Apie džiaugsmą ir mirtingumą

Ne paslaptis, kad meškiukų bibliotekoje mes Helovino nešvenčiam, tad kol miestas bruzda plevėsuodamas gryno poliesterio voratinkliais, aš galiu vartyti šiurpias, keistas ir makabriškas knygas, kiek širdis geidžia. Mat nors Helovino kultūrinei tradicijai esu visiškai abejinga, gerbiu seną lietuvišką tradiciją vėlų rudenį šeimyną baisiomis istorijomis gąsdinti ir saugiai prie žvakės drebėti, kol už lango baldosi gal vėjas, o gal dvasia be vietos. Ir kuo šiurpesni laikai stoja, tuo labiau augantiems meškinams reikia saugios erdvės bijoti, tuo labiau trūksta vienu jungiklio spragtelėjimu įveikiamos baimės.

Štai kodėl ant mano stalo šiandien sukrauta dvidešimt kraupių ir makabriškų knygų, iš kurių vieną: Triinu Laan aprašytus bei Marja-Liisa Plats nupieštus „Skeleto Jono nutikimus“ („700 eilučių“) noriu ir su jumis pavartyti. Na, gerai, toji knyga visiškai nebaisi, bet tikrai makabriška ir ekscentriška. Jūs tik pažiūrėkite į viršelį! Ne, tai ne fotošope užstrigęs sodrumo slankiklis. Knyga išties yra to skaudaus devyniasdešimtųjų pavyzdžio rožinio atspalvio, kuris blogai atrodo absoliučiai visur, išskyrus skeleto draugiją. Sveika, ironija iš pirmo žvilgsnio ir iš pirmo žodžio!

Siužetas taip pat verčia iš koto: senelis įsigyja iš biologijos kabineto nurašytą skeletą ir juodu su senele ima tais nelaimingais griaučiais rūpintis. Juos rengia ir maudo, linksmina ir šnekina. Skeletas tampa senukų paskutinių dienų atgaiva, o po senelės mirties palydi senelį į siurrealistinę haliucinacijų erdvę, kurioje ant to paties nebūties laiptelio telpa pasaulio pabaiga, užrūgęs šiukšlių kibiras ir vaiduokliai. Jau to užtenka, kad šią knygą nukniaukčiau iš vaikio ir smalsiai perskaityčiau, bet svarbiausia kas kita. „Skeleto Jono nutikimuose“ tiek šilto humoro ir sveiko paprastumo, kad gyventi darosi jaukiau, nors visos šios istorijos, žinoma, apie mirtingumą. Ir štai, balansuodama ant tos metų briaunos, už kurios jau tuoj tuoj pati pradėsiu senti, aš skaitau apie nesureikšmintą, bet apmąstomą mirimą ir labai pavydžiu rašytojos sukurtiems seneliams jų požiūrio, pasaulėvokos, buvimo sau. Mokausi.

Ar yra čia ko išmokti vaikams? Tikrai taip! Pavyzdžiui, suprasti savo senstančius artimuosius, lydėti juos toje kelionėje, kurios pabaiga jau čia pat, patirti ir priimti neišvengiamą gyvenimo kaitą bei jo pabaigą. Ir visa tai be „rimties ir pagarbos mirusiesiems“, kurios Helovino išvakarėse iš vaikų davatkiškai reikalauja „vertybių gynėjai“. Knyga apie skeletą Joną labai smagi ir šiek tiek graudi – lyg Zavedskaitės „Fideliui“ iškeliavus pas Valterio „Puokius“ pro apleistą tarybinį ūkį, kurio psichodeliškuose postapokaliptiniuose griuvėsiuose gyvena paskutiniai socialistinio darbo didvyriai. Ir į tą anomalią zoną kartkartėmis užsuka vaikai, plėšikai bei menininkai.

Na, ne – atrodo, aš negaliu apie šią knygą rašyti iš vaiko perspektyvos: tiek čia konotacijų ir aliuzijų, aktualių man, suaugusiai asabai. Ir visgi aš kone visiškai įsitikinusi, kad jaunieji skaitytojai atras savąjį teksto kodą ir turės kuo pasidžiaugti. Knyga išties labai gražiai parašyta ir nuostabiai išversta. Tas grožis iš sąmoningo kalbos paprastumo, derančio prie lėtų į senatvės sutemas nyrančių senukų minčių, iš tarmybių ir taupių dialogų, po kuriais slypi saviironija, negęstantis žaismingumas ir neįmantri išmintis (kuri nesistengia atrodyti reikšmingesnė nei iš tiesų yra). Tas grožis kyla ir iš knygos herojams nepataikaujančių dvispalvių iliustracijų, mirtį ir gyvybę matuojančių neoniniu rožiniu švytėjimu.

Žodžiu, skaitykite, bičiuliai, tikrai! Taip, ši knyga priklauso tai savotiškai ekosistemai, į kurią aš-vaikų-literatūros-entuziastė žvelgiu su džiugiu jauduliu, o aš-mama – su šaltu įtarumu. Ir visgi... Ir visgi išdrįsiu pasakyti, kad „Skeleto Jono nutikimai“ yra ta reta šventė, kurioje kritikai gali apsikabinti su skaitytojais ir apsiverkti iš šviesaus liūdesio ir graudaus džiugesio.

Apie knygą

  • Triinu Laan. Skeleto Jono nutikimai. Dail. Marja-Liisa Plats. Vert. Viltarė Urbaitė. 700 eilučių, 2022. 61 psl.

Bonusas – kitos pačios skeletiškiausios ir ekscentriškiausios knygos jauniesiems skaitytojams lietuvių kalba (pagal meškiukų bibliotekos skonius ir išmanymą):

  • Issa Watanabe. Migrantai. Aukso žuvys, 2022. 34 psl.
  • Wolf Erlbruch. Antis, Mirtis ir tulpė. Vert. Rūta Jonynaitė. Odilė, 2018. 30 psl.
  • Piret Raud. Princesė Lulu ir ponas Skeletonas. Dail. Jonas Landsbergis. Vert. Kristina Bykovienė. Dominicus Lituanus, 2015. 135 psl.
  • Yan Marchand ir Matthias Arégui. Haidegeris ir tarakonas. Serija „Mažieji Platonai“. Dail. Matthias Arégui. Vert. Daina Habdankaitė. Jonas ir Jokūbas, 2018. 64 psl.

Nors pati keisčiausia skeletų knyga mūsų bibliotekoje, žinoma, yra japonų kalba, bet aš jums jos nerodysiu, bė-bė-bė!