Vėsūs prisiminimai
Birželio 15 dieną M. Žilinsko dailės galerijoje atidaryta Lietuvos knygų iliustracijų paroda „Šiltas prisiminimas“. Čiupau meškiuką, ir nužygiavom šildytis prie tų piešinių, taip gerai iš knygų pažįstamų. Toks keistas jausmas pamatyti mėgstamų knygų iliustracijų originalus. Spauda jiems būna negailestinga. Spalvos dingsta, detalės nunyksta, kraštai nukarpomi, maži piešiniai ištampomi, dideli – sugrūdami. Juolab, kad eksponuojamos XX a. iliustracijos, kai pačios techninės spaudos galimybės buvo visai kitos.
Žiūri, ir taip gražu. Ir taip gaila to milžiniško dailininkų darbo, virtusio blankiais pavidalais ant pilko popieriaus aštuntame ar devintame dešimtmetyje, kai visko trūko ir visur taupyta. Ypač mane nustebino Rimos Mačiulytės iliustracijų grožis.
Nuotraukose to kontrasto tarp piešinio ir knygos neparodysi. Ir ne tik dėl tausojančio salių apšvietimo. Parodos rengėjams akivaizdžiai trūko lėšų, žmonių, energijos, apie tai šaukte šaukia viskas: nuo, regis, buitiniu spausdintuvu atspausto plakato iki netikusio įrėminimo. Blizgūs išeksponuotų piešinių stiklai galėtų pasitarnauti kaip veidrodžiai. O štai įžiūrėti ką nors pro juos nelengva. Ypač jei esi metro su kepure. Bičiuliai, pritūpkit kada nors muziejuje ar galerijoje ir suprasit, kodėl vaikams retai patinka čia lankytis. Kam gi patiktų stabčioti ir dvidešimt kartų žiūrėti į stikle atsispindinčią lempą? Nors suolelį nešiokis, garbės žodis!
Labiau pasisekė tik Algirdo Steponavičiaus darbams. Jie vieninteliai įrėminti su pasportu, antirefleksiniu stiklu.
Tad mes su meškiuku labai apsidžiaugėme, kai pamatėme iliustracijų projekcijas ant sienos. Čia vaikis jau galėjo viską gerai įžiūrėti. Atrinktos projekcijai iliustracijos buvo švelniai animuotos, lydimos muzikos. Ilgai tupėjome ir aptarinėjome, ką matome. Bet įrašas baigėsi, ir eksponatų saugotojos su kuratore ėmė aiškintis, kaip jį paleisti iš naujo. Ir aiškinosi, ir aiškinosi, ir aiškinosi... Teko sprukti į kitą salę nuo to lalavimo.
Vaizdo projekcijos rodomos ir ten – tik televizoriaus ekrane. Atrodo, kaip senas geras videosalonas. Pasidžiaugėm. Tik labai gaila, kad negalima animacija pasimėgauti prie atitinkamų iliustracijų originalų ar bent jau pasirinkti, ką žiūrėti. Ne viskas vaikams įdomu ar tinkama. Nors net „Anabasio“ iliustracijos meškiukui patiko, bet be „Dievų miško“ ar Mieželaičio eilėraščių mielai būtume apsiėję.
Ir visgi liūto dalį parodoje sudaro knygų vaikams iliustracijos. Tad ši paroda – puiki proga vaiką pirmą kartą atsivesti į galeriją ar muziejų. Nors vaikai ir taip lengvai susidomi daile, bet jei ant sienos kabo ne šiaip kokia renesanso teta, o našlaitėlė Elenytė, pinigus nešantis aitvaras ar Čipolinas – atsispirti neįmanoma. Telieka kalbėtis apie piešinius. Nereikia gilios analizės, tik kad meškiukas įsižiūrėtų ir pamėgintų suprasti, kas ir kodėl. Kai netrukdome vaikams kalbėti, sužinome, kokie klausimai jiems rūpi:
O aptarti yra ką. Parodoje surinkti S. Eidrigevičiaus, R. Dočkutės, Žvilių, B. Žilytės-Steponavičienės, L. Gutausko, R. Kepežinsko, V. Petravičiaus, A. Každailio ir t. t. darbai.
Norisi atsitempti karutį knygų ir žiūrinėti, lyginti. Kiek daug žalumos, pasirodo, dingo iš „Miško pasakos“! Koks platus buvo „Bruknelės“ pasaulis. Kokios grynos spalvos turėjo būti afrikietiškose pasakose. Deja, ekspozicijoje knygų beveik nėra. O ir tos, kurios yra, išdėliotos po stiklu, atskirai nuo iškabintų iliustracijų. Tad teks pasikliauti savo atmintimi arba kuprinėje nešiotis kontrabandą (nes su karučiu irgi neįleis – eksponatų saugotojos čia griežtos). O ar ne puiku būtų čia pat su vaiku prisėsti ir pavartyti knygą, perskaityti ištrauką? Mes, pavyzdžiui, atsinešėme E. Mieželaičio „Miško pasaką“.
Ketinau dar po parodos paieškoti knygų su labiausiai patikusiomis iliustracijomis, bet parodos etiketažas buvo skurdus. Vienur nurodyta iliustruojama knyga, kitur – tik pasaka, dar kitur – visai jokios informacijos. Ir, kiek mačiau, niekur nebuvo išsamių bibliografinių aprašų. Jei iliustracija ir nebuvo panaudota knygoje, būtų malonu apie tai perskaityti prie kūrinio. Bet ką čia kalbėti... R. Dočkutės iliustracijų aprašai apskritai klaidingi. Tokio vėjo malūnėlio A. Matučio knygoje niekada nebuvo. Matyt, etiketės buvo sukeistos vietomis.
O kas iliustravo T. Ivanausko „Gamtininko užrašus“? Vytautas Jurkūnas jaun., kaip nurodyta etiketėje, ar vis dėlto Vilius Antanas Jurkūnas, kaip nurodyta Lietuvių vaikų knygų iliustruotojų bibliografiniame žodyne ir Mažvydo bibliotekos bibliografiniame apraše? Ir kuriais metais? 1982 ar visgi 1974? Ir ar tikrai buvo knyga „Lietuvių liaudies lopšinės“, kurią iliustravo S. Valiuvienė? Klausimai-klausimėliai...
Taigi, pavyko pasižymėti tik kelias įdomybes. Meškiukams norėsiu parnešti:
- Šimtas liaudies baladžių. Parengė J. Balys. Dail. D. Tarabildienė. LTSR valstybinė leidykla, 1941. 203 psl.
- R. Girkontaitė. Rudens papartėlis. Dail. R. Dočkutė. Vaga, 1981. 48 psl.
- Atvažiavo meška (serija „Vyturiukas“). Dail. V. Gedmantaitė-Galkuvienė. Vaga, 1981. 16 psl.
- Pelyte, nešk miegelį: lietuvių liaudies lopšinės. Paruošė L. Sauka. Dail. S. Valiuvienė. Vaga, 1980. 24 psl.
- Z. Sviderskienė. Žvaigždynai. Dail. V. Ajauskas. Mokslas, 1983. 224 psl.
Taip pat norėsiu pavartyti:
- Lietuvos fauna. Red. V. Kontrimavičius et al. Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1988-1997. 5 kn.
- G. Isokas. Žvėrys ir žvėreliai. Dail. V. Jankauskas. Vaga, 1964. 33 psl.
- T. Ivanauskas. „Gamtininko užrašai“. Dail. V. Jurkūnas. Mintis, 1974. 219 psl.
Ir labai norėčiau sužinoti, kur buvo panaudotos B. Leonavičiaus iliustracijos pasakai „Kaip viena merga karalių aplošė“ ar V. Gedmantaitės-Galkuvienės iliustracijos „Saulės vaduotojui“. O kas nutiko K. P. Ramono iliustracijoms „Baltaragio malūnui“? Nagai niežti pradėti detektyvinį tyrimą, bet teks tą darbą palikti muziejininkėms. O gal ne tik joms?
Taip norisi, kad ir leidyklos iš naujo atrastų tą lobyną, surankiotų iliustracijas ir išleistų kolekcinius geriausių XX a. knygų leidimus. Tik reikia paskubėti, kol originalai dar yra čia, kol jų nereikia restauruoti. Nes žiūrėdama vietomis fiziškai jauti, kaip skyla ir trūpa tarybinis guašas ar raitosi rūkomasis popierius. Deja. Net jei knygos perleidžiamos su senosiomis iliustracijomis, leidyklos retai imasi originalų. O dažniausiai renkasi apskritai naujai iliustruoti senas geras knygas.
Labiausiai širdį skauda dėl „Pasaulio pasakų“ serijos. 1976-1981 metais „Vaga“ iš leistų pasakų knygų ėmėsi formuoti seriją. Tiems laikams knygos buvo išleistos gražiai, bet be didesnių iliustracijų, puoštos vien nespalvotomis vinjetėmis. Tad nuo 1982 metų „Vaga“ kartu su „Vyturiu“ ėmėsi seriją atnaujinti – papildė naujais vertimais, dalį knygų perleido. Šios knygos „su slibinu“ jau buvo iliustruotos juodai baltomis, viena papildoma spalva paspalvintomis iliustracijomis. Serija galėjo atrodyti puikiai, bet... devintas dešimtmetis. Apie kokybę teko pamiršti. Paskutinė knyga buvo išleista 1993 metais, vis dar ant labai prasto popieriaus, necelofanuotais viršeliais.
Po kelių metų jauni tėvai pritrūko knygų. Ir „Pasaulio pasakas“ ėmėsi gaivinti, kas netingi. Regis, tik imk ir perleisk kokybiškai tą patį, bet ne. Kas be iliustracijų išleido, kas naujas užsakė. Ir niekam nepavyko aprėpti tiek, kiek anuomet sugebėjo „Vaga“ su „Vyturiu“. Regis, ilgiausiai išsilaikė „Alma littera“, 2006-2008 metais perleidusi šešias serijos knygas. Na, bet palyginkime:
Ir kurios iliustracijos įdomesnės? Labai tikiuosi, kad senosios „Pasaulio pasakų“ iliustracijos nepasimes kur nors dulkėtose palėpėse, kad joms dar bus leista pasirodyti visu gražumu ne tik retose parodose. Juolab, kad parodose išnyra tik vienas kitas piešinys iš visos didžiulės knygos. Ir tądien, lankant „Šiltą prisiminimą“, norėjosi daugiau, daug daugiau eksponatų. Ne tik man – meškiukas pareiškė, kad namo dar neis ir nusitempė mane į antrą Žilinsko galerijos aukštą.
O, brolyti! Štai čia ir pajunti, kaip sparčiai grimzta į nebūtį Lietuvos kultūra. Mes jau supratome, kad Galerija taupo. Bet kaip ji taupo nuolatinėse ekspozicijose! Kol mes einame iš salės į salę, už mūsų gesinamos šviesos. Kai vaikis atsiremia į sieną, tuojau pat gauna pastabą, kad neliestų sienų. Sienų, bičiuliai! Nes, neduokdie, reikės jas valyti ar anksčiau laiko perdažyti. Aišku, kad jokių interakcijų, jokių pačiupinėjamų vaikams dalykų čia taip pat nėra. Tik akcija-atrakcija „Pabūk klasikiniame muziejuje su niūriomis darbuotojomis“. Negali ant jų pykti – jų darbas nykus, muziejininkai ir lankytojai į jas žiūri iš aukšto, atlygis menkas. Keista, kad tarp eksponatų saugotojų apskritai pasitaiko malonių moterų. Bet kai likus dešimčiai minučių iki darbo pabaigos mus išprašo iš salės, mano malonūs įspūdžiai galutinai ištirpsta rūgščiose minose. Mintyse padėkoju, kad dar neatėjo valytoja, skambėdama kibirais ir švaistydamasi šlapiu skuduru. Nors ką čia aš... Galerija taupo – kažin, ar beturi valytoją.
Taigi, iš Galerijos išsinešiau ganėtinai pravėsusius prisiminimus. Ir nors yra ten puikių dalykų, bet kokį pusmetį ten manęs niekas nebenuvilios. Reikia atsigauti po šilto priėmimo ir to jausmo, kad esi bjauri auslinda, savo būvimu teršianti dievo ausį. Kita vertus, meškiukas į rūgščius veidus nesidairė, pastabas ignoravo ir buvo laimingas. Tad visgi patarčiau mažuosius skaitytojus nuvesti į parodą, nes tai išties reta proga giliau pažvelgti į mėgstamas knygas.
Ir šypsokimės, bičiuliai, gerai?
