Saulė – dangaus karalienė ir meškiukų globėja

Didžioji Saulė – gyvybės teikėja, mūsų akių šviesa ir valdovė... Kone kiekvienas darželinukas šiandien pasakytų, kad ji tėra milžiniškas liepsnojančių dujų kamuolys. O kaipgi jos mitinis lygmuo? Ar mes sekame vaikams pasakas apie Saulės sodus po auksiniu ąžuolu? Apie jos gražiąsias dukteris ir jų dieviškuosius jaunikius? Apie tai, kaip dieną Saulė vaišina Perkūną obuoliais, o naktį leidžiasi lankyti mūsų mirusių artimųjų? Turbūt ir pačios menkai išmanome tuos išlikusius senųjų mitų trupinėlius, kuriuos surinko ir apie kuriuos mums primena knygos „Saulė – dangaus karalienė“ („Aukso žuvys“, 2023) autorė etnologė Nijolė Laurinkienė.

skaityti toliau…

Kupoliavimas su juodomis avimis

Ką švęsite, bičiuliai? Jonines, Rasas ar Kupolę? Ar deginsite laužus, naktinėsite papartynuose, maudysitės ryto rasoje? Ir svarbiausia – ar skaitysite vaikams knygas apie šią šventę? O jų esama – ir pažintinių, ir grožinių, kur skraido raganos ir šmirinėja nykštukai, riaumoja slibinai ar šoka laumės.

Broniaus Leonavičiaus iliustracija Martyno Vainilaičio mitologinei pasakai „Bruknelė“
Broniaus Leonavičiaus iliustracija Martyno Vainilaičio mitologinei pasakai „Bruknelė“

skaityti toliau…

Dek, dek, tamsios žiemos pamėkle!

Prisipažinsiu, mudu su Meškiuku – siaubingi namisėdos. Triukšminga Užgavėnių šventė kokiose Rumšiškėse mus gąsdina. Geriau pamažėliais apdaliname blynais kaimynus ir kieme sukūrename kukurdvelkio dydžio Morę. O panorę draugijos, prisėdam prie kokios vietos bendruomenės lauželio. Bet Užgavėnės namie irgi gali būti linksmos. Kol Meškiukas nelankė mokyklos, mes visokių dyvų prasimanydavome – galime ir su jumis pasidalinti. Maloniai prašom paskaityti ir permanyti.

skaityti toliau…

Šalta žiema šalin eina

Kinkom, supam, deginam? Miestas jau atšventė Užgavėnes, nors iki jų dar kelios dienos – yra laiko prisėsti, paskaityti, savąją šventę sustyguoti. Juk Užgavėnės – ne tik karnavalas, kapela ir blynai. Tai truputį baugi, archajiška šventė. Kaip vaikams apie ją papasakoti? Gal knygos padės?

Petro Repšio „Grumtynės“ iš ciklo „Užgavėnės“, 1992
Petro Repšio „Grumtynės“ iš ciklo „Užgavėnės“, 1992

skaityti toliau…

Ką vėjai šneka

Sekmadienį nelauktai netikėtai Kotryna Zylė pakvietė meškiukus į spektaklį „Būtybės“, įkvėptą jos „Didžiosios būtybių knygos“. Oi, kaip mes bėgom, net nesišukavę, pakeliui barstydami šlepetes ir pusryčių trupinius! Juk labai norėjome į šį spektaklį, o bilietai buvo išparduoti.

Spektaklis, bičiuliai, puikus!

skaityti toliau…

Būtybės aplink tave

Ar girdite, bičiuliai, kaip Paukščių tako prieigose elnias devyniaragis kanopomis žiežirbas skelia? Jau greitai jis leisis į kelionę, kad per Kalėdas ant savo ragų parneštų saulę. Norite vaikams tą elnią parodyti? Šen, į „Baltų šalelę“! Tai jie elnius gano ir su šilčiausiais linkėjimais viso pasaulio meškiukams siunčia:

skaityti toliau…

Lietuviškų knygų iššūkis

Valio! Atostogos! Dabar jau tikrai užteks laiko vasaros skaitymo iššūkiui. Jei apie jį dar negirdėjote, kviečiu pasidomėti ir prisijungti – išties linksma! O kad būtų dar linksmiau, aš jums pasiūlysiu visokių šaunių knygų kiekvienai užduočiai. Beje, šiais metais pirmoji užduotis yra skaityti apie Lietuvą ir visokiausius lietuviškus dalykus. Oi, kaip man tai patinka! Jau pernai, kai bibliotekininkės kvietė skaityti lietuvių autorių knygas, aš nutariau, jog tos knygos turi būti nepaprastos – iki gyvuonies lietuviškos, išryškinančios mūsų kultūrinį savitumą. Taigi, tereikia truputį pataisyti bei papildyti andainykštį sąrašą, ir jis vėl pravers renkantis skaitinius.

skaityti toliau…

Balti Dalios Bieliūnaitės meškučiai

Nenumaniau, nesitikėjau, o mano Meškiukas gimė jau su savo norais, interesais, pomėgiais. Net vardą jis atsinešė pats, nors mes visa gimine ilgai bandėme įsiūlyti jam kokį kitą. Tada aš nedaug žinojau apie vaikus. Vis sukau galvą, kaip mažutį migdyti, maudyti, maitinti, kuo rengti, bet, regis, visada žinojau, ką jam dainuoti ir skaityti. Buvo visiškai aišku, kad reikia eiti į etninius rytmečius, švęsti senąsias šventes, rabaždintis su dvejų metų mažyliu per visą Lietuvą į „Juodaragį“, marginti namus senaisiais raštais. Šiam vaikui tai pritiko, ir nieko negalėjau pakeisti. Tik ne visada rasdavau tokių renginių, žaislų, knygų. Šiandien viskas kitaip:

skaityti toliau…

Jaučio trobelėje su „Muzikija“

Yra, bičiuliai, tokia leidykla – „Muzikija“. Ne, ne taip! Iš tikrųjų yra toks ugdymo centras „Strazdanėlės“. Kartais, kai „Strazdanėlės“ sukuria ką nors ypatingai gražaus, pasivadina „Muzikija“ ir savo ugdytiniams bei visiems geros valios žmonėms išleidžia knygą ar muzikinę plokštelę. Kaip ir daugelis mažų leidyklų, „Muzikija“ neranda bendros kalbos su didžiaisiais knygų platintojais ir jau kurį laiką nesuka sau dėl to galvos, skirdama savo leidinius aplink ugdymo centrą susibūrusios bendruomenės nariams. Apmaudu? Ne tas žodis! Mes turime tiek nedaug meniniam ugdymui skirtų knygų, o šios dar ir slepiasi! Pamėginkime tą paslapties šydą truputį praskleisti.

skaityti toliau…

Mažylio biblioteka (4): paveikslėlių knygos liaudies dainų motyvais

Kol mūsų mažasis skaitytojas yra labiau klausytojas, knygų paveikslėliai atrodo ne tokie ir svarbūs. Bet juk maždaug tarp 4 ir 12 mėnesių jis tampa kvalifikuotu žiūrėtoju. Gal po 20 metų ir neatmins, ką tokioje kūdikystėje matęs, bet grožio supratimas priklausys ir nuo to, kas anuomet mėgstamose knygelėse pleveno. Va todėl mums ir reikia dailių paveikslėlių knygelių. Pirmosiomis tokiomis knygelėmis gali tapti iliustruotos pažįstamos liaudies dainelės.

Vaclovo Kosciuškos iliustracijos knygai „Aš turiu svirnelį“ fragmentas
Vaclovo Kosciuškos iliustracijos knygai „Aš turiu svirnelį“ fragmentas

skaityti toliau…

Mažylio biblioteka (3): lietuvių liaudies vaikų dainos

Užkliuvo už varčios, ir vėl iš pradžios, sakysite, bet aš vis tiek noriu dar pašnekėti apie vaikų dainas. Juk 12-18 mėnesių mažyliui galime padainuoti ir sudėtingesnių kūrinėlių, nei lopšinės ar žaidinimų skanduotės. Tiesą sakant, jau septynerių mėnesių kūdikiui labai patinka visokie pakartojimai, kurių gausu liaudies dainose. Aštuonerių jis ima suvokti melodijos kontūrą. O vyresnis susidomi dainų siužetais, detaliais visokių darbų nupasakojimais. Yra manančių, kad tai, kas išdainuojama, daug lengviau išmokstama. Tad į mažylio biblioteką prašyte prašosi nors keli dainų rinkiniai.

Taidos Balčiūnienės iliustracija knygai „Bėgs pelytė vandenėlio“ („Alma littera“, 2011)
Taidos Balčiūnienės iliustracija knygai „Bėgs pelytė vandenėlio“ („Alma littera“, 2011)

skaityti toliau…

Mažylio biblioteka (2): skaičiuotės, erzeklės, pamėgdžiojimai

Ėni kėni, šmiki šmaki, orbi sorbi, viki baki! Skaičiuotės ir greitakalbės puikiai tinka ir augesniems vaikams žaisti, ir mažuosius žaidinti. Kurgi ne: trumpučiai, smagūs, skambūs kūrinėliai visus pralinksmina. Tad aš juos siūlau ne tik pagal paskirtį skanduoti, bet ir kūdikių mankštinimui, pirštukų žaidimams naudoti. Šiandieną papasakosiu, kokiose dailesnėse knygelėse tie tautosakos lobiai surašyti.

Algirdo Steponavičiaus iliustracijos knygai „Šepetys repetys“ (R. Paknio leidykla, 2016) fragmentas
Algirdo Steponavičiaus iliustracijos knygai „Šepetys repetys“ (R. Paknio leidykla, 2016) fragmentas

skaityti toliau…

Mažylio biblioteka (1): lopšinės ir žaidinimai

Kai bibliotekos skaitytoja Eglė paklausė, ką skaityti 7 mėnesių mažyliui, aš tik gūžtelėjau pečiais. Aišku, daiktų knygas! Tokio amžiaus pipirai dar tik susipažįsta su pasauliu, jų žodynas labai ribotas, akiratis siauras. Bet Eglė buvo atkakli – ji norėjo ne žiūrinėti paveikslėlius, o pradžiuginti kūdikį gyvu, grožiniu tekstu. Ir tada aš prisiminiau... Prisiminiau, kaip vos mėnesio sulaukusiam Meškiukui tėtis deklamavo Donelaičio „Metus“ (hegzametras puikiai migdo!), kaip jau truputį prakutęs mažylis įdėmiai klausydavosi Sergejaus Kozlovo istorijų apie Ežiuką ir Meškiuką, kaip džiaugdavosi šeimyniniais Joelio Chandlerio Harriso skaitymais. Tad šiandieną kviečiu pradėti dėlioti 6-18 mėnesių mažylio biblioteką.

Ką skaito dešimties mėnesių meškiukai?
Ką skaito dešimties mėnesių meškiukai?

skaityti toliau…

Kaukas Gugis meškiukų bibliotekoje

Klausiat, bičiuliai, ką mes prieš Kalėdas skaitome. Gal kurią iš naujai išleistų kalėdinių knygų? O gal kokį klasikinį pasakojimą? Nieko panašaus! Mes bastomės po Kaukašlaitį, kur kipšų ir kaukų kariuomenės ruošiasi žūtbūtiniam mūšiui. Šią paslaptingą vietą mums užrodė Justinas Žilinskas – rašytojas, o taip pat tarptautinės ir karo teisės žinovas. Tad nors jo knygoje „Kaukas Gugis ir kerų karas“ („Aukso žuvys“, 2017) kovoja saujelė katės dydžio padarų, viskas pasiutiškai rimta. Derybos, intrigos, provokacijos, žvalgyba, propaganda. Baisu? Nebijokim. Dramatiška istorija – tik viena šios knygos dedamoji. Dar yra nuostabi atmosfera.

Gedimino Skyriaus iliustracijos Justino Žilinsko knygai „Kaukas Gugis ir kerų karas“ fragmentas
Gedimino Skyriaus iliustracijos Justino Žilinsko knygai „Kaukas Gugis ir kerų karas“ fragmentas

skaityti toliau…

Duonutė su moliūgais

Žinote, kodėl mums patinka Pyplių ūkis? Aš irgi nežinau, tiesiog taip jau yra. Namukas su duonkepe, aplink kurią krebžda vaikai – čia nuolatos vyksta edukacijos. Ajerų priaugusi sodželka, moliūgų laukas, krienų laukas, šuo amsi. Lyja. Kai mes Pypliuose, visada lyja. Šeimininkė vaišina karšta arbata. Gardžiai kvepia šviežia duona.

Kai pirmą kartą čia lankėmės, ūkyje buvo labai tyku. Mažai kas buvo girdėjęs apie Pyplių duoną, nesirikiavo norintys paglostyti iš kubilo lipančią tešlą, nesistumdė prie krosnies smalsuoliai. Vos kelios užsukusios šeimos kirto skaniausias ant kopūstlapių keptas bandas, šnekėjosi apie šventą Agotą bei Gabiją ir, aišku, lipdė duonos kepaliukus.

skaityti toliau…

Būtybės juodais ragais

Ech, nuo tų darganų meškiukai visai surūdijo – net vasaros įspūdžiais nebespėjome su jumis, bičiuliai, pasidalinti. Na, tiek to, bus tų vasarų. Bet apie vieną savaitgalį aš visgi noriu papasakoti. Mat jis buvo šiek tiek knygynis, šiek tiek tautiškas ir mažajam mūsų skaitytojui labai linksmas. Tad jei jūsų pipirai irgi mielai giriose Medeinos paieškotų ar keliautų sakmių bei padavimų takais, maloniai prašom versti puslapį.

skaityti toliau…

Vasaros skaitymo iššūkis (3)

O koks buvo sumanymas! Atseit, trečiojo, lietuviškojo, iššūkio imsimės per Valstybės dieną, šnekėsimės apie lietuvybę ir istoriją. Kur tau! Mes vis dar mėginame užtempti Sizifą ant stiklo kalno – vis dar skaitome Jipo ir Janikės istorijas iš antrosios knygelės. Po pastraipą, po sakinį, besislėpdami po antklode, nes „Jipo mama tuoj supyks“. Suprantat, bičiuliai, labai baisu, kai mamos pyksta, todėl šios šiltos istorijos mums vietoje šiurpių. O šiurpes skaityti baugu, bet ir liautis neįmanoma.

Tataigi, karališkosios dienos atėjo ir praėjo, o mes tik dabar imsimės lietuviškų skaitinių. Maloniai prašom su mumis.

skaityti toliau…