Vasaros skaitymo iššūkis (2)

Ėgi, menu, dar prieš porą metų perskaitydavome mudu su meškiuku po šimtą puslapių vienu prisėdimu. Kas čia mums tie skaitymo iššūkiai! Bet, štai, ėmėmės pirmos užduoties ir įklimpom. Pusantro šimto „Jipo ir Janikės“ puslapių kankinome dvi savaites. Prieš miegą, po pietų, laukdami eilėje, iškylose – vis po skyrelį, po pastraipą. Nors knyga paprastutė, teko pro ją braute brautis. Kodėl? Apie šios knygos paslaptis bei apie antrąjį iššūkį šiandien jums, bičiuliai, ir papasakosiu.

Taigi, kodėl mes su tokiu dideliu meškiuku skaitėme „Jipą ir Janikę“? Juk patys šią knygelę padėjome į mažiesiems skaitytojams skirtą lentynėlę, mat istorijos trumputės, surašytos paprasta kalba, o su jų herojais susipažįstame, kai šiems vos ketveri. Ir nors metų ratas sukasi: vasarą keičia žiema, rogutės išmainomos į guminius batus, o po liūčių vėl prasideda vasaros karščiai, bet Jipas su Janike taip ir nesuauga. Tad pirmąją serijos knygą geriausia būtų skaityti 4-5 metų meškiukams. Ir visgi labai norėjau, kad mano didelis vaikis susipažintų su šia porele nenuoramų. Mat jam nelengva rasti bendrą kalbą, susibičiuliauti su bendraamžiais, o ypač – įveikti nesutarimus. Paprastos Jipo ir Janikės istorijos, regis, sukurtos tam, kad galėtum šito išmokti. Bet čia ir visa bėda.

Beveik kiekvienoje istorijoje yra kažkoks konfliktas, kuris man kelia tik juoką, o labai jautrų meškiuką trikdo ir liūdina. Jis labai aštriai jaučia ir tai, kad autorė į savo herojus žvelgia su jumoru, ir tą svetimą gėdą, kai Jipas ar Janikė vėl apsijuokia. Po poros puslapių vaikis mane sustabdo: nebenori skaityti, nes „visi per daug pykstasi, ir per daug linksma,“ – sako jis. Iš tiesų, trūksta ramių, buitinių intarpų, kur nieko nenutinka, kad mano skaitytojas galėtų nurimti. Tačiau mesti šios knygos meškiukas irgi nesutiko. Knyga jį ir masino, ir baidė. Kai aš lengviau atsikvėpiau pabaigusi pirmą dalį, jis tuojau pat paprašė pradėti antrą... Nors nuomonės apie knygą nepakeitė. Štai, paklausykit:

Gali trikdyti ir knygos senamadiškumas: nebesuprantamos realijos, šeimyniniai santykiai. Juk Annie M. G. Schmidt ėmėsi rašyti apie tuodu nenuoramas 1952 metais. Matyt, anuomet tai buvo labai progresyvūs tekstai, mat „Jipas ir Janikė“ atrodo tikrai šiuolaikiškesni už, pavyzdžiui, 1974 metais išleistą Vytauto Petkevičiaus „Kodėlčių“, apie kurio suaugusius neįmanoma skaityti be pasidygėjimo. Ir visgi.

Bet ką aš čia rašau – paprasčiau parodyti vieną kurį skyrių: iškart bus matyti, ir kur knygos stipriosios pusės, ir kas jautriam vaikui sunkiai paskaitoma, ir laikmečio ženklai. Beskaitydama meškiukui apie Jipą ir Janikę, vis ruošiausi kokią ištrauką jums, bičiuliai, įrašyti. Ruošiausi, ruošiausi, ir susigriebiau, kad beliko paskutiniai skyreliai, o mes tupim Ramybės parke, kur ramybės nelabai esama, o po ranka tik traškantis telefonas. Na, bet gabalėlį įrašiau, kad galėtumėte nuspręsti, ar jums ši knyga:

Kai su pirmuoju iššūkiu taip privargome, antrajam nusprendžiau rinktis kokią nors pažįstamą nedidelę knygą. O antrasis skaitymo iššūkis toks:

Perskaityk knygą, pagal kurią sukurtas filmas.

Lengva, ar ne? Man regis, sunkiau būtų rasti gerų knygų, kurios niekada nebuvo ekranizuotos. O vaikų literatūros klasika apskritai skersai išilgai ekranizuota. Tik pažiūrėkite! Tad kad iššūkis būtų sunkesnis, ieškojau knygų, pagal kurias buvo sukurti tik geri filmai, vaidybiniai arba animaciniai. Be to, iššūkis vasarinis, tad kalėdines istorijas irgi palikau nuošaly.

Mažųjų skaitiniai

Maurice Sendak. Kur gyvena pabaisos. Vert. Violeta Palčinskaitė. Laikas skaityti, 2016 [2017]. 48 psl.

Šią knygą gavome visai neseniai, ir aš ją jau išgyriau. Nors tai paveikslėlių knyga, kurioje vos keli šimtai žodžių, bet skaityti ją įdomu ir su vyresniais vaikais. Knygą mėginta ekranizuoti kelis kartus, bet pavyko tik kartą. Ir ši ekranizacija tikrai neskirta mažiems meškiukams:

Where the Wild Things Are. Rež. Spike Jonze. Warner Bros et al, 2009.

O ką gi galima ir paskaityti, ir pažiūrėti kartu su mažais meškiukais? Aišku, Kūlverstuko istorijas!

Eduard Uspenskij. Krokodilas Gena ir jo draugai (1-oji istorija apie Kūlverstuką)
Eduardas Uspenskis. Krokodilas Gena ir jo draugai: apysaka-pasaka. Dail. Rūta Baltakienė. Vert. Viltarė Urbaitė. Šviesa, 2002. 80 psl. <– Meškiukai rekomenduoja šį leidimą
Eduard Uspenskij. Kūlverstukas: Naujieji draugai. Dail. Aleksandr Alir. Vert. Jurgita Jėrinaitė. Media incognito (Obuoliukas), 2011. 32 psl.
Eduard Uspenskij. Didžioji Kūlverstuko knyga. Dail. Aleksandr Alir, Tania Reksc. Vert. Jurgita Jėrinaitė, Viktorija Šenbergs. Media incognito (Obuoliukas), 2013. 240 psl.

Kūlverstuką išgarsino būtent animacinis filmas, sukurtas puikios komandos „Sojuzmultfilme“. Tačiau šiam žvėreliui ekrane apskritai puikiai sekėsi. Ne ką prastesni japoniški filmo perdirbiniai. Vienas iš jų – kruopštus R. Kačanovo lėlinio filmo pakartojimas ir pratęsimas, kitas – pieštinis serialas patiems mažiausiems.

Animacinis filmas:
Krokodilas Gena. Rež. Roman Kačanov. Sojuzmultfilmas, 1969.
Cheburashka. Rež. Makoto Nakamura. Ffangoentertoyment, 2010.
Serialas:
Cheburashka Arere? Rež. Susumu Kudo. GoHands, 2009-2010.

Turime ir lietuvės autorės ekranizuotą knygelę. Tiesa, ji truputį sudėtingesnė, nors pagal ją sukurtas animacinis filmas tiks ir mažiausiems žiūrovams.

Vytautė Žilinskaitė. Melagių pilis
Vytautė Žilinskaitė. Melagių pilis. Dail. Aspazija Surgailienė-Vaivadaitė. Vaga, 1968. 35 psl.
Vytautė Žilinskaitė. Melagių pilis. Dail. Ada Skliutauskaitė. Vaga, 1974. 36 psl. <– Meškiukai rekomenduoja šį leidimą
Vytautė Žilinskaitė. Melagių pilis. Dail. Paulius Juodišius. Alma littera, 2015 (2016). 52 psl.
Animacinis filmas:
Melagių pilis. Rež. Genadij Sokolskij. Sojuzmultfilmas, 1983.

Klasikinių animacinių filmų gerbėjai taip pat gali rinktis Milošo Macoureko, Sergejaus Kozlovo, Josefo Čapeko, Vladimiro Sutejevo, Donaldo Bisseto ir dar tūkstančio autorių knygas.

Skaitiniai augesniems

Kenneth Grahame. Vėjas gluosniuose
Kenetas Greihemas. Vėjas gluosniuose. Vert. Vilniaus Valst. V. Kapsuko v. un-to anglų k. vertėjų būrelis, vadovaujamas A. Dantaitės. Vaga, 1966. 228 psl.
Kenneth Grahame. Vėjas gluosniuose. Vert. Vilniaus universiteto anglų kalbos būrelis, vadovaujamas A. Dantaitės. Vaga, 1996. 150 psl.
Kenneth Grahame. Vėjas gluosniuose. Dail. Sigita Kasperavičiūtė. Vert. Vilniaus universiteto anglų kalbos būrelis, vadovaujamas A. Dantaitės. Metodika, 2011. 224 psl.
Kenneth Grahame. Vėjas gluosniuose. Dail. Robert Ingpen. Vert. Aleksandra Dantaitė. Nieko rimto, 2011 (2012). 224 psl. <– Meškiukai rekomenduoja

„Vėjas gluosniuose“ sulaukė galybės ekranizacijų, bet mane užbūrė britų lėlinė animacija. 1983 metais „Thames Television“ kanalo užsakymu buvo sukurtas puikus pilnametražis animacinis filmas. Vėliau ta pati kompanija ėmėsi animacinio serialo. Serialas buvo milžiniškas – 5 sezonų, 65 serijų, iš kurių viena, savo ruožtu, išaugo į valandos trukmės filmą.

Animaciniai filmai:
The Wind in the Willows. Rež. Mark Hall, Chris Taylor. Cosgrove Hall Films, 1983.
A Tale of Two Toads. Rež. Brian Trueman. Cosgrove Hall Films, 1989.
Serialas:
The Wind in the Willows (1-65). Rež. Mark Hall, Chris Taylor, Jackie Cockle. Cosgrove Hall Films, 1983-1990.

Jei kelionė upe skaitytojo netraukia, galima leistis į kosminius nuotykius. Alisa Selezniova – viena iš populiariausių literatūrinių personažų Rusijoje. Kiras Bulyčiovas apie ją parašė daugybę apysakų bei apsakymų. Lietuviškai galime rasti keturias apysakas ir apsakymų ciklą „Mergaitė, kuriai nieko nenutiks“. Apie Alisos nuotykius pasakoja keli animaciniai ir keli vaidybiniai filmai, iš kurių įdomiausias, man regis, pilnametražis animacinis filmas „Trečiosios planetos paslaptis“.

Kir Bulyčiov. Alisos kelionė (iš kūrinių ciklo „Alisos nuotykiai“)
Kirilas Bulyčiovas. Žemės mergaitė: fantastiniai apsakymai ir apysaka. Dail. Jevgenijus Migunovas. Vert. Algirdas Banevičius. Vyturys, 1986. 214 psl.
Animacinis filmas:
Trečiosios planetos paslaptis. Rež. Roman Kačanov. Sojuzmultfilmas, 1981.

Bet nepamirškime ir kitos Alisos, kurios nuotykiai tikriausiai yra dažniausiai verčiami, piešiami, leidžiami bei ekranizuojami.

Lewis Carroll. Alisa Stebuklų šalyje
Luisas Kerolis. Alisa stebuklų šalyje. Dail. Čarlzas Robinzonas. Vert. Kazys Grigas. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. 180 psl.
Luisas Kerolis. Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje. Dail. Džonas Tenielas. Vert. Kazys Grigas ir Julija Lapienytė. Vyturys, 1991. 224 psl.
Lewis Carroll. Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje. Dail. John Tenniel. Vert. Kazys Grigas ir Julija Lapienytė. Alma littera, 2000 (2006, 2010, 2011, 2013). 240 psl.
Luisas Kerolis. Alisa stebuklų šalyje. Dail. Rene Cloke. Vert. Rūta Šiugždinytė. Naujoji Rosma, 2002. 93 psl.
Lewis Carroll. Alisa Stebuklų šalyje (serija „H.Ch. Anderseno medalis“). Dail. Robert Ingpen. Vert. Vilija Vitkūnienė, Violeta Palčinskaitė. Nieko rimto, 2015 (2016). 192 psl. <– Vertingiausias vertimas
Lewis Carroll. Alisa Stebuklų šalyje. Dail. Lisbeth Zwerger. Vert. Liuda Petkevičiūtė. Obuoliukas (Media incognito), 2015. 143 psl. <– Meškiukams gražiausios iliustracijos
Lewis Carroll. Alisa Stebuklų šalyje. Dail. John Tenniel. Vert. Liuda Petkevičiūtė. Obuolys (Media incognito), 2016. 239 psl.

Lewiso Carrollo Alisos ekranizacijų neverta nė skaičiuoti. Tačiau kol kinoteatrai kviečia žiūrėti Timo Burtono ir Jameso Bobino steampunkinių fantazijų, norėčiau priminti apie kitas ekranizacijas. Apie užburiančią ir gąsdinančią Jano Švankmajerio Alenką, skirtą nebent labai dideliems vaikams. Ir melancholišką tarybinę Alisą.

Alice (Neco z Alenky). Rež. Jan Švankmajer. Condor Features, 1988.
Alisa Stebuklų šalyje (1-3). Rež. Jefrem Pružanskij. Kijevnaučfilm, 1981.

Mielai ekranizuojama ir Mary Norton knyga apie mažučius žmogeliukus, besislapstančius mūsų namuose. Į ją dėmesį atkreipė net „Ghibli“ studijos įkūrėjas ir vaikų literatūros žinovas Hayao Miyazaki. Nors pats meistras jau neberežisavo, bet filmas pavyko puikiai ir augesniems meškiukams turėtų patikti. O štai knyga reikalauja daugiau kantrybės, nei 6-10 metų meškiukai paprastai turi. Gal ją visgi palikti dar augesniems?

Mary Norton. Skoliniautojai
Mary Norton. Skoliniautojai. Vert. Viltaras Alksnėnas. Tyto alba, 2002. 199 psl.
Mary Norton. Skoliniautojai. Dail. Diana Stanley. Vert. Viltaras Alksnėnas. Obuolys (Media incognito), 2012. 240 psl.
Animacinis filmas:
Arrietty. Rež. Hiromasa Yonebayashi. Studio Ghibli, 2010.

Bet jei traukia nuotykiai ir stebuklai, galima rinktis kitą Hayao Miyazaki mėgiamą knygą:

Diana Wynne Jones. Keliaujanti Haulo pilis. Dail. Tim Stevens. Vert. Jurgita Jėrinaitė. Obuoliukas (Media incognito), 2015. 350 psl.
Animacinis filmas:
Keliaujanti Haulo pilis. Rež. Hayao Miyazaki. Studio Ghibli, 2004.

O gal meškiukai dar neskaitė Rudyardo Kiplingo, Jano Svĕráko, Selmos Lagerlöf, Neilo Gaimano, Astridos Lindgren knygų?

Skaitiniai beveik dideliems

Robert Louis Stevenson. Lobių sala
R.L. Stevenson. Lobių sala. Vert. Viktoras Kamantauskas. „Vilnies“ knygyno leidinys, 1930. 218 psl.
Robertas Luisas Stivensonas. Lobių sala. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1951. 280 psl.
Robertas Luisas Stivensonas. Lobių sala. Balantrės šeimininkas. Vert. Kazys Grigas. Vyturys, 1986. 409 psl.
Robert Louis Stevenson. Lobių sala (serija „Perskaityk visą!“). Vert. Kazys Grigas. Šviesa, 2001 (2006). 208 psl.
Robert Louis Stevenson. Lobių sala. Dail. Louis Rhead. Vert. Kazys Grigas. Obuolys (Media incognito), 2010. 368 psl.
Robert Louis Stevenson. Lobių sala (serija „H.Ch. Anderseno medalis“). Dail. Robert Ingpen. Vert. Virgilijus Čepliejus. Nieko rimto, 2016. 232 psl. <– Meškiukai rekomenduoja

Apie lobių salą sukurta dešimtis filmų, bet pati keisčiausia yra tikriausiai „Kijevnaučfilmo“ vaidybinė-animacinė muzikinė dviejų serijų komedija. Neprilygsta nė bulgarai, paleidę savo piratus į kosmosą, nė jais sekę „Walt Disney Pictures“, Silverį pavertę kiborgu. „Kijevnaučfilmas“ padarė visiškai pamišėlišką kabaretą, tokį pakvaišusį, kad net patys susidrovėjo. Tad vėliau ši „Lobių sala“ buvo permontuota ir išleista tiesiog kaip animacinis filmas.

Lobių sala. Rež. David Čerkaskij. Kijevnaučfilm, 1988.

O gal pasiūlykime savo beveik dideliam skaitytojui nukeliauti į elfų ir drakonų pasaulį? Nors Johno Ronaldo Reuelo Tolkieno epinė fantastika nėra skirta vaikams, bet pasakiška apysaka „Hobitas“ jiems puikiai tinka.

J.R.R. Tolkien. Hobitas
Džonas Ronaldas Ruelas Tolkinas. Hobitas, arba Ten ir atgal. Dail. Michailas Belomlinskis. Vert. Bronė Balčienė. Vyturys, 1985. 238 psl.
J.R.R. Tolkien. Hobitas, arba Ten ir atgal. Vert. Bronė Balčienė. Alma littera, 2002 (2005, 2006, 2008). 263 psl. J.R.R. Tolkien. Hobitas. Vert. Bronė Balčienė. Alma littera, 2012 (2013, 2014). 271 psl.

Prisipažinsiu, Peterio Jacksono trilogijos nežiūrėjau. Efektų kinas manęs netraukia. Bet „Hobitas“ juk irgi ne kartą ekranizuotas. Ir vaikystėje aš džiaugiausi animaciniu filmu, nors knyga vis tiek atrodė įspūdingesnė.

Trilogija The Hobbit. Rež. Peter Jackson. New Line Cinema et al, 2012-2014.
An Unexpected Journey. 2012.
The Desolation of Smaug. 2013.
The Battle of the Five Armies. 2014.
Animacinis filmas:
The Hobbit. Rež. Arthur Rankin, Jr. ir Jules Bass. Rankin/Bass et al, 1977.

Na, o jei mūsų skaitytojas nepageidauja nuotykių bei fantastikos, pasiūlykime tokią keistą, mąslią ir svajingą knygelę apie paauglystę.

Ruvimas Frajermanas. Laukinis šuo Dingas
Ruvimas Frajermanas. Laukinis šuo Dingas, arba Apysaka apie pirmąją meilę. Dail. Ivanas Archipovas. Vert. Petrė Žemaitytė. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. 220 psl.
Ruvimas Frajermanas. Laukinis šuo Dingas, arba Apysaka apie pirmąją meilę. Dail. Giedrius Jonaitis. Vert. Petrė Žemaitytė. Vyturys, 1988. 183 psl.
Filmas:
Laukinis šuo Dingas. Rež. Julij Karasik. Lenfilm, 1962.

Skaitiniai visai dideliems

Kaip jau rašiau, aš, meškiukų ganytoja, ėmiausi poetinio iššūkio. Kur gi rasti ekranizuotos poezijos? Išties, jos nemažai: nuostabiai ekrane atgaivintos Guillaume Apollinaire kaligramos, šiurpi Aleksandro Vvedenskio poema buvo dar šiurpiau animuota, nuo dada laikų susikaupė daugybė visokių audiovizualinių poetinių eksperimentų. Bet lietuviškai tų tekstų nerasime. Tad truputį nusižengsiu planams ir leisiu sau pasinerti į žiemos vėsą. 2003 metais režisierius, dailininkas, animatorius Kihachirō Kawamoto sukvietė kolegas iš viso pasaulio kurti trumpų animacinių filmukų pagal Bashō ir jo bičiulių ar sekėjų renga pynę. Taip gimė „Fuyu no Hi“, „Žiemos dienos“. Tekstai iš šios renga šmėkšteli lietuviškai išleistose japonų poezijos rinkiniuose, kuriuos ir kviečiu pavartyti.

Senovės Rytų poezija (serija „Pasaulinės literatūros biblioteka“). Sud. Sigitas Geda. Vert. Donaldas Kajokas et al. Vaga, 1991. 750 psl.
Gėlė ir poezija: japonų hokus (haikus), tankos, ikebanos. Sud. Romualdas Neimantas. Dail. Vladimiras Beresniovas. Vert. Sigitas Geda ir Romualdas Neimantas. Orientas, 1992. 32 psl.
Drugelis sniege: haiku. Sud. Guna Eglytė. Dail. Eglė Kuckaitė. Vert. Vytautas Dumčius. Gaivata, 1999. 230 psl.
Septintasis mėnulis: japonų poezija: tanka, haiku. Sud. Evelina Puzaitė. Dail. Aušra Čapskytė. Vert. Joana Danutė Žilaitytė et al. Meralas, 1999. 424 psl.
Paparčio šventi ženklai. Dail. Algis Kliševičius. Vert. Vytautas Dumčius. Klaipėdos universiteto leidykla, 2007.

O po to galima pasižiūrėti: