Moder... Kas? – stalo knyga jaunajam architektui
O, brolyčiai ir sesutės, ar jūsų meškiukai nuo mažens dėlioja kaladėles, renka akmenis ir žada galiniame kieme išmūryti natūralaus dydžio Gedimino pilį? Ar jiems labiau patinka statyti lego gaisrines ir ligonines nei jomis žaisti? Ar jie piešia tik namus, bokštus, rūmus – ir dar keliais skirtingais pjūviais? Sveikinu, auginate architektą! Ir jums labai reikia Eglės Januškienės knygos „Moder... Kas? Kauno modernizmas!“ („Mažasis architektas“, 2021).
Specialiai vaikams skirtų knygų lietuvių kalba apie architektūrą turime labai nedaug, tad kiekviena – aukso vertės. Šioji ypatinga dar ir tuo, kad pasakoja apie lietuvių architektūros aukso amžių – didžiąsias statybas Kaune tarpukariu, kai laikinajai sostinei reikėjo suteikti deramą pavidalą, o plūstantiems į šį miestą žmonėms parūpinti šiuolaikiškus ir patogius būstus. Teisybės dėlė žino, kad ne visi jie buvo tokie jau patogūs ir šiuolaikiški, mat naujai atsikraustę gyventojai neretai būdavo priversti ręsti lūšnas Brazilkoje ar glaustis drėgnuose fortų griuvėsiuose, bet Eglė rašo ne apie šiuos gėdingus miesto istorijos puslapius, o apie Kauno architektūros deimančiukus, pripažintus svarbiu Lietuvos ir Europos paveldu, besibraunančius į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Taip, tokie pastatai verti mažųjų meškiukų dėmesio, tačiau nedidelėje 80 puslapių knygelėje telpa ne tik jie. O kas dar?
Knygelė yra labai gerai apgalvota, puikios struktūros. Net ir architektūros naujokė ar naujokas nepasijus nejaukiai, mat iš pradžių paaiškinama pati architektūros esmė, pristatoma architekto profesija, tada apibūdinami skirtingi architektūros stiliai ir tik po to keliaujama prie modernizmo. Šis pristatomas ne kaip izoliuotas reiškinys, visai ne! Aptariamos jo techninės, ekonominės, socialinės prielaidos ir idėjos jį suformavusios. Tik tada grįžtama į Lietuvą, pristatomi čia tarpukariu kūrę architektai modernistai ir leidžiamasi klajoti po nuostabųjį Kauną. Po daugybės apžiūrėtų pastatų vaikai kviečiami suprojektuoti savąjį. Ir daryti tai siūloma ne bet kaip, o labai rimtai: teks paruošti eskizą, aprašą, detalius brėžinius. Galima net pasigaminti maketą! Jei savojo namo maketą pasigaminti dar sunkoka, galima atsisiųsti autorės sukurtus brėžinius ir iš popieriaus suklijuoti Kauno modernizmo pastatus. Pasaka, ar ne?
O gal visa tai pernelyg sudėtinga? Kur ten mūsų meškiukams nagrinėti socialines kažin ko prielaidas? Ar įdomūs jiems tie kažin kada gyvenę architektai? Neišsigąskit, sesutės ir brolyčiai, Eglės knygoje išlaikoma ideali pažintinės ir grožinės medžiagos pusiausvyra. Garbės žodis, pati nustebau, o mūsų Meškinas-tėtis, kuris retai knygai randa gerą žodį, taip džiaugėsi vykusia derme, kad net prašėsi priimamas į mūsų vakarinį skaitymo klubą. Deja, klubas laikinai persikėlė į ligos patalą, tad naujų narių nepriėmėm ir tegaliu pasidalinti mudviejų su Meškiuku įspūdžiais. Na, ką padarysi. Grįžkime prie tos dermės ir harmonijos, kurią taip išgyriau. Kaip ji kuriama?
Ogi labai natūraliai! Knygos autorė augina du šaunius berniukus, kurie seka tėvų pėdomis. Eglė jų susižavėjimą architektūra mielai puoselėja ir rengia vaikams įvairiausius žaidimus. Vienu metu tokiomis pramogomis dalindavosi „Mažojo architekto“ fb paskyroje – nuoširdžiai rekomenduoju pasirausti istorijoje ir susirasti tuos senesnius įrašus. Tai grynas džiaugsmas! Tikiuosi, kada nors ir toji medžiaga suguls į kokį leidinį, lygiai taip, kaip sūnaus Ąžuolo pokalbiai su tėčiu apie architektūrą suteikė pavidalą knygai „Moder... Kas?“. Pažvelkime į knygos siužetą. Ąžuolas pasakoja apie vieną dieną, kurią praleido su tėčiu darbe. Iš pradžių pristato save ir savo tėčio profesiją, šio gautą naująjį užsakymą. Tas užsakymas susijęs su modernizmo pastato sutvarkymu, bet berniukas nežino, kas yra modernizmas. Reikia išsiaiškinti! O po to padėti tėčiui atlikti tyrimą – juk prieš projektuojant būtina susipažinti su pastato istorija bei aplinka. Šiuo atveju – aplankyti vertingiausius tokio stiliaus statinius Kaune. Ramus, bet ilgas pasivaikščiojimas po Kauną, pašnekesiai apžiūrinėjant įvairiausius pastatus ir sudaro didžiąją knygos dalį. Visa tai puikiai įrėmina pažintinį turinį, pateikiamą nuosekliai, tarp kitko, ta apimtimi, kuri tuo metu natūraliai prašosi.
Kita vertus, vietomis pati knygos kalba tampa šiek tiek per sudėtinga. Turbūt Eglės berniukai, augantys tarp architektų ir urbanistų, įpratę prie profesinio žargono, bet kitiems meškiukams teks paaiškinti, kodėl „dominuoja“, o ne „vyrauja“ ar tiesiog „daugiausia yra“, kaip galima „perkrauti detalėmis“ fasadą, kas ta „asimetrija“ ir „viešoji erdvė“. Reikia pasakyti, kad specialūs architektūriniai terminai puikiai paaiškinti nedideliame žodynėlyje, tad problema – ne jie, o tiesiog specifinė kalbėjimo maniera. Galbūt minimalus literatūros redaktoriaus ar pedagogo prisilietimas būtų padaręs knygos tekstą dar prieinamesnį ir dar labiau įtraukiantį.
Čia turiu pastebėti, kad rašau žvilgčiodama į knygos egzempliorių iš pačios pirmosios partijos, anuomet ką tik atkeliavusios iš spaustuvės. Mačiau, kad vėliau renginiuose buvo pristatomas kiek kitaip atrodantis knygos ir edukacinės medžiagos komplektas (išties, prašmatnus). Tad įmanoma, kad vėliau būta ir teksto taisymų, ir naujų leidimų. O jei nebūta, labai linkiu autorei dosnių rėmėjų, kurie padėtų parengti antrąjį tokios išskirtinės ir vykusios knygos leidimą. Ir, tiesą sakant, antrajame leidime labiausiai norėčiau išvysti ne tiek stilistiškai suredaguotą tekstą, ištaisytas kelias korektūros klaidas, kiek padidintą knygos formatą! (Galima aš čia įrašysiu ne vieną, o tris šauktukus: !!!)
Apie formatą dar šiek tiek paliežuvausiu. Nežinau, kaip jūs ir jūsų meškiukai, o aš vaikystėje be galo mėgau raustis po senų sodininko žurnalų stirtas ir žiūrinėti sodų namelių ir sklypų projektus. Tokie man gražūs buvo tie planai, brėžiniai, sutartiniai ženklai. Viso to grožio pilna ir Eglės knyga. Net ir švelniais akvarelės potėpiais nuspalvinti pastatų fasadai išlaiko autocadiškai griežtas ir tikslias linijas, o po puriomis medžių lajomis pravažiuojančios mašinos, skubantys žmonės ir šmirinėjantys gyvūnėliai paimti tiesiai iš architektams skirtų autocado simbolių bibliotekų (nuorodas į kurias rasite knygos pabaigoje – naudokitės į sveikatą!), tad visi atvartai pilni tos žavios minimalistinės tvarkos ir vizualinės švaros estetikos. Net nežinau, ar tokias iliustracijas galima pavadinti dailininkės iliustratorės darbu, bet tai žiauriai įspūdinga ir tuos piešinius-brėžinius be galo norisi apžiūrėti iš arčiau, gerooookai didesnius. Didesnis formatas taip pat leistų sukurti erdvesnį maketą, mat vietomis tekstas sunkiai sutalpinamas, įspraustas į ankštus langelius, pasirinktas gana smulkus šriftas, o laiko juostose elementai taip persidengia, kad jų seka tampa nelabai aiški. Be to, didesniuose puslapiuose daugiau laisvės turėtų vaikai, atlikdami knygoje esančias užduotis. Žodžiu, prašau bent jau A4, o dar geriau – Mizielinskių atlaso ir Sochos „Bičių“ formato, sutarta?
Reziumuodama noriu pasidžiaugti originalia, įdomia, išskirtine knyga vaikams, kurios gerumo paslaptis: netikėtos iliustracijos; šauni beletristinės, pažintinės ir interaktyvios dedamosios dermė; autorės išradingumas ir puikus temos išmanymas.
Oi, apie išradingumą taip nieko ir neparašiau! Tuoj pasitaisysiu. Pirmiausia derėtų atskleisti, kad knygą lydėjo neįtikėtina, fantastiška paroda, kuri ne tiek „pa-rodė“, kiek pasiūlė jauniesiems lankytojams aplinką laisvai kūrybai ir žaidimui modernizmo ir architekto profesijos tema. Nedrįstu plačiau apie ją šnekėti, mat nebežinau, ar parodą dar galima kur nors rasti. Knygą turbūt gauti lengviau, o joje tas pats atidumas detalėms ir vaiko patirtims. Štai, pavyzdžiui, vaikas gali pats susiplanuoti klajonių po modernistinį Kauną maršrutą, naudodamasis pridėtu žemėlapiu. Aplankęs namą, gali susirasti jį sukūrusio architekto portretą. Ir, beje, architektai pavaizduoti ne savo karjeros pabaigoje, ne patriarchais, o jaunais žmonėmis, tokiais kaip pačių skaitytojų tėčiai, tokiais, kokiais, regis, galima nesunkiai tapti (kaip man tai patiko!). Apskritai, kur tik įmanoma, autorė stengiasi susieti didžiąją architektūrą su mažosiomis vaiko patirtimis. Ir tai puikus pasirinkimas.
Parodos akimirkos, 2021 gruodis
Na, o jei į skutelius suskaitęs „Moder... Kas?“ ir visus Kauno modernizmo takus išvaikščiojęs vaikas pareikalaus „daugiau architektūros!“, tai štai jums jaunojo architekto bibliotekėlė lietuvių kalba:
Skaitykit ir statykit!
- Eglė Januškienė. Moder… kas? Kauno modernizmas! Mažasis architektas, 2021. 80 psl. + el. dok.
