Kodėl saulėgrąžos? Vaikai žiūri paveikslus

Kurį laiką aš linksmai dirbau muziejuje. Ypač patiko mažuosius ganyti. Bet, būdavo, sustyguoju aš jiems edukaciją, prakalbą sudėlioju, per jėgą visus savo mėgstamus daugžodžius nukapoju, o atvedusi vaikus mokytoja mano, kad kažko trūksta! Ir sako: „Palaukit, aš juos dar prie savo mėgstamiausio paveikslo nuvesiu“. Tada ką? Surikiuoja vargdienėlius ir pareiškia: „Žiūrėkite, koks gražus paveikslas, kaip dvasinga, kokios spalvos!“ Vaikai žiovauja ir pabyra kaip bitės.

Mes to nenorime, ar ne? Pamėginau sudėlioti į lentynėles, kodėl ir kaip verta kalbėtis apie paveikslus su 5-8 metų pipirais. Į lentynėlę gula ir mano sudarytas pokalbių apie paveikslus rinkinys. Jums dovanoju geltonąjį skyrių:

Parsisiųsti

Ką su juo veikti? Nagi, perskaityti ir pakviesti vaiką apžiūrėti paveikslo! Mokate garsiai ir nuoširdžiai džiaugtis? Pamėginkite: „Ei, pažiūrėk, ką aš radau!“ O dabar jau galima šnekėtis.

Geltonajame skyriuje surašytas įsivaizduojamas pokalbis su vaiku apie Van Gogo „Saulėgrąžas“. Aišku, nei vienas vaikas jums neužduos lygiai tokių pat klausimų. O jūs pažodžiui neprisiminsite atsakymų. Tai visai nesvarbu! Leiskite vaikui pabūti su paveikslu. Jei tas būvimas visai dykas, visada galima užvesti ant kelio paprastais klausimais: „Apie ką tu dabar galvoji?“, „Ką tu jauti?“, „Ar prisimeni ką nors panašaus?“ ir t.t.

Svarbu, kad perskaitę tekstą, turėsite pagrindą dialogui, žinosite, kuo šis paveikslas gali užkabinti tokio amžiaus vaiką, ir įsivaizduosite, kaip giliai reikia kapstyti.

O kapstyti, patikėkite, giliai nereikia. Tokio amžiaus vaikams nereikia išmanyti chronologijos, civilizacijų ir meno stilių vystymosi istorijos, nereikia ir sisteminio žinių apie meną pateikimo (kad ir kaip eretiškai tai skambėtų!).

Greičiausiai tokio amžiaus vaikui paveiksle patiks tai, kas jam pažįstama iš kasdieninio gyvenimo. Tuo visada galima pasinaudoti ir atkreipti vaiko dėmesį į panašumus: „Žiūrėk, tokį ąsotį turi mama!“, „Atsimeni, tėtis irgi priskynė tokių saulėgrąžų?“, „Spalva visai tokia, kaip tavo antklodės.“

Skaitydami atrasite, kad vietomis mano pateiktos aliuzijos jums nelabai netinka. Na, juk jos visų pirma skirtos mano meškinui, kuris eina iš proto dėl mitologinių būtybių, valandų valandas tupi prie žemėlapių ir nori sodininkauti. Jei jūsų vaikas nežino, kuo skiriasi Vokietija ir Atlanto vandenynas, tiesiog neminėkite jam Prancūzijos klimato.

Nors tekstas pateiktas, kaip nuoseklus pokalbis, iš tikrųjų tos sekos laikytis visai nereikia. Išmesti galima bet ką. Su 5-8 metų vaikais jūs nenagrinėsite paveikslo kaip vieningo kūrinio. Svarbiausia: nustatyti, ką matote paveiksle, atskirti sudėtines paveikslo dalis.

Manote, lengva? Kad tik nebūtų, kaip toms mokytojoms... Net jei esate išmintingas, kišenėje žodžio neieškantis žmogus, kalbėtis su vaikais apie meną reikia įgusti ir pasiruošti.

Aišku, galima naudotis knygomis. Po poros dienų įnirtingo skaitymo su­si­gau­džiau, kur ir kokių saulėgražų pritapė Van Gogas, apžiūrėjau geltonąjį namelį Arlyje ir sužinojau daugiau, nei norėjau apie dailininko ausį ir psichikos ligą (kaip dabar tai pamiršti?!). Galva plyšta nuo žinių, o vaikui nėra ką pasakyti. Paaugliams skirtos puikiosios MMC knygos irgi ne ką tepadeda. Jos, khem, per gilios!

Ar jus įkvepia tokia perspektyva? Iškvėpkite. Atsisiųskite ir išmėginkite vieną, kūrybinėse kančiose mano sudėliotą, pokalbį:

Parsisiųsti

Na, ar pavyko? Penkiamečio dėmesys – kaip kiškis. Čia yra, čia nėr. Jei pasišnekėjote septynias minutes, aš jus tvirtai apkabinu ir išbučiuoju. Jei aptarėte VISĄ VIENĄ klausimą – irgi.

O žinote, kodėl mes kalbėjomės apie Van Gogo „Saulėgrąžas“? Todėl, kad pavasario saulė prašvito meiliai ir geltonai! Aš paruošiau dešimt pokalbių apie dešimtį paveikslų, kurie meškiukus bibliotekoje džiugins pusę metų. Kiekvienas mėnuo – kitos spalvos, kitos nuotaikos, su kitais paveikslais!

Balandis bus žalias, o gegužė – dar žalesnė, gilaus smaragdinio atspalvio. Balandį džiaugsimės Monė (C. Monet), o gegužę...

Oi, aš vėl daugžodžiauju, ar ne? Pamėginsiu trumpiau:

  • Pokalbių rinkinys skirtas tiems vaikams ir tėvams, kurie nori prisijaukinti meną ilgam. Todėl dailės kūriniai parinkti taip, kad juos būtų galima išgyventi laike. Nors niekas neuždraus pralėkti per dieną.
  • Šis rinkinys gimė kaip mūsų nuotykių su Filipu dalis. Todėl paveikslai tinka ir spalvų, ir metų laikų žaidimams.
  • Rinkinį sudaro metodiniai nurody... ėėė... tarkim, geranoriški patarimai ir dešimt pokalbių.
  • Naudojama F. Barbe-Gall metodika (plačiau: „Comment parler d’art aux enfants“).
  • Ketinu sukurti ir antrąją dalį, bet tam man reikia resursų. O apie tai – žemiau.

Mėnuo – tiek aš užtrukau ieškodama, rašydama, dėliodama – skirdama paveikslams visą darbo dieną. Mažiausiai mėnesio man prireiks ir antrai rinkinio daliai, ir visiems kitiems projektams, kurių knibždėte knibžda mūsų bibliotekoje. Tad skelbiu akciją nelabai alkaniems meškiukams paremti. Kuo daugiau medaus puodynėje susikaups, tuo dažniau bibliotekininkės galės savo kūrinius nemokamai dalinti visiems geros valios vaikams!

O jei norėsite rinkinį įsigyti, rašykite. Juk rinkinys jau baigiamas pudruoti ir šukuoti, tik bibliotekininkės dar aiškinasi, kam mokėti mokesčius. Kuo jūsų daugiau susirinks, tuo pigiau galėsime paskleisti savo žaidimus.