Meškiukų dienoraščiai

Sveiki, sveiki, mano įsivaizduojami draugai! Nors dažniausiai su jumis kalbuosi kaip su artimais bičiuliais, šįsyk turiu pripažinti jūsų virtualią prigimtį. Juk šiandien rašau apie tokias asmenines patirtis, kad nė nežinau, kam iš kelių tūkstančių meškiukų bibliotekos lankytojų jos gali rūpėti. Ir visgi, jei įdomu, kur meškiukai buvo dingę beveik porą metų ir kaip per tą laiką pasikeitė bibliotekos dvasia, maloniai kviečiu užmesti akį į mano dienoraščio puslapius.

Raudonojo Kryžiaus savanoris meškiukas grįžta į biblioteką po karo, Stable Diffusion imituoja Chagallą
Raudonojo Kryžiaus savanoris meškiukas grįžta į biblioteką po karo, Stable Diffusion imituoja Chagallą

O tieji puslapiai Meškinėlio dėka prikraigalioti pagaliukų žmogelių ir kalbos burbuliukų. Vaikis išmokė. Toks paišaliojimas padėjo įveikti sunkius laikus, tad ačiū jam, kad iš anksto man parūpino gelbėjimo ratą.

Beje, sunkūs laikai atslinko nepastebimai. Iš pradžių nė piešti netraukė, bet laiko bibliotekai ėmė trūkti vis labiau. Meškiukui vis sunkiau darėsi ištverti mokyklą, mokykla vis daugiau priekaištų turėjo Meškiukui. Mes, suaugę šeimos meškinai, jautėmės kalti ir sukome galvas, ką daryti ir kaip visiems padėti, kol 2020 užgriuvęs karantinas atskleidė, jog ir kovoti nėra už ką. Su tokia mokykla košės neišvirsi. Kita vertus, tai buvo visiškai netinkamas metas ieškoti geresnės. Teko suktis patiems: sutelkti visas jėgas ir skirti visą laisvą laiką skęstančiųjų gelbėjimui.


Ir mes išplaukėme! Meškiukų bibliotekoje beliko tik naujienų apžvalgos, užtat vaikis vėl ėmė džiaugtis gyvenimu, mokytis ir mane mokyti. Kai jis puikiais pažymiais baigė 2020–2021 mokslo metus, aš prisirinkau knygų naujoms apžvalgoms ir susidėliojau smagių literatūrinių temų tinklelį, kurį ketinau pildyti kelionėse. Naujoji nuotolinė mokykla suteikė mums galimybę dirbti visame pasaulyje, o Meškiukui – lankytis šauniausiose edukacinėse ervėse ir muziejuose. Regis, gyvenk ir džiaukis, bet džiaugtis nesisekė dabar jau man.


2021 metai baigėsi operacine. Tiesą sakant, tada ir pradėjau reguliariai piešti savo dienoraštį. Piešimas nuostabiai nuskausmindavo, padėdavo užsimiršti ir atsikratyti irzlumo. Ne tik rašyti bibliotekai, bet ir skaityti jėgų nebuvo.


Ne visur pavykdavo nusitempti bloknotą, tad mano dienoraštis leido visokias skiautelių atžalas. Gerai, kad mėgstamiausio pieštuko bebuvo likęs menkas galiukas, visada telpantis į kokią nors kišenę.


Aš – netikusi ligonė: nekantri, opi, bet išties mano bėdos buvo menkos ir vasarį jau grįžau į meškiukų biblioteką. Pirmasis iššūkis buvo pasiruošti Vilniaus knygų mugei. Sudarinėjau bibliografinį naujienų sąrašą, planavau renginius – vasario 23 vakaras gerokai užsitęsė, užmigau paryčiais...


O pabudau kitame pasaulyje, kur knygos pavirto nebe sielos atgaiva, vien nepatikima apsauga nuo skeveldrų ar sprogimo bangos išmuštų langų šukių. Šis karas vyko taip arti, kad ne tik važiuoti į Knygų mugę, bet ir apskritai skaityti savo malonumui rodėsi išdavyste, puota maro metu. Tačiau skaityti apie karą taip pat buvo beprasmiška.


Savanorystė – prastas psichoterapijos pakaitalas. O piešimas bent jau nuskausmina. Dienoraštis suvešėjo dešimtimis istorijų, kurias užrakinau tyliuose puslapiuose, kad išmesčiau iš galvos.


Vienu metu meškiukų biblioteka atgimė Pabėgėlių registracijos centre – tempiau į jo vaikų kampelį ir miegamuosius knygas įvairiausiomis kalbomis, kad čia įstrigę vaikai, paaugliai ir suaugę turėtų kur pasislėpti. Esu be galo dėkinga už knygeles ukrainiečių kalba leidyklai „Nieko rimto“. Nuostabius knygiukų komplektus į ukrainiečių kalbą išvertė, išspausdino ir pabėgėlių mažyliams padovanojo „Vaikų žemės“ komanda su puikiąja rašytoja Kotryna Zyle priešakyje. Taip pat knygiukų vertimu rūpinosi „Vaiko psichologijos centras“.


Pabėgėlių registracijos centras Kaune veikė nuo kovo iki rugpjūčio 8 dienos, kol atvykstančių žmonių sumažėjo ir buvo nutarta, kad nuo šiol užteks centro Jonavoje. Dauguma savanorių galėjo atsikvėpti, o aš galėjau prisiminti, kaip atrodo mano Meškiukas ir knygos. Ketinau kurį laiką užsiimti savais reikalais, bet tuo tarpu tie kiti, nesavi reikalai jau uodė mano pėdsakus.


Poilsio labai reikėjo, o atsikvėpti mudu su Meškiuku, žinoma, ketinome tarp knygų, aprašydami savo skaitymo patirtis. Proginiam meškiukų bibliotekos įrašui pamėginome sugeneruoti proginį paveikslėlį: pasitelkdami DI apmąstyti, kas yra skaitymas karo metu, kaip jaučiasi RK savanoriai meškinai, grįždami į bibliotekas. Rezultatai buvo neįtikėtinai įdomūs ir mes ėmėmės šį siužetą perkurinėti skirtingais modeliais, imituodami skirtingus stilius bei technikas, skirtingų dailininkų manierą. Taip užsižaidėme, kad pradėjome dėlioti Vakarų dailės istoriją Raudonojo Kryžiaus meškiukams. Žinoma, nepabaigėme. Į bibliotekos duris vėl pasibeldė tikrovė.

Labas, tikrove, su tūkstančiais karo pabėgėlių, kuriems integruoti šalis neturi pajėgumų.


Mokyti kalbos, kai nesi nei pedagogė, nei filologė, yra labai keista patirtis, kurios niekada nepasirinkčiau, jei ne ekstremalios sąlygos. Sveikos, bemiegės naktys ir dienos bibliotekoje, ieškant metodikų bei medžiagos, ruošiant planus ar rengiant užduotis. Šeši mėnesiai RK lietuvių kalbos klube, dar dvi grupės po Įvairių tautų kultūrų centro sparneliu su pagalba iš „Stiprūs kartu“. Norinčių paremti buvo užtektinai: turėjome stogą virš galvos, popieriaus kopijoms, rašiklių lentai. Esu labai dėkinga rašytojui Justinui Žilinskui už žodynus mūsų įvairaus amžiaus „studentėms“. Bėda tik, kad baisiai trūko norinčių ir galinčių mokyti. Iš visų jėgų mėginome kamšyti tą skęstantį integracijos laivą, kol sulaukėme valstybės sprendimų.


Taip per tą laiką ir nepastebėjau, kaip Meškiukas išaugo į Meškiną. Jo knygų lentynas užėmė paauglių literatūra ir aš jau nebeturiu preteksto kolekcionuoti be galo gražių paveikslėlių knygelių ar ieškoti naujų wimmelbuch knygynuose. Meškiukų biblioteka atsisveikina su meškiukais ir galutinai persikrausto į maginės fantastikos kraštus, kurių pasieniuose kartais galima sutikti realistinę prozą ar mokslo populiarinimo veikalų. Apie tokias knygas mudu nuo šiol ir pasakosime.

Tik nepažadu, kad pasakosime labai dažnai ir reguliariai. Kad ir ką nupiešiau dienoraštyje, niekas dar nesibaigė. Tegu mažiau ir ne taip desperatiškai, bet mokau, mokausi ir laukiu šviesesnių dienų. Tegu jos greičiau ateina!