Šiurpiukai kraupiems rudens vakarams
Būna šiame pasaulyje knygiukų – nedidelių knygelių, sulankstomų iš vieno popieriaus lapo ir pasakojančių trumputes istorijas vaikams. O aš noriu jums pristatyti šiurpiukus! Šiurpius knygiukus, kuriuos taip smagu skaityti ir kurti vėlų rudenį, saugiai įsisupus į šiltą antklodę ir žvilgčiojant į už lango siaučiančias piktąsias darganos dvasias. Žinoma, šiurpiukai taip pat turi pasakoti apie dvasias, pabaisas, klaikias mitines būtybes ir siaubingus išbandymus.
Gal jūs ir nepatikėsite, bet siaubo istorijos yra vaikų priebėga nuo tikro siaubo. Jos padeda susitvarkyti su realiomis baimėmis ir moko pasitikėti savimi. Jei vis dar abejojate, rekomenduoju paskaityti vaikų siaubo literatūrai skirtą „Rubinaičio“ numerį ar Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos atmintinę. O tada kibti į darbą ir sukurti savo šiurpiuką! Arba bent jau atsispausdinti meškiukų bibliotekos knygiukus. Jei savo vaikams papasakosite, kad šias istorijas sugalvojo ir nupiešė jų bendraamžis, esu tikra, įkvėpsite atžalas imtis darbo.
Šiurpiukai gali būti labai paprasti. Juk net nebūtina kurti istorijų! Gal tai bus tiesiog vaikų baimių portretai, gal jų pačių sugalvotos pabaisos ar palovyje gyvenantys baubai? O gal jūsų vaikas – tikras pabaisologas ir žino šimtus istorijų apie mituose ir pasakose sutinkamas būtybes, kurias taip knieti nupiešti?
Prieš trejus metus manasis Meškinas rimtai susidomėjo kriptidais. Tai tokie padarai, kuriuos žmonės sakosi regėję, bet mokslas dar nepažįsta. Liudininkams jie atrodo kraupūs, pavojingi ir net antgamtiški. Tiesa, kadaise kriptidais buvo laikomi ir ančiasnapiai, okapijos ar net gorilos! Šiandien jie puikiai jaučiasi zoologijos vadovėliuose. Bet daugybė kitų padarų taip ir liko tik šiuolaikinio folkloro personažais. Ypač daug pasakojimų apie juos radosi tuose kraštuose, į kuriuos europiečiai atklydo palyginus neseniai ir kurių gamta buvo jiems nepažįstama, kur nuolatiniai išbandymai vertė gyventi įtampoje. Todėl, man regis, pasaulio kriptidų centru tapo ir amžinai liks JAV.
Amerikos kriptidus ėmė piešti ir mano sūnus. Iš mums labiausiai patikusių piešinių mes padarėme du šiurpiukus, pristatančius pačius baugiausius to krašto padarus: su kalnų nuošliaužomis medkirčius ar angliakasius puolančius plėšrūnus, ugnimi šaudančius paslaptingus skraiduolius ar iš pelkių lendančius milžiniškus varliažmogius. Pažvelkite, gal ir jūsų atžalos atras kokį personažą savo istorijoms? O gal užsimanys pranokti mano anuomet dešimtmetį dailininką?
Spaudai tinkančias šių knygiukų rinkmenas rasite čia ir čia.
Beje, nors visus padarus manasis Meškinas piešė pats nuo pradžios iki galo, skraidantį kipšą iš Naujojo Džersio spalvinau aš, mat pastarąjį gavau dovanų kaip spalvinimo paveikslėlį. Galite jį išsispausdinti bei nuspalvinti ir jūs. Jei atspausdinsite ant blogosios knygiuko pusės, tai šį sulankstę turėsite šiurpiuką su paslaptimi!
O jei norite šiurpiuko ne tik su paslaptimi, bet ir su istorija, tai mes turime jums knygiuką apie klaikų lietuvišką Žiburinį (rinkmena – čia). Eiliuotą pasaką apie jį sūnus sukūrė ir iliustravo pernai, įkvėptas intriguojančių lietuviškų mitinių būtybių portretų iš Kotrynos Zylės „Didžiosios būtybių knygos“. Štai, kas jam gavosi:
Atsispausdinkite, perskaitykite, pasiimkite „Didžiąją būtybių knygą“ ir meskite iššūkį savo žmogučiams. Štai jums nemokamas tuščias knygiuko šablonas iš „Teachers Pay Teachers“:
O štai lankstymo instrukcija iš „Telling Tales“:
Beje, jei sukursite savo šiurpiukų, atsiųskite ir man, a? Mudviem su sūnumi būtų labai smagu juos paskaityti ir aš mielai jūsų šiurpiukus paskelbčiau meškiukų bibliotekoje.
Kūrybingo šiurpmečio!