems palikuoniams kaip liudijimą apie lietuvių ir žemaičių gyvenimą XIX a. pabaigoje. Visgi knyga dėl savo žaismingumo, gyvumo, vaikų ir paauglių buvo mielai skaitoma. Šiandien kai kurie ano meto papročiai akis bado ir raudonuoti verčia, bet taip jau buvo, ir nieko čia nepadarysi. Nagi, pasėdėkime su kriaučiumi sekmą vakarą, ir jis papasakos, kaip Daujėnuose ir Skapiškyje Užgavėnes šventė.

M. Valančiaus knygos „Palangos Juzė“ („Vaga“, 1977) atvartas
M. Valančiaus knygos „Palangos Juzė“ („Vaga“, 1977) atvartas

Iš tų pasakojimų nė trupučio nepaaiškėja, kam tą Morę tampo ir gervėmis bei ožiais rėdosi. Mažiesiems prasmę mėgina paaiškinti Libertas Klimka bei Jonas ir Daiva Vaiškūnai. Žiemos dvasios ir Saulė, jų kova ir kaita puikiai parodomos knygelėje „Senovės lietuvių dievai ir deivės“:

L. Klimkos ir I. Daukšaitės knygos „Senovės lietuvių dievai ir deivės“ („Žara“, 2009) atvartai
L. Klimkos ir I. Daukšaitės knygos „Senovės lietuvių dievai ir deivės“ („Žara“, 2009) atvartai

Kažin, ar viskas čia labai tikslu, bet tas virsmas iš lauktos viešnios į varomą Senę Kūniškę – Morę, šaltąją ir piktąją demonišką būtybę, padeda geriau suvokti Užgavėnių esmę. Vaiškūnai kiek augesniems skaitytojams dar smulkiau viską išdėsto, apie Saulės vadavimą ir kovą su More papasakoja. Tiesa, „Žiūroniuko nuotykiuose“ Užgavėnės tėra vienas iš epizodų – berniukas Žiūroniukas visus metus stebi kosminius reiškinius ir mėgina juos išsiaiškinti, močiutės išmintimi pasikliaudamas. Kiekvieną skyrių, vis kitam atradimui paskirtą, galima skaityti atskirai, bet kartą pradėjus sunku sustoti. Gaila, kad knyga nelabai vykusiai iliustruota. Parodyčiau, bet šiuo metu ji iš meškiukų bibliotekos iškeliavusi. Sugrįš – nusifotografuos, pažadam!

Birutės Masiliauskienės bei Ramunės Savickytės knygelės į gilumas nepretenduoja, gražiais piešiniai nepakeri, tiesiog lengvi proginiai skaitiniai:

B. Masiliauskienės knygos „Įsimylėjęs kaktusas“ („Tabula rasa“, 2004) atvartas
B. Masiliauskienės knygos „Įsimylėjęs kaktusas“ („Tabula rasa“, 2004) atvartas

R. Savickytės knygos „Adelės dienoraštis. Žiema“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016) atvartas
R. Savickytės knygos „Adelės dienoraštis. Žiema“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016) atvartas

Be to, jei Birutės Masiliauskienės „Ragana ir Užgavėnės“ – atskira pasakaitė, tai Ramunės Savickytės „Dienoraštyje“ šiai šventei paskirtas tik puslapis. Nieko nepadarysi – tų užgavėniškų kūrinių taip mažai, kad man knieti visai rimtai pasiūlyti atsiversti mano mažojo Meškiuko sukurtą knygelę. O ką daryti, kai profesionalai neskuba mūsų džiuginti? Tik kurti patiems!

Tiesa, viena tikra knygelė vien apie lietuviškas Užgavėnes visgi yra, tik ją sukūrė visai ne lietuviai. Lankydamasi Kaune, Marlene Krause – vokiečių dailininkė, komiksų kūrėja sumanė papasakoti apie laike per Užgavėnes pasimetusią mergaitę, kurios namai dabar jau palaidoti Kauno marių dugne. Paklydėlę imasi globoti kaukėtos girių dvasios. Labai poetiškas ir mąslus pasakojimas.

M. Krause knygos „Wood“ („Kitokia Grafika“, 2017) atvartai
M. Krause knygos „Wood“ („Kitokia Grafika“, 2017) atvartai

Gerai pagalvojus, kartais Užgavėnių nuotaikas tiksliau perteikia tekstai, kuriuose pačios Užgavėnės net neminimos. Apie pavasario sugrįžimą pasakoja gyvai, linksmai parašyta Kazio Sajos „Žuvėdo“ istorija. Apie saulės kelią, gamtos virsmus primena Selemonas Paltanavičius, kurio vieną puikų tekstą sutikau kalendoriniu principu suguldytoje skaitinių knygoje „Jums, maži ir didesni“. Kiek augesniems skirtuose „Vaikystės skaitiniuose“ irgi galima šį bei tą rasti – tiesa, daug kas kartojasi iš anksčiau minėtų knygų.

  • Kazys Saja. Žuvėdas. Dail. Gediminas Leonavičius. TYPOART, 2016. 28 psl.
  • Selemonas Paltanavičius. Kaip sugrįžta saulė // Jums, maži ir didesni: skaitiniai vaikams. Sud. Vitolda Sofija Glebuvienė, Aldona Mazolevskienė. Dail. Eitautas Marčiukaitis. Alma littera, 2014. 268 psl.
  • Sofija Sasnauskaitė. Dink, pikčiurna žiema! ir kt. // Vaikystės skaitiniai. Sud. Aldona Mazolevskienė. Dail. Inga Marčiukaitytė-Ereminienė. Alma littera, 2014. 320 psl.

Turiu prisipažinti, kad man visiškai nepatinka naujausi Kazio Sajos kūriniai, ir Gedimino Leonavičiaus iliustracijos ne prie širdies, bet „Žuvėdo“ istorija kažkuo labai patraukė. Gal kad vaikų charakteriai labai vykusiai pavaizduoti. O gal tiesiog siužetas kaip tik man. Taigi, seniai seniai, gal XIII, gal XIV a. žemaičių vaikai dūko miške ir aptiko keistą žmogelį, vien pataisų marškiniais apsivilkusį, apšarmojusį, sustirusį. Vyresnieji mano, kad tai žuvėdų šnipas, bet ką gi jis šaltyje pusnuogis veikė? Kodėl laumės aplink jį šoko?

K. Sajos knygos „Žuvėdas“ („TYPOART“, 2016) atvartas
K. Sajos knygos „Žuvėdas“ („TYPOART“, 2016) atvartas

Jau atspėjote? Aišku, kad tai buvo pats pavasaris, snieguose pasiklydęs! Be žmogaus, kaip žinia, jis niekaip neateina – tam ir Užgavėnės sumanytos.

Pluoštelį tekstų apie tai, kaip pavasaris pasitinkamas, atsirinkau iš skaitinių knygų. Deja, per paskutinį dešimtmetį meniška, vykusiai sudaryta skaitinių knyga nebuvo išleista, tad komplektas iš „Jums, maži ir didesni“ bei „Vaikystės skaitinių“ tėra toks biudžetinis namų bibliotekos pakaitalas, kur didaktika smaugia estetiką. Ir visgi iš bėdos šias knygas naudoti galima. Net ir per Užgavėnes!

Knygos „Jums, maži ir didesni“ („Alma littera“, 2014) atvartas
Knygos „Jums, maži ir didesni“ („Alma littera“, 2014) atvartas

Knygos „Vaikystės skaitiniai“ („Alma littera“, 2014) atvartas
Knygos „Vaikystės skaitiniai“ („Alma littera“, 2014) atvartas

Kartais pagalvoju, kokia įdomia knyga apie šią šventę galėjo tapti Jūratės Leikaitės sumanyta istorija. Deja, Leikaitė kūrė animacinį filmą, ir jis gavosi lietuviškai nerangus (taip, taip – lietuvių animacijai grakštumo labai trūksta!). Apie visą kūrybinį procesą, beje, knyga yra – tai „Užgavėnės: animacinio filmo gimimas“. Net jei filmas visai nepatiks, knygą pavartyti rekomenduoju. Sekti autorės sumanymus, žiūrinėti puikius eskizus labai įdomu net ir mažiesiems. Tik Užgavėnės čia išties baugios: žiemos ir girios dvasios nuolatos slankioja apie žmonių namus, ar prisidengdamos žmonių kaukėmis, įsimaišo į persirengėlių minią, virš pasaulio pakyla milžiniškas vilkas, vilkolakius vaikantys muzikantai virsta paukščiais ir t.t.

  • Jūratė Leikaitė. Užgavėnės: animacinio filmo gimimas. Filmų štrichai, 2015. 68 psl.
  • Jūratė Leikaitė. Užgavėnės: animacinis filmas. Filmų štrichai, 2005. 15 min.

J. Leikaitės knygos „Užgavėnės: animacinio filmo gimimas“ („Filmų štrichai“, 2015) atvartas
J. Leikaitės knygos „Užgavėnės: animacinio filmo gimimas“ („Filmų štrichai“, 2015) atvartas

Jūratė Leikaitė taip pat yra sukūrusi užduočių knygelių seriją vaikams „Lietuvių šventės ir raštai“:

  • Jūratė Leikaitė. Lietuvių šventės ir raštai: Lavinanti knyga. Išmintis, 2015. 32 psl.
  • Jūratė Leikaitė. Lietuvių šventės ir raštai. Lavinamoji knyga, 2 dalis. Filmų štrichai, 2018. 48 psl.

Čia keli puslapiai skirti ir Užgavėnių šventei:

Aišku, to maža, bet papildomos šventinės veiklos nesunku prasimanyti. Jei spėsiu, būtinai apie tai parašysiu. O kaip jūs sutinkate Užgavėnes, a?

Gražios šventės, gardžių blynų!