Kalėdinių knygų istorijos
Šeštadienį meškiukai brazdėjo literatūros festivalyje „Vaikų Kalėdų sala“. Oi, bičiuliai, lai jis tampa kasmetiniu! Šauniai pabendravau, į vaikų knygų autorius paspoksojau, pati ant scenos patrypčiojau. O užsikoriau aš ant scenos apie kalėdinių knygų istorijas, apie skirtingų kartų kalėdinius skaitinius pašnekėti. Noriu su jumis savąja prakalba pasidalinti.
Beje, jei kartais mano ištįsusius įrašus skaityti sunku būna, šįkart galite pažiūrėti vaizdo įrašą, „Vaikų knygos konferencijoje“ padarytą. Tik perspėju: ne viską aš ten pasakiau. O ir ką pasakiau, tai vietomis numikčiojau, mat su projektoriumi susipykusi iš vėžių išklydau, už ką šeimyna mane jau išbarė. Taigi, jūsų dėmesiui įrašas:
O čia skaidrės su komentarais:
Pati save nustebindama, sutikau konferencijoje pašnekėti apie knygų istoriją. Bėda ta, kad kai aš imuosi pasakoti apie kokio nors reiškinio istoriją, visada atsiduriu čia: prieš 19 tūkstančių metų ištapytuose Lascaux urvuose.
Tai ir seniausia žinoma virtualios realybės aplinka, ir seniausia žinoma animacija, ir tikriausiai seniausia žinoma knyga. Beje, jei pažvelgtume į XX a. pabaigos wimmelbuch, pamatytumėme, kad kai kurie dalykai niekada nesikeičia.
Ir visgi aprėpti 19 tūkstančių metų istoriją per 20 minučių būtų per daug ambicingas projektas, todėl buvo nutarta kalbėti tik apie vaikų skaitomas kalėdines knygas lietuvių kalba. Galime šokti tiesiai į XVI amžių, kai LDK buvo įkurta pirmoji spaustuvė.
Čia savo knygas leido Pranciškus Skorina. Tiesa, rusėnų kalba. Nieko tokio: netrukus ne Lietuvoje, užtat lietuvių kalba pirmąją knygą išleido Martynas Mažvydas.
Ją galėtume pavadinti ir pirmąja lietuviška vaikams skirta knyga. Apie tai rašė ir pats autorius pratarmėje, tai rodo ir tiesioginis kreipimasis knygoje į „sūnelius“.
O kadangi Mažvydas dar ir kūrė bei rinko kalėdines giesmes, tai galėtumėme jį vadinti ir lietuviškos vaikų literatūros, ir lietuviškos kalėdinės literatūros pradininku.
Galėtume, tik... Mažvydo laikais vaikystė Vakarų pasaulyje tiesiog dar nebuvo išrasta. Kreipdamasis į jaunąjį skaitytoją, Mažvydas visiškai nesuko galvos dėl jo gebėjimų ar suvokimo ypatumų. Akivaizdu, kad rašydamas seneliams, ūkininkams ar silkių prekeiviams, stiliaus jis nekeistų.
Vakarų pasaulyje vaikystės kultūra paplito maždaug XVII amžiuje. Tada apie vaikus imta kalbėti kaip apie atskirą, savitą socialinę grupę, turinčią savų poreikių.
Knygų pasaulyje šį pokyti žymi legendinė „Orbis pictus“, pirmoji masiškai platinta iliustruota knyga vaikams. Jos autorius Janas Amosas Komenskis bene pirmasis pamėgino kalbėtis su vaikais jų kalba.
Bet apskritai vaikystės išradimas nereiškė, kad prasidėjo vaikų aukso amžius. Mat kažkam vaikai rodėsi mums iš dangaus siųsta dovana, angelėliais, kuriuos reikia apsaugoti nuo žemiško purvo. O kažkam tie patys vaikai ir buvo tuo žemiškuoju purvu, nuodėminga materija, iš kurios per skausmą ir kančią reikia nulipdyti tikrąjį žmogų. Ginčą tarp šių dviejų požiūrių puikiai atspindi pirmasis specialiai vaikams kurtas grožinis kūrinys lietuvių kalba, pasirodęs XVIII amžiaus viduryje. Kartu tai ir pirmasis toks kalėdinis kūrinys: „Kalėdaitis dėl mažų vaikelių“.
Žodis „kalėdaitis“ reiškia ne tik šventinį paplotėlį, bet ir tiesiog kalėdinę dovaną. Ir štai, anoniminis autorius siūlo mažutėliams dovanoti rykštę!
Kažin, ar vaikai džiaugėsi tokiais kalėdiniais skaitiniais?
Turėjo praeiti dar apie 70 metų, kol Komenskio idėjos paplito Lietuvoje. 1824 metais Kajetonas Nezabitauskis vaikams pasiūlė naują apierą, t.y. dovaną. Dailiai iliustruotą, dalyje tiražo net spalvintą, elementorių mažiesiems, pilną trumpų pasakojimų ir vaizdelių apie vaikus supančius dalykus.
Knyga tapo ano meto bestseleriu, buvo išgraibstyta per kelis mėnesius, bet naujas leidimas taip ir nepasirodė. Po LDK padalijimo šalyje visą laiką buvo neramu. Prasidėjus Filomatų ir Filaretų persekiojimams, Nezabitauskis turėjo išvykti iš Lietuvos. Na, o jo pasekėjams tęsti darbą sutrukdė prasidėję sukilimai.
Po 1863 metų sukilimo, kai spauda lotyniškais rašmenimis buvo apskritai uždrausta, lietuviškų knygų leidyba persikėlė į Rytprūsius, kur ir taip buvo leidžiama nemažai „pibẽlių“ bei „pỹbelių“ pradedantiesiems skaitytojams ir rimtų skaitinių jau prakutusiems. To krašto leidinius galima lengvai atskirti iš naudojamo gotiškojo šrifto.
Ir štai vienas tokių skaitinių pavyzdys, kalėdinis: „Naudingas Kalėdų susikalbėjimas apie naujai gimusį kūdikėlį Jėzų“.
Ši knyga nebuvo rašyta vaikams, mat nors elementorių kūrėjai jau daugmaž sutarė, kad reikia taikytis prie vaikų sugebėjimų, bet visame pasaulyje dar vyko aršūs ginčai, ar reikalinga vaikų grožinė literatūra. Kad ir toks grandas kaip Antonas Čechovas net XIX amžiaus pabaigoje tuo smarkiai abejojo. Tad mažieji skaitytojai-lietuviai po elementoriaus turėjo kibti į sielai naudingą religinę literatūrą, kurią suvokti jiems buvo nelengva.
Ištaisyti tai pamėgino Motiejus Valančius sukūręs trumpų pasakojimų apie vaikus knygelę.
Pirmasis „Vaikų knygelės“ leidimas buvo išties prabangus: dailiai iliustruotas, rankomis spalvintas. Vėlesni leidimai apsiėjo jau be abrozdėlių. Na, ir kas šioje šaunioje knygoje buvo parašyta apie Kalėdas? Ogi ničnieko! Aišku, Valančius nenorėjo čia dėti religinių pasakojimų, bet kaip įmanoma nepaminėti Kalėdų, rašant apie vaikų gyvenimą?
Šiandien Kalėdos virtusios vos ne pagrindine vaikų metų švente. Jei vaikų knygose minima žiema, tai būtinai ir Kalėdos. Štai 2008 metais nupieštoje knygoje apie metų laikus žiema – tai kalėdinė mugė su tradiciniais kalėdiniais papuošimais ir vaišėmis, tai besislepiantis Kalėdų senelis ir padabinta eglutė.
Bet dar XX amžiaus pradžioje žiema buvo tiesiog žiema su pramogomis sniege ir ant ledo, be jokių kalėdinių atributų. O Laplandija buvo tiesiog toks atšiaurus kraštas.
Net Naujiems metams buvo skiriama daugiau dėmesio. Štai kunigo Antano Miluko sudarytoje „Lietuviškoje chrestomatijoje“ gyvenantiems Amerikoje lietuvių vaikams ir jaunimui yra pora kūrinių apie Naujuosius, bet nei vieno kalėdinio.
Kodėl? Tokios Kalėdos, kokias mes žinome ir mėgstame nėra toks jau senas dalykas. Jos buvo išrastos XIX amžiuje, kai rašytojai Washingtonas Irvingas, Clementas Clarke'as Moore'as, Markas Twainas ir kiti sukūrė populiarius kalėdinius pasakojimus. Šios istorijos taip ir nepasiekė Lietuvos. Tad anuomet Kalėdos krikščioniams buvo svarbi religinė šventė, bet neitin įspūdinga, pamokslai ir pamaldos menkai žadino vaikų vaizduotę. Aišku, galime prisiminti įspūdingas liaudiškas tradicijas, bet negi būtų išsilavinęs ano meto žmogus rašęs apie prastuomenės pramogas? Juolab kad jos nelabai derėjo su religinėmis tiesomis ir kelis šimtus metų buvo naikinamos.
Prisiminkime, rašydamas apie liaudiškus papročius, Mažvydas liaudies žmogui į lūpas buvo įdėjęs tokius žodžius:
Tiesa, laikai po truputį keitėsi, XIX amžiuje pasaulyje pradėta labiau domėtis beišnykstančia liaudies kultūra, rinkti tautosaką. Motiejus Valančius irgi sumanė užrašyti liaudiškus papročius:
Taip jis sukūrė savo nemirtingąjį „Palangos Juzę“, kuris keliaudamas po Lietuvą patiria, kaip čia žmonės gyvena, kaip šventes švenčia, kaip darbus dirba.
Kalėdoms šiame kūrinyje skirta irgi nemažai vietos. Nors knyga rašyta ne vaikams, bet dėl savo žaismingumo, gyvumo, vaikų ir paauglių buvo mielai skaitoma. Aš ir pati vaikystėje „Palangos Juze“ džiaugiausi, tad nors kūrinyje ir pilna visokiausių vertybinių anachronizmų, patariu į Advento skaitinius jį įtraukti. Juolab, kad be pirmųjų ar paskutiniųjų neiliustruotų leidimų, yra ir tarybiniais metais pasirodžiusių gerokai puošnesnių.
Tačiau tikrieji adventiniai ir kalėdiniai skaitiniai nėra tiesiog knygos apie Kalėdas. Tai atskiras, XIX amžiuje išrastas ir išpopuliarėjęs žanras, kurio pradininkais, pasakojama, buvo Charlesas Dickensas bei jo bičiulis Hansas Christianas Andersenas. Taigi, laukdami švenčių anuomet vakarų pasaulyje žmonės skaitė tiek mažiems, tiek dideliems tinkančius pamokančius pasakojimus, kuriuose persipynę stebuklai ir neįtikėtini sutapimai keitė veikėjų gyvenimus. Nors šios istorijos dažnai būdavo tragiškos, bet paprastai gėris galų gale laimėdavo prieš blogį. O skaitytojas turėdavo progą prisiminti, kokie svarbūs yra mūsų geri darbai, nesavanaudiškumas ir atjauta, pamąstyti apie dievišką ir žmogišką prigimtį.
Į Lietuvą pirmiausia atkeliavo Anderseno kalėdiniai pasakojimai. Jau 1895 metais išleistame jo pasakų rinkinyje lietuvių kalba buvo dvi tokios istorijos: „Mergaitė su degtukais“ bei „Luošys“.
Šiandien mes esame išlepinti gausybės Anderseno pasakų leidimų (jų lietuvių kalba yra per 60), tad ši knygelė mums atrodo labai kukli. Bet spaudos draudimo laikams tai buvo išties prašmatni knyga: gana stora ir net su iliustracijomis! Kas išdidžiai nurodyta ant viršelio.
Šiandieną mergaitė su degtukais jau nebe juodai balta.
Kęstučio Kasparavičiaus dėka ši Anderseno pasaka virto visa paveikslėlių knygele, nors ištikimiausiems paveikslėlių knygų skaitytojams, 2-5 metų mažyliams, ši istorija tikriausiai bus per daug baugi. Užtat iliustracijos užburiančios – iš tų laikų, kai Kasparavičius nustojo sekti Klausu Ensikatu, bet dar neužpildė savo knygų griežtomis geometrinėmis figūromis.
Daugelį Anderseno kalėdinių istorijų (kad ir „Eglutę“ ar „Paskutinį senojo ąžuolo sapną“) galima rasti ir vėliau lietuviškai išleistuose jo pasakų rinkiniuose. Štai šie, man regis, yra vertingiausi, nors visur naudotas tas pats tarybiniais metais cenzūruotas vertimas iš tarpinės, vokiečių, kalbos.
Senelių karta galėjo grožėtis Jano Marcino Szancerio iliustracijomis spalvotose įklijose.
Tėvų karta gal dar spėjo užtikti iš sapnų ir fantazijų supintas Irenos Žviliuvienės iliustracijas.
Dažnai svajoju apie tai, kaip jos atrodytų šiandien, kokybiškai atspaustos ant gero popieriaus. Deja, leidykloms labiau apsimoka užsakyti naujas iliustracijas, nei rankioti senųjų originalus.
Išimtis kartais padaroma viešojo naudojimo kūriniams, bet jie retai pateikiami tinkamai. Tad galime tik pasidžiaugti, kad turime puikiai išleistą Anderseno žiemos pasakų knygą su klasikinėmis rašytojo amžininkų iliustracijomis – „Dvylika iš pašto karietos“.
Be jos per Adventą neapsieisime. Ji ne tik graži, bet ir versta iš originalo kalbos, su visomis originaliomis nuorodomis į krikščionišką pasaulėjautą.
Beje, iš visų Anderseno kalėdinių pasakų XX amžiaus pirmojoje pusėje lietuviai labai pamėgo niūrią ir graudžią „Eglutę“. Pirmą kartą lietuviškai ji buvo išspausdinta „Naujoje chrestomatijoje dėl lietuviškų mokslainių Amerikoje“, kur sutrumpintą ir perpasakotą istoriją pateikė Petras Tumasonis (Brandukas).
Vėliau šis kūrinys buvo perspausdinamas, iš naujo verčiamas ir keliavo iš vadovėlio į vadovėlį, iš vienos skaitinių knygos į kitą.
Nusižiūrėję į populiarias kalėdines istorijas, lietuvių autoriai irgi mėgino jas kurti. 1900 metais spaudoje, o vėliau ir knygoje pasirodė Šatrijos Raganos „Kalėdų vakaras“.
Tiesa, ji tiesiai šviesiai parašė, kad čia „mislįs isz angliszko“ ir veiksmą perkėlė į Londoną. Visas tas kalėdinis anturažas tiesiog nederėjo prie Lietuvos realijų.
Nors tiesą sakant, klasikiniuose kalėdiniuose skaitiniuose Kalėdos galėjo būti išvis neminimos. Levo Tolstojaus apysaka „Kur meilė, ten ir dievas“, lietuviškai pasirodžiusi 1894 metais, puikus tokio kūrinio pavyzdys. Bet kad sąmoningai nerašytum apie Kalėdų atributus, turi bent jau žinoti, kad jie yra, ar ne? Lietuvoje jų beveik nebuvo.
Iškalbingas pavyzdys – Juliaus Janonio 1914 metų autobiografinis kūrinys „Vaikų dienos“.
Tai jautrus, žiemos vakarams puikiai tinkamas pasakojimas, gaila, kad dabar jau pamirštas. O juk kokių gražių knygelių būta, su tokiomis žiemiškomis, sodriomis iliustracijomis!
Šiame kūrinyje Janonis rašė, kaip pirmą kartą išgirdo apie eglutės puošimo paprotį. Esą, jam, tada dar mažutėliui, papasakojo apie tai Kurše tarnavusi sesuo, ir vaikams teko labai pasistengti, kol įkalbėjo tėvą tokiais niekais užsiimti. Pačioje amžiaus pradžioje Biržų krašte toks paprotys buvo beveik nežinomas.
Kita vertus, tuo pat metu Druskininkuose Kalėdų eglutės jau mažai ką stebino.
Jadvygos Čiurlionytės atsiminimuose rašoma, kad Čiurlionių šeima jas nuolatos mažiesiems puošdavo, dovanas dalindavo. Beje, nors Čiurlionytės knyga neskirta vaikams, apie kalėdinį šurmulį Čiurlionių šeimoje tikrai įdomu paskaityti. O jei sausoki Čiurlionytės aprašymai vargina, yra jiems puiki alternatyva. Mat Kazys Boruta kažkada buvo pasišovęs tuos draugės užrašus sutvarkyti ir paversti literatūros kūriniu. Pabaigti šio darbo jis nespėjo, bet teksto juodraštis buvo sudėtas į 1973 metais išleistus jo „Raštus“.
Taigi, į Lietuvą paprotys puošti eglutę atkeliavo tik pačioje XIX amžiaus pabaigoje. Tada ji buvo puošiama rusų mokyklose, vokiečių šeimose, dvaruose. Bet paprotys greitai prigijo ir tarp lietuvių.
1913 metais Pranas Mašiotas apie Kalėdų eglutę jau rašė kaip apie gerai žinomą dalyką.
Jo pasakėlėse Alenytė net paukšteliams nori tokią šventinę eglutę įtaisyti. Beje, Alenytę ir jos paukščiukus nupiešė jau tada gana žinomas, talentingas dailininkas Petras Kalpokas. Mat vaikų knygų leidybos kultūra po truputį augo.
Tiesa, mūsų kartai Mašioto „Dovanėlė“ geriau pažįstama iš kitokių, jau tarybiniais metais sukurtų Lelijos Bičiūnaitės iliustracijų.
Su jomis ši knygelė leidžiama ir dabar. Gaila tik, kad ne vien iliustracijos liko iš tų laikų. Kaip tarybiniais metais redaktoriai pakeitė Kūčias į Naujuosius metus – o taip jie darydavo nuolatos, – taip mes ir šiandien vaikams skaitome. Nesužiūrėjo leidykla.
Bet grįžkime prie mūsų eglučių. Tarpukariu jau net ir Švietimo ministerija ragino jas puošti. To meto šventinėse nuotraukose matome visus mums pažįstamus atributus: ir pačią eglutę, ir dovanėles, ir kalėdiniam vaidinimui pasipuošusius vaikus.
1939 metais net buvo išleistas specialus „Vadovėlis eglutės šventėms rengti“, kur surašyta ir kaip eglutę papuošti, ir kaip pasirodymą surengti. Pasirodymai buvo labai svarbūs. Didelę dalį to meto kalėdinių leidinių apskritai sudarė pjesės ir scenos vaizdeliai mokinių kalėdinėms programoms.
Nieko nuostabaus – XIX amžiaus antrojoje pusėje prasidėjo mėgėjiškų teatrų sąjūdis, apėmęs ir šalies mokyklas. Tiesa, pirmosios knygelėmis išleistos kalėdinės pjesės pasirodė kiek vėliau, po spaudos atgavimo: 1904 metais „Betlejaus stonelę“ išleido Amerikos lietuviai, o 1910 metais kita „Betliejaus stainelė“ pasirodė ir Kaune.
Tarpukariu tokių leidinių, tiesa, neretai primityvių, lėkšto turinio, atsirado gyvas galas.
Kitą didelę tarpukario kalėdinių leidinių grupę sudarė galų gale Lietuvą pasiekę klasikiniai kalėdiniai skaitiniai. 1919 metais kunigas Vincas Kulikauskas išvertė įvairių šalių kalėdines „legendas“, graudžias istorijas apie vargšų dalią ir dievo gailestingumą.
Ši knyga atkūrus nepriklausomybę buvo perleista ir dar šiandien randama bibliotekose. Tą leidimą čia ir matote.
Tačiau svarbiausia, kad tarpukariu galiausiai Lietuvą pasiekė legendinė Dickenso „Neeiliuota Kalėdų giesmė“.
Tiesa, ji buvo pervadinta į „Kalėdų apsakymą su vaiduokliais“ ir versta iš rusų kalbos. Neteko šios knygos vartyti ir įvertinti tų ant viršelio pažadėtų „kelių piešinių“. Bet galiu pasidžiaugti, kad nors šiais laikais sulaukėme gražaus šios knygos leidimo. Pernai pasirodė nuostabiai Roberto Ingpeno iliustruota „Kalėdų giesmė“.
Meistriškos Roberto Ingpeno iliustracijos kartais ima rodytis per daug vienodos, pasikartojančios ir nuobodžios, bet „Kalėdų giesmėje“, man regis, jis pranoko save, sukurdamas dūmuose ir rūkuose paskendusį XIX amžiaus Londono paveikslą.
„Žaltvykslės“ ar „Obuoliuko“ leidimai nė negali lygintis – juose iliustracijų praktiškai ir nėra. O štai „Alma litteros“ sutrumpintas leidimas vertingas ne nuskriaustu Dickenso tekstu, o tuo, kad tai – visa „Kalėdų giesmės“ enciklopedija, leidžianti vaikams geriau pažinti Dickenso aprašomą pasaulį.
Beje, įkvėptas „Giesmės“ sėkmės, Dickensas parašė dar kelias kalėdines knygas. Ir jos lietuvių kalba buvo išleistos tiek tarpukariu, tiek atkūrus nepriklausomybę, bet nei pasaulyje, nei Lietuvoje „Varpai“ ar „Židinio svirplys“ „Giesmės“ likimo nepakartojo. O ir vaikams jas skaityti ne taip įdomu.
Dar vienas svarbus kalėdinis tarpukariu pasirodęs tekstas yra Louisa May Alcott „Mažųjų moterų“ pirmieji skyriai. Amerikoje jie net leidžiami atskira kalėdine knygele.
1923 metais pirmą kartą lietuviškai pasirodžiusi knyga vėl pas mus sugrįžo atkūrus nepriklausomybę. Šiuolaikiniai leidimai papuošti Shirley Hughes piešiniais.
Sakiau, kad klasikinės kalėdinės istorijos neretai būna graudžios. Tačiau kartais jose būna ir nepikto pasišaipymo, švelnaus humoro. O. Henrio suaugusiems rašyti, bet jau seniai į paauglių ir jaunuolių skaitinius persikraustę apsakymai kaip tik tokie. „Išminčių dovanos“ ar „Eglutė su siurprizu“ tikrai praskaidrina nuotaiką.
O. Henrio apsakymai Lietuvoje pirmą kartą išleisti dar 1925 metais, tik negaliu pasakyti, ar tame rinkinyje buvo ir klasikinės „Išminčių dovanos“. Tačiau 1927 metais šis apsakymas jau tikrai buvo įtrauktas į Mykolo Vaitkaus sudarytą knygelę „Kalėdų dovanėlė“.
Be O. Henrio apsakymo joje dar buvo istorija „Mažoji juodoji“, apie vergę, keliaujančią į Judėją. Ir paties Vaitkaus parašytas apsakymas „Kūčių nakties stebuklai“, pasakojantis apie našlaitėlio vargus.
Dar graudesnis, nei Vaitkaus, yra Vinco Krėvės apsakymas „Kūčios vakarą“, apie liūdnas karo meto šventes.
Apsakymas buvo įtrauktas į rinkinį „Šiaudinėj pastogėj“, vėliau išleistas kartu su vaikiškesnėmis istorijomis apie paiką piemenuką bei Antanuką, kuris žiemos rytais šnekasi su močiute apie visokius dyvus, tegu ir ne visai kalėdinius.
Beje, nepaminėjau dar vieno kalėdinio atributo – Kalėdų senelio arba Senelio Šalčio. Mat tarpukario Lietuvoje dar nebuvo visuotinai įprasta dovanoti kalėdines dovanas. 1936-1937 metų spaudoje tėvai raginti pasirūpinti mažomis dovanėlėmis. Bet net ir tada tas dovanėles tiesiog įteikdavo artimieji, atnešdavo angelas ar kūdikėlis Jėzus, o ne Kalėdų senelis. Vadovėliuose, tiesa, buvo galima rasti pasakų apie Šaltutį, Senį Šaltį ir kitus panašius personažus, kurie už gerą apdovanoja.
O toks etatinis dovanų nešėjas, man regis, pirmą kartą pasirodė tik 1939 metais Danutės Čiurlionytės „Kalėdų senelių šalyje“.
Tai buvo viena iš nedaugelio to meto žaismingų, linksminančių ir beveik neauklėjančių istorijų, kurią dailiai iliustravo Domicelė Tarabildienė. Gal būtų ir daugiau tokių knygelių atsiradę, bet užklupo karas. O okupuotoje Lietuvoje Kalėdos buvo tiesiog panaikintos. Apie tarybinių metų vaikų knygas Konferencijoje bus kalbama atskirai. Aš tik pastebėsiu, kad negalima sakyti, jog vaikų kalėdinių skaitinių kraitelė tais metais visai nepasipildė: juk buvo išleistas Ernsto Theodoro Amadeuso Hoffmanno „Spragtukas ir pelių karalius“, Gianni Rodari „Žydriosios Strėlės kelionė“, Mary Mapes Dodge „Sidabrinės pačiūžos“ ir dar keli kiti užsienio autorių kūriniai, bet tai tebuvo lašas jūroje.
Cenzūra nevaržė išeivijos rašytojų bei leidėjų, tačiau jei dipukų, perkeltųjų asmenų, stovyklose per kelerius metus buvo išleista apie 50 knygų vaikams, tai po to, kai pabėgėliai rado savo antruosius namus Vakarų valstybėse, visas šis leidybinis procesas užstrigo. Lietuviškų vaikų knygų leidimas buvo nuostolingas, o ir pati jaunoji karta nesiveržė skaityti lietuvių kalba. Juolab kad sunkią traumą išgyvenę išeivijos rašytojai vaikams daugiausia rašė sentimentalius kūrinius apie lietuvišką kaimą, kurio mažieji nebeprisiminė ir nesuprato.
Puikiai tai iliustruoja 1960 metais išleistas Prano Naujokaičio apsakymas „Kalėdų senelių šalis“.
Čia Algis, gavęs iš Kalėdų senelio lietuviškas knygeles dovanų, abejingai jas numeta ir skuba išmėginti naujų riedučių. Užtat Kalėdų senelis jį pagrobia ir nugabenęs į Kalėdų senelių šalį pristato tas knygeles skaityti. Deja, tokia buvo to meto tikrovė – savo noru retas vaikas rinkosi lietuvišką knygą.
Užsienyje lietuvių vaikų skaitymo poreikiams patenkinti visiškai pakako žurnalo „Eglutė“, kur kiekvienais metais būdavo sudedami tų pačių kelių autorių kalėdiniai eilėraštukai ir trumpi apsakymai.
Tad išeivijoje nedaug buvo užgyventa stiprios vaikų literatūros. Dar mažiau tokios, kuri prašytųsi šiandien perleidžiama. Iš stipresnių autorių galima paminėti Birutę Pūkelevičiūtę. Beje, ji rado įdomų būdą, kaip pasiekti mažuosius, lietuviškai sunkiai skiemenuojančius, skaitytojus. Savo poemėles ji iš pradžių įrašė ir platino garso plokštelėse.
Ir tik vėliau, kai vaikai pamėgo įrašytas pasakas, išleido knygeles. Viena iš jų – kalėdinė istoriją apie netikėtą dovaną, kurią paštininkas ežiukas atgabeno voverytei.
Čia matote 1990 metų leidimą, bet iliustracijos nuo 1973 metų nesikeitė, atnaujintas tik viršelis.
Atkūrus nepriklausomybę, išleista daugybė kalėdinių kūrinių. Aš suskaičiavau apie pusantro šimto vertesnių dėmesio knygų. Aišku, ne visos jos atitinka tą griežtąjį kalėdinių skaitinių apibrėžimą. Bet tikrai galima rasti knygų apie žmogų perkeičiantį kalėdinį stebuklą, apie atjautos ir gerų darbų prasmingumą, apie dieviškumo paieškas žmoguje.
Religingi skaitytojai jau seniai pamėgo Bruno Ferrero kalėdines istorijas. Nedideliems skaitytojams tiks miela knyga apie kalėdinį Amerlį. Jaunesnius paauglius įtrauks vietomis liūdnas, bet kupinas nuotykių pasakojimas apie Kalėdų berniuką arba Kalėdų mergaitę (toks Matto Haigo knygos tęsinys pasirodė šiais metais). Kiek vyresnius galima sugraudinti „Kalėdų istorija“. Na, o mąsliausia knyga iš šių – „Kalėdų paslaptis“. Deja, negaliu daugiau laiko skirti šiuolaikinėms kalėdinėms knygoms, bet pažadu kurią dieną apie jas papasakoti meškiukų bibliotekoje.
Beje, ir jūs galite man ką nors papasakoti apie savo adventinius ir kalėdinius skaitinius. O gal turite klausimų?
Ačiū klausytojams ir skaitytojams! Ačiū šaunioms Kauno apskrities viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus darbuotojoms, padėjusioms ieškoti kalėdinių knygų!
