Kelionių daniškais autobusais ypatumai ir kitos istorijos apie ateities dievus:
J. M. Strid „Fantastiškas autobusas“
Ar kas gali būti geriau už 210 puslapių PAVEIKSLĖLIŲ knygą?! Turbūt, nieko, – atsakytų mano mažasis Meškiukas tais laikais, kai dar buvo ištikimas paveikslėlių knygų skaitytojas. Kai, nesitenkindamas niekingais standartiniais 32 puslapiais, atitempdavo man skaityti visą „Petsono“ ar „Mamulės Mū“ seriją iš karto. Štai kodėl 210 puslapių – tai nuostabu, tai dieviška! O jei juos dar ir nupiešė Jakob Martin Strid…
Danų iliustratorius ir rašytojas J. M. Strid yra viena ryškiausių žvaigždžių vaikų literatūros padangėje. Kadaise, tais mažo Meškiuko laikais, Kopenhagoje atkakliai ieškojome ko nors perdėm daniško, neregėto, negirdėto, bet knygynuose buvo tik Stridas, Stridas ir dar šiek tiek Strido. Ir visas tas Stridas buvo nuostabus – viena bėda, kad labai matytas, juk lietuviškai tuo metu jau buvo išleista „Nepaprasta milžiniškos kriaušės istorija“ („Nieko rimto“, 2014), kurią Meškiukas mokėjo kone mintinai ir galėjo cituoti ištisais puslapiais. 2025 metais mūsų kraštuose pasirodęs „Fantastiškas autobusas“ į mano vaikio vaikystę, deja, jau pavėlavo, bet tikrai nenusileidžia „Kriaušei“ savo istorijomis.
„Fantastiško autobuso“ užmojai tokie grandioziniai, kad sunku net aprėpti. Knyga epinė, dramatiška, gili ir paika vienu metu – lyg koks popieriuje sustingęs anime filmas. Popierius, beje, nesutrukdė autoriui meistriškai reguliuoti kūrinio tempą: čia paberiant smulkių iliustracijų langelių, kone pretenduojančių į komikso pavidalą, čia ištęsiant sceną per 2, 3, 4 atvartus, iš lėto keičiant planą, susitelkiant į vieną detalę. Pakvaišt galima, kiek tam reikėjo planuoti, piešti, dėlioti ir perpiešinėti! Sako, J. M. Strid savo autobusą kūrė 15 metų… Ir piešė tik ant popieriaus, tik senoviškai. Turbūt tai tikra tiesa, nes netolygumas šiek tiek juntamas: skiriasi piešimo technika, šiek tiek kinta koloritas, kartais ne visai išlaikomas personažų ar technikos dizainas. Bet, na, reikėtų būti robotu, kad visą tą knygą vienu metu išlaikytum galvoje ir pasiektum tobulo nuoseklumo! O knyga ir taip pavojingai priartėjo prie pamišėliško tobulumo. 210 puslapių – pamenat? – 210 puslapių nuostabių paveikslėlių!
Įtariu, kad seniausia „Autobuso“ dalis yra pati pabaiga – pasakojimas apie utopinį Balankos kraštą, iškeliavusių dievų buveinę, mat knyga pradedama pašėlusiai šiuolaikiškai ir ironiškai: Ahnstaro mieste pasirodo dronas. Niekam tas dronas per daug nerūpi – pasaulį neseniai nusiaubė karas, žemės ašis pasislinko, visi dirbtiniai palydovai pavirto nebereikalingu metalo laužu, o valstybės vietą užėmė korporacijos, marginančios miestus reklaminiais skydais, iš darbininkų atimančios paskutinius orumo likučius ir visus nepritapėlius stumiančios lauk buldozeriais. Viskas, ką jūs norėjote sužinoti apie liberalizmą ir gentrifikaciją, vaikučiai! Taigi, dronas sudomina tik varguolių vaikus, kurie mechanizmo gelmėse randa ne mirtinus ginklus, o paslaptingą kodą. Kodą, kuris aktyvuoja dar prieškarinius mechanizmus ir griaunamų favelų gyventojams parodo kelią į legendinę Balanką.
Kelionė į Balanką iš atliekų surinktame fantastiškame autobuse virsta pretekstu patyrinėti Strido sukurto pasaulio alternatyviąją geografiją, tokią pat alternatyviąją fiziką ir iš vartotojiškos kultūros bei didžiųjų žmonijos svajonių suplaktą religiją. O taip pat pasidairyti po postapokaliptinį pasaulį, kuriame be aukštąsias technologijas išsaugojusių miestų dar egzistuoja altruistiškos samojedų komunos, prie senovinio gyvenimo būdo grįžusių stepių klajoklių ailai ir toli rytuose esanti Paskutinė šalis, valdoma diktatoriaus reptiloido (visi sutapimai su realiais asmenimis, žinoma, atsitiktiniai).
Taip, spoilinu viską, ką tik įmanoma, bet juk ši knyga yra ne apie siužetą: ši knyga – vienas tirštas potyrių sūkurys, nuotaika, žaidimas, ironiškas štampų kokteilis ir mėgavimosi piešimo ar piešinio dekodavimo procesu euforija! Na, bent jau mane apėmė euforija, aptikus tą ganėtinai retą vaikų literatūroje (ar bent jau Lietuvoje leistose knygose vaikams) civilizacijos kainos klausimą, nuorodas į kiberpanką su jo noir estetika ir bekompromisiu laisvės siekiu. Kadaise „Nieko rimto“ pamėgino išversti Timo Parvela, Bjørn Sortland ir Pasi Pitkänen „Kepler62“, bet išsyk metė tą reikalą, o kiti, taip pat ne itin gausūs kiberpanko kūriniai jau skirti vyresniems paaugliams ar YA auditorijai.
Nors, žinoma, „Autobusas“ visai nepanašus į „Kepler62“, jau labiau – atsiprašau už įžūlumą – į Philip Pullman „Jo tamsiąsias jėgas“ patiems mažiausiems. Ši paralelė prašyte prašosi, mat ir Ahnstare, ir Balankoje aukštosios technologijos gyvuoja greta tamsiausių prietarų ir primityviausių religinių kultų, o dievai pasirodo besą visai ne tokie, kokius galėtum įsivaizduoti.
Tik ar nepasikarščiavau su „Pullmanu patiems mažiausiems“? Kas sakė, kad paveikslėlių knygos skirtos tik mažyliams? Aišku, Strido piešiniai, tokie detalūs, pilni antropomorfinių gyvūnų, prikišti įvairiausios technikos, pastatų ir mašinų skerspjūvių bei komiškų mizanscenų, visai nepanašūs į grafines noveles rimtiems skaitytojams. Taip ir jauti tarp puslapių šmirinėjant Richard Scarry Darbėnų dvasią. Bet Richard Scarry niekada nesileido į tokius visuomenės aktualijų komentarus ir socialinės neteisybės kritiką. Stridas kalba apie karą, tironiją, ekologiją, socialinę nelygybę, prievartinį darbą, emigraciją, rasę, neuroįvairovę, o kad pernelyg neįsijaustume, tai viską apšlaksto radioaktyviomis gleivėmis, kurios – be abejo – suteikia super galių. Įdomu mažiems, bet, oi, kaip suveši, sulapoja didesnių skaitytojų letenose! Rekomenduoju!
Visgi rekomenduojant būtų nesąžininga nutylėti kelis trūkumus, be kurių, žinia, nei vienas kūrinys neapsieina. Prie jau minėto iliustracijų netolygumo prisideda ir maketo ypatumai. Ne visada intuityviai suprantamai išdėliotas tekstas, kai kur iliustracijos kiek per daug ištemptos, prasčiau perteiktos spalvos, nukirptos detalės. Pastebės tik priekabūs perfekcionistai, ir vis tik klaidelių esama. Tačiau labiau užkliūna tai, kad ne visos siužetinės linijos užbaigiamos. Regis, didysis įžangos pažadas ne visai išpildomas, Strido sukurto pasaulio potencialas iki galo neatskleidžiamas. Finalas mane kiek nuvylė, bet gal tik dėl to, kad lūkesčiai jau buvo pakilę iki Mėnulio.
Na, tiek to! Pats laikas nusileisti iš Mėnulio ir pasimėgauti išties neįprasta, originalia, drąsia paveikslėlių knyga vaikams nuo 3 metų iki... 12? 15? 45? (Svarbiausia, besileidžiant neužkliūti už Van Der Raito barjero, kuris susidarė per atominį karą pasislinkus Žemės ašiai.)
Smagaus skaitymo ir žiūrinėjimo!
- Jakob Martin Strid. Fantastiškas autobusas. Vert. Ieva Toleikytė. Nieko rimto, 2025. 210 psl.
