Žvakės audroje: Catherine Doyle trilogija

Pirmykštės magijos kupini Airijos rūkai ir audros – ko dar galėtų trokšti maginės fantastikos gerbėjai?! Argi ne iš Airijos kilę aukštieji elfai su savo požeminiais dvarais kalvose? Ar ne Airijos pakrantėse gyvena žmonės, mokantys pasiversti ruoniais? Tačiau Catherine Doyle, „Audrų sergėtojo“ („700 eilučių“, 2021-2022) trilogijos autorė, vengia populiariausių legendų ir kuria savitą dievo ir žmonių pamirštos airiškos salos pasaulį, kuriame susipina praeitis ir dabartis. Tokioje vietoje ir magija, žinoma, nuausta iš laiko gijų, kruopščiai renkamų nekarūnuoto salos valdovo – audrų sergėtojo.

Šių knygų siužetas visai atitinka klasikinį fantastikos paaugliams kanoną: yra čia ir galingų senovės burtininkų žūtbūtinė kova, ir blogio jėgų sugrįžimas, ir besibaidantis savo misijos išrinktasis, su kuriuo kartu mūsų jaunieji skaitytojai augs, bręs, keisis. Savitumo suteikia ne siužeto dygsniai, o detalės. Magiškosios salos paveikslas nutapytas su meile ir išmanymu. Tuo pat metu ji ir kasdienė, tikroviška erdvė, ir paslaptinga anomalija. Tas žemės lopinėlis gyvuoja iškart keliuose laikuose, jame viskas mainosi, o gėlės ir paukščiai yra ne tai, kas atrodo. Žemė kvėpuoja, vėjas kviečia skrieti kartu, uolos tvirtina, kad čia ta vieta, kuriai priklausai ir priklausei per amžius.

Beje, reikia pasakyti, kad Aranmoro sala iš tiesų egzistuoja ir rašytojai pažįstama nuo ankstyvos vaikystės. Turbūt ne šiaip sau Katerinos Doilės (Catherine Doyle) knygos herojai yra Boilių klanas. Taip, taip – klanas, mat kūrėjos fantazijoje tas nykstantis kaimelis virsta paskutiniuoju senųjų pasaulio pusiausvyros saugotojų bastionu. Penki klanai čia gyvena nuo neatmenų laikų ir jų gyslomis sruvena senovinė magija. Ką gi daryti vienuolikmečiui berniukui iš Dublino, patekusiam tarp įtariai spoksančių kandžių saliečių? Ir jokio „Minecrafto“, net mobilusis veikia su trikdžiais!

Tenka narplioti paslaptis ir kartu atrasti save. Mūsų herojus Fionas turi užtektinai vidinių demonų, su kuriais tenka kovoti. Kelionė į salą, kurioje kadaise žuvo jo tėtis, jau savaime yra milžiniškas išbandymas. O jei į tą kelionę esi išsiunčiamas, nes depresija serganti mama nebegali tavimi pasirūpinti? Kartu vyksta vyresnė sesuo, bet mylėti ją vis sunkiau, o konkurencija tarp vaikų tampa vis žiauresnė. Aranmore laukiantis kvatoklis keistuolis senelis mažai kuo begali padėti. Jo jėgos silpsta, atsiminimai blėsta ir, regis, jam terūpi vien žvakės. Sukiužusi Boilių lūšnelė jomis tiesiog užversta.

Dar viena vaizdinga detalė? Visai ne! Žvakės – keistokos ir įspūdingos šio pasaulio magijos sistemos pagrindas. Daugybė audrų sergėtojų kartų išsaugodavo jose svarbias akimirkas it vyšnias kompote, kad prireikus galėtų pasiekti arba... Ne, kitas žvakių galias aš nuo jūsų nuslėpsiu, kad negadinčiau skaitymo malonumo. Užteks, jog pasakysiu, kad senovės paslaptis atskleisti ir pasaulį išgelbėti galima tik nardant laike ir erdvėje, kol galutinai susisuka ir knygos herojų, ir skaitytojų galvos.

Kita vertus, rašytoja neišsiunčia mūsų gelbėti pasaulio jau pirmame skyriuje. Trilogijai reikia skalsesnio raugo. Kiekvienas tomas turi savo centrinį įvykį, savo kovą ir tikslą, į kurį Catherine Doyle veda herojus. Pirmoji knyga palydi mus į magijos pasaulį, o Fioną įmeta į grumtynių dėl valdžios sūkurį. Ne vienas salietis norėtų tapti nusenusio audrų sergėtojo įpėdiniu, net jei magija amžiams įkalintų Aranmore. Kodėl gi pati sala palanki jaunajam Boiliui? Juk jis šių galių bei atsakomybės kratosi ir bijo. Baimė, vienišumas – tai tos ašys, apie kurias sukasi berniuko gyvenimas ir kurias suvokti, pripažinti ir priimti jam tenka šioje istorijoje, kad galėtų gyventi toliau.

Antrojoje knygoje Fioną užgriuvusi atsakomybė tampa nauju išbandymu. Kaip susitaikyti su savo silpnumu? Kaip eiti į priekį, kai jautiesi bejėgis ir nepasitiki savimi? Net nauji draugai ir atkurtas santykis su šeima tampa tos naštos dalimi – juk ir juos privalu apsaugoti nuo byrančio į gabalus pasaulio. Berniukas blaškosi, ieškodamas sprendimų ir mėgindamas pažadinti neklusnią magiją. Bet, regis, vienintelė viltis – mitiniai vandeniai, ryšys su kuriais prarastas prieš kelis šimtus metų. Belieka keliauti į praeitį, į patį kovos su besieliais piratais sūkurį. Ir visgi ne senoviniai artefaktai, o tik artimųjų pasiaukojimas gali išgelbėti mūsų herojus. Bent laikinai. Nes pagrindinė kova laukia trečiojoje knygoje.

O čia liūdnoji žinia: paskutinė dalis lietuvių kalba dar neišleista. Trilogija tikrai verta jaunųjų maginės fantastikos gerbėjų dėmesio, tad labai norėtųsi, kad ji būtų baigta versti. Kita vertus, kiekviena knyga čia – atskira istorija, turinti ryškų finalą (ir moralą, taip, ir jį!). Rašytoja nenutraukia pasakojimo sakinio vidury ir nei vienas meškiukas nenukentėjo dėl to, kad pabaigos dar teks palaukti. Ar lauksime? Tai jau tikrai! Ar rekomenduojame šias knygas ir jums? Taip, bet yra papildomų sąlygų.

Turbūt jau supratote, kad „Audrų sergėtojas“ – gana niūri ir tamsi istorija, ypač pratusiems prie maginės fantastikos eskapizmo, o ne prie realistinės probleminės prozos. Čia tų problemų gausu, jos rimtos ir neišsprendžiamos magišku pirštų spragtelėjimu. Be to, bėdos žemiškos, atliepiančios jaunesniųjų paauglių baimes ir godas, tad smingančios jiems į pačias širdeles. Čia jums ne dėl pasaulio likimo graužtis, ropščiantis Lemties kalno šlaitais! Į titulinį puslapį netyčia užklydusio skaitytojo tyko žymių rašytojų rekomendacijos, žadančios šiltą, nuotaikingą, humoro kupiną pasakojimą. Išties, yra šiose knygose visko, tik ta šiluma su ašarų prieskoniu, o humoras sarkastiškas ir piktas. Mūsų aštrialiežuviai herojai juo ginasi nuo vienatvės, atstūmimo ar savastį tirpdančios senatvės. Labai jautrioms sieloms gali būti sunkoka, nors jei ištvėrė „Brisiaus galą“, tai visa kita – uogelės.

Tiesa, viena uogelė ir man apkarto. Nuotykinėje fantastikoje dramatiškos kovos būtinos, tačiau vaikų reakcijos į smurtą, į priešų žūtį mane kiek sutrikdė. Tegu antagonistai čia visiškai pasakiški – absoliutus blogis, savo noru atsisakęs bet kokio žmogiškumo ir nevertas nė vienos ašarėlės, visgi visiškas abejingumas jų kančiai kovos lauke truputį išmuša iš vėžių. Juolab, kad šiaip jau mūsų herojai be galo empatiški, taktiški, atidūs artimiesiems. Ypač jautriai čia parodomi senėjimo, artimųjų demencijos, išsiskyrimo su jais išgyvenimai. Kartų tęstinumo stebuklas, laimė būti šiame pasaulyje drauge nors ir trumpam.

Žodžiu, rekomenduoju tiems, kas nori pajusti jūrą kraujyje, vėją po oda, leistis į magiškus nuotykius, bet ko negąsdina lengva pasmerktumo ir neišvengiamumo miglelė. Taip, taip, labai nekonkretu, tad žemiau rasite dar ir šiokį tokį literatūrinių panašumų ir sąsajų grafą.

Taigi, „Audrų sergėtojas“ gali suvirpinti jūsų širdeles, jei:

Jums patinka nuotykiai paslaptingose salose, kuriose vyksta kažkas keisto. Galbūt nepaleidžiate iš rankų Kiros Gembri „Rubinės“ serijos, drebėjote su Ransom Riggs „Ypatingų vaikų namais“, mėginote suprasti, kas vyksta Katarinos Mazetti „Karlsonų vaikų“ knygose, svajojote su Enid Blyton „Šauniuoju penketuku“ vėl išplaukti į Kiriną.
Jūs mėgstate „žemąją“ maginę fantastiką (low fantasy), kur burtai ir stebuklingi padarai slepiasi įprasto pasaulio paraštėse. Jūsų geriausi draugai – Ricko Riordano „Persis Džeksonas“, J.K. Rowling „Haris Poteris“, Jenny Nimmo Čarlis Bounas iš „Raudonojo karaliaus vaikų“ serijos, Nicki Thornton „Setas Sepis“ su visa magiškųjų bylų krūva. O gal jus žavi Susan Cooper serija „Tamsa kyla“?
Jūs persisotinote fantastika ir norite knygoje rasti originalų magišką pasaulį, neįprastą burtų sistemą. Galbūt jus patraukė Cornelijos Funke „Rašalo širdis“ ar Catherynnos M. Valente „Pasakų šalis“ („Mergaitė, kuri...“), o gal nustebino Frances Hardinge „Veidas kaip stiklas“.
Jus traukia tamsesnė maginė fantastika, kur pasaulis griūna, bet šviesūs herojai daro tai, ką daryti privalo. Gal svajojote kovoti petys į petį su herojais iš Lenės Kaaberbøl „Gėdytojos kronikų“, Philipo Pullmano „Jo tamsiųjų jėgų“ ciklo. O gal jus maloniai šiurpino Neilo Gaimano kūriniai: „Koralaina“ ar „Kapinių knyga“.
Jums be galo įdomūs laiko paradoksai ir jūs mielai leistumėtės į laiko keliones su Terrio Pratchetto „Džoniu ir bomba“ ar po Philippos Pearce „Tomo vidurnakčio parką“. O gal jūs iki šiol mėginate susivokti tarp visų Rebeccos Stead „Kai surasi mane“ herojų.
Jus traukia probleminė literatūra, paliečianti santykius tarp kartų. Ieškojote atsakymų apie senėjimą ir mirtį Angelos Nanetti knygoje „Mano senelis buvo vyšnia“, Natalie Babbitt „Amžinuosiuose Takiuose“, Annos Piwkowskos „Frančeskoje“. O galbūt jus sujaudino Dovilės Zavedskaitės „Fidelis ir kiparisas“.

Ar šis paruoštukas padėjo apsispręsti? Taip? Tada noriu paprašyti: įsigykite Catherine Doyle knygas, kad „700 eilučių“ apsidžiaugtų ir pabaigtų leisti trilogiją. Leidykla mažutėlė ir be skaitytojų meilės bei palaikymo sparnų neišskleis. O matyti ją savo padangėje norime – tokių šaunių knygų atneša!

Apie ciklą

Catherine Doyle. Audrų sergėtojo sala. Dail. Bill Bragg. Vert. Toma Gudelytė. 700 eilučių, 2021. 308 psl.
Catherine Doyle. Prarasto potvynio kariai. Dail. Bill Bragg. Vert. Toma Gudelytė. 700 eilučių, 2022. 320 psl.
?

Abra-kadabra, trečioji dalie, pasirodyk!