Piktos knygos (2): labai piktos!
Meškiukas jau didelis ir išmintingas. Su juo galima pasišnekėti apie atomus ir molekules, apie raketinius variklius ir egzoplanetas. Žmonių jausmus jis irgi puikiai pažįsta. Bet viena yra išmanyti, o kita tuos jausmus patirti. Ypač pyktį. „Tu labai gerai sakai, – aiškina Meškiukas, – bet kai man reikia, aš visus žodžius pamirštu!“ Knygos – tie patys žodžiai, bet kažkodėl įtaigesni, ir juos prisiminti lengviau. Todėl šiandien dalinuosi ypatingomis knygomis – apie pyktį.
Įdomu, kad lietuviškai tokių knygų išleista nedaug. Atrodo, lyg suaugę bijotų kalbėti su vaikais apie tokį stiprų jausmą. Yra daugybė knygų tėvams apie tai, ką daryti, kai vaikas pyksta, kaip jį sutaikyti su kitais vaikais, kaip nuraminti. Tuo tarpu vaikams rašomos knygos apie draugystę, meilę ir laimę, dar – apie paklusnumą ir šiek tiek – apie baimę. Būna, vaikai net nesupranta, kad pykti yra normalu. Teko girdėti, kaip mažylis vietoje „aš piktas“ sako „aš blogas“! Nes juk kas pyksta, tam ragučiai dygsta ir ožiukai apninka. Pikčiurnos būna tik raganos ir nenaudėliai, kurių niekas nemyli.
Liūdna, bičiuliai. Tad jei galite, pasiūlykite leidykloms išleisti ką nors iš tos gausybės pasaulyje parašytų knygų vaikams apie pyktį. Keli pavyzdžiai:
O kol leidyklos išsijudins, papasakosiu jums, ką jau dabar galima pavartyti. Pagal skaitytojų amžių šių knygelių neskirstysiu, mat beveik visos jos yra sumanytos gana nedideliems meškiukams pamokyti. Verčiau aš jas sudėliosiu pagal temas. Ir pirmiausia parodysiu mažiesiems svarbiausias knygeles – parašytas iš pykstančiojo perspektyvos, pasakojančias apie jų pačių pyktį.
Mano pyktis
- Trace Moroney. Kai jaučiuosi piktas. Vert. Daiva Litvinskaitė. Educata, 2013 (2015). 18 psl.
- Tuula Korolainen, Christel Rönns. Katulis ir pykčio maišelis. Vert. Viltarė Urbaitė. Nieko rimto, 2016 (2017). 28 psl.
- Áslaug Jónsdóttir, Kalle Güettler, Rakel Helmsdal. Mažasis Pabaisiukas sako Ne! Vert. Jurgita Marija Abraitytė. Burokėlis, 2014. 32 psl.
- Maurice Sendak. Kur gyvena pabaisos. Vert. Violeta Palčinskaitė. Laikas skaityti, 2016 [2017]. 38 psl.
- Sándor Fodor. Kaip Čipis supyko. Dail. Livija Tenkei-Rus. Vert. Donata Linčiuvienė. Vaga, 1970. 47 psl.
- Dr. Seuss. Kaip Grinčas Kalėdas vogė! Vert. Nijolė Regina Chijenienė. Metodika, 2011. 56 psl.
Teko girdėti, kad psichologai naudoja knygas terapijai. Gal ir šios tam tiktų, bet apskritai jos ne tiek terapinės, kiek didaktinės. Vienose ta didaktika subtilesnė, kitose – akivaizdi, bet neįkyri, man regis. Trace Moroney knygelė „Kai jaučiuosi piktas“ (iš serijos „Kai jaučiuosi...“) moko suvokti savo pyktį ir socialiai priimtinais būdais jį išreikšti. Dėl švelnių, net saldžių iliustracijų Lietuvos skaitytojai knygelę pamėgo, bet mums su Meškiuku ji nepasirodė labai naudinga. Kadangi tai pabrėžtinai vaikiška, plona paveikslėlių knygelė, kur teksto labai mažai, ją greičiausiai rinksis 2-4 metų skaitytojai. O dabar pasvarstykime, protingieji kurmiai, ar sugebės šie pipirai savo jausmus suvokti per palyginimus ir metaforas:
Būdamas trejų, Meškiukas susirūpinęs paklausė, ar tikrai žmonės kartais sprogsta. Šešerių jis jau žino, kad kartais žodžius reikia suprasti ne tiesiogiai, džiaugiasi išmokęs naujų metaforų ir vis tiek niekada nesijaučia, lyg jame kunkuliuotų lava. Bet gal yra mažylių, kuriems lengviau suvokti visus tuos vidinius ugnikalnius, drugelius pilve, ežiukus skrandyje, varles gerklėje – nežinau.
Serijos herojus, mažas baltas triušiukas, pasakoja, ką jaučia pykdamas, kada supyksta ir kaip moka numalšinti pyktį – apie viską 1-4 sakiniais. Pridėkime šešis tėvams skirtus sakinius apie vaiko pyktį, ir visa knygelė. Aišku, ne sakinių skaičiuje laimė. Čia nuskamba labai akivaizdūs, bet labai svarbūs mažiesiems skaitytojams dalykai: visi kartais supyksta, nieko blogo supykti, mano pyktis neturėtų žeisti kitų.
Kol triušiukas moko vaikus pyktį iškvėpti, Katulis paverčia tą kvėpavimo pratimą linksmu žaidimu. T. Korolainen ir Ch. Rönns knygelėje „Katulis ir pykčio maišelis“ naminukas pasiūlo kačiukui išpūsti pykti į maišelį ir pokštelėti. Katulis renka viso kaimelio pykčius, o mes stebime, kodėl ir kaip pyksta maži ir dideli jo kaimynai. Čia irgi ne viskas pasakoma tiesiai: pyktis lyginamas su sprogimu, maišeliui sprogus, kyla audra ir prapliumpa liūtis. Tačiau visa tai įvilkta į pasakos rūbą, kurio nebūtina tuoj pat iškoduoti. Na, o pykčiai vaizduojami fotografiškai tiksliai:
Nupiešta ši knygelė, man regis, gerokai įdomiau, nei T. Moroney triušeliai. Iliustracijose pilna visokių nedidelių papildomų istorijų, iš puslapio į puslapį keliaujančių detalių, šalutinių veikėjų, grafinių pokštų. Teksto irgi gerokai daugiau. Tad nors leidykla siūlo šią knygelę 3-6 metų vaikams, aš jos nesidrovėčiau rekomenduoti 4-8 metų meškiukams. Nors pakikens. Tiesa, kelių pokštų aš nesugebėjau įvertinti, tiesiog kliuvo tekstas. Įtariu, kad vertėja neįveikė kokių suomiškų idiomų. Na, ir taisyklės prastokai sueiliuotos. O šiaip – puiki knygelė.
Teko girdėti, kad apie Katulį ir jo jausmus T. Korolainen su Ch. Rönns sukūrė ne vieną knygelę. Tad galbūt šį kačiuką mes dar sutiksime, jei tik „Nieko rimto“ neapleis serijos.
Tikiuosi, kad po „Burokėlio“ dingimo, kokia kita leidykla susidomės ir „Pabaisiukų“ serija. Dviejų knygų mums per maža, garbės žodis. Mat serija nuostabi. Iliustracijos, pats knygos dizainas, idėja, gyvas pabaisiukų ir krebždukų pasaulis – aš buvau pakerėta. Meškiukas šių knygelių truputį bijo, bet vis dar grįžta prie jų. Nieko nuostabaus – čia sprendžiami konfliktai. Knygelėje „Mažasis Pabaisiukas sako Ne!“ mažylis mokosi apginti save, pasipriešinti stipresniam, išdrįsti turėti savo nuomonę. Mokosi išsakyti savo pyktį ir... atleisti.
Teksto pabaisiukų knygelėse labai mažai, bet temos tokios aštrios, kad verta palaukti, kol skaitytojams sukaks bent treji. Juolab, kad tokiais pabaisiukais vaikai dažniau virsta būdami jau penkerių ar dar vyresni.
Beje, 2016 metais Šiaurės šalių bibliotekų savaitės organizatoriai visą pasaulį kvietė skaityti apie pabaisiukus bei dalyviams nemokamai dalino pasakojimą apie tai, kaip šiedu draugai susipyko. Tiesa, į lietuvių kalbą jį vertė jau nebe J. M. Abraitytė, tad mūsų mažieji pabaisos pavirto beveidžiais monstrais. Pasitaiko. Tekstą vis dar galima parsisiųsti, o iliustracijų teks paieškoti internete.
Apie pabaisiškus vaikus pasakoja ir M. Sendakas. Knyga „Kur gyvena pabaisos“ – tai kelionė į supykusio, įsižeidusio vaiko vidinį pasaulį, kuriame pilna baugių, pavojingų padarų. Apie šią knygą aš jau rašiau, bet ji tokia puiki, kad neprošal priminti. Ir tinka vaikams nuo trejų iki begalybės (aišku, net šešiamečiui sunku įsiūlyti paveikslėlių knygelę, aiman).
Jei nespėjote pamiršti M. Sendako pabaisų, tai S. Fodoro knygelės „Kaip Čipis supyko“ tikriausiai niekaip neprisiminsite. Lietuviškai ji buvo išleista dar 1970 metais ir daugelyje bibliotekų seniai suskaityta iki skutų. Aš neberadau, kur Kaune aną leidimą galėčiau pačiupinėti. Bet kelias iliustracijas iš šios rumuniškos knygos parodysiu:
Tai pasakojimas kiek augesniems (5-8 metų) vaikams apie nykštuką, kuris manė, kad pasaulis sukasi aplink jį. Įsivaizduojat, kaip jis įsižeidė ir supyko, kai suprato, kad miškas kuo puikiausiai gali apsieiti be vertingų Čipio nurodymų, kada paukščiams čiulbėti ir kur bitėms medų rinkti. Ir nusprendė nykštukas atkeršyti, parodyti, kas čia visų galingiausias. Vos draugų nepražudė. Pyktis – blogas patarėjas, o draugus reikia branginti – štai ir visas moralas. Gražiai knygelė surašyta, tik pilna visokių anachronizmų. Turėkit omeny, jei mėginsite ją skaityti.
Pirmoji knygelė apie Čipį pasirodė 1966 metais, Dr. Seusso istorija apie Kalėdas pavogusį Grinčą išleista dar seniau – 1957 metais (lietuviškai – 2011 metais). Bet šioji atrodo visai šiuolaikiškai. Paniurėlis Grinčas pyksta, kad Kasvilyje visi laimingi, kad linksminasi ir trukdo jam tūnoti tamsiame urve. Jis nusprendžia sugadinti miestelėnams šventes, pavogdamas visas kalėdines vaišes, dovanas ir papuošimus. Bet kai išgirsta, kad kasiukai visai nepyksta, o susirenka giedoti kalėdinių giesmių, Grinčas atlyžta ir pirmą kartą pamėgina būti kartu su kitais, dalintis džiaugsmu. Meškiukams pravartu išgirsti, kaip svarbu neužsidaryti vienutėje su savo pykčiu.
Nors Dr. Seusso knygos – pasaulinė vaikų literatūros klasika, lietuvių kalba jų išleista vos pora. Galbūt dėl to, kad rašytojas vaikams kūrė beveik vien eiliuotas istorijas, kuriose daug neišverčiamo žodžių žaismo. „Grinčui“ dar visai pasisekė, knygą vertė patyrusi vertėja N. R. Chijenienė. Tad nors tekstas ne visada skamba lygiai, bet man regis, kad vertimas meškiukams tinkamas. Apie iliustracijas nėra ko ir kalbėti: jos kurtos paties autoriaus ir knygą išgarsino ne mažiau, nei tekstas. Manau, šis kalėdinis Dr. Seusso kūrinys patiks ir mažutėliams, ir pradinukams.
Pikčiurna Grinčas yra iš tų personažų, kurie pikti dėl to, kad blogi, o blogi – nes pikti. Jo širdis tiesiog dviem dydžiais mažesnė, nei dera. Bet vaikams svarbu žinoti, kad jie nėra blogi dėl to, kad pyksta, ir kad jie visada mylimi. Deja, sugebėjau prisiminti tik vieną knygelę, pasakojančią apie tai, kaip vaiko pyktis atrodo jį mylintiems žmonėms.
Mano pyktis kitų akimis
- Debi Gliori. Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų. Vert. Saulius Repečka. Baltos lankos, 2012. 32 psl.
D. Gliori parašė ir nupiešė sentimentalią, saldoką istoriją apie lapiuką ir jo mamą (arba tėtį – originale kalbasi didysis su mažuoju, ir tiek). Lapiukui pritrūksta dėmesio, ir jis įsišėlsta. Ramindama mama turi pažadėti, kad mylės jį, kad ir kas nutiktų. Mylėtų ir jei vaikas būtų plėšrus lokys, ir jei būtų bjaurus vabzdys ar pavojingas krokodilas. Ji žada, kad meilė – kaip žvaigždžių šviesa, kuri lieka net tada, kai žvaigždės nebėra.
Knyga žavi visomis tomis transformacijomis, mažųjų taip mėgstamais pakartojimais. Be to, D. Gliori nupiešė labai mielus veikėjus, sukūrė detalų lapių pasaulį. Deja, vertimas labai gadina įspūdį. Stebina, kad tituluotas gerbiamas vertėjas, anksčiau dirbęs ir su poezija, paliko tokį padriką tekstą. Palyginkime:
Small said, "If I was a grizzly bear,
would you still love me, would you care?"
"Of course," said Large, "bear or not,
I'll allways love you no matter what."
– O jeigu būčiau aš lokys,
vis vien mane mylėtum?
Ar būčiau mielas tau mamyt?
– Na, žinoma, man ir lokiukas tiktum.
Mylėsiu visada tave, kad mums ir kas nutiktų.
Vert. S. Repečka
Ši knygelė skirta nedideliems 2-4 metų skaitytojams, nors, man regis, kaip tik jie ir neabejoja, jog yra mylimi visokie. Augesniems vaikams nežinau ką ir pasiūlyti. Paaugliams ir jaunuoliams knygų apie besąlygišką meilę, apie artimuosius, kuriems esi brangus su visomis klaidomis, pykčiais ir nesusipratimais, daugiau. Dažnai tai globojamų, įvaikintų vaikų istorijos: Katherine Paterson „Smarkuolė Gilė Hopkins“ (Vyturys, 1989; Alma littera, 1999 ir 2015), Gudrun Mebs „Sekmadienio vaikas“ (Gimtasis žodis, 2013), Kimberly Brubaker Bradley „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“ (Nieko rimto, 2017). Tiesa, pyktis šiose knygose nėra pagrindinė tema, tad plačiau apie jas čia nerašysiu. Bet turiu dar vieną piktų knygų krūvelę, į kurią sudėjau pasakojimus apie tai, kaip vaikas susiduria su kitų žmonių pykčiu ir kaip mėgina tuos žmones suprasti.
Pikti žmonės
- Kamila Mikvic. Jasonas ir piktoji Vyvi. Vert. Valerija Norušaitienė. Vyturys, 1985. 31 psl.
- Ciara Flood. Įkyrūs triušiukai. Vert. Viktorija Poderskytė. Debesų ganyklos, 2016. 34 psl.
- Sven Nordqvist. Nelaimingas Petsonas:
Sven Nordqvist. Nelaimingas Petsonas; Sąmyšis darže. Vert. Alma Braškytė. Tyto alba, 2005. 51 psl.
Sven Nordqvist. Nelaimingas Petsonas. Vert. Alma Braškytė. Nieko rimto, 2012. 24 psl. - Sven Nordqvist. Kalėdų senelio staigmena. Vert. Raimonda Jonkutė. Nieko rimto, 2011. 130 psl.
Camilla Mickwitz sukūrė visą knygelių (ir animacinių filmų) seriją apie berniuką Jasoną, kuris su mama gyvena milžiniškame daugiabutyje. Ir, aišku, viena kaimynė – tiesiog nepakenčiama pikčiurna, terorizuojanti visus gyventojus. Jasonui įdomu, ar piktoji Vyvi kada nors linksminasi, ar miegodama irgi širsta, ar ji moka švilpauti ir negi jos nepradžiugintų nauji medpadžiai. Berniukas bijo užkalbinti rūsčią moteriškę, bet kai šioji vieną dieną išsigąsta likusi vienut vienutėlė visame name, jie susidraugauja. Pasirodo, Vyvi moka šypsotis, atjausti ir būti rūpestinga, tik visai nesupranta žmonių, ir jai labai nuobodu gyventi.
Knygelė parašyta 1977 metais, ir tai labai jaučiama. Aprašomas gyvenimo būdas, nupiešti žmonių rūbai, šukuosenos, kasdieniai daiktai – viskas šaukte šaukia apie anuos laikus. Bet jokių pedagoginių „perliukų“ čia nepaberta. Tai tiesiog labai graži retro stiliaus knygelė nedideliems 2-5 metų skaitytojams.
Apie piktus kaimynus pasakoja ir C. Flood 3-5 metų vaikams skirtoje knygelėje „Įkyrūs triušiukai“. Čia ilgaausiai randa būdą prisijaukinti atsiskyrėlį meškiną, kuris net matyti nenori naujų pamiškės gyventojų. Jis urzgia, kai triušiukai užsimano medaus pyragui, prašo sukapoti malkas ar siūlo keistis knygomis. O kai įkyruoliai pakviečia kartu stebėti žvaigždžių, taip užriaumoja, kad tie tiesiog nusirita laiptais.
Bet triušiukai nekerštauja. Jie iškepa pyragą, prikapoja malkų, išrenka gražiausią knygą, sukrauna viską į pintinę ir, palikę lauknešėlį prie kaimyno durų, pabėga. O meškinas pirmą kartą supranta, ką prarado užsisklęsdamas savyje. Pyktis išgaruoja, ir jis leidžiasi ieškoti draugų.
Tegu nei istorija, nei iliustracijos neatrodo labai originaliai, bet paperka autoriaus atidumas detalėms, teksto ir piešinio dermė. Tad išties knygelė labai žavi. Net ir mano Meškiukas žiūrėdamas į ją dūsauja: „Kodėl gi aš ją jau išaugau? O gal vis tiek nusipirkim, mama?“ Ir aš beveik sutinku, nes tai tiesiog pavyzdinė paveikslėlių knyga, kuri nesigūžia stovėdama toje pačioje lentynoje su garsiąją S. Nordqvisto pasakojimų apie Petsoną ir Findusą serija.
Jei C. Mickwitz ar C. Flood ragina nespręsti apie kitus žmones iš probėgšmais mestų piktų žodžių, tai S. Nordqvistas mėgina parodyti, kad ir geriausiai pažįstami, brangiausi mums žmonės irgi kartais pyksta bei gali mus išgąsdinti. 3-6 metų vaikams skirta paveikslėlių knygelė „Nelaimingas Petsonas“ pasakoja apie vieną niūrią rudens dieną, kai nieko nesinori, viskas erzina ir liūdina. Tokią dieną paprasta susipykti. Taip ir nutiktų, jei ne Finduso išradingumas.
Knygelių apie Petsoną ir Findusą serijoje katinas Findusas yra tarsi nedidelis vaikas, o senasis Petsonas elgiasi tarsi jo tėtis. Įsivaizduojate, kaip baisu, kai tėtis rimtai supyksta? Bet Findusas myli savo išsiblaškiusį dėdulę ir visokiausiais būdais stengiasi praskaidrinti jo nuotaiką. O Petsonas stengiasi būti teisingas ir atsiprašo už negražų elgesį. Išvyka prie ežero visus nuramina ir sutaiko.
Augesniems (5-9 metų) Petsono ir Finduso gerbėjams S. Nordqvistas parašė storesnę knygą „Kalėdų senelio staigmena“. Nors man pačiai daug labiau patinka šio autoriaus paveikslėlių knygelės, bet Meškiukas be galo susižavėjo mechaniniais Kalėdų seneliais, todėl reikalauja „Staigmeną“ skaityti net ir vidurvasaryje. Ši knyga ne tiek apie pyktį, kiek apie nesusikalbėjimą bei apie gerus norus, kurie kartais nuveda ne ten, kur reikia. Čia daug pokštų, daug gražių švediškų kalėdinių tradicijų, daug stebuklų. Kai nori katinui surengti tikras Kalėdas su Kalėdų seneliu, stebuklo tikrai reikia! Deja, besiruošdamas šventei, Petsonas nebeturi laiko pažaisti su savo mažyliu, ir šis taip supyksta, kad nutaria pradingti.
Netrukus ir Petsonas nebeištveria: stengiesi, dirbi, o visokios muklos, žiurkės ir katinai išnešioja visus varžtus! Kaip dabar laiku užbaigti mechaninį Kalėdų senelį? Įniršęs dėdulė puola kapoti grindis, po kuriomis tikisi rasti muklos Saros slėptuvę, ir vos nesužeidžia katino. Gerai, kad Findusas padeda Petsonui atsitokėti ir įveikti pyktį.
Pyktis gąsdina ir žeidžia, bet mylėdami ir palaikydami vienas kitą, Findusas su Petsonu įveikia šį išbandymą ir išgelbsti Kalėdas. O mažieji skaitytojai, apsalę nuo nuotykių ir nepakartojamų S. Nordqvisto iliustracijų, prašo dar vienos knygelės apie tuodu keistuolius. Ar kada jums sakiau, bičiuliai, kad Finduso ir Petsono istorijas mes skaitėme kone kasdien nuo tada, kai Meškiukui sukako dveji iki kokio šeštojo gimtadienio? Aš jų tiesiog sklidina, tad pati apie jas plačiau nebegaliu rašyti, bet išmintingoji Agnė parašė už mane – maloniai prašom, jei susidomėjote serija.
O pabaigai aš pasilikau vieną knygą, kuri, man regis, svarbesnė ne vaikams o suaugusiems. Mat ir kartodama vaikui, kad jis turi teisę pyktį, aš kartais pamirštu, kiek daug svarių priežasčių jis tam turi.
Teisė pykti
- Gendrutis Morkūnas. Traškančios žvaigždės. Dail. Marius Zavadskis. Aštuntoji diena, 2015. 47 psl.
„Traškančios žvaigždės“ pasakoja apie daugybę baisių ir liūdnų dalykų, prieš kuriuos vaikas bejėgis. Ar jis gali tiesiog iškvėpti pyktį, jei gyvenimą sujaukia karas, jei artimieji išduoda, jei miršta draugas? Ar padės apkabinimas ir ramus kamputis? G. Morkūno apsakymuose išeitis yra. Tai stebuklas, apie kurį rašoma su karčia šypsena. Nes vaikai miršta ir stojus taikai, draugai prarandami, net jei turi stebuklingą blizgę.
Ši knyga yra savotiškas atsisveikinimas su rašytoju, pripažinimo ir pagarbos ženklas. Tad išleista ji įspūdingai. Viršeliui puošti panaudotas ir drobę imituojantis popierius, ir iškiloji spauda, ir folijuoti elementai. Trumpučiai apsakymai gausiai iliustruoti. Tam parinkti ir nedideli piešiniai, ir apie tuziną milžiniškų tapybiškų iliustracijų, užimančių visą puslapį ar atvartą. Girdėjau, kad ne visiems patiko M. Zavadskio sukurtos iliustracijos. Man atrodo, kad jų skausmingas karikatūriškumas pritinka G. Morkūno tekstams. Bet jei norite, galite palyginti, kaip žvaigždės traškėjo dailininkei Linai Žutautei (apsakymas publikuotas „Rubinaityje“).
O aš baigiu dėlioti piktas knygas ir pradedu dėlioti piktus žaidimus, bet apie juos kitą kartą.
Ramybės jūsų namams!
