24+1 fantastiški advento keliai

Gražūs tie advento skaitymai! Taip norisi, kad jie gyvuotų, kad gruodžio vakarais knygomis mėgautųsi ne tik patys mažiausieji skaitytojai su tėvais, bet ir ūgtelėję vaikai, paaugliai. Tik ar rasime, kuo tokius išrankius skaitytojus sudominti? Kviečiu pasivaikščioti po magiškąjį advento miestelį ir išsirinkti TĄ knygą. Kasdien šiame miestelyje atversiu naują langą ir naują kūrinį, kuris galėtų pradžiuginti 10-12 metų maginės fantastikos gerbėją.

Visas magiškojo adventinio miestelio gatves piešė Stable Diffusion XL

Nepažadu, kad rasiu tiek įdomios maginės fantastikos, kurioje veiksmas vyktų per Kalėdas. Galbūt kartais bus mažiau burtų, o kartais – mažiau Kalėdų, bet aš pasistengsiu. Tikiuosi, jums bus taip pat smagu kaip ir man!

Nagi, keliaukime!

Ir pirmoje stotelėje mūsų laukia raganos!

Džo, vaikinukas iš Londono, keliauja į Kenterberį švęsti Kalėdų, mat ten po skyrybų persikėlė jo mama. Tačiau dar traukinyje jis netyčia įsivelia į konkuruojančių raganų ir kerėtojų šutvių konfliktą. O kai iš baimės išlipa ne savo stotelėje ir čia pasiskolina dviratį, jo likimas galutinai pasuka kitu keliu. Taip jau nutinka, kad jis gauna raganos pamirštą dviračiu paverstą šluotą, kuri pajutusi gimtųjų namų kvapą pašėlsta ir nuneša savo keleivį tiesiai į raganų irštvą. Tiesa, šios raganos ne tokios ir piktos, o viena jų – visai šauni jauna mergaitė. Ir visgi: kaip burtų ir magijos pasaulyje išsaugoti sveiką protą, apginti draugiškos raganų šutvės garbę ir neleisti svarbiam artefaktui pakliūti į blogas rankas? Apie visa tai pasakoja Anna Dale, sukūrusi „Raganų knygos paslaptį“.

Anna Dale. Raganų knygos paslaptis. Dail. Rokas Gelažius. Vert. Danguolė Žalytė. Garnelis, 2007. 256 psl.

Knyga paprastutė, bet smagi, jauki, pilna išradingų detalių. Juokinga, bet ne absurdiška. Nuotykinė, bet joje telpa ir drama, ir sudėtingi pasirinkimai, ir draugystė, ir stebuklingas išsigelbėjimas. Ir, žinoma, daug daug burtų, sniego ir kalėdinių dekoracijų!

Už antrojo langelio slepiasi visas stebuklingas kraštas, kuriame jau daugelį metų viešpatauja žiema, bet niekada neateina Kalėdos. Šį kraštą valdo žiauri Baltoji ragana, kurios taip paprastai įveikti negali net pats pasaulio kūrėjas liūtas Aslanas. Jam dar reikia tikėjimo, atsidavimo ir pasiaukojimo, bet iš baimės sustingusioje Narnijoje nėra kam pažadinti šių kilnių jausmų. Į tokią keistą vietą patenka keturi nuotykių ištroškę vaikai. Jei jų širdys bus pakankamai drąsios, į mišką galų gale ateis Kalėdos su didingu Kalėdų Seneliu ir dovanomis visiems kalbantiems žvėrims ir geriems vaikams. Tiesa, dovanų šie gaus kalavijus ir lankus – juk lemiama kova dar nelaimėta!

Tokie nuotykiai skaitytojų laukia turbūt garsiausioje maginės fantastikos knygoje vaikams: C. S. Lewiso apysakoje „Liūtas, ragana ir drabužių spinta“, kurios jau trys leidimai pasirodė lietuvių kalba.

Clive Staples Lewis. Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta (serija „Narnijos kronikos“). Dail. Nijolė Šaltenytė. Vert. Violeta Davoliūtė. Katalikų pasaulis, 1997. 142 psl.
C. S. Lewis. Liūtas, ragana ir drabužių spinta (serija „Narnijos kronikos“). Dail. Pauline Baynes. Vert. Aurelija Jucytė. Alma littera, 2011. 199 psl.
C. S. Lewis. Liūtas, ragana ir drabužių spinta (serija „Narnijos kronikos“). Dail. Pauline Baynes. Vert. Aurelija Jucytė. Alma littera, 2021. 192 psl.

Beje, nors „Liūtas, ragana ir drabužių spinta“ yra visiškai užbaigta istorija, autorius su savo sukurtu labai gyvu ir įdomiu pasauliu skirtis nepanoro ir parašė dar šešias knygas, kurios visos kartu sudaro „Narnijos kronikas“. Jose C. S. Lewisas išdėsto visą Narnijos istoriją nuo sutvėrimo iki dramatiškos pasaulio pabaigos, nepraleisdamas jos pakilimų ir nuopolių, stulbinančios narsos ir juodžiausių išdavysčių akimirkų. Seniausi įvykiai dėstomi knygoje „Burtininko sūnėnas“, tad šioji laikoma pirmąja serijos dalimi, tačiau rašyti autorius pradėjo nuo „Liūto, raganos ir drabužių spintos“ – nuo jos skaitytojai dažniausiai ir pradeda savo pažintį su Narnija.

Prisipažinsiu, „Narnijos kronikos“ neiškart užkariavo mano širdį. Jos, o ypač seniausia dalis – „Liūtas, ragana ir drabužių spinta“, yra ne tik kūrybingos, vaizdingos, fantastiškos, bet dar ir didaktiškos, ir perdėm krikščioniškos – dėl ko, beje, autoriui priekaištavo netgi jo religingas bičiulis J. R. R. Tolkienas. „Užmojai epiniai, bet istorija vienaplanė ir infantili,“ – pamaniau aš ir atidaviau knygas vaikui – galų gale, ne mano amžiaus ir patirties skaitytojams C. S. Lewisas ir rašė. Tik kai penktoje dalyje Meškiukas pavargo pats skaityti ir paprašė pagalbos, aš vėl grįžau į Narniją ir apsidžiaugiau: čia atsirado daugiau erdvės, įvairovės ir, svarbiausia, drąsus, kilnus ir karingas kalbantis peliukas. Juokauju. Tiesiog „Narnijos kronikos“ nuo vieno tomo iki kito vis paauga ir pasikeičia, tad bet kas čia gali rasti kuo pasidžiaugti.

Trečiojoje stotelėje reikia saugotis tamsos raitelio! Jis gali išnirti iš kitos garsios klasikinės maginės fantastikos knygos vaikams – Susanos Cooper „Tamsa kyla“, kurią aš savu laiku praleidau, nes ant neskoningo lietuviško leidimo viršelio nėra nei autorės vardo, nei knygos pavadinimo, tik keistas užrašas: „Išrinktasis. Blogio imperijos iškilimas“. Viskas suprantama, juk knygą išleido prastą šlovę pelniusi leidykla, bet neapsigaukite: „Tamsa kyla“ (aka „Išrinktasis“) verta jūsų dėmesio!

Taigi, po kelių dienų Kalėdos, o dar – vienuoliktasis Vilio gimtadienis. Atrodo, kad šventės praeis kaip visada: ginčijantis su seserimis, laukiant laiškų iš vyresnio brolio, šeriant triušius ir darbuojantis namuose. Tačiau po truputį viskas pradeda keistis, lyg pasaulis imtų nebeatpažinti tokio paprasto, drovaus ir mąslaus Vilio. Užtat jį pasiekia ženklai iš kito pasaulio, nesuprantamo, pilno magijos. Tai jaudintų ir intriguotų, jei ne užuominos, kad kartu su naujomis galiomis berniukui teks ir atsakomybė: juk tamsa jau tvenkiasi ir kovoje prieš ją prireiks galios ženklų. Jų ieškodamas Vilis gali palydėti galvą.

Susan Cooper. Tamsa kyla: Išrinktasis. Blogio imperijos iškilimas. Vert. Rasa Krulikauskienė. Obuolys, 2007. 304 psl.

Beje, „Tamsa kyla“ yra tik viena iš penkių to paties pavadinimo ciklo knygų. Ir net ne pirmoji. Neklauskite manęs, kodėl leidykla sugalvojo išleisti tik antrąją, o kitas verčiau pamiršti. Žinoma, gaila, kad likome be viso klasikinio kūrinio, bet pasidžiaukime nors tuo, ką turime. Galų gale, šiame tomelyje yra visiškai užbaigta istorija, o jos pagrindinis herojus Vilis čia pasirodo pirmą kartą. Be Merimeno (Merlino) priešistorės kaip nors išsiversime. Juk svarbiausia, kad galime pasimėgauti puikiu pasakojimu.

Ar puikiu? Luktelėkite, tuoj paaiškinsiu!

Šiandien S. Cooper knyga gali atrodyti kiek šabloniška. Daug ką mes girdėjome, daug ką skaitėme kitose knygose. Tačiau turėkime omenyje, kad ne Cooper kopijavo kitus rašytojus, o jos kolegas įkvėpė Cooper sėkmė. Juk pirmąją serijos „Tamsa kyla“ dalį rašytoja išleido dar 1965 metais! Už ketvirtąją dalį ji gavo Newbery medalį – garbingiausią JAV vaikų literatūros apdovanojimą, kokį tik gali gauti rašytoja šioje šalyje. Todėl kviečiu nerti į šią knygą ir pasimėgauti tamsoka, mistiška atmosfera, kultūrinėmis aliuzijomis, neskubriu pasakojimu. O svarbiausia – visais žiemos atspalviais: nuo permatomo pirmo sniegelio iki nesiliaujančios pūgos, sniego siena atskiriančios mūsų herojus nuo civilizacijos ir grąžinančios pirmykštę magiją. Beje, net ji nesutrukdo Stentonams švęsti tikrų angliškų Kalėdų!

Ketvirtą langelį praverkite labai atsargiai: ten slepiasi klaikūs padarai, apsimetantys elfais ir net pačiu Kalėdų Seneliu. Naudodamiesi vaikų norais, jie grobia šešėlius. Tik ar šešėlis yra vien paprastas šviesos žaismas? O gal kur kas daugiau? Tai teks išsiaiškinti Peteriui, kuris savo šešėlį pažada atiduoti mainais už draugės pagydymą. Kai kartu dingsta ir gyvenimo džiaugsmas, vaikinukas leidžiasi ieškoti jį apmulkinusių niekšelių, o randa nepažįstamą keistą ir labai pavojingą pasaulį. Jį sukūrė Timo Parvela ir Pasi Pitkänen knygų serijoje „Šešėliai“.

Timo Parvela ir Pasi Pitkänen. Žvangesys (serija „Šešėliai“, 1 kn.). Dail. Pasi Pitkänen. Vert. Viltarė Urbaitė. Alma littera, 2023. 172 psl.
Timo Parvela ir Pasi Pitkänen. Aurorija (serija „Šešėliai“, 2 kn.). Dail. Pasi Pitkänen. Vert. Viltarė Urbaitė. Alma littera, 2023. 156 psl.

Tai gausiai iliustruota aštraus siužeto trilogija visai nemažiems skaitytojams, kurie visgi skaityti nėra labai įgudę. Taip aš paaiškinčiau šių knygų formatą. Turėkime omenyje, kad nepaisant didesnio šrifto, trumpų skyrių, daugybės spalvotų iliustracijų, nedidelės kiekvienos knygelės apimties, šiuose puslapiuose sekama istorija yra išties dramatiška, rupi, paliečianti paaugliams rūpinčias temas. Jei tekstą sudėtume į vieną neiliustruotą leidimą, gautume standartinę „10+“ apysaką. Tikrai taip – vieną apysaką. Štai kodėl truputį stebina leidyklos sprendimas trečiosios dalies neleisti kartu su pirmosiomis dviem. Tikiuosi, ji pasirodys iki Kalėdų, mat panašaus formato Parvelos kiberpanko serija vaikams „Kepler62“ lietuvių kalba taip ir liko be pabaigos.

Timo Parvela – puikus vaikų rašytojas, todėl, net ir neturėdama galimybės perskaityti „Šešėlių“ iki galo, rekomenduoju šią knygą ūgtelėjusiems maginės fantastikos mėgėjams, norintiems išvysti tamsiąją kalėdinių istorijų pusę. Tegu fantastinė serijos prielaida naivi, užuomazga sentimentali, bet detalė po detalės autorius dėlioja spalvingą ir intriguojančią mozaiką, ataudžia sudėtingais psichologiniais motyvais ir kviečia pamąstyti apie ksenofobijos ištakas bei prielaidas. Ir, žinoma, čia taip pat kvepia kalėdiniais meduoliais, eglių spygliais, sniegu ir šalčiu.

Penktojoje stotelėje stovi suolelis, kad susėdusios mudvi galėtume pasiginčyti, ar galima magine fantastika pavadinti čia pat gulinčią Evelyne Brisou-Pellen knygą „Vilkų žiema“. Griežtai tariant, magijos joje nėra, tik žmonių tamsumas ir prietarai, tik XIV amžiaus vidurio religinis mąstymas, sumišęs su baimėmis. Bet aš jūsų paklausiu: o kas ta maginė fantastika ir kuo ji jums taip patinka? Kokią šio požanrio knygą jūs labiausiai mėgstate? Daugelis dešimtmečių į tokį klausimą atsakytų nedvejodami: J. Flanagano „Žvalgo mokinį“ – kiek negrabiai ir paskubomis suręstą seriją, kurioje magijos su žiburiu nerasime. Užtat rasime pasaulį, kurio vystymąsi lemia ne technikos pažanga, bet stebuklo, tegu dažnai ir tamsaus, nuojauta. Tas pats ir „Vilkų žiemoje“. Atverskime šią knygą.

Dar tik lapkritis, bet sušalusią, Šimtamečio karo išsekintą XIV amžiaus Europą jau užvertė sniegas. O su šalčiu iš miško pasirodo vilkai. Išsigandę žmonės ieško kaltų. Žinoma, vilkus priviliojo ragana – mergaitė Žordana, gyvenanti atokioje troboje už kaimo ir vienui viena besirūpinanti savo sesutėmis. Turbūt ji ir pati moka pasiversti vilke! Tai ji drasko avis ir puldinėja vaikus! Kaip kitaip – juk dar maža būdama Žordana paklydo miške ir pragyveno ten visą pusmetį su laukiniais žvėrimis. Mergaitė iki šiol supranta vilkų kalbą. Ant laužo ją!

Vienintelis žmogus, kuris tiki Žordanos nekaltumu, yra klajojantis raštininkas Garenas. Jis – tik neturtingas berniūkštis, pramokęs skaityti ir rašyti, tačiau pasaulio matęs gerokai daugiau nei suvargę kaimiečiai. Nors istorijos apie vilkolakius jį baugina, bet jis pastebi daugybę neatitikimų bei keistenybių, todėl susimąsto: kodėl kažkas taip stengiasi atsikratyti Žordanos? Kas kursto žmones? Ir kas iš tiesų atsitiko užsnigtuose laukuose?

Evelyne Brisou-Pellen. Vilkų žiema (ciklas „Garin Trousseboeuf“, 2 kn., serija „10+“). Dail. Nicolas de Wintz. Vert. Jonė Ramunytė. Alma littera, 2004. 207 psl.
Evelyne Brisou-Pellen. Vilkų žiema (ciklas „Garin Trousseboeuf“, 2 kn., serija „Pegaso vaikų kolekcija“). Vert. Jonė Ramunytė. Alma littera, 2022. 174 psl.

Taigi, „Vilkų žiema“ – toks mistinis istorinis detektyvas, švelnesnis „Rožės vardo“ variantas jaunesniesiems paaugliams. Labai intriguojantis ir įtraukiantis. Tačiau beskaitant jums gali kilti šiokių tokių įtarimų, kad autorė mėgina kažką nuslėpti apie apysakos herojų ir pasaulį. Įtarimai pagrįsti – „Vilkų žiema“ yra antroji pasakojimų apie Gareną knyga, todėl visi reveransai skaitytojui sudėti pirmosios dalies puslapiuose. Ir įdomiausia, kad rasti tos pirmosios dalies lietuvių kalba jums nepavyks – 2004–2005 metais „Alma littera“ išleido tik antrą, trečią ir ketvirtą iš dvylikos serijos knygų, o 2022 metais dar kartą perleido antrąją (tik be iliustracijų). Neįsivaizduoju, kokia netikusi turėjo būti pirmoji dalis, kad leidykla ryžosi tokiai šunybei, bet „Vilkų žiemą“ net ir be įžangos skaityti labai, labai įdomu!

Man pačiai „Vilkų žiema“ buvo tikras atradimas. Tai tamsoka knyga apie gerų žmonių likimus niūriais laikais. Skaitykite, jei norite trumpam užsukti į užsnigtą viduramžių kaimą, kurio gyventojai vienodai tiki ir Dievu, ir burtais, kur su atsidavimu meldžiasi ir medžioja raganas, kur laukiniai žvėrys būna kilnesni už žmones. Evelyne Brisou-Pellen puikiai sukūrė tą nesibaigiančios žiemos atmosferą. Žiemos, sustingdžiusios ir gamtą, ir žmonių širdis. Bet visgi knyga skirta jauniems skaitytojams, todėl viskas baigsis laimingai ir mes galėsime leistis į naujus nuotykius su Garenu.

Šeštojoje stotelėje traukinys sustoja. Gerai, kad ne antrojoje – toji po vandeniu, ir kas žino, kokie padarai ten tyko! Šeštojoje saugu – tai pati jaukiausia iš visų Naktinio Ekspreso aplankomų vietų. Tūkstančių žvakių karalystė. Čia lengviausia surasti dingusiuosius – laiko nešamus žmones, kurie pasijuto niekam nereikalingi. Kaip ir vienuolikmetės Danjos močiutė, kuri tokia sena, jog pradeda pamiršti ne tik savo mėgstamų bandelių receptą, bet ir anūkių vardus. Kad susigrąžintų mylimą močiutę, Danja turi ne tik drąsiai leistis į kelionę po prisiminimus, saugomus siurrealistiškose traukinių stotyse, bet ir užbaigti senelio pradėtą grandiozinį „Chronometro“ projektą. Ji turi perjungti bėgius, kad ieškotojų traukinys galų gale išvažiuotų iš tų nelaimingųjų pasąmonės labirintų. Ir reikia suspėti iki Kalėdų, kitaip kai kas gali žūti!

Tokį keistą magiškojo mokslo ir mokslinės magijos pasakojimą sukūrė Karin Erlandsson, parašiusi knygą-advento kalendorių „Naktinis ekspresas“.

Karin Erlandsson, Peter Bergting. Naktinis ekspresas: 24 skyrių pasakojimas. Dail. Peter Bergting. Vert. Mantas Karvelis. Alma littera, 2021 (2022). 208 psl.

Įspūdingu stimpankiniu viršeliu pasipuošusi, spalvotų iliustracijų kupina knyga prasideda tikrai puikiai. Čia tiek daug sodrių detalių, spalvingų veikėjų portretų štrichų, paslapčių, baugių nuojautų ir švelnumo, kad „Naktinį ekspresą“ tikrai sunku skaityti po skyrių per dieną visą advento laikotarpį, kaip autorių sumanyta. Norisi čiupti ir praryti – sužinoti, kuo baigėsi šios klajonės po svetimas svajones ir lūkesčius. Išsiaiškinti, kaip veikia laiko srovės. Pamatyti, kas slypi neprieinamoje dvidešimt ketvirtojoje stotyje. Deja, fantastinė dalis rašytojai pavyko prasčiau nei psichologinė. Ir kuo arčiau pabaigos, tuo labiau siužetas skečiasi per siūles. Gal K. Erlandsson net ir nemanė, kad jis svarbus? Juk galų gale visas tas naktinis geležinkelis pastatytas iš tikėjimo ir ilgesio – racionalaus proto čia nelabai ir reikia. Man dėl to truputį liūdna: galų gale maginė fantastika nuo pasakos tik tuo ir skiriasi, kad pirmosios pasaulis nuoseklus ir veikia pagal tam tikrą sistemą, tegu ir neįmanomą mūsų akimis žiūrint. Atrodo, kad autorė to kosmologinio savo idėjos potencialo taip ir neįgyvendino. Ir vis tiek: kviečiu užžiebti raudoną žvakę ir pakeliauti vėžių sniege nepaliekančiu traukiniu. Grįžti iki Kalėdų tikrai spėsite!

Septintąjį langelį turbūt atveriate įtariai: juk žadėjau dalintis magine fantastika, o čia, žiū, tai viduramžių mistika be magijos, tai magija be viduramžių dūmo! Mano sūnus jau protestuotų: geriausiose knygose būtinai turi būti pilių, drakonų, burtininkų ir raganų! Šiandien rasime jų visą tuntą, nes po septintuoju langeliu slepiasi Angie Sage sukurtas septintojo sūnaus „Septintas sūnus“, kuris, kaip žinia, visada turi ypatingų galių.

Taigi, prieš pat ilgiausią metų naktį eiliniam burtininkui iš pilies lūšnynų gimė septintas sūnus. Vaikelis buvo silpnas ir tėvas išskubėjo parnešti jam stiprinančių žolelių, o grįždamas pusnynuose rado mergytę pamestinukę. Tik ji ir tapo tėvams paguoda, kai paaiškėjo, jog mažasis Septimas pasimirė ir pribuvėja išnešė jo kūnelį palaidoti. Mergaitę tėvai saugojo kaip akies vyzdį, juolab kai ėmė įtarti, jog ši yra netikėtai žuvusios pilies valdovės įpėdinė. Dešimt metų šeimyna gyveno tylutėliai, niekam nepasakodama apie tai, kad mažylė nėra jų dukra, bet blogio jėgos aptiko mergaitės pėdsaką. Prieš pat Viduržemio šventę jai teko bėgti iš namų su nepažįstama burtininke, o šeima išsibarstė slapstydamasi pelkėse ir dykynėse. Taip prasideda pavojingi, stulbinantys ir magiški nuotykiai, kurių sniegynuose rasime Vendrono raganų laužus, vaiduoklių smuklę pilies sienoje, žiurkių pasiuntinukių biurą, skydinius vabalus sargybinius ir patį Septimą, sugrįžusį iš ano pasaulio. Tik nesubloguokit nuo šventinio kopūstų ir ungurių galvų troškinio!

Angie Sage. Septintas sūnus. Dail. Mark Zug. Vert. Zita Marienė. Alma littera, 2006. 216 psl.

Jau iš tokio pristatymo turbūt aišku, kad į vieną knygą viską sutalpinti ir nepalikti palaidų galų pasiutiškai sunku. Todėl autorė ilgam apsistojo šiame įspūdingame pasaulyje ir parašė septynias knygas apie Kirbinių šeimą ir jų draugus bei dvi knygas su pasakojimais, papildančiais pagrindinę liniją. Kiekviena knyga – atskiras nuotykis su savo užuomazga ir išbaigtu finalu, bet visgi gaila, kad lietuvių kalba mes teturime dvi „Septimo Kirbinės“ dalis, nors „Alma littera“ anuomet anonsavo leisianti trilogiją (Angie Sage tik tris tomus tebuvo tada parašiusi).

Apskritai lietuvių kalba išleistos kokybiškos tradicinės maginės fantastikos vaikams ir jaunesniems paaugliams yra visai nedaug. Tokios, kad būtų gražiai parašyta išsami istorija, įtraukianti ir stebinanti, pilna nuotykių, bet be ryškių smurtinių ar erotinių epizodų, o kartu ir be išlygų, kad ką čia tie vaikai supras – supaprastinkim ir nesigilinkim. Tai štai: „Septintas sūnus“ yra ta reta išimtis, ta ideali maginė fantastika vaikams, kurią malonu skaityti net ir tėvams. O svarbiausia – ji suteikia tokį jaukaus buvimo pasaulyje pojūtį. Ir pasiūlo labai gražų šeimos modelį. Kai stos didysis speigas (o jis visados ateina po Viduržemio šventės), atsiverskite šią knygą – ji sušildys.

Pro aštuntą langelį atsargiai dirsčioja gražuolė Oksana – nesupranta, iš kur tokia tamsa nusileido, kai ką tik taip ryškiai švietė mėnuo ir kalėdotojai dūko sniege, numetę savo maišus su surinktomis vaišėmis. Saugokis, Oksana! Tai velnias pavogė mėnulį ir smuko pro kaminą į Solochos pirkią. Juk visi žino, kad Solocha – ragana! Tik Vakula, jos sūnus, burtų nekenčia, todėl priecerkvyje nutapė tokį bjaurų ir apgailėtiną kipšą, kad tas dabar iš kailio neriasi, atkeršyti mėgina. O geriausias kerštas – sužlugdyti Vakulos planus vesti Oksaną!

Stebuklų kupiną istoriją apie meilės ir tamsiųjų jėgų kovą Kalėdų išvakarėse dar XIX a. pradžioje sukūrė ukrainiečių rašytojas Nikolai Gogol. Ta nedidukė apysaka „Kalėdų naktis“ pirmą kartą pasirodė antrojoje „Vakarų viensėdyje ties Dikanka“ knygoje, o vėliau dažnai būdavo leidžiama atskiromis, gausiai iliustruotomis knygelėmis. Labai jau tas tekstas skalsus, sodrus, karnavališkas, pagardintas spalvingomis XVIII a. ukrainiečių papročių, pasakų ir buities detalėmis – taip ir norisi nupiešti! Deja, lietuvių kalba „Kalėdų naktį“ turime tik ekonomiškai išleistose rinktinėse.

Nikolajus Gogolis. Vakarai vienasėdyje prie Dikankos; Mirgorodas („N. Gogolio kūrinių serija“). Vert. Motiejus Miškinis. Vaga, 1979. 453 psl.
Nikolai Gogol. Baubas ir kitos geriausios istorijos („Auksinio Obuolio“ serija). Vert. Motiejus Miškinis. Obuolys, 2020. 560 psl.

Visgi tiems skaitytojams, kurie nori ne tik įsivaizduoti, bet ir pamatyti kazokų apdarus, Oksanos kaspinus, margintus dubenėlius ir raižytas skrynias, galiu šį bei tą patarti. Bibliotekose galima rasti puikiai iliustruotus „Kalėdų nakties“ leidimus ukrainiečių kalba (tai vertimai: pats Gogolis rašė daugiausia rusų kalba, praturtindamas tekstus ukrainietiškais epigrafais bei vaizdingais žodeliais). Susiraskite tokią knygelę lietuviškam vertimui papuošti ir širdžiai palinksminti. Kartu sužinosite šį bei tą apie kaimynų kultūrą ir papročius!

Man „Kalėdų naktis“ labai įdomi – tegu ir įmantriai parašyta, o kartu liaudiškai rupi, gruboka, tegu pilna nevaikiškų užuominų, tabokos ir degtinės nevengiančių personažų. Bet tuo pat metu joje tiek išmonės ir savitumo, kad norisi dešimt kartų ilgesnio teksto. Kas, o kas man papasakos apie tą zaporožietį su skraidančias virtiniais, a?! O apie šluotas su autopilotu ir velnius, šokančius mėnesienoje?

Žinoma, galite sakyti, kad anokia čia maginė fantastika! O aš pasakysiu, kad man ir K. Borutos „Baltaragio malūnas“ – kuo puikiausia maginė fantastika, kol mokykloje analizuoti nereikia. „Vakarai viensėdyje ties Dikanka“ į „Baltaragio malūną“ daug kuo panašūs. Ypač jei šį suplaktume su M. Valančiaus „Palangos Juze“ ir šiek tiek pabarstytume pikantiškais G. Boccaccio ar F. Rabelais pipiriukais. Paragaukite!

Devintas langelis... O devintas langelis išdaužtas! Jei tikėtume ponu Čanu iš „Arnko“ išparduotuvės žaislų skyriaus, pro jį ką tik išlėkė atgiję plastikiniai elniai, tempdami roges, kuriose... Kuriose sėdėjo tas sukčius, neseniai įsidarbinęs Kalėdų Seneliu! Sukčius, kuriam net nereikėjo netikros barzdos prie kostiumo! Bet ša! Kas ten žvilgčioja pro išdaužtą langą? Ar tik ne Baisuoklis Sniego Žmogus? Ko tik nenutinka Blekbaryje ir jo apylinkėse!

Trumpas istorijas su smagiais ir paikais nuotykiais apie Kalėdas, žiemą ir sniegą parašė pasaulinio garso fantastas Terry Pratchett. Jos sugulė į tomelį, dėsningai pavadintą „Netikra Kalėdų Senelio barzda“ (žinoma, jokios netikros barzdos knygoje nerasime nė su žiburiu, bet toks jau tas Pratchettas!).

Terry Pratchett. Netikra Kalėdų Senelio barzda. Dail. Mark Beech. Vert. Daiva Krištopaitienė. Alma littera, 2023. 192 psl.

Ir visgi visus Plokščiojo pasaulio gerbėjus turiu įspėti: tegu kalėdines istorijas rašė tas pats Pratchettas, bet čia jis nevisai toks, kokį mes prisimename. Nieko nuostabaus: turbūt kiekvienas rašytojas turi slaptą stalčių, užverstą ankstyvaisiais plunksnos bandymais, idėjų apmatais, juodraščiais. Palikdamas šį pasaulį, Pratchettas prisakė visus savo užrašus sunaikinti (kas ir buvo padaryta, iškilmingai suvėžinus kietąjį diską volu), bet gedintys gerbėjai atkniso visokias senas, karjeros apyaušriu pseudonimais pasirašytas publikacijas spaudoje ir ėmėsi karštligiškai iš jų lipdyti naujas knygas. Jau pasirodė penkios tokios rinktinės, iš kurių dvi: „Netikra Kalėdų Senelio barzda“ bei „Drakonai Griūvančioje Pilyje“ buvo išverstos ir į lietuvių kalbą. Nemažai šių ankstyvųjų apsakymų galima sujungti į ciklus: apie Blekbarį, apie karalius ir karalystes, apie kilimų žmones, bet jie išbarstyti po skirtingus rinkinius ir net sudėti ne chronologine tvarka. Tad prisiskaičius „Netikros barzdos“, tų pačių istorijų tęsinių teks pasiieškoti vartant kitus tomelius.

Prisipažinsiu, kai išvydau, kad lietuviškai pasirodė „Netikra Kalėdų Senelio barzda“ ir „Drakonai Griūvančioje Pilyje“, šiek tiek suglumau: juk Pratchetto literatūrinis palikimas išties milžiniškas. Dešimtys jo knygų yra tapusios kultinėmis, o lietuvių kalba mes jų perskaityti vis dar negalime! Net jei kalbėsime tik apie vaikų ir paauglių literatūrą, kur paskutinės nepakartojamos Tiffany Aching (Marlinės Skauduolės) serijos knygos? Kur nuostabusis Morisas su visais savo mokytais graužikais? Vietoje to leidykla mums siūlo iš pašalių sušlavinėtus žymaus meistro kūrybinės veiklos galiukus ir skiauteles?

Taip nusiteikus, žinoma, naujomis knygomis nepasidžiaugsi. Bet kai aš pradėjau skaityti „Drakonus“, o vėliau – ir „Netikrą barzdą“, greitai atlyžau. Tegu šios knygos visai kitos svorio kategorijos nei Marlinės ar Maksvelo nuotykiai, bet jos irgi žavios. Smagiai paikos, bet ne infantilios, trumpos, bet taiklios – tarsi jaukūs ir neužgaulūs anekdotai žiemos vakarams praskaidrinti. Be to, šie jaunojo Pratchetto apsakymai yra labai įkvepiantys kūrybai. Jei jauniesiems skaitytojams papasakosime, kad didelę dalį šių tekstų autorius rašė dar paauglystėje ar vos iš jos iškopęs, jei pasiūlysime panagrinėti, kaip apsakymai padaryti (o jie išties labai aiškiai struktūruoti, visos dedamosios reljefiškos ir akivaizdžios), tikiu, sulauksime ne vieno smagaus kūrybinio bandymo. Tad kviečiu į kūrybinę Terry Pratchetto vardo laboratoriją, apsimetančią paprasta kalėdine knyga!

Už dešimtojo langelio nesislepia jokia staigmena. Juk visi gerai pažįstame berniuką su žyme kaktoje, berniuką, kuris išgyveno ir vėlyvą rudenį pateko į nesvetingus giminaičių maglų (žiobarų) namus, kur nepatyrė jokios šilumos, nesidžiaugė jokiomis šventėmis. Bet vieną dieną į duris pasibeldė keistas padaras, atnešęs kvietimą į burtininkų mokyklą. Dabar tereikia sėsti į nematomą traukinį, važiuojantį iš nematomo perono. Mokykloje Hario laukia tikra draugystė ir bjaurios priekabės, įdomūs mokslai ir siaubingi pavojai. Ir pirmos tikros Kalėdos!

J. K. Rowling „Hario Poterio“ serijoje nuotykiai nesibaigia visus metus, bet daugeliui skaitytojų šios knygos siejasi būtent su Kalėdomis. Ir dabar tūkstančiai fanų išsitraukia savąsias poteriadas, kad pasimėgautų mėgstama istorija prieš šventes. O dar jie žiūri pagal Rowling knygas sukurtus filmus, kur Kalėdos pavaizduotos taip gražiai – tiesiog neįmanoma atsispirti!

J. K. Rowling. Haris Poteris ir Išminties akmuo (serija „Harry Potter“, 1 d.). Vert. Zita Marienė. Alma littera, 2023 (2000-2005, 2007-2009, 2014-2019, 2022). 247 psl.
J. K. Rowling. Haris Poteris ir Išminties akmuo (serija „Haris Poteris“, 1 d.). Vert. Zita Marienė. Alma littera, 2021 (2020). 248 psl.
J. K. Rowling. Haris Poteris ir Išminties akmuo (serija „Haris Poteris“, 1 d.). Dail. Jim Kay. Vert. Zita Marienė. Alma littera, 2022. 254 psl.

„Haris Poteris“ sulaukė neįtikėtinos sėkmės visame pasaulyje, tad ir Lietuvoje be gausybės pakartotinių leidimų mes turime tris skirtingai apipavidalintus variantus. Vienas pasipuošęs klasikiniais viršeliais. Antras buvo išleistas serijos dvidešimtmečio proga atnaujintais viršeliais – šiuolaikiškesniais, mistiškesniais ir patrauklesniais vyresniems skaitytojams. O trečias – ypatingas, kolekcinis iliustruotas leidimas. Šio lietuvių kalba išleistos dar tik keturios dalys iš septynių, sudarančių pagrindinį ciklą. Kiekvieną ciklo dalį galime skaityti kaip atskirą istoriją, bet pradėti vis tiek verta nuo „Hario Poterio ir Išminties akmens“, kur susipažįstame su visais herojais ir pačiu fantastiniu HP pasauliu. Tik nepamirškime, kad prašmatnias Kalėdas galima rasti ir „Paslapčių kambaryje“, „Fenikso brolijoje“ ar kitose knygose.

O dar „Hario Poterio“ pasauliui priklauso galybė kitų knygų: scenarijų, fantastinių žinynų, pasakų ir net receptų rinkinių! Vienas knygas parašė pati Rowling, kitas – kiti autoriai. Ši visata vis dar plečiasi ir jūs galite būti jos dalimi (jei tik norite)! Ir kiekvienoms Kalėdoms susirasti naują haripoterišką dovaną.

Rizikuoju užsitraukti skaitytojų nemalonę, bet aš pati nesu didelė „Hario Poterio“ gerbėja. Manau, kad tai neblogai parašyta tradicinė britų fantastika vaikams (su daugybe etiniu požiūriu abejotinų smulkių kabliukų), o didžiulį serijos populiarumą lėmė ne tiek išskirtinis autorės meistriškumas, jos sukurtos istorijos ir veikėjų originalumas, kiek sėkmingai susiklosčiusios aplinkybės. Matyt, todėl Rowling taip ir nepavyko platesnio skaitytojų rato sužavėti kitais savo kūriniais. Mano vaikis „Hario Poterio“ iki šiol taip ir neperskaitė, o aš jo pernelyg neraginu, bet, žiūrėdama į naująjį iliustruotą leidimą, vis stipriau jaučiu, kad tuoj tuoj suteiksiu serijai antrąjį šansą: na, labai jau įspūdingai atrodo tos knygos! Gal jau per šį adventą, a?

Dėmesio, dėmesio! Vienuoliktoje stotelėje tuoj nusileis skraidantis laivas! Kalėdų jis neatgabens, užtat atskraidins į mūsų adventinį miestelį tiek sniego ir ledo, kiek čia jo dar nematėme. Juk šis laivas grįžta iš ekspedicijos į pačius šiauriausius kraštus, kur ieškojo legendinio ledo miesto. Į tą miestą kažkada iškeliavo ir dingo Timio mama. Ar katinui ir jo draugėms pavyko ją rasti? Ar pavyko rasti nors pačią Baltėjos salą? O gal ji seniai paskendo? Juk jau kurį laiką sklinda gandai apie globalinį atšilimą ir nenumaldomai kylantį vandenį, pasiglemžiantį vis daugiau žemės.

Apie šiuos nuotykius šiaurėje pasakoja švedų dailininko (o dabar ir rašytojo) Henriko Tammo knyga „Nindzė Timis ir Ledo miestas“.

Henrik Tamm. Nindzė Timis ir ledo miestas. Dail. Henrik Tamm. Vert. Elžbieta Kmitaitė. Nieko rimto, 2020. 160 psl.

Tai penktoji ir kol kas paskutinioji serijos apie žvėrelius nindzes dalis. Ir nors ją galima skaityti atskirai, bet kodėl gi nepasinaudojus reta proga, kai lietuvių kalba turime visas iki vienos serijos knygas! Juolab, kad istorijos gausiai iliustruotos ir gražiai išleistos ant baltutėlio storo popieriaus, švelniais viršeliais. Be to, kaip teko patirti, jos be galo patinka daugumai vaikų.

Aš „Nindzės Timio“ serijos nepavadinčiau nei literatūros šedevru, nei milžinišku iliustratoriaus pasiekimu, bet ji turi savito žavesio. Paprastučiai, iš klišių ir literatūrinių citatų surinkti siužetai visgi atskleidžia neįprastą, savo atmosferą turintį pasaulį ir patraukliai įrėmina vaikams įdomius personažus. Ką čia vaikams! Duokite ir man maginės fantastikos apie katžmogių ir lemūržmogių gyvenamus miestus – mielai skaitysiu.

Tiesa, „Nindzės Timio“ knygose magijos nedaug. Tai greičiau be galo reto vaikų literatūroje stimpanko draugystės su pasaka pavyzdys: istorijos apie pramonės perversmo laikais pasaulio pokyčius lemiančius neįmanomus išradimus ir neįtikėtinas konstrukcijas iš graviruoto metalo ir odos, kai čia pat stūkso lūšnynai ir vargetos garbsto karalius. Dvylikamečiams visa tai turbūt bus per daug pasakiška ir jie stimpanko ieškos Philipo Reeve'o „Mirtingose mašinose“ ar Philipo Pullmano „Jo tamsiosiose jėgose“, bet jaunesni skaitytojai galbūt atras rašytoją, kalbantį jų kalba ir įkvepiantį konstruoti amžinuosius variklius. Ir dar kviečiantį šią baltą žiemą pasižvalgyti po šiaurines dykras. Na, o ko daugiau galėtum norėti?

Dvyliktame langelyje dega šviesa. Jei pro jį pažvelgsime, pamatysime kalnus keisčiausių knygų apie elfiškas rankdarbių tradicijas ir Ozo šalies paukščius, drakonų receptus ir architektūros pagrindus paršiukams. O kokių skaitinių dar galėtume tikėtis užkeiktame uždarame mieste, kuriame gyvena užsimaskavę amžinieji – tik iš pasakų mums pažįstamos nemirtingos būtybės? Jas čia įkalino Vilhelmas Grimas (taip, iš tų garsiųjų brolių Grimų!), mėgindamas išvengti karo tarp magiškų padarų ir žmonių. Štai kodėl Grimų palikuonių miestelyje daugelis nekenčia ir štai kodėl tiems palikuonims tenka čia palaikyti tvarką ir teisingumą. Oi, ne to tikėjosi Sabrina ir Dafnė Grim, kai dingus tėvams turėjo persikelti pas močiutę! Kai tau vienuolika ar vos septyneri, nesvajoji per naktis parduotuvėje tarp kalėdinių žaisliukų tykoti vagišių ar sprukti nuo įširdusio milžino. Bet kažkas juk turi viskuo pasirūpinti!

Michaelas Buckley sukūrė apie tai didžiulę maginių detektyvų seriją „Seserys Grim“, kurios dvi pirmosios dalys išleistos ir lietuvių kalba. Antrojoje knygoje kaip tik pasakojama, kaip mergaitės Kalėdų išvakarėse bando išaiškinti kraupų nusikaltimą, įvykdyta tiesiog mokykloje. Be sesučių Grim miestelis niekaip neišsivers – juk šerifas Kumpinis jau taip nusiplūkė, kad nespėja nė eglutės pabaigti puošti!

Michael Buckley. Keisti įtariamieji (serija „Seserys Grim“, 2 kn.). Dail. Peter Ferguson. Vert. Vita Šileikienė. Alma littera, 2008. 304 psl.

„Seserų Grim“ serija turi jungiantį siužetą – tai dingusių tėvų paieškos ir kova su ekstremistine organizacija, siekiančia išlaisvinti amžinuosius ir padėti jiems perimti pasaulio valdžią į savo rankas. Tačiau kiekviena knyga taip pat yra atskira detektyvinė byla, todėl, nubraukusios vieną kitą ašarą dėl ir šįkart nebaigto versti ciklo, visgi galime be didelių dvejonių pradėti skaityti bet kurią jo dalį ir nebijoti, kad istorija liks be pabaigos. O jei tą pabaigą išsiaiškinti labai knietės, žinokite, kad anglų kalba yra devyni nuotykių tomeliai ir dar viena knyga su papildoma medžiaga magiškojo Feriport Lendingo gerbėjams. Tiesą sakant, originalo kalba skaityti verta dar ir dėl to, kad lietuviškas vertimas nėra labai kokybiškas.

Beje, turiu perspėti ir dėl turinio: nors serijos herojai atrodo labai nerimti ir nebaisūs, bet siužetas aštrus, o Grimų šeimos tiriami nusikaltimai išties šiurpūs. Adekvataus santykio su žiaurumu autorius savo skaitytojams nepasiūlo, nors ir skiria dėmesio patyčių, išankstinių nuostatų ir ksenofobijos klausimams. Bet ko aš čia skambiais žodžiais kalbu apie pramogai skirtas knygas! O jos išties gali tapti puikia pramoga žiemos vakarams. Nuotykiai lipa vieni kitiems ant kulnų, simpatiški herojai rikiuojasi kiekviename tomelyje, humoras praskaidrina juodžiausias akimirkas, o paauglių problemos aptariamos nutaisius supratingą miną. Be to, kur dar rasime pašte besidarbuojančių milžinų, nykštukų-biurokratų, užkandines laikančių raganų ir piktąjį Vilką Pilką, užsiimanti joga, kol paršeliai puošia eglutę!

Jei pravėrusios tryliktąjį langelį, žengsime į tą įtartiną rūką, persikelsime toli toli – į kraštą, kur magija dar neišsisklaidė, o kalnuose gyvena siaubingi padarai, prieš kuriuos atsilaikyti gali tik dvorfų padermė. Kalnų papėdėje stūkso apleistas dvaras, į kurį prieš pat Kalėdas atvežami trys nelaimingi našlaičiai: dvi sesės ir jų broliukas. Begalinėje našlaičių prieglaudų virtinėje tai jų paskutinė stotelė ir vaikai iš jos nieko gero nesitiki. Bet ši vieta dar keistesnė, nei jie nuogąstavo. Kodėl prieglaudoje nėra jokių kitų vaikų? Kodėl miegamųjų langai grotuoti? Kam priklauso šiurpi apleista laboratorija rūsyje? Ir kaip ištverti vis grįžtančius prisiminimus apie tas Kalėdas prieš dešimt metų, kai tėvai juos apkabino paskutinį kartą ir atidavė nepažįstamam burtininkui?

Atsakymus rasime Johno Stephenso parašytoje nuotykių, magijos ir laiko kelionių kupinoje „Pradžios knygų“ trilogijoje, kurios pirmoji dalis, „Smaragdinis atlasas“, dar ir atskleis mums didžią paslaptį: kokias Kalėdų giesmes mėgsta dvorfai (spoileris: apie kalnakasybos subtilumus).

John Stephens. Smaragdinis atlasas (1 kn.). Vert. Valdemaras Kvietkauskas. Alma littera, 2012. 328 psl.

Visa bėda, kad tų Pradžios knygų yra net trys ir jų galias įvaldyti turi trys vaikai, todėl, suprantama, istoriją rašytojas sudėjo į trilogiją, o lietuvių kalba mūsų mieli leidėjai išleido tik dvi jos dalis. Tad ir vėl man tenka kartoti, kad pabaiga slepiasi burtų ūkanose, bet jūs galite sužinoti visą tiesą apie pirmosios Pradžios knygos – Atlaso magiją. O tada, po smagių Kalėdų su burtininkais, dvorfais ir senosiomis gentimis, dar surasti Ugnies knygą ir apgailėti vertime pasiklydusią paskutiniąją. Paguosiu, kad šie pasakojimai tikrai gali būti skaitomi atskirai.

O skaityti juos verta, jei mėgstate maginę fantastiką apie stebuklingus pasaulius šalia mūsų ir jei nebijote kiek žiauresnių scenų. Žinoma, mūsų herojai išgyvens visur – juk juos saugo likimas ir rašytojo plunksna! Vyresni skaitytojai šį lemtingą rašytojo prisilietimą atpažins daug kartų ir turbūt vietomis nervinsis, kad tie personažai tokie žiopli, o blogiečiai šabloniški, bet, tikiu, ras ir kvapą gniaužiančių nuotykių, ir jautrių scenų, ir komiškų detalių. Tad atverskime stebuklingąjį Atlasą ir persikelkime tiesiai į Kalėdų vakarėlį!

Na, gerai: keturioliktoje stotelėje taip pat pastatysime suolelį, kad galėtume prisėsti ir aptarti, kur baigiasi literatūrinė pasaka ir prasideda maginė fantastika. Bet sakykit ką norit, o šios kalėdinės serijos aš tikrai negalėjau praleisti! Skirtingai nuo daugelio kitų istorijų apie skraidančius elnius ir stambų vyruką kamine, Mattas Haigas knygose „Kaip Kalėdų berniukas tėčio ieškojo“, „Mergaitė, kuri išgelbėjo Kalėdas“, „Tėtušis Kalėda ir aš“ mėgina sukurti fantastinę erdvę, kurioje visi įprasti vakarietiškų Kalėdų simboliai ir ritualai būtų logiški ir tarpusavyje derantys, paaiškinti per savotišką elfų magijos kompleksą ir mitinių būtybių ekosistemą. Svarus argumentas, ar ne? O dabar žvilgtelėkime į pirmosios knygos siužetą.

Seniai seniai, kai Suomija buvo neturtingas alkstantis kraštas, o Norvegijoje apskritai gyveno kokie aštuoni žmonės, medkirčio sūnus Nikolas išsiruošė ieškoti tėčio. Ne, šio nepagrobė troliai, piratai ar piktieji burtininkai. Tėtis tiesiog pavargo būti vargšas ir iškeliavo medžioti elfų. Juk už nematytą neregėtą elfą valdovas turėtų gerai sumokėti! Bet legendinis elfų miestas toli, o Nikolą piktoji tetulė baigia nuvaryti į kapus, todėl berniukas nusprendė nieko nebelaukti ir leistis tėčio pėdsakais į šalčiausią ir atšiauriausią kraštą. Kas galėjo pagalvoti, kad ši pavojinga kelionė visiems laikams pakeis Kalėdų tradicijas!

Matt Haig. Kaip Kalėdų berniukas tėčio ieškojo: tikroji Kalėdų Senelio istorija. Dail. Chris Mould. Vert. Rasa Stamkauskienė. Tyto alba, 2016. 272 psl.
Matt Haig. Mergaitė, kuri išgelbėjo Kalėdas. Dail. Chris Mould. Vert. Rasa Stamkauskienė. Tyto alba, 2017. 344 psl.
Matt Haig. Tėtušis Kalėda ir aš. Dail. Chris Mould. Vert. Augustė Burbaitė. Tyto alba, 2020. 307 psl.

Mattas Haigas parašė ne tik tris knygas apie tai, kaip Nikolas tapo Tėtušiu Kalėda arba Santa Klausu (jei šnekėtume fėjų kalba!), apie tai, kaip sunku jam buvo įtikinti vaikus Kalėdų stebuklais ir kaip teko kovoti su piktaisiais magiškais padarais, bet dar ir kelias istorijas apie šalutinius originalios serijos personažus. Lietuviškai galima paskaityti apie peliuką Miką, kuris kartu su Nikolu atkeliavo į elfų kraštą. O angliškai dar rasime porą pasakojimų apie Tiesos fėją, kuri negali meluoti, bet baisiai mėgsta sprogimus bei piktus pokštus ir yra šiek tiek įsimylėjusi Tėtušį Kalėdą.

Iškart prisipažinsiu: Haigo kalėdinė serija priklauso tam požanriui, kuris mudviem su sūnumi nėra artimas. Čia net viršelių dizainas šaukte šaukia, kad knyga skirta R. Dahlio ir D. Walliamso (Lietuvoje šią nišą užima T. Dirgėla) gerbėjams. Nors „Kalėdų berniuko“ autorius pasakoja apie skaudžius ir tragiškus įvykius, bet niekada nesiliauja šmaikštauti, tad net artimųjų žūtis ar pasakiškų būtybių nusikaltimai atrodo lyg smagaus anekdoto epizodai. Ir ne: man nepatinka sprogstančios galvos, visai nepatinka. Štai kodėl šį langelį atverti patarčiau tik tiems, kam artimesnis juodas humoras, į dideles gelmes nepretenduojantis groteskas, ką linksmina personažų paikystės. Užtat šiems skaitytojams serija turėtų būti tikrai naudinga. Mat, kaip ir Dahlio ar Walliamso knygose, po šiuo grubesniu luobu yra ir tų svarbių, tegu elementarių vertybių, kurias autorius nori nemačiom įbrukti į skaitytojo kišenę. Ir pagrindinė jų labai paprasta: svarbu tikėti savimi, nes tai, kas atrodo neįmanoma, yra galimybė, kurios tu kol kas nesupranti. Išnaudokite visas galimybes tapti geresniais, mieli skaitytojai!

O, ne! Neatverkite šio langelio! Ten slepiasi drakonai! Jie, žinoma, mieli ir sumanūs, bet suprantate, kad jei antrą Kalėdų dieną už lango rasite porelę drakonų, tai jais teks rūpintis per visas atostogas... kol atvažiuos dėdė Mortonas ir susirinks savo augintinius. O žymusis mitinių padarų tyrinėtojas Mortonas Piklis niekada neskuba. Įsivaizduojate, kokių eibių spės iškrėsti sparnuotieji nenaudėliai, jei nusivešite juos į tėčio pilį? Ten jau ruošiamos naujametinės vaišės ir guli milžiniškas kalnas fejerverkų. Ar aš pasakiau „fejerverkų“? O, ne! Tučtuojau patraukite drakonus!

Apie ugnimi spjaudančių žvėrių priežiūros ypatumus net kelias knygeles parašė Joshas Lacey. Žieminės istorijos sudėtos knygoje „Drakonų prižiūrėtojas atostogauja“ ir nuo jų tiesiog neįmanoma atsitraukti.

Josh Lacey. Drakonų prižiūrėtojas atostogauja (serija „Drakonų prižiūrėtojas“, 2 kn.). Dail. Garry Parsons. Vert. Rita Kaminskaitė. Alma littera, 2018. 144 psl.

Kuo gi jos tokios įdomios? Na, tie drakonai krečia tiek šunybių, kad į šimtą knygų nesurašytum! Juolab tokių plonyčių knygelių, kokias kuria Joshas Lacey, kad patrauktų jaunuosius skaitytojus, dar tik neseniai pramokusius dėlioti žodžius. Taip, taip, būtent jiems skirta „Drakonų prižiūrėtojo“ serija, bet ji tokia maloniai ironiška, su daugybe nuorodų šeimyniniam skaitymui ir net paslėpta drama bei pažintiniu turiniu, kad gali būti įdomi ir gerokai vyresniems skaitytojams, norintiems smagiai pakikenti. Galbūt todėl, rengdama lietuvišką leidimą, „Alma littera“ nutarė į kiekvieną tomelį sudėti po dvi istorijas. Taigi, aš jums rekomenduoju antrąją iš dviejų serijos lietuvių kalba knygų, kurioje yra trečia ir ketvirta originalios serijos dalys. O iš viso tų dalių, kad žinotumėt, jau yra dešimt!

Jei kada sakiau, kad nelabai mėgstu „baisiai juokingų“ knygų, tai truputį perdėjau. Man tikrai patinka S. Townsend Adriano Moulo dienoraščių pirmoji dalis ar Ch. Nöstlinger apysakos vaikams. Džiugina mane ir „Drakonų prižiūrėtojas“. Humoras šiose istorijose neįžeidžiantis, veikėjai mieli, o pats sumanymas tiesiog žavingas! Prisiminkime, kaip dažnai jaunieji maginės fantastikos gerbėjai pasvajoja apie kišeninį aitvarą, naminį drakoną ar draugišką elfą? Bet kas iš tiesų nutiktų, jei šiuolaikiniuose namuose apsigyventų drakonas?! Ką darytumėte, jei jis peršaltų ir imtų čiaudėti ugnimi? O jei ilgais nagais suraižytų sofą? O įsivaizduojate, kokio dydžio krūvelę jis prikrautų ant kilimo, jei pamirštumėte išvesti pasivaikščioti? Nors, žinoma, su juo būtų smagu žaisti sniege. Ir jis tikrai galėtų išgelbėti, jei prasidėtų gaisras! Tad skaitykime, smaginkimės ir parsigabenkime suvenyrų iš Mongolijos – šalies, kuri Vakarų pasaulio vaikų literatūroje beveik neegzistuoja!

Šešioliktoje stotelėje mūsų tyko dvasios! Žinoma, dvasios ir vaiduokliai turi savo jaukią mistinės ir siaubo literatūros nišą, bet toji niša vis vien glaudžiasi magiškojo pasaulio paribiuose. Net tada, kai mūsų dvasios tėra alegorija pamokančioje istorijoje, menančioje liūdnus pramoninio perversmo Anglijoje laikus.

Sveiki atvykę į dūmuose paskendusį Londoną, kurio ankštuose, šaltuose kambarėliuose grūdasi nuskurę ir alkani žmogeliai. Net per Kalėdas jie negali iki soties pavalgyti ir sušilti, jei tie, kam šiame gyvenime labiau pasisekė, nepasidalins savo geru. Bet ar lupikautojas paleis iš nagų bent vieną pinigėlį vargšų labui? Štai čia ir pasirodo dvasios, kurios turi pažadinti įmigusią seno gobšuolio sąžinę. Juk jis ne visada buvo toks! Laikas jam priminti kitokias Kalėdas, kada jis dar mokėjo džiaugtis ir mylėti.

Istorija apie gobšuolį Skrudžą, jo bičiulį vaiduoklį ir tris Kalėdų dvasias jau seniai tapo klasika, tad Charleso Dickenso „Kalėdų giesmę“ patartina perskaityti visiems fantastinės ar tiesiog geros literatūros gerbėjams.

Charles Dickens. Neeiliuota Kalėdų giesmė; Varpai. Dail. H. M. Brock. Vert. Elena Kuosaitė-Jašinskienė. Žaltvykslė, 2005. 199 psl.
Charles Dickens. Kalėdų giesmė (serija „H. Ch. Anderseno medalis“). Dail. Robert Ingpen. Vert. Vilija Vitkūnienė. Nieko rimto, 2019 (2016). 192 psl.
Charles Dickens. Kalėdų giesmė. Vert. Elena Kuosaitė-Jašinskienė. Obuolys, 2021 (2020). 160 psl.

Lietuvių skaitytojai su Skrudžu galėjo susipažinti dar 1922 metais. Nuo to laiko pasirodė daugybė kitų leidimų, bet ne visi jie buvo verti dėmesio: sutrumpinti, adaptuoti, versti iš tarpinių kalbų. Galima paminėti tris vertingesnius leidimus, tarp kurių neabejotinai išsiskiria „Nieko rimto“ pristatyta „Kalėdų giesmė“ su nuostabiomis Roberto Ingpeno iliustracijomis. Meistriški Roberto Ingpeno piešiniai kartais ima rodytis per daug vienodi ir pasikartojantys, bet „Kalėdų giesmėje“, man regis, dailininkas pranoko pats save, sukurdamas dūmuose ir rūkuose paskendusį XIX amžiaus Londono paveikslą. Verta paminėti ir dar vieną knygą, įdomią ne tiek savo tekstu, kiek vaizdais. 1998 metais „Alma littera“ išleido visą „Kalėdų giesmės“ enciklopediją, leidžiančią vaikams geriau pažinti Dickenso aprašomą pasaulį.

Charles Dickens. Kalėdų giesmė: populiariausia pasaulyje Kalėdų klasika, sutrumpinta jaunajam skaitytojui pagal paties Dickenso santrauką (serija „Žvilgsnis į klasiką“). Sutr. Shona McKellar. Dail. Andrew Wheatcroft. Vert. Julija Lapienytė. Alma Littera, 1998. 64 psl.
Charles Dickens. Kalėdų giesmė. Vert. Elena Kuosaitė-Jašinskienė. Obuoliukas, 2013 (2009, 2010). 160 psl.
Charles Dickens. Kalėdų giesmė. Vert. Elena Kuosaitė-Jašinskienė. Obuolys, 2020. 128 psl.

Skaityti Ch. Dickensą šiais laikais nelengva – mus jau jaudina kitokie siužetai, mes įpratę prie kitų tropų, kitaip suvokiame literatūros paskirtį. Tačiau viliuosi, kad skaitydami įspūdingai iliustruotą knygą, jaunesnieji paaugliai pajus tą tamsių Londono skersgatvių atmosferą, tą šiurpą, kai belstukas netikėtai virsta vaiduoklio galva ar svetima švytinti ranka lėtai atitraukia užuolaidą. O po to lygiai taip pat smalsiai apžiūrinės Viktorijos laikų Londono gatves ir namus (ypač jų virtuves!), skaitys apie šventinius patiekalus ir tradicijas. Man regis, prieš Kalėdas tai gali būti labai smagu!

Septynioliktas langelis atsiveria tiesiai į jūrą, į mažytę Aranmoro salą, kur senąjį audrų sergėtoją ką tik pakeitė jo anūkas Fionas. Apie berniukui tekusius išbandymus pasakoja Catherine Doyle knyga „Prarasto potvynio kariai“, nukelsianti mus į paskutines dienas prieš Kalėdas tuo nelemtu metu, kai tamsa grasina visam pasauliui. O prasidėjo viskas taip nepastebimai...

Vieną žiemos rytmetį netoli salos išnėrė vandenė – žiauri būtybė ryklio dantimis ir apvaliomis kaip mėnuliai akimis. Ji ieškojo berniuko, kurio kraujyje įkalinta jūros magija. Tam vaikui lemta užbaigti prieš tūkstančius metų prasidėjusį karą tarp dviejų galingų burtininkų. Ir kam rūpi, kad ši žiema berniukui galėjo būti ypatinga – pirma proga per daugelį metų pabūti su artimaisiais, kurių galų gale nebeslegia siaubingos paslaptys. Bet... tik tak: ragana pradėjo skaičiuoti laiką ir per žiemos saulėgrįžą jos besielė kariauna ketina grąžinti į žemę didžiausią blogį. O berniuko šeima puošia eglutę ir kepa imbierinius sausainius...

Catherine Doyle. Prarasto potvynio kariai. Dail. Bill Bragg. Vert. Toma Gudelytė. 700 eilučių, 2022. 320 psl.

„Prarasto potvynio kariai“ yra antroji „Audrų sergėtojo“ trilogijos knyga. Kiekviena dalis pasakoja savo istoriją, kurios susipina į vieną kovos su senoviniu blogiu paveikslą, tad galima jas skaityti ir atskirai. Trečioji knyga lietuvių kalba dar neišleista, bet „700 eilučių“ turi planų seriją užbaigti, todėl susipažinti su pirmomis dviem dalimis verta. Arba bent atsiversti antrąją – žieminę istoriją.

„Audrų sergėtojo“ knygos – tai kelionė į tamsoką ir pavojingą salų ir senovinės magijos pasaulį, kur dabartis ir praeitis neatskiriamai sulydytos žvakių burtais. Nuoširdžiai rekomenduoju skaityti visiems, kas nori pajusti jūrą kraujyje, vėją po oda, leistis į magiškus nuotykius, bet ko negąsdina lengva pasmerktumo ir neišvengiamumo miglelė. Plačiau apie šią seriją jau pasakojau ankstesniame meškiukų bibliotekos įraše. Neatskleidžiau tik, kaip atrodo Kalėdos saliečių lūšnelėse, belaukiant paskutiniojo mūšio. Skaitykite „Prarasto potvynio karius“ ir pamatysite patys!

Už aštuonioliktojo langelio ūžia girnos – ten malūnas. Bet Švarckolmo malūne Kalėdų niekas nešvenčia. Kalėdos visiems primena, kad tuoj baigsis metai, ir Švarckolmo meistras už stebuklingas galias ir amžiną gyvenimą turės susimokėti savo gizelio gyvybe. Dvylika gizelių drebėdami laukia metų pabaigos ir kiekvienas paslapčia tikisi, kad jo skolas apmokės kitas, o pačiam pavyks tapti meistro įpėdiniu. Kaip išsigelbėti Krabatui, jaunam Saksonijos bastūnui, viduržiemį užklydusiam į baisųjį malūną?

Šiurpią istoriją iš sorbų pasakų ir legendų nuaudė Otfriedas Preußleris. Jo „Krabatas, arba treji metai užburtame malūne“ menkai primena tokias juokingas ir šiltas knygas kaip „Plėšikas Hocenplocas“ ar „Raganiukė“.

Otfrydas Proisleris. Krabatas, arba Treji metai užburtame malūne (serija „Siaubų autobusas“, 4 kn.). Vert. Teodoras Četrauskas. Dail. Rūta Lelytė. Lietus, 1996. 205 psl.
Otfried Preußler. Krabatas, arba treji metai užburtame malūne. Dail. Nathie Block. Vert. Teodoras Četrauskas. Nieko rimto, 2021 (2019). 256 psl.

„Krabatas“ tapo vaikų ir paauglių literatūros klasika, tad lietuvių kalba jau pasirodė net penki skirtingi jo leidimai, neskaičiuojant pakartotų tiražų. Visuose juose naudotas tas pats T. Četrausko vertimas ir skiriasi jie tik apipavidalinimu, kurį galime rinktis pagal skaitytojų skonį ir išmanymą: nuo iliustruotų „10+“ serijos knygų iki solidaus ir stilingo, tik vinjetėmis pagražinto „Nieko rimto“ varianto.

Ką bepasirinktumėte, susiraskite jaukią antklodę ir šiltos arbatos. Jūsų laukia labai šiurpus ir šaltas pasakojimas apie lemtingus sprendimus, draugystę ir ištikimybę. Ir apie tikslus, kurie nepateisina priemonių. Man regis, šiomis dienomis labai svarbu tai prisiminti. Bet kai skaitysite, kaip piktas Krabatas išmeta kalėdinius papuošimus, prisiminkite, kad gyviesiems visada lieka vilties. Ir trečiosios Kalėdos Kozelio raiste atneš visai kitas naujienas. Tik sulaukit.

Yra tokia tradicija – prieš Kalėdas skaityti sentimentalias istorijas. Žodį „sentimentalios“ čia rašau be jokios pašaipos. Geriausios jų yra labai gražios, jausmingos, pamokančios, pasakojančios apie stebuklus ir neįtikėtinus sutapimus, kurie keičia žmonių gyvenimus. Apie tai ir Marko Leino „Kalėdų istorija“.

Prieš pat Kalėdas Mikalojaus tėvai išplaukia į jūrą – jie ieško pagalbos netikėtai apsirgusiai mažylei Adai. Deja, audringi vandenys paskandina valtį. Berniukas lieka našlaitis, o jo sesutė pavirsta undinėle. Tuo tiki tik jis vienas, bet metai po metų Mikalojus grįžta prie jūros pasveikinti Ados su gimtadieniu ir Kalėdomis. Metai po metų jis eketėje skandina dovanas ir kažkas gelmėse jam atsako.

Marko Leino. Kalėdų istorija. Vert. Viltarė Urbaitė. Nieko rimto, 2022 (2012, 2014, 2016, 2018, 2020). 248 psl.

Be Marko Leino „Kalėdų istorijos“ švenčių negalime įsivaizduoti jau vienuoliktus metus. Ši knyga užkariavo skaitytojų (o gal dovanotojų?) simpatijas ir perleista net šešis kartus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad istorija apie tai, kaip mažas našlaitis užaugo tikru Kalėdų Seneliu, turėtų patikti tik visai nedideliems vaikams, bet viskas ne taip paprasta. Knyga graudi, tragiška ir sudėtinga. Kad įžvelgtum šios knygos veikėjų meilę gyvenimui, gebėjimą džiaugtis mažais dalykėliais, kad įvertintum, kaip likimo išbandymai nuskaidrina, taurina žmogaus sielą, reikia šiek tiek paaugti. „Kalėdų istorija“ spaudžia ašarą, bet tai tikra tradicinė kalėdinė knyga apie vidinę šviesą ir stebuklą. Ir į skyrius ji suskirstyta taip, kad būtų patogu skaityti advento vakarais, po mažą žingsnelį artėjant prie kalėdinio išsipildymo. Ar leisitės jo ieškoti?

Kieno ten pasišiaušusios plunksnos kyšo iš pusnies? Oi, ne plunksnos – susivėlęs kuodas! Degtukė, ugningo temperamento dešimtmetė menininkų atžala, Kūčių naktį sniege randa kūdikėlį. Bet ar jis tikras? Atrodo, ne visi jį mato. Ir pati Degtukė kartais nesupranta, ar vaikelis egzistuoja, ar tik buvo jos susapnuotas ligos patale. Kūdikis? Vaiduoklis? Angelas? O kad būtų taip! Jo pagalbos labai reikia! Juk kai namuose nėra Kalėdų, viskas žlunga...

Ką gi, žiemos vaikelio paslaptį padės atskleisti Laura Sintija Černiauskaitė, parašiusi knygą „Žiema, kai gimė Pašiauštaplunksnis“.

Laura Sintija Černiauskaitė. Žiema, kai gimė Pašiauštaplunksnis. Dail. Edita Suchockytė. Tyto alba, 2014. 126 psl.

Kad jūs žinotumėt, kokie skalsūs personažai laukia šios knygos puslapiuose! Visiškai pakvaišę menininkai tėvai, grafaitė Michalina su savo prijaukinta pelėda ir kitais augintiniais, Pašvilpaitis – amžinas paštininkas, kuriam visada tik trisdešimt ketveri, šarvuotas archeologas, kurį reikia maitinti šaukšteliu ir daugelis kitų keistų draugų bei kaimynų. O kur dar pati Degtukė – aštri it dagys mergaitė, turinti didelę širdį! Tas personažų paradas, pamirštų Kalėdų atmosfera, karščiuojanti Kūčių nakties mistika mane išties sužavėjo. Gaila, kad prasidėjus detektyvinei linijai, pasakojimas išskysta ir praranda tą grafinį tikslumą. Bet knygelė tokia nedidukė, o dar ir gražiai iliustruota, kad su Degtuke nueiti kelią nuo Kūčių iki Naujųjų Metų, nuo vaidų iki susitaikymo, nuo atstūmimo iki priėmimo tikrai nesunku. Verta pamėginti!

Tai pats puošniausias advento miestelio langelis. Nenuostabu: juk čia Šakelės vilos langas. Niekas kitas nemoka taip išgražinti namų Kalėdoms kaip jaunoji vilos šeimininkė Hedviga ir jos vyresnysis brolis Henrikas! Julianas toks laimingas, kad susidraugavo su ta mergaite. Rodos, po sesers mirties jis neteko visko: švenčių, šeimos ir net draugų. Galbūt Hedviga padės jam atsigauti? Ir dar senasis spaustuvininkas – juk jis toks geras žmogus! Bet kodėl jis sako nesiartinti prie Šakelės? Ir kas vyksta tuščiuose kambariuose, kai Hedviga iš jų pasitraukia?

Šviesi kalėdinė istorija susipina su šiurpiomis nuojautomis Majos Lunde ir Lisos Aisato knygoje „Sniego sesė“.

Maja Lunde. Sniego sesė: Kalėdų istorija. Dail. Lisa Aisato. Vert. Alvyda Gaivenienė. Tyto alba, 2019. 200 psl.

„Sniego sesė“ yra pirmoji dar nebaigtos „Metų laikų kvarteto“ serijos knyga. Serijos, kurios dalys susietos tarpusavyje ne bendru siužetu ar herojais, o bendra koncepcija. Tai įspūdingos padidinto formato knygos-albumai, pasakojančios apie mėginimą susigaudyti savyje po skausmingų išgyvenimų, apie savęs paieškas ir rankiojimą po šukelę. Be to, kiekviena knyga mus nukelia į kitą metų laiką. Be žieminės „Sniego sesės“, sudalintos 24 adventiniais skyreliais, mes lietuvių kalba dar turime pavasarinę „Lilę ir Saulės sergėtoją“. Autorės jau sukūrė ir vasarinę dalį, kurios vertimo dar nesulaukėme.

Puošnios ir gausios Lisos Aisato iliustracijos Majos Lunde „Sniego sesei“ gali suklaidinti – kad ir kokia spalvinga, ši knyga tikrai ne mažyliams! Beveik dešimtmetis jos herojus prieš Kalėdas turi įveikti ilgą gedėjimo ir susitaikymo kelią. Netekties skausmas jį nubloškia į fantazijų ir vizijų pasaulį, kur jis klaidžioja tarp mirusiųjų. Nelengva tema, netikėti siužeto vingiai iš skaitytojo reikalauja susikaupimo, atidumo detalėms ir įgūdžių apmąstyti tekstą, būdingų nebent paaugliams. Bet – taip! – tai tikra, puiki fantastinė advento knyga, pakylėjanti ir suteikianti jėgų atlaikyti gyvenimo negandas.

Dvidešimt antras langelis veda į paslaptingąjį Aventeros pasaulį. Ten per amžius šviesa kaunasi su tamsa, o nuo kovos baigties priklauso ne tik Aventeros, bet ir Žemės likimas. Šįkart į mūšį stos nauja šviesos gynėja Laura. Tik ji pati dar to nežino. Laurai atrodo, kad ji visai paprasta Žemės mergaitė, mėgstanti „Harį Poterį“ ir žirgus, norinti, kad per jos tryliktąjį gimtadienį pasnigtų, ir bijanti artėjančių Kalėdų – juk per praėjusias šventes dingo jos tėtis.

Lauros nuotykius knygoje „Laura ir Aventeros paslaptis“ pasakoja Peteris Freundas.

Peter Freund. Laura ir Aventeros paslaptis (serija „Laura“, 1 kn.). Dail. Tina Dreher. Vert. Teodoras Četrauskas. Alma littera, 2003. 456 psl.

Tų nuotykių tikrai nemažai, o pasakojami jie iš lėto, todėl Peteris Freundas parašė ne vieną, bet net septynias milžiniškas knygas. Šešios iš jų, sudarančios vientisą ciklą, išverstos į lietuvių kalbą. Paskutiniosios dalies, leidžiančios pažvelgti į Lauros ateitį, teks ieškoti vokiečių kalba. Arba neteks – skaitytojai sako, kad verčiau pasitenkinti šešiomis knygomis.

Nežinau, aš čia menka patarėja. „Laura“ man labai priminė vadinamąją fanfiction (gerbėjų kūrybą), kuri labiausiai džiugina kaip tik originaliosios serijos mėgėjus. O Freundo tekstuose daugiausia, žinoma, „Hario Poterio“. Tik jei Rowling savo kūrinyje ironizuoja ir šaržuoja, tai „Laura“ siaubingai rimta, su operetiškai kontrastingais herojais ir dramatiškais pareiškimais. Kas, beje, daugybei jaunų skaitytojų patinka. Todėl jei kokia skaitytoja (ar skaitytojas) žavisi magine fantastika, bet dar nedaug jos yra skaičiusi, gali būti, kad ši serija bus tikras atradimas. Paskubėkite: Aventeros paslaptį turėsite atskleisti greitai: nuo gruodžio ketvirtos iki dvidešimt antros dienos! Kitaip per Kalėdas nebus jokio sniego!

Dvidešimt trečias langelis neatsidaro! Užpustytas. O už jo saldžiai parpia mažieji troliai. Ak, ne! Vienas troliukas pabudo ir mėgina išlįsti pro stoglangį! Ar jis neišsigąs sniego? Juk jo padermė žiemos nepažįsta, užmiega lapkritį ir drybso iki pat pavasario. Kas gi šįkart nutiko? Gal šalčio dvasioms prireikė, kad kažkas jas pamatytų šviežiu žvilgsniu? Tada jos puikiai pasirinko. Niekada žiemos neregėjęs troliukas geriausiai supras žiaurius jos stebuklus, pažins keistus jos padarus, kurių vasarą niekur nesutiksi.

Visi šie stebuklai surašyti Tove Jansson knygose „Stebuklinga žiema“ ir „Nematomas vaikas“ (apsakyme „Eglutė“).

Tove Jansson. Stebuklinga žiema:
Tove Jansson. Trolis Mumis ir žiema. Dail. Tove Jansson. Vert. Jonė Ramunytė. Žaltvykslė, 1993. 192 psl.
Tove Jansson. Baisus vidurvasaris. Stebuklinga žiema („Troliai Mumiai“, 3 kn.). Dail. Tove Jansson. Vert. Laima Bareišienė. Garnelis, 2020 (2006, 2008). 287 psl.
Tove Jansson. Eglutė:
Tuvė Janson. Nematomas vaikas ir kiti apsakymai (serija „H. K. Anderseno premijos laureatai“). Vert. Laima Bareišienė. Lietus, 2000. 160 psl.
Tove Jansson. Kometa atskrieja; Nematomas vaikas („Troliai Mumiai“, 4 kn.). Dail. Tove Jansson. Vert. Laima Bareišienė. Garnelis, 2016 (2007, 2008). 325 psl.

Šios knygos yra iš „Trolių Mumių“ serijos, kuri lietuvių kalba atskiromis knygomis leista ne kartą, bet pilna apimtimi pasirodė tik tada, kai darbo ėmėsi „Garnelis“. Gaila tik, kad ši leidykla įpratusi kelias istorijas dėti po vienu viršeliu, tad ir mūsų žieminiai pasakojimai turi glaustis prie vasariškų. Kita vertus, esu tikra, kad pradėjusios skaityti kurią nors Jansson istoriją, vis tiek negalėsite padėti knygos į šalį ir graušite pasakojimą po pasakojimo – nesvarbu, žieminį ar rudeninį, kol nebeliks nei vieno! Nors parašyti jie taip, kad būtų skaitomi nepriklausomai vienas nuo kito.

Trolių Mumių pasaulį sudaro ne tik apysakos bei apsakymai, bet ir paveikslėlių knygos, komiksai, dainynai... Tiesa, iš lietuvių kalba išleistų šių papildomų knygų Jansson plunksnai priklauso vos vienas komiksų albumėlis. Likusios „Nieko rimto“ leidžiamos Mumių istorijos su Jansson kūryba niekaip nesusijusios, jas kuria kiti autoriai originalių kūrinių motyvais. Bet galime pasidžiaugti, kad sausį lietuviškai turėtų pasirodyti spalvotas pirmojo Jansson komikso leidimas (nespalvotą variantą jau buvo galima rasti leidinyje „Troliai Mumiai: 1“)!

Ką gi, Tove Jansson „Stebuklinga žiema“ - tikra žiemos skaitymų klasika, o „Eglutė“ – kalėdinis perliukas. Ir nesakykit, kad anokia čia fantastika – tik pasaka mažiesiems! Taip, pirmosios istorijos pasakiškos, naivios ir paprastos, bet su kiekviena knyga trolių Mumių pasaulis augo, sudėtingėjo, raizgėsi painiais ryšiais, kol virto visa magiška visata, įdomia net suaugusiam skaitytojui. Taip jau nutiko, kad mano vaikystę Mumių knygos aplenkė, tad „Stebuklingą žiemą“ bei „Tėtį ir jūrą“ aš aptikau jau studentaudama ir visiškai apsalau. Man tos knygos suvirpino tas pačias stygas kaip ir „Žiedų valdovas“. Nejuokauju!

Iš pirmo žvilgsnio „Stebuklinga žiema“ paprasčiausiai pasakoja apie pirmąją pažintį su šiuo metu laiku, puošniu ir smagiu, bet kartu žiauriu ir alkanu. Tačiau visą laiką kirba įtarimas, kad ši istorija turi net ne dvigubą, o kokį keturgubą dugną. Daugelyje Mumių serijos knygų tvyro paradoksali atmosfera: nuolatos jauti, kaip šilti santykiai su šeima ir draugais neištirpdo gilios vidinės vienatvės, bet „Stebuklingoje žiemoje“ ta vienatvė ypač smelkianti, perkeičianti, virstanti kažkokiu mistiniu išgyvenimu. Net šiurpuliukai laksto. O dar ta knyga stebėtinai aktuali mūsų laikais. Skaitai ir mąstai apie migraciją, pabėgėlius ir gerovės valstybės trapumą.

Mažoka kalėdinių dzinguliukų? Ką gi, mažieji troliai Kalėdas švenčia apsakyme „Eglutė“, įeinančiame į „Nematomo vaiko“ rinkinį. Čia trolių Mumių bičiulė Tove Jansson pasinaudoja proga ironiškai pakomentuoti kalėdinį šurmulį. Trumpame pasakojime netikėtai šventėms pažadinti Mumiai mėgina susigaudyti, kas vyksta: kam reikia eglės ir kuo ją „aptaisyti“, kodėl Kalėdos reikalauja vaišių ir dovanų, o svarbiausia – kaip permaldauti šią baisią dvasią, taip išvarginusią kaimynus bei draugus?

O jūs pasirengę klajoti po sniegynus su troliais ir oriai pasitikti didžiausią žiemos šventę?

Ar čia dvidešimt ketvirta stotelė? Tik kur ji? Ir kuriais metais? Maža mergaitė nusivijo ėriuką – pliušinį ėriuką, kuriam nusibodo kalėdinis prekybos centro šurmulys ir kasos aparatų tarškėjimas. Jiedu pabėgo iš žiemos į pavasarį, sutiko angelą Efirielį ir su juo leidosi trumpiausiu keliu į senųjų laikų Betliejų. Bet ką reiškia ši istorija, kurią Joakimas rado sename advento kalendoriuje? Ar ji visiškai pramanyta? Bet kodėl tada 1948 metų laikraščiuose rašoma apie Elisabet Hansen, dingusią per Kalėdų mugę? Ir kodėl senasis gėlininkas saugo moters iš Palestinos, kurią jis vadina Elisabet, nuotrauką?

Tai didžioji „Kalėdų paslaptis“, kurią užrašė Josteinas Gaarderis ir kurią rekomenduojama skaityti it advento kalendorių: po vieną skyrių per dieną iki pat Kalėdų.

Jostein Gaarder. Kalėdų paslaptis. Dail. Stella East. Vert. Justė Nepaitė. Tyto alba, 2014. 280 psl.

Nors iš pirmo žvilgsnio istorija apie advento kalendorių ir Betliejų atrodo paprasta, bet su kiekvienu skyriumi ji užmena vis daugiau mįslių, verčia susimąstyti apie visą tą sudėtingą kultūrinį, geografinį ir politinį kontekstą, iš kurio ji dosniai užmaišyta. Be to, knygoje supintos kelios siužeto gijos, keli Betliejaus istoriją įrėminantys pasakojimai, kurie nuolatos, be galo atsiveria ir užsiveria, atskleisdami naujas gelmes, naujas kryptis – tarsi bedugnė skrynutė. Tad dviem sakiniais neįmanoma pasakyti, apie ką ši knyga. Gal ji yra tiesiog apie laiko ir erdvės apgaulingą tvirtumą, pramušamą iš žaislų lentynos iššokusio ėriuko su varpeliu. Ir štai jau šis erdvėlaikis susilanksto į išblukusį kalendorių su 24 spalvotais paveikslėliais, kuriuos atverti kviečiami skaitytojai. Labai paslaptinga ir žavu! Ir labai tinka Kūčias pasitinkant – o jei iki Kūčių nespėsite perskaityti, žinokite, kad svarbiausi Elisabet pakeleiviai yra Trys Karaliai, tad jūs dar turite laiko – to takaus laiko, kuris šioje knygoje supainiojamas į vieną stebuklingą mazgą.

Štai ir apėjome visą magiškąjį advento miestelį. Bet stabtelėkime dar vienoje stotelėje, pasibelskime į dar vieną langelį. Gal rasime Kalėdas? Tik išsyk susitarkime: jei anoje pusėje aptiksite ne tą knygą, kurios tikėjotės, būkite man atlaidūs, gerai? Ir suteikite knygai šansą – ji to verta!

Prieš pat Kūčias įsisiautėja antgamtiška pūga: žemė su dangumi maišosi ir sniego privertė tiek, kad, regis, tuoj pasieks debesis. Nuo tokios pūgos nepaspruksi, bet jos kerų per stebuklą išvengia keturi keliauninkai. Jie užklysta į paslaptingą malūną ir iš baimės ima pasakoti savo gyvenimo istorijas, mat kiekvienas jų kažkada susidūrė su nežinomybe, kuri apvertė jų gyvenimus. Tačiau malūno šeimininkai irgi nėra paprasti žmonės: galbūt jie ne tik užvers pūgos duris, bet ir pagelbės susitarti su antgamtinėmis jėgomis? Gal laimingos Kalėdos dar įmanomos?

Istoriją apie laumes, vėjus ir užburtus lobius sukūrė Rimvydas Stankevičius. Knyga vadinasi „Pūgos durys“.

Rimvydas Stankevičius. Pūgos durys. Dail. Šarūnas Leonavičius. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. 64 psl.

Taip, prisipažįstu: šią istoriją autorius pristato kaip eiliuotą pasaką. Bet dar nepabėkite! Rimvydas Stankevičius iš mitologinių sakmių nupynė labai sodrų pasakojimą. Jis išties pasakiškas, bet ne schematiškas ar paviršutinis, sudarytas ne iš formulių ir statiškų elementų. Galų gale, pati maginė fantastika gimė iš pasakų ir sakmių, kai rašytojai suteikė joms psichologinio gilumo ir platesnę perspektyvą. Stankevičius su tuo susitvarkė kuo puikiausiai. Skaitai ir pasineri į tą masinantį, bet šiurpų burtų ir mitinių būtybių pasaulį.

Galbūt paaugliams bus nejauku skaityti eiliuotą tekstą? Bet žinote, kad puikioji „Kauko Gugio“ trilogija irgi prasidėjo nuo žavėjimosi eiliuota pasaka? M. Vainilaičio „Bruknele“. Jau nekalbu apie tai, kiek daug maginės fantastikos kūrinių išaugo iš Homero, Vergilijaus, „Edos“ giesmių ar „Kalevalos“. O ką pasakysite apie „Žiedų valdovo“ balades? Kiek daug jos suteikia pasakojimui dvasios! „Pūgos durų“ istorijai eiliuota forma irgi suteikia beveik magiškos galios. Dar ir dėl to, kad sueiliuota puikiai. Čia toji labai reta šiuolaikinė poezija vaikams ir paaugliams. Tikra poezija – be jokių išlygų, neturinti nieko bendro su proginiais mokykliniais eilėraščiais ar sustingusia klasika.

Skriekite su pūga! Sukitės su laumėmis! Ir pasitikite šviesias Kalėdas, kur visiems bus atlyginta už jų darbus.

Na, o jei visgi trokštate ne tokios rafinuotos maginės fantastikos, verčiau prabylančios proza ir keliais žingsneliais atsitraukusios nuo liaudies pasakų tankmės, aš jus šiame advento miestelyje dar palydėsiu prie mažutėlaičių smulkiosios formos trobelių. Iki šiol stengiausi siūlyti didesnės apimties kūrinius, kad pro tuos langelius galėtume nesunkiai apžvelgti plačius fantastinius pasaulius, bet per Kalėdas galima padaryti išimtį. Štai, prašom: du pasakojimai apie devyniaragį elnią, jo kosminę misiją ir tuos pavojus, kuriuos amžinajai magiškai mūsų pasaulio tvarkai atneša šiuolaikinis pasaulis. Juos galima rasti šiose knygose:

Neringa Vaitkutė. Klampynių kronikos 3. Pamiršti dievai (serija „Klampynių kronikos“, 3 knyga). Dail. Neringa Vaitkutė. Nieko rimto, 2021. 232 psl.
Kotryna Zylė. Siela sumuštinių dėžutėje: nelabai baisios istorijos. Dail. Kotryna Zylė. Aukso žuvys, 2022 (2021). 164 psl.

Kotrynos Zylės apsakymas „Troleibusų parkas“ šiurpokas ir tamsus, jis gąsdina, įtraukia ir pamėgina paaiškinti lietuviškus Kūčių bei Kalėdų papročius. Neringa Vaitkutė savo „Klampynių kronikose“, tarsi skiautinių antklodė kalendorine tvarka sudėliotose iš atskirų novelių, supina kelių tautų legendas. Visgi gruodžio novelėje „Šiaurės milžinai“ Agata ir Aringas turi išgelbėti lietuvišką devyniaragį elnią ir Saulę nuo medžiotojų iš tolimų kraštų.

Įsižiūrėkite: gal ir jūs pamatysite, kaip tarp žvaigždžių lekia milžiniškas elnias?

Su šventėmis! Būkit laimingi ir skaitantys!