Advento kalendorius, surikatos, Vilis ir visi, visi, visi!

Meškiukų bibliotekoje Adventas kasmet šiek tiek knyginis. Mes daug skaitome, šnekamės, žaidžiame, bet neapsieiname ir be mažų dovanėlių, kurias į namus neša Senio Kalėdos pagalbininkai: surikata Pranciškus, pelė Stasė, mažylis Vilis. Neseniai prie šios margos draugijos prisijungė ir katinas Svarainis, kurį iš plastilino nulipdė mano Meškinėlis. Iš pradžių jų dovanėlės atsirasdavo Advento kalendoriuje, be abejo, puošusiame namus, bet trukdžiusiame įsivažiuoti mūsų adventiniams žaidimams. Tad netrukus kalendorių pakeitė stebuklinga Advento skrynelė, ir šventiniai stebuklai įsisuko kaip reikiant! Apie pernykščius žaidimus tuoj papasakosiu – gal jie įkvėps ir jūsų meškinus?

Surikatos Pranciškaus koliažas iš Jekaterinos Gavrilovos iliustracijų
Surikatos Pranciškaus koliažas iš Jekaterinos Gavrilovos iliustracijų

Visų pirma turiu jus supažindinti su surikata Pranciškum, ištikimu mūsų Kalėdų bičiuliu nuo pat pirmojo mažojo Meškiuko Advento. Vieną gruodžio rytą Pranciškus atsirado ant snieguotos palangės ir pasibeldė į stiklą, prašydamasis vidun. Nuo tos dienos jis nešė skanėstus, kalėdinius papuošimus ir dalinosi sumanymais, ką nuveikti laukiant švenčių. Kasmet surikata įsiveldavo į kokį nors nuotykį, pasakodavo apie patirtus pavojus, perduodavo laiškus nuo baltojo lokio ir kitų pačių keisčiausių savo pažįstamų. Pernai jis susirūpino, kad gruodžio pirmą vaikis dar neišsiuntė laiško Seniui Kalėdai, tad papasakojo apie savo bičiulio Viljamo Sebastijano Bumso vargus. Šis mažutis žmogeliukas, kurio Senis Kalėda per šventes nė karto neaplankė, mėgino visais įmanomais būdais nusiųsti kvietimą į šiaurę: paliko raštelį šaldytuve, pusnyje, galų gale net nunešė į paštą. Niekas nepadėjo, tad Vilis pats išsiruošė ieškoti Senio Kalėdos ir rimtai su juo pasišnekėti.

Gruodžio pirmoji, surikata pradeda pasakojimą...
Gruodžio pirmoji, surikata pradeda pasakojimą...

Įsivaizduokite, kaip mes nustebome, kai tądien sąžiningai parašę laišką dėdulei iš Šiaurės, suradę surikatos Pranciškaus paslėptą adventinių skaitinių knygą ir pakikenę iš Vilio išmonės, kitąryt ant palangės išvydome paties Vilio pėdsakus! Nebuvo jokios abejonės, kad ieškodamas Senio Kalėdos pro orlaidę pas mus buvo įsmukęs būtent jis – kieno gi dar kojytės tokios mažos, o kišenės tokios pilnos ir tokios kiauros? Teko vaikiui surinkti pabirusius nykštuko turtus, parašyti laiškelį ir tikėtis, kad Vilis prisimins, kur pametė savo šukas ir – svarbiausia! – gaublį. Juk kaip rasi Senį Kalėdą, jei nežinosi į kurį pasaulio kraštą skristi?

Labiausiai apsiskaitę meškinai gal jau pastebėjo, kad mūsų Vilis labai panašus į Asios Vaniakinos knygos „Stebuklai kišenaitėje, arba Senio Šalčio beieškant“ («Чудеса в кармашке, или поиски Деда Мороза») herojų. Neįtikėtinas sutapimas! Nors... Akivaizdu, kad Pranciškus mokėsi piešti iš šios knygos dailininkės Jekaterinos Gavrilovos, bet juk ir surikatoms reikia iš kažko mokytis, ar ne? O pats Vilis toks smagus, kad su juo prieš Kalėdas ar Naujuosius gera dūkti visiems. Ne be reikalo Asia Vaniakina, pasiklausiusi jo pasakojimų, sukūrė kelis Advento žaidimus, prie kurių galima prisijungti virtualiame edukaciniame centre „Ulitka“. Mes projektuose nedalyvavome, nors kai kuriuos viešai prieinamus paruoštukus naudojome su malonumu. O vokus laiškams Pranciškus nušvilpė iš Lizos Arjė Advento kalendoriaus „Pas mus ateina šventė“ («Праздник к нам приходит»). Na, bet ne apie tai mes šiandien, tik pridursiu, kad adventinio nuotykio herojumi, jei jau niekas nepasibeldžia į langą, gali tapti bet kokios knygos personažas. Dar paprasčiau, jei ta knyga jau yra Kalėdinė (mūsų mėgstamų kalėdinių knygų sąrašus galima rasti čia), o gal net parašyta kaip Advento kalendorius (keli tokių knygų pavyzdžiai yra čia). Tuo tarpu aš grįžtu pas Vilį į tą gruodį, smagų ir mieguistą, mat kartais gaudydama pašto balandžius užtrukdavau iki paryčių.

Taigi, radęs laiškelį, kuriame, beje, buvo kviečiamas kartu patykoti Senio Kalėdos po Kūčių, Vilis labai apsidžiaugė, bet pasilikti nesutiko. Jis vylėsi kituose kraštuose Kalėdą pavyti anksčiau, bet pažadėjo rašyti, kaip jam seksis, ir siųsti laiškus su pašto karveliais. Kad tie rastų kelią, Meškinui teko pasidirbti pašto žibintą ir įžiebti jį ant palangės.

Tuo metu Vilis leidosi į kelionę per Baltijos jūrą ir – o, varge! – jo lėktuvėlį ištiko KATASTROFA! Visa laimė, kad Vilis žnektelėjo tiesiai ant Sinterklaaso laivo denio. Čia keliauninkas sužinojo, kad Senis Kalėda, šiuose kraštuose vadinamas Sinterklaasu, olandų vaikus lanko gruodžio penktąją. Deja, kilus nesusipratimui, Juodieji Pitai, paišini Sinterklaaso padėjėjai, Vilį išskraidino iš laivo su visu lėktuvėliu ir nupūtė iki pat Amsterdamo. Mieste jis nutarė lukterėti, kol atplauks Kalėda, o belaukdamas sužinojo apie vietinį paprotį palikti batuose morkų Siterklaaso žirgui, už kurias Juodieji Pitai atlygina tradiciniais kalėdiniais sausainukais ir vardinėmis šokoladinėmis raidėmis. Mūsų surikatą sužavėjo šis sumanymas, tad jis tučtuojau pareikalavo tempti visus batus ir visas morkas, o namuose išslapstė prieskonius paslaptingiesiems olandiškiems sausainiams.

Žinoma, Vilis nespėjo sugauti Kalėdos Olandijoje. Kol laukė prie kamino, tas pasibeldė į duris ir, palikęs maišą su dovanomis, nurūko padangėmis. Vilis siaubingai nusiminė. Kelias dienas mes apie nelaimingąjį keliauninką nieko negirdėjome, kol netikėtai pašto balandis neatnešė kvietimo pačiam Pranciškui – Vilis labai troško draugijos kelionei į Švediją. Reikėjo dar kartą perskristi jūrą, ir berniukas baiminosi vėl nesuvaldyti lėktuvo. Mūsų surikata patikėjo Advento dovanėlių pristatymą vietinėms pelėms ir išlėkė pas draugą, naiviai vildamasis ten sutikti dar ir stipriausią pasaulio mergaitę Pepę, kuri tikrai padės sučiupti nepagaunamąjį Kalėdą.

Ar vertėjo pasitikėti pelėmis? Kaip čia pasakius... Po mūsų lentynomis gyvenanti kultūringa pelė Stasė (apie ją galima paskaityti Monikos Krikštopaitytės knygoje) tuojau pat nusprendė, kad nešioti saldainius – tiesiog žeminantis darbas, tad ji turinti nešti KULTŪRĄ! Namuose išsyk buvo išslapstyti knygiukai, kuriuos rankioti teko ištisą pusdienį. Beje, visa kultūra nesutrukdė Stasei dovanų apkramtyti – še tau ir inteligentė...

Na, užtat mes vėl sulaukėme laiško (ir gardžių lauktuvių!) iš Vilio. Jiedu su Pranciškumi pasiekė Švedijos krantus ir prasmuko į mažą namelį, kur gyveno šeimyna, auginanti net tris vaikus. Namai buvo išpuošti arkliukų girliandomis, o lauke švietė sniego žibintai, tad atrodė, jog Senis Kalėda turėtų tuoj tuoj čia užsukti. Tačiau vietoje tikro Kalėdos keliauninkai sutiko nevisai tikrą šventąją Liuciją. Ir, kas baisiausia, ji užklupo juos miegančius lėlių namelyje! Tačiau viskas baigėsi laimingai – Vilis, Pranciškus ir šventąja persirengusi Lotta susidraugavo, dalyvavo šventinėje eisenoje ir net išmoko kepti tradicines šventosios Liucijos dienos bandeles, panašias į kačių uodegėles. Žinoma, mudu su Meškinėliu tuojau pat išsikepėme tokių pačių ir nekantraudami laukėme, kada sugrįš Pranciškus. Deja, jis užtrūko.

Bičiuliai žadėjo skirtis Danijoje, o to krašto miškai pilni ne tik gerų, bet ir piktų stebuklų. Vilis juokais nulipdė sniego trolį, o šis atgijo ir paspruko nusinešdamas berniuko kepurę ir pirštines. Liūdniausia, kad šiltą kepurę, papuoštą lektuvėliu ir dideliu geltonu bumbulu, Viliui numezgė močiutė. Kaip be jos keliauti, kai taip žvarbu? Žinoma, Pranciškus negalėjo palikti draugo nelaimėje. Šiaip ne taip jiedu rado namuką pamiškėje, kur galėjo apšilti ir pailsėti, tačiau namas buvo apsėstas nissių, geraširdžių, bet savotišką humoro jausmą turinčių gnomų! Netrukus draugai nugirdo, kad Danijoje Senio Kalėdos greičiausiai nesulauks, nes nissės neketina dar kam nors leisti nešioti kalėdinių dovanų. Juk už šį darbą jie gauna gardžios ryžių košės su sviestu ir cinamonu.

Įsitikinęs, kad čia bičiuliui niekas negresia, Pranciškus atidavė Viliui savo kepurę ir leidosi namo pakeleivingais pašto balandžiais. Jis gabeno Meškinui lauktuvių iš Švedijos, bet, regis, pašto maišuose taip pat pasislėpė ir vienas kitas daniškas nissė, nes netrukus mūsų namuose ėmė dėtis keisti dalykai. Kelnių klešnės per naktį susimazgydavo, iš stalčiaus dingdavo visos kojinės, o galų gale ant langų ėmė rastis paslaptingi užrašai, reikalaujantys košės ir Kalėdų. Teko Pranciškui dalintis stebuklingos košės receptais, kad permaldytume įsišėlusius gnomus.

Tik tada atsirado proga apžiūrėti švediškas surikatos dovanas – Lottos paskolintą ir Pranciškaus išverstą knygelę apie kalėdinius Pepės Ilgakojinės nuotykius! Žinoma, surikata su pėlytėmis tuojau pat užsimanė surengti Griebkąnorio šventę mūsų namuose. Nesunku nemačiomis sučiupti dovanėlę, bet kur saldainis, o kur svogūnas?! Buvo daug juoko, ir savo griebkanorius kiekvienas šeiminykštis kabino net po kelis kartus, kol visi prisišėlome iki valios.

Tuo tarpu Vilis Danijoje irgi iškrėtė pokštą, vos nevirtusį didele bėda. Praradęs viltį ten sulaukti Kalėdos, jis sulankstė savo mažąjį lėktuvėlį ir įsigavo į lagaminą, kurį namo šeimininkas ketino pasiimti skrisdamas kažkur į Ameriką. Deja, vos atvykus lagaminas pasimetė, o pats Vilis susigriebė nerandąs savo stebuklingojo lėktuvėlio raktelio. Jis įstrigo aerouoste! Viskas galėjo baigtis labai liūdnai, jei tą naktį į mūsų namus nebūtų pasibeldęs sniego trolis. Taip, tas pats trolis, kurį Vilis nulipdė Danijoje ir kuris, matyt, nuo tada sekė bičiulius, kol galų gale paskui Pranciškų atsikepurnėjo į Lietuvą. O! Jam prireikė ilgų kopėčių, kad užsiliptų iki Meškinėlio lango. Įleistas vidun jis ne tik grąžino kepurę, bet ir paprašė ištraukti iš šono raktą, matyt, Vilio pamestą ir netyčia įminkytą į sniego pabaisą. Mes tuojau pat balandžių paštu išsiuntėme daiktus Viliui, kad jis galėtų tęsti savo kelionę.

Paaiškėjo, kad berniukas atsidūrė Meksikoje, kur vaikai savo kalėdinius norus siunčia trims stebuklingiesiems karaliams. Ir vėl jokio Senio Kalėdos, kaip apmaudu! O šventės jau čia pat. Vilis nusprendė grįžti pas Meškinėlį ir visgi patykoti Senio Kalėdos kartu, o iš Meksikos atsiuntė stebuklingai skanaus kalėdinio pyrago su cukatomis receptą. Meksikiečiai kepdami tą pyragą, roscą, įdeda mažą lėlytę, lemiančią sėkmę tam, kas ją suras, bet mudu su Meškinėliu nusprendėme, lai mūsų užmaišyta rosca laiminga būna visa. Taigi, smaližiaudami ir vyniodami likusias dovanėles, laukėme Vilio. Paskutinis jo laiškas atkeliavo Kūčių rytą. Berniukas rašė neiškart radęs kelią į Europą, bet iki vidurnakčio žadėjo būtinai atskristi. Jei Meškinėlis nesulaukęs užmigs, tai jie pasimatysią ryte.

Žinoma, Meškinas užsnūdo, o Vilis atskrido ir... išskrido. Mat kai Senis Kalėda pasišnekėjo su nykštuku, baisiai nusiminė supratęs, kiek mažų žmogeliukų šiame pasaulyje jis nenoromis nuvylė. Kalėda pakvietė Vilį būti savo padėjėju ir išnešioti laiškelius bei dovanėles tiems, į kurių namelius pats niekaip netilptų. Berniukas negalėjo atsisakyti tokio pasiūlymo, tad paliko Meškinėliui dovaną ir atsiprašymo laišką. O Meškinėlis ir nesupyko – juk kur ten pyksi ant nykštuko, taip norinčio ištaisyti skriaudas. Be to, atskleisiu paslaptį, Meškinėlis gerai pažįsta fantazijų pasaulį ir moka žaisti. Juk tais metais ir jis pakvietė į Advento nuotykį savo nulipdytą katiną Rainį Svarainį. Oranžinis neklaužada kasdien atnešdavo mums po staigmeną: skanėstą, užduotėlę ar mielą smulkmeną. O kokios tai buvo užduotys: pabaigti piešti D&D žemėlapius (ir sužaisti vieną kitą sesiją), perpiešti kosmonautus ir nudažyti kristalus kosminei dioramai, dekoruoti Meškinėlio paruoštas žvakides ir dar daug visko. Vaikio fantazija turtingesnė nei manoji. Buvo taip smagu! Kažkada kai kilo klausimas, ar Kalėdų Senelis tikrai yra, mes sutarėme, kad patikrinti neįmanoma, tad tai ir nesvarbu – daug svarbiau, kad kiekvienas iš mūsų gali tapti kitam Kalėdų Seneliu arba surikata, arba Rainiu Svarainiu. Taip visi jie bus tikrų tikriausi.

Gražaus Advento!