Maištingų mergaičių biblioteka

Jauna leidykla „Dvi Tylos“ jau pradėjo prekiauti knyga „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“. Žinau, kad knyga laukiama ir iš jos daug tikimasi. Ką čia – jei auginčiau vieną kitą meškutę, jau krapštyčiau taupyklę (18 €, ne juokas!), mat šios „Vakaro istorijos“ yra biografinių apybraižų rinkinys, supažindinantis su ypatingo proto, talento ir drąsos moterimis.

Iliustracijos E. Favilli, F. Cavallo knygai „Good Night Stories for Rebel Girls“
Iliustracijos E. Favilli, F. Cavallo knygai „Good Night Stories for Rebel Girls“

Taip, mums reikia knygų, kurios skatintų mergaites pasitikėti savo jėgomis ir domėtis pasauliu. Bet ar ši knyga tam tinka? Turiu šiokių tokių abejonių. Gal pasvarstykime kartu, protingieji kurmiai?

Jei dar nematėte šios knygos angliško leidimo („Good Night Stories for Rebel Girls“), prašau susipažinti: „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“ – šauniai iliustruota knyga nelabai reiklioms įvairaus amžiaus skaitytojoms. Kiekviena apybraiža trumputė, vos vieno puslapio, parašyta gana sausai. Kita vertus, autorės sugebėjo išmintingai išnaudoti tas kelias pastraipas, palikdamos daug erdvės skaitytojų fantazijai ir daug smalsumą žadinančių kabliukų. Trumpą lietuviško leidimo ištrauką galima rasti internete. O knygynuose „Vakaro istorijas“ pavartyti bus galima gruodžio viduryje. Žadama knygą pristatyti ir literatūros festivalyje „Vaikų Kalėdų sala“.

E. Favilli, F. Cavallo knygos „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“ atvartas
E. Favilli, F. Cavallo knygos „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“ atvartas

Na, o dabar apie abejones.

Knyga sumanyta kaip sektinų pavyzdžių rinkinys mergaitėms, kad šios patikėtų, jog pasaulyje gali būti ne tik statistėmis. Tačiau pats knygos formatas teigia visai ką kita. Atrinkdamos istorijas apie moteris, autorės kaip tik įtvirtina perskyrą tarp vyrų ir moterų. Skirdamos savo knygą mergaitėms, jos tarsi pareiškia, kad moterų istorijos įdomios tik joms pačioms. Svarstau, ką pasakys mano Meškiukas, jei aš imsiu jam skaityti „Istorijas mergaitėms“? Matyt, teks nuslėpti pavadinimą. Man regis, ir jaunosioms skaitytojoms geriau to pavadinimo nežinoti. Kad nepatikėtų, jog būna knygų vyrams ir moterims, mergaitėms ir berniukams:

Lietuviškų knygynų asortimentas
Lietuviškų knygynų asortimentas

Juolab, kad knygos apie iškilius vyrus nedažnai puikuojasi savo vyriškumu. Jos apsimeta esančios tiesiog apie žmones, o kad mūsų kultūroje daugelį amžių žmonėmis galėjo būti tik vyrai, lieka tarp eilučių. Deja, knygos moterims apie moteris ne paneigia šį stereotipą, o kaip tik įtvirtina. Nuo XX amžiaus vidurio tokių knygų išleista nemažai. Jų autorės ir autoriai turėjo pačių geriausių norų – ištaisyti tą skriaudą, kurią patyrė moterys, išnaudojamos ar žlugdomos vien dėl savo lyties. Bėda su šiomis knygomis yra ta, kad jos menkai skatina žmonių bendradarbiavimą ir lygių galimybių užtikrinimą.

Rašydami ir skaitydami knygas, skirtas vien moterų istorijoms, mes ne tik pasiūlome savo mergaitėms įkvepiantį pavyzdį, bet ir paaiškiname, kad moterys yra kitokios, nei vyrai, nors jos „irgi“ gali. Man tas „irgi“ labai įtartinas. Kai sakome, kad „dramblys irgi gali tapyti“, tai reiškia, kad apskritai drambliai tapyti negali. Nebent susiklosčius ypatingoms sąlygoms. Tai štai: mergaitės – ne drambliai! Man regis, svarbiausia mergaitėms suvokti, kad jos – tiesiog žmonės, ir jų galimybes riboja ne jų moteriška, bet jų žmogiška prigimtis. Jos nėra blogesnės ir nėra geresnės už berniukus vien dėl to, kad šiems net ir šiandien nuo pat gimimo suteikiamos didesnės galimybės (bet juk niekas nesirenka, kuo gimti – berniukai irgi). Tad aš norėčiau knygos, kuri jungia, o ne skiria.

Ką gi daryti su „Vakaro istorijomis mergaitėms maištininkėms“? Kaip manote?

Kol kas man atrodo, kad tai gana pavojingas kokteilis. Tiesiog įteiktas jaunai skaitytojai, jis gali pridaryti daugiau bėdos, nei naudos. Tačiau knyga puikiai tinka bendram skaitymui ir šeimyniniams pokalbiams. O geriausia, man regis, jei namų bibliotekoje ši knyga stovės kartu su keliomis kitomis, „vyriškomis“ ir „moteriškomis“ knygomis. Aišku, teks sugalvoti, kaip paaiškinti, kodėl biografijos suskirstytos pagal lytį, o ne pagal akių ar plaukų spalvą, bet mes sugebėsime, ar ne? Meškiukų bibliotekoje mes kada nors pramaišiui skaitysime „Vakaro istorijas“ bei dar vaikystėje man į širdį kritusius „Etiudus apie mokslininkus“. Ir tikiuosi, kad mano Meškiukui niekada į galvą neateis, kad mergaitės kilusios iš Veneros.

  • Franceska Cavallo, Elena Favilli. Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms. Šimtas pasakojimų apie išskirtines moteris. Dail. Elisabetta Stoinich et al. Vert. Mila Monk. Dvi tylos, 2017. 224 psl.
  • Jaroslavas Golovanovas. Etiudai apie mokslininkus
    Jaroslavas Golovanovas. Etiudai apie mokslininkus. Dail. Anatolijus Beliukinas. Vert. Algirdas Bukleris. Šviesa, 1981. 384 psl.
    Jaroslavas Golovanovas. Etiudai apie mokslininkus, 2-asis papild. leid. Dail. Anatolijus Beliukinas. Vert. Algirdas Bukleris. Šviesa, 1986. 398 psl.

J. Golovanovo knygos „Etiudai apie mokslininkus“ atvartas
J. Golovanovo knygos „Etiudai apie mokslininkus“ atvartas

Aišku, „Etiudai apie mokslininkus“ yra morališkai senstelėjusi knyga, bet panorėjus galima nesunkiai rasti ir kitų, naujesnių knygų apie mokslininkus, menininkus ir kitus iškilius žmones. „Etiudai“ man patinka, nes autorius siekė rašyti apie laimingus žmones – žmones, kurie džiaugėsi užsiimdami moksline veikla. Palyginkime su „Vakaro istorijomis“, kurių leitmotyvas yra pasiekimai ir pasididžiavimas jais. Na, o štai kelios kitos knygos, daugiausia skirtos vyresniems paaugliams:

  • Sebastian Cichocki. M.E.N.A.S. Menininkų efektingi, neįprasti, akiplėšiški sumanymai. Dail. Aleksandra ir Daniel Mizielińscy. Vert. Irena Aleksaitė. Modernaus meno centras, 2013. 216 psl.
  • Brad Finger. 13 modernių dailininkų, kuriuos dera žinoti. Vert. Tomas Čepaitis. Modernaus meno centras, 2014. 46 psl.
  • Romualdas Karazija. Įžymūs fizikai ir jų atradimai. Šviesa, 2002. 192 psl.
  • Valentinas Matiuchinas. Etiudai apie matematikus. Kronta, 2003. 129 psl.
  • Paolo Novaresio. Didieji atradėjai: nuo antikos iki šių dienų. Vert. Virginija Elena Stakienė. Šviesa, 2007. 312 psl.
  • Bettina Schümann. 13 menininkių, kurias dera žinoti. Vert. Dalia Kižlienė, Tomas Čepaitis. Modernaus meno centras, 2015. 46 psl.
  • Vilius Stakėnas. Matematikos istorijos skiautiniai. Tikros istorijos apie matematikus ir jų mokslą. Žara, 2017. 480 psl.
  • Keliautojai ir atradėjai: dviejų tūkstantmečių kelionių aprašymai (serija „Akiratis“). Vert. Teodoras Četrauskas. Mintis, 1980. 223 psl.

Kaip manot, gal kas tiks „Vakaro istorijoms“ į kaimynystę?

Beje, bičiuliai, ar jums atrodo, kad aš čia išpeikiau „Vakaro istorijas“? Tikrai nenorėjau. Ši knyga labai reikalinga, tiesiog jos stipriosios bei silpnosios pusės taip susiraizgė, kad be Makedoniečio ir neišriši. O apie silpnąsias puses knieti kalbėti dėl to, kad reklamuodamos knygą, autorės pabėrė labai daug abejotinų tiesų, į kurias įsipainiojusi naudinga knyga vos nepavirto savo priešingybe. Apie tuos keistus triukus ir abejotinus reklaminius tyrimus aš jau rašiau, kai buvo pradėta prekiauti anglišku leidimu. Regis, laikas pasikartoti, bet apie tai atskiru įrašu.

Draugiškų jums skaitinių!