O, brolyčiai ir sesutės, ar jūsų meškiukai nuo mažens dėlioja kaladėles, renka akmenis ir žada galiniame kieme išmūryti natūralaus dydžio Gedimino pilį? Ar jiems labiau patinka statyti lego gaisrines ir ligonines nei jomis žaisti? Ar jie piešia tik namus, bokštus, rūmus – ir dar keliais skirtingais pjūviais? Sveikinu, auginate architektą! Ir jums labai reikia Eglės Januškienės knygos „Moder... Kas? Kauno modernizmas!“ („Mažasis architektas“, 2021).

skaityti toliau…

Bičiuliai, ar jums svarbu, kad vaikų knygos būtų gražios? Mes su Meškiuku einame dėl gražių knygų iš proto, tikrai tikrai. Galime pasidėti knygą ant stalo ir savaitėmis ja grožėtis. Bet kaip rasti pačias dailiausias, įdomiausiai iliustruotas knygas? Į ką atkreipti dėmesį?

skaityti toliau…

Yra, bičiuliai, tokia leidykla – „Muzikija“. Ne, ne taip! Iš tikrųjų yra toks ugdymo centras „Strazdanėlės“. Kartais, kai „Strazdanėlės“ sukuria ką nors ypatingai gražaus, pasivadina „Muzikija“ ir savo ugdytiniams bei visiems geros valios žmonėms išleidžia knygą ar muzikinę plokštelę. Kaip ir daugelis mažų leidyklų, „Muzikija“ neranda bendros kalbos su didžiaisiais knygų platintojais ir jau kurį laiką nesuka sau dėl to galvos, skirdama savo leidinius aplink ugdymo centrą susibūrusios bendruomenės nariams. Apmaudu? Ne tas žodis! Mes turime tiek nedaug meniniam ugdymui skirtų knygų, o šios dar ir slepiasi! Pamėginkime tą paslapties šydą truputį praskleisti.

skaityti toliau…

Jauna leidykla „Dvi Tylos“ jau pradėjo prekiauti knyga „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“. Žinau, kad knyga laukiama ir iš jos daug tikimasi. Ką čia – jei auginčiau vieną kitą meškutę, jau krapštyčiau taupyklę (18 €, ne juokas!), mat šios „Vakaro istorijos“ yra biografinių apybraižų rinkinys, supažindinantis su ypatingo proto, talento ir drąsos moterimis.

Taip, mums reikia knygų, kurios skatintų mergaites pasitikėti savo jėgomis ir domėtis pasauliu. Bet ar ši knyga tam tinka? Turiu šiokių tokių abejonių. Gal pasvarstykime kartu, protingieji kurmiai?

skaityti toliau…

Birželio 15 dieną M. Žilinsko dailės galerijoje atidaryta Lietuvos knygų iliustracijų paroda „Šiltas prisiminimas“. Čiupau meškiuką, ir nužygiavom šildytis prie tų piešinių, taip gerai iš knygų pažįstamų. Toks keistas jausmas pamatyti mėgstamų knygų iliustracijų originalus. Spauda jiems būna negailestinga. Spalvos dingsta, detalės nunyksta, kraštai nukarpomi, maži piešiniai ištampomi, dideli – sugrūdami. Juolab, kad eksponuojamos XX a. iliustracijos, kai pačios techninės spaudos galimybės buvo visai kitos.

Žiūri, ir taip gražu. skaityti toliau…

Kurį laiką aš linksmai dirbau muziejuje. Ypač patiko mažuosius ganyti. Bet, būdavo, sustyguoju aš jiems edukaciją, prakalbą sudėlioju, per jėgą visus savo mėgstamus daugžodžius nukapoju, o atvedusi vaikus mokytoja mano, kad kažko trūksta! Ir sako: „Palaukit, aš juos dar prie savo mėgstamiausio paveikslo nuvesiu“. Tada ką? Surikiuoja vargdienėlius ir pareiškia: „Žiūrėkite, koks gražus paveikslas, kaip dvasinga, kokios spalvos!“ Vaikai žiovauja ir pabyra kaip bitės.

Mes to nenorime, ar ne? Pamėginau sudėlioti į lentynėles, kodėl ir kaip verta kalbėtis apie paveikslus su 5-8 metų pipirais. Į lentynėlę gula ir mano sudarytas pokalbių apie paveikslus rinkinys. Jums dovanoju geltonąjį skyrių:

skaityti toliau…