Namudinė leidyba: Istorija apie dingusius Užgavėnių blynus
Meškiukų bibliotekoje nuolatos žaidžiama žodžiu. Regis, niekas tyčia tų žaidimų negalvoja, jie patys užgimsta ir krebžda pakampėmis. Štai neseniai Meškiukas paskyrė vieną sąsiuvinį eilėraščiams, rašo pats ir laksto iš paskos, kai mes pamirštame įrašyti savo tekstus. Jam patinka kurti mįsles, kryžiažodžius, istorijas. Aišku, jos turi būti sudėtos į knygas. Ir kad tos knygos būtų tikrų tikriausios: su viršeliu ir nugarėle, su nurodytu autoriumi ir pavadinimu. Anotacijos, mama, nepamiršk!
Užgavėnėms artėjant, noriu pakviesti jus į mūsų kūrybinę virtuvę bei pasidalinti Meškiuko knygele apie dingusius blynus ir tikrą vagį. Man ji labai patinka!
Norėtumėt parsisiųsti?
Pamenu, kad šią istoriją Meškiukas sugalvojo būdamas šešerių. Jo mėgstamame „Laimiuko“ žurnale buvo skelbiamas detektyvinių kūrinių konkursas, o ką tik praūžusios Užgavėnės įkvėpė norą išdykauti. Taigi, aptarėme svarbiausius siužetinius posūkius, ir vaikis išdėstė visą tiesą apie blynus diktafonui. Man teko iššifruoti įrašą ir kokį šimtą kartų perskaityti šį tekstą savo žmogučiui, kol jis svarstė, ką ir kur reikėtų pakeisti. Prisipažinsiu, kelias klaideles nuo jo nuslėpiau – jos tokios mielos! „Naminis medelis“ tikrai vertas šypsenos.
„Istorija apie dingusius Užgavėnių blynus ir tikrą vagį“ iškeliavo „Laimiukui“, o mes nusprendėme padovanoti ją savo draugams. Aišku, žaidžiant su nedideliais meškiukais, geriau nepamiršti, kad jiems visko reikia greitai. Neužtenka kantrybės kruopščiai piešti kalno iliustracijų, laukti, kol mama sudėlios tvarkingą maketą ar sugalvos, kaip čia dailiau įrišti mūsų mažą knygelę. Skubam: čia tept, ten lept, kad tik greičiau ta knygelė būtų. Tokią aš jums ją ir rodau – netobulą, namudinę, bet vaiko pagamintą ir šiltą kaip šviežia bandelė.
Kokį pusmetį vaikis ja labai didžiavosi, net buvo nusinešęs pardavinėti į blusturgį, iškišęs liežuvį raitė autografus. Dabar jos drovisi, trypčioja kaip netikėtai ištįsęs elniukas ir sako, kad viskas nesąmonė. Pažiūrėsiu, ar pavyks pakišti mintį sukurti kitokią knygą. Juk kelerius metus tai buvo jo mėgstamas žaidimas.
O jūs mėgstate žaisti leidyklą? Jei nesistengi knygos „išleisti“ tobulai, viskas taip paprasta! Atspausdiname savo istoriją ant A4 formato lapų, juos sulenkiame pusiau ir susegame ar susiuvame. Mes norėjome knygelių kietais viršeliais, tad kartu prisiuvome ir spalvoto popieriaus lapą priešlapiams, kuriuos po to priklijavome prie kartono.
Na, o kol Meškiukas buvo mažesnis ir nemokėjo lygiai siūti bei kruopščiau klijuoti, gamindavo vienetines knygeles iš visko, kas po ranka pakliūdavo: vatmano ir rašomojo popieriaus, firminių vokų ir net senų kvitų. Nelygu kada ir kur įkvėpimas užplūsdavo.
Dabar tas knygeles aš vartau kone su ašaromis. Kiek čia fantazijos, laisvos saviraiškos. Švietimo sistema išmokė nepasitikėti savo jėgomis, prikąsti liežuvį, prisitaikyti prie standartų ir šablonų – atvirkščia mokyklinės socializacijos pusė. Ar pavyks ją kada kompensuoti? Et, pamirškim. Verčiau dar sykį pavartysiu dviejų skyrių „mokslinę knygelę“ dvigubu pavadinimu „Apie stiklą. Plastikinė musė“. Čia mano penkiametis dėstė įsivaizduojamas mokslines tiesas bei atradimų istorijas:
Ir aiškino, kaip teisingai leisti knygas:
Patikėkit, jis daug apie tai žino. Yra parašęs dainelių knygelę ir knygelę su langais, istoriją apie lobių ieškotojus ir erdvinę knygą apie stichijas, užduočių knygelę ir atlasą. Dešimtis knygų knygelių. Tikiuosi, bus jų ir daugiau, jei tik šis žaidimas teiks džiaugsmo. Gal net sukursime naują Užgavėnių knygelę... Tik pasakykit, ar jums patinka senoji, bičiuliai, a?
