Kaukas Gugis meškiukų bibliotekoje
Klausiat, bičiuliai, ką mes prieš Kalėdas skaitome. Gal kurią iš naujai išleistų kalėdinių knygų? O gal kokį klasikinį pasakojimą? Nieko panašaus! Mes bastomės po Kaukašlaitį, kur kipšų ir kaukų kariuomenės ruošiasi žūtbūtiniam mūšiui. Šią paslaptingą vietą mums užrodė Justinas Žilinskas – rašytojas, o taip pat tarptautinės ir karo teisės žinovas. Tad nors jo knygoje „Kaukas Gugis ir kerų karas“ („Aukso žuvys“, 2017) kovoja saujelė katės dydžio padarų, viskas pasiutiškai rimta. Derybos, intrigos, provokacijos, žvalgyba, propaganda. Baisu? Nebijokim. Dramatiška istorija – tik viena šios knygos dedamoji. Dar yra nuostabi atmosfera.
Rašytojas lengva ranka mus išsiunčia į laikus, kai žmonės dalinosi žeme su kitomis būtybėmis, kurios irgi mokėjo bičiuliautis, pyktis, mylėti ir išduoti. Čia kerėjo kipšai, šoko laumės, rangėsi aitvarai. Kiekviename urve – po kauką, kiekviename akivare – po maumą. Ir tai ne šiaip būtybių paradas. Kiekviena mažoji giminė skyrėsi nuo kitų išvaizda, gyvenimo būdu, papročiais, gebėjimais. Smalsūs kipšiukai plevėsuodami margintomis barzdomis kibo į mokslus. Atsiskyrėliai aitvarai slapstėsi medžių viršūnėse ir tik per gaisrus pasirodydavo vandeniu nešini. Kaukai, tie naivūs gamtos vaikai, išmanė paukščių ir žvėrių įpročius, bet nekišo nosies iš savųjų medžioklės plotų. Na, visi kaukai, išskyrus tą nenuoramą Gugį, kuris tai į žmonių kaimus nusibastydavo, tai po pelkes šlepsėdavo. Nuo jo, beje, visa ši istorija ir prasidėjo. Koks dar kaukas leistųsi gaudyti pelkės ramybę drumsčiančius kipšus? Ir ką jis sau manė? Kad išbaidys tęvus atėjūnus kaip žvirblius? Deja, ne viskas taip paprasta. Tik ką dabar daryti, jei priešai pasirodė kilnesni už draugus? O atitaisyti seną skriaudą įmanoma tik išduodant saviškius? Patekęs į kipšų nelaisvę, Gugis sužinojo, ką slepia kaukų vyresnieji ir pasiryžo padaryti viską, kad karas tarp dviejų giminių niekada nekiltų.
320 knygos puslapių mes su Meškiuku prarijome per šešis vakarus. Nieko nuostabaus: nors knyga tikrai neplona, įtampa čia išlaikoma meistriškai, įvykiai veja vienas kitą. Be to, visuose epizoduose yra koks nors kabliukas su vyšnaite ant viršūnėlės, tad vaikis prašė skaityti dar ir dar. Kita vertus, knyga visai nepanaši į veiksmo filmo santrauką. Anaiptol. Pirmas Meškiuko įspūdis buvo, kad knygoje „labai daug žodžių“. Kokių žodžių? Ogi tokių, iš kurių galima pamatyti kaukų pasaulį, – paaiškino mano šešiametis literatūrologas.
Išties, pasaulis aprašytas vaizdingai. Būna, skaitai kokią knygą, ir ima kirbėti įtarimas, kad autorius net ir savo pagrindinių veikėjų nelabai pažįsta. Kad be raudonų marškinių, pasišiaušusio kuodo ar spygaus balso tie veikėjai niekuo nepasižymi, vienodi ir plikutėliai. Tuo tarpu „Kerų kare“ jauti, kad autorius žino visas kiekvieno kauko ar kipšo gyvenimo istorijas, pažįsta kiekvieną kelmą ar samanų kuokštą poros mylių spinduliu aplink veiksmo vietą. Ko gero, taip yra dar ir dėl to, kad J. Žilinskas jau ne pirmą kartą pasakoja mums Gugio nuotykius. 2006 metais pasirodė knyga „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“.
- Justinas Žilinskas. Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas. Dail. Neringa Meškauskaitė. Tyto alba, 2006. 304 psl.
- Justinas Žilinskas. Kaukas Gugis ir kerų karas. Dail. Gediminas Skyrius. Aukso žuvys, 2017. 320 psl.
Tiesa, skaityti apie draugystę su žmonėmis prieš „Kerų karą“ visai nebūtina. Nors knygas sieja tas pats pasaulis ir veikėjai, istorijos nesikerta. Atrodo, kad jos net skirtos skirtingo amžiaus skaitytojams. Žmonių draugas Gugis – paauglys, ieškantis nuotykių ir auginamas užgriuvusių išbandymų. Jo pasakojimas įdomus augesniems vaikams. Kipšų ir kaukų intrigose mėginantis susigaudyti Gugis – jau jaunuolis, gebantis pasirinkti savo kelią ir atsakyti už klaidas. Tad naujoji knyga labiau tiks vyresniems paaugliams.
Prisipažinsiu, kai parsinešiau knygą ir ją peržvelgiau, pamaniau, kad Meškiukui jos dar neverta rodyti, nors ir kaip jam patiktų mitinių būtybių pasaulis. Tariau sau, kad garsiai perskaitysiu tik kelias ištraukas. Bet kur ten! Vaikis pasipiktino ir pareikalavo tuojau pat ir kuo daugiau tos įdomios knygos, net jei daug ko ir nesuprato. Tad patarčiau šešiamečių neerzinti ir patyliukais padėti knygą išaugimui. Ne, ne dėl karo temos. Mūšis čia buvo vienas, ir tą patį aitvarai atvėsino, ežero vandeniu kovotojus išmaudę. Tik ne be reikalo ant viršelio užrašyta „magiškoji fantastika“. Ne „literatūrinė pasaka“, o „magiškoji fantastika“. Gal čia ir nėra tokių mitologinių nėrinių, kaip J. R. R. Tolkieno „Hobite“, užtat slanki gėrio ir blogio riba reikalauja dar brandesnio mąstymo.
Teko skaityti, kad vaikams knygose labai reikia aiškios ribos tarp gėrio ir blogio, kitaip jie pasimeta ir jaučiasi nesaugūs. Man regis, kad griežtos perskyros mąstymui apskritai nenaudingos, bet turiu pripažinti, kad tiekos „Kerų karo“ gėrio ir blogio atspalvių mano šešiametis išties nepajėgia aprėpti. Juolab, kad autorius nei vieno dramos dalyvio nepasmerkia ir neišaukština. Todėl vaikiškas skaitytojo egocentriškumas neleidžia patikėti, jog veikėjas, su kuriuo jis susitapatino, gali elgtis netinkamai, iš esmės klysti. Kadangi istorija pasakojama iš kaukų perspektyvos, net ir išduoti, pažeminti kipšiukai Meškiukui atrodė blogi, ir tiek. Vyresni skaitytojai puikiai supras, kad ne viskas taip paprasta. Jie jau sugebės įvertinti Gugio pastangas būti sąžiningam su pačiu savimi. Ir tikriausiai įvertins autoriaus pasitikėjimą skaitytoju. Autoriaus, kuris nebruka „teisingų“ atsakymų.
Oi, palaukit, čia turėjo būti ne odė mums su Meškiuku labai patikusiai knygai, bet sąžiningas atsiliepimas. Negi knyga neturi nei vieno trūkumo? Tiesą sakant, mes taip į tą Kaukašlaitį įaugome, kad jokie trūkumai neberūpėjo. Gal tik truputį nustebino J. Žilinsko noras stilizuoti kūrinio kalbą, suteikti jai archajiškumo, sakmiškumo. Naujadarai ir archaizmai (privertę net knygos gale žodyną prikabinti), palyginimų pynės, epitetų virtinės man kuria ne tiek sakmiškos, kiek barokinės kalbos įspūdį. Norisi tą nuoseklią programą truputį sutaršyti – kad pasišiauštų kaip padorus kaukas po medžioklės. Bet po poros skyrių jau nebepastebi, kur ten kokie kaukajaunių kaukažodžiai styro.
Taigi, bičiuliai, knygą „Kaukas Gugis ir kerų karas“ mes su Meškiuku nuoširdžiai rekomenduojame. Galėtų būti puiki kalėdinė dovana! Tuo labiau, kad atrodo ji solidžiai: stora, viršelis aukso raidėm švyti, kaptalo spalva dera – gražu! Ir viduje viskas tvarkinga: popierius lygus, nedengtas, kiek gelsvo atspalvio, šriftas kiek padidintas, paraštės erdvios. Ir paliesti, ir skaityti malonu. Gal tik tamsioms iliustracijoms toks popierius nelabai tinkamas. O gal pačios iliustracijos čia kaltos – nelabai jos mane džiugina, bet kad naudojamos tik trims knygos dalims atskirti, tai ir prikibti nėra prie ko. Tik skaityti, skaityti, skaityti!
Beje, lažinamės, kad J. Žilinsko „Kaukas Gugis ir kerų karas“ pateks į geriausių metų knygų rinkimus?
