Būtybės juodais ragais
Ech, nuo tų darganų meškiukai visai surūdijo – net vasaros įspūdžiais nebespėjome su jumis, bičiuliai, pasidalinti. Na, tiek to, bus tų vasarų. Bet apie vieną savaitgalį aš visgi noriu papasakoti. Mat jis buvo šiek tiek knygynis, šiek tiek tautiškas ir mažajam mūsų skaitytojui labai linksmas. Tad jei jūsų pipirai irgi mielai giriose Medeinos paieškotų ar keliautų sakmių bei padavimų takais, maloniai prašom versti puslapį.
Rugpjūčio lietūs nepagailėjo ne tik meškiukų, bet ir Dūburio salos. Nuskalbė jai šonus, pavertė klampyne. O paskutinį mėnesio šeštadienį, it kokia pelkių karalienė, į sausesnę vietelę atplasnojo Zylė, nešina vaikais ir knygomis. Jei dar nepažįstat Kotrynos Zylės, bičiuliai, tai priminsiu, kad ji parašė dvi reto puikumo knygas vaikams: „Milžiną Mažylį“ bei „Didžiąją būtybių knygą“.
- Kotryna Zylė. Milžinas mažylis: apie skraidančius ežerus, gyvus akmenis ir kitus dyvus. Aukso žuvys, 2014. 132 psl.
- Kotryna Zylė. Didžioji būtybių knyga: o kaip šiandien gyvena lietuvių mitiniai padarai ir dievybės? Aukso žuvys, 2016 (2017). 80 psl.
Apie paslaptingas miškų, vandenų ar net namų būtybes tądien ir sukosi kalba. O kur gi daugiau apie tai šnekėtis, jei ne baltų kultūros festivalyje „Mėnuo Juodaragis“? Čia susirinkę vaikai visokių mitologinių esybių vardus bėrė kaip žirnius, bet ir jiems reikėjo gerai pasukti galvas, kad sugalvotų, kur tos esybės galėjo pasidėti šiuolaikiniame pasaulyje. Ir kad jau Kotryna Zylė parašė apie tai visą „Didžiąją būtybių knygą“, tai vaikai į jos pasakojimus paniro iki ausų, knygos paleisti iš rankų nenorėjo bei klausimais autorę apipylė.
Tikriausiai nenustebinsiu pasakiusi, kad Zylė – puiki pasakorė, mokanti labai gražiai bendrauti su vaikais, išklausyti ir įsiklausyti. Tad jei išgirsite, jog ji kokiame renginyje dalyvauja (o ji vis dalyvauja, gal netrukus ir knygą patiems mažiausiems pristatys), užsukite. Gali būti, kad net ir nelabai skaitantis vaikas po tokio susitikimo panorės praleisti vakarą su knyga. O jau mėgstantis skaityti bus laimingas kaip mėnuliukas. Juk „Juodaragyje“ Zylė ne tik pristatė knygą, bet ir nemažai papasakojo apie savo kūrybinę virtuvę. Štai – kaip nutiko, kad į knygą pateko toks, regis, menkas dievuliukas Rūgutis? O kas sugalvojo, kad šiais laikais Baubas turėtų būti gerokai sublogęs?
Be to, Zylė – ne tik rašytoja, bet ir dailininkė. Ir kaip šaunu, kad ji nebijojo rizikuoti, kad sukūrė tokias originalias, tarsi kiek prislopintų spalvų iliustracijas. Apie tai, kas tas iliustracijas įkvėpė, kas joms pozavo, ir buvo daugiausiai kalbos. Zylė pasakojo, kad pozuotojų nekankino, piešė naudodamasi nuotraukomis. Bet kaip linksma buvo pamatyti tas nuotraukas, kur ji pati mėgino įsijausti į orkaitėje sėdinčios Gabijos vaidmenį, ar kur iš lovos ištrauktas jos vyras buvo pristatytas žirglioti milžinu. O jaunylis kaukutis? Kurį Zylė pagrobė tiesiai nuo vystymo stalo, nes staiga prireikė nuotraukos su dviem balansuojančiais mažyliais!
Iliustracijos pilnos mažų užuominų ir paslapčių, intriguojančios. Dalį tų paslapčių atskleisti gali tik pati Zylė – tik ji žino, kieno telefonas įrašytas nupieštoje skelbimų lentoje, ir virš kokio namo skrenda aitvaras. Bet yra ir atviresnių žaidimų. Štai Meškiuko mėgstamiausias „Būtybių knygos“ atvartas yra... priešlapiai! Skaitydamas knygą, jis vis tikrindavo, kokius būtybių atributus jau iššifravo. Ir stengdavosi išvardinti, kas, kam ir kodėl priklauso.
Šis būtybių – simbolių žaidimas pravertė kitą dieną, kai „Juodaragis“ pakvietė vaikus į orientacines varžybas. Mūsų pipirai turėjo surinkti po septynis akmenukus su skirtingų dievybių ženklais. Tam turėjo aptikti Perkūno lobį žaibo trenktame ąžuole, išbraidžioti pakrantes, ieškodami Ežerinio ženklo, susitikti su Gabija ir ugniai paaukoti grūdų, atrasti Žemynos altorėlį po išvirtusiu medžiu, pagauti Medeiną. Nė nežinau, kas tas varžybas organizavo, bet tai buvo pusvalandis gryno džiaugsmo.
Guli dabar tie akmenėliai lentynoje, o galvoje kirba sumanymai. Juk galima su jais visaip žaisti. Pavyzdžiui, traukti iš maišelio ir kurti visokias istorijas apie dievų ir deivių nuotykius (tokie „Story Cubes“ su etniškais prieskoniais). Tik gal reikėtų mums su meškiuku daugiau tokių akmenėlių ištapyti? Būtų puiki kūrybinė valandėlė! O gal geriau pačiai akmenėlių paruošti ir leistis į dar vieną žygį?
Kai skaitėme Kotrynos Zylės „Milžiną mažylį“ – knygą apie vieno jauno milžino pirmąją kelionę po Lietuvą – buvo labai linksma sekti Kerniaus klajones žemėlapyje. Galima būtų ir pakeliauti tais maršrutais. Prie tų akmenų, ežerėlių, šaltinių paieškoti savų akmenėlių su paslaptingais ten gyvenančių būtybių simboliais. Meškiukui turėtų patikti!
O jei vaiko nelabai džiugina piliakalniai ar senoliai ąžuolai, galima suderinti mitologinius žygius su kitomis pramogomis. Kai Zylė rašė „Milžiną mažylį“, ji sukūrė kelis kelionių maršrutus po Lietuvą ir juos skelbė „Tavo vaiko“ portale. Jei įdomu į juos žvilgtelėti, maloniai prašom bakstelėti štai čia, o toliau ieškokite straipsnių su paantrašte „Milžiniškas šeimos savaitgalis“. Arba atsisiųskite aprašymus iš Zylės tinklaraščio. Tiesa, mažesniems ar keliauti nemėgstantiems vaikams, matyt, reikėtų paprastesnių žygių. Tada patogu rinktis kad ir bet kokį mitologinį pažintinį taką. O jei vaikui keliauti patiks, toliau įkvėpimo galima bus ieškoti ir „Milžine“, ir kitose knygose (apie meškiukų bibliotekoje mėgstamas jauniesiems žygeiviams skirtas knygeles ir priemones jau rašiau).
Beje, o kaipgi kelionių vietose paslėpti akmenėlius? Kai mes leidžiamės į lobių medžioklę, aš retai kada slepiu lobius iš anksto. Mažutį akmenėlį nemačiomis padėti reikiamoje vietoje galima jau pradėjus ieškoti. Kad paieškos rimčiau atrodytų ir kad būtų kada lobį paslėpti, galima ir instrukcijas paruošti: eiti šen, eiti ten, apsisukti, užsimerkti, iki dešimt suskaičiuoti:
Gal taip gražu kaip „Juodaragyje“ ir nebus, bet pasilinksminti galima šauniai.
Ne tik akmenėlių rinkimą, bet ir daug kitų vaikiškų festivalio pramogų norisi pakartoti. Štai, susipažinome su „Vienaragio“ komanda. Jų svetainėje stebuklų nematyti, bet į festivalį vienaragiai buvo atvežę kelis dar neišleistus žaidimus. Vienas iš jų – užkrečiamas kaip sloga ir įtraukiantis kaip liūnas, tačiau baisiai smagus balansavimo žaidimas. O kitas – toks „Dixit“ ir „Story Cubes“ hibridas pasakų motyvais, į kurį galima žiūrėti ir žiūrėti. Daugybę piešinių šiam žaidimui sukūrė Marija Smirnovaitė, o vienaragiai mėgina sugalvoti, ką dabar su tomis kortelėmis daryti. Sakė, taisyklės dar kuriamos. Dabar tai bendradarbiavimo (įveikti reikia iššūkį, ne kitus žaidėjus) ir fantazavimo žaidimas.
Mes žaidėme su jauniausiais žaidėjais, tad taisyklės buvo paprastos. Kiekvienas traukė po dvi kortas, tada rinkosi labiau patinkančią ir, į ją įsižiūrėjęs, pridurdavo galiuką prie bendros pasakos. Su didesniais galima naudoti balsavimo žetonus: žaidėjai mėgina atspėti, kurią kortą jų draugas pasirinks. Jei neatspėja, žetonai atitenka žaidimui, jei atspėja – komandai. Vienaragiai turi dar daug visokių papildomų taisyklių ir sumanymų, tad galutinis žaidimas tikriausiai bus puikus. Bet aš neturiu kantrybės laukti! Juk sekti pasakas labai linksma. Manau, mes su meškiuku pamėginsime taip pažaisti naudodami „Dixit“ kortas. Nors, aišku, „Pasakų skrynelės“ kortos tam tinka daug labiau: jose daug detalių, daug veiksmo, daug personažų. Tai būtent pasakų kortos, o „Dixit“ kūrėjus, regis, įkvepia poezija bei filosofija. Na, iš bėdos išmėginsime „Ikea“ pasakų korteles, štai tokias:
Grožio joms, tiesa, trūksta. O ir mažoka jų. Tad jei turite geresnių sumanymų, pasidalinkite, a?
Aišku, „Juodaragyje“ buvo ir neatkartojamų vaikiškų pramogų: tai ir „Stalo teatro“ spektaklis, ir eksperimentai su azotu, ir pasakos prie laužo, ir visuotinis būgnų daužymas, ir įspūdinga Perkūno pilis. Tą pilį Meškiukas iki šiol prisimena.
Milžinišką, šieno pilį apniko pačių vaikų pagaminti velniukai. Teko padėti Perkūnui ir tuos velniukus iš pilies mušte išmušti. Iš pradžių kovotojai „kirvukus“ svaidė, o kai kalavijus pačiupo, tai ir pilies nebeliko.
Kažin, ar Perkūnui tokia baigtis patiko? Juolab, kad netrukus ir štai tokie Perkūno ožiai buvo paties garbei bei žmonių palinksminimui sudeginti:
Perkūnas Perkūnu, užtat vaikai buvo patenkinti. Tad „Juodaragis“ išties yra vaikams draugiškas festivalis. Deja, šiais metais jis buvo visai nedraugiškas tėvams. „Folk scena“, vienintelė, prie kurios galėjo nueiti tėvai, kol jų atžalos dūksta „Vaikų kiemutyje“, net ir šeštadienį ištisas valandas stovėjo dyka. Pagrindinėse scenose jokio veiksmo nebuvo iki pat 18 valandos. „Auli“, „Skylė“ ar koks „Kamanių šilelis“, kurių įdomu su vaikais pasiklausyti, buvo nugrūsti į tokias vėlumas, kad jų teko klausytis jau iš palapinės, vaikui miegant.
Apskritai per visą festivalį šįkart nespėjome nei į vieną koncertą, kurio klausytis būtų išties gera. O juk jau buvome įpratę, kad „Juodaragyje“ galima tiesiog klajoti savo ritmu ir išgirsti įdomių dalykų, atrasti naujas grupes. Aišku, muzika – skonio reikalas, bet kaip šiemet trūko gražiai atliekamo lietuviško folkloro (net „Folk scenoje“). Ir kaip keista buvo po Perkūno vėliava pamatyti „G&G sindikatą“ ar „Lemon Joy“ – jie tikrai nesupainiojo festivalių?
O gal čia kokios finansinės bėdos „Juodaragį“ užklupo? Nes, tiesą sakant, labai nustebino ir tas smulkmeniškumas, kai už apyrankę vaikui, už palapinės numerėlį buvo prašoma sumokėti dar po eurą. Aha, prie tų devyniasdešimt kažkiek eurų už bilietą. O pridėti iškart nebuvo galima? Lai lankytojai su manta vidury purvynės stovėdami po kišenes pasikuičia. Iš klaidų mokomasi, bet, tiesą sakant, į pastabą, kad nelabai jie čia vykusiai su tom rinkliavom sumanė, bilietuotoja paaiškino, jog nėr čia ko: „Juodaragis“ labai geranoriškas, o jei mums čia kas nuostabą kelia, tai reikia važiuoti į kitą festivalį. Geranoriškai taip pasakė, aha. Tai gali būti, kad kitąmet ir ieškosime to kito festivalio, kuriame būtų gera mums visiems. Nebent Meškiukas nesutiks – jam čia tikrai patiko.
Et, nenoriu tokia nykia gaida pabaigti šio pasakojimo. Truputį pasidžiaugsiu, galima? Užtat buvo Zylė ir laumžirgiai, laumžirgiai ir Zylė!
Ką veiksim kitą vasarą, bičiuliai?
