Čia gyvena drakonai (1): žinynai, atlasai, chrestomatijos

Netikiu astrologija, bet man smagu, kad Rytų kraštuose metai turi savo gyvūnus globėjus. Dar smagiau, kai tie gyvūnai mitiniai, pasakiški. Vasario 10 dieną kinai pradės naujus metus su žaliuoju mediniu drakonu. Kaipgi ta proga neprisiminti žymiausių ir šauniausių knyginių drakonų! Juolab kad mano Meškinui vaikystėje jie taip patiko. Tiesą sakant, nujaučiu, kad, net ir suaugęs į paauglius, jis šiems galingiems ropliams vis dar neabejingas. Todėl kviečiu pasigrožėti tiek mažesniems, tiek vyresniems skaitytojams skirtomis drakoniškomis knygomis!

Tomislav Tomić drakonai iš knygos „The Dragon Ark“
Tomislav Tomić drakonai iš knygos „The Dragon Ark“

Visgi ne kiekvienas mitinis roplys atsiliepia drakonu šaukiamas. Lietuvoje jie nori būti vadinami slibinais. Kituose kraštuose gali vadintis vaivernais, lindvormais, zmyjais ar lungais – net galva sukasi! Susipažinti su šių padarų įvairove ir kiekvieno ypatybėmis galima skaitant pasakas ar mitologijos žinynus, bet yra ir tik drakonams skirtų pažintinių leidinių. Gražiausias iš jų man yra „The Dragon Ark“ – milžiniško formato (įvertinkite mastelį nuotraukoje!) ir gan didelės apimties paveikslėlių knyga, skirta toli gražu ne patiems mažiausiems skaitytojams.

Joje pasakojama apie legendinius ar autorių pramanytus viso pasaulio drakonus ir jų nelengvą gyvenimą mūsų laikais, kai žmonės naikina šių padarų buveines ir teršia aplinką. Knygoje įpinamos ir geografijos ar biologijos žinios, daug dėmesio skiriama ekologijos problemoms. Yra ir beletristinė nuotykinė linija: „Drakonų arkos“ – milžiniško stimpankinio drakonus gabenančio laivo komanda ieško beišnykstančio dangiškojo drakono pėdsakų, kad išsaugotų šią retą rūšį. O skaitytojui siūloma įsijausti į komandos naujoko vaidmenį ir bastytis po laivą, mokantis iš patyrusių kolegų, tyrinėjant jų užrašus, renkant užuominas.

Nors čia pasakojama mūsų laikų drakonų istorija, ir nupiešta, ir aprašyta ji vingriai, tarsi sektų Viktorijos laikų madomis, kai aistrą mokslui ir technologijoms lydėjo aristokratiškos manieros. Todėl skaityti viską iš eilės gali būti sunkoka, bet kaip smagu žiūrinėti visas tas stimpankiškas iliustracijas, permetant akimis vieną kitą piešinius lydinčią teksto pastraipą. Kitų tokių įspūdingų drakonų knygose tektų gerai paieškoti!

Beje, yra keli šios knygos leidimai. Mūsų milžinišką „Drakonų arką“ su folijuotais elementais išleido „Magic Cat Publishing“ (kas galėtų atsispirti leidyklai tokiu pavadinimu?), o įsigijome mes ją prieš kelerius metus, kai būdami Kopenhagoje pabaigėme atsivežtas Pratchetto „Marlinės Skauduolės“ knygas ir pritrūkome vakaro skaitinių. „Arkos“ fantastinis pasaulis mus tiesiog išgelbėjo.

Bet jūs turbūt jau stebitės, kodėl aš vis dar nepaminėjau knygos autorių? Na, jie patys prisiprašė, mat užsiima mistifikacijomis: ant viršelio nurodyta, kad knygą sukūrė „Drakonų arkos“ kapitonė Curatoria Draconis. Ir tik iš metrikos paaiškėja, kad tekstų autorė yra Emma Roberts, o iliustracijas piešė Tomislav Tomić, didelis fantastinių istorijų gerbėjas.

  • Curatoria Draconis [i. e. Emma Roberts]. The Dragon Ark: Join the quest to save the Rarest Dragon on Earth. Dail. Tomislav Tomić. Magic Cat Publishing, 2020. 75 psl.

Tokių žaidimų imasi ir kiti drakoniškųjų žinynų kūrėjai. Taip mano mėgstamiausios drakonų knygos lietuvių kalba autorius apsimeta legendinio pabaisų tyrinėtojo Edwardo Topsellio provaikaičiu, drakonų augintoju Džonu Topseliu, nors iš tiesų knygą „Kaip auginti ir prižiūrėti drakoną“ parašė Josephas Niggas, o iliustravo Dan Malone.

  • Džonas Topselis [i. e. Joseph Nigg]. Kaip auginti ir prižiūrėti drakoną. Dail. Dan Malone. Vert. Rūta Šalnaitytė. Presvika, 2008. 128 psl.

Įdomu, kad drakonų augintojų knyga nuo drakonų gelbėtojų knygos iš esmės skiriasi savo vertybėmis ir atmosfera. Fikcinio Topselio požiūris į drakonus labai ūkiškas – jis pasakoja, kaip pavojingi ir agresyvūs drakonai išnyko (ar buvo išnaikinti), o veisėjai pradėjo auginti ir selekcionuoti nepavojingas veisles; kaip šie padarai naudojami apsaugai ir pramogai; kokios jų savybės vertinamos parodose. Tiesa, mokoma čia ir atsakomybės už savo augintinius, aiškinama, kad šeimininkui turi rūpėti ne tik nauda, bet ir gyvūnų savijauta, polinkiai, tolimesnis likimas. Žodžiu, tai puiki knyga ir drakonų mylėtojui, ir vaikui, kuris nori namie auginti gyvūnėlį, bet tik ne jaunajam idealistui, siekiančiam apsaugoti gamtą ir suvokiančiam retų ir egzotiškų gyvūnų laikymo nelaisvėje pavojus. Kodėl gi tada ši knyga man patinka?

Šis drakonų žinynas labai sistemingas ir nuoseklus, imituojantis enciklopedinį formatą. Jei „Drakonų arkoje“ apie kiekvieną gyvūną pateikiami atsitiktiniai intriguojantys faktai ar smagios istorijos, tai knygoje „Kaip auginti ir prižiūrėti drakoną“ visi padarai suklasifikuoti ir aprašyti laikantis vieningos tvarkos: trumpas apibūdinimas, kilmė, įpročiai, priežiūra, giminaičiai. Kiekviename atvarte yra schema, kur pavaizduoti skiriamieji bruožai, žemėlapyje pažymėtos gyvenamosios vietos, palygintas drakono ir žmogaus dydis, parodyta, kaip atrodo šios rūšies dedami kiaušiniai, kokia odos danga būdinga. Visas tas moksliškumą imituojantis pedantizmas leidžia įsijausti į mitinių būtybių pasaulį, panirti į fantazijos žaismę, lyg drakonai išties egzistuotų mūsų pasaulio paribiuose.

Tiesa, nupiešti šie drakonai ne taip detaliai kaip „Drakonų arkoje“. Iliustracijos simpatiškos, bet vaikiškesnės, apibendrintos, siaubūnų pozos ir snukiai perdėtai išraiškingi, vietomis net sukarikatūrinti. Realizmu, kuris dar labiau įtrauktų į žaidimą, čia nė nekvepia.

Beje, pats drakonų katalogas tėra nedidelė knygos dalis. Daugiau nei pusę jos sudaro patys įvairiausi patarimai, kaip įsigyti ar išperinti drakonus, kaip paruošti jiems voljerus, kaip gyvūnus maitinti, dresuoti ir parengti parodoms. Skamba įtikinamai! Ir universaliai. Jei ne konkrečios žinios, tai patys principai tikrai pravers šuniuko ar ponio užsimaniusiam vaikui vertinant savo norus ir galimybes, darbų apimtis ir rizikas.

Panašiu principu sudaryta ir gerokai naujesnė Federicos Magrin ir Annos Láng „Didžioji drakonų knyga“, kurią iki šiol galima rasti knygynuose. Šioji taip pat siūlo drakonus auginti namie, dresuoti ir vestis į varžybas. Vizualiai „Didžioji drakonų knyga“ įspūdingesnė nei „Kaip auginti ir prižiūrėti drakoną“, bet joje šie ropliai dar labiau stilizuoti, tarsi žaisliniai ir multiplikaciniai – į galvą išsyk ateina animacinio filmo „Kaip prisijaukinti slibiną“ personažai. Tekstai irgi parašyti taip, kad tiktų plačiajam skaitytojų ratui: paprastučiai, fragmentiški, papildantys iliustracijas.

  • Federica Magrin. Didžioji drakonų knyga. Dail. Anna Láng. Vert. Šarūnas Šavėla. Nieko rimto, 2020. 64 psl.

Žinoma, „Drakonų knyga“ turi ir savų privalumų. Ji išties džiugina pristatoma didesne rytietiškų drakonų įvairove. Čia sukinėjasi ne tik lungas, bet ir Himalajų drukas, Filipinų bakunava ar neakas iš Kambodžos, užklysta japonų ir korėjiečių augintiniai. Tokia kultūrinė įvairovė jauniesiems skaitytojams labai pravarti. Tiesa, pastebiu, kad visas šis padarų margumynas skirtingose knygose skirtingai ir įvardinamas. Bet jei dėl Džafos ir Jopos drakonų klausimų nekyla, tai dėl kitų vardų transkripcijos kirba šiokios tokios abejonės. Juolab kad Federicos Magrin tekstuose šiek tiek trūksta rišlumo ir esama vidinių prieštaravimų, atsiradusių, jau nežinia, ar dėl rašytojos, ar dėl vertėjo kaltės.

Kita vertus, jaunieji skaitytojai šių riktų turbūt nė nepastebės ir tiesiog džiaugsis ryškia, spalvinga, įspūdinga pažintimi su drakonų pasauliu.

Spalvingumu, blizgučiais ir interaktyviais elementais mėgina patraukti ir „Drakonologijos“ knyga. Tai taip pat plačiajam skaitytojų ratui skirtas leidinys, tik vizualiai ne toks šiuolaikiškas ir madingas. Gal ir gerai, nes realistiškesnė, vietomis senovines graviūras, vietomis praėjusio amžiaus pradžios gamtininkų piešinius, dar kitur – klasikines pasakų iliustracijas primenanti grafika daug geriau limpa prie tokios senos, net apsamanojusios drakonų temos.

  • Ernestas Dreikas [i. e. Dugald A. Steer]. Drakonologija: Išsami knyga apie drakonus. Dail. Wayne Anderson, Douglas Carrel ir Helen Ward. Vert. Rūta Šalnaitytė. Presvika, 2008. 30 psl.

Iliustracijų stilių diktuoja ir pati knygos idėja – „Drakonologija“ pasakoja ne apie pabaisas, gyvenančias šalia mūsų, bet apie gero šimtmečio senumo tyrinėjimus, kuriuos atliko ir vėl fikcinis knygos autorius – dr. Ernestas Dreikas. Beje, jo tapatybės neatskleidžia nė metrika. Atvirkščiai – metrikoje leidykla tęsia savo žaidimą, teigdama, kad ši knyga tėra faksmilinis 1896 metų originalo perleidimas, kuriuo pasirūpino Dugald A. Steer (tadadam! tikrasis tekstų autorius). O mūsų pramanytasis Dreikas tuo tarpu pasakoja apie paties stebėtus drakonus, kartu komentuodamas savojo pasaulio realijas: nesėkmingas okapijos paieškas Afrikoje, keistas Raitų užmačias pakelti į dangų sunkesnį už orą aparatą ar ginčus dėl Darvino evoliucijos teorijos.

Nepaisant taip apibrėžto laikmečio, „Drakonologija“ mėgina įskiepyti jauniesiems skaitytojams šiuolaikiškas vertybes. Drakonai joje aprašomi kaip pavojingi, bet gamtos pusiausvyrai reikalingi laukiniai padarai, kurių laikyti nelaisvėje nederėtų. Būsimuosius drakonologus autorius skatina gyvūnus stebėti ir tyrinėti, bet ne išnaudoti, rūpintis gamtine įvairove ir saugoti nykstančias rūšis. Visai geras moralas knygai apie mitinius padarus, ar ne? O jei vis tiek abejojate tokios knygos praktine nauda, pastebėsiu, kad joje gausu nedidelių smalsumą ir tyrinėtojo aistrą žadinančių užduočių, užuominų, mįslių ir netikėtų sąsajų.

Visa bėda, kad vos trisdešimtyje puslapių (neskaitant įklijų ar atlankų), kur didžiąją dalį sudaro iliustracijos, ne kažin ką įmanoma papasakoti. Tad ir drakonų čia pristatoma visai nedaug, iškart atmetant vandenų pabaisas ir egzotiškesnius padarus. Užtat šis pristatymas visai smagus: pateiktas čia ir žemėlapis, ir buveinių aprašymai, ir santykinius dydžius rodanti schema. Mes sužinome apie kiekvieno drakono išvaizdą, mitybą, elgseną, galime pamatyti ir pačiupinėti odos „pavyzdžius“. Be to, susipažinsime ir su drakonų anatomijos pagrindais, išgirsime vieną kitą legendą, kad žinotume, kur dar ieškoti žinių apie šiuos nuostabius padarus. Žodžiu, „Drakonologija“ – tikrai smagi, tik gal kiek per marga žaislinė knyga, savo forma patraukli mažiesiems, bet turiniu taikanti į kiek didesnius skaitytojus.

O ar turime pažintinių knygų apie drakonus dar vyresniems? Žinoma! Tik ne tokių vaizdžių. Andreas Gößling surinko pasakas, mitus, legendas, sagas, giesmes ir poemas iš viso pasaulio, kur pasakojama apie galingus drakonus ir žmogaus susidūrimą su jais. Atrinkęs tas istorijas ar jų ištraukas, kurios aiškiai parodo įvairiausių drakoniškų padarų prigimtinį panašumą ir neišvengiamus kultūrinius skirtumus, jis tekstus perrašė šiuolaikine kalba ir sudarė chrestomatinio pobūdžio rinkinį „Drakonai“.

  • Andreas Gößling. Drakonai. Dail. Ralf Nievelstein. Vert. Rima Menzel. Gimtasis žodis, 2008. 158 psl.

Gavosi visai šauni knyga, neįkyriai ir nesprangiai supažindinanti vyresnius vaikus ir paauglius su legendiniais drakonais, senaisiais literatūros šaltiniais, jų kūrinių siužetais ir kultūrų įvairove. Skaityti išties smalsu, tik vertėjai kartais norisi priekaištingai pažvelgti į akis. Ypač už Beovulfą paverstą Beovilku. Na, bet jau vėlu aiškintis – vertimas senas, knyga išleista dar 2008. Nors, man regis, net ir tais metais iliustracijas spaudai parengti buvo galima geriau. Jos vienspalvės, negausios, bet įdomios, puikiai perteikiančios skirtingų pabaisų ypatybes, tik kiek išplaukusios ir neryškios.

Susipažinti su Gößlingo pristatomais drakonais galima ir LRT „Mediatekoje“, kur įkeltos kelios įgarsintos istorijos: „Drakono ašaros“ ir „Princesė širdyje“ (1 dalis, 2 dalis).

Na, o pabaigai rekomenduoju drakonus... pažaisti! Ne, ne vaidinti drakonus, o pažaisti stalo žaidimą: meškiukų bibliotekoje visada pilna įvairiausių žaidimų, kurie ne tik ugdo naudingus įgūdžius, bet ir padeda smagiai praleisti laiką visų amžių skaitytojams. Kada nors į mūsų lentynas atsikraustys ir geriausias pažintinis drakonų žaidimas – „Wyrmspan“, nusipelniusio žaidimo apie paukščius „Wingspan“ jaunesnysis pusbrolis, kuriame židėjai susipažįsta su įvairiausiomis drakonų rūšimis, jų buveinėmis, mitybos ypatumais bei kasdieniais įpročiais. Ir visa tai su nuostabia grafika bei subalansuota žaidimo mechanika. Valio!

Na, o kinų Naujieji Metai lai atneša jums sėkmę bei drakonų palankumą! Tegu šie sutvėrimai atidžiai stebi ir saugo jus, o mes visą vasarį stebėsime drakonus knygose. Po žinynų ir atlasų ateis eilė drakonams paveikslėlių knygelėse, tada neilgiems vaikams skirtiems pasakojimams apie šiuos galingus padarus, o galiausiai – maginei fantastikai, dėl kurios mano Meškinas pametęs galvą. Tad susitiksime tarp knygų lentynų! Iki!