Kur gyvena pabaisos?

Prieš savaitę į meškiukų biblioteką atriedėjo siuntinukas iš VŠĮ „Laikas skaityti“. Tai buvo karališka dovana! Išlaukta išsvajota Maurice Sendako paveikslėlių knyga „Kur gyvena pabaisos“ ir šaunūs atvirlaiškiai su eilėraščiais bei patarimais šeimyniniam skaitymui. Truputį nerimavau, kad mano naujai iškeptam šešiamečiui knyga atrodys pernelyg paprasta, bet paaiškėjo, kad ji sluoksniuota kaip močiutės pyragas, todėl kartais rekomenduojama ne 3-6, o 8-12 metų vaikams!

Įsivaizduojat? Kažkada šią knygą mesdavo iš bibliotekų, nes... ji per daug baisi. Šiandien, kai mūsų laimingos vaikystės dalimi tapo zombiai, vampyrai ir mutantai, mažai ką ši knyga išgąsdins. Juolab, kad M. Sendakas puikiai moka sekti baisias pasakas taip, kad vaikai po to nesapnuotų košmarų. Piešdamas pabaisų pasaulį, jis renkasi raminančią kompoziciją. Jo pabaisų proporcijos – mažo vaiko proporcijos, todėl visi jaučiagalviai bei paukščiagalviai monstrai atrodo savotiškai mieli. Spalvos, formos, smulkios mielos detalės (kaip dryžuotas vienos pabaisos megztinukas) primena, kad patekome į vaikišką pasaulį, kuriame taip jauku slėptis po antklode ir bijoti, bet siaubui vietos nėra.

Daug labiau gąsdina suaugusiųjų pasaulis. Mama, vadinanti vaiką „pabaisa“ bei nusiuntusi jį miegoti be vakarienės. Ir po minutėlės persigalvojusi. Nepedagogiška? Galbūt. Bet M. Sendakui mažiausiai rūpėjo sukurti pamokomą ir „teisingą“ istoriją. Užaugęs permainingais laikais, jis netikėjo, kad kur nors gali būti amžinai nerūpestinga, saulėta ideali vaikystė. Jo sukurtas Maksas irgi nėra mielas besišypsantis mažylis. Šįvakar jis įsišėlo ir nebejaučia ribų. Tad nusiųstas į savo kambarį, turi įveikti vidines pabaisas.

Nepanašu į paveikslėlių knyga mažiesiems, ar ne? Greičiau į kokį painų psichologinį romaną. Na, XX a. antrojoje pusėje vaikų ir suaugusiųjų pasauliai vėl keisčiausiais būdais susipynė, kad ir kaip kelis šimtus metų buvo stengtąsi juos atskirti. Kažin, ar taip jau smarkiai skiriasi esminiai mažus ir didelius jaudinantys klausimai? Bent jau pažinti save, susivokti šiame pasaulyje svarbu visiems. Knygą „Kur gyvena pabaisos“, jei norime, galime vadinti puikia emocinio intelekto lavinimo priemone. Ir pamokymu suaugėliams, kad jie įsiklausytų į mažųjų fantazijas, įsižiūrėtų į žaidimus ir pamatytų, kaip išradingai vaikas gali išspręsti savo emocines bėdas. Maksas ne tik suvaldo pabaisas, ne tik susidraugauja, bet ir dūksta, žaidžia, linksminasi su jomis. Tačiau jos nenustoja būti pabaisomis ir pasiruošusios Maksą bet kada suėsti. Iš savo pabaisiškos meilės, aišku.

Tiems, kas augino vaikus su Pupule (Mervi Lindman. Drąsioji Pupulė. Nieko rimto, 2008; arba Pupulė pabėga į cirką. Nieko rimto, 2011), gal bus aiškiau, jei pasakysiu, kad M. Sendako knyga – tarsi vyresnioji, tamsioji „Pupulės“ dvynė.

Abiejų autorių knygos šlovina vaiko fantaziją, parodo, kaip stulbinančiai vaikai įsijaučia į įsivaizduojamus pasaulius, ir kad kartu jie puikiai jaučia skirtį tarp tikrovės bei žaidimo. Tik kartais nesugeba suvaldyti savo džiaugsmingo šėlo, tokio artimo ašaroms. Ir kartais žaidimo kaukėmis apvelkamos tikros baimės. Žinot, kas „pozavo“ M. Sendako pabaisoms? Jo tolimi giminaičiai, karo pabėgeliai, įsiveržę į sustyguotą M. Sendako vaikystės pasaulį. Na, nebūna, tikrai nebūna vien tik giedros vaikystės.

Ot, prirašiau! Dabar gali pasirodyti, kad knyga labai tamsi. Bet ne be reikalo prisiminiau Pupulę. M. Sendako knyga tokia pat žaisminga ir dar pilna kerų, kuriuos rašytojas ir dailininkas kruopščiai supina iš smulkių detalių. Žiū:

Kodėl detaliame knygos pasaulyje Maksas piešiamas taip apibendrintai, tarsi būtų kokia Valdorfo lėlytė? Ogi, tai padeda įsijausti į pagrindinio veikėjo kailį.
Kodėl baltos paraštės vis tirpsta, kol centriniuose atvartuose belieka tik iliustracijos, net be teksto? Ar tai padeda pasinerti į knygos pasaulį?
Kodėl tie centriniai atvartai bežadžiai? Ar tai laukinis vaiko maištas, kuriame nėra vietos žmogaus kalbai? O gal kokia iniciacija? Juk Maksas leidžiasi į klasikinį herojišką žygį, kuriame turi nugalėti pabaisas ir būtinai grįžti namo (bet dar svarbiau: užaugti ir atrasti save).
Kodėl „tikrame“ pasaulyje Maksas piešiamas kamputyje, o fantazijų šalyje jis atsiduria iliustracijos centre? Gal tai atspindi vaiko pasimetimą pasaulyje, jo sutrikimą, juk padėties valdovu jis gali būti tik savo žaidimuose?
O ar tikrai pabaisų pasaulis yra tik Makso vaizduotėje? Sekite Mėnulio fazes knygoje!
Įtikino Mėnulis? Bet į Makso kambarį mus tuojau pat grąžina... taburetė! Raskime ją „tikrame“ pasaulyje. O taip pat palapinę, pabaisos portretą ir „šaką“, ant kurios galima suptis.
Kodėl visą laiką kartojasi valgymo ir laukinio motyvas (originale net pabaisos yra „wild things“)?
Kas tos pabaisos? Raskime, kiek skirtingų pabaisų gyvena knygoje. Ar jos tikrai skirtingos? O gal rasime užuominų, kad jos priklauso vienai šeimai?
Kodėl Makso kojos pabaisiškos, o jaučiažmogio – žmogiškos?
O pyragėlį paskutinėje iliustracijoje matėte? Už ką Maksui toks prizas?
Ir kodėl tokia kupina vaizdų knyga baigiasi atvartu be iliustracijos? Tik raminančia baltuma, kuria virto vėl užaugusios paraštės?

Tai jau tikrai – knyga-rebusas, knyga-mįslė! Nuoširdžiai kviečiu ją perskaityti net ir augesniems vaikams. Juolab, kad pagavus jau įprastomis tapusias „Knygų klubo“ akcijas (30% + 20%), „Pabaisas“ galima įsigyti vos už 4,48 €. O knyga išleista tobulai. Ne aš tai pasakiau. M. Sendako knygų leidimo kokybę kontroliuoja specialus fondas, tikrinantis vertimą, maketą, spaudą. Be jo žinios negalima nei brūkšnelio, nei popieriaus rūšies pakeisti. Ir būtent tas fondas įvertino, kad Lietuvoje knyga išleista taip, jog geriau ir nebūna. Nuotraukose to neparodysi, bet tebūnie:

Man regis, fondas net persistengia, mat knyga leidžiama gražiu matiniu, bet siaubingai tepliu viršeliu, kurį saugo popierinis aplankas. Kai mano vaikas gauna knygą su aplanku, jis pirmiausia jį nulupa. Niekas nepadeda, tai instinktas: suvyniota – išvyniok. Taigi, kasdieniam skaitymui aš mieliau turėčiau knygą celofanuotu, lakuotu ar dar kokiu praktiškesniu viršeliu. Kita vertus, dabar mes turim pabaisiškai dailų kolekcinį leidimą. Vidiniai puslapiai irgi neblizgaus, standaus popieriaus, tik kito, pieniško, atspalvio. Blokas tvirtai susiūtas ir įklijuotas. Šriftas stambus, lengvai skaitomas.

Vertimas taip pat puikiai įvertintas, bet girdėjau ir priekaištų jam. Didžiausias vertimo trūkumas – kad laukiniai, prigimtiniai, gamtiški dalykai virto pabaisiškais. Deja, tam tikro žodžių ir prasmių žaismo išversti tiesiog neįmanoma. Tad jei neteko mėgautis originaliu M. Sendako tekstu, V. Palčinskaitės vertimas tikrai niekur neklius.

O jei įdomu dar daugiau sužinoti apie visą leidybos virtuvę, maloniai prašau skirti valandėlę kitą šiam įrašui peržiūrėti. Mat kol mes su meškiuku skaitėm ir mąstėm apie pabaisas, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo surengtos knygos sutiktuvės.

Jei būsite kantrūs, išgirsite, kad VŠĮ „Laikas skaityti“ žada išleisti ir daugiau M. Sendako knygų. Tikiuosi, kad jiems pavyks. Ir labai tikiuosi, kad Lietuvos skaitytojai priims ir pamėgs šias knygas. Linkiu pakviesti „Pabaisas“ į savo knygų lentynėles.

Tai tiek. Iškeliaujam ten, kur gyvena pabaisos. Sako, tam nereikia nei bilietų, nei vizų. Iki!