Marius, magija ir vilkolakė Elzė
Geriausia praėjusių metų verstinė knyga vaikams? Štai prašom – estų rašytojos Reeli Reinaus „Marius, magija ir vilkolakė Elzė“. Šiek tiek šiaurietiškos gotikos jauniesiems paaugliams. Receptas? Turime vieną dvylikametį berniuką, kuriam įdomūs tik kaulai, kaulai, kaulai ir kaukolės. Turime atokų ir tylų kaimelį, kuriame visi šiek tiek pakvaišę, nes taip jau nutinka atokiuose tyliuose kaimeliuose. Turime atstumtą mergaitę, kuri nebelanko mokyklos ir visą laisvą laiką leidžia miške. Kas iš to? Ogi, žinoma, trapus tikrovės luobas tuojau suskilinėja ir nusilupa, atverdamas šiurpų dvasių pasaulį.
Ką daryti, atsidūrus akistatoje su mirtimi, apie kurią suaugusiesiems negali išsitarti? Kur dėtis nuo atsakomybės, kurios nėra kam perduoti? Kai tylėti turi net ne todėl, kad tavimi nepatikės, o todėl, kad nori apsaugoti tuos pažeidžiamus tėvus nuo savo tamsių paaugliškų paslapčių. Ir gal tie miškai bei niūrios jų godos čia niekuo dėti? Gal viskas tik dėl to, kad norėjai paimti už rankos mergaitę? Suaugti? O dabar iš visų pašalių tave seka alkanų padarų akys...
Ne, ne! Knygoje nėra jokio atviru tekstu teškiamo lemtingo libido ir thanatos šokio, jokios psichoanalizės, vien kasdieniška, pedantiškai fiksuojama buitis, iš kurios plyšių veržiasi chtoniška būtis. Tik ar visa mūsų vaikystė nėra chtoniška? Ar vaikai kartais patys nėra mitinės būtybės, kaip kadais įtarė Gintaras Beresnevičius? Šioje knygoje jiems išties leidžiama tokiais būti: apsėstais savo ypatingų interesų, smalsiais, nutrūktgalviais ir nejaučiančiais ribų, savanaudiškais ir mylinčiais, tamsiai gerais. Tik tokie ir gali išnarplioti nutylimas kaimo paslaptis.
Ką gi, autorei pavyko užmaišyti labai skalsiai skaitomą maginės fantastikos apysaką su etniniais prieskoniais, o galutinius akcentus sudėjo knygos dailininkė Marja-Liisa Plats. Neoninės iliustracijų spalvos užsimena apie kontrakultūrinę risografijos estetiką, lakoniškas personažų dizainas, detalūs kaukolių piešiniai ir sapniški akvareliniai peizažai susipina į kažkokias psichodelines patirtis, dar labiau išryškinančias knygoje sukurto pasaulio keistumą. Beje, šiokių tokių užuominų į tą pasaulį galima rasti jau viršelyje. Pasukiokit knygą priešais šviesą. Matot?! Matot, kaip išnyra anapusinis pasaulis?! Taip subtiliai jis čia įterptas, naudojant paprasčiausius lakuotus elementus!
Kita vertus, iliustracijų subtilumui priešinasi teksto konkretumas. Net tiesmukumas. Kartais norėjosi, kad autorė daugiau pažaistų slėpynių su skaitytoju, labiau sunarpliotų siužetą, pavinguriuotų, bet ne – veikėjai traukia nosies tiesumu, kiekvienas įvykis tempia kitą, kruopščiai prikabintą prie pirmojo uodegos. Gal todėl ir finalas gavosi dvigubas? Pirmasis ištiko tiesiog per greitai? Na, tiek to – vis tiek tai labai graži knyga, kokią galbūt pavyktų suplakti iš Kotrynos Zylės „Sielos sumuštinių dėžutėje“ ir Håkon Øvreås „Ruadaliaus“, jei pabarstytume Triinu Laan estiška anapusine ironija. Bet tik galbūt. Reeli Reinaus intonacijos labai savitos ir įdomios. Rekomenduoju!
- Reeli Reinaus. Marius, magija ir vilkolakė Elzė. Dail. Marja-Liisa Plats. Vert. Viltarė Urbaitė. Aukso žuvys, 2025. 224 psl.
