Piktos knygos: kaip atpažinti jausmus

Vaje, vaikas supyko... Ką daryti? Kaip tą ugnikalnį atvėsinti? Kaip tą mažą nelaimingą pipirą nuo kraterio krašto nukrapštyti? Čia, meškiukų bibliotekoje, mes sprendimo neturime. Stengiamės išlaukti ir patys neužsiliepsnoti. O kai karštis atlėgsta, keliaujame skaityti apie tai, kaip pyksta lapiukai, triušiai ir katinai, nes man atrodo, kad baisiausia vaikui būna ne tada, kai jis susiduria su savo sunkiais jausmais, bet kai apskritai nesupranta, kas vyksta. Tad skaitome.

Valerie Thomas ir Korky Paul „Katino Vilburo jausmų knygelė“. Nieko rimto, 2014

Ir šiandien savo piktaisiais skaitiniais pradedame dalintis su meškiukų bičiuliais bei – ypač – su šią temą pasiūliusia Dalia. (Taip, taip, dar viena Dalia – mūsų ištikimiausios skaitytojos bei remėjos yra Dalios, Agnės, Eglės – visų po kelias).

Pradėsiu iš toli: mažam Meškiukui kažkada labai padėjo du paprasti žodžiai – „tu pyksti“ (tik, neduokdie, dabar šešiamečiui taip pasakyti). Tu pyksti, taip būna, tu ne vienas, tad tai tikrai ne pasaulio pabaiga, nors ir labai sunku. Bet pats žodis „pyktis“ nieko nereiškia be konteksto, be kitus jausmus nusakančių žodžių. Kaip žmonėms nėra įgimtas spalvų matymas, taip ir emocinis intelektas nesivystys be tinkamo sąvokų aparato. Nemažai vaikų taip ir teskiria dvi būsenas: jaučiuosi gerai / jaučiuosi blogai, esu laimingas / esu nelaimingas. Ta blogoji būsena kartais dar skiriama į dvi: jei noriu verkti, esu liūdnas, jei noriu muštis, esu piktas. Bet kas tas abstraktus pyktis, ar jis apskritai yra? O gal esu tiesiog nusivylęs, pavydžiu? Tad pirmiausia su meškiukais skaitome apie jausmus ir mokomės juos skirti.

Apie jausmus patiems mažiausiems

Patiems mažiausiems meškiukams yra sukurta visa jausmų pažinimo ir raiškos lavinimo sistema „Kimochis“. Tai ir knygelės, ir pliušiniai žaislai, ir metodiniai patarimai, ir pačios įvairiausios priemonės.

Lietuvoje kimočiai buvo atsiradę, naudoti turtingesniuose darželiuose, bet taip plačiau ir neprigijo. Gal dėl to, kad ši lavinimo sistema ganėtinai brangi, versti ir lokalizuoti jos platintojai nesiėmė, o atskirų entuziastų atliktas darbas negalėjo būti viešai platinamas. Tačiau pats sumanymas atrodo tikrai įdomiai. Pažiūrėkite, su kokiomis emocijomis susiduria kimočių pliušinukai:

Tam tikra lietuviška alternatyva kimočių žaislams yra „Psichologinio konsultavimo grupės“ sukurtos pirštukų lėlės ir lėlės-pirštinės, kurias galima arba patiems pasisiūti, arba įsigyti jau pasiūtas.

Kūrybinis pirštelių lėlių rinkinys 2-10 metų vaikams. Psichologinio konsultavimo grupė. 4-8 lėlės. 10-18 €
Kūrybinis lėlių rinkinys 4-10 metų vaikams. Psichologinio konsultavimo grupė. 4-8 lėlės. 17-29 €
Lėlių rinkinys specialistams, skirtas dirbti su 4-10 metų vaikais. Psichologinio konsultavimo grupė. 4-8 lėlės. 23-41 €

Aišku, šios priemonės ne tokios visaapimančios – tai tik lėlės ir metodiniai patarimai. O mūsų Meškiukui didžiausią autoritetą turi būtent knygelės. Gerai, kad jų bibliotekose irgi esama. Patiems mažiausiems tiks „Katino Vilburo jausmų knygelė“ ir „Spalvų monstriukas“.

Valerie Thomas ir Korky Paul. Katino Vilburo jausmų knygelė. Vert. Viktorija Uzėlaitė. Nieko rimto, 2014. 14 psl.
Anna Llenas. Spalvų monstriukas. Vert. Jurga Tūrienė. Right Thing, 2016. 40 psl.

Išraiškingos mimikos katiną galime sutikti ne tik čia. Jo nuotykiai aprašyti ir Valerie Thomas paveikslėlių knygelėse, ir augesniems skirtose Laura Owen tekstuose. Tad jei įdomu, nuo ko viskas prasidėjo, maloniai prašom pavartyti mūsų spalvotas knygas – ten rasite ir spalvotą katiną Vilburą. O taip pat sužinosite, kodėl paprastam katinui teko patirti tiek daug sudėtingų jausmų. Mat „Jausmų knygelėje“ atsakymo į šį klausimą nėra – čia tik akimirkos nuotaikos:

„Monstriuko“ knygoje teksto daugiau. Maža mergaitė monstriuką moko atpažinti ir sudėlioti jausmus į lentynėles, kad pavyktų suprasti, ką jis iš tiesų jaučia.

Monstriuko mimika nėra tokia išraiškinga, užtat kiekvienas jausmas susiejamas su spalva. Tad kol mūsų herojus sutrikęs, jis margai murzinas, o pripažindamas kiekvieną jausmą, nušvinta grynomis spalvomis. Per spalvas aiškinti jausmus įprasta jau senokai, ir, ko gero, tai neblogas intuityvus būdas pažinti save. Galima net su vaikais susikurti tokį ritualą – kas kelias dienas piešti savo nuotaiką, o po to mėginti prisiminti, ką ir kodėl anądien piešdamas jautei.

Beje, knygelė pasakiškai graži. Ir turiu jums gerą žinią – tas reklaminis raudonas burbulas nuo viršelio lengvai nukrapštomas. Tada knyga atrodo tiesiog tobulai ir tinka bet kokiai bibliotekai papuošti. Šaunuoliai, „Right Thing“!

Apie jausmus truputį didesniems

Jausmus atpažinti išmokusiems meškiukams norisi apie tuos jausmus daugiau papasakoti. Čia jau sunku viena knygele išsisukti, kuriamos ištisos serijos. Bene geriausiai dabar žinomos „Educatos“ išleistos Trace Moroney serijos „Kai jaučiuosi...“ bei „Kodėl myliu...“. Bet man daug labiau patinka dešimčia metų anksčiau pasirodžiusios Núria Roca „Nuo... iki“ knygelės. Jos tarsi vientisesnės, patarimai tėvams suprantamesni, siūlomi įdomūs žaidimai.

Núria Roca. Jausmai: nuo nevilties iki laimės (serija „Nuo... iki“). Dail. Rosa Maria Curto. Vert. Odeta Venckienė. Šviesa, 2004. 36 psl.
Núria Roca. Draugystė: nuo senų draugų iki naujų draugų (serija „Nuo... iki“). Dail. Rosa Maria Curto. Vert. Odeta Venckienė. Šviesa, 2004. 36 psl.
Núria Roca. Baimė: nuo bailumo iki drąsos (serija „Nuo... iki“). Dail. Rosa Maria Curto. Vert. Odeta Venckienė. Šviesa, 2004. 36 psl.

„Jausmų“ knygelės idėja paprasta – augimas yra nuotykis, jausmai – to nuotykio dalis. Ne visi jie malonūs, bet su jais išmokstama gyventi. Kažką galime pakeisti patys, kažką teks tiesiog išlaukti ir išaugti. Ir tokių, ir anokių pavyzdžių pilna knyga.

Puslapiai iš Núria Roca knygos „Jausmai: nuo nevilties iki laimės“

Tiesa, šios knygelės stiprioji pusė – gyvenimiški pavyzdžiai – yra ir jos didžiausias trūkumas. Mat jei vaikui iki šiol nebuvo atėję į galvą, kad jaunyliu šeimoje rūpinamasi daug labiau, ar kad išplaukusi lova yra didelė gėda, ar kad tamsa yra labai baisi, tai versdamas puslapius, jis apie tai tikriausiai susimąstys.

Trace Moroney knygelės gerokai abstraktesnės, jose stengiamasi pateikti tik labai vienareikšmiškus paprastus pavyzdžius, bet, ko gero, visos kalbos apie jausmus gali tiek padėti, tiek pažadinti giliai snaudžiančias pabaisas. Tad visada verta pirmiausia patiems pažiūrėti, kokiomis stygomis siūloma knyga gali sugroti, kokius jausmus paliesti. Lietuviškai išleistos aštuonios T. Moroney knygos apie jausmus ir keturios – apie vertybes.

Trace Moroney. Kai jaučiu pavydą. Vert. Daiva Litvinskaitė. Educata, 2013. 18 psl.
Trace Moroney. Kai jaučiuosi geras. Vert. Daiva Litvinskaitė. Educata, 2013 (2015). 18 psl.
Trace Moroney. Kai jaučiuosi išsigandęs. Vert. Daiva Litvinskaitė. Educata, 2014. 18 psl.
Trace Moroney. Kai jaučiuosi laimingas. Vert. Daiva Litvinskaitė. Educata, 2013 (2015). 18 psl.
Trace Moroney. Kai jaučiuosi liūdnas. Vert. Daiva Litvinskaitė. Educata, 2014. 18 psl.
Trace Moroney. Kai jaučiuosi mylimas. Vert. Daiva Litvinskaitė. Educata, 2014. 18 psl.
Trace Moroney. Kai jaučiuosi piktas. Vert. Daiva Litvinskaitė. Educata, 2013 (2015). 18 psl.
Trace Moroney. Kai jaučiuosi vienišas. Vert. Daiva Litvinskaitė. Educata, 2014. 18 psl.

Trace Moroney. Kodėl man patinka miego metas. Vert. Elmė Sabonytė. Educata, 2014. 22 psl.
Trace Moroney. Kodėl myliu draugus. Vert. Elmė Sabonytė. Educata, 2014. 22 psl.
Trace Moroney. Kodėl myliu save. Vert. Elmė Sabonytė. Educata, 2014. 22 psl.
Trace Moroney. Kodėl myliu savo šeimą. Vert. Elmė Sabonytė. Educata, 2014. 22 psl.

Truputį vėliau parodysiu jums, kas T. Moroney knygelių viduje. O tuo tarpu tik padejuosiu, kad serijos retai išleidžiamos iki galo. „Šviesa“ nepabaigė leisti Núria Roca knygelių (ir vargu, ar dar kada nors jas prisimins). „Educata“ neišleido likusių keturių T. Moroney knygelių iš serijos „Kodėl myliu...“ Kadangi ši leidykla jau metus neberodo gyvybės ženklų, matyt, daugiau pasakojimų apie triušiuką ir nebesulauksim (et, o juk „Kodėl man patinka mokykla“ būtų sulaukusi pasisekimo!). Dar labiau gaila bankrutavusios „Burokėlio“ leidyklos, kuri su savim į nebūtį nusinešė du pabaisiukus. Iš Islandijos kilę jaunučiai pabaisiukai mokėsi spręsti nesutarimus ir drąsiai sakyti, ką jaučia. Áslaug Jónsdóttir, Rakel Helmsdal ir Kalle Güettler sukūrė jau aštuonias knygas apie šiuos keistus, pasišiaušusius ir dažnai pykstančius padarus. Mus pasiekė tik dvi. Pikčiausią iš jų aš dar kiek vėliau parodysiu.

Áslaug Jónsdóttir, Kalle Güettler, Rakel Helmsdal. Dideli pabaisiukai neverkia. Vert. Jurgita Marija Abraitytė. Burokėlis, 2014. 32 psl.
Áslaug Jónsdóttir, Kalle Güettler, Rakel Helmsdal. Mažasis Pabaisiukas sako Ne! Vert. Jurgita Marija Abraitytė. Burokėlis, 2014. 32 psl.

Apie jausmus augesniems meškiukams

Dar augesniems meškiukams, kurie kad ir gudrūs, bet jausmuose nesusigaudo, gali tikti Rimanto Želvio „Smalsučio“ serijai rašytos knygos. Jos turėjo būti trys, bet trečioji – „Aš ne toks: psichologinių sunkumų ABC“ – taip ir nepasirodė. O gaila, juk šioji būtų artimiausia mūsų ieškomoms „piktoms“ knygoms. Bibliotekose galima rasti tik štai ką:

Rimantas Želvys. Aš esu aš: psichologijos ABC (serija „Smalsutis“). Dail. Arvydas Pakalnis. Vyturys, 1990. 24 psl.
Rimantas Želvys. Aš tarp kitų: bendravimo ABC (serija „Smalsutis“). Dail. Arvydas Pakalnis. Vyturys, 1991. 23 psl.

Pamojuokime Miciui, jei tokį dar pamenate, ir žvilgt:

Rimantas Želvys „Aš esu aš: psichologijos ABC“

Knygelės nėra lengvai skaitomos. Pirmoji panašesnė į psichologijos įvado konspektą, sudėliotą dialogo forma, nei į knygą vaikams. Žinių nemažai, bet ką su jomis meškiukui daryti – nelabai aišku. Visos tos klasifikacijos, aiškiai apibrėžiamos, į darnią sistemą sugulančios sąvokos – studento, ketinančio toliau gilintis į šią temą, įrankis, o ne meškiukų džiaugsmai. Bet jei kokio vaikio mąstymas labai griežtai ir logiškai surėdytas, gal jam ir patiks?

Rimantas Želvys „Aš tarp kitų: bendravimo ABC“

Antroji knygelė praktiškesnė ir gyvesnė. Čia Rūta ir jos tėtis mėgina suprasti, kaip sutarti su kitais žmonėmis: kada kyla pykčiai ir kaip jų išvengti, kaip suprasti jaunesnius ir vyresnius, kodėl ne visi nori bendrauti ir taip toliau. Bet yra čia ir slidžių momentų. Žinote, kokia, anot R. Želvio, yra viena iš pagrindinių kultūringo bendravimo taisyklių? Ogi paklusnumas! Besąlygiškas paklusnumas vyresniems, nes „suaugusieji nori vaikams gero“, „be reikalo niekas nebara“, todėl vaikai privalo „nešokti į akis“. Man regis, toks auklėjimas – tiesiog pavojingas. Taip, tokie vaikai būtų labai patogūs. Bet ar patogumas vertas daugiau, nei fizinis ir psichinis vaiko saugumas?

Panaši didaktika būdinga ir daugeliui kitų „gero elgesio“ ir „vertybinio ugdymo“ knygų. Apie jas tai jau nė žodžio, lai prasmenga. Palyginus su jomis, R. Želvio knygelės vis dėlto turi ir privalumų: tai atidus profesionalo žvilgsnis į žmones, aiškūs, gyvenimiški pavyzdžiai ir linksmos iliustracijos. Be to, taip ir neradau kitų knygų vaikams lietuvių kalba, kur žmonių elgesys ar psichikos procesai būtų ne tik aprašomi ir vertinami, bet ir analizuojami. O juk meškiukams tai labai rūpi!

Gyvybiškai svarbios temos sudėtos ir į augesniems vaikams skirtą vadovą, kaip elgtis sudėtingose situacijose. Gausaus autorių kolektyvo parašytą knygą išleido „Debesų ganyklos“.

Giedrė Aleliūnaitė et al. Nepamesk galvos! Praktinis vadovas vaikams, kaip elgtis įvairiose situacijose. Sud. Danguolė Kandrotienė. Dail. Eglė Ratkevičiūtė. Debesų ganyklos, 2014. 240 psl.

Malonu, kad autorės net tik daug dėmesio skyrė fiziniam vaikų saugumui (ką daryti kilus gaisrui, pasiklydus, užpuolus šuniui), bet ir pamėgino išsiaiškinti, kada ir kodėl vaikai blogai jaučiasi (bijo eiti į mokyklą, pyksta, liūdi).

Knygoje daug aiškių, nesunkiai įgyvendinamų patarimų, kaip sau padėti ar į ką kreiptis pagalbos. Bet dar svarbiau, kad vaikai tiesiog pamokomi geriau suprasti ir priimti savo neigiamus jausmus.

Aišku, yra ir šaukštas deguto. Knygoje galima rasti baisiai kreivų stereotipų: pavyzdžiui, ar žinojote, kad mamos negali sėkmingai pasišnekėti su namų bendrijos atstovais apie stogo remontą? Tik tėčiai, apsigimę statybininkai. Žinojote, kad berniukams dera žaisti krepšinį, o mergaitėms – siuvinėti, ir – šiukštu! – nelįsti į svetimą parapiją? Na, ir iliustracijos nedžiugina. Tokia biudžetinė manga. Kažkaip nesiseka „Debesų ganykloms“ su dailininkais.

Apie jausmus kitaip

Yra ir vienas sisteminis beveik visų šių knygų trūkumas. Jose labai daug „reikia“, „turėtum“, „derėtų“. O juk kalbama apie jausmus! Tad labai gaila, kad „Baltos lankos“ užmetė prancūzų filosofo Oscaro Brenifier knygų seriją. O. Brenifier knygos nėra vien apie jausmus, jos greičiau moko sąmoningai gyventi, keldamos klausimus: kokia yra gyvenimo prasmė, ar aš galiu daryti viską, ką noriu, kas yra gėris ir blogis, ar galima mylėti ir nesutarti, kas yra laisvė, kas yra grožis, etc. Ir nei į vieną iš šių klausimų nėra pateikiamas galutinis atsakymas.

Deja, „Baltos lankos“ išleido tik du O. Brenifier ir J. Després albumus iš serijos „Filosofijos idėjos“ („Philozidées“):

Oscar Brenifier. Didžiųjų filosofinių priešybių knyga. Dail. Jacques Després. Vert. Kotryna Žukaitė. Baltos lankos, 2008. 80 psl.
Oscar Brenifier. Meilė ir draugystė. Dail. Jacques Després. Vert. Dovilė Kėdikaitė. Baltos lankos, 2011. 30 psl.

Gal ir nieko nuostabaus: šios knygos sunkiai randa skaitytoją. Mat, iš pirmo žvilgsnio, jos atrodo kaip paveikslėlių knygelės mažiesiems, nors pats O. Brenifier jas pristato kaip albumus jaunuoliams nuo 7 metų. Idėjos ir situacijos, kurias autoriai čia aptaria, suvokiamos tik labai nemažiems meškiukams. Ir jos pateiktos pernelyg abstrakčiai, kad užkabintų atsitiktinį skaitytoją, o ne tą, kuris jau susidomėjo šia tema ir ieško atsakymų knygos.

Ir visgi, jei kas gali patampyti leidyklą už ūsų ir paagituoti perleisti bei pratęsti seriją, būkit tokie malonūs, a? Juk dar yra gėrio ir blogio, gyvenimo prasmės, psichologinių priešybių, klausimų apie dievą knygos. Nors prancūziškai skaityk, garbės žodis!

Beje, iš šios serijos užgimė animacinis serialas. O kol jis buvo kuriamas, autoriai nusprendė ir savo albumus pritaikyti mažesniems vaikams. Taip atsirado dar viena serija knygų su tais pačiais personažais – „C’est quoi l’idée?“ Šios knygelės net labiau tinka šnekėtis apie jausmus. Tai: „Kas yra mano draugas“, „Kodėl aš pykstu“, „Kodėl aš pavydžiu“, „Ar visada reikia paklusti“, „Kodėl turiu eiti į mokyklą“.

Na, o man labiausiai patinka O. Brenifier „PhiloZenfants“ knygos. Čia naudojamas tas pats principas: kiekvieną dalyką pamatyti iš skirtingų pusių, kelti klausimus, bet nesiūlyti sukramtytų atsakymų. Tik teksto čia gerokai daugiau. Serijos dailininkai netraukia antklodės į savo pusę, ir knygoms tai tik į naudą. Temos, kurias autorius renkasi, yra jausmų pasaulis, laisvė, laimė, gėris ir blogis, kas yra gyvenimas ir kas esu aš, ką reiškia žinoti. Tiesa, ne visos knygos vienodai stiprios, o kadangi temos turi bendrų sąlyčio taškų, tai neišvengiama ir pakartojimų. Bet juk kam ateitų į galvą skaityti visą seriją iš eilės?

Iš gana dideliems meškiukams skirtų „PhiloZenfants“ knygų taip pat išaugo serija mažučiams meškinėliams – „Les petits PhiloZenfants“ . Nuo šios aš tiesiog iš pasigėrėjimo cypauju! Mažas berniukas klausinėja: „Sakyk, mama, kodėl aš esu?“, „Sakyk, tėti, kodėl tu mane myli?“, „Kodėl aš einu į mokyklą?“, „Kodėl aš nedarau to, ko noriu?“ Iš pradžių į savo klausimus jis sulaukia nei šiokių, nei tokių atsakymų, bet labai ryžtingas pliušinis draugas jį guodžia ir palaiko, kol jie pasišneka su visais sutiktais žmonėmis, gyvūnais, net daiktais ir galų gale pasijunta kažką supratę.

Tataigi, jei skaitote prancūziškai ir ieškote „jausmingų“ knygų, meškiukai rekomenduoja:

Atskleisiu, kad O. Brenifier kartu su Iris de Moüy bei Delphine Perret taip pat yra sukūrę komiksų seriją, kur apie laimę, meilę, tiesą ir grožį pasakoja mergaitė Ninon. Bet šių knygelių vartyti neteko, tad palieku jūsų nuožiūrai.

Dar viena knyga, kurioje apie jausmus nebijoma kalbėti klausimais (nors atsakymų visgi daugiau), yra vienas iš „Larousse“ enciklopedijos vaikams tomų. Tikriausiai daugelyje vaikiškų enciklopedijų galima rasti skyrius apie jausmus, emocijas, santykius. Tik aš jau skundžiausi, kad tokie leidiniai man paprastai visai nepatinka, ir verta dėmesio pasirodė tik „Larousse“ „Mano pirmoji enciklopedija“, kurią pakaitomis leido „Baltos lankos“ ir „Alma littera“. Vienas iš šios enciklopedijos tomų, labai turiningu pavadinimu „Kas tai yra?“, skirtas kasdieniam žmogaus gyvenimui, jo santykiams su kitais žmonėmis, jo laisvei ir atsakomybei.

Larousse. Mano pirmoji enciklopedija. „Kas tai yra?“ 5-8 metų vaikams. Dail. Jacques Azam et al. Baltos lankos, 2010. 160 psl.

Augesniems meškiukams ši knyga galėtų tapti puikiu vadovu į jausmų pasaulį. Ji kad ir lakoniška, bet tiksli, užduoda tinkamus klausimus. Be to, kokybiškai išleista, gerai iliustruota. Tik keliose vietose man užkliuvo, kaip vartojamos sąvokos – pavyzdžiui, sutapatinama gėda ir drovumas, bet tai pataisoma skaitant.

Grožiniai skaitiniai

Knygos, kurias čia vartėme, yra pažintinės, lavinamosios. Siužeto jose nėra arba jis pasitarnauja tik kaip pastoliai, renčiant žinių rūmą. Bet juk dar yra grožinė literatūra. Ir ji jau savaime padeda geriau suprasti žmonių jausmus, leidžia modeliuoti įvairiausių žmonių bendravimą. Žodžiu, kuo daugiau vaikai skaito, tuo labiau ugdoma empatija. Aišku, yra grožinių knygų, kuriose svarbesnis veiksmas, ir knygų, kuriose daug svarbesnis vidinis pasaulis. Jausmuose mėginančiam susigaudyti nedideliam meškiukui patarčiau susipažinti su Jipu ir Janike, apie kuriuos jau rašiau. O po to svarbu tiesiog rinktis geras knygas.

Annie M.G. Schmidt. Jipas ir Janikė: Lėlė Marė išplaukia ir kiti apsakymėliai. Dail. Fiep Westendorp. Vert. Daiva Balvers. Alma littera, 2008. 152 psl.
Annie M.G. Schmidt. Jipas ir Janikė: Gėlių skynimas ir kiti apsakymėliai. Dail. Fiep Westendorp. Vert. Daiva Balvers. Alma littera, 2008. 152 psl.

Na, ir dar yra ištisa literatūros dalis, išmananti tik jausmų kalbą. Ei, meškinėliai! Atspėkit: kokios knygos parašytos jausmų kalba?

Poezija – tai momentinės vidinio pasaulio nuotraukos. Ją skaitydami, išmokstame matyti ir įvardinti subtilius jausmų atspalvius. Gera poezija ne vertina, o leidžia pažvelgti kitaip, kito akimis. Ugdo supratingumą, jautrumą, empatiją. Jei pažintinės knygos praplečia meškiukų „jausmingąjį“ žodyną, tai eilėraščiai moko jausmų gramatikos. Ši irgi būtina, kad vaikis susigaudytų savyje.

Lietuviškai poezijos vaikams dabar rašoma nedaug, bet dar nepaseno ir tie eilėraščiai, su kuriais užaugome mes. Tad nesunku rasti tinkamą knygą, ir aš nesiimsiu jums, bičiuliai, siūlyti pačios geriausios. Viena pasakysiu: neverta rinktis ypatingai dvasingų eilėraščių. Jų jausminė gramatika kaip tik labai skurdi.

Žaidžiame jausmus

Didžiausią įspūdį palikusias knygas Meškiukas žaidžia. Juk žaidimas – pats geriausias būdas įsisavinti naujoves, ar ne? Ir nors bet koks žaidimas yra jausmų mokykla, galima vaikiui pasiūlyti ir kelis specifinius, skirtus emocijų atpažinimui. Jau minėjau, kad Núria Roca knygoje „Jausmai: nuo nevilties iki laimės“ keli tokie yra aprašyti. Bet mums juk vis maža!

„Psichologinio konsultavimo grupė“ siūlo įsigyti stalo žaidimą „Zuikių miestas“, skirtą 4-12 metų vaikams. Žadama, kad žaidėjai mokysis emocijų atpažinimo ir verbalizavimo, mandagaus elgesio, bendravimo taisyklių, problemų sprendimo strategijų, lavins kūrybinį mąstymą ir net koordinaciją bei pusiausvyrą. Mes su Meškinėliu šio žaidimo gyvai nematėme, taisyklių neskaitėme, tik į simpatišką paveikslėlį pavėpsojome.

O štai „Mr P“ žaislą „Make a face!“ išmėginti labai paprasta. Mat jį galima ne tik nusipirkti, bet ir pasigaminti patiems, naudojantis autoriaus maloniai dovanojamu šablonu, arba iš bet kokio kūrybinio kalimo rinkinio sukonstruoti. Žaidimų galima susigalvoti pačių įvairiausių. Pavyzdžiui, vienas žaidėjas sudeda veidelį, kitas mėgina įvardinti emociją arba pats atkartoti veido išraišką. Galima papildomai naudoti emocijų korteles. Traukti jas ir pamėginti sudėlioti atitinkančius veidelius.

Emocijų kortelės apskritai gali įkvėpti dešimtis žaidimų. Ir jei nerandame tinkamų kortelių nusipirkti, jas galima atspausdinti patiems. Geri žmonės dalinasi savo darbais:

Miške gyvenanti Jana nupiešė pačias šauniausias mano matytas emocijų korteles. Mažiesiems robotų gerbėjams turėtų patikti „Mr P“ kortelės. O žiemą linksma spėlioti, ką jaučia besmegeniai.

Pieštos kortelės geros tuo, kad emocijas čia galima pavaizduoti perdėtai išraiškingai, tad ir suprasti jas lengva. Tikrų žmonių veidus skaityti daug sunkiau. Tad sudėtingesnis lygis – atpažinti emocijas nuotraukose. „Teaching Ideas“ svetainėje galima rasti tam tinkančių kortelių bei plakatą.

Patiems mažiausiems žaidėjams iš šių kortelių galima pagaminti loto ar memo. Taip pat galima žaisti grupavimo žaidimus: surasti visas korteles su maloniomis ir nemaloniomis emocijomis, su emocijomis, būdingomis vienam ar kitam žmogui, knygos personažui. Grupavimas gali būti ir sudėtingesnis. Jei atspausdinsime kelis skirtingus kortelių rinkinius, galima bus dėlioti pasjansą: išrikiavę vieno rinkinio korteles nuo pačių nemaloniausių iki džiugiausių emocijų, turėsime rasti tų emocijų atitikmenis kituose rinkiniuose.

Su emocijų kortelėmis taip pat galima žaisti įvairius „Alias“ šeimos žaidimus. Mėginti emocijas apibūdinti kitais žodžiais, nupiešti, suvaidinti. Žaidžiant su artimaisiais, galima įvesti dar vieną taisyklę. Kai įmenama emocija, kiekvienas papasakoja, kada taip jautėsi.

Nepavargstu kartoti, kad norint suprasti jausmus, reikalingas platus žodynas. Tad galima žaisti ir taip: traukti korteles ir rungtyniauti, kas daugiau žodžių sugalvos pavaizduotoms emocijoms įvardinti. O kad jau pradėjome žaisti kalbos lavinimo žaidimus, tai išmėginkime ir istorijų kūrimą. Ištraukime kelias korteles, sudėkime jas į eilę ir pasekime, kas gi nutiko šiems žmonėms, robotams ar besmegeniams.

Pasakoti apie tai, kaip keičiasi žmogaus jausmai, įdomu ir naudojant emocijų dėliones ar emocijų lėlytes. Tokių žaislų galima ir nusipirkti, ir pasigaminti patiems.

Štai kokią gražią dėlionę sukūrė miškinė Jana. O kaip jums tas jausmuose pasiklydęs lokys? O „The Craft Train“ sugalvotos lėlės, kurių išraiškas galima keisti, sukant spalvotą įdėklą?

Ėhė! Sakysit, čia jau ne žaidimai, o darbščiųjų rankų būrelis! O aš jums į tai pasiūlysiu darbščiųjų rankų žaidimą – mėtydami kauliuką, piešim piešinį, gerai? Galima žaisti taip: sutarti, kokią veidelio ar kūno dalį piešime, kai iškris tam tikras taškų skaičius. Tada iš eilės mesti kauliuką ir piešti. Laimi tas, kas po 12 metimų ar po 5 minučių, ar kol atvės košė, bus užbaigęs daugiau veidelių/žmogeliukų/gyvūnėlių, kurių kiekvienas turi būti nutaisęs kitokią išraišką. Jei patiems sunku tas skirtingas išraiškas sukurti, galima naudotis paruoštukais. „Expressive monkeys“ yra sukūrę ir tokių paruoštukų, ir paprastesnį kauliukų žaidimą, kuriame kiekvienu metimu piešiama kita personažo dalis, o taškų skaičius parodo, kaip ją piešti. Šiuo metu galite pamėginti nupiešti paukštį.

Galų gale, galima tiesiog piešti veidus! Būna, kad vaikai nežino, nuo ko pradėti, ir bijo balto popieriaus lapo. Jiems dailininkai yra pripiešę visokių galvyčių. Taip ir nepasitikintys savimi mažieji piešėjai gali pažaisti su skirtingomis jausmų išraiškomis. Prašau pamėginti!

Kelis veidelius dovanoja šeimyninis projektas Расти умным!, dar kelis – „Dabbles & Babbles“.

Tęsinys kitame numeryje?

Och, čia turėjo būti tokia labai trumpa įžangėlė į piktų knygų apžvalgą, o surašiau pusę enciklopedijos ir dar galiuką! Pavargot? Tada kviečiu čiupti atžalėles ir pažaisti! Su labai piktomis knygomis pakviesiu susipažinti kitą kartą. Užsuksite?